Mekabciel Blog'as

[Mekabciel]

@SPACE - supratau.

Tetragramatonas

   "Pradžioje buvo Žodis. Tas žodis buvo pas Dievą. Ir Žodis buvo Dievas." - Pas Dievą buvo žodis Dievas. Dievas buvo Dieve. Žodis tai materija(materializuojantis veiksnys). Dievas instinktyviai išsivertė pats iš savęs("iškrito pats iš savęs"), o išsivertimas yra žodis. Žodis yra veiksmas. Dievas iš būsenos A(Dievo) per veiksmą B(Žodį) įkrito į būseną C(Dievą/Invertą).  A - dvasinė - B veiksmas - C - materija. Ir šita trejybė yra Dievas. Dievas iškrito iš lovos... Susitrenkė galvą, o dabar po truputį atsipeikėja...
Dėl to jaučiame materialią realybę, o ne dvasinę. Invertą.

   Tai dar galima nupaišyt pripučiamo baliono principu. Dievas, Dievo šviesa priputinėja balioną.Pats balionas yra ta pati dvasinė šviesa, nes be šviesos daugiau išvis nieko neegzistuoja realybėje. Yra tik kažkas. Niekas neegzistuoja.  http://www.sci-techuniverse.com/2017/04/theres-no-such-thing-as-nothing.html

Nr.(1)

Tetragrammatonas tai keturių raidžių žodis YHVH. Priežasties ir pasekmės dėsnis. Visko pagrindas.

Y sudaryta iš taško ir tiesės.
H trimatė forma.
V plokštuma.
YHVH sudaro trimatį kūną.

Grammat savyje neša šaknį Gra - Gravitacija, Gramme - Gramas(mass - masės vienetas). Gra - Šv. Gralis. Lietuvoje gyveno toks aGra(Vilniaus Gaonas). Gramatikos, geometrijos ir trigonometrijos mokslininkas, kabalistas, genijus. Grace - malonė. Grains - grūdai(sėklos).
G raidė reiškia tuo pačiu Gevurah(gyvybės medžio sfera) - Galia, JėGa.
G -  Gabrielis, Gabus, Geraširdis. Ginklas, Geriantis(šviesą), Girtas(per daug šviesos ), Gamta, Gandras(šviesa atneša vaikus ), Gelbėjimas.
Gnosis - Žinios. Žinios suteikia galią. God, Guru, Gyvenimas, Genialumas...
Ma - Mama. Ma - magija, magnetas/trauka. Meilė. 
Mat - materija, Ton - tonas/garsas/banga/atspalvis.

EGO 
E - Esmė.
G - Galia. Žinios. Dievas.
O - Oil - kuras, aliejus/nafta/degalai/tyrumas. Objective - realus, dvasinis. Om - O Master, Meistras, Maestro. Omega - Didysis O. Didysis O - realus ir Jis dvasinis.
Su Oil galima - patepti, užkurti arba papirkti(nuo ketinimų priklauso).
Tiesmuką ego reik nukreipti į dvasinį tikrąjį Aš. Kaip rašė Vilniaus Gaonas - "Aistras reikia ne užgniaužti, o sukilninti."

GO GO GO!

   

    T - Tetra 4. Dovydo trimatė žvaigždė sudaryta iš dviejų tetraedrų - materialaus ir dvasinio.

Moteriško ir vyriško.

Tiphereth(gyvybės medžio sfera) - Grožis/Gailestingumas. Taip pat - žmogaus siela, sąmonė, abstrakti mintis.  Tetragramatono pirmoji hebrajiška raidė  Y -  turi virš savęs taškelį. Tai tas taškelis - šviesos kvantelis(visko pradžia). Adomas(Žmogus, Dvasia)kuris sudužo ir pasidalino į 7mljrdus žmonių - sielų.

    YHVH yra trimatis kūnas, turintis masę/gravitaciją ir sukurtas iš gramo šviesos. Mūsų biologinis kūnas tam analogas.
Raidė yra masę turintis vienetas(šviesos kvantas). Gramu šviesos (raide) - kuriama realybė. Mūsų mintys, ištarti žodžiai  yra materializuojantys veiksniai. Reik labai tiksliai ir atsargiai sverti raides. Preciziškai kaip meistras. 

Vaikas stovi už stiklo, kad neįkištų savo pirštų. Negalima įlysti ten, kur nemoki elgtis, nes pridarysi nesąmonių.

    Liaudies išmintis: "Kramtyk ką kalbi."
Gyvybės medis sudarytas iš 32 dalių. Tiek pat kiek žmogus turi dantų, tiek pat kiek lietuviškoje abecelėje raidžių. Su dantimis "dvasinį" maistą kramtome. Abstrakčią mintį, per 32 "dantis" kelius paverčiame į veiksmą - ištartą žodį, kuris toliau jau materializuojasi...

   Tai pradžioje buvo Žodis(garsas, banga). Šaknis - šviesos kvantas išsipakavo(detalizavosi) į  keturias raides(šablonus, trimatės realybės pagrindą) ir tuo pačiu žinias/meilę užpildančius tas pagrindines formas(šablonus, trimatę realybę), 4 materijos lygius(negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus) ir 4 fundamentaliasias jėgas. O dabar jau atradinėja 5 jėgą. Šaknį. Tarpkitko lietuviškas šakotis primena gyvybės medį. Šak-os, šak-nys. Biblija parašyta šakų "šakočio" kalba. Dvasinės šaknys turi materialias šakas. Biblija parašyta - skaniai, saldžiai, kaip šakotis.

Nr. (2)

   

Dievas Žmogų sukūrė pagal savo atvaizdą. Patterną, template'ą, trafaretą. Template - temple, šventykla(pagrindas sielai), smilkinys. Turi savo šventyklą ir smilkiniais ją apgyvendini(materializuoji)joje ką nori.

Nr. (3)

(1punktas =2punktas) (1+2=3)(3=1)(3=2)

Raktinis matematikos klausimas: Ar ne taspats/lygu? (ни всё ли равно?)

[cs]

'Pažintoji' kiekvieno objekto kiltis savikontaktuoja ir savipakartoja savo saviraiškiškumo pagrindu. Manyti leidžia, manyti neleidžia. Tas procesas artimas spėliojimui, bet jis tikras ir išlaiko tvarkingus dėsningumus.

Dėsningumai yra atsiradę spėliojimo pagrindu, bet tam tikrais atvėjais siejasi su protinėmis galimybėmis žinoti ir savikontaktuoti iškeliant reikalingiausią teoriją. Tiek žinios, tiek protas yra dėsningumus apdorojantys veiksniai, jie vienas kitą palaiko, bei remiasi. Vienas iš jų priskiria dėsningumus, o kitas yra pats dėsningumas. Nors tai nejokia nepriskaityta kiltis, bet visvien ją galima pavadinti ir pavadinimas padeda šias kiltis suvaldyti. Tai yra manipuliacinio lygio proceso savarankiškai atsiradusi galimybė ir protas tą galimybę žino tik spėliojimo pagrindo rėmuose.

Taip nedidelis kiekis žinių artimas vietiniams faktams ir jų tikriems dėsningumams. Kada protas artimas savikontaktavimo būsenai, jis tampa nejokiu visatos objektu, absoliučiai nieku. Tačiau, jis tada ima silpnėti, o jį sustiprina būsena, kuri yra priešinga savikontaktavimui, ji artima vsibpfijt (visatos sutartinumų ir bendrybių pasižymėtiniems faktams ir jų teorijoms). Tokią būseną aktyvuoti leidžia reali praktika, o praktiką ir treniruotes protui sukurti yra nelengva. Dirbama su dėmesingumu.

[Mekabciel]

Spėliojimas yra dėsnis.
Protas dėsningumų neapdoroja. Protas ir yra tas pats dėsnis. Jam net nereikia nieko apdoroti. Apdorojimas yra iliuzinis procesas. Žmoguje tik atsiskleidinėja jo pačio dėsniai. Kaip  išsisukanti spiralė duomenų, kuria žmogus laiptelis po laiptelio juda.

Iliuzija, kad mes kažką sužinome ar išmąstome, viskas mumyse buvo yra ir bus, tik viskas atsiskleidinėja, susiriša, susidelioja į lentinėles. O atsiskleidinėjimo formos yra žmonės su kuriais bendrauju, gamta/aplinka kurią stebiu, knygos kurias skaitau, filmai kuriuos žiūriu ir t.t.

Dvasingumas, dėmesingumas, dėsningumas. Dvasia, dėmė, dėsnis. Dėmė yra ta savybė, kurį įneša į sielą materijos pojūtį.

Paradoksas:
Dėsniui ne/reik dėmesio, kad suprast save - Dvasią. Jam reik suprast kad jis ir yra ta pati Dvasia, o Dėmė visą laiką buvo tik iliuzinė kliutis/pagalba... Pastanga pajausti/suprasti save yra iliuzija/metodas... Nes  visą laiką esi tas kas esi. Tik aišku reikia būt dėmesingam tam, kad pajausti save, kad nebūt protiškai dėmesingam...  Tai vadinama - mzgjbstvo. (mozga(smegenys) job(darbas)) Smegenų darbas.

Iliuzija.

[Mekabciel]

Paradoksas

   Toks irgi paradoksalus mąstymas kai retoriškai įsitikinęs klausi: Jūs ką tikrai galvojate, tikite kad yra kažkokia protinga būtybė kuri sukūrė visatą ir ją palaiko?

   Ir šitą klausimą užduoda neva kritinį mąstymą turintis žmogus, kuris kažkodėl užmiršta užsiduoti klausimą, kaip jis egzistuoja ir uždavinėja šitą klausimą... Ir aišku atsakymas - „tai va yra biologinis kūnas..." ,„Mąstymas - evoliucijos produktas." - protinė involiucija.

   Paradoksas tame jog būdamas sukurtas nesuvokiu ir net netikiu, jog mano mąstymas yra produktas kažko aukščiau nei aš pats ir mąstau jog nėra protingo sumanymo... Tas kas sukūrė žmogų su mąstymu yra protingesnis nei mano mąstymas... Jei to nesuvokiu - tai akivaizdus kritinio mąstymo trūkumas... Dėl to tai būsena, kai tas kas mane sukūrė, dar neatvedė manęs iki tos būsenos, kai aš suprasiu, kad yra tas, kuris mane sukūrė. Dar neišsuko mano gyvenimo filmo iki supratimo, kad yra tas kas palaiko ir kiekvieną sekundę valdo šitą realybę.

   „Mąstyti" jog nėra protingos jėgos... Tai netiesiogiai „mąstyti" jog esi neprotingas... Toks instinktyvus, nesąmoningas savęs demonstravimas jog dar nemąstai... Neįsijungęs į mąstymą... Čia šneka ne galva, o „pilvas"... „Pilvas" tai instinktai - ego, puikybė, godumas, kvazi - žinios/išmintis/erudicija  ir t.t.

   Didžiausia žmonijos problema yra ta, kad mes bendrai paėmus egzistuojame paradokse. Realybė yra vienas didelis paradoksas. Egzistuoju Aš ir tai ką stebiu. Du poliai - dualizmas. Ir mes tame ką stebime išradinėjame dviračius, statome miestus, kuriame mokslą, ateity galvojame kolonizuoti kitas planetas. Joks mokslas neišsprendžia paradokso. Tiesiog niekas negali nieko su tuo padaryti... Dėl to yra tąsa tokio iliuzinio vystymosi, paradokso išspręsti neišeina, tai belieka kolonizuot planetas ir galbūt vieną dieną kažkas pasikeis... Kas gali pasikeisti jei problemos sprendimas ne tame ką matau, o tame kas stebi - manyje. Tam kad išspręsti paradokso klausimą reikia pačiam pasikeisti, o ne stebimą pasaulį keisti.

////////////////

Ištrauka iš straipsnio. Šliogerio mintis:

"Mano klausimas antrame tome buvo - ar įmanoma įveikti kalbą, sulaužyti tą ekraną, atsiverti daiktams ne kalbiškai? Mano išvada: galbūt milijoninę akimirkos dalį ir vieną kartą per gyvenimą. Ir viskas - mes kalbos kaliniai. Ne blogąja, o gerąja prasme. Čia yra mūsų didžiulis privalumas."

Visą straipsnį galite rasti http://www.tv3.lt/naujiena/747419/a-sliogeris-mano-sinsila-yra-zymiai-protingesnis-uz-zmogu

Apribojimo privalumas tik tame, kad būtų galimybė siekti laisvės, perlipant per kalbą. Jei nebūtų kalbos(bendrai paėmus materialios realybės) neturėtume valios laisvės. O valios laisvė duota tik tam, kad perlipti per kalbą(pakilti virš šitos materijos).
Nes kitu atveju koks gali būt privalumas kalba? Ką su ja daryt? Sakinius rašyt į nebūtį? Knygas rašyt apie kalbą? Kalbėt apie kalbą? Filosofuot apie kalbą, realybę, paradoksus? Kam mes išvis egzistuojame ir ta kalba reikalinga... Realiai dabartinis mokslas yra visiška filosofija, nes mes savo kalba supaprastiname minus ir plius begalybę. Mes kasdieniame gyvenime neoperuojame begalybėmis ir visiškai to nejaučiame, mes esame apriboti. Ir ištikro nieko bendro su TIESA ir neturime. O kai kuriems tai yra privalumas...

   Kokia yra gyvenimo prasmė ir kas yra Tiesa? Kas iš vis šiame pasaulyje yra Tiesa, daiktas kurį čiupinėju ar tai kad suprantu jog čigonas man netikrą auksą bando prastumti?

   Gyvenimo prasmė tai Dievas, tai kas amžina, o Tiesa tai sąlytis su amžinybe, Dievu. Tiesa tai tai kas užpildo gyvenimo prasmės klausimą, žmogaus tuštumą. Ta tuštuma ir sukurta, paruošta Dievo pripildymui. Tiesos pripildymui. Metaforiškai galima pasakyt, kad žmogus tai Šv.Gralis, kurį pripildome vynu(dvasine išmintimi).
    Visa kita yra laikinas žaidimas ir melas. Bendrai paėmus tai visa materiali realybė yra vienas didelis melas. Matrica, kurioje sėdime ir po truputi mirštame, tik bandome tą mirtį kažkaip įprasminti ir sustabdyti. Mumyse užprogramuota mirti ir tuo pačiu užprogramuota tą mirtį stabdyti(sakykime modifikuoti genus). Judėjimas į pusiausvyrą tai kūno mėtymąsis iš kančios į gėrį. Mėtosi mūsų kūniškos - malonu/nemalonu, gerai/blogai savybės, kas yra melas. O Tiesa yra virš malonu/nemalonu.

   Rusai turi aiškinimą jog žodis pasaulis/taika - MIR šifruojasi kaip - Matrica Iliuzinės Realybės.
Pas žydus Olam - Pasaulis reiškia tuo pačiu Paslėptį. Pasaulis slepia tikrąjį pasaulį, betarpišką ir neapribotą, Begalybę.

Pasaulis tai „šviesi vieta po saule".
Kaži kiek ten pas mus pasaulyje tos Šviesos, Tiesos, Dievo?

[cs]

Tarp mūsų yra pasklidusi tiesa, bet tokios rūšies tiesos, kuri apgaubė ir apsaugojo, nuo paslapčių, nėra surandama. Tai yra gilūs, neatrandami dalykai. Net aukštesni už sąmonę ir protą dalykai nėra tiesa. Taip tik yra, nes kaskart skubama matyti, jog tai tiesa...

[Mekabciel]

Tai gal dar reik paieškot?
Rašai gilūs bet priduri jog neatrandami. Tai jei jie gilūs reiškias atrandami. Nes jie yra.

[cs]

Tavo aiškinimo pagrindu ieškoma tiesa yra įstrigusi laike. Buvo laikas, kai tiesa buvo viskas, ko nepavadintum tiesa. Ar tiesa, kad žemė apvali, ploksčia? Gal netiesa ir nei tas nei tas variantas netiesa, nėra patikimų šaltinių, kurie įrodytų žemės formą?   

Žmogaus protas išgalvojo, kad žemė plokščia, sugalvojo ir tai, kad apvali. Visi buvo laimingi žinodami, kad žemė plokščia. Tiesa turi galią, kuri įrodo, o poto ta galia palieka įstrigusi laike.

[klajunas]

Nenorėčiau sutikti, kad tai, kas mus sukūrė automatiškai yra "būtybė" arba "tas".
Čia remiamasi prielaida, kad žmogaus suvokimas, racionalumas, pajautimas yra aukščiausi dalykai ir tas, kas yra aukščiau už mus ir yra aukščiausias, būtinai turi savo esatyje tokį žmogiškumą turėti kaip dalį. Tai, kas ateina iš vidaus tėra ekrano įforminimo programos ir tai toli gražu nėra aukščiausia. Tai, kas sukūrė neprivalo būti jokia "būtybė" ir "tas". Neprivalo turėti mintį, suprasti ir jausti, nes tai yra tik žmogiški mažyčiai sugebėjimai. Manau, kad tai yra tokiomis priemonėmis neapibrėžiamas, ir ne todėl kad yra "daug aukščiau", bet todėl, kad yra šalia viso to. Būtybes priskirdami tam, mes tik grožimės savimi.

[Vytautas]

Nenorėčiau sutikti, kad tai, kas mus sukūrė automatiškai yra "būtybė" arba "tas".

Na jei jau sukūrė tai padarė "kažkas". Jei atsiradom savaime pagal Darviną tai "kažko" nėra. Bet jei vis dėl to "kažkas" tai kažkoks "panašumas" yra su sukūrusiu ar sukūrusiais. Bet iš materijos vidaus to tikrai neįmanoma kaip nors apibubinti ir paaiškinti. Elementariai nesimato.

[klajunas]

Kad būtų aiškiau, imkime paprastą pavyzdį. Tarkime, kad dievas yra koks nors kamuolys, toks kaip planeta, kurioje trankosi žaibai, ir tokio išlydžio dėka sukuriama energija visatai. Planeta yra kūrėjas, bet jos "būtybe" ta pačia prasme kaip gyvūnus, vadinti nenorėčiau. Planeta yra ne tas, bet tai. Kad kažkas iš jos veikos atsiranda, yra gryna "fizika", niekas nieko, netroško, nenorėjo ir nesiekė. Taip pat ir "Dievas", kaip tokia sankaupa iš kurios kažkas atsiranda ne dėl valios, bet dėl dėsnio. Taip turi būti, o ne to kažkas nori.

[Mekabciel]

@cs Kiek tu tada supranti, kas pats esi ir ką laikai tiesa? Čia yra klausimas.  Savąjį aš laikai tiesa?

@Vytautas  1) Jei kažkas mus sukūrė tai mes turime tų savybių kurias turi tas kažkas ir reiškia kad mes esame neatsiejama dalis to Kūrėjo.  2) O jei niekas mūsų nesukūrė tai mes automatiškai generuojame matomą realybę ir esame Kūrėjas.
Ir dėl to pirmas ir antras punktas yra LYGU. Nes yra ir taip ir taip vienu metu.
Kūrėjas pats save kuria. "Automatiškai susikūrė" generuojantis realybę Kūrėjas. <-Jis ištikro nesusikūrė ir neegzistuoja toks dalykas kaip automatiškai, nes jis yra Absoliutas, kuris visada egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Tiesiog jame "įvyksta instinktyvus išsikreivinimas", kurį vadiname materialia realybe,  Visata. O veiksmas "įvyksta" irgi neegzistuoja. Viskas vyksta menamai, dėl to ir vadinama jog šita išskaidyta realybė yra iliuzinė.
  Absoliuto vienas iš aspektų pats save taip suvokia per materialią realybę ir tas aspektas esame Mes. Ir tas Absoliuto aspektas yra esminis. Tas kuris valdo Absoliutą, stovi už vairo. Tik reik grįžti į savo pradinę būseną,  o ne miegot...

@klajunas
Yra toks paradoksas, jog tavo Dėsnis = Manąjam Aš. Ir neįmanoma to paneigti. Mes instinktyviai bandome paaiškinti jog Dievas yra veikiau dėsnis nei kažkokia protinga esbyė. Aš su tuo visiškai sutinku ir su tuo visiškai nesutinku. Nes tiesiog tai yra neįmanoma. Ar tu pavadinsi visumą, įskaitant mane, Kvantiniu lauku, Dėsniu, Dievu, Aš ir Dėsniu, SuperProtu, Multidimencija, Multivisata, Absoliutas... neturi reikšmės. Visąlaiką egzistuos Aš.  Tik galimybių ir sugebėjimų klausimas ir koks platus tas Aš. Gali net nevadinti Aš, o Tai. Tai, tai kai save atskiri nuo Aš. O tame Tai aš nebėra? Juk esi ir visad būsi...

Čia visą laiką susiduriame su tuo pačiu paradoksu, neva Dievui nereikia būt kažkokia protinga būtybe, jis yra Superdėsnis, bet tada tu man atsakyk į klausimą - kur baigiasi dėsnis ir kur prasidedu Aš? Dėsnis instinktyviai sukuria mąstantį apie dėsnį žmogų? Tai reiškia jog mąstymas yra tas pats dėsnis. Dėsnio dalis. Tai dėsnis pats mąsto jog tai kas sukūrė jį yra nemąstantis, o veikiau dėsningas. Bet tai vėl paradoksas ir vėl tas pats klausimas - tu save laikai dėsniu ar mąstančiu? Kur baigiasi mąstymas ir prasideda dėsnis? Mąstantis dėsnis - mąstądėsnis. Gyvas Dėsnis. Gyvądėsnis.  kaip skamba šitie sudurtiniai žodžiai?

Jei laikysi Dievą dėsniu tai be tavęs visi likę yra tik dėsnio dalis. Tai tu pats tada pasirenki, tu turi reikalą/santykį su Dėsniu ar Dievu ar trečias variantas DievĖsniu? Nežinau kaip tau, bet man nesinori bendrauti su Klajūnų, kurį laikyčiau tik dėsnio dalimi...

[cs]

@cs Kiek tu tada supranti, kas pats esi ir ką laikai tiesa? Čia yra klausimas.  Savąjį aš laikai tiesa?

Niekada neturėtų būti aiški tiesa, bet jei tai netiesa ji būna aiški. Panašiai suvokiamos: melaginga ir nemelaginga realybės, kurias sukuria netikra žmogaus kalba.

Kalba nebeatrodo kaip sąmonės virusas, ją taip interpretavo per netikrą žmogaus kalbą, ją sukūrė per neribotą žmogaus kalbą. Todėl virusas susinaikino ir prarado galią. Dabar realybė nebėra vien melaginga/nemelaginga. Ji persikėlė į aukštesnį lygį, o visi dalyviai betarpiškai jautė apie lygio kitimus. Sąmonės nesuprasi iš jos panaudojimo prasmės, nes jai duota daug daugiau, taip duota daug daugiau viskam. Interpretavimas yra klaidingos būsenos, bet paradoksai yra įtraukiantys tirti žmogaus kalbas, o ne tiesiog kalbas.

Ankstesniame lygyje buvo kalbos, jos veikdavo pagal jų darybos taisykles ir dėsningumus. Žmogaus kalbose veikia sąmonės aktyvuotas 'gerasis virusas', kuris parodo galimybę, kad protas dalomas į įvairias atsakingas dalis. Be sąmonės ir pasąmonės galimybių, prote įvedamos individualios galimybės atsirasti galioms, kurios artimos individualiems apibrėžimams. Tokia galimybė tolesniame lygyje virsta neatpažįstama, pakitimas vysto ką nori 'gerasis virusas' padaryti. Jis anksčiau jautė ir dabar tebejaučia kitimus, po klaidingos būsenos jis pereina į kitą lygį. Savąjo aš atradimas, nebūtinas vienyjimo tapsmo etapas. Sąmonė gauna dėsningumus, kurie viduje atstoja visus padarytus etapus. Kiti nepadarę individualiai vistiek pasisavina, kaip duoklę. Bet tik turi būti atvesta prie pradinio etapo, kai tai suveikia. Kiti tebejaučia ankstesnio etapo melagingos realybės padarinius iš jos pakitusio židinio.

[klajunas]

@Mekabciel  mano netiesioginis atsakymas yra mano skyrelyje #119 įraše "Kaip analizuoti jausmines būsenas". Tai mano sistema, pagal kurią analizuoju ezoterines/religines būsenas ir patirtis.

http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4266.100

Ten daug kas paaiškinta, todėl čia nesikartosiu.

[Mekabciel]

@cs  uždaviau konkretų klausimą, o  gavau nekonkretų atsakymą.

"niekada neturėtų būt aiški tiesa"

Tai tada nėra šioje realybėje pagrindo egzistuoti.

@klajunas   Netiesioginis atsakymas reiškia, kad aš dabar bendraudamas su tavimi turiu netiesioginį atsakymą. Netiesioginis tai reiškia, kad man net nereikia su tavim bendrauti ir gilintis į tavo nuomonę, nes aš bet kokią tavo nuomonę galiu transformuoti į sau palankią nuomonę.

 Jei tarp dėsnio pradžios ir manojo Aš pabaigos nėra nieko bendro, tai dėsnis manęs ir nepalaiko. Mane kažkas kitas palaiko. Jei mane palaiko kažkas kitas, kas palaiko tą kuris palaiko mane ir kur vieta dėsnio ir t.t. ir t.t. Žodžiu klausimas labai paprastas: Kur prasideda dėsnis ir kur prasideda manasis Aš? Jei tokios ribos nėra tai dėsnis = manąjam Aš. Jei yra kažkokia riba, tai dėsnis nieko bendro neturi su manuoju aš ir mes egzistuojame išvis paraleliniuose pasauliuose kurie nieko bendro neturi tarpusavyje ir apie tai nieko pasakyt negalime.

[klajunas]

Jei tarp dėsnio pradžios ir manojo Aš pabaigos nėra nieko bendro, tai dėsnis manęs ir nepalaiko. Mane kažkas kitas palaiko. Jei mane palaiko kažkas kitas, kas palaiko tą kuris palaiko mane ir kur vieta dėsnio ir t.t. ir t.t.

Čia klausimas labai subtilus ir jis taip paprastai neatsakomas, todėl, kad mąstoma ir atsakinėjama iš vidaus apie išorinę realybę, kuri tiesiogiai neprieinama.

Kas tas Aš yra? Tai pirmas asmuo, veiksmo subjektas/pagrindas. Kokia mano šio subjekto/pagrindo teorija aš daug kur paaiškinau, ir visą laiką akcentuoju, kad mano aiškinimas pateikia viską tik taip, kaip atrodo iš vidaus.

Kas yra Aš? Tai būsena, suvokimas, kuris įformina iš asmens programų ateinančią informaciją. Ta vieta, kur ši informacija įsiformina į suvokimą, egzistenciją yra kondensuotų medžiagų būsena, kurioje informacijos srautas paverčiamas į kokybinį turinį, kaip savo būties suvokimą. Tai fenomenologinis patirties aprašas.

Jeigu bandytume konstruoti fizikos metodu, turime kondensuotą (sutankėjusią) makroskopinę materijos būseną, kuri, kadangi kvantai turi tam tikras savybes ir simetrijas, virsta egzistenciatu. Tai yra būsena, kuriai būdinga savivoka ir kuri yra Aš pagrindas. Ši būsena gali surinkti įvairias informacijos konstrukcijas, pavyzdžiui, lingvistines ir šioje konstrukcijoje yra lingvistinė ženklinė garsinė forma "AŠ", kuri tampa šio surinkimo taško pagrindu, ir tuo subjektu, kuris gali surinkti ir iš savęs sugeneruoti veiksmą.

Šiame viduje gali surinkti/įsivaizduoti, bet kokią konstrukciją, bet kokį suvokimą, kalbos rėmuose. Yra konstrukcija Dievas, ir šiame surinkimo taške, vyksta įvairios vidinio surinkimo injekcijos/projekcijos į išorę, kuri nepatiriama ir niekaip neišreiškiama.

Suprantu ir tai, koks tavo pagrindinis argumentas - Kad mano "teorija" taip pat yra tokios konstrukcijų injekcijos/projekcijos. Aš, subjektas, pamatas yra tam tikra substancijos būsena, kuri kažkokiu būdu įgauna nenulinę fenomenologiją, t.y., būtį. Man tai tėra save suvokianti plėvelė, kuri neturi jokio centrinio vaidmens, plaukioja begaliniame okeane, kuris turi nulinę fenomenologiją ir niekaip neišreiškiamas. Sakai tai Dievas. Bet čia žaidimas kalbinėmis formomis. Kas atsitinka, kai aš šį beformį okeaną pavadinu auftat. Arba Šliogeris vadina Niekiu. Supranti kiek daug šiame žaidime yra kalbos iliuzijos.

Man dėsnis yra viskas, kas turi nulinę fenomenologiją, iš šios srities kyla nenulinės fenomenologijos sritis.