Žmonijos atsiradimas ir prigimtis.

[paragraf 78]

Kalbant apie religinius karus ir žudymą dėl tikėjimo, man iškart ateina mintis iš geriausio mano matyto religinio filmo "Dogma". Jame kelis kartus buvo pakartota mintis: duok žmonėms gerą idėją ir jie pavers ją mėšlu (na čia aš savais žodžiais ją perteikiau).
Šiaip tikrai nuoširdžiai tikintys žmonės nekariauja tarpusavyje kokiai religijai bepriklausytų. Kariauja tie kas yra fanatikai ir tie kas nesuprato kas yra jo religijos esmė.
B2000 pateiktas pavyzdys yra keistas, nes 1. Tam kad rėkautum visa gerkle Jėzau Kirstau, turi būti arba fanatikas arba nenormalus
2. Jei tau pjaus dėl to galvą tai darys irgi fanatikai arba nenormalūs
Tiek pirmu tiek antru atveju tai nieko bendro su tikrąja religija neturi

[gidas]

"Paviršutiniškai"
Pargraf78 - dėl metodo ir mokslo.

Pažiūrėjau tokioj knygelėje apie filosofiją. A. Anzenbacher'is.

Apie metodą.

Vienintelė filosofijos prielaida yra kasdienis, patirtinis buvimas-pasaulyje, atsivėręs kasdienės kalbos vartosenoje. Filosofija neturi prielaidų. Ji nesiremia jokiu išankstiniu metodu, bet pati sau suteikia metodą ir turinį. Filosofijos metodas negali būti jos prielaida, atvirkščiai - filosofijos metodas pats yra filosofijos problema.

Filosofija kaip mokslas - tik vienu aspektu.

"Apie metodą" pasekoje - filosofiją galima nusakyti tik labai plačia ir neapibrėžta prasme. Filosofija - tik tarpusavyje susietų žinių visuma, t.y., sistema. Šis „sąryšis" ir lemia, kad filosofija yra mokslas, kuriam rūpi žinių arba teiginių sisteminis sąryšis.

Painoka ir (man) ne itin įtikinama...

a.t.sieliui - irgi paviršutiniškai
Apie religiją - keli žodžiai iš ten pat.
2 momentai.

Religija yra visuomet apibrėžtas (konkretus ir realus) santykis tarp žmogaus ir galutinio Prasmės Pagrindo (Dievo, Absoliuto, etc.). Man dūmojasi, kad šis momentas yra brolelio a.t.sielio mintijimo ašis, t.y., itin asmeninis-subjektyvus, kartu, ir nuoširdus dvasinis fenomenas. Esi laimingas žmogus, ir teistinėje filosofijoje tikrai randi atsakymus į tau rūpimus klausimus... 

Kitas dalykas - mokslinė-sisteminė religinio tikėjimo refleksija, t.y., teologija (krikščionybėje). Teologija yra panašesnė į specialius mokslus - pvz., naudojasi kalbos ar istorijos mokslais interpretuojant Šv. Raštą. Šio klausimo neliesiu, nes teologinė argumentacija manęs netenkina, ir nemanau, kad galima „išmokyti" tikėjimo.

Buvau išvykęs ir šiandien parsibeldžiau - labanakt, vyrai

[paragraf 78]

Na Anzenbacheris man niekada nepatiko žinoma, kietai kalba, gerai plunksną valdo, bet daug kam ką jis sako nepritariu

[xsistemax]

Filosofija priešingai,nei religija,nesiremia mistiniais nepatikrinamais dalykais,ir priešingai,nei oficialus mokslas,neignoruoja to,kas netelpa į dėsnius.
Beje,mano išdėstyta teorija daugiau filosofinė.Ir atitinka mokslo atradimus bei religijos dogmas(tą,ko žmonės nesuprato,bet pastebėjo ir savitai interpretavo).

[paragraf 78]

Deja tu klysti. Religija, pvz. krikščionybė ar budizmas, visų pirma remiasi filosofija, o jau tada kitais dalykais. Krikščionybė apskritai formavosi kaip atsakas į filosofiją, nes visas tikėjimas išryškėjo diskusijose su I-III a. filosofais. Yra net tokia frazė: filosofija teologijos tarnaitė. Va pavyzdžiui jei studijuoji teologiją, pirmus du metus studijuoji išimtinai filosofiją, o jau tada pereini prie teologijos.
Taigi, visa teologija pastatyta ant filosofinio pagrindo, o į mistiką mažiausiai kreipiamas dėmesys.

[_Anonimas_]

Filosofija priešingai,nei oficialus mokslas,neignoruoja to,kas netelpa į dėsnius.

Gal gali duoti konkrečių pavyzdžių, ką mokslas (ir konkrečiai - apie kurį mokslą kalbi) ignoruoja kažką dėl to, kad tai neatitinka žinomų dėsnių?

[puodukas]

Kiek esu girdėjęs, tai toks mokslas kuris užsiima konkrečiai "pačiupinėjamais" dalykais, kaip ir atsiremia į sieną, nebeturi galimybių toliau vystytis. O toliau ką nors atrasi yra galimybė tik sujungus fiziką su filosofija išvest teorijas, kur su laiku tas teorijas gal pavyks įrodyti jei jos teisingos. _{Tikriausia tai turėjo mintyse xsistemax.?}

[xsistemax]

Paaiškinsiu,kai tik turėsiu laiko.Aš tapau seneliu!

[gidas]

Patiko tavo xsistemax  išsireiškimas.

„Filosofija priešingai, nei religija, nesiremia mistiniais nepatikrinamais dalykais, ir priešingai, nei oficialus mokslas, neignoruoja to, kas netelpa į dėsnius."

Lakoniška ir apskritai teisinga - pasitikrinau pas A.A.

Pagal jį - filosofijai rūpi to, kas empiriška, neempirinės sąlygos ir pamatai, nes empiriniai dalykai negali būti iki galo paaiškinti kitais empiriniai dalykais. Tuo tarpu realiems mokslams rūpi to, kas empiriška, empirinės sąlygos ir pamatai. Aišku, tai sudaro filosofijoje puikias sąlygas ir įvairioms spekuliacijoms, bet vis tik filosofija save laiko proto mokslu, ir tai akcentuojama, apibrėžiant filosofijos ir religijos santykį. Būdamas pats teologas, šį klausimą A.A. nagrinėja labai atsargiai ir pakankamai painiai, bet galiausiai pripažįsta, kad tikėjime nėra racionalaus (žmogaus) proto, o pati teologija „tiria"(?) teiginius, kurie negali būti įrodyti grynojo proto. Taigi religijos ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis.

Manyčiau, kad tuo viskas pasakyta, ir pridurti nėra ką.
Sveikinimai xsistemax papildžius diedukų gretas

[paragraf 78]

Kai A.A. rašė, krikščionybė išgyveno krizę. Abejonės buvo laikomos nuodėme, buvo reikalaujama aklo tikėjimo ir t.t.
Šiuolaikinė krikščionybė siekia viską paaiškinti proto argumentais (kaip ir pirmaisiais amžiais). Apskritai visa pastoracija statoma ant to pagrindo, kad žmogus keltų klausimus, abejotų, ieškotų racionalių atsakymų.
Tai ką rašė A. yra moraliai pasenę dalykai ir daug kas ką jis rašė savo laiku, nebetinka mūsų laikmečiui

[xsistemax]

Anonime,turėjau omenyje fiziką,nes šitoje srityje tikrai turiu daug žinių.Į tavo klausimą atsakysiu klausimais,radęs atsakymus pats viską suprasi.
Kas yra už regimos Visatos ribos?Ar tikrai,žiūrint iš ten,mūsų laiko strėlė įgyja neigiamą vertę?
Galima paprasčiau:ar užsižiebs šviesos greičiu skriejančio erdvėlaivio priekiniai žibintai?Ar iš galinių to erdvėlaivio žibintų šviesa taip ir liks stovėti vietoje ir fotonus bus galima susisemti į stiklainį?
O galima ir visai paprastai:Ar fotonai,dabar išskrieję iš tavo monitoriaus yra jaunesni už tuos,kurie sudaro reliktinį spinduliavimą?
Radus atsakymus,iškyla klausimas:tai kas yra tas laikas ir erdvė?Ir norisi grąžinti Einšteinui pavogtas smegenis bei atšaukti jį iš atostogų. 
Puoduk,jau seniai bandau pasakyti,kad gilinantis į detales,nematom esmės.Tam,kad ją suprastume,turime apjungti visas pažinimo sritis.
Gide,šita mano frazė daug kam panaši į paveikslą "Tamsią naktį negras anglis vagia". 

[xsistemax]

Įdėmiai perskaičiau taisykles,galiu rašyti joms nenusižengdamas.
Atsakius į pateiktus klausimus,pasidaro aišku,jog laikas diverguojasi ir nebeturi prasmės,kartu su juo ir erdvė.Ir visas stebimas realus pasaulis.Tai kodėl jį mes suvokiame?Todėl,kad patys kuriame.Kartu su kitomis intelekto pasireiškimo formomis.
Štai kodėl aš manau,jog evoliucija,dievo ar ateivių pastangos yra tik paviršutiniškas situacijos vertinimas.Turiu savybę žvilgtelėti taip giliai,kaip tik įmanoma.Nulupti realybės "svogūno" visus įmanomus sluoksnius ir pamatyti esmę.Gal ji irgi nėra galutinė,bet slypi daug giliau už kitų teorijų padiktuotas.
Gide,atsiprašau,ačiū už sveikinimus. 

[gidas]

Paragraf 78.

„Kai A.A. rašė, krikščionybė išgyveno krizę."

Ne taip seniai tas A.A. rašė, o krikščionybės krizė ne tik lieka, bet ir gilėja. Bent jau Vakarų pasaulyje.

„Šiuolaikinė krikščionybė siekia viską paaiškinti proto argumentais (kaip ir pirmaisiais amžiais). Apskritai visa pastoracija statoma ant to pagrindo, kad žmogus keltų klausimus, abejotų, ieškotų racionalių atsakymų."

Labai abejotinas teiginys - nematau jokios galimybės „racionalizuoti" krikščionybę, nes, kaip dauguma religijų, ji yra ortodoksinė, t.y., jos dogmatiniai pagrindai yra neginčijami. O kur dogma, ten racionalumui ar kritiškumui vietos nelieka. Racionaliai galimas nagrinėti tik krikščionybės istorijos, jos įvairių variacijų, apskritai istorinius (jei traktuoti Šv. Raštą kaip istorinį šaltinį) ir pan. klausimus. Krikščionybė kaip tokia negali būti racionalaus ginčo objektu, nes tai tezių sistema, savo teisėtumą grindžianti tradicija ir autoritetu, ir tokiu savęs suabsoliutinimu stengiamasi atsiriboti nuo bet kokios kritikos. Todėl man keista, kad tavęs netenkina pakankamai taikus teologo A.A. teiginys, kad filosofijos ir religijos santykis yra žinojimo ir tikėjimo santykis. Kaip minėjai, krikščionybė formavosi kaip atsakas į filosofiją, ir tikėjimas galutinai susikristalizavo I-IIIa. po Kristaus (ir) kaip šio ginčo išdava. Kitų argumentų neliesiu, nes nėra prasmės - visi (Antikos) filosofai tais laikais buvo „pagonys". Besiformuojanti bažnyčia negalėjo be niekur nieko nubraukti visą Antikos filosofiją tik dėl šios priežasties  - teko ją  „suderinti" su krikščionybe. Tas vėliau ir buvo padaryta - Aristoteliu ar Platonu (kiek mažiau) tiek scholastika, tiek teologija rėmėsi visada. Filosofija tikrai tarnavo religijai.

„Taigi, visa teologija pastatyta ant filosofinio pagrindo, o į mistiką mažiausiai kreipiamas dėmesys".

Nenorėčiau sutikti. Daugumos humanitarinių mokslų programose yra ir filosofinės tradicijos studijavimas. Taip pat ir teologija - 2m. viskas tvarkoje. Bet vėliau - jei esi racionalus ir kritiškas - jau kyla daug problemų, pvz., eschatologijos, mokslo apie pasaulio pabaigą ir pomirtinį gyvenimą, klausimais. Kaip pavadintum tokį „mokslą"? Man iš bėdos tiktų ir mistika.

Pabaigai - ramus ir išlaikytas senojo scholasto Anzelmo Kenterberiečio prisipažinimas : „credo ut intelligam" (tikiu, kad pažinčiau). Tą jis pasakė prieš 1000m., o šiandien tas išmintingas žmogus galėtų tarti ir maždaug taip „pažinau, todėl tikėti negaliu ".

Xsistemax.

Laikas ir erdvė
Anot I. Kanto, tai yra „juslumo formos", t.y., aprioriniai stebiniai, be kurių neįmanomas suvokimas. Šiomis apriorinėmis formomis mums reiškiasi daiktai - erdvė ir laikas nepriklauso daiktams savaime. Tą jis parodė savo apriorinio proto kritikoje. Tuo tarpu, tuo ir pasitenkinu. Mano akimis - (šiandien) tai agnostiniai fenomenai, ir aš jų suvokti negaliu, nors turiu laikrodį ir žinau, kad nuo Kauno iki Vilniaus 100km.
O A. Einšteinui laiko ir erdvės savybes parodė eksperimentų pagrindu išvestos nepriekaištingos matematinės formulės. Bet savo akimis jis „nematė" nei laiko „sulėtėjimo", nei „pagreitėjimo", nei objekto „sutrumpėjimo", nei „pailgėjimo" - visą tai jis suprato, žiūrėdamas į formulėmis primargintą baltą popieriaus lapą ir vietoje Niutono greičio įrašęs greitį, artimą c. Apie laiką ir erdvę A.E. nusimanė 1000-čius x daugiau už mane, tačiau nesu tikras, kad ir jam šie fenomenai buvo aiškūs kaip 2x2.

Dėl evoliucijos.
Ateivius atmetu, su Dievu (daugiau su Rytu religijomis) yra tam tikrų problemų, bet evoliucijoje matau galimybes parodyti, kaip ant šio svieto atsirado homo sapiens. Žmogus protingas.     

[xsistemax]

Visi A.Einšteino darbai remiasi viena aksioma:didžiausiu įmanomu greičiu(šviesos).Pastarųjų metų mokslo laimėjimai rodo,kad šviesos greitis nėra nei pats didžiausias,nei nekintantis.
Taigi,turime tą pačią situaciją,kaip su I.Niutono dėsniais,tik galiojimo ribos didesnės.
Pats metas atsiprašyti Dekarto ir kitų filosofų.Jie be jokių formulių "žvilgtelėjo" giliau.

[lt133]

Visai gali būti, kad pasaulis nesielgia ir pagal Enšteino teorijas. Ir tai neturėtų stebinti