Vyriškis jau 40 metų gyvena pakėlęs ranką

[Benamis]

Norėdami įrodyti savo tikėjimą aukštesnėmis jėgomis, indai dažnai atsisako žemiškų gėrybių. Kartais noras pademonstruoti ištikimybę dievams perauga į maniją. Bent jau taip atrodo tiems, kurie buvo auklėti kitų tradicijų dvasia.

Kam gi iš mūsų ateitų į galvą pakelti ranką ir niekada daugiau jos nenuleisti? Ir visa - dėl Šivos, vienos svarbiausių klasikinio induizmo dievybių.

Kelias į save

Naujajame Delyje gyvena Mahantas Amaras Bharti Dži. Iš pradžių jis niekuo nesiskyrė nuo savo tėvynainių: buvo sėkmingas valdininkas, vedė, nusipirko automobilį, pastatė namą, susilaukė trijų sūnų... Gal ir medį pasodino, kas ten žino. Tai yra, padarė viską, ką, pasak liaudies išminties, ir turi padaryti savo gyvenime tikras vyras.



Tačiau kartą Amarui prisisapnavo vienas sapnas. Kas būtent prisisapnavo, jis niekam nepasakojo, tačiau be jokių paaiškinimų metė darbą, išėjo iš namų ir apsigyveno palapinėje. Visiškai vienas. Tačiau palapinėje jam nepavyko ilgai išbūti, ir jis, vėlgi be pasiaiškinimų patraukė klajoti po Indijos kelius. Galbūt ieškojo dvasinio tobulėjimo kelių, o gal jau tada nusprendė pašvęsti save Šivai. Kas žino? Kad ir kaip būtų, Amaras klajojo trejus metus.

Balsuoju „už"

Tačiau metai bėgo, ir klajūnas suprato, kad taip ir nepasiekė užsibrėžto tikslo - ir Šivai neįsiteikė, ir dvasiškai nepatobulėjo. Ir tuomet dėl kažkokios mums visiškai nesuprantamos priežasties Amaras pakėlė į dangų dešinę ranką. Tai įvyko 1973 metais. Įdomu, ar tuomet jis žinojo, kad taip jos ir nebenuleis?



Pirmuosius kelerius metus raumenys ir sąnariai siaubingai sopėjo, tačiau asketas priprato. Be to, ranka palaipsniui ėmė panėšėti į sausą šaką, ir Amaras nebūtų jutęs skausmo, net jei ranką jam būtų raižę peiliu. Taip ir vaikščiojo jis po Naująjį Delį, lyg nuolat balsuodamas „už".



Galbūt tokia auka Šivai tiko. Galbūt dėl ištiestos rankos Amaras priartėjo prie dievų. Tačiau, turint omeny, kad Amaro ranka virto sausa šaka, o nagai nebuvo kerpami jau keturiasdešimt metų, galima abejoti teigiama Šivos reakcija į tokį atsidavimą.

Ne dėl rekordo

Amaro žodžiais tariant, šioje situacijoje jis atrado kur kas daugiau, nei prarado. Bet kokiu atveju jam pavyko pasiekti harmonijos su savuoju „aš".

Ir be to, kuo gi buvo anksčiau Amaras? Niekam nežinomu valdininku, tėvu ir vyru. Užtat dabar jis išgarsėjo visoje Indijoje, susilaukė krūvos pasekėjų, kurie jį garbina kone kaip Šivą. Tiesa, kol kas niekam nepavyko pakartoti jo žygdarbio. Tačiau juk tai - ne dėl rekordo. O dėl ko?

Delfi.lt

[Hekate]

Tai gerai, kad jis nepagalvojo abiejų ranku pakelti, tai ir pavalgyti pats negalėtu. (o jei Šivai būtu neužtekę). Pakalbėjau kaip tikra vakarietė 

[paragraf 78]

Panašių praktikų galima sutikti visose archajinėse religijose. Kad ir toje pat krikščionybėje. Pavyzdžiui vadinamieji stulpininkai. Tai žmonės kurie gyvendavo ant stulpo. Nuo jo niekur nenulipdami ir priklausomi nuo Dievo ir kitų malonės. Jie metų metus gyvendavo tokiu būdu apsimarindami.

[Benamis]

Dekui uz idomu fakta, nebuvau girdejes, kad ir krikscionybeje tokie dalykai egzistuoja