Mekabciel Blog'as

[Mekabciel]

negalima, neimanoma, nezinome, nesuprantame... 

[cs]

ir visa ginčo esmė... dabar dar sunkiau bus apsispręsti.

[Mekabciel]

ka apsisprendineji? 

[cs]

Kaip kalbos vizija, gali turėti unikalų pasirinkimą, kalba pati yra variantas, nesirinkimo. Todėl, savarankiškai to suvokti nebūtų leista, tik jei nebūtų užsiminta. Užsiminei apie amžinybes, multivisatas ir galaktikas. Kodėl apie jas mažai informacijos - pats pagalvok. Jei mes kalbama tikra žmogaus kalba - mes jau senai būtume tas multivisatas supratę ir visas daleles atradę. Kol kalbame netikra žmogaus kalba, neturime supratimo kas tai ir kaip tai atsiranda, sau įsitikinti ar sužinoti tikras detales iki smulkmenos. Mano nuomone, tą galima įgauti, o norint įgauti reikia daug ką prarasti. Be žmogaus atrasta labai mažai dalykų, tačiau jie buvo. Mums suvokiama kaip žmogaus kalba, leido tyrinėti, bei vertinti pagal savo kriterijus viską, kas realybėje atrasta. Bet jei ta kalba netikra žmogaus kalba, ar yra ką nors prarasti? Prarasti kalbą - reiškia turėti tikrą kalbą, tikrą žmogaus kalbą.

[Mekabciel]

Jei mes kalbama tikra žmogaus kalba - mes jau senai būtume tas multivisatas supratę ir visas daleles atradę. Kol kalbame netikra žmogaus kalba, neturime supratimo kas tai ir kaip tai atsiranda, sau įsitikinti ar sužinoti tikras detales iki smulkmenos.

Sutinku! Tačiau yra Logosas. Tai mano supratimu logosas iš kurio išeina simbolių trafaretai, per kuriuos sukuriama realybė dar tikrai egzistuos, bet nemanau, kad tai trugdo žmogui jausti dvasinius ryšius. Kaip kūrinys degradavo taip jis grįš atgal. Tai viskas laipteliais. Žodžiai pakolkas yra priemonė. Ir kuo geriau supranti kiekvieną simbolį tuo labiau artėji prie pačio logoso. Tikrojo žodžio. Tikrosios kalbos.

Nes -
Įsivaizduokime:
Aš stoviu ant žemės rutulio ir rėkiu į priekį. Ir mano riksmas, aidas nuaidi aplink visą žemės rutulį ir grįžta man į nugarą. Tai aš rėkiu į ateitį ir iš praeities gaunu visas žinias. Tikiu ateitimi, o praeitis suteikia žinias.
Aidas reiškia ugnį. Senovės keltų Saulės dievas.

 Kuo daugiau suprasime, kodėl simbolis A rašomas kaip piramidė su tarpiniu laipteliu, tuo daugiau jausime vidinę prasmę.
Simboliai tai energetinis impulsas, informacija, šviesos kvantas. Skirtinga kombinacija, skirtingą energetiką siunčia. Net rašant ENERGETIKA jaučiasi visai kitas jausmas nei, kad - IŠTAŠKYTAS, SUDAUŽYTAS. Visai kitos vibracijos. Jei žinutėje naudoji daug ne ne ne, tada bendras fonas negatyvus... Jei žinutėje rašome SĄMONĖ, DIEVAS, ŽINOME, SUPRANTAME, ESAME, JUDAME, PASIEKSIME, IŠMINTIS, TOBULUMAS, VIENINGI, DORI, DIEVIŠKI tai kogero tokiais ir tampame? Nes rašyt apie akivaizdžius dalykus, kokie dabar yra, tai visiškai nematau prasmės. Reik atvirkščiai gilintis į tai kokie mes esame didingi, kaip galime sau padėt ir kitiems, kaip galime gerinti ryšius, santykius ir t.t.

Mano nuomone, tą galima įgauti, o norint įgauti reikia daug ką prarasti. Be žmogaus atrasta labai mažai dalykų, tačiau jie buvo. Mums suvokiama kaip žmogaus kalba, leido tyrinėti, bei vertinti pagal savo kriterijus viską, kas realybėje atrasta. Bet jei ta kalba netikra žmogaus kalba, ar yra ką nors prarasti? Prarasti kalbą - reiškia turėti tikrą kalbą, tikrą žmogaus kalbą.

Taip! Sutinku.
Tik suprantu, kad praradimas yra etapinis procesas.

Pradžioje skaitome didelius tekstus, poto mažesnius, sakinius, frazes simbolius ir galiausiai simboliai išnyksta. Bet simboliai ir dabartinė kalba egzistuos iki pačio galo.

[Vitus]

Kaip išvis kažkas egzistuoja? Kaip Dievas gali egzistuoti? Kaip tas Absoliutas, Begalybė egzistuoja? Kosmosas visiškas... Ir mes tame kosmose sėdime susirašinėjame, kažkokiame Anomalijos puslapyje...  Jums tai neabsurdiška?

Žinoma, kad taip. Absurdas visiškas
@Mekabciel , siūlau tau pasisvečiuoti pas Kuzinatrą. Pas Kuzinatrą, kuri suteikia prasmę:

[Mekabciel]

Sitas filmukas puikiai parodo nevilti, nusivilima ir  dar nieko nepaiskina, jei pridetu ant galo jog sriuba yra Kuzinatra suprasciau jog rezisierius kazka suprato.
Kuzinatra yra viskas ir kiek tu jo gebi atskleist tiek viskuo gebi dziaugtis.
Kadangi yra aiskinanciu jog reikia neuzdavinet esminiu gyvenimo klausimu(trumpai tariant nemastyt) del to ir traiskomi zmones su sunkvezimiais.

ir aisku gi...
einam paprastais dalykais dziaugtis, mes viso labo dulkeles kosmose... kazi ko tie zmones tokie kvaili ir nesupranta jog galima medziu dziaugtis ar saule...  zudosi tie vaikai taip beprasmiskai, galetu sau smelio dezeje visa amzinybe dziaugtis... arba isvis, kam tos bezdziones is medzio islipo? tupetu sau ten... ir dziaugtusi... :/

Vitus kam tu tuos akmenelius metai?
Man tai malonu apie Kuzinatra sneket. As kai sneku apie Kuzinatra bangeles juda, smagu stebet.

Mane paradoksa, sita absurda suprasti, pajausti labai vilioja... o dar idomiau, tai kas uz paradokso. Taves nevilioja suprasti ir pajausti, kaip istikro kazkas egzistuoja? ir ka tas, kuris suprato tai, gali padaryt?

[cs]

Aš manau, kad tą kalbą, kurią suprantame yra tik maža (atskirta dalis) nuo visos atrastos kalbos. Todėl, kad įvardintume dabartinį žmogaus etapą savo kalboje, pavadinsime netikrąja žmogaus kalba. Ginčytis dėl to galima, galėjo nebūti kitokesnių kalbu ir didesnės kalbos irgi nebūti, bet visi dabartinės istorijos etapai veda link patikrinimo - kas tai per realybė ir kodėl ji smarkiai apribota? Apribojama ji ir dėl mūsų kalbos, ne per ją ateina supratimas aplinkos, kuri tik taip sutartinai gali būti pamatyta.

Todėl, gali būti neribota žmogaus kalba, ir ji palaiko dabartinę žmoguje aiškiai susiformavusią dalį - netikrą arba išorinę žmogaus kalbą. Panaudojami principai yra sheminiai ir apribojimai kyla vien iš kalbos shemos sudarymo. Bet pagal mane: shema gali būti ir neriboto pobūdžio, o ji per dalis ir mažesnes kalbas įprasmina, ką ir nori tuom padaryti. Mes galbūt neturime būti tie, kurie supranta kas yra kalba, bet kalba yra pati - ką ir nori tuom padaryti. O mes esame įrankis. O ne kalba mums kaip įrankis.

Tai yra absurdiška, nes mūsų likimas ir lemtis yra kalbos pasirinkimas. Mes negalime rinktis tarp kalbų, nes mums nesiūloma.

[Mekabciel]

Aš naudojuosi tuo ką turiu, o kokia ta kalba: tikra netikra, įrankis ar ne, melas ar teisybė, man pakolkas nelabai domina.

Man viskas yra įrankis.

[cs]

Kalba sukuria iliuziją, kad ją naudoji tarsi įrankį. Bet visi susiejimai, kuriuos turi kalbos pavidalu yra veiksmų išraiškos ir jos visos kyla dėl kalbos. Visi paveikslėliai kyla iš kalbos, visi garsai, viskas. Netikra žmogaus kalba sukuria struktūras, ką tuometu nori padaryti, o mes atkoduojame, kaip kalbos įrankį. Bet jeigu suprastume daugiau, ta struktūra yra dėl didesnės kalbos buvimo. Kalba gali būti kaip tiesė, kuri uždara, o mes atkarpomis atgaminame jos struktūras. Iš pačios didelės kalbos, mes negalime pasirinkti. Suprantame, kad kalba kažkaip apribota, o pasirinkti ką nors kitą galėtume, jei būtų pakaitalas. Tikra žmogaus kalba yra kaitoma ir turi pakaitalą, o pati mažiausias strūkturizuota netikra žmgaus kalba yra pavyzdys, kaip atrodo pakaitalas.

Tu jei pabandytum pagauti mintį nebesakytum, kad ''gerai nežinoti kaikurių dalykų.'' Tas pats yra ir dėl to, kad yra mums nepažįstamų formų, kurių mes niekaip neišreiškėme, o jos susikūrė arba yra istorijos etapas, kuris keičia galimybes. Kitokią viziją galima turėti, kai kalba panaudojama kasdieniškuose veiksmuose ir bendravime. Bet kitokia vizija yra kai kalba yra strūkturizuota ir galima naudoti kaip pakaitalą kažką kas neišreikšta. Tik ar tai svarbu ar nesvarbu?

[Mekabciel]

Turi ką pasiūlyt?

[cs]

Gal ir pasirodė, kad kalbu apie nieką, bet ištikro ši idėja yra apie kažką. Kai vieno dalyko netenki, atsiranda kitas tuoj pat ir niekas neužsibaigia. Vis jungdami, kad ir skirtingas detales, suvokiame amžiną jungimą, kad jis jungiasi ir nesvarbu ar jis tikrai ribotas ar neribotas.

Turint omenyje neribotą kalbą, tai yra eksperimentinė koncepciją, kurią išvedžiau iš paskutinių postų. Tai išties įdomi koncepcija, kuri apie tai, kaip neribotos savybės tampa neišreikštais ar neįgyvendintais dalykais. Iki šiol, gal nematėme, kad kas bandytų kalbėti plačiau apie kalbą, nei braižydami galimybių medžius, kaip žodis sudaromas arba kokios giminiškos kalbos, tačiau aš turiu tą kitą variantą, kuris yra irgi tiek pat teisingas, kaip ir tai.

Kalba gali būti uždara tiesė ir turėti panašią struktūrą į begalinę. Jeigu išnaudotume ją tinkamai, ne kaip populiariai siekiama naudoti, suprastume, ką reiškia netikra žmogaus kalba, neribota žmogaus kalba ir kodėl ji ribojama. Kodėl ribos yra pati vizija?

Tau kalbu, kadagi tu viziją supratai kitaip, ir kalbą supratai kitaip nei visi siekia panaudoti. Tarmėje ar filosofijoje ieškojai, kur paslaptys, bet paslaptys ištikro dar netos, jos per maža paslaptis... Kalbame netikra žmogaus kalba, bet ji atrodo tikroviškai, nes kalba pati leidžia taip pamanyti.

Taip kalbu, nes tai būtų žingsnis suprasti ar gali būti kažkas vietoj neribotos žmogaus kalbos, kaip pakaitalu. Geresniu pakaitalu, ar kaip asmeniškai norisi? Kodėl vizija yra tokia riba, kad toliau nustot svajot?

[Mekabciel]

Kalba yra tik priemonė sukurti ryšį. <-- Šis sakinys pats savaime yra nereikalingas jei nesikuria ryšys. Jei ryšys susikuria, kuo kalba bloga? Kalba skirta tik tam, kad vienas kitam išsiusti minti, kad vienas kito minti pagautume. Jei pagauni mintį ir mes niveliuojamės tai su kiekvienu kartu tą mintį pagaut bus paprasčiau.

Ir kalba paprastes. Nes girdes sielos, o ne kunai. Sielos ims virsu ir tiek... Ir kaip kad tu rasai, kalba "tikres". Ji visada yra tikra, tik mes esame "atbuke, atsipe". Bet mes neatbuke, cia tiesiog toks "zaidimas". Tipo kad gyvent butu idomu. Sedim ale aiskinames... Ir norime suprasti/pajausti savo tikraji Dieviskaji AS.



 

[cs]

Netikra kalba šiuo atvėju yra paskutinė vieta mūsų daiktiškoje realybėje, po jos viskas nutrūksta arba neegzistuoja. Tad, sąmonė turi virusą pavadinimu - 'kalba', kuris gali užgrobti sąmonę ir padaryti kalbos įrankiu, o šis įrankis yra neribota žmogaus kalba.

Neribota žmogaus kalba = sąmonės 'virusas'
Netikra žmogaus kalba = sąmonės 'viruso' struktūrizuota išraiška daiktiškoje realybėje

virusas = kalba

Ar tai įdomu? Nes nežinome kodėl realybė išvis egzistuoja ir kodėl mes egzistuojame? Ar gali 'virusas' būti kažkuom daugiau, nei žmogus gali sugalvoti?

Kas tas žmogus išvis? Ką jis padarė, kad jo galvoje "apsigyventų virusas"? Ar 'protas' irgi 'virusas'? Kaip jis išnaudoja žmogų, kad pats save vadina įrankiu? Jis išnaudoja išteklius ir gali išlikti 'nieko' - nejokiu pavidalu arba nepastebimas?

Sąmonė susikuria dėka kažkokių energijos išteklių, kurių reikia 'virusui'. Kaip tas 'virusas', mato žmogų, ar žmogus tik kūnas, ir tik tiek tereikalingas?

[Mekabciel]

Tu gali pavadinti:
 
Gyvenima - programa.
Kalba - virusas.
Taip - ne.
Blogai - gerai.
Teisinga - melas.

Neturi reiksmes tai dvi gyvates. Nes atsakymas ne cia. Atsakymas tarp ju - paradoksas.
Tai jei nori ta paradoksa pajausti, reik isivaizduot jog pats dabar su savim susirasineji. Ar isivaizduoji? Isivaizduok jog tu pats su savim susirasineji...