Nemaišykime Velnio su Šetonu..

[Giedrius85]

Lietuvių mitologijoje esama dvasių, saugančių žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, dažnai užkeiktus lobius. Ypač velnias artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu, žemės ir vandens valdovas, siejamas su magija. Manoma, kad jis kilęs iš senesnio velnio. Velinas ir velnias yra ta pati geroji požemio dvasia.
Lietuvių sakmių velnias nėra krikščionybės atnešta antgamtinė būtybė, vaizduojama pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais arklio kanopomis ir uodega. Lietuviškų mitų velniai artimesni kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemės lobius, vandenį, kuris taip reikalingas augalijai. Pagrindinė velnio kaip ir kauko pareiga - saugoti lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus, aukštos moralės žmones, bausti girtuoklius, piktadarius, skriaudikus bei gobšuolius. Krikščionybės laikais velnias buvo paverstas piktąja dvasia. Požiūris į velnią arba piktąją dvasią, tikriausiai suformuotas reformacijos ir kontrreformacijos laikais ( XVI - XVII a. ). Velniai buvo apgyvendinti požemyje, pragare iš ten galėjo ateiti į žemę, skatinti žmogų nusidėti - daryti blogus darbus. Jie tapdavo gąsdintojais ir persekiotojais, neretai vaizduojami kvailiais. Velniai turėjo daug pavidalų : buvo paukščiais (varnomis, ,juodvarniais, tamsiai juodais paukščiais antimis ir kt. ) ; gyvuliais (jaučiu, arkliu, katinu, lape, ežiu) ; ropliais
(žalčiu, gyvate). Kai kada vaizduojami mažais žmogiukais su žalia kepure, jaunuoliais, vokietukais ir pan.
Velniai gyvenę gūdžiuose miškuose, klampiose pelkėse, giliuose urvuose, šakų krūvose, po akmenimis, velėnomis ar požemiuose. Seniau velnias buvo moteriškos kilmės demonas, vadinamas velne, deiva arba deivute, kuri globojusi vėles, saugojusi požemio lobius, vandenis, skolindavusi doriems žmonėms pinigų. Velnę - deivą kaip ir vėlesnįjį velnią, Perkūnas baudžia, muša už vandens uždarymą, todėl per audrą jos nepamatysi, slepiasi. Velnio pavadinimas kilęs iš žodžio vėlė, vėlinė, velionis, vėliukas. Tokiais vardais dar pagonybės laikais vadintos teisingų žmonių vėlės. Todėl galima teigti, kad velnias buvo geroji antgamtinė būtybė. Mirusieji ir velniai artimai bendravo su gyvaisiais. Gerus žmones jie globojo, nedorėlius baudė. Dažnai pasakose velnias pasireiškia kaip gera, o ne bloga antgamtinė būtybė. Padeda trokštantiems geresnio gyvenimo, baudžia išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų atgaivina, padeda praturtėti, o jo skriaudikus nužudo. Vienoje pasakoje velnias gailėdamas vargšo zakristijono, visą gyvenimą dirbusio pas kleboną, sako : „Gaila tavo jaunystės. Visą savo amžių per nieką praleidai, neturėdamas pačios, nei vaikų... Tu nebūk paikas, klausyk manęs aš tave išvesiu į tokią vietą, kur galėsi būti geru ponu ir niekas tavęs nežinos, kur dingai". Daugelyje sakmių velnias nedorų žmonių ne tik neužjaučia, bet ir išjuokia. Neturtingam jis skolina pinigų, galvodamas, kad jie bus panaudoti geram tikslui. Velnio kilnumas neleidžia iš neturtingo atsiimti skolą. Jis visuomet pasitiki žmogumi, nors šis dažnai jį apgauna, laikydamas velnią kvailiu. Pasakose velnias ne toks baisus, koks kvailas. Kai kuriose pasakose velnias yra geresnis už Dievą.
Yra daug sakmių apie tai, kaip žmogus, patekęs į sunkią padėtį, sutinka velnią, žadantį jam padėti, jei šis atiduosiąs, tai ko namuose nepaliko. Žmogus nežinodamas, kad, jam išvykus, gimė kūdikis, pažada jį atiduoti. Bet vėliau velnias, pamatęs, jog žmogus smarkiai kenčia, atsisako pažadėto kūdikio. Kitose sakmėse velnias skolina pinigus, pasako kur paslėptas lobis, manydamas, kad praturtėjęs, žmogus taps geresnis. Negalinčiam skolos grąžinti sutartu laiku, pratęsia terminą. Pagonybės laikų velnias vaizduojamas be jokios klastos ir demoniškumo.
Šiuolaikinis velnias labai skiriasi nuo pirmykščio. Dabar jis vaizduojamas kaip blogio simbolis, piktadarys. O ankščiau - laikomas žmonių globėju, užtarėju. Gal jis ir nėra toks blogas kaip atrodo iš pradžių.

[paragraf 78]

Lietuvių sakmių velnias nėra krikščionybės atnešta antgamtinė būtybė, vaizduojama pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais arklio kanopomis ir uodega.

Sakai? Na atsivertus Vėliaus surinktas sakmes matome, kad velnias ir kanopas ir ragus turi
O tas a la krikščionybės atsineštas velnias, tai iš esmės yra graikiškasis Panas. Toks velnio įvaizdis nėra krikščionybės kaip tokios atributas, tai labiau liaudies ir vaizduojamojo meno suformuotas įvaizdis.

Krikščionybės laikais velnias buvo paverstas piktąja dvasia... Velniai buvo apgyvendinti požemyje, pragare iš ten galėjo ateiti į žemę, skatinti žmogų nusidėti - daryti blogus darbus.

Arba čia prieštarauji sau arba aš kažko nesupratau.
Ta prasme kad teigi jog velnias krikščionių buvo apgyvendintas po žeme, o prieš tai teigei Ypač velnias artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Velnias buvo chtoniškoji būtybė, o chtoniškosios būtybės dažniausiai ir gyvendavo požeminiame pasaulyje.

Pagonybės laikų velnias vaizduojamas be jokios klastos ir demoniškumo.

Galima paklausti? Iš kur šią informaciją paėmei?

Taip pat nori paklausti:
tema vadinasi Nemaišykime velnio su šėtonu, tačiau apie šėtoną nei žodžiu nebuvo užsiminta, tik apie velnią.
Tai koks gi skirtumas tarp velnio ir šėtono? Ir kuo mes čia juos taip maišome?

[Benamis]

Gauni pliusa uz tai, kad nepatingejai parasyti straipsnio, taciau jis man irgi kazkoks neuzbaigtas siek tiek atrodo

O siaip malonu, kad daliniesi.

[Giedrius85]

Šita informacija is baltu ir slavu mitologijos. Šiaip pilnas netas tokios info.. bet bendrauju su baltais, slavais. Tai pagrinde is ju tokia info... Nu jo cia aprasimas apie velnia..
Kas yra šėtonas?
Kalbant apie šėtoną, reikia atsigręžti į senovės Egiptą - kraštą, kuriame gimė viena pirmųjų mitologijų. Senovės Egipto mitologijoje minimas blogiukas Setas, kuris siekė iš brolio Ozyrio paveržti žmoną Izidę. Setas įviliojo Ozyrį į spąstus, nužudė, jo kūną sukapojo į 14 dalių ir išmėtė po Egipto žemes. Kenčianti ir raudanti Izidė surinko visas vyro dalis, nerado tik svarbiausios - lytinio organo. Rastus palaikus našlė apšlakstė gyvybės vandeniu, tada pastojo nuo Šventosios Dvasios ir pagimdė sūnų Horą. Ar tai neprimena krikščionių mitologijos? Marija iš Nazareto po 3000 metų irgi pastojo nuo Šventosios Dvasios. Taigi mitologijos elementus žydai pasiskolino iš egiptiečių, o ne atvirkščiai. Juk ne egiptiečiai dirbo žydams, o žydai jiems. Kitaip sakant, Senasis Testamentas yra Egipto mitologijos vedinys. Setas jame minimas kaip Kainas, kuris nužudė nekaltą brolį Abelį. Vėliau Setas iš Egipto mitologijos patenka į hebrajų mitologiją, o jo vardas keičiasi: Setas - satan -satana - šaitan - šėtonas.
Kuo velnias ir šėtonas yra panašūs?
Labai norint tarp šėtono Seto ir velnio galima rasti panašumų. Velnias - tamsos, požemio ir šalčio, o Perkūnas - šviesos, šilumos ir klestėjimo dievas. Šviesai užgesus, įsivyrauja velnio laikas. Taigi yra du ciklai - velnio ir Perkūno. Egipto mitologijoje taip pat minimi du ciklai: metas nuo saulėtekio iki saulėlydžio vadinamas Ozyrio sūnaus Horo laiku, o saulei nusileidus prasideda blogiuko Seto laikas. Štai čia mitinės būtybės supanašėja, tačiau velnias šalčio ir tamsos laiką prižiūri pusmetį, o Setas - tik pusę paros. Taigi, šių mitinių būtybių kilmė skiriasi.
Ajšku čia kiek žmoniu tiek nuomoniu ir daugelis kitaip supranta ar tiki i velnius šetonus. Ar išvis i tokius nekreipia demesio.. Žodžiu čia mano nuomone ir as toki tikejima toleruoju

[paragraf 78]

Pala pala Tu čia nepatingėjai straipsnelį suregzti apie tai, kad lietuvių kalboje šėtonas velniu vadinamas, bet pats nepatingėjai tą pačią klaidą padaryti Setą sulygindamas su šėtonu, o nežinia ką pavadindamas šventąja dvasia šventosios dvasios samprata čia jau labai vėlyvas laikas, N šimtmečių po Seto, Horo ir kitų Egipto dievybių mito atsiradimo

Šita informacija is baltu ir slavu mitologijos. Šiaip pilnas netas tokios info.. bet bendrauju su baltais, slavais. Tai pagrinde is ju tokia info...

Na jei bendrauji su žmonėmis kurie save laiko pagonimis, tai rekomenduočiau labai tikrinti iš jų gaunamą info, nes ji su realiais duomenimis apie senovės tikėjimus dažnai ne daug ką bendra teturi. Viskas būna persunkta nūdienos ezoterikos mintimi. Beresnevičus apie tai nemažai rašė, o ir pats savo laiku ne tik kad bendravau, bet irgi laikiau save pagonimi.

reikia atsigręžti į senovės Egiptą - kraštą, kuriame gimė viena pirmųjų mitologijų.

Oi ne, Egipto mitologija toli gražu nėra viena pirmųjų jei jau imame mitoligiją ir mitus nagrinėti, tai čia labai vėlyvus laikus paėmei

Ar tai neprimena krikščionių mitologijos?

Tai yra mitinis archetipas, jį gali sutikti bet kuriame krašte.
Kažkaip įtarimas kyla, jog šitą info paėmei iš religijotyrinio košmaro ir blėnių vadinamų "Zeitgeist" vardu

Marija iš Nazareto po 3000 metų irgi pastojo nuo Šventosios Dvasios. Taigi mitologijos elementus žydai pasiskolino iš egiptiečių, o ne atvirkščiai.

O kodėl ne iš budizmo? Arba zoroastrizmo? Nes ten tokie patys mitai buvo

[Giedrius85]

O kodėl ne iš budizmo? Arba zoroastrizmo? Nes ten tokie patys mitai buvo
[/quote]
O todel, nes tokie patis mitai ir tenais buvo

[Giedrius85]

paragraf 78
Galima paklausti? O koki tikejima Tu labiau priemi?

[Benamis]

Nerasyk 2 zinuciu is eiles. Jeigu nori papildyti savo pranesima tam yra specialus mygtukas pavadinimu "Keisti"

[paragraf 78]

O kodėl ne iš budizmo? Arba zoroastrizmo? Nes ten tokie patys mitai buvo

O todel, nes tokie patis mitai ir tenais buvo
[/quote]

Norėdamas tokias interpretacijas daryti, turėtum rimtai pasikaustyti religijos ir mitų fenomenologijoje, nes dabar gaunasi, kad va kažkas kažką primena ir tada daromos Zeitgeisto lygio prielaidos, kurios nelabai ką bendra su realiomis religinėmis ir mitologinėmis paralelėmis teturi iš kur žinau? Iš asmeninio patyrimo ir daugkartinių savo nusiinterpretavimų, būtų seniau

paragraf 78
Galima paklausti? O koki tikejima Tu labiau priemi?

Nelabai supratau klausimo na bet kaip supratau taip ir atsakysiu:
Aš šiaip esu Romos katalikas, tačiau savo tikėjimą bazuoju ne tik ant to ką kunigėlis papasakoja. Kadangi religija susidomėjau nuo kokių 14 metų, tai iš esmės jau dabar tai aktyviai nagrinėjuosi jau gerus 20 metų. Šiaip labai veža mitų fenomenologija ir religijotyra (ypač fenomenologinė jos dalis), tai tikėjimą statau ir ant Bažnyčios mokymo ir ant įvairių dalykų kurie tai papildo (religijotyra, filosofija, gamtamokslis ir t.t.).
Tiesiog stengiuosi labai neinterpretuoti, kol kiek įmanoma neišnagrinėju klausimo. Tada jau galia bandyti interpretuoti. Štai biblijos visiškai stengiuosi neinterpretuoti (nors kaip ir išsilavinimas leistų tai daryti). Tiesiog žinau, kad yra protingesnių žmonių, tad vadovaujuosi jų tyrimais.

Beje, jei mito fenomenologija domina, tai siūlyčiau pasiskaityti dvi knygeles: Mircea Eliade "Amžinojo sugrįžimo mitas" ir Karen Armstrong "Trumpa mito istorija"