Prarastas Jėzaus Kristaus mokymas

[Benamis]

Tikrasis Jėzaus Kristaus mokymas atkurtas pagal šventraščius ir išlikusius šventus padavimus.

Mažiausiai tikintys iš Jūsų yra tie, kurie daugiau už kitus meldžiasi ir galvoja, kad jiems daugiau už kitus bus duota, nes patys nesupranta, į ką tiki. Lyg elgetos nieko kito nesugebantys nusižeminę meldžia savo norų išpildymo.

Ko prašinėjate jūs pas Dievą? Ar manote, kad suklydo Jis, siųsdamas jums tai, ką jūs turite? Pamokyti Jį norite, kaip tą Jo klaidą ištaisyti reikėtų? Tai reiškia neišmintingas jūsų Dievas. Kam tada Dievu Jį vadinate? Kodėl Juo tikite ir kodėl Jam meldžiatės?

Patys jūs nežinote, kam lenkiatės. Ir mažai jumyse tikro tikėjimo. Ištiesų, ištiesų  sakau jums, būti mažatikiu yra blogiau, nei netikinčiu, nes Dievą neigdamas pas Dievą ateisi, nes į kokią pusę žemėje beeitum, vis tiek vandenyną prieisi. Bet jei silpnas tavo tikėjimas, tai neini tu niekur, tik į šonus linguoji.

Ko klausyti ir ką garbinti einate jūs į šventyklą? Ir kas patys gerbiamiausi žmonės joje? Rašto žinovai, fariziejai, šventeivos - visi jie, kurie buvo atėję pas mane, iš esmės yra vagys ir plėšikai. Ir dar blogiau, nes ne duoną ir ne auksą jūsų jie vagia, bet patį gyvenimą jūsų. Burna savo ir kalbomis garbina Dievą, širdis gi jų toli nuo Dievo yra. Ir panašūs jie į išpuoštus karstus, kurie iš išorės gražūs atrodo, o viduje pilni kaulų negyvų ir visokio purvo. Ir užveria tie veidmainiai žmogaus dangaus karalystę, nes patys į ją neišeina ir norinčių įeiti neleidžia. Ir mėgsta, kad žmonės vadintų juos „mokytojau, mokytojau".
O jūs nevadinkit jų mokytojais. Jie akli vadai aklųjų, o jei aklas veda aklą, tai abu įkris į duobę. Ir amžiais slepia jie raktus nuo tikrų žinių, pakeičia jas pusiau tiesa, kurią papuošia tiesos rūbu, o nuo to ji pavojingesne ir baisesne už melą tampa.

Dievas netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Bet neturite jūs manyti, kad rasite Jį aprašymuose ir vaizdiniuose įgavusiuose savo pavidalą iš meno ir išmastymo žmogiško, nes tada tarnausite kūriniui ir garbinsite kūrinį, vietoj Kūrėjo. Aukščiausiasis ne pastatytose šventyklose gyvena. Nereikalauja jis tarnystės rankų žmogaus, nes neturi Jis jokio trūkumo. Dangus Jo sostas, ir žemė jo kojų papėdė.

Prašykite ir bus jums duota. Ieškokite ir rasite. Belskite ir jums atidarys. Ir Dangiškasis Tėvas duos Šventąją Dvasią jo prašantiems.
Ir ne netikrų turtų, ne žemiškų gėrybių prašykite Dangiškojo Tėvo, kaip nusidėjėliai prašo, o vienintelio - kad tiesius Jis padarytų kelius, vedančius į Jo karalystę, kad pamatytumėte jūs Aukščiausiąjį savo žemiškojo gyvenimo metu. Nes jei nepamatysi Dievo šiame gyvenime, nepamatysi ir po jo.

Aš noriu duoti jums tikėjimą pačiu buvimu Dievo karalystės, kurioje viskas yra amžiname džiaugsme ir palaimoje, kad šis tikėjimas uždegtų jumyse nenužgesinamą norą surasti ir įgyti ją. Tikėti - tai nesunokusios morkos saldumą ragauti, o patikrinti - tai medų skanauti. Todėl ne tik tikėti, bet patikrinti savimi, įgyti ir pažinti - štai į ką jus kviečiu. O tikėti tuo, ką jau pažinai, nėra reikalo.

Bet jeigu tavo tikėjimas bus tik kaip ramstis neįgaliąjam, tai mažai iš jo naudos. Aš gi duodu šį ramstį sergančiam ne tam, kad jis visą amžių su juo žeme šlubuotų, bet kad sveiku taptų. O tai reiškia, kad pažintų Šventąją Dvasią ir įeitų į Dievo karalystę savo žemiškojo gyvenimo metu, nes dangaus karalystė visada čia, bet jūs nežinote, kaip į ją patekti. Ir tas dangus, apie kurį kalbu - jūsų viduje ir jūsų išorėje. Ir Dievo karalystė šiame danguje, ir jokiame kitame. Ir toli eiti jos ieškoti nereikia. Ir nepasakys: „Štai ji čia", arba „Štai ji ten", nes Dievo karalystė yra jūsų viduje. Ir nesuprantate patys, kokį lobį savyje slepiate.

Bet aš gi stebiuosi tuo, kaip toks didelis turtas uždarytas tokiame skurde.
Yra kai kurie, kas neragaus mirties, iki pamatys didžąją karalystę. Bet pirmiausiai turite pažinti save. Kai jūs pažinsite save, tada būsite pažinti ir priimti Aukščiausiojo. Ir jūs sužinosite, kad jūs Gyvojo Tėvo vaikai, ir per jus, kaip ir per visus savo kūrinius, Jis save apreiškia. Bet žmogus yra pagrindinis Jo kūrinys.

Tai ko slepiate Dievą savyje? Apreikškite jį pasauliui. Pašlovinkite save ir Kūrėją.
Kai jūs pažinsite save, tada save tikrąjį įgysite, ir visos paslaptys, kurios nuo jūsų paslėptos, atsivers jums. Jei jūs nepažinsite savęs, tai jūs būsite skurde ir būsite skurdas.
Jei nesupranti pradžios, tai negali suprasti ir pabaigos. Taip ir neįmanoma pažinti, kas aplink tave, jei nežinai, kas tavo viduje, nes nėra tada ir to, kuris pažinti gali, kuriam duota suvokti dangiškojo Tėvo paslaptis.

Ir neatskirk Dangaus nuo Žemės, nes jis yra Žemės tęsinys. Taip ir neatskirk savęs nuo Žemės, nes tu esi jos tęsinys, o ji - tęsinys tavęs.
Todėl sakau: „Tu visko pradžia ir visko pabaiga". Ir kai pamatysi tai, tada pamatysi Dievo karalystę.

Viskas, kas gyva ir kas atrodo negyva, nematomai surišta tarpusavyje. Ir viskas atskirai yra vienybės dalys. Vargas tiems, kas ribas žemėje kuria ir žmones atskiria, nes danguje nėra ribų, ir žemėje neturi būti. Ištiesų, ištiesų sakau jums - šis atskyrimas yra nesutarimų ir susipriešinimo priežastis. Ar tai atskyrimas pagal sienas, ar pagal kalbą, ar pagal tikėjimą - visviena. Ir jei savo viduje žmogus atskirtas, tai tas pats susipriešinimas jo viduje bus, ir tamsa jame, ir nėra jam ramybės.

Nebijok paklysti, kai ieškosi savo kelio. Tik stipriausi tai sugeba. Ir tuos, kurie išėjo iš bandos, piemuo myli labiau už kitus, nes tik jiems duota rasti išganingą kelią.

Gyvulys nekaltas, kad jis yra aptvare, nes tą aptvarą jam jo šeimininkas pastatė. Žmogs gi savo gėdai sukūrė tai, ko nesugeba nei viena gyva būtybė - pastatė sau kalėjimą savo rankomis ir pats save į jį patalpino.

Ir vargas, kad vaikai jo šiame kalįjime gimsta ir auga ir nežino kito gyvenimo, kaip tik savo tėvų gyvenimą. Ir vėliau matyti jo negali, nes akli jie tapo nuo kalėjimo tamsos ir nemato jie nieko, kas gyventų kitaip. Ir todėl mano, kad jų gyvenimas, tai vienintelis egzistavimo būdas. Nes jei akys niekada nematė šviesos, tai kaip sužinosi, kad tu tamsoje.

Nekaupkite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys naikina, kur vagys pasikasa ir pavagia. Bet į nepražūstančius turtus savo žvilgsnį atsukite. Ir jei tikrąją jėgą turite, tai apleis jūsų sielą žemiški norai ir aistros, kuriomis ji kaip beprotė degė iki šiol. Ir kartu su jais išeis netikros žinios ir išmanymai.

Žmogaus gyvenimas nepriklauso nuo jo turėjimo gausos. Jūs gi rūpinatės ir nerimaujate dėl daug ko. O tik vieno reikia jūsų sielai - kad Dievo žodis, lyg sėkla, įsišaknytų jumyse ir savo vaisių atneštų. Ištiesų, ištiesų sakau jums - kas turi viską, bet trūksta paties savęs, - neturi nieko.

Ir neteisinkite savęs įstatymo vykdymu. Jis duotas mažatikiams, kuriuose netelpa Dievo žodis, kad apsaugoti juos nuo nusikaltimo, kol neįgaus tikrojo supratimo. Įstatymai duodami tiems, kurie ausimis girdi ir nesupranta, akimis žiūri ir nemato, nes įstatymo vygdymas negali atgaivinti, neatneša malonės ir nedaro pranašu. Tai sugeba tik tikrasis tikėjimas, veikiantis meile.

Jums vienintelį įstatymą duodu - meilė. Ant jos stovi visi įstatymai ir pranašai. Ir visi kiti įstatymai - jos vaikai, o ji - jų motina. Ir jei motina tavyje, tai ir visi vaikai tavyje. Ir vardus jų žinoti nėra reikalo, kai je tavo viduje gyvi ir jie tavo esmė.

Sakau gi jums - pamilk savo Dangiškąjį Tėvą visa širdimi, visa siela, visu supratimu. Ir ne dievobaimingu būk, o Dievą mylinčiu, nes Dievas pamilo tave pradžioje, tai pamilk ir tu jį meile tikrąja, meile, kurioje nėra baimės. Nes tobula meilė išveja baimę, todėl kad baimėje yra kančia. Tas, kuris bijo, nemoka mylėti.

Mylėk savo artimą, kaip pats save, nes jei nemyli artimo, o sakai, kad myli Aukščiausiąjį - tu meluoji. Net jei tu būtum pirmuoju pranašu pasaulyje ir gyventum pagal Dievo įstatymą, ir kalbėtum angeliška kalba ir turėtum visą pažinimą ir visą tikėjimą, bet jei neturėtum meilės ir slėptum širdyje pyktį kad ir niekingam kirminui, tai tu tik skambantis variokas, ir nėra tame jokios naudos tavo sielai.

Visi geri darbai, tai išorinė žmogaus šviesa. Bet ne ji apšviečia kelią į dangaus karalystę. Bet yra šviesa viduje šviesos žmogaus. Ir ji apšviečia visą pasaulį. Jei ji neapšviečia - tai tamsa. Ir net jei tu išdalinsi viską, ką turi, ir kūną atiduosi sudeginti, bet meilė neapšvies davo darbų, nebus tau nuo to jokios naudos.

Jūs Meilės vaikai, meile gimę. Ar ne jums meile ir tapti reikia? O tapti meile, reiškia tapti lygiu Dievui, reiškia tapti Dievu, nes meilė ir yra Dievas.

Ir nėra kito kelio į Jo karalystę. Žmogui tai neįmanoma. Dievui gi viskas įmanoma. Į jus Dievo žodį atkreipiu, jus Dievais ir vadinu. Taip apie tai ir raštuose parašyta - iš tiesų jūs ir esate Dievai, tik akys jūsų užmerktos ir nepabudote jūs dar, kad įeiti į šlovę savo. Ir jei meilė jumyse bus, tai ir Dievas jumyse bus, ir jūs Jame. Tobula meilė ir Šventoji Dvasia ateina kartu, nes jos yra viena. Jei tavyje meilė, tai ir Šventoji Dvasia tavyje. Jei tavyje Šventoji Dvasia, tai ir meilė tavo tobula.

Būkit gi švarūs, kaip balandžiai, ir išmintingi, kaip gyvatės. Šviesą, kuri jus išgelbės, patys savo viduje atraskite. Ir net jei Evangelijos puslapiai bus pamesti, juos galima atstatyti iš širdies.

Video rusų kalba:

Saltinis ir papildomi straipsnio komentarai: http://gyvenimorytas.lt/prarastas-mokymas/

[paragraf 78]

Ryški gnosticizmo įtaka. O gnosticizmą visi patriarchatai pasmerkė kaip eretišką dar pirmojo amžiaus pabaigoje.
Jei šie tekstai paremti tikromis evangelijomis, tai greičiausiai gnostikų, kurios yra vėlyvos. Tai vadinamieji apokrifai. Tačiau jose praktiškai nėra autentiško Jėzaus mokymo.