Sąmonė be atminties įmanoma?

[Ezekiel]

Ar gal atmintis yra būtinas komponentas sąmonės egzistavimui? Bent suvokimui ir atpažinimui būtina atmintis, nes be jos tebūtų vegetatyvus egzistavimas. Tačiau ar galima gyventi su sąmonę amnezijos būsenoje patyriant tik šį momentą, "qualia"?

[paragraf 78]

Esant tam tikriems sutrikimams ar smegenų pažeidimams būna ir tokių atvejų kada žmogus visiškai neturi atminties arba ji būna labai trumpa. Pvz. žmogus atsimena tik paskutinę pusė minutės savo gyvenimo, o po pusės minutės atsimena tik paskutines 30 sekundžių, o prieš tai buvusias pamiršta. Na bent jau teko skaityti kažkokioje psichiatrijos knygoje apie tokius žmones. Jie sąmoningi, bendrauja, tik kad po pusės minutės neatsimena nieko kas buvo prieš tai. Bet tai itin reti atvejai.
Na gal ir visokius alshaimerius galima tam priskirti.
Esmė ta kad sąmonė egzistuoja nepaisant to kad neturi atminties.

P.S. tikiuosi taip temos klausimą supratau

[Ezekiel]

Teigingai supratai. Sąmonė yra labai paslaptingas dalykas ir galvoju gal ją būtų lengviau suprasti jei išanalizuoti atskytus jos komponentus.
Yra atveju, kad sąmonė matytų daugiau reikalinga atmintis atpažinti elementams; pvz. šį trikampį:



Net jei būtybė be atminties ir matytų tokį vaizdą tai tik dėmes, bet trikampiui pamatyti jau reikės žinių. Tas pats su 3D vaizdais ir panašiai.

[Lapino šešėlis]

Alzheimerio ligos nepriskirčiau sąmonės be atminties būsenai. Paprastai senatvinės demencijos priežastimi yra pataloginės smegenų būklės kurių metu dėl nuolatinio smegenų nervinio irimo CNS nebefunkcionuoja taip efektyviai kaip turėtų, paprasčiausiai žmogus nebegeba gyventi kokybiško gyvenimo, nuveikti kasdienių dalykų - negeba pasigaminti valgyti, apsirengti, nueiti į parduotuvę ir panašiai (nors kartais meniniuose filmuose iliustruojama kaip laikinas atminties praradimas). Noriu pasakyti Alzheimerio liga tai ne tik atminties susilpnėjimas.

Bet jei kalbėsime apie sąmonę be atminties tai manau jokiais būdais negalime atminties statyti kaip sąmonės pagrindą. Jei tik atmintį laikysime kaip prisiminimų sandėlį. Tai manau iliustruoja žmonės patyrę amneziją, tačiau gebantys toliau gyventi sąmoningai be praeities prisiminimų.

Kita vertus, atminties egzistavimas yra ne ką mažiau paslaptingas reiškinys nei sąmonės egzistavimas kadangi nėra nustatyta jokių konkrečių atminties (kaip ir sąmonės) veikimo mechanizmų, tai yra mes negalime pašalinti atminties iš žmogaus išpjovę kokią nors jo smegenų skiltį.

Taigi iš esmės sudėtinga būtų atsakyti į temos klausimą. Jei kalbame apie atmintį kaip apie prisiminimus, be jokios abejonės toks žmogus be tokios atminties gebėtų būti sąmoningas ar veikiau galėtų būti sąmoningas einamu momentu.

Bet jei mes kalbame apie atmintį kaip apie gebėjimus, tuomet taip, greičiausiai tokio žmogaus sąmoningu laikyti negalėtume.

Nes kaip kas tą atmintį suvokia? Kažkas galėtų sakyti, kad žmogus be atminties negalėtų gyventi, nes niekada negalėtų išmokti kalbėti, suvokti, pažinti. Tuo tarpu kitas sakytų, kad atmintis tai tik praeityje įvykusių įvykių atvaizdai mūsų galvoje. Vienu atveju žmogus būtų sąmoningas, o kitu jau nebe.

[gidas]

Ar gal atmintis yra būtinas komponentas sąmonės egzistavimui? Bent suvokimui ir atpažinimui būtina atmintis, nes be jos tebūtų vegetatyvus egzistavimas. Tačiau ar galima gyventi su sąmonę amnezijos būsenoje patyriant tik šį momentą, "qualia"?

Klausimai itin sudėtingi, kaip ir visa, kas liečia sąmonę. Daug  nesigilinant,  daleiskim, kad gyventi daugiau ar mažiau sąmoningą gyvenimą tam tikrame etape praradus/prarandant atmintį apskritai galima - tai parodė ir Pargraf, ir Lapino šešėlis. Bet būtina išlyga - jei atmintį praranda jau sąmoningai subrendęs individas. O  jei paklausti, ar gali rastis pati sąmonė, neturint atminties gebos, atsakymas gali būti ir kitoks.

Kažkas galėtų sakyti, kad žmogus be atminties negalėtų gyventi, nes niekada negalėtų išmokti kalbėti, suvokti, pažinti. Tuo tarpu kitas sakytų, kad atmintis tai tik praeityje įvykusių įvykių atvaizdai mūsų galvoje. Vienu atveju žmogus būtų sąmoningas, o kitu jau nebe.

Atmintį suprantu, kaip tavo paminėtas "kažkas", todėl nesutikčiau ar tik iš dalies sutikčiau su  teiginiu

Bet jei kalbėsime apie sąmonę be atminties tai manau jokiais būdais negalime atminties statyti kaip sąmonės pagrindą.

nes  pilnavertė ir būdinga rūšiai bet kokio žinduolio - tame tarpe ir žmogaus - sąmonė susiformuoja tik patiriant/pažįstant/mokantis bendrarūšių aplinkoje. Aplinkoje, kurioje individas paprastai auga ir bręsta - tampa pilnaverčiu savos rūšies nariu. Apie kalbą kaip unikalų homo sapiens "atributą" apskritai reikalinga atskira kalba. Suprantama, kad mokytis/pažinti be atminties neįmanoma, todėl šiame gyvenimo etape atmintis greičiausiai yra būtina besiformuojančios sąmonės sąlyga (pagrindas). Vėliau atminties reikšmė gal būt santykinai ir mažėja, bet ji visada išlieka nepakeičiama pilnavertės sąmonės dalimi. Kad sąmonės "pagrindas" - šiuo atveju taip teigti jau nedrįsčiau.

[Vytautas]

Kas supranta rusiškai neblogas straipsnis http://nashaplaneta.su/blog/pjotr_kalinovskij_perekhod/2015-08-02-77877 panašia tema. Be to ten yra ir nuorodos į angliškus šaltinius. Bendrai nagrinėjamas klausimas kur randasi sąmonė. Problemos su jos vietos nustatymu smegenyse. Pati idėja kad smegenys yra viskas kaip ir nelimpa. Tiesiog kai kurių mokslininkų tyrinėjimų rezultatai ir iš to išplaukiančios mintys.

[time]

Vis kaskart imu manyti, kad sąmonė nepriklausoma nuo atminties.

Manau, samonė daugiau priklausoma nuo suvokimo. Sąmonė nėra tas pats kaip ir mintis, netas pats kaip ir žodis. Sąmonei daugiau reikalingas įsisamoninimas, atpažinimas.

Kada susiduriame su naujomis vietomis, naujais daiktais dar nežinodami jų paskirties neretai ieškome būdų kaip juos pažinti. Toks pažinimas yra kaip "piešinio ryškinimas, apvedžiojimas panašių figūrų kelis kartus", kaskart ateina vis naujos mintys ir jos dingsta, bet išlieka kažkas kas svarbu. Tarsi lieka tas momentas, kurio metu "buvo bandoma apvesti skrituliuku panašius objektus". Bet iš visų apvedimų lieka, kažkuris įsimintiniausias.

Čia labai panašu į logiką. Kiekvienam logika duota skirtinga. Gilinantis ir mokantis, logika plečiasi, tačiau dvikryptiškai. Logika yra dvikryptiška: blogoji, geroji, tarp viso to yra ir pusiausvyrinė, tačiau tokios logikos beveik neįmanoma pasiekti ar įgauti.

Pagal logikos nuovoką orientuojamasi sąmonėje. Vieniems atrodo, kad rūkyti yra gerai, jų logika nieko prieš alkoholio vartojimą, narkotikų vartojimą. Jie darydami blogą suvokia, kaip gerą - patenkinatį. Tačiau šalia viso to atsiranda geroji logika, kuri yra sąžininga, nuolanki, atmeta betkokius blogus sąmonės veiksmus suteikia blogio ypatybes. Tie kurie supranta gerąja logiką, jie yra padoresni, nuolankesni, nuoširdesni atsakingesni - jie užtušuoja betkokius jiems suvokiamus kaip blogus veiksmus. Jie griežtai pasisako prieš rūkymą, alkoholio vartojimą, kvaišalus - bet jie supranta, kad vartojant juos galima irgi gerai pasijausti ir tai yra gerai - tačiau juos prilaiko sąžinės jausmas, kurio nėra blogojoje logikoje.

Taip pat yra priskirinėjamos ypatybės, kas sąmoninga, kas nesąmoninga. Vieniems atrodo, kad prie kompiuterio sėdėti kiauras dienas yra sąmoninga, bet skaityti knygas nesąmoninga, o kitiems priešingai. Tokiu atvėju veikia patirtis, kuri nedavė naudos. Gali būti, kad tokiu atvėju pasireiškia patirtis ir ji kalba už patį žmogu. Ji tarsi nusprendžia, kas žmogui geriau. Nusrendžia ir tai, kada žmogui miegoti, kada valgyti, kada sedėti prie kompiuterio. Visa tai labai paslaptinga ir neaišku.

Atmintis yra sąžinė, ar kažkas tokio.