Tamsa slepia merginos veidą

[Sleeping_angel]

Tamsa slepia merginos veidą

Ši istorija man nutiko prieš aštuonerius metus, bet ją menu taip gerai, lyg ji būtų atsitikusi vakar. O buvo taip. Po trejų metų egzistavimo „bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje" aš išeinu į kitą koloniją (diktatorinę), kurioje mums, sėdėjusiems, pilna nematomų sienų, į kurias beveik kasdien tekdavo atsitrenkti beieškant darbo bei gyvenamojo ploto. Taip besitrankant po mažytę Lietuvėlę vieną gražią pavakarę man teko atsirasti Šiaulių kultūros ir poilsio parke. Ten, man besėdint ant suoliuko ir besimėgaujant gardžiu cigaretės dūmeliu, prie manęs (atsiprašiusi) prisėda kokių keturiasdešimt penkerių metų ponia. Iš pradžių ji tylėjo, bet aš aiškiai pastebėjau, kad ji nori man kažką pasakyti. Po kurio laiko ji kreipėsi į mane:

- Atsiprašau, jaunuoli, aš matau, kad jūsų veide sielvartas.

Aš trumpai jai paaiškinau, kaip man sunku, kad neturiu, kur gyventi bei nerandu darbo. Jei taip toliau tęsis, tai teks grįžti į „zoną". Solidi ponia palingavo galva ir iš lėto tarė:

- Aš tau, vaikeli, galiu padėti. Man kaip tik reikalingas žmogus, kuris galėtų nuo ryto devynių iki vakaro šešių (ponia tuo metu yra darbe) pabūti su devyniolikmete dukra.

Aš nustebau dėl tokio pasiūlymo, juk duktė pilnametė, tai kam ją reikia prižiūrėti. Jinai man paaiškino, jog dukra antros grupės invalidė (nesveikuoja dėl regėjimo, bijo šviesos).

Už šitą darbą ji mane priims laikinai pagyventi, duos pavalgyti ir kas dieną mokės po dvidešimt penkis rublius (tais laikais apie tokį uždarbį tik pasvajoti galėjau). Darbo instrukcija buvo tokia: kiekvieną rytą ta ponia įves mane į dukters kambarį, kuriame visiškai tamsu, ir aš devynias valandas turėsiu tą merginą užimti, t.y. kalbėtis, juokauti, pavalgydinti ir t. t. Jums tikriausiai bus įdomu, kaip aš įeinu ir išeinu pro duris, kad nepatektų šviesa. Visai paprastai. Į tą kambarį buvo dvigubos durys. Ir dar griežta sąlyga: prieš įeidamas aš būtinai turėjau degtukus ir cigaretes palikti savo kambaryje ir rankomis nesiliesti prie dukters. Norėdamas parūkyti aš turėjau išeiti į balkoną ar laiptinę. Už pasiūlytą uždarbį bei gyvenamąjį plotą aš kuo griežčiausiai laikiausi ponios Elvyros reikalavimų. Pirmą dieną su mergina susipažinome (jos vardas Irena), pakalbėjome bendromis gyvenimo temomis.

Iš karto mane labai nustebino jos balsas. Jis buvo toks malonus ir švelnus ausiai, kad vakarais man dar ilgai skambėdavo jos juokas bei žodžiai. Vis galvodavau apie Ireną, kodėl ji visą laiką tamsoje, kodėl jos mama neišveda iš to kambario. Be to, atsirado kažkoks jausmas (vyriškas), kuris traukte traukė prie prižiūrimos merginos. Ir aš, nepaisydamas visų ponios draudimų, vieną gražią dieną savo fotelį prisitraukiau prie pat Irenos ir paėmiau jos ranką į savo. Ji tylėjo, nieko nesakė, nesipriešino, o kai lengvai spustelėjau jos delną, tai ji atsakė tuo pačiu. Kuo toliau, mūsų santykiai darėsi intymesni. Tik man darėsi keista, kad ji nesileido bučiuojama, net ranka negalėdavau jos veido paliesti. Ji bematant sukdavo nuo manęs galvą ir automatiškai sulaikydavo rankas, jei tik aš pabandydavau paliesti jos veidą. Taip tęsėsi gal kokį mėnesį. Bet smalsumas darė savo ir aš neiškentęs nusipirkau kišeninį šviestuvą. Jį įsinešiau į Irenos kambarį nusprendęs, kad ir kas beatsitiktų, pamatyti jos veidą! Tą rytą kaip visada mes iš pradžių kalbėjomės, juokavome, glamonėjomės, o aš su nekantrumu laukiau tinkamo momento apšviesti su šviestuvu (Irenos kambary nebuvo elektros šviesos) jos veidą. Ir tinkamas momentas galų gale pasitaikė. Aš vaikštinėjau tamsoje (po ilgo laiko tamsoje žmogus pradedi orientuotis beveik kaip šviesoje) po kambarį ir pasakojau paskutinį matytą. filmą. Ji gulėjo ramiai lovoje ir atidžiai klausėsi mano pasakojimo. Staiga aš priėjau prie jos ir įjungiau kišeninį šviestuvą...

Po kurio laiko atsipeikėjau gatvėje prie ponios Elvyros namo su šviestuvu rankoje. Žinote, ką, aš pamačiau, tai buvo baisu! Irena, mano supratimu, buvo pati nelaimingiausia mergina, kokią aš kada buvau sutikęs. Vietoje mano vaizduotės sukurto nuostabaus Irutės veiduko aš pamačiau žmogaus ir vilko hibrido veidą. Jis buvo visas plaukuotas ir tamsios spalvos, o akys nuo šviesos blizgėjo tarsi tikro vilko. Na, o daugiau niekaip prisiminti negaliu. Negaliu ir šiandieną prisiminti, kaip atsidūriau gatvėje. Buvau gatvėje, bet man būtinai reikėjo grįžti į savo kambarį pasiimti dokumentų bei savo daiktų. Grįžti buvo baisoka, nes mane ištiko nervinis šokas. Bet aš ryžausi. Einant pro Irenos kambario duris girdėjosi graudus verksmas, bet man neužteko jėgų, įeiti į jos kambarį ir ją paguosti. Skubėjau kuo greičiau viską pasiimti ir dingti iš šio prakeikto buto! Berenkant daiktus, netikėtai grįžo šeimininkė Elvyra ir, pamačiusi mane savo kambaryje, iškart viską suprato. Nieko nelaukdama, ponia nuskubėjo pas Ireną, o po minutės jau buvo pas mane kambaryje. Nuramino ir paprašė rimtai pasikalbėti. Šeimininkė iš pradžių man siūlė viską pamiršti ir toliau dirbti savo darbą, bet aš kategoriškai buvau prieš. Visaip ponia Elvyra įkalbinėjo mane pasilikti, bet aš po to įvykio nebegalėjau nė minutės likti šiuose kambariuose. Tada ji pasiūlė du tūkstančius rublių, kad aš niekam niekada apie tai, ką mačiau, nekalbėčiau. Susirinkau savo daiktus, pasiėmiau duotus pinigus ir, atsisveikinęs su šeimininke, kuo skubiau nėriau tolyn nuo to namo. Naktį praleidau geležinkelio stotyje, o kitą dieną pas pažįstamus žmones išsinuomojau kambarį ir vėl pradėjau ieškoti darbo. Tačiau po kelių dienų man teko kreiptis į psichiatrą, nes negalėdavau užmigti ir būti tamsoje. Būnant vienam tamsoje tuoj pradėdavo rodytis nelaimingosios Irutės veidas. Kai gydytojui paaiškinau, kas nutiko, jis mane paguldė Šiauliuose į psichoneurologinį dispanserį, kitaip tariant į „durnyną". Pasitaikius progai, aš iš ten pabėgau ir daugiau niekam apie tai nepasakojau.

Šią vasarą poilsiaudamas Palangoje atsitiktinai susipažinau su talentingu gydytoju iš Vokietijos. Jam trumpai papasakojau apie nelaimingąją Irutę. Jis man atsakė, kad manimi tiki ir kad medicinos istorijoje ne vienas panašus atvejis žinomas. Būtent šios nelaimės kaltininkas, anot Vokietijos mediko, yra nelaimingas atsitiktinumas, kurio metu Irenos mama, būdama nėščia, galėjo būti mirtinai išgąsdinta vilko ar šuns!
P.S. Prieš kokį mėnesį vidinių jėgų verčiamas, buvau nuvykęs į tą patį butą tikėdamasis pamatyti ponią Elvyrą. Bet mano nusivylimui to buto duris pravėrė visai nepažįstama moteris ir pareiškė, kad nežinanti jokios ponios Elvyros ir čia gyvenanti jau aštuoneri metai. Tai man tuoj tapo aišku, kad ponia Elvyra su savo nelaimingąja dukrele, nepasitikėdama mano duotu žodžiu tylėti, kuo greičiau pakeitė gyvenamąją vietą.

S. S.
1992 m. spalio 3 d. „Šiaulių kraštas"

Kadangi autorius pasirašo inicialais, panašu, kad ši istorija reali 

[Calibrae277]

nustebino tokia pabaiga, kažkaip nesinori patiketi jog, šis pasakojimas tikras, bet gali visko buti kažkaip keistas Irutės veido apibudinimas, idomu kada nors yra užfiksuota kažkas panašaus su rimtais įrodimais, kad ištiesu yra tokiu apsigimimu, kažkokia mistika

[Teroras]

Gal kas nors panasaus ir buvo, taciau jeigu ir buvo, tai manau autorius pagrazino savo pasakojima. Gal net per daug pagrazino

Jis buvo visas plaukuotas ir tamsios spalvos

Tai galejo buti vilkolakio sindromas:



O jeigu tikesime, kad mergina tikrai buvo aklinoje tamsoje, tai nuo zibintuvelio sviesos jam pasivaidenti daug kas galejo

[Supera]

Tai galejo buti vilkolakio sindromas

Jei taip ir nutiko, tai pritariu šiam variantui, o ir jo išgastis logiškas tokiu atveju, tada gal net nebuvo girdėję žmonės apie tokį dalyką.