Istorija apie nušvitimą (ir žmogaus protą)

[Sleeping_angel]

Labai seniai Korėjoje gyveno garsus dzeno mokytojas, vardu Vuon Hjo (Won Hyo). Jaunystėje jam teko dalyvauti žiauriame pilietiniame kare. Jis matė daug užmuštų vyrų. Beviltiškai stebėjo, kaip beprasmiškai buvo persekiojamos ir negailestingai žudomos nekaltos moterys ir vaikai. Žemės buvo nusiaubtos, o galvijai išskersti. Visa tai sukrėtė jaunuolio protą. „Žmonės neįžvelgia šiame pasaulyje jokios prasmės, - mąstė jis. - Kodėl mes sau ir visiems kitiems keliame tiek skausmo?". Tada nusprendė, kad visuomenė nėra gera. Šlykštėdamasis ir trokšdamas rasti kokį nors atsakymą į didįjį klausimą apie būties prigimtį, jis nusiskuto galvą, tapo vienuoliu ir išėjo į kalnus, prisiekęs negrįžti tol, kol visiškai nepažins tiesos apie būties prigimtį. Labai greitai jis perprato didžiųjų sūtrų mokymus. Bet tai jo netenkino. Regint kasdienio gyvenimo vargus, net paties Budos žodžiai nepalengvino sunkios naštos, slegiančios jaunuolio širdį. Draugai, matydami tokią jo būseną papasakojo apie didį Kinijos dzeno meistrą, kuris buvo laikomas visiškai nušvitusiu gy¬venimo ir mirties srityje. Galbūt tas mokytojas jam galėtų padėti? Vuon Hjo, kartu su kitu vienuoliu, susikrovė savo sūtras, užsivertė kuprinę, užsivožė šiaudinę skrybėlę ir per kalnus patraukė šiaurės link į Kiniją.

Vuon Hjo daug mėnesių keliavo pėsčias. Nors labai pavargo ir nusilpo, ryžtas surasti mokytoją buvo nepalenkiamas. Vieną vakarą, kai gertuvėje neliko nė lašo vandens, vienuolis, visiškai išsekęs, krito ant že¬mės ir užmigo. Kankinamas troškulio, viduryje nakties jis pabudo ir ėmė grabinėti aplinkui nesąmoningai ieškodamas vandens. Staiga jo pirštai užčiuopė puodelio, sklidino vandens, kraštą. Čiupęs puodelį abiem rankomis, Vuon Hjo godžiai gėrė vandenį, kurį, matyt, nusprendęs jam pagelbėti, bus atsiuntęs pats Buda! Gerkle bėgantis vanduo buvo šaltas ir gaivinantis. Baisaus troškulio iškankintam keliautojui atrodė, jog tokio skanaus vandens jis dar nėra gėręs.  Džiūgaudamas, kad šitaip pasisekė, Vuon Hjo vėl užmigo.

Pabudęs ryte jis šalimais aptiko daiktą, kurį naktį palaikė puodeliu. Tai buvo žmogaus galvos kiaušas. Jame ir susikaupė lietaus vanduo. Kiaušas buvo aplipęs vikšrais ir lervomis. Matyt, jį čia kažkas numetė neseniai, nes šen bei ten dar puvo mėsos likučiai. Kai vienuolis tai išvydo, iš pasišlykštėjimo jam ėmė trūkčioti skrandis. Puolęs ant keturių, plačiai išsižiojo, o kai pradėjo vemti, jo protas staiga atsivėrė ir Vuon Hjo nušvito. Tą akimirką jam kuo aiškiausiai atsiskleidė tikroji proto prigimtis: naktį, kai gėrė nieko nematydamas ir negalvodamas, vanduo jam buvo kuo skaniausias. Bet kai ryte pamatė kiaušą ir ėmė mąstyti apie vandens kokybę, šis staiga tapo labai bjaurus ir sukėlė skrandžio traukulius. „Aha, - šūktelėjo jis. - Viską sukuria vien tik protas!" Vuon Hjo suprato, kad būtent jo mąstymas paverčia vandenį geru ar blogu, skaniu ar šlykščiu. Mąstymas daiktus daro malonius ir nemalonius. Mąstymas sukuria visą visatą. Atvėręs tai, Vuon Hjo suvokė, jog jam nėra prasmės ieškoti to mokytojo iš Kinijos. Tad grįžo į Korėją ir vėliau tapo Tautos mokytoju. Jis laikomas vienu įžymiausiu dzeno mokytoju, Korėjos budizmo istorijoje.

Iš Seung Sahn knygos "Zen kompasas" (vertė Jonas Vitkūnas)