Puolusių angelų misija ir anatomija

[Strategas]

  Puolusių angelų misija ir anatomija (1)

Praėjusiais metais buvau pasiruošęs pranešimui angelų ir ateivių tema. Liko užrašai, gal būt kam nors tai bus įdomu.
......
Šiandien vis daugiau žmonių prisipažįsta, jog girdi ar sapnuose mato šviesos būtybes, kurios savais, kiekvienam žmogui individualiai suprantamais simboliais praneša svarbią žiną: ką reikia daryti, kaip melstis, kuo tikėti, kokius ritualus atlikti. Žmogus puola užsirašyti, kad nepamirštų ir uoliai ima vykdyti tai, kas pasakyta, visiškai nesusimąstydamas, jog tapo kažkieno, už Žemės ribų sukurto plano dalimi. Taip gimsta populiarūs chennelingai ir religijos. Vieni didžiausių tokių pavyzdžių žmonijos istorijoje yra Biblija ir Koranas.

Kiekviena religija gali pasigirti turinti savo kanalą su anapusinėmis būtybėmis. Kiekviena religija mano, kad jos kanalas yra pats tikriausias, nes angelai ir kitokios dvasinės būtybės, kurios perdavė žinią, esą sakiusios, jog atėjo nuo pačio Dievo. Kaip gi suabejosi?

Įtikinti žmogų sekti kokia nors doktrina - nepaprastai lengva. Užtenka parodyti jam stebuklą, t.y. ką nors šiek tiek daugiau, negu žmogus mano, kad gali. Jei balsas kalba "iš dangaus", tai kaip gali abejoti? Negi pulsi tikrinti ir prašyti tarnybinio pažymėjimo. Retas kontaktuotojas susimąsto, jog po ne žemiškojo proto atstovų teiginiais ar prašymais gali slypėti tikslas, apie kurį jis net nepajėgus susimąstyti. Tikslas gali būti ir geras, ir blogas. Viskas priklauso nuo to, kam žmogus yra pasiruošęs ir kuo jis tiki (arba netiki).

Vienas žinomiausių judėjų ir krikščionių mitologijoje personažų, priėmusių sandorą su anapusiniu pasauliu, neabejotinai buvo Abraomas. Pas jį dažnai ateidavo angelai - būtybės nuo Dievo, kurio Pačio mirtingam žmogui nevalia buvo pamatyti. Kas žino, kokiu tikslu Dievas liepė Abraomui nužudyti savo sūnų? Ar tokiu būdu yra patikrinamas tikėjimas? O gal lojalumas? Ar Dievui (jeigu jis yra Meilė) reikalingi artimų žmonių lavonai, kad jie įrodytų savo tikėjimą? O gal uolų tarnavimą?

Kartais laiku ir teisingai užduotas klausimas yra svarbesnis už atsakymą.

Anksčiau, prieš kelis tūkstančius metų žmonės galvojo, kad pas juos lankosi angelai. Dabar - ateiviai. Ar yra tarp jų skirtumas? Paleokontaktų teorija sako, kad jokio skirtumo nėra. Kalbama apie tuos pačius procesus. Reikalas tas, jog kiekvienos epochos metu dieviškos būtybės apsireikšdavo žmonėms per tos epochos intelektui pažįstamus archetipinius simbolius. Įsivaizduokime, jog prieš kokius 3-4 tūkstančius metų žmonės danguje pamato skraidančius aparatus arba kokią nors holografinę projekciją dykumoje? Pirmu atveju jis pagalvoja, kad skraidyti gali tik paukščiai, nes jie turi sparnus, o atsirasti iš niekur ir išnykti į niekur gali tik dieviškos būtybės. Antra - jeigu tie skraidantys aparatai gali pakilti nuo žemės, jie būtinai turi būti su sparnais, nes skraidantys padarai, vadinami paukščiais, juos turi. Antraip, kaip jie gali pakilti nuo Žemės ar nusileisti? Todėl kiekvienam duodama holograma pagal jo intelektą, techninį išsivystymą, tikėjimą.

Šiandieninis mokslas žino kas yra holografinės projekcijos. Holografiniai prokjektoriai - jau senai serijinės gamybos konvejeriuose. Tiesa, jie ganėtinai brangūs ir iki buitinio vartotojo ateis dar negreit. Prisiminkime, kaip plokšti monitoriai atėjo iki mūsų darbastalių. Prieš kokius tris dešimtmečius net ir labiausiai išprusęs fizikas galėjo pasijuokti iš idėjos, jog vaizdą galima perteikti ne iš elektronų pluoštą spinduliuojančio vamzdelio, kitaip tariant be storo televizoriaus.

Kalbant apie holografinę projekcija, tai gali būti ne tik vaizdas, bet ir garsas. Pavyzdžiui, Fatimos mergelė 1917 metais.. Ir šis reiškinys šiandien priskiriamas NSO kategorijai, kai tuo tarpu piemenims Portugalijos kaime viskas atrodė realu, kaip tikras Dievo Motinos atvaizdas, lyg iš viduramžiais statytų bažnyčių freskų. Panašiai taip su žmogaus vaizduote visais laikais galėjo žaisti ir anapusinės būtybės, ateiviai, linkėję jam tiek gero, tiek ir blogo.

Angelai ir puolę angelai

Panašu, kad angelai, kaip religinių pasakojimų personažai, kaip aukštesnio rango dvasinės būtybės atsirado ne taip jau senai. Vienas iš nedaugelio šaltinių, kuris apie juos rašo yra Biblija. Tačiau ji nėra tokia jau sena knyga. O iki Biblijos angelų iš viso nebuvo? Kodėl apie sparnuotus Dievo pasiuntinius nekalba kitos religijos ir kitos kultūros, kurios yra senesnės už Bibliją? Negi angelai tas senąsias kultūras ignoravo, pavyzdžiui, dėl jų dvasinio neišprusimo, savo pašnekovais pasirinkdami tik Dievo išrinktąją tautą, žydus ir tik atskirus semitų genčių vadovus? Kodėl jie bažnytinėje dailėje ir mene atsirado tik viduramžiuose, kur jie anksčiau buvo ir kodėl kinai ir indėnai žino tik sparnuotus drakonus, bet ne angelus? Kodėl Mikelandželo freskose angelai vaizduojami kaip šaunūs, idealių kūno linijų vaikinai, kodėl viduramžių tapyboje angelų nėra moterų (arba jų mažai)? Ir kodėl Dievas vaizduojamas kaip barzdotas dėdė tiesiantis ranką nuodėmingam, Adomui? Tokių paveikslų kopijomis ir originalais papuoštos beveik visos bažnyčios.

Į šiuos klausimus atsakymų tradicinės krikščionių konfesijos neduoda. Užtat ufologai nesnaudžia ir angelų mįslę mėgina įminti per paleokontakltų teoriją. Tai, ką tradicinis mokslas išmeta už tai, kad kažkas neįsirašo į vyriausybių propaguojamą istorijos modelį, paleokiontaktų teorija paima ir nagrinėja. Išvados būna šokiruojančios tačiau logiškos, paremtos konkrečiais faktais ir kasinėjimų artefaktais, kurių pagal tradicinį mokslą interpretuoti tiesiog neįmanoma. Norint išsaugoti esamą istorijos modelį, juos tiesiog reikia išimti iš muziejų ir saugyklų. Tačiau absoliučiai visko nuo pastabaus žmogaus akių, nuo patyrusių skeptikų nenuslėpsi.

Paleokontaktų teorijos šalininkai mano, jog ateiviai iš kitų planetų ir kitų pasaulių Žemę lanko jau milijonus metų ir, kad jie, turėdami technologinį pranašumą ir gebėdami apsireikšti žmonėms įvairiais pavidalais, visuomet darė įtaką žmonijos istorijai iki pat šių dienų. Angelais žmonės vadino kosmoso keliautojus, kurie čia atnešė, tiek blogų, tiek ir gerų permainų. Vieni žmones bandė naikinti, antri - ginti, treti - auklėti, ketvirti - perauklėti, penkti - pavesi robotais ir vergais. Tačiau visi jie turėjo bendrą bruožą - į Žemės gyventoją (Šiuolaikinį Žmogų) žiūrėjo, kaip į menkiau išsivysčiusį, tačiau potencialiai stiprų ir gerą evoliucinę perspektyvą turintį padarą.

Nesenai JAV atlikta interneto lankytojų apklausa parodė, kad pusė amerikiečių tiki angelų egzistavimu. Angelų įvaizdis yra tvirtai susiformavęs Amerikos ir Vakarų pasaulio žmonių mąstysenoje. Tie įvaizdžiai atėjo iš viduramžių tapybos, bažnyčių freskų. Jie buvo piešiami kaip fiziškai tobuli žmonės su galingais paukščio sparnais. Iš tikrųjų angelai į vakarų kultūrą atėjo iš Artimųjų rytų, nes vienintelis šaltinis, kuris apie tai rašo yra Biblija bei šumerų lentelės, kuriose taip pat apstu pavaizduotų būtybių su sparnais. Jie žinomi kaip ateiviai iš Nibiru planetos - Anunakiai. Jie buvo dvejopo charakterio - ir blogi, ir geri.

Biblijoje ir apokrifuose angelai aprašyti, kaip šventos būtybės, kurios neša žmonėms žinią nuo Dievo. Jų pagrindinė užduotis - skleisti žmonėse tikėjimą Dievu. Pats žodis angelas yra neteisingai išverstas. Teisinga jo interpretacija yra pasiuntinys. Graikų kalboje žodis angelas taip pat reikškia žinios nešėją, tarpininką, tarp Dangaus ir Žemės.

Pagal galiojantį supratimą, angelai, savaime aišku yra ne Žemės gyventojai. Jie atėjo iš „dangaus", iš kosmoso arba paralelinių pasaulių. Ufologai daro išvadą, jog Biblijos laikų angelai ir šiandieniniai ateiviai turi daug bendrų bruožų. Tik skirtumas tas, jog šiuolaikinių žmonių technologinis išprusimas nebeleidžia priimti totalaus absurdo, jog žmogui vietoj menčių gali atsirasti paukščio sparnai. Tai - neįmanoma. Vadinasi tie angelai yra ne kas kita, o skraidantys aparatai arba jų pilotai. Šiais laikais Mikelandželo teptuką pakeitė mokslinės fantastikos rašytojų plunksnos. Štai jums - laiko ir erdvės portalai, štai jums - skraidančios lėkštės.

Dar vienas skirtumas - Biblijos laikų žmonės jų nevadino ateiviais. Jie juos vadindavo pasiuntiniais, angelais, nes būtent tokiu vardu jie prisistatė žmogui, kaip Dievo padėjėjai arba kaip veikiantys Dievo (bet nebūtinai Dievo) vardu. Juk Abraomas ne tiesiogiai bendravo su Dievu, pas jį atvykdavo angelai žmogaus pavidalu.

Ar angelų ketinimai: geri, ar klastingi?

Religinis fanatikas pasakytų, jog tai kvailas klausimas. Šveicarijos rašytojas ir tyrinėtojas Erichas fon Daniken sako, kad pagal apokriptinį tekstą Enocho knygą, iš pradžių į Žemę pateko puolę angelai, o ne gerieji, vadinami elochim. Ir jie sugalvojo čia apsigyventi, pirmiausia įsteigę savo koloniją ir išvedę hibridinę-genetinę giminę, kurios atstovai visuomet skyrėsi nuo kitų žmonių ir todėl buvo laikomi dievais. J Taip pat yra ir kita, šviesiųjų kolonija, kurios atstovai bando žadinti žmogaus sąmonę ir norus dvasiškai keistis, išeiti iš dualizmo ir t.t.. Nes tai vienintelis realus būdas atsikratyti tamsiųjų kolonistų primesto jungo.

Jei šiandien NSO ir ateivių egzistavimą galima nesunkiai užginčyti, nes tiesioginių įrodymų nėra, tai istorinių faktų ir artefaktų, tokių, kaip, pavyzdžiui, Egipto ir Centrinės Amerikos piramidės, Velykų salos skulptūros, Naska dykumos piešiniai ir pan, egzistavimo paneigti niekaip neįmanoma. Be to egzistuoja rašytiniai šaltiniai, kurie stebina savo tikslumu: dievai leidosi iš dangaus su švytinčiais vežimais ir įvedė čia, Žemėje savo tvarką. Šito taip pat patikrinti neįmanoma, tai yra legendos, tačiau jos gyvena savarankišką gyvenimą kaip buvusios realybės modeliai.

Beveik visų tautų legendos kalba apie tai, kad kažkada labai senai dėl pernelyg aikštingo būdo, dalis ne žemiškų civilizacijų atstovų atskilo nuo „pagrindinės grupės" ir „puolė" į mūsų vibracijas, nes jiems nebeliko vietos debesyse (erdvėlaivyje).

Paleokontaktų tyrinėtojai kalba, jog Enocho knygoje aprašyta ne kas kita, o pati tikriausia „atskilusios grupės" ateivių invazija. Puolę angelai ir yra blogieji ateiviai, t.y. mūsų priešai, kurie okupavo žemę. Ir tik daug vėliau puolusiais angelais buvo pakrikštyti maištininkai, atsisakę vykdyti Dievo valią, nes turėjo savyje daug „puikybės ir gašlumo".

Enochas tikėjo, jog egzistuoja ne žemiškos kilmės atvykėliai. Jis pats buvo tarpininkas tarp dievo ir puolusių angelų bei dirbo žurnalisto ar diplomato darbą. Už tai ir patys puolę angelai, ir Dievas jį gerbė. Pranašas perdavė puolusių angelų prašymą Dievui, tačiau pastarasis aniems buvo negailestingas: „tie, kurie pažeidė dėsnius, turi būti nubausti". Tačiau tam, kad geras daiktas neprapultų, puolusiems buvo suteiktas blogio (pozityvių procesų katalizatoriaus) vaidmuo žemėje. Jie buvo užrakinti Žemės astraliniame plane tol, kol atliks savo juodą darbą - gundys ir gundys tuos, kurie gyvena dorai savo komforto zonose, nes užsidaręs į komfortą ar įsitikinimų sistemas, tradicijas žmogus tiesiog nesivysto.

Taigi, puolusiems buvo suteiktas gundytojo vaidmuo, kol žmonės tapatina save su fiziologija ir kol gyvena juslinės laimės (kūno) paradigmoje ir savo mylimose dėžutėse - tradicijoje bei tikėjimų sistemose. Pirmas į tokias pinkles pateko Jobas, paskui - Egipto žydai. Mozė buvo puolusių angelų pranašas, kuris sugundė savo tautiečius palikti komforto zonas ir eiti į beprasmę 40 metų kelionę po dykumą. Bet tai yra pozityvus aktas, nes bet koks užsisėdėjimas „Egipto gerovėje" neigia mirtį, o tai yra pusiausvyros gamtoje pažeidimas. Gyvi padarai turi judėti, tiek kūniškai, tiek ir dvasiškai, kaip vanduo upelyje, o užtvenktas vanduo - rūgsta. Energijų pusiausvyra atstatoma gundymu. Tam ir tarnauja „puolę".

Vienas dalykas - atsiduoti gundymas, o kitas - jais pasinaudoti tada kai reikia, lyg kokiu geru instrumentu. Žodžiu, gundymai egzistuoja visą laiką, tačiau žmogus į juos atsisuka tada, kai krenta energetika dėl nejudėjimo bei tada, kai dėl kažkokių priežasčių jis nebejaučia savyje vienybės ir pilnatvės. Tada jam reikia atsidavimu gundymams užpildyti savo vidaus spragas. Bet jeigu gundyme matai ženklą, jog reikia keistis, tada gerai, nes tokiu būdu atsidavimas nuodėmei tampa pagalba sielai, kuri klykia ir šaukia, jog nebegali ilgiau sėdėti paauksuotame narvelyje. Tačiau viskas toliau priklauso nuo dvasinės ekvilibristikos. Jei po gundymo išplauki sausas iš vandens, vadinasi patyrei puikią pamoką ir atstatei energijų pusiausvyrą, kuri leidžia vystytis toliau, į naują kokybę. Atsidavimas nuodėmei (išėjimui iš komforto zonos) prilygsta mirčiai. Mirtis šiuo atveju tarnauja kaip geriausias energijų atstatymo mechanizmas ir vystymosi skatintoja. Vienais atvejais ji ištinka priverstinai, kai žmogus nenori keistis, o kitais - kai pats žmogus ją renkasi, nes tarp mirtis (po gundymo) yra antras privalomas atsijauninimo žingsnis. Trečias žingsnis - atgimimas.

Kūnas ir protas (kaip trimatės gyvybės visuma) visados tarnauja kaip dvasinio vystymosi inercija ir linkęs įsitvirtinti ilgam, atseit, sunkiai užkariautose pozicijoje. Norisi pailsėti po sunkaus darbo su savimi. Tai - normalus poreikis. Gerovė - natūralus trimatėje realybėje gyvenančio individo troškimas. Bet ilgiau užsibūvant, susiformuoja gero gyvenimo troškimo/išlaikymo strategiją, kuri niekaip nedera su poreikiu vystytis. Pagal rytiešišką požiūrį, jei kūniškas stabilumas ir laimė yra „jin" energija, tai vystymasis ir permainos - „jan" energija. Šių dviejų gyvenimo kraštinių paradoksalumas reikalingas evoliucijai ir išmintingi žmonės vienaip ar kitaip siekia tarp jų harmonijos. O harmonija yra tada, kai tarp stabilumo ir permainų yra „aukso pjūvis" ar į vieną, ar į kitą pusę (ne taip svarbu). Viskas priklauso nuo sielos dvasinių užduočių, poreikio ar realios situacijos realioje laiko ir erdvės vietoje.

Žinoti Kosminius dėsnius ir vykdyti blogio funkcijas puolusiesiems nėra paprasta. Tos būtybės, kurios gundo, visuomet yra traktuojamos kaip neigiami personažai stabilumo atžvilgiu. Globaliu požiūriu, gundymas yra dvasinės selekcijos ir auklėjimo forma? Pavyzdžiui, nerūkantis žmogus praeis pro tabako skyrių net nepasukdamas į jį galvos, tačiau rūkančiam jis visados atrodys matomiausioje vietoje ir gundys tol, kol žmogus gaus vėžį. Ištraukti gundomą žmogų iš tokio liūno be jo paties vidinio darbo su savimi yra neįmanoma. Skęstančiojo gelbėjimas - pačio skęstančiojo reikalas. Iš vienos pusės - tai yra pasirinkimas, tačiau mūsų pareiga yra perspėti. Toli dvasiškai išprusęs žmogus į tokias situacijas net nepateks, nes jam nebėra aktualu.

Patys auklėtojai, tai teigia atskiros teosofų tradicijos, savanoriškai sutinka prisiimti tokią karminę naštą, nors puikiai žino, jog bus labai realiai ir skaudžiai nuteisti... po to, po viskam. Bet jie į tai eina, žinodami savo misiją ir aiškiai suvokdami, jog tai yra savotiška jų auka dieviškos evoliucijos akivaizdoje. Jų pasmerkimas - yra šventas kiekvieno dievobaimingo žmogaus reikalas. Kiekvienas tikintis, jeigu jo tikėjimas bent kiek silpnas, bent kiek svyruojantis, privalo jų nekęsti ir juos smerkti, nes gundytojo veide jie mato patys save. Gundytojo nekentimas ir smerkimas reiškia buvimą vienoje „fazėje" su juo. Bet koks gundytojas ir gundomasis yra vienoje toje pačioje paralelinėje Visatoje, nes vienas be kito negali. Jie vianas kitą auklėja ir gundo, kol susivokia, jog šis aktas yra visiškai beprasmis aukštesnių pasaulių ir energijų akivaizdoje. Meilėje - tokių fokusų tiesiog nėra. Bet meilė - yra kitokia komforto zona, kurios trimatėje, materinėje realybėje galima sutikti tik epizodiškas nuotrupas.

Trimatėje realybėje išeitys gali būti tik dvi - arba sutikti savo laisva valia numirti esamo gyvenimo status-q, arba gundytojas jį išnešios po plytą priverstinai. Aukštesnėse realybėse (ne trimatėje)dominuoja meilė, tačiau gundymai niekur neišnyksta. Jie tiesiog alsuoja tau į nugarą ir laukia kol pusli į žemesnes vibracijas ir pajausi vidinę tuštumą dėl vienybės praradimo. Tuomet atsiveria supermarketo durys ir visokio plauko ateiviai/angelai yra pasiruošę užpildyti vididėje dvasinėje rinkoje atsiradusią paklausą.

Toks požiūris mažina dualizmą viduje leidžia bent šiek tiek suvokti dieviškąjį planą.

B. d.

www.kvantinemagija.lt

[paragraf 78]

Na jei biblijos amžius 3000 metų, tai negalėčiau to pavadinti nelabai sena knyga

[Strategas]

  Pradmenys gal ir prasidėjo prieš tiek metų, bet ką skaitome šiandien greičiausiai nedaug atspindi tai, kas buvo rašoma anuomet... Viskas paturbinta ir patobulinta šių dienų žmogui.

[paragraf 78]

Deja, biblijos vertimai dabar daromi pagal kuo ankstyvesnius tekstus. Verčiama iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų. Dar prieš gerus 200 metų buvo verčiama iš Vulgatos, tai buvo visokių nesusipratimų.
Prieš darydamas tokius nepagrįstus teiginius pasidomėk bibline archeologija. Visi tekstai kurie rasti iš tų laikų sutampa su dabartiniais.
Biblijos perrašinėjimas visada buvo rimtas užsiėmimas, bet kokie pakeitimai buvo laikomi erezija. Tad ši sritis visada buvo itin prižiūrima.

[Strategas]

  Nepyk, bet nesutinku, ir ne todėl, kad nesidomėjau, tiesiog turiu ir kitokių informacijos šaltinių, kurių Tu gal ir neskaitai. Deja, jų, kaip visada, nenurodinėsiu. Šiuo metu kaip tik klausau tokio tipo paskaitą. Informacijos yra, mes renkamės ją pagal save. Argi ne taip?

[paragraf 78]

Na aš renkuosi informaciją kuri atitinka mokslinius kriterijus, o ne pagal save. Pagal save, tendencingai informacijos ieško tik lengvatikiai ir tie kas neturi savo nuomonės.
Žinoma, visada daug smagiau pasikliauti pseudomokslininkais, turėjau ir aš tokį etapą bet kad pseudomokslininkai, pseudoistorikai neturi jokių įrodymų savo teorijom patvirtinti ir dažniausiai remiasi sofistiniais išvedžiojimais.
Man tai įdomu kodėl tu niekada nenurodai šaltinio?
Peršasi išvada:
1. Tu pats prisigalvoji teiginių kuriems neturi patvirtinimo
2. Remiesi pagarsėjusiais pseudomokslininkais a la Danikenas ir tiesiog bijai kad niekas rimtai neklausys tavo teorijų kai toks nerimtas šaltinis.

[Strategas]

  Į klausimą mielai atsakysiu:

tiesiog bijai kad niekas rimtai neklausys tavo teorijų kai toks nerimtas šaltinis

Nebijau absoliučiai nieko, nes kiekvienas renkasi tai, kas jam patinka. Kam info netiks, tas atmes.
     O nenurodau dėl paparasčiausios priežasties - nematau reikalo. Įrodymas Tau ar kažkam kitam bus visai ne įrodymas. Argi maža buvo šiame forume asmenų, kurie bandė apgint savo nuomonę prieš Tave ir jiems vis viena nepasisekė, neva tai pritrūko mokslinių įrodymų, viską Tu pavadinai pseudomoksliniais paistalais... (vardų neminėsiu, kai kas iš jų man asmeniškai parašė).
   

Tu pats prisigalvoji teiginių kuriems neturi patvirtinimo

. NA jei tai jaučiasi, tuomet taip ir yra. Vadinasi aš užsiimu fantastika    Svaigulys tarkime. Nors nemanau.... 
   Pasakyk dabar - ar verta? Nemanau. Nieko asmeniško, tik neverta ir viskas. Su pliku pešiotis tikslo nėra. Atsakiau?   

[idenmeyou]

 

Remiesi pagarsėjusiais pseudomokslininkais a la Danikenas ir tiesiog bijai kad niekas rimtai neklausys tavo teorijų kai toks nerimtas šaltinis.

Na siu laiku zmogus negali zinoti , kurie tekstai yra teisingi , o kurie ne. Vieni buna populiaresni uz kitus ir taip jie tampa neva teisingi ateityje , o tie kurie neteisingi nustumiami i sali. Zinant , kad zmogus istorija moka meistriskai iskraipyti ir pagrazinti , abejociau visais rastais , kurie buvo parasyti.