Kur plečiasi Visata?

[Mekabciel]

Kol nebuvo stebetojo, niekas cia ir nesivyste. O poto atsirado samoningas stebetojas ir jis padare tokias isvadas, deka savo savybiu. Viskas priklauso nuo mano savybiu ir stebetojo.

Antras teiginys prieštarauja pirmąjam. Jei niekas nesivystė, tai ir "sąmoningas stebėtojas" negalėjo atsirasti.

Vystymasis kokybinis, o ne per laiko asi, kurioje vystesi, negyvasis, augalinis ir gyvuninis lygmenys.
Taciau kur tas kokybinis vystymasis vyksta, jei nera laiko asies, kuria kazkas stebetu?
Iki zmogaus lygmens, pirmosios trys pakopos  yra visiskai neturincios valios laisves - programa. Tik zmogaus pakopa turi valios laisve, zmogus tik jaucia laiko tekme, uzduoda klausima.
Tas kokybinis vystymasis, 3 pirmu pakopu, ivyksta akimirksniu ir atsiranda zmogaus pakopa - stebetojas. Pirmosios 3 pakopos tai tavo pirmosios noro gaut pakopos, kurioms, atsiradus paskutiniajai 4 pakopai(zmogaus), ivyksta projekcija materialiame pasaulyje, kaip priezastis, tavo 4 pakopos. Ir tik 4 pakopa yra galutinis kurinys, turintis valios laisve. Pirmosios 3 pakopos tai noro gaut grubejimo stadijos, kurios ivyksta kokybiskai, o ne kiekybiskai.

[idenmeyou]

Visi tikėjimai, kad pasaulį kuriame mes nesiderina su žinomom žiniom. Galime pilnai tikėti, kad visą pasaulio vaizdą susikuriame patys, bet kažkodėl visi matome bendrą vaizdą, kurio neturėtų būti. Jeigu visata gimsta mano sąmonėje, tai kaip pas kitą žmogų gali atsirasti toks pat vaizdas, vadinasi stebime tą patį egzistuojantį objektą.

Be to kvantinės fizikos tyrimų dėka nustatyta, kad objektas ar dalelė gali judėti nepriklausomai nuo stebėtojo. Tu gali stebėti, bet tas tavo stebimas dalykas kitą kartą jau bus visai kitoks arba jo išvis nebus, o tai tik įrodo, kad visata keičiasi ir be žmogaus stebėjimo.

[Mekabciel]

Yra puodelis, ji pripilde arbata, tas puodelis nei galvojo apie ta arbata, nei jos norejo. Taciau, pacioje arbatoje yra pojutis arbatos pylejo, ketinimas. Puodelis pajuto, kad i ja kazkas ipyle arbata. Ir tada puodelis suprato, kad jis viska gavo, jis visiskai priesingas tam, kas ja pyle.

Visa zmogaus problema tik tarp pilancio(dievo) ir gaunancio(manes) santykio. O arbata tik priemone rysiui sukurt. Priemone tai visas sitas pasaulis, kuri zmogus mato egzistuojanti ne jame.

Ir kai puodelis pajuto, kad jis visiskai priesingas savo savybemis, jam pasidare begalo geda ir visa arbata is saves ispyle - tapo tuscias. Pas ji dingo rysys su pileju. Nera tos tarpines grandies - arbatos, ketinimo. Bet ketinimas siuo atveju buvo tik is pylejo puses(pripildyt puodeli). Is puodelio puses jo nebuvo, nes ji pripilde be puodelio savarankisko noro. Del to puodelis ir suspurdo, ispyle is saves viska, neliko santykio su pyleju. Tas arbatos ispilimas sukuria valios laisve, puodeliui PACIAM PANORET arbatos.

Tai galima pavadinti kaip puodelio suduzimas. Pats puodelis nesuduzo, bet isnyko analogiskos savybes tarp pylejo ir puodelio.

Del to mes jauciame realybe isskaidyta i laika judejima ir erdve, materija sudaryta is subatominiu daleliu. Jauciames atskirti vienas nuo kito. Jauciames, kad visata egzistuoja nemumyse, ir kad ji begalo didele. Nes nebeliko tos tarpines - arbatos. Mes ir dabar esame pripildyti ta arbata, tik to nejauciame, nes nera is musu puses analogisko ketinimo, savarankisko noro. Mes visa realybe jauciame per priesingas savybes. Tuscias puodelis tai kaip ispaudas, o arbata yra spaudas. Be arbatos jauciame realybe "tamsia".

Kam ta kvantine fizika, jei as pries save matau, kad zmones vaiksto nepriklausomai nuo manes, o nuvykus i  miska matau, kad sernas prirause samanas salia azuolo?
Velgi eilini karta paklausiu ta pati klausima, kieno atzvilgiu ivyko ar neivyko kazkas?
Kvantine fizika, visa realybe tiria 5 jutiminiu organu diapazone, neitraukdama i tyrima zmogaus savybiu, kaip esminiu. Be manes niekas nekinta, visata neegzsituoja objektyviai ne mano jutimuose.

Zmogus tai modulis, su tam tikru jame veikianciu algoritmu. Zmogus tai noras suskaidytas i 4 dalis, ir kiekviena realybes padala  i tas 4 dalis ieina vis nauja informacija. Kiekvienai daliai atitinkama informacija. Keturi stalciukai su keturiu tipu dokumentais. O tie stalciukai sujungti su ekranu. Ir zmogus mato vaizda pries save. Tas ekranas tai pats zmogus, tik del priesingu savybiu jaucia, kad tai ne jis, o  kazkokie savarankiski zmones su savo gyvenimais, gyvunai, augalai, meteorai. Tam, kad pajusti jog pries zmogu esantis vaizdas yra jis pats, reik gilintis ne i vaizda pries save, o i stalciukus su informacija - norus ir ketinimus. Tai vidinis zmogus. Visa mokslo problema, kad jis knaisiojasi ekrane(pasekmeje).

Mes nestebime to pacio objekto. Yra kurinys kuris suduzo i sukes(issipyle arbata), tose visose sukese analogiskos savybes ir del to jos jaucia analogiskai sita pasauli. Visos sukes tai ispaudas su tam tikra forma, o ta forma suformuoja spaudas. Ir ta forma, visos sukes jaucia kaip visa sita visata su zmonem, laiku ir t.t.
Galima butu sakyt, kad stebime ta pacia visata, bet ja stebime savyje, o ne budami joje - ja. Ne zmoguje egzistuoja tik dievas - esme, kuri yra nepazinoma, bet galima sukurti su ja rysi per arbata. O kad sukurti rysi su arbata reikia kurti rysi su zmonem, nes pacio dievo mes nejauciame, zmones siuo atveju kazkas apciuopiamo. Su zmonem, mes sukuriame santyki, kurio rezultate, galime atskleisti sios kurinijos priezasti, minti, plana, jegas veikiancias ir pacio dievo poveiki mano atzvilgiu.

[idenmeyou]

Nei puodelis, nei arbata neturi jokios prasmės, nebūtų žmogaus materialaus darbo nebūtų pagaminti  puodelis ir arbata. Žmogus negali pajausti visatos savo viduje, nes vienintelis jo suvokimas apie visatą būtent susideda iš ribotų 5 pojūčių, o visą gautą informaciją lieka apmąstyti ir susidėti bendrą vaizdą. Tikėjimas, kad sąmonė ar siela yra aukščiau materialaus kūno niekaip neįrodomas. Gali įsivaizduoti rojų kokį tik norį (gražų, tuščią, pilną, didžiulį ir mažą) visi įsivaizdavimai kurie išplauks sąmonės dėka buvo sukurti iš naudotų 5 pojūčių. Žmogus niekaip negali įsivaizduoti ar suvokti to, kas slypi už 5 pojūčių.

Pasaulyje slypi daugybė bangų, dažnių, kurių negalime pamatyti akimi, bet jei bandome įsivaizduoti visvien priskiriame kažkokį raizginį, piešinį. Čia taip pat kaip kalba pasisuka apie vakuuma, visiška tuštuma, vieni žmonės iškart įsivaizduoja visiška tuštumą kaip kažkokią tamsią ar labai šviesią vietą, bet visvien mes priskiriame spalvas, formas, būsenas iš materialiojo pasaulio.

Įvairūs ezoterikai ypač mėgsta sakyti, kad yra nematomų dvasinių dalykų, kurie aukščiau materialaus pasaulio, bet tie dalykai yra tokie pat materialūs ir šioje visatoje, tiesiog žmogaus radaras nesugeba fiksuoti, suprasti ir vien dėlto jie jau priskiriami kaip aukščiau materialaus pasaulio. Manau čia daugelis daro klaidą, kad skuba atskirti materialųjį ir aukštesnius pasaulius. Mes matome ir žinome per mažai apie materialųjį pasaulį, kad galėtumėme nesuprantamus dalykus iškelti virš jo.

[Mekabciel]

Nei puodelis, nei arbata neturi jokios prasmės, nebūtų žmogaus materialaus darbo nebūtų pagaminti  puodelis ir arbata. Žmogus negali pajausti visatos savo viduje, nes vienintelis jo suvokimas apie visatą būtent susideda iš ribotų 5 pojūčių, o visą gautą informaciją lieka apmąstyti ir susidėti bendrą vaizdą. Tikėjimas, kad sąmonė ar siela yra aukščiau materialaus kūno niekaip neįrodomas. Gali įsivaizduoti rojų kokį tik norį (gražų, tuščią, pilną, didžiulį ir mažą) visi įsivaizdavimai kurie išplauks sąmonės dėka buvo sukurti iš naudotų 5 pojūčių. Žmogus niekaip negali įsivaizduoti ar suvokti to, kas slypi už 5 pojūčių.

Pasaulyje slypi daugybė bangų, dažnių, kurių negalime pamatyti akimi, bet jei bandome įsivaizduoti visvien priskiriame kažkokį raizginį, piešinį. Čia taip pat kaip kalba pasisuka apie vakuuma, visiška tuštuma, vieni žmonės iškart įsivaizduoja visiška tuštumą kaip kažkokią tamsią ar labai šviesią vietą, bet visvien mes priskiriame spalvas, formas, būsenas iš materialiojo pasaulio.

Įvairūs ezoterikai ypač mėgsta sakyti, kad yra nematomų dvasinių dalykų, kurie aukščiau materialaus pasaulio, bet tie dalykai yra tokie pat materialūs ir šioje visatoje, tiesiog žmogaus radaras nesugeba fiksuoti, suprasti ir vien dėlto jie jau priskiriami kaip aukščiau materialaus pasaulio. Manau čia daugelis daro klaidą, kad skuba atskirti materialųjį ir aukštesnius pasaulius. Mes matome ir žinome per mažai apie materialųjį pasaulį, kad galėtumėme nesuprantamus dalykus iškelti virš jo.

Zmogus ir pacius 5 jutimo organus savyje jaucia ir tarsi su tais 5 jutiminiais organais jaucia isorine realybe. Ne savyje kazko jausti neimanoma. Net jei ir tureciau kazkoki jutimini organa kuris skraidziotu pries mano kuna, as vistiek su juo jausciau viska savyje.
Nuo zmogaus savybiu priklauso jo pojuciai. Prigimtinemis savybemis, su ketinimu del saves viska jauciu per 5 materialius organus. Igyjes ketinima, del kito, viska jauciu per dvasinius organus.

Beabejo neimanoma irodyt. Jei vienas viena jaucia, o kitas kita, tai tam, kad irodyt reiktu perduot savas savybes kitam, kas neimanoma.
Nerasiau, niekur apie vaizdinius ir paveikslelius, kad reik isivaizduot ar suvokt dvasini pasauli.

Dvasinis ir materialus pasaulis vienas ir tas pats pasaulis. Tik pojuciuose skirtumas. Ar atsietas jauciuosi ar integralia dalimi.
Jei minti laikyt materialiu objektu tada taip.

[idenmeyou]

Dvasinis ir materialus pasaulis vienas ir tas pats pasaulis. Tik pojuciuose skirtumas. Ar atsietas jauciuosi ar integralia dalimi.

Su šituo tikrai sutinku

[Bla]

Šiaip Visatos plėtimosi priežastys jau senokai aptarinėjamos eksperimentiniu būdu. Štai pamenate, kaip išlindo antis, kad neutrinai viršijo šviesos greitį? Iš tikrųjų, signalas, atkeliavęs nuo jų, šviesos greitį ir viršijo, tik tas buvo sąmoningai nutylėta, kad nebūtų sukelta per didelė sensacija fizikoje. Tiesiog neutrinai turi labai įdomią visiems nutylimą savybę - jie gali kvantiškai susieti ir fluktuuoti bet kokiu atstumu (nors ir per kelis šviesmečius) elementariąsias daleles, tokias kaip fotonai, kurie dėl fluktuacijų gali virsti elektronais, protonais, pozitronais ir antineutronais, nes tampa įkrauti fluktuacijos energijos iš neutrinų, kuri ir suteikia tą papildomą masę. Galiausiai nutinka taip, kad susiformuoja vandenilio ir antivndenilio atomai, kurie vėliau anihiliuojasi ir išskiria nemažą kiekį energijos, gama ir radio bangų pluoštą, kuris ir fiksuojamas kaip neutrinų pozicijos signalas. Ir būtent šis signalas dėl kvantinio susietumo ir fluktuacijų erdvėje iš neutrinų ir atkeliavo greičiau už šviesą. Aišku, patys neutrinai keliavo artimu, bet šiek tiek mažesniu greičiu nei šviesa.

Tačiau yra dar įdomesnis aspektas. Iš esmės neutrinai yra tamsiosios materijos konstruktai, nes kartu išspindulia ir vadinamuosius "vimpus", tamsiosios materijos sudedamąsias dalis. O "vimpai" neturi paprastos energijos - jų energija yra tamsioji energija, kurios dar daugiau tam, kad susiformuotų tamsioji materija. Ir, kai neutrinai šitus vimpus išspinduliuoja, kaupiasi tamsioji materija, tamsioji energija, kurių sąveika ir sukuria vadinamąjį ekspansijos procesą - Visatos plėtimąsi.

Bet, panašiai kaip ir antimaterija su materija, taip sąveikauja gravitacija ir ekspansija. Gravitacijos jėga, kurią taipogi skleidžia tamsioji materija (taipogi ir tamsioji energija), ištempia erdvėlaikio ir aukštesnių gravitacinių sąveikų dimensijų sluoksnį, kuris pradeda generuoti tamsiosios materijos ir energijos anihiliacijos aktyvatorių. Šitaip gravitacija sukuria pusiausvyrą su ekspansija. Ir kuri jėga sugebės paimti viršų, ta ir laimės. Bus arba amžinas Visatos plėtimasis, arba jos susitraukimas. Ir iš tiesų, gali būti visaip. Kažkuriuo momentu ekspansija nugali gravitaciją, pradeda imti viršų arba atvirkščiai. Tai vadinama fundamentalių sąveikų polių inversija. Ši inversija įvyksta per begalybę metų, t.y. mums atrodo, kad ji neįvyks, tačiau platesniu aspektu ji vyksta visuomet. Kodėl atrodo mums, kad tai truks begalybę metų? Štai kodėl. Kai gravitacija ima viršų prieš ekspansiją, erdvėlaikis taip sutraukomas, kad laikas pradeda judėti vis greičiau ir greičiau (t.y. eksponentiškai). Kai ekspansija pradeda imti viršų, laikas ima nykstamai mažėti. Dėl šios priežasties šio ciklo trukmė yra begalinė, nes įvyksta divergavimas. Tačiau, jeigu pradėsime žiūrėti į bendrąją visos egzistencijos dimensijų kvantų lygis, pamatysime, kad laikas, viso labo, tėra vienas iš begalinės aibės galimų pasireiškimų, todėl laikas ir atrodo amžinas gravoekspansijos gyvavimo cikle.

Taigi, dabar esame Visatos amžino plėtimosi cikle. Po šio ciklos Visata ims amžinai trauktis. Ir t.t.

[idenmeyou]

Norėtųsi padėti tau pliusą, deja ne narys.

Filosofiniu požiūriu negali amžinai plėstis, o po to trauktis, vadinasi yra laiko momentas kada visata plečiasi, o po to pradeda trauktis, nes jei kažkurį veiksmą atlieka amžinai, tai tas veiksmas tegali būti vienas, jis negali pereiti į kitokią būseną, nes yra amžinas, net bent būtų amžinas ciklas pereinant iš plėtimosi į traukimąsi iš traukimosi į plėtimąsi, bet tada sumažėja šansai visatai atsirasti vis tokiai pačiai su tomis pačiomis konstantomis ir jėgomis. O būtent Didžiojo sprogimo metu pačiais pirmais momentais atsirado elementariosios dalelės tokios, kokios gali sudaryti materiją.

[Vitus]

Vystymasis kokybinis, o ne per laiko asi, kurioje vystesi, negyvasis, augalinis ir gyvuninis lygmenys.
Taciau kur tas kokybinis vystymasis vyksta, jei nera laiko asies, kuria kazkas stebetu?

Bet koks vystymasis vyksta laike. Bent jau per paskutinius 14,7 milijardo metų
Net kvantinis šuolis, kai elektronas peršoka į kitą eneregetinį lygmenį, vyksta per tam tikrą laiko tarpą, tegul ir labai mažą. Kokybinis vystymasis akimirksniu, kurį čia aprašote, man yra nesuvokiamas dalykas. Kaip ir vystymosi pakopos, laisvos valios nebuvimas, jos atsiradimas ir t.t. Kažkokia perdėm sudėtinga ir dirbtinai sukurta teorija, kurios tikslas nuvesti nuo tiesos į mistinį sefirų šabakštyną...

Taigi, dabar esame Visatos amžino plėtimosi cikle. Po šio ciklos Visata ims amžinai trauktis. Ir t.t.

Panašiai, kaip Vedose.
Tik ten Visatos gyvavimo ciklas nėra amžinas. Brahmos diena trunka 1000 čaturvjuhų, t.y. 4 320 000 000 metų. Po to ateina tokios pat trukmės Brahmos naktis, kai viskas suspenduojama. Iki kito "Bum". Ir vėl viskas kartojasi iš naujo.
Mokslininkai tikriausiai dar patikslins Visatos ciklo trukmę ir atsisakys žodžio "amžinai". Vedos juk neklysta

[Mekabciel]

Bet koks vystymasis vyksta laike. Bent jau per paskutinius 14,7 milijardo metų
Net kvantinis šuolis, kai elektronas peršoka į kitą eneregetinį lygmenį, vyksta per tam tikrą laiko tarpą, tegul ir labai mažą. Kokybinis vystymasis akimirksniu, kurį čia aprašote, man yra nesuvokiamas dalykas. Kaip ir vystymosi pakopos, laisvos valios nebuvimas, jos atsiradimas ir t.t. Kažkokia perdėm sudėtinga ir dirbtinai sukurta teorija, kurios tikslas nuvesti nuo tiesos į mistinį sefirų šabakštyną...

Laikas tai pastovus kiekviena frame'a gaunamas pripildymas i zmogaus nora. Ir del to jauciasi tarsi egzistuojantis laiko asyje su supancia realybe. Juk laikas ir realybe jauciama zmoguje. Ir poto del savo savybiu daro tyrimus ir isvadas, kad visata 14,5 mljrd metu vystesi. Tik kurinio atzvilgiu vyksta pokytis, ne kurinio atzvilgiu kurinys jau yra tobuloje busenoje.
Laikas tik zmogaus proto produktas. Saule, sukasi, laikrodzio rodykle sukasi ir eureka yra laikas. Laikas tai priezasties ir pasekmes procesas. Kiek tyrimu padaryta, kad laikas yra subjektyvus net sioje materialioje plokstumoje. O jei zmogus savo savybes keicia, igyja analogiskas gamtos savybems, tai laiko pojutis isvis isnyksta. Mes laika jauciame del to, kad mes kiekviena lasa informacijos anuliuojame savyje ir to rezultatas, laiko pojutis. Vel gi tas anuliavimas del egoistiniu savybiu. Ir gyvename uzburtame iliuzinio laiko pasaulyje.

Zenono paradoksas: "Lekianti strėlė dabartiniu momentu nejuda, o kybo ore ir nenutolsta tokiu atstumu. Ir taip yra kiekvieną momentą. Kadangi laikas susideda iš momentų, vadinasi, strėlė nė kiek negali pajudėti į priekį, o visą laiką yra rimties būvyje."
Momentas, frames ir yra busena kai i nora ateina  pripildymas, informacija. Laikas jauciamas per daugybe busenu. Bet per daugybe del to, kad egoizmas viska dalo i busenas.

Sefiru sabakstynas nera zmoguas sukurta teorija.

[idenmeyou]

Bet kokiu atveju, žmogus pavaldus laikui. Jis niekaip negali priversti savo sąmonės tikėti, kad laikas stovi vietoje ir visada stovėjo, o judėjimas kuriamas jo galvoje. Be to visvien visada tokiais klausimais išlenda kitas klausimas kodėl visi vienodai fiksuojame viską. Tai, kad matome bendrą vaizdą, tai tik įrodo, kad esame visumos dalis, kuri priklauso nuo visatos dėsnių, mes tikrai nevaldome visatos, esame dulkės joje.

Jeigu žmogaus sąmonėje užgimtų visata ir viskas būtų netikra, tuomet aš pats būčiau Dievas ir viską kurčiau, bet tokių galių neturėtų kiti. Net jei ir galios būtų padalintos į kelis žmonės, tai vienas visatą būtų sukūręs savo galvoje pvz vienokios formos, kitas kitokios, trečiam gal išvis būtų tuštuma, bet kur bežiūrėtumėme matome visada bendrą vaizdą, kuris absoliučiai susietas su pojūčiais, kurie pas visus vienodai vystėsi.

[Mekabciel]

Bet kokiu atveju, žmogus pavaldus laikui. Jis niekaip negali priversti savo sąmonės tikėti, kad laikas stovi vietoje ir visada stovėjo, o judėjimas kuriamas jo galvoje. Be to visvien visada tokiais klausimais išlenda kitas klausimas kodėl visi vienodai fiksuojame viską. Tai, kad matome bendrą vaizdą, tai tik įrodo, kad esame visumos dalis, kuri priklauso nuo visatos dėsnių, mes tikrai nevaldome visatos, esame dulkės joje.

Jeigu žmogaus sąmonėje užgimtų visata ir viskas būtų netikra, tuomet aš pats būčiau Dievas ir viską kurčiau, bet tokių galių neturėtų kiti. Net jei ir galios būtų padalintos į kelis žmonės, tai vienas visatą būtų sukūręs savo galvoje pvz vienokios formos, kitas kitokios, trečiam gal išvis būtų tuštuma, bet kur bežiūrėtumėme matome visada bendrą vaizdą, kuris absoliučiai susietas su pojūčiais, kurie pas visus vienodai vystėsi.

1) Pats vienas negali, rysyje su kitais gali. Tai jau gaunasi integrali sistema, kurioje sukuriamas bendru su gamta savybiu noras. Velgi nesneku apie zmogaus kuna. Sneku apie zmogaus nora, savajo as nora. Ir tada zmogus jau pasidalina i materialu kuna ir dvasini. Materialus kunas pavaldus laikui, dvasinis auksciau laiko, judejimo, erdves. As lieku sioje materialioje plotmeje ir auginu savo dvasini kuna, kol ilgainiu mano egositines savybes visiskai issitaiso ir materiali iliuzine plotme isvis isnyksta is mano pojuciu.

Visatos zmogus nevaldo del to, kad priesingu savybiu zmogus negali jos itakot. Tik rezonuojant gali but itaka.

2) Tai jei tu jaustum, kad visata yra tavyje tai tu butum visi tie zmones. Nera kitu zmoniu. Kiti zmones tai tavo kiti norai atskile nuo taves, delto ir jauciame bendra visata su bendrais desniais.

[idenmeyou]

Nors ir visi pasaulio žmonės susėdę kartu pabandytų eksperimentą, kuriuo pabandytų kažką vien mintimis visatoje pakeist, užtruktų daugybė metų ir nei trupučio į priekį nepasistumėtų. Egoistiniai žmonių norai ar ne, bet visa gamta atlieka savo funkcijas taip, kad sugebėtų išlikti. Nėra niekur parašyta ar nustatyta, kad elgiantis vienaip ar kitaip elgesys turėtų įtakos pasauliui. Tokie norai turi įtakos net bent pačiam sau, gali įsisavinti sau pačiam kažkokią tiesą, bet protas ir visa kita atsirado tik todėl, kad apskritai palankios sąlygos buvo žmogui vystytis.

[Mekabciel]

Nors ir visi pasaulio žmonės susėdę kartu pabandytų eksperimentą, kuriuo pabandytų kažką vien mintimis visatoje pakeist, užtruktų daugybė metų ir nei trupučio į priekį nepasistumėtų. Egoistiniai žmonių norai ar ne, bet visa gamta atlieka savo funkcijas taip, kad sugebėtų išlikti. Nėra niekur parašyta ar nustatyta, kad elgiantis vienaip ar kitaip elgesys turėtų įtakos pasauliui. Tokie norai turi įtakos net bent pačiam sau, gali įsisavinti sau pačiam kažkokią tiesą, bet protas ir visa kita atsirado tik todėl, kad apskritai palankios sąlygos buvo žmogui vystytis.

Nereik jokiu minciu pastangu ir juolab nereik visatos keisti. Tai zmogaus santykio su kitais isstatymas. Rysyje su kitais atsiskleidzia ego virs kurio atskiriant save, savo ego ir sieki, nora atskleist paslepta rysy vyksta pokyciai, o ne mintineje meditacineje  koncentracijoje.

Ne del palankiu salygu atsirado zmogus ir protas. Sitos salygos tai materiali menama israiska priezasties, samoningam protui atsirasti. Vienintelis kurinys sukurtas realybeje yra zmogus. Samoningas protas tai grubejimas noro, per 4 noro gaut vystymosi stadijas, kuri materialioje plotemeje jauciamos kaip negyv, aug, gyv, ir zmogaus lygmuo. Nieko cia per visa vystymasi atsisitktinai neivyko. Zmogus kertinis, esminis visa ko elementas, sprendziantis tolimesne raida.

Zmogus nera visatos produktas. Tarsi del to kad joje buvo palankios salygos issivyste zmogus. Zmogus iskarto buvo sukurtas su visom 4 noro stadijom. Tos 4 noro stadijos ir projektuoja materialios visatos vaizda. Bet nevyko jokio laiko vystymosi. Mes laika jauciame savo savybese ir del to darome tokias isvadas, kad is tu 3 materijos stadijus(negyv,aug,gyv) issivyste zmogus. Tos keturios stadijos iki 4 yra kokybinis pokytis, o 4stadija del egoistiniu savybiu jau jauciasi kaip vystymasi visatoje ir laike...

[idenmeyou]

Vienintelis kurinys sukurtas realybeje yra zmogus.

Tai, kad neatradome nežemiškos gyvybės, nereiškia, kad žmogus visatoje toks yra vienintelis. Nesame ištyrę netgi nei vieno procento visatos vietų, o tai parodo, kad visatos žemėlapyje esame žali, galbūt yra pilna tokios gyvybės kaip žmogus kitur ir ji taip sureikšmina savo būtį, nes taip pat savo planetoje būdami vis dar neatranda protingesnių už save.

Visi tie visatos principai, kuriuos tu nurodai yra išrandami iš proto pamąstymų, bet tai neįrodo, kad visas mąstymas yra ne materialus. Realiai visi žinome, kad pasaulis yra daugiau nei 5 pojūčiai ir, kad matome daug iliuzinių reiškinių, bei dar daugiau įvairių egzistuojančių dalykų nesugebame pamatyti. Jei matome vaizdą ne tokį koks yra, nereikėtų būti užtikrintiems, kad mąstymas ne iliuzinis. Visas mąstymas remiasi būtent materialiojo pasaulio vaizdiniais, tad protas gali klysti ir labai stipriai.