Popiežiaus rinkimo taisyklės

[zipphead]

Kaip atsirado popiežiaus rinkimo taisyklės?

Grįžkime į 1271 metus.

Jau nuo 1268 m. lapkričio mėnesio, po Klemenso IV mirties, šv. Petro sostas liko tuščias. Italų ir prancūzų kardinolų grupės kone 3 metus niekaip nesutarė, kas turi būti karūnuotas kitu popiežiumi. Rinkimų teisę tuomet turėjo 24 kardinolai, per tą laiką trys mirė, o vienas atsistatydino.

Netekę kantrybės ir žymaus pranciškonų vienuolio ir teologo šv. Bonaventūros sukurstyti Viterbo miestelėnai užrakino kardinolus vietiniuose Popiežių rūmuose, nuardė rinkimų salės stogą, kad per jį užsispyrusiems „Bažnyčios kunigaikščiams" galėtų nuleisti tik duonos ir vandens.

Šios ekstremalios priemonės suveikė greitai, ir popiežiumi buvo išrinktas italas Teobaldas Viskontis, pasivadinęs Grigaliumi X. Būtent jis 1274 metais Prancūzijoje vykstant Liono II Susirinkimui paskelbė apaštalinę konstituciją Ubi periculum, kurioje ir paminėtas žodis „konklava", ir pirmą sykį buvo nustatytos popiežiaus rinkimo taisykles. Pagrindiniai jų akcentai (vietos uždarumas, vyksmo slaptumas, pranešimas apie rezultatus dūmais) lieka aktualūs iki šiol. Todėl be istorinio konteksto sunku yra suprasti ir šių laikų konklavos reiškinį.

Terminas „konklava" kilo iš lotynų kalbos žodžių derinio cum clave (išvertus „po raktu"). Jis reiškia, kad kardinolai turi būti regimai atriboti nuo šio pasaulio, o bet kokia išorinė įtaka turi likti už durų.

Popiežiai buvo renkami visad ir įvairiais būdais, pavyzdžiui, aklamicijomis (skanduojant kandidato vardą) ir konsensusu (derybomis sutariant dėl kandidatūros). Tačiau didėjant popiežystės svarbai, pontifiko rinkimas darėsi vis nuožmesnių kovų lauku. Popiežių iš įtakingų giminių parinkdavo imperatoriai, o tvirtindavo Romos aristokratija. Stiprindamas popiežystės ir Bažnyčios autonomiją popiežius Mikalojus II 1059 m. nusprendė, kad popiežių turi rinkti tik kardinolai.

Šios istorinės peripetijos ir paaiškina, kodėl konklava yra susieta su uždarumo tradicija. Juk politikos veiksniai visada buvo reikšmingi popiežiaus išrinkimui iki pat XXI a. Būtent 2005 m. konklavoje politiniai procesai neturėjo to kertinio vaidmens, kuris lydėdavo juos daugiau nei tūkstantmetį.

Vis dėlto išorinio spaudimo klausimas lieka opus. Kai 2005 m. konklavoje popiežiumi buvo išrinktas kardinolas Josephas Ratzingeris, kuriam pasaulio žiniasklaida kone vienbalsiai pranašavo šv. Petro sostą, globaliu veiksniu tapo žiniasklaida, o dabar dar prisidėjo ir socialiniai tinklai. Tad konklavos uždarumo tradicija randa savo vietą ir naujais laikais.

Nors daug kalbama apie konklavos slaptumą (kardinolai padėję ranką ant Evangelijos prisiekia konfidencialumą), bet jos reglamentas yra viešas. Prieš pradėdami konklavą kardinolai Šv. Petro aikštėje aukoja Mišias, prašydami Šventosios Dvasios šviesos.

Nuo XV a. popiežiaus Kaliksto III patvarkymu konklava vyksta tik Vatikane, Apaštalų rūmų kairiajame sparne, kur yra garsioji Siksto koplyčia, išdabinta Mikelandželo darbais. Būtent čia vyksta balsavimas, priešais Mikelandželo Paskutiniojo Teismo freską, kuri turi kardinolams priminti, kad jie, kaip ir kiekvienas mirtingasis, turės atsakyti Dievui už savo sprendimus.

Kai kardinolai įžengia į Siksto koplyčią, konklavą pradeda popiežiaus ceremonmeisteris (dabar šias pareigas eina kun. Gvidas Marinis), liepdamas visiems, kurie nedalyvaus konklavoje, apleisti koplyčią, lotyniškai sušukdamas: „Extra omnes!" („Visi lauk!").

Siksto koplyčioje stovi konklavos dalyvių sostai - krėslai, apmušti raudonu aksomu. Prieš kiekvieną iš jų stovi stalas su violetine staltiese. Virš krėslų pritvirtintos violetinės užuolaidėlės, kurios nuleidžiamos po popiežiaus rinkimų. Nenuleistas lieka baldakimas virš naujai išrinkto popiežiaus krėslo. Prieš koplyčios altorių stovi žaliu audiniu padengtas stalas, ant jo - aukso indas, kuris tarnauja kaip balsavimo urna. Šalia jo taip pat padėta ketaus krosnis balsams sudeginti.

Prasidėjus konklavai, vyksta balsavimas (pirmąją dieną balsuojama tik kartą). Šis balsavimas yra simbolinio pobūdžio, nes tik išaiškina favoritus. Kiekvieną dieną balsuojama keturis kartus - du kartus ryte ir du - vakare.

Rinkimų procesas yra padalintas į tris dalis: pre-scrutinium (prieš balsavimą), scrutinium (balsavimas), post-scrutinium (po balsavimo). Per pirmąją dalį kardinolai gauna balsavimo biuletenius, ant kurių užrašyta „Renku Aukščiausiuoju Pontifiku" (Eligo in Summum Pontificem). Po to burtų keliu paaiškėja devynių kardinolų pavardės, kurie per visą konklavą sudaro skaičiavimo komisiją.

Kai visos parengiamosios procedūros būna baigtos, prasideda balsavimas - scrutinium. Per jį kardinolai, pradedant nuo vyriausiųjų amžiumi, eina su savo balsavimo biuleteniais prie altoriaus, kur yra skaičiavimo komisija. Prieš įteikdamas savo biuletenį kiekvienas kardinolas sako priesaiką: „Liudytojas Viešpats Kristus, kuris mane teis, aš pasirinkau vieną, kuris, manau, turėtų būti Dievo numatytas" (Testor Christum Dominum, qui me iudicaturus Est, mane benzolas eligere, quem secundum Deum iudico la debere).

Po visų kardinolų balsavimo pirmasis skaičiavimo komisijos narys paima indą, išima ir skaičiuoja balsavimo biuletenius. Jei biuletenių ir balsavusių kardinolų skaičius yra ne tas pats, biuleteniai nebeskaičiuojami, o sudeginami. Jei nėra problemų su skaičiais, vyksta balsų skaičiavimas. Pirmasis komisijos narys atskleidžia biuletenius, kitas - įrašo kandidato pavardę, o paskutinis - skelbia ją garsiai. Visi balsai yra sudedami, o kardinolai revizoriai patikrina viską, kad būtų išvengta klaidų.

Po galutinių balsavimų rezultatų paskelbimo biuleteniai sudeginami. Tuo atveju, jei pirmame sesijos ture kardinolai negalėjo išsirinkti popiežiaus (beje, reikalinga dviejų trečdalių dauguma, kad būtų išrinktas naujas pontifikas), jie pereina prie kito balsavimo, o biuleteniai sudeginami po antrojo turo. Jeigu niekas neišrenkamas, virš Vatikano draikosi juodi dūmai (seniau į biuletenius pridėdavo šlapių šiaudų, o nuo 1958 metų - chemikalų), o jei naujas Romos vyskupas paskiriamas, tuomet kyla balti dūmai. Šiais laikais siekiant išvengti painiavos  balti dūmai taip pat būna lydimi varpų skambėjimo.


www.lrytas.lt

[paragraf 78]

Čia taip žiniasklaida mato popiežiaus rinkimus

[paragraf 78]

Pasirodė gana įdomus straipsnelis:

Christopher Howse. Kodėl nebus išrinktas barzdotas popiežius?

Ar nebūtų metas išrinkti barzdotą popiežių? Turbūt joks kitas klausimas neatrodo toks nereikšmingas, o vis dėlto, ieškodami į jį atsakymo, aptiksime dalykų, kurie tebelaikomi svarbiais.

Paskutinis barzdotas popiežius buvo Inocentas XII (vadovavęs 1691-1700 m.). Ir iki jo buvę dvidešimt trys popiežiai, pradedant Klemensu VII (1523-1534 m.), visi turėjo barzdas.

XVII amžiuje paplito daili van Deiko barzdelė. XVI a. popiežiai buvo plačiabarzdžiai. Pasakojama, kad popiežius Klemensas VII barzdą užsiaugino gedėdamas dėl Romos nuniokojimo, kai 1527 m. buvo kalinamas Romos Šventojo Angelo pilyje. Precedentą šiam poelgiui suteikė Julijus II (nutapytas Rafaelio paveiksle), kuris barzdą nešiojo tik keletą mėnesių po to, kai neteko Bolonijos valdų.

Tačiau pažvelkime, o kas tuo metu vyko Anglijoje. Kenterberio arkivyskupas Tomas Kranmeris barzdą užsiaugino 1547 m., oficialiai gedėdamas Henriko VIII, tačiau spėjama, jog barzda išreiškė jo reformatorišką įkarštį. Tai buvo būdinga intelektualams.

Kunigams auginti barzdas draudė kanonų teisė, tačiau būtų neteisinga Kranmerio barzdą laikyti bandymu „parodyti nosį" Romos Bažnyčiai - 1547 m. Petro soste buvo Paulius III, itin barzdotas popiežius. Paulius III, nors ir buvo „blogas" popiežius, nes turėjo vaikų (jų susilaukė iki išrenkamas popiežiumi), buvo rimtas vyras, menų globėjas ir bažnyčios reformuotojas, sušaukęs Tridento susirinkimą. Jei dabartinis popiežius Benediktas XVI būtų gyvenęs XVI amžiaus viduryje, jis taip pat būtų auginęs barzdą.     

Naujasis Kenterberio arkivyskupas Justinas Portalas Welby yra švariai nusiskutęs, o paskutinis barzdotas Anglijos Bažnyčios primas iki Rowano Williamso buvo Gilbertas Sheldonas (vadovavęs 1663-1677). Jis nešiojo van deikišką barzdelę. Paskesnieji Kenterberio arkivyskupai barzdų nenešiojo, nes ėmė nešioti perukus. Barzda ir perukas nedera tarpusavyje.

Williamas Wake'as, arkivyskupo sostą užėmęs 1716 m., nešiojo tankų garbanotą peruką, nė ištolo nepanašų į tikrus plaukus. Paskesni aštuoni Kenterberio arkivyskupai nešiojo oficialius perukus, paskutinysis iš jų buvo Williamas Howley, miręs 1848 m.

Tačiau kodėl Romos kanonų teisė dvasininkams draudė barzdas? Vargu ar derėtų ieškoti praktinio paaiškinimo. Racionalieji XIX a. kanonų teisės specialistai įžvelgė priežastį uždrausti dvasininkų ūsus, nes iš taurės gerdami Mišių vyną kunigai privalėjo išvengti bet kokios nepagarbos Kristaus kraujui. Tačiau kanonų teisė negalioja vienuolių ordinams, kai kuriuose jų barzdos tapo privalomomis.

Gerokai anksčiau buvo kilę dideli debatai, ar pats šv. Petras buvęs barzdotas ir ar jis skutęs galvą. Ginčo esmė - jei popiežiai yra Petro įpėdiniai, tai jie bei jiems pavaldūs dvasininkai turėtų juo sekti.

Neseniai miręs Edinburgo universiteto profesorius Johnas Higgittas parašė nuodugniausią darbą apie barzdas ir tonzūras anglosaksų Anglijoje, jis spausdinamas 1989 m. išleistoje knygoje „Šv. Kutbertas, jo kultas ir bendruomenė" (St Cuthbert: His Cult and Community).

Vis dėlto svarbiausios įrodymo dalies kankinamai stinga - šv. Katberto (mirusio 687 m.) karste rastame kilnojamame altoriuje pavaizduotam šv. Petro atvaizdui trūksta veido. Taip ir lieka neaišku, ar jis buvęs barzdotas.

Paprastai anglosaksų dailė šv. Petrą vaizduoja bebarzdį. Tačiau dėl tonzūros virė dar karštesni ginčai. Kai 669 m. Kenterberio arkivyskupu tapo Teodoras Tarsietis, azijietis, jis keturis mėnesius turėjo auginti plaukus, kad iš jo tonzūros būtų galima padaryti vakarietišką Romos vainiko tonzūrą - kuokštą plaukų viršugalvyje, nuskustą iš šonų.

Taigi plaukai, ant galvos ar ant smakro, rodė tam tikrą priklausomybę ir romietišką praktiką. Barzdos buvo ir skiriamasis ženklas platesnėje graikų ir lotynų kovoje.

Dabar popiežių rinksiančioje konklavoje bus vos keletas barzdotų kardinolų. Vienas iš jų - sirų malankarų katolikosas, kardinolas Moran Mor Baselios Cleemis. Jis yra vos penkiasdešimt trejų, turi vešlią barzdą ir įspūdingą galvos apdangalą, kuris panašus į Raudonosios aikštės svogūno pavidalo kupolą, su nedideliu auksiniu kryžiumi viršuje.

Vis dėlto barzda tebėra Rytų skiriamasis ženklas ir vargu ar Rytų apeigų vyskupas bus išrinktas Romos Vyskupu. Popiežium veikiau bus išrinktas juodaodis, bet ne barzdotas.

Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-03-09-christopher-howse-kodel-nebus-isrinktas-barzdotas-popiezius/96971#.UTzRPBW2GFs.facebook

[paragraf 78]

Rytoj apie 20 val. turėtų juodi dūmai virš Vatikano pasirodyti. Nes pirmasis balsavimas bus favoritų išrinkimui. Jis būna toks labiau simbolinio pobūdžio.

[paragraf 78]

KOKS GALĖTŲ BŪTI NAUJOJO POPIEŽIAUS VARDAS?

Jei išrinktasis sutiks būti Romos vyskupu, išgirs klausimą, kokiu vardu nori būti vadinamas.

Artimiausiomis dienomis pasaulis sužinos, kas taps naujuoju Šventojo Sosto įpėdiniu. Pirmoji užduotis Šventajam Tėvui teks vos ištarus lemtingąjį „taip". Jam reikės pasirinkti sau pontifikalinį vardą.

Kaip viskas vyks? Kardinolas kamerlengas (dabar juo yra Tarcisio Bertone) praneš konklavos tėvams reikalingo balsų kiekio konklavoje sulaukusio kardinolo pavardę. Jei išrinktasis sutiks būti Romos vyskupu, išgirs klausimą, kokiu vardu nori būti vadinamas.

Vėliau kardinolas protodiakonas (juo turėtų būti Jeanas-Louis Tauranas) iš Apaštalinių rūmų balkono paskelbs šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems kardinolo vardą ir pavardę, pridėdamas žodžius, „kuris išsirinko sau vardą" (qui sibi nomen imposuit) ir praneš jo pontifikalinį vardą pasauliui.

Paprotys naujai išrinktam popiežiui keisti vardą yra nerašyta tradicija ir nėra kaip nors reglamentuotas. Jis atsirado tuomet, kai 533 m. popiežiumi išrinktas romėnas Merkurijus nusprendė keisti savo vardą, nes jam atrodė, kad būtų netikslinga popiežiui vadintis romėnų prekybos dievo vardu.

Tad Merkurijus paskelbė, kad jis bus žinomas Jono II vardu. Šis poelgis ilgainiui tapo papročiu, nes nuo X a. pabaigos popiežiai paprastai pasirinkdavo sau naują pontifikato vardą. Dar XVI amžiuje, popiežius Marcelijus II buvo paskutinis pontifikas pasilikęs savo krikšto vardą.

Vardo pasirinkimas dažnai slepia reikšmingus simbolius. Visų pirma, pastebima tendencija, kad popiežiai pastaruosius kelis šimtmečius vardus pasirenka savo pirmtakų garbei. Taip, pavyzdžiui, elgėsi kardinolas Albino Luciani, kuris 1978 m. (miręs praėjus 33 dienoms nuo jo pontifikato pradžios) pasivadino Jonu Pauliumi I. Tai jis padarė dviejų savo tiesioginių pirmtakų, Vatikano II Susirinkimo pagrindinių žmonių, Jono XXIII ir Pauliaus VI garbei. Jo įpėdinis kardinolas Karolis Wojtyla, pasiėmė tą patį vardą - Jonas Paulius II.

Beje, Jonas Paulius I padarė tikrą „onomastinę revoliuciją". Pirmiausia, anksčiau prie vardo popiežiai nedėdavo skaičiaus I, o jis būtent taip pasielgė, be to, pirmą kartą popiežystės istorijoje buvo pasirinktas dvigubas vardas.

Kardinolas Josephas Ratzingeris pasirinko daugiau tradicinį sosto vardą - Benediktas XVI. Tuo jis ne tik pareiškė savo meilę šv. Benediktui Nursiečiui bei pagarbą „taikos popiežiui" Benediktui XV, bet ir patvirtino dar vieną nerašytą taisyklę - popiežiai niekada nesirenka to paties vardo tris kartus iš eilės.

Tad nors vardo keitimą galima laikyti monarchiniu reliktu popiežystėje, tačiau jis turi ir didelę simbolinę prasmę. Pavyzdžiui, tradicijų svarbą akcentuojantys katalikai šiomis dienomis laukia, kad žmones iš Apaštalinių rūmų balkono laimins Pijus XIII, Karolio Wojtylos nostalgijos apimti - kad Jonas Paulius III, o reformų ištroškę - Grigalius XVII.

Jei išgirsime Pauliaus VII vardą, galėsime manyti, kad naujasis pontifikas akcentuos naująją evangelizaciją, Leonas XIV - socialinį teisingumą ir Bažnyčios rūpestį žmonių reikmėmis, o Jonas XXIV net gali sušaukti naują Bažnyčios susirinkimą.

Tačiau nevertėtų atmesti ir galimybių, kad popiežius pasiliks savo krikšto vardą ar nuspręs „reabilituoti" kokį nenusisekusio pontifiko ar kokio antipopiežiaus vardą. Daug kardinolų ir Bažnyčios analitikų kalba, kad būsimasis popiežius turėtų būti Jono Pauliaus II-ojo ir Benedikto XVI-ojo lydinys, tad visai realu sulaukti Karolio Juozapo I.

Koks šis vardas bus, tokia bus pirmoji žinia pasauliui apie naujuosius pontifiko prioritetus, savotiška jo „programa". Laukti, tikėkimės, liko nedaug.

Šaltinis: http://viluckas.lt/koks-galetu-buti-naujojo-popieziaus-vardas/

[paragraf 78]

[paragraf 78]

Kaip iš tiesų vyksta balsavimai konklavoje