Ar Dievas sukūrė blogį?

[paragraf 78]

Na klausimas buvo apie tai kaip skausmo sukėlimas gali būti gėris. Buvo pateiktas pavyzdys.
Tavo pateiktas pavyzdys neįeina į mano pateikto kategoriją. Tai kitos operos klausimas.
Nors šiaip, žiūrint globaliai, net ir tame kad kažkas tave suspardė gali turėti geras pasekmes. Pvz. tave suspardė ir tai paskatino tave lankyti savigyną ir po dešimties metų tu išgelbėjai užpultą merginą. Jei nebūtum suspardytas, nebūtum lankęs savigynos ir tada tos merginos nebūtum išgelbėjęs. Žodžiu, chaoso teorija valdo.
Tikiu, kad niekas nevyksta be priežasties

[mangirdas.bu]

Teisingai mastai. Tas skausmas gali būti gėris, kury tu suprasi po metu ar po dešimt, kodėl tau tas smausmas buvo. Tas skausmas gali būti neteisinga liga kurios nebuvo, apie kuria tu klaidingai manei, o gal pasiklioviai neteisinga šiuolaikine medicina kuri, kad ir kaip bebūtu yra nesuprantančių pagalbininkė. Tai simptomai, ženklai, kur gėris, kur blogis, o kur gyvenimas. Taip, kad viskas kas vyksta, vyksta neveltuj, ir kiekvienas menkniekis as šūdniekis gali tapti realiu tū veiksnių efektu ar, kad netgi atoveiksmiu.

[idenmeyou]

Būna atveju, kad skaudus įvykis išties sukrečia ir žmogų pamoko, žmogus po ilgų apmąstymų pradeda suprasti, kad tai išėjo į gerą, lyg pamoka ir žmogus jau yra kitoks nei buvo, bet bėgant laikui žmogui pasimiršta visi tie įvykiai ir jis artėja prie to koks buvo prieš tą pamoką, galiausiai žmogus grįžta į tą būseną, kuri buvo pradinė, lyg ir bereikalinga pamoka. Tokių atvejų tikrai būna.

Ar skausmas gerai? Aš nemanau, nes pamokos kokybė taip sakykime priklauso nuo žmogaus stiprumo, jei žmogus silpnas tai sukeltas skausmas jam galbūt taps pamoka, bet jei žmogus stiprus visus tuos skausmus gali nurašyti kaip nesekmes, aplinkybes ir jis judės toliau savo tikslo.

[paragraf 78]

Vienas iš mano gyvenimo credo yra: Kas manęs neužmušė, tas mane sustiprino.

Gyvenime, turėjau ilgą etapą, kada gyvenimas buvo tikra kančia. Bet dabar džiaugiuosi, kad tas etapas buvo, nors tuo metu visą pasaulį keikiau. Tas etapas labai subrandino mane kaip asmenybę.

Be to, kažkada per filosofijos paskaitą dėstytojas pasakė vieną frazę, cituodamas kažkurį filosofą (deja nepamenu kurį), tai ta frazė papildė mano credo sąrašą:

Kiekvieno blogio pasėkoje yra atrandamas didesni gėris.

Kolkas ši sistema mano gyvenime puikiai veikia.

[mangirdas.bu]

Dabar čia labai idomu būtent apie koki skausma tu.
Ar tai, kad tu keliom sekundėm ar net visai minutėj pajauti nebloga skausma galvoj, kas tai bloga. Aisku kitas jau pradės skustis, kai man galva, skauda, žek uz minutės jam jau pradės ir nugara skaudėt, zėk poto susiraukes, ūmus, irzlus bus. O jeigu, po tų kelių sekundžių galvos skausmo, tu tiesiog nustoji galvoti ir pamirsti aplinkini pasauli ( tada nera aplinkinio pasaulio ir nelaikai saves varkšeliu ) ir susikoncentruoji i tą vietą, kas tada? Turėtum kašką suprast, nors nebutinai gal. Arba tiesiog praeitu tas skausmas ir viska pamirštum. O jeigu i tai žiurima rimtai žiurek ir nebesuprasi ka reiškia žodis nerimas.

[idenmeyou]

Vienas iš mano gyvenimo credo yra: Kas manęs neužmušė, tas mane sustiprino.

Sutinku, įvairūs sunkumai žmogų padaro stipresniu, grūdina. Bet visgi mano nuomone skausmas visvien negali būti priskiriamas prie gėrio, labiau blogis vardan gėrio.

[paragraf 78]

Skausmas skausmui nelygus.
Tarkime, jei paspuravus skauda raumenis, tu supranti, kad taip raumenys auga ir tas skausmas nėra blogis kaip toks, priešingai, jį kiekvienas sportininkas vertins kaip gėrį. O tarkime jei prasidėjo koks raumens uždegimas, tada žinoma, kaip bevartytum jog gėriu niekaip nepavadinsi, nors neretai būna taip, kad pažvelgęs atgal į tą laiką kada kentei skausmą, pamatai, kad jis virto į gėrį.

Taip, kad sakyčiau viskas priklauso nuo tavo paties požiūrio. Žinoma, čia nekalbu apie sadomazochistinius polinkius ir skausmo gėrio ir blogio vertinimą per jo prizmę

Nors iš kitos pusės, žmonės kurie serga sunkia depresija, kartais save žaloja (pjaustosi, degina ir t.t.) ir dažnai tai vertina kaip gėrį, nes tik tokiu metu tu bent jau kažką jauti.

Nors aišku, čia kraštutinumas, ribinė situacija.

Na kaip ir sakiau, tas skausmo gėrio ir blogio suvokimas, labai priklauso nuo tavo paties požiūrio.

[Vitus]

Vienas iš mano gyvenimo credo yra: Kas manęs neužmušė, tas mane sustiprino.

Aš visiškai pritariu šiai minčiai, tik siūlyčiau neapsiriboti būtuoju laiku. Gyvenimo pamokos vyksta kiekvieną sekundę ir niekada nesibaigia. Ir pats Nyčė šią frazę naudojo esamąjame laike: "Tai, kas manęs neužmuša, daro mane stipresniu".

Toks požiūris "daleidžia", kad ne tik skausmas, bet net ir pažeminimas, kurį laikas nuo laiko prisieina patirti gyvenime, tolimoje perspektyvoje yra tik į naudą...

[idenmeyou]

Toks požiūris "daleidžia", kad ne tik skausmas, bet net ir pažeminimas, kurį laikas nuo laiko prisieina patirti gyvenime, tolimoje perspektyvoje yra tik į naudą...

Pažeminimai dažnai žmogų žlugdo. Labai nemažai tokių atvejų kai žmonės būna gana pakylios nuotaikos, turintys savo nuomonę, kažkuo galbūt besidomintys, bet nuolant kenčiant pažeminimus jie pavirsta į pilkas pelytes. Po pažeminimų žmogus praranda savivertę ir dažnai visuomenės skriaustieji taip ir neatsitiesia, dažnai atsiranda socialumo trūkumas. Sakyčiau žmogus yra sumindomas socialiai.

[.L.U.T.H.O.R.]

Viskas sueina į žmogaus požiūrį, su tokiu požiūriu " kas manęs neužmuša, padaro stipresniu", pažeminimai, tikrai nesugniuždys žmogaus. Žinomai priklauso ir nuo požiūrio, nuomonės tvirtumo.

[paragraf 78]

Na taip, vienus tie patys dalykai sužlugdo, kitus iškelia. Tą labai gerai atspindi Viktoro Frankl knygos, apie jo išgyvenimus koclageryje. Vieni žmonės ten tampa žvėrimis, kiti kaip tik karžygiais.
Taigi, vėl viskas susiveda į tavo požiūrį

[idenmeyou]

Aš paimsiu kaip pavyzdį mokykloje skriaudžiamus vaikus. Iš vienų tyčiojasi nuolatos iš kitų ne. Stipresni vaikai į patyčias atkerta tuo pačiu ir jiems ant galvų neužlipsi, bet yra ir nedrąsūs, negalintys apsiginti. Tai iš tokių vaikų yra tyčiojamasi nuolatos, nemažai atveju pasibaigia savižudybėmis ir pnš.

Pačio vaiko momentas yra tada kai iš jo bandoma pasityčioti, tai jis arba apsigins arba taip ir liks pastumdėliu. Tiesa ta, kad tie pastumdėliai jau suagę turi nemažai problemų, būtent dėl to, kad iš jų buvo tyčiojamasi. Galbūt vienintelis to nuskriausto žmogaus pliusas, kad jis bus pažinęs žmonių blogąją pusę, bet psichika jo lieka kaip ir sutraumuota.

[.L.U.T.H.O.R.]

Ir vistiek, viskas galiausiai susiveda į požiūrį. Žinoma šiais laikais vaikai išvis žiaurūs pasidarę.

[mangirdas.bu]

Kas manęs neužmušė, tas mane sustiprino.
"Tai, kas manęs neužmuša, daro mane stipresniu".

Tada, kai paminėjo pirmą kartą tai, įdomu pasidarė, paminėjo antrą kartą, sekundėj šovė mintis įsiterpti, bet aj patingėjau gal, o gal labiau tai, kad beprasmės- pasirodė, jeigu įsiterpsiu ir tiek. Poto kai 3 kartą tai buvo paminėta, nu kodėl gi ne, visgi įsiterpsiu.


Tai kas manęs neužmušė, tai mane sustiprino. Tai, kas manęs neužmusa, stiprina mane. Man, tai čia vienas ir tas pats, tik kiti laikai, o tai vistiek yra tas pats ( laikas yra, vienas arba keturi, jeigu: nes- dabar yra 2 laikai ). Visi turi prisiminimus, dabarti, bei netolimą- ar bet kokią kitą ateitį. Čia aš neskirčiau visiškai jokio skirtumo- kurio laiko prasme tu kalbi- pasamonė priema tik ateitį ( o ta ateitis gali būti uz milisekundės ) , kitką žino samonė. Nu čia akivaizdžiai: nes mes visada naudojam abu galvos pusrutulius, visada pas mus vyrauja visi laikai ir abu pusrutuliai.

Iš savo pusės tai-
kas manęs neprivertė nusižudyt- mane skatina nusižudyt. Tai- kas mane skatina nusižudyt- mane skatina kovot. Tai, kas manęs nepriverčia kovot, mane padaro savimi. Nu mano asmeniškiausias trečias būtu.

Gal ir žiaurūs tie vaikai, kad girdėjau, kad jie žiaurūs, tai dar nereiškia, kad jie visi tokie ar pusę jū tokių. Iš savo pusės neteko susidurt su vaikų žiaurumu- todėl tyliu, turint omenį dabartini laiką.
Agresija, smurtas- mokykloj būvo visais laikais. Visi, vaikai būna tokie ir čia jau nieko nepakeisi, nebent įdiegsi naują pasaulio sampratą. Pačiam teko matyt visas puses mokyklos laikais.
Padaryčiau tai nesunkiai, jei turečiau 90 procentų pasaulio pinigų, bet ką aš vapšie turiu, bent jau namus ( o teko būti netgi benamiu ) ir nors Lietuvoj esu. Kodėl, gi ne apie tai- įvesčiau visuotinę taiką, įtikinčiau visą pasaulį, kad šiuolaikinis mastymo požiūris bei to prototipo pagrindas ( yra visiškai netikslus, netgi atvirkščias- nu, kad pasaulis važiuoja ne į gęrąją pusę ) kurio- pastatyto pastato pagrindas yra- netinkamas pamatas.
Aišku lengva taip kalbėti kai: ( nu čia jau kitų įterpimas apie mane būtu tinkamas ) Ką tu ten supranti, skelbdamas save nauju mesiju, kad padarysi ir pakeisi, atsigauk nuo pigių narkotiku ar išeik i kiema kokaino pamegink, gal sugryši į pasaulį ( ė ( kam tas ė, gi kreipinys ) , bet tai tu mane kaip gerai pažysti reiškias, atsakas: Koks aš Mesijas, aš ir dar Kristus, ir net neapsimetu kad Ali baba ir Mohamedas Ali bebūčiau buvęs. )
Būtu įdomus klausimas: ar žinai kas buvau ( tai yra klaust: buvaI ) visuose praeituose gyvenimuose? Aš dėl reankarnacijos ( reinkarnacijos ) egzistavimo visiškai neabejoju, o čia kaip suprantu labiausiai į temą būtų. Iš kur gėris, iš kur blogis- apsišik tu galva su- ta- savo blogio ir gėrio pusiausvyra. Kaškam tai tikriausiai teko išmegint

[Vytautas]

Padaryčiau tai nesunkiai, jei turečiau 90 procentų pasaulio pinigų,

Pinigai ne tas kelias kuriuo galima kažką padaryti. Buvo laikas aš taip pat galvojau tą kryptimi. Žmogus pats šioje situacijoje negali nieko padaryti išskyrus pasirūpinti savo žmogiškumu. Tai tikrai pravers. Tikiuosi netrukus viskas bus padaryta taip kaip reikia "iš šono". Tiesiog sukurtos visiškai naujos sąlygos kad žmogus neturėtų jokių galimybių daryti didelį blogi. Ko tam reikia galit pafantazuoti.  Tikiuosi galėsit pasitikrinti praktiškai ar pataikėt.