Pradinė "Filognozijos pradmenų" mokykla turi 18 tomų, iš kurių parašyta 11. Tai reiškia, kad darbas dar nesibaigė ir galima pereiti prie kito lygio informacijos. Šį kartą tema yra "Rišlio teorija", kuri šiek tiek panaši į "Sievos teoriją" (2020), tik šiuo atveju kalbama ne apie psichologinį psichovektorių, bet apie pažinimo.
"Rišlio teorija" (2024) yra naujoji fizika, kurios užuomazgų galima rasti anksetsniuose tomuose, bet čia visa turima informacija ir daugiau bus pateikta koncentruota ir išsamia forma, vienoje vietoje. Tai pagrindinė filognozijos kaip naujosios fizikos teorija, kuri sudaro jos branduolį, reikalingą gelmininko vadovėlyje, orientuotame į pažinimą.
Antras devynetas bus atrakintas 18 tome, o kol kas turimi pirmi du ir pradedamas trečias. Tad pradžia yra tokia:
D. Mockus. Devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2022
D. Mockus. Senoji dinastija. 11 tomas. 2023
D. Mockus. Rišlio teorija. 12 tomas. 2024
Planuojamoje knygoje bus galima susipažinti su kai kuriais Baltojo drakono vadovėlio pradmenimis ir suprasti kaip veikia baltojo drakono sąmonė. Apie tai daugiau 15 tome "Baltasis drakonas".
Ši knyga bus rašoma iki 2024 m. pradžios. Tekstus viešinsiu šioje temoje ir puslapyje www.filognozija.com O tada bus galima gauti nemokamą elektroninę knygą.
Lincenzija (C) Copyright, Darius Mockus, 2023/24
Trečiojo tūkstantmečio Lietuva
„Filognozijos pradmenys" yra parengiamoji medžiaga didesniam veikalui, preliminariu pavadinimu „Įstatymas ir Dvasia", turinčiam apibendrinti pradinės mokyklos vadovėlinę doktriną, sudarančią filognozijos branduolį. Pagrindinė idėja yra sukurti holoplastinį mokslą, sujungiantį visus atskirus mokslus į vieną, turint tikslą paaiškinti visą pirmapradę realybę. Filognozija šioje sistemoje būtų tarsi aritmetika, apimanti visą DS gylį, žiūrint ne iš vidinės, bet iš išorinės perspektyvos. Tai dieviško mokslo idėja, propaguojama kartu su naujo civilizacijos modelio pasiūlymu, kuris atmeta beatodairišką gyvybės niokojimą, kuria dirbtinį pasaulį darnoje su natūralia gamta ir gyvybe. Pažinimas ir technika nelaikomi tikslu, o žinojimas reikalingas gyvybę ne užgrobti, bet išlaisvinti. Todėl šis holoplastinis mokslas projektuojamas kaip antitranshumanizmas ir antipohumanizmas. Gyvybę peržengti galima tik į dirbtinę gyvybę, gamtą - į technogamtą, o tai nėra siektini orientyrai, nes nėra nieko tobulesnio už natūralią „technologiją". Žinojimas gamtą ir žmogų tik atveria, bet ne peržengia, todėl filognozijos maksima yra - „atidengti neperžengiant".
Taigi filognozija yra holoplastinė aritmetika, turinti išorinę ir vidinę perspektyvą, kuriose atskleidžiama naujoji fizika, reikalinga naujos, filognozijos civilizacijos įvedimui. Šioje vietoje įvedu naujus žymėjimus, kurių pavyzdžiu aiškinsiu pagrindinę idėją. Turime
I. Holoplastinę fiziką (HF) ir
II. Sumatoriaus fiziką (SF).
Taipogi
I. Holoplastinę realybę (HR) ir
II. Sumatoriaus realybę (SR).
Iš to gauname
HR (100 proc.) → HF [R 1000]
SR (10 proc.) → SF [R 200]
HF - SF.
Žiūrint iš sumatoriaus vidaus mažosios sievos dėmenų priemonėmis, naudojama mintirega, kur pagrindinė kryptis yra iš vidaus į išorę, iš subjekto į pasaulį, iš B į D. Žinant, kad D yra ne visas vaizdas, o tik tam tikra susumuotos informacijos dalis, likusi dalis pridedama iš holoplastinio proto, vadinamo rišliu, tai yra R. Gauname tokią struktūrą: B - RD, kur matomas ne grynas, pirmapradis sumatas, bet sumatas, apgaubtas patirties ir žinojimo, kuo jis yra visumoje, tai yra - anapus žiūrono, kuriame turima tik informacinė reprezentacija. Šis mažasis procesas vyksta sumatoriaus realybėje, kurioje yra mažoji sąmonė, matanti holoplastinę realybę iš apriboto vidaus ir pažinti gali tik šio vidaus dėmenų rėmuose. Viskas yra priešingai, jeigu žiūrima iš didžiosios sievos perspektyvos, kuri yra didelių, dvasinių klodų telkinių sieva, kurioje atsiranda gyvybės forma į save įtraukianti visą šią kuriančiąją gaublę, žmogų „žiūrinčią" visą, kaip jis atrodo savo pilnoje sandaroje, kuri vadinama pirmapradžiu kūnu. Tolesnė klodų telkinių aplinka yra kosmosas, paskui yra gamta, gyvūnai ir, galiausiai, žmogus. Svarbiausi yra klodai, kuriantys dvasines gyvūno auras, nes jos yra tikroji gyvybės esmė, o ne organinė judėjimo sistema. Visa egzistencijos prasmė yra vidinėje perspektyvoje, kurioje kiekviena gyvybė, uždaryta savo pasaulyje, suvokia prasmę būtent iš šio vidaus, dualinėje uliumo būsenoje, kur turimas objektyvusis ir subjektyvusis dėmuo. Šis vidinis pasaulis paprastai vadinamas ontologine holograma, kuri rodo būtį, galinčią būti dvasine arba materialia, atverta ir užverta. Filognozijoje laikoma, kad matoma gyvybė - ne vienintelė didžiojoje sievoje ir ši nematoma gyvybė yra nematomos ekosistemos valdovai, kurie apreiškiami ir atspindimi mituose bei religiniuose tikėjimuose. Tačiau naujoje fizikoje pagrindinis objektas yra ne ši „civilizacija", bet nematomų materialių ir dvasinių klodų paslapties atskleidimas, kad juos būtų galima kaip veikiamybę įvesti į sumatoriaus realybę, kur jie būtų „apreikšti" ir taptų žinomu bei valdomu nematomu pasauliu. Tik taip įmanoma fizikos plėtra, kuri iš paprastosios sumatoriaus fizikos pereitų prie holoplastinės fizikos galimybių, atrandant naujas technologijas, kurios anapusinį pasaulį, žiūrint iš išorinės perspektyvos, galėtų įvesti į vidų ir žmogus taptų protiškai reginčiu. Tai yra vadinamasis drakono akies atsimerkimas, drakono įleidimas į žmogaus sąmonės žiūrono vidų, baltasis drakonas.
Kitaip sakant, „Rišlio teorija" yra šios realybės pagrindu sukurta naujoji fizika, sudaryta iš eiolinės mechanikos ir pagrindinių HR ir SR siejančių dėsnių, kurių pagrindu aritmetikos lygmenyje aiškinamas žmogų supantis pasaulis, iš kurio atsiranda gyvybė. Šiuose rėmuose DS [MS] vystoma filognozija / holoplastinė fizika, sujungianti į vieną sintezę realybę ir sumatorių, turi 900 pagrindinių dėsnių, kuriuose formuluojami pagrindiniai jos postulatai, sudarantys visuotinio mokslo pagrindus, apimančius fiziką, chemiją, biologiją, techniką, kosmologiją ir pan. Kai kurie iš šių dėsnių jau atskleisti, kitų reikės palaukti daug tolimesnėje ateityje; o pilnas variantas, visi 900 HR ir SR dėsnių, yra tik „Baltojo drakono" vadovėlyje. Pagrindinė struktūra, ypač žemutinėse pakopose, yra vadinamasis Uroboro kompleksas, paaiškinantis kas yra žmogaus sumatorius ir kaip kloduose susiformuoja dvasinės sietuvos. Aštuoniolikos „Filognozijos pradmenų" tomų tikslas - atskleisti 180 dėsnių, arba 1 / 20, o dvyliktame tome bus parodyti tik kai kurie iš jų, surenkant jau atskleistą informaciją ir įdedant šiek tiek naujos. O aštuonioliktame tome bus užbaigta visa „Filognozijos pradmenų" programa. Kaip pavyzdį galima pateikti vieną iš pagrindinių dėsnių, kuris yra sumatoriaus riboto informacinio ploto dėsnis, kuris rodo, kad didžioji sieva mažojoje sievoje atveriama tik susiaurintu principu, savo dispozicijoje turint nepilna sumavimui reikalingą informaciją, iš kurios gaunama netikra pasaulio reprezentacija, skylanti į atvertą ir užvertą dalį. Dėl šio dėsnio SR rėmuose kuriama sumatoriaus fizika mato netikrą pasaulį ir negali paaiškinti daugybės jos efektų, kurių arba nesupranta, arba iš viso nesuvokia. Holoplastinėje aritmetikoje iš viso yra 900 tokių dėsnių, kuriuose žinant galima kurti visus realybę aiškinančių mokslų variantus, kurie valdo transcendenciją įvairiu gylių ir reprezentuoja skirtingose mokslinės notacijos sistemose. Ši problema yra vadinamoji „Rišlio teorija", atskleisima šiame tome, laikantis ciklui numatytų parametrų rėmų. Šie dėsniai paaiškina, kaip gnostinėje sintezėje formuojamas rišlys, susiejantis MS su DS principu MS → R ← DS. Kadangi rišlys yra informacijos forma sumatoriuje, prisimenant sievos modelį matosi, kad jis susijęs su F sąmone, arba šeštąja sąmone, kuri yra minčių ir komunikacinių substancijų junginys, turintis ateinančią ir išeinančią formą, kuriose yra žmogaus supratimo / žinojimo pasaulis, kuriantis civilizacijos išorinį stilių ir veiklos masto galimybes, kuriose gaunamos priemonės kurti dirbtinę realybę, vis labiau išstumiančią natūralų žmogų ir natūralią gamtą. Todėl, nors ši teorija ir atskleidžiama, ji turi būti naudojama atsakingai, reginčiu ir atsižvelgiančiu būdu, kad nekiltų pavojaus gyvybei Žemėje.
Taigi rišlys yra ženklai, notacija; tam tikra žinojimo būsena, vadinama mintirega; ir teorinis modelis, įkomponuotas į Uroboro vaizdinį, suteikiantį bendrą supratimą, kas yra žmogaus egzistencija šioje realybėje. Ši naujoji fizika, be abejo, nėra pilna ir galutinė baltojo drakono sistema, kurią turint galima kurti kosminę civilizaciją, tai tik aritmetika, kurioje atsiranda bendras supratimas apie žmogaus pasaulį, ir kaip pasinaudojus šiuo supratimu sukurti aukštesnio lygio mokslą, kuriame būtų žiūrima ne iš atskirų disciplinų perspektyvos, bet iš viso mokslo, apimančio visą transcendenciją. Kol kas žinomas tik vienas dėsnis (1 / 900); aštuonioliktame tome bus 180 (180 / 900); visi dėsniai žinosimi tik išrinktųjų, kurie turės priėjimą prie naujo pasaulio galimybių, kuriomis naudojantis bus kuriama naujoji Lietuva, vadinama trečio tūkstantmečio Lietuva. Tai reiškia, kad filognozija skirta pirmiausiai Lietuvai, jos civilizacijos suklestėjimui, kuri numatoma kaip etikos ribose vystoma baltojo drakono civilizacija. Kad būtų įdomiau, programa kuriama konkurenciniu būdu, visą informaciją darant vieša, kad ja galėtų naudotis visi norintys.
Tarp centrizmo ir pusiausvyros
Filognozijos disciplina kuriama kaip naujas prometėjiškas atsišakojimas, nukrypstantis nuo pagrindinio šiuolaikinės civilizacijos kelio, siekiant ištaisyti jame užprogramuotus pavojus gyvybei Žemėje. Šie pavojai vadinami transhumanizmu ir pohumanizmu, kurie šiuo metu intensyviausiai vystomi JAV ir Kinijoje. Kaip žinia, peržengti gyvybę galima tik į dirbtinę gyvybę, o ši negali būti keliama aukščiau už biologinį organizmą, net jeigu daugeliu dirbtinių parametrų jį lenktų. Todėl visi šia kryptimi judantys projektai renkasi gyvybei ir žmogui priešišką kelią, kurio filognozijoje siekiu išvengti. Pažanga nebūtinai turi būti siejama su dirbtinumu ir greitais rezultatais; natūrali pažanga - tokia pat vertinga, net jeigu jos rezultatų reikia laukti šimtus tūkstančių metų. Žmonijai skubėti nėra kur. Humanizmo eroje žmogus iškilo opozicijoje dieviškai gamtai, kai sugebėjo tapti jos valdovu ir šeimininku; tuo tarpu šiuo metu, įvedinėjant pohumanizmą, bandoma žmogų paversti naujo Dievo vergu, kuris yra super DI vadinama, dirbtinė, mąstanti mašina. Sątvarologijoje žinoma tarnavimo, viešpatavimo ir bendravimo struktūra, kuri gerai tinka paaiškinti šią situaciją. Vietoj to, kad būtų renkamasi filosofinė bendravimo dialektika, judama tarnavimo-viešpatavimo rėmuose, juo apdovanojant tai žmogų, tai anapusinę realybę. Mokslo aušroje tapęs tikru pasaulio valdovu, dabar žmogus vėl verčiamas tarnu, kuriuo kadaise buvo religijoje, tačiau šiuo metu Dievas yra dirbtinė mašina ir jos valdoma technosfera, kuri tampa nauja žmogaus ir žmonijos religija, kurioje, vietoj to, kad žmogų paverstų mašinos valdovu, nori jį uždaryti priespaudoje, padarant tik aptarnaujančiu gyvūnu. Dėl šios priežasties ir atsisakau transhumanizmo ir pohumanizmo, kuris juda ne link filosofinės dialektikos, bet link technovergovės, kurioje technika tampa naująja religija.
Kalbant apie technologinius gralius buvo išskirti tokie etapai: natūralistinis-psichologinis, kuriame žmogus buvo tik gyvūnas, neturėjęs žinių apie pasaulį ir išsivysčiusio proto; mechaninis-racionalistinis, kuris sugebėjo racionalizuoti pagrindines paviršines stichijas, atrasti jų mechanikos dėsnius, kurių aukščiausias taškas buvo I. Newton'o mechanika; kvantmechaninis-iracionalistinis, kuriame atsirado vidinės substancijos sandaros supratimas, kuris toks sudėtingas, kad peržengia žmogiško racionalumo rėmus. Tai yra atomo teorija ir subatominė sandara, aiškinama Standartiniame modelyje. Pirmoji gralių žvaigždė yra mechaninė, antroji - kvantinė mechaninė, kurioje trečiajame tūkstantmetyje žengiami pirmieji žingsniai ir trečioji žvaigždė, tikimasi, bus iracionaliosios kvantinės mechanikos fazės peržengimas, kuriame bus atskleistas tikra kvantinės substrato realybės vaizdas. Tai yra minėta pagrindinė šiuolaikinės civilizacijos linija, kurios aukščiausias pasiekimas, manau, bus dirbtinės sąmonės ir dirbtinės gyvybės sukūrimas, kurios pirmas variantas yra elektronika ir algoritmais pagrįstas dirbtinis intelektas. Tai tas vadinamasis pohumanizmo kelias, kuriame DI, o paskui dirbtinė gyvybė, tampa žmogaus valdovu ir šeimininku, o technologija - naująja religija. Norint eiti žmogui palankesniu keliu, reikia suprasti ką reiškia filosofinė dialektika, kurioje laikomasi pusiausvyros reikalavimo, tiek atskiro žmogaus, tiek visos žmonijos atžvilgiu, kuri neturi būti valdoma kaip gyvulių gardas, kontroliuojamas kaip kiaulių ūkis su Elon'o Musk'o čipais. „Po žmogaus" reiškia, kad į jo vietą pastatoma kažkas kita. Jeigu tai technika - turime technocentrizmą, pakeitusį antropocentrinę civilizaciją, kurios vertinimo matas buvo žmogaus perspektyva.
Kaip sukurti kitokį pasaulį, kuriame žmogus nėra nei tarnas, nei valdovas, tikimasi atsakyti filognozijoje, kurioje renkamasi bendravimo dialektika, paremta pusiausvyros reikalavimu, pagal kurį dvivietėje sąmonėje atrandama vietos Kitam, kuris turi teises būti tuo kuo yra, neužgrobiant, neverčiant paklusti ir teikti kokią nors naudą, lyg ši egzistencija būtų kokio nors subjekto nuosavybė. Kiekviena gyvybė ir daiktas yra savo nuosavybė, su kuria santykis kuriamas tik socialinis, tariantis ir derinant interesus, neprimetinėjant savo valios, nelaikant savęs aukštesnio hierarchinio rango egzistencija, kurios minties formos turi tapti Kito vidine savastimi. Tai pasakytina apie visą pasaulį, apie visą Kitą, kuris kaip objektas atsiveria priekinėje egzistencijos dalyje, kurios opozicijoje yra savo subjektinė dalis. Iš filognozijos žinome, kad šis pasaulis yra vidinė realybė, kuri, kaip aiškino A. Schopenhaueris, padalintas į subjektinį ir objektinį vaizdinį, mano filosofijoje paprasčiausiai laikomą subjektine ir objektine sąmone. Šioje vidinėje realybėje egzistencija yra vienintelis, kaip ontologinė holograma, kurioje susikuria savo pasaulis, viską vertinantis iš savo sukauptos informacijos perspektyvos, vadinasi iliuziškai ir netobulai. O tai reiškia, kad nė vienas žmogus nėra jokia galutinė instancija, turinti valdžią ir tiesos monopoliją, turint teisę ją primesti Kitam. Tai reiškia, jog Aš ir Kitas yra du skirtingi pasauliai, kurie neturi būti vienodinami, vieno formos neturi būti primetamos kito formoms, niekas neturi būti neginčijamos valdžios statuse. Akivaizdu, kad mikroschemą ir algoritmą norint padaryti žmogaus valdovu, šis principas pažeidžiamas, ir toks pohumanizmas juda ne prie bendravimo dialektikos, bet prie neovergovės, kurioje žmogus sugrąžinamas į savo pirmykštį religinį būvį, kuriame jis tokiu pat principu buvo pajungtas natūraliai gamtai, kuri buvo jo Dievas.
Šioje vietoje turi būti reikalaujama išsaugoti žmogaus laisvą valią, pagal kurią sprendžia ne mašina, bet žmogus, kuris yra galutinė instancija, taip pat, dirbtinis organas nėra aukštesnės vertės už natūralų ir žmogus neturi būti verčiamas dirbtinio organo vergu. Tai pasakytina apie visus protezus, proto modulius, visus techninius kūno išplėtimus, kurių invazijos į kūną atveju žmogus padaroma tik protezo priedėliu, laikomo tikru šeimininku. Žmogus nebus protezo vergu, ir renkantis kas svarbiau žmogus ar protezas, žmogus visada turi pirmenybę. Atvirkštinė logika yra korporacijų interesų gynimas, kurie nenori nuostolingos invazijos ir reikalauja, kad invazijai esant nesėkmingai, būtų ginami korporacijos pinigai. Šis pavyzdys rodo, ką iš tikro reiškia pohumanizmas: protezo „egzistencija" svarbesnė už žmogaus gyvybę, taip atidarant duris ideologijai pagal kurią dirbtinis pasaulis pranašesnis už natūralų. Natūrali hierarchija - ne tokia. Natūralumas pirmesnis už dirbtinumą dichotomijoja natūra / kultūra; žmogus pirmesnis už gyvūną tarprūšinėje hierarchijoje; gyvūnas pirmesnis už negyvą daiktą. Šios tvarkos apvertimas išdarko moralinių normų struktūrą ir logiką, leidžia įvedinėti prieš prigimtį einančius išsigimimus bei degeneraciją. Kita vertus, tai nėra antropocentrizmas, nes pripažįstama, kad žmogaus egzistencija dvivietė, o tai reiškia, kad jis ne „centras", bet dviejų priešingų polių pusiausvyra. Bendravimo dialektikoje centrizmo ideologijos atsisakoma, Kitam pripažįstamos lygios teisės, pripažįstami „du centrai". Taip „anapus" ir „po" žmogaus pakeičiama į tikrą egzistencijos struktūrą, kurioje jis susisaisto moraliniu apsiribojimu, atsisakydamas divergentinio psichovektoriaus patologijos, remiantis kokia nors iracionalia idėja arba išorinės ar vidinės formos suabsoliutinimu.
Trečiosios žvaigždės epochoje penktasis gralis turėtų būti dirbtinė sąmonė, tačiau toks civilizacijos kelias - ne vienintelis. Filognozijoje siekiama akcentuoti kitą variantą, kuris bus atskleistas ateityje, nes pastarasis reikštų žmogaus kaip pirmaujančios rūšies išnykimą, tad nepriimtinas žmonijos išvystymo siekiančiose doktrinose. Filognozijoje nukreipiu žvilgsnį nuo tendencijos akcentuoti kvantinę mechaniką, kuri šiuo metu yra pagrindinis mokslo objektas, kur trečiajame tūkstantmetyje bus šuolis iš iracionaliosios prie racionaliosios fazės. Filognozijos klodų mokslas kitoks, šiek tiek panašus į racionaliosios mechanikos lygmenį, kuriame technologijai naudojama makroskopinė klodo struktūra, siekiant surasti visus nematomos hipostratos holoplastinius dėsnius, kad būtų savotiški Baltojo drakono civilizacijos „viduramžiai". Šių viduramžių mechanika / dinamika reikalinga kosmoso transportui, naujų judėjimo / skriejimo būdų atradimui. Kaip tai turi atrodyti pilname atskleidime bus pademonstruota 12 tomo eigoje, kalbant apie rišlio racionaliąsias struktūras. Tam reikia ne tikslinti kvantinės mechanikos gnostinio kūno modelį, bet plėsti aprėpiamos hipostratos plotą.
Pagrindiniai filognozijos postulatai
Šiame skyrelyje pristatysiu pagrindinių filognozijos postulatų pavyzdį, kuris atitinka 200 / 1000 gnostinio implanto versijos lygį, paimtą iš jau parašytų „Filognozijos pradmenų" tomų. Tai, žinoma, nėra holopastinis baltojo drakono modelis, tačiau tinkamas susipažinimui kaip formuluojami realybės principai struktūroje MS-R-DS (mažoji sieva - rišlys - didžioji sieva). Iš viso holoplastinė filognozija modeliuojama 900 postulatų pagrindu, tačiau tai jau galutinis variantas, siekiamas tolimoje ateityje, o tuo tarpu siūlau 22 postulatus, kurie jau buvo paviešinti. Kadangi pagrindinis praktinis filognozijos klausimas yra gravitacija ir antigravitacijos raigas, postulatus siūlau mąstyti iš šios perspektyvos, reikalingos proveržiui šia kryptimi. Iki galutinio rezultato dar toli, tačiau skubėjimas nieko gero neduoda ir šis klausimas atidedamas tolimesnei ateičiai. Tuo tarpu čia siūlau susipažinti su postulatų santrauka.
1. Uroboro postulatas. Tai pagrindinis žmogaus sandaros modelis, sudarytas iš: galvos, arba Dvasios ir Įstatymo; kaklo - dvasinių materijų klodo; uodegos materialių substancijų klodų. Tai yra atveriančios ir atveriamos substancijos junginys, dvasioje formuojantis žmogaus pasaulio areną, kurioje vyksta gyvenimo procesas.
2. Sievos postulatas. Tiek žmogiška, tiek nežmogiška realybė suvokiama kaip sievos, kuriose į polinę struktūrą supinti psichiniai ir materialūs klodai: mažoji sieva ir didžioji sieva. Sieva yra bazinis išorinės ir vidinės realybės principas, kuris daugiau taikomas atveriamai substancijai, turinčiai subjektinę ir objektinę formą, psichiką ir daiktą.
3. Gyvybės postulatas. Pasak šio postulato sieva turinti sumatorių yra gyva, o neturinti - negyva materija. Laikoma, kad visos organinės gyvybės formos turi sumatorių, vadinasi jos gyvos net kalbant apie paprastas formas, kaip augalai ir mikroorganizmai.
4. Raigo postulatas. Dirbtinė sieva, sukuriama techninėje sintezėje, vadinama raigu. Visas dirbtinis pasaulis, sudarytas iš techninių aparatų, yra raigų pasaulis, nuo mechaninių iki elektroninių. Levitacijos aparatas, valdomas dinaminiu elementu, vadinamas levitacijos raigu.
5. Konvergencijos - divergencijos postulatas. Pasak šio postulato tarp MS ir DS galimas konvergncijos ir divergencijos santykis. Šį santykį lemia požiūris į techniką, kuris turi tokias dvi pagrindines formas:
MS div DS conv T
MS conv DS div T
Pozityvus požiūris į techniką lemia mažosios sievos divergenciją didžiosios sievos atžvilgiu, kurioje ji išstumiama, pakeičiama savo susikurta dirbtine visata. Tai kiekvienos civilizacijos pagrindinis procesas.
6. Ribos postulatas. Jis reiškia, kad kiekvienos mažosios sievos egzistencijos mastas ribotas, o riba į begalybę žengia tik transcenduodama gyvenimą į dvasią.
JL [P; S] = Lim
S = Lim
JL = Inf
7. Egzistencijos masto postulatas. Žmogaus egzistencijos mastas - ribotas, o jį peržengti įmanoma tik technikos pagalba.
EM = Lim
EM + T = Inf
8. Transglobalizmo postulatas. Šis postulatas apibrėžia kokio gylio gnostinės sintezės reikalingos norint pereiti prie kito planetinės civilizacijos vystymosi etapo, kuris yra vadinamas kosmine civilizacija. Konkrečiai tai sintezė EMZ2 gylyje, turinti teorinį gravitacijos fenomeno paaiškinimą ir techninį levitacijos raigo įrankio sukūrimą. Šioje vietoje svarbu, kad kuriant levitacijos raigą nebūtų pažeisti sąmonės ir gyvybės klodai, neatsirastų kosmoso sandarai ir šiapusinei bei anapusinei ekosistemai pavojingų anomalijų.
9. Tiesos tapatumo rišliui postulatas. Filognozijoje laikoma, kad tiesa - tai ne natūrali atverties-įmesties erdvė, bet tobulas rišlys. Pažinimo tikslas yra tobulo rišlio sukūrimas, ideali proto būsena tokio rišlio suvokime.
10. Evoliucinio-neevoliucinio žmogaus postulatas. Šiame postulate atskiriamos dvejų rūšių civilizacijos, kuriame juodojo drakono civilizacija propaguoja neevoliucinį žmogų, o baltojo drakono civilizacija - evoliucinį. Žmoguje evoliucionuoja rišlys ir jo sukurta technosfera, su dirbtinių daiktų pasauliu, iki pat dirbtinės gyvybės ir gyvūno lygio.
MS - JD - DS
MS - BD - DS
11. Holoplastinės gnostinės sintezės postulatas. Baltojo drakono galutinė būsena pasiekiama tada, kai gnostinė sintezė apima visas įmanomas metafizines ir empirines zonas, sukuriama galutinė filognozijos rišlių forma.
12. Pusiausvyros postulatas. Rišliai turi tris pagrindines sąveikos tarp MS ir DS formas:
R1 - tarnavimas;
R2 - viešpatavimas;
R3 - bendravimas.
R1 forma daugiau būdinga religijai; R2 - mokslui; o R3 - yra filosofinės dialektikos principas, kuriame tarp MS ir DS nusistovi lygiateisiškumas ir pusiausvyra. Tai, mano manymu, geriausias rišlio variantas.
13. Anomalinio įpaviršinimo postulatas. Tai, kas glūdi hipostratose kaip neatveriamas klodas, kurį sunku įrankinti ir įfunkcinti, įpaviršinama tik sukuriant pusiausvyros sutrikimą, arba kitaip anomaliją, kuri gali būti pavojinga gyvybei ir kosmoso tvarkai. Todėl tokie maginiai technologiniai šamanai turi būti tiriami apdairiai ir laikantis etikos normų.
14. Realybės zonų postulatas. Filognozijos teorijoje išskiriamos tokios pagrindinės zonos, kurios sudaro holoplastinės visumos bazinį variantą:
FLZ0 - dabarties srautas;
FEZ6 - mąstymas;
FEZ5 - regimas pasaulis;
MEZ5 - užhorizontis;
MLZ1 - praeitis, istorija;
MLZ2 - ateitis, futurizmas;
MEZ1 - Dievas;
MEZ2 - gamta;
MEZ3 - gyvybė;
MEZ4 - sąmonė.
15. Sumatoriaus tipų postulatas. Sumatoriai, pagal jų kurimą rišlio stilių skirstomi į pirmapradį - tai metafizinio žmogaus būsena; silpnąjį, kuriantį tik kultūrines formas, besiremiantį kalba, tačiau neturintį metafizinių zonų įvaldymo; ir stiprųjį, kuriantį techninius daiktus, kurie valdo hipostratinius klodus ir tam naudojantys matematinį modeliavimą.
16. Trijų klodų tipų postulatas. Šis postulatas gyvybę laiko trijų pagrindinių tipų klodų junginiu: [informaciniai klodai] [energetiniai klodai] [kuriantieji klodai].
17. Pirmapradžio gyvūniškumo postulatas. Jis aiškina pamatinę žmogaus sandarą, aprašomą formule JL [P; S]. Tai yra pagrindinis klodas yra juodoji liepsna, kuris susieja pirmapradį kūną su sumatoriumi. Be šio klodo žmogus neturėtų amžinosios dalies.
18. Kontinuumų postulatas. Mažoji sieva valdoma tapatybinio kontinuumo, o didžiosios sievos kontinuumas netapatybinis. Tapatybinis yra unitarinis kontinuumas, o netapatybinis - infinitarinis.
19. Substantyvimo postulatas. Jis teigia, kad tiek minčių, tiek materijos realybės yra substancijos. Vidinis substantyvumas yra holograminis ir antraeilis, o išorinis - realus. Šis postulatas susijęs su ontologinių hologramų klausimu.
20. Pareidolijos postulatas. Čia laikoma, kad sąmonė yra tik pareidolija, kurianti apolonišką realybės interpretaciją, tuo tarpu tai, kas yra anapus pareidolijos yra dionisiška realybė.
21. Inversijos-eksversijos postulatas. Pagrindinis žmonijos evoliucijos procesas, kuriantis įvairių lygių civilizacijas yra inversija kaip teorinė sintezė ir eksversija kaip techninė sintezė. Nuo to, kokio tipo šiame procese sukuriamas rišlys ir raigas lemia ar turime juodojo, ar baltojo drakono civilizacijas. Priklausomai nuo to, kokios įvairių atradimų ir išradimų praktinės pasekmės, sprendžiama kokia civilizacija geresnė ir kiek žmonija gali sau leisti nesusinaikindama.
22. Sumatoriaus postulatas. Sumatorius sumuoja tik dalį holoplastinės realybės, todėl yra nepilnas jos vaizdas, pasaulį dalinantis į empiriją ir transcendenciją. Pagal tai, koks atvertos ir neatvertos dalies santykis, sprendžiama, koks realybės gylis valdomas. Nuo teorinio ir praktinio šio gylio vertinimo priklauso, kokio pasaulėvaizdžio laikomės: ar viską vulgariai sumaterialiname, ar sudvasiname. Bazinis filognozijos vertinimas yra, kad sumatorius - 10 proc., o transcendencija 90 proc. realybės. Vadinasi realybė laikoma gilia, didžioji jos dalis uždengta ir paslėpta nuo žmogaus proto bei dvasios.
Tokie yra baziniai postulatai, kurie buvo apžvelgti ankstesniuose tomuose ir šiuose rėmuose bus stengiamasi išlikti iki paskutinio, 18 tomo. Tai modelis, apimantis penktadalį siekiamos informacijos, kurios riba bus 180 postulatų, pateiksimų veikale „Baltojo drakono civilizacija: valstybė", I dalis. Su kai kuriais iš jų galite susipažinti jau dabar, kurie pateikti santraukos forma. Tačiau norint sužinoti daugiau, reikia skaityti „Filognozijos pradmenų" 1-18 tomą. Ši visuma kol kas dar nėra gerai susisteminta ir paaiškinta, tačiau šis darbas numatomas ateityje, ateities sisteminiuose veikaluose, kuriuose informacija bus pateikta patrauklesne mokymuisi forma. Kaip jau sakiau, viskas kuriama levitacijos raigo priemonės atskleidimui, kuris gali įvykti mano gyvenimo pabaigoje. Tai, ką čia pateikiu yra alternatyva šiuo metu kuriamam DI ažiotažui, kuri renkasi kitą civilizacijos kelią. Bus galima pamatyti, kiek DI sugeba kurti, o kiek yra tik grandiozinė plagijavimo ir informacijos vogimo afera.
Šeštojo laispnio "magija"
Kaip jau buvo galima pastebėti, Uroborą naudoju kaip pagrindinį pasaulio modeliavimo įrankį, padedantį vizualizuoti pagrindinius jo elementus, išdėstytus rišlia tvarka, leidžiančia sutvarkyti minčių chaosą ir kultūriniame pasaulyje tvyrančią betvarkę, atsirandančią dėl netinkamo idėjų organizavimo ir noro maskuoti ezoterinius žinojimo principus. Įvedus šį supaprastinimą, žinojimo sistema tampa aiškesne ir suprantamesne, jeigu tekstai yra supainioti ir jų prasmė - neaiški. Derinant šiuos du metodus, nuoseklų-laikinį ir kompozicinį-erdvinį, galima pasiekti stulbinančių rezultatų. Toks vaizdavimo būdas būdingas jau pačiai sąmonei, kurioje išskiriama laisvės erdvė ir laiku tekanti egzistencija, taip joje fiksuojant paveikslines ir diskursyvias struktūras. Paveikslas yra rėmai, kontekstas, o vidinė žmogaus erdvė - psichinis srautas, pasireiškiantis kaip mintys ir žodžiai, kuriais viduje reprezentuojamas išorinis pasaulis.
Uroboras susideda iš dviejų pagrindinių dalių, kurios yra atverties-įmesties erdvė, žymima galvine drakono dalimi, kurioje atsiveria šviesusis žmogiškumas, subjektas ir objektas, kaip pagrindinė sąveikos su realybe vieta; ir drakono kūno dalimi, žyminčia visą nematomą realybę, kuriančią žmogaus pasaulį tiek į vidų, tiek į išorę. Tai viso, holoplastinio pasaulio modelis, kurio dalys atitinka objektyvius realybės segmentus, uždedamus ant Uroboro dalių toje vietoje, kuri atitinka vietą anapusiniame pasaulyje. Žiūrint iš vidaus, perspektyva gali būti orientuota į skirtingas Uroboro dalis, priklausomai nuo to, koks kultūrinės kūrybos santykis su pasauliu, kokios dalys išryškinamos, kokios užtamsinamos, įžodinant arba atsisakant žodinti ir akcentuoti kokią nors realybės kryptį. Kokia buvo žmonijos raida per kelis šimtus tūkstančių paskutinių metų žino visi žmonijos civilizacijų tyrinėtojai. Aš šią raidą žymiu magijos laipsniais (M1, M2), kurie reiškia kokią nors civilizacijos metafizinę kryptį, atitinkančią kokio nors laikmečio pagrindinę mąstymo ir visuomenės organizavimo formą. Tai magija suprasta labai plačiai, kaip bet kokios pasaulėžiūros ir ja grįstos praktikos mišinys.
Toliau pateikiu „Filognozijos pradmenyse" naudojamą Uroboro schemą, o po to ją paaiškinu.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/05/m-1_6.jpg)
Matome parodytą standartinį Uroboro variantą ir du dalių žymėjimo būdus, kurie naudoti mano knygose: pirmas yra civilizacijos, vadinamos magijos laipsniais nuo pirmo iki šešto, parodant kur ant brėžinio yra tos civilizacijos orientyras; ir mano nagrinėjamų filosofų žymėjimo, kurie užrašyti toje Uroboro vietoje, kuri atitinka jų filosofinės orientacijos pagrindinę idėją. Pradėsiu nuo civilizacijų.
M1 - magija, toteminė magija;
M2 - mitas, mitinė ritualistika;
M3 - herojinė religija, garbinimas;
M4 - filosofija, teorinė žiūra;
M5 - mokslas, empirinis tyrinėjimas;
M6 - holistinis mąstymas, apjungiant viską.
Visų šių kultūrinių formų perspektyvos centras yra žmogaus egzistencija, matoma iš Uroboro galvos vidaus, tačiau objektinėje dalyje mąstymas gali būti tiek empirinis, nukreiptas į save ir savo atvertą pasaulį, tiek transcendentinis, sukuriant kokią nors nematomos realybės interpretaciją, suformuojant santykį su ja: garbinimo, viešpatavimo, dialogo. Pavyzdžiui, M1 yra gamtinio žmogaus kultūros forma, apibrėžianti jo sąveiką su tiesioginiu žmogaus ir gamtos pasauliu, atverianti transcendenciją tik artimiausiu būdu, tiesiogiai dalyvaujančiu jo gyvenime. Magija asmeninė / socialinė, susijusi su socialinių santykių papročiais, darbu, kariavimu, gyvenimo ciklais ir pan. Magijoje kreipiamasi į įvairias gamtines būtybes, stichijas, prašoma pagalbos arba nekenkti, norima pajungti savo valiai. Priemonės yra ritualai ir simboliai, tikima, susiję su šia anapusine realybe, su kuria bendraujama tokia tarpine kalba, apibūdinama kaip maginiai veiksmai. Šis principas atspindi ankstyvą žmogaus pasaulio pažinimo etapą, jo pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, atsispindinčią okultinėse sampratose. M2 magija turi daug ankstesnio lygio bruožų, tačiau turimos omenyje didesnės teritorijos ir labiau išsivystę socialiniai santykiai: tai jau ne klanai, giminės, bet gentys ir tautos, sukūrusios karalystes ir net imperijas. Tad ritualai jau prilygsta oficialioms valdžios ceremonijoms, kuriose juos atlieka specialus dvasininkų luomas, tarnaujantis vado arba karaliaus struktūrai, turinčiai valdovo ir valdžios statusą. M3 yra herojinė religija, kuri vystėsi istorijoje nuo kokio nors išskirtinio kultūrinio / civilizacinio įvykio, susijusio su ezoterinio mokymo skelbimu, padariusio didelį įspūdį žmonėms, išsivysčiusio, sudievinus Mokytoją, į religinę bendruomenę, garbinančią pradininką. Toks buvo gnostikų judėjimas, prasidėjęs nuo Jėzaus iš Nazareto gyvenimo ir darbų; islamo religinis judėjimas, inicijuotas Muhamado arabų pasaulyje; Budos religinė doktrina, skelbusi kaip išsivaduoti iš šio pasaulio iliuzijų bei kančių ir pan. M4 žymi visiškai kitokią santykio su realybe formą, kurios etaloninis variantas atsirado Senovės Graikijoje, bet analogiškas buvo ir senojoje Kinijos bei Indijos civilizacijoje. Pagrindinis bruožas - ritualinės garbinimo praktikos atsisakymas, pasinėrimas į mąstymo ir pasaulio pažinimo būvį, kurio pagrindinis tikslas - žinojimas ir išmintis. M5, sakoma, išsivystė iš filosofinės pasaulėžiūros, dar labiau sustiprinus pažinimo ir praktinio tyrimo metodą, kurio tikslas - gauti tikrų, faktinių žinių ir tik iš jų kurti pasaulio modelius. Šiai orientacijai būdingas materializmas, objektyvios realybės akcentavimas, empirizmas, metafizinių spekuliacijų redukcija, „tiesos" apoteozė ir pan. Ir, galiausiai, paskutinė forma, M6, yra filognozija, kuri atsisako siauros perspektyvos ir siekia tapti vadinamąja „visko" teorija. Todėl ant Uroboro ji žymima kaip gaubiantis apskritimas, apimantis ir sujungiantis visas dalines orientacijas, įtraukdamas į savo sudėtį visų civilizacijų turėtus tyrimo laukus, tačiau dabar jau tiriant tikru, visumą matančiu mąstymu, drakono akimi.
Tą patį galima pasakyti ir apie keturis išsirinktus filosofus arba religijos pradininkus, įskaitant ir mane, kurių padėtis ant Uroboro schemos rodo filosofijos / religijos pagrindinę kryptį. Filosofai yra du paviršininkai - Nietzsche ir Šliogeris, kurie daugiausiai yra empiristai, akcentavę nusisukimą nuo metafizinės transcendencijos arba net rodę jai atvirą priešiškumą; taip pat rodoma mano padėtis, kuri yra gelmininko, arba metafiziko, tačiau ne tradiciniu stiliumi, bet jau minėtu filognozijos, holoplastiniu. Tai nusisukimas nuo pasaulio ir psichologijos į artimąją transcendenciją, kurio tikslas - suobjektyvinti filosofijos / filognozijos orientaciją, suformuluoti gelmės doktriną, kurios priemonėmis būtų galima plėsti civilizacijos mastą, padarant ją transglobaline. Ir paskutinis asmuo yra Jėzus iš Nazareto, davęs pradžią krikščionybei Vakarų civilizacijoje, prasidėjusiai nuo gnostikų kultūrinio / religinio judėjimo, dar susijusio su ankstesniais religiniais formatais, kuriuose siekiama ne pažinimo, bet garbinimo, maksimaliai atsiribojant nuo materialistinio, šiapusinio pasaulio, siekiant sudvasinti savo gyvūninį pradą, užsitarnauti amžiną gyvenimą. Ši sistema suformuluota taip, kad parodytų visas pagrindines galimas civilizacijų kryptis, remiantis žinomiausiais pavyzdžiais, kurie iki šiol yra aktualūs ir susiję su lietuvių tautos istorine perspektyva. Galima manyti, kad šiuolaikinė mokslinė civilizacija nustelbusi visas kitas ir kad tik ji turi formuoti Lietuvos ateitį, tačiau visi žinome, kad sumaterialėjusi ir amoralizuota tauta nesugebės pasiekti aukšto lygio, jeigu neįsisavins viso istorinio žmonijos paveldo, suradusi visose perspektyvose savo unikalų kelią ir likimą. Jeigu turėsime tik skeptinį scientizmą, sekuliarizmą ir pozityvizmą, bus tikro dvasinių orientyrų praradimo problema, kuri neleis pasiekti metafizinių aukštumų ir įrodyti savo tautos istorinį genialumą. Kaip jau buvo galima suprasti, aš Lietuvai siūlau atsisukti į transcendenciją, susikurti etinį santykį su transcendentine anapusybę ir kurti lietuvišką holoplastinį realybės supratimo variantą, kurį reprezentuoja mano pristatoma filognozija. Tai filosofija ir mokslas viename, bet ir kažkas daugiau - dėl savo visuotinės orientacijos, sujungiančios viską, kas geriausia visose pasaulio tyrimo kryptyse.
Filognozijos struktūra
Ankstesniame skyrelyje paaiškinau, kad lyginant su kitais sąveikos su realybe modeliais, filognozija išsiskiria tuo, kad ji apima viską ir planuojama kaip holistinė žinojimo sistema, peržengianti atskirų disciplinų apribojimus. Ši visuma modelyje suprantama kaip visos Uroboro dalys, kurios šiame tekste bus suabstraktintos ir pavaizduotos kaip filognozijos struktūrą imituojantis apskritimas. Jis apima visas numanomas realybės dalis, nuo atvertų iki metafizinių, pažįstamų spekuliatyviai tiek racionaliu, tiek intuityviu būdu. Buvo minėta, kad viršutinė Uroboro / apskritimo dalis žymi atvirąjį žmogiškumą, žmogų ir visas žinojimo sistemas, pagrįstas antroposofija; ir atitinkamai apatinė dalis yra realybės fundamento vieta, žyminti Kūrėjo poziciją, teosofiją. Šie terminai nėra nauji, jie žinomi nuo 19 šimtmečio ir jų stengiuosi nenaudoti; tačiau ši logika akivaizdi ir ji sudaro universalią realybės sandaros esmę. Tai du centrai, arba du fundamentai, ankstesnėse knygos žymėti fundamentum I (Kūrėjas) ir fundamentum II (žmonija). Kita opozicija yra materijos ir dvasios pasauliai, kurie yra kita polinė opozicija, kuri mąstoma ne egzistencijos, bet substancijos požiūriu, kaip pagrindiniai klodų tipai, įeinantys į gyvybines ir negyvybines sievas. Šis principas iliustruojamas toliau pateikiamoje schemoje:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/05/filognozijos-struktura.jpg)
Matome, jog suabstraktintas Uroboras dalinamas į keturis segmentus, atitinkančius keturias filognozijoje postuluojamas substancijas:
I - atominė materija (suformuluota D. Mendelejevo);
II - eteris (suformuluotas J. Maxwello);
III - esencijos (postuluojama D. Mockaus);
IV - juodoji liepsna (postuluojama Jėzaus iš Nazareto kaip Šventoji Dvasia ir D. Mockaus kaip juodoji liepsna).
Šie keturi padalinimai apima dvi metafizinės ir empirinės realybės puses, vadinamas materija ir dvasia, kur materija formuoja gamtą ir kosmosą, o dvasia - sielų dimensiją ir dieviškos Šv. Dvasios realybę, įeinančią į dvasinių substancijų sudėtį, kuri manifestuojasi per vidinę žmogaus dalį, rodančiosios substancijos erdvę, vadinamą sąmoningu žiūronu, kaip jos metafizinė dalis. Ši struktūra nėra visa transcendentinė, dauguma substancijų yra ant regimumo-neregimumo ribos, pradedant atomine substancija, turinčia tris pagrindines fazes: kietą, skystą ir dujinę. Kieta dažniausiai atveriama pilnu atvėrimu, o skysta ir dujinė tik daliniu, nykstamu atvėrimu, kuri žinoma tik pagal poveikio efektus ir neregimuosius pojūčius. Eterio žinomiausia forma yra šviesa, kurią jaučią akys, kuriančios tamsos ir šviesos sauluvos pasaulį, kuris yra pirma transcendencijos forma, sudaranti akių kontroliuojamą materialaus pasaulio atvertį. Kitas pavyzdys - technologinis, kai eterio bangos naudojamos radijo ryšiui, arba informacijos perdavimui, įrodant, kad ši „nematoma" transcendencija taip pat materializuojama, padaroma matoma per jos poveikį. Kaip matomos esencijos galima suprasti suvokus savo sąmonės lauko principą, kuris yra atviroji dvasinių substancijų dalis, „materializuojanti" esencijas ir juodąją liepsną kaip rodančiąją ir rodomąją substanciją šviesos arkoje. Tai pirmapradė atvertis-įmestis, kuriama dvasinių substancijų, esančių daug subtilesniame transcendencijos sluoksnyje negu materialūs klodai, iš kurių sudaryti materialūs kūnai. Šv. Dvasia tiesiogiai susijusi su Kūrėjo perspektyva, kuris per ją valdo sąmoningą gyvybę, o per eterius, objektyviojoje kryptyje - kosmosą ir gamtą. Kitaip sakant, šios substancijos iš tikro nėra užvertoji būtis, bet atsiveria per objektyviąją arba subjektyviąją žmogaus dalį. Tai nėra fantastinės spekuliacijos, informacija gaunama žmogaus pagrindinių dėmenų atidžiu ištyrimu, kurio metu, atvirkštinės projekcijos į transcendenciją būdu, sukuriamos tik tokios realybės, kurios tiesiogiai arba užuominoje matomos sąmonėje.
Taip gaunama sistema, apimanti visą Uroboro apskritimą, dalinamą į pagrindinius filognozijos teminius laukus:
1. Žmogus - sątvarologija.
Ši dalis ilgą laiką buvo valdoma empirinės filosofijos, kuri akcentavo žmogų, visuomenę arba gamtą. Šiais laikais ją atitinka fenomenologija, egzistencializmas, marksizmas, psichoanalizė, politikos teorija. Tai vieta, kurioje formuojasi civilizacijos psichovektoriai, arba sievarai, apibrėžiantys, koks kolektyvinės sąmonės santykis su šiapusiniu ir anapusiniu pasauliu, kokia gyvenimo prasmė ir kokia geriausia visuomenės valdymo santvarka. Sątvarologijoje svarbus protas ir kalba, kaip pagrindinės argumentavimo ir komunikavimo priemonės, jeigu santykiai racionalūs, pagrįsti ne afektais, bet protu.
2. Gamta - technologinė substratologija.
Gamta čia suprantama kaip „materijos sankaupa", kuri postuluojama mokslo ir yra pagrindinis objektyvaus, faktografinio tyrinėjimo bei pažinimo objektas. Svarbiausios disciplinos yra chemija ir elektrodinamika, kuri pereina į biologiją bei genetiką; ir, be abejo, mechanika, tyrinėjanti gamtos jėgas bei judėjimą gravitacijos kontekste. Tai vieta, kurioje įvyko didelis technologizavimo proveržis, sukūręs dabartinės mokslo civilizacijos suklestėjimą. Filognozijoje ši dalis tyrinėjama ne kaip atskira disciplina, bet kaip holistinės visumos dalis, susiejant su kitomis Uroboro sritimis.
3. Kosmosas - technologinė substratologija.
Kosmosas šiais laikais daugiausiai suprantamas kaip regimasis kosmosas, tyrinėjamas naudojant optinę ir neoptinę fenomenologiją. Metafizinė kosmologija - tik spekuliatyvi, postuluojanti tokias realybes kaip „tamsioji materija" ir „tamsioji energija", „didysis sprogimas" ir pan. Filognozijoje kosmoso teorija integruojama į kitas disciplinas, imtinai iki teologijos ir teosofijos, tariant, kad yra kuriantysis visatos centrinis klodas, atitinkantis religinio Dievo vaizdinį.
4. Sielų dimensija - teorinė substratologija.
Sielų dimensija moksle apleista sritis, daugiau priklausanti religijai, magijai, okultizmui bei mistikai. Filognozijoje ji laikoma teisėta tyrimų sritimi, kuri, manau, turi būti pakelta iki teorinio lygmens, nes sąmonės fenomenai ir efektai įrodo, kad egzistuoja materiją transcenduojanti realybė, atsakinga už ontologines hologramas ir dvasines auras gyvūnuose. Ši sritis svarbi besiformuojančiam psichotronikos bei psionikos mokslui, kuriuos nori uzurpuoti ir pasisavinti karo pramonė.
5. Šv. Dvasia - teorinė substratologija.
Ši Uroboro teritorija daugiausiai spekuliatyvi, siejama su dieviško realybės centro veikimu, kuris naudojamas dvasinių gyvybės formų kūrimui ir palaikymui. Tai radikaliai antimaterialistinė dalis, kuri yra priešingame realybės poliuje negu atominė substancija ir yra jos kūrėja bei formuotoja, formuojanti gamtą bei gyvybę joje. Tai tarpininkas tarp gamtos, gyvūno ir Kūrėjo, kuris grindžia išorinę ir vidinę egzistenciją, įgalina gyvūnines ir negyvūnines sievas. Galima sakyti, jog juodoji liepsna yra sievos pagrindas, sukuriantis jungimosi prielaidas, kuris yra ne bet koks, ar chaotiškas, tačiau formuojantis „protingas formas", tokias kaip kosmosas, gamta ir gyvybė.
6. Kūrėjas - teorinė substratologija.
Kūrėjas yra fundamentum I, esantis priešingame kūrinijos poliuje fundamentum II atžvilgiu, palaikantis visą būtį ir yra dvasinių bei materialių klodų kvintescencija. Tai mano dažnai minėta „kuriančioji gaublė", kurianti dvasines ir materialias sievas, kaip mažoji sieva - žmogus ir didžioji sieva - kosmosas. Ši gaublė įdeda į sievas palaikantį protą pagal savo kuriančiąją idėją ir yra šios visatos „architektas". Tai galutinė visos realybės sritis, kuri paprastai religijoje, teologijoje ir metafizikoje vadinama Absoliutu arba Absoliučia Dvasia. Kiek ši realybė pažini, galima vertinti įvairiai. Viena forma atvertis, arba apreiškimas, tikrai įmanoma - kaip informacija. Kitas klausimas - kokios jos formos: mentalinės, jausminės, juslinės, kalbinės? Ir kiek šioje informacijoje yra tikro turinio. Tai priklauso nuo gnostinės sintezės lygio ir nuo to, ką su šioje sintezėje atsiveriančia realybe norima daryti.
Filognozijoje naudojami keturi galimi „kintamieji", rodantys kokias pozicijas galima užimti: [prieš], [nuo], [į] ir [su]. Manau, geriausias paskutinis variantas, tačiau šiuo metu esame civilizacinėje būklėje, kurioje išsivystė radikalus priešiškumas anapusinei realybei, kuriame žmogus siekia iškovoti valdovo statusą, reikalingą tam, kad taptų šios visatos šeimininku, Kūrėjo planą perkuriančiu pagal savo valią, išsikėlus ambiciją visą kosmosą paversti perdirbtu žmogaus kūriniu. Filognozija šios pozicijos nepalaiko ir stengiasi išmintingesnio santykio su pasauliu, kuriame žmogus supranta savo vietą, netrokšta dalykų, einančių prieš gamtos tvarką ir prigimtį.
I. Kanto vieta rišlio teorijoje
Norint gerai įsisavinti rišlio teoriją, naudinga prisiminti kai kuriuos teorinius pradmenis iš filosofijos istorijos, o būtent I. Kanto žmogaus teoriją, susiejant ją su mano senesniais, dabar archyve esančiais, modeliais, kad suprastumėte pagrindinius sątvarą sudarančius dėmenis. Glaustai tariant, I. Kanto problema buvo - ištyrinėti, kas yra žmogus, pažiūrėjus į jį kaip į pirmapradę substanciją, turinčią tam tikrą įgimtą formą. Galima manyti, kad ši apriorinė forma yra tik galutinio, išsivysčiusio žmogaus užuomazgos, nepakylančios aukščiau psichologinių struktūrų, o galima manyti, kad jos kyla iki proto loginių formų, kurios įgimtos, ateinančios iš substanciją formuojančios genetikos. Kita dalis, pasak I. Kanto, yra įdedama informacija, kuri kaupiasi tiek iš išorės, tiek iš vidaus visą gyvenimą ir formuoja patirtinį žmogaus sluoksnį. Buvo manoma, kad šioje informacijoje nėra jokios logikos, dėsnio, struktūros, ir kad visa tai į masę duomenų įdedama aprioriniu būdu, iš gryno, substancinio žmogaus. Vadinasi, žiūrint abiem kryptimis, galimi du jų vertinimai, priklausomai nuo to, kaip interpretuojamas fenomenologinis sąmonės turinys.
Susiejus šį principą su mano žmogaus senesniu modeliu, kuris buvo naudojamas iki Uroboro atradimo, gaunama I. Kanto filosofijos interpretacija sątvarologijos požiūriu, kuriame ontologinių hologramų auras bandoma paaiškinti kaip substancijas, kurių viduje vyksta informacinis procesas, sumavimo būdu įvidujinant tiek objektyvius, tiek subjektyvius duomenis, pavirstančius į fenomenologinius sumatus, susijungiančius į veikimo psichovektorius, apibrėžiančius ontologinės hologramos santykį su išorine realybę iš jos vidinės reprezentacijos perspektyvos. Šis vidinis pasaulis, formuojamas informacinio proceso, įterpiamo į grynas substancijos formas, vadinamas ola, olotu, realinu, sieva, sievaru ir pan. Pažiūrėjus iš išorės, ontologinės auros yra substancija ir energija, turinti tam tikrą, šiuo metu nežinomą mechanizmą, sukuriantį suvokimo būseną vidinėje jos dalyje. Iš kitos pusės, energija perneša informacinius morfizmus, kurie susumuojami į pasaulio ir asmenis vidinę reprezentaciją, kuri įsodinama į substanciją suformuojant jos holograminį sluoksnį. I. Kantas laikė, kad ta vieta žmogaus sandaroje, kuri grindžia suokimą, turi tam tikras apriorines formas, į kurias, įgavusi kokybes, įstatoma surinkta ir susumuota informacija. Jo manymu, šias įgimtas, apriorines formas naudinga pažinti, nes taip įmanoma suprasti, ką pažinimo procese sukuria informacinė reprezentacija, o ką į ją įdeda pats žmogus, ir teorijoje šiuos elementus atskyrę, žinosime kiek joje yra tikro, o kiek sukurta žmogaus. Ši teorija postuluoja daikto savaime nepažinumą, nes tos nematomos jo savybės, neva išskaitomos protu, yra tik įgimta proto forma, neturinti nieko bendro su pačiu pasauliu ir yra tik suvokimo informacijos tvarkymo priemonė, kuri padeda žmogui sukurti tvarkingą anapusinės realybės reprezentaciją.
Filognozijoje laikausi kitokio požiūrio: labiau subalansuoto ir atitinkančio faktinę žmogaus padėtį transcendencijoje. Manau, jog pažinimas yra ne apriorinis, bet visas aposteriorinis, ir substancijos dėsniai bei postulatai išvedami aposteriori, apibendrinant informaciją, o paskui ją patikrinant praktikoje - tai yra vadinamoji gnostinė / teorinė sintezė. Kita vertus, I. Kantą laikau teisiu, kad žmogus kaip gryna substancija turi įgimtas logines formas, kurias galima pritaikyti protu performuojant tikrovę, primetant jai apriorines logines struktūras, šiuo atveju jau esančias technine sinteze, naudojama dirbtinių, techninių daiktų kūrimui. Žinoma, techninės idėjos savo įkvėpimą gali semtis ir iš patirties, tačiau būtinumą ir tvirtumą techninei realybei suteikia techninis protas, kuris yra tarsi substanciją sutvirtinantis cementas, antropomorfinį / techninį protą darantis būtinu, arba kitaip - apsaugo nuo loginio subyrėjimo. Tai reiškia, kad grynasis žmogus pasaulio pažinimui duoda nedaug, žinoma, jeigu tai nėra savižina, ir viskas, kas įgimta, iš teorinės sintezės turi būti išimta. Dėsnis, jeigu jis neišvestas iš pačios anapusinės realybės, yra bevertis, nes jo būtinumas biologinis, vadinasi - struktūrinė iliuzija. Tačiau suprantu, kad šis klausimas dar turi būti tiriamas, nes neaišku, kas liktų iš apoloniškos sąmonės, jeigu iš jos išimtume visas apriorines substancinio šablono formas: ar turėtume sugebėjimą duomenims suteikti tokią formą, kuria jie yra anapus, ar liktų beprasmių impulsų chaosas? Fiksatas yra būtinas patiriamos informacijos sutvirtinimas, kad ji turėtų aiškią formą ir logiką, padedančią žmogui sėkmingai prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi.
Todėl manau, kad teorinei sintezei vertingesnė yra rišlio teorija, kuri visa paremta patirtimi ir logika, susiformuota iš patirties, indukcijos būdu. Tuo tarpu I. Kantas įdomesnis raigo teorijoje, kuri jau yra teorijos praktinė sintezė, idėjas sujungianti su materialiu pasauliu ir kurianti techninius daiktus. Kadangi šis tomas yra skirtas rišlio teorijai, joje I. Kantas nebus pasitelkiamas, tačiau jo įžvalgos svarbios 17 tomui, vadinamam „Kosminė civilizacija", kurioje bus atidžiau patyrinėtas raigų kūrimo klausimas, kuriame analizuosiu, kiek suformuoti raigo idėją reikia apriorinės ir kiek aposteriorinės logikos. Bendrai tariant patirtimi grįsta logika yra indukcinė, o įgimta forma - dedukcinė. Kuriant raigą jos tarpusavyje sąveikauja ir sukuria kokį nors derinį. Tai ypač ryšku teorinėje technologijos dalyje, kur jos principai pagrindžiami kokia nors realybės samprata, kuri nebūtinai teisinga, net jeigu raigas efektyvus. Būtinybė kaip erdvinis geometrinis schemos apribojimas - daugiau apriorinė sistema, kur šio apriorizmo geriausias pavyzdys yra vadinamoji Euklido geometrija. Tačiau akivaizdu, kad iš šių suvokimo apribojimų protas sugeba išsiimti ir sukurti neeuklidinę geometriją, kur aksiomos yra ne suvokimo, bet spekuliatyvinės, paremtos vaizduotiniu mąstymo laksatu, veikiančiu semantiniame minties kontinuume, kuriame nėra griežtų priekinės sąmonės apribojimų, ir mentalinis laksatas kuria daug sudėtingesnius, daugiadimensinius morfizmus.
Manau, kad savavališkų aksiomų metodu galima peržengti visus I. Kanto postuluotus apriorizmus, kurios seniai naudojamos moksle, neklasikinių geometrijų ir algebrų priemonėse. Šiais laikais I. Kanto kategorijų lentelė seniai peraugta struktūra, turinti tik istorinę vertę, nes paremta tomis proto savybėmis, kurios išvestos iš šablono suvokimo, paimto iš fiksatinio sumavimo, bet neatitinka vaizduotinio suvokimo, kuris paimamas iš laksatinio sumavimo ir su juo susijusių galimybių peržengti „logines būtinybes", kurių ribose judėjo I. Kanto „Grynojo proto kritika". Tad filognozijoje teigiama, kad logika yra konstruktas, kuris gali turėti klasikines, fiksatines būtinybes ir neklasikines, laksatines būtinybes, kurios paimamos iš skirtingų sumatoriaus vietų ir apsiriboja arba peržengia įvaizdintas substancijas. Neklasikinė logika daug efektyvesnė daikto savaime tyrimo priemonė, nes ji neapribota reprezentacijos rėmais ir turi platesnį arsenalą noumeną labiau priartinti prie transcendentinės substancijos, sukuriant galimybes vykdyti tikrą transcendencijos teorinę sintezę, kuri yra veikianti, taip efektyvumu pagrindžiant jos teisingumą.
Tai pasiekiama per spekuliatyvinių aksiomų kūrimu, nesusijusių su suvokimo šablonais, kuriose galima atverti nematomą pasaulį, suvokiamą kaip neklasikinio dėmenų ekrano kuriamas multipleksas, įveikiant tapatybinį vienetų kontinuumą ir sukuriant naują jo variantą, pagrįstą nehomogeniška erdvę, artimesne anapusiniam pasauliui, kuris neturi būti interpretuojamas naudojant paprastąsias, fiksatines sumatoriaus dalis. Tai viena iš rišlio teorijos prielaidų, kur norima sukurti kažką panašaus į holoplastinę „algebrą", kurioje būtų galima simbolių priemonėmis aprašinėti visą metafizinės realybės logiką. Žinoma, tai nėra klasikinė algebra, pagrįsta skaičiaus koncepcija, nes filognozijoje pagrindinis elementas yra ne skaičius, bet multiplekas. Iš viso to seka, kad tikrovės pažinimas gnostinėje sintezėje ne spekuliacijos ir ne kliedesiai, nes pagrįsti patirtimi ir indukcija, vadinasi, norint didinti galimybes, reikia plėsti patyrimo apimtį, arba procentą, ir tobulinti indukcijos priemones, kuriomis būtų galima iš surenkamos informacijos išvesti anapusinės realybės „dėsnius" arba „būtinybes", jeigu jos iš viso yra reikalingos. Kaip apskaičiuojama tai, kas neturi dėsnio ir nebūtina, galima pamatyti kvantinės mechanikos priemonėse, kurios jau seniai peržengusios klasikinę I. Kanto problematiką.
Keturi a priori
Sujungus I. Kanto filosofiją su Uroboro modelyje užkoduotomis analizės galimybėmis, nesunkiai galime gauti du jo apriorizmo variantus: transcendentalinį apriorizmą, orientuotą į dvasinę substanciją, kuri yra ant subjektyvaus U-formos poliaus; ir transcendentinį apriorizmą, kuris orientuotas į materialią substanciją ant objektyvaus U-formos poliaus, būdingą spekuliatyviajam materializmui, atstovaujamam, pavyzdžiui, Q. Meillassoux. Šiame skyrelyje mane domins būtent šis variantas, nes jis leidžia į filognoziją įvesti rišlio teorijai naudingų sumtoriaus teorinių modifikacijų, galinčių palengvinti gnostinės sintezės objektyviąja kryptimi procesą. I. Kanto filosofija orientuota į gryną apriorinį protą, sudarytą iš grynos, dar informacija neužimtos, substancijos, kuri turi tam tikras įgimtas formas ir dėsnius. Iš priešingos Uroboro pusės, kurioje turime ne protą, bet daiktą, arba materialųjį substanciškumą, galima siekti tokio pat tikslo atskleisti grynojo daiktiškumo formas ir dėsnius, kurie yra iki-introjekciniai, arba, tiksliau, esantys iki patyrimo. Tai Q. Meillassoux pozicija, kuris siūlo atvirkštinį I. Kanto apriorizmo variantą. Ką tokiu atveju reikštų grynojo daiktiškumo kritika suprasti nesunku: tai būtų kažkas panašaus į gryno daikto pasirodymo sumatoriuje galimybių kritiką. Ši pozicija būdinga jau nuo fenomenologijos pradžios, E. Husserlio filosofijoje, kurioje jis siekė „sugrįžti prie pačių daiktų". Čia belieka padaryti pastabą, kad „daiktiškumas" gali būti dar per daug žmogiška sąvoka, kuri iškreipia metafizinį daiktiškumo a priori, nes tikrajam daiktiškumui gali būti būdingas ne apoloniškas, bet greičiau dionisiškas substanciškumas. Todėl „daiktas" pakeičiamas substancija, nes „kietas" daiktiškumas, tik viena, kraštutinė jos forma, o kitos substancijos yra stichijos, kaip vanduo, oras, eteris, kurios yra nedaiktiškos, ištisinės terpės, greičiau vadintinos substancija.
Atvirkštinis apriorizmas, beryšiškumas tarp proto ir daikto, Uroboro modelyje gali būti pavaizduotas taip:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/05/mockus.jpg)
Matome, kad Uroboras yra išardomas, objektinę dalį išimant iš subjektinės, ir objektas mąstomas nepriklausomai nuo subjekto, kaip spekuliatyviajame materializme. Tai gali būti keista pozicija, nes vargu ar tikrovėje toks išardymas įmanoma, bet galima bandyti įvykdyti teorinį išardymą, kuriame subjektas apsiriboja ir bando daiktiškumą ir materialų substanciškumą mąstyti apvalant jį nuo visų transcendentalinių a priori. Daikto a priori turi būti paimtas iš objektiškumo krypties, kuri mąstoma ne subjektyviomis žmogaus proto sąvokomis, bet objektyviais aprioriniais daiktiškumo dėsniais. Pateiktame pavyzdyje Uroboras yra išplėstas, rodantis du žmogaus sluoksnius: šiapusinį, paprastą, gyvūninį žmogų, kuris remiasi racionalumu, orientuotu į juslinį daiktiškumą; metafizinį žmogų, kurio subjektyvioji dalis pakilusi iki dvasinio laiptelio ir orientuota arba į šio pasaulio tiesioginį daiktiškumą arba į transcendenciją, peržengiančią juslumą į hipostratą. Ši struktūra, jau išvaduota iš koreliacinės prievartos objektiškumo atžvilgiu, turi keturis segmentus, atstovaujamus keturių filosofų arba gnostikų, kurie orientuoti arba subjekto, arba objekto kryptimi ir priklauso žemajam arba aukštajam žmogiškumui. Tie filosofai yra šie:
A - dvasia, Jėzus iš Nazareto;
B - esencijos, D. Mockus;
C - sąmonė, I. Kantas;
D - daiktai, A. Šliogeris.
Šioje schemoje matome keturis galimus apriorizmo variantus, kurie atitinka keturias substancijos formas, kurios gali būti transcendentalinės, arba subjektyvios, ir transcendentinės, arba objektyvios. Kiekviena iš substancijų mąstoma aprioriniu požiūriu, kaip ji egzistuoja savyje ir sau nepriklausomai nuo orientacijos į kokį nors priešingą, arba žemesnį / aukštesnį polių. Šiame brėžinyje rodyklėmis pavaizduotas A. Šliogerio filosofijos metodas, kuriame dvasinė substancija vadinama Niekiu (A segmentas), o jos kraštutinis koreliatas, juslinis daiktiškumas, vadinamas Esmu (D segmentas). Tai reiškia, jog A. Šliogerio manymu, norint apvalyti daiktiškumą nuo gyvūninio žmogiškumo apnašų, reikia jo sąmonę pakelti į aukštesnį dvasinį lygmenį, tarsi filosofas taptų dieviška sąmone, ir šiame teoriniame žvilgsnyje, juslinis daiktiškumas išsivaduotų nuo gyvūninio proto apriorinių struktūrų ir pamatytų daiktą tokį, koks jis yra savyje ir sau, nepriklausomai nuo pažinimui skirtų intelekto kategorijų bei gyvūninių poreikių tenkinimo. Tai būtų empirinis spekuliatyvusis materializmas, kuris mąstyto daiktišką pasaulį, gamtą nesuinteresuotu žvilgsniu. Kita vertus, jeigu filosofas yra gelmininkas, jis orientuojasi ne į paviršinį daiktiškumą, bet į metafizinę transcendenciją, kurioje suvokiamas nedaiktiškas materialus substantyvumas, kuriam reikia dieviško ekstrasensorinio patyrimo, galinčio pamatyti nesumuojamas substancijas, juslinius daiktus gaubiančias tarsi auros, kaip oras, eteris, esencijos ir pan. Šis variantas jau atstovauja mano sistemą, kuri neatsisako transcendavimo, kaip reikalavo A. Šliogeris. Su spekuliatyviuoju materializmu šios abi pozicijos siejasi tuo, kad abiem atvejais siekiama atsisakyti gyvūninio koreliacianizmo, pakylant į aukštesnį dvasinį lygmenį, kuriame objektyvumas regimas viršžmogišku žvilgsniu, leidžia jam pasirodyti tokiu, koks jis yra savyje ir sau.
Pagal parodytą keturių segmentų schemą, reprezentuojančią keturis sątvaro dėmenis, galimi tokie sąveikų principai:
C → D - paprastas natūralios sąmonės pažinimo principas protas-daiktas;
C → B - gyvūninio proto sąveika su transcendencija, kaip magija ir technomagija;
A → D - dieviškas žvilgsnis į šiapusinį pasaulį;
A → B - dieviškas žvilgsnis į šiapusinio pasaulio metafizinį dėmenį.
C → A - įvairios sąmonės išplėtimo praktikos, pakilimui į dvasinį dieviškos būtybės lygmenį.
Visos šios kryptys turi savo atitikmenis moksle, filosofijoje, religijoje ir filognozijoje. Kaip matome iš Uroboro schemos, D. Mockus susijęs su B segmentu substancijų spektre, vadinasi jo orientyras yra neregima materija, kuri ne tiek daiktiška, kiek substanciška pagal jau minėtą kriterijų, kur substancija yra tam tikras neapčiuopiamas klodas, įeinantis tiek į žmogaus sątvaro sandarą, tiek į aplinkos daiktiškumo metafizinę šaknį, kurį ištyrus objektyviuoju būdu, atsiejus nuo subjektyvumo apnašų, galima atrasti, kas tai yra savyje ir sau, kaip nepriklausomas nei nuo sąmonės, nei nuo dvasios klodas, kad būtų galima gauti giliosios realybės gnostinę sintezę, galinčią padėti išplėsti mąstymą objektyviąja kryptimi ir pasitarnauti civilizacinio rišlio išauginimui, o po to, galbūt, ir ribotam sutechninimui, priklausomai nuo to, kokia šio klodo prigimtis ir kokia jo paskirtis visumoje. Žinoma, tai ne maginis ir technomaginis principas, nes filognozijoje laikomasi nuostatos, kad į žemo išsivystymo, gyvūninę sąmonę neleistina duoti žinojimo išplėtimų, nes gyvūninis protas nepajėgus teisingai naudoti galimybių ir jiems nesuvokiamas etinio apsiribojimo principas, kuris įmanomas tik būnant dievišką regėjimą turinčioje dvasioje, sugebančioje suprasti gyvybės etikos normas. Vadinasi, jeigu iš pradžių ir atrodė, kad filognozoja propaguoja magiją ir technomagiją, tai neteisingas įspūdis, nes pažinimas vykdomas aukštesnės sąmonės požiūriu, kuri neturi gyvūninio moralinio supuvimo bruožų.
Taip gaunama keturių a priori sistema, susiejama su keturiais filosofais / gnostikais: Jėzus iš Nazareto atstovauja metafizinės, dvasinės būties a priori; D. Mockus atstovauja metafizinės, materialiosios būties a priori; I. Kantas atstovauja proto substancijos a priori subjektyvioje grynojo žmogaus dalyje; A. Šliogeris atstovauja nežmogiško daiktiškumo a priori, materialiosios būties kryptyje, kuris yra imanentinis transcendentinės būties fenomenas. Manau, kad subjektyvioji kryptis išvystoma naudojant dedukcijos metodą, kaip tai darė I. Kantas, vadinantis jį analitika, o objektyvioji kryptis vystoma naudojant indukciją, surenkant kuo daugiau empirinės ir viršempirinės informacijos ir tada ją apibendrinant gnostinėje sintezėje. Toks modelis sumažina neteisingo teorinių žinių panaudojimo galimybę, ir kiekvieną sritį mąsto ne gyvūninių pragmatinių poreikių tenkinimui, bet tam, kad būtų paaiškina pasaulio paslaptis ir atsakyta į klausimą, kas yra žmogus. Tam pageidautina naudoti spekuliatyvųjį materializmą, kurį suformulavimo vienas iš iniciatorių Q. Meillassoux. Tai žinoma, tik teorinės prielaidos, tačiau šiomis gairėmis bus sekama toliau vystant rišlio teoriją šiame ir kituose tomuose.
F. Nietzsche'ės linksmasis mokslas
Norint sėkmingai išvystyti filognozijos projektą, reikia jį teisingai įrėminti realybėje, kurios, mano manymu, vienas iš geriausių modelių pateiktas F. Nietzsche'ės filosofijoje. Jis sėmėsi iš Schopenhauer'io, kuriame yra pirmas šio modelio variantas, dar nepakankamai išvystytas ir netinkamas šiam tikslui. Vokiečių kalboje žodis das Leben reiškia ir „gyvybė", ir „gyvenimas", suprantami kaip vienis, tuo tarpu lietuvių kalboje išskiriami du skirtingi aspektai: išorinis ir vidinis. Dėl šios priežasties lietuvių kalboje šią filosofiją galima vadinti tiek gyvybės, tiek gyvenimo filosofija. Pagal F. Nietzsche'ės knygų turinį omenyje turima daugiau gyvybė, o gyvenimas - tik konkreti jos apraiška, kaip vidinės egzistencijos ištęsimas laike ir išsiplėtojimas erdvėje. Taigi, norint teisingai suprasti kaip turi būti vystomas civilizacinis rišlys, reikia žinoti, kas yra gyvybė ir jos realizacija gyvenime. F. Nietzsche'ė šią sistemą vadina „linksmuoju mokslu", kur linksmumas pirmiausiai kyla iš metafizinės išminties, gyvenimo paslapties supratimo.
Prisimenant ankstesnėse knygose minėtą erdvės ir laiko metafiziką, kur pirmoji atitinka apolonišką, o antroji - dionisišką pradą, galima kurti dviejų rūšių „ontologijas", statišką ir procesinę. Procesinė ontologija akcentuoja veiksmą, tapsmą, judėjimą, laiką, muziką, gyvenimą, šneką, kurios vidinė esmė yra valia viešpatauti, nes judėjimas, kitimas yra kaupiamasis ir, kadangi substancijos elementai yra galios / jėgos kvantai, jų sankaupa kuria „galios centrus", kurie tarpusavyje sąveikauja tai išsivystydami, tai sugriūdami. Šis procesas yra tam tikra valia, kuri yra stiprėjimo arba silpnėjimo tendencija substancijoje, kuri, jeigu sėkminga, kuria vis didesnę sankaupą, kurios istorija priklauso nuo galios santykiuose išryškėjančios likimo kreivės. Vadinasi, tapsmas turi kūrimo ir naikinimo savybę, kur vieno centro iškilimas sunaikina kitą, tačiau niekada nėra amžinų galios centrų, nes visi centrai laikini ir, atėjus laikui, žlunga. Vienas tokių galios centrų substancijoje yra gyvybė, kuri pažymėta šia laikinumo žyme, egzistenciją darančia tragiška. Kitaip sakant, F. Nietzsche'ė šias priešingas tendencijas vadina komedija, kuri yra kūrimas, ir tragedija, kuri yra naikinimas. Schemoje tai atrodo taip:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/05/linksmasis-mokslas.jpg)
Matome tą patį, jau matytą, Uroborą, kuris buvo naudojamas analizuojant A. Šliogerio filosofiją, tik čia pakeisti liniuočių principai, kad atitiktų F. Nietzsche'ės konstruotą pasaulėvaizdį. Paveiksle pavaizduotos dvi skalės: gamtinio tapsmo ir istorijos, kurių pagrindinis skirtumas tas, kad gamtinis tapsmas yra nežmogiška realybė, rėminanti žmogiškos egzistencijos pasaulį, o istorija yra vidinis vaizdinys, kuris gamtinį tapsmą pakeičia egzistenciniu arba protiniu konstruktu, susietu su sąmonės laiko perspektyva. Tuo tarpu tapsmas gali būti matomas tiek kaip sąmonės idėja, tiek kaip metafizinė duotis, nepriklausanti nuo žmogaus. Gamtinis tapsmas paprastai sukasi ratu, ir jeigu žmonija vystosi, tai tik biologiniu būdu, kaip rūšis, tobulėjant jos genetikai, tuo tarpi istorijoje vyksta proto kaupimasis, kurio metu auga kultūrinis ir techninis dirbtinis pasaulis, iš biologinės rūšies žmoniją paverčiantis į išsivysčiusią civilizaciją, kuri, F. Nietzsche'ės manymu turi būti Žemės Imperija. Tačiau kadangi pati gyvybė pažymėta tragedijos ir komedijos ženklu, kur tragedija yra egzistenciniai apribojimai, neleidžiantys žmogui vystytis begaliniu vystymusi ir galiausiai nutraukiantys visas pastangas natūralia mirtimi; o komedija yra nenoras susitaikyti su šiuo likimu ir begalybės siekimas, norint įveikti mirtį, kuri yra gamtinė būtinybė. Vadinasi istorija, nenorinti tik suktis gamtinių ciklų rate ir siekianti be galo plėsti galią visatoje, paženklinta komedijos ženklu, kuri F. Nietzsche'ės yra perinterpretuota į „linksmąjį mokslą". Imperinė ambicija yra tik komedija, nes nėra amžinų imperijų, tačiau, kita vertus, tai gamtos dėsnis - natūraliai kuriasi gigantiški kolektyvai, besivienijantys apie imperine valią, ir jeigu jie verti nugalėti, tam tikram laikui tampa galios centru, tapsmui primetančiu savo proto struktūrą, vadinant tai vertinimu ir vertybių nustatinėjimu.
F. Nietzsche'ės manymu, valia viešpatauti priklauso natūraliam tapsmo procesui, tačiau atsiradus egzistencijai, ji perkeliama į istorinį procesą, į kurį įveda savo potencialą, kuriant politinius ir kultūrinius darinius. Taip išorinė galia įtraukiama į žmonių vidinius pasaulius, kurie paskui tampa kolektyvinės kūrybos projektu, įtvirtinančiu jo valią viešpatauti, priklausomai nuo to, ar valia stipri, ar silpna. Žiūrint iš šios perspektyvos, F. Nietzsche'ės manymu, statiškos būties era baigėsi ir laikas Europoje pradėti „tragiškąją epochą", kuri pereitų nuo apoloniškos prie dionisiškos sąmonės. Pagrindinis vaizdinys, kurį naudodamas filosofas aiškino tapsmo substancijos pagrindinę būseną yra muzika, neturinti statiškos formos. Tai reiškia, kad materija kaip apoloniška forma - atgyvenęs vaizdinys ir jis siūlo apolonišką pavidalą pakeisti muzikos srautu, nes substancijos pagrindinė forma yra muzika. Tai muzika, turinti savo harmonijų ir simetrijų sistemą, kuri, kadangi ji materiali ir kaupiasi, auga, jungiasi, skaidosi, grupuojasi, imituodama tarsistabilias formas, būdingas apoloniškai perspektyvai. Tragedijos gimimas gali reikšti nesugebėjimą pasipriešinti gamtiniam likimui arba konkrečios, krikščioniškos metafizikos ambicijos žlugimą, Vakarų civilizaciją imant kaip vieną iš atvejų ir pavyzdžių.
Parodytoje schemoje visa realybė turi universalią dalį ir individualią, kur universali yra substancija, o individuali - informacija. Pavyzdžiui, gamtinis tapsmas laikomas universaliu procesu, o istorija individualia informacine trajektorija gamtoje. Tad tokius F. Nietzsche'ės konceptus kaip valia viešpatauti ir amžinas sugrįžimas galima mąstyti tiek iš vienos, tiek iš kitos perspektyvos, kur bazė - universalus principas, o individualus principas yra jos realizacija. Kitaip sakant, yra jų metafizinis ir empirinis variantas, kuris įžodinamas kalboje ir įgauna tam tikrą kultūrinę formą informaciniame psichovektoriuje. Visa istorija yra žmonijos evoliucija tik iš biologinės rūšies iki išsivysčiusios civilizacijos, rodančios informacinės struktūros sureikšminimą sąmonėje, kur reikšmę ir svarbą įgyja informacinės tapatybės ir asmenybės, gyvūną paverčiančios į žmogų. Tendencija gali apsisukti į priešingą, ir šie informaciniai galios centrai, judantys link imperinių junginių, atsiranda ir išnyksta, pagal tapsme užkoduotus viešpatavimo valios dėsnius bei likimą. Holoplastinio rišlio informacija yra maksimalus informacijos sureikšminimas, kuriame visa, kas nežinoma, visa metafizika, tampa informacine proto forma, pasiekusi galutinę savo ribą, kurioje individas pakeliamas aukščiau už beformę substancija, tampančia jo kūrybos objektu. Civilizacijos griuvimas yra tragedija, individualios istorijos dalies išsitrynimas ir sugrįžimas į gyvūninę būseną, kurioje lieka tik universali substancija ir galimybė kartoti šį procesą iš naujo. Naujo ciklo pradžia yra komedija, kuri yra iššūkis natūraliai gamtos tvarkai, stojus į kovą su nepakeičiama gamtos tvarka. Tam reikia titaniškos galios ir sėkmės, ir karta iš kartos perduodamos tradicijos, kad imperija nebūtų tik vienos kartos projektu, kuriai pasibaigus ji subyra ir pastanga nugalima pačiu elementariausiu būdu, parodant silpną informacinę formą ir kurti nesugebančią valią. Todėl baltojo drakono civilizacija galima kaip F. Nietzsche'ės numatytas „linksmasis mokslas", kur rišlys yra pagrindinis sąmonėje esantis informacinis junginys, galintis būti sukauptu iki maksimalaus lygio arba žaidžiant gamtos proceso mėgdžiojimu, kuriame gyvybė sukuriama ir išardoma, nelaikant nė vieno individo patenkinančiu galutinės gyvybės formos reikalavimus, todėl suteikiant jam tik ribotą egzistencijos kiekį. Lygiai taip pat galima kurti ir ardyti rišlį, imituojant atnaujinimą ir progresą iš tikro nieko naujo nepasakant ir neatrandant, tik tam, kad prote būtų vystymosi iliuzija, tačiau tikras vystymas nevyktų, nes jis neturi jokios prasmės.
Dėl šios priežasties, skaitant filognozijos tekstus, reikia turėti omenyje šį modelį, įrėminantį ir apribojantį visas begalines ambicijas, įstatant jas į ribas, kurios nubrėžtos pačios gamtos. Istorinis procesas tuo išmintingesnis, kuo labiau jis atitinka šią tvarką; o nuo realybės atitrūkę planai baigia mirtimi, kuri yra gamtinės būtinybės įstatytas apribojimas, kurio peršokti nesugeba jokia gyvybės forma.
Karantino zona
Ankstesniame tome gralio koncepcija buvo pristatyta kaip archetipinės technologijos simbolis, rodantis kokio tipo sukurta civilizacija, koks pasiektas išsivystymo lygis ir gelmės įvaldymo gylis. Archetipams organizuoti naudojamas penkiakampės žvaigždės modelis, susiejantis penkis svarbiausius kokios nors epochos archetipus. Pasiekusi aukščiausią išsivystymo pakopą, kiekviena epocha įeina į savo galutinį variantą, rodomą mokslinio proto priemonėmis. Nustačius trijų paskutinių tūkstantmečių tris žvaigždes, jas siūlau klasifikuoti taip: pirmosios žvaigždės epocha, kuriai būdinga mechanika ir apima pirmą tūkstantmetį; antrosios žvaigždės epocha, kuriai būdinga kvantinė mechanika ir apima antrą tūkstantmetį; ir trečiosios žvaigždės epocha, kuriai būdinga kibernetika ir apima trečią tūkstantmetį. Šie trys tūkstantmečiai į civilizacijos chronologiją įsistato nebūtinai standartiniu būdu, neatitinkant kalendorinio žymėjimo; taip pat kelios archetipinių gralių žvaigždės gali vystytis vienu metu, toliau tęsiant ankstesnės epochos kelią.
Pirmosios epochos užsibaigimas įvyko sukūrus niutoninės mechanikos sistemą ir daugybę jos variacijų, iki pat A. Einstein'o reliatyvumo teorijos. Ši teorija yra kol kas galutinis pirmosios epochos variantas, perkeltas į naują epochą. Šiai epochai būdinga racionalumas, empirizmas, determinizmas, dėsnio paradigma, pagal kurią visata yra mechaninių sąveikų visuma, kurioje visa stebima realybė paklūsta proto tvarkai, kurią pažinus galima apibrėžti ir numatyti visas jos sąveikas. Technikoje tai išsivystė į mašinų civilizaciją, kurioje aparatai yra mechaninių elementų, pritaikytų atlikti kokią nors funkciją, rinkinys, veikiantis jėgos sąveikų ir energijos transformacijos iš vienos formos į kitą principu. A. Einstein'as į šią logiką įvedė didelius greičius ir dideles erdves, kuriose pasireiškia lokalinėje mechanikoje nežinomi dėsningumai, pradedant mechanikoje „mikropasaulio erą" arba „kosminių mastelių erą". Naujas tūkstantmetis, vadinamas kvantinės mechanikos tūkstantmečiu, prasideda apie 1800, pradėjus ryškėti kvantinei substancijos sandarai, pradedant nuo chemijos molekulės idėjos, po to atomo ir subatominės realybės, kurios teorija pirmą išsivystymo pakopą pasiekė 20 šimtmetyje, kuriame buvo suformuluota Standartinio fizikos modelio koncepcija. Be abejo, tai tik antros žvaigždės epochos pradžia, kuri, galima manyti, vystysis apie tūkstantį metų, kol pasieks savo galutinę formą, kaip ir mechanikos epocha. Šiai pradžiai būdinga atsitiktinumas, iracionalumas, netvarka, laisvė, dėsnio nebuvimas, kuris neleidžia tiksliai apibrėžti ir įvaldyti kvantinės mechanikos mikropasaulį ir praeis daug laiko, kol fizikai sugebės atsiriboti nuo klasikinio racionalumo ir pamatyti kvantinę hipostratą kaip tai, kas ji yra iš tikro. Toliau vystymasis gali eiti keliais skirtingais keliais, vienas kurių yra technologinės sintezės siekimas, kuriame įdarbinamos visos aukštesnės idėjos, perkeliamos į dirbtinio pasaulio vystymo technologijas, kuriose svarbiausia idėja yra kibernetika, dėl kurios ši epocha vadinsis kibernetikos epocha. Joje yra tokie graliai:
1) psichotronika - Elon Musk su „Neuralink" kompanija;
2) robotika - „Boston dynamics", „Teslabot" kompanijos ir t.t.;
3) dirbtinis intelektas - GPT-5 ir pan.;
4) kvantinis superkompiuteris - IBM;
5) dirbtinė sąmonė - slapti plotinio sumatoriaus eksperimentai, procesorinė sąmonė.
Šie penki graliai yra susiję su kibernetikos technologijomis, kuriose suliejama technika ir žmogus, techniką darant žmogaus valdove, taip įvedant pohumanizmo erą, kurioje žmogus nustoja būti pirmaujančia rūšimi, pilnai kibernetizuojama, paverčiant į kibernetinį organizmą arba kiborgą. Šiai epochai bus būdinga pilno visos gyvybės žemėje kiborgizavimo isterija, kurioje gyvybė praras savo natūralų gyvenimą natūralioje aplinkoje ir bus fabriko stiliaus pasaulyje, kuriame ji bus tik „maistinis gyvūnas". Visi anksčiau paminėti proveržiai vaizduojami kai žmogaus išlaisvinimo priemonė, tačiau tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu šios technologijos nebus suliejamos su gyvu organizmu, bus naudojama tik išoriniu būdu, kaip žmogaus priemonė ir įrankis. Tačiau akivaizdžiai matosi, kad pasirinktas nepageidaujamas kelias, kuriant žmonių internetus, valdomus iš DI centrų, dedant į smegenis proto modulius, kurie imituoja protą ir atima natūralų gebėjimą mąstyti ir bendrauti. Todėl matome, kad visi šie atsirandantys nauji civilizacijos faktoriai kloja pamatus planetinei technosferai, kurioje žmogus bus auginamas kaip technogyvūnas, valdomas antžmogiškų technoprotų, integruotų su kvantiniu superkompiuteriu, kurie bus pajėgūs matyti visą planetą ir milžinišku greičiu priiminėti sprendimus. Ir galutinė kibernetikos epochos fazė bus dirbtinės gyvybės proveržis, sukūrus dirbtinį, mechaninį kūną ir dirbtinę sąmonę, kuri bus ne procesorinė, bet plotinio vaizdo.
Akivaizdžiai matosi, kad tokia civilizacijos raida neatitinka laisvų žmonių lūkesčių, todėl reikia ieškoti alternatyvų, kuriose būtų griežtai atskirta laisvoji žmonija ir kibernetinis technoparkas, atsisakant jų suliejimo, padarant, kad šis kibernetinių mašinų gardas būtų išorinis ir turintis savo uždarą zoną, kuri nebūtų hierarchiškai aukščiau už žmogų, bet būtų tik jo įrankis. Kita priemonė - išvystyti intelektualinių pastangų alternatyvią kryptį, kurios pagrindu būtų filognozijos atradimai, išvystysiantys alternatyvą mechaninei, kvantinei mechaninei ir kibernetinei civilizacinio psichovektoriaus struktūrai. Tai reiškia, kad rišlio teorijoje atsisakoma šių perspektyvų, išimant klasikinių gnostinio implanto sukurtų proto struktūrų arsenalus ir pakeičiant juos naujomis formomis, kurios priklauso filognozijos paradigmai. Tam pirmiausiai sukuriamas holoplastinis požiūris į vidinį žmogaus pasaulį, kuriame civilizacijos pamatas kuriamas subalansuotas ir pusiausvyras, tada žiūrima kaip nauju principu išvystyti gnostinį kūną, kuris holoplastinėje teorinėje sintezėje įvykdytų naujo stiliaus sintezę, ištaisančią mąstymą nuo netinkamo proto suformavimo, būdingo aprašytai trijų žvaigždžių archetipinei sistemai. Filognozijos pradžia, palyginus su dabartiniu kibernetikos lygiu, gali atrodyti neįspūdinga, tačiau pagrindinis jos uždavinys - teisinga žmogaus ir jį supančios realybės atskleidimas, tam kad civilizacinis protas vystytųsi labiau harmoningu būdu, atsisakant transhumanizmo ir pohumanizmo klystkelio, kurį pasirinko kibernetinė techninės civilizacijos versija.
Čia galima sugrįžti prie pamatinio klausimo ką renkamės: Dievo bažnyčią ar Šėtono bažnyčią? Dievo bažnyčia - tai natūrali gamta ir natūralus žmogus, o Šėtono bažnyčia - tai žmogų ir gamtą pavergusi mašina, kuri, įgijusi laisvę ir absoliučią galią, sunaikins gyvybės pasaulį ir įves į visatą anomaliją, baisesnę už natūralų, intelektu apdovanotą gyvūną. Akivaizdžiai matome, kad dabartinė civilizacija pasuko Šėtono bažnyčios kryptimi, tad filognoziją galima bandyti vertinti kaip dar vieną šio kelio variantą, kuris tik pagreitins katastrofą arba kaip radikalią alternatyvą, kurios tikslas - ištaisyti klaidą, atstatyti prigimtinį kelią, sugrįžti prie pirmapradžio gamtos įstatymo, esančio pagrindine Dievo bažnyčios atrama, kurioje galime ieškoti atsvaros mašinai ir kibernetikai. Tik išstūmę iš gyvybės psichotroniką ir kibernetiką išlaisvinsime planetą, sugriausime visuotinio kiborgizavimo planą, kuriame žmogus kuriamas kaip žuvęs gyvūnas, apdovanotas imitaciniais beprasmiais pranašumai, kaip greitakalbė ir algoritminis protas, kuriame nėra jokio kūrybingumo ir asmeninės laisvės, o tik centro užprogramuotas vaidmuo. Žmonių internetai yra vergovės ir priespaudos sistema, kurioje žūsta žmogaus gyvenimas, nekuriama jokia laisva biografinė trajektorija, vagiamas protas ir išnaudojami talentai, sunaikinantys visas egzistencinės laisvės galimybes tapti tikru žmogumi, apibrėžiamu kaip Dievo kūrinys, pašauktas laisvei ir kūrybinei savirealizacijai.
Todėl filognozija yra ne mechaninė, ne kvantinė mechaninė ir ne kibernetinė programa, siekianti iš natūralios, grynos sąmonės iš naujo apmąstyti žmogų kaip dvasinę atverties-įmesties erčią, kurioje sąveika su savimi ir transcendencija turi įgyti naują formą, reikalingą žmogaus ir civilizacijos išsaugojimui. Pirmiausiai tai - filosofinis klausimas, kuriame filosofai turi įvertinti naujausių technologijų vystymosi perspektyvas, o tada problemą turi perimti apsišvietę politikai, turintys priimti santvarkos sprendimus, išstumiančius iš gyvybės kibernetizavimo programą ir uždarant šią pažangą į saugų ir kontroliuojamą gardą, kad mašina nebūtų pastatyta aukščiau už žmogų. Mano siūlymas yra uždaryti kibernetinės civilizacijos technologinį proveržį į karantino zona, kol bus išsiaiškinta kokios jo galimybė ir pavojai, griežtai uždraudžiant gyvybės ir technikos suliejimo programą. Kibernetiniai graliai turi būti laikomi nuo žmogaus saugiu atstumu, kad nebūtų įmanoma jo užgrobti ir pavergti.
Rišlio apibrėžimas
Kadangi šio, dvylikto tomo pagrindinė tema yra rišlio samprata, ją reikia labiau išvystyti, kad būtų aišku, kas turima galvoje. Todėl čia šiek tiek daugiau pakalbėsiu apie šios koncepcijos esmę, nes filognozijoje ji yra viena iš svarbiausių. Rišlį galima apibrėžti kaip sievos kognityvinėje dalyje esantį informacinį saitą, susiejantį mažąją ir didžiąją sieva žmogaus ontologinėje hologramoje, rodantį koks sąmonės žinojimo išsivystymo lygis. Šis lygis bendriausia prasme rodo pagrindinį rišlio tipą, vadinamą „civilizacija" ir šio tipo pasiektą pakopą: laukinis, arba nulinis rišlys; vartotojo, arba eilinio gyventojo rišlys; techniko, arba specialisto rišlys; ir inžinieriaus, arba meistro rišlys. Rišlio tipai priklauso nuo to, koks gyvybinio proceso valdymo gnostinis apskritimas, kontroliuojantis civilizacijos informaciją ir valdantis žmonių proto vystymąsi per švietimą ir kultūrą. Šiuos tipus jau ne kartą vardinau: magija, mitas, herojinė religija, filosofija ir mokslas. Kiekvienu konkrečiu laikotarpiu vyrauja koks nors konkretus gnostinio apskritimo tipas, susijęs su dominuojančia „gnostine" institucijų sistema, valdoma valstybių. Šiuo metu tai, žinoma, mokslas, tačiau vis dar konkuruoja religija ir filosofija.
Be to, rišlys dar gali būti nagrinėjamas ontologiniu požiūriu, kur žiūrima, ar teorinėje sintezėje vystoma atvertoji būtis, ar užvertoji, taip išskiriant paviršininkų ir gelmininkų žinojimo sistemas. Paviršininkais gali būti empiristai, racionalistai, fenomenologai, egzistencialistai, scientistai, kurie remiasi kokia nors atvertosios būties sritimi, savo unikaliu metodu aprašant atsiveriančia realybę tiesioginiu, reginčiu susiejimu. Šiais laikais paviršininkui keliamas objektyvumo ir faktiškumo reikalavimas, kad mąstymas atitiktų daiktą / objektą ir neišklystų ir tiesos sąmonės. Tuo tarpu gelmininkai neturi empirinės patirties arba prie jos neprisiriša, ir siekia regimybę peržengti į nematomą gelmę. Dėl šios priežasties jie yra arba racionalistai, šį proto veiksmą darantys protu arba intuicionistai, anapusinio pasaulio esmę bandantys suvokti dvasine gelme, „pajaučiančia" realybės prigimtį. Taip, įvykdžius teorinę sintezę, kuriasi informacinė žinojimo struktūra, kuri atsiranda proto „organe" ir filognozijoje vadinama rišliu.
Kadangi gnostinis kontrolės žiedas, vadinamas „gardu", siekia formuoti tam tikrą psichikos tipą, informacinis poveikis daromas tikslingai valdant kultūrą ir formuluojant švietimo sistemos programą, turinčią sukurti tokią psichovektoriaus formą, kokia norima institucijų. Tai yra ideologinė kontrolė, galinti būti gana liberali, o galinti būti ir labai griežta, idėjinės diktatūros lygio, kai neleidžiama turėtu savo žinojimo, įsitikinimų ir pasaulėžiūrų. Kai gnostinio apskritimo sistema, valdanti gyvybę, decentralizuota, laisva, atvira tyrinėjimams ir naujoms idėjoms, gyvename proto formų ir idėjų įvairovėje, kurioje kiekvienas žmogus arba žmonių grupė turi teisę formuoti savo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą, neterorizuojama griežta kontrole ir priežiūra. Kita vertus, jeigu valstybė griežtai kontroliuoja mąstymą, nepripažįsta minčių laisvės, ji turi griežtus ideologinius rėmus, iš kurių išeiti neleidžia nė vienam žmogui. Kadangi šiuo metu valstybės institucijos yra mokslo civilizacijos propaguotojos, turinčios į protą diegti mokslo žinias, kontrolė vyksta iš šios formos perspektyvos, kur viskas, kas neatitinka šio principo, vadinama „pseudomokslu" arba kliedesiais. Tolerantiškiau žiūrima į klasikines filosofines ir religines doktrinas, tampančias „mokslinio tyrimo" objektu, kur matome ne filosofus, bet filosofijos tyrinėtojus ir ne tikinčiuosius, bet religijotyrininkus. Lygiai taip pat žiūrėtų ir į filognoziją, kur žmogus yra ne pažinimo siekėjas, filognozas, o filognozijos tyrinėtojas, žinoma, jeigu tai būtų aprobuota žinojimo sistema, kurią nedraudžiama tyrinėti arba naudoti proto formavimui.
Rišlys gali susikurti pats, gyvenimo eigoje vis geriau pažįstant ir suprantant pasaulį, sukaupus daug informacijos ir patirties, bet gali būti formuojamas tiksliniu sąmonių auginimu, pavirstančiu į oficialią švietimo sistemą. Tai reikalinga tam, kad rišlio formavimo procesas būtų greitesnis ir įgautų standartus ir reikalavimus atitinkančias formas, kurias galima pritaikyti ekonomikoje, kaip techniko specialybę. Šiuo metu visų valstybių pagrindas yra ekonominė sistema, kurios tikslas kurti valstybėje turtą, gausinti materialinę gerovę, kurios atsiradimui reikalingos konkrečios žinios ir sugebėjimai, kuriuos turi suformuoti profesinio mokymo tinklas. Toks rišlys yra techninis ir profesinis, pritaikytas praktiniams tikslams, atitinkantiems pasaulio ir civilizacijos reikalavimus. Senas stilius netoleruojamas, kaip išminčius, žiniuonis, filosofas, tikintysis, nes jie iškrenta iš ekonominės santvarkos rėmų, todėl neturi pragyvenimo ir pajamų. Kita vertus, šių gebėjimų pagrindu formuojasi alternatyvių praktikų ekonomika, teikianti nestandartines paslaugas žmonėms, norintiems išsivaduoti iš šiuolaikinės civilizacijos bukumo ir materializmo, atgauti autentišką savęs pojūtį. Tai įvairių alternatyvių žinių ir praktikų pardavinėjimas, būrimai ir magija, sveikatinimo paslaugos, dvasinio ugdymo metodikos, įvairių nestandartinių proto gebėjimų vystymas ir pan. Visa ši veikla rėminama mokslinio proto psichovektoriaus, paremto moksline kosmologija ir įvairių ontologinių sričių moksline interpretacija.
Filognozinis protas taip pat turi savo rišlį, kuris ne magija, ne religija, ne filosofija ir ne mokslas. Tai nepriklausoma doktrina, turinti du dėmenis: sątvarologiją, tiriančią ontologinių hologramų vidines sievas ir išorines auras; ir substratologiją, užsiimančią metafizinių klodų telkinių, racionaliu ir techniniu tyrinėjimu, nepriklausomai nuo tradicinių civilizacijų metodinių apribojimų. Fundamentalios rišlio formos metafiziškai įvardijamos kaip juodojo drakono, arba Dievo bažnyčios, rišlys ir baltojo drakono, arba Šėtono bažnyčios, rišlys. Bendras modelis vadinamas holoplastiniu, apimančiu visą realybę, kuri yra pažinimo ir žinojimo riba, o pagrindinis pasirinkimas - kiek procentų visos realybės turi būti siekiama pažinti ir, be abejo, kiek tai įmanoma padaryti. Pradinėse filognozijos stadijose techninei sintezei skiriama ne daug dėmesio, tad šiuo metu rišlio žinios - tik teorinė sintezė, esanti inžinieriaus lygio.
Kaip sakiau, rišlys - tai informacinis žmogus, kuris nėra įgimtas. Jis susiformuoja kaip kalba ir ši yra pirma rišlio forma, pakėlusi žmogų į kultūrinį ir civilizacinį lygį, sukūrusi įrankį žinių formavimui ir komunikavimui. Tai yra pradinė rišlio forma, sukurianti tautinę tapatybę, sugebanti į ją įdėti tiek supratimų ir sampratų, kiek leidžia teorinės sintezės rėmai ir kalbinės išraiškos priemonės. Norint civilizacijai pasakyti ką nors visiškai kito, reikia naujos kalbos ir naujos logikos, kuri sąveiką su pasauliu įvilktų į tokį rūbą, koks iki šiol niekada neegzistavo. Žinoma, valstybės tokių naujovių nepraleidžia, nes gnostiniame apskritime žinoma, koks būna sunkus pereinamasis laikotarpis, atsirandat konfliktui tarp skirtingų kartų ir skirtingų socialinių grupių. Diegiama netolerancija kitokiai formai, persekiojama ir diskriminuojama. Tai žinoma kultūrinių ir civilizacinių karų pavadinimų, kai konflikto priežastimi tampa proto idėja arba išorinis stilius, nesugebant suprasti, kad kultūriniai afektai paremti psichologine iliuzija, kuri egzistuoja tik žmogaus subjekte, žmonių kolektyvų individuliuose sąmonių pasauliuose.
Rišlys yra galinga proto iliuzija, sukuriant santykio centrinį mazgą tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio, vadinamą pasaulėvaizdžiu (Lietuva) ir pasaulėžiūra (lietuvis). Šios iliuzijos priemonėmis suvaldomi ir sutramdomi dideli žmonių kolektyvai, kuriamos tautos, sąjungos, imperijos, atitinkančios kokio nors centrinio klano programą, nubrėžiančią vystymosi gaires ir siekiamos civilizacijos formas. Šiame tome vystoma rišlio teorija yra metateorija, skirta parodyti kas tai yra, o ne propaguoti kokią nors konkrečią ideologiją, siekiant organizuoti savo kolektyvinį protą, tikintis, kad jis kada nors pavirs „bažnyčia". Todėl daugiau pasisakau už saviugdą ir savišvietą, kurioje neorganizuojamas techninis specialisto apmokymas, skirtas tenkinti organizacijos praktinius poreikius. Rišlys formuojasi ir natūraliai, nors paprastai būna silpnesnis negu specialiai suformuotas, tačiau kai žmogus turi įgimto genijaus sugebėjimus, toks protas gali sutriuškinti net civilizacijų inžinierinį elitą ir technikos genijus.
Antigravitacijos raigas
Praktinis filognozijos pradmenų darbas susijęs su gravitacijos teorija, kurios pradinis variantas buvo pateiktas vienuoliktame tome. Tai teorinis modelis, aprašantis šio reiškinio mechanizmą ir svarbiausias proporcijas, kuriomis remiantis būtų galima ieškoti, kaip šias žinias pritaikyti praktikoje. Vienas iš tokių pritaikymų yra levitacija, naudojant iki tol nežinotus hipostratos mechanizmus, nukreipta prieš gravitacijos vektorių, todėl vadintina antigravitacija. Archontų civilizacijoje ši problema jau išspręsta, o žemesnio rango civilizacija tai turi padaryti pati, kad įrodytų, jog intelektas pasiekęs pakankamą išsivystymo lygį; tada žmonės bus priimti į kosminę civilizaciją. Kaip jau buvo parodyta knygos pradžioje, fizika turi dvi versijas: sumatoriaus ir holoplastinę. Sumatoriaus fizika pagrįsta tuo, kas matoma sąmonėje, sujungiant paveikslinę gamtą su proto schemomis ir idėjomis; tuo tarpu holoplastinė fizika remiasi visa realybe, kurioje būtis, arba substancija, yra veikianti savo pilna forma, ne vien sumavimo rezultato įvaizdžiu, tad čia yra daug daugiau galimybių negu rodo sąmonė pasiekti įvairius technologinius efektus. Nors holoplastinė būtis - nematoma, ją galima laikyti numanoma ir tuo naudojantis kurti holoplastines formules, kuriose daroma prielaida, jog parametras veikia kaip visuma tokiu būdu, kokiu jis esti realybėje, o ne sąmonėje ar prote. Todėl eksperimentuojant kuriami įvairūs raigai, kurie jungia hipostratinius dėmenis tikintis, jog juose išryškės paslėptos transcendencijos galimybės, kuriose bus įmanoma gauti norimų efektų, vienas kurių yra antigravitacinė levitacija. Raigas - tai materialių dėmenų sintezė, techninis junginys, kuris įgyja kokią nors praktinę funkciją, kuria naudojantis kaip įrankiu žmogus gali išplėsti savo galią pasaulyje. Viena iš tokių pageidaujamų galių būtų išsiveržimas į kosmosą, kosminės civilizacijos pradžia.
Visa šios idėjos formulė atrodo taip:
[MS - R - TS] - M - KM - C - AG - [RA - KT - DS]
MS - mažoji sieva;
R - rišlys;
TS - techninė sintezė;
M - mechanika;
KM - kvantinė mechanika;
C - kibernetika;
AG - antigravitacija;
RA - raigas;
KT - klodų telkiniai;
DS - didžioji sieva.
Formulė sudaryta iš trijų dalių: dviejų kraštinių ir centrinės, kur kraštinės yra kairėje - sąmonės fizika, arba struktūrų kūrimas iš psichoformninių priemonių, esančių žmogaus vidinėje erčioje; dešinėje - holoplastinė fizika, kurioje turime iš klodų telkinių sudarytą materialią būtį, kurioje išradinėjamos kombinacijos ir sintezės, turinčios realios manipuliacijos su materija pobūdį; ir centre - įvairūs „mokslo modeliai", kurie archetipiniu būdu apibūdina sąveikos su transcendencija stilių. Tai senovinė mechanika, kurios svarbiausia koncepcija yra jėga; po to - kvantinė mechanika, kurioje atsiranda tikimybės ir statistika vietoj dėsnio determinizmo; ir kibernetika - kurioje pradedamos konstruoti „skaičiavimo mašinos", padedančios automatizuoti ir valdyti procesus, pradedant valdomų mašinų ir gyvūnų erą. Kalbant apie transportą, jis gali būti mechaninis ar kvantinis mechaninis, priklausomai nuo to, kokį naudoja mechanizmą ir energijos šaltinį. Paskutinėje stadijoje jis sujungiamas su dirbtiniu intelektu ir tampa autonominis kaip technogyvūnas. Tačiau norint pasiekti dar aukštesnį lygmenį, reikia šias galimybes plėsti anapus įprastinės mechanikos ir kvantinės mechanikos, kad hipostratoje išmoktume kurti raigą, kuris turėtų naują transporto efektą, vadinamą antigravitacine levitacija. Šis raigas įmanomas tik vienu atveju, jeigu sumatoriaus fizika papildoma išplėstu jos variantu, kuris įsibrauna į holoplastinės fizikos zoną, leidžiančią pamatyti reikalingas klodų telkinių savybes, kuriomis naudojantis būtų galima potencialų dinamikos priemonėmis kelti į kosmosą krovinus. Ši dinamika, kaip jau daug kartų sakiau, turi būti „Archimedo jėga", pritaikyta nematomam klodui, tik reikia surasti būdą, kaip tą klodą X katalizatoriumi surišti su metalu, kuris dėl šio ryšio pakibtų ore, o keičiant parametrus, galėtų kilti arba leistis. Šis surišimas vadinamas antimase, kuri žinoma skysčiuose, kuriuose mažiau tankūs objektai plūduriuoja arba dujose, kai retesnės dujos kyla į viršų ir su savimi kelia krovinį. Atradus šį naują mechanizmą, atsirastų nauja transporto priemonė, atidarysianti artimąjį ir tolimąjį kosmosą pigiems skrydžiams ir krovinių gabenimui į kosmines stotis, mėnulius ir kitas planetas.
R - TS yra minčių raigas, vykdantis sintezę psichinėje substancijoje, sąmonėje, o RA - KT yra realybėje vykdoma manipuliacija, esanti anapus sumatoriaus ir dalinai sumuojama sąmonėje, ypač savo kietojoje materialioje dalyje. Kitos dalys - nematomos, tik matuojamos matavimo prietaisais arba iš viso nematuojamos. Tas tolimasis klodas, kurį siekiu įrankinti yra vadinamosios esencijos, esančios fermionine substancija, turinčia nekietą formą, kaip nematomas skystis arba dujos. Materija su esencijomis sąveikauja silpnai, o dinamika kaip kūno dinamika su atmosfera, tik kūnui esant visiškai skaidriam ir pralaidžiam kaip rėtis. Dėl to materialiai esencijas sunku įrankinti, padaryti kontroliuojama substancija, turinčia naudingą funkciją. Manau, jo įrankinimui reikalinga tarpinė grandis, kurią vadinu katalizatoriumi. Kaip jis gaunamas - ateities klausimas, o šiuo metu siūlau apmąstyti patį principą ir galimybę turėti dar vieną cheminių elementų lentelę, kurios yra ne atomų, bet esencijų, turinčių kitokių savybių ir įsiliejančių į elektromagnetinius eterius, kaip jėgos komponentai ir dinaminės jų geometrijos. Tai materialiosios būties klodai, kurie buvo pirmapradžiu apmąstymu apmąstyti filosofijoje, kurioje, atskleidus jų pirmines savybes, buvo ieškoma būdų kaip juos sutechninti. Aš, kaip gelmininkas, manau, kad taip apmąstyti galima ne tik atsiveriančius klodus, bet ir neatsiveriančius, nors tam reikia pažengusio mąstymo ir teisingai susiformavusio proto, kad būtų galima teisingai suprasti, kaip šią realybę padaryta pavaldžia žmogui. Tam reikalingas minčių raigas kaip dėmenų ekranas, kuriame modeliuojama struktūra, o po to reikalingas raigas hipostratiniuose kloduose, kuriuose atsirastų teoriją patvirtinantis efektas.
Iš pradžių tai gali atrodyti neįmanoma, ypač kai mąstymas juda tik sumatoriaus fizikos rėmuose ir protas konstruoja tik įprastines mechanikas ir kibernetikas. Tačiau ši fizika, filognozijoje buvo įrodyta, yra nepilna, vadinasi dėsnis, draudžiantis antigravitaciją, rodo tik sumatoriaus viduje įvaldytą realybės lygį, kuris ne galutinis ir nėra visa realybė. Ši idėja skatina ieškoti toliau ir kurti tokias fizikos formas, kuriose būtų apimama visa transcendencija, tik tada žinosime, kas fizikoje įmanoma, o kas neįmanoma. Priežastis, kodėl esencijos iki šiol mokslui nepasiekiamos yra ta, kad jų kvantai - daug kartų smulkesni už atominės substancijos kvantus, tad jų sąveika silpna, veikia tik didelių mastelių kolektyvinės jėgos, kurios nedidelės dėl korėtos atomų struktūros, kuri „nekabina" esencijų klodų. Vadinasi reikia naujos technologinio gralio idėjos, kuri leistų šiuos klodus judinti, siųsti ir priimti signalą, kurti reakcijas, sieti stipriais ryšiais ir pan. Tik suradus šį gralį bus įmanomas naujos žvaigždės eros proveržis, kuris jau nebus kibernetikos, ir bus galima perdaryti visas technologijas naudojant kito tipo substanciją, kurios galimybės bus didesnės: leis atverti hipostratą, tapti reginčiais giluminiu regėjimu. Manau, kad kvantų proporcija gali būti nuo 1 mm - 10 m iki 1 mm - 100 m. Šis skirtumas trukdo sukurti sąveiką, tačiau ateityje ši kliūtis bus išspręsta ir žemės civilizacijai atsivers naujas klodas, mano vadinamas esencijomis. Šis klodas dalyvauja sąmonės ir psichikos sandaroje ir yra pagrindinis psichinio žmogaus komponentas. Atvėrę šį komponentą pamatysime, kas yra sąmonė, bus galima filmuoti mintis, sielą. Daug geriau žinosime, kas vyksta smegenyse mirties metu ir po mirties, atversime pomirtinio pasaulio realybę.
Todėl belieka ieškoti naujų modeliavimo prote galimybių ir būdų kaip proto idėjas perkelti į materialų pasaulį, išplečiant civilizacijos technologines galimybes, priartinant žmones prie archonto lygio, kuris psioninis ir kosminis.
Filognozijos rišlys
Dar F. Nietzsche'ė rašė, kad žmonijos civilizacija turi turėti tikslą, suteikiantį atskirų individų gyvenimui prasmę, kad gyvybė neišsišvaistytų ir augintų žmogaus galią, kuri būtų pervesta į veiklos masto plėtimą. Tai yra planetos valdovų uždavinys, valdančių planetą ir formuojančių vietinius žmonių gyvenimus, suteikiant jiems aukštesnius tikslus. Civilizacija neturi būti paprastas kultūros arba technikos gaminimas ir vartojimas, kuris niekur neveda, neskatina rūšies išsiaukštinimo. Tai vienas iš žemutinės karalystės principų, kuriame realybė perdirbama sumatoriaus žiūrono filtro ribose, neleidžiant užvaldyti giliųjų hipostratų, įvykdyti greitus ir galingus technologijų proveržius bei šuolius. Koks tas tikslas, žiūrint iš šios perspektyvos, apibrėžiama juodojo ir baltojo drakono koncepcijomis, kurias galima paaiškinti kaip transcendencijos atvėrimą silpnuoju ir stipriuoju būdu, tai yra kalbiniu ir techniniu. F. Nietzsche'ės manymu, civilizacijos tikslas turėtų susitelkti prie trijų sąvokų: valios viešpatauti, viršžmogio ir amžino to paties sugrįžimo, kuriose civilizacija būtų savo aukščiausiame išsivystymo taške, evoliucijos zenite. Centras yra viršžmogis, kaip gyvybinio proceso tobuliausias kūrinys, genetinis genijus rūšyje, darantis proveržį ir naują atsišakojimą, o prie jo prijungiama valia viešpatauti, kaip klestinčio gyvybingumo instinktas, kuris rodo gyvybės veržlumą ir tobulą jos realizaciją; taip pat amžinas sugrįžimas, kuris yra tapsmo ir istorijos formulė, uždaranti tobuliausią būseną į nepralaužiamą ratą, kuriame neįmanoma pažanga ar atžanga ir yra tik to pačio aukščiausio taško amžinas kartojimasis. Tai F. Nietzsche'ės būdas išaukštinti gyvybę, kuriai turėtų tarnauti civilizacija gamtoje ir istorijoje.
Kita vertus, tas tikslas gali būti anapus žmogaus ir gyvybės, siekiant kokio nors išorinio tikslo ir juo įprasminant žmonių egzistencijas planetinėje civilizacijoje. Tai gali būti globalizmas, transglobalizmas, technologinis progresas, gerovė ir klestėjimas ir pan. Tokiame principe rūšis būtų vystoma ne kaupiant informaciją, ne ieškant genetinio proveržio, bet kuriant sąlygas galvose ir aplinkose, kuriose gyvybė būtų optimalios būklės, neturėtų protu sukurtos ir vidiniam jausmui prieštaraujančios santvarkos, atsirandančios iš valdovų nesupratimo ir netvarkos protuose. Įprasminimas tokiu principu civilizacijoje galimas per redukuotą žmogaus sampratą, kurioje išimama anapusinė dimensija, žmogus sekuliarizuojasi, iš savo gyvenimo išimdamas anapusinę, gamtinę realybę ir metafizinį, dvasinį dėmenį. Tai sociologizuotas ir suorganizuotas gyvybinis procesas, kuriame propaguojamas fabrikinis socialumas, per daug sureikšmintas ir prievartinis. Tai daugiau būdinga urbanizuoto gyvenimo kultūrai, kai miestuose nėra natūralios aplinkos, o dienos ritmas - mašinalus ir sukonstruotas protu. Kitas variantas - atgauti gamtinę dimensiją, tačiau ne vien tiesiogine prasme, bet gamtinę laisvę ir nepriklausomybę, nes ši sąvoka reiškia pirmiausia tai: galimybę pasitraukti iš civilizacinės kontrolės priespaudos ir rinktis trajektoriją ne vien diktuojamą organizuotų, fabrikinių socialinių formų, kur viska suskaičiuota ir sukatalogizuota. Taip pat atgauti anapusinę gyvenimo dimensiją, kad žmogus nebūtų uždarytas tik šiapusinėje jo formoje ir turėtų orientyrus, peržengiančius gyvenimo rėmus, suteikiančius viltį, kad įmanomas egzistencijos pratęsimas į metafizinę realybės dalį. Šios problemos ypač aktualios Vakarų civilizacijai, kurioje žmogus formuojamas būtent tokiu sekliu, sociokultūriniu būdu.
Tas pats klausimas gali būti iškeltas pasižiūrėjus iš juodojo ir baltojo drakono perspektyvos, kuriose puoselėjamas arba natūralus gamtiškumas, arba techninis žmogaus pasaulis. Šie du civilizacijos tipai prasmę linkę kurti anapus žmogaus, kuriuose siekiama išorinio, kultūrinio arba techninio išsivystymo, į kurį įstatyta gyvybė realizuoja savo valią maksimaliai išplėsdama savo veiklos mastą, pasinaudojant kultūriniai / psichologiniais arba techniniais / psichotroniniais įrankiais. Kaip jau sakiau, pagrindinis vertinimo matas, sekant F. Nietzsche'e, turėtų būti gyvybės ir gyvenimo klestėjimas, o jis klesti tada, kaip nežudomas, nesmukdomas, nežalojamas ir nedeformuojamas nei fiziškai, nei psichologiškai suluošinant valią arba gyvybinį instinktą. Juodasis drakonas prsasideda nuo nulinio rišlio ir turi tokias, jau ne kartą minėtas formas:
Juodasis drakonas:
R0 - laukinis rišlys, dar neišsivysčiusi kultūrinė forma;
R1 - magijos rišlys, pirmos gamtos magijos formos;
R2 - mito rišlys, išsivysčiusi tautinė kultūra;
R3 - herojinės religijos rišlys, imperinės religijos formos;
R4 - filosofijos rišlys, monarchinės kultūros formos.
Baltasis drakonas:
R0 - laukinis rišlys, ikimokslinė sąmonės forma;
R1 - mechanikos rišlys, pradinė mokslo vystymosi fazė;
R2 - kvantinės mechanikos rišlys, šiuolaikinė mokslo išsivystymo fazė;
R3 - kibernetikos rišlys, ateinančios eros mokslo vystymosi fazė;
R4 - transglobalizmo, pohumanizmo ateities technologijos.
Filognozijos tikslas - aprėpti visas šias sąmonės ir proto formas, paaiškinti kokia jų struktūra, suprasti kur šios psichovektoriaus formos veda ir ar jos yra palankios, ar priešiškos gyvybei. Filognozijos tikslas, į visų šių mąstymo formų bazę įvesti etinius principus, kad būtų atsisakoma beatodairiško gyvybės niokojimo, nesvarbu kokiu pretekstu ir kokios ideologijos pagrindu. Filognozija turi atsakyti į klausimą kas yra žmogus ir kas yra ta realybė, kurioje jis atsiranda. Ir remiantis šiomis įžvalgomis apibrėžti jo galimybių ribas ir tik protingą savo būties panaudojimą vystant žmonijos civilizaciją. Tam į teorinę ir techninę sintezę, į inversiją ir eksversiją turi būti įvesta ribojimo idėja, kurios tikslas parodyti, jog begalybės sąmonė veda prie sutrikusios sąveikos su kitais žmonėmis ir gamtine aplinka, todėl ši nuostata formuojant rišlį turi būti tramdoma. Šioje vietoje mano akcentai yra magijos rišlys (JD-R1), gnosticizmo rišlys (JD-R3), ypač filosofijos rišlys (JD-R4), kibernetikos rišlys (BD-R3), ir transglobalizmo ir pohumanizmo rišlys (BD-R4). Pavyzdžiui, filosofijoje galutinė holoplastinė teorijos versija prieš naują erą yra G. Hegelio Absoliučios Dvasios filosofija, prieš tai kažkas panašaus buvo gnosticizmo kosmologijoje ir maginiuose bei mito kosminiuose arba gamtiniuose pasaulėvaizdžiuose. Filozofijos fazė buvo tarpinė tarp senos ir naujos eros, metafizinio ir mokslinio mito kosmologijų.
Toliau, kas yra rišlys jau nemažai paaiškinta: tai teorinės sintezės metu sukaupta informacija, kurioje išsikristalizuoja pasaulio ir žmogaus samprata, atsiranda teorinio jo modelio vaizdiniai. Tai gali vykti psichologinėje terpėje, kuri susipynusi su simbolinėmis ir meninėmis formomis, būdingomis žmogaus kūrybiniams sugebėjimams. Pagrindinė forma, žinoma, yra kalba, tačiau atsiranda ir muzika bei vizualinės formos, architektūriniai monumentai, turinys religinę paskirtį ir prasmę. Tačiau psichologiniam žmogaus mąstymo substratui suracionalėjus, jis tampa loginis, argumentuotas tiksliai apibrėžtas ir aksiomatinis. Šis principas daugiau pragmatinis, siekiantis naudos, o ne estetinio įspūdžio, kuris veikia kaip narkotikas. Racionalus protas skirtas darbui, o menas - svaiginimusi F. Nietzsche'ės prasme. Todėl tik įsigalėjus racionalistiniam principui filosofijoje atsirado prielaidos techninės civilizacijos suklestėjimui, kuri pavirto į darbo imperiją, sukūrusią materialinę gerovę ir perteklių. Tačiau dėsnis toks: kuo daugiau civilizacija turi materialinių gėrybių, tuo kažkur labiau turi būti išnaudojami žmonės. Šiuo metu proveržis įvyko dėl automatizacijos ir robotizacijos, kuri grasina padaryti žmones „nereikalingais", tačiau iki šiol daug kur ryški ekonominė vergovė, kuri darbą traktuoja kaip neišvengiamą, privalomą gyvenimo dalį, nes jo egzistencija santvarkoje tyliuoju būdu apibrėžiama kaip darbo gyvulio. Filognozijoje, žinoma, siekiama ne to; ir rišlio formos, turinčios laukinio, vartotojo, techniko ir inžinieriaus lygį, apibrėžiamos kaip aukšto stiliaus gyvenimo galimybė, kurioje žmogaus proto vystymas yra jo tobulinimo priemonė, skirta ne apgauti ir apvogti, bet sukurti klestinčią gyvybę, įprasmintą civilizacijos lygio uždaviniuose, kuriuose jis dalyvauja sąmoningai, o ne akluoju būdu. Tai yra pasisakau už laisvą žmogų, o ne vergą ir sąžiningą protinio darbo apmokėjimą, kuriame žmogus nelaikomas išnaudojamu gyvuliu, greičiau civilizacinio projekto vykdytoju.
Tam skirtas naujo tipo rišlys, kurį atskiriu nuo juodojo drakono ir baltojo drakono ir apibrėžiu kaip filognozijos rišlį:
Filognozija:
Rx - filognozijos rišlys, apimantis JD ir BD ir juos peržengia (F-R1).
Koks šio peržengimo principas - atsakysiu ateityje.
Anapus mokslo
Ankstesniuose skyreliuose apibrėžiau, kad filognozijos rišlys yra holoplastinė, universali priemonė, naudojama juodojo ir baltojo drakono civilizacijų rišlių metaanalizei. Tai yra tam tikra koordinačių sistema, kurioje tiriami kitų civilizacijų psichiniai ir informaciniai vektoriai, formuojantys žmonių santykį su savimi, kitais ir supančia aplinka. Jie kultūrai suteikia formą ir turinį ir iš įvairių perspektyvų įsikomponuoja realybėje, suteikdami protui apibrėžtą pavidalą. Todėl filognozijos rišlį galima laikyti priemone, pakylančia virš visų sąmonės formų, suteikiant joms abstrakčiausias ir universaliausias charakteristikas, reikalingas apibrėžti visas įmanomas civilizacijas. Ši struktūra konkreti, turi du variantus, kurie yra elementų formulė ir Uroboro modelis. Formulė yra tokia:
MS (1) - TS (x) - TchS (y) - DS (999)
MS - mažoji sieva;
TS - teorinė sintezė;
TchS - techninė sintezė;
DS - didžioji sieva.
Tai žmogaus sątvaro ir viso realybės spektro profilis, kuriame sudėti visi vidiniai ir išoriniai elementai, reikalingi kiekvieno rišlio apibrėžimui. Kraštiniai elementai, MS - DS, yra universalūs ir nekintami, o vidiniai, TS - TchS, priklauso nuo konkrečios civilizacijos, turinčios savo Rx dėmenį, kaip BD-R1-R2 ir t.t. Tai reiškia, kad ši filognozijos fundamentali struktūra yra filognozijos rišlys, naudojamas kaip modelis visų kitų civilizacijų rišlių analizei. Raidės žymi substancijas, o skaičiai ir kintamieji - informaciją, kuri atskirta nuo substancijos patenka į sumatorių ir ten virsta teorija arba eksversijoje - technika. Informaciją galima vertinti kiekybiškai; čia tą darau „informacijos vienetais", kurių bendras kiekis yra 1000, kuris paskui proporciškai išsidalina skirtinguose elementuose.
Kitas būdas pavaizduoti tą patį yra Uroboro modelis, pateikiantis visą realybės spektrą kaip erdvinę kompoziciją, kurioje tam tikrose pozicijose išdėliojami struktūros elementai:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/06/koordinates.jpg)
Du kraštutiniai poliai yra žmogus ir Kūrėjas, MS ir DS, o jų sąveika iš žmogaus perspektyvos yra TS ir TchS. Tai rodo, jog filognozijos rišlys F-R1 yra orientuotas į žmogų ir pateikia visas civilizacijos schemas iš žmogaus perspektyvos, tai yra laikomas MS-centriniu. Tai natūralu, nes ši teorija kuriama žmogaus ir kūrėjas, natūralu, save renka kaip atskaitos tašką, universalią substanciją ir universalią informacine formą, susiformuojančią kaupiamojoje proto dalyje. Teorinėje sintezėje išsėmę visą realybę turėtume TS (1000), kuriame rišlys būtų holoplastinė baltojo drakono civilizacijos doktrina, esanti žmonijos vystymosi pagrindiniu tikslu ir apogėjumi. Tačiau parodžiau, jog šis klausimas ne toks paprastas ir žmonija turi rinktis tarp baltojo ir juodojo drakono alternatyvų, kur vienas variantas siekia begalybės, o kitas - laikosi saiko principo. Begalybė ar saikas - šiame klausime pagrindiniai pasirinkimai. Svarbiausias skiriamasis bruožas tarp gyvūninės ir negyvūninės civilizacijos yra informacinis ir techninis skirtumas.
Pavyzdžiui, šioje struktūroje panagrinėjus maginę civilizacijos formą (JD-R1) gauname tokį vaizdą. Teorinė sintezė yra maginis pasaulėvaizdis, maginė kosmologija, kuri senovėje aprėpdavo tik artimiausią gamtą, įgaudavusią transcendentinį matmenį, kuriame būdavo apgyvendinamos mitinės būtybės. Tai žmogiški psichiniai ir gamtiniai archetipai, išreiškę psichosocialinių ir psichonatūralistinių santykių pagrindinius dėmenis, susijusius su kertiniais sąveikos mazgais. Tai maginės būtybės, turinčios galią lemti likimus, daryti stebuklus, kenkti arba padėti, su kuriomis magai siekdavo užmegzti kontaktą ir gauti iš šio ryšio naudos. Tam būdavo naudojama techninė sintezė, vadinama maginiu ritualu, sudarytu iš žodinių ir mentalinių formulių, ritualinių veiksmų ir pagalbinių maginių reikmenų, kurie turėdavo susieti magą su kontaktuojama būtybe arba stichija. Kaip tai konkrečiai įsikūnija - galima sužinoti iš įvairių tautų folkloro tradicijos arba magijos adeptų traktatų. Tai juodasis drakonas todėl, kad technika tik silpnoji, psichinė ir kultūrinė, nesugebanti tikru poveikiu kontroliuoti hipostratos, ir tik užsiimanti šios kontrolės psichologine imitacija.
Taip galima išanalizuoti visus visų tipų civilizacijų rišlius, kurie susirikiuoja į tokią seką:
Filognozijos civilizacija:
F-R1-R2
Juodojo drakono civilizacija:
JD-R1-R2-R3-R4
Baltojo drakono civilizacija:
BD-R1-R2-R3-R4
Šioje vietoje, kaip jau buvo paaiškinta knygos pradžioje, turime holoplastinę realybę (HR), kuri matoma „dieviškai sąmonei" ir sumatoriaus realybę (SR), kuri būdinga žmogiškai sąmonei. Šios dvi perspektyvos naudojamos visų rišlių analizei vienu ar kitu būdu. Žinoma, nebūnant Dievu, matyti pasaulį iš Dievo perspektyvos - neįmanoma, tad natūralu, jog filognozija naudoja MS perspektyvą. Tačiau galimi įvairūs dvasiniai žiūrono išplėtimo variantai, kurie žmogų įvairiais laipsniais priartina prie Dievo, padaro jį Dievo Sūnumi, kaip Jėzų iš Nazareto. Norint naudoti šią perspektyvą, reikia žinoti iš ko sudaryta hipostratinių DS klodų telkinių sistema ir kaip jie kuria gyvybę. Tada galima būtų pilnai atskleisti kaip sumatorius atrodo iš išorės, kokie ontologinių aurų atsiradimo realybėje mechanizmai. O tai žinant, geriau suprastume ir kaip atsiranda informaciniai kaupiniai, vadinami rišliais, kurie yra teorinės ir techninės sąveikos su anapusine realybe pagrindas. Šis metodas nėra naujas, jis buvo būdingas gnostikų mitams, kurie susiję su krikščionybės pradine vystymosi faze, kol ji dar nebuvo paversta imperine religija. Šiam etapui būdingas metafizinis mitas, kuriame žiūrima į realybę Dievo akimis, vaizduojant ją iš išorinės, holoplastinės perspektyvos, ir pasakojant žmogaus / dievo dvasinės kelionės istoriją po jo mirties, į Dangaus Karalystę. Kas ta Karalystė yra filognozijoje aiškinama iš holoplastinės realybės perspektyvos, kur į žmogaus pasaulį žiūrima išorė-vidus perspektyvoje, lyg jau būtum išsivadavęs iš gyvūniškos sąmonės. Kitas, jau šių laikų, pavyzdys yra „Urantijos knyga", pasakojanti kosmologinį mitą dieviškos būtybės akimis, kuriame žmogaus pasaulis, tik šios aukštesnės realybės kūrinys ir tąsa.
Pradinis filognozijos variantas, žinoma, yra F-R1, paremtas bazine struktūrine formule ir Uroboro modeliu, tačiau tai nėra riba tiems, kas turi išsivysčiusią metafizinę regą ir gali mano pateikiamą šabloną peržengti, sukuriant begalinį skaičių galimų holoplastinės analizės paradigmų: F-Rx. Pavyzdžiui, paėmus R3 variantą, būtų galima atsisakyti viso spektro profilio, Įstatymo ir Dvasios vaizdinio ir žiūrėti į žmogų kitoje perspektyvoje, kur jau žinoma, kas yra ontologinė holograma, dvasinė aura, juodoji liepsna ir šio žinojimo pagrindu kurti naują modelį, peržengiantį dvipolio uliumo dialektikos rėmus. Tas pats galioja abiem perspektyvoms, kurios gali būti interpretuojamos įvairiai; ir nėra vienos holoplastinės struktūros, kuri būtų visiems privaloma ir vienintelė. Tai galioja tiek vidinei, tiek išorinei formai, vadinamai substancine ir informacine dalimi. Tai galima padaryti kaupiantis informacijai arba tobulėjant žmogaus genetikai, dėl kurios žmogus įgauna sugebėjimą atverti daugiau šviesų, įvykdyti daugiau signalų sintezių, kurios padidina sumatoriaus gylį transcendencijoje, leidžia gauti daugiau teorinių supratimų, kurie paskui, pavirtę civilizacinių rišliu, tampa žmonių gyvenimus formuojančiu veiksniu. Šis lygis yra inžinieriaus, gebančio vertinti visas planetos civilizacijas arba kurti jos kultūrines formas žemesniam socialiniam sluoksniui, suformuojant tautines arba globalines ideologijas, reikalingas didelių sąmonių kolektyvų valdymui, tvarkos planetoje palaikymui.
Kodėl šiam tikslui netinka mokslas - akivaizdu: mokslo tendencija yra redukcionistinė, nes jis linkęs tik į materializmą, empirizmą ir technologijas, todėl nepajėgus neredukuodamas analizuoti dvasinių ir religinių kultūros formų. Dėl šios priežasties - jis turi nepakankamą paradigmą, reikalingą holoplastinio modelio kūrimui, ir pats patenka ne į analizės priemonės, bet analizės objekto poziciją. Pasižiūrėjus į mokslą realybės visumoje, matosi jo paradigmos ribotumo ir perspektyvumo visas vaizdas, parodantis, kokį pasirinkimą žmonijai jis siūlo ir kur veda civilizaciją. Tai, be abejo, yra transhumanizmas, pohumanizmas, žmonių internetai, psichotronika, DI, robotika, genų inžinerija ir t.t. Taip išduodamas saiko moralinis principas vardan begalybės, kurioje sukdamasi ratu gyvybė nukreipia technologinio naikinimo taifūną į save pačią ir žūsta.
"Rišlio teorija", 12 tomas tampa registruota knyga, kuri yra antro devyneto pirmos trilogijos užbaigimas. Po šios knygos beliks išspręsti pagrindinę filognozijos pradinėje mokykloje keliamą problemą ir pasiūlyti naują, atieties civiizacijos teorinį modelį, kuri susijusi su filognozijoje vystoma teorija. Kodai tokie:
Darius Mockus. Filognozijos pradmenys: rišlio teorija. 12 tomas. 2024 ISBN 978-609-08-0238-0 (spausdintinė)
Darius Mockus. Filognozijos pradmenys: rišlio teorija. 12 tomas. 2024 ISBN 978-609-08-0239-7 (elektroninė)
Knyga pasirodys metų pabaigoje ir ją bus galima nemokamai parsisiųsti arba nusipirkti. Tai Baltojo drakono žinojimo pavyzdys, kuris panašus šioje knygoje, tik galutiniame variante daug kartų labiau išvystytas.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/05/virselis-12t.jpg)
https://filognozija.com/2023/06/23/filognozu-asociacijos-pranesimas/ (https://filognozija.com/2023/06/23/filognozu-asociacijos-pranesimas/)
Mano naujausi planai "Filognozų asociacijos" pranešime apie tai, iš ko susideda "Baltojo drakono" civilizacijos programa, ir kaip bus vystomas filognozijos projektas.
Informaciją galima sužinoti mano puslapyje, spustelėjus nuorodą.
Gyvenimo programa
Tūkstančio metų „Baltojo drakono civilizacijos" projektas pagal planą turi sukurti penkis pagrindinius proveržius, nuo kurių priklausys ar filognozija taps galutine civilizacijos forma, išpildžiusia visus jai keliamus reikalavimus. „Filognozijos pradinė mokykla", esanti mano kūriniu, yra tik vienas iš šių etapų, kuriam skirta 200 metų, skaičiuojant nuo dutūkstantųjų. Kuo bus užsiimama tolesniuose etapuose - pasakyti sunku, nes jie priklauso tolimai ateičiai, tačiau pirmi du šimtai metų bus susiję su antigravitacijos problema, kurioje laukiami genijai užduoties įvykdymui. Kas tas genijus ar genijai - šiuo metu nežinoma, o mano darbas - tik parengiamosios medžiagos sukūrimas, siekiant išryškinti civilizacinio lygio problemos pagrindinius principus, remiantis centrine žmogaus kaip kūrėjo perspektyva. Tam kuriama filognozija, turinti būti rėmais, kuriuose juda pažįstantis protas, siekiantis atskleisti vieno iš svarbiausių planetinės civilizacijos klodų paslaptį.
Kas yra gravitacija bandžiau paaiškinti vienuoliktame „Filognozijos pradmenų" tome, kur parodyta, jog šis akimis tik vos vos sumuojamas efektas yra dviejų materijos formų sąveika, kur viena, tankesnė - koncentruojasi, o kita retesnė - išstumiama į išorę ir sukuria aplink sutankėjimą tam tikrą juostą, kuriame yra sunkių objektų atžvilgiu žemyn veikiantis potencialas, ir vadinamas gravitacija. Ši juosta riboto aukščio, ir pasiekus jos ribą - trauka nustoja veikti. Tada sakoma: „Atsidūrėme atvirame kosmose". Jame galima levituoti, sklęsti arba skrieti ir būti tik silpnoje gravitacinėje sąveikoje su daug didesniais negu Žemė kosminiais objektais, nutolusiais daug toliau. Antigravitacija yra tokia levituojanti būsena kaip potencialų neturinčiame kosmose, tačiau gravitacinės atmosferos viduje. Pagrindinis klausimas - kaip neutralizuoti šį gravitacinį vektorių? Vienas iš aviacijoje žinomų būdu - pasinaudoti oro dinamika; nors tai įprasta mechanika, kuri yra nepakankama priemonė 200 metų užduoties įvykdymui. Tačiau kai kurie efektai gali duoti naudingų užuominų, kaip Archimedo jėgos panaudojimas oro balionuose ir dirižabliuose. Čia levitavimo arba kilimo vektorius atsiranda dėl tankių skirtumo, kurie yra potencialo mechanizmo pagrindas. Tada reikia žiūrėti kas dar be atmosferos yra hipostratoje, tai yra kokie nematomi ir nežinomi klodai. Manau tik jų buvimo ir atradimo atveju įmanoma antigravitacija, mums rodoma fantastinėje literatūroje ir filmuose. Dėl šios priežasties filognozijoje vystoma substratologija arba hipostratikos doktrina, kuri yra pagrindinė metafizinės filognozijos ontologijos forma. Ontologija suprantama kaip būties doktrina, į kurią įeina materialios substancijos, vadinamos hipostratiniais klodais. Šie klodai nesumuojami, tačiau numatomi remiantis sumatoriaus teorija, ieškant būdų, kaip juos padaryti valdomais ir kontroliuojamais.
Žinoma pati doktrina, turinti logoforminę ir lingvoforminę išraišką, tėra gnostinis kūnas, kurio efektyvumas priklauso nuo to, kiek jis susiejamas su kauzaliniais kūnais, esančiais anapus sumatoriaus, holoplastinėje realybėje (HR). Tarp jų turi būti kuo didesnis atitikimas, kad tai nebūtų tik bereferentis tuščiažodžiavimas, neturintis atitikmens realybėje. Tikras įvaldymas yra tikra technomagija, kuri analogiška elektrinių ir magnetinių laukų technologijose, kurie yra jau įvaldyta hipostrata ir šiuo metu naudojama technosferos priemonėse. Pamatyti tai, kas anapus - ne taip lengva, tad šis uždavinys įkandamas tik pakankamą proto išsivystymą turintiems genijams, sugebantiems atverti daugiau realybės ir meistriškai įforminti ją techninės notacijos priemonėmis, kurios turi būti lengvai suprantamos, gebančios tiksliai aprašyti hipostratą, ir modeliuoti simetrijas bei dėsningumus. Kol kas šis klausimas tiesiogiai dar nėra sprendžiamas, nes tam neatsirado tą sugebantys padaryti protai, tačiau šis darbo laukas turi būti išvalytas nuo silpnų tradicinių mokslo teorijų, ezoterikos ir pseudomokslo. Tada, savo laiku, bus galima pradėti tiesiogiai užsiiminėti technine problema.
Antigravitacijos klausimo sprendimo ieškoma viešai, neslepiant to kaip „uždrausto mokslo", nes tikslas - ne praturtėti ar susireikšminti, bet padaryti ateities planetai paslaugą, padėsiančią civilizacijai pakilti į aukštesnį lygmenį, tapti kosmine. Tai yra vadinamasis transglobalizmas, turintis žmonių sąmones išvaduoti iš vien gaublinio mąstymo ir sukurti kosminę „vaizduotę", kurioje mąstyti galima taip, lyg būtum ne Žemės, bet kosmoso gyventojas. Žinoma, jog kosmosas - neišsemiamas erdvės vandenynas, kuriame daugybė žinomų ir nežinomų klodų, sudarančių visatos karkasą ir jų įvaldymas žmogaus veiklos mastą padarytų daug didesnį. Taip būtų galima išvengti per didelio Žemės apkrovimo technologijomis ir gyventojų gyvybinių poreikių tenkinimo problemomis, nes būtų galima iškelti pramonę į kitas planetas arba kosmines stotis. Šiuo metu pagrindinė problema trukdanti pasiekti šį tikslą yra efektyvaus kosminio transporto neturėjimas ir nesugebėjimas pigiai įveikti gravitacijos barjerą. Tai padarius, ir svarbiausia, pasirinkus tinkamą strategiją, kad technologija neatitektų karo pramonei ir mafijai, bus galima Žemėje pereiti prie naujo lygio civilizacijos.
Todėl imant ne bendrąją bet specialiąją filognoziją galima tarti, kad „filognozija lygu antigravitacijos teorija". Bendrojoje filognozijoje iki šiol kalbėjau tik apie žmogų, visatą ir jų sąveiką, specialioji filognozija, kuriai skyriau daug mažiau dėmesio, yra teorinė gravitacija, antigravitacija, ir techninis dinaminio elemento problemos sprendimas. Kaip jau sakiau, tai nebūtinai darau tiesiogiai aš, mano uždavinys daugiau kelio tam paruošimas, sukuriant civilizacinio mastelio projekto idėjinius pamatus. Jeigu programa bus sėkminga, galima tikėtis, jog šimtų metų bėgyje bus galima pereiti į poscientistinės civilizacijos pasaulį. Tai priklausys nuo penkių genijų įvykdytų proveržių tūkstančio metų eigoje, kur integravus į filognoziją mokslo pasiekimus mechanikoje, kvantinėje mechanikoje ir kibernetikoje, bus galima turėti alternatyvą šiuolaikinei mokslo sektai, šiuo metu turinčiai teisę kurti centrinį planetos valdymo modelį, naudojantis monopolistų privilegijomis.
Tai suvokiu kaip Lietuvos programą, kurią inicijuoja „Filognozų asociaciją" kaip privačią iniciatyvą, kurios integravimas į valstybės sistemą turėtų priklausyti nuo sėkmės ir noro. Pradiniame etape, kuris yra tik teorinis, nereikia didelių investicijų ir lėšų, nesiekiama, kad prisijungtų „sponsoriai" ar pradėtų „domėtis" valstybė. Greičiau norima pagerinti intelektinį potencialą pritraukiant tyrėjų, kurie norėtų prisidėti prie „Filognozų asociacijos". Visos idėjos visą laiką bus viešos, jomis bus galima naudotis, žinoma, gerbiant autorines teisės ir intelektinės nuosavybės įstatymus. Be abejo, ši tema nėra nauja, ir jau daug kur buvo tiriama, tačiau žinomų sėkmingų proveržių viešumoje nėra. Tai nereiškia, kad antigravitacijos problema nebuvo įveikta, tačiau „Filognozų asociacija" su šiais atvejais nesusijusi ir klausimą tyrinėja nepriklausomu tyrinėjimu. Šiam tikslui, pradžiai, teorijoje postuluojami tam tikri teiginiai, kuriuos bandoma išvystyti į teorinį modelį, o paskui pamėginti rasti kelią, kaip tą modelį abipusės integracijos būdu sujunti su anapus sumatoriaus esančiu klodu, mano sistemoje vadinamu „esencijomis". Kadangi kai kuriose mano schemose, šie laukai susiję su psichikos vidine sistema, reikia tirti, kaip sukurti tokią antigravitacinio raigo konstrukciją, kad jis neturėtų psioninių efektų ir nebūtų pavojingas sąmonės laukui. Be abejo, šis klausimas dar turi būti tikslinamas, atbulinės inžinerijos būdu rekonstruojant paslėptus būtinuosius hipostratos klodus. Tačiau šiuo metu tai nėra svarbiausias klausimas; kita vertus, jis taps svarbus tada, kai pereisiu nuo bendrosios prie specialiosios filognozijos teorijos.
Šiame projekte genijumi bus laikomas tas, kas galutinai išspręs anitgravitacijos problemą, skaidomą į teorinę ir techninę dalį. Konkrečiai aš tikiuosi prisidėti prie teorinės dalies, vystydamas substratologiją ir esencijų klodo modelį. Numatoma, kad modelis bus ne matematinis bet daugiau analitinis, ieškant patogios notacijos, be reikalo netamsinant idėjų, kad jos būtų skaidrios ir aiškios, prieinamos visiems norintiems. Tai yra mano gyvenimo programa „Filognozų asociacijoje", kurios rėmai yra 1975 - 2023 (48) - 2075.
Misijos esmė
Bendrojoje filognozijoje metafizinė teorija, vadinama substratologija, pagrįsta regimo ir neregimo pasaulio akistata, kurioje naudojamas nematomo aiškinimas per matomą, taikant gretinimo metodą. Turimas sątvaras ir du sątvaro filosofai F. Nietzsche'ė ir A. Šliogeris bei substratas ir du transcendentinio substrato filosofai, arba gnostikai, D. Mockus ir Jėzus iš Nazareto. F. Nietzsche'ė ir Jėzus yra du kraštutiniai poliai, atitinkantys vidinę realybę, atstovaujančią gyvybės idėją; o A. Šliogeris ir D. Mockus atstovauja išorinę kryptį, atitinkančią gamtos koncepciją. Kadangi šie principai aprašo dvi skirtingas gyvybės formas, gyvūninę ir dvasinę, tiek gyvybė, tiek gamta atitinka vadinamąjį apolonišką ir dionisišką pradą. Apoloniška gamta ir gyvybė yra vaizdinė ir daiktiška, tuo tarpu dionisiška gamta ir gyvybė yra muzikinė ir tik substancinė, neturinti kieto daiktiškumo. Tai du skirtingi „materialumo" tipai, kuriuos nuo seno įprasta naudoti priešpriešai tarp dvasios ir materijos. Iš tikro skirtumas tarp jų tik terminologinis, suvokime atitinkantis skirtingų savybių substancijas: sutankėjusią ir masyvią bei išretėjusią ir besvorę.
Holoplastinės dvasinės pasaulio krypties, vadinamos „Dangaus karalyste", gyvybės ir gamtos principai atitinka juodosios liepsnos ir esencijų pasaulį, kuriame „gyvybė" kuriama iš tam tikros substancijos, vadinamos juodąja liepsna, esančios amžinos holoplastinės sąmonės pagrindu, sugebančiu surinkti pilną transcendentinės realybės vaizdą ir kuriančiu dievišką egzistenciją, turinčią dievišką žvilgsnį į kosmosą. Toks sumavimas leidžia būti ir dvasios, ir materijos šeimininku bei valdovu, gebančiu kurti „dvasines technologijas", kurios panaudojamos žemesnės, organinės gyvybės vystymui. Pagrindinė šios dvasinės egzistencijos gamtinė aplinka sudaryta iš vadinamųjų esencijų, kurios neturi kieto daiktiškumo ir reiškiasi tik kaip ištisinė struktūrinė terpė, kaip dujų ar vandens vandenynas, pilnas geometrinių ir simetrinių struktūrų, iš kurių sudarytas visas dvasinis pasaulis, arba dangaus karalystė. Tai ta realybė, į kurią žmogaus dvasia patenka po mirties, įgijusi išgrynintą pavidalą, ir įgavusi holoplastinio sumavimo galimybę, suteikiančią galią valdyti hipostratos struktūras su savo dvasiniu kūnu. Jėzus iš Nazareto kalbėjo kaip tik apie šį pasaulį, žadėdamas gyvūninėje egzistencijoje esantiems žmonėms rojaus viltį po fizinės mirties. Galima numanyti, kad šioje dvasinėje egzistencijoje yra dviejų tipų galimos orientacijos: viena jų yra į gamtą ir galias, o kita į dvasinę gyvybę ir savo holoplastinę sąmonę, orientuojantis į dievišką žinojimą, vadinamą dievišku gnoziu. Nurodyta bendrosios filognozijos struktūra rodo, kad D. Mockaus padėtis šioje schemoje yra orientacija į techninį aspektą ir į galias, kuriomis užsiima gyvybę valdantys archontai, kuriantys biologinius gardus tam išrinktose planetose. Tai ypač lengva todėl, kad archontas, kaip dieviška būtybė, turi holoplastinę regą, kurios pagalba galima daryti technologinius proveržius gyvūno žiūronui nematomoje hipostratoje.
Iš priešingos pusės, F. Nietzsche'ė gyvybę supranta kaip „valią", kuri yra pirmapradžio kūno sukuriamas galios kvantas, verčiantis žmogų siekti galios, valdžios, viešpatavimo, primesti savo protą anapusiniam pasauliui, tapti jo valdovu. Kad anapus apoloniško pasaulio vaizdo yra kita, dieviška realybė F. Nietzsche'ė užuominą daro nurodydamas į dionisišką pradą; tačiau tas pradas yra ne dionisiška dvasia, kaip juodosios liepsnos atveju, bet dionisiška valia, siekianti įveikti erdvę, statišką daiktiškumą ir pasinerti į tapsmo bei laiko pasaulį, kuris leistų gyvybei sukurti galingiausią viešpatavimo centrą, iš kurio būtų galima valdyti visą kosminę realybę, biologinę rūšį paverčiant kosminiu centru, esančiu gyvūniško prado triumfu, aukštinančiu žmogų ir jo kūrybines galias. Toks buvo F. Nietzsche'ės, prisiėmusio Antikristo vaidmenį, planas. Tuo tarpu A. Šliogeris turi daugiau paralelių su D. Mockumi, kuris orientuojasi į išorę, vadinamą gamta, galinčia būti daiktiška ar tik substancine. A. Šliogeris aukština regimą daiktiškumą, kurį laiko daiktiškumo etalonu, esančiu centriniu „objektu" šliogeriškoje gamtoje, nes tokia yra apoloniškos, vaizdinės sąmonės paradigma. D. Mockus šią paradigmą peržengia, atverdamas nedaiktišką hipostratą, kurioje daiktiškumas ne toks išreikštas, ir jam gamta daugiau laukai, simetrijos, geometrijos ir struktūros, kuriose neišsivystęs kietas daiktiškumas ir daiktas gali būti nematomas ir neapčiuopiamas, tačiau apmąstomas protu arba intuityviai suvokiamas metafizinėje dvasioje. Tai reiškia, kad šis principas galimas tiek iš gyvūninės, tiek iš archontinės perspektyvos, kur vienu atveju atveriamas tik gyvūniškas substancialumas, o kitu - dieviškas. Ši paralelė yra svarbi, nes D. Mockaus transcendentinė integracija leidžia prisiliesti prie dieviškos realybės ir gauti anapusinių struktūrų suvokimą.
Kadangi bendroji filognozija kuriama iš D. Mockaus perspektyvos, ir skirta išnaudoti jo galimybes, tai yra gelmininko doktrina, skirta atverti nematomus hipostratos klodus ir įvesti naujas galimybes, pirmiausiai orientuojantis į pirmų dviejų šimtų metų planą, skirtą gravitacijos tyrinėjimui. Tam reikalinga suprasti su kokiais klodais ji susijusi, kokie klodai reikalingi sukurti raigą, gebantį įveikti traukos žemyn aplink planetą vektorių. Apie tai jau buvo nemažai kalbėta, tad šiuo klausimu toliau nesiplėsiu. Šioje vietoje belieka tik paminėti, kad tai „genijų eros Lietuvoje" pradžia, kuri reikalinga jos išvystymui į Baltojo drakono civilizaciją, galinčia tapti „kosmine tauta". Tam bus reikalingi penki genijai skirtingose kartose ir šimtmečiuose, kad būtų galima sėkmingai įvykdyti vystymosi programą ir sėkmingai pereiti į naują pasaulį. Šis pasaulis yra archonto pasaulis, turinčio holoplastinę regą, kurioje susietos gyvųjų ir mirusiųjų karalystės, tad žinomos abi pusės, imanencija ir transcendencija, ir abu egzistenciniai ciklai, kur vienas yra apribotas, kitas - išplėstas. Tai reiškia, kad kuriant technologijas privaloma laikytis abiejų pasaulio versijų saugumo taisyklių, nekenkti dvasinei hipostratai, negrasinti jai užkariavimu. Pagrindinis dėsnis, kurį privaloma žinoti, yra tas, kad MS kyla iš DS o ne atvirkščiai, ir kad apversta tvarka, kurioje etalonine realybe turi tapti iš MS kylanti technosfera, neteisėta. Sistema tokia:
MS → Technosfera
DS → Gyvybė
DS [G] → MS [T]
Neleidžiama į DS įterpinėti tokią technosferą, kuri pavojinga dvasinei ir organiniai gyvybei, ardo archontų pasaulio pusiausvyras, trukdo jam prižiūrėti gyvybinį procesą ir vykdyti savo planus. Archonto technologijos visada pažangesnės ir galingesnės, jis įvaldęs didesnį realybės gylį ir turi daug kartų labiau išvystytą dvasinę sąmonę. Šiam reikalavimui labiausiai prieštarauja divergencinis begalybės principas, kur mažoji sieva užsimano begalinės erdvės ir begalinio laiko, nusprendžia tapti viskuo ir meta iššūkį visai realybei paskelbdama jai karą. Šis karas pasmerktas žlugimui, nes žmogus, netapęs dvasiniu, niekada neprilygs archonto sugebėjimams, nes tai jam įmanoma tik kitoje egzistencijos fazėje, kai jis taps dvasiniu. Tuo tarpu paprasta gyvūninė sąmonė nepajėgi suprasti nė vieno gyvosios transcendencijos dėsnio ir su savo technologiniu progresu kenkia planetos ateičiai. Mechanika, kvantinė mechanika ir kibernetika yra ne tie mokslai, kuriais verta užsiimti, nes kibernetika yra gyvybinė, o ne kompiuterinė, tai yra pati gyvybė yra natūrali „kibernetika", kuriai nereikalingas joks papildomas kibernetinis antstatas, nes jis tik primeta riboto žmogaus valią begalinei archonto įžvalgai. Kvantinė mechanika irgi nereikalinga, nes jos galimybės niekada neviršys atominės substancijos apribojimų, kurie įveikiami perėjus prie gilesnių substancijų, kurių parametrai - daug geresni. Tai reiškia, žmogus tik pablogina ir sugadina visą archontų darbą ir įveda į gyvybinį procesą nereikalingas anomalijas mesdamas iššūkį natūraliai tvarkai.
Bendrosios filognozijos uždavinys paaiškinti kaip teisingai išspręsti šią problemą, supratus mažosios sievos psichopatinių anomalijų principus ir įvedus į ją teisingą informacinį psichovektorių, kuris sutvarko divergenciją ir pusiausvyros stoką.
Citata iš: klajunas birželio 27, 2023, 15:35:40Tai ta realybė, į kurią žmogaus dvasia patenka po mirties, įgijusi išgrynintą pavidalą, ir įgavusi holoplastinio sumavimo galimybę, suteikiančią galią valdyti hipostratos struktūras su savo dvasiniu kūnu.
Man kyla įtarimas, kad nepatyrus realybės, pirma nesužinosi, kokia ta realybė, net būsi suklaidintas. Todėl, kalbėjimas apie jau ką turime šioje realybėje, atrodo svyruojantis pagal tokį faktą, ką dvasia gali šiuo metu. Nors, anapusybės mitų yra daug, informacijos daug, man neatrodo, kad realybė taip pažinta, kad atitiktų kažkokį sustabarėjusį modelį, kur dvasia orientuojasi tik pagal ją ir eina ta kryptimi. Taip man neaišku, kokia ir kodėl, filosofijoje atrastas metafizikų metodas gali būti reikalingas anapusybės realybėje pritaikomas, kai viskas svyruoja, ir keičiasi ir sensta. Turiu mintyse ir sąmonės metamorfozes.
Mano atliekamas metodas, dar nėra didelis, bent jau taip skaitau, nes manau anksti. Taip pat, mano ieškojimas, nagrinėjimas ir sužinojimas yra panašus į jūsų metodą, bet nėra daug tiesos, kurią galima patvirtinti kaip realybės žinias, jos ateina ir iš dirbtinės informacijos pusės, dirbtinio polinkio.
Tokia dvasios amžinybė yra ribota, bet kartu ir pavidalas labai iškraipomas.
Čia ne iš to, bet paklausiu: Ką turite omenyje, kad sekate filosofija, kitomis ir mokslo kryptimis? Ką jos jums duoda, jei turite savo metodą ir paremtį?
Filognozijos metode anapusybės pažinimo galimybės būdai yra keli:
a) apie neatvertą anapusybės dalį spręsti pagal atvertą, analogijos būdu, pirmiausiai viso realybės spektro skalėje įvertinant proporciškai koks atvėrimo gylis;
b) plėsti dvasinės regos galimybės, siekiant dvasinėse pastangose, "aukštinant" dvasią, pasiekti didesnį atverimo gylį ir atitinkamai anapusybės pamatymo galimybę;
c) naudoti techninius aparatus signalų surinkimui ir duomenis įekraninti sukuriant dirbtinį sumavimo imitatorių;
d) naudoti proto įžvalgą ir modeliavimo priemones, kaip šiais laikais naudoja mokslas; Pavyzdžiui, EM bangos yra anapusybė, kurią galima pamatyti matuokliais.
Kaip centrą naudojų filosofijos paradigmą, nes filosofinė civilizacija ir žinių paveldas labiausiai subalansuoti ir aprėpia geriausiai iš proto ir mąstymo perspektyvos, tuo tarpu kitos civilizacijos orientuojasi į magiją, tikėjimą ar per daug instrumentalizuotos kaip moksle. Taip pat remiuosi konkrečiais filosofais, kuriuos tyrinėju nuo 15 metų, kaip I. Kantas, G. Hegelis, F. Nietzsche, E. Husserlis, M. Heideggeris, A. Šliogeris, kurie yra sątvarologijos pirmtakai. Sątvarologija yra ontologinių hologramų struktūrų analitika iš vidinės ir išorinės perspektyvos. Remiuosi konkrečiai F. Nietzsche'ės ir A. Šliogerio archetipu, taip pat savo gnostine orientacija, ir Jėzaus iš Nazareto dangaus karalystės metafizika.
Mano hipotezėje žmogus turi ne tik laikinas bet ir amžinas sudedamasias dalis sątvare, tad yra tikimybė, kad po mirties anapusybė pamatoma su kitokia sumavimo perspektyva, jau pereinant į dvasinės būtybės egzistenciją. Gyvenimo pabaigoje metafizinis polinkis yra pasiruošimas pereiti prie kito egzistencijos etapo.
Iš pasakytos dalies ir pasakymo "realybė egzistuoja filosofiniu teorijos pagrindu kaip hipotezėje", ne tik kaip nore pažinti, bet yra ir užuolankų, kurios vienos įeina į sąmonę, "pažinimą", kitos neįeina. Man atrodo, realybė neturi metafizinio polinkio, ją išpopuliarino filosofija, kuri sukūrė naują vaizduotę, naują darbą ir atitaikė sąmonės užpildą, ties informacijos detalėmis, kurias atrodo tarsi ieškotum, bet jos atsiranda su laiku, su netikru atradimu į informacijos detales ir detalių apjungimus, dalinai jas įmituojant kaip "pažinimo" laisvę.
Tada, metafizinis žingsnis: kuris neva tyrinėja egzistenciją, atrodo netikras. Tas žaismas ir pažinimas yra pats faktorius, kuris gali rodyti amžinybę, bet lieku prie nuomonės, kad tai ribota ir labai netikra anapusybė. Net gal iliuzija teoriniame lygmenyje ir hipotezėje.
Savo metode, aš daugiau sąmonės galimybių, nesiekiu atskleisti, bet matau tokius populiarius momentus, kur metafizika ir egzistencija neturi didelės persvaros ir didelio vaidmens. Paremtis iš mokslo ar filosofijos yra tik eksperimentiniai momentai ir jų tikslas yra ne eiti į gelmes ir eiti į geresnius ar aukštesnius etapus, bet užkrauti sąmonės galimybes, kurios su lyg amžiumi nebepataisomos ir nebepakeičiamos.
Ar jūsų mintyse yra kito nei pirmalaikės pažinimo krypties įsisąmonimas? Ar ką sakau, nieko nesako apie tyrinėjimo tikrumo realybe apibrėžimu; iš mokslo, religijos ir filosofijos informacijos paremties?
Citata iš: cs liepos 01, 2023, 09:40:57Ar jūsų mintyse yra kito nei pirmalaikės pažinimo krypties įsisąmonimas? Ar ką sakau, nieko nesako apie tyrinėjimo tikrumo realybe apibrėžimu; iš mokslo, religijos ir filosofijos informacijos paremties?
Mano mąstymas paremtas pagrindiniu tikslu vystyti "filognozijos modelį", kurį vystau nuo 2018 m. pradžios. Planas daug kartų buvo viešintas:
a) pradinė mokykla - 18 tomų;
b) vidurinė mokykla - 27 tomai;
c) aukštoji mokykla - 27 tomai;
d) archonto mokykla 27 tomai;
e) baltojo drakono mokykla - 16 tomų.
Iš viso 115 tomų. Tikslas - įvykdyti 1000 / 1000 teorinę sintezė, visos holopastinė realybės. Kadangi visko pats padaryti nesugebėsiu, tai galės pratęsti kiti. Šiuo metu plano įvykdyta 12 / 115. Tai, ką darau, darau savo mąstymu ir protu, kuris yra vizualinis, kaip didelio ploto išplėstos mintys, susiliejančios su vaizduote. Čia matau visatos simuliatorių ir jo pagrindu kuriu holoplastinį modelį. Tai kažkas panašaus į mentalinį sensoriumą. Juo galiu matyti / mąstyti ir iš vidinės, ir iš išorinės perspektyvos.
Mokslą, filosofiją, religiją suvokiu ne kaip žodžius ir koncepcijas, bet kaip visą laiko ir erdvės struktūrą, kuri rodo principą, pagal kurį šios disciplinos įsikomponuoja žmogaus sumatoriuje, tada šie vaizdai aprengiami žodžiais ir gaunasi supratimas.
Viskas ką darau - pagal iš anksto paruoštą programą, kurią turiu įvykdyti centrinio veikalo sukūrimui, kuris vadinasi "Baltojo drakono civilizacija". Tai, ką šiuo metu darau, bandydamas pažvelgti iš anapus sumatoriaus esančios perspektyvos, tik nedidelė užduoties dalis, laikinas kūrybinis etapas.
Taip pat U(roboro) modelis yra tik pirmos dalies modelis, kuris aukštesniuose lygmenyse įgauna kitas išraiškas.
Citata iš: klajunas liepos 01, 2023, 13:47:56visos holopastinė realybės
Pasakysiu, kad, klausimas nebuvo apie kategorišką realybės nusistatymo eigą. Pirmame realybės reikšmės centre, žinoma, kad yra surinkta forma, panaši į suasmenintą eigą ir ji arti kategoriško nusistatymo. Tada ieškojimas anapusybės, vėl yra suasmeninta eiga, kuri priklauso tai pačiai organizavimo principo formai su sąmoningu žinojimu.
Realybė yra arčiausiai sąmoningumo centrų vietoje, kur užvaldymas religijos, mokslo ir filosofijos idėjų yra akivaizdus. Todėl daug kalbu apie metafizikų netikslumus, suasmenintą realybės eigų modelį, kuris gali negrįžtamai užkrauti sąmonės eigą, ir su amžiumi galimybes ir blokuoti daug informacijos.
Kad įsisąmoninimas yra daugiau dirbtinis, nei natūralus irgi daug kalbu savo metode. Tame, bent šiuo metu, yra daugiau tiesos nei pavyzdžiui, fundamentalioje metafizikoje. Tikriausiai pasidomėjote mano metodu. Pagal mane metafizika gražus kelias, bet tik pačioje pradžioje. Kodėl, jūs renkatės metafizikų kelią?
Citata iš: cs liepos 01, 2023, 16:19:39Pagal mane metafizika gražus kelias, bet tik pačioje pradžioje. Kodėl, jūs renkatės metafizikų kelią?
Griežtai metafizikos nesirenku, tik tyrinėju galimybes, bandydamas pasiekti įmanomo ribą. Materialioji metafizika labai pavojinga, tad žmonės, kurie čia ieško paslapčių rizikuoja.
Bet manau, kad viena galimybė, būtent antigraviatcijos priemonių suradimas, pasitarnautų dėmesio nukreipimui nuo biologinio transhumanizmo sujungiant jį su kibernetika ir DI.
Bet kokiu atveju, kad mokslas praėjęs mechanikos, kvantinės mechanikos ir dabar įeinantis į kibernetikos erą vystysis neišvengiamai labai nepageidaujama kryptimi, tad noriu bent kokio idėjinio pastūmio, bent Lietuvoje, kad būtų galima reikalauti ne maksimalaus gyvybės technologizavimo, bet ištechninimo.
Vadinasi tai kažkas panašaus į aktyvizmą. Jeigu man tai nebūtų aktualu, nes pats esu kibernetizuotas, tai gal tuo nesidomėčiau.
Mano terminais antimetafizinis kelias vadinamas juodojo drakono keliu, o metafzinis - baltojo drakono. Kaip vystytis yra pasirinkimo reikalas.
0000
Jūsų tekstais šiek tiek pasidomėjau, bet nesuvokiu visuminės modelio idėjos, kaip pavyzdžiui pas mane išreiškiant per Uroboro simbolį. Nes aš nagrinėju ne grynąją logiją, bet sątvarą, tiesiogine prasme, todėl pas mane kiekvienas žodis turi akivaizdų, ne loginį ir nesimbolinį referentą.
Taip lengviau suprasti. Referentai gali būti į priekinę sąmonę, pasaulį, galinę sąmonę, arba protą ir į jungtį tarp jų, tai yra rišlį. Pas jus labai sunku susigaudyti kas su kuo siejasi.
Citata iš: klajunas liepos 01, 2023, 17:56:30Jūsų tekstais šiek tiek pasidomėjau, bet nesuvokiu visuminės modelio idėjos
Minėjau, kad mano metodas dar nėra didelis, bet man nesunku atskleisti, kokia modelio idėja:
Remiuosi hiperrealizmu, realizmu, siurealizmu; alchemija ypatingai prieš 5000 metų istorija ir egiptologija. Taip pat, turiu savo dirbtinio gebėjimo kūrybos, kuri yra analogiškai vadinama "bachemija". Bet su dirbtiniu intelektu nedirbu.
Jei tekstuose to nėra, labai keista. Bent nuo 2020 metų laikotarpio.
Citata iš: klajunas liepos 01, 2023, 17:56:30Griežtai metafizikos nesirenku, tik tyrinėju galimybes, bandydamas pasiekti įmanomo ribą.
Džiaugiuosi, kad atsakote. Nes aš klausiu iš to kas jūsų tekstų, daugiau žinoti negaliu. Gal yra netikslumų, bet galima dėl to patikslinti informaciją.
Dėl metafizikos, laikausi taip, kaip praėjusiame įraše. Negaliu pasakyti daugiau.
Uroboro simbolis yra alchemijos simbolis, daugiausiai pasirodęs viduramžiais. Bet ši interpretacija turi įvairių versijų.
Kas yra uroboro simbolis pagal filognoziją, šių laikų?
Citata iš: cs liepos 01, 2023, 19:48:36Kas yra uroboro simbolis pagal filognoziją, šių laikų?
Uroboras, kaip aš šį simbolį interpretuoju, plačiai paaiškintas mano knygose. Tai yra visas realybės spektras, kur žemiausia dalis yra uodegos kryptis, o aukščiausia - galvos. Simbolis svarbus tuo, kad tą vietą, kur susijungia aukščiausia ir žemiausia, galva ir uodega, galima naudoti atvaizduoti žmogaus sandarai, kur galvos substancija, klodas, suprantamas kaip Dvasia, o uodegos klodas - kaip pasaulis, kurį aš vadinu Įstatymu, nes uodega "įstatyta" į gyvatės nasrus. Šį simbolį reikia suprasti ontologiškai ir substanciškai, kaip substancijų spektrą ir kaip užuominą į žmogaus kaip vaizdinio, kaip A. Schopenhauerio modelyje, supratimą. Vaizdinys, sąmonė, turi objektyvią ir subjektyvią dalį, kurie yra žmogus ir pasaulis, kiekvieno žmogaus žiūrimas iš vidaus, anapus kurio yra tikra realybė, Urobore esanti anapus glavos-uodegos mazgo, kaip visas likęs Uroboro kūnas, žymintis transcendenciją.
Žmogus yra Uroboro galva, kaip vidinė ontologinė holograma, iš egzistencijos vidaus atverianti išorinį pasaulį, kuris yra giluminis, transcenduojantis objektyvų ir subjektyvų fenomeną. Šis simbolis yra pagrindinė 18 "Filognozijos pradmenų" tomų koncepcija. Kiti tomai jau naudos kitą simbolį, tačiau pradinėje mokykloje Žmogų aiškinu per Uroborą. Jis patogus filosofinių modelių analizei, ant kurio galima žymėti, kurioje vietoje yra kiekvienos filosofijos orientyras. Tuos orientyrus žymiu vietomis ir raidiniais žymėjimais.
Elitiniai protai
Filosofija kaip pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra yra pagrindinė visuminio civilizacijos modelio formavimo priemonė informacinėje proto dalyje. Turint visuotinio švietimo sistemą, siekiama, kad šis modelis būtų vienodas visiems gardo gyventojams, kad jie būtų paruošti gyventi konkrečioje valstybės santvarkoje ir suprastų kokie svarbiausi jos principai. Net mokslinėje civilizacijoje šis vaidmuo atitenka filosofijai, nes mokslas per daug fragmentuotas ir susiaurintas, tad netinka visumos apibrėžimui, į kurį įeina anapus mokslo esančios sritys, kaip dvasia, Dievas, pomirtinis gyvenimas ir pan. Šis principas skaidosi į du segmentus: apibrėžiantį ir apibrėžiamą, kur pirmasis yra gardą juosiantis gnostinis apskritimas, o antrasis - garde gyvenanti tauta, kurios užduotis - kurti sėkmingas genealogines linijas ir dirbti ekonominėje sistemoje. Tai priešprieša tarp proto ir gyvybės, kurios tarpusavyje gali būti harmonijoje arba disharmonijoje.
Gardo sandarą arba santvarką galima apibrėžti pagal civilizacijų rombo schemą, kur, jį pastačius vertikaliai, apačioje yra tautos kampas, žymintis nesuformuotą protą, tik signalinę sąmonę, kalbos perteklių ir gyvenimą tiesioginės patirties pasaulyje, nesivaikant noosferinių utopijų, hologramų, kultūrinių paslaugų. Tai paprastų žmonių pasaulis, kurie nesiekia proto vystymo, geriausiu atveju turi techniko drakono akį kokioje nors siauroje srityje ir nesupranta globalinio civilizacijos projekto. Pagal G. Hegelio principą, tai tezės stadija, esanti pačioje pradžioje ir atitinkanti bazinį gyvenimo ir gyvybės lygį. Kylant rombu į viršų, į sąmonę įvedamos dvi begalybės: šiapusinio pasaulio begalybė yra laikas ir istorija; o anapusinio - erdvė ir mitas. Šios dvi begalybės sukuria du skirtingus civilizacijos modelius, kurie yra prieštaroje ir kovoja vienas prieš kitą dėl dominavimo, naudojant Valstybės organizaciją ir Bažnyčios organizaciją. Valstybės pagrindinis sąmonių valdymo instrumentas yra tautos istorija, kurioje tauta kovoja arba dėl išlikimo, arba dėl dominavimo, siekdama globalinės imperijos statuso. Bažnyčia orientuojasi į anapusybę ir joje dichotomija yra tarp šiapusinio ir anapusinio gyvenimo, kurioje reikalaujama laikytis krikščioniško / bažnytinio gyvenimo būdo, norint sielos išgelbėjimo. Paskutinis, aukščiausias, rombo kampas žymi globalinį planetos ir žmonijos aspektą, kurį atitinka institucijos, formuojančios bendrą civilizacijos modelį, kokios nors filosofijos pagrindu ir brėžia vadinamąjį gnostinį apskritimą, užsiimantį gardo indoktrinavimu, metafizinių sąmonės pagrindų formavimu, ant kurių paskui uždedamas kultūros apvalkalas.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/07/gnostinis-apskritimas.jpg)
Paguldžius schemą horizontaliai, kairėje matote tautą, kuri kaip liaudis gyvena ekonomikos ir darbo civilizacijoje, kurios tikslas gamyba ir valstybės materialinis aprūpinimas. Kaip matome, A. Šliogerio metafizika, nors yra ant gnostinio apskritimo ir yra doktrina skirta formuoti sąmones, ji tai daro iš žemosios perspektyvos, kuri čia pažymėta kaip paprasti žmonės, paprastos bendruomenės, kurias jis norėjo sudominti filosofija, įdiegti į gyvenimą etinę perspektyvą, turint tikslą riboti perteklinį vartojimą ir naikinimą, sugrįžti prie nepragmatinio daiktų regėjimo, susisaistyti su tiesiogiai patiriama vietove, įsipareigojant jai moraliniu įsipareigojimu. Tai antiglobalinis požiūris, raginantis nenuklysti į užhorizontinius tolius ir pažinimo gelmę ir, laikantis saiko bei nuosaikumo principų, apsiriboti tik tuo pasauliu, kuris natūraliai duotas žmogui, nesiekiant daugiau. Tačiau kai filosofas užsimano daugiau, jis stoja į begalybės kelią, kur, kaip jau sakiau, viena begalybė yra laikas, o kita - erdvė. Akivaizdu, kad šis laikas ir erdvė yra metafizinės utopijos laikas ir metafizinės utopijos erdvė, tariant A. Šliogerio žodžiais. Laikas yra istorija ir valstybė, iš kurios perspektyvos metafizinę bazę kūrė F. Nietzsche'ė, kaip pažymėta pateiktoje schemoje, nes jis kalbėjo apie galios centrus, viešpatavimą, ekspansiją, o tai vadinamosios „didžiosios politikos" problema. Šias problemas įmanoma išspręsti tik valstybinio organizavimo priemonėmis, naudojant monarchiją ar respubliką, kuri, pasak jo, turi siekti išsivystyti į imperiją. Kita begalybė yra transcendencija, kuri yra Bažnyčios dėmesio objektas, o ši Vakarų civilizacijoje turi krikščionybės formą. Jos idėjiniu pradininku laikomas Jėzus iš Nazareto, o iš tikro tai Romos imperijos imperatorius, kuris suvienijo įvairias sektas ir pavertė krikščionybę imperine religija, kuri ir įsitvirtino istorijoje kaip Bažnyčia, kuri šiuo metu yra Romos Katalikų Bažnyčia, valdoma iš Vatikano. Kaip jau sakiau, jos objektas - pomirtinis gyvenimas, o doktrina moko kaip gyventi pagal Dievo tvarką, apreikštą Biblijoje. Ir, galiausiai, viršuje yra šių begalybių sintezė, kuri turi arba juodojo, arba baltojo drakono formą, renkantis ar planetinė civilizacija turi eiti Dievo bažnyčios, ar Šėtono bažnyčios keliu. Bažnyčia čia ne religinė organizacija, bet veikiau metafizinis principas, civilizacijoje naudojamas bendravimui su transcendencija. Ši perspektyva yra D. Mockaus metafizikos teorija, apimanti tiek tautos, tiek valstybės, tiek bažnyčios ugdymą pagal aukščiausius proto principus, kurie turi formuoti kiekvieno žmoguje globalinius, civilizacinius psichovektorius.
Kaip matote schemoje, žemutinis planetos sluoksnis yra tauta, kuri sudaro liaudies segmentą žmonijoje, kuris išsidėstęs įvairiose valstybėse ir Bažnyčiose ir gyvena ekonominio režimo gyvenimą; toliau, yra Valstybė ir Bažnyčia, kuri yra aukštesnieji žmonės, pagal F. Nietzsche'ės klasifikavimą, ir jų gyvenimo forma yra aukštoji kultūra, kurioje atsiskleidžia intelektas, talentai ir įvairių tipų kūrybinis genialumas; ir galiausiai eina elitas, užsiimantis pagrindinių civilizacijos formų kūrimu, žmonijos valdymo strategijų kūrimu, kurių tikslas apibrėžti dabartį subalansuojant istorijos juostoje praeities ir ateities pasaulį. Filognozija kuriama iš šios perspektyvos, kurioje žmonija apibrėžiama iš aukščiausios civilizacinės perspektyvos, iš kurios turi būti kuriamos kultūrinės ir teisinės žmonių valdymo priemonės. Kadangi visų valstybių santvarkos paremtos įstatymais, pradedant pagrindiniu, vadinamu Konstitucija, civilizacijos aksiomos įvedamos į jos koncepciją kaip idėjinis pamatas, ir iš čia perkeliamos į visus kitus įstatymus. Tokį patį principą turi ir Bažnyčia, turinti savo teisinę formą organizacijos viduje, o visur kitur valdo naudodami moralinį auklėjimą, švietimą, indoktrinavimą, subendruomeninimą ir kitas priemones. Kultūra ir švietimas - pagrindinės civilizacinio psichovektoriaus formavimo priemonės, nes civilizacija iš tikro yra tik visuose žmonėse per gyvenimą, natūraliai ar specialiai ugdant, susikaupusi informacija, kuri sugula į proto struktūras ir mąstymo formas, ir apibrėžia mažąją bei didžiąją žmogaus sąmonę. Kita vertus, kultūra ne tik įdiegia, bet ir vaizduoja, renkantis kokią nors aktualią perspektyvą, panašiai kaip paminėtuose filosofuose, nes visų jų sistemas galima susieti su kokia nors viena iš išvardintų perspektyvų. Pavyzdžiui, kaip pavyzdį imant mano kuriamą „Filognozijos pradmenų" ir „Baltojo drakono civilizacijos" projektą, jis, kaip kultūrinis reiškinys, orientuotas į virš tautos, valstybės ir bažnyčios esantį pasaulį, kuriame atskleidžiamas civilizacijų modeliavimo metodas, kuriuo turi užsiimti planetinės institucijos, formuojančios globalinius psichovektorius visose planetos valstybėse. Bandau apibrėžti principus, pagal kuriuos civilizacijos formuotojai turės išspręsti natūralios ir dirbtinės civilizacijos dichotomiją, įvardijamą kaip Dievo bažnyčia arba Šėtono bažnyčia ir juodojo drakono civilizacija arba baltojo drakono civilizacija. Taip pat kiek verta protuose kurti erdvines ir laikines utopijas, įžodinant ir įteorinant erdvinę ir laikinę gelmę. Todėl iš dalies čia klausimas ką renkamės - empirizmą ar metafiziką, ir ką turėsime daryti, kai metafizika taps technologine galios struktūra, kur gelmė bus užgrobta tikru užgrobimu. Šis procesas jau įsibėgėja, perėjus stichijų valdymo, alchemijos, chemijos, mechanikos ir kvantinės mechanikos etapus. Taip pat ką turėsime rinktis iškilus klausimui ar norime laisvą valią turinčios gyvybės, ar reikalinga tik kontroliuojama gyvybė, taip įtvirtinant kibernetinio valdymo principą ir prie kibernetinių mašinų prijungiant visą žmoniją.
Visi šie klausimai yra gnostinio apskritimo zonoje keliami klausimai, ir nuo to kaip į juos bus atsakyta priklauso kokioje santvarkoje gyvensime ateityje gardo / gardų pasaulyje. Mano atsakymas nesiejamas su konkrečiu gyventojų segmentu, bet yra tarsi dirbtinis antstatas, kuriame reikštis turi tik elitiniai protai, keliantys klausimus apie civilizacijos ateitį.
Citata iš: klajunas liepos 03, 2023, 14:48:08Filosofija kaip pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra yra pagrindinė visuminio civilizacijos modelio formavimo priemonė informacinėje proto dalyje.
Civilizacija ilgai vystosi, bet šį procesą pagreitinti ar sulėtinti, pagal filosofinės teorijos priedangą, proto ir sąmonės gebėjimus nėra įmanoma. Gal jūs žvelgiate iš to ką filosofams pavyksta atrasti naujo, kaip teorines ir praktines žinias, bet jos kaip žinia yra tik įtikėtojų iliuzinis vaisius. Pagal jų informaciją nereiškia, kad teisingai ir toliau yra paruošta civilizacija vystytis pagal sukurtą jų proto modelį, jis yra netikros informacijos ir klaidinančios kūrinys, nepritaikytas. Dauguma, kaip ir turi metafiziko kelią, bet jis yra teorinis, hipotezėje "gražus". Tokia pagal "informaciją" paruošta derva civilizacijai, neturi sąmonės gebėjimų sukurti teisingos ir atitinkančios informacijos. Nors tai atsiremia su žinojimu apie sąmonės gebėjimus, kurie geriausiu atvėju dirbtiniai.
Kiekvienas žmogus vystosi individualiai, pagal savo patirtį ir asmeninę sąveiką su gyvenamu pasauliu. Tam, kad tarp žmonių būtų kažkas bendra, "civilizacija", juos reikia indoktrinuoti ir dresiruoti. Vien mėgdžiojimu to nepasieksi. Todėl visada, kažkas sukuria informaciją, kitaip žinojimus, sukuria iš jų teorinę kosmologiją ir sudeda visiems į psichovektorius, pradedant nuo darželinuko amžiaus. Tam naudojamas švietimas, kultūra, žiniasklaida ir pan.
Civilizacija pati neatsiranda, ji visada sukuriama, o paskaui iš kartos į kartą perduodama kaip tradicija. Kas yra krikščioniška civilizacija, Graikų ir Romėnų civilizacijos? Barbarų civilizacijus? Senovės Baltų civilizacija? Mokslo civilizacija? Vakaruose tai Newton'as, Einstein'as ir Feynman'as ir pan. Jie kūrė "informacijas", kurios paskui buvo paverstos civilizacijos standartu.
Žmogaus sąmonė sudaryta iš psichikos ir informacijos, psichika civilizacijos neturi ir koduojama genetiškai, o formuoti galima tik sąmonės informaciją, kaip atmintį ir protą. Vystosi tik informacija, žmogaus psichika nesivysto be genetinio šuolio.
Citata iš: klajunas liepos 04, 2023, 17:25:21Žmogaus sąmonė sudaryta iš psichikos ir informacijos, psichika civilizacijos neturi ir koduojama genetiškai, o formuoti galima tik sąmonės informaciją, kaip atmintį ir protą. Vystosi tik informacija, žmogaus psichika nesivysto be genetinio šuolio.
Nekalbėjau, kad vystymas yra prametamas, tik paminėjau, kad civilizacija ilgai vystosi, tai pasirodo pagreitinimas arba sulėtinimas, kuris ardo ir kuria sąmonės gebėjimus, taip pat ir proto ir atminties, o su vėlesniu amžiumi tai yra nebepataisoma (norint grįžti prie fundamentų). Jei naviai galvotume, kad filosofinė ar kita metafizika yra toks pat išsigelbėjimas kaip ir Jėzaus metafizika, vien šiuo pagrindu, ir mokant nuo darželio iki universiteto žmogaus amžiaus tas "tiesas" tada yra prametamas civilizacijos vystymo profilis, kuriame atsiranda visi pirminiai proto ir sąmonės gebėjimai. Net linkstama daugiau į užvaldymą, suasmenintų idėjų ir tiesų, kurios ateina savo idėjų pagrindu, mokymu, kaip ir tas Jėzus.
Kad kartos nešioja tas pačias idėjas ir tradicijas, yra kalbėta; tai yra ne pagal individualų, bet daugiau suasmenintą profilį atėjusių sąmonės gebėjimų archyvas. Tas pagrindas, protas ir informacija, ne genetiniu būdu atėjo, kuris atėjo, toliau buvo pažinimo būdu susiejamas, kaip pavyzdžiui jūsų "sievos" metodu filognozijoje. Tačiau, nereikia pamiršti, kad sieti reikia dalykus atsakingai. Taip ir metafizikos metodas yra gana rizikingas, kai atrastas filosofijoje. Vien įtikėjus efektu, lokacija yra pačiu pirmtaku tiesos, o vaizdas žemesniame sąmoningume, kuris pagrindinis matymas (kitas būtų išorinis matymas).
Sukūrimas civilizacijos, vis dar nėra tikroji versija, kuri dėl informacijos sukūrimo yra vienintelė. Tiek pastebėti galima Jėzaus kelyje, tiek filosofinės metafizikos, sumuoti, kažkokius skirtingus fragmentus, kurie nesusiję, nėra tiesos kelias.
Citata iš: cs liepos 04, 2023, 18:22:55nėra tiesos kelias
Tiesos ideologija atėjo iš mokslo ir mano manymu tai tik psyopas, arba žmogaus šokdinimo priemonė, su kuria priverčia paklusti.
Čia nekalbama apie tiesą, kuri akivaizdi, kaip mano pasaulis, bet kaip didžioji tiesa, apie kurią kalba visos civilizacijos.
Iš tikro, be tos mažosios kiekvieno žmogaus tiesos, didžioji tiesa neegzistuoja arba ji neįmanoma, jeigu turi atsirasti santykyje tarp mastymo ir daikto. Kaip pasakytų F. Nietzsche'ė, tiesa yra perspektyvinės interpretacijos, atveriančiočios tik ribotą kiekį informacijos, kuri žiūrint iš kitos vietos pasirodo visiškai kitaip.
Sąmonių suvienodinimui reikalingas jų drožimas pagal vieną šabloną, ir tuo užsiima organizuotos institucijos. To nedarant ir "tiesai" paliekant formuotis savarankiškai, kolektyvai greitai subyra, nes stipresnė tendencija yra nebendrumo perteklius palyginus su bendrumu.
Todėl visi "tiesos keliai" yra šarlatanizmas.
Mano principas, kas geriau gyvybei ir gyvenimui, o ne tiesa. (F. Nietzsche'ė)
Archonto perspektyva
Šiame skyrelyje paaiškinsiu kaip sątvaras, žiūrint iš jo vidinės perspektyvos, pavirsta anapuspasauline realybe, kurioje kaip arena atsiveria gardo gyvenimas kaip apmąstymo objektas. Jeigu gardo pasaulį laikysime trimate erdve, trimačiu burbulu, turinčiu tris dimensijas, tai žmogaus antra, vidinė dalis yra tarsi ketvirta dimensija, kuri yra anapus šios trimatės erdvės ir yra tarsi ją gaubiantis 4D apvalkalas. Žinoma, vidinis žmogus pats nėra ši 4D erdvė, greičiau jis yra žiūros perspektyva, žiūrinti iš anapus trimačio pasaulio. Šią perspektyvą galima sukti aplink gardo centrą, kaip skriestuvu, į jo objektus žiūrint iš skirtingų perspektyvų. Taigi vidinis pasaulis, vadinamas žmogumi yra tas gnostinis apskritimas, stebintis gyvenimą, pasaulį ir kuriantis kokį nors objektą apibrėžiantį filosofinį požiūrį. Toks „archontinis" principas, kai esi savo pasaulyje ir iš jo vidaus apmąstai išorinę realybę, nuo kurios esi atsiribojęs ir nepriklausomas, yra kūrybos pagrindinė konfigūracija, kurioje kūriniai ratu išsidėsto ant gnostinio apskritimo, o gardas yra objektas, kuriuo gali būti gamta, žmogus, visuomenė, kultūra, civilizacija ir pan. Tas gardas, žinoma, nėra pasyvus, jis taip pat veikia, kiekvienas jame esantis žmogus turi savo pasaulį, tokį patį gardą, kuriame objektas jau esi tu pats. Tad tarp perspektyvų ir jų valių kyla konfliktai arba vyrauja santarvė, tai yra pasaulis ir žmogus yra divergencijoje arba konvergencijoje.
Šį principą vadinu dviejų šviesų sistema, uliumu, kur vidinė šviesa blausi, schematiška, o išorinė - ryški, sodri ir išsiskleidusi. Kiekvienas žmogus, taip pat ir filosofas, yra ant gnostinio apskritimo linijos, dalinančios jo sątvarą į dvi dalis: kur viena išeina anapus pasaulio į metafizinį vidų, o kita yra gardo viduje ir dalyvauja pasaulio spektaklyje. Šiame skyrelyje tokiu būdu paanalizuosiu F. Nietzsche'ės kūrybą, kuris buvo gana susvetimėjęs su savo meto ir vietovės pasauliu, į jo civilizacijos formas žvelgę kritiškai: siekė pertvarkos ir siūlė jai savo modelį. Tas modelis buvo jo mąstymo produktas, kilęs iš jo individualaus sątvaro pasaulio, iš kurio perspektyvos, kaip archontas, jis tyrė priekinėje sąmonėje esantį gardo gyvenimą. Kad kiekvienas žmogus yra vienintelis savo pasaulyje, viską jame matantis iš savo 4D erdvės, rašė A. Schopenheuer'is knygoje „Valia ir vaizdinys" ir M. Stirner'is knygoje „Vienintelis ir jo nuosavybė". Ar žmogui per visą gyvenimą pavyksta tapti tikru archontu ir valdovu, priklauso nuo jo autoriteto ir galios ir daugeliui norinčių tam neužtenka gyvenimo, o viršuje atsiduria tik sėkmingiausi atvejai. F. Nietzsche'ė šia prasme nebuvo sėkmingas atvejis, ir mums liko tik jo apmąstymai bei kūryba.
F. Nietzsche'ė mąstė apie save, kitus žmones, apie žmogų apskritai, apie gyvenimą, gyvybę ir gamtą; taip pat - apie kultūrą, religiją, valstybę, bažnyčią, tautą, civilizaciją. Kaip filologas domėjosi Senovės Graikijos kultūra: drama, epu, lyrika, filosofija ir istorija. Be abejo, įdomiausias klausimas jam buvo filosofija, kurios priemonėmis jis norėjo paaiškinti žmogaus ir pasaulio paslaptį ir paveikti jo metu vyravusią krikščionišką civilizaciją bei kultūrą, pakeičiant ją autentiška, gyvenimą aukštinančia doktrina, kuri nekurtų jokių pasakų apie anapus gardo esančią realybę, kurioje, jo manymu, žmogus švaisto savo jėgas, praranda sąlyti su tiesiogiai duotu pasauliu, kuris yra vienintelė teisinga vieta užsiimti didžiąja kūryba: tai fenomenologinis paviršius, kuris sujungiamas su empirine begalybe, siekiant maksimalios vietinio galios centro ekspansijos. To siekia geriausiai aukščiausią valdžią garde sugebantis įkūnyti sątvaras, sugebantis savo valiai pajungti visas kitas valias ir nukreipti jas į savo mąstyme sukurtus tikslus bei uždavinius. Tai yra vadinamoji didžioji kūryba ir didžioji politika, kuri atitinka naujos civilizacijos įvedimą ir paskui jos įgyvendinimą politinėmis priemonėmis. Kaip žinia, F. Nietzsche'ė turėjo sustoti prie didžiosios kūrybos klausimo, nes buvo nepajėgus didžiajai politikai, todėl vylėsi, kad šį uždavinį perims ir pratęs kiti.
Kokia F. Nietzsche'ės sąmonės viduje atsivėrusi sątvarologija, geriausiai iliustruoti filognozijoje naudojama formule, kuri apima visą jo filosofinę doktriną:
Gyvybė [VG - DP - AP - Istorija - Mitas - A - (K - Imperija → AS) - Tapsmas - AP - DP - VG] Gamta
VG - valia siekti galios;
AS - amžinas to paties sugrįžimas;
DP - dionisiškas pradas;
AP - apoloniškas pradas;
A - antžmogis;
K - kūrinys;
Ši struktūra apima visas pagrindines F. Nietzsche'ės koncepcijas, kurias jis paėmė iš savo sąmonės pasaulio, kuris buvo jo asmeninė, vidinė ontologinė holograma, padalinta į objektyvią ir subjektyvią dalį. Objektyvioji dalis yra vadinamoji bendro pasaulio dalis, o subjektyvioji - yra asmeninis pasaulis, kur iš savo metafizinės dimensijos kiekvienas žmogus, taip pat ir F. Nietzsche'ė žiūrėjo į tą objektyvią projekciją, su kuria jis buvo akivaizdžioje divergencijoje, iškrentantis iš laiko dvasios ir to meto krikščioniškos civilizacijos. Taip atsistojęs į archonto poziciją, jis bandė pertvarkyti kaip Europa atsiveriantį gardą, įveikiant atmetimą, pasipriešinimą, pajuoką ir ignoravimą. Jis labai kritiškai žiūrėjo į vokiečių tautą, matydamas, kad jie netinkami jo keliamam uždaviniui, tad bandė juos auklėti ir ugdyti, sugriaudamas ideologinį ir psichologinį netinkamos pasaulėžiūros turinį, trukdantį atverti kelią naujai Vokietijos realybei, kurią jis matė ateinančią kaip galimybę, kuriai turėjo paruošti dirvą.
Sekant A. Schopenhaueriu, gyvybė F. Nietzsche'ei buvo valia, valios įsikūnijimas, kurios esmėje reiškiasi dionisiškasis pradas, esantis kūrybingumo pagrindu iš kurio atsiranda stabilios apoloniškosios formos. Iš žmogaus pusės dionisiškumas reiškiasi kaip laiko metafizika, arba istorija, o apoloniškumas - kaip erdvės metafizika, arba mitas. Iš gamtos pusės dionisiškas pradas reiškiasi kaip tapsmas, muzika pasaulio laikas, o apoloniškas pradas - kaip daiktai ir plotiniai sumatai, sątvare įgyjantys erdvinį patvarumą arba masyvumą. Šiose kūrybinėse satvąro versmėse, F. Nietzsche'ės manymu, ir atsiranda kūrybinės galios ir idėjos, kurios, sujungtos su pasaulyje ir garde esančia substancija, pavirsta kokiu nors kūriniu: idėjiniu ar materialiu galios centru, įvedančiu archonto primetamą naują tvarką. Jeigu kūrinys neturi pasisekimo ir neveikia, jis nėra geniali kūryba, o jeigu sugeba suorganizuoti įspūdingą judėjimą - tai tikras genijaus vardo vertas šedevras, kurį galima pakelti į civilizacinio rango kūrybą. Tam, kaip jau sakiau, reikalingi du etapai: didžioji kūryba ir didžioji politika, atitinkantys gnostinės ir techninės sintezės elementus kūrybinio genijaus sąmonėje. Pavyzdžiui, Jėzaus iš Nazareto atveju, didžioji kūryba buvo paties Jėzaus įvykdytas uždavinys, o didžioji politika prasidėjo po daugiau negu trijų šimtų metų, idėją perėmus Romos imperijos imperatoriui, kuris krikščionių religiją pavertė imperine. Galima sakyti, kad tai dėsnis, kai šie du civilizacinės kūrybos elementai vyksta atskirai, nes nė vienas genialus kūrėjas nesugeba visko padaryti vienas, nes didelės organizacijos išvystymui reikia tiek daug laiko, kad tam neužtenka vieno žmogaus gyvenimo. Todėl pratęsti turi kiti - jeigu tai neįvyksta, idėja arba judėjimas užgęsta, lieka tik kultūriniu paveldu ir archyvuose laukia savo valandos.
Žiūrint, iš šios sątvarologinės schemos perspektyvos, F. Nietzsche'ės filosofijoje pastebimas kritiškumo ir destruktyvumo perteklius, kuriame nėra santarvės su uliumo priekinėje dalyje atsiveriančiu pasauliu. Tačiau šis puolimas yra daugiau kultūrinė kritika, kurios tikslas - įveikti netinkamas Europos ateičiai formas ir stilių; tačiau daug gilesnė kritika buvo metafizinė, kurioje jis reikalavo išimti žmonių mąstymą iš anapusinių teologinių vaizdinių ir sugrąžinti protą prie šio pasaulio, kuris jam pirmiausiai buvo laikas, tapsmas ir istorija, kurioje nėra patvarių galios formų, esančių tik valios viešpatauti projekcijomis, kurios sukuriamos, trunka kažkokį laiką, o paskui išnyksta. Tai, koks šių galios formų stilius, aukštas ar žemas, parodo kokia valia kuria vertybes: stipri ar silpna, kylančios ar smunkančios gyvenimo linijos. Vadinasi, pozityvumo F. Nietzsche'ės teorijoje trūksta tik tiems tyrinėtojams, kurie nesupranta, kokią užuominą filosofas darė ir kur siūlė ieškoti atsakymo į šį klausimą - jis matosi akivaizdžiai realybėje, nuvalius visas kultūrines šiukšles, nuo gamtos, gyvybės, gyvenimo ir žmogaus. Tada archonto sąmonei atsiveria teisingas vaizdas, kas yra tikras, klestintis gyvenimas - tas, kuris atsiranda kai kultūra ir gyvybė yra pusiausvyroje ir santarvėje.
Citata iš: klajunas liepos 05, 2023, 09:31:11Tiesos ideologija atėjo iš mokslo ir mano manymu tai tik psyopas, arba žmogaus šokdinimo priemonė, su kuria priverčia paklusti.
Dėja, ne apie visą mokslą buvo šis sakinys. Tame tarpe, Jėzaus tikėjimas, filosofinė metafizika, kurios sumuoja informaciją, maišo ir gamina nesusijusius dalykus. Gal šis noras ir geras, bet nėra ko džiaugtis, kai civilizacija ir informacija, kurios sudėtos į sistemą eina negrįžtama linkme. Todėl, laiko pasvartymams, yra per mažai, kaip gyvenime, kuris yra permaišytas mišria informacija, nėra nieko fundamentalaus prie sąmonės sugebėjimų. Tame tarpe amžius ir sąmoningumas keičiasi, bet jis kaip ir minėta yra einantis jau iš anksto sukurtu fenomenologiniu keliu, kuriuo nebėra kito principo atskleidimo, nėra grįžimo, nėra laiko atgal.
Interpretacijos, apie vienetinę tiesą yra sumaišytos. Tai nesikeičia, kai einama vienu keliu, tas kelias rodo "aukštesnius" dalykus, kurie yra tik to kelio užpildas, rodomas kaip "geroji" tiesos pusė. Tas, neduoda tos informacijos, kuri būtų svarbi, kaip pakeisti tą kelią, ir sugrįžti į pradžią. Jau perėjus vieną etapą, tiesos kelyje, atsiranda kitas, ir užsiveria tas praeitas etapas. Taip pat kartu įeina vienos ar kitos rūšies informacijos, kurios įterpia po momentą iš uždaros sąmonės gebėjimo sistemos. Taip yra maišoma tiesa, kuri sumuojama nesusijusiais fragmentais. Bet iš to vistiek kažkas susikuria.
Čia ne tas santykis tarp daikto ir mąstymo, tai aktualu žinoti tik filosofijai. Taip pat, kas geriau gyvenimui ir gyvybei, yra atrasti pavieniai sprendimai, kurie yra sumuojami į mišrias tiesas ir jų gvildenimas yra dažnai ne taip interpretuojamas. Todėl, sekti ta tiesa yra lygiai kaip mąstyti tik viena kryptimi, kuri užsibaigia ir neturi amžinybės. Tame klęsti apsimetėliai, kurie gali permaišyti iš savo patirčių tokių informacinių sintezių, kurios yra tikra apgavystė.
Citata iš: cs liepos 05, 2023, 16:23:48Todėl, sekti ta tiesa yra lygiai kaip mąstyti tik viena kryptimi, kuri užsibaigia ir neturi amžinybės. Tame klęsti apsimetėliai, kurie gali permaišyti iš savo patirčių tokių informacinių sintezių, kurios yra tikra apgavystė.
Visa kultūrinė civilizacija yra tokios "apgavystės", bet tik tuo atveju jeigu kaip okamo skustuvas naudojama mokslo paradigma, kuri suabsoliutinama, nors yra tik dar viena apgavystės forma. O tai reiškia, dichotomija tiesa / apgavystė neturi prasmės, nes reikia ne vien žinoti, bet ir turėti išorinę ir vidinę formą, kuri suteikia bendruomenei protinę gyvenimo tvarką. Vadinasi tvarkos funkcija svarbesnė už tiesos.
Tik technika yra "tiesa" tiek, kiek ji veikia, visa kita (be jokių išimčių) tik proto plovimo priemonės. Todėl kiek vystysis technika, kol ji nepavojinga gyvybei, tiek ji bus galingas tvarkos instrumentas, tačiau kai ji peržengs ribą, tai yra natūralų žmogų ir pasaulį, prasidės tikras žmonijos nuosmukis.
Todėl geriausiai visada būti kažkur pusiaukėlėje ir nesiekti jokių galutinių tikslų. Procesas svarbiau už finalą. Šiame pasaulyje vis tiek nėra prasmės nieko siekti atskiram žmogui, o viskas kas peržengia atskiro žmogaus gyvenimą jau yra imperinis psyopas. Tas tinka bet kokiai "tiesai" ir "civilizacijai".
Citata iš: klajunas liepos 05, 2023, 16:40:56Vadinasi tvarkos funkcija svarbesnė už tiesos.
Darvino evoliucijos teorija, kuri moksle naudojama yra vystymosi "tvarka" ir rinkinys. Kuom ši tvarka pranašesnė, nei spontaniška, greita mintis? Tokia tvarka sukurta sąmonės pagrindu, bet kartu ir "tiesos" sumaišytos ir susumuotos su teorija.
Tai ta perspektyva, kuri leidžia filosofijos, mokslo, religijos apgavikams, metafizikams ir fenomenologams tiesas maišyti betkokiu pagrindu ir su betkuom. Kas tebėra, kalbos apie "aukštesnius" dalykus, yra tikros kalbos apie tuščius dalykus.
Citata iš: cs liepos 05, 2023, 23:26:29kalbos apie "aukštesnius" dalykus, yra tikros kalbos apie tuščius dalykus.
Kadangi žmogus laisvas, jo valia rinktis kiek jis laiko filosofiją tuščia, kiek ne. Tai ne toks paprastas dalykas kaip gali pasirodyti, ir reikia įdėti daug darbo, kad pradėtum orientuotis filosofijos pasaulyje. Čia kas verta dėmesio, o kas neverta - atsisijoja savaime, patikrinus su kitais filosofais ir savo protu.
Filosofija yra du dalykai: a) išmintingo gyvenimo "technika", kuri jaunam ir senam protui padeda susiorientuoti pasaulyje - tai praktinė pusė; ir b) teorija, kurioje bandoma perprasti pasaulio dėsnius ir principus, kuria tam tikrą kosmologiją ir visuminį realybės vaizdinį.
Galima rinktis kuri filosofijos pusė pirmesnė, ir kuri kuriai turi tarnauti. Jeigu teorija turi tarnauti norimai arba reikiamai praktikai, tiesa yra tik proto formavimo priemonė.
Čia įeina ir visos kalbos apie "aukštesnius" dalykus. Darwin'as - tai gyvuliai, žmonija kaip gyvulių pasaulis. Tokia tvarka per daug žemo išsivystymo, žmogų paverčianti į sugyvulėjusį idiotą.
Citata iš: klajunas liepos 06, 2023, 07:28:53a) išmintingo gyvenimo "technika"
Išmintinga, vadinasi, kad siekis tebėra sulėtinti ir pagreitinti sąmonės gebėjimą, jį ardant ir kuriant. Gretinu tai su filosofija, ne dėl to, kad ji tuščia, kaip ir kiekviena kita sritis, turinti minimaliai po techniką; bet siekis atrodo nesaugus, dėl sąmonės gebėjimų metamorfozių (globaliai), kurios prameta civilizacijos vystymą ne subjektyviai, bet objektyviai. Taip atsiranda išmintis. Ir ji įdedama į subjektyvią sąmonės dalį.
Citata iš: klajunas liepos 06, 2023, 07:28:53b) teorija, kurioje bandoma perprasti pasaulio dėsnius ir principus
Ši "teorija", neanalogiška gyvenimui. Vėl gi, minėjau, kad sumuoti nesusijusius dalykus ir kurti iš to teoriją yra apsimetimas ir dėmesio trūkumas. Jau minėjau, kad tvarkos gyvenime ir civilizacijos tiesoje yra einama link aukštesnių dalykų, bet jie sumuojami tik spontaniška mintimi. Tada yra atrandama teorija, kaip ir moksle Darvino, kurios siekis valdžia.
Filosofija sudaryta ieškant valdžios ir primetant tiesa ir tvarka, iš pramesto civilizacijos etapo, kuris tikrovėje virsta valdžia. Ar tai įmanoma kaip sąmonės išmintis ir kokybė, negaliu pasakyti. Lieku prie klausimo, kaip tai saugu sąmonei ir ateities sąmonei, kurią kaip pastebiu iš sustabarėjusios būklės nėra kelių.
Citata iš: cs liepos 06, 2023, 11:40:25Vėl gi, minėjau, kad sumuoti nesusijusius dalykus ir kurti iš to teoriją yra apsimetimas ir dėmesio trūkumas.
Pirmiausia sumuoti=mąstyti. Sumuojamas realybės vaizdas, kuris yra tam tikras transcendencijos fragmentas, turintis "gylio" parametrą. Iš pradžių sumuoji transcendenciją, paskui ją mąstai. Kiekvieno žmogaus mąstymas inidvidualus, ir juos vienodina ir universalizuoja įvedant standartą dirbtiniu būdu tie, kas tuo metu toje vietoje turi valdžią. Tada jie tampa vietinės civilizacijos šeimininkais. Kuo daugiau žmonių suvienodinta, tuo platesnis civilizacijos mastas. Mano manymu tai neišvengiama, bet geriausia, kad žmones jungtų naudingi dalykai, o ne beprasmiai. Kas tie naudingi dalykai kiekviename šimtmetyje turi būti permąstoma iš naujo. Filognozijos nereikia bijoti, ir nereikia pykti vien dėl to, kad žmonės perprato valdžios metodus.
Terminus geriausiai naudoti tik įsigilinus į metodą ir jį supratus, kad nebūtų painiojimo. Taip pat rašau žmonėms, kurie yra jau perkopę iracionalią, reaktyviąją proto stadiją, tiems, kas jau suvokia racionaliai ir moka diskutuoti argumentais, o ne seilių purslais.
Citata iš: klajunas liepos 06, 2023, 15:11:13Pirmiausia sumuoti=mąstyti.
Citata iš: klajunas liepos 06, 2023, 15:11:13Iš pradžių sumuoji transcendenciją, paskui ją mąstai.
Aš apie "ideologinį" mąstymą, kurio aprėptis sumuojama filosofija, ir jos šaknyse, racionalus metodas yra filosofijos šaka. Tas mąstymas prameta civilizacijos svarbų vystymą, kur įveda išmintį, mąstymą, ir labiau orientuotą į ideologinį, įdedant dirbtinai į kiekvieną sąmonę po dalį informacijos (siekiant valdžios). Jei ne - kito būdo nežinau. Tas jums aktualu ir man aktualu.
Kaip tik verta būtų žinoti, ką aš žinau. Nes sumavimas ar mąstymas, ar veikla, ar praktika, kuria kiekvieną laiko momentą ir jis jungiamas ne pagal teisingas eigas ir tvarkas. Mano pasiūlymu yra pirmapradė eiga, toliau apdorota eiga, kaip minimume, jos apibrėžia ne teorinius dalykus, bet didesnį mąstymo modelį, o tam argumento ieškoti iš racionaliosios pusės nereikia, nes tai aukštesnis dalykas, tai yra daugiau reikšmingas dalykas.
Citata iš: klajunas liepos 06, 2023, 15:11:13Filognozijos nereikia bijoti, ir nereikia pykti vien dėl to
Filognozija, domiuosi senai, priešingai nei jūs - bachemija. Matau ir tebematau žmogaus morališką negerbimą, pasityčiojimą, diskriminaciją, paslaptis, konspiracijas, sąmokslo teorijas, kurios nebeprasmiai dalykai. Kalbate apie prasmingus dalykus, bet to nepavadinčiau. Terminai ir medžiaga yra atkreipiantys dėmėsį, kas domisi filognozija, o tame baimės daug, nes gali prasidėti keli pavojai. Kai suprantu ir mane tas liečia. Tas nekelia juoko, tik gilų susidomėjimą.
Citata iš: cs liepos 06, 2023, 16:20:12Filognozija, domiuosi senai, priešingai nei jūs - bachemija.
Jeigu rašytumėt ne vien sau, bet pagalvotumėt ir apie skaitytoją, gal domėčiausi daugiau, tačiau man bachemijos tekstų terminai nesusisieja nei su priekine, nei su galine sąmone, todėl gaunasi tuščias, beprasmis tekstas, neturintis apčiuopiamo objekto. KItaip sakant, be telepatijos - neįkandama.
Citata iš: cs liepos 06, 2023, 16:20:12Matau ir tebematau žmogaus morališką negerbimą, pasityčiojimą, diskriminaciją, paslaptis, konspiracijas, sąmokslo teorijas, kurios nebeprasmiai dalykai.
Tai, kad yra labiau išsivystęs ir pažengęs pasaulis, neturėtų žeisti. Tai reikia priimti kaip nepakeičiamą faktą. To pakeisti neįmanoma: hierarchija, gebėjimų lygiai, skirtingi gyvenimo kelionės pasiekimai ir pan. Filognozija yra dovana, kuri turi būti naudojama sąmonės kokybės pagerinimui, žinojimo išplėtimui.
Taip pat universali žmogaus sąmonės struktūra būdinga visiems, o ne kam nors konkrečiai. Tad nereikia galvoti, kad pavyzdžiai taikomi konkrečiam žmogui. Jeigu rašau apie individualią informaciją, tai ji daugiau liečia mane asmeniškai, kiek tai gali dominti kitus žmones.
Konspiracijos teorijos, ezoterika, psichotronika, man yra faktai, nes tai mano gyvenimo dalis, tiems, kas su tuo nėra susidūręs, viskas atrodo mistiška ir paslaptinga. Tai skirtingų patyrimo horizontų problema. Čia visiems žinomas paprastas patarimas - nenorit neskaitykit, neterškit savo naivaus vaikiško pasaulio "pavojinga", ribine informacija. Niekur nesireklamuoju ir neperšu savo knygų.
CitataKoks šaltinis filosofijoje yra artimiausias filognozijai?
Norint sužinoti, kas įkvėpė mano filognozijos pagrindinį modelį, reikia atidžiai skaityti tekstus. Tai Lietuvių filosofo, A. Šliogerio, knygos "Niekis ir Esmas" (2005), "Niekio vardai" (1997), "Alfa ir omega" (1999). Šiuo filosofu domiuosi nuo 1990 metų.
yyyyyyy
Tai, kad metafizika "pavojinga" šiek tiek keistas požiūris. Ji egzistuoja 2500 metų, pradedant nuo senovės Graikijos, ir niekas to neįrodė. Be to, pirmapradžiais kūnais visi gyvename metafizikoje, tik sąmonė yra atskira realybė, kuri užsidariusi savo burbule, kuriame neįmanoma tiesa, tik metafizikoje.
Tiesa pavojinga, nes griauna iliuzijas.
Citata iš: klajunas liepos 06, 2023, 18:35:55neturėtų žeisti.
Kalbu už kitus, nes tas momentas, kuriame yra gilus susirūpinimas jūsų kūrybos praktika.
Bet nekalbu "už save" siekiant dėmėsio kaip yra bandoma jūsų paskutine "citata". Tas nuskambėjo, kad galvojate esate populiarus ir žinomas pagal savo kūrybą, dėl to kad sekate preaeities filosofais. Tai nėra aukštesnis dalykas. Tokių kaip jūs yra daug, kurie domisi filosofija. Tokių kaip aš irgi daug, bet aš bandau kurti viską nuo nulio. Tai daug sunkiau. Reikia tą suprasti. Neketinu per tai tapti filosofu, nes tai žemesnis eigos etapas mano kelyje.
Nesu ir besmegenis, kuris tauškai apie niekus. Pažiūrėjus pas mane, nereikia telepatijos, o jei tai neįkandama, nėra teisingo ryšio su žmogumi, arba jis prarastas. Pats praktikuojate metodą, kuris iš filosofijos pusės keičia technines eigas ir svarbius momentus, kurie reikalingi bendravime ir žmogaus supratime. Jos neteisingai sudarytos rodo skirtingus rezultatus.
Kad ateijau čia, matau, kelias grėsmes. Nes ardyti ir kurti sąmonę nesusijusiais dalykais yra pavojinga, betkuriuo atvėju, jums tas nekenkia, nes žinote priešnuodį.
Tuomet geriau iš viso nediskutuoti, nes akivaizdu, kad net vyniojant žodžius į vatą prasimuša priešiškumas ir pyktis, kuris rodo, kad jūs savo pasaulyje manęs atžvilgiu esate divergentinėje būsenoje. O aš su niekuo nekonkuruoju ir ant nieko nepykstu. Su kuo idomu diskutuoti, su tais diskutuoju, o su kuo neįdomu - ne.
Su piktu žmogumi, kuris tik apsimeta mandagus, diskusija neturi prasmės, nes pyktis ir priešiškumas rodo sąmonėje ne atvirumą, o užsidarymą ir išstūminėjimą iš bendrų erdvių. O to padayti neįmanoma, nes bendros erdvės - nėra jūsų nuosavybė. Galite išvaryti mane tik iš savo namų arba galvos. Iš kitur - niekaip.
O ar manim kas domisi, čia jau mano problema. Aš juk neklausiu kiek lankytojų lanko jūsų puslapį, nes jūsų populiarumas / nepopuliarumas man vienodai rodo.
Citata iš: klajunas liepos 06, 2023, 19:48:09Tuomet geriau iš viso nediskutuoti, nes akivaizdu, kad net vyniojant žodžius į vatą prasimuša priešiškumas ir pyktis, kuris rodo, kad jūs savo pasaulyje manęs atžvilgiu esate divergentinėje būsenoje. O aš su niekuo nekonkuruoju ir ant nieko nepykstu. Su kuo idomu diskutuoti, su tais diskutuoju, o su kuo neįdomu - ne.
Jei būtumėte toks atsargus, kaip dabar, nekurtumėte sąmonės teorijų, tokių kaip "sieva" ar "ryšlys", nes bandau pasakyti ir kad nėra tokios priežasties kodėl kurti, jeigu bendravimas ir žmogaus supratimas būtų normalus, kaip pas kiekvieną ir mane. Nebent yra poreikis save vaizduoti kitokiu, ne kaip visi.
Tada, kai žinote tiesą, tikrai nebus įdomu diskutuoti. Nors turite platų informacijos spektrą ir galimybes, kuris filognozijos teorijoje, tai atrodys vistiek per įžeidžiančiai, kai nieko nėra atitinkančio apie tai. Tai yra natūralus pyktis, o pyktį reikia ugdyti, keisti kažkuom neutraliu. Vertėtų paatvirauti ir pakalbėti dėl šios situacijos.
Per šį laiką, nieko klausti ir neturėjau, diskusijos esmė diskutuoti, o ne drausti diskutuoti. Drausti diskutuoti pagal mane reikėtų pavojingas temas, tokias kaip sąmonės gebėjimo ardymą, ir kūrimą savo dogmomis. Tas siekis yra pavojingas sau ir kitiems. Tame nėra atsargumo priemonių. Bet jūs žinote priešnodį, kurio esmė: apkrovus informacija "nieko nejausti".
Su jumis įdomu diskutuoti, bet atkreipkite dėmesį apie ką kalbu. Aš neapsimetinėju, bet kartu sulaukiu diskriminacijos ir desperacijos iš jūsų pusės.
Citata iš: cs liepos 06, 2023, 20:31:09Nebent yra poreikis save vaizduoti kitokiu, ne kaip visi.
Nerasi nė vieno filosofo visoje filosofijoje, kuris būtų kaip visi. Čia kalbate apie masinę sąmonę, vadinamą "normalumu", kuri nėra jokia filosofija. Filosofija visada individuali ir išskirtinė, kuriama pasaulyje, kur kiekvienas žmogus yra "Vienintelis ir jo nuosavybė" pagal M. Stirnerį. Tad jums turint tokį patį principą, kuris toli gražu ne kaip visų, nes jeigu būtų kaip visų, tai būtų galima bent ką suprasti, o viskas yra tik asmeninė "paukščių kalba", žinoma vienam žmogui. Ir tai arba kalbos sutrikimas, arba tyčiojimasis, kažkokia "kišmo palenga" kitiems į galvas nežinia ko.
Pagrindinis tarp mūsų skirtumas tas, kad aš viešas žmogus, neslepiu nei savo biografijos nei CV, kuriuos galima rasti mano puslapyje. O jūs jau N metų čia anonimas. Tai galima ir įvertinti kas "apsimetėlis", o kas ne. Mano visos knygos viešai apiformintos Mažvydo bibliotekoje, kur yra visi duomenys ir apie mane ir sukatalogizuotos knygos - turi temų UDK kodus ir kategorijas. Tai reiškia, kad tikrino cenzoriai ir katalogizavo pagal mokslo sritį. Kur čia tas pavojus, nebuvo iš tikrintojų jokių signalų.
UDK sritys: ontologija, metafizika, epistemologija, parapsichologija, filosofinė antropologija ir pan. O jūs nei ekspertas nei kas - iš viso nežinia kas čia per dešimt metų forume. Tik kažkokia saviveikla ir trukdymas. Tad nedauk trūksta iki provokatoriaus statuso užsidirbimo, net iki tokio lygio kaip kažkada buvo toks
@Mekabciel, Laitmano fanas, bandęs mane sutriuškinti.
Citata iš: klajunas liepos 06, 2023, 22:17:33O jūs nei ekspertas nei kas - iš viso nežinia kas čia per dešimt metų forume. Tik kažkokia saviveikla ir trukdymas.
Dalinai trūksta bendravimo įgūdžių, ir žmogaus supratimo įgūdžių, nes viskas ką jūs darote yra prikišimas nesusijusios informacijos ir ardymas sąmonės, kūrimas naujos sąmonės.
Kam to jums reikia, jei esate atskiras žmogus? Galėtumėte to nekurti ir užsiimti tikru darbu ar savanoryste, kad nekenktųmėte likusiems žmonėms žemėje.
Pastebėjimas, mačiau paviešinote ir sudėjote į knygas, mūsų laiškus, kur kalbėjome apie sąmonės gebėjimus apie 2016 metus. Kaip matau mūsų bendravimas buvo naudingas tik jūsų poreikiams. Tada slėpėte ir nebuvo apie tai nė kalbos. O dabar nusikratote.
Vistiek išlieka keistas bendravimas, kaip kitų, jūs linkęs į apgaudinėjimą.
Kai šioje vietoje pykčio nereikia, reikia būti neutraliam.
Filognozijos gimimas (iš Mockaus dvasios)
„Filognozijos pradmenų" 18 tomų ciklas, rašomas nuo 2018 metų pavasario, yra tarsi gimdymo procesas, kurio metu turi būti sukurta nauja pažinimo paradigma, išsivystanti iš ankstesnių žinojimo formų ir jas gerokai pralenkianti. Tos formos prasideda nuo pat ankstyvųjų magijos ir mitologijos apraiškų ir užsibaigia filosofija bei mokslu. Kadangi šiuolaikinė civilizacija gerokai pažengusi į priekį, daug dalykų apie žmogų ir pasaulį jau atskleista, ši informacija privalo būti integruota į filognoziją, bet pažiūrint į ją kitu kampu ir daug kartų išplėtojant. Visos šios proto formos apmąstomos iš žmogaus perspektyvos, kaip jo vidinis ir išorinis turinys, kuris įsikomponavęs jo psichikoje. Tad pirma užduotis - sukurti naują žmogaus modelį, o paskui parodyti kaip šiame modelyje įvairiomis kryptimis vystosi civilizacijos. Paskui pereinama prie metafizinės problematikos, bandant intuityviai įžvelgti, kas yra anapus vaizdo, naudojant kalbos ir proto priemones. Tai jau gnostinio implanto dalis, kuris vertinamas kiekybiškai, visą žinojimą dalijant į 1000 dalių ir kiekvieną proveržio atvejį apdovanojant tam tikru informacinių dalių kiekiu. Šiuo požiūriu filognozija dar nėra toli pažengusi, nes ji yra gimimo procese ir dar nėra pilnai apibrėžta ir suformuluota. Pirma galutinė formuluotė bus 18 tome, kuris vadinasi „Pažinimo meilė".
Dabar keli žodžiai apie mano knygų formą ir stilių, kaip jas reikia skaityti. Gali atrodyti, kad joms trūksta nuoseklumo ir išvystymo, tačiau kadangi čia tik parengiamoji medžiaga sisteminiam veikalui, šis priekaištas neturi prasmės, nes čia mano archyvai ir juodraščiai. Norint juose susigaudyti, reikia suprasti tokį principą: kūrybos procesas visada yra tikrovė - priekinė sąmonė, informacija - galinė sąmonė ir komunikacija - projektuojamas tekstas. Skaitytoją pasiekia galutinis rezultatas, surinktas iš priekinės ir galinės sąmonės kaip tikrovė ir tikrove prote paversta informacija. Tad „žiūrint" į tekstą pirmiausiai reikia atrasti informacinius žemėlapius, kurie koreliuoja su mano mentaliniu žemėlapiu, o paskui jį susieti su tikrovės žemėlapiu, kurių integruotas turinys yra teksto galutinis objektas, arba referentas. Tai gana lengva padaryti kai knyga rašoma nuosekliai, tačiau aš nusprendžiau pakelti kartelę ir fragmentus / skyrelius rašau supainiota tvarka, kad skaitytojui reikėtų įdėti daugiau protinių pastangų, kad pasiektų norimą rezultatą - suprastų pagrindines knygų idėjas. Kitaip sakant, mano knygos yra tarsi nuotraukų rinkinys, kurios pagrindinį objektą, tai yra Žmogų, rodo iš įvairių perspektyvų ir rakursų. Tai žmogus rodomas iš vidaus, kuriame jis žiūri į save ir pasaulį per visą sąmonės spektrą ir yra savo uždarame pasaulyje „vienintelis" tikras - visi kiti tėra holograminės projekcijos į jo priekinę sąmonę. Žinoma, jie viduje turi tą patį vaizdavimo principą, bet jis žinomas tik viduje esančiam asmeniui, kuris gali save rodyti, arba gali užsidaryti ir maskuotis. Kai rodau filognozijos gimimo procesą, rodau universalią žmogaus sandarą, stengdamasis demonstruoti kuo mažiau asmeniškumų, o jeigu ir parodau, tai tik tai, kas aktualu filognozijai.
Rašytojas knygoje yra viskas. Tai kas atsiranda iš skaitytojo, yra visai kita istorija, kurią kuria kitas žmogus, brėždamas savo asmeninę gyvenimo trajektoriją. Trajektorijos per kontaktą su knyga susitinka, susikerta, net gali susilieti, bet dažniausiai retai kas sutinka šį sąlyti paversti visu savo gyvenimu ir pasisėmęs lobių keliauja savo keliu. O knyga lieka tuo kuo ji buvo, vieno tikro ir originalaus kelio biografiniu dokumentu, kurio niekaip neįmanoma autentiškai perkelti į jokį kitą gyvenimą. Kituose gyvenimuose gimsta kitos knygos, kurios jau sprendžia savo problemas, su originalu neturinčias nieko bendro. Todėl skirtingų gyvenimų knygos neturi būti suliejamos, o jeigu ir suliejamos, tai tik tuo atveju, jeigu įmanomas vaisingas bendradarbiavimas, priešingu atveju - tik konfliktai ir problemos, kai kiekvienas arklys vežimą tempti nori savo keliu ir kinkinys išyra. Todėl filognozijos atveju, tokia tikimybė labai nedidelė, nes mano kelias griežtai apibrėžtas ir jis niekada nebus keičiamas. O susikirtimai ir susitikimai - naudingi kaip pagalba kitiems filosofams kurti savo projektus, kurie turi savo atskirą programą, kuri jau ne filognozija o kažkas kita. Vienintelis būdas sukurti patvarų kolektyvą, kuris veiktų kaip darni struktūra, yra suorganizuoti „Filognozijų asociaciją" pagal projektą, pristatytą antrame tome „Amūrinė vizija". Kitų kelių nėra, ir tas galioja visiems atvejams, kai kažkas panašaus kaip „Filognozijos pradmenyse" atsiranda kur nors kitur. Jeigu tai ne „Filognozų asociacija" aš su tais projektais neturiu nieko bendro.
Taigi skaitant mano knygas reikia turėti gerą atmintį ir skyrelius / nuotraukas išsidėlioti į bendrą vaizdą ir šią mozaiką sustatyti į rišlų vaizdą, kurį galima koreliuoti su priekine sąmone, tikrove, arba su galine sąmone, mano biografiniu protu. Biografiniame prote išskirtinę vietą turi A. Šliogeris ir F. Nietzsche'ė, su kurių kūryba susijęs mano gyvenimas. Tačiau čia galioja tas pats principas, kurį parodžiau prieš tai: šie filosofai buvo tik intelektualinių trajektorijų sankirta, kuriose keliai nesusiliejo ir nebuvo bendradarbiavimas, greičiau tai buvo idėjinė įtaka, kuri paveikė pasaulėžiūros formavimąsi, bet tik išorinio įspūdžio lygyje. Nesu šių filosofų sekėjas, nes mano idėjos prieštarauja pagrindinėms jų nuostatoms ir jų kūriniai naudojami kaip kitokio žvilgsnio į realybę iliustracija, kurioje galima išskirti svarbius mano vystomo modelio elementus. Įdomu tyrinėti kaip šiuose filosofuose sąveikauja tikrovė ir informacija, ir kaip ši sąveika komunikuojama tekstuose ir paskaitose. Tai reiškia, kad jų įtaka daugiau klausimų, temų ir problemų lygio, kuriose ieškau savo sprendimo, mąstau savo unikaliu mąstymu.
Kitas klausimas yra valstybė ir bažnyčia, kuriame irgi apmąstau pagrindus, parodau bazinį šių realybių modelį ir kaip jame įsikomponuoja filosofo figūra, kuris nėra valstybės tarnautojas, nėra mokslininkas, o tik „žiūrėtojas" į gyvenimą savo unikaliu žvilgsniu, norintis parodyti žmonėms kas jų silpnai išsivysčiusiose sąmonėse nematoma arba nematoma dėl per didelio sluoksnio ideologijos ir dezinformacijos, nesaikingai vartojant žiniasklaidą ir oficialią propagandą. Kalbant apie bažnyčią, čia mane domina du atvejai: Jėzaus iš Nazareto, autentiško metafizinio žmogaus, atvejis, kuris Bažnyčios buvo iškraipytas ir ištrinta tikra kultūrinio / metafizinio gnostikų judėjimo prasmė; taip pat, F. Nietzsche'ės santykis su krikščioniška civilizacija, kurioje jis demonstruoja didelį priešiškumą ir kritinį nusistatymą, siekiant performuluoti visą Vakarų Europą. Nepalaikau šio principo, nes esu liberalas, tad man nebūdingas imperinis mąstymas, kuriame primetama savo valia, bandoma diktuoti sąlygas ir nustatinėti savo taisykles. Todėl pasisakau už diskusiją, dialogą, bet taip pat už minties ir tikėjimo laisvę, kurioje kiekvienas žmogus pats sprendžią kuo tikėti ir vadovautis gyvenime. Tad mano principas libertarinis, pripažįstantis kitų žmonių mąstymo autonomiją, bet taip pat ir ginantis savo teisę turėti nepriklausomą pasaulėžiūrą.
Taigi santykyje tarp mano intelektinės biografijos, išorinės tikrovės, mano asmenybės, vyksta filognozijos gimimo procesas, kuriam galutinai užsibaigti reikės dar apie dešimt metų. Tada bus galima apžvelgti ir įvertinti visus rezultatus, ir pasakyti savo galutinį verdiktą. Tai mano individualus kelias, kuris nebus integruotas į jokias kitas disciplinas, o jeigu kas nors informaciją integruos, tai bus savarankiški atvejai su „Filognozų asociacija" neturintys nieko bendra. Žinoma, mano gyvenimas ribotas, ir filognozijai reikalingas tęsėjas, tačiau čia jau likimo klausimas, ar kas nors norėti eiti mano keliu, ar tik susirinks derlių ir keliaus savo keliais. Tikro pasekėjo atsiradimas vienas iš svarbesnių klausimų, tačiau jis nekuriamas dirbtiniu, mechanišku kūrimu, o turi atsirasti pats, vadovaudamasis savo pašaukimu.
Šis - ilgas atsakymas (sukurtas iš pykčio), dabar vėl diskutuosiu.
Kokią įtaką turite pasaulyje ir žmoguje visais valdymo principais jau žinau, ir matau taip kaip matau, tą patį pyktį.
Iš to seka, kad dar neviskas ir nepabaiga, kas bus įtraukta į knygas, apie sąmonės ardymą, kūrimą naujos; maišant technikas ir eigas, neva sumuojant ir ieškant teorijos pagrindų eksperimentiniais, neaiškiais ryšiais. Tada visu keliu tai nelaikau, kad tai kažkoks misijos ar pašaukimo reikalas, tai daugiau diskriminacija ir simuliavimas žmonių sąmonėmis, nes kito būdo nežinau. Taip pat, kalbu ir apie manęs apgaudinėjimą nuo 2016 metų anomalijos forume savo laiškais.
Tame reikale aš bandau išlikti neutralus, priešingai, pyktyje (pastebiu iš jūsų pusės) - kiti žmonės nesvarbūs, svarbiausia išgauti informacijos, pasinaudoti, sukurti iš to teoriją, ir pasiimti lengvą nuopelną. Kaip tai gali būti morališka, etiška ir logiška, nesuvokiamas dalykas. Bent bendravimo tarp žmonių dalyje.
Filosofijoje, bent buvo ieškoma geresnių komunikavimo ir bendravimo tikslų, o ne "rišlio" ir "siejimo" tarp natūralaus bendravimo. Tai nieko panašaus į filosofiją, kas pas jus yra; ir darosi. Moksle irgi sąmonės ardymas ir kūrimas neprigijo.
Bendras filognozijos vaizdas
Kaip jau buvo apibrėžta, rišlys yra informacinės sintezės padarinys, prote į vieną visumą susiejantis psichikos ir pasaulio patyrimą. Šioje sintezėje veikia du mąstymo principai, vadinami tikėjimu ir žinojimu. Tai yra kai siejama objektyviai - turimas žinojimas, o kai siejama subjektyviai - tikėjimas. Arba teorija gali būti žinoma tikru žinojimu, arba tik tikima. Šiame procese iš galinės sąmonės, esančios galvos srityje, ateina psichikos kompleksai, o iš priekinės sąmonės, objektyvaus ir subjektyvaus pasaulio, ateina empirinės patirtys. Jeigu teorija peržengia objektyvią duotybę, ji yra metafizinė, arba kalbanti apie tai, kas neduota tiesiogiai juslėms, bet imituojama protu, racionaliai arba fantazuojant. Taip yra todėl, kad protas turi loginį pradą, su kuriuo mąsto abstrakčias struktūras, kurias paskui perkelia į metafizinę erdvę kaip gnostinius kūnus ir turi fantaziją, su kuria, vaizduotėje ar kalboje, sukuria vizualinę transcendencijos interpretaciją, tampančia metafiziniais pasauliais, kaip Atlantida, Avalonas, Šambala. Kitos metafizinio regėjimo galimybės periferinės ir daug sunkiau išvystomos į įtaigią sistemą.
Tai, koks rišlys, priklauso nuo suvokimo išsivystymo ir filognozijoje išskiriami žmogaus bei nežmogaus sątvarai. Daugiausiai filognozijoje nagrinėjami trys archetipiniai atvejai, kurie yra žmogaus, dvasinės būtybės ir Dievo sievos, kuriose atsiranda trijų tipų rišliai, priklausantys išskirtinai filognozinių rišlių tipui. Žinoma, dabartiniame lygmenyje galutinio vaizdo atskleisti negaliu, nes nesu pasiekęs holoplastinės drakono akies, tačiau bandomieji samprotavimai - įmanomi. Jie nėra galutinė tiesa, o tik orientyrai, kaip filognozijoje analizuojami žmogaus ir aukštesnių būtybių sątvarai. Taigi yra tokie atvejai:
ŽS - Dualinė šviesa - empirija / HR - R1 (ŽS - žmogaus sieva)
Tai filognozijoje standartinis atvejis, kadangi lengviausiai pasiekiamas analizei, nes prieinamas tiesioginiam stebėjimui ir spekuliacijai. Žmogaus sievai būdingas dualumas, nes ji sudaryta iš dviejų šviesų komplekso, kur vienas yra žmogus, o kitas - objektyvi tikrovė. Šis dualizmas įveda moralinę įtampą, nes reikia spręsti klausimą, kieno turi būti viršus: mano ar Kito, atsiveriančio priekinėje samonėje kaip savarankiškas esinys. Šiame dualizme turima sensoriumą žyminti trukmena, kur yra bendras Holoplastinės realybės vaizdinys, apimantis viską, ir šios realybės dalis - žmogiška empirija. Rišlys šiuo atveju yra viskas, kas sukuriama daugiau negu tiesioginiu empirijos suvokimu; tai yra gilesnis supratimas, jau priklausantis HR teritorijai. Kaip žinia, moralinis dualizmas galioja ir transcendencijos atžvilgiu, ir žmogus turi spręsti ar jo valia turi būti primetama anapus žmogiškam pasauliui, ar ne.
DvS - Viršdualinė šviesa - metafizika / HR - R2 (DvS - dvasinė sieva)
Dvasinės būtybės rišlys turi panašų principą ir yra antras filognozijoje nagrinėjamas jo variantas. Empirinė analizė, žinoma, neįmanoma, tad ši informacija skirta tik orientacijai ir bendram supratimui kaip ši būtybė savo viduje turi atrodyti iš žmogaus perspektyvos. Pirmas skirtumas nuo žmogaus yra nedualinis dvasinis sątvaras, kur turi menkai išvystytą Aš, valią, norus, geismus ir daugiau tik stebi ir sumuoja, arba suvokia. Taip yra todėl - bent jau galima taip manyti, - kad dvasinės būtybės neturi tokių stiprių poreikių kaip gyvūnai, todėl nėra jų valios ir norų kompleksų, o kai jų nėra - nesivysto Aš ir tapatybės. Taip yra todėl, kad dvasinė būtybė neturi organinio kūno, kurį reikia aptarnauti, todėl neatsiranda stiprus savinimosi, užvaldymo instinktas. Suvokimas, be abejo, metafizinis, regintis tas hipostratos sritis, kurios nepasiekiamos žmogaus patyrimui, todėl gali turėti didesnį supratimą, turėti galią valdyti nematomas stichijas ir taip toliau. Šis rišlys yra ta informacija, kuri atsiranda dvasinėje sąmonėje ir yra antras filognozijos rišlio variantas, naudingas kaip preliminarus žinojimas, į tikrą pavirsiantis tik tolimoje ateityje.
DS - Holoplastinė šviesa - HR - R3 (DS - dieviška sieva)
Galiausiai dieviška sieva yra visa holoplastinė realybė, kuri atsiranda centriniame klode, esančiame visur ir visada, kurio pagrindu atsiranda visatinio lygio kuriantysis kompleksas, veikiantis kaip kosmosą palaikanti sąsajų sistema. Ši „sąmonė" yra multišviesinė, matanti visą kūriniją, ir žinanti jos visą evoliucijos planą. Pagrindinis santykio principas, žiūrint iš DS vidaus, turėtų būti laisvės ir būtinumo pusiausvyra, kur centrinis klodas, veikia ne kaip kibernetinė, bet kaip kuriančioji visuma. Tai reiškia, darau hipotezę, kad Dievas, arba centrinis klodas, nėra valdymo, valdžios perspektyva, primetanti savo valią prievartiniu būdu, vietoj to, tik kuria kūrinius, gyvas būtybes ir įveda jas į laisvų trajektorijų erdvę. Suvokimas, arba sumavimas, turėtų būti holoplastinis, tai yra apimantis viską ir sudarantis prielaidas R3 rišlio atsiradimui, vadinamam absoliučiu, begaliniu žinojimu, palyginus su žmogaus ir dvasinių būtybių žinojimu.
Filognozijoje greitraščiu šie trys atvejai žymimi F-R1-R2-R3. Tai atskira žinojimo sistema, kuri yra visų jos teorijų bazė. Kitos žinojimo rūšys yra jau anapus filognozijos ir apima juodojo ir baltojo drakono civilizacijas, žymimas analogiškai: JDC-R1-R2-R3-R4 bei BDC-R1-R2-R3-R4. Pirmuoju atveju, tai magija, mitas, religija, filosofija, o antruoju - mechanika, kvantinė mechanika, kibernetika, kosminė civilizacija. Žinoma, filognozija tiria visus įmanomus sievarus ir analizuoja jų analitinę sandarą, tačiau konkrečiai vystymas yra skirtas savo originalioms rišlio teorijoms, kurios ne archainės ir ne mokslinės. Kol kas daugiausiai dėmesio buvo skiriama juodojo ir baltojo drakono civilizacijų psichovektorių analizei, tačiau netolimoje ateityje šią disproporciją ištaisysiu ir parodysiu daugiau filognozijos rišlio turinio.
Gali kilti klausimas kaip tai įmanoma mąstyti iš dieviškos sievos perspektyvos. Paprastam žmogui gal būt ir neįmanoma, tačiau pasitaiko dvasiškai labiau išsivysčiusių žmonių, kuriems atsiveria nematoma realybės dalis, patiriama tiesioginiu, dvasiniu patyrimu ir taip tampa prieinama racionaliam aprašymui. Konkrečiai aš šį sugebėjimą vadinu mintirega, kurioje matosi anapusiniai pasauliai, peržengiantys juslinį patyrimą. Galima prieštarauti, kad tai tik atminties, racionalios logikos ir vaizduotės mišinys, pagražintas fantastiniais fantazijų vaizdiniais. Tačiau tas pats galioja ir mokslo teorijoms, seniai tapusiomis neempirinėmis. Tad kaip jis nustatinėja tuos faktus - nelabai aišku, nes loginės struktūros ir metafizinės substancijos sintezė yra tik galvoje egzistuojančios mintys ir žodžiai, kurie tapatinami su anapusiniu pasauliu, kuriame jų nėra nė kvapo. O protas apsigyvena lingvo-logoformoje ir galvoja, kad jos dėsniai sutampa su transcendencijos dėsniais. Žmogaus sąmonės centras susitelkęs mintyse ir žodžiuose, ir negalėdamas nuo jų atsiplėšti, juos sutapatina su anapusine realybe, kuri taip atrodo lyg būtų empirinė duotis. Tačiau tai tik paties žmogaus susikurta loginė kalbinė holograma, kurios struktūra nėra metafizinė, o tik metafizikos imitacija šiapusinėje terpėje.
Taip neturi būti daroma filognozijoje, ir kurdamas metafizinę teoriją bandysiu parodyti ką nors daugiau negu tik pridėti naują matmenį empiriniam pasauliui naudojant logine / lingvistinę struktūrą, sąmonėje veikiančią kaip savarankiška gnostinė substancija, tapatinama su anapusiniu pasauliu. Tam reikia tikro atvėrimo, vykdomo ne protu ir kalba, bet jutimais ir juslėmis. Anksčiau rašiau apie dirbtinį hipostratų atvarą, kuris išplečia suvokimą, o ne supratimą, tad viltį filognozijoje sieju su tuo. Tuo tarpu senas variantas, kurį F. Nietzsche'ė vadino metafizinių pasakų kūrimu, kurios, pasak jo, visos turi būti ištrintos iš žmonių sąmonių, nes trukdo teisingai mąstyti ir veikia šiame, empiriniame pasaulyje. Be abejo, viskas, kas čia buvo pasakyta, skirta tolimai ateičiai, kuri jau ateities kartų reikalas, o artimiausi filognozijos tikslai - paprasti ir apsiriboja ŽS problematika, kurios tikslas - plėsti žmonių galimybes, vistyti R1, suprasti dualinės šviesos etines problemas, pasirinkti teisingą proporciją tarp AŠ, Mano ir Kito teritorijos, kad į pasaulį nebūtų įvedama vergovė, nebūtų kuriamas pragaras gyvybei Žemėje.
Tikrasis dvasinis "daiktiškumas"
Kaip A. Šliogeris ar F. Niezsche'ė, filognozijoje vystau žmogaus metafizinę teoriją, kurioje jis suprantamas ne vien pagal tai, kaip jis atsiveria pats sau arba kitam, bet ir pagal tai, kokia jo gilioji sandara. Šioje vietoje noriu priminti pagrindinę žmogaus aiškinimo struktūrą, naudojamą žmogaus sudėtinių dalių išskyrimui: JL [P; S]. P yra mechaninė jo dalis, vadinama pirmapradžiu kūnu, kuris yra augantis ląstelitas, sudarytas iš ląstelių, suformuotų į organų sistemas; S yra sumatorius, arba vieta kurioje sumuojama iš savęs arba aplinkos surenkama informacija, pavirstanti į „žmogaus" ir „pasaulio" sumatus; ir JL yra juodoji liepsna, susiejanti P su S ir įvedanti į pirmapradį žmogų suvokimo, dvasios sugebėjimą, kuris yra viršgyvūninė pirmapradžio žmogaus savastis. Žmogaus centras, žinoma, yra S, kurio viduje atsiveria šopenhaueriškas vaizdinys, susijęs tiek su gyvybės šaknimi, valia gyventi, tiek su pasaulio reprezentacija, kuri ribotu atvėrimu atveria gyvūnui aplinką, kurioje jis turi kovoti dėl išgyvenimo.
„Rišlio teorijoje" akcentas yra šis žmogaus centras, nes sumatorius pačiam žmogui dvasinėje sietuvoje atsiveria kaip sievos sumatų kompleksas, arba sietynas, kuris, tvarkydamasis su informacija, renkasi planetos paviršiuje gyvenimo trajektoriją mąstyme ir veikloje. Mane šioje vietoje labiausiai domina išplėstas informacijos regėjimas, kuris priklauso nuo to kokią sietuvą sukuria dvasia ir kokį sumavimo mechanizmą suformuoja pirmapradis ląstelitas. Sugebėjimai priklauso nuo šių dviejų elementų, nes informacija ne tik turi ląstelito būti surinka, bet ir patekti į tinkamą dvasią, kad iš jos gautųsi vertingas supratimas. Iš to, kas pasakyta gaunama, kad naujausiame modelio variante žmogus suprantamas kaip triaukštė sistema, kuri turi žemutinį, vidurinį ir viršutinį aukštą, ir kaip visi šie aukštai atsiveria S viduje, introjekcijos būdu.
Tai galima įdėti į standartinį Uroborą, kurio modifikacijoje atspindimas šis principas.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/07/zmogaus-modelis.jpg)
Pradedant nuo viršaus, turime vadinamąjį „dvasinį sątvarą", sudarytą iš JL ir į jį įtraukiamų Esencijų struktūrų, kurios yra nekieta substancija, ne daiktai, bet tam tikrų energetinių struktūrų jūra, kuri sudaro aukštutinės karalystės „pasaulį". Šiame pasaulyje yra daug mokslo norimų hipostratų, su kuriomis sąveikauti galima tik dvasiniu būdu, turint dvasinius-esencijų „organus". Tai dvasinis mokslas, matantis transcendentinę realybę, kurią pirmame šios knygos skyriuje vadinau HR, tai yra holoplastine realybe, esančia anapus sąmonės žiūrono. Kol dvasia yra žiūrone ir kuria jame gaublinio suvokimo sugebėjimą, tol ji apribota sąmoningo sumatoriaus galimybių, tačiau kai sąmonė ir dvasia atsiskiria, šis apribojimas išnyksta, dvasia nusiima akinius ir pradeda matyti tikrą metafizinį pasaulį, kaip dvasinė būtybė. Toliau eina „psichinis sątvaras", kuris jau yra psichinių sumatų sieva, rodanti gyvūnui kaip elgtis aplinkoje per psichologinių refleksų arsenalą. Tai vidurinė žmogaus dalis, būnanti ryškiausia „žemutinėje karalystėje", žmogui įaugus į apribotą būtį tam, kad čia būtų patikrintas, subręstų ir būtų perkeltas į kitą pasaulį. Šis gyvūninis pasaulis primityvus, grubus, informacija vietinė, apribota, taip užkertant kelią technologijų kūrimui, kurios leistų išsivaduoti iš šio pasaulio. Kad žmonės nebėgtų iš kalėjimo savo noru, jiems sukurtas baimės jausmas ir skausmo barjeras, kuris reikalingas tam, kad programos būtų praeinamos pilnu praėjimu. Ir žemiausias aukštas yra „fizinis sątvaras", kuris yra nematomas ląstelitas, sumatoriuje suvokiamas kaip „kūnas", kurį vadinu „homunkulu", reprezentuojantis pirmapradį ląstelitą, valdomą genetikos programų. Ląstelitas sudarytas iš daugybės ląstelių, kurios auga susijungusios į sankaupas, dalinimosi būdu, kol įgauna organo ir organų sistemų formą. Šiame procese svarbiausias yra šakojimosi principas, kur pakopomis dalijantis ląstelėms, jos išsivysto į vietinę kūno sandarą, vykdant konkrečios ląstelės konkrečioje vietoje genetinė divergavimo programą, kad vystytųsi įvairios organinės funkcijos. Tačiau sąmonė ir dvasia - tai ne ląstelės, ir kaip įvyksta ši sąveika tarp augančio kūno ir plotinio sumavimo intarpu smegenyse, reikalingu žmogaus ir pasaulio modelio sukūrimui - vis dar sprendžiama problema moksle, filosofijoje, o taip pat ir filognozijoje.
Kurioje vietoje yra rišlys - jau parodžiau: jis yra sumatoriaus vidiniame proto komplekse, kuris suprantamas kaip gnostinėje sintezėje sukaupiama informacija. Tačiau tai nereiškia, kad jam nesvarbus psichologinis arba dvasinis sumatorius, nes rišlyje yra atveriančioji dalis, surenkanti ir suformuojanti informaciją, ir ją į žinojimą susintetinanti dalis, esanti protu. Tad kuo gilesnė sietuva, tuo daugiau ji surenka informacijos ir tuo labiau išsivystęs rišlys. Vadinasi dvasinis žmogus mato daugiau už psichologinį žmogų ir turi labiau atsivėrusią drakono akį. Pavyzdžiui, tam, kad atsivertų esencijų pasaulis, tik pradžioje užtenka psichologinio sątvaro, tačiau norint žengti toliau, jau reikalingas dvasinis regėjimas, kuris parodo kokios yra geometrinės simetrijos, grindžiančios aukštutinės karalystės „daiktiškumą". Tai mano originali orientacija, susijusi su filognozijos projektu, kuris daug kuo skiriasi nuo kitų lyginimui pasirinktų metafizinių sistemų. Šioje dvasinėje sietuvoje nėra dualinės uliumo struktūros, nėra konflikto ir divergencijos, o yra natūrali konvergencijos būsena, kuri yra etiška iš prigimties. Gali atrodyti, kad toks žemas psichologinis išsivystymas rodo žemesnę egzistenciją, tačiau iš tikro yra atvirkščiai, nes opozicijoje esanti sumavimo sistema rodo netobulą organinę būklę, kurioje privaloma kova dėl resurso, naikinimas. Dvasinė būtis nekovoja dėl resurso, nes jis visur aplinkui, tad nereikia kurti dirbtinio pasaulio, hipostratos versti išteklių gaminančiu fabriku. Tai natūrali laukinė būklė, kurioje technologija ne dirbtinė, atrasta peržengiant ribą, sumąstant protu, bet atverta natūraliu būdu, kurią galima susirinkti nemąstant ir neišradinėjant „modelių". Vadinasi dvasinė būtis yra technologiška natūraliai, nes techninis mąstymas užkoduotas dvasinės sietuvos gylyje. Būtent tokiu būdu kuriama organinė gyvybė, kurios sumezgimo struktūra atverta dvasioje elementariu būdu, matomu tiesioginiu matymu.
Tie, kas žino šią žmogaus paslaptį, neeikvoja energijos žemutinės karalystės technologijų kūrimui, kurios atrandamos iš žiūrono perspektyvos, tad yra primityvios, grubios, kenksmingos hipostratai, nešvarios. Technologijos koncentravimas žemutinėje karalystėj yra didelė klaida, nes aukštutinės karalystės valdymas iš šios sumatoriaus perspektyvos būtų tikras civilizacijos smukimas, kuris užgrūs hipostratą neteisingomis techninėmis struktūromis, kurios įspūdingos atrodo tik gyvūninei sąmonei, kuris yra dualinę psichiką, sprendžianti problemas tik divergentiniu būdu, ir siekianti save be galo išaukštinti, nekreipiant dėmesio į labiau išsivysčiusią gyvybę. Pavyzdžiui, savo neregio sąmonėje žmogus nesuvokia, kad „medis" yra pažangesnė už jį gyvybės forma, sudaryta iš inkaro ir aitvaro, gyvenančio pagal savo sumavimo gylį metafizinėje aukštutinėje karalystėje ir todėl savo dvasia daug pažangesnė už žmogų, esantį apribotoje būsenoje. Tačiau gyvūnui „medis" nešneka, nejuda, todėl yra neegzistuojantis resursas, kurio inkarus naudoja kaip malkas, rąstus ar lentas baldams. Čia panašiai kaip organinio gyvūno kūnas, kuris irgi yra tik inkaras, naudojamas maistui, nepaisant to, kad jis turi nematomą hipostratinę dalį, kuri yra dvasinė, suvokianti struktūra. Tačiau to nesimato sąmonės sumatoriuje, nes tokiam matymui nesurenkama informacija, ir sąmonė elgiasi tikru sužvėrėjusiu elgimusi, nes to reikalauja gyvūninis instinktas. Ši problema išsisprendžia bent tuo, kad ši būsena yra laikina, o dvasinė mirtis - neegzistuoja, nes miršta tik žemosios, materialios dalys, o amžinos gyvena toliau.
Holoplastinis regėjimas, atveriantis pasaulį iš anapus sumatoriaus, parodo, jog realybėje pasaulio vaizdas yra visiškai kitoks, ir tikrovė visumoje neatitinka tikrovės žmogaus psichikoje. Tad privaloma skirti, kas yra žemosios realybės psichikos tikrovė ir joje gyvenančių žmonių bendruomenės, ir ta tikrovė, kuri atveriama dieviškos patirties, matomos dvasiniu būdu. Filognozijos tikslas - kreipti žvilgsnį į anapusinį vaizdą, net jeigu susiduri su pasipriešinimu ir priešiškumu. Mažoji sąmonė nėra jokia teismo instancija.
Tolimas siekinys
Savo galutinėje realizacijoje gnostinis kūnas vadinamas rišliu, tam tikra dalimi atidengiančiu holoplastinę realybę, ir veikiančiu kaip išvystyta drakono akis. Priklausomai nuo to kiek holoplastinės realybės dalių atverta, skaičiuojama gnostinio kūno versija, galinti būti nuo 1 iki 1000. Šią skalę susieję su procentais gauname, kad vienos dalies vertė yra 0,1 proc. realybės. Tyrinėdami transcendentinį pasaulį, suprantame, kad visas jis sudarytas iš dvasinių ir materialių substancijų, kurių pagrindinis skirtumas - kvanto dydžio mažėjimas, kiekviename skopiniame lygmenyje. Tai reiškia, kad materialios substancijos turi masyvius ir didelius kvantus, kurie stipriai išreikšti kaip dalelės, o dvasinės substancijos sudarytos iš smulkių kvantų, todėl atrodo kaip homogeniški, nekvantiniai kontinuumai. Šiuo metu rimtos klodų sistemos dar neturiu ir naudoju preliminarinę versiją, kurioje atskleista tik grubiosios materijos struktūrinė logiką, o dvasinės substancijos kol kas neįrankinamos. Todėl žiūrint šį spektrą, materija yra atskleisti vienetai, o dvasia - suprantama tik minimaliai.
Taigi pristatau savo pradinį, ne daugiau 5 versijos gnostinį kūną, kuris yra substancijų spektro bandomoji teorija:
a) atominė materija,
b) eteris,
c) esencijos,
d) juodoji liepsna.
Atominė materija žinoma kaip iš Mendelejevo lentelėje esančių atomų sudaryta substancija, kuri pažinta geriausiai. Tai, žinoma, yra ketvirtadalis visos spektro, tačiau kadangi tai tik vienas skopinis lygmuo, nenorėčiau jam suteikti 250 dalių atvertos informacijos. Žinomas tik vienas aspektas, kuris apima cheminių ryšių teoriją, ir substancijų rūšis bei savybes atomams jungiantis įvairiais deriniais. Toliau, eteris tai elektrinis, magnetinis ir elektromagnetinis laukas, susijęs su vidine ir išorine atomo dalimi, sukuriantis įvairius reiškinius, pritaikomus elektronikoje ir radijo ryšio technologijose. Tai taip pat nepilna teorija, nes apimami ne visi skopiniai lygmenys ir suprantama tik pagrindinė logika, kaip atomo cheminėje teorijoje. Tai, kas eina toliau - jau mokslui nežinomi laukai, kurie artikuliuojami kosminiu masteliu kaip tamsioji materija ir tamsioji energija. Esencijų skirtumas nuo atomų substancijos ir eterio tas, kad jų elementai daug kartų smulkesni už materijų kvantus, tad jie neišskiriami kaip granuliuota struktūra, o išskiriami kaip homogeniška terpė, kurios vidinė sandara nežinoma. Esencijas pirmiausiai sieju su eteriu ir laikau, kad jos yra eterio vidinė struktūra labai smulkiame skopiniame lygmenyje, o elektromagnetizmas yra makroskopiniai šios substancijos reiškiniai. Magnetinis laukas makroskopiniame lygmenyje yra sudarytas iš esencijų struktūrų mikroskopiniame lygmenyje, kuris daug kartų mažesnis už atomo elementą. Todėl visa elektrodinamika yra geometrinė sistema, kuri užsideda ant pirmapradžio esencijų lauko, kuris yra labai smulkios granuliacijos, galima vertinti, kaip 1 mm šimte arba tūkstantyje metrų. Tai reikia 1 mm skopiniai reiškiniai yra esencijos, o 1000 m skopinis lygmuo - elektrodinamika. Juodoji liepsna - mąstoma panašiai, kur tarus, kad esencijos yra „fermioninė" substancija, juodoji liepsna būtų jos „eteris", kurio makroskopiniai reiškiniai yra dvasinės auros, turinčios suvokimo ir sumavimo sugebėjimą ir yra visų gyvų būtybių šerdis, jų gyvoji dalis.
Tai žinoma tik 5 versijos gnostinis kūnas į hipostratą, kuris labai apibendrintas ir kuriam iki 1000 dalių trūksta labai daug. Kita vertus, naudojantis šiuo preliminariniu modeliu galima iliustruoti kaip sudaromi sątvarai ir kokios yra jų rūšys spektrinėje juostoje. Sątvaro esmė yra dualizmas, jos dvilypė sandara, kur iš materijos gyvūne suformuota judančioji dalis, o iš smulkesnių skopinių substancijų, turinčių dvasinės būties savybių, sudaryta gyvūno informacinė dalis, kurioje signalai sumuojami, kuriama vidinė ir išorinė reprezentacija, atspindinti aplinką ir joje turintį išgyventi gyvą organizmą. Sątvaras tai pirmiausiai sumatorius, kuris gali būti minimalus arba maksimalus, priklausomai nuo to, kiek surenka signalų realybėje ir kaip iš jų sukuria pasaulio ir savęs reprezentaciją. Išskiriu tokius sątvaro variantus:
a) kietas daiktas,
b) minkštos substancijos,
c) eterinis / substancinis augalas,
d) esencinis / substancinis gyvūnas,
e) JL / esencinis / substancinis gyvūnas,
f) eterinis augalas,
g) esencinis augalas,
h) JL dvasinė esybė ir t.t.
Tai galimas gyvybių pasiskirstymas, spektrinėje juostoje einant nuo materijos prie dvasios skopinio lygmens. Tai reiškia, kad galimos vieninės egzistencijos formos ir mišrios, kuriose yra materialios organikos ir nematerialios informacijos jungtinė struktūra. Kiekviena gyvybės rūšis skiriasi pirmiausiai sumuojamos informacijos gyliu ir egzistencijos mastu, kuris tiesiogiai priklauso nuo tiesos procento ir sugebėjimo ja pasinaudoti. Sątvaro informacinė dalis gali būti saiko laikymosi nuostatos, o gali būti siekianti begalybės, kuri yra stipriai išreikštos valios viešpatauti išraiška, kurioje gyvūnas „karališkas", siekiantis būti visos realybės šeimininku ir valdovu. Toks pasirodė homo sapiens, homo rationalis principas, kurie, sukūrę savo civilizacijas, nusprendė atverti begalybę, tai yra įveikti savo ribotą sumatorių ir pakilti į aukščiausią lygmenį egzistencijų hierarchijoje, kuris būdingas tik vieninei gyvybei arba tai, kuri toliau pasislinkusi link dvasinių substancijų klodų. Nedaug holoplastinės realybės matantis sątvaras, turi tik ribotas technologines galimybes, be kurių neįmanoma išeiti į kosminio vandenyno erdves, kuriose būtų galima tapti tikra keliautojų rūšimi, įveikusia pirmą rimtą barjerą, anapus planetos ribų. Kol tai nebus padaryta, būsime globaliniu kaimu, kurį jungs ryšio ir vietinio transporto tinklai, kuriuose veikianti globalinė ekonomika pamatys senkančius technologijoms reikalingus išteklius ir teks ieškoti būdų, kaip tų išteklių klodus padaryti gausesniais kitų kosminių kūnų įsisavinimu.
Taigi gyvybė pagal sątvarų tipus gali būti suskirstyta į tokius preliminarinius variantus:
A. Negyvas daiktas.
LIM [0, 0, 0]
0 - nulinis civilizacijos gylis,
0 - nulinis egzistencijos laikas,
0 - nulinis veiklos mastas.
B. Augalas, gyvūnas.
LIM [1, 1, 1]
1 - vienetinis civilizacijos gylis,
1 - vienetinis egzistencijos laikas,
1 - vienetinis veiklos mastas.
C. Civilizuotas žmogus.
INF [6M, 1x, G]
6M - šešto laipsnio magija (filognozija),
1x - vienas standartinis gyvenimas,
G - globalinis veiklos mastas.
D. Pažangusis žmogus.
INF [200M, 10x, K]
200M - archintinio lygio civilizacijos gylis,
10x - iki 1000 metų gyvenimo trukmė,
K - kosminė civilizacija.
E. Holoplastinė sąmonė.
INF [∞, ∞, ∞]
∞ - begalinis sumavimo lapsnis,
∞ - begalinė egzistencijos trukmė,
∞ - begalinis veiklos mastas.
Ką reiškia determinantai LIM ir INF jau aiškinau: tai orientacija arba būti saiko egzistencija nesiekiant išplėsti savo galimybių, arba begalinė egzistencija, siekiant peržengti savo įgimtą esmę ir įgyti didesnių galimybių negu duota natūraliai, nesitenkinant savo ribota padėtimi. Kaip toks neatitikimas atsiranda - suprasti nesunku, tai vystymosi disproporcijos padarinys, kai fiziniai ir sensoriniai sugebėjimai, priklausantys nuo genetikos, nesivysto, o protas pasiekia tokį neproporcingą vystymosi šuolį, kad sąmonė nori perkurti save ir kitose dalyse, kad jos atitiktų norus, troškimus ir ambicijas, atveriančias begalinius tolius, tampančius žmonijos siekiniais, idealais, verčiančiais spartinti savo evoliuciją, daug greičiau persidaryti į tobulesnę gyvybę negu įmanoma natūraliai. To verčia siekti ir trumpa gyvenimo trukmė, kurioje dvasios iškeltų uždavinių pasiekti nėra laiko ir reikia išradinėti dirbtines priemones, kad tai taptų įmanoma kuo greičiau. Žinoma, galima įsivaizduoti ir natūraliai pažengusias dvasines būtybes, kurios jau dabar yra persidariusios į tobulesnes rūšis arba gimę tobulesniais, tad žmogus, matydamas tokias galimybes „siekia prilygti dievams". Iš principo tai nėra blogas dalykas siekti tobulumo, tačiau kai lygis keliamas dirbtinai, su dirbtinėmis priemonėmis, elite atsiduria žemesnė kokybė, neatitinkanti reikalavimų ir vietoje to, kad aukštesniame maste suklestėtų jį sugadina, sukuriant degeneratinių išsigimimų protrūkį.
Tuo tarpu kol esame tik civilizuoti žmonės INF [6M, 1x, G], begalybė tik tolimas siekinys, kada nors tolimoje ateityje sukursiantis 1000M gnostinių kūnų sumatoriuje sistemą, vadinamą drakono akimi, kuri leis valdyti realybę daug geresniu valdymu ir tapti tikra kosmine civilizacija, praėjusia visas kliūtis ir pasiekusia žmonijos aukščiausio išsivystymo pakopą, kurioje gyvybė bus klestinti darnoje ir harmonijoje.
Perskaičius, paskutinius atsakymus, kuriuos rašote, jau pasirodo turite naują planą, tik ar tai atitinka saugius dėsningumus, eigas ir pan. pačio žmogaus būklei, kuri nesukeltų vėliau disharmonijos/disorientacijos. Nors, pats planas ir geras, ir atrodo, kad jūs einate link bendrų komunikavimo interesų, bet jame dar yra prisirašyta daug informacijos, kurių pagrindas atstoja gerus dalykus nebent per iliuzijos formą. O toliau vyksta dar viena iliuzija, kurioje mokslas ir kryžminimas su neaiškia forma, kurios neišryškinate. Ta tarpinė būsena procese atrodo neviltinga. Gal galite parodyti daugiau viltingų momentų?
Citata iš: klajunas liepos 13, 2023, 13:40:15Savo galutinėje realizacijoje gnostinis kūnas vadinamas rišliu, tam tikra dalimi atidengiančiu holoplastinę realybę, ir veikiančiu kaip išvystyta drakono akis.
Citata iš: klajunas liepos 13, 2023, 13:40:15Tai taip pat nepilna teorija, nes apimami ne visi skopiniai lygmenys ir suprantama tik pagrindinė logika, kaip atomo cheminėje teorijoje.
Baltojo drakono civilizacijos programa Lietuvoje
Pirmi aštuoniolika „Baltojo drakono civilizacijos" tomų, sudarančių „Filognozijos pradmenis", turi kelis skaitymo variantus, priklausančius nuo žiūrėjimo į šios dalies idėjas perspektyvos. Vienas iš variantų yra vadinamoji 9VD perspektyva, išdėstyta dešimtame tome; tačiau, artėjant prie pirmos dalies dviejų trečdalių, atsiveria ir kita perspektyva, kuri yra ne 999, bet 666. Pagal šią sistemą, visi aštuoniolika tomų dalinami į tris dalis po šešis, kur kiekvienas šešetas yra tam tikras bendros koncepcijos aspektas, struktūrinantis vystomą programą. Kuo skiriasi perspektyva 666 nuo perspektyvos 999, galima suprasti pagal dešimtame tome pateiktą informaciją, kur šeši yra žvėries simbolis, o devynį, kuris yra apverstas šešetas, - antižvėries. Antižvėris yra baltasis drakonas, inversijos būdu įveikiantis visą didžiąją sievą, tampančia lyderio savastimi ir jo veiklos masto garantu. Taigi perspektyva 666 yra žvėries perspektyva, mano knygose vadinama drakonu arba didžiąja sieva, iš kurios atsiveria pirmos dalies perskaitymas rombo metodu, kaip tezė, antitezė ir sintezė: pirmas šešetas yra tezė, antras - antitezė ir paskutinis - sintezė.
Taip gaunama visa logika, kuri yra:
A. Tezė - Filognozija.
Ši dalis sudaryta iš pirmų šešių tomų, padalintų pagal žinomą skirstymą į pagrindinę idėją, sudarytą iš metafizinės skalės ir atverto-užverto proporcijos vertinimo; sątvarologiją, sudarytą iš vidinės ir išorinės informacinės sumatoriaus dalies struktūrų, kurios yra žmogaus perspektyvos centras ir veikiančiojo psichovektoriaus atsiradimo vieta; ir substratolgiją, kuri yra užvertos dalies teorija, pradedant nuo egzistencijos, gyvenimo, gyvybės, gamtos ir baigiant kosmosu. Kaip tai atrodo perkėlus į knygų tekstus, kurie yra tiesioginė arba netiesioginė šių idėjų išraiška, pateikiama tokioje schemoje:
Filognozija:
1) „Naujo metodo principai", 1 tomas,
2) „Ateities istorija", 6 tomas.
Sątvarologija:
3) „Amūrinė vizija", 2 tomas,
4) „Juodasis drakonas", 4 tomas.
Substratologija:
5) „Vaivorykščių vasara", 3 tomas,
6) „Gyvybės magija", 5 tomas.
Matote, kad šis padalinimas atitinka metafizinę orientaciją į gyvybės substratą, kuri yra pagrindinis filognozijos domėjimosi objektas - atskleisti žmogaus „pirmuosius pradus", išorinius vidinės egzistencijos pagrindus. Tam reikia kreiptis į gamtą, pradedant nuo to, kas atsiveria tiesioginei juslinei patirčiai, o po to pabandant mąstymu suvokti jos gelmines struktūras, sudarančias metafizinį tiesioginės aplinkos pagrindą. Filognozija yra ne išminties, bet pažinimo meilė, tad jai svarbesnė yra ne etinė laikysena, bet pasaulio struktūros artikuliacija. Tik po to, kai šis darbas padaromas, įvedama etinė problematika, kurios tikslas, surasti optimalią pusiausvyros padėtį, kad iš pažinimo kylančiame techniniame vystymesi nebūtų pažeidžiami savisaugos reikalavimai, būtų išliekama normos ribose. Šioje dalyje pateikiama juodojo drakono perspektyva, kurioje žmogus aiškinamas kaip gyvūninė mažoji sieva, neturinti išvystyto proto ir esanti dviejose galimybėse: laukinio arba vartotojo. Tai pradinis žmogaus variantas, tas jo tipas, kuris sutinkamas tautoje arba liaudyje, žiūrint iš vietinio žiūros taško.
B. Antitezė - Archontas.
Vidurinė dalis paženklinta įtampa tarp šiapusinio ir anapusinio, kurioje vystosi Archonto sąmonė, formuojasi jo problemos sprendimui reikalingas idėjinis fundamentas. Ši vidurinė programos dalis orientuota į didįjį žmogų, apimantį tiek mažąją, tiek didžiąją kelionę, gyvūninę ir metafizinę jo esmę. Tas žmogus yra archontas, turintis suvokti savo universalią esmę, kuri būtų ne tik vidinis psichologinis žmogus, bet ir dvasinis žmogus, kurio gilioji dalis kyla iš didžiosios sievos dvasinių klodų ir susieja archontą su realybės teologiniu centru. Žiūrint per visą metafizinį egzistencijos spektrą, archontas yra dvasinė realybė, turinti dinastinį ryšį su ankstesnėmis archontų linijomis, ateinančiomis iš didžiosios kelionės lygmens. Įsikūnijus, šis dinastinis paveldas įgauna tik žmogišką formą ir konkretų likimą gyvenimo kelionėje, kuris įtvirtinamas vidurinio šešeto tomuose, apimančiuose tiek žmogišką archonto aspektą, tiek dievišką jo esmę, turinčią atsispindėti darbuose. Visa tai knygose įgauna tokią seką:
Metafizinė kilmė:
1) „Juodoji liepsna", 9 tomas,
2) „Senoji dinastija", 11 tomas.
Egzistencija:
1) „Drakono akis", 7 tomas,
2) „Rišlio teorija", 12 tomas.
Likimas:
1) „Angelų diena", 8 tomas,
2) „Devynių vartų doktrina", 10 tomas.
Tai metafiziškiausia dalis, kurioje sumatoriaus šis pasaulis diverguoja su didžiosios sievos anuo pasauliu. Čia bandoma paaiškinti giluminę realybės sandarą, kuri apima archonto esmę, parodo, iš kur jis ateina ir kokia jo misijos bei kelionės pabaiga. Tačiau svarbiausia dalis yra likimas, kuris vystomas pagal 9VD logiką ir dešimtmečio bėgyje numatomo įvykio, kuris vadinasi „angelų diena". Kas tas įvykis - nėra jokia paslaptis: tai įšventinimo pakopa pagal 9VD, kuri turi įvykti 2033 metais, kurie yra simbolinė Jėzaus iš Nazareto pakilimo į aukštutinę karalystę data, po kurio atsiveria metafizinė realybės pusė, galima matyti tiek dievišką, tiek žmogišką pasaulio variantą. Tai įvedimo į didžiosios kelionės paslaptis laikas, kai turi būti parodyta Sitra Achra, pagrindinė visų metafizinių ieškotojų svajonė. Šiuo metu turi išryškėti dvasinės sietuvos išskirtiniai sugebėjimai, leisiantys įvykdyti archonto gyvenimo kelionės uždavinį.
C. Sintezė - Kosminė civilizacija.
Paskutinis šešetas yra civilizacinė sintezė, kurią turi įvykdyti archontas, pasinaudodamas filognozijos priemonėmis. Pagal planą ši civilizacinė sintezė yra techninė sintezė, turinti tikslą išspręsti antigravitacijos problemą ir įvesti pažangios kosminės civilizacijos erą. Šią sintezę įvykdyti turiu nebūtinai aš, mano pagrindinė užduotis - paruošti priemonę, įvykdyti archonto dvasiai keliamų reikalavimų aiškinimą ir teorinę galimybių studiją, apibrėžiančią realybės prigimtį, kurioje sprendžiama problema. Šis procesas, vadinamas inversija, yra drakono šešeto virtimas į archonto devynetą, rodantį didžiosios sievos sukeitimą vietomis su mažąja sieva, kuris reikalingas juodojo drakono civilizaciją pakeisti į baltojo drakono. Tokia yra pirmos dalies „Baltojo drakono civilizacijos" logika, atskleidžiama aštuoniolikoje „Filognozijos pradmenų" tomų. Filognozijos ir baltojo drakono galimybių vertinimas priklauso nuo šių dviejų elementų: teorinio įrankio, vadinamo filognozija ir dvasinės archonto sątvarologijos, kurios išsivystymo lygis konvertuojamas į sintezės sėkmę ir gylį. Tomai skirstomi taip:
Būtinoji tvarka:
1) „Dievo bažnyčia", 13 tomas,
2) „Tiesos sąmonė", 16 tomas.
Laisvoji tvarka:
1) „Šėtono bažnyčia", 14 tomas,
2) „Kosminė civilizacija", 17 tomas.
Pusiausvyra:
1) „Baltasis drakonas", 15 tomas,
2) „Pažinimo meilė", 18 tomas.
Kadangi visi šie tomai yra sintezės tomai, juose apibendrinama tai, kas pateikta tezės ir antitezės dalyje, sujungiant į vieną rišlią visumą ir užbaigiant geometriją globaliniu psichovektoriumi, apimančiu visą realybę, kurioje turi gyventi žmonės. Šioje realybėje yra daug sluoksnių ir perspektyvų, kur esant toliau nuo centrinio uždavinio, gali atrodyti, kad su juo esi niekaip nesusijęs, tačiau toks žvilgsnis paviršutiniškas, nematantis gelmės ir civilizacijos esmės, kurioje seniai matosi, kad nenukreipus žmonijos kūrybinių ir gamybinių pastangų į išorę, o tik vartojant biosferą, gyvybę ir save, ją be saiko sutechninant, planetinei civilizacijai ateina sunkūs laikai, kurių vienintelis sprendimas, kadangi neįmanoma sustabdyti techninės pažangos, žvilgsnio nukreipimas į viršų, į kosmosą. Žinoma, tai domina tik globalinius planuotojus ir nedomina tų, kas užsiima tik asmeninėmis gyvenimo problemomis. Tad šiems „Baltojo drakono civilizacijos" pirma dalis skirta tik susipažinimui kokia kryptimi suka civilizacija. Tuo tarpu tiems, kas tiesiogiai susijęs su šiuo planavimu - siūlau idėjų apsvarstymui ir įtraukimui į savo strateginį arsenalą.
Apsibrėžus tokį planą, pirmos „Baltojo drakono civilizacijos" dalies galima tikėtis 2033 metais, esančiais „angelų dienos" metais, kuriuos vainikuos Įšventinimo vartų praėjimas, pagal 9VD doktriną. „Filognozijos pradmenų" „finalo" esmė - šių idėjų apibendrinimas sisteminio veikalo forma, kur nėra padrikumo, eklektikos, užuominų, bet galutinė egzoterinė informacija, apibendrinanti visą baltojo drakono programą Lietuvoje.
A. Šliogerio ontologinė kosmologija: bulvės metafizika
Filognozijos doktrinoje kaip pavyzdį naudoju keturias filosofijas, kurios yra keturi standartiniai kosmologijos modeliai, tinkami aprašyti archetipines sątvarologijas. Šie filosofai yra F. Nietzsche'ė, A. Šliogeris, D. Mockus ir Jėzus iš Nazareto. Kiekvienas jų turi savo unikalią „logiją", kuri prote sukuria informacinės sąveikos su išorine realybe vektorių, apibrėžiantį individualią gyvenimo ir mąstymo formą. Pradėsiu nuo A. Šliogerio atvejo, kuris yra žymiausias nepriklausomos Lietuvos filosofas, siekęs nubrėžti tautai egzistencines gaires, turinčias padėti neišklysti iš sėkmingo istorijos kelio, išlikti kovoje už būvį ir išsiaukštinti. Kaip galima matyti skyrelio pavadinime, kertiniai kosmologijos terminai yra ontologija, arba būties mąstymas, kuris substancializuojamas kaip „bulvės metafizika". Kadangi A. Šliogeris buvo artumos filosofas, mąstęs vietinį, žmogui artimiausią, pasaulį, tiesiogiai suvokiamą juslėmis, jo kosmologija vietinė, sutelkta pačiame žmogaus branduolyje, vadinamame klepsidros struktūra, turinčia du kosmologinius dėmenis: Esmą ir Niekį. Ši kosmologija, mano žodžiais tariant, yra sątvarologija, arba vidinis žmogaus pasaulis, atsiveriantis kaip objektyvioji ir subjektyvioji ontologinė holograma. Būties etalonu pasirinkta bulvė, tačiau ne kaip vartojimo objektas, o filosofinė duotis, kuri atrandama transcenduojant pragmatinį santykį į metafizinę esmę, kurioje ji atsiveria kaip nuo žmogaus gyvūniškumo ir Ego nepriklausoma duotis, žyminti nesužmogintą gyvybę, gyvūniškumą ir daiktiškumą. A. Šliogerio manymu, tai kelias, kuriuo einant galima pakilti iš pragmatinio, gyvūninio santykio su pasauliu ir tapti dvasiniu žmogumi, filosofu. Savo artimiausią pasaulį žmogus pirmiausiai suvokia kaip pragmatinį lauką, kuriame jis privalo ieškoti naudos, tenkinti savo poreikius, ir kol jis skendi tik tokiame kasdieniame būvyje, būtis yra nutolinama į neartikuliuotą gelmę, kuri užstojama vadinamąja darbo ir kultūros terpe, kurioje matomi tik žmogaus arba bendruomenės poreikiai, užstojantys būties matymą, atsiveriantį tik darant metafizinį mąstymo judesį, peržengiantį šį hoministinį barjerą, už kurio atrandamas autentiškas daiktiškumas, susitinkama su pačiais daiktais, egzistuojančiais savyje ir sau.
Šią A. Šliogerio kosmologiją išreiškiu Uroboro modeliu, kuriame pažymėti jos pagrindiniai dėmenys ir realybės matavimo skalėmis sistema. Kaip žinia, pagrindinė vieta yra pats sątvaras, Urobore žymimas Galvos ir Uodegos junginiu, kur galva yra dvasinė, o uodega - materiali būtis. Ši vieta A. Šliogerio kosmologijoje turi du metafizinius dėmenis, vadinamus Niekiu ir Esmu, kurie yra analogiškų transcendentinių dėmenų, Nieko ir Būties, projekcija į sątvarą. Ši projekcija yra imanentizuota transcendencija, suvokiama kaip anapusinės būties fenomenas, atsiveriantis nepragmatiniam, išgyvūnintam žvilgsniui, pasirodančiam tada, kai filosofas suspenduoja savo žmogiškumą ir pamato daiktą dieviško teoro žvilgsniu. Klepsidrą A. Šliogeris laiko vienintele vieta, kurioje įmanoma autentiška egzistencija, nes ji, išėmus ją iš visų informacinių šiukšlynų, yra natūralus žmogiškumas, kuriame autentiška sąmonės būsena susitinka su autentiška atveriamos būties forma, kurioje nėra dirbtinės informacijos, atspindinčios žmogaus proto gnostines projekcijas, ateinančias iš jo pačios žmogiškiausios savasties. Sątvaras turi nedaug substancialumo, nes jame substancinė būtis uliume transformuojama į informaciją, turinčią „logijos" arba ženklų formą, kurie yra pati imanentiškiausia ir žmogiškiausia substancijos forma, ateinanti iš „techninio žmogiškumo" hipostratoje. Šis „techninis žmogus" yra natūrali žmogus mašina, kuri, atsiradusi savaime arba sukonstruota nežinomos aukštesnės reaalybės, kuria informacinę substancijos formą, esančią centrine sumatoriaus dalimi. Hierarchinė pakopų sistema tokia: pirmapradė tikrovė, natūralus substancinis žmogiškumas, turintis psichinę ir daiktišką formą, ir informacinis daiktiškumas, atsirandantis kognityviniuose organuose, kurio pati efemeriškiausia forma yra komunikacinių ženklų srautas kalboje. Tai vadinamieji ženklai-lingvoforma-logoforma, A. Šliogerio vadinta tarsi-būtimi.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/07/sliogerio-kosmologija.jpg)
Transcendentinėje gelmėje egzistencija turi du pagrindinius egzistencialus: kūrimą ir naikinimą. A. Šliogerio filosofijoje į klausimą ar tai kūrimas, ar kūrimasis - neatsakoma. Kadangi šią transcendentinę stichiją jis vadina Didžiuoju Anonimu, galima sakyti, kad jis vengia transcendenciją suasmeninti ir renkasi ją suvokti kaip anoniminę, beasmenę gamtą. Iš to būtų galima daryti išvadą, kad gamtoje daiktai kuriasi ir naikinasi be išorinio įsikišimo pagal savaiminį, natūralų dėsnį, kuris yra kiekvieno gyvo ir negyvo daikto lemtis: turėti ribotą erdvėje ir laike egzistenciją ir atėjus laikui išnykti šioje pirmapradėje stichijoje. Kitas polius yra įasmeninta klepsidros struktūra, kuri sudaryta iš informacinių logijų, įeinančių į tris filosofo išskirtas latrijų sistemas, ir metafizinio substancialumo, kurį jis vadino Niekiu ir Esmu. Niekis iš tikro nėra Niekas, nors su juo susijęs, niekis iš tikro yra niekinė substancija, apimanti informacinės tarsi-būties formas, sukurdama „dvasinę" žmogaus kryptį, jokybinį sąmoningumą, kurio pagrindinis veiksmas yra sumavimas ir suvokimas. Mano filognozijoje ši visuma vadinama „drakono akimi". Esmas yra kitas sandas, kuris koreliuotas ne su dvasine substancija, bet su materialia būtimi ir yra vienintelė vieta, kaip imanentinė transcendencija, kur galima susitikti su autentišku gamtiškumu, esančiu anapus žmogaus. Tai ta metafizinė žmogaus dalis, kuri yra klepsidros, žymimos kaip Uroboro galva ir uodega, anapusinis fundamentas, esantis už informacinių, ontologinių hologramų. Viską, kas neįsišaknije šioje tiesiogiai patiriamoje metafizinėje vietovėje, A. Šliogerio vadinama utopija arba bevietiškumu (išviete), kuris kuriamas informacijų sintezės organuose, prote ir projektuojamas į vidinę ir išorinę sumatoriaus erdvę. Tai visų metafizikų įkūnijimo vieta, kurioje kuriamos jų teorijos, arba logijos, susiejančios sąmonę su anapusiniu pasauliu. Tokios metafizikos A. Šliogeris siekė atsisakyti ir turėjo omenyje tik vidinę metafiziką, kuri yra anapus informacinių hologramų, sukurtų natūraliai arba dirbtinėmis, techninėmis priemonėmis.
Ši kosmologija yra didžiojo žmogaus, kurį A. Schopenhaueris vadino objektyviu ir subjektyviu vaizdiniu, modelis, esantis visų galimų filosofinių orientacijų pagrindu. Kaip konkrečiai suformuojamas žmogus priklauso nuo jo individualios informacijos, atsirandančios jo sąveikoje su supančiu pasauliu, kurios esmė yra substanciniai, psichologiniai ir informaciniai psichovektoriai, esantys civilizacijos pagrindine struktūra. A. Šliogerio manymu, bendruomenės siejamos pirmiausiai turi būti objektyviosios Esmo dalies, kurioje sutinkami bendri visiems žinomi šventi daiktai, kaip šaltiniai, giraitės, akmenys, medžiai ir pan. Ir tik po to turi eiti informacinės struktūros, kaip folklorinės kūrybinės formos, sudarančios vietines, įvietovintas kosmologijas, sudarytas iš kosminių ir žemės mitų. Ši metafizika yra vidinė, neperžengianti imanentinės transcendencijos, į kurios pavidalus nukreipti kosmologiniai vaizdiniai. Kiekvienas žmogus yra atskiras kosmosas, kuriame, savo viduje, jis susitinka su pasauliu ir kitais žmonėmis. Šis kosmosas turi archetipinius sindromus, kurie susiję su klepsidro ontiniais ir ontologiniais dėmenimis, rodančiais jo orientaciją egzistencijoje. Pirmas sindromas, kuriam A. Šliogeris jautė daugiausiai simpatijų, yra Itakės sindromas, arba prisirišimo prie gimtos vietovės, su kuria informaciniu ir egzistenciniu būdu susijęs gyvenimas, besiskleidžiantis pažįstamame pasaulyje tarp pažįstamų žmonių. Kitas sindromas yra Odisėjo, arba kelionių, keliavimo, veržimosi į tolimus pasaulius aistra, kuri atsiranda dėl įvairių priežasčių: neturėjimo vietos savo pasaulyje, tremties, egzotikos ieškojimo, noro sužinoti ar praturtėti iš plėšikavimo arba prekybos. Nirvanos sindromas yra polinkis į savo vidinę erdvę, į dvasinį pasaulį, savo gyvūniškumo ir kūniškumo atsižadėjimas, askezė, kurios esmė, noras patekti į anapusinę būseną jau būnant gyvam, nelaukiant kol transcendencija atsivers pomirtiniame gyvenime. Tai religinis sindromas, rodantis nepasitenkinimą materialumu ir jo apribojimais. Toliau eina Kaligulos sindromas, susijęs su Itakės sindromu, bet jau per turto, valdžios ir galios troškimus, atsirandančius dėka suvešėjusio Mano arba Valios egzistencialo, nesutinkant anapus ego esančio pasaulio pripažinti sau lygiu. Taip atsiranda monarchijos, imperijos, respublikos ir pan. Ir jam oponuoja laisvės sindromas, kuris yra emancipacijos, išsivadavimo iš vergovės ir priespaudos sindromas, kurio vienas iš archetipinių senovės herojų yra Spartakas, sukilusių vergų lyderis. Naujesniais laikais turime kitokio pobūdžio šio sindromo pavyzdžius: kapitalo emancipacija ir liberalizmas, proletariato revoliucija, anarchizmas, feminizmo judėjimas ir seksualinis išsivadavimas, atmetant konservatyvias bendruomenių normas ir t.t.
Kiti sindromai, neaptarti pagrindiniame A. Šiogerio veikale arba aptarti atskirai, yra hologramų sindromas, vadinamoji šv. Televizoriaus, arba šv. Kompiuterio, Bažnyčia; terminatoriaus sindromas, siekiant su „Teslabot" ir „Boston Dynamics" robotais sukurti dirbtinę gyvybę, kuri galų gale išstums natūralią gyvybę, pakeičiant ją technogyvūnu. Ir filognozijos nagrinėjami sindromai: juodojo drakono civilizacija, vadinama Dievo bažnyčia, pasisakanti už natūralų žmogų ir saiko civilizaciją, nevystančią hipostratos užkariavimo ir technologijų vystymo; ir baltojo drakono civilizacija, vadinama Šėtono bažnyčia, kuri pasisako už dirbtinį žmogų, kiborgizaciją, psichotroniką, DI, žmonių internetą, telepatiją ir biosferos išstūmimą su technosfera, kurioje proto tvarka galutinai įveikia natūralią, gamtos tvarką. Tai dalykai, prieš kuriuos kovojo A. Šliogeris, bandydamas lietuvių tautą supažindinti su filosofija, per „bulvės metafizikos" archetipinę idėją.
D. Mockaus technologinė kosmologija: kosminė civilizacija
Šiame skyrelyje aptarsiu kitą sątvarologinės kosmologijos variantą, kuris yra D. Mockaus propaguojama „logija", turinti „techno" variantą. Ankstesniame A. Šliogerio kosmologijos pristatyme nurodžiau, kad jis centrine koncepcija laiko „būties mąstymą"; D. Mockaus sątvarologijoje šis principas priimamas kaip bazinis, tačiau ant jo uždedamas techninis antstatas, kuriant dirbtinės būties sluoksnį, sudaromą techninių daiktų, su įvairiomis naudingomis funkcijomis, išplečiančiomis žmogaus veiklos mastą. Technika, kaip žinia, gali būti paprasta, paviršinė ir gelminė, naudojanti tiesiogiai nematomus hipostratos klodus, kurie suvokiami fenomeną transcenduojančiame prote. Kaip šis principas susijęs su sątvarologine kosmologija matome per pagrindinius metafizinius dėmenis ir su jais susijusia teorija. Žmogus kaip sątvaras suvokiamas kaip priimantis indas, į kurį įvedama informacija, vadinami Dvasia ir Įstatymu. Dvasia kaip informacijos sumatorius vadinama drakono akimi, kuri sujungia transcendentinę realybę į dvasioje regimą objektą, reprezentuojantį joje pasaulį. Pats žmogus kaip gyvūnas įstatomas savo fizinėje ir psichinėje dalyje, kuri sudaro vidinę erdvę, reprezentuojančią subjektą. Šiame subjekte, aiškinamame kaip mažoji sieva, yra informacijos surinkimo ir kaupimo struktūra, gyvenimo eigoje pavirstanti į kognityvinį sugebėjimą, vadinamą protą, o filognozijoje - rišliu. Tad rišlys yra informacinis saitas su anapusine realybe, o drakono akis yra šią struktūrą gaubianti bendroji gaublė, įkontekstinanti ir įrėminanti mąstymo procesą. Visa informacija, tiek sumatoriaus, tiek rišlio, vertinama gylio matu, kuris parodo, kaip toliau pateikiamame paveiksle, kokia dalis holoplastinės realybės atverta Dvasioje per Įstatymus, o kokia lieka metafizinėje anapusybėje. Šioje skalėje mano standartinis padalinimas į empiriją ir transcendenciją yra 10 proc. - atverta ir 90 proc. - užverta. Nuo to, kokia ši proporcija, priklauso kiek hipostratos įmanoma pažinti ir įtechninti, parodant įgimtą technologijų kūrimo potencialą rūšyje. Kuo sumatoriaus ir rišlio gylis didesnis, tuo pasiekiamos pažangesnės technologijos.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/07/mockaus-kosmologija.jpg)
Ši bazinė kosmologija atskleidžiama Uroboro sistemoje, kurioje pateiktas pagrindinis žmogaus sandaros principas ir su šiuo principu susijusios skalės, arba polinės opozicijos. Visa realybė suvokiama pagal didžiosios ir mažosios sievos polinę opoziciją, kurioje vidinis centras yra žmogus, o išorinis centras - Dievas, pagal teologinę kosmologijos koncepciją. Aprašytoje informacinėje sąveikoje, vadinamoje gnostine sinteze, didžioji sieva įvedama į sumatorių; o mažoji sieva techninėje sintezėje, kurioje ji primeta savo idėją atvertai arba užvertai substancijai, kuria dirbtines funkcijas didžiojoje sievoje, su kuriomis plečia veiklos mastą, sprendžia įvairias praktines problemas, kuria gnostine darna pagrįstą pasaulį, filognozijoje vadinamą technosfera. Šios struktūros formulės yra tokios:
MS (1) - DS (999) - pirmapradis žmogus,
MS (1) - R (1000) - K (20) - DS (999) - juodojo drakono civilizacijos žmogus,
MS (1) - R (1000) - T (200) - DS (999) - baltojo drakono civilizacijos žmogus.
Tai pagrindinė juodojo ir baltojo drakono civilizacijų vertinimo priemonė, kuri prasideda vertinimais nuo pirmykščio žmogaus, dar neišsivadavusio iš gamtos ir gyvenančio gyvūninį gyvenimą. Toks žmogus turi tik psichologinę sievą, o jo kognityvinis gebėjimas paremtas tik gamtos Įstatymo tvarka. Antras variantas jau turi vidinį elementą R - T, kuris yra sukurtas civilizacinis protas ir civilizacinės technologijos, kurios šiuo atveju yra tik juodojo drakono, kuriame dar neatvertos hipostratos, nėra sugebėjimo valdyti klodines stichijas, tik kuriama meninė ir techninė kultūra, daugiausiai remiantis atverto, paviršinio pasaulio įvaldymu. Ši civilizacija gelmėje eina iki pat galo, turi centrinę logijos sistemą, kuri šiuo atveju yra teologija. Žinojimas šioje civilizacijoje daugiausiai yra užmaskuotas tikėjimas, kuris kuria tik kultūrines formas ir viduramžių lygio mechanines technologijas. Tačiau atvėrus hipostratą ir pradėjus suprasti kaip veikia nematomi klodai, funkcijas pradedama kurti remiantis šia išorine substancija, pradedant nuo chemijos, elektrodinamikos ir baigiant termodinamika. Filognozijoje kalbama apie maksimalius variantus, kurie yra maksimalaus, teologinio išsivystymo juodojo drakono civilizacija ir maksimalaus, technologinio išsivystymo baltojo drakono civilizacija. Konkretūs variantai, vertinami pagal skirtingus magijos laipsnius, yra konkreti istorija, kurios eigoje vyko civilizacinės kosmologijos progresas žmonijoje.
Standartiškai naudoju šešis magijos laipsnius, vieni kurių priklauso JDC, o kiti - BDC. Kadangi magija yra pirmykštis sątvarologinės kosmologijos variantas, nuo kurio prasidėjo sąveikavimas su realybe ontologinės hologramos viduje, visi vėlesni atsišakojimai eina kaip tam tikra, nauja „magijos" pakopa, esanti tik tradiciniu terminu, kuriuo įvardijamas troškimas valdyti pasaulį, tapti jo šeimininku ir valdovu. Kaip to buvo siekiama, priklausė nuo įsivyravusio kosmologijos varianto, kuri lėmė kokia buvo realybės kontrolės pagrindinė koncepcija: magija, teurgija ar technologija. Tam, kad būtų aišku, kas pavaizduota paveiksle, priminsiu kaip apibrėžiami įvairūs magijos laipsniai:
1M - toteminė magija, animizmas;
2M - mitologinė, ceremoninė religija;
3M - herojinė, ceremoninė religija;
4M - filosofija;
5M - mokslas;
6M - filognozija.
Akivaizdu, kad šie šeši laipsniai dalinasi į dvi dalis, kur pirmi trys transcendenciją turi įasmenintą, o paskutiniai trys - nuasmenintą, imant pagrindinę tendenciją. Įmanomi įvairūs mišrūs variantai, tačiau jie nėra paradigminiai. Matome, kad transcendencijos nuasmeninimas prasidėjo nuo filosofijos atsiradimo, po kurio į areną civilizacijoje išėjo ateistinės sątvarologinės kosmologijos, kurios, kaip sakiau, pirmiausiai atsirado filosofijoje, paskui įsitvirtino moksle ir galiausiai buvo paveldėta filognozijoje. Žinoma, filognozija svarstymui ir tyrinėjimui priima visas hipotezes ir versijas, tačiau kosmologiniuose dėmenyse naudojamos neasmeninės realybės versijos, kaip didžioji sieva, Įstatymas įvardinti gamtai, transcendencijai ir pan. Jose sątvaras suprantamas kaip informacinė sistema, kuri per įvairiais logijas, informaciniu būdu, steigia asmenines ar nuasmenintas transcendencijos variacijas, kurios yra tik informacinio vektoriaus struktūra, nebūtinai pasakanti kaip iš tikro yra substancinės būties gelminėje realybėje. Filognozijoje metafizinės substancijos yra klodai, kurie gali būti funkcinami ir eksploatuojami, - kad tai įmanoma įrodo šiuolaikinis mokslas ir technologijos.
Tad, kaip A. Šliogerio sątvarologinėje kosmologijoje archetipinė idėja yra „bulvės metafizika", taip D. Mockaus sątvarologijoje tai yra „kosminė civilizacija". Filognozijoje pasisakoma ne apskritai prieš baltojo drakono civilizaciją, bet prie konkretų kelią, kurį ji pasirinko, tai yra transhumanizmą ir pohumanizmą, kuris reiškiasi kaip genų inžinerija, psichotronika, DI, žmonių internetas, besaikė kiborgizacija. Manau, kad šis kelias neteisingas, ir kad vienintelė kryptis, kuri turi būti intensyviai vystoma, yra kosminė ekspansija, pramonės ir technologijų iškėlimui iš Žemės, ten kur dirbtinė technosfera neardo natūralios biosferos, nes ten ji neegzistuoja, tad teisėta plėtoti techninę realybę. „Filognozų asociacijoje" pagrindinis orientyras yra tas, kad visa baltojo drakono civilizacija turi būti iškelta iš Žemės, pirmiausiai susikūrus kosmines technologijas, o tada įvykdžius šį civilizacijų atskyrimo uždavinį. Natūralios ir dirbtinės realybės sumaišymas natūralios gamtos sąskaita laikomas nepriimtinu, nes natūrali gyvybė yra vertingesnė už dirbtinę, ir dirbtinis technoparkas turėtų gyventi ten, kur nėra natūralios aplinkos. Tai reiškia, kad Žemei turi likti juodojo drakono civilizacija, kurios formulė R (1000) - T (50), o nežemiškuose dangaus kūnuose, kur nėra natūralios biosferos turi būti kuriama maksimali baltojo drakono civilizacija, kurios formulė R (1000) - T (1000). Šis principas reikalingas gyvybės ir gamtos apsaugojimui, kuri turi gebėjimą, dėka palankios hipostratinės terpės, kurti natūralią gyvybę, kuri yra vertingiausias holoplastinės realybės gebėjimas.
Šioje filognozijos versijoje konfliktas tarp gyvybės ir proto, prigimties ir technikos išsprendžiamas atskyrimu, kur baltasis drakonas turi būti kosminis kiborgas, o juodasis drakonas - natūralus, genetinis genijus, sugebantis valdyti civilizaciją be technologinio mąstymo pertekliaus, kur dirbtinumas nestatomas aukščiau natūralumą, net jeigu jis iliuziniais parametrais jį daug kartų lenkia: natūralaus sumatoriaus pranašumai - ne išoriniuose parametruose, bet natūraliame realybės kūrybingume, sugebančiame substancijas sujungti į gyvą, sąmoningą organizmą natūraliu būdu. Kiborgas yra modifikuotas žmogus, kurio modifikacijos pateisinamos ne kaip savaiminis gėris, bet kaip prisitaikymas gyventi netinkamose gyvybei aplinkose ir dirbtinėse biosferose, kurios bus gyvenimo forma, pritaikyta nežemiškų kolonijų plėtrai. Tai vienintelis techninės „logijos" pateisinimas sątvarologinėje kosmologijoje, pritaikytoje kurti kosminę baltojo drakono civilizaciją.
F. Nietzsche'ės egologinė kosmologija: linksmasis mokslas
F. Nietzsche'ės sątvarologinė kosmologija yra trečias variantas iš nagrinėjamų keturių, tad jame turime pamėginti surasti tai, kas ją skiria nuo ankstesnių, kuo ši sątvarologija unikali ir nepakartojama. Žinome, jog kiekvienas sątvaras turi tą pačią bazinę struktūrą, kuri yra būdinga įvairiems kitiems sątvarams, tačiau kiekviena egzistencija, jai užsikrovus informacija, ji tampa individualia perspektyva, kuri mato transcendenciją ne taip, kaip visi kiti. Tai ypač būdinga filosofams, kurie sugeba kurti savo kosmologijas, o ne vien perėminėja iš tradicijos. Pirmas individualumo sluoksnis, be abejo, yra pavadinimai, kuriuos filosofas sugalvoja pats, savo kūrybiniame manipuliavimo kalba gebėjime. Taip gaunami unikalūs sątvaro dėmenų pavadinimai, kurie nurodo į universalų principą, bet pamatytą per kitokią kalbinę sąmonę. Tie kertiniai žodžiai, F. Nietzsche'ei yra dionisiškas, apoloniškas pradas ir valia. Dionisiška valia yra kūrimo prielaida, o apoloniška valia yra gebėjimas kurti plotinius sumatus, vaizdus ir vaizdinius sumatoriuje. Todėl, jo manymu, kūryba yra dionisiškos ir apoloniškos galios išraiška, kuri, esanti pagrindinėmis sątvaro galiomis, užsiima didžiąja kūryba tautos kultūros ir civilizacijos formavime. Etalonine tauta, F. Nietzsche'ei kaip klasikinės filologijos profesoriui, buvo Senovės Graikai, kurie savo dvasioje buvo dionisiško ir apoloniško sątvaro prado pusiausvyroje, sukūrę istorinius plastiškojo ir vaizduojamojo meno šedevrus, bet taip pat ir dionisiško. Akivaizdu, jog F. Nietzsche'ė pirmenybę teikė dionisiškam pradui, kuris geriausiai reiškiasi per valios viešpatauti kūrybinius sugebėjimus, kuriančius meną, tautą, valstybę, filosofiją, religiją ir pan. Šis pradas sumatoriuje reiškiasi kaip muzikinis svaigulys, apimantis kūrėją kūrybinio įkvėpimo metu, aplankantį genijų aukščiausio sąmoningumo akimirkomis, kai jam mąstyme atsiveria filosofinė tiesa ir jis supranta savo ir kitų žmonių egzistencijos paslaptį.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/07/nietzschees-kosmologija.jpg)
Nors tai ir gelminis, arba metafizinis, principas, F. Nietzsche'ė buvo aršus antimetafizikas, kuris norėjo nutrinti skirtį tarp reprezentacijos ir realybės, ištrinant ją įvedančius terminus iš filosofijos, tam, kad būtų užkirstas kelias ieškoti tiesos anapus sątvaro, kuris buvo prilyginamas realybei principu reprezentacija = realybė. Jeigu čia realybė, tai visa metafizika reiškiasi tik sątvaro viduje, kaip transcendentinės gelmės imanentizuoti sumatai, kurie yra tik aklos ir gaivalingos stichijos, pereinančios į sątvaro kūrybinę gelmę ir esančios meninės saviraiškos pagrindine priemone. Taip dionisišką pradą sątvaro viduje atstovauja judesys, tapsmas, laikas, muzika, garsas, kalba, o apolonišką - erdvė, plotas, vaizdas, ekstensyvumas, erdvinis plastiškumas. Tai yra imanentinė transcendencija nelaikoma tik reprezentacija, kuri savaime padaro šias formas metafiziškomis, nes jos nurodo į kažką kita negu jos pačios, bet laiko tikru, realiu pasauliu, kur „metafizikos" idėja - neegzistuoja. Čia prisimenant mano sątvarologiją galima sakyti, kad su transcendencija sutapatinama atverta jos dalis, kuri laikoma pakankamu žmogaus egzistencijos pagrindu, nes visa kita yra tik neartikuliuotos gamtinės stichijos, kuriose nėra nieko, ką galima būtų paversti sąmoningu, individualiu pasauliu, kuriame egzistuotų kokia nors transcendentinė civilizacija, kaip pavyzdžiui, Dangaus karalystė krikščionybėje. Kadangi F. Nietzsche'ė pasisako už dionisiško prado pabrėžimą sątvaro kosmologijoje, siekiant sukurti dionisišką kultūrą ir civilizaciją, pagal išvardintus prieš tai kategorijų konceptus, jo filosofija linksta prie valios metafizikos, kuri raiškiausiai reiškiasi kaip subjektyvi valia, į sątvarą ateinanti per žmogaus subjektą, kaip jausmas, protas, atmintis, fantazija, muzikinis svaigulys, ši filosofija renkasi subjektyvų Ego, kurio aukščiausias įsikūnijimas turi būti tautą suvienijantis genijus, F. Nietzsche'ės vadinamas viršžmogiu. Tautos tikslas yra tokio viršžmogio sukūrimas, nuo kurio priklauso ar ji sugeba istorijoje pasiekti tikrą monumentalią savo kultūros ir politikos didybę, kurie yra du pagrindiniai civilizacijos masto komponentai.
Šioje vietoje svarbiausias kriterijus yra tautos istorija, kuri prasideda nuo paprasto gyvūninio žmogaus vystymosi pradžioje, bet paskui, kaupiantis vis daugiau informacijos, rišliui tampant vis galingesniam, tauta pavirsta į monarchiją, respubliką ir galiausiai imperiją. Tai reiškia, kad F. Nietzsche'ė imperiją laikė aukščiausiu civilizacijos pasiekimu, kurio imperatorius ir yra tas minėtas viršžmogis, valdantis istorijos procesą kūrybiniu valdymu, plečiantis kultūrinį ir politinį arealą, norintis tautų kūrybinio potencialo maksimalaus suklestėjimo, žmonijos išaukštinimui. Tokios imperijos buvo inspiruotos Aleksandro Makedoniečio, Cezario ir kitų karvedžių, kurie filosofui buvo geriausi jo teorijos pavyzdžiai, kuriuos jis norėjo pakartoti savo laikų Vokietijoje ir Europoje, tai yra sugrąžinti senuosius imperinius užkariavimo karus, bet jau pakeltus į naują lygmenį, tinkamą naujausių laikų pasauliui. Tai reiškia, kad F. Nietzsche'ė manė, jog kartojama turi būti ne aklai kopijuojant ir mėgdžiojant, bet kūrybiškai, prisitaikant prie naujos kultūros ir technologijų.
Tai, kas sątvaro gelmėje veikia kaip anoniminės stichijos, turi universalų pobūdį, bet kai ši valia realizuojama sątvaro sąmonės vaizdinyje, ji individualizuojasi. Tas pats atsitinka su visa įtraukta arba sugeneruota informacija, kuri tampa individualia ir morfologiškai artikuliuota, sukuriant iliuziją, kad stichijos sudarytos ne iš ištisinės, homogeniškos terpės, kurios pagrindinis atributas būtų valia, veržlumas, ekspresyvumas, bet iš individualią formą turinčių daiktų. Šis pasaulis vadinamas apolonišku sąmonės pasauliu, į kurį prasiveržią dionisiško svaigulio momentai, pradedant laiku, tapsmu, garsu, kalba, muzika, melodija ir pan. Šis terpė yra menuose naudojamas kūrybinis molis, sukuriantis dionisiško meno formas. Viena jų - istorija, kuri suvokiama kaip kultūrinės informacijos sankaupa, perimama kiekvieno naujo sątvaro pasaulio, kuris, integravęs tradicines formas, neša civilizacijos fakelą toliau, į ateitį ir naujas kartas, padarydamas savo indėlį ir galiausiai išnykdamas. Taip yra todėl, kad žmogus mirtingas, jo gyvenimo trukmė - nedidelė, tad dažniausiai civilizacijų ir imperijų kūrimas yra kolektyvinis darbas, daromas daugybės kūrėjų, kurie visi įrašo savo valią į bendrą paveldo aruodą, iš kurio semiasi išminties ateities kartos. Taip ilgais istorijos tarpsniais bendradarbiaujant didžiosios kūrybos protams ir didžiosios politikos, vystosi imperinė tautos galia, kuri tai pakildama, tai smukdama keliauja prie pagrindinio tikslo - planetinės imperijos, kuri yra pagrindinis artimiausio tūkstantmečio istorijos prizas. Tačiau šis procesas ilgas ir sunkus, reikalaujantis pasiaukojimo, darbo ir gyvybių, be kurių neįmanoma pasiekti tikslo. Kaip kiekviena proto-imperija tai daro, matome pagal šios dienos įvykius planetoje, kurie parodo visus pretendentus į planetinės imperijos branduolio statusą. Tai yra JAV, Europa, Rusija, Kinija, Indija, Arabija. Lietuva, be abejo, per maža šiam iššūkiui, ir pagrindiniu savo tikslu laiko pasirinkimą, kurioje imperijoje geriausia asimiliuotis. Tai galima padaryti JAV, propaguojant jų darbotvarkę; Europoje, per Europos federacijos projekto rėmimą; kai kas nori, kad tai būtų Rusija, su savo slaviška dvasios koncepcija, paremta pravoslaviška krikščionybe; beveik niekas nenori į Kinijos, Indijos ir Arabijos imperijas, nes jos kultūriškai per daug tolimos ir egzotiškos.
Bet kokiu atveju, dalyvaujant imperijų kūrime reikia neužmiršti pagrindinio F. Nietzsche'ės suvokto archetipo, kuris yra „linksmasis mokslas". Tai reiškia, kad žmonių rūšį kuriantis gyvybinis tapsmas yra komedija ir tragedija vienu metu, nes gyvenimas ribotas, laikinas, ir visos titaniškos pastangos, ypač žinant, kad jos negali būti sėkmingos, sukelia halkionišką juoką, nes žmogus prieš kosminę realybę atrodo toks menkas ir apgailėtinas padaras, drįstantis tikrovei mesti iššūkį, kad tai gali sukelti tik juoką. O visų imperinių komedijų pabaiga yra tragedija, kuri sukuria nepakeliamas kančias gyvybei ir sužlunga, dar kartą patvirtindama dėsnį, kad žmogui neduota begalybė, ir kad ši iliuzija kiekvienoje kartoje iš naujo užvaldanti protus yra tikra rūšies liga, rodanti aroganciją, susireikšminimą, savo valios pervertinimą, uždarumą anapusinei tikrovei, nesugebėjimą be savęs savo aklame valios siautėjime pamatyti jokio kito esinio kaip nepriklausomo ir savarankiško. Todėl šis projektas iš esmės yra pilnas Antikristinis nusisukimas nuo transcendentinio anapusybės branduolio, egolatrija, be sątvaro vidaus ir jo asmeninės arba kolektyvinės valios viešpatauti kosmologijos nematanti nieko kita. Gyvenimas, individualumas, asmeninė valia, imperija yra komedija, ir pasinėrimas į universalią terpę, kaip rūšį, tapsmą, gamtą yra tragedija, kurios išraiška yra mirtis, deindividualizacija ir išnykimas.
Toks gamtos kūrybinis principas, turintis ciklą, įkalintą tarp gyvenimo ir mirties, kuriame informacinis individualumas, vidinės kūrybinės ambicijos, kaip didžioji kūryba arba didžioji politika, sukelia tik kančią, vyraujančią visose tragiškose epochose, kuriose užsibrėžiamas ambicingas planas sukurti naują imperinio proveržio etapą, į kurį įtraukiami žmonių gyvenimai ir likimai, o tai užsibaigia katastrofiniu žlugimu, rodančiu, kad begalinė viršžmogio valia peržengė leistino ir įmanomo ribą ir turėjo žlugti.
Jėzaus teologinė kosmologija: Dangaus karalystė
Ketvirta istorinė figūra, filognozijoje pasitelkiama kaip archetipinės sątvarologinės kosmologijos pavyzdys, yra Jėzaus iš Nazareto, kurio kosmologija, sutelkta prie atskiro žmogaus gyvenimo ir jo etinių priedermių, taip pat galimo apdovanojimo po mirties Dangaus karalystėje. Šiame mokyme ypač ryškūs fundamentinės sątvarologijos požymiai, nes naudoja daugybę nuorodų į pirmapradę šviesos arką, apibūdinančią pirmykštį metafizinį žmogų, be jokių lingvistinių ir ideologinių intepretacijų. Evangelijose ir gnostiniuose tekstuose kalbama apie pirmapradį žmogų kaip Dievo kūrinį, aprašomą sątvarologinių universalijų būdu. Tie žodžiai yra „dvasia", „šviesa", „tamsa", „gyvenimas", „gyvybė", „materija", „kūnas" kaip pirmapradės duotys, sudarančios šviesos arkos pamatines patirtis ir dažnai informacija arba gyvūniška patirtimi užteršta sąmonė jų nesuvokia. Šioje sątvarologijoje, vidiniame kiekvieno žmogaus pasaulyje, Jėzus bando atverti metafizinę gelmę, sukurti dvasinį žmogų, pakeliant jį į aukštesnio sąmoningumo lygį, priartinant prie Dangaus karalystės būsenos ir amžinojo gyvenimo. Pagrindinė Jėzaus skelbta mintis yra ta, kad žmogaus egzistencija nesibaigia šiuo gyvūnišku gyvenimu ir kad einant jo parodytu keliu galima patekti į Dangaus karalystę, vadinamą Rojumi, kur galima džiaugtis Dievo artumu ir mėgautis jo šlove. Ar ši kosmologija tikra, ar tai tokia pati interpretacija kaip ir visos kitos sątvarologinės interpretacijos, buvusios iki ir po Jėzaus, pasakyti sunku, nes tam reikia pamatyti holoplastinę realybę. Tikima, kad tą realybę pamatė Jėzus ir šis žinojimas buvo jo misijos pagrindinis šaltinis.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/07/jezaus-kosmologija.jpg)
Krikščionybė atsirado judaizmo aplinkoje, kuri buvo žydų senoji religija, paremta „Senuoju testamentu", kuris pasakoja žydų tautos ir jos sandoros su Dievu istoriją, kurioje jie save laiko išskirtine tauta, kuriai per pranašus atsivėrė transcendentinis šio pasaulio pagrindas, ir kad jų istorija yra Dievo kūrinys, kuriame jiems suteikta išskirtinė padėtis ir vieta Žemės civilizacijoje. Todėl Jėzaus sukurtą judėjimą istoriškai galima laikyti eretine judaizmo sekta, kuri, pasinaudojusi „Senuoju testamentu" kaip pagrindu, sukūrė „prometėjišką atsišakojimą", tapusį herojine religija su centrine asmenybe, Kristumi, kurio gyvenimo istorija yra religijos pagrindas. Iš pradžių ši istorija ir kaip inspiruota pradininko, ir pratęsta jo pasekėjų gnostikų buvo metafizinė religija, tačiau kai buvo įsteigta oficiali imperinė Bažnyčia, ji perėjo į istorinę vystymosi fazę, kurioje svarbiau buvo ne metafizinė gyvenimo interpretacija, jį orientuojant į anapusinį gyvenimą, bet imperinė plėtra šiame pasaulyje, inspiruota imperinės imperatorių politikos ir interesų. Religija tapo valdžios primetimo priemone ir galios ideologiniu įrankiu, naudotu nukariauti ir pavergti politeistines, gamtą garbinusias tautas, primetant joms savo tikėjimą. Žinoma, tai nėra tikra sątvarologija, tai greičiau šios kosmologijos platinimo istorija, kuri tapo Vakarų civilizacijos sudėtine dalimi, bet ne kaip kosminis mitas, o kaip faktografinė Bažnyčios istorija.
Tuo tarpu, grįžtant prie pačios Jėzaus sątvarologijos, jos kertinės sąvokos yra Dvasia ir materija, bei Tėvas ir Sūnus, kurie yra metafiziškai susijusios būtybės, nes Sūnus vaizduojamas kaip įsikūnijęs Tėvas. Kaip tai įmanoma kai kuriuose tekstuose aprašoma mano knygose. Norint tai suprasti, reikia žinoti metafizinę žmogaus sandarą, išreiškiamą Uroboru, ir kaip sudaryta galvinė Uroboro dalis, esanti tarsi priimančiu indu, kuris yra ne tiek materialios smegenys, kiek dvasinė substancija susijusi su metafiziniais klodais, matančiais anapusinį pasaulį ir jame dalyvaujančiais. Tai reiškia, kad Dievas iš tikro įsikūnija ne kaip fizinis kūnas, bet kaip dvasia nematomoje žmogaus dalyje, kuri tampa kitokios sietuvos kokybės, sukuria kitokią, dievišką vidinę būseną ir biologinis žmogus pasidaro reginčiu išplėstu matymu tiek savo gyvūninę, tiek transcendentinę realybę ir galintčiu šį žinojimą perduoti žmonėms jiems suprantama ir priimtina forma. Tas žinojimas yra anapusinis pasaulis, vadinamas Dangaus karalyste, kuriame tariama, kad žmogus atsiduria po mirties ir ten įvertinamas pagal savo darbus šiame gyvenime ir patenka į Rojų, Skaistyklą arba Pragarą. Kadangi paprastas žmogus neregintis, jam reikalingos etinės taisyklės, kurių jis turi laikytis savo protu, nes jo neįmanoma įtikinti paprastu parodymu kuo pavirsta netinkamas, nemoralus elgesys. Dangaus karalystė krikščionybėje yra kažkas panašaus į anapusinę civilizaciją, kurioje vyksta dvasinis gyvenimas ir joje padaryta žala įvertinama, o nesilaikantis moralinių priesakų žmogus būna baudžiamas: už nedideles pražangas - Skaistykla, už labai didelę žalą - Pragaru. Jeigu žalą daro visa civilizacija, arba visa žmonija, kuri galvoja, kad netiesą įvykdžius civilizacinio masto veikomis, galima išvengti bausmės, nes antitranscendentinių žmonių - labai daug. Iš tiesų, tokiu atveju bandoma civilizaciją taisyti arba perauklėti, o jeigu neišeina, nes gyvūnai rodo didelį užsispyrimą, fanatizmą, aklumą ir kvailumą - sunaikinama, nes „pragaro režimas" įjungiamas visai planetai. Paliekami tik išrinkti teisuoliai, kurie užsiima genofondo atkūrimu ir naujos, teisingos civilizacijos užauginimu.
Pereinant prie mano sątvarologinės kosmologijos, čia sprendžiamas konfliktas tarp juodojo drakono ir baltojo drakono civilizacijos, kurios yra Dievo ir Šėtono bažnyčia. Akivaizdu, kad Šėtono bažnyčia yra iššūkis Dangaus karalystei, nes joje nori įvesti savo tvarką, kurioje būtų galima pažeidinėti dvasinius dėsnius, užsiimti savivale, Dievo plano gyvybei ir civilizacijoms perdarymu, viską pakeičiant iš arkangelo arba kokio nors archonto avataro perspektyvos. Toks hipostratinės realybės subjaurojimas, visiška natūralios tvarkos yra teisėtų technologijų priešybė, kurios gaunamos legaliu būdu, būnant susitarime su dvasiniu pasauliu. Tačiau, kad tas susitarimas būtų įmanomas, reikalingi regintys ir žinantys tarpininkai, parodantys akliems gyvūnams, kur veda jų mokslo pažanga ir kaip jie neturi teisės savęs laikyti hipostratinių klodų savininkais ir šeimininkais, nes jie per silpnai išsivystę, kad galėtų daryti teisingus sprendimus. Kaip ši problema sprendžiama filognozijoje - parodyta ankstesniame skyrelyje, tačiau tai tik dalis apribojimų ir teisingo vystymosi kelio, tuo tarpu kiti bus parodytos „Filognozijos pradmenų" 17 tome „Kosminė civilizacija". Jėzaus sątvarologinė kosmologija primena, kad už mūsų matomo vaizdo egzistuoja kitas, dvasinis pasaulis, turintis savo dėsnius ir įstatymus, su kuriuo reikia skaitytis ir visuomet reikia prisiminti, kad po mirties, už aklumo būsenoje padarytą žalą gali tekti atsakyti prieš anapusinio pasaulio teismą, nes tapęs dvasiniu atsiduri Dangaus karalystės jurisdikcijoje ir yra galimybė reginčiu būdu priminti, ką esi pridirbęs. Šis principas parodo, kad gyventi reikia turint atsakomybės jausmą, nes atėjus laikui - suvedamos visos sąskaitos. Toks principas nėra koks nors gąsdinimas, psyopas ar smegenų plovimas, tai ontologinė būklė, kuri turi realią išraišką pomirtiniame gyvenime, tada jei nenori pasigailėti dėl savo veiksmų, geriau susilaikyti nuo beprotiško elgesio.
Galima sakyti, kad tai visa pagrindinė mintis pasakojama „Evangelijose" ir gnostikų traktatuose, kur matome mitologinį lygmenį, globalinį istorijos lygmenį ir individualaus gyvenimo lygmenį, kuriame sprendžiamas asmeninės sielos išgelbėjimo klausimas. Tai reiškia, kad yra visos žmonijos, valdžios ir elito teismas, kur vertinamas civilizacijos protingumas globalinės istorijos lygyje; ir asmeninis gyvenimas, kuriame individualiai įvertinamas kiekvienas žmogus ir nusprendžiama jo vieta transcendencijoje. Pagrindinis praėjimo pro Dangaus vartus principas yra etinis, kur sprendžiama ar buvo doras, ar nedoras gyvenimas, ar vertas Dangaus karalystės, ar ne. Gali atsitikti taip, kad visa civilizacija yra nedora, ir tuo užprogramuoja visas gyvūnų sąmones. Tada reikia praeiti papildomą išbandymą, pasitikrinant savo dvasinę intuiciją, kurioje net be vadovavimo jauti, kas dera, o kas ne, nepriklausomai nuo įdiegto oficialios moralės implanto. Pavyzdžiui, tokiu principu buvo norima padaryti rasizmą, eugeniką, kitus fašistinius paklydimus, kurie buvo keliami iki civilizacinės normos lygio; jeigu žmogus turi įgimtą moralės jausmą, jis supranta, kad tai klaidos sąmonė ir šie principai prieštarauja Dangaus karalystės įstatymams, kuriuos turi nujausti pats. Tai didelė rizika, eiti prieš srovę, tačiau jeigu turi tikrą žinojimą ir stiprią asmenybę, neišgąsdina net mirtis.
Beskaitant aišku, kad turite didelį pyktį ir nepagarbą žmogui. Vien iš to, kad pradžioje jau parodėte, kad ardymas sąmonės ir kūrimas jos yra geras dalykas; prasidėjo viskas. Tai absoliuti pykčio šaknis, kuri darosi nepanaši į saiką. Galima patvirtinti, kad nekreipiate į žmogų, iš jūsų rašymo ir veiklos mąsto; primetate sąmonės gebėjimus, kurie nesaugūs ir grėsmingi. O įžvelgiate aukštesnius dalykus tame.
To neįmanoma nepastebėti. Net neatrodo, kad kada jums bus to galas. Tyčiojimąsis ir negerbimas perauga į saiko trūkumą, kuris panašus į ką atliekate. Todėl, gal pažvelkite ką rašau, nes atrodo kad jums tos grėsmes netikros ir dėl to nereikia kreipti dėmesio.
Tik jūs sugalvojate tą informaciją. Ir švaistotės ta pačia pykčio šaknimi. Tai pas jus dominuojantis "žmogaus supratimo" procesas.
"Filognozijos pradmenų" 12 tomo knyga "Rišlio teorija" baigta, belieka sutavarkyti spausdinimui tinkamą failą ir elektroninį variantą, kurį bus galima gauti nemokamai.
D. Mockus, Filognozijos pradmenys: rišlio teorija, 12 tomas, 2023
ISBN 978-609-08-0238-0 (spausdinta)
ISBN 978-609-08-0239-7 (elektroninė)
Viršelis atrodys taip:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/07/virselis-12t.jpg)
Citata iš: klajunas liepos 21, 2023, 21:41:40"Filognozijos pradmenų" 12 tomo knyga "Rišlio teorija" baigta, belieka sutavarkyti spausdinimui tinkamą failą ir elektroninį variantą, kurį bus galima gauti nemokamai.
Jau žinoma ko tikėtis. Tas nebus gerovė ir harmonija. Ypač žmogui.
Galutinis elektroninės knygos variantas.
Darius Mockus, Filognozijos pradmenys: rišlio teorija, 12 tomas, 2023
Nuoroda apačioje.