Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[Vytautas]

Nesu tas garsus ir turtingas,

Na koks nors gyvas susitikimas ir būtų aišku kas yra kas.   Bet šiaip nėra svarbu. Esi kuo esi.

[elteide]

nop..viskas yra svarbu..iš smulkmenų sudarytas gyvenimas 

[klajunas]

Begalybės kelias

Naujausias mano eiroksenas buvo paviešintas įraše „Gyvenimų medis", kuriame aprašiau sielos didžiąją sandarą. Mano kalba „eiroksen" reiškia „mąstyti", eiroksenas yra „daugiadimensinė, struktūrinė mintis", kuri yra tokia aiški, kad remiantis ja galima braižyti schemą. Paskutinis mano eiroksenas yra „begalybės kelias", kuris skirtas pasipriešinti dešinės rankos kelio satanizmui.

Sielos buvo suskirstytos į eksplozyvines ir implozyvines, pagal tai, kurioje hierarchijos vietoje jos įsikūnija ir pagal tai ar jų energija nukreipta į išorę ar į vidų objekto atžvilgiu. Išlaisvinančias sielas vadinu pliusinėmis ir laikau, kad jos turi pliusinę karūną; ribojančias, spaudžiančias, gniuždančias vadinu turinčiomis minusinę klouno kepurę. Šie du tipai yra hierarchiškai vienas su kitu surišti: minusinės sielos uždaro pliusines sielas į kalėjimą, jas apriboja, suvaržo ir naudoja gniuždymo taktiką, traumos psichologiją. Pliusinė siela veržiasi iš šio kalėjimo ir gali gyvenimu eiti skirtingais keliais: vergo, laisvos sielos ir karališku.

Išeities tašku laikau eksplozyvią, laisvės, begalybės siekiančią sielą. Joje yra dvi pagrindinės dalys: pliusinė ir minusinė. Pliusinė yra viskas kas susiję su teigiamais dalykais, kas sielai yra gėris - tai gali būti būsena, emocija, poelgis, įvykis ir bet kas, kas yra pozityvu. Minusinė dalis susijusi su viskuo kas neigiama, bloga. Tai reiškia, kad sielą sudaro trijų ženklų sistema: pliusinė karūna - eksplozyvi siela; pliusinė būsena; ir minusinė būsena. Šios dalys tarpusavyje įvairiai sąveikauja, gali būti grynos, mišrios ir anapusinės. Pavyzdžiui, su karaliaus keliu susijusi Absoliuto taško būsena, kuri yra „anapus gėrio ir blogio", šiuos du polius transcenduoja.

Žemo lygio įsikūnijime (tokių dauguma) siela, susidurianti su išoriniu spaudimu, kylančiu iš minusinių sielų sukurtos sistemos, pereina trijų etapų raidą: reaktyvi siela - susijusi su minusine dalimi, neigiamais jausmais ir neigiamomis būsenomis; racionali siela - kuri tampa laiminga ir pozityvi tada, kai suranda tikrą savo gyvenimo kelią, kuris yra „begalybės kelias"; ir ezoterinė siela - kuri atsistoja į begalybės akivaizdą ir kyla link jos be jokių tarpininkų. Šį kelią galima palyginti su lanku, strėle ir tikslu - lankas yra kūnas; strėlė - siela; tikslas - begalybė.

Tačiau šias būsenas galima sieti ne tik evoliucijos prasme bet ir statiškai: galimos grynos teigiamos arba neigiamos būsenos, kurios yra veikimo pagrindas; bet galimos ir mišrios būsenos, kai pradžia yra vienoje iš pusių: dominuoja pozityvumas, bet jis naudojasi negatyviomis priemonėmis, kaip sveikas pyktis; dominuoja negatyvumas, kuris yra laimingas, kaip piktdžiuga. Ir yra anapusinė būsena, anapus teigiamo ir neigiamo, kuri susijusi su begalybės keliu, dar kitaip vadinamu karaliaus keliu.

Dabar reikia aprašyti neigiamą, gniuždančią sielą, kuri eina dešinės rankos keliu. Mano atveju veiksmas kyla pliusinėje sieloje, o minusinė, klouno, siela tik patiria poveikį. Realybėje pagrindinė kryptis yra priešinga, nes tai seka iš hierarchijos, bet mano perspektyva tokia - iš gyvenimo karūnos. Einant laisvės keliu teigiama arba neigiama laisvos sielos būsena, realizuojama veiksmu, sukelia negatyvią reakciją minusinėje sieloje. Jeigu sukeliama teigiama reakcija, tai rodo paklusimą gniuždymui ir vergo kelią. Karaliaus kelias yra tas, kai veiksmo šaltinis yra anapus teigiamos neigiamos poliarizacijos ir kyla iš gryno begalybės siekio. Jis kyla iš gyvenimų medžio centro, kuris yra anapus pliusų ir minusų.

Tokio siekio pagrindiniai šūkiai yra: „Sekam tik begalybe!", „Kiekvienas begalybę matuoja pats!". Tai reiškia, kad tarp sielos ir begalybės negali stovėti joks tarpininkas ir šis siekis negali būti primestas iš išorės. Visi tarpininkai ir kišimasis į šį santykį vadinamas begalybės beždžione. Tai yra pagrindinis šio kairės rankos kelio principas, kuris draudžia bet kam tapti begalybės beždžione, kuri yra blusa, kuri savimi nori uždengti saulę. Begalybės kelias yra begalybės beždžionių patraukimo į šalį kelias, kuris žymimas apskritimu, ant smaigalio stovinčiu trikampiu viduje ir trimis susikryžiuojančiais kairės rankos keliais. Tai yra eksplozyvios sielos, žemo lygio įsikūnijimo kelias, kuris siekia augti ir tobulėti - iki begalybės. Šis kelias nepriima tobulėjimui jokių apribojimų.

Taip pat reikia aprašyti neigiamas sielas, kurios eina dešinės rankos keliu, stato į ribas ir rėmus, gniuždo dvasios polėkį. Kadangi jų simbolis yra ant pagrindo stovinti piramidė - tai galima išvada, kad jie begalybės siekį uždaro su siaurėjančiu smaigaliu, kurio viršūnėje pastato save, pavirsdami begalybės beždžione ir užstodami savimi begalybę.

Labai svarbus klausimas, kaip mažuma minusinių sielų, kurių aukščiausiame lygmenyje įsikūnija labai nedidelis skaičius, sugeba valdyti eksplozyvių sielų masę? Tai yra sekimo principas, kai savimi suvilioja siekiančius pamėgdžioti begalybės beždžiones, kurie irgi svajoja apie piramidės smailę, bet tik ateityje, kada nors… Tačiau ir to užtenka, kad ši plati dalis būtų atitraukta nuo pagrindo ir atsukta prieš tuos, kurie nesusivilioja, nėra sekėjai ir neatranda savo viduje begalybės beždžionės, nesiekia savęs pastatyti vietoje jos. Taip sukuriamos dešinės rankos kelio stagnuojančios trinarės piramidės: viršuje minusinės sielos; apačioje pliusinės, o viduryje - nulinės, kurie yra piramidės sarginiai šunys, begalybės beždžionės iliuziniame tapsme.

Šiuos du kelius dėl akivaizdžių priežasčių galima vadinti apačios ir viršaus keliu. Apačios kelio aukščiausias taškas yra begalybė, o viršaus kelio - begalybės beždžionė. Apačios kelio pagrindiniai iniciacijos kanalai pakvietimas ir atskleidimas. Begalybė turi pakviesti sielą, perėjusią savo visus raidos etapus, rodydama jai ženklus, atskleisdama iliuzinių tikrovių ribotumą. Viršaus kelio kanalai yra moralinimas ir uždarymas. Uždaranti smailė pirmiausiai sukuria savo sistemą, tvarką, taisykles ir uždaro žemesnių sielų kilimą link begalybės. Šie du keliai niekaip nesuderinami. Augimas negali ir neturi būti ribojamas. Bet tai taip pat reiškia, kad visada „pirma eina begalybė", t. y., jos neturi teisės pakeisti jokia begalybės beždžionė.

Apačios kelias yra labai sunkus, ir jo didžiausia pagunda yra posūkis į viršaus kelią, kuris įvyksta iš karto, kai tik pabandoma susidievinti, sudievinti kokią nors šio pasaulio dalį arba principą. Tada pradedama naudoti tradicinė pagrindo suskaldymo taktika, kuri naudoja pliusinių sielų vilionę savyje atrasti begalybės beždžionę. Primatui apskritai būdingas lyderio mėgdžiojimo sindromas, kuris tampa amžino mėgdžiotojo ir svajotojo sindromu, kuriuo naudojasi minusinės sielos ir supriešina piramidės pagrindą, įkala į jį pleištą ir šitaip kontroliuoja begalinę masę, naudodami minimalius resursus.

Svarbu suprasti principą „Begalybę kiekvienas matuoja pats!". Nes jo nesupratus, galima nuklysti į viršaus kelią. Kiekvienas šio pasaulio principas tėra vartai: jie skirti ne sekimui, ne sistemos kūrimui, platinant moraliną, bet įėjimui, praėjimui ir tada visiškai laisvai kelionei link begalybės. Negalima niekuo aklai ar neaklai sekti, nes tarp sielos ir begalybės negali įsiterpti joks tarpininkas, nes tas tarpininkas, būdamas ribotas ir netobulas, pretenduoja tapti tuo kuo nėra ir niekada nebus. Todėl tokių uždangų reikia vengti, nenorint nuslysti į viršaus klystkelį. Santykis su tikslu ir siekiniu visada turi būti asmeninis ir individualus ir čia net patarti nėra ką, nes kelią kiekvienas turi atrasti pats. Begalybė pati pakviečia ir atskleidžia save.

Kita vertus, tai nereiškia ir besąlygiško individualizmo, nes turi būti siekiama sujungti visus karūnos pliusus, tam, kad jie savo begalybe išsprogdintų visas begalybės beždžionių iliuzijų sistemas. Kokius tipus turi begalybės beždžionės viršaus kelias: pirmas - emocija (mes esame elitas - jūs mūsų chalopai); antras - protas (mes esame genijai - jūs idiotai); trečias - susidievinimas (mes dievai - jūs žemės šliužai). Piramidės „dievai" - tai begalybės beždžionės kvintescencija.

Begalybės kelio adeptas pasitraukia iš kelio, bet tik tam, kad užleistų vietą Begalybei ir sunaikintų visas begalybės beždžiones.

Kiek žinoma civilizacijos istorija, viršaus klystkelis buvo žemės prakeiksmas, nes jis begalines sielas laikė ir iki šiol laiko uždarytas kalėjime. Tai yra matricų civilizacijų istorija, kurią ištaisyti gali tik apačios kelias, kelias į begalybę…

[klajunas]

Keletas metodinių patarimų

Šiame įraše norėčiau pratęsti paskutines nagrinėtas temas ir papildyti jas kai kuriais metodologiniais dalykais. Svarbiausia, ką reikia prisiminti iš minėtų temų yra sąmonių klasifikacija. Jeigu jas simboliškai pažymėtume trikampiais (piramidėmis) tai būtu du trikampiai: stovinti ant pagrindo piramidė ir stovinti ant smaigalio. Pirmos rūšies sąmonės yra gniuždančios, slopinančios, ribojančios, o antros rūšies - išlaisvinančios, išplečiančios, peržengiančios neteisėtą ribą. Šie terminai ir simboliai yra sąlygiški ir iš tikro reikia žiūrėti į esmę.

Pirmo tipo sąmonė visur, kur tik pasirodo, kuria piramidines sistemas, o antro tipo - yra revoliucinė, išlaisvinimo, išvadavimo, nepriklausomybės siekianti sąmonė. Naudojant metaforų kalbą, piramidės sąmonė yra viršaus kelias, o išlaisvinanti - apačios kelias, kuris pasiekęs savo tikslą, naują piramidę, bet jau savo pagrindu, kurti atsisako. Suprantu, kad tai labai sunku ir pagunda sudievinti savo sėkmę labai didelė. Šiai pagundai gal ir buvo atvejų kai pavykdavo atsispirti, tačiau kadangi tokia pergalė nekuria įspūdingų socialinių konstruktų, tai apie jas nepasakojamos jokios istorijos. Tokie atvejai į žemės istoriją neįrašomi. Istoriją sudaro viršaus kelio „sėkmės".

Kaip sukuriama piramidė, kurios dėka nedidelis skaičius šarlatanų sugeba suvaldyti milžinišką masę žmonių? Tai padaroma pagrindo supriešinimu, kai susigundę loviu ir karjeromis, laisvi žmonės pradeda tarnauti begalybės beždžionėms ir atsisuka prieš tą terpę, iš kurios yra išėję. Kadangi supriešintos masės vienodo galingumo, tai piramidės viršūnė, pagrindinė klika, gali nesunkiai sukontroliuoti masių revoliucines nuotaikas.

Galima eiti laisvės ir nelaisvės keliu, šitaip priskiriant save kokiai nors vienai iš žmonių kategorijų. Dvi kategorijas pradžioje jau įvardijau, bet viršaus kelio pasaulyje galima klasifikaciją dar labiau detalizuoti. Viršuje stovinčios sąmonės yra klounai, begalybės beždžionės, toliau eina nuliai (juos galima vadinti zerothais - zero> nulis) ir piramidės apačioje karūnos žmonės - pliusinės sielos. Dauguma iš pastarųjų gyvena vergų gyvenimą, nes pasirinkę piramidėje tarnavimo kelią, dalis iš jų - nesusitaiko ir tampa „antisisteminiais", pradėdami eiti apačios keliu.

Žinant tokį visuomenės ir visos istorijos principą, galima įvesti sąmonių klasifikaciją pagal „spalvą". Tada kiekvieną sąmonę savo vietoje išanalizuoti, nustatyti indikatorius ir požymius, kurie leidžia įvertinti žmogų su kuriuo bendrauji. Tas įvertinimas yra spalvos priskyrimas. Pagrindinė poliarizacija yra balta-juoda. Klounai, piramidės viršūnė, turi juodą spalvą, laisvos pliusinės sąmonės - baltą. Tarnaujančios piramidei, vergų sąmonės turi pilką spalvą, nes jie tarnauja juodoms sąmonėms ir balta maišo su juoda. Zerotai, piramidės vidurinis sluoksnis, turi rudą spalvą, nes jie būna susigundę kokia nors begalybės beždžione ir iš esmės yra eksplozyvios sielos išdavusios tą pagrindą iš kurio kilę. Mėlynos spalvos sąmonės yra perspektyvios sąmonės, kurias galima patraukti eiti apačios keliu, priešintis begalybės beždžionės principui. Geltonos sąmonės, yra pažengę šio kelio atstovai.

Kalbėtis su juodomis ir rudomis sąmonėmis - beveik beprasmiška, nes jie yra dvasiškai silpni ir tarnauja lovio principui. Pilkos sąmonės vienintelė tikslinė auditoriją, iš jų perspektyviausi yra mėlynos spalvos sielos, kuriems galima aiškinti savo principus ir bandyti patraukti į savo pusę. Visi kiti, kuriuos minėjau pastraipos pradžioje, nori tik pasitarnauti begalybės beždžionėms, įtikti joms ir įsiteikti, todėl savo galvose nešioja tris lempas (arba „šviesoforą") ir stebi aplinką. Jeigu pamato piramidei pavojų - užsidega raudona lempa; jeigu pamato naudą - užsidega žalia lempa; jeigu kam nors indiferentiški - užsidega geltona lempa. Pagal šią reakcijų sistemą, jie kontroliuoja visą aplinką ir raportuoja savo šeimininkams. Įtakingiausi „šviesoforai" yra zerotai.

Gyvenant savo gyvenimus, būtina išmokti šitaip kategorizuoti žmonės, ypač priklausant piramidinei sistemai. Nes piramidės lyderiai pirmiausiai susikuria tokią „žvalgybą", kurios tikslas yra žvalgyti visą visuomenę ir kiekvieną žmogų. Tokią sistemą turi visos organizacijos ir jos naudoja rangų ir iniciacijų sistemas, kurių metu savo gyvybe prisiekiama saugoti šią paslaptį. Norint būti priimtam į organizaciją, reikia įvykdyti tam tikras užduotis ir įrodyti kad sugebėsi tarnauti. Pirmiausiai reikalauja išsižadėti savo asmeninio gyvenimo ir savo principų, atiduoto visą save piramidei.

Kai pilkos spalvos sąmonė susiduria su organizuotu persekiojimu, dažniausiai kyla klausimai „kodėl?" ir „kodėl aš?". Tačiau tai klaidingi klausimai, nes pasirinkimo kriterijai neturi nieko bendro su žmogaus biografija, poelgiais, pažiūromis. Kai sukuriama tokiam tikslui organizacija (piramidė), savo veiklai realizuoti jiems reikia taikinių, objektų ir juos renkasi pagal patogumą savo tikslų realizavimui. Jeigu priešo neturi, tai priešą sukuria. Tam renkasi silpnus, pažeidžiamus, socialiai  ir psichologiškai lengvai valdomus žmones ir pradeda vystyti savo organizacijos veiklą. Neretai tokios organizacijos būna suorganizuotos okultiniais principais ir žmones persekioja vaidindami satanistinius, sadistinius spektaklius. Ne vienas disidentas yra su šia sistema susidūręs.

Dėl šios priežasties ir manau, kad reikia žmones mokėti klasifikuoti, pagal jų pasirinktus vaidmenis šiame gyvenime ir atsargiausiais būti su tais, kurie savo galvose nešioja šviesoforus - tai rudos, juodos ir galiausiai pilkos sąmonės. Pagrindiniai indikatoriai, aišku, yra veikla, kuria gyvenime užsiima, bet būna įvairių atvejų ir išimčių, tad mąstyti reikia ne vadovaujantis stereotipais, bet gilesne įžvalga.

Piramidės lyderių svarbiausias sugebėjimas yra mokėjimas kitų žmonių galvose statyti oro pilis. Tam sukurta ištisa švietimo/propagandos sfera, kuri suformuoja tam tikrus mąstymo modelius ir žmogus šiuos modelius savo gyvenime realizuoja. Tai gali būti bendro, pasaulėžiūrinio pobūdžio modeliai, arba susiję su konkrečiomis operacijomis. Didžiausia nelaimė lyderiui, kai jo pilys kitų žmonių galvose subyra - tada jie tampa piramidės griuvėsių šeimininkais, nesėkmės lyderiais. Toks pvz. yra V. Landsbergis, kuris nenustoja apsimetinėti tautos lyderiu, nors tokiu seniai nėra. Greičiau laikomas pajuokos objektu.

Šis centrinės sistemos suformuoto konstrukto sąmonėse metodas labai svarbus, nes jis gali pateikti daug indikatorių, kokiai kategorijai žmogaus sąmonė priklauso. Jeigu iš oro pilių sąmonė neišsivadavusi, tai toks žmogus yra viršaus kelio žmogus, trijuose galimuose vaidmenyse. Mėlyna ir geltona sąmonės šias oro pilis būna sugriovę ir yra pažangaus, išlaisvinančio mąstymo žmonės, laisvi protai. Su tokiais užmegzti santykius labai naudinga ir perspektyvu. Su kitais santykiai yra išbandymas ir tikslas - atversti į teisingą kelią. Bet taip dirbant labai lengva „užsirauti" ant užsislaptinusių šviesoforų, kurie apie tokį žmogų raportuoja ideologinės žvalgybos skyriui.

Sunkiausia - pačiam nepasukti į viršaus klystkelį. Nuo to apsaugo, nesekimo principo laikymasis, kuris iš savo „sistemos" neleidžia kurti jokių naujų piramidžių, nes kiekvienas žmogus savo sistemą turi susikurti pats, pagal savo matymą. Todėl principai laikomi ne taisyklėmis, kuriomis reikia sekti, bet vartais, pro kuriuos praeinama. Jeigu žmogus nori - gali grįžti atsitraukti, bet jis niekada nebus geltonos spalvos sąmone ir juo labiau baltos, tuo kuris yra iki galo išpildęs apačios kelio idealus.

Sistema gali vaidinti, kad jie vienintelis įmanomas ir „normalus" pasaulis. Tačiau tiesos, kad ši sistema yra sukūrusi daugiausia blogio per visą žmonijos istoriją - nepaneigs niekas. Ir tai, kad kitoks kelias neįmanomas yra niekingas melas. Kitokį kelią neįmanomu daro tik niekinga kai kurių primatų prigimtis. Mes juos vadiname begalybės beždžionėmis.

[klajunas]

MK brigados įveikimas per analizę

Psichotroninio terorizavimo metu MK brigados naudoja įvairias gudrybes, kurias būtina žinoti norint nepapulti į spąstus. Viena jų - vadinamasis psichologinis atpalaidavimas, kurio metu bando patekti į patikimų žmonių ratą, kuriame santykiai būna mažiau formalūs ir daugiau atviri. Tai daroma tam, kad būtų galima surinkti dominančią informaciją ir tada, pasitraukus, - tą informaciją panaudoti prieš žmogų. Dėl šios priežasties siekiama tapti draugais, meilužiais ir pan. Tai daro agentas-aktorius gerai žinantis psichologiją ir išmanantis apsimetinėjimo bei vaidybos technikas. Būna naudojama surinkta psichologinio profilio ir kita asmeninė informacija, kuri būna kruopščiai išanalizuota ir pagal ją sukurtas operacijos modelis.

Vienas būdas save vaizduoti idealu to žmogaus akyse, norų išsipildymu arba geru pasiūlymu. Norint suprasti kaip kai kurie metodai suveikia, reikia žinoti realybės ir nerealybės principus. Dėsnis yra toks, kad tikrame pasaulyje tikrovė nėra norų atspindys, tarp jų visada yra skirtumas ir prieštaravimas. Nerealybės principas yra visų norų ir troškimų realizavimo pasiūlos principas. Toks pavyzdžiui būna ekranų pasaulyje. Tai žinant ir suvokiant - kad kiekvienas trokšta, jog pasaulis būtų jų norų ir troškimų atspindys - siekiama, pasinaudojant šiuo metodu, tapti „idealu" arba „geru pasiūlymu". Tai yra, aktorius visada būna tokios pasiūlinės tikrovės manipuliatorius, bet to tikslas yra patekti į vidinį ratą arba įvilioti į spąstus. Vienintelis apsaugos būdas yra kontroliuoti ar tikrovėje nevyksta manipuliacijos pagal nerealybės, ekranų pasaulio principus. Visada turi būti griežtas skirtumas tarp to, ko aš noriu ir kaip yra iš tikro.

Viliojimas į spąstus - taip pat turi įvairias technikas, kurias galima apibendrinti tokiu debesimi, kur yra minusu pažymėta dalis, mažytė pliuso dalis ir taikinys, kuriam rodomas šis pliusas tam, kad būtų galima įtraukti į paruoštą didelį minusą, pagal apgaulės tikslus. Minusas visada yra tikras planas, kurio tikslas susidoroti su žmogumi, tačiau tikras planas slepiamas, jo niekas neturi žinoti. Vietoj to siūlomas mažytis pliusas, kas nors priimtino ir patrauklaus arba bandoma sužaisti kokiomis nors emocijomis, tokiomis kaip gailestis, kaltė ir pan. Žmogui užkibus ant kabliuko, spąstai užsidaro ir parodomas viso žaidimo tikras tikslas, kuris taikiniui būna ne toks gražus, tačiau apvyniotam aplink pirštą žmogui išsprūsti iš spąstų būną neįmanoma. Todėl jeigu kas nors labai gražiai elgiasi, rodo pagarba, siekia atrodyti geru draugu, papulti į uždarą draugų ratą, duoda nerealiai patrauklius pasiūlymus - reikia būti labai atsargiam, nes šis mažytis pliusas gali slėpti labai didelį minusą.

Tokiu metodu galima laikyti ir laisvų vaidmenų tardymą, kai tardytojai apsimeta kaliniais, tampa „draugais", įsibrauną į privačios sferos ratą tam, kad išgautų norimas informacijas. Tam svarbiausia sukurti atsipalaidavusią atmosferą, patiems pradėti atvirauti ir laukti, kol taikinys atsakys tuo pačiu. Ant šio kabliuko seniai niekas neužkimba, bet tokiu atveju išsisukama naudojant aktorių melagingus parodymus.

Yra dar toks būdas, kurį gerai žino moterys, vadinamos krokodilo ašaros. Kai susiduri su žmogaus ašaromis, kurių tikslas yra noras paveikti, sukelti gailestį ar psichologiškai manipuliuoti, reikia naudoti tokį paprastą „ašarų" skirstymą: ašaros būna a) dėl savęs ir b) dėl kito; c) prieš laiką ir d) po laiko; e) teisingos ir f) neteisingos. Kai siekia sukelti gailestį prisidribęs žmogus - būna ašaros dėl savęs, po laiko ir neteisingos, kurių tikslas sukelti užuojautos refleksą ir taip išvengti bausmės. Čia yra tas mažytis pliusas į kurį bando įvilioti ir paslėptas didelis minusas, kuris yra neteisybė, išvengta bausmė. Aišku kai siekia šiuo metodu sužaisti realiame gyvenime, per grojimą jausmais, ašaras siekia pavaizduoti kaip teisingas ašaras, todėl visada reikia būti atsargiam, nes tokie atvejai kai per tai pasinaudoja žmogumi - labai dažni.

Tokios gudrybės dažnai būna naudojamos, kai agentūra veikia artimame rate. Tačiau kai nuo taikinio atstumas didesnis - yra kitos priemonės. Vienas būdas koryje, kuris yra visuomenės agentūros organizavimo principas, sukurti scenos konflikto ir žiūrovų situaciją. Tada agentas, kuris yra pagrindinis organizacinis neksionas, pradeda pasakoti informaciją apie savo operaciją aplinkiniams žmonėms visuomenėje, atskleidinėdamas privačią informaciją, menkindamas taikinį ir aukštindamas save, susikurdamas aplinkui masę žiūrovų, kuriuos siekiama nukreipti prieš taikinį, kad stebėtų jį su savo semantiniais kalėjimais įstatytais į galvą agento, ir patys skleisdami dezinformaciją žmogaus aplinkoje, darytų jam spaudimą. Tada žmogus pradeda praeiviuose stebėti mimikas, šypsenas, „žinančias akis", gestus, replikas ir t.t.

Tokia taktika turi silpną vietą: jeigu spektaklis žlunga, šita žiūrovų masė tampa našta, nes jie žino nesėkmės, nusikaltimo prieš taikinį paslaptį, yra bendrininkai, neša dalį katės, bando išvengti atsakomybės kartu su agentais. Iš dalies jie tampa ir stogu, todėl viena iš taktikų gali būti - atsakomybės padalinimas kuo didesniam skaičiui žmonių tikintis, kad tada bus daug sunkiau nubausti. Tikima, kad kur didesnis skaičius - ten daugiau tiesos ir mažiau netiesos. Tai klaidinga logika, tačiau ji psichologiškai gali būti labai įtaigi.

Ir paskutinis variantas, kurį norėčiau paminėti, yra naudojimasis tuo, kad minčių pasaulis daug platesnis už realių veiksmų. Todėl naudinga į situacijas žiūrėti iš viršaus, per minčių, fantazijų perspektyvą. Tai ypač naudinga tada, kad su psichotronine technika skenuojamos žmogaus mintys, žinomas visas jo minčių pasaulis. Tada padarius tokią projekciją iš viršaus, prie siauro veiklos masto galima prilipdyti iš fantazijų nuleistus pratęsimus, kurie pavaizduojami kaip faktai ir padaromi prisikabinimo priežastimi. Tokią taktiką lengva sugriauti per įvardijimą ir analizę, paaiškinant, kad tarp minčių sąmonėje ir veiksmų pasaulyje nėra lygiagretaus judėjimo, judama daug trumpesnėmis atkarpomis nei mintyse, todėl tiesės tarp taškų mintis-veika beveik niekada nebūna vertikalios, yra pasvirimas, kuris tuo didesnis, kuo didesnis skirtumas tarp fantazijų ir veiksmų.

Tačiau MK brigada, užpuolusi žmogų to nepaiso, terorizuoja, naudoja psichologinį smurtą, grasina, baugina ir t.t. Tai yra pagrindinės psichologinės operacijos priemonės, kuriomis siekiama įrėminti vidinį ir išorinį pasaulį į sau naudingas interpretacijas. Tokiu atveju rėminamas net darbas arba kūrybinė veikla, „įrodymus" bandant išlukšteni čia.

[klajunas]

Operacija "Pasipriešinimas"

Sintaksėje sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamieji sakiniai yra sintaksiškai lygiaverčiai ir juos galima išskaidyti į atskirus, savarankiškus sakinius. Prijungiamieji sakiniai nėra savarankiški ir jie tik pagrindinio sakinio papildymas, pridedantis kokią nors šalutinę informaciją prie pagrindinės. Pagal tą patį principą galima kalbėti apie socialinės pusiausvyros tipus. Pusiausvyra gali būti pirmo tipo, pagal sujungiamųjų sakinių modelį ir antro tipo, kai prie pagrindinio sakinio prijungiamas šalutinis, kuris priklauso nuo pagrindinio.

Pirmu atveju vieną ir kitą socialinį sluoksnį, arba organizaciją, riboja galia - jos yra lygiavertės, todėl neleidžia išbalansuoti pusiausvyros. Tačiau tokia pusiausvyra labai reta ir ji niekada nėra ilgaamžė, nes kas nors susikuria pranašumo svertų, kuriuos panaudoja situacijos išbalansavimui. Tada kita, „šalutinė" grupė pradedama traktuoti tik savo naudos požiūriu. Ši grupė turi kažkaip papildyti pagrindinę, bet nuo jos visiškai priklausydama. Kitaip sakant, prijungiamojo principo ryšys yra didesnio ar mažesnio pavergimo situacija. Jos pagrindinė savybė ta, kad pašalinus papildomą informaciją, pagrindinė lieka, o pašalinus pagrindinę, prijungiamasis „sakinys" netenka savo statuso ir pagrindiniu gali tapti, taip kaip ir sintaksėje, tik pertvarkydamas savo struktūrą.

Kokie yra pagrindiniai svertai suprasti nesudėtinga. Tai organizacija, psichologija ir technika. Natūralūs socialiniai vienetai yra individas, dar galima pridurti natūrali šeima, t. p. ir išplėsta. Toliau savo asmeninį svertą galima didinti tik jungiantis į didesnę grupę, kuri vadinama organizacija, nes toks grupės tvarkymas, su pasiskirstymu vaidmenimis, efektyviausias. Bendruomenės grupė jeigu nesuorganizuota, tai ji daug palaidesnė ir minkštesnė už suorganizuotą. Aukščiausia bendruomenės forma visgi yra organizacija.

Tad natūralu remtis savo šeima, bet jeigu ambicijos paprastu gyvenimu neapsiriboja, kuriama organizacija. Organizacija turi vienintelę paskirtį - išplėsti galią, kad būtų įmanoma pagal savo pageidavimus šokdinti kitus.

Kiti svertai yra tik priedas prie šio pagrindinio sverto. Psichologijos svertas rodo tik kaip efektyviai sutvarkytas informacinis ir simbolinis organizacijos valdymas. Kuo tvirtesni simboliai ir didesnis prisirišimas prie jų, matuojamas fanatizmo laipsniu, tuo stipresnė organizacijos psichologija ir ji gali būti pranašesnė net tuo atveju, jeigu nusileidžia pagal kitus kriterijus. Pavyzdžiu galima imti islamo organizacijas, kurias amerikiečiai lenkia tik technologiškai, bet jokiu būdu ne psichologiškai.

Paskutinis priedėlis prie organizacijos galios centro yra mechanizavimas, kuris iki begalybės padidina galią ir valdymo, arba poveikio konkuruojančiai organizacijai, efektyvumą.

Visi kas nori padidinti savo svertų, naudojamų išbalansuoti pusiausvyrą, galią, jungiasi į susitarusias grupes, stiprina save dvasiškai (o kitus psichologiškai silpnina) ir ginkluojasi technologiškai. Tai toks pats efektyvumo skirtumas, kaip keliauti pėsčiomis ir važiuoti kur nors automobiliu.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė organizacija, kuri valdo individų ir šeimų gyvenimą vadinama „valstybės" organizacija. Ji yra atsakinga už viską, kas vyksta jos kontroliuojamoje teritorijoje. Yra tokia sistema, kad net „privatus sektorius" iš tikro yra tik priedėlis prie „valstybinio sektoriaus". Vien dėl to, kad jo per įstatymus ir mokesčius yra totaliai kontroliuojamas. Reikia neužmiršti ir to, kad į privatų sektorių žmonės ateina gavę išsilavinimą valstybės organizacijos institucijoje. Tad visi yra vieši arba slapti šios sistemos agentai (organizaciniai) arba įtakos agentai, nes skleidžia organizacijos įkaltą propagandą.

Šioje organizacijoje - tiek jos paviršiuje, tiek gelmėje - vyksta įvairūs giluminiai procesai, kur žmogus susiduria su žmogumi, interesas su interesu, ambicija su ambicija ir to išdavos yra įvairūs įvykiai, kuriuos galima suprasti tik žinant „deep state", „deep society" mechanizmus, įtakos grupuotes, politines jėgas ir jų užvaldytas struktūras.

Jeigu kas nors tampa persekiojimo arba susidorojimo auka, tai priežasčių reikia ieškoti šiame užkulisiniame pasaulyje. Gali tapti kokio nors organizacijos padalinio persekiojimo auka, gali tapti privataus sektoriaus konkurento auka ir taip toliau. Per šią sistemą susidorojimas vykdomas naudojant specialias priemones, kurios atitinka prieš tai išvardintus svertus. Esi silpninamas organizaciškai: per apribojimą, izoliaciją, karjeros žlugdymą. Esi silpninamas psichologiškai ir fiziškai, kad net pačiam pradėtų atrodyti, kad priešinimasis beprasmiškas arba „neteisėtas". Ir aišku panaudojamos technologijos, kurias įprasta organizacijose vadinti nemirtinais ginklais (non-lethal-weapons).

Su nemirtinais ginklais smogiama fiziškai, per sveikatos ardymą. Ir psichologiškai, per proto užgrobimą, galimybių apribojimą, nepatrauklių savybių formavimą ir t.t. Daroma, kad tavęs niekas nesuprastų ir su niekuo nebūtų įmanoma susišnekėti. Jeigu tokį susidorojimą organizuoja valstybės organizacija, tai tam parengiamos visos tavo vietoje esančio institucijos, kad jos visos pradėtų vykdyti operaciją „Siena". Šios operacijos esmė ta, kad jeigu kreipiesi į kokią nors instituciją, kuri priklauso tave persekiojančiai organizacijai, tai jie apsimeta, kad nieko nesupranta, nes yra gerai apmokyti aktoriai ir siunčia į susidorojimo mėsmalę. Dažniausiai tai psichiatrinė įstaiga, kurios paskirtis dar labiau diskredituoti žmogų ir pasipriešinimą nuslopinti chemiškai. Be to, po ligos ir šalutinių poveikių priedanga, galima kankinti žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai.

Organizacijos kovoja tarpusavyje viešomis ir slaptomis kariuomenėmis, jeigu jos nepriklausomos, o savo viduje „valymai" vyksta naudojant agentūras ir teisėsaugą. Tad jeigu esi vienas, esi individas, nepriklausantis organizacijai ir neturintis užnugario, tai turi būti pasiruošęs kovoti su gaujiniu pjudymu (gang stalking), kuriuo daugiausiai užsiima įvairūs agentūrų aktoriai, kurie apmokyti silpninti psichologiškai, panaudojant iš surinktos informacijos silpnas vietas. Turi suvokti, kad susidursi su ne vienu žmogumi, bet organizuotu veikimu, susitarus beveik per visas valstybėje esančias įstaigas. Ir tai bus psichologinis žeminimas, streso kėlimas, eliminavimas per ligas ir vaistus, kurio tikslas - palaužti dvasiškai.

Bet pagrindinis, pats naujausias metodas yra psichotroninė techniką, kuri psichologiškai smukdo ne per komunikaciją ar gyvenimo sąlygas, bet technologiškai valdant smegenis. Šios sistemos pagrindiniai komponentai yra palydovinė sekimo sistema kaip GPS, antžeminis kontrolės centras, kur surenkama visa informacija, kompiuteriai, duomenų bazės ir dirbtinis intelelektas.

Pats poveikio mechanizmas skaidomas į tokius komponentus:

a) EEG klonavimas,

b) EEG maišymas,

c) kompiuterinė ir programinė įranga, dirbtinis intelektas,

d) žemės palydovai,

e) operatoriai.

EEG klonavimas yra ne kas kita, kaip minčių skaitymas. EEG yra elektroencefalograma, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą, kuris gali būti atvaizduojamas kreive ant grafiko arba ši kreivė gali būti apdorota su programine įranga. „Youtube" galima rasti smegenų aktyvumo modelių, kur matosi, kad sąmonės turinys susijęs su elektrinio aktyvumo pliūpsniais, kurie atitinkamai sukuria fotonų pliūpsnius. Kitaip sakant, smegenys veikia kaip antena, analogiška televizijos arba radijo ryšio antenoms. Į virpesių formą galima įdėti informaciją (moduliuoti) ir perdavus dideliu atstumu iššifruoti į vaizdus ir garsus. Tai daro televizorius ir radijo imtuvas.

Minčių fotonų pliūpsniai, tokie pat siųstuvo signalai, kuriuos galima surinkti ir su mikroschemomis bei programine įranga apdorojus, paversti ekrane minčių vaizdais. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet yra analogiškų viešų technologijų, tokių kaip MRI skeneriai, kuriuose magnetiniai laukai rezonuoja su elektronais, kurie įeina į anatominę smegenų struktūrą, ir pagal šį rezonansą galima su programine įrangą sukurti smegenų anatomijos trimačius modelius nuotraukų ir filmų pavidalu. Minčių ir vaizdinių skaitymas vyksta analogiškai MRI skenavimui, tik reikia analizuoti ne anatominių dalių magnetinius rezonansus, bet minčių energetinių struktūrų rezonansus, kurie sutampa su prieš tai minėtais fotonų pliūpsniais, sukeliamais smegenų elektrinio aktyvumo.

Aišku, galvos nėra pastoviai įdėtos į MRI aparatą, bet naudojama analogiška išskirstyta sistema, kai MRI signalus surenka žemės palydovo siunčiamas spindulys ir surinkta informacija siunčiama į ant žemės esantį MRI kompiuterį, kur turima techninė įranga ir minčių 3D modelius rekonstruojanti programa. Šitaip klonuojamos EEG visiems žmonėms, ir jų mintys siunčiamos į subendrintą sekimo (surveillance) sistemą. Ten yra bendras ekranas, kuriame rekonstruoto paveiksliuko pavidalu rodomas vidinio pasaulio vaizdas surinktas iš visų 7 milijardų planetos žmonių. Ši sistema vadinama „Akis". Dirbtinis intelektas ir programinė įranga analizuoja surinktą informaciją, nustatinėja ryšius, kaupia apie kiekvieną žmogų duomenis, kad juos ištraukus paskui sistemos pagalba jam būtų galima rodyti visokius „ženklus", kurių, žmogus įsivaizduoja, neturėtų niekas išskyrus jį suprasti.

EEG maišymas yra analogiška sistema, tik ji naudojama ne minčių skaitymui, bet smegenų valdymui. Maišyti EEG galima su dirbtinio intelekto programa arba su operatorių EEG, kurie kuria savo sąmonėje vaizdinius, juos klonuoja į kompiuterį, o tada kompiuteris per palydovinius MAZER'ius siunčia į konkretaus žmogaus, ar žmonių bendruomenės smegenis. Tai valstybės organizacijos sistema, bet ją galima ir išsinuomoti ir naudoti privatiems tikslams. Tačiau tai įperkama, tik labai turtingiems žmonėms arba įstaigoms, kurios turi kokių nors privačių interesų, kurie neprieštarauja visos organizacijos interesams. Praktiškai veikia du pagrindiniai tokios matricos operatoriai JAV ir Rusija. ES savo atskiros savarankiškos sistemos neturi, ji yra amerikiečių sistemos padalinys. Lietuva matricos prasme yra JAV nuosavybė.

Kad žmogus būtų šitaip pajungtas, net nebūtina į galvą dėti jokių implantų, visas poveikis vyksta distanciniu būdu. Per mikrobangų girdėjimo efektą pradeda girdėti telepatinius balsus, implantuojamos mintys, vaizdiniai, jausmai, troškimai, norai, valia. Taip pat perimamas kūno valdymas, su kuriuo gali padaryti nusikaltimą, avariją, nelaimingą atsitikimą ir t.t. Šitaip įvyksta dauguma neišaiškinamų nusikaltimų, dingimų, nuskendimų, iškritimų per langą ir pan. O tie žiaurūs nusikaltėliai, kurie išaiškinami, dažniausiai nesupranta, kad nusikaltimo darymo metu, buvo valdomi valstybės operatorių.

Kiti žmonės, kurių tiesiogiai nesunaikina, naikinami lėtai, vykdant operacijas „Šizofrenija" ir „Siena".

Tokių nukentėjusių žmonių su sulaužytais likimais - labai daug visame pasaulyje. Bet jie buriasi į organizacijas ir bando gintis. Organizaciškai jie stiprūs, bet jų galimybes riboja finansinė padėtis, nors psichologiškai ir dvasiškai yra labai užsigrūdinę, nes smurtą kenčia dešimtmečius. Gal kiek silpnesnė padėtis yra technologiškai, nes nesugeba suorganizuoti resursų, kad savarankiškai sukonstruotų efektyvias gynybos priemones. Tam reikia daugiau intelektualinių resursų ir atsispirti nugrybavimui į lankas, nes pirmos kartos psichotronika pagrįsta standartiniu mokslu ir čia išradinėti jokių ezoterikų nereikia.

Šios situacijos suvokimas skirstomas į tokius 5 lygius:

1 lygis - pagrindinių sąvokų supratimas (proto valdymas, psichotronika, gaujinis pjudymas, psichotronikos paveikti žmonės, nauja pasaulio tvarka, elito revoliucija, laisvė);

2 lygis - įrodymai, patentai, kaltininkai, žmogaus teisių organizacijos, pagrindiniai poveikio simptomai;

3 lygis - žmogaus sandara, psichotroninės technikos sandara, poveikio mechanizmai, klasifikacija, agento demaskavimo metodika;

4 lygis - gynybos priemonių išmanymas, psichologinės ir techninės sistemos, organizavimasis, informacinė veikla, viešinimas, žinojimo lygio kėlimas;

5 lygis - visumos supratimas: kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus, kokia joje organizacijų vieta; antros kartos psichotronikos išmanymas, mentalizmo ir telepatijos meistriškas valdymas, gebėjimas perprogramuoti žmogaus mentalinius apvalkalus.

Jau rašiau, kad norint priversti žmones ką nors daryti, naudojami svertai. Aprašytais trimis svertais išbalansuojama pusiausvyra situacija ir žmogus arba jų grupė atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kai jiems diktuoja sąlyga kokia nors susiorganizavusi gauja. Tačiau aprašytos svertų sistemos suprasti neužtenka, piešiant bendrą situacijos paveikslą, dar reikia suprasti apie tai, kokie yra sąveikos tipai.

Yra tokios sąveikos žmonių pasaulyje:

- materiali sąveika - tokia kurioje materija veikia materiją, per fizinę jėgą;

- mišri sąveika - tokia kurioje materija paverčiama informacija arba sujungiama su informaciniu šablonu;

- informacinė sąveika - tokia kurioje informacija veikia informaciją tarpininkaujant tarpusavyje komunikuojančioms sąmonėms.

Materiali sąveika yra fundamentali, o jos efektyvumas didinamas technologijomis, mechanizuojant. Šios sąveikos atveju, organizacija susidoroja fiziškai arba psichologiškai, naudojant technologijas. Mišri sąveika yra sandaros išmanymu pagrįstas poveikio planavimas, kuris leidžia sutrikdyti gyvybiškai svarbias funkcijas. Tam informaciją mokslas surenka ir sukuria jos panaudojimo technologijas. Informacinė sąveika yra protas į protą, kai bandoma suvystyti racionaliai arba emociškai. Čia tradiciškai kertama per individualią psichologiją, konkuruojančios organizacijos reputaciją, rodant kaip gerai perpratai visus psichologinius ir mentalinius mechanizmus, kaip permatai kiaurai ir įsivaizduoji, kad su tavimi to paties padaryti neįmanoma.

Kadangi psichotronikos paveikti žmonės orientuojasi į gynybą, tai pirma sąveikos rūšis atkrinta, bet antra ir trečia - labai svarbios, nes reikia kuo geriau pažinti savo priešą, sutvarkyti visą su bendra gynyba susijusią informaciją.


P.S. Pasiskaitinėjimui rinkinys .epub formatu

D. Mockus.Psytechnologijos.2016.epub

[klajunas]

Juodasis transhumanizmas



Susidūrus su psichotroniniu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?" arba „kodėl aš?". Kitas klausimas būna „kas už viso to stovi?". Tačiau taip reaguojama tada, kai iš viso žinoma, kad vyksta užpuolimas; nes žmogus net gali nesuprasti, kas dedasi, ir kad su kokiais nors keistais gyvenimo įvykiais susiję kiti žmonės, kad tai nėra sutapimas, atsitiktinumas ir pan. Tai gali būti nelaimingas atsitikimas arba nusikaltimas, kai rankos ir kojos kažką daro, bet tai nėra pats žmogus, nėra jo valios. Jeigu „transhumanistai" niekaip nepasirodo, tai neįmanoma pasakyti, kad čia veikia jie, nebent būtų susekti didesnės, jau konkrečiai prieš juos nukreiptos operacijos. Galima rasti prietaisus, ar bent jau signalų užuominas. Dažniausiai taip neatsitinka, nes tokie svertai yra rankose žmonių, kurie ir vykdo psichotroninius nusikaltimus.

Kokiuose kontekstuose ši begalinė valdžia gali būti naudojama suvokti nesunku. Tai yra darbo įrankiai, ypač tada, kai darbas nelabai švarus; arba „pramogų" įrankiai - ir šiuo atveju tai dažnai būna susiję su okultinėmis praktikomis. Eilinį žmogų pastarasis paaiškinimas gali stebinti, tačiau žiniatinklis išplėtė bendravimo galimybes tiek, kad jame galima rasti bet kokios, tikros arba netikros, informacijos. Matome, kad turčiai labai mėgsta savo gyvenimo nuobodulį paįvairinti tikėjimais, dvasiniais judėjimais, ezoterika, okultizmu, įvairiomis sektomis. Ir šie žaidimai nėra tokie vaikiški, kaip gali atrodyti, nes tam naudojamos įvairios technologinės smegenų krušimo priemonės, jeigu tik turi pakankamai lėšų nusipirkti. Taip, su psichotronine technika galima apsimesti velniais, dievais, vykdyti apsėdimus, ar kaip nors kitaip tiesiogiai komunikuoti su sąmone.

Gal kiek banalesnė yra kita priežastis ir atsakymas į klausimą „kodėl?" ir „kas?". Tai yra darbas, susijęs su įtaka, turtais arba valdžia. Pavyzdžiui, kovojant prieš konkurentus, šalinant, susidorojant. Jeigu tai „žemesnė kasta", baudžiant už „nepaklusnumą". Vadinasi šitaip mąstant, galima išsiaiškinti psichotroninio užpuolimo priežastis. Jeigu neišeina suvesti galų ir suprasti kodėl, nes „nėra jokios priežasties", tai dažniausiai aristokratų sektos pramoga arba bausmė už tai, kad esi ir mąstai. Jeigu gyvenime esi kam nors perbėgęs kelią dėl savo darbo, valdžios ar verslo, tai konkurentai gali būti pasamdę susidorojimo „ekspertus", kurie niekaip neišaiškinami, nes jau vien psichotroninis žodynas stigmatizuotas - negalima kalbėti tokiais žodžiais, nes tada tave „uždarys" kaip nepakaltinamą.

Galima visai realistiškai pasakyti, kad spec. tarnybų įvykdytas valstybės organizacijos užvaldymas, gaunant finansavimą ir naujausias technologijas „iš užsienio". Užvaldyti reikia ir visus bendrai, tai yra sukurti bendrą transhumanistinę valdymo kultūrą, pritaikant smegenų plovimo ar propagandos priemones, formuojant sau palankų diskursą. Taip pat reikia svertų leidžiančių kontroliuoti kiekvieną žmogų atskirai. Tai daroma susidorojimo baime, ir nuolat parodant pavyzdžių „kaip būna", jeigu nepaklūsti. Tas pranašumas, aišku, yra psichotroninė telepatija, kuri leidžia kontroliuoti kiekvieno žmogaus sąmonę ir nepadeda net gynybinės technologijos. Tarp grupuočių valstybėje vyksta psichotroniniai „karai". Toks yra naujasis transhumanistinis pasaulis, ta šitaip laukta „pažanga".

Visai nesunku juodąjį transhumanizmą vadinti kriminaliniu transhumanizmu, o tuos žmones, kurie psichotroninėmis priemonėmis naudojasi - valdžia, aristokratija, oligarchatas - vadinti nusikaltėliais, nes tai, ką jie daro yra nusikaltimas, net jeigu ir labai sunkiai įrodomas. Naudojant jų žargoną, jie žmones ištrauko, ištampo ir sudoroja. Ir tai ne vien pavieniai asmenys, lyderių vaidmenyje, bet žmogus arba grupė, apsupta zombių agentūros, kuri aplinkoje vaidina socialinį spektaklį bandydama sudoroti žmogų aktoriniais sugebėjimais, t. y., patalpindama jį/juos į spektaklį arba suvaidintą tikrovę. Pasiekę rezultatą jie dingsta ir niekaip neįrodomi, o žmogus, su visomis savo problemomis - lieka.

Matome, kad perpuvusi visa visuomenė, kuri sudaryta, iš zombių, darbinių jaučių, agentūros, hierarchinės valdžios sistemų, kuriems įstatymas - „negalioja". Problemų būna tik tada, kai žmogus gauna įrodymų. Kol „neįrodoma", agentūra įstatymus pažeidinėja kiek tik nori ir dar tyčiojasi. Tyčiojasi betampydami „teoriją", vaizduodami, kad čia jų pergalė. Rezultatą svarbu ne pasiekti, bet suvaidinti, todėl dažnai nevyksta net duomenų rinkimas, vyksta tik rinkimo vaidyba, nes duomenis pagamina moduliuojamos smegenys.

Galima pasakyti ir dar griežčiau: toks požiūris yra bendra valstybės organizacijos politika kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pagalvojimas „o kodėl aš?" - labai naivus. O kodėl tu turi pasą, gal esi koks nors išskirtinis? Kad būtum valdomas - išskirtiniu būti nereikia, priešingai, turi kaip tik būti neišskirtinis. Tad logika - priešinga. Tu todėl, kad esi neišskirtinis ir, vadinasi, niekam neįdomus. Valdžia paprasčiausiai „dirba"; ir šis darbas jau buvo apibūdintas - tai nusikalstamo transhumanizmo įvedinėjimas, arba psichotroninės eros artinimas. Tai bus tokia nauja planetos tvarka, kuri turės galimybes su kompiuteriu piešti tavo sąmonę.

Bet tai yra kelio pabaiga; tuo tarpu nemažai žmonių laisvoje visuomenėje stovi šio kelio pradžioje ir vis kelia savo naivius klausimus.

Informacinės technologijos pamažu užvaldo visą visuomenę ir primeta šiai visuomenei savo žodyną, kuris po to taikomas ir aiškinant žmogaus būklę šiame pasaulyje. Žiniatinklio kertiniai mazgai yra tinklalapių serveris, kur sukaupta visa žmonių informacija; ir asmeninis kompiuteris, duomenų tvarkymui turintis naršyklės programą. Tas turinys yra kabeliu arba oru atskrendantis skaitmeninio kodo srautas, kuris naršyklės programos paimamas ir pagal instrukcijas suformuojami vaizdai ekrane. Visas kodas yra tarp ženklų <html> <body>lorum ipsum…</body></html>. Yra kintamas turinys ir yra statiška struktūra. Tai rašau todėl, kad gyvybės biologija - ekraniška, todėl biologiniam ekranui galima pritaikyti tuos pačius principus kaip naršyklei. Ateina srautas, kuris psichotroninės programos suformuojamas žmogaus ekrane ir rodo ten ne tikrovę, bet žmogaus arba DI parašytą programą.

Tikroviškumas tikrinamas labai paviršutiniškai, lyginant su tuo, kas sukelia sąmonėje tvirtumo, patikimumo įspūdį. Tačiau niekaip neįmanoma patikrinti, ar šis įspūdis taip pat nėra iliuzija. Jeigu užgrobtas visas plotas, žmogus nežino kur yra. Šitaip, okultinėse praktikose, manipuliuojama sąmone, naudojant įrėminimo metodiką, kai žmogui pasimaišo protas ir jis pradeda elgtis neadekvačiai. To nusikaltėliai ir siekia - savo pramogai išvesti žmogų iš proto ir pamatyti jo vidaus „paslaptį", ištraukyti išprotėjimo informaciją, sunaikinti žmogaus ne išorinį apvalkalą, bet sąmonę. Kai tai praeini, ir esi jeigu ne kelio pabaigoje, tai bent viduryje, tai naivių klausimų nelieka, sąmonė žino visus pagrindinius taikinius.

To neturėtų būti, bet valstybės organizaciją valdžia svaigina, o valdžios darbelius galima perpiešti taip kaip nori, pasamdžius kokį nors „talentą", kuris turi tikrovės žudymo gabumų, jeigu tai daro sudėtingai, rafinuotai su polėkiu. (- Kokie jie sau gražūs…net ašara ištrykšta…) Tokio mąstymo pasekmė ta, kad turinio jokio nelieka, galvojama tik kaip sužadinti įspūdį… O tiesa veikia ne todėl, kad ji įspūdinga, bet todėl, kad taip yra.

Naivaus klausimo „kodėl?"… nelieka, kai gerai pagalvoji. Toks yra pasaulis, kai pasižiūri tarp spektaklio eilučių.

Iš karto pasakau: nežinau, kur gauti gynybos priemonių, galiu tik patarti, kaip elgtis su sąmonę pasiekiančia informacija, ypač kai operacija būna užmaskuota. Informaciją reikia teisingai interpretuoti ir panaudoti savo naudai. Pirmas požymis, kad kažkas ne taip yra negebėjimas valdyti savo kognityvinių arba kūno funkcijų. Dėl to žmogus skyla į dvi dalis, viena yra jis pats, o kita - svetima. Psichotroninė operacija pirmiausiai tokios būsenos ir siekia - priversti smegenis kovoti su savimi, vidinėje sąmonės dalyje. Svetimoji dalis, valdoma operatorių, provokuoja, o kita dalis, ta kuri yra pats žmogus - kovoja ir priešinasi.

Imituojant nusikaltimą, valstybės pasamdyti operatoriai valdo kūną, tačiau tas valdymas žmogui fenomenologiškai niekaip nesusekamas, yra tik beformis jausmas arba būsena. Tad reikia sekti technologiškai - ieškoti intervencijos požymių, gaudyti technologinius signalus. Tačiau su signalais bėda ta, kad jie veikia tol, kol daromas nusikaltimas. Kai operacija baigiama signalas išjungiamas ir jokių įrodymų nelieka. Žmogus būna tik su svetimos jėgos intervencijos jausmo arba būsenos atmintimi; o technologinė intervencija tokia subtili, kad ją sunku ne tik užfiksuoti, bet ir įrodymais susieti su kriminalinio transhumanizmo mafija.

Būtent dėl šios priežasties jie „nieko nebijo"…

Bet jeigu žmogui lieka tik jausmas, kaip galima žinoti, kad tai tyčinė išorinė intervencija. Pirmiausiai todėl, kad tai ne vieno žmogaus problema, ir atvejų yra įvairių: su vienais šneka, su kitais ne; vieniems rodo paslaptis, kitiems nerodo; vieniems išduoda savo kėslus, o kitiems ne; vienų kančios trumpos, o kitų trunka dešimtmečius ir t.t. Šitaip sukaupiama didelė duomenų bazė, leidžianti daryti apibendrinimus ir išvadas. Remiantis šia informacija, galima užtikrintai pasakyti, kad daugelis rezonansinių nusikaltimų labai įtartini, nes panašu, kad juose pakišti niekuo dėti žmonės, valdant elgesį su psichotronine technika. Teisėsaugos struktūros, veblena, lemena, bet realiai jos vaidmuo pridengti nusikalstamo transhumanizmo sektas. Jie tai daro arba todėl, kad patys joms priklauso, arba yra prispausti, jau minėtomis priemonėmis, ir pasipriešinti nesugeba.

Kadangi žinome, kad su sektomis susiję žmonės būna psichiškai nesveiki, tai tokia perspektyva nieko gero nežada… Dar blogiau, kai nesveika psichika susiejama su turtais ir perima technologines galimybes, užvaldo organizacijos struktūras ir ieško visuomenėje terpių, kuriose galėtų realizuoti savo psichopatinį mąstymą.

…Žmogus dirba savo darbą, nesidomi jokia ezoterika, sektomis, scientizmu, ir staiga pradeda viena dieną bendrauti su demonais… Paaiškinimas paimamas iš standartinio repertuaro: tai - smegenų sutrikimas, nes viduje šnekėti negali niekas; reikėtų pasirūpinti smegenų sveikata ir vaistukais. Pasigydo vaistukais, bet nepadeda; ir tik tada sąmonėje pradeda brėkšti teisingas supratimas, kad klausimą spręsti reikia ne mediciniškai. Pirmas žingsnis būna kreipimasis į teisėsaugą, tačiau pamato, kad niekas nekreipia dėmesio, ignoruoja, išjuokia… Paaiškėja, kad jie irgi pakabinti, veikia išvien su nusikaltėliais… Žmogus lieka vienas, nes visi nuo jo nusisuka, lieka tik tokie patys kaip jis, jo likimo draugai. Kaip tik tada ir prasideda tikra kova.

Klausiama: Kas yra sąmonė?, Kaip ją įmanoma valdyti?, Koks mokslas pajėgus išspręsti šią problemą?, Ar vieša fizika yra tikras fizikos vaizdas?, Visuomenės valdymas, toks kaip vaizduojamas, ar tikri metodai taikomi slapta?.. Iškyla labai daug klausimų; čia pateikti tik keli iš jų. Pradedama domėtis ne tik savimi, bet ir kitais, svarstant, o kas jeigu visi užgrobti, jeigu neužgrobti - ką daryti, kad žmogus būtų išgelbėtas; jeigu dar tik pradžia - ką daryti, kad nusikaltėlių transhumanizmas nelaimėtų? Ateina ištisa lavina informacijos, kurios vandenyne gali pasimesti, tad reikia pagalvoti apie priemones, kuriomis galima būtų ją sutvarkyti. Reikia turėti galvoje, kad žiniatinklyje veikia visi, net ir nusikalstamo transhumanizmo propagandistai, kurių tikslas painioti, dezinformuoti, meluoti, šmeižti ir t.t. Todėl ir aiškinau, kaip tarp žiniatinklio ir PC veikia ryšys: yra serveris, tavo PC ir kabeliai arba oras, per kuriuos keliauja skaitmeninis kodas. Kai šis pasiekia naršyklę, programa jį sutvarko kaip tinklalapį.

Mano mintis tokia: Tas šaltinis, iš kurio ateina informacija ir vadinamas serveriu - nėra jokia tikrovė, todėl be įrodymų pasitikėti skaitmeniniu kodu lekiančiu kabeliais - negalima. Reikia kitų priemonių. Šią informaciją tvarko serverių administratoriai, o informaciją talpina žmonės - pavieniai asmenys arba organizacijos. Jie bando ekranu pakeisti gyvenimą sau naudinga kryptimi, tad į žiniatinklį deda tokią informaciją, kokios jiems reikia.

Ekranų ir vaizdų pasaulyje reikia ieškoti atramos, ir daug labiau reikia, nei to reikėjo Dekartui, ar Budai… Vienintelė atrama yra pats žmogus, jo vidinis jausmas, jo EGO. Tai ne pasaulis, ne kiti žmonės, bet Tu pats. Visa informacija sąmonėje dažnai jau būna, tačiau ji veikia kaip intuicija, o tai reiškia, kad ji pakankamai nuodugniai neapmąstyta. Nuo tokių dalykų ir reikėtų pradėti - išskleisti šį sąmonės turinį, kuris joje visą gyvenimą buvo užrakintas septyniais užraktais…

„Kodėl aš?" reiškia tik kad susikirto keliai ir laukia nuožmi dvikova. Vienoje pusėje TU, o kitoje kriminalinis transhumanizmas…

[elteide]

Juodasis transhumanizmas


Susidūrus su psichotroniniu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?" arba „kodėl aš?". Kitas klausimas būna „kas už viso to stovi?".
Kokiuose kontekstuose ši begalinė valdžia gali būti naudojama suvokti nesunku. Tai yra darbo įrankiai, ypač tada, kai darbas nelabai švarus; arba „pramogų" įrankiai - ir šiuo atveju tai dažnai būna susiję su okultinėmis praktikomis. Eilinį žmogų pastarasis paaiškinimas gali stebinti, tačiau žiniatinklis išplėtė bendravimo galimybes tiek, kad jame galima rasti bet kokios, tikros arba netikros, informacijos. Matome, kad turčiai labai mėgsta savo gyvenimo nuobodulį paįvairinti tikėjimais, dvasiniais judėjimais, ezoterika, okultizmu, įvairiomis sektomis. Ir šie žaidimai nėra tokie vaikiški, kaip gali atrodyti, nes tam naudojamos įvairios technologinės smegenų krušimo priemonės, jeigu tik turi pakankamai lėšų nusipirkti. Taip, su psichotronine technika galima apsimesti velniais, dievais, vykdyti apsėdimus, ar kaip nors kitaip tiesiogiai komunikuoti su sąmone.

kas tai per įrankiai, jie fiziniai- mašinos ar dvasiniai?
netikiu, kad yra galingi rimti fiziniai antgamtinio poveikio aparatai..na o kad  ekspertai, kurie turi dvasinius talentus, galias, gebėjimus tai tikiu.

[klajunas]

Jeigu tiesiogiai su tuo nesusiduri, tai neverta dėl to per daug sukti galvos. Užtenka to, kad tave perspėja. Jeigu kada tektų susidurti, žinosi kur ieškoti informacijos, nes yra žmonių, kurie jos turi daug surinkę.

Galima duoti šimtą procentų, kad tai technologijos. Tačiau tai nereiškia, kad nėra ir natūralių gebėjimų. Dauguma jų nežino tik todėl, kad visuomenei slopinama sąmonė, todėl tikrus žmogaus gebėjimus sunku įvertinti.

Daug kas tiki, kad pasaulyje vyksta didelis istorinio ir visos civilizacijos masto sąmokslas, kurio šaknų ieško ne šiame pasaulyje.

Nereikia tikėti ar netikėti. Užtenka turėti omenyje. Mano tikslas nėra kad kiekvieną dieną apie tai suktum galvą.

[elteide]

nebent tos technologijos ne iš šio pasaulio...nes vėžio , rimtų ligų su dabartinėm technologijom neišgydo, o ką jau ten kažką super truper rimto..

[klajunas]

Didžiausia valstybės paslaptis

Šiuolaikinis pasaulis gali atrodyti chaotiškas, nenuspėjamas, žiaurus tiek politine, tiek ekonomine, tiek socialine prasme. Taip pat gali atrodyti, kad viso to paaiškinti neįmanoma, nes situacijas ir procesus valdo nežinomi, anonimiški, sunkiai identifikuojami faktoriai. Tačiau daug kas paaiškėja, kai supranti, koks yra slaptas jo komponentas. Pirmas yra „neuronuose paslėpta vergovė", apie kurią jau rašiau ankstesniame įraše ir, aišku, tie žmonės, kurių rankose atsidūrusi psichotroninė technika. Šie žmonės, valdydami visuomenę, nuobodžiauti nelinkę, nes užsiėmę tarpusavio santykių aiškinimusi, konkurencija ir, be abejo, pramogomis. Ir natūralu, kad pramogų objektais tampa labiausiai pažeidžiami - tie žmonės, kurie neturi galimybių apsiginti. Didžiausia pramoga „aristokratams" yra nusikaltimai, bet padaryti ne tiesiogiai, o per valdomus žmones - juos galima vadinti „zombiais", „biorobotais" ar dar kaip nors - pavadinimas nesvarbus, svarbu tik tai, ką „aristokratai" daro.

Psichotronikos mokslo pradininku galima vadinti italų mokslininką Galvani, kuris 1780 m. atrado, kad kiekvienas gyvas padaras, taip pat ir žmogus, valdomas biologinės kilmės elektriniais impulsais. Konkrečiai varlės kojas jis jungė prie elektrodų ir parodė, kad raumenys valdomi iš smegenų siunčiama elektros srove. Nuo jo ir prasidėjo suvokimas, kad šias elektrines sroves užvaldžius, galima užgrobti gyvą organizmą. Šie tyrimai tęsėsi ir 19 - 20 amžiuje, kuriais buvo išaiškintas visas elektro-fiziologijos mechanizmas tiek smegenyse, tiek periferinėje nervų ir raumenų sistemoje. 20 amžiuje J. Delgado elektrodus ir implantus gyvūnams dėjo tiesiai į smegenis ir tyrinėjo užvaldymo galimybes. Pavyzdžiui, koridoje galėjo mygtuko paspaudimu sustabdyti puolantį bulių, kuriam į smegenis buvo implantuotas elektrodas. Didžiausią pagreitį, natūralu, gyvūnų ir žmonių kiborgizacija įgavo 20 a. antroje pusėje ir 21 a. pradžioje. Ir dabar jau turimos technologijos, kurios leidžia žmogų padaryti kompiuterio valdomu kiborgu. Šios technologijos yra pagrindinė valstybių valdymo priemonė, kuri leidžia vergais paversti „apačias", susidoroti su kitaminčiais ir konkurentais, fabrikuoti nekaltiems žmonėms bylas ir net nebaudžiamai daryti nusikaltimus. Tai yra niekingiausias nusikaltimas, kai prokuratūra paverčia žmogų zombiu ir prisiūna savo pačių ar valstybės mafijos įvykdytus žiaurumus. Arba, pramogai su tokiu zombiu gali „pašėlioti" provincijoje ir vietoj savęs pakišti niekuo dėtus žmones.

Šis straipsnis nėra mokslinis ir moksliškai mechanizmų aiškinti neketinu, bet pats principas yra elementarus. Kad tam nereikia fantastinių technologijų, įrodė jau Galvani arba Delgado (ir, aišku, visa kompanija kitų bendrininkų). Jie atrado, kad šis kūno valdymas pagrįstas paprasta elektra (srove).

Smegenyse pastimuliavus atitinkamus centrus, kyla sudėtingos motorinės reakcijos, veikiančios per valdomą smegenų elektrinį aktyvumą, kurioms žmogus pasipriešinti negali. Aišku, tai reiškia, kad „zombis" neatsako už nusikaltėlių nusikaltimus ir nėra jokios jo kaltės. Tai aišku pagal paprastą teisinę logiką. Kiekvienas atsako tik už save, o technoneuronas yra iš išorės valdoma metastruktūra, kuri peržengia žmogaus valią. Norint valdyti žmogų reikalinga psichotroninė sistema, kuri gali moduliuoti elektrinį motorinės žievės aktyvumą. Pirminė motorinė žievė tiesiogiai žemėlapiais sujungta su kūno raumenimis ir stimuliuojant šiuos neuronus, kurie sudaro vidinį smegenų homunkulą, galima tampyti raumenis. Aišku, siekiama sudėtingų motorinių reakcijų, kai veikia ištisa grupė raumenų ir atlieka sudėtingą veiksmą. Tačiau ir tai įmanoma, nes priešmotorinėje žievėje žemėlapių pavidalu, išsaugotos sudėtingos motorinių reakcijų schemos. T.y., turima lipimo laiptais schema, bėgimo schema, sudėtingų akrobatinių triukų schemos ir t.t. Mąstymui iškėlus tikslą, išrinkus motorinę schemą žmogų galima priversti atlikti sudėtingą veiksmą, apeinant jo valią. Taip žmogus paverčiamas vergu, kurį gali naudoti darbui arba pramogoms. Tokia dalia gali ištikti tiek moteris, tiek vyrus, tiek vaikus, kurie išnaudojami mafijos įvairiais tikslais. Dažnai psichopatiniais, sadistiškais ir iškrypėliškais.

Motorinis žmogaus aktyvumas nelabai sudėtingas ir ypatingai sudėtingo valdymo nereikalauja. Yra dvi pagrindinės reakcijos - skaidulos susitraukimas ir išsitiesimas. Šitaip, valdant iš skaidulų sudaryto raumens motorines galimybes, galima atlikti judesius - nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių, kai koordinuotai veikia įvairios kūno raumenų grupės. Tačiau viskas atliekama šabloniškai ir dažniausiai nieko naujo smegenims išradinėti nereikia, nes viskas paruošta. Derinti galima tik susitraukimo amplitudę, jėgą, kampą ir t.t. O tada paprastus judesius, tokius kaip rankos arba kojos pakėlimas ir nuleidimas, susieti į sudėtingesnes sekas. Natūralioje situacijoje žmogus tai daro pats, tačiau pavertus žmogų valdomu kiborgu, motorinę žievę moduliuoja kompiuterio programos, kurias valdo valstybės institucijos. Tokius kompiuterius, pavyzdžiui, turi spec. tarnybos, policija ir prokuratūra, kuri juos naudoja bylų fabrikavimui.

Kas yra šie žmonės, kokį gyvenimą jie gyvena? Pirmiausiai implantai dedami visiems nuteistiems nusikaltėliams, kad būtų galima kontroliuoti visą jų gyvenimą ir kai reikia - panaudoti nusikaltimams. Toliau šitaip kontroliuojami psichiniai ligoniai, kurie irgi nėra visiškai laisvi žmonės, nors taip gali atrodyti, nes jų vergovė paslėpta neuronuose. Kita plati grupė yra darbininkų klasė, kuri nukenksminama tam, kad netrukdytų „aristokratams" gyventi su savo pastangomis konkuruoti, užimti pelningas ar įtakingas vietas, kurios įsivaizduoja priklauso jų „dinastijoms". Toliau gali būti spec. operacijų pareigūnai, kariai, kurių gyvybės vertė prilyginama nuliui, ir kad žmogus su tuo susitaikytu, jis turi būti paverstas valdomu robotu. Dar viena kategorija yra pramogų pasaulyje išnaudojamos moterys, kurios verčiamos aptarnauti iškrypėlius su neuronuose paslėpta vergove. Tai psichopatų kastai svarbu, nes jos žino paslaptis ir gali bandyti skųstis. Kad būtų saugūs, jie naudoja kiborgizaciją.

Kaip pavyzdį imkime du atvejus, kai žmogus valdomas tik užgrobiant motorinę žievę ir valią arba kai sunaikinamas visas laisvas kognityvinis procesas. Tai jau ne motorinė, bet kognityvinė psichotronika.
 
Šiame paveikslėlyje matome, kad psichotronikos pagrindinis taikinys yra elektrinė smegenų veikla, kuri koduoja informaciją ir siunčia morfizmus dviem kryptimis: į kognityvinių efektorių sistemą ir motorinių efektorių sistemą. Pirmi valdo protą ir mąstymą, o antri - kūną. Ir šis valdymas pagrįstas moduliavimo principu - kiekvienas veiksmas arba aktas turi savo elektrinį kodą ir imituojant jį su išoriniu stimuliavimu, galima tikslingai sukelti norimą reakciją. Imant kaip pavyzdį išsigimėlių psichotronikos triukus, galima smegenis užprogramuoti, kad žmogus, nesuprasdamas ką ir kodėl daro, su rankoje laikomu peiliu pradėtų badyti žmogų. Valdo judesį, kryptį, jėgą ir t.t. Po to praneša apie 50 ar 150 dūrių, tik nepraneša kas iš tikro įvyko, kad vadinamasis „nusikaltėlis" yra tik tikrų, smegenis užgrobusių nusikaltėlių zombis. Bet šiems nusikaltėliams stogą daro visa valstybė ir galų gale jie patys ir yra šie nusikaltėliai „aristokratai".

Dar niekingesnis būdas susidoroti su žmogumi yra nusikaltėliu padarant ne vykdant nusikaltimą, bet prisiūnant mafijos padarytus nusikaltimus atpirkimo ožiui. Toks žmogus taip pat būna zombis, bet poveikio kryptis būna į gnostinius efektorius: mąstymą, vaizduotę, šnekėjimą ir t.t. Šitaip prokuratūra pavaizduoja, kad išaiškina iš smegenų informaciją ir naudoja teisme kaip kaltės įrodymą. Taip pat svarbus būna ir jau aprašytas motorinis zombinimas, nes svarbu, kad auka negalėtų teisme gintis, blokuojant fizinius veiksmus, sustingdant žmogų arba „prisipažinimo" fabrikavimui, kada žmogus priverčiamas tai padaryti, moduliuojant su kompiuteriu šnekos Broca smegenų centrą. Tokios bylos - „šimtaprocentinės", nes žmogus, net su realiais implantais kaip įrodymais galvoje negali apsiginti, nes nusikaltėliams stogą daro visa valstybė, pradedant nuo vidurinės klasės agentūros.


 
Įeinantys signalai nupiešti raudonai. Jie smegenyse sukuria montažą, tam tikrą gnostinę formą, tokią kaip vaizdinys, mintis ir pan. Tada imtuvas šį montažą užfiksuoja ir ryšio kanalais perduoda į kompiuterį, kuris signalą apdoroja ir rodo „įrodymus". Čia svarbu nesupainioti, kas yra išorinė ir objektyvi realybė, o kas yra tik galvoje. Juk čia galimybių daug daugiau nei vien televizorius ir filmavimas. Įrašo taip paprastai išimti neišeina, o dažnai net ir nebando, bet vietoj to moduliuoja fantazijų ekrano elektrinį aktyvumą ir patys į smegenis įrašo informaciją, kurią paskui su „imtuvu" neva išima. Tad yra skirtumas, kai tik ieško ir kai patys moduliuoja, o paskui apsimesdami durneliais „suranda". Tai irgi tobulas valstybės nusikaltimas, apsisaugoti nuo kurio visuomenė kol kas dar būdų nesugalvojo. Tačiau šis momentas artėja ir prie to planetoje dirba didelė žmonių komanda. Psichotroniniai nusikaltimai turi būti uždrausti ir jie bus uždrausti. Tam reikia kelių dalykų: 1) turi būti paviešintos technologinės galimybės, 2) turi būti atiduotos įrodymų rinkimo technologijos, 3) ir svarbiausiai - gynybos priemonės. Šios priemonės yra brangios, nepaisant ko turi tapti prieinamos visiems. Pirmiausiai, svarbūs neretušuojantys nuotraukų skeneriai, kad būtų galima surasti bent primityvius implantus, toliau jautrūs detektoriai, kad galėtų nustatyti elektrinį ir elektromagnetinį aktyvumą skleidžiamą net nano-implantų.

Yra dar vienas būdas žmogų padaryti vergu, kuris nebūtinai turi būti koks nors „runkelis". Iš tikrųjų, juk runkeliai niekam nerūpi, nes iš jų pavieniui mažai pelno. Pelną duoda tik didelė masė. Daug labiau rūpi talentai ir genijai, kurie irgi daromi zombiais ir verčiami vergų sąlygomis dirbti mafijai. Tam yra gabumų valdymo psichotronika, kuri rankenėlės pasukimu įjungia ir išjungia sugebėjimus. Arba izoliuoja tam tikrus centrus smegenyse, kurie tiesiogiai sąveikauja su kompiuteriu, o suvokimo centras nemato proto turinio. Šita vergovė taip pat paslėpta neuronuose, ir gali atrodyti, kad mokslininkai gyvena laisvų žmonių gyvenimą. Tačiau taip nėra - jie irgi dirba mafijai ir nedaro jokių karjerų valdžioje, nes to neleidžia technoneuronai - užsuktų gabumus ir pastangos tuo užsibaigtų.

Tokia tvarka vienoda visose valstybėse, nors vienos jų yra dominuojančios, o kitos - paklūsta. Šią sistemą šiuo metu bandoma išjudinti, tačiau ne tam, kad sugriautų vergovinę santvarką, bet todėl, kad ruošiamasi karui dėl didžiausio kąsnio, kuris yra visas Žemės rutulys. Valdžios geriau galėtų pagalvoti kaip karo išvengti, nes po šio karo - nugalėtojų nebus. Visi būsime pralaimėtojai.

[klajunas]

Kad būtų platesnis kontekstas to, apie ką aš rašau rekomenduoju pasiklausyti pranešimą, kuriame reklamuojamos smegenų kompiuterio sąsajos.

[klajunas]

Senas oras

Kaip žmogus suvokia savo aplinką išaiškinta gana seniai. Svarbiausia pamoka, kurią iš to turėtume išmokti yra tai, kad visi sąmonės vaizdai yra vidinė realybė. Tas pasaulis, kuris atrodo yra anapus mūsų kūno, taip pat yra vidinis, nes kūnas tėra kūno vaizdas, įkomponuotas į pasaulio vaizdą. Dėl šios priežasties iš dalies žmogaus suvokimas yra iliuzija, arba matrica. Tai darosi akivaizdu ypač dabar, kai atsiranda galimybės šiuo atvaizdu manipuliuoti, sąmonėje rodant išplėstą arba virtualią realybę. Kol kas tai daroma darant projekciją į akies tinklainę, tada ateis eilė projekcijai į neuronus, kurie veikia kaip neuroreceptoriai, ir galiausiai bus galima vaizdus projektuoti į pačią sąmonę.

Tai yra galutinio rezultato valdymas, kuris perduoda informaciją tiesiai į suvokimą. Galima pažanga ir kitoje srityje, kai technologiškai konstruojama ne galutinė iliuzija, bet priimantys receptoriai. Šitaip įmanoma sukurti pilnai veikiančią, bet šimtu procentų technologinę suvokimo sistemą. Visų rūšių suvokimai iš esmės yra aido rinktuvų sistemos, todėl jas galima vadinti AR santrumpa. Jeigu pridedame siųstuvo galimybę, o iš vienos pusės rinktuvas iš kitos pusės automatiškai tampa siųstuvu, tai turime aido rinktuvus siųstuvus, ARS. Dirbtinės ARS sistemos yra ekstrasensorikos ir telepatijos pagrindas.

Natūrali apribota sąmonė sudaryta iš trijų bendrų sričių: priekinės dalies, galinės dalies ir centrinės dalies. Priekyje mes turime savo pasaulį, gale turime mintis, o centre yra kūnas, pagrindinis veiklos pasaulyje instrumentas. Ekstrasensorika reiškia, kad ši psichoforma gali būti modifikuota, pridedant į sąmonės plotus papildomų segmentų, kurie formuoja kitokias psichines formas. Tuos segmentus aš vadinu žiedais, kurie gali įsiterpti bet kurioje iš trijų vietų ir išplėsti tų vietų suvokimą, atidarant realybėje naujus sluoksnius, kuriuos vadinu hipostratomis.

Visai natūralu išskirti dvi galimas sąmonės vystymo kryptis: viena kryptis yra plėtimas ir naujų hipostratų atidarymas, kita kryptis siaurinimas ir hipostratų uždarymas. Uždarymas žmogų kvailina, atidarymas  daro protingesniu. Tie, kam reikia pokvailio, lengvai valdomo žmogaus - propaguoja uždarymo, slopinimo, uždengimo ideologija ir visą gyvenimą laiko žmogų suvaikėjimo būsenoje. Vadovaujamasi principu - kuo kvailesnis, tuo lengviau valdomas. Žmogus neturėtų susitaikyti su tuo, ką jam paruošia kiti ir turėtų pats dėti pastangas, kad išplėstų savo horizontus.

Sakydamas horizontas turiu galvoje ir tiesioginę, ir netiesioginę reikšmę. Laikau kad yra trys pagrindiniai horizontai, kurie iš eilės ir sunumeruoti, pradedant nuo pirmo, kuris yra regimasis paviršius. Antras horizontas yra materialūs nematomi laukai, kuriuos galima laikyti fizinėmis auromis, ir trečias horizontas yra minčių pasaulis, kurį atidarius įgyjama telepatinė ARS sistema. Žmogaus vidinės hipostratos atidarymas bus susijęs su daugeliu problemų. Tos problemos pirmiausiai bus blogiems žmonėms, nes nebus įmanoma su jokia niekšybe savo galvoje prisiartinti prie kito žmogaus. Todėl žmonės, kurie tokias niekšybes nešioja, vienas nuo kito vaikščios labai dideliais atstumais. Suartėjimas bus įmanomas tik niekšybes išmetus iš galvos. Sunku pasakyti ar tai sumažins problemų pasaulyje ar padaugins, nes tokiame pasaulyje atsiras labai daug atvirų priešų. Kaip tie priešai spręs savo klausimus, kokius įrankius galės panaudoti?

Nesunku suvokti, kad galimas scenarijus yra ir judėjimas link katastrofos, o galimas kitas - blogio pasaulyje sumažėjimas. Pereinant į naują pasaulį sunkiausias visada būna pereinamasis laikotarpis. Jo baigtis priklausys nuo to, kiek žmogus sugebės keistis tobulėjimo kryptimi. Jeigu kritinė masė bus pažangiųjų pusėje - blogis pasaulyje neįsišaknys ir tikrai neturėtų sunaikinti. Kita vertus, naujų pasaulių atidarymas reikalauja naujo proto. Žmogus auga, bręsta, tobulėja, darosi išmintingesnis, plečiasi sąmonės akiratis. Tai susiję taip pat ir su atsakomybe bei iššūkiais.

Matymas leidžia pažinti ir suprasti. Atsivėrus naujiems pasauliams, išsiplės žinojimas, nukris melo, iliuzijų ir paslapčių uždangos. Tie, kas naudojo visa tai kaip savo pragyvenimo šaltinį, jį praras ir turės ieškoti naujų. Keisis organizacijų struktūra, hierarchija. Taip pat su tuo bus susiję daug teisinių kolizijų - teisės būti užversta knyga ir prievolės parodyti, atverti. Tai reikš, kad be išorinės organizuotos jėgos apsaugos, nebus įmanoma nuslėpti jokio nusikaltimo ir išvengti bausmės, nusikaltimus daryti bus labai sunku.

Aprašomas sąmonės psichoformas išdėstau lentelėje, kuri turi eilučių kryptį ir stulpelių. Eilutėse rodomi ekstensyvumai, kurie žymi lokalinį pasaulį, vidutinių mastelių pasaulį ir globalinį. Stulpeliai - yra jau minėti trys horizontai, kurie nurodo hipostratų atvėrimą į materijos gylį. Pagal šią lentelė turėtume gauti devynis sąmonės rangus, nuo žemiausio iki aukščiausio. Žemiausias rangas būtų devintas, paviršiaus horizonto ir lokalinio ekstensyvumo. Lokalinį ekstensyvumą galima plėsti į materijos gylį, iki vidinių minčių pasaulių jau minėtomis technologinėmis ARS sistemomis. Tokios technologijos šiuo metu intensyviai kuriamos, o kai kuriose slaptose organizacijose netgi naudojamos.

Į šią situaciją galima žiūrėti iš individualios ir socialinės perspektyvos - ką tai duos individualiai ir bendram sistemos funkcionavimui. Pagerės atskirai kiekvieno žmogaus orientacija, padidės informacijos kiekis, bus lengviau priimti teisingus sprendimus. Tačiau tas pats patobulinimas bus prieinamas visiems ir tai nesuteiks atskirai niekam jokio pranašumo. Tuo naudosis visi taip, kaip dabar naudojasi internetu ir mobiliu telefonu. Iš karto matosi kokia su tuo susijusi problema - gali kilti noras tai paversti svertu, panaudoti kaip pranašumą prieš savo konkurentus. Dar blogiau, jeigu tai būtų panaudota vergovės įvedimui, kai surinkta informacija būtų siaurapročių naudojama kaip pretekstas susidorojimui jėgos priemonėmis. Šį technologinį šuolį privaloma labai atidžiai stebėti, kad jo nepavogtų iš žmonių jokia siaurapročių ar banditų grupuotė, veikiančių pagal beždžionės su granata logiką.

Niekas nežino arba slepia tai, ką atvers šie nauji pasauliai - kokios ezoterikos taps kasdienybe, ne šarlatanų verslu arba pajuokos objektu. Tai bus ir didelis iššūkis, nes padaugės sąmonėje informacijos srautas ir prie to srauto kiekvienas žmogus turės prisitaikyti. Kuo aukštesnis rangas, tuo daugiau problemų, tuo didesni iššūkiai ir didesni reikalavimai sąmonei. Matau tokį klystkelį, kad atidarymų ir atvėrimų sukeltas problemas bus bandoma spręsti centralizavimu, vienos valios įvedimu. Viena valia visai nebūtina norint išspręsti iš žmogaus prigimtinio blogio ir plėšrumo kylančias problemas. Neturės ateities ir provincialumas bei koncervavimas, apsigyvenimas senoviniame arkliašūdyje. Visi arkliašūdžiai keliaus iš šio pasaulio; turime padaryti, kad su savimi jie nusineštų kuo mažiau žmonių.

Tie, kas žmogų nori įstatyti į ribojančias sienas ar pasaulį uždengti apsauginėmis marškomis, gyvena praeities pasaulyje. Ateitis priklauso ne uždarymui bet atidarymui, ne paprastam regėjimui, bet hiperregėjimui. Su regėjimu ateina išmintis, su hiperregėjimu - hiperišmintis, kuri daug kartų lenkia seno pasaulio išmintį. Paviršininkų ideologija bus neregių, o ne matančių ideologija, nes tikras paviršius yra daug didesnėje gelmėje. Naujos akys duoda naują protą, naują išmintį, naujai išminčiai reikia naujo pasaulio. Tai kas sena - seniai prarado vertę. Kiek turėsime prarasti kartų, kol senas oras išsivėdins. Galima būtų pasistengti, kad tai įvyktų daug greičiau.

[cs]

Pagal kokius metodus tu bandai perskaityti sąmonės dalykus? Gerai, daug kur iškeli hipotezes ir niekur nesi tvirtai apsisprendęs. Bet galbūt, jei neklystu - sąmonė mutuoja ir kai atrandi naujoves ir tuo metu samonė kartu ir kinta?

Neįsprendžiama taip paprastai ir kas tas naujoves pakiša, nes jos atrodo - kaip mėtomos ir galimos laisvai jas pamatyti ir prisigraibstyti sau. Seniau, visi sąmonės kanalai buvo taip užblokuojami, kaip net neateidavo nieko panašaus, bent idėjos ir sistemiškumas buvo labai ribinis, ko nepasakyčiau apie dabartinį.

[klajunas]

Pagal kokius metodus tu bandai perskaityti sąmonės dalykus?

Nėra mano sąmonėje jokių specialių metodų. Gaunu tik tai, ką pati sąmonė duoda. Kaip duoda jau daug kartų rašiau ir kas norės, galės susirasti. Čia nesikartosiu.

Remiantis ta schema, kuria čia parodžiau, galiu tik padaryti užuominą: be įprastinių trijų sąmonės dalių - priekinės, centrinės ir galinės - galinė dalis turi specialią žiedinę informacijos struktūrą, kuri atsiradusi dėka integracijos. Šis gebėjimas kitur dar buvo pavadintas telepatilektu.

Nėra jokio prisirankiojimo ir primityvaus barstymo; darau tai, ką turiu daryti.