violetpink1 - Vienis, Para ir kitos temos

Pradėjo violetpink1, birželio 09, 2019, 06:39:30

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

elteide


violetpink1

Taigi, prirašiau dar vieną eilę įrašų.
Tie įrašai yra mano kūrybinė saviraiška tekstu. Šįsyk - daug kartų apie Vienį.
Kai apibendrinu, kiek buvau prirašęs - projekte 'gyvas sapnas' ir šiame projekte 'anomalija', o dar prijungus kitus rašymus kitur, pvz. kam nors laiškuose ar žinutėse Facebook'e - tai pamatau, jog nebloga elektroninė knygelė gautusi... na, bent jau vienas žurnalas.  :)
Priėjau išvadų, jog tokiu būdu ir reikia mąstyti, o jei ne, tuomet geriau tiek daug ir taip giliai nerašyti, arba nerašyti visai, nes visi tie rašiniai laikui bėgant pranyks, o taip pat, jie gali pasirodyti daug kam per gilūs arba per paviršutiniški, priklausomai nuo požiūrio. Labai mažai kam jie patiktų tokie, kokie yra.
Žinoma: pranyktų ir elektroninis žurnalas, bet esu įsitikinęs, jog failas būtų tinkamesnė vieta mano tekstams negu forumai ar net tinklaraštis.
Tokia kryptimi ir ketinu veikti, jei dar kils naujų apmąstymų, arba jei norėsiu perrašyti tuos pačius.

elteide


violetpink1

Kūryba.
Žmogus buvo pasimetęs, nes niekas iš Hierarchijos nesuprato jo noro gyventi ir nelaimino jo: tiek buvo daug visokių erdvėlaikio variantų ir prieštaravimų tarp pakilimų ir nuopuolių...
Nusiminęs jis pradėjo svarstyti apie nebūtį.
Tada, nepaisant išorinių aplinkybių, žmogaus viduje, dvasioje, kažkas prasišvietė ir žmogus išgirdo žodžius:
..."Aš Laiminu tavo norą gyventi..."...
...tie žodžiai buvo Parabrachmano.
Richard Marx - Right Here Waiting

elteide


violetpink1

(Kūryba. Skiriu visiems, ypač nusivylusiems ir į nebūtį linkusiems asmenims.)
Vienas žmogus pripažino kitą žmogų ir jo gyvenimo dovaną.
"Aš pripažįstu,", palaiminančiai tarė Aukščiausioji Sąmonė.
...tačiau vėliau vienas ir tas pats žmogus nepripažino kito žmogaus gyvenimo dovanos...
"Aš smerkiu...", tarė Aukščiausioji Sąmonė.
...tačiau pirmojo žmogaus jausmai jau buvo atbukę ir jis nebejuto smerkimo svarbos... Vėliau, pirmasis paprieštaravo antrojo gyvenimo dovanai...
"Aš prakeikiu...", tarė Aukščiausioji Sąmonė.
Moralas: Aukščiausioji Sąmonė nėra Tai, Kam 'visi vienodi' ir gali netik palaiminti, bet ir prakeikti...
(Tęsinys.)
Po paprieštaravimo gyvenimo dovanai, antrojo žmogaus siela buvo taip stipriai nusivylusi Viskuo, jog nepriėmė nieko širdimi ir dėl to negalėjo tęsti savo būties.
Po truputį grimztant į nebūti, priėjus kritinį tašką, nušvito šviesa tamsoje, kurioje siela buvo ir tuomet ji išgirdo Aukščiausiosios Sąmonės manifestaciją:
"Aš pripažįstu Tave ir Aš įsakau Tau,", perskrodė neteisybės paveiktą sielą Aukščiausioji Sąmonė, prikeldama sielos norą gyventi ir Ją, Aukščiausiąją Sąmonę pažinti.
Paaiškinimas: kai siela būna užsivėrusi, ypač kritiniais momentais, įvyksta bandymas sielą atgaivinti: tai įvyksta per širdį, krūtinkaulio centrą ar kitą vietą, per kurią perskverbiamas naujas spindulys, pirmiausia - pripažinimo, tuomet paguodos ir dėmesio. "Įsakau", rašau tekste apie Aukščiausiąją Samonę, dėl to, jog toks teiginys daugiausiai paveikia į nebūtį linkusią sielą, jei yra sutelkta teiginiu pripažinimo energija: tuomet siela pajunta prieš tai pažeminto noro gyventi naują pripažinimą ir pirminį patenkinimą ir taip atsigauna, bent taip buvo man, tik man buvo daugiau jausmais, tarsi kreipiniu, kritiniais savijautos momentais gyvenime, tačiau žodžius taip pat vėliau suvokiau, iš tokios asmeninės patirties ir atėjo įkvėpimas parašyti šitą tekstą.
O štai šis muzikinis kūrinys labiausiai iš visų mano girdėtų atspindi Aukščiausios Sąmonės - Parabrachmano, Vienio - pripažinimą kritiniu sielai momentu: "Eyescream - (A)(Seir)" - https://www.youtube.com/watch?v=k7sZPf-SmRQ.
Sėkmės.

violetpink1


violetpink1

Šis muzikinis kūrinys man visuomet primena Tą, Kuris laimina mano norą gyventi - taip jaučiu aš jau daug metų ir neketinu niekam įrodinėti to ir su niekuo ginčytis šia ar kitomis temomis...
Parabrachman, Om,
https://www.youtube.com/watch?v=TcJ-wNmazHQ

violetpink1

(Kūryba)
"Bus matyti,", tarė Jis žmogui;
"Kol kas tiesiog gyvenk, tiesiog egzistuok,";
"Tai neįvyksta greitai, prireiks laiko,";
"nenusimink,", tarė Jis,
"...Aš laiminu tave ir tavo pasirinkimą,", tęsė,
"tačiau prireiks laiko...",
"...ir dar daug kas yra neaiškume...";
"...nenusimink...",
https://www.youtube.com/watch?v=nK8HWMrAEUg.

violetpink1

Žmogus buvo susimąstęs apie savo esamo gyvenimo ilgį, pobūdį ir paskirtį.
Matė, jog jo gyvenime šie trys dalykai nesutampa taip, kaip jis norėtų.
Žmogus suvokė, jog yra priverstas atbūti jam skirtą laiką fiziniame kūne pagal Kosmoso dėsnius ir gal net įstatymus.
Tačiau taip pat ir tai, jog po to bus kažkoks tęstinumas.
Žmogus pergyveno jau nebe dėl esamo gyvenimo, o dėl sekančių, nes netikėjo savo norų išsipildymu.
Žmogui iškilo abejonės savo paties tikėjimu ir santykiu su visu kuo.
Žmogus įėjo į stebėtojo būseną ir prisiminė joje šią savo problemą ir klausimą, ką toliau daryti.
"Prieš tau patenkant į šį fizinį kūną, Aš laiminau tavo gyvenimą,", tarė Parabrachmanas;
"Aš sutelkiau ir suteikiau tau visą likimo malonę į vieną tašką, jog tu galėtum patirti ir prisiminti, jog buvo gerai ir buvo meilė,";
"...tik Aš nenumačiau tų daugybės negandų per kitus asmenis tavo laikais,", žmogus pajuto Jo rimtumą;
"o taip pat nebuvo matyti, jog pasikeisi tu pats, ypač taip greitai...", tęsė Parabrachmanas, o žmogus pajuto Jo nematomą šypseną;
"Yra pasaulių įvairių, tačiau įvairios ir būsenos juose, o pereisi iš vienos būsenos į kitą ne kitaip, kaip kitos, tarpinės būsenos, pagalba,";
"Aš laiminu tavo atsinaujinusį ir pasikeitusį norą gyventi,", tęsė Jis;
"...tik noriu, jog prisimintum meilę ir gėrį, siųstus tau šiame gyvenime,", priminė Jis;
žmogus, prisimindamas visą savo gyvenimą, patyrė apibendrinimo būseną ir pamatė bei pajuto, jog jo gyvenimas, laimintas Parabrachmano, ištikrųjų nebuvo ir nėra toks jau blogas;
"...aš noriu visą laiką būti su Tavim,", tarė žmogus Parabrachmanui;
žmogus pamatė Parabrachmano žvilgsnį, o Parabrachmanas pamatė žmogaus norą gyventi, atsinaujinusį į vaiko lygį, ieškantį ir siekiantį Jo, Parabrachmano globos...
"Mes būsime,", tarė žmogui Parabrachmanas;
"Mes busime..."; tęsė Jis;
"Yra būsenų, kuriose tu turėsi priimti mane per kitus, yra būsenų, kurių iš jų tu jau nori ir trokšti,", ir parodė žmogui gyvenime jo matytas ir patikusias moteris;
"ir vis dėl to, Aš visuomet būsiu su tavimi, net jei turėsi priimti Mane per kitą;";
po šių žodžių ir patirčių žmogus pajuto ramybę ir tvirtybę, jo noras gyventi tapo ramesnis ir įgavo kryptį;
"tęsk gyvenimą,", tarė jam Parabrachmanas;
"tai - svarbiausioji dovana, kurią Aš tau suteikiau,";
"aš noriu visą laiką išlikti Tavyje,", tarė žmogus;
"Tu Esi...";
"Suvok, tikėk, pasitikėk, priimk, ...".
Po šių žodžių žmogus pajuto palaimą ir tęstinumą plačiąja prasme.
https://www.youtube.com/watch?v=a3ir9HC9vYg

violetpink1

"Tai tik akimirka ir tai praeis,", tarė Parabrachmanas žmogui apie negandas;
"Aš laiminu tave...", tarė Jis ir žmogus pajuto palaimą ir manifestavo ją savo buvimu su Parabrachmanu Jame.
https://www.youtube.com/watch?v=wUgLge_MPIM

violetpink1

"Pasiruošk..." įsakė Parabrachmanas žmogui...
https://www.youtube.com/watch?v=9W5qNK5v84s

violetpink1

"Aš niekada nepaliksiu tavęs ir neatsisakysiu tavęs, aš niekada neatsisakysiu buvimo su tavimi, nepriklausomai nuo to, kas tu būtum ir kaip tu būtum: ar sveikas, ar ligonis, ar kiltum, ar leistumeis, nes myliu tave ir noriu rūpintis tavimi,", tarė Jis žmogui.
"noriu, jog tu ir aš būtume ir tęstume save abu, viename,", tęsė Jis.
"niekada nesijausk vienumoje, nes aš duodu įžadą nepalikti tavęs niekur, nei pragare, nei danguje, nei Žemės tipo pasauliuose", davė pažadą Jis ir visa realybė, pačia plačiausia prasme, priėmė jį ir persimainė jo įgyvendinimui.
"nesi ir nebebūsi vienas, niekada daugiau, nes aš nuo dabar esu su tavimi,", ramino Jis žmogų.
Žmogus pajuto prieglobstį ir ramybę, išorinius ir vidinius.
"Aš noriu likti su Tavimi...", tegalėjo pasakyti žmogus Jam.
"Aš nepaliksiu tavęs, o tu ir aš būsime nuolatos tęstinume ir tęsime save abu, neišsiskirdami...", davė naują pradžią Jis ir įsipareigojo žmogui...

violetpink1

"Kosminė Saulė jau kyla ir jūs nebebūsite sužlugdyti neteisybės,", ištarė Parabrachmanas žmonėms;
"Pažinkite Mane,", tęsė Jis;
"nes Aš esu Vienis ir Vienovė,".

violetpink1

(Kūryba. Apie Parabrachmaną, žmogų, meilę ir moteris.)
Žmogus pamatė labai daug įspūdžių.
Taip pat, labai daug prisiminė jų.
Žmogui iškilo klausimas, kas ir kaip turi būti, kad visi tie jo įspūdžiai būtų išsaugoti į vieną visumą ir kurtų bei formuotų jam jo realybę ir ateitį.
"Aš esu,", pirmiausiai tarė Parabrachmanas žmogui;
"Aš saugau.", nuramino Jis žmogų.
...
Žmogui trūko meilės patyrimų ir dėl to viskas ėmė atrodyti banalu ir abejinga.
"Priimk parameilę ir paragyvenimą,", tarė jam Parabrachmanas;
"Pasitikėk jais,";
"Tikėk jais ir jų tąsa Manyje...".
...
Žmogus surado savo gyvenimo meilę.
Buvo taip, jog norėjo pasakyti kam nors, kaip gerai jam yra dėl to ir kad kas nors matytų kaip tai yra.
Nebuvo nieko, kas galėjo patenkinti šį jo norą, o jei buvo, tai tie asmenys nepripildydavo to noro pilnai.
"Pasakyk man,", tarė Parabrachmanas;
"Aš stebiu.".
...
Žmogus per savo gyvenimą pamatė labai daug moterų ir turėjo labai daug įvairių norų, susijusių su tuo.
Žinodamas gyvenimo laikinumą, jis priėjo savo būsena klausimą: ar išliks visa tai kame nors?
Žmogus norėjo, jog tai, tie įspūdžiai ir norai, kurtų jo ateitį ir likimą - toks stiprus buvo žmogaus noras gyventi...
"Aš saugau...", tarė Parabrachmanas žmogui...

Aukštyn