Ką veikia tavo kūnas begalinėje visatoje?

[Steiblys]

Dvasinis kūnas, yra teologinė - filosofinė koncepcija išrutuliota dar Aristotelio. O kadangi pirmieji krikščionys labai rėmėsi Aristotelio mokymu, tai ir ši koncepcija buvo pritaikyta krikščionybei remiantis ŠvR. Dvasinis kūnas tiek teologijoje tiek filosofijoje apibrėžia tai, jog kūnas ir dvasia yra neatskiriamas vienis t.y. kad žmogus yra tada kai jis yra dvasinė ir kūniška būtybė. Tad nereikia bijoti naujų sąvokų ir iš nesupratimo priskirinėti jos visokiems new ageams, kurie ta sąvoka net neoperuoja

Manau, kad nė vienas iš mūsų kol kas neturi dvasinio kūno. Kitas klausimas dėl termino, kas yra dvasinis žmogus ar kas yra sielinis (juslinis) žmogus? Šiuo atveju, Biblija aiškiai nurodo, kad dvasinis žmogus yra tas, kuriame gyvena Šventoji Dvasia. Jis - Dievo vaikas. Tuo tarpu sielinis (juslinis) žmogus yra Adomo palikuonis, gimęs į pasaulį su nuodėminga prigimtimi, linkusia daryti pikta. Iš tikrųjų nieko kito juslinis žmogus ir negali daryti. Net darydami gera, mes vadovaujamės abejotinais motyvais. Apaštalas Paulius rašė, jog juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios; jis tai laiko kvailyste ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama. (1Kor 2,14) Todėl manau, kad sąvoka dvasinis kūnas negali būti taikomas visiems žmonėms. Žinoma aš tuo nesakau, kad žmogaus kūnas nėra svarbus (atgimusio žmogaus kūne gyvena Šv.Dvasia), bet vis dėlto tokios sąvokos, kaip žmogaus dvasinis kūnas akcentavimas mus gali nuvesti į gnosticizmą. Kaip žinia, vieni gnostikai skelbė, jog žmogus turi kontroliuoti kūną bei jo aistras ir taip susilpninti kūno valdžią dvasiai, nes jis yra dvasios kalėjimas. Tačiau kai kurie tvirtino, kad dvasia iš prigimties yra gera ir negali būti sunaikinta, todėl mums reikia palikti kūną ramybėje ir leisti jam vaikytis savo aistrų. Taigi nors dauguma gnostikų itin asketiški, kiti buvo libertinai. Todėl reiktų atsiminti, kad pvz., krikščionybei II amžiuje gnosticizmas kėlė didelę grėsmę.