Pranašiški sapnai apie mirtį

[Benamis]

Pranašiški sapnai apie mirtį - vaizduotės vaisius, sutapimas ar fenomenas?

Ar galima numatyti mylimo žmogaus mirtį arba pasirinkti mirties akimirką? Kodėl klinikinę mirtį patyrę pacientai mato panašias vizijas? Penny Sartori, daugybę metų dirbusi intensyvios ligonių priežiūros sesele, paskyrė savo likusį gyvenimą racionaliai nepaaiškinamiems reiškiniams.

„Prieš ketverius metus knygų vaikams autorę Shelley E. Parker pradėjo kankinti nuojauta, kad jos sužadėtinis mirs. Nuojauta nepaaiškinama, nes jos sužadėtinis buvo sveikas, o pati rašytoja sirgo vėžiu. Tokią būseną padidino keistas sapnas, kurį ji susapnavo ligoninėje. Dievas šiai moteriai pasakė, kad jai dar ne laikas mirti, todėl pasiims jos sužadėtinį Steveną. Kitą rytą Stevenas, malūnsparnio lakūnas, žuvo.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai Sh. E. Parker susapnavo pranašišką sapną. Anksčiau ji susapnavo draugų dukrą, kurią buvo mačiusi vos keletą kartų. Kitą dieną draugų mergaitė paslaptingai mirė. Kas tai - atsitiktinumas? Vaizduotės vaisius? O gal fenomenas, kurio negali paaiškinti mokslas?
Iki šiol nė viena mokslinė teorija nebandė paaiškinti nuojautos ar išsiaiškinti, ką reiškia pranašiški sapnai ar vizijos. Taip pat nėra žinoma, kodėl klinikinę mirtį patiriantys žmonės mato panašias vizijas: tunelį ir šviesą jo gale, mirusius artimuosius, savo atvaizdą iš viršaus. Sakyti, kad tai tiesiog „nepaaiškinama", yra per lengva.

Tikiu, kad atsakymas gali būti teorijoje, jog žmogaus smegenys ir pasąmonė nėra susiję. Kitais žodžiais sakant, smegenys atspindi sielą, bet nėra jos kūrėja. Tai paaiškintų, kodėl žmonės be sąmonės mato vizijas ir prisimena įvykius, nesusijusius su jų kūnu. Tai taip pat paaiškintų, kodėl žmonės gali pasirinkti savo mirtį. Pavyzdžiui, susirgus ir mirus vienam iš dvynių ar sutuoktinių, netrukus miršta ir kitas.

Mačiau savo akimis, kaip serganti moteris mirė apsupta mylinčio vyro ir vaikų. Vaikai pasakojo, kad mirties akimirką jie išvydo šviesą. Motinos kvėpavimas dingo ir kartu išnyko šviesa. Kita sunkiai serganti moteris netikėtai atsikėlė iš lovos, pažiūrėjo savo dukrai ir pasakė: „Man jau laikas." Po akimirkos ji gulėjo gilioje komoje.

Ilgai dirbančios seselės pasižymėjo nuojauta, kada sunkiai sergantis pacientas mirs. Vienas iš požymių - ligonis pradėdavo kalbėti apie mirusius artimuosius. Jei kalbos prasidėdavo ryte, žmogus vakaro nesulaukdavo. Taip pat pastebėdavome, kad žmogus atgaudavo jėgas ir pradėdavo bendrauti su kažkuo, ko mes negalėdavome pamatyti. Manoma, kad tai - paprasčiausios haliucinacijos, bet ar gali būti, kad nuo jų nepadeda jokie vaistai?

Kai kurios teorijos teigia, kad šios haliucinacijos kyla natūraliai, jog žmogus nurimtų ir mirtį sutiktų be baimės. Tačiau, kaip paaiškinti, kodėl aplink mirštantį žmogų keičiasi temperatūra, sustoja laikrodžiai, dūžta stiklas? Yra žmonių, kurie numato arba pasirenka savo mirtį. Prižiūrėjau sergančią moterį, kuri susirgo iš karto po vyro mirties. Ji žinojo, kada mirs ir seselėms apie tai papasakojo. Ta moteris žinojo, kokią dieną ir valandą išeis iš šio pasaulio - taip ir nutiko, nors gydytojai ir visas personalas kiek įmanydami stengėsi išgelbėti jos gyvybę."

alfa.lt

[Vytautas]

Bendradarbė prieš metus laiko žinojo kada, kaip ir kodėl mirs jos mama. Žiauru. Dar bandė derėtis su anapusinėmis būtybėmis. Nesėkmingai. Tiesiog tarpinis pasaulis buvo priskyręs kiekvienam savotišką kontrolierių kuris spręsdavo kada "išjungti" žmogų ir šiaip jo visą kitą elgseną kontroliuoti. Mūsų pasaulis buvo kalėjimas su tarpinio pasaulio prižiūrėtojais. Kaip sistema norėdavo taip ir elgdavosi. Tiesiog kai kas tą pasaulį neblogai jausdavo ir gaudavo informaciją apie jo planus. Bet tai ne tikras anapusinis pasaulis. Iš tikro anapusinio pasaulio jokia informacija negaunama ir jis nekelia jokių problemų niekam. Tiesiog viskas vyksta natūraliai kai ateina tam laikas. Kai šis kūnas iš tikro tampa netinkamas tolimesniam egzistavimui čia be jokio "paskatinimo".