Prisikėlimas – mitas ar istorinis faktas?

[paragraf 78]

Na kadangi Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė, tai va šiek tiek pamąstymų apie prisikėlimą. Krikščionys tiki, jog Kristaus prisikėlimas yra istorinis įvykis, vainikuojantis visą atpirkimo istoriją. Tai gi jei kam įdomu, siūlau pasiskaityti šį tekstuką.

Prisikėlimas - mitas ar istorinis faktas?

Ne vienas Dievą įsivaizduoja kaip tolimą ir neprieinamą, visai nuo žmonių atsiskyrusį, kaip beasmenį Absoliutą. Tačiau krikščionybė atskleidžia kitokį Dievo paveikslą. Nors Dievas gyvena "neprieinamoje šviesoje, ir joks žmogus neregėjo ir negali regėti Jo savo fizinėmis akimis" (1 Tim 6, 16), vis dėlto Jis panoro save apreikšti. Iš pradžių jis apsireiškė per Izraelio pranašus, o Jėzaus Kristaus asmenyje dar labiau praskleidė paslaptingumo skraistę. "Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų". Jėzaus mokiniai regėjo Jo šlovę, šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos (Jn 1,14). Ir šiandien Dievas trokšta to paties - atskleisti save žmonėms, nori būti pažintas. Kokiu būdu? Per savo Kūną - mus, tikinčius Jėzumi Kristumi. Vienas pagrindinių Bažnyčios pašaukimų - apreikšti Dievą, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, "būti Kristaus laišku <...> visų žmonių suprantamu ir skaitomu" (1 Kor 3, 2-3). Tačiau, kad mes taptume tuo "suprantamu ir įskaitomu" laišku, Dievas su mumis, kaip ir su pirmaisiais apaštalais, turi nemažai padirbėti. Atidžiau panagrinėję
Darbų įžangą, pamatysime, jog pagrindinis Jėzaus siekis ir buvo padaryti mokinius savo prisikėlimo liudytojais (Apd 1, 1-10). Tačiau prieš tai Jėzui reikėjo atlikti mažiausiai tris dalykus: 1) įrodyti jog Jis tikrai prisikėlė; 2) pakeisti, atnaujinti mokinių mąstymą; 3) suteikti jiems Šventosios Dvasios jėgos. Šiame straipsnyje pakalbėsime apie pirmąjį dalyką - Jėzaus prisikėlimo įrodymus bei neva jį neigiančius mitus.

"Po savo kančios Jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir kalbėdamas apie Dievo karalystę" (Apd 1, 3).

Jėzus žinojo, kad mokiniai galės skelbti Jo prisikėlimą kitiems tik patys tvirtai tuo įsitikinę. Ir tik per jų skelbimą Dievas galės save apreikšti kitiems. Nepamirškime šio Dievo tikslo. Taigi dabar žinome, kodėl Jėzus apaštalams pateikė "daugelį įrodymų, kad yra gyvas". Graikiškame originalo tekste čia pavartotas žodis tekmeriois, kuris reiškia "įtikinantys, neginčijami įrodymai". Iš pradžių net patys artimiausi Jėzui žmonės negalėjo patikėti, kad Jis prisikėlė iš numirusių. Morkus rašo, jog apaštalai, "išgirdę, kad Jis gyvas ir kad ji pati [Marija Magdalena] Jį mačiusi, netikėjo" (Mk 16, 11). Jėzus išsklaidė jų netikėjimą, jiems apsireikšdamas ir parodydamas savo perdurtą šoną bei vinių sužalotas rankas (Jn 20, 20). Tačiau ne visi mokiniai buvo tą kartą. Todėl Viešpats vėl ir vėl pasirodydavo, valgydavo su jais, aiškindavo, kad apie Jo prisikėlimą jau buvo parašyta Senajame Testamente (Lk 24,25-27). Jėzus siekė, jog ne tik netikintis Tomas, bet ir kiekvienas iš tų penkių šimtų (žr. 1 Kor 15, 6), kuriems Jis prisikėlęs apsireiškė, nė trupučio neabejotų prisikėlimo realybe.

Po šiai dienai ateistai ir skeptikai neigia Jėzaus prisikėlimą. Netikintys Dievo egzistencija apskritai neigia stebuklus, taip pat ir Jėzaus prisikėlimą. Šis įvykis, be abejonės, nusipelno ypatingo dėmesio, nes įrodo Jėzaus dievystę, - jeigu Jis išties prisikėlė, tai Jis yra Dievas. Istorijoje nebuvo nei vieno kito žmogaus, kuris mirtų, prisikeltų ir daugiau nemirtų. Jėzus Kristus yra išskirtinis. Nei viena kita religija nesiremia prisikėlimu - tik krikščionybė. Tai jos esminis skiriamasis bruožas. Krikščionybė remiasi istoriniu faktu - Jėzaus prisikėlimu. H. A. Netlandas yra taikliai pastebėjęs, jog kitos religijos nesužlugtų, jeigu paaiškėtų, kad jų skelbėjai nebuvo tikri istoriniai asmenys. Viename dispute pasišventęs budistas teigė jog, net jeigu Buda ir negyveno, vis tiek budizmas kaip religinė doktrina yra legitimi. Be abejo, to negalėtume pasakyti apie krikščionybę, nes, anot Pauliaus, "jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias" (1 Kor 15, 17). Šiuo požiūriu krikščionybė yra ir labiausiai pažeidžiama, ir labiausiai įtikinama. Labiausiai pažeidžiama tuo atveju, jeigu kas nors įrodytų Jėzaus neistoriškumą. Labiausiai įtikinama, nes niekam to dar nėra pavykę padaryti. Patys krikščionys žino, jog jų tikėjimas nėra tuščias, nes jie turi savyje Šventosios Dvasios liudijimą. Tačiau netikintys to liudijimo neturi. Trokšdami jiems liudyti Jėzų, mes negalime kalbėti tik apie savo vidinius patyrimus ir išgyvenimus. Privalome pateikti svarių argumentų, kodėl krikščionybė yra tikra. Viena yra pačiam žinoti, jog tikėjimas Kristumi ne tuščias, kita - parodyti kitiems. Todėl ne vienas iš mūsų, susidūręs su skeptiškais, kritiškais ar Jėzaus prisikėlimą neigiančiais žmonėmis, sutrinkame, neturime ką pasakyti. Tarytum tie, kurie neigia prisikėlimą kaip istorinį faktą, turėtų "daugelį neginčijamų įrodymų". Taip nėra. Kaip jau minėjau, dar niekam nepavyko argumentuotai įrodyti, jog Kristus neprisikėlė. Iš tikrųjų šiuo atžvilgiu krikščionys turi kur kas daugiau pagrįstų argumentų, tačiau ne visuomet juos žino ir pasitelkia liudydami Kristų. Žvilgterėkime į penkis, vis dar populiarius, mitus, neva paneigiančius Jėzaus Kristaus prisikėlimą, ir panagrinėkime jųvnepagrįstumą.

Pirmas mitas: prisikėlimo istorija yra legenda

Šios versijos šalininkai linkę manyti, jog evangelijų aprašymai neturi istorinio pagrįstumo ir turėtų būti priskiriami legendiniam ar mitiniam žanrui. Anot jų, evangelijose aprašyti stebuklai, taip pat ir Jėzaus prisikėlimas, yra paprasčiausia legenda, davusi pagrindą naujai religijai. Ką mes galėtume atsakyti taip teigiantiems?

Pirma, šios versijos pradininkai iš pradžių laikėsi nuomonės, jog Naujasis Testamentas buvo parašytas praėjus nemažai laiko tarpui po jame aprašomų įvykių. Tačiau šiandien didžioji dauguma tyrinėtojų jau nedvejoja, jog sinoptinės (Mato, Morkaus ir Luko) evangelijos buvo parašytos apie 60-70 m. po Kristaus. Taigi nuo Jėzaus mirties buvo praėję tik apie 30 metų. Nei viena legenda nėra atsiradusi per tokį trumpą laiką.

Antra, mitai ir legendos formuojasi palaipsniui - t. y. ankstesniuosiuose variantuose turėtų būti mažiau stebuklingų istorijų, o vėlesniuose - daugiau. Evangelijose to nėra. Palyginus pirmuosius originalius tekstus su vėlesniais rankraščiais, tokių tendencijų neaptinkama.

Trečia, evangelijos kaip žanras yra kur kas artimesnės aprašymams, paremtiems liudytojų pasakojimais, o ne mitams ar legendoms. C.S. Lewisas, literatūros dėstytojas, mitologijos ekspertas Oksfordo universitete yra rašęs: "Aš visą gyvenimą skaičiau poemas, romanus, fantastinę literatūrą, legendas, mitus. Aš puikiai esu susipažinęs su šiais žanrais. Naujasis Testamentas visiškai nepanašus į juos. Naujojo Testamento tekstą įmanoma traktuoti tik dvejopai: arba tai reportažinio pobūdžio tekstas (kuriame, be abejo, galimos ir kai kurios klaidos), labai artimas faktams - tiek, kiek, pavyzdžiui, Boswello dienoraščiai. (Jamesas Boswellas - žymaus XVIII a. anglų kritiko, eseisto, poeto Samuelio Džonsono biografas. Boswellas laikomas vienu iš garsiausių dienoraščio žanro rašytojų.-
Red. past.) Arba kažkoks nežinomas rašytojas II amžiuje, be jokių žinomų savo pirmtakų ir pasekėjų, staiga sugebėjo numatyti ir perteikti naujųjų laikų novelistinį, realistinį pasakojamąjį stilių. Kad ir kaip ten būtų, Naujasis Testamentas yra realistinio stiliaus" (esė "Modernioji teologija ir Biblijos kritika").

Taigi evangelijos priskirtinos realistiniam, o ne mitologiniam žanrui. Pavyzdžiui, Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo istorijoje yra gan daug smulkmeniškų detalių, nebūdingų mitams. Antai Morkus mini, kad Juozapas iš Arimatėjus, kuris atėjo pas Pilotą paprašyti negyvo Jėzaus kūno, kad jį palaidotų, buvo "garbingas teismo tarybos narys" (žr. Mk 15, 43). Mitologijai tokios detalės nebūdingos.

Antras mitas: prisikėlimo istorija - išgalvota

Apie šios versijos atsiradimą užsimena pats Naujasis Testamentas. Mato evangelijoje rašoma, jog keli romėnų kareiviai, kuriems buvo pavesta saugoti Jėzaus kapą, atbėgo pas aukštuosius kunigus ir pranešė, ką buvo patyrę:
prasidėjo žemės drebėjimas ir jie regėjo angelą, nuritinusį Romos antspaudu paženklinta kapą, kuriame jau nebuvo Jėzaus kūno. Tuomet kunigai, užmokėję pinigų, primokė kareivius, jog šie visiems pasakotų, jog "kūną naktį pavogė Jėzaus mokiniai". Matas baigia pasakojimą teigdamas, kad iki evangelijos užrašymo dienos ši istorija buvo paplitusi tarp žydų (žr. Mt 28, 1-15).

Pirmas kontrargumentas šiai versijai būtų toks: mokiniai buvo per silpni tiek psichologiškai, tiek fiziškai, kad įveiktų ir kapą saugančius gerai ginkluotus romėnų kareivius ir pavogtų Jėzaus kūną. Žinome, jog, kai Jėzus buvo suimtas, apaštalai išsisklaidė kas sau, o Petras tarnaitės akivaizdoje net tris kartus išsigynė pažinojęs Kristų. Ar būtų jis pajėgęs susikauti su kariais?

Antra, jeigu vis dėlto teigtume, jog mokiniai galėjo Jėzaus kūną pavogti, kaip paaiškinti vėlesnį jų elgesį, "meluojant" visiems, jog Kristus prisikėlė? Ar taip "suklastoję" prisikėlimą mokiniai būtų vėliau guldę savo galvas už savo melagystes? Nepamirškime, jog visi apaštalai, išskyrus Joną, mirė kankinių mirtimis. Ar, žinant, jog prisikėlimas yra klastotė, būtų natūralu vieningai dėl jos mirti? Kokį motyvą čia įžvelgtume? Juk "išgalvota" prisikėlimo istorija apaštalams buvo visai nenaudinga, o kam dar už ją guldyti galvas? Paskalis puikiai reziumuoja šį argumentą: "Aš beveliju klausyti tų liudytojų, kuriems perpjauna gerklę".

Trečias mitas: prisikėlimo istorija - išgalvota vėlesnės bažnyčios

Jau minėjome, kad rankraščių tyrinėjimas chronologine tvarka neduoda pagrindo tokiam teiginiui. Be to, Apaštalų darbuose skaitome, jog, praėjus penkiasdešimčiai dienų po nukryžiavimo, Petras jau skelbė visam Jeruzalės miestui
Jėzaus Kristaus prisikėlimą (žr. Apd 2,14-40).

Šios versijos šalininkai daro prielaidą, jog evangelijų pasakojimai nėra autentiški, bet cenzūruoti vėlesniais amžiais bažnytinių hierarchų. Tačiau kaip tuomet paaiškinti atskirų detalių neatitikimus evangelijose? Pavyzdžiui, evangelijoje pagal Joną rašoma, kad prie Jėzaus kapo ėjo viena Marija Magdalena, o Mato evangelijoje, - ji ir dar viena moteris. Matas pasakoja, jog moterys išvydo vieną angelą, sėdintį ant nuritinto akmens, o Jonas rašo, jog - du, ir ne lauke, bet pačiame kape. Jeigu prisikėlimo istorija buvo sąmoningai suklastota, šie neatitikimai iš evangelijų būtų tikrai pašalinti. O dabar jie įrodo, kad evangelijos buvo užrašytos autorių, kurie tarpusavy nesitarė ir autentiškai dėstė Jėzaus gyvenimo įvykius. Tai, kad skirtingi žmonės tuos pačius įvykius aprašo šiek tiek kitaip ir atkreipia dėmesį į kitas detales, neturėtų mus gluminti. Štai kad ir toks pavyzdys. Kartą per Vilniuje vykusios Dainų šventės atidarymą į dangų kilo oro balionai. Jų buvo tiek daug, kad žvilgtelėjęs tariau: "Visas dangus nusėtas balionais". Išlipę iš mašinos, pradėjome skaičiuoti - jų buvo apie vienuolika. Tačiau toje vietoje dalį horizonto užstojo pastatai. Kai grįžome namo, pro langą jau tematėme kelis balionus. Taigi šio reginio detalės skiriasi priklausomai
nuo vietos, iš kurios buvo stebimas įvykis. O pats įvykis tikrai vyko: per šventės atidarymą skraidė oro balionai. Panašiai ir su prisikėlimo istorija, aprašyta keturiose evangelijose. Kai kurios detalės skiriasi, nes įvykį aprašo skirtingi žmonės turėdami omeny skirtingą skaitytoją, tačiau tuo pagrindu neigti patį įvykį būtų neteisinga. Skirtumai tik patvirtina evangelijų autentiškumą ir paneigia vėlesnės falsifikacijos teoriją.

Be to, jeigu prisikėlimo faktas buvo suklastotas, kodėl jo "kūrėjai" prisikėlimo liudininkėmis pasirinko moteris? Judėjiškoje, kaip, beje, ir helenistinėje kultūroje, moterų liudijimams nebuvo teikiama didelė reikšmė. Jeigu istorija buvo vėliau cenzūruojama, autoriai būtų "ištaisę" tokį neapsižiūrėjimą.

Ketvirtas mitas: prisikėlimo istorija - mokinių haliucinacijos

Nors ši versija skamba itin naiviai, visgi ne vienas jos laikosi ir teigia, jog tai paaiškina Kristaus pasirodymus po Jo nukryžiavimo. Kuo problematiškas šis požiūris?

Jeigu mokinių liudijimai apie prisikėlusį Jėzų buvo įkvėpti haliucinacijų, kodėl tie, kurie jų klausėsi taip lengvai patikėdavo? Po pirmojo Petro pamokslo įtikėjo apie tris tūkstančius žmonių (Apd 2,41). Kaip paaiškinti tokį spartų bažnyčios augimą?

Dar labiau nepaaiškinamas yra tuščio kapo faktorius. Jeigu apaštalai matė haliucinacijas, kodėl jų priešininkai, aukštieji Jeruzalės kunigai, nepaneigė šių haliucinacijų paprasčiausiai parodydami mirusį Jėzaus kūną kape. Jei kapas nebūtų buvęs tuščias, aršieji judėjai iš karto būtų "išblaivę" ne tik pačius apaštalus, bet ir jų pasekėjus.

Jeigu jau kalbame apie psichologinę mokinių būseną, negalime nepastebėti jų transformacijos. Iš bailių ir visiškai pasimetusių žmonių, praradusių visas viltis Jėzui mirus, jie virto drąsiais, sąmoningais ir blaiviais prisikėlimo liudytojais, pasiryžusiais guldyti galvas už liudijimo patikimumą. Ar nebūtų logiškiausia tokį pasikeitimą paaiškinti tuo, kad apaštalai įsitikino, jog Jėzus iš tiesų gyvas?

Penktas mitas: rankraščiai, aprašantys prisikėlimą, nėra patikimi

Šios pozicijos šalininkų vis mažėja. Jeigu XIX a. ši versija dar galėjo skambėti argumentuotai, tai šiandien tik nedaugelis ją pateikdami vis dar bando kelti nepasitikėjimą evangeliniais pasakojimais. Šis požiūris kvestionuoja rankraščių patikimumą ir teigia, jog dėl daugybės perrašinėjimų juose yra įsivėlę tiek daug klaidų - ir sąmoningų, ir nesąmoningų (raštininkas nenugirdo, kas jam buvo sakoma, rašė prie silpnos žvakių šviesos, turėjo sąmoningų motyvų iškreipti mintį ir pan.), - kad nebeįmanoma rimtai nagrinėti Naujojo Testamento turinį. Naujojo Testamento teksto kritika yra atskira mokslo disciplina, kurią, beje, patys krikščionys vysto ir tobulina. Todėl iš karto pasakysiu, jog moksliškai tyrinėti egzistuojančius Biblijos rankraščius nėra šventvagystė ar krikščioniškas tabu. Krikščionys sutinka, kad Naujasis Testamentas būtų vertinamas tais pačiais istoriniais ir moksliniais kriterijais kaip ir kiti senoviniai dokumentai. Jo patikimumui ar autentiškumui pagrįsti mes nereikalaujame kokios nors išskirtinės metodologijos. Be abejo, evangelijos yra daugiau nei tik istorinės knygos, tačiau ir ne mažiau.

Klausimas šiuo atveju skambėtų kitaip: ar teksto kritika patvirtina Šventojo Rašto autoritetą, ar paneigia? Kiekvienas atidžiau susipažinęs su teksto kritikos disciplina nesunkiai įsitikins, jog ji tik patvirtina Biblijos patikimumą, o ne paneigia. Ypač paskutinių archeologinių atradimų kontekste ši disciplina tampa neginčijamu Šventojo Rašto patikimumo garantu. Pavyzdžiui, tarp 1947 m. Kumrano olose atrastų rankraščių buvo ir Izaijo pranašystės rankraštis, datuojamas maždaug 250 metų iki Kristaus. Tai sukėlė ypatingą mokslininkų susidomėjimą, nes iki tol egzistavęs seniausias šios knygos rankraštis buvo datuojamas 980 m. po Kristaus. Palyginus šias dvi kopijas, laiko atžvilgiu viena nuo kitos nutolusias per dvylika amžių, paaiškėjo, kad jos yra beveik identiškos!

Naujojo Testamento originalų padėtis dar kur kas geresnė. Iš viso yra atrasta per penkis tūkstančius originalių kopijų, kurių anksčiausios priskiriamos jau II amžiui po Kristaus. Joks kitas istorinis dokumentas, siekiantis tuos laikus, neturi tokio didelio skaičiaus manuskriptų ir nėra taip trumpai chronologiškai nuotolęs nuo pačių aprašomų įvykių. Jau vien dėl šių dviejų faktų Naujasis Testamentas yra patikimesnis už, tarkim, Aristotelio, Senekos, ar Marko Aurelijaus raštus. Jei negalime pasitikėti Naujuoju Testamentu, tuomet apskritai negalime remtis jokia istorine patirtimi, užfiksuota senuosiuose raštuose.

Taigi, apžvelgę penkis mitus, kurie ir šiandien neretai pateikiami kaip Kristaus prisikėlimą neigiantys argumentai, matome, kad nė vienas iš jų nėra iki galo pagrįstas. Nei viena šių versijų nepaneigia jog Jėzaus prisikėlimas yra istorinis faktas. Todėl, jei liudydami Kristų susiduriame su skeptiškai ar ateistiškai nusistačiusiais žmonėmis, neturėtume jaustis nejaukiai ar juos kaltinti. Mūsų uždavinys - parodyti, jog evangeliniai pasakojimai nėra iracionalūs. Jiems netrūksta logikos, nors netrūksta ir paradoksų! Jėzaus prisikėlimo stebuklas nėra alogiškas. Tai Kristaus mokymo tęsinys apie Jį patį. Anot apaštalo Pauliaus, per prisikėlimą iš numirusių pristato Jėzų "galingu Dievo Sūnumi" (Rom 1,1). Prisikėlimo stebuklas yra didžiausias Jėzaus dieviškumo įrodymas. O tai, kad šis įvykis toks neįtikėtinas ir stulbinantis, patvirtina ir Luko pasakojama istorija, pabrėžianti, jog net artimiausiems Jėzaus mokiniams prireikė keturiasdešimt dienų, kad įsitikintų, jog jų Mokytojas ir Viešpats iš tiesų yra gyvas.
G. Saulytis, "Papiktinimas ir kvailystė" (Tikėjimo žodis, 2008)

Šaltinis: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-689.htm