Mokslininkai aiškinasi „triukšmingų“ kopų paslaptis

[Benamis]

Anksčiau viduryje dykumos keistus garsus išgirdę žmonės juos priskirdavo įvairiausiems antgamtiniams šaltiniams.

Žymus keliautojas Marco Polo tikėjo, kad tai buvo dvasių garsai ir juos prilygino įvairiausiems muzikiniams instrumentams ar net ginklų žvangesiui. Tačiau dabar mokslininkai rado visiškai kitokią šio reiškinio priežastį.

Marco Polo tokius smėlynus aptiko Gobio dykumoje. Natūralu, kad 14-ojo amžiaus pradžioje logiškai pagrįsti tokį reiškinį nebuvo galimybių, tad nenuostabu, kad keliautojas juos priskyrė dvasių pasauliui.

Senovės Kinijos literatūroje aprašomi ritualai, kuriais buvo šlovinama tokių smėlynų „dieviškoji galia". Net 1941 metais Sacharos dykumą perkeliavęs britų inžinierius ir tyrinėtojas R. A. Bagnoldas, buvo sužavėtas jų nepaprastumu.

Savo užrašuose jis rašė, kad garsą skleidžiančių kopų „keistas choras priminė sirenų dainą, kuria jos vilioja keliautojus į bevandenę lemtį, požeminių varpų skambesį smėlio užklotuose vienuolynuose". Po ištisų šimtmečių mistinių interpretacijų mokslininkai jau baigia kurti logišką smėlio akustikos paaiškinimą.

Šiuo metu jau sutariama, jog reiškinį sukelia smėlio kruopelyčių poslinkiai, lemiantys muzikinio instrumento skambesį primenančias vibracijas. Tikslus garsus skleidžiančių kopų „receptas" vis dar žinomas tik pačiai Motinai Gamtai, bet tyrinėtojai jau gali pasakyti, kokių reikia pagrindinių sudedamųjų dalių ir aplinkos sąlygų. Be to, šios srities ekspertai išskiria du „triukšmingų" kopų tipus.

Girgždančio smėlio kopos

Priešingai nei legendomis apipintos Marco Polo ir kitų senovės keliautojų atrastos dykumų kopos, smėlis ne visada skleidžia melodingą garsą. Kai kurie palyginti kasdieniai paplūdimio smėlynai vandenynų, ežerų ir upių krantuose sukuria „žemiškus" triukšmus. Paprastai jie vadinami „girgždančiu smėliu" (angl. squeaking sands) ir yra dažnai pasitaikantys kitos atmainos - ūžiančių smėlynų (angl. booming sands) giminaičiai. Kaip gi jie veikia?

Užmynus ant paplūdimio ar kopos smėlio lopinėlio, braukiant per jį ranka ar smaigstant jį lazda, pieštuku arba kokiu nors kitu objektu, esant tinkamoms sąlygoms ir reikiamai smėlio rūšiai galima išgauti aukšto dažnio (tarp 500 ir 2500 hercų) garsus, kurių intervalas yra mažesnis nei ketvirtis sekundės. Spaudimo jėga smėlio paviršių priverčia slinktis ir slenkančio smėlio dalelės dideliu dažniu trinasi į aplinkinį smėlį.

Girgždesio efektui susidaryti reikalingas ypač glotnus apvalių ir panašaus dydžio grūdelių kvarcinis smėlis. Smėlio paviršius nebūtinai turi būti status, kaip kad kopose. Paviršius turi būti įkaitęs ir sausas. Drėgnas kartais taip pat gali suveikti, tačiau nei sausas, nei drėgnas smėlis neturėtų būti tankiai suspaustas, kadangi suslėgtą smėlį dar labiau suspausti nėra paprasta. Garso pobūdis priklauso nuo smėlio grūdelių tekstūros ir dydžio.

ZEBRA / www.technologijos.lt

[RoxiO]

Bet jei vis gi kopos ūžia dėl trinties, tai kodėl tai vyksta tik toje vietoje, o ne visose dykumose? Juk tada taip tūrėtų būti visur, kur stiprus vėjas ir sausas smėlis.

[.L.U.T.H.O.R.]

Manau, kad daugiau reikalinga jei sausas smėlis ir vėjas. rašo gi koks smėlis turi būti. O gal ir nevisada išsigauna tas garsas