Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[klajunas]

Artėjančios integracijos principai

Terminas ezoterika asocijuojasi su maginiais ir mistiniais dalykais, kurių išmanymas prieinamas tik išskirtiniams žmonėms. Tai, kad magija ir mistika vadinamos ezoterinėmis reiškia tik tai, kad jos yra slaptos sistemos, kurios neskirtos viešam skleidimui. Vadinasi viešinimas prieštarauja šiam pavadinimui. Tačiau internetinėje erdvėje šis žodis yra įgavęs visai kitą prasmę ir reiškia ne tai, ko pašaliniai neturi žinoti, bet tai, kas buvo slaptinama, o dabar pateikiama visuomenei. Atlikus atskleidimo veiksmą, žinių ezoteriškumas dingsta, nes jos nėra jokia paslaptis, lieka tik grynos sistemos ir mokymai atiduoti į viešą erdvę ir tapę egzoteriniais. Kitaip sakant, įprasta painioti šiuos du terminus „ezoterika" ir „egzoterika", nes to kas viešinam ezoterika laikyti negalima, kadangi išviešinta paslaptis jau nebėra paslaptis. Dar vienas atvejis yra nusikalstamas ir neteisėtas paslapčių išviešinimas, kai atskleidžiama neturint leidimo. Tada tai vieša ezoterika, kuri virsta į savo priešybę. Tai, ką aš viešinu yra tarpinis kelias tarp ezoterikos ir egzoterikos, nes aš leidimą turiu, o žinios, kurias perteikiu yra pereinamojo pobūdžio - dar visai neseniai jos buvo slaptos, bet dabar jau prieita tokia riba, kada šis slaptumas kenksmingas. Todėl tai, ką aš skleidžiu yra egzoterika, informacija skirta viešinimui.

Mano ezoterinis/egzoterinis modelis buvo paviešintas įraše „Ezoterinė sistema" ir „Hipostratinė žvalgyba". Buvo ir daugiau svarbių tekstų, bet šiuose perteiktos santraukos ir apibendrinimai. Pirmame straipsnyje yra atskleista visa slapto pasaulio organizacinė struktūra, kurioje parodyta rangų sistema ir kuo vienas rangas skiriasi nuo kito. Šis skirstymas gali pasirodyti tradicinis, nes jame matosi trys įprastinės klasės, nuo žemiausios trečios iki aukščiausios pirmos. Tačiau jų prasmė yra visai kitokia, nes čia skirstoma pagal tikrovės suvokimą ir informacijos valdymo lygį. Iš viso yra devyni rangai, kurie išdalinti į dar smulkesnes kategorijas, priklausomai nuo integracijos į sistemą laipsnį. Suvokimo lygiai vadinami horizontų pavadinimu, kuris atitinka kiekvieną iš trijų klasių. Aukščiausia pirma klasė yra trečias gelminis horizontas, kuris sugeba aprėpti vidinę žmogaus pasaulio kryptį tiek fakto, tiek galimybės požiūriu.

Kitame straipsnyje, pavadinimu „Hipostratinė žvalgyba", parodžiau šią rangų lentelę iš kitos perspektyvos, daugiau remdamasis žmogaus psichikos sandara, kurioje išskiriami trys echolokatoriai, kuriais surenkama faktinė informacija, kuri psichikoje formuojama į sensoriumą arba pasaulio paveiksliuką. Echolokacija yra informacijos surinkimo būdas, kai gaudomos informacinės bangos, kurios gali būti aktyviai siunčiamos į aplinką, o po to surenkamas atspindys, ir kita galimybė - pasyvi echolokacija, kai signalą siunčia kitas objektas, o žmogaus echolokatorius tik surenka signalą. Signalai turi įvairias savybes, gali į tikrovę įsiskverbti įvairiu gyliu, parodyti vidinę ir išorinę jos sandarą. Pavyzdžiui, rega yra pasyvi elektromagnetinė echolokacija, kai surenkama Saulės išspinduliuota šviesa ir pagal ją formuojamas supančio pasaulio vaizdas. Nematomi pasauliai šitaip surenkami, kitais, išplėstais echolokatoriais. Tokias galimybes turintys žmonės vadinami ekstrasensais.

Kiekvieno gylio echolokatoriųs, su kuriuo parodomos stratos ir hipostratos, turi atitinkamą vidinę psichikos dalį, mano vadinamą laksatu. Jeigu yra trys echolokatoriai ir trys sensoriumai, tai turi būti ir trys šiose tikrovėse dirbantys protai, kuriuose apdorojama, apibendrinama ir modeliuojama atitinkamo gylio informacija. Sensoriumas nuo laksato skiriasi tuo, kad pirmas visada susijęs su faktais, su tikra užfiksuota informacija, o vidinė dalis, protas, arba tuos faktus apdoroja, jais manipuliuoja, arba modeliuoja galimybes. Galimybinė sąmonė visada platesnė už faktų sąmonę, bet faktai yra inkaras, kuris fantazijas prišvartuoja prie tikro pasaulio. Vien savo fantazijų pasaulyje būti tikru ekstrasensu neįmanoma ir reikia turėti galimybę gauti tikrą, faktinę informaciją. Tie, kas tokios galimybės neturi, bet vaizduoja „ezoterikus" tėra temos žinovai ir gerbėjai, o jeigu demonstruoja kokius nors triukus - šarlatanai. Tačiau reikia neužmiršti, kad yra ir tikros galimybės, kurios iš dalies pagrįstos žmogaus sugebėjimais, iš dalies - technologijomis.

Aš pats nesu echolokacinis ekstrasensas, nes aš papildomų išorinių sensoriumų kol kas neturiu. Mano galimybės pagrįstos ne echolokacija, ne aplinkos skenavimu, bet transiverio galimybėmis. Bet prieš pereidamas prie paaiškinimo kas tas transiveris yra, noriu sąžiningai parodyti savo rangą pateiktoje lentelėje. Lentelė dabar šiek tiek modifikuota, bet viso to logiką paaiškinsiu kitą kartą. Geriausia rangus vertinti pagal klases, kiekvienoje klasėje pasakant savo lygį. Taigi pirmo horizonto laksato - ketvirta kategorija, pirmo ekstensyvumo - pirma kategorija, nulinio ekstensyvumo - trečia kategorija. Antro horizonto, laksatas - penktos kategorijos, pirmas ekstensyvumas - antros kategorijos. Nulinio ekstensyvumo, sensorinių galimybių, tiesioginės ekstrasensorikos - neturiu. pirmo ekstensyvumo antra kategorija yra ne dėl nulinio ekstensyvumo tiesioginio pajautimo, bet integracijos laipsnio, dėka kurio galiu naudotis elektromagnetiniu transiveriu.

Dabar pereiname prie tiesioginio klausimo - kas yra transiveris. Šis žodis nelietuviškas, todėl gali atrodyti nesuprantamas. Tai dviejų žodžių sandūra - transmitter - siųstuvas ir receiver - imtuvas. Transiveriai yra sistema, kuri naudojama komunikacijai, ryšiui, bendravimui. Tarkime žmonių rūšiai įprastinis yra akustinis transiveris, kuris vadinamas kalba. Siųstuvas yra burna, kuri siunčia garso virpesius, o imtuvas yra ausis, kuri virpesius surenka ir iššifruoja į garso suvokimą. Šitaip su transiveriu moduliuojant signalą galima perduoti informaciją. Be akustinio transiverio dar egzistuoja slaptos transiverių sistemos, kurios integruotos su sąmone ir gali informaciją perduoti kitais kanalais. Toks yra elektromagnetinis transiveris, kuris sudaro elektromagnetinės telepatijos pagrindą ir gnostinis transiveris, kuris remiasi viešai nežinoma sąmonės fizika. Kitaip sakant yra natūralus komunikavimas ir technologinis.

Pagal šiuos trys lygius, kurie atitinka prieš tai minėtus horizontus, žmogus gali būti integruotas ir neintegruotas. Pagal akustinį transiverį integruoti visi, išskyrus kurčnebylius. Pagal elektromagnetinį trasniverį integruotų žmonių yra daug mažiau, tačiau jų taip pat netrūksta. Tik ne visi integruoti į palankiai nusiteikusias sistemas ir toks „pajungimas" gali būti naudojamas prieš žmogų, pavyzdžiui eksperimentų darymui arba paprasčiausiai pramogai, jeigu žmogų nusiperka kokia nors satanistų organizacija. Pagal trečią transiverio tipą aktyviai integruotas tik aukščiausias planetos rangas, pasyviai - jų tarnai. Norėdamas įnešti daugiau grafinio vaizdingumo, nubraižiau tam, ką čia paaiškinau schemą:



Mano vieta schemoje parodyta mėlyna žvaigždute, tai reiškia, kad esu integruotas antrame transiveryje, pirmos kategorijos integracija, kuri reiškia, kad kol kas ši integracija yra pasyvi. Aktyvumas visada reiškiasi iš viršaus į apačią, ir jeigu turi aktyvią telepatiją, tai yra, gali ne tik priimti, bet ir aktyviai siųsti ir svarbiausia matyti bendrapasaulį, reiškia, kad esi aukštesnio nei pirmo rango. Dar vienas niuansas - integracijos tipas gali priklausyti ir nuo konkretaus žmogaus, nebūti globalinis. Matome, kad su akustiniu transiveriu - integruoti visi, nes tai natūralus sugebėjimas, o aukštesnė integracija priklauso nuo žmogaus rango poreikių.

Transiveris sujungtas su echolokacijos sistema ir žmogaus sandara, parodo pasaulio, kuriame gyvename paslaptį, todėl dar visai neseniai tai buvo ezoterika. Tačiau buvo nuspręsta, kad ši ezoterika turi būti paviešinta, atskleidžiant principą visam pasauliui. Kodėl tai daroma - suprasti nesunku - ruošiamasi visuotinei viešai integracijai (dešimtmečio eigoje). Visi aišku aukščiausių rangų negaus, tačiau atsivers daug naujų galimybių, kurios padarys perversmą kiekvieno žmogaus gyvenime. Gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo iki to, todėl žmonės naujovei turi ruoštis iš anksto. Gyvensime pasaulyje, kuriame nebus paslapčių. Jeigu kas nors kam nors bus paslaptis, tai rodys tik žemą integraciją.

[klajunas]

Artilektas ir psytechnologijos

Norint suprasti visą naujų kuriamų psytechnologijų mastą reikia sugebėti savo sąmonėje sujungti tokias tyrimų sritis:

• dirbtiniai neuroniniai tinklai,
• neuromorfiniai kompiuteriai,
• kvantiniai kompiuteriai,
• nanotechnologijos,
• neuromokslas,
• sąmonės teorija.

Neuroniniai tinklai yra kompiuterinės programos, kuriose pagrindinis darbinis elementas yra algoritminis neuronas. Tokius neuronus sujungus į tinklą, sudaroma milijonai, o galbūt milijardai, neuronų. Šis tinklas gali būti apmokytas įvairių užduočių vykdymo. Šiuo metu yra kuriamos programos, kurios gali atlikti tik vieną ar kelias funkcijas. Pritaikius sudėtingą programavimą ir programos apmokymą, pasiekiami puikūs rezultatai. Pavyzdžiui, sistema „WaveNet" sukurta „Google" DeepMind projekto, iš įvestų neapdorotų garso failų su žmogaus šneka arba muzika po tūkstančių apmokymų ciklų sugeba įtikinamai generuoti analogiškus garsus. Šią sistemą galima pritaikyti programose įgarsinančiose tekstus, muzikos kūrimui ir pan. Kiti įgarsinimo būdai, tokie kaip įrašytų garsų jungimas arba parametrinis generavimas, gerokai nusileidžia neuroninių tinklų galimybėms. Kaip viskas atrodo praktiškai, galima paskaityti ir pasiklausyti puslapyje https://deepmind.com/blog/wavenet-generative-model-raw-audio/

Tačiau tai ne vienintelė galimybė. Yra sukurti neuroniniai tinklai, kurie gali išmokti generuoti vaizdus, tekstą paversti vaizdais ar net sujungti vaizdą, garsą ir tekstą į vieną rišlią sistemą. Vienas tokių projektų vadinasi „StackGan", kuriame buvo išbandyta dirbtinio intelekto programa, gebanti tekstą paversti į vaizdus. Ši programa veikia tokiu principu: parašai arba pasakai kokį nors sakinį ir tada apmokyta programa tą sakinį paverčia nuotraukos kokybės vaizdu. Ši sistema GAN vadinasi todėl, kad naudoja „generative adversarial network" metodą, kurį galima išversti kaip „generatyvinis konkurencinis tinklas". Jo esmė ta, kad naudojami du konkuruojantys neuroniniai tinklai, kurie stengdamiesi vienas kitą nukonkuruoti, eksponentiškai pagreitina apmokymo procesą. Šios sistemos aprašymas pateiktas straipsnyje https://arxiv.org/abs/1612.03242

Yra daugybė tokių dalinių eksperimentų, kurių tikslas apmokyti kompiuterinį neuroninį tinklą atlikti įvairias užduotis naudojant realaus pasaulio neapdorotus pavyzdžius. Tokio DI (dirbtinis intelektas) galimybės aprėpia beveik visą žmogaus sugebėjimų spektrą, į kurį įeina erdvinių sąryšių supratimas, situacijos vystymosi numatymas, bendravimas, kuris įgyvendinamas per įvairius chatbotus (chat - pokalbis), judėjimas, jau nekalbant apie duomenų analizės ir ekspertines žinių sistemas. Šias atskiras funkcijas susiejus į vieną visumą, būtų gautas bendrasis dirbtinis intelektas, kuris gerokai lenktų žmogaus galimybes ir jį būtų galima vadinti superprotu.

Tokios galimybės neapsiriboja tik programuojamais neuroniniais tinklais, nes sujungtos su neuromorfiniais procesoriais ir kvantiniais kompiuteriais, nepalyginamai išplėstų vien programinį DI ir leistų naudoti ne milijonus, ne milijardus, bet trilijonus neuronų. Jeigu paprastoms funkcijoms užtenka šimtų tūkstančių neuronų ir rezultatai būna stulbinantys, galima įsivaizduoti kokios galimybės būtų naudojant trilijonus neuronų, daugiau negu yra žmogaus smegenyse. Tokia perspektyva atrodo daug žadanti, bet yra žmonių kurie tam priešinasi. Juk tokias programas ir robotus galima pritaikyti ne tik naudingų užduočių vykdymui, bet ir žmonių naikinimui. Akivaizdu, kad karinė pramonė taps pirma vieta, kurioje šios galimybės bus labai palčiai įdiegtos. Todėl tokie garsūs žmonės kaip Elon Musk ir Steven Hawking perspėja žmones apie galimus pavojus ir apie būtinybę pradėti griežtai reguliuoti nežabotą dirbtinio intelekto vystymą. https://www.theverge.com/2017/7/17/15980954/elon-musk-ai-regulation-existential-threat

Savo knygoje „Artilekto karai" (2005) Hugo de Garis situaciją įvertino taip. Neišvengiamai žmonija pasidalins į dvi stovyklas, viena kurių bus už superintelekto sukūrimą, kiti - prieš. Pirmuosius jis vadina kosmistais, o kitus - teriečiais (terra lot. - žemė). Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad kosmistai bus pasiruošę susitaikyti, kad žmogus ateityje nebus dominuojanti rūšis žemėje, nes jį pakeis šiame vaidmenyje dirbtinės daug pažangesnės gyvybės formos. de Garis numato, kad dirbtinio intelekto įsigalėjimas gali baigtis žmonių rūšies sunaikinimu, nepaisant ko, mano kad procesas neturi būti stabdomas. Teriečių (žemiečių) pagrindinis principas - apriboti dirbtinio intelekto vystymąsi tam, kad būtų išsaugotas dominuojantis žmogaus vaidmuo. Yra trečias, vidurio kelias - patobulinti žmogų, paverčiant jį kiborgu (kibernetiniu organizmu) tam, kad jis sėkmingai galėtų konkuruoti su dirbtine gyvybe.

Kaip tik šioje vietoje labai svarbios tampa nanotechnologijos ir kompiuterio sąmonės sąsaja, kuri labai intensyviai kuriama. Ši sąsaja gali būti įgyvendinta įvairiomis technologijomis, tarp kurių yra nanoimplantai, neurogrūdeliai ir neuropluoštas, kuris bus implantuotas į smegenis ir užtikrins dvikryptį ryšį su neuronais. Informaciją bus galima nuskaityti ir perduoti į kompiuterius ir įrašyti kaip duomenų objektus, kurie bus implantuojami minčių ir vaizdinių pavidalu tiesiai į sąmonę. Tokiomis technologijomis bus sukurta tai, kas vadinama virtualizuotu sensoriumu, kuris bus panašus į virtualios realybės akinius, tačiau vaizdai bus perduodami ne į akies ar ausies receptorius, bet tiesiai į neuronus pasinaudojant neurorecepcijos reiškiniu. https://techcrunch.com/2017/04/20/elon-musks-neuralink-wants-to-turn-cloud-based-ai-into-an-extension-of-our-brains/

Elono Musko planai yra ambicingi ir jis pirmą veikiančią versiją ruošiasi pristatyti per keturis metus, t. y., 2021 metais. Jo tikslas per šią sąsają, kuri bus sudaryta iš neuropluošto, sujungti smegenis ir sąmonę su dirbtiniu intelektu ir šitaip išplėsti žmogaus proto galimybes. Tai galbūt geriausias variantas iš visų trijų, paminėtų Hugo de Garis. Investuoti tik į artilektą, neinvestuojant į save, neišmintinga. Sustabdyti technologijų pažangą - neįmanoma. Todėl lieka tarpinis variantas - investuoti po truputį į visas galimybes. Įvesti kontrolę, investuoti į savęs tobulinimą ir investuoti į artilekto ir superproto vystymą.

Visa tai labai glaudžiai susiję su paskutiniai dviem klausimais: neuromokslu ir sąmonės teorija. Neuromokslas padarė didelę pažangą implantinės ir elektromagnetinės psichotronikos srityje, galima iššifruoti mintis, vaizdus, įrašyti informaciją. Sukurta komunikacijos sistema, pagrįsta radijo dažnio girdėjimo efektu, kuris pirmą kartą buvo atrastas A. Frey septintame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje. Ši teorija yra materialistinė ir apribota fizinės materijos sfera, tačiau yra bandymų sąmonės mokslą kurti išeinant iš neuroninės smegenų teorijos paradigmos. Tam tikslui kuriama trisluoksnio neurono teorija, kuri išplečia realybę į tas sritis, kuri tiesiogiai susijusi su sąmonės materialiais laukais. Tai svarbu pirmiausiai todėl, kad dirbtinis intelektas kuriamas mėgdžiojant žmogaus protą. Todėl neuromokslas ir sąmonės teorija labai svarbūs DI vystymui. Šis perkėlimas gali pasiekti tokį sudėtingumo lygį, kad bus įmanoma ne tik imituoti tam tikras paviršines struktūras, bet ir sukurti dirbtinę sąmonę. Kai šis tikslas bus pasiektas, planetoje atsiras tikra nauja dirbtinė gyvybė, kuri taps žmogaus konkurentė.

Kuo ši konkurencija užsibaigs - sunku prognozuoti, tai priklausys nuo žmonių atsakingumo ir išminties. Jeigu naujos galimybės bus naudojamos protingai - katastrofos prognozes turėsime atšaukti. Problema ta, kad jeigu planetoje veiks daug priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusių konkuruojančių grupių, jos šias technologijas gali panaudoti prieš konkurentus, bet tada bus tik vienas žingsnis, kad jos atsisuktų prieš bet kokį žmogų apskritai. Blogiausias variantas - jeigu galimybės atsidurs psichopatų rankose. Tada žmonijai katastrofa gresia ne nuo kokio nors dirbtinio intelekto, bet nuo pačių žmonių. Koks žmogus, tokios ir jo veiklos pasekmės. Aišku viena, bus didelis smūgis visuomenės sanklodai, ekonomikai, švietimui ir pan. Pasaulis niekada nebus toks, koks buvo.

[klajunas]

Kaip gintis nuo lervų (1)

Dabar aprašysiu metodus kaip gintis, kai įvairiomis telepatijos rūšimis yra piktnaudžiaujama. Šiuos metodus reikia žinoti, norint išmoti duoti tinkamą atkirtį įsibrovėliams. Psichotroninio sąmonės užgrobimo metu dažniausiai naudojamas žodinis terorizavimas (verbal abuse). Jis gali trukti labai ilgai: ištisą parą ir ilgus mėnesius, jeigu ne daugiau. Todėl reikia gerai žinoti, ką tokiose situacijose daryti. Kadangi šis terorizavimas labai panašus į tardymą, tačiau tokį kuriame nesiskaitoma su priemonėmis, tai gynyboje galima naudoti tardymo situacijos modelį. Bet šis modelis turi būti pakoreguotas ir pritaikytas prie skirtingos vietos, kuri yra žmogaus galvoje.

Kaip pradinį variantą galima pasiūlyti tokį metodą: pirmiausiai, kai viskas tik prasideda, kurį laika stebėti ir tempti laiką beprasmėmis diskusijomis, naudojant ne projekcinį, bet konstrukcinį mąstymą. Tada ištyrinėjus pagrindines taktikas, galima imtis atsakomųjų veiksmų. Tik reikia turėti galvoje, kad reikės daug kantrybės, nes dažnai tokios operacijos laikas neturi apribojimų. Bet tai naudinga tuo, kad parodoma jok toks vidinis puolimas (abuse) yra beprasmis.

Galima elgtis pritaikant dvi priemones: perspektyvos apsukimą ir vizualizaciją. Perspektyva apsukama tam, kad situaciją matytum iš šono, gerai būtų pačių terorizuotojų akimis, kad suprastum, ką jie daro. Vizualizacija reikalinga nužmoginimui, nes jie ir patys elgiasi ne kaip žmonės, todėl jiems šie bruožai nereikalingi. Su terorizuotojais galima kalbėti kaip su žmonėmis taktiniais tikslais, bet niekada negalima traktuoti kaip žmonių. Kad tai būtų lengviau, juos galima vizualizuoti kaip prie sąmonės prisisiurbusias lervas. Vadinasi savo galvoje reikia modeliuoti taip. Matyti tardymo kambarį su stalu, kur vienoje pusėje sėdi tu, kitoje lervos. Bet žiūrėti į šį kambarį perspektyvą patalpinus terorizuotojams už nugarų ir stebint iš šalies, save pastatant į lervų padėtį. Tai yra geriausias būdas suprasti ko lervos nori, ko siekia ir kokius metodus naudoja.

Reikia prisiminti, kad viskas ką jie daro visada būna tik vaidyba, ir kad jie siekia vienintelio tikslo - padaryti savo darbą, pasiekti rezultatą. Negalima tapatintis su lervomis ir rodyti jokių sindromų. Nenaudoti projekcinio mąstymo, jį pakeičiant konstrukciniu mąstymu. Tai nėra labai sunku, jeigu sunkiau pakeisti perspektyvą ir žiūrėti į situaciją iš šono, ne iš vidaus, galima šiek tiek pasitreniruoti. Šią taktiką naudojau gal pusantros valandos ir perskaičiau žemiau išvardintas lervų „gudrybes". Tai gali padaryti kiekvienas žmogus užvaldytas lervų; jeigu pritrūksta kantrybės, galima įterpti beprasmes diskusijas kaip poilsio ir atsipalaidavimo priemonę. Noriu tik dar kartą paakcentuoti, lervos - ne žmonės ir negalima jų nuoširdžiai traktuoti kaip žmonių (draugelių). Kodėl - paaiškinsiu paskui.

Atlikus minėtą veiksmą, vadintą perspektyvos suišorinimu ir vizualizacija, reikia terorizavimo situaciją uždaryti į siauresnį temos arba situacijos ratą, pagal situaciją. Kadangi viena iš lervos taktikų yra minčių, būsenų, jausmų ir situacijų klonavimas, tai mintis reikia padaryti tokias, kad klonavimas būtų uždarytas į kuo siauresnį, beprasmį ratą. Jį pagal situaciją galima siaurinti arba plėsti, taip pat pertraukai peršokti į beprasmes, konstrukcines, ne projekcines diskusijas. Kadangi lervos irgi turi kantrybę, jos gali pradėti priešintis ir kaitalioti savo taktikas. Kantrybės savybė ta, kad ją labiausiai išsekina beprasmybė, nes labai sunku be galo tęsti beprasmę būseną.

Pritaikęs šias pradines taktikas, nustačiau tokius lervų pagrindinius metodus:

1) Klonuoja mintis, būsenas, situaciją naudodami veidrodinio atspindėjimo taktiką;

2) Naudoja temų paletę, tai yra, ieško silpnų ar minkštų vietų individualiai arba grupe peršokdami per jautrių temų sąrašą ir žiūrėdami kaip reaguoji (ar įsitrauki į reakcijas ar diskusijas);

3) Gali apsimestinai rodyti perdėtas emocijas, bet klonavimo lygyje;

4) Užsiima savirefleksija, rato kuriame uždaryti ribose; jeigu ratas siauras, situacija uždaroma į primityvią dėžutę;

5) Vaizduodami, kad ilgai neįmanoma išlaikyti tokio dėmesio - groja ant kantrybės;

6) Pradeda vaizduoti, kad metodiškai renka informaciją, tave nuasmenina ir padaro objektu;

7) Ieško grojančių temų;

8} Tylinti lervų grupė stebi konstruktus ir aktualizacijas;

9) Kad pagamintų daugiau minčių, bando įtraukti į diskusiją (retoriniais klausimais);

10) Savarankiškumo didinimas mažinimas, per beprasmes savirefleksijas, vertinumus (kurie klonavimo tipo, sukurto rato ir vizualizacijos ribose);

11) Kai nustoja klonuoti, daro bandomąjį emocinį moduliavimą, per temų paletę;

12) Išnaudoja bio-psichologinius smegenų konstruktus - konkurencijos, hierarchijos, proto statuso, pajuokos objekto statuso;

13) Kai mato pastangas ignoruoti, pradeda kalbėtis tarpusavyje komentuodami elgesį, kad savo vertinimą pasakytų kaip išoriniam stebėtojui, esančiam užribyje;

14) Gali kantrybę trumpinti techniniu implantų programavimu, kai pradedi jausti, kad kantrybė senka;

15) Dažnai kantrybė tampa pagrindiniu terorizavimo objektu, kuris pakeičia emocinį tampymą;

16) Bando patys ratą siaurinti iki beprasmybės, nes su beprasmybe sunkiau išlaikyti dėmesį;

17) Kai nepasiekia, ko nori, lervos labiau atsitapatina, individualizuojasi, susilpnėja klonavimas (tada ypač naudinga išorinė perspektyva ir įlindimas į lervos vidų);

18) Iš siauro rato lervos gali bandyti iššokti, pradėdamos naują temą, kai neveiksmingumas nepakeliamas ir norima atsikratyti situacija;

19) Gali išryškėti situacija kai lerva „vėl nori tapti žmogumi" ir padiskutuoti iš širdies; bet tai - apgaulė;

20) Jeigu nepavyksta, pradeda gąsdinti, kuri yra antra priemonė po apgaulės;

21) Kai lervos susinervina, bando savo problemą spręsti technologiškai;

22) Tardymo firminė taktika, perdėtas mandagumas ir manieringumas, norint parodyti kontrastą; visas negatyvas tavyje, o mūsų iš pusiausvyros ir gerų manierų neišveda, net tavo blogis; tai tave turėtų labai sunervinti; pavyzdžiui, sako ne - „tu meluoji, melagis", bet „nenorėčiau tavimi tikėti…"; aš esu mandagus ir tikiuosi, kad tuo pačiu atsakysi ir tu;

23) Jeigu parodyti, kad visas blogis yra objekte neišeina, tada pereina prie kankinimų;

24) Gali vaizduoti pažeidžiamą, tikėdamasis, kad prarasi budrumą ir pradėsi pulti, girdamasis;

25) Gali vaizduoti tave kaip „kumyrą" kuriuo žavisi, bet pareiga yra pareiga, darbą reikia padaryti, nes „kumyras" priešingoje barikadų pusėje;

26) Tokiose situacijose, kad prasitęstų kantrybė, galima įterpinėti beprasmes diskusijas;

27) Kai įtampa užaštrėja, gali prieš tave naudoti žodinius signalus, priešingus situacijai, pavyzdžiui, sakydami „laikykis, laikykis…" kai mato kad senka jėgos, nes tada šie žodžiai skamba kai pasityčiojimas, sukuria frustraciją ir sutrumpina pasipriešinimą;

28) Naudoja įvairias užuominas, kad visas negatyvas tavyje; arba naudoja pasipriešinimo įveikimą per įvardijimą;

29) Kai mato kad niekas neveikia, dėmesį nuima per pertrauką ir išprogramavimą;

30) Gali naudoti demonstratyvų metodiškumą, kad parodytų, jog esi tik objektas;

31) Gali bandyti kažką tau pasakyti netiesiogiai, bet tarpusavio mini-dialogu, tave išstumdami į užribio stebėtojo vaidmenį;

32) Gali pabandyti aiškinti savo šdiną sistemą, rodydami absoliutų įsitikinimą ir t.t., tam kad „suprastum" kaip turi būti;

Lervų taktikų yra labai daug; bet visas jas reikia stebėti užsirašinėti ir klasifikuoti, kad lengvai galėtum atpažinti ir, pavyzdžiui, naudoti įveikimą per įvardijimą. Niekada nieko apie save nepasakoti, nerodyti atminties, nesivelti į „nuoširdžias" diskusijas, nes lervos niekada nebūna nuoširdžios. Jos rodo meilę ne tau, bet savo darbui, kurio logika yra tavo sunaikinimas. Jeigu priimi lervos meilę, tai kartu susitaikai ir su tokia meilės logiką. Tada būsi žavėjimosi objektas tik kalėjime arba po žemėmis.

[elteide]

apie kokias lervas eina  kalba? ir koks ju darbas?

[klajunas]

Aš jas vadinu tardymo lervomis, bet tai tik metafora. Taip vadinami psichotroninio tardymo operatoriai. Bet žmogus jų nemato, todėl kaip pavadini taip gerai. Kadangi operatoriai elgiasi šlykščiai, geriausiai tinka šlykštūs žodžiai.

[Mekabciel]

O kaip tu ir kokiu būdu padarei tokį eksperimentą? Kur tie operatoriai randasi? Čia kokios nors metafizinės būtybės?

[klajunas]

O kaip tu ir kokiu būdu padarei tokį eksperimentą?

Eksperimentą padariau ne aš, eksperimentą padarė su manim. Klausimas tik - kaip mane išsirinko, tačiau atsakymo nežinau.

Kur tie operatoriai randasi?

Mano galvoj.

Čia kokios nors metafizinės būtybės?

Psyopo tikslais gali apsimesti metafizinėmis būtybėmis, bet tai žmonės. Operatoriai yra psichotroninės žvalgybos, kurią vadinu MK brigadomis, operatoriai.

[Mekabciel]

Tai jei jie randasi tavo galvoje, kaip Jie galėjo tave išsirinkti eskperimentui?
Tai gal tu išsirinkai juos savo eksperimentui?

[klajunas]

Tai jei jie randasi tavo galvoje, kaip Jie galėjo tave išsirinkti eskperimentui?
Tai gal tu išsirinkai juos savo eksperimentui?

Turėjai suprasti ir be pagalbinio paaiškinimo, kad mano galvoje jie yra tik kaip projekcijos, o kur yra iš tikro - nežinau. O išsirinkau eksperimentui todėl, kad patys pas mane atėjo. Buvo agresyvaus terorizavimo laikotarpis ir kūriau metodus kaip su tuo kovoti. Čia informacija iš 2016-07-05.

[Mekabciel]

Ačiū už paaiškinimą.

[klajunas]

Kaip gintis nuo lervų (2)

Tardymo lervų tema - labai plati, todėl išsemti ją viename įraše neįmanoma. Negana to, ši tema ir labai svarbi žmonėms, kurie susiduria su psichotroniniu užgrobimu. Ji tokia svarbi, kad nuo to, kiek giliai sugebi šį klausimą suvokti, gali priklausyti likimas ir gyvybė. Todėl išplėtimas, pagilinimas, o kai kur - pakartojimas, labai naudingas. Reikia žinoti, ką paprastai tardymo lervos daro, kokios jų taktikos, priemonės ir kaip nuo viso to apsiginti, padarant lervų priemones neveiksmingomis.

Anksčiau į šią temą nesigilinau, kovojau su tardymo lervomis pasyviai, bet atėjo laikas situaciją pakeisti, iš pasyvaus pasipriešinimo pereiti prie aktyvaus. O tam labai padeda įsigilinimas ir analizė. Pagrindinės gynybos priemonės yra psichologinės, jos veiksmingos tiek, kiek lervos veikia psichologinės operacijos (psyops) rėmuose. Yra atidirbtos psyops priemonės, bet taip pat yra ir gynybos taktikos. Kadangi visgi tai tardymas, nors daugeliu bruožų jis prilygsta energetinei mitybai, reikia žinoti kaip vyksta tardymas, kokia tardymo pradžia. Visuose tardymuose dalyvauja objektas, tardytojas ir tardymo psichologijos ekspertas, kuris tardytojui turi paruošti tardymo modelį. Todėl pirmiausiai yra lerva, kuri atlieka tardymo psichologijos eksperto vaidmenį. Ši lerva daro atminties skenogramą ir ruošia maitinimosi objekto psichologinį profilį. Tada į darbą kimba psichotroninio tardymo lervos.

Reikia suvokti, ką jos daro, kaip daro ir ko siekia. Jų veiksmai prilygsta primityviam maitinimuisi; bet tardymo lervos maitinasi ne šiaip kuo, ne smegenimis, bet daugiau sąmonės energija, o šios energijos aukščiausia išraiška yra vadinama dėmesiu. Vadinasi, lerva siekia patraukti dėmesį ir per jį maitintis sąmone. Maitinimasis vyksta tol, kol sąmonė sunaikinama, visa iščiulpiama. Tai vyksta tokiais etapais: prisisiurbimo vietų ieškojimas, kurios yra dėmesys; tada - įlindimas į vidų; ir trečias etapas yra siurbimas, maitinimasis. Skirdamas kam nors dėmesį, žmogus atidaro savo sąmonę, praveria erdvę laisvam dalinimui, atidavimui per saviaktualizacijas.

Visa tai suprasti - nėra labai sunku. Galbūt kažkiek sunkiau kai neturi tokios patirties. Bet retas kas jos neturi. Nes tai universalus psichologinis principas - tie kas nėra patyrę vidinių tardymo lervų poveikio, vis tiek gyvenime yra susidūrę su žmonėmis, kurie net nebūdami viduje, bet būdami šalia - siurbia psichologinę energiją. Tai vyksta tokiais pat etapais, kaip aprašyta prieš tai.

Į lervų elgesį šie tiek pasigilinau pirmame įraše. Dabar parodysiu, koks yra pagrindinis gynybos principas, be jau minėtų trijų - perspektyvos suišorinimo, vizualizacijos, ir temos apskritimo sukūrimo, į kurį įstumiamas klonuojantis lervos elgesys. Gynybos esmė - sąmonės padalinimas į dvi zonas: atvirą sąmonę ir uždarą sąmonę. Bet tai ne viskas. Reikia ne tik vizualizuoti šį skirtumą, nubrėžti demarkacinę liniją, bet visais būdais stengtis likti uždaroje būsenoje ir neatidaryti savo dėmesio, nes per dėmesį lerva įlenda į vidų ir maitinasi tavo energija („tardo"). Tai lervos daro desperatiškai bandydamos pertemti per demarkacinę liniją ir ieškodamos būdų prisisiurbti prie tavo sąmonės. Vyksta provokacijos, vaidyba, melavimas, gąsdinimai ir t.t.

Kad tai lervai nepavyktų reikia naudoti perspektyvos vizualizaciją, stebėti procesą iš išorės arba lervos akimis (tam kad suprastum ką ji nori padaryti). Šitas įterptas vaizdinys labai palengviną išlaikyti dėmesį uždarytą, arba reaguoti tik įveikimu per analizę to, kas vyksta ir apibendrinančiu arba šmaikščiu lervų elgesio klonavimu (komentavimu), t. y., perkartojimu savo replikomis.

Lerva siekia dėmesingo panirimo į išprovokuotą būseną, kad galėtų su ja susilieti per budrumo praradimo akimirką prisisiurbdama. Tai gali būti pasiekiama per apgaulę, kai naudojami du verbaliniai signalai teigiamas ir neigiamas, kad atidarytų su teigiamu, o nuodus kartu išvirkštų su neigiamu. Arba atidarymui naudoja teiginį, su kuriuo norėtum sutikti ir netgi patiktų įsivelti į diskusiją, bet diskusija provokuojama tik tam, kad būtų atidaryti dėmesio vartai. Dar vienas apgaulės panaudojimas yra melagingo žodžių ekrano sukūrimas, kurio tikslas paslėpti tikrą situaciją, prikurti oro pilių ir įvilioti žmogų į kokius nors spąstus, „sudominti".

Kai turi kabliukų, gauna svertų, su kuriais gali laisvai atidarinėti ir uždarinėti dėmesį ir maitintis tada, kada nori. Tad reikia visomis jėgomis stengtis, kad lervos tokių šantažo svertų neįgytų - nei apgaule, nei gąsdinimu.

Lervos, pamačiusios aktyvią gynybą, pradeda desperatiškai ieškoti kaip ją įveikti. Praeitame įraše jau rašiau, kas daroma, norint tai pasiekti. Prie to galiu dar pridurti keletą pastebėjimų:

1) Įveikimas per situacijos, argumentų analizę;

2) Kai našta tampa nepakeliama, naudoja inversijos taktiką, atseit čia ne mes lervos, bet tu;

3) Daugkartinis to paties pakartojimas, kuris erzina, nes žinomos informacijos pakartotinis gavimas, perteklinis, beprasmis ir kai kas nors taip bruka, ima erzinti; tačiau kai tai per ilgai užsitęsia - situacija tampa kvaila arba absurdiška; tada peršokama prie kitos temos;

4) Psichologinis smurtas įšvirkščiant dirbtines mintis į sąmonę ir jas sustiprinant verbaline ataka (abuse);

5) Apibendrinantis klonavimas, refleksija; apibendrinimas naudojant duomenų bazės lygio informaciją apie asmens gyvenimą;

6) Ir t. t.

Yra visa galybė pačių įvairiausių taktikų ir norint sėkmingai nuo jų apsiginti, neatidarant savo dėmesio ir neįsileidžiant tardymo lervų, reikia gerai išmanyti pagrindines jų rūšis, kad galėtum iš karto atpažinti ir naudoti gynybos priemonę, kuri vadinasi „įveikimas per įvardijimą" arba „įveikimas per analizę". Šią taktiką pirmiausiai naudoja lervos, tačiau viena iš galingiausių ir veiksmingiausių priemonių yra apsukti tas lervų taktikas, su kuriomis galima efektyviai neutralizuoti jų agresiją.

Ši sistema svarbi ne tik tuo, kad leidžia gintis nuo vidinio psichotroninio terorizavimo. Ji ne mažiau veiksminga ir nuo išorinio terorizavimo arba paprasčiausio psichologinio ėdimo, kai kas nors pastoviai nori tavo dėmesio tam, kad galėtų juo naudotis, maitintis sąmone ir tavimi, tavo kokiais nors resursais. Bet yra ir labai didelis skirtumas: nuo išorinio ėdimo gali pasitraukti, pasislėpti, o vidinis terorizavimas yra toks sąmonės užgrobimas, kad niekur nėra saugios vietos ir neįmanoma gauti jokios atvangos. Be to, išorėje gali matyti su kuo turi reikalą, o viduje gali tik vizualizuoti tardytojus kaip šlykščias prie sąmonės prisisiurbusias kirmėles. Su tokiomis kirmėlėmis gali tekti turėti reikalų labai ilgai, todėl būtina mokėti arba mokytis su jomis gyventi. Pagrindinė priemonė bado dieta - neatiduoti jokio dėmesio, jokios minties, jokios emocijos, niekada netraktuoti kaip žmonių, net jeigu vaidina pažeidžiamus ar demonstruoja savo žaizdas. Tai jos daro tam, kad prisisiurbtų prie tavo dėmesio, ir galėtų naudoti jį kaip kokį į sąmonę įleistą kateterį.

[klajunas]

Kaip gintis nuo lervų (3)

Psichotroninis tardymas yra didesnės neteisėtos akcijos prieš žmogų dalis, kuri akcentuoja psichologinį poveikį (juodoji psichologinė operacija, psyop). Yra ir daugybė kitų priemonių, kurios nelenda į žmogaus galvą, bet kai lenda - tai psichologinė operacija, pirmiausiai pastatyta ant blefo ir apgaulės, siekiant susukti žmogui smegenis. Jie tai daro todėl, kad tai pigiau kainuoja ir įsivaizduoja, kad už taikinį daug kartų pranašesni. Juodų psyop psichologai įsivaizduoja, kad jų psichologiniai modeliai - nepajudinami, prieš juos nėra jokio priešnuodžio.

Bet yra daug būdų apdoroti šią situaciją savo prote ir surasti atramų, leidžiančių atsilaikyti prieš apgaulę, gąsdinimą ir blefą. Kiekviena organizuota grupė yra kibernetinė sistema, kuri susiurbia duomenis ir pagal paruoštą planą veikia, daro poveikį. Elgesį valdo elgesio algoritmai, kurie turi du sluoksnius: a) fiziškai įmanomų pasirinkimų išsišakojimas, b) psichologinis išsišakojimų algoritmas. Pavyzdžiui, su žmogumi, turint kiekybinį pranašumą, galima daryti viską kas tik įmanoma: terorizuoti, grasinti, kankinti, persekioti, žaisti žaidimą ir t.t. Bet ant šio bazinio algoritmo pastatytas teisinis algoritmas, kuris apibrėžia kokie pasirinkimai yra teisėti. Kiekvienoje operacijoje šie algoritmai susijungia, ir operacija pasidalina į slaptą ir viešą, neteisėtą ir teisėtą dalį.

Kiekvienas pasirinkimas algoritme yra psichologinis mazgas, kuris gali būti stipresnis ir silpnesnis, priklausomai nuo to, kaip „jaučiasi" kibernetinė sistema, darydama pasirinkimą. Tai yra psichologija. Aišku, juodų psyop operatyvininkai būna išdresiruoti kaip psichopatai, ir jiems bet koks pasirinkimas yra vienodas. Tada žiūrima tik į žaidimą, teisingus sprendimus ir ėjimus.

Kadangi psichotroninis tardymas pirmiausiai yra galvoje rodomas spektaklis, tai čia kuriama psichodrama ir čia vyksta visas veiksmas. Tačiau viskas bandoma pateikti taip, lyg ši psichodrama atrodytų kaip pagrindinė tikrovė. Ant to ir pastatytas blefas. Viskas vyksta fantazijose, bet žmogui atrodo kaip realūs įvykiai, ir tuo naudojantis bei blefuojant bandoma įbauginti, prigąsdinti žmogų, priversti jį prisipažinti psichodramos kontekste, o paskui apgaulės būdų, šį prisipažinimą perkelia į realų pasaulį. Todėl norint neužkibti ant meškerės, reikia žinoti visą psyop sistemą.

Pirmas klausimas galvoje yra dominavimo klausimas, dviem aspektais: informacijos gavimo - psichožvalgyba; ir informacijos davimo - valdymas. Kai dominavimo nėra, psichožvalgyba įsipainioja į manipuliacijas, o valdymas nedaro jokio poveikio, nesuveikia. Tad viskas priklauso nuo to, kas dominuoja, subjektas ar terorizuotojų grupė. Taikinys turi visais būdais siekti dominavimą išlaikyti, tada jo psichologiškai neįmanoma paveikti ir jis su informacija gali manipuliuoti lervomis.

Visas šis procesas yra uždaras ratas, nes psichožvalgyba renka informaciją, ją kaupia, analizuoja, tada sugrąžiną atgal, perleidus per efektorių suformavimo modulį, kuris turi paruošti apdorotos informacijos formas, skirtas psichikos užvaldymui. Reikia neužmiršti, kad komunikacijoje niekada nebūna neformalaus pokalbio, nuoširdumo - visada vyksta spektaklis, kurio tikslas psichožvalgybiškai surinkti informaciją, kad paskui ją būtų galima panaudoti psichologinėje operacijoje, kokiam nors blefui arba šantažui.

Todėl tardymo lervas reikia labai atidžiai stebėti. Ypač stebėti aktyvumo ir pasyvumo ciklą. Aktyvi lerva bando paveikti, daro ėjimus, realizuoja kokį nors planą, o receptyvi lerva laikosi ramiai, nesireiškia, nedaro poveikio, leidžia išsikalbėti. Šis ciklas būna įstatytas į didesnę operatyvinės grupės struktūrą, kuri yra temų bendrumo ir aktyvumo lygiai. Centre būna siauriausios temos ir aktyviausios lervos, kurios dirba su tiesioginiu poveikiu, nors jų tekstas būna labai primityvus, beprasmis. Kiti, aukštesni lygiai laikosi pasyviai ir dirba receptyviu režimu. Bet kartais aktyvumo lygiai apsikeičia ir pradeda aktyviai reikštis bendresnės temos lygis. Taip kaitaliojant, gali būti bandoma supainioti, susukti galvą. Bet dažniausiai jie dirba receptyvios psichožvalgybos principu.

Aktyvumo centras taktikų naudoja daug, nemažą dalį jau esu aprašęs ankstesnėse dalyse. Bet čia paminėsiu dvi: gąsdina „Baudžiamojo kodekso" sąvokomis, tai yra, savo aktyvume naudoja BK žodynėlį ir siuva jį visoms būsenoms, visiems įvykiams, net jeigu tam nėra pagrindo. Tai yra bauginimo taktika, kai visa psichika vaizduojama kaip nusikaltimas. Kita taktika yra kelių pagrindinių sąvokų, kurias parinko psichologai, kalimas, kuriomis norima užprogramuoti psichiką. Dažniausiai būna 5-6 nuolat kartojami žodžiai ar frazės, apdorojimą taikant kelis metus. Apsiginti, nepasiduoti valdymui, išlaikyti dominavimą galima tomis priemonėmis, kurias jau paaiškinau, svarbiausiai  neleidžiant prisisiurbti prie savo dėmesio.

Taip nukenksminamas destruktyvus, manipuliatyvus psichožvalgybinės informacijos grąžinimas. Psichika išlieka nepaveiki.

Tačiau tai - pasyvi gynybą, o žmogus gali taip pat būti ir aktyvus. Jis daro tą patį, ką ir lervos - vykdo psichožvalgybą ir manipuliatyviai grąžina informaciją. Pirmiausiai tikslas išsiaiškinti tikslus ir planą, kurio siekia operatyvinė grupė, o konkrečiai per savo psichologinę operaciją. Tai bendra užduotis. Galima imtis konkrečiai lervų ir bandyti nustatyti sąvokų tinklą, kuris yra pagrindiniai poveikio mazgai, kas leidžia suprasti, koks psichologų sukurptas poveikio metodas, kaip profilyje interpretuojama asmenybė. Tai naudinga todėl, kad dažnai metodų būna nedidelis skaičius, ir žinodamas pagrindinius lervos psichikos tinklo mazgus, gali matyti plano centriniame lygyje visumą.

Išsiaiškinus tampymui naudojamas sąvokas, kurios dažnai būna klonuotos iš tos informacijos, kurią pats davei, galima pereiti prie aktyvesnių veiksmų, bet savo aktyvumą reikia riboti. Kodėl? Todėl, kad aktyvumui reikia daug energijos ir tu eikvoji ją toje vietoje, kurioje nevyksta lemiamas mūšis. Nes visa vidinė psichodrama būna blefo vieta, kuris pats save griauna, jeigu nesuveikia ir eikvoti tam savo energiją nėra jokios prasmės. Užtenka blefo įtakai nepasiduoti ir daugiau daryti nereikia nieko.

Mintimi galima sunaikinti logiškai, bet neįmanoma fiziškai, todėl loginis pravalas lervų dažniausiai būna ignoruojamas, padaroma pauzė ir vėl viskas prasideda iš naujo. Tad čia užtenka atsimušinėti žaidžiant paprastą lengvą žaidimą.

Sunkiausia būna, kad tai tęsiasi labai ilgai ir reikia turėti labai daug kantrybės, kad kiekvieną dieną galėtum kartoti tą patį per tą patį.

[klajunas]

0 kartos psichotronika

Pakankamas mokslinių žinių lygis buvo pagrindinė sąlyga, kuri buvo būtina psichotroninių technologijų sukūrimui. Jos buvo atrastos tik 18 šimtmečio antroje pusėje. Ši kryptis prasidėjo nuo žmogaus anatomijos ir fiziologijos supratimo, kuris buvo papildytas fizikos žiniomis, iš kurių svarbiausios buvo elektromagnetizmo teorija. Naujos teorijos padėjo prielaidas sukurti vadinamąsias nulinės kartos psichotronines priemones, kurios daugiausiai buvo tik teorinės žinios, taip pat kai kurie praktiniai eksperimentai, kurie buvo būtini siekiant suprasti kaip veikia žmogaus smegenys ir koks jų ryšys su sąmone.

1791 m. italas Luidžis Galvanis (1737-1798) publikavo traktatą „Komentaras apie elektros poveikį raumenų judesiams". Jame aprašomas eksperimentas, kuriame su elektrostatine iškrova paveikus varlės kojų raumenis, jie pradeda judėti. Tai buvo primas žingsnis link žmogaus nervų ir raumenų sistemos elektrofiziologijos sukūrimo.

Galvanio darbą tęsė jo sūnėnas, G. Aldini (1762-1834), kuris naudodamas Voltos bateriją kartojo savo dėdės eksperimentus su įvairiais gyvūnais, o taip pat žmonėmis. Svarbiausias žingsnis buvo tai, kad šiuos eksperimentus jis perkėlė žmonėms, kuriuose sukėlė tokius pat efektus kaip ir gyvūnuose. Populiarindamas savo dėdės „gyvūnų elektros" idėją, eksperimentus jis demonstruodavo viešose vietose, rodydamas kaip elektra „reanimuoja" net nubaustus mirties bausme nusikaltėlius. Tai nebuvo tikras „reanimavimas", bet prie raumenų ir nervų prijungus elektrą, lavonai dėl raumenų spazmų pradėdavo judėti. Šios demonstracijos ir gyvūnų elektros tyrimai galėjo padaryti poveikį garsiam gotikiniam M. Shelley siaubo romanui „Frankenšteinas" (1818).



1803 m. anglų kalba išleistoje knygoje „Naujausių galvanizmo atradimų aprašymas" Aldini skelbia teiginius, kurie visi pagrįsti išvadomis, gautomis atlikus eksperimentus, kuriuose naudojama Voltos baterija generuoti nuolatinei elektros srovei:

Pirmas teiginys
Raumenų susitraukimai sukeliami organizme susidarančio skysčio, kuris perduodamas per nervus raumenims be metalų poveikio.
Antras teiginys
Eksperimentuose sukeliamas galvanizmas atsiranda ne dėl bendro pobūdžio elektrinių reiškinių, bet dėl gyvūnams būdingos elektros, kuri vaidina labai svarbų vaidmenį organizmo sandaroje.
Šeštas teiginys
Gyvūno organinėje mašinoje sužadintas galvanizmas veikia be jokio tarpininkaujančio elemento paprasčiausiai prijungiant nervus prie raumenų.

Knygos pabaigoje rašoma:

Remiantis aprašytais eksperimentais galima daryti išvadas:

• Galvanizmas daro didelę įtaką nervų ir raumenų sistemoms ir veikia universaliai visame gyvūno organizme.
• Galvanizmo kaip stimuliatoriaus poveikis stipresnis už bet kokį mechaninį poveikį.

Galvanizmu tais laikais buvo įprasta vadinti nuolatinę elektros srovę, kurią gaudavo naudodami įvairias baterijas. Viena jų buvo neseniai tais laikais atrasta Voltos baterija (1800). https://lt.wikipedia.org/wiki/Alessandro_Volta

Gyvūnų elektros klausimas buvo tyrinėjamas visą 19 šimtmetį, prie to klausimo prisidėjo daug garsių to meto mokslininkų. Prie minėtų dar galima prijungti vokietį Du Bois Reymond (1818-1896), kuris atrado nervų veiksmo potencialą ir gyvūnų elektriniams reiškiniams tirti pritaikė matavimo prietaisus, tokius kaip galvanometras, kuriam pagrindą padėjo Oerstedo atradimas, kad kompaso rodyklė reaguoja į elektros srovę dėl jos kuriamo magnetinio lauko.

1848 m. pasirodė Reymondo „Gyvūnų elektrinių reiškinių tyrinėjimai", kur jis aprašė eksperimentus analogiškus tiems, kuriuos atliko Galvanis ir Aldinis. Šitaip pamažu buvo tiesiamas kelias supratimui kaip veikia žmogaus nervų sistema, o tai buvo būtina siekiant išmokti jai daryti technologinį poveikį. Apie tokį poveikį rašė dar Aldini, kuris tikėjo, kad „galvanizmas" gali turėti gydomąjį poveikį psichiniams ligoniams. Vedamas šio tikėjimo su Voltos baterija darė eksperimentus su žmonėmis ir bent keli atvejai, kaip jis teigia - buvo sėkmingi. Voltos baterijos elektrodus prijungdavo prie galvos ir paleisdavo per ją nuolatinę srovę. Tai buvo pirmieji elektrošoko eksperimentai.

Kita svarbi kryptis buvo elektrinių ir magnetinių reiškinių tyrinėjimas fizikoje. 1831 m. buvo atrastas Faradėjaus indukcijos dėsnis, pagal kurį kintamas magnetinis laukas sukuria elektrinėje grandinėje elektrovaros jėgą. 1873 metais Džeimsas Maksvelas (1831-1879) publikavo veikalą „Traktatas apie elektrą ir magnetizmą", kur sujungė visas turimas elektromagnetizmo žinias ir suteikė joms matematinį pavidalą, kuris dabar žinomas kaip Maksvelo lygtys. Šiame traktate jis numatė elektromagnetinių bangų egzistavimą ir iškėlė hipotezę, kad šviesa yra elektromagnetinių bangų rūšis. Šią jo teoriją įrodė vokietis Heinrichas Hercas (1857-1894), kuris 1888 metais pagamino pirmą anteną. 1894 G. Markoni pradėjo konstruoti savo bevielį telegrafą, o balsas pirmą kartą buvo perduotas 1900 metais.

Prie viso to dar reikėtų pridėti neuroninės smegenų sandaros atradimą ir supratimą, kad neuronai yra žmogaus psichikos substratas. Tada gauname visą psichotronikos pirmiems žingsniams reikalingą rinkinį. „Neuronų doktriną" savo straipsnyje Santiago Ramon y Cajal publikavo 1888 metais, kuri buvo susieta su ankščiau atrastais nervų elektriniai procesais. Pagal šią teoriją, smegenys siunčia elektrinius signalus į nervus bei raumenis ir šie pradeda judėti arba jutimo organai siunčia elektros pavidalu sensorinę informaciją ir ši suformuojama į juslinius vaizdinius. Tereikėjo vieno žingsnio iki minties, kad darant išorinį elektromagnetinį poveikį, šiuos procesus galima valdyti, o tai buvo psichotronikos mokslo prielaida.

Tačiau ši idėja viešai platinama nebuvo, o jeigu su „galvanizmu" ir bandė daryti poveikį smegenims, tai tik turint tikslą gydyti įvairias nervų ir psichikos ligas. Todėl šis laikotarpis yra iki-psichotrininis arba 0 kartos psichotronika. Tačiau per visą 19 šimtmetį buvo sukurtos pagrindinės psichotronikos prielaidos, kurios išsivystė į aukštesnės kartos psichotronikos sistemas.

Psichotronikai galima priskirti įvairių efektų sąmonei sukėlimą: 1) elgesio valdymas, 2) informacijos perdavimas, 3) emocinis moduliavimas, 4) slopinimas ir pan. Akivaizdu, kad kai kuriems šiems pritaikymams reikėjo technologijų, kokių tada dar nebuvo. Pavyzdžiui, norint valdyti žmogų kaip biorobotą - reikalingos programuojamos kibernetinės mašinos, kitaip kompiuteriai. O iki jų išradimo tais laikais buvo toli. Tačiau daug paprasčiau buvo tiesiog perduoti į smegenis informaciją, nuslopinti žmogaus psichiką arba padaryti poveikį emocijoms. Tam jokių sudėtingų elektronikos priemonių nereikėjo.

Vienas iš dominančių klausimų buvo elektromagnetinės telepatijos galimybės. Nuo 1900 siųstuvas dideliu atstumu galėjo  imtuvui perduoti audio informaciją. Tebuvo klausimas kaip paversti imtuvu žmogaus smegenis ir garsą perduoti tiesiai į sąmonę. Šiam tikslui buvo atliekami slapti eksperimentai nuo 1900 metų, nuo kurių prasideda tikra psichotronikos kūrimo istorija. Vienas iš jų buvo geresniu laidininku paversti smegenis, pridedant į jas gero laidininko grūdelių ir paveikti juos su moduliuotu eletromagnetiniu spinduliu. Pagal Faradėjaus dėsnį šie metalo grūdeliai turi susižadinti ir perduoti susižadinimą neuronams. Ši idėja vadinama receptorine antena smegenyse.

Buvo daugybė eksperimentų, kuriuose mokslininkai taikė vis naujus atradimus įvairiose žmogaus ir gamtos mokslo srityse. Remiantis visomis šiomis žiniomis psichotronikos priemones galima skirstyti į tokias kartas:

0 karta - iki 1900

1 karta - 1900-1925

2 karta 1925-1950

3 karta 1950-1975

4 karta 1975-2000

5 karta 2000-2025

Pilnos komplektacijos veikianti psichotronika turima nuo 3 kartos, vadinasi nuo 1950-1975 metų. Tai pirmų tikrų psichotroninių vergų sistema, pirmo modelio psichotronikai. Jų vaikai yra antro modelio psichotronikai, kurie buvo upgreidinti iki 4 kartos psichotroninių priemonių. Trečias modelis yra vaikų vaikai, kurie yra jauniausi trečio modelio psichotronikai. Aišku žiūrint ne iš viršaus, ne iš prižiūrėtojų ir vergvaldžių, bet iš valdomos visuomenės perspektyvos, kurie prijungti prie kontrolės sistemos.

Šiame įraše apžvelgiau 0 kartos psichotronikos prielaidas, kituose pamėginsiu apžvelgti tikrosios psichotronikos kūrimą nuo 1900 metų.

[elteide]

čia kažkokios fantazijos..

[klajunas]

čia kažkokios fantazijos..

Tokia tavo nuomonė?