Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno?

[paragraf 78]

Mąstymas vaizdiniais irgi jau sukritikuotas, nes paaiškėjo jog beždžionės geba mąstyti ir vaizdiniais ir planuoti ir net abstraguoti
Kaip tik apie tai šiandien skaičiau

Papildymas:
va kaip tik žiūrėjau dabar filmą apie čiupakabrą, tai ten vienas zoologas aiškino kad tai gali būti šunys kurie užpuldinėja ožkas. Va kas mane sudomino toje informacijoje. Tas zoologas pasakojo, jog šunys susimetę į gaują gali žudyti ir užpuldinėti tik dėl smagumo.

[puodukas]

Gyvūnai gyvena pagal instinktus ("džiunglių įstatymus"),
žmogus turi laisvę pasirinkti ar klausyti savo norų, ar proto.

[paragraf 78]

Dabar išpopuliarėjusi evoliucinė psichologija teigia jog viskas ką daro žmogus, vienaip ar kitaip yra nulemta instinktų išsiugdytų evoliucijos keliu.
Pradžioje dėl to buvo daug ginčų, bet dabar tam pritaria ir psichologai ir antropologai.
Laisva valia yra intelekto išraiška, tik tiek.

[gidas]

Nepamenu, kaip toje knygoje viskas buvo išdėstyta - kai prisikasi iki skyriaus "Idėjų generatorius", ten ir bus  plačiai pasakojama apie tuos vaizdinius. JFD  (ir kt., t.y., filosofai bei psichologai) išskiria 4 vaizdinių lygius - 3 lygius turi ir gyvūnai, o 4 - tą (jis vadina tai "metavaizdiniais") turi tik žmogus. Termino "metavaizdinys" apibrėžimas man apskritai yra priimtinas, bet nepriimtina tai, kad jis remiasi filosofais ir psichologais, kai visų pirma derėtų gerai išstudijuoti etologų  ir "panašių" zoologijos sričių mokslininkų darbus. Dėl šios priežasties JFD argumentacija turi daug silpnų vietų, nes net kas yra "instinktas" ar "instinktyvi elgsena" (šiandienine prasme) jis, panašu, neraukia. Mokslas po šiai dienai "instinktuose" daug kur neranda bendro vardiklio, bet ir remiantis tik daugumos pripažintais faktais/teorijomis iš etologijos pozicijų JFD argumentacija neišlaiko kritikos.
Aišku, aš bevelyčiau, kad metavaizdinių apraiškos ar daigai būtų užfiksuoti tarp žmogbeždžionių, bet kol kas to kaip ir nepastebėta.

[zalia.arbata]

O kažkas paneigė, kad gyvūnai gyvena tik 'čia ir dabar'? Nei viena rūšis neturi (antropologiškai) tokios vaizduotės kaip žmonės- jie laiką jaučia grynai instinktyviai, o žmonės nuo senų senovės stebėdavo Saulę ir pagal tai matuodavo laiką. Jie neserga depresija ar šizofrenija. Ar gyvūnai gali planuoti? Dvasingumas? Savo gyvybės aukojimas dėl kito?

[paragraf 78]

O kažkas paneigė, kad gyvūnai gyvena tik 'čia ir dabar'?

Gyvūnai galvoja apie ateitį. Tai pasireiškia pavyzdžiui grobio slėpimu ir atsargų kaupimu

Jie neserga depresija ar šizofrenija.

Gyvūnai serga depresija ir kitomis psichinėmis ligomis. Net kurias specialūs gyvūnų psichologų centrai kurie nuo tokių sutrikimų ir gydo gyvūnus

Ar gyvūnai gali planuoti?

Kaip jau sakiau gali. Va skaičiau kaip tik šiandien apie tai jog beždžionės dažnai apgaudinėja viena kitą. Pavyzdžiui pavaizduoja jog slepia maistą kai kiti mato, o iš tiesų po to paslepia kitoje vietoje. Be planavimo apgavystė neįmanoma.

Dvasingumas?

Dvasingumas atsirado kaip sociumo išraiška. Nors kai kurie psichologai mano jog šuo savo šeimininkui išgyvena dvasines patirtis.

Savo gyvybės aukojimas dėl kito?

Praktiškai visų gyvūnų patelės dažnai paaukoja savo gyvybę gindamos savo palikuonis. Kai kurie gyvūnai geba paaukoti savo gyvybe bendruomenės labui.

[idenmeyou]

Gyvunai nera iskrype , kas pasireiskia pas kai kuriuos zmones

[paragraf 78]

Tarp gyvūnų dažnas yra poravimasis tarp tos pačios lyties individų, o taip pat poravinmasis su negyvais objektais, pvz. šuniukas bando daugintis su žaisliuku ar koja. Taip pat yra ir masturbacijos atvejų ir nemažai.

[idenmeyou]

Bet jie gal but elgiasi taip del intelekto trukumo , nes esu mates kai suniui padedmas suns zaislas , o jis is pradziu itariai ziuri , paskui pradeda loti , kol paskui suprates , su juo pradeda zaisti

[gidas]

Matai, nėra aišku, kas yra tas gyvūno "galvojimas". Kaip sakiau, gyvūno instinktyvi elgsena yra logiška, t.y., gyvūnas adekvačiai reaguoja į logiškos tikrovės sąlygas (tai evoliucijos nuopelnas), ir iš šalies mes tai galim (klaidingai vertinti, kad gyvūnas "galvoja". Taigi, iš esmės visą tai (gyvūno "galvojimą") galima paaiškinti ir iš gyvūnų (instinktyvią) elgseną tiriančių mokslų pozicijos.

Instinktai - gyvūnų elgsenos pagrindas. Instinktas - suma įgimtų tendencijų ir tikslų, pasireiškianti sudėtingu automatiniu elgesiu. Žiūrint siaurai, tai sudėtingi įgimti elgsenos aktai, būdingi atskiroms gyvūnų rūšims tam tikrose apibrėžtose sąlygose. Aukštesniųjų gyvūnų instinktai gali  modifikuotis priklausomai nuo individualios patirties (gyvūnų rūšys paveldi ne tik instinktus, o ir instinktų kitimo ribas). Dabar manoma, kad instinktai tampriai surišti su „mokymusi" ir kartu sudaro nedalomą visumą.

Išeinant iš šių teiginių, galima puikiausiai paaiškinti tai, kas tau yra "gyvūnai galvoja apie ateitį".

O ir paprastai tariant - grobio slėpimas ir atsargų kaupimas juk naudingas ne tik kokiam leopardui (tik jis paprastai "neslepia grobio", o užtempia jį į medį) ar voverei. Tai būtų naudinga visiems be išimties gyvūnams, bet ir artimiausi mūsų "giminaičiai" - žmogbeždžionės - to nesugeba taip tobulai, kaip tai geba leopardas ar voverė.

Ar tas faktas rodo, kad leopardas ir voverė "protingesni" už beždžionę?    

[paragraf 78]

Tą patį ką tu parašei evoliucinė psichologija sako ir apie žmogų, šiaip jau. Viskas nulemta instinktų, visas mūsų elgesys tėra evoliucijos produktas. Tuo mes niekuo nesiskiriame nuo gyvūnų

[gidas]

Yra dar toks svarbus niuansas. Homo sapiens kaip rūšis atsirado dėka to paties evoliucinio mechanizmo (mutacijos ir natūrali atranka), kaip visa flora ir fauna. Bet yra vienas esminis skirtumas - visa flora ir fauna ir toliau egzistuoja ir vystosi pagal evoliucijos dėsnius, gi žmogus sugebėjo „išsivaduoti" iš evoliucijos „pančių". Natūrali atranka gamtoje veikia  be priekaištų, bet žmogus „eliminavo" intrarūšinę natūralią atranką „iš apyvartos". Jam absoliučiai neaktuali ir tarprūšinė natūrali atranka - žmogau pergalė šiame fronte absoliuti ir neginčytina. Bent šį "skirtumą" pripažįsti? O jei pripažįsti, tai turi sutikti, kad žmogus greta tų savybių, kurias turi visi žinduoliai, turi turėti kažką unikalaus, kas jam ir padėjo išspręsti natūralios atrankos „problemą". Gal ta „unikali" savybė ir nėra unikali - gal kažką „panašaus" turi visi ar dalis žinduolių, bet tuomet jie neturi esminio tos unikalios savybės dėmens.
Pas JFD tai „metavaizdiniai", arba „viršvaizdiniai", arba „vaizdinio vaizdiniai". Prisikasei prie „Idėjų generatoriaus" ar dar ne?

[paragraf 78]

Nemanau jog žmogus išsivadavo iš evoliucijos proceso. Gal dabar nesvarbi yra rūšinė atranka, bet veikia begalė kitų evoliucijos faktorių: mutacijos, psichologinė evoliucija, ir t.t.
Evoliucija nėra tik atranka. Tai labai subtilus ir daugiafunkcinis vyksmas.
Juo labiau, kad mokslininkai svarsto kaip evoliucionuos žmogus keičiantis gamtos sąlygoms. Pvz. manoma jog didėjant užterštumui didės plaučių apimtis ir nosies dydis, tam kad žmogus galėtų tinkmai apsirūpinti deguonimis.

[zalia.arbata]

http://personotipai.lt/teorija/diatipu-evoliucija Čia įdomi teorija, nurodo, kaip evoliuciškai keitės žmogaus smegenys.

[gidas]

Neužmirškite, kad ieškom žmogaus ir gyvūno skirtumo (-ų?), o mes „diskutuojam", ar žmogus apskritai dar evoliucionuoja...  
Gamtoje negalima išvengti mutacijų, nes tai yra atsitiktinumas (nors kas žino, kas tam žmogui dar šaus galvon). Sutinku, kad žmogus gali ta prasme ir „evoliucionuoti", tik neaišku ar „pirmyn-geryn" ar „atgal-blogyn", kitaip sakant, manyčiau, kad etikos fone evoliucionuojame antruoju „keliu", ir žmogaus genofondas prastėja. Liūdna (?), bet ką padarysi - nėra „grynos" intrarūšinės natūralios atrankos, kuri iš mutacijų pateiktos „medžiagos" atrinktų tik tai, kas naudingiausia žmogui kaip rūšiai. Evoliucija nėra tik atranka, bet be natūralios atrankos evoliucija (Darvino prasme) iš principo negalima. Bet dabar apskritai žmogus gali nusispjauti ir į Darviną ir  perimti vairą į savo rankas - sukurti visiškai naujų savybių žmones ar gyvūnus, o esančius paprasčiausiai  išgalabyti.
Psichologinė evoliucija mažai ką bendro turi su Darvinu, kaip ir ta „diatipų evoliucija", nes jos tapo galimos tik eliminavus intrarūšinę natūralią atranką.
Taigi, kuo turėjo išsiskirti iš faunos homo sapiens, kaip rūšis, kad galėjo „sutramdyti" natūralią atranką?