Ką žmonės aukoja už norų išsipildymą?

[.L.U.T.H.O.R.]

Čia jau iš dalies off topinam . Na parašysiu kad būtų į temą, su atitinkamais mainais, visi norai išpildomi ir tikslai pasiekiami  Aišku norai turi būt tokie kad galėtų būt išpildomi mūsų visatoj. Jei panorėsi skraidyt kaip supermenas, aišku neišsipildys, bet jau ne šioj realybėj, sapne - gal.

[time]

Čia jau iš dalies off topinam .

Realiai ar būna situacijų, kai norai neišsipildo?

Raktiniai žodžiai kaip ir atitinka temą, taip aš ir sakiau. Nesvarbu, kad aš bandžiau paklausti šio klausimo atvirkštinio varianto. Aišku, norėjau sužinoti daugiau iš tos magijos pusės, kaip ten yra su ritualais. Ar kiekvienas suveikia, ar suveikia tik laiko patikrinti ritualai skirti norų išpildymui.

Aišku norai turi būt tokie kad galėtų būt išpildomi mūsų visatoj. Jei panorėsi skraidyt kaip supermenas, aišku neišsipildys, bet jau ne šioj realybėj, sapne - gal.

Tiesa pasakius, pats neturiu norų. Gyvenime įvyksta įvykių, kurie man jau žinomi ir tiesiogiai jų negalima pakeisti. Tai turbūt nuskamba kaip įsitikinimas, o tam tikri dalykai tikrai nepakeičiami ir pastebiu faktą, kad situacija visiškai nevaldoma. Prisireikia įdėti kontrolę, bet pavyksta tik iš dalies. Išmokti naujų dalykų jau nebeįmanoma, nes laikas išsvaitytas. Tik atrodė, kad 'stebuklai' yra. Tik toks įsitikinimas buvo, kol nesutinkama kažko intelektualesnio ir labiau įtikinamesnio.

Tas procesas nublankina gyvenimo paieškas nukreipiant į nevisai reikalingą veiklą visu dėmesiu. Taip senka kantrybė ateityje. Ateityje pradedama suvokti, kad išeikvotas laikas preityje nebegrįš dabartyje (o jo labai reikia). Tuo pačiu niekas nebepridės gyvenimo trukmės.

Kiti mano, kad reikia užsibrėžti tikslus ir jais vadovautis. Jeigu vadovaujamasi savo iškeltais nurodymais, savaime aišku asmenybė eina link vieno tikslo. Bet aš įžvelgiu neaiškumų. Taip išmokstama vieno dalyko, kurio nekiek reikia sau, bet kitiems. Tas tikslas - vieno užsibrėžto tikslo siekimas - yra savęs apgaulė. Žmogus apgaudnėja tik savę ir taip pradeda nebegalvoti, kad jo laukia pabaiga, mirtis; jis nukreipia mintis į šoną. Ta veikla taip nukreipia mintis į šoną, kad dirbtinai sukeliamos emocijos leidžia patirti tokius išgyvenimus, kurie atrodo tarsi iš dalies tikri ir pritaikyti.

Nors tai nepasireiškia kaip noru, tai ištikro pasireiškia valios išbandymu ir savęs nugalėjimu. Kad ir kaip tai atrodytų stebuklinga, stebuklinga yra tik tai, kad 'stebuklas' atliekamas fiziškai pačio savęs. Tik pastebint save matomas tas 'stebuklas'. Bet daugeliu atvėju savęs pastebėjimas nėra gerai ir tik trugdo siekti tikslų (nors to niekas nesako, bet taip yra). Pastebėti save išmokti yra nesunku ir įmanoma, bet nuo to pradeda prastėti gyvenimo kokybė ir tai anaip tol yra 'stebuklo' sudedamoji dalis. Nestebint savęs 'iš šono' gyvenimo kokybė yra daug geresnė.

Todėl, tie kurie turi tikslų eina link prastesnio gyvenimo, nes mąsto kaip visa tai įgyvendinti ir gauti pakankamai priemonių tai padaryti. Visa tai yra toks 'stresas', kuris tik vėliau suvokiamas, kaip klaida.

Dar vieni mano, kad per tikėjimą ateina norų išsipildymas. Sutikčiau, bet tik iš dalies. Nes pastačius betkurį žmogų į tokią situacija, kad nebūtų galima sukrustėti ir turėti jokių įrankių įgyvendinti gyvenimo tikslui tikėjimas būtų bereikšmis dalykas. Apskritai, kur tikėjime yra priskiriamos reikšmės, kaip veiksmingos, yra spragų. Neviskas taip išaiškinama teisingai, netgi bandoma tikrojo tikėjimo neatskleisti labai ilgai. Yra toks pašalinis tikėjimas, kaip pavyzdžiui magija ar Kristaus mokymas ir pan. Bet neivienas tikėjimas - tikėjimo nepriduoda. Viską padaro žmogus pats, savo galiomis, savo įdirbiu ir pastangomis. Kitaip sakant, čia yra apgaulė. Kažkam pasirodė, kad per apgaulę įmanoma: išmokyti vertybių, sustatyti žmones pagal tvarką, išmokyti juos neabejoti. Tai ne kiek apgaulė, bet nepasakymas tiesos. Tam kažkam reikia iš kiekvieno iš mūsų naudos, jam reikia mūsų konteksto nesvarbu kurioje srityje. Viskas labai vertinama, visos gyvenimo galimybės skaičiuojamos ir vertinamos, bet ne žmogaus.

Todėl neteikdamas konteksto iš savęs ir paviršutiniškai kalbėdamas, tuo pačiu nepasakai nieko apie save ir apsisaugoji nuo abejotinos realybės. Bet pats norų išsipildymas, kažkur yra tikras, bet tik ne čia.

[Visažinis]

Vendigo, jeigu reikėtų paaukoti kūdikį - ar nužudytum tarkim naujagimį?

[Vendigo]

Jeigu žinočiau, kad nepasodintų - taip.