Anomalija.lt

Šią temą pradedu naujai knygai, kuri bus pradėta rašyti 2023 metų pradžioje ir vadinsis:

Darius Mockus, Filognozijos pradmenys: senoji dinastija, 11 tomas, 2023

Jos tikslas - sukurti naują gyvybės teoriją, kurioje būtų suderinta ir biologinė, ir dvasinė perspektyva. Joje bus remiamasi mano genetinių tyrimu, atliktu įvairiose genetikos paslaugas teikiančiose firmose, Darvino teorijos kritika, žmonių rūšies teorija, antropologija ir pan.

Tai reiškia, kad žodis dinastija pavadinime - ne tiek giminės dinasija, kiek visos rūšies, kuri skirstoma į homo sapiens ir homo rationalis porūšius.

Skyrių publikavimo starto galima laukti kitų metų sausio mėnesį, kai pilnai bus baigtas apiforminti dešimtas tomas. Stengsiuosi per daug nenuklysti į biologiją, kad knyga išsaugotų ankstesnių knygų filosofinį stilių.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/11/dna-4068826_960_720.jpg)

Apžvalga 2022/2023 (įrašas iš www.filognozija.com)

Artėjant 2022 metų pabaigai tinkamas laikas įvertinti jų rezultatus, pasiekimus ir pergales, kad remiantis jomis būtų galima planuoti ateitį, įvesti į projektus korekcijas, kad jie geriau atspindėtų pasaulio realijas. Metai nebuvo įprasti, turėjome daug svarbių įvykių, kurie įtakojo istorijos kursą ir turės ateičiai didelių pasekmių. Į tai būtina atsižvelgti planuojant Filognozijos plėtrą, didinant jos įtaką žmonių sąmonėms. Tai ir epochos pabaigą ženklinančios mirtys, kaip Elžbieta II, M. Gorbačiovas ir pan., Rusijos federacijos invazija į Ukrainą, Covid pandemijos staigi pabaiga, rodanti, kad visas sąmyšis planetoje buvo feikas. Įsibėgėja globalizacijos procesas, kuriame kyla trintis tarp JAV ir Rusijos, JAV ir Kinijos, brėžianti takoskyrą tarp globalinių Vakarų ir globalinių Rytų. Prognozuojamas ekonominis smukimas, galbūt net iki recesijos lygio, o tai reiškia, kad mažės gamyba ir vartojimas, kris gyvenimo lygis, didesnis žmonių skaičius jaus nepriteklių ir atsidurs skurde, o tai savo ruožtu reiškia, kad didės žmonių biudžetinio išlaikymo poreikis, atsiliepsiantis mokesčiams ir dirbančiųjų pajamoms. Trauksis ekonomika, dėl rinkų uždarinėjimo, rezervų grobstymo, įvyks tam tikro masto verslo deglobalizacija tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Daugiau gaminti ir daugiau gauti - nebus kam. Visame šiame kontekste filognozijos aktualumas nublanksta, nes nesprendžia aktualiausių gyvenimo klausimų, vienas iš kurių - iš kur gauti pinigų, kaip pragyventi. Nepaisant to, filognozija išlieka, nes ji žiūri toliau į ateitį, ir dabartinis kliūčių ruožas anksčiau ar vėliau užsibaigs.

Taigi, kas buvo nuveikta 2022 metais? Pradėsiu nuo statistinių duomenų, kurie rodo puslapio www.filognozija.com faktinę padėtį, jo įtaką Lietuvos visuomenei. Bazinis skaičius yra gyventojai, kurių Lietuvoje yra 2 838 839. Tai reiškia, kad vienas procentas būtų 28 388. Šie skaičiai svarbūs todėl, kad orientyras yra įtaka vienam procentui Lietuvos gyventojų, kurie norėtų savo mąstyme remtis filognozija, kuri platinama mano knygų cikle „Filognozijos pradmenys". Per metus šis puslapis sulaukė 1555 apsilankymų ir šis rodiklis yra mažesnis už 2021, bet didesnis už 2020 metų (1977 ir 1457). Susidomėjimas galėjo smukti dėl pertvarkymų puslapyje, išorinių priežasčių kaip Rusijos-Ukrainos karas ir svarbiausia dėl to, kad 2022 metais puslapis tapo blokuojamu paieškos sistemoje, išimant iš indeksuotų puslapių duomenų bazės. Kodėl taip atsitiko - nežinau, gal dėl to, kad kažkam nepriimtinos mano idėjos, nors joms nebūdingas joks radikalizmas. Matome, kad apsilankymų skaičius gerokai mažesnis už vieno procento orientyrą, nes puslapis per metus pasiekia 18 kartų mažiau negu vieną procentą Lietuvos gyventojų. Dar viena vizualizacija: vienam iš 60 Lietuvos respublikos rajonų tenka 25 apsilankymai. Norint, kad būtų vienas procentas - turėtų būti virš 400. Tai reiškia, kad dar reikia įdėti daug darbo, norint pasiekti norimą lygmenį. Žinoma, filosofija, juo labiau filognozija, nėra tokia madinga, kad būtų galima tikėtis milžiniško pasisekimo, tačiau to lygio, koks yra dabar - per mažai ir susidomėjimas galėtų būti didesnis. Tai matosi iš to, kad standartinis filosofinės knygos tiražas yra 500 arba 1000 egzempliorių, kurie išperkami sunkiai - tam reikia apie dešimtmečio. Tai lemia knygų lentynų, pinigų ir proto individualūs apribojimai.

Ką nuveikiau per šiuos metus? Parašyta 115 įrašų, kurie įėjo į tris šiais metais publikuotas knygas, kurias galima parsisiųsti šiame puslapyje:

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: angelų diena. 8 tomas. 2022 ISBN 978-609-475-932-1

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: juodoji liepsna. 9 tomas. 2022 ISBN 978-609-08-0004-1

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2022 ISBN 978-609-08-0066-9

Šios knygos prieinamos mano puslapyje, puslapyje www.anomalija.lt (forume) ir M. Mažvydo bibliotekos kataloge https://ibiblioteka.lt/metis/. Kiek žmonių skaitė puslapyje ar parsisiuntė šias knygas sunku pasakyti, tačiau statistikoje rodo apie 50 nuorodų paspaudimų per metus. Tai, ką publikuoju, nėra galutinis mano kūrybos variantas, greičiau yra parengiamoji medžiaga dideliam sisteminiam veikalui, kuri publikuojama iš anksto, o galutinė knyga turės vainikuoti padarytą darbą ir pavirsti standartine knyga, pristatančia mano autorinį filognozijos metodą, susijusį tiek su filosofija, tiek su mokslu. Tai bus vykdoma dviem etapais:

Pirmas etapas: D. Mockus. Įstatymas ir dvasia: pradinė mokykla. 202-
Antras etapas: D. Mockus. Baltojo drakono civilizacija: valstybė. 203-

Šių knygų tikslas - metafizinių pagrindų lietuvio tapatybėje sukūrimas, reikalingas tautos ir valstybės išlikimui globalizacijos procese. Tai daroma pratęsiant A. Šliogerio pradėtą darbą, kurį bandoma pakelti į dar aukštesnį arba tolesnį lygmenį. Iš to seka, kad kol darbas dar nebaigtas, apie tikrą įtaką ir mastą kalbėti dar anksti, nes įveiktas tik vienas ketvirtadalis užduoties.

Kaip suvokiu savo skaitytojus daug kur jau savo viziją išsakiau knygose. Pirmas principas, kuris yra antinyčiškas tas, kad jos yra skirtos visiems, tuo tarpu Nietzsche rašė „visiems ir niekam". Suprasti nėra lengva ir tam reikia pasirengimas filosofijoje, tačiau jos nėra ir tokios sudėtingos, nes, nepaisant naujadarų, rašau nesudėtingu stiliumi, prideramu „pradmenims". Gyventojai Lietuvoje pasiskirstę pagal amžių ir lytį, tad jeigu imsime 4 amžiaus grupes, po 25 metus, turėsime 8 skaitytojų kategorijas šia prasme:

A1: 0 - 25 metai, A2: 0 - 25,

B1: 25 - 50 metų, B2: 25 - 50 metų,

C1: 50 - 75 metai, C2: 50 - 75 metai,

D1: 75 - 100 metų, D2: 75 - 100 metų.

Skaičiai reiškia: 1 - vyrai, 2 - moterys.

Akivaizdu, kad praktiškai knyga naudingiausia B grupėje, nes tai amžius, kuriame jau gyvenamas tikras gyvenimas, kuriame reikia turėti išlavintą ir išvystytą protą, kad galėtum orientuotis pasaulyje, turėtum gyvenimui reikalingas kompetencijas. Be abejo, kadangi tai pradmenys, knygos naudingos ir A grupei, nors jiems visas potencialas daugiau realizuojamas ateityje. Jaunimą paveikti naujove lengviau, o senesniame amžiuje, kuris yra valdžios amžius, mąstymas nerangus ir surambėjęs, nesugebantis atsisakyti įprastų schemų ir šablonų. Šiame amžiuje taip pat griežtai kontroliuojamas jaunimas, nes bijoma valdžiai nenaudingų idėjų įsiskverbimo, kuris ateityje gali pakeisti valstybės istorijos kursą. D grupei filognozija mažiausiai aktuali, todėl jie turėtų būti mažiausiai skaitlinga tiksline auditorija.

Koks šių grupių skaitlingumas?

A1: 194/354 854; A2: 194/354 854

B1: 194/354 854; B2: 194/354 854

C1: 194/354 854; C2: 194/354 854

D1: 194/354 854; D2: 194/354 854

Tokie gaunami skaičiai juos padalinant tolygiai, į aštuonias dalis ir prie kiekvienos prijungiant jai tenkantį, lygų lankytojų skaičių. Norit turėti siekiamą rezultatą, reikia 20 kartų daugiau, apie 4000.

Kas bus kitais metais? Ko galima tikėtis 2023? Žinoma, aktualiausias išorinis faktorius bus Rusijos-Ukrainos karas, kurio baigtis lems Europos ir Lietuvos joje ateitį. Didelio karo, išeinančio už Ukrainos teritorijos ribų tikimybė - nedidelė. Tačiau taip pat nedidelė ir Putino žlugimo tikimybė išskyrus vieną variantą, mirtis dėl ligos ir amžiaus. Anksčiau ar vėliau bus derybos, tačiau didelis užsispyrimas iš abiejų pusių šia galimybę gali nukelti net į 2024-2025 metus. Toliau - ekonomikos klausimas: kiek ji bus pajėgi atlaikyti resursus švaistančią karo naštą. Mažėja rinkos, alternatyvų nėra, tad nėra kam parduoti ir tenka mažinti gamybos mastus. Tai mažina pajamas ir žmonių atlyginimus, o tai priveda prie ekonomikos traukimosi. Kad tai neatsispindėtų oficialiose statistikose, duomenys klastojami, nerodoma tikra padėtis. Mažėjantis gyvenimo lygis, žmones darys piktus, emocionalius, ir norinčius dar mažiau vartoti, nes reikia ruoštis „juodai dienai". Tai reiškia - smunkantį knygų skaitomumą, domėjimąsi idėjomis ir naujovėmis. Filosofija nėra ant bangos, ypač klasikinė. Toks numatomas 2023 metų kontekstas, kuriame tikslas pakelti puslapio lankomumą iki 2000 lankytojų per metus. Tai bus sunku dėl blokados paieškos programose ir socialiniuose tinkluose, tačiau tai nėra neįveikiama kliūtis. Jeigu nebus karo, laikui bėgant viskas atsistatys, pasiekti darbo rezultatai išliks.

Pagal programą tęsiamas „Filognozijos pradmenų" projektas ir galima tikėtis dviejų tomų:

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: senoji dinastija. 11 tomas. 2023

D. Mockus. Filogozijos pradmenis: rišlio teorija. 12 tomas. 2023

Iš šių knygų galima tikėtis kažko panašaus kaip ir iš ankstesnių. Svarbiausias kriterijus yra 18 tomų sistema, kuri turi būti vainikuojama galutiniu veikalu, kurio kriterijus yra 200/1000 pagrindinėje Filognozijos skalėje. Tai išsidėsto taip:

18 tomų - 60 proc.;

Įstatymas ir Dvasia - 20 proc.

Baltojo drakono civilizacija, I dalis - 20 proc.

Kitaip sakant, vienas tomas yra 3,30 proc. informacijos šioje sistemoje. Visi tomai - 120 dalių iš 200.

Tad kitais metais puslapyje www.filognozija.com galima tikėtis daug genetikos, archeogenetikos, antroje metų pusėje - protinių metodų reikalingų civilizacijos psichovektoriuose atskleidimo. Vadinasi bus kalbama apie aukštesnįjį žmogų ir drakono akį, nuo kurios lygio priklauso žmogaus išsivystymas.

Dievų žaidimų aikštelė

Tyrimų laukai filognozijoje skirstomi į tris sferas: vadinamojo viso tikrovės spektro; gyvybės spektro; ir sąmonės spektro. Pirmasis atvejis domina metafizinę filosofiją, kurios uždavinys - išaiškinti pirmuosius jos pradus; antrasis atvejis yra gyvybės metafizika, kuri tiesiogiai susijusi su gyvybę kuriančia hipostrata, iš kurios atsirado žmogus ir kitos gyvūnų rūšys; ir trečias atvejis yra sumatoriaus teorija, kurioje vertinamas atveriamos metafizinės tikrovės gylis ir gyvybėje, proto organe formuojamas strateginis judėjimo procesas. Šiame tome, kuris vadinasi „Senoji dinasija", svarbiausias vidurinis aspektas, tačiau žiūrimas kitu kampu, naudojant tik filognozijoje turimus metodinius arsenalus. Šioje vietoje reikia priminti, kad filognozija nėra nei filosofija, nei mokslas, tad jai netaikomi nei vienam iš jų keliami reikalavimai, pretenduojama į originalumą ir naujumą. Pasakymas, kad tai ne mokslas atmeta pseudomokslinimo etiketę, ir tvirtinimas, jog tai ne filosofija, nepriima pseudofilosofinimo etiketės. Kaip jau ne kartą esu sakęs, filognozija yra filognozija, nepakeičiama jokia kita alternatyvia paradigma.

Galima priminti, nuo ko prasideda filognozijos nuotykis. Nuo to, kad joje iškeliamas reikalavimas pažinti visą tikrovę, tai vadinant holoplastiniu modeliu. Šis modelis dalinamas į tūkstantį dalių turinčią skalę, kur visas tūkstantis rodo visą realybę, kurioje neliktų nė vienos uždengtos srities, nieko paslėpto nuo žmogaus mąstymo. Sujungus šią skalę su žmogaus kaip Uroboro sandara, matome kad yra atvertoji ir užvertoji tikrovės dalis, sukuriant empirines ir metafizinis zonas sumatoriuje. Pagrindinis klausimas - koks yra atvertos ir užvertos dalies proporcinis procentas. Įmanoma turėti labai seklią sistemą, tariant, kad atverta 80 proc., o užverta - tik 20 proc., laikant, kad šiuolaikinis mokslas pažino beveik viską ir kad mes esame mokslinės civilizacijos „laikų pabaigoje". Tai ypač būdinga mokyklinei mokslo propagandai, formuojančiais mokslinius psichovektorius. Tačiau tai akivaizdžiai pernelyg optimisinis variantas ir jis būdingas specifiškai mokslo civilizacijos projektui, kuris ne vienintelis, nes turi alternatyvų ir, be abejo, ne paskutinis žodis tikrovės tyrinėjimuose.

Pažiūrėkime į šį klausimą šiek tiek atidžiau. Atvertoji dalis, tie vadinamieji 80 proc. yra mendelejevinė substancija, kuri remiasi atomo teorija ir elektrodinaminis eteris, kuriame bozoninis laukas sudarytas iš magnetinio ir elektrinio komponento bei fotoninės radiacijos. Turime šiuos visiems mokslo civilizacijoje žinomus klodus, kurie turėtų būti 800 / 1000 filognozijos skalėje, kur gnostinis implantas yra vadinamosios 800-osios versijos. Taip gauname optimistinį olimpinės mokslo civilizacijos vaizdą, kuriame mokslo teorijos išsprendė beveik visą tikrovės paslaptį ir liko patobulinti šį modelį tik pridedant 200 likusių skalės taškų. Tai reiškia, kad priekinis hipostratos spindulys yra cheminių elementų lentelė su termodinaminių fazių, priklausančių nuo energijos, valdoma substancija; galinis hipostratos spindulys - elektrodinaminis eteris, kuriantis informacines hologramas, kaip elektromagnetinėje sąmonės teorijoje; ir, be abejo, centrinis pentagramos spindulys yra genetika, kuri turėtų būti suvokiama kaip chemijos ir elektrodinamikos junginys. Ką turėtume, jeigu tai būtų tiesa? O tą, kad būtų įmanoma sukurti dirbtinę sąmonę, nes ji, pagal šią teoriją, sudaryta iš artimųjų eterių tiesiogiai surištų su kieta materija, kur užtektų sukurti atitinkamą rezonansinį tinklą ir jis savo vidinėje būsenoje pavirstų į plotinį sonsorinio vaizdo sumatorių. Tai viena iš būsenų, vadinama hologramų ontologija, kuri reikalinga gyvūninio uliumo sukūrimui. Kita - tai strateginis procesas, reikalingas valdyti instinktyvų arba protinį judėjimą. Sujungus šiuos du sumatoriaus komponentus, gaunama sistema, reikalinga atsirasti strateginiu judėjimu galinčiam judėti gyvūnui.

Filognozijoje propaguojamas kitoks vertinimas, pagal kurį mokslo civilizacija nėra jokioje finišo tiesiojoje pasaulio ir žmogaus paslapties atskleidime. Greičiau tai tik pati pradžia, kuri rodo labai primityvų, mechaninį gyvybės ir tikrovės supratimą. Organika irgi suvokiama tik kaip mechanika, tik esanti mikroskopiniame lygmenyje; o suvokimo hologramų ontologija redukuojama į elektromagnetinio lauko rezonansinius tinklus, kuriuose ontologinė būsena intepretuojama kaip tiesioginis mendelejevinės materijos produktas. Aš manau, kad šios būsenos yra kylančios iš daug gilesnių realybės klodų, kurie nėra tiesiogiai surišti su atomine substancija ir kaip šie klodai susiejami - primityviu moksliniu metodu nepaaiškinama. Mano standartinis vertinimas yra toks: atveriamoje ir atveriančioje sumatoriaus dalyje turime tik 10 proc. viso realybės spektro, o tai yra tik 100 / 1000 gylis. Padalinus į dvi dalis, fermioninę ir bozoninę teoriją, gauname 50 + 50 lygį priekinės ir galinės struktūros, o tai reiškia, kad neatskleista laikau 900 dalių iš tūkstančio. Šiose 900 dalių yra tikroji sąmonės teorija, tikroji genetika, kurios molekulinis variantas yra tik vienas iš jos aspektų. Taip pat čia yra visi klodų rinkiniai, reikalingi sukurti antigravitacijos efektui ir planetai tapti kosminei.

Kaip galėtume šiuos du modelius palyginti? Pirmas daro lengvą dirbtinės sąmonės ir dirbtinės gyvybės klausimą, tačiau turi nedaug galimybių kurti kosminį transportą, kuris ilgą laiką bus tik raketinis, brangus ir žalingas žmogui ir biosferai. Tuo tarpu mano variante, sąmonės klausimą spręsti reikės gerokai ilgiau, jeigu jis iš viso išsprendžiamas, bet yra galimybė surasti egzotiškų, neatominės materijos klodų, kurie tiks kosminiam transportui, spindulinės ginkluotės kūrimui. Taip pat, kol bus išvystyta sintetinę gyvybė sugebanti kurti genetika, praeis gana daug laiko ir žmonėms bus galimybė pamąstyti, kokia viso to prasmė ir tikslas. Didelė tikimybė, kad neatvertų klodų gelmėje slypi daug egzotiškų galimybių, kurios atvers naujus kelius žmonijos vystymui, tačiau prie šių klausimu reikės padirbėti daug daugiau, negu rodo optimistinis mokslo civilizacijos modelis, kuris save pateikinėja kaip pažinimo finalą ir pabaigą.

Prie šio antro varianto reikia pridėti dar vieną hipotezę, kuri šiek tiek susijusi su magijos ir mito paradigma, kurioje daroma prielaida, kad gyvybių hierarchija tikrovėje ne tokia kokia propaguojama mokslo, bet daug artimesnė principui, kuris buvo skelbiamas mito eroje. Čia atskiriama pirmapradė gyvybė, organinė gyvybė ir techninė gyvybė, kur pirma yra vadinamieji dievai, antra - žmonės ir gyvūnai ir trečia - techninė gyvybė, išvystyti androidai. Mitas toks. Yra viena holoplastinė realybė, kuri vadinama dievų pasauliu, nes jame matomas visas spektras ir galima manipuliuoti visa pirmaprade tikrove, iš jos kuriant dirbtinius objektus. Tai yra organinė technologija, kurią naudodami dievai, pirmapradės būtybės, audžia organinę gyvybę. Pagal šią hipotezę, biosfera iš tikro yra „technosfera", tik naudojanti organinę technologiją, kuri reikalinga sukurti biologinį kūną ir tam tikro lygio sumatorių. Kadangi dievai nenori, kad dirbtini, organinis gyvūnas matyti pilną tikrovę, jie sumatorių padaro mažo informacijos pralaidumo ir tik nedidelio atveriamo realybės procento, mano vertinimu 10 proc. Tačiau žmogui išsivysčius, jis savo sumatoriuje pradeda regėti pakankamą gylį tikrovės, kad sugebėti pats kurti dirbtinę gyvybę, kuri dabar jau yra ne organinė, bet mechaninė, taip norėdamas pamėgdžioti dievus. Sumatorių taip pat gali kurti kokį nori, nuo 5 proc. iki 20 proc., priklausomai nuo to, ar nori konkurencinio spaudimo, ar ne. Taip pat gali savo „natūralų" sumatorių plėsti su androidiniu, 10 proc. sumuojamos realybės bandydamas padidinti iki 30 proc. Tai leistų geriau orientuotis pasaulyje, kurti dar pažangesnes technologijas ir t.t.

Šioje vietoje galima samprotauti, ar pirmapradė gyvybę organinę technologiją kuria didelio gylio ir ar suteikia techninei organikai ir psichikai aukštesnę egzistencinę prasmę nei tik būti dievų žaidimų aikštele, o paskui, po mirties, išnykti. Filognozijoje laikausi nuostatos, kad į šią gyvūninę technologiją dievų įpinama daug daugiau negu tik laikina egzietencija, ir materiali vystymosi fazė yra tik vienas iš etapų, kurį baigęs žmogus pereina į holoplastinę realybę ir gyvena kartu su pirmapradėmis būtybėmis, kurios yra organinės technosferos šeimininkai. Kadangi jos yra visos tikrovės šeimininkais šis gamta vadinamas „technoparkas" labiau panašus į sodą, skirta gyvybei klestėti, o ne vargti.

Puolę angelai

Aukštutinės ir žemutinės karalystės skirtis mano knygose pirmą kartą paminėta „Gyvybės magijoje" (2021), kurioje bandžiau paaiškinti žmogaus pirmapradį kūną pirminės tikrovės požiūriu. Ši pirminė tikrovė filosofijoje vadinama transcendencija, kurią, žiūrint iš sumatoriaus vidaus, labai sunku apibrėžti, nes ji neatsiveria sąmoningam žiūronui, kuris yra tarsi koks dvasią aptarnaujantis „televizorius", esantis jos viduje ir kuriantis laikine egzistencija vadinamą reprezentaciją, kurią žmogus suvokia kaip savo giliausią savastį. Iš tikro tai tik sumavimo paviršių kompleksas, kurio paskirtis imituoti aukštutinę karalystę, ją suprimityvinant iki juslinių ir mentalinių kokybių. Iš šios idėjos išvedu dvi egzistencijos rūšis: holoplastinę, dvasinę egzistenciją, kuri gyvena aukštutinėje karalystėje neapribotu būdu, nenaudoja primityvių „žiūrono" vizualizavimo galimybių ir savo sensoriume yra kažkas visai kita negu biologinis organizmas; ir apribotą, kuri turi uždengtą ir susiaurintą dvasinę regą, nes susimaišiusi su žemo rango substancijų sluoksniu, kuris reprezentuoja tik gyvūniniu būdu, su gyvūnine sąmone ir rodo tik tiek informacijos, kiek reikia egzistenciją paversti žemutinės karalystės rango. Kadangi gyvenu pastarojoje būsenoje, realybė atsiveria tik mažuoju būdu, ribą prieinant filosofinėse būsenose, už kurių aukštesnė yra tik dvasinė rega aukštutinėje karalystėje.

Tai reiškia, kad visą realybę galimą matyti dviem būdais: dvasiniu ir protiniu. Kol žmogus gyvena žemutinėje karalystėje, jis turi mentalinę žiūrono perspektyvą; tuo tarpu šiai būsenai užsibaigus jis tampa laisvu nuo apribojimo ir sugrįžta į savo pirmapradę būtį, kurioje gyvena dievais vadinamos pirmapradės būtybės. Veržimasis į šį pasaulį dar būnant gyvam vadinamas metafizika, kurioje sąmonė supranta, kad yra neregimas, anapusinis pasaulis, kuris slepia visas egzistencijos paslaptis, tačiau apribojimai bei filtrai trukdo šią realybę įsisąmoninti. Kalbant apie visą, holoplastinį žmogų, jis visada gyvena aukštutinėje karalystėje, tačiau ta dalis, kuri vadinama žmogaus sumatoriumi, turinčiu įvairius kitus pavadinimus, kaip antai sąmonė, psichika, protas, pasaulis, šį visą pasaulį palieka už durų ir sugeba paimti tik nedidelį, minimalizuotą jo vaizdą. Šis apribojimas riboja minties ir veiksmo galimybes, nes būdamas aklas ir „negrabus" savo pirmapradžiame kūne jis negali tinkamai sąveikauti su hipostratiniais klodais ir juos pritaikyti savo valiai.

Kita vertus, net būnant tokios apribotos būsenos, labiau išsivystę žmonės sugeba prieiti juslinio pasaulio ribą ir net ją protu peržengti kuriant įvairias jos metafizines interpretacijas. Tai yra metafizikai, gyvenę pirmapradėje realybėje ne tik savo kūnu, bet ir mintimis, siekę atrakinti biologinės prigimties užrakintas duris ir prisiliesti prie dievų pasaulio išminties. Kaip jie tai darė - suvokti nesunku, per analogiją. Juk žemutinėje karalystėje kažkokia transcendencijos dalis vis tiek sumuojama ir atveria savo esmę. Šioje esmėje pirma akivaizdi išvada yra ta, kad transcendencija yra gyva, bent jau geba kurti tokį jos variantą kuris turi gyvos substancijos požymių, atsiveriančių vidinėje sumatoriaus kryptyje, per psichinę / mentalinę substanciją, kurios akivaizdžiausias atributas - valingumas ir veržlumas. Todėl kai kurie filosofai, kaip antai A. Schopenhaueris, F. Nietzsche laikė, kad ši vidinė realybė, akivaizdžiai įsipaviršinanti sumatoriuje, yra tiesioginis tolimosios, akių neregimos substancijos atspindys, kuriame galima įžvelgti jos prigimtį. Dėl šios priežasties, vietoj to, kad transcendencija būtų tapatinama su bendrąja žiūrono gauble, kurios centre yra asmuo, asmenybė, ji tapatinama su šia veržliąja substancija, kuri, manoma, yra pagrindinė gyvybę kuriančios transcendencijos forma.

Žinoma, tai tik psichinis sumatas ir jo esmę įreikšminantis žodis, Valia, tačiau už šio fenomenologinio žvilgsnio yra ir substancijos išorinė forma, kuri veikia aukštutinėje karalystėje, kurioje tai jau ne fenomenologinė būtis, bet pirmapradė esatis, kurios tikrą „veidą" gali pamatyti tik dievo rangą turinti dvasinę egzistencija. Tai šios filosofinės mokyklos atstovų manymu yra centrinė biologiniame žmoguje veikianti jėga, kuri kaip transcendencijos vidinis įsikūnijimas, sudaro gyvūninio žmogaus branduolį, sudarantį jo esmę žemutinėje karalystėje. Tai yra gyvybę kuriančios gamtos pirmapradės substancijos įstatymas, vadintas 1B įstatymu, svarbiausias gamta, gyvybe ir gyvenimu užsiimančiose ontologijose, turinčiose fenomenologinę ir metafizinę versijas. Šioje vietoje žmogus suprantamas kaip viešpatavimo instinktą turintis gyvūnas, kuriantis galios centrus, iš kurių valdoma tiek gamta, tiek gyvūnija. Iš šio principo išplaukia ir hierarchijos instinktas, nes kiekviena dvasia turi nevienodos „galios" 1B įstatymą, ir skirstomi į stiprią ir silpną valią F. Nietzsche'ės filosofijoje, o iš tikro per visą „IQ" spektrą, nuo žemiausio lygio iki aukščiausio, vadinamųjų „genijų", kurie tampa vadovais, lyderiais, karaliais, imperatoriais ir pan. Kadangi tai „įstatymas", galimi skirtingi atveriamo metafizinio gebėjimo laipsniai, kaip ir atveriamos priekinio pasaulio materijos gylis jusliniame sumatoriuje.

Natūralu, kad tokio vidinės metafizikos atsivėrimo savastyje atvejai civilizacijų istorijai padovanoja lyderius, kuris imasi vadovo vaidmens, kuria visiems kitiems civilizacinių psichovektorių formas, kurių pagalba veda visą homo sapiens rūšį į ateitį. Be tokio vadovavimo žmonija panirtų į chaosą, nebūtų priemonių įvesti protu grįstą tvarką, viešpatautų žvėriški instinktai ir tik grobuoninis santvarkos modelis, kuriame nebūtų įmanomas joks teisingumas. Tai ir yra karaliaus vaidmuo, kuris sėkmingu atveju turi išskirtinių sugebėjimų savo dvasinėje sandaroje ir remiasi kuria nors aukštąja sątvaro koncepcija, kuri jį daro labiau pasinėrusiu, įsigylinusiu į aukštutinę karalystę, kurioje matoma daugiau realybės negu visiems kitiems, kurių sąmonės ribotos, nepakilusios virš gyvūninių instinktų, turinčios tik paprasto gyvūninio gudrumo sugebėjimą, kuriam išsivystyti iki tikro proto reikia peršokti į naują civilizacijos lygmenį. Taip padaromi atradimai, sukuriami išradimai, įvedamos naujos formos, rodančios kad lyderis turi tikrą dievo dovaną - tai yra sugebėjimą būti dievu, ar bent jau labai arti dievų. Kaip jau sakiau, savo esme mes visi gyvename dievų holoplastinėje realybėje, tačiau kad ji atsivertų žiūrone reikia vystytis dvasioje.

Tai reiškia, kad mes visi iš tikro kilę iš dieviškos realybės ir net esame dievai, arba kaip sakoma Biblijoje - „puolę angelai". Tai reiškia, kad tie Senajame Testamente vieninteliais laikomi maištininkai yra tik alegorija, kuri nurodo į pirmapradę metafizinio žmogaus būklę būti puolusiu angelu, tai yra išvarytu iš aukštutinės karalystės į žemutinės karalystės kalėjimą, kuris yra dvasioje kuriama iliuzija. Ši mintis iš dalies susijusi su vadinamąja „Angelų diena", kuri buvo paminėta aštuntame „Filognozijos pradmenų" tome ir kurios prasmė laikui bėgant bus atskleista pilnu atskleidimu. Bet kokiu atveju nuopuolis reiškia giluminio mąstymo suseklinimą ir susiaurinimą ir pririšimą prie mirtingo kūno, kuris yra tik biologinis gyvūno ląstelitas, sukuriantis žmogui kančių pasaulį, įklampinantis į materializmą ir sensualizmą. Tačiau ši būsena nėra „amžinos pragaro kančios" o tik laikina kelionė, kuri reikalinga tyrinėjimui ir supratimui, kad dvasia į save galėtų pasižiūrėti iš priešingos perspektyvos, žemosios egzistencijos. Supratęs gyvenimo paslaptį puolęs angelas atsisako prisirišti prie šio pasaulio gėrybių, nes praeina viskas ir pats žmogus, ir pasaulis. O tai reiškia, kad stiprus prisirišimas sukelia netekties kančią ir egzistenciją daro nelaiminga, kaip pastebėjo budizmo pradininkai. Todėl geriausia gyventi atsiribojime, atsižadėjime ir ataraksijoje ir laukti šio pasaulio gyvenimo spektaklio pabaigos. Norintys nuopuolyje tapti amžinais - nesupranta ko trokšta; ir net jeigu pažinus transcendenciją pavyktų prailginti ląstelito gyvenimo trukmę, jie tik prailgins sau nelaisvės laiką. Transhumanistai bando išsivaduoti iš egzistencinių apribojimų kančios pačiu netinkamiausiu būdu, nes jie nesugeba į savo nuopuolį pasižiūrėti iš išorės, iš aukštutinės karalystės perspektyvos, dieviškos dvasios žvilgsniu.

Tikrovės valdymo menas

Filognozijoje naudojamas etikos principas, pagrįstas pusiausvyros reikalavimu, kuris vadinamas bendravimu. Tai yra vidurio kelias etikoje, atsisakantis kraštutinumų, tokių kaip tarnavimas ir viešpatavimas. Pusiausvyra yra dialogas, pagrįstas metafizine lygybe, santykį tarp esinių darantis etišku. Nepusiausviras santykis paremtas kokia nors įžambine, deformuojančia bendravimo aktą, centrą nustatant ne per vidurį, bet vis arčiau silpnesnio nario, kol jį iš viso peržengia. Naudojantis kitu vaizdiniu, įžambinė keliama į viršų tol, kol tampa vertikale ir į silpnesnį esinį pradedama žiūrėti iš viršaus į apačią. Aprašytas principas pirmiausiai yra socialinis, tačiau jį galima ir suontologinti, paverčiant pažinimo norma. Pažinimas, nesilaikantis etikos normų, yra iš esmės žudikiškas, nes tiriamą esinį žudo arba procese, arba jo rezultatas, žinojimas, naudojamas žudymui. Todėl, kadangi Vakarų civilizacijos naujausia versija, kuri maksimalizuoja begalinę mokslo plėtrą, yra realybės atžvilgiu žudikiška civilizacija. Kitaip sakant, dabartinis baltojo drakono civilizacijos modelis, neatitinka etikos reikalavimų, nes pagrįstas viešpatavimo kraštutinumu, kuris ištaisytas gali būti tik sugrįžtant prie filosofijoje žinomo bendravimo principo.

Tam, kad būtų aiškiau, kodėl laikausi tokio kritiško nusistatymo Vakarų civilizacijos modelio atžvilgiu, kuris pirmiausiai yra mokslo modelis, panagrinėkime prigimtinių teisių, principą, kuris jau ne kartų buvo parodytas. Jis pirmiausiai taikomas žmonėms, tačiau akivaizdu, kad turi būti perkeltas į nežmogišką gyvybę ir visą realybę, vadinamą didžiąja sieva. Kiekvieno esinio neatimamos teisės yra gyvybė, laisvė, turtas, laimė ir orumas. Tai reiškia, kad bet kokiame pažinime objektas turi būti traktuojamas kaip gyva būtybė, kuriai draudžiama atimti gyvybę, laisvę ir nuosavybę tam, kad jis būtų etiškas. Galima paprieštarauti, kad tokiu atveju labai apribojamos pažinimo galimybės, nes „objektas" geriausiai atskleidžia savo savybes tada, kai jis žudomas. Tačiau normalizavus tokį elgesį, apsimetant, kad siekiama gero tikslo, atsiranda iliuzijose skendinti mokslo paradigma, kurioje ištrintas skirtumas tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas tinkama ir netinkama. Bendravimo etikos principas iš tikro yra laisvės principas, nes atsisakoma pažinimo priemonėmis atimti iš būtybės savarankišką egzistenciją, didžioji sieva nelaikoma žmonijos nuosavybe.

Imant teorinį santykį su realybe, kuriame dar nevykdoma žudikiška intervencija praktikoje, proto akis tik pažiūri į esinį ir savo viduje supranta jo esmę, kas jis yra gamtos pasaulyje; tačiau tai įmanoma tik atidengtos esinio dalies atžvilgiu. Tačiau paslėpta dalis taip paprastai nepasirodo, o pažinimo tikslas - parodyti realybėje tai, kas nesimato akivaizdžiai. Vadinasi gelmininkas, siekiantis papildyti vaizdą trūkstamomis dalimis, jau peržengia ribą. Pažinime labai svarbu kaip tas atidengimas vyksta: jeigu prievartiniais metodais siekiama įpaviršinti nematomą informaciją, kad esinys „išsiduotų" kas jis yra ten, už uždangos, tai jau yra prievartinis ir smurtinis santykis su objektu, kuris pažeidžia tokias neatimamas teises kaip orumas ir laimė. Iš to seka, kad mokslas ir juo pagrįsta civilizacija iš principo nemorali ir nesilaikanti etikos principo, kaip apibrėžta pusiausvyros ir bendravimo principuose. Imant natūralų žmogaus sątvarą, kuriame atveriama kažkokia realybės dalis, esinys pats atsiunčia save sąmoningam subjektui, žmogui nekontroliuojamu būdu, ir tai yra natūrali tvarka ir natūralus atvirumas pasauliui. Tačiau norint daugiau, reikia kurti nenatūralias priemones, kurias žmogus pasiima pats, pažeisdamas prigimtinio įstatymo į dvasią ribas.

Dėl šios priežasties reikia ieškoti naujo principo, kuriuo būtų galima vystyti filognoziją, kuri visgi išskėlė tikslu sukurti holoplastinį realybės modelį. Jeigu tai ne mokslas, kas tai yra? Čia reikia prisiminti „Naujo metodo principuose" užuominą, kad mano projektas planuojamas kaip „tūkstančio metų". Tai reiškia, kad procesas numatomas labai lėtas, neskubant su sensacinėmis informacijomis ar beprotiškais hipostratos paslapčių atskleidinėjimais, kuris sukurtų tik bepročių civilizaciją, kuri padarytų tiek daug žalos, kad jos ištaisyti nebūtų įmanoma milijonus metų. Iš to seka, kad filognozija nėra skirta kieno nors asmeninių ambicijų tenkinimui, nesvarbu ar tai būtų pavieniai individai, ar organizacijos. Tai reiškia, kad pagal mano strategiją, filognozija ilgą laiką turi būti juodojo drakono civilizacijos modelio propaguotoja, kurioje vaikštoma paviršiuje, renkama tik tai, kas natūraliai atverta, siekiant sukurti optimalias sąmonės formas. Paviršinė teorija - tam geriausia. Žinoma ši teorija neturi būti primityvi ir susiaurinta iki buko materializmo bei seklaus gylio skalės vertinimo, ir padarius žmogų realybės centru, suvokti jį siūloma ne tik paviršiniu, bet ir gelminiu būdu, tačiau ši gelmė ilgą laiką turi būti tik teorinė, žinant, kad žmogus atsiveria ne visas, ir kad tikra jo esmė yra paslėptoje transcendencijoje. Žmogaus samprata kuriama metafizinė, kaip F. Nietzsche'ės arba A. Šliogerio filosofijose, tačiau jis neturi būti prievarta atidenginėjamas priverčiant techninėmis priemonėmis įpaviršinti savo paslaptis, kad mokslininkas galėtų bet kada pajungti jį savo valdžiai.

Filognozijoje pasisakau už natūralų tikrovės paslapčių atidenginėjimą, tik tada, kaip leidžia pati didžioji sieva, atsiųsdama žmonijai dvasios genijų, natūraliai matantį daugiau realybės, ir galintį padėti žmonijai įminti savo paslaptį, sukurti egzistenciją galinčias palengvinti priemones teisingu, matančiu būdu. Tai reiškia, kad proveržio neturi siekti bet kas, neturi į realybę būti brukamos funkcijos nesuvokiant kokios to pasekmės, nematant kaip tai atrodo iš holoplastinės realybės perspektyvos. Šis reikalavimas seka iš etinio pusiausvyros principo, ir jeigu jo laikomės, nes norime nebūti psichopatai pažinime, turime laikyti jį privalomu. Kiekviena būtybė savo holoplastinėje realybėje, neapribotoje sumatoriaus informacijos, turi savo natūralią būseną, prie kurios prisiderinusi sąmonė rodo tik tai, kas atitinka standartinį reiškimosi modelį. Norėdamas pamatyti ką nors naujo, mokslininkas šioje dieviškoje erdvėje turi ieškoti būdų, kaip būtybę išvesti iš pusiausvyros, kad ji įėjusi į anomalinę būseną, pradėtų rodyti daugiau negu įprasta standartiniame sumate, ir per šią anomaliją jis sugeba padaryti išvadas, kokie mechanizmai sukelia šias transformacijas. Tačiau tai - Žvėris, psichopatija, kuri pažeidžia būtybės laisvę, teisę į save, gyvybinę šerdį, taip sukuriant mirties ir iširimo pavojų.

Pirmapradę būseną pažymėję P, o sumatinį reiškinį A, suvokiame, ką reiškia pažinti: žudyti hipostratoje P tol, kol jis į A pradeda siųsti tokią informaciją, kurioje atrandamas teorinis proveržis. Paskui, į šį P krauti idėjas, G, tol, kol natūrali realybė pavirsta naudinga technine funkcija. Tai žymima taip: G (protas) → T (transformacija) → F (P). Dėl šios priežasties įmanomi tokie civilizacijų variantas:

a) radikali juodojo drakono civilizacija (maksimaliai etiška),

b) radikali baltojo drakono civilizacija (maksimaliai neetiška),

c) nuosaiki juodojo drakono civilizacija (etiška sveiko proto ribose)

d) nuosaiki baltojo drakono civilizacija (neetiška sveiko proto ribose).

Ką reiškia „etiška sveiko proto ribose" - suprasti nesunku: leidžiama kurti techniką, bet tik paviršinę, viduramžių stiliaus, nes nekuriant jokio įrankio įmanomas tik žvėrinis gyvenimo būdas. O „neetiška sveiko proto ribose" reiškia, kad leidžiama kurti minimalias hipostratines technologijas, minimaliai atveriant didžiosios sievos klodus ir minimaliai jiems suteikiant dirbtines funkcijas, kad būtų įmanomas maždaug šiuolaikinis mokslo / technikos civilizacijos lygis. Tačiau transhumanizmą ir pohumanizmą laikant lazdos perlenkimu, nes tai jau radikali baltojo drakono civilizacija. Dėl šios priežasties laikau, kad agresyvus hipostratos prievartavimas, kuris stambaus kapitalo korporacijose pavirtęs į tikrą isteriją, yra savižudiškas radikalizmas, rodantis maksimalią psichopatiją ir moralinės sąmonės praradimą.

Taip atsakomas klausimas, kokio principo laikausi filognozijoje, ir kodėl pasirinkau „nemokslinį" metodą, kuriame nėra eksperimento, matematikos, technologijos, „rezultato", bet nepaisant to, ši doktrina gerokai lenkia ir mokslą, ir filosofiją. Belieka suvokti, ką reiškia nemokslinis realybės valdymas, kuriam nereikalinga mašina.

Tarp mito ir istorijos

Žinant sątvarologijoje turimą žmogaus modelį, galima suprasti, kaip jame formuoti įvairias skirtingas psichines formas, kurios paskui pavirsta į sąmoningą minties pavidalą, vadinamą psichovektoriumi. Nuo to, koks psichovektorius, apibrėžiamas kaip sieva arba madrigalas, priklauso civilizacijos realizavimo būdas, sudarantis tokią seką: idėja, veiksmas, kūrinys. Kūrinių visuma, aprėpianti visą planetą ir formuojanti dirbtinį jos apvalkalą, yra materializuota civilizacijos forma, kurianti gyvybinę erdvę, Husserlio vadintą Lebenswelt. Šis pasaulis tampa antra gamta ir antrais namais, formuojančiais įpročius, įgūdžius ir elgesio normas. Taigi sątvarologija parodo, iš kur atsiranda visi šie išoriniai techniniai konstruktai, pažiūrėjus iš vidinės sątvaro dalies perspektyvos. Kaip natūrali būtybė žmogus yra psichika, kurią vadinu psichoformų ir logoformų kompleksais. Svarbiausios, aišku, yra psichoformos, o logoformos dar nesuformuotos jokia konkrečia struktūra, kuri, laksatiniame kontinuume vystantis civilizacijai, dar turi būti sukurta. Šis kūrimas ypač pagreitėja atradus kalbą, kuri yra pats laisviausias ir išoriškiausias sątvaro sluoksnis, vadinamas lingvoforma. Šis sluoksnis yra dirbtinė, sukurta realybė, kuri įdeda tam tikrą proto sukurtą formą į psichiką, daro ją suformuota, kultivuota, arba kultūrine.

Kaip vystosi žmogus matosi tokioje sekoje: daiktoforma-psichoforma-logoforma-lingvoforma-kodas. Poveikio kryptis yra iš daiktoformos į psichoformą ir iš kodo-lingvoformos-logoformos į psichoformą. Pirma kryptis yra natūrali ir gamtinė, jeigu psichiką formuoja gamtinis pasaulis, o antra kryptis yra nenatūrali, dirbtinė, nes ji psichiką formuoja kultūrinėmis formomis, kurios yra dirbtinės. Jeigu šią dirbtinę realybę, kultūrą, įrėminsime natūraliomis sątvaro dalimis, bus toks principas:

Daiktoforma [kodas-lingvoforma-logoforma] Psichoforma

Imant madrigalo lygmenį, pagrindiniai sątvaro archetipai yra egzistencija ir laisvė, kurie iš tikro žymi laiką ir erdvę. Daiktoforma daugiau atitinka laisvės kryptį, o psichoforma - egzistencijos. Tačiau šis požiūris neišsemia visos koncepcijos, nes čia laikomasi tik individualios perspektyvos, kurią suvisuotinus, gaunamas kolektyvinis mastelis, kuris laisvę paverčią į visos visatos erdvę, kuri išreiškiama mitais, o egzistenziją viso žmonijos laiko projekcija, kuri yra vadinama istorija. Šias realybes suobjektinus, bet vis dar pasiliekant žmogaus sątvaro viduje, į kurį kultūrine forma, kuri buvo pavaizduota prieš tai, suspaustas visas istorijos ir mito implantas: į psichoformą ir daiktoformą, per galinės ir priekinės sąmonės įžodinimą. Ši struktūra rodo, kad civilizacija šiomis priemonėmis gali būti suformuota trimis būdais: kaip erdvės-mito civilizacija, laiko-istorijos civilizacija ir mito-istorijos mišri civilizacija. Imant skandinavų mitologiją, pagrindinis erdvinis vaizdinys buvo Ygdrasill, kaip pasaulio medis, kuriame išsidėstę įvairūs skirtingi pasauliai, nuo dievų, žmonių iki požemio. Aukščiausias pasaulis yra Asgardas, o žemiausias - Hel. Imant istorinį civilizacijos variantą, geriausias pavyzdys yra Naujojo testamento achetipinė istorija, prasidedant Dievo įsikūnijimu ir pasibaigianti Paskutiniojo teismo diena. Taip įrėminama Katalikų bažnyčios istorija, kuri žmoniją iš erdvinės perspektyvos perkelia į laiko perspektyvą ir psichiką priverčia gyventi ne laisvės, bet egzistencijos intensyvumuose.

Dabar galime įvesti biologinį požiūrį, kad įvertintume kaip šios civilizacijos formos atrodo rūšies substancijoje. Rūšis susideda iš didelio skaičiaus individų, kurie gyvenime turi dvi galimybes - būti reprodukciniais arba ne. Reprodukcinis yra genealoginis požiūris, kuris pratęsinėja rūšį laike, rūpinasi jos išlikimu istorijoje ir nori kad ji klestėtų ir vystytųsi. Kitas požiūris yra individualistinis ir nereprodukcinis, kurio mąstymas suformuotas ne išilgai, bet skersai istorijos ir kuria ne savęs pratęsimo į laiką, bet savęs pratęsimo į erdvę koncepciją. Žmogaus egzistencija rūšyje bet kokiu atveju yra punktyrinė, tai yra laikinas gyvenimas, kuris turi apribotą laiką ir erdvę. Įvedus holoplastinę struktūrą, norisi pažiūrėti kas yra anapus šių ribų, kurios apima istorijos ir mito koncepcijų lygmenį. Pavyzdžiui, skandinavų mitologijoje galima klausti, ar kariui svarbiau prasitęsti į ateitį, paliekant palikuonių, sugebančių vystyti giminę žemutinėje karalystėje, ar patekti į Valhalą, kritus mūšyje didvyrio mirtimi - tai jau būtų erdvinis šio gyvenimo prasitęsimas į mitą, tai yra aukštutinę karalystę? Šį klausimą galima atsakyti tik atsakius į klausimą, kas yra žmogus, turintis individualią ir kolektyvinę formą. Savo asmenybe žmogus yra individas, o savo kūnu - kolektyvas, galintis išlikti rūšies forma tik prasitęsdamas laike.

Remiantis holoplastine filognozijos teorija, žmogus visgi traktuojamas kaip individas, kuris pirmiausiai yra nemirtinga dvasia, o kūniška perspektyva, vadinama rūšimi, valdoma genetikos, kuri yra dvasios galių susiaurintas variantas, kurio paskirtis - uždaryti žmogų žemutinės karalystės iliuzijų pasaulyje. Tai sumažintas žmogaus ir gyvenimo variantas, kurio nelaikau vertybe, bet tik nuotykiu ar naudinga pamoka, kuri neverta pratęsimo. Tačiau taip pat nemanau, kad žemutinė karalystė, ar žemutinė dvasios būsena, turi būti sunaikinta, nes iš individualios perspektyvos tai tik laikinas punktyras, kuris užsibaigia ir be specialaus įsikišimo. Daug svarbesnis klausimas - kaip šias dvi perspektyvas suderinti, erdvę ir laiką, laisvę ir egzistenciją? Manau, kad gyvenimas turi būti dalinamas į dvi dalis, kur viena turi būti nukreipta į mitą, į Valhalą, o kita į istoriją, savo giminės išaukštinimą joje. Kaip joje turi būti įsikuriama - jau paaiškinau: turi būti kuriama baltojo drakono civilizacija „sveiko proto ribose". Kita vertus, jeigu protas egzistencijoje neakcentuojamas, pasirinkimas yra kultūrinė juodojo drakono civilizacija, nenuslystanti į etinį radikalizmą ir ekstremizmą.

Jeigu visgi renkamasis radikalus variantas, žemutinės karalystės atsisakymas turi būti ne iš žiūroninės sąmonės vidaus, bet tik iš išorės, kai savo dvasia patiri, kad yra geresnis pasaulis, kuriame ši apribotos būsenos gyvūninė egzistencija neturi jokios prasmės. Didžioji kelionė, vykstanti mitinėje erdvėje, yra substancinė, o vykstanti istoriniame laike - tik informacija, tuo tarpu žmogus nori būti amžinu ne kaip nesunaikinama informacija, bet kaip substancija. Iš apribotos sąmonės tai vaizduojama mito forma, bet peržengus slenkstį atsiveria tikros dvasinės akys, rodančios kas yra ši realybė tikru atskleidimu. Dėl šios priežasties, vėl sugrįžus į gyvybės lygmenį, atstovaujamą rūšies koncepcijos, realizuojamos genetiniuose procesuose, tenka priimti kompromisinį variantą, atitinkantį gyvenimo realybę: pagrindinis principas turi būti genealoginis ir reprodukcinis, o nereprodukcinis, atmetantis istorinę dimensiją - tik šalutinis ir antraeilis. Giminė, giminės istorija yra pagrindinis istorijos „subjektas", kurio svarbiausia užduotis - užtikrinti genealoginių linijų pratęsimą į ateitį.

Pradžioje paaiškinau, kaip šios perspektyvos įsitvirtina prote: tai yra logoforma-lingvoforma-kodas, kuriame įtvirtinamos erdvinės arba laikinės civilizacinės formos, nukreipiančios žmogaus mintis ir veiksmus arba viena, arba kita kryptimi. Psichovektorius įgyja išorinės kalbos stilių, kuris jos pagrindu kuria vienokiu būdu mąstančių žmonių kolektyvą, kuris savo kultūrinėje vaizduotėje piešia pamatinį gyvenimo orientyrą. Jis suteikia tam tikrą pavidalą išoriniam veiksmui, kuris suformuojamas paaiškintų psichinių normų ir formų priemonėmis. Šioje vietoje galima iškelti klausimą, kokia civilizacijos forma palankesnė rūšies gyvybingumui, statiška ar dinamiška. Manau, kad mitas labiau būdinga juodojo drakono civilizacijai, o istorija - baltojo drakono. Tad, norint pažangos ir vystymosi, reikia istorijos, o norint suktis gamtinių ciklų ratų, palankesnis principas yra erdvinė civilizacijos perspektyva. Žinoma, paprastas žmogus vargsta abiem atvejais, nes erdvinė civilizacija - neišsivysčiusi, darbas primityvus, didelis fizinis krūvis, o istorijoje didelė psichinė įtampa, didelis dirbimo, tobulinimo ir vystymo intensyvumas, nes nesitenkinama pasiektu lygiu ir po kiekvieno proveržio reikalaujama dar daugiau.

Norint sukurti tinkamiausią variantą Lietuvai, reikia gerai apmąstyti šias idėjas ir rinktis tokį kelią, kuris išlaiko pusiausvyros reikalavimus tarp šiapusinės ir anapusinės realybės, žinant, kad visi žemutinės karalystės sąmonės kūriniai netobuli ir primityvūs, todėl lengvina gyvenimą tik nepataisomai kenkdami gyvenamai aplinkai, vadinamai Žeme.

Ezoterinė filognozija

Naujajame Testamente viena iš populiariausių koncepcijų yra Tėvo ir Sūnaus vaizdiniai, kurie traktuotini ne tiesiogiai, bet kaip universalūs archetipai, kurie filognozijoje pavirsta į Didžiąją Sievą ir Mažąją Sievą. Jie susiję kūrimo akto idėja, pagal kurią Tėvas kuria Sūnų, DS kuria MS, Dievas kuria žmogų, kuris iš pradžių apgyvendinamas „rojuje", tačiau dėl nepaklusnumo ištremiamas į Žemę. Tėvas siunčia Sūnų tam, kad šis išvaduotų puolusius žmones iš žemiškų vargų, žadėdamas jiems Dangaus karalystę, jeigu jie priims Tėvo valdžią. Visa tai krikščioniškos mitologijos variacijos, nuo kurių nuvalius įvairių interpretatorių psichologinius ir filologinius subjektyvizmus, gaunama objektyvi struktūra, kuri pasako kažką esmingo apie pasaulio principą. Tėvas kuria / siunčia Sūnų, galima pažymėti kaip Tėvas [Sūnus], kuris šiuo atveju, kaip pasakoja Vakarų Civilizacijos svarbiausia istorija, yra Jėzus iš Nazareto, kuris yra „įsikūnijęs Dievas". Pilnas šios struktūros vaizdas turi būti toks:

Aukštutinė karalystė - Tėvas [Sūnus] Jėzus [Sūnus] Žmogus - Žemutinė karalystė

Šioje vietoje matome į vieną sujungiamos dvi perspektyvos, kur, pasak Evangelijų, įsikūnijęs Dievas turi du aspektus ir Jį galima traktuoti tiek vienu, tiek kitu. Tą vietą, kur įrašytas Žmogus, galima suprasti ne individualiu, bet kolektyviniu principu, kaip Rūšis, arba Žmonių Rūšis. Jėzų kaip biologinį kūną ir protą, kuria rūšis, paruošdama indą dvasiai, o amžinąją dalį kuria Tėvas, kuris kitaip vadinamas Didžioji Sieva, matoma iš jos centrinės perspektyvos.

Ši dvilypė Jėzaus iš Nazareto prigimtis daro jį ypatingu dvasine prasme, nes jo sietuva išplėsta, dvasinė, žiūrone suvokianti subtiliąją realybės pusę, dėl savo pirmapradės prigimties išsivystymo sugebanti veikti paprastus Žemutinės karalystės gyventojus, kurie, matydami sugebėjimus, ir įtikėję jo žinia, naujiena sutinka sekti jo dvasiniu keliu. Šis įvykis, nuo kurio krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje įprasta skaičiuoti istoriją, yra Aukštutinės karalystės apreiškimas Žemutinei karalystei, kuri gyvendama apribotos būsenos, nesuvokia koks pasaulis supa žmogų jo metafizinėje apraiškoje. Kaip dvasinė būtybė žmogus gyvena dieviškoje erdvėje, filognozijoje vadinamoje holoplastine, arba tikra, pilna; sumažintas, iškreiptas jos variantas matomas Žemutine karalyste vadinamame sumatoriuje, kurioje atveriama tik tai, ką leidžiama suvokti įkalintai dvasiai, kad ji neturėtų galios, nesugebėtų kurti dirbtinės realybės dievišku masteliu.

Gali kilti klausimas, kam šis dvasinės egzistencijos etapas reikalingas ir kokia viso to metafizinė prasmė Aukštutinėje karalystėje. Biblijoje vienas iš aiškinimų yra išvarymas iš rojaus, kaip pirmapradžio žmogaus nuopuolis, kuris nepakluso Dievui, paragavo vaisių nuo Pažinimo medžio ir dėl to buvo nubausti tremtimi, išvarant iš Rojaus dvasios apribojimu, įstatant ją į sąmonės ir gyvūniškumo kalėjimą, kuriame žmogus, negalintis pažinti ir valdyti subtiliųjų klodų, turi vargti primityvios paviršiaus civilizacijos vargą. Kita istorija, dabar jau susijusi ne su žmogumi, bet su angeliškomis būtybėmis, kurios taip pat sukilo danguje, atsisakiusios paklusti Tėvo valdžiai ir buvo ištremtos į pragarą. Tai yra vadinamasis Šėtono sukilimo mitas. Šėtonas nebuvo apribotas savo galiose ir toliau kovoja prieš Dievą, bandydamas į savo valdžią paimti Dievo kūrinį, žmogų, neleisdamas jam po trumpo gyvenimo laiko sugrįžti į pirmapradę būseną nesugadintu. Tai yra archetipinė ir mitologinė metafizinės žmogaus prigimties interpretacija, kuri atitinka giliąją realybės sandarą ir žmonijos likimą plačiąja prasme.

Imant ezoterinę filognozijos dalį, ši Biblijos istorijos versija interpretuojama kaip didžioji realybės sandaros struktūra, kurios esmė tokia. Holoplastinė realybė turi du variantus: aukštutinę karalystę, kurioje gyvena dvasiškai pažangesnės būtybės, „veikiančios" anapusinėje sąmonės kryptyje, kurioje kuria savo pasaulį, vadinamą kosmosu; ir žemutinę karalystę, kuri yra dieviška erdvė, tokiu pavidalu, kokiu atsiveria gyvūninei sąmonei, kurioje savo civilizacijas kuria žmogus, kaip pirmaujanti planetoje rūšis. Abi šios „civilizacijos" turi savo technologijas, dirbtinius pasaulius, tik dvasinės būtybės daugiau kuria dvasiniame lygmenyje, o sąmoningos būtybės - materialiame lygmenyje. Ezoterinėje filognozijoje interpretuojama, kad artimasis kosmosas, kaip jis atsiveria sąmoningai būtybei, yra dirbtinė visata, vietinė sala, kuri sukurta naudojant dvasines technologijas, subtiliuosius klodus, iš kurio „pagaminamas" kosmosas, materialūs kosminiai kūnai, o paskui ant tinkamų kosminių kūnų uždedama gamtos technologija, kuri reikalinga sukurti biologinei, organinei gyvybei. Gyva „Gaja" yra visos tos dvasinės technologijos, kurios sutelktos aplink dirbtinai sukurtą planetą, tam, kad joje būtų galima konstruoti „gamtą". Iš kitos pusės, kuria žmogus, kaip dievų kūrinys, kuriam neprieinami dvasiniai klodai, tad jis turi naudoti jam „paruoštą" materiją, iš kurios jis gamina savo materialią technosferą, mėgdžiodamas dieviškas galias.

Šiuo požiūriu galima bandyti suprasti, ką reiškia ši apribota tikrovė, kurioje sukurta dirbtinė „zona", kurioje pirmapradis žmogus praeina savo katorgą tam, kad iš jos išsivadavęs, nuėmus sąmonės akinius nuo dvasinės sietuvos ir nusiėmus materialų, organinį kūną, galėtų apsigyventi metafizinėje civilizacijoje, dalyvauti jos kūrybiniuose planuose, tapti biologinių gyvūnų gardų valdovu. Biologiniu kūnu „apsirengti" gali įvairaus dvasinio rango būtybės, ir būdamas gyvūninės sąmonės, savo viduje kiekvienas jaučia, kas jis yra. Virš šios egzistencijos yra viena pakopa aukštesnė dvasinė egzistencija, kurioje pakyli iš materialios į dvasinę dimensiją ir gali stebėti šį pasaulį iš išorės, holoplastinio vaizdo gyliu. Manau, kad praėjusi šį etapą, dvasia gali kilti dar aukščiau, į tikrų kosmoso kūrėjų ne vien prižiūrėtojų rangą, kuriame gali jau turėti savo individualų kūrybinį projektą savo kosminėje „valdoje".

Grįžtant prie pradžioje perpasakotos Biblijos istorijos, galima manyti, kad Jėzaus istorija, tikėtina, yra šio išorinio pasaulio intervencija į primityvią civilizaciją, kuri buvo reikalinga pakeisti „istorijos" eigą tam, kad Apokalipsėje, būtų visuotinai nuimtas biologinis apribojimas nuo dvasios, ir vietinė planeta būtų pakelta į aukštesnį rangą, kuris būtų viršmokslinė civilizacija, turinti pagerintą sąmonės kokybę ir daug pažangesnes technologijas, kurios bus jau naujoje santvarkoje, įvesimoje prasidėjus naujai erai. Tai reiškia, kad bus patobulinta „genetika", bus didesni proto sugebėjimai, išplėsta sąmonė, dvasia įgis didesnį gylį ir galės užmegzti tiesioginį kontaktą su anapus sąmonės egzistuojančia realybe. Problema tik ta, kad ši istorija neįvyko pilnai taip, kaip buvo planuojama ir neišliko pilnas atskleidimo variantas, o tai, į ką šį Įvykį pavertė Bažnyčia, iš viso iškraipo misijos esmę ir bando uzurpuoti žinomas galimybes, kurios aiškinamos tikroje Knygoje, o ne „evangelijose", kurios skirtos tik propagandai ir reklamai. Kitaip sakant, laikausi nuomonės, kad tikras archyvas ir pagrindinis Šaltinis yra nugvelbtas, o vietoj jo pakištas netikras, suklastotas variantas. Šis tikras Šaltinis turėjo būti perimtas Romos imperijoje, iš kurios perkeltas į Bažnyčios archyvą, po krikščionybės pavertimo imperine religija.

Be to reikia pastebėti, kad kadangi Aukštutinė ir Žemutinė karalystė viena šalia kitos egzistuoja „visada", tai ši intervencija iš anapusinio pasaulio nebūtinai privalo būti vienintelė ir galutinė. Taip pat ji nebūtinai turi būti susijusi su kokia nors viena konkrečia tauta. Kita vertus, tai taip pat nereiškia, kad negali būti išrinktųjų tautų, su patobulinta genetika, kuri naudojama kaip pageidaujamas indas aukštesnio rango dvasios - dėl padėties, santvarkos, civilizacijos, kultūros, politikos pranašumų. Taip pat šis pasaulis nėra neegzistuojantis maginėse kultūrose, mitologinėse civilizacijose ir pan. Izraelyje įvykusi intervencija gali būti susijusi su kelių tūkstančių metų trukmės „reformos" bandymu, kurioje tiriamos proto ir kūno galimybės gyventi kitokį gyvenimą, kuris neturi būti gautas dovanų, bet užsitarnautas, o paskui susikurtas savo pastangomis, gavus tam reikalingas priemones sąmonėse. Kiekviena civilizacija geriausiai veikia, jeigu ji kuriama žiūrint iš vidinės perspektyvos, kurioje geriausiai matosi visi psichologiniai niuansai, galimi trūkumai ir pranašumai. Tas pasakytina apie kiekvieną tautą, turinčią savo atskirą misiją ir galimybę išsiaukštinti istorijoje.

Norint sukurti aukštesnio lygio technologijas, tai reikia turėti omenyje, ir žinoti, kad anapusinis pasaulis nėra tuščia dykuma, kurioje galima dalyti ką nori, manant, kad ji žmogaus nuosavybė.

Senas ir naujas pasaulis

Minimalus socialinių klasių skaičius, norint gauti optimalią valdymo struktūrą, yra trys sluoksniai: elitas, vidurinė klasė ir liaudis. Imant ne socialinį, bet iš individų sudarytą substratą, logika yra panaši. Visoje planetoje ir už jos ribų klasifikuojami jau ne tiesiogiai žmonės, bet organizacijos, kurios irgi turi minimalų „kastų" skaičių, kuris toks pats. Apie tai jau šiek tiek esu kalbėjęs ankstesniuose tomuose, kur išskyriau A ir Z sistemą, kur pirmoji yra genealoginė tautos struktūra, o antra - valstybės organizacijos padaliniai. Apie šią sistemą galima daugiau sužinoti tome „Drakono akis". Taip pat tome „Juodoji liepsna" atskleidžiau aukščiausios planetos valdžios principą, kuris jau žymimas kaip D zonų sistema. Sujungiant viską į vieną vaizdą, gauname DZA hierarchiją, kur D yra elitas, Z yra vidurinysis sluoksnis, o A yra liaudis. Tai siejasi su atitinkama psichikos forma, gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, santvarka ir civilizacija. Tautos, valstybės ir viršžmogių gyvenimo principai skiriasi fundamentaliosios sątvarologijos lygyje, nes tauta / tautos - tai reaktyvioji sąmonė, valdoma signalinės sievos, kurioje dominuoja kalba, arba priklausomybė nuo kalbos. Ji yra pagrindinė liaudies valdymo priemonė, pradedant tautos sąmonės formavimu, baigiant politine ir socialine kontrole. Valstybė yra racionalioji sąmonė, kurioje dominuoja protas, mąstymas, logika. Pagrindinė valdymo priemonė yra mokslas, kurio diktatui privalo paklusti visi valstybės padaliniai. Palyginus su pirmuoju sluoksniu, liaudyje valdžia yra paprastas žodis kaip efektorius, o organizacijoje - tai argumentas, ir įrodymas, net jeigu jie tik simuliuojami ir imituojami. Viršžmogiai išsivystę ne kalboje, ne prote, bet dvasioje, kurios pasiekimai matuojami padidintu transcendencijos gyliu, kuri tampa valdomu klodu, leidžiančiu geriau suprasti tiek psichologinį, tiek racionalųjį žmogų.

D zona yra vienas, bendras centras, į kurį įeina visas planetos elitas: oligarchai, dvasiniai lyderiai, prezidentai, aristokratai ir monarchai. Jei turi kolektyvinės sąmonės priemonę, kuri kuria vadinamąjį archontą, į kurį įvairiuose vaidmenyse įeina iki 100 000 sąmonių. Kaip pagrindinį įrankį jie naudoja „kvantinį superkompiuterį", kuris turi planetos simuliatorių ir teisinius konfliktų sprendimo algoritmus. Pagrindinė jų problema - civilizacijos modelio kūrimas ir norimų scenarijų ieškojimas, kuris padėtų žmonių rūšiai pakilti į aukštesnį lygį, siekti išsikeltų uždavinių, vienas kurių - kosminė ekspansija. Šis sluoksnis - psichotroninis ir telepatinis, naudojantis ir dirbtines, ir natūralias darbo priemonės, padedančias išplėsti sąmonę, atverti hipostratą, pažinti nematomą realybės dalį. Z zona yra valstybių ir jų sąjungų zona, kuri valdo ir organizuoja tautas politiniu metodu, konstruoja loginius principus, pagal kuriuos valstybės formuojamos kaip tautinės, kuriose liaudis valdoma kalbos ir kultūros priemonėmis. Planeta padalinta į didelį skaičių tautų ir jų pagrindu sukurtų valstybių tam, kad žmonija būtų suskaldyta, uždaryta į izoliuotus pasaulius, kad jais sumaniai manipuliuojant ir nukreipiant vieną prieš kitą, būtų galima sėkmingai ieškoti pusiausvyrų ir neutralių būsenų. Tai vietinės ir globalinės politikos sfera, kurioje tautas bandoma valdyti pasitelkiant racionalų protą, argumentus, įrodymus, mokslą ir tiesos ideologiją. Tautos remiasi reaktyvia psichologija ir kalba, ir šiuo metu yra daugiausiai valstybės palaikoma forma, kuri savo teritorijoje siekia būti šeimininkais ir valdovais, savo rankose laikančiais visus kontrolės svertus.

Imant sątvarologinius pavyzdžius, tai yra hierarchija sieva-DA-dvasia, arba gyvūnas, protingas gyvūnas ir negyvūninė egzistencija. Pastarasis variantas - tai daugiau ne moralinė sąvoka, bet ontologinė, kurioje nustatomas santykis tarp atveriančios ir atveriamos būties, apibrėžiaantis, kas yra empirija ir kas yra transcendencija, kas atidengta, o kas uždengta. Nuo to priklauso kiek sąmonė yra žinanti, o kiek tik tikinti ir mananti, kad žino. Paprastas žmogus dažniausiai atsiveria kaip paprastas gyvūnas, kuris nesugeba pasiekti aukštesnės egzistencijos ir užsiima tik savo biologinės prigimties aptarnavimu, dirbdamas arba pramogaudamas. Protinė egzistencija siekia pažinti, suprasti, kuria pasaulio modelius, kurie turi būti paremti faktais, įrodymais ir atitikti tiesą. Ši dvasinė forma mano, kad žino tiesą, ir pavadinę šį žinojimą mokslu, reikalauja, kad jam paklustų visi žmonės: liaudis būtų išlavinta, o tautos - „pažangios". Su šiuo sluoksniu susijusi revoliucija vadinama Apšvietos epocha, kuri siekė viską racionalizuoti ir perrašyti per loginio proto prizmę, išsivystė į pozityvizmą. Homo rationalis liaudies iracionalumą, instinktyvumą ir impulsyvumą siekia suprotinti, kuria teorijas, aiškina ir valdo diegdami kalbines schemas, kurių paskirtis - suvaldyti charakterį ir sutramdyti aistras. Tačiau „tiesa" - ne aukščiausias hierarchinis rangas, nes ji sugriūna pažinus gilesnę žmogaus prigimtį, kurioje suvokiama, kad visos dvasios žiūrone atveriamos tiesos yra santykinės, o absoliuti tiesa jam nepasiekiama, nes sąmonė neturi visos reikalingos transcendencijos informacijos jai suformuoti. Taip suprantama tiesa ne kaip turimas ir įrodytas rezultatas, bet kaip siekiamybė, iš melo civilizacijos siekiant pereiti į tiesos civilizaciją. Mokslas, suvokiama, iš tikro yra tik dar viena melo civilizacijos forma, nes viskas, kas nėra 100 proc. tiesa, yra melas. Pastarasis siekis jau yra viršžmogių zona, kurie, kaip pilnos tiesos civilizacija, į savo priežiūrą įtraukia visas melo civilizacijos forma: jas tyrinėja, tobulina ir vysto.

Sąmokslo teorijos tvirtina, kad visa ši sistema yra diktatūra, kuri turi būti nuversta, tik tada stos aukso amžius, kuriame žmonija, kaip liaudis ir tautos, suklestės: neliks vargo, skurdo ir nepriteklių. Šis sąmokslas ateina iš viduriniosios grandies, kur viešpatauja valstybiniai klanai, susilieję su oligarchine verslo sistema. Paprastai vadovaujamasi technologine ir ekonomine logika, nes atsirado technologijos, kurias galima naudoti vietoje minkštųjų kontrolės priemonių, kaip kalba ir tiesa; ir sukūrus multinacionalines korporacijas, norimas globalinės rinkos įvedimas, kuriai reikia ištautintos, globalinės sąmonės, kaip tautybės neturinčio vartotojo, sugebančio būti planetinės masinės sąmonės dalimi. Dar reikės palaukti, norint sužinoti ar dėl šių priežasčių bus kuriamas pasaulio pilietis valdomas iš vieno galios centro, ar ši funkcija ir toliau bus deleguojama tautinių valstybių vadovams. Tai konfliktas tarp seno ir naujo, kur nauja siūloma remianti ne civilizacijos vystymo logika, bet siekiant asmeninės naudos, savo rango pakėlimo ir galios išplėtimo. Čia galima priminti ir dvasines institucijas, kurios taip pat priešinasi naujai tvarkai, nes ji neatitinka jos interesų, silpnina religinę sąmonę tautose, išima dvasinį lygį ir palieka tik kalbos ir primityvaus, pozityvistinio racionalumo sluoksnį.

Šios naujos tvarkos pagrindinis propaguotojas yra JAV, kuriose tai reiškiasi kaip technologinis transhumanizmas, pohumanizmas ir genderizmas. Be abejo, Amerika ne vieninga ir vienbalsiai neremia naujo pasaulio, ir šis pasidalinimas politikoje matomas kaip konfliktas tarp Demokratų ir Respublikonų partijų, kur seno pasaulio krypties žinomiausias atstovas yra prezidentas D. Trumpas. Šis skilimas matomas visoje Vakarų civilizacijoje ir už jos ribų, kurį galima apibūdinti kaip priešpriešą tarp liberalų ir konservatorių, kur sprendžiama ne konkrečiai pagal siaurą politinės ideologijos apibrėžimą, bet angažavimąsi naujai pasaulio tvarkai arba nesiangažavimą. Pavyzdžiui, Lietuvos konservatorių partija yra naujos kartos liberalai, pasisakantys už naują pasaulio tvarką, kurioje išstumiama tautinė sąmonė, įvedama tarptautinio korporacijų oligarchato diktatūra, Lietuva pervedama į globalinę rinką ir tampa feodalinių korporacijų zonų teritorija, kurioje jie vykdo savo avangardinius naujo pasaulio ir naujo žmogaus projektus. Tas pat pasakytina ir apie Laisvės partiją, dėl ko jiems lengva būti koalicijoje su neokonservatoriais, nes globalinėje sistemoje jie yra toje pat barikadų pusėje. Priešingas liberalizmas yra filosofės N. Vasiliauskaitės „Antroji Lietuva", kuri už seną planetinės santvarkos modelį, bet laikantis žmogaus laisvės principo prioriteto, nepripažįstant senųjų galios institucijų diktatūros, nes ji įmanoma ir senoje santvarkoje. Aš asmeniškai šiuo klausimu laikausi neutralumo, tai yra nesirenku nė vienos krypties, tik tyrinėju ir aiškinu, bandau geriau suprasti ko siekia ir vieni, ir kiti. Filognozijoje stengiuosi išlikti anapus seno-naujo dichotomijos.

Jei iš paskutinės temos, tai naujas pasaulis yra grįžtantis tik trumpam į seną pasaulį, o kas pamatyta skirtinga nei įprasta - atrodo melu ir sąmokslu. Galima teigti, kad paruošta ateitis yra tikrai pagrindinis civilizacijos ir pasaulėvaizdžio skirsnis, jos sunku atsisakyti. Daugiau spinduliuojant pozityvizmo yra irgi ne sprendimas, bet negatyvizmu pateikti ateitį ir planus atrodytu išviso nenaudingai. Tarp to reikia balanso. Kiek reikia visko atsisakyti iki to, kad būtų daug geresnė pasaulio tvarka? Ką turite mintyse apie seną ir naują pasaulį?

Tam, kad būtų geresnė pasaulio tvarka, reikia tinkamai sukurti visus žmonės, o tai ne visada įmanoma. Natūrali tvarka, kai niekas nekuria, o viskas yra taip kaip savaime atsiranda, niekada nebūna "gera". Manau, kad kuo daugiau subjektyvumo, tuo sunkiau susikalbėti ir tuo didesnė divergencija, o norint, kad žmonės konverguotų - reikia juos objektyvinti, mokyti riboti norus, valią ir laisvę. Aišku, ne iki visiško nulio, bet sveiko proto ribose. Globaliniai civilizaciniai modeliai - tik priemonė tam.

Kai sakoma senas arba naujas pasaulis turima istorinė perspektyva, kurioje yra pasaulio modelio evoliucija. Jeigu yra erdvinis principas yra aukštesnis ir žemesnis pasaulis. Aukštesniu laikai tikrą, pilną, o žemesniu apribotą ir susiaurintą. Tuomet reikia žiūrėti, kas kuria naują: žemesnė ar aukštesnė perspektyva? Tai yra pagrindinis šiuo metu naudojamas principas, kuriame yra koordinatės, į kurias bus įrašomas senosios dinastijos klausimas. Ar tai istoriškai sena dinastija, ar tai aukštesnis pasaulis? Gal senoji=aukštoji.

@klajunas Mano yra maksimaliai sutrauktas pavyzdys. Todėl, ką maksimaliai galima pasakyti apie tai? Pasakius, kad evoliucija pasaulyje yra pažangus procesas, tai būtų nepilna tiesa. Šalia to minėjau, kad praleidus evoliucijos etapą išlenda sąmokslas, melas. O evoliucija yra pavojingas dalykas, kuris ir eksperimentinis žmogaus sukūrimui.

Po žinia, evoliucija, kad ji vestų pasaulį tam tikra linkme, kuri gera ar aukšta, dar nėra pasiekta kaip pasaulėžiūra. Jeigu imtume, kad buvo ta "senoji dinastija": ką ji davė dabartiniam žmogui? Kodėl ji per evoliucija išnyko, nors buvo "aukšta" civilizacija?

Teigti, kad visas pažangus procesas telpa objektyvume yra dalis tiesos. Būtent kuo mažiau subjektyvumo, kas įprasta, reikia objektyvumo. Tai kaip sprendimas. Mano klausimas yra apie seną ir naują pasaulį; turiu mintyse: kokia jūsų nuomonė?

Seną ir naują suprantu paprastu apibūdinimu, jeigu kaip kriterijų imtume žmogų: senas pasaulis yra toks, kuriame dominuoja gyvūniškumas, o naujame dominuoja dvasia, įvairiomis jos formomis. Tačiau tas pats galioja ir bet kokiai dabarčiai, tiek senai, tiek naujai. Jaunas amžius - gyvūninis, o vyresnis - racionalus ir dvasinis. Todėl jeigu išimsime iš visų civilizacijų jauną amžių, kuris irgi turi savo minėtą stilių, dvasinis stilius evoliucinuoja išorinėje formoje, bet pats giluminis žmogus yra tas pats. Vadinasi senas ir naujas tai kaip senoviški ir naujoviški drabužiai, kartu su senomis ir naujomis jų gaminimo technologijomis. Tai tinka tiek materialiai, tiek dvasinei kultūrai. Tad čia greičiausiai klausimas, ar kutūra turi būti vystoma, ar saugoma. Konservatoriai nori saugoti, o liberalai vystyti. O aš, kaip žinia, liberalas. O jeigu dar apie gilesnį lygmemenį, kuriam priklauso ir "senosios dinastijos" problema, tai viešai temos neatskleidinėsiu, nes tai ezoterika. Tam reikia žinoti senovės istoriją, kuri ne tik archetipinė, bet ir žino tikrus faktus, kurie prieinami tik tiems, kas gali skaityti užraustus šaltinius.

@klajunas

Mums dar tas amžius, kai neleidžiama statyti kopėčių. Greičiausiai mumis nepasitiki. Kopėčios į šaltinius, veda kažkokiu ypatingu pasirinkimu. Bet jei suvoksime tiesos nedaug ir tikriausiai daug ko neteisingai bus didelė problema. Ta problema yra civilizacijoje ir kultūros tarpe, žmoguje, kad kelias į tikrą nemelagingą informaciją yra prižiūrima, ribojama uždedant per sieną. Racionalumas ir dvasingumas turbūt tai kas daugiau matoma žiūrint į uždėtą sieną. Nekalbu apie gyvūliškumą. Visiškas nematymas.

Kažkurioje sienos vietoje yra teisingų vietų ir ryšių su šaltiniu, bet labai sunku kaip supratimą vystyti. Tai atiima žinojimo pilnumą. Ir nėra patikrinimo.

Žmogus gali išbūti nežinodamas visos tiesos iš šaltinio visą gyvenimą. Kalbant, kad tai jaunas civilizacijos lygmuo - visiškai normalu, bet ir keista. Kaip kokia žaidimo "bausmė".

Ar įmanoma išeiti iš žaidimo, be "bausmės"?

Filognozija kaip naujas kelias

Kaip jau ne kartą minėjau, magiją laikau pirma sąveikos su realybe forma, turėjusia savo kosmologinius vaizdinius ir ritualinius metodus, naudotus pasiekti norimą praktinį tikslą. Žmogaus pasaulis buvo apgaubtas vadinamosios maginės stratos, nuo kurios, kaip buvo įsivaizduojama, priklausė kiekvienas žmogaus veiksmas. Todėl bendruomenės, gyvenusios pagal gamtos ciklų tvarką, periodiškai turėdavo šiuos pasaulius pagerbti, kad jo valdovai jiems būtų maloningi ir palankūs. Tam reikėjo pažinti supančią aplinką, suprasti jos veikimo principus, atrasti tikrus arba įsivaizduojamus jos valdymo būdus. Tie būdai buvo mentaliniai, kalbiniai, ritualiniai ir materialūs. Tai reiškia, kad buvo reikalinga teisinga minties forma, maginio pasaulio supratimas, kalbinės sąveikos formulės, turėjusios saistančią galią, tam tikras teatrališkas veiksmas ir įvairūs pagalbiniai įrankiai, simboline forma turėję padėti susieti mentalinę ir daiktinę sferas. Ši kultūra ilgainiui išsivystė tik į garbinimo formas, savo gyvenimą sudvasinus, išpragmatinus ir pašventus jį aukštesnėms jėgoms. Iš santykio su transcendencija dingo praktinis sąveikavimas, šis pasaulis prarado svarbą ir tapo suvokiamas tik kaip tarpinė stotelė, kurioje ruošiamasi aukštesnei dvasinei egzistencijai. Taip praktinė magija buvo nuvertinta, tapo nesvarbia ar ne žalinga dvasiškai: kai viskas Dievo valioje, o žmogaus valia nesvarbi ir nereikšminga, turėti norus ir kelti pasauliui pretenzijas, rodo polinkį į egoizmą ir nuodėmę. Senovės Graikijoje atsiradus filosofijai, pirmiausiai gamtos filosofijos pavidalu, pažinimo interesas  susiformavo tik kaip praktinis ir materialus, skirtas pažinti realybę. Taip buvo todėl, kad Graikai gyveno mito pasaulyje, kuriame magija ir okultizmas buvo įprastinė religinė forma. Šiek tiek kitaip ši dvasinė realybė buvo matoma judaizme, kuriame etinio gyvenimo būdo įtvirtinimui užteko dekalogo, ir nereikėjo jokios ypatingos sąveikos su transcendencija priemonės. Jeigu žydų pasaulyje ir buvo magijos bei okultizmo apraiškų, tai jos buvo anapus judaizmo, kaip saviveiklinė liaudies praktika.

Kita pakopa buvo išsivysčiusi filosofija ir iš jos susiaurinimo atsiradęs mokslinis metodas, kurie buvo jau tik praktiniai, atsiribojo nuo anapusinio pasaulio tiek laike, tiek erdvėje. Gyvenimo samprata buvo nuetinta ir supragmatinta, kurioje žmogus siekė ne teisingo gyvenimo būdo ir santykio su metafizine realybe, bet tik savo poreikių tenkinimo ir galios begalinio plėtimo per politinius, užkariaujamuosius projektus. Tam reikėjo priemonių, kurias buvo bandoma sukurti racionaliu protu ir materialiu tikrovės užvaldymu. Šitaip susiformavo pažįstantis santykis su realybe, kurio tikslas - tai, kas nežinoma ir nesuprantama, paversti žinomu ir suprantamu tam, kad butų galima pasaulį padaryti vartojimo resursu ir poreikius tenkinančia funkcija. Pažinimas iš esmės yra informacinis veiksmas, kuris susijęs su informacinėmis sąmonės funkcijomis, kurios svarbiausias komponentas - gauti reikalingų duomenų ir paversti juos teorija, aiškinančia kokią nors realybės sritį. Kai prote esanti informacija atitinka realybę, ji vadinama tiesa arba informacijos ir anapusinės substancijos atitikimu, lygybe. Šis pažinimo principas būdingas ir filosofijai, ir jos susiaurintam variantui - mokslui / mokslams. Jų skirtumas tik tas, kad filosofija daugiau remiasi natūraliu stebėjimu, kontempliacija, meditacija, o mokslas prie to pasitelkia įvairias technines priemonės, kurios labai padidina informacijos (duomenų) surinkimo mastus. Magijoje ir religijoje pagalbos, apreiškimo, informacijos būdavo prašoma iš anapusinių jėgų, o filosofijoje ir moksle ji paprasčiausiai pasiimama.

Pereinant prie pagrindinės temos, kuri yra filognozijos naujumo pretenzija, galima iškelti klausimą, kaip ji siejasi su magija / religija ir filosofija / mokslu? Tarus, kad grynu pavidalu ji nėra nei viena, nei kita, tuomet kas ji yra? Pirmiausiai, reikia pastebėti, kad vidiniai aukščiau išvardintų civilizacijos formų elementai, religija ir filosofija, susiję kaip labiau pasislinkę į teorinę arba garbinimo sferą, o išoriniai elementai, magija ir mokslas, linkę į praktinę sąveiką su transcendencija. Todėl šia prasme, keliant tą patį klausimą apie filognozijos orientaciją, reikia įvertinti kiek ji praktinė ir kiek ji teorinė. Taip paprastai šis klausimas neatsakomas, nes savo modelyje vystau dviejų formų filognozijas vienu metu, kurios yra juodojo drakono ir baltojo drakono. Pirmoji filognozijos rūšis yra daugiau teorinė, o antroji - techninė. Tam, kad šis klausimas taptų dar aiškesnis, galima prisiminti pagrindines filognozijos formules:

MS (1) - DS (999) - juodasis drakonas

MS - mažoji sieva

DS - didžioji sieva

Šis didžiosios ir mažosios sievos variantas yra natūralaus, gamtinio žmogaus, gyvenančio gyvūninį gyvenimą ir neturinčio išvystytos dvasinė bei materialinės kultūros. Mažosios sievos 1 dalis yra visas vidinis psichinis pasaulis, kuris aprašomas „burės" koordinačių sistema, visą vidinį sąmonės vaizdinį dalinančia į šešias ontologines zonas, kurias, jeigu neatsimenate, galite pažiūrėti ankstesniuose tomuose arba „Sievos teorijoje" (2020). Visa ši vidinė informacija yra surenkama natūraliu būdu, o paskui viduje dar kartą transformuojama į kultūrinį kūrinį, bet viską susirenkant iš paviršiaus, kuris iš tikro yra ne kas kita, kaip atverta gelmė. Paviršius yra imanentinė transcendencija, kuri realybę dalina į šiapusinę ir anapusinę. Tačiau iš pradžių pažinimas, arba substancijos vertimas informacija, nelenda į gelmę, nes negali arba iš vis neturi savo sąmonėje atvertos šios dimensijos. Kol ši sąveika su gelme išsivysto, turi praeiti daug laiko, ieškant naujų idėjų ir materijos valdymo būdu. Taip įvaldoma ugnis, medis, akmuo, geležis, naudojami tiek karui, tiek savo buitinių poreikių tenkinimui. Tokia sąveikos su tikrove forma vadinama juodojo drakono civilizacija, kuri turi savo gelmės intuicijos formas, pirmiausiai susijusias su kalba, joje kuriamais mitais, pradedant nuo maginių pasaulio vaizdinių ir baigiant visuotine kosmogonija ir kosmologija, kuri gali būti politeistinė ir monoteistinė. Šiuo atveju dar nėra transcendencijos inversijos iš priekinės sąmonės, kurioje būtų regimas tikras dvasinis apreiškimas. Jo vietoje žaidžia vaizduotė ir fantazija, kurioje gelmės vaizdiniai susimaišę su žmonių pasauliu, psichologija, socialiniais santykiais. Tačiau laikui bėgant žmonija pasiekia naują vystymosi etapą, kurį vadinu baltojo drakono, aprašomą kita filognozijos formule:

MS (1) - ds (x) - ms (1x) - DS (999) - baltasis drakonas

MS - mažoji sieva

DS -didžioji sieva

ds - didžiosios sievos inversija

ms - mažosios sievos eksversija

Šioje formulėje turime keturis etapus:

1) MS (1) + ds (x) + DS (999) - teorinė sintezė, kurioje sukuriama inversija vadinama drakono akis bei rišlys DA = ds (R);

2) MS (1) + DA + ms (1x) + DS (999) - techninė sintezė, kurioje sukuriama eksversija sufunkcinanti hipostratinio klodo substanciją ms (T);

3) MS (1) + ds (x) - žmogaus proto išsivystymą rodantis segmentas, kuris vertinamas kiek imanentizuojama transcendencijos, X, nuo 1 iki 999;

4) ms (1x) + DS (999) - kiek eksversijoje sutechninta transcendencijos, X, skaičiuojant dalimis nuo 999.

Kas yra technika pagal šią formulę - akivaizdu: tai MS ir DA junginys, turintis racionalaus proto pavidalą, įsikūnijantį į funkciją, kuri uždedama ant matomos arba nematomos substancijos. Žmonijai pradėjus eiti šiuo keliu, pagrindinė problema - ar turime eiti iki galo ir siekti maksimalaus rezultato, ar kažkur reikia sustoti, nes natūralių pusiausvyrų trikdymas hipostratoje pavojingas gyvybei. Koks būtų maksimalus variantas, išreiškus jį teorine formule, išvedama tokiais vertinimais:

MS (1) - ds (999) - ms (1-999) - DS (0)

DS (0) - reiškia, kad visa didžioji sieva sutechninta ir natūralios sievos proporcija lygi nuliui.

Tad grįžtant prie ankstesnio klausimo, kas naujo yra filognozijoje, kuri gali pasirodyti, vysto baltojo drakono civilizacijos projektą, visą uzurpuotą mokslo? Pažinimo sukurtas žinojimas turi tokias formas: tekstai (kalboje), informacija (prote), atvertis-įmestis (žmogus). Bent jau dabartinėje fazėje filognozija yra holistinė sistema, kuri užsiima atverties-įmesties struktūros tyrimu, ieškant būdų kaip išplėsti šias galimybes, todėl ji šiek tiek panaši į New Age ezoteriką. Taip pat didelis dėmesys skiriamas informacijos formoms prote, iš kurių turi būti formuojama drakono akies priemonė, vadinama mintirega. Ir trečias sluoksnis, tekstai, kol kas, nepasiekus ryškių rezultatų, yra paskutiniame plane, ir jų forma bus svarbi tik ateityje. Minčių ir kalbos kūrybinius šviesinius konfigūruoti ir rikiuoti verta tik tada, kai atveriama reikšminga informacija, kuri pasako ką nors naujo, ko nėra niekur kitur. Kol kas viską, ką rašau, galima rasti magijoje, mite, religijoje, filosofijoje ir moksle. Taip yra todėl, kad filognozijos vystymesi dabar yra parengiamoji fazė, reikalinga įsisavinti ankstesnį paveldą tam, kad būtų galima žengti žingsnį toliau. Mano tikslas - ne tik surinkti paviršių informaciją ir perkelti ją į kalbą, bet ir pasiekti ką nors naujo, bandant įminti anapusinės realybės paslaptį.

Tai, ką aš praktikuoju yra "dirbtinis gebėjimas". Tikriausiai jau jis žinomas.

@klajunas Tikėjausi gauti atsakymą į klausimą:

"Ar įmanoma išeiti iš žaidimo be bausmės"?

Apibrėžimu "žaidimas" daugiau pasakoma, kad civilizacijos tikslas yra pirma sudėtas į žaidimą, bet galima iš jo išeiti, tik ne be bausmės. Žaidimas ir bausmė yra nežinojimas tikros tiesos. Ir ieškojimas tikros tiesos per vargą. Jei dar ten tiesa, o ne populiarios mintys.

Bet atsirandantis-ieškomas žinojimas apie anapusybę yra per 5, 6? sensorių pagalbą, kurie būtinai reikalingi; yra įmanomas.

Tada yra nagrinėjamas civilizacijos modelis ir turima patirtis, kuri prilygsta 2000+ metų senumo žmogaus per anapusybės sensorius. Ar ji tikra ar ne - taip pat žaidimo principas.

Vėl klausiu klausimo: "Kas yra tiesa: žmogaus sensoriai ir potyriai, sapnai; ar senovės išlikusi informacija "ištakos" "?

Tai, ką čia skelbiu, yra mano knygos skyriai, kurie bus publikuoti, atsidurs bibliotekoje. Todėl ne visada galiu atsakyti į klausimus, nes neįmanoma suderinti skyrių rašymą ir atsakinėjimą į klausimus, kadangi klausimai informaciškai užbėga į priekį būsimoms temoms arba nuveda į šalutinį kelią, kur informacija neharmonizuoja su knygos idėjine linija. T.y. negaliu iš aksto atsakyti kas yra Senoji dinastija, nes tai pagrindinė knygos tema, kuri atsiskleidinės vėlesniuose skyriuose ir atsakinėdamas į klausimą sugadinčiau skyrių. Todėl siūlau turėti kantrybės ir laukti naujų skyrių, kur bus paviešinta tolesnė informacija. Ši tema ne tiek diskusijai, kiek mano knygos viešinimui.

Į paskutinį klausimą atsakysiu trumpai. Tiesa yra sąmonės būsena, kuri maksimaliai atitinka realybę. Maksimumas priklauso nuo to ar ji užteršta subjektyvizmais ir iliuzijomis, ar ne. Tai reiškia, kad ji gali būti savo tiesa ir kito tiesa, nes visi žmonės yra sąmonės. Kai naudoji šaltinius, sakykime labai senus, reikia žiūrėti kiek jį kūrusi sąmonė buvo šviesi, ar tai tik noras informuoti, ar ir manipuliuoti. Šaltinius geriausia lyginti su savo sąmone ir pagal ją vertinti jo lygį. Galimas žemesnis, vienodas ir aukštesnis išsivystymas. Pavyzdžiui, kai lyginu savo sąmonės tiesą, turinčią formą šviesa, protas ir kalba, ir Evangelijų šaltinį, matau, kad jų rašytojai yra žemesnio sąmonės lygio už mano, bet tai ką jie rašo atitinka mano patirtį. Viena priežastis kodėl "žemesnio": ilgas laiko atstumas 1900 metų, civilizacijos pažanga ir protinių gebėjimų lygiai. Todėl manau, kad pirminis šaltinis kiekvienas yra pats sau, bet kiti taip pat praverčia, bent pasitikrinimui. O iš aukštesnio lygio - mokomasi. Tačiau tokių šaltinių gauti labai sunku.

O turint omenyje šaltinį savyje, tai kaip žinia yra stebėjimas to kas matoma ir intuityvus suvokimas to, kas nematoma. Mano praktikuojamas metodas yra mintirega, informacijas sukuriant matančiu protu. Sapnai mano nepatikimi, nes jie programuojami, arba "sintetiniai" ir yra manipuliacija, o ne tikra informacija. Akivaizdu, kad realybę pamatyti įmanoma tik per save, tame lygmenyje, kurį vadinu atvertis-įmestis.

Dvasios metamorfozės

„Filognozijos pradmenų" idėjai išreikšti pasirinkti keturi pavyzdžiai - A. Šliogeris, F. Nietzsche, D. Mockus ir Jėzus iš Nazareto - ne atsitiktinai: jie reikalingi keturių orientacijų pasaulyje pademonstravimui, kurios yra fundamentalios, ezoterinės ir egzoterinės filognozijos pasaulio žemėlapyje. Imant bendrąjį vaizdą, žmogaus likimas klostosi dviem etapais: mažosios ir didžiosios kelionės, kurie apima žmogaus gyvūninės ir dvasinės egzistencijos visumą, ir filosofija (filognozija) gali būti tik sumažinto jos varianto apmąstymas arba gali apimti visumą, šį ir aną gyvenimą. Šios dvi pozicijos gali būti sutaikytos, bet istorijoje daug pavyzdžių, kai į žmogaus egzistencinį branduolį būdavo įveliamas konfliktas, netikėjimas, abejonė, net neapykanta arba panieka. Visuma dažniausiai mąstoma religinėse doktrinose, o susiaurintas variantas randamas filosofijoje arba mokslinėje žmogaus egzistencijos interpretacijoje. Išvardinti filosofai dalinami į dvi grupes: pirmoji nusisuka arba neigia didžiąją kelionę - A. Šliogeris (nuo), F. Nietzsche (prieš); antroji atsisuka ir teigia didžiąją kelionę - D. Mockus (į), Jėzus iš Nazareto (su). Šios pozicijos - archetipinės, ir prie jų galima jungti daugiau pavyzdžių, net visus filosofus, kurie skirstomi į paviršininkus ir gelmininkus, empirikus ir metafizikus, ateistus ir tikinčiuosius.

Minėtą žemėlapį patogu išreikšti skandinaviškos runos S sigilu, kuris turi mažąjį ir didįjį variantą, SS. Sigilo paskirtis - atvaizduoti pagrindinius didžiosios ir mažosios kelionės etapus, aprašančius egzistencijos trajektoriją nuo gyvūninio iki dvasinio lygmens. Kaip šie sigilai atrodo pateikta tolesniame paveiksle:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/01/ss.jpg)

Imant pirmąjį S, kuris vaizduoja didžiąją sievą, matosi, kad realybė turi dvi pagrindines būsenas, vadinamas Žemutine ir Aukštutine karalyste, tarp kurių įterptas pereinamasis etapas, vadinamas atsiskyrimu (mirtimi), kai, užsibaigus mažajai kelionei, gyvūniniam etapui, žmogus išsivaduoja iš žemesnės egzistencijos apribojimų ir pakyla į tikrąją būtį. Galima suprasti, kad ezoterinėje filognozijoje laikomasi įsitikinimo, kad didžioji egzistencija sudaryta iš dviejų dalių ir kad žmogus savo esme - nėra gyvūnas, bet dvasinė būtybė, kuri, kad išsivystytų, turi praeiti gyvūninį etapą, vadinamą mažąja kelione. Šiame etape dvasinė esatis yra apribota ribotų galimybių pasaulio sumatoriumi, kuris rodo tik sumažintą ir susiaurintą vaizdą, gerokai primityvesnį, negu transcendencijoje geba regėti dvasia. Atsiskyrimo etape šie apribojimai nukrinta, atsiskiria gyvūninis, biologinis kūnas ir žmogus pereina į tikrą hipostratinę egzistenciją, kurioje pirmapradis kūnas yra vadinamoji juodoji liepsna, turinti dvasinio regėjimo sugebėjimą, pakeičiantį sąmonę ir protą. Įėjus į šį būvį atsiveria transcendentinė visata, žmogus mato tikrą realybės sandarą, atsitapatina nuo pareidolinės sąmonės sumavimo priemonių, atsisako racionaliojo savo prado ir pereina nuo mąstymo prie intuityvios dvasinės pagavos, kurioje juodoji liepsna reginčiu būdu suvokia transcendentinės būties esmę. Tai, kad sąmoningas daiktiškumas yra tik ribotos dvasinės pareidolijos rodo ekrano technologija, kurioje žinomas vaizdo kūrimo mechanizmas, iš esmės pagrįstas judesiu piešiamų kadrų seka, kur judėjimas pavirsta į statiško vaizdo pareidoliją, imituojančią statišką daiktiškumą. Ekrano vaizdo technologijos esmė yra vadinamieji 24 kadrai, kurie gali būti projektuojami ant paviršiaus arba piešiami pikseliniame ekrane slenkančiu judesiu. Tačiau vietoj judesio sąmonė mato vaizdą, kuris, kaip buvo sakyta, yra pareidolija vadinama iliuzija. Iš to galima daryti išvadą, kad juslinis suvokimas turi tą patį principą ir taip pat yra pareidolija, rodanti ne tai, kas iš tikro vyksta, bet iliuziją. Tuo tarpu pakilus iki dvasinės egzistencijos lygmens, pareidolinė iliuzija, arba sąmonė, išsijungią ir įsijungia kitas režimas, vadinamas dvasine intuicija, kurioje ne matomi vaizdai, bet suvokiama esmė: tai yra nėra skirtumo tarp vaizdo ir mąstymo, o visas dvasinis sątvaras yra regintis mentaliniu būdu, neskirstant kur objektas, o kur subjektas.

Pažymėjus tai dviem formulėmis, gaunami tokie principai:

P[JL - Dvasia - Transcendencija]S - didžioji kelionė

P - pirmapradis kūnas

S - sumatorius

JL - juodoji liepsna

Dvasia - S[R - T]P - Transcendencija - mažoji kelionė

S - sumatorius

P - pirmapradis kūnas

R - rišlys

T - technika

Pirmąjį principą atstovauja Jėzus iš Nazareto ir D. Mockus, kurie metafiziniame pasaulyje turi orientacijas „su" ir „į". Tuo tarpu antras principas, kuris apsiriboja šiuo pasauliu ir propaguoja susiaurintą žmogaus interpretaciją, yra F. Nietzsche'ės ir A. Šliogerio, kurie yra „prieš" ir „nuo" pozicijos, ir atitinkamai atstovauja satanizmą bei ateizmą. „Prieš Dievą" rodo sukilimą prieš metafizinę realybės dimensiją, atsisukimą į žmogų, savęs išaukštinimą, rodantį susipainiojimą savo minčių ir vaizdinių pasaulyje, savo vietos būtyje nežinojimą. Ateizmas daugiau rodo abejingumą, atmetimą, neigimą, remiantis logika „kam sukti galvą dėl to, kas čia ir dabar nepasiekiama". D. Mockaus filognozijoje matome persiorientavimą į priešingą pusę, atsisukimą į anapusybę, klausimų kėlimą ir bandymą į juos atsakyti remiantis dvasine intuicija. Ši orientacija vaizduojama antrajame sigile, kuris  skirsto gyvenimo vaivorykštę, mažąją kelionę, į tris etapus: reaktyvųjį, racionalųjį ir ezoterinį. Pirmas yra gyvūninė gyvenimo fazė, turinti uždarytą protą, signalinę sąmonė ir besivadovaujančią savo norais, troškimais, svajonėmis ir t.t. Racionalioji stadija pereina į protą, mąstymą, argumentus, vadovaujasi principais ir idėjomis, turi galimybę nusisukti nuo transcendencijos ir atsisukti į istoriją arba atsisukti į transcendenciją ir surasti ten mito piešiamą realybę. Tad, šiame etape, filognozija yra orientacijoje „į" perėjus per racionaliosios stadijos lūžio tašką, kuris yra pasiruošimas pakilti iki ezoterinio etapo, kuris turi pilnai išsivysčiusią dvasinę realybę, mato gyvenimą iš didžiosios kelionės perspektyvos ir yra orientacijoje „su", kaip Jėzaus iš Nazareto istorijoje.

Filosofijoje galimos abi šios orientacijos, į istoriją ir mitą, nuo kurių priklauso jos propaguojamos idėjos ir žmogaus susiaurintas arba išplėstas interpretavimas. Metafizikos ir teologijos vyravimas rodo pasinėrimą į mito erdvę ir atsisukimą į pomirtinę realybę, iš kurios perspektyvos interpretuojama mažoji žmogaus kelionė. Tačiau mitais vadinamų didžiųjų pasakojimų nunykimas ir destrukcija šį „išpūstą" žmogaus supratimą, sumažina, apsiribojant tik šiapusine realybe ir šiuo gyvenimu, propaguojant antimetafiziką ir antiteologiją. Paskutiniais šimtmečiais buvo daroma titaniška pastanga ištrinti dvasinę žmogaus sampratą, susiaurinti jo pasaulėžiūrą tik iki buitinė kasdienybės, anapusinį pasaulį ir gyvenimą vaizduojant nesvarbiu ir nepasiekiamu, žmogų redukuojant tik į materiją ir biologiją. Tačiau kad tai būtų įmanoma turi būti susiaurinamas žmogaus žinojimo pasaulis, savęs pažinimo atskleisti faktai ir apskritai žmogaus kaip informacijos sumatoriaus hipotezė, pagal kurią anapusinė realybė yra neišvengiama išvada, kuri yra čia pat, visur, anapus akių vaizdo, sudaranti didįjį žmogaus kūną ir jo išplėstos sampratos fundamentą. Jeigu anapus yra tikras, kyla natūralus klausimas, kas yra mūsų pasaulis ir žmogus pasižiūrėjus iš priešingos pusės, iš pilno realybės vaizdo. Sąmonėje ši realybė suvokiama tik kaip pareidolinis statiškas vaizdukas, kuris yra iliuzinis dinamiško piešimo proceso suvokimas. Kiek mąstymas remiasi pareidolija, tiek jis netikras, nepatikimas, tik fenomenologija.

Taip realybės interpretacija svyruoja tarp išplėsto ir susiaurinto jos interpretavimo, ir filognozijoje siekiama patenkinti abi šias tendencijas, rodant du žmogaus sątvarologijos variantus: dvasinio ir gyvūninio žmogaus. Dvasinis žmogus orientuojasi į transcendenciją, į anapusinę realybę, magiją, ezoteriką, religiją, psioniką, dvasinę technologiją, o gyvūninis - į šį pasaulį, į protą, rišlio vystymą, civilizacijų formavimą, naujų techninių priemonių išradinėjimą ir žmogaus laisvės gynimą. Šias orientacijas galima interpretuoti kaip ezoterinę filognoziją ir racionaliąją filognoziją. Be abejo, abu šie požiūriai tik daliniai, nepilni ir negalutiniai, bet kiekvienas jų - abipusiai papildantys, vienas kitą išbaigiantys. Savo egzistencijos branduolyje žmogus yra dviejų pasaulių būtybė, svyruojanti tarp sąmonės ir dvasios.

Citata iš: klajunas  sausio 30, 2023, 15:52:07klausimai informaciškai užbėga į priekį būsimoms temoms arba nuveda į šalutinį kelią, kur informacija neharmonizuoja su knygos idėjine linija. T.y. negaliu iš aksto atsakyti kas yra Senoji dinastija

Klausimas kurį pateikiau yra susijęs. Klausimas yra apie civilizacijos istoriją.

Tiesa, kol nėra sąmonėje irgi egzistuoja ir nėra tapati. Pavyzdžiui, ideologija yra istorijos tiesa, kuri buvo dirbtinai kūriama. Ideologijos šaltinis - žmogus, kuris tą tiesą sudėliojo. Imkime "tiesos" pavyzdį: ideologijos informacija yra istorijos linija, kuri istorijoje turėjo perpektyvą, kuri rodė progresą. Progrese galima išskirti prievartą ir laisvės noro varžymą. Mano interpretacija: ideologija pasiekė tiesą, bet neegzituojančios tiesos jėga buvo stipri, todėl tiesa nepasiekė sąmonės tiesos. Paaiškėja, kad tai buvo jėga sukeltas tiesos apreiškimas.

Pagal jūsų atsakymą centre atsiduria žmogaus sąmonės svarba tiesos atskleidime. Žinoma, kad tai svarbu. Bet, pagal mano interpretaciją ir jūsų interpretacija yra du viršutiniai dominavimai: žmogaus sąmonės ir sąmonės su šaltiniu. Vieną reiškia - tiesa yra natūrali, kitą dirbtinė. Bet jos kartu yra aukštos.

Mano interpretacija pabrėžia, kad pirmapradė sąmonės patirtis yra niekinė, bet ji yra ypatinga kai ji turi kažkokį dirbtinį sąmonės lygį. Tą ką pateikia kaip aukštu informaciniu rezultatu ties tiesa.

Kadangi turiu idėją apie sensorius, klausiu to paties iš jūsų perspektyvos. Apie tai jūsų atsakyme nebuvo užsiminta.

Genealoginė perspektyva

Po parengiamųjų aiškinimų galima pradėti gilintis į temą, kuo mažoji kelionė skiriasi nuo didžiosios, žiūrint iš genealoginės / istorinės perspektyvos, kurioje žmogus suprantamas kaip biologinė būtybė, esanti homo sapiens rūšies produktu. Rūšyje susipina tiek kolektyvinės, tiek individualios perspektyvos, pirmuoju atveju omenyje turint genetiką, visą genetinį medį, per ilgą istoriją išsivysčiusį iki dabartinių žmonių; o antruoju - sąmoningą žmogų, suvokiantį realybę iš savo unikalios perspektyvos. Kokia ta individuali perspektyva priklauso nuo to, ar esi vyras, ar moteris, ir koks požiūris naudojamas: metafizinis ar genealoginis. Žmogus kaip kolektyvinė būtybė daugiau aiškinamas iš genealoginės perspektyvos, kuri iš esmės yra gyvūninė, o kaip individas ir asmuo - jis yra dvasia, susijusi su metafizine, viršistorine realybės dimensija. Pažvelgus į civilizacijų raidą, senosios civilizacijos - daugiau kolektyvistinės, žmonių gyvenimus organizuojančios genealoginiu būdu, tuo tarpu vėlesnės ir aukščiau išsivysčiusios yra metafizinės, svorio centrą perkeliant į asmenį ir jo dvasią. Imant kaip pavyzdį Jėzaus iš Nazareto „revoliuciją", jo inicijuotas judėjimas istorijoje ženklino perėjimą prie individualios perspektyvos, atsisakant gyvūninio žmogaus gyvenimo principo, pirmiausiai įklimpusio savo genealoginiuose rūpesčiuose, ir siekė savo gyvenimo mažąją kelionę paskirti tarnavimui Dievui, arba metafizinei realybei, kuri neturi nieko bendro su genealogine rūšies sklaida. Todėl jį galima laikyti Vakarietiško individualizmo pradininku, nors tai dar buvo religinis individualizmas, siekęs laisvės nuo genealoginių pančių. Dabartinį variantą šis principas pasiekė atsisakius religijos ir iš metafizinės gelmės persikėlus į sekuliarų gyvenimo paviršių, kuriame gyvenimo logiką diktuoja darbas ir pramogos, nematant be to jokios gilesnės prasmės.

Kokius kolektyvinius junginius turi rūšis, pažiūrėjus iš genetinės / genealoginės perspektyvos suprasti nesunku. Imant nuo bendriausio lygmens tai yra: rūšis - lytys - rasės - klanai - giminės - šeimos - individai. Iš kiekvieno individualaus žmogaus perspektyvos, kuris imamas kaip centras su jo lokalizacija ant planetos paviršiaus, šie sluoksniai išsidėsto kaip koncentriniai ratai, pradedant nuo artimiausios šeimos ir baigiant rūšimi kaip visa žmonija. Šis koncentrinių apskritimų darinys dalinamas į dvi dalis, kur viena yra visi vyrai, o kita - visos moterys. Tada visos vyrų linijos išsidėsto į istorinį haplogrupių medį, kur kiekvienas vyras yra kažkokiame šio medžio šakos atsišakojime. Pavyzdžiui, mano galutinė haplogrupė priklauso I1 atšakai, susiformavusiai Senojoje Europoje, iš pirmųjų jos gyventojų. Ši haplogrupe pagrįsta linija iš išorinių koncentrinių ratų eina į centrą ir sudaro tiesioginę, gryną genealoginę liniją iš tėvo pusės. Kita pusė yra motinos haplogrupė, surandama pagal mitochondrijos DNR, ir turinti tą patį principą kaip vyriška linija. Tai taip pat gryna genetinė linija, kurią pirmiausiai perduoda motina dukteriai, tačiau sūnus taip pat turi šią haplogrupę, skirtingai nei duktė, kuri nepaveldi tėvo haplogrupės.  Be šių tiesioginių linijų yra mišri giminės struktūra, kuri rodo, kokios genetikos buvo prijungtos vedybomis prie motinos ir senelės genetikų, kur somatinės chromosomos paveldi visų haplogrupių atšakų genus, išskyrus Y chromosomos haplogrupę, kuri yra tėvo tiesioginės linijos.

Taigi šį principą galima išdėstyti į tokią struktūrą:

Rūšis (Y-haplogrupė - tiesioginė giminė - [individas] mišri giminė - tiesioginė giminė - Mt-haplogrupė)

Jeigu individas yra vyras - artimesnė vyriška tiesioginė giminė, o moteriška - tik prijungta genetika, tuo tarpu jeigu inidividas - moteris, artimesnė moteriška tiesioginė giminė, su unikaliu priklausymu kokiam nors Mt haplogrupės atsišakojimui. Ši visa struktūra yra istorinė, nes genetinė evoliucija yra ištęsta laike, daug kartų peržengiant atskiro individo egzistencijos trukmę, ir yra jo tikroji gentinė istorija, atsispindinti chromosomose tiriamose archeogenetikos. Šios genealoginės evoliucijos pagrindinis tikslas - susilaukti palikuonių ir užtikrinti genealoginės linijos tęstinumą kovoje už būvį. Šis principas iš esmės buvo F. Nietzsche'ės filosofijos pagrindas, dėl kurio ji norėjo išimti iš civilizacijos krikščionišką principą, kuris buvo įvestas Jėzaus iš Nazareto, perkeliant žmonijos vystymo svorio centrą į individualų ryšį su transcendencija, atsisakant tarnauti rūšiai, galinčiai būti įkūnijamai protėvių garbinimu, artimesniu seniesiems tikėjimams, buvusiems dar iki krikščionybės. Kaip šis klausimas traktuojamas filognozijoje bus atskleista kituose šios knygos skyreliuose, o čia pateikiu kaip atrodo tiesioginės giminės struktūra, pagal vyrišką haplogrupę.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/02/haplogrupe.jpg)

Kiekvienas šios schemos segmentas sužymėtas numeriais, rodančiais koks segmento ryšys su branduoliu Tėvas-Sūnus pagal haplogrupę: broliai, sūnūs, sūnėnai, dėdės, pusbroliai, proseneliai, pradėdės ir, galiausiai, pirmasis protėvis. Y haplogrupės struktūra sudaryta iš tiesioginės linijos giminių ir netiesioginės linijos, kurioje yra tolimesni senųjų prosenelių brolių atsišakojimai. Tačiau visiems šiems segmentams bendra tai, kad jie pagal genetikos dėsnius turi turėti vienodą haplogrupę. Mano I1 haplogrupė savo kilme yra skandinaviška, ilgą laiką gyvavusi rytinėje Skandinavijos dalyje, Pabaltijyje ir susiliejusi su indoeuropietiškų Baltų genetika. Schemoje parodyta haplogrupė, susidarė maždaug prie 3000 metų, kuomet atsirado pirmas bendras jos protėvis.

Šiame kontekste reikėtų pasiaiškinti, ką reiškia tokios sąvokos kaip gentis, tauta, karalystė, imperija, žmonija ir pan. Šios sąvokos neįeina genealoginių grupių kategoriją todėl, kad jos nurodo ne tiek genetinę, kiek protinę arba teritorinę realybę ir genealogijų programose dalyvauja tik išoriniu, o ne tiesioginiu ir vidiniu būdu, kuriant kultūros ir santvarkos formas, kurios lemia, kaip skirstomi materialiniais ir dvasiniai resursai, reikalingi genetiniu linijų aprūpinimui pragyvenimo šaltiniu. O religija ir bažnytinė organizacija apskritai ištraukia individų sąmonę iš istorinės perspektyvos ir individualiu būdu susieja su metafizine realybe, vadinama Dievu. Šis metafizinis įsiveržimas iš anapus, kaip jau buvo sakyta, buvo labai kritikuojamas F. Nietzsche'ės, kuris siekė, kad būtų sugrąžintas senasis genetinis / genealoginis žmonijos valdymo principas. Tačiau akivaizdu, kad pirmasis variantas daugiau atstovauja neišsivysčiusį civilizacijos principą, o norint pažangos, reikia ištraukti individą iš „socialinių lašinių", įgalinti, suteikti laisvę, leisti vystyti protą, savarankiškai mąstyti, o ne vien kartoti vaidinamąją „tradiciją". Iš savo vidinės perspektyvos žmogus pasaulį mąsto individualiai su dideliu kiekiu subjektyvios, psichologinės iliuzijos. Jį suobjektyvina, viena vertus, lytinis instinktas, verčiantis ieškoti bendrumo ir socialumo, giminiuotis; ir antra vertus, kolektyvo papročių spaudimas, kuris priverčia  dalyvauti genealoginiame projekte, palikti palikuonis, neleidžiant vien tik vartoti ir pramogauti. Pastarasis variantas yra degradavęs metafizinis polėkis, pavargus prasmės ieškoti transcendencijoje ir nusprendus užsiiminėti tik artimiausio pasaulio problemomis, sprendžiant jas politiniu ar ekonominiu metodu, be bažnyčios kišimosi. Tikras konservatizmas visada yra antimetafizinis, nes metafizika yra iššūkis genealoginei rūšies santvarkai, kuri priklauso tradicinėms civilizacijos formoms. Tuo tarpu Jėzus iš Nazareto buvo pirmasis individualistas, siekęs išlaisvinti žmogų iš gyvūniškumo katorgos.

Kiekviename žmoguje, kiek jis yra dvasinis, vyrauja didžiosios kelionės perspektyva, kurioje gyvūninė rūšies programa laikoma tik kalėjimu, iš kurio reikia išsivaduoti. Tačiau nustojus „gaminti" kūnus, sutrinka šiapusinė metafizinės realybės karalystė, nes rūšis nustoja reprodukuotis, o tai gresia gyvūninio projekto užsibaigimu. Nežinant, kas kiekvieno mūsų laukia anapus, tai atrodo kaip didžiausia katastrofa, žmonijos išnykimas, prie kurio veda metafizinė orientacija, pradėta Jėzaus iš Nazareto, skelbusio, kad po mirties laukia dangaus karalystė, vadinant šią žinią „gerąja naujiena". Kai tokių individualių atvejų kuomet žmogus neturi palikuonių nėra daug - tai natūralus kovos už būvi procesas, tuo tarpu kai tai pavirsta į masinę epidemiją, prasideda populiacijos mažėjimo procesas, kuris gali būti reikalingas, arba grėsmingas. Reikalingas - kai planeta neišmaitina žmonių, trūksta resursų ir nėra galimybių sukurti gerovę visiems norintiems. Grėsminga, kai rūšis pradeda nykti, ištrynus instinkto kontrolę, socialinį spaudimą ir kultūrinį programavimą.

Visa žmonija panaši į genetinių linijų medį, kur kiekvienas dabartinis individas yra vienas kuris jo atsišakojimas, sudarantis artimąją šaką ir tolimų protėvių palikuonis, kurie yra tolimi pusbroliai. Deja, visų žmonių gyvenimai riboti, tad ateityje atgimti įmanoma tik savo palikuonyse, tik su labai pakeista ir neatpažįstamai perkombinuota genetine struktūra.  Šis efemeriškumas, dvasinio tęstinumo nebuvimas kreipia žvilgsnį į aukštutinę karalystę, kurioje tikimąsi tolesnio gyvavimo, užsibaigus laikinam gyvūniniam etapui, kuris visas tarnauja biologinei programai, skirtai saugoti žmonių rūšį.

Adepto sigilas

„Filognozijos pradmenų" projekto tikra pradžia prasidėjo gerokai anksčiau negu 2018 metų pabaigoje buvo parašytas pirmas tomas „Naujo metodo principai". Tuo metu daug diskutavau puslapio www.anomalija.lt forume, kuriame užsiregistravau ir dalyvauju nuo 2015-11-16. Čia gausu sąmokslo teorijų, magijos, okultizmo, religijos ir kitų alternatyvių temų, kuriose kiekvienas norintis gali dalintis savo žiniomis ir vertinimais. Į šį forumą atėjau iš savo asmeninių tinklaraščių, kuriuose buvo viešinama mano asmeninė, iš įvairių šaltinių surinkta tyrimų informacija, besidomėdamas kuria įsitraukiau į ezoterikos studijas. Šia prasme esu savamokslis, nes neturėjau galimybės studijuoti jokioje mokykloje, būti iniciuotas į kokį nors judėjimą ar turėti mokytoją. Jeigu ir turėjau mokytojų, tai tik nuotolinių, per knygas ir kūrybos šalinius. Šių tyrimu metu pradėjo aiškėti mano asmeninio kelio bruožai, kurie pirmą kartą aiškiai įsisąmoninti buvo 2016-11-28, kuomet tapo aišku, kad iš profano lygio pereinu į adepto. Šis momentas mano gyvenime laikomas „Begalybės kelio" pradžia, kuri, bėgant laikui, buvo įforminta kaip devynių vartų doktrina (9VD). Skaičiuojant nuo to laiko, dabar eina septinti adepto metai.

Mano kelias yra individualus, neskirtas organizuoti ir burti kitus, kurti judėjimą, mokyklą ar sektą. Kita vertus, nors ir užsiimu savarankiška kūryba, ji vieša, rodoma kaip pavyzdys, iš kurio kiti gali pasisemti žinių, patirties, įžvalgų, metodų ir išminties. Tai reiškia, kad mano kūryba skirta ir sau, ir kitiems. Nors išorėje laikausi filosofijos stiliaus ir formos, visos idėjos ateina iš ezoterinės gelmės, kuri įsivaizdina mano minčių ir vaizdinių pasaulyje, iš kurio jos pereina į mano knygas. Knygos rašomos fragmentų stiliumi, remiantis kokiu nors vaizdiniu, iš kurio paimama schema, kuri paskui interpretuojama žodžiais. Tai vadinu sigiliniu stiliumi, sigiline vaizduote, kurioje įtvirtintas mano polinkis į ezoteriką ir okultizmą. Tačiau juos suprantant ne siaurąja, bet plačiąja prasme, nes tą patį galima perkelti ir į religiją, filosofiją bei mokslą. Civilizacijos, istorijos ir globalinės planetos analizę darau savo drakono akies „simuliatoriuje", kurioje vizualizuojasi visa informacija, pateikianti žinojimą kaip visuminį vaizdą, kuris sudėtas į begalinę erdvę ir begalinį laiką. Savo mintyse matau viską, ir jos tampa mano įžvalgų bei proveržiu šaltiniu. Į kitus autorius gilinuosi mažai, nes užtenka savo išteklių, kurie perkeliami į knygas. Tad, galima sakyti, nesu geras kitų autorių kūrybos žinovas ir orientuojuosi tik bendrais bruožais, tačiau turiu daug informacijos iš tikro pasaulio, kurį turiu galimybę matyti iš globalinės perspektyvos, aprėpiančios visą kosmosą ir istoriją.

Kur esu šiame globaliniame vaizde galima suvokti panaudojant kraštutinių realybių rėminamą opozicinę formulę, kuri kraštuose yra MS ir DS, o centre - įvairūs parametrai, kuriais apibrėžiamas tarp jų santykis. Naudinga patyrinėti tokią schemą, kuri yra archetipinė ir universali, tinkama suprasti daugelį žmonių:

MS - [prieš] - [nuo] - [į] - [su] - DS

Šie parametrai atitinka keturis atvejus, kurie paimti iš istorijos ir yra konkrečios perspektyvos tipiški pavyzdžiai:

MS - [Nietzsche] - [Šliogeris] - [Mockus] - [Jėzus] - DS

Ši struktūra rodo, kad vidurinė dalis sudaryta iš nuosaikios pozicijos, kurioje bandoma laikytis vadinamojo „vidurio kelio", o kraštutinės pozicijos yra radikalios, kur vidinė yra subjektyvusis radikalizmas, o išorinė - objektyvusis radikalizmas. Jeigu šias pozicijas interpretuotume kaip kelią, tai pradedama nuo Nietzsche'ės, pereinama prie Šliogerio, o po to perėjus slenkstį ir persiorientavus nuo savo subjekto į objektą, atsiduriama Mockaus pozicijoje ir galiausiai susisaistoma su begalybe Jėzaus doktrinoje. Nietzsche'ė ir Šliogeris yra antimetafizikai ir paviršininkai, o Mockus ir Jėzus yra metafizikai ir gelmininkai. Mano kelias - nuosaikaus gelmininko, kuriame neneigiamas šis pareidolinis pasaulio vaizdas, o Jėzus jį pilnai atmeta, ragina atsisukti į anapusybę, į didžiąją kelionę. Mano doktrinoje mažoji kelionė neneigiama ir laikausi nuostatos, kad ji turi būti gyvenama pagal šio pasaulio logiką išskyrus kai kuriuos išimtinius atvejus, o didžioji kelionė mąstymo centre turi atsidurti tik gyvenimo pabaigoje, kai prasideda žmogaus saulėlydis, rodantis jo egzistencijos Žemėje pabaigą. Kadangi man jau 47 metai, tai kaip tik šis laikotarpis ir atėjęs.

Gyvenimo pradžią ženklina polinkis į stabų ir begalybės beždžionių garbinimą, kurių pats trivialiausias atvejis yra perteklinis subjektyvizmas, savęs ir savo norų sureikšminimas, neturėjimas empatijos ir nesugebėjimas suprasti Kito. Filosofijoje tai būdinga nyčiškai perspektyvai, kuris yra nusiteikęs prieš viską kas nėra jis, yra divergencijos būsenoje su realybe anapus Ego. Šliogerio tipo mąstymas bando prisijaukinti pasaulį, transcendenciją, daiktiškumą, jusliškumą, kitus žmones, su jais susipažįstant, bandant savo sąmonėje rasti sąlyčio taškų, sukurti bendruomenę. Mockaus tipo sąmonėje šis artimiausias pasaulis peržengiamas, ieškoma surasti gelmines visų reiškinių priežastis, suvokti pasaulio prigimtį ir esmę, pakilti virš artimiausios daiktiškos ir žmogiškos aplinkos. Ši nuostata prasideda nuo karo būsenos, kuri atitinka ketvirtų vartų logiką ir transcendavimo vartų būseną, kurie yra penkti begalybės vartai. Tai etapas, kurio metu nusisuki nuo savęs, nuo savo subjekto ir atsisuki į transcendenciją tam, kad ją pamatytum pirmapradėje atvertyje. Tam nusileidžiama iki atverties-imesties sątvaro sandų, kuriuose matosi fundamentali žmogaus ir transcendencijos sąveikos struktūra. Ketvirta, Jėzaus būsena atsiranda galutinai susivienijus su anapusine realybe, būnant pilnoje anapusybės atvertyje, kurioje nėra jokio priešiškumo savo sureikšmintos asmenybės, esant pilnoje konvergencijoje su Dievu.

Imant devynių vartų pradinius etapus, kuriuose dar aukštinamas savo individualumas, atsisakymas paklusti, manant, kad šiapusinėje realybėje neįmanomas joks tikras apreiškimas, kad visi pretenduojantys į galutinį žinojimą yra apsišaukėliai ir šarlatanai, „Begalybės kelio" doktrinoje vadinami „begalybės beždžionėmis". Šioje būsenoje yra pavojus pačiam tapti vienu iš jų, kuriant savo organizaciją, ieškant mokinių, organizuojant piramidę, kurios tikslas išsiaukštinti, plėsti savo galią, tapti valdovu. Tačiau tai iškreipia tikrąją daiktų padėtį, nes toks žmogus arba organizacija-stabas, užgožia transcendenciją, trukdo susitikti su pasauliu, anapusybe, metafizine dimensija, iš gelmės ištraukia į paviršių, neleidžia atsiverti regėjimui, augti ir plėstis į gelmę, tapti tikru metafiziniu žmogumi, kuris turi tik vieną įstatymą, pačią anapusinę realybę. Tai yra perėjimas nuo primityvios bendruomeninės etikos prie ontologijos, metafizinės būties klausimo, po to ją sugrąžinant iš pačios realybės kaip metafizinės pusiausvyros doktriną, iš kurios išvedamos visos kitos specialios ir apribotos etinio mąstymo formos. Tai susiję su šeštais vartais, vadinamais „kelio davimo", kur kelias duodamas transcendencijai, patraukiant savo ego ir subjektą, o taip pat viską kas trukdo anapusybės atverčiai, kaip autoritetai, vadai, lyderiai, ir nusižeminusiu susitikimu susitinkant su transcendentinio vienio šaltiniu. Kaip pirmus du vartus apjungia bendravimo vartai, taip penktus ir šeštus vartus vienija septinti, ištikimybės vartai, kurie užbaigia pradinį kelionės į gelmę etapą.

Paskutiniai du vartai, įšventinimo ir begalybės, jau yra priklausantys [su] etapui, kurie yra Jėzaus būsena galvoje, turint omenyje ne katalikų bažnyčios mitinę asmenybę, Kristų, bet metafizinį žmogų, kuris buvo tuo, kuo buvo, nuvalant visas išsigalvojimų ir klastočių šiukšles, kurios reikalingos formuoti civilizacinį psichovektorių, esantį tik religinės organizacijos ideologija, kuri skirta vienyti protus, organizuoti bendruomenes, vykdyti planetos globalinio užvaldymo planą. Tai jau religinės imperijos ambicija, kuri imasi politinio organizavimo vaidmens, kuria politinę santvarką, skirtą galios plėtimui, ambicijų tenkinimui, žmonių uždarymui ideologiniuose šablonuose, kūrybinių galių ribojimui, gyvenimo uždusinimui kalėjimo kameroje, kurioje jis atkirstas nuo gyvybinių ryšių ir egzistencinių šaknų, atribojant nuo gamtos ir natūralios aplinkos. Abstraktus simbolis tampa svarbesniu už natūralų daiktą, kuris, kaip gyvas Dievo bylojimas, yra tikras, o ne padirbtas proto.

Taigi, tokia yra prieš septynis metus atverto begalybės kelio esmė, antspauduojama devynių vartų doktrinos sigilu, kuris yra mano kelio ženklas, kurį privalo turėti kiekvienas adeptas.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/02/9vd-sigilas.jpg)

Keturios filognozijos

Įsibėgėjant filognozijos vystymo projektui, ryškėja vis aiškesni kontūrai, koks konkrečiai kelias renkamasis, kokios užsiimamos pozicijos, kokie keliami uždaviniai ir tikslai. Konkrečią siauro profilio poziciją apibrėžti gana sunku, todėl renkamasis platusis variantas, kur vienu metu kuriami keli stiliai, skirti būti skirtingų pasaulėžiūrų teoriniu pagrundu. Rėmai, į kuriuos įstatau filognoziją, yra baltojo ir juodojo drakono civilizacijos skalė bei racionaliosios ir ezoterinės filognozijos principai. Tokia prieiga reikalinga todėl, kad tikslinė auditorija yra nevienalytė, turi skirtingą proto formą ir gyvenime ieško skirtingų kelių, kurių atsisakyti neįmanoma. Todėl stengiuosi, kad filognozija aprėptų skirtingas perspektyvas, nebūtų vienašališka, verčianti aukoti savo gyvenimo kelią. Dėl šios priežasties skiriu keturias skirtingas filognozijos variacijas, kurios bus naudojamos ateityje, skirtingų kelių civilizacijoje išryškinimui, kuriuos visus laikau priimtinais ir gerbtinais.

I. Juodojo drakono ezoterinė filognozija.

II. Juodojo drakono racionalioji filognozija.

III. Baltojo drakono ezoterinė filognozija.

IV. Baltojo drakono racionalioji filognozija.

Priminsiu kuo skiriasi baltasis ir juodasis drakonas. Šios civilizacijos skiriasi pirmiausiai požiūriu į trancendenciją: ar ji turi būti atveriama, ar ne; ar leidžiama kurti dirbtines funkcijas hipostratoje, ar neleidžiama. Juodasis drakonas yra natūralios tvarkos principas, kuris priima tik minimalų dirbtinio pasaulio kiekį, ir neleidžia vystyti technologijų bei jas grindžiančio žinojimo. Mąstymas šioje civilizacijoje silpnasis, naudojantis vaizduotę, fantaziją ir ja grįstą kalbą, kuri visa yra kultūrinė, ritualinė, puoselėjanti išorinę formą, bet nebandanti konstruoti esmių, inžineriniu įmantrumu modeliuojant pasaulio paviršiuje pasirodančią realybę. Tuo tarpu baltasis drakonas jau turi techninį pobūdį, propaguoja dirbtinę, protu sukonstruotą tvarką, kuria gnostinius kūnus, primetančius daiktams funkcijas, juos išnaudojantis ir žudantis. Kalbant apie mane, aš laikausi nuosaikaus juodojo drakono pozicijos, kuris neatsisako pilnu atsisakymų technikos, bet ją ima nuo paviršiaus, kuria iš to, kas akivaizdžiai duota, nepažeidžiant atverties-įmesties natūralios pusiausvyros. Ir už nuosaikią baltojo drakono poziciją, kur nepriimamas radikalus transhumanizmas ir pohumanizmas, pagal kuriuos žmogų, natūralų pasaulį turi išstumti dirbtinė technosfera, kurioje kaip gamtoje žmogus taptų tik technine funkcija. Kitas kriterijus yra racionalumas ir ezoterika, kurios skiriasi tuo, kaip traktuojama sątvaro savivokoje pasiekta sandara: ji remiasi tik protu, vadinamu drakono akimi ir rišliu ar remiasi dvasine intuicija, nori atverti transcendentinę gelmę, priartėja prie aukštutinės karalystės dvasinio regėjimo.

I. Juodojo drakono ezoterinė filognozija. Kadangi visos filognozijos sudarytos iš sątvarologijos ir substratologijos, šioje versijoje turima bazinė sątvarologijos doktrina, kurios pagrindas yra psichologinis ir kognityvinis realinas, kuriame uždaryta kiekvieno žmogaus sąmonė, sudaranti jo individualų pasaulio vaizdą. Tai niekada nebūna tikra realybė, o tik žvilgsnis į anapusinę realybę „iš savo varpinės", kur vidus yra sudarytas iš objektyvaus pasaulio ir subjektyvaus individo. Šioje atvertyje-įmestyje, žmogus yra dvivietė sąmonė, kurios pagrindinė augimo bei vystymosi programa yra sukurti pusiausvirą santykį su Kito sritimi, į kurią įtraukiama išorinė aplinka, kurią kiekvienas individas iš savo perspektyvos užima su savo asmenybės psichovektoriumi. Suvokus šį principą, apima vadinama graikiškoji nuostaba, kurioje dvasia pamato save ir realybę kaip kontempliacijai duotą būtį. Juodojo drakono filognozijoje nesiekiama įlysti į transcendentinę gelmę, ją pažinti, užgrobti, perdaryti ir tenkinamasi tik tuo, ką parodo pati sątvaro struktūra, kuriai realybę dovanoja pati transcendencija, tiek kiek reikia, kad dvasia galėtų gyventi paprasto gyvūno gyvenimą. Šio požiūrio ezoterika slypi tame, kad atveriama tikrovės dalis suvokiama kaip transcendencijos apreiškimas, pagal kurį galima susidaryti įspūdį apie jos gelmę, kas ji yra anapus sąmonės. Tam kuriama šventumo nuostata, kuri įkūnijama tam tikrais kalbiniais pavidalais, apibrėžiant teritorijas, kurios kaip šventyklos neliečiamos grobuoniškam niokojimui. Tačiau per didelis įsigylinimas ir tuo pačiu įsisupimas į kalbos įvaizdžius, neleidžiamas, nes tai dirbtina, kuria prielaidas techninei metafizikai.

II. Juodojo drakono racionalioji filognozija. Šią kryptį galima vadinti filosofine kryptimi, kuri nusisuka nuo metafizikos, laikosi paviršininko nuostatos, yra fenomenologinė bei egzistencinė ontologija. Racionalioji filognozija pagrįsta ne tiek dvasia, kiek protu, kuris vadinamas drakono akimi, kurios atverties nesiekiama, bet daugiau siekiama apmąstyti tai, ką duoda ezoterinė filognozija racionaliomis sąvokomis taip, kaip tai darė A. Šliogeris savo kūriniuose. Tai dviejų krypčių retranscendavimas juslinį daiktą darant matymo ir mąstymo centru: iš transcendentinės gelmės ir iš kalbos. Juslinis daiktas čia yra pagrindinis orientyras, tačiau ne vien paprastu, net primityviu stebėjimu, bet stebėjimu naudojant matantį mąstymą, kuris įkontenkstina jį kaip esantį vidine realino duotimi, imanentizuotu transcendentu, nepriklausoma sau būtimi, įtraukta į reginčios šviesos arkos veikimo lauką. Kai šis veikimas grobuoniškas, jis yra tik gyvūninis, o kai jis kuriamas filosofinės sąmonės, daiktas atsiveria kaip filosofinis reginys, kuris arba kontempliuojamas, arba verčiamas meno kūriniu, kopijuojant jo nepriklausomos būties spindėjimą mano atveriančioje būtyje. Šioje būsenoje mąstoma, kas yra daiktas ir jo atvertis-įmestis arba suvokiama jo estetinė forma, meniniame santykyje su atsiveriančia anapusybe. Tai būdas pamatyti, kas yra daiktas savyje ir sau, ne kaip mano psichovektoriaus grobis, kuris įvidujinamas tik tam, kad būtų suvartotas arba išstumtas, jeigu nereikalingas arba neįveikiamas. Tai psichologinio proto teritorija, kuris įsiliejęs į jausminę ir asmenybinę sievos dalį, leidžiančia užmegzti „socialinį" santykį su pasauliu, kuris nekuria ir neorganizuoja, nes priima kosmą pagrįstą natūralia tvarka.

III. Baltojo drakono ezoterinė filognozija. Kaip jau sakiau prieš tai, baltasis drakonas reiškia stiprias proto ir dvasios formas, kurios siekia atverti transcendenciją tam, kad ją paverstų funkcija, vadinama techniniu daiktu. Ezoterinėje jos formoje, siekiama sukurti gelmės iškėlimo įspūdį per aukštutinės karalystės, kuris yra pirmapradė tikrovė, įvaizdinimą. Tai daroma ir dvasiniu ir racionaliu būdu, matuojant skale kiek realybės atverta atvertyje-įmestyje 1000 dalių skalėje. Atvertos transcendencijos gylis gali būti labai mažas ir labai didelis. Jeigu didelis tai 70 proc. (700 dalių), o jeigu nedidelis - 5 proc. (50 dalių). Pagal tai vertinama, kiek realybės galima suprasti paviršiuje, ir kiek šis žinojimas sudaro procentų visumoje. Todėl šioje kryptyje pirmas klausimas yra kaip padidinti atveriamos tikrovės gylį. Tai galima bandyti padaryti natūraliai, o galima ir bandyti ieškoti atverties techninių sprendimų. Taip pat prie to priduriama, kad sąmonė yra tik pareidolinis žiūronas, nerodantis pirmapradės realybės, kurioje gyvena visų žmonių pirmapradžiai kūnai, tiesiogiai sąveikaujantys su metafizine būtimi, kuri nebūtinai „kieta". Didžioji materialiosios ir dvasinės būties dalis yra „minkštieji" laukai, kurie neturi masyvaus substancialumo, todėl nesuvokiami kaip daiktiška realybė - greičiau kaip veikiančių jėgų pasaulis, kurį įrankinti ir įfunkcinti labai sunku, priešingai negu daiktišką substanciją.

IV. Baltojo drakono racionalioji filognozija. Šios filognozijos esmė yra rišlio teorija, pagrįsta protine inversija ir technikos teorija, pagrįsta funkcine eksversija. Tai aprašoma žinoma formule:

MS (1)  - ds [1x] - ms [1x] - DS (999)

Kadangi laikausi nuosaikios baltojo drakono civilizacijos pozicijos, atmetu transhumanizmą ir pohmanizmą, kurio siekis - sukurti žmogų peržengiančią dirbtinę technosferą, tačiau laikau, kad minimalus artimųjų eterių įtechninimas netrukdo gyvybei kritiniu trukdymu, o gyvenimą palengvina labai stipriai. Todėl manau, kad teoriškai turi būti žinomas visas realybės spektras, arba visi didžiosis sievos klodai, tačiau jie neturi būti beatodairiškai išnaudojami, trikdant natūralią pusiausvyrą, be saiko ją eksploatuojant. Šioje kategorijoje svarbiausias substratologijos klausimas, kiek galima sutechninti hipostratą siekiant išnaudoti jos klodus antigravitacijai, kad žmonija peršoktų barjerą į kosminę civilizaciją, galėtų nuo planetos paviršiaus lengvai pakilti į kosmosą ir skristi į kitus dangaus kūnus, net iki kitų žvaigždžių. Žinome, kad kosmosas yra tarsi koks gigantiškas ežeras, kuriame hipostratiniais laivais galima plaukioti nuo žvaigždės prie žvaigždės, pradedant suprasti, kur mes esame daug ekstensyvesniu, kosminiu masteliu.

Svarbiausias dalykas, kad visos šios filognozijos atmainos nekonfliktuotų tarpusavyje, kurtų deramą konvergenciją ir taptų harmoninga bei veiksminga teorija.

Citata iš: klajunas  vasario 12, 2023, 10:13:27minimalų dirbtinio pasaulio

Citata iš: klajunas  vasario 12, 2023, 10:13:27baltasis drakonas jau turi techninį pobūdį, propaguoja dirbtinę, protu sukonstruotą tvarką

Harmonija, kuri iki šiol sukurta yra mano vadinama "eksperimentinė prigimtis". Tai aprėpia dirbtinį pasaulį, kurį reikėjo atrasti ne dabar, bet kada atsirado ir susiformavo pažinimas pas žmogų. Pažinimo jausmas davė pusiausvyrinius dalykus, kurie yra pastebimi akimi. Akis, kurios pažinimas yra natūralaus būdo destrukcija, ir virsta į dirbtinio būdo konstrukciją; yra pagrįsta eksperimentine tiesa, kuri yra plati, kuri turi daug atvėjų, kiekvienam po tam tikro laiko pasirodanti ir gali kontaktuoti tarp panašių gebėjimų, kurie dirbtinai sukurti toje kultūroje. Tą apibrėžiu, laikant, kad protas nėra ateinantis tik natūralia tvarka.

Prote, dirbtinis pasaulis, turi tai, kas nesuderinama technikos pagal turimus pažinimo pagrindus, bet pastebimas dėliojimas dirbtinumu ir dirbtine tvarka. Tai yra pirmapradis žmogaus pažinimas, bet jis turi reikšmingesnę dalį tarp gebėjimų, su kuriais gali būti kontaktuojantis. Jei nebūtų panašių gebėjimų, kuriais būtų galima kontaktuoti ir susieti, nebūtų ateita iki dabartinio eksperimentinio gebėjimo požymio. Kaip istorinis momentas tai yra žmogaus praeities idėja, kuri susieta su civilizacijos atsiradimais, kultūrų savarankiškais formavimosi ribojimais.

Tvarka pagal pažinimo pagrindus yra gamtos, bet gamta yra įvairialypė. Tarkime, kad gamtos civilizacijos buvo brandi savo galutiniu proto rezultatu ir technologijomis, dabar ši pažanga nebūtų labai vertinga. Tik jei imtume pavienius atvėjus ir išdalinant šią civilizaciją į dalis. Paiimtume kurios dalys "svarbesnės" ir jas sau pritaikytume. Ar tai būtų civilizacijos atmaina?


 

Devintų vartų išbandymas

„Devynių vartų doktrinos" tome, paskutiniame pagrindinės dalies skyrelyje, buvo pateikta struktūrinė formulė, kurioje daroma užuomina į 9VD sistemą, naudojant Tėvas [Sūnus] notaciją. Tėvas yra didžioji sieva, DS, o Sūnus - mažoji sieva, MS. Kiekviena sieva, savo dvasioje praeinant pro kuriuos nors vartus, įgyja dominuojantį principą, kuris valdo žmogaus psichinę kompoziciją ir jo veiksmus per mintis, šneką ir elgesį, demonstruojant jį kaip pagrindinę nuostatą. Kad būtų aiškiau, ką turiu omenyje, čia pakartosiu tą struktūrą, šiek išplėsdamas jos dėmenis ir plačiau paaiškindamas, ką jie reiškia, kokia jų tarpusavio sąveika. DS šiuo atveju neišryškinama, netematizuojama, tačiau išryškinama vidinė dalis, vidinis pasaulis, kuris apibrėžiamas psichovektorių fiksuojančia koncepcija, vadinama „vartais". Tai pirmiausiai mano gyvenimo ir kūrybos struktūra, tačiau šį principą galima perkelti ir į kitų filosofų gyvenimus, kurių kelionė yra lygiagreti mano asmeninės egzistencijos vystymuisi. Principas toks:

DS - MS1 [mockuva - individualumas - Lietuva] - išsiskyrimas iš masės, savo Aš atradimas

         MS2 [mockuva - nesekimas - Lietuva] - savo AŠ išryškinimas, individualaus kelio paieška

         MS3 [mockuva - bendravimas - Lietuva] - moralinė nuostata: tarnas, ponas, dialogo partneris

         MS4 [mockuva - karas - Lietuva] - išorinių „begalybės beždžionių" pašalinimas

         MS5 [mockuva - transcendavimas - Lietuva] - peršokimas per šį pasaulį, tapimas gelmininku

         MS6 [mockuva - kelio davimas - Lietuva] - „begalybės beždžionės" sunaikinimas savyje, savo viduje

         MS7 [mockuva - ištikimybė - Lietuva] - moralinės pareigos vartai, susiję su individualia doktrina

         MS8 [šviesos arka - įšventinimas] - išsivadavimas iš iliuzijų pasaulio, pilnas tiesos regėjimas, tiesos saulė

         MS9 [šviesos arka - begalybė] - mockuvos ir Lietuvos kolapsas, metafizinės sąmonės aukščiausias taškas egzistencinėje tiesoje

Tokia yra dešimtame tome aprašytos 9VD struktūros esmė, kurią galima naudoti psichovektoriaus analizei bet kokioje kūryboje, nes šie pricipai yra archetipiniai, būdingi daugeliui žmonių. Iš pateiktos formulės aišku, kad universalūs dėmenys yra „mockuva" ir „Lietuva", kur kiekvienas sątvaras turi savo variantą, ir šioje doktrinoje svarbiausia, koks santykis su išore ir su savo vidumi. Jis gali būti moralus ir nemoralus, priklausomai nuo to koks renkamasis trečių vartų principas, galintis būti pusiausviru, tada turima moralinė sieva ir nepusiausviras, tada veikia nemoralinė sieva. Mano 9VD tai bendravimas, o, pavyzdžiui, F. Nietzsche'ės kelionėje - tai viešpatavimas, kuris atmeta pusiausvyrą. Tada pirmi du vartai yra savo individualumo įtvirtinimas, savo gyvenimo pagrindinės idėjos suformulavimas, kuriai emancipuotis reikalingas į išorę nukreiptas karas, - tai yra ketvirti vartai. Tik tada psichovektorius nusigręžia nuo savęs ir atsisuka į pasaulį, kuriame atranda transcendenciją, gelmę, metafiziką, ezoteriką, religiją ir tam, kad šios realybės būtų integruotos į vidų, turi patraukti savo Aš, savo asmenybę, pamatant tikrovę tokią, kokia ji yra, įleisti, duoti kelią tiesos saulei. Septini vartai yra pririšimo vartai, kurie susaisto subjektinę ir objektinę krypti moraliniu ištikimybės priesaku, kad sąmonė nenusisuktų nuo pagrindinės savo gyvenimo perspektyvos, su ja susisaistytų ir įsipareigotų. Įšventinimas yra galutinis etapas, kuriama atsiveria tiesos pasaulis, įeinama į visumą regintį būvį, tampama tiesos turėtoju, kuris yra įveikęs savo subjektyviosios dalies trauką, mano atveju tai „mockuva", ir objektyviosios dalies pančius - tai „Lietuva". Šioje vietoje įvyksta vadinamasis „kolapsas", pasiekiamas kelio pabaigoje, kuris gali būti sėkmingas, pakylant į aukštesnio sąmoningumo buvį ir nesėkmingas, kaip F. Nietzsche'ės atveju, kuriame „tiesos smūgyje" subyrėjus sątvaro „nyčijai" ir „Deutchland", jį ištiko vadinamasis „beprotybės priepuolis", kuriame jis nesusitvarkė su galutinės fazės psichiniu krūviu, sugriuvus kognityvinei tvarkai, tapus šviesos arka. Aplinkai nusprendus, kad jis „pavojingas beprotis", F. Nietzsche'ė buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę, kurioje jis praleido savo gyvenimo paskutinius dešimt metų. Tad bendrais bruožais jo kūrybinė kelionė atitinka mano propaguojamą 9VD, kurios rėmuose galima išdėlioti visus jo veikalus.

DS - MS1 [individualumas] - „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" (1872)

         MS2 [nesekimas] - „Nesavalaikiai samprotavimai" (1876)

         MS3 [viešpatavimas] - „Ryto žara" (1881), „Moralės genealogija" (1887)

         MS4 [karas] - „Antikristas" (1888), „Stabų saulėlydis" (1888), „Vagnerio atvejis" (1888), „Nietzsche prieš Wagnerį" (1888)

         MS5 [transcendavimas] - „Žmogiška, pernelyg žmogiška" (1878), „Linksmasis mokslas" (1882), „Anapus gėrio ir blogio" (1886)

         MS6 [kelio davimas] - „Ecce homo: kaip tampama savimi" (1888)

         MS7 [ištikimybė] - „Taip kalbėjo Zaratustra" (1883)

         MS8 [įšventinimas] - „Valia viešpatauti" (1901, 1906)

         MS9 [begalybė] - „beprotybės priepuolis" (1889)

Ankstesniame skyrelyje paaiškinau, kad santykyje tarp MS ir DS, F. Nietzsche'ė yra [prieš] pozicijoje, tad jis atsisukęs į save, aukština savo Aš, siekia begalinės valdžios ir galios, propaguoja individualizmą, atsisako susilieti su „minia". Šią poziciją nukreipus į metafizinį anapus, tai tampa aršia kova prieš religiją ir įsikomponuoja į „Šėtono sukilimo" archetipą, kas matosi tokiuose pavadinimuose kaip „Antikristas", kuriuo atvirai skelbiama skaras istoriniam Kristui ir Katalikų bažnyčiai; „Anapus gėrio ir blogio", kuriuo skelbiamas karas krikščioniškai moralei. Tai antigelminis požiūris, neigiantis metafizinę realybę, ją paskelbiant „pasaka". Tačiau, naudojantis mano pateikta metafizikų klasifikacija, F. Nietzsche'ė neigia mitologinę ir erdvinę metafiziką, tačiau vietoj jos siūlo laiko metafiziką, kuri įsikūnijusi istorijoje, galinčioje būti praeities ir ateities. Nietzsche'ės metafizika yra istorija, į kurią jis siūlo perkelti visą savo energiją, nes į šią realybę galima nukeliauti tikru nukeliavimu, nes viskas juda, kinta, tampa ir nieko nėra pastovaus. Egzistencija srūva laiko upėje, nepaliaujamai tapdama ir kiekvienas momentas yra nuolatinė kova už viešpatavimą, priešinimasis laiko ir istorijos tėkmei, kad įtvirtintum savo valią kaip galios kvantą kokioje nors viešpatavimo formoje, paliekančioje gigantiškus monumentus, įrodančios titanišką valios išlydį, kuris toks galingas, kad palieka tūkstantmečiais stovinčius istorinius reliktus. Išorėje - tai su religija susijusi architektūra, viduje - galingos civilizacinės idėjos, sukurtos civilizacijos lygio asmenybių, kurių paveldas žmonių sąmonėse išlieka tūkstančius metų. Tai, kad nyčiškas principas susijęs su Šėtono archetipu, parodo „Šėtono bažnyčios", įsteigtos A. S. LaVey, 1966 metais, Kalifornijoje, doktrina. Savo „Šėtono biblijoje" (1969) A. S. LaVey seka F. Nietzsche'ės kai kuriais principais ir atitinka 9VD vidinę, subjektyviąją dalį, kaip antai individualizmas, nesekimas, viešpatavimas, karas, imoralizmas, hedonizmas ir pan. Tai [prieš] yra turint omenyje nusisukimą nuo transcendencijos, atsisukimą į save, į gyvenimą, atmetant Jėzaus iš Nazareto [su] poziciją pilnu atmetimu. Šiame principe nėra Kito, tik AŠ ir mano Valia. Tai ateistinis principas, kuris erdvinę pasaulio kosmologiją pakeičia laikine egzistencijos istorija, kurioje siekiama globalinio „Šėtono bažnyčios" įsiviešpatavimo, kuri iš tikro yra Šėtono-Antikristo-Nietzsche'ės-kiekvieno satanisto, kuris eina 9VD tik iki ketvirtų vartų, arba kosmologinę metafiziką pakeičia istorija - tolesniuose vartuose.

Sudėtingiausia problema F. Nietzsche'ės 9VD kelionėje yra jo beprotybė, nes kyla klausimas, kodėl jis stiprios valios, genealaus proto propaguotojas, sugebantis savo psichologo įžvalga ant menčių paguldyti didžiausius istorijoje žinomus genijus, neatlaikė devintų vartų išbandymo? Daugeliui žinoma prabudimo, tiesos nušvitimo, praregėjimo būsena, kurioje žlunga vidinė idėjų ir sąvokų tvarka, susijusi tiek su savo asmens samprata, tiek su pasaulio, kuriame gyveni, santvarka, integruota į psichinę substanciją. Tai „nyčijos" ir „Deutchland" pilna dezintegracija ir griūtis, su kuria pirmapradis metafizinis žmogus, turintis tokią ilga filosofinės būsenos patirtį, turėjo pakankamai greitai susitvarkyti. Tačiau nepaisant karingų išorinių pareiškimų ir savo aristokratiškos asmenybės demonstravimo, kuriai lemta valdyti ir viešpatauti, vidinis branduolys pasirodė nepajėgus pakelti atsivėrusios tiesos naštą, kurios jis buvo dezorientuotas, išmuštas iš pusiausvyros. Ši patirtis, tikrovės praradimas, žinomas visiems dvasiniams lyderiams, kurioje iškrenti iš įprastinės sąmonės būsenos, tampi pirmapradžiu ir laukiniu. Tačiau praradus savisaugos instinktą ir pilnai šioje būsenoje atsiskleidęs, darai bepročio įspūdį, kuris pavojingas „normalių žmonių visuomenei" - tada seka sankcijos ir susidorojimas. Aštuntų vartų etape, įšventintas į tiesos pasaulį prarandi tikrove, tačiau norėdamas tapti tikra begalybe, turi išlaikyti šį paskutinį išbandymą, kurioje privaloma maksimali savikontrolė, kurioje tik „žiūri" ir nieko „nedarai". To nepasiekus - didelis pavojus sulaukti F. Nietzsche'ės likimo ir užbaigti gyvenimą beprotnamyje.

Dėl šios priežasties - 9VD doktrina ir Begalybės kelias, tinkamas ne bet kam, nes reikia turėti stiprią valią ir tvirtą dvasią, priešingu atveju - tiesa apakina, pakrinka mintys ir veiksmai, žlunga vidinė tvarka ir vietoj to, kad taptų metafiziniu žmogumi, filosofas išprotėja.

Citata iš: cs  vasario 12, 2023, 15:38:53Tarkime, kad gamtos civilizacijos buvo brandi savo galutiniu proto rezultatu ir technologijomis, dabar ši pažanga nebūtų labai vertinga. Tik jei imtume pavienius atvėjus ir išdalinant šią civilizaciją į dalis. Paiimtume kurios dalys "svarbesnės" ir jas sau pritaikytume. Ar tai būtų civilizacijos atmaina?

Pirmiausiai reikia žinoti, kas yra civilizacija laikoma tradiciškai ir ką aš laikau civilizacija savo sistemoje. Tradiciškai civilizacijos yra tautiniai junginiai, kurie senojoje istorijoje buvo pasiekę aukščiausią, savitą išsivystymo lygį. Tai Šumerai, Egiptiečiai, Indai, Graikai, Rodmėnai, Germanai.

Bet galima žiūrėti ir kitaip, pagal realybės įvaldymo laipsnį, kiek jos pažinta ir suprasta. Tai mano metodas, pagal kurį yra juodojo drakono ir baltojo drakono civilizacijos, kurios neskirstomos pagal tautas, karalystes, imperijas. Vadinasi yra senoji planeta su visomis jos istorinėmis civilizacijomis, kurios yra juodojo drakono ir yra naujoji planeta, kuri susikūrė atsiradus mokslui, tai yra baltojo drakono civilizacija.

Tad paprastų dalių neužtenka norint sukurti naują civilizaciją, nes jeigu tos dalys nėra techninė metafizika, jos visos bus juodojo drakono civilizacija savo įvairiomis kultūrinėmis formomis ir atmainomis, pirmiausiai tautinės kalbos forma.

Citata iš: klajunas  vasario 13, 2023, 16:21:25kuri susikūrė atsiradus mokslui, tai yra baltojo drakono civilizacija.

Istorija daugeliu atvėjų yra užrakinta, keista ties civilizacijos tema, kur kitos, senesnės civilizacijos nepažinusios racionalaus principo, vistiek liko racionalaus principo dalimi. (Keistas raidos etapas). Žinau, kad mokslas ir racionalumas, pagal idėją yra tikras faktas, kuriame nepaneigiamas civilizacijos brandos lygis ir raida. Čia yra išpildomos visos civilizacijos kultūrų prasmės, kalba. Tačiau istorija, mano nuomone, užrakinta ties aukštesnių civilizacijų raidos etapais, kuriuos ji gamina. Kalbant apie dalis, kurios "svarbesnės" ir kurios iš tų dalių pritaikomos, prie dabartinės civilizacijos yra bendrai apibrėžta "racionalumu".

Racionalumas, taip pat ieškomas mano metode, kur turiu "dirbtinio gebėjimo" atvėjį. Ties civilizacijos tema, apybraiža yra skirta ne kurti civilizacijas, bet analizuoti. Tas faktas apie civilizacijas "dirbtiniame gebėjime" yra atėjęs nuo mokslo, filosofijos, religijos pavyzdžių. Kad kiekvieną pavyzdį paaiškinti, kurios yra: graikų, romėnų, izraeliečių, neturiu tiek laiko, bet turiu vaizdą, kuris idėjinis. Mano supratimas apie civilizacijos kūrimąsi yra daugiau linkęs į egiptiečių civilizaciją. Bet kaip atmainą turiu visą idėjinę sampratą lyginant su dabartimi.

Dirbtinis gebėjimas, mano metode, yra eksperimentinės prigimties tiesa, kur dominuoja dirbtinis pasaulis, ištaka su dirbtinumu. Tai glaudžiai gali artėti prie racionalumo, bet lieku prie nuomonės, kad to nereikia.

Kiek dalykų galima išskirti iš racionalumo kaip tikrą idėją? Kiek mačiau, pradėjote kurti apie racionalumą didelį teorijos paaiškinimą. Baltojo drakono civilizacija ir juodojo drakono civilizacija, daugiau linkta link mito ar ezoterikos, racionalumo ir pats pavadinimas?

Citata iš: cs  vasario 13, 2023, 18:01:10Kiek dalykų galima išskirti iš racionalumo kaip tikrą idėją? Kiek mačiau, pradėjote kurti apie racionalumą didelį teorijos paaiškinimą. Baltojo drakono civilizacija ir juodojo drakono civilizacija, daugiau linkta link mito ar ezoterikos, racionalumo ir pats pavadinimas?

Pagal mano sampratą, protas kaip psichinė individo dalis turi kelis akivaizdžius sluoksnius, kurie vadinami logoforma - psichinė substancija kurioje gimsta logika ir lingvoforma - psichinę substancija, kurioje gimsta kalba ir jos ženklinimo sistema. Racionalumas yra šių "loginių" substancijų įvairios formos ir vystymasis, žinomas kaip matematikos istorija.

Ši tema mano knygose paliesta tik bendrais bruožais, nes pagrinidnis tomas, kuriame ji pilnai bus atskleista, yra 12, vadinamas "Rišlio teorija".

Paprastas, tik psichologinis žmogus yra homo sapiens, o išsivystęs prote, tai yra racionalus, yra homo rationalis. Ar protas suteikia civilizacijai naudingų sugebėjimų, bet tų, kurie kyla iš inžinerijos ir technikos, neatsakytas klausimas, nes jis priklauso nuo to, kur šis kelias nuves, ir kas slypi už uždangos, transcendencijoje. Be supratimo kas yra žmogus vystyti techninį civilizacijos aspektą - pavojinga.

Šį aspektą vadinu drakono akimi, arba mintirega, kurioje žmogus geba matyti tai, kas yra už vaizdo, atveriant tarsi antrą sensoriumą, kuris yra "naujų dėmenų laksatinis ekranas". Nuo to, kiek čia supratimo apie metafizinę gelmę priklauso, kiek žmogus supranta anapusinio pasaulio ir kiek nori primesti jam technines funkcijas.

Tačiau tai istorinis aspektas, kuris lemia planetos vystymąsi. O asmeninis yra mitinis, kur žmogus domisi ne tiek žmonija, kiek asmeniniu likimu po mirties, kur jis keliauja transcendencijoje po pasaulius kaip mito aprašomoje erdvėje.

Todėl, kiek kalbama apie žmoniją kaip visumą domina racionalumas, civilizacija; o kiek žmogui rūpi jo asmeninis likimas - tai ezoterika, noras įminti anapusinės karalystės paslaptį, kad žinotų ar jis išnyksta, ar ne. Į tai atsakoma mito teorija.

Citata iš: klajunas  vasario 14, 2023, 14:07:15apie metafizinę gelmę

Neturiu informacijos apie metafizinį žmogų, kuris ateina kitu metafiziniu žmogumi. Taip apie racionalumą, kuris kyla iš metafizikos, kuri filosofijoje dar turi ateiti, turi turėti resursų. Net ir protiniams gebėjimams reikia paruošimo, nes informacija, kuri prieš tai turėta ir patirtis yra ontologinė. O į patirtis žvelgiu, kad kur anapusybė ir transcendencija savo gylyje yra, turi ateiti kitu metafiziniu žmogumi.

Mano samprata, yra gelmė, kuri dirbtiniame gebėjime "eksperimentinė prigimtis". Čia gali atsirasti racionalumas, bet šioje vietoje yra objektyvumo prasmė kaip "neįžeminta elektra". Neketinu sakyti, kad dirbtinis gebėjimas kažkaip atsiranda pozicijomis, ir toliau kurios daug nusimano apie transcendenciją, anapusybę. Tai yra tik metodas, kuris ateina kaip analizės atvėjis. Apkrauti nereikalinga informacija nėra mano toks siekis.

Citata iš: klajunas  vasario 14, 2023, 14:07:15kiek kalbama apie žmoniją kaip visumą domina racionalumas

Kiek kalbėjau, mano kryptis, dirbtiniame gebėjime nėra racionalumo. Taip pat, neturiu tokio paruošimo, kuris skirtas racionalumui. Todėl, mano samprata "viena visuma" yra daugiau užrakinimas istorijos raidos. Šį užrakinimą galima pastebėti kai visuma savo raidoje turi kartoti ir pereiti metafiziką, nieko iki galo nežinodami, arba gyventi tame pačiame raidos gelmės lygmenyje. Bet beviso to yra ir "raida".

Citata iš: klajunas  vasario 14, 2023, 14:07:15Šį aspektą vadinu drakono akimi, arba mintirega

Minties vaizdai yra patirtys, bet mintys racionalioje fenomenologijos formoje "apkarpomos", įsivedant į visumos suobjektyvintą sistemą. Kažko daug negalima pasiekti. Tik galima turėti vietinį pasiekimą su sau pripažintais privalumais.

Daugiau ar mažiau, įžvelgiu tai kaip gelmės sampynas, kurios netikros. Anapusinis vaizdas, gali būti iliuzija, kuri yra kelyje vienos trajektorijos, be jokios užluolankos. Tas pats, kaip įdėti tas pačias formas į rinkinį, bet dar nematyti vėlesnių veiksmų, o vėliau jau pamatyti.

Ar yra individualiai pastebėta metafizika, kuri ateina su metafiziniu žmogumi anapusybėje, anapusybės sensoriais?

Žaliasis liberalizmas

Viena iš „Sievos teorijoje" (2020) paskelbtų idėjų buvo vadinamasis gyvenimo mastas, priklausantis nuo egzistencijos masto ir laisvės masto. Prie šių dar pridėjus gylio būtyje kategoriją ir veiklos bei mąstymo vektorių komponentą, gaunami visi pagrindiniai žmogaus sątvarą sudarantys dėmenys, kurie reikalingi jo apibrėžimui. Iš šių dėmenų svarbiausiu laikau laisvės mastą, nes nuo jo priklauso, kokias vystymosi galimybes turi kiti komponentai. Šis klausimas turi du pagrindinius vertinimo būdus, kurių vienas yra istorinis, o kitas yra metafizinis. Istorinis laisvės mastas priklauso nuo susitarimo ir valingo apsibrėžimo, kuris vyksta politinės doktrinos kontekste, nustatančios pagrindines santvarkos normas. Šis laisvės masto įgalinimo principas priklauso nuo žmonių valios, nuo to, kaip jie geba susitarti ir vienas kitą apibrėžti. Tuo tarpu metafiziniu požiūriu laisvės mastas - tai iš žmogaus gyvybinės šaknies ateinantis sugebėjimas atspindintis jo prigimtį ir esmę. Todėl į žmogų galima žiūrėti kaip į vidinį laisvės kvantą, užprogramuotą jo laukinėje prigimtyje, ir kaip proto tvarkos suformuotą socialinę egzistenciją, kurioje laisvė racionalizuojama, sunorminama, paliekant tik pozityvų jos aspektą, žinant, kad natūralioje prigimtyje laisvė yra ne tik gėriui, bet ir blogiui. Todėl, tvarkant metafizinės laisvės gaivalingą siautėjimą, primetant civilizuotas formas, ta blogoji šaka - nupjaunama ir delegitimizuojama. Tai pagrindinis skirtumas tarp laukinės ir civilizuotos tvarkos.

Tačiau šis pirminis laisvės problemos sutvarkymas priklauso nuo politinių priemonių, kuriose yra vadinamosios ideologijos, šį bendrą metafizinį dėsnį susiaurinant, apibrėžiant įvairias galimas filosofines pozicijas ir paverčiant jas politinėmis ideologijomis. Tai sątvaras, kurio centre yra pats save apibrėžiantis psichovektorius, galintis turėti psichologinę ir racionalią bazę ir linkstantis prie vienos ar kitos politinės tvarkos. Šioje vietoje bazinis laisvės principas suvedamas į laisvę judėti ir laisvė turėti. Laivė judėti reiškia nepriklausomą gyvybę ir gyvenimą, kuriame esi pats sau šeimininkas ir renkiesi vietą kur gyventi ir kur dirbti. Laivė turėti susijusi su privačiu turtu, kurį sukuri savo fiziniu ir protiniu darbu arba įgyji sąžiningų mainų keliu; taip pat ši laisvės forma susijusi su pasaulėžiūra, kuri yra teisė turėti savo mintis, pasaulėžiūrą, nebūti už jas persekiojamu ir žudomu. Gyvenimo masto laisvės komponentas priklauso nuo galios, kurią esi sukaupęs asmeniškai ar savo giminėje. Tai reiškia, kad skirtingų žmonių laisvės mastas skiriasi, nes jie turi ne vienodus išteklius, kuriais galėtum tą savo mastą pagrįsti. Kaip šie galios santykiai reguliuojami jau priklauso nuo santvarkos, kurioje gali būti konkursų arba kastų sistema, tai yra pozicijas laikant tik asmeninėmis, priklausančiomis nuo individualių sugebėjimų arba kolektyvinėmis, esančios klanų, giminių ir dinastijų rankose. Atsiradus veržliai, dinamiškai protu grįstai civilizacijai, patogesnė yra dinamiška tvarka, nes civilizacijos pažangai reikia vis naujų protų, kurių vertė neasocijuojama su socialiniu statusu ir kitais neesminiais kriterijais. Vadinasi senoji sistema - stagnacinė, o naujoji - daugiau rotacinė.

Politika yra savo interesų gynimo ir derinimo su kitų grupių interesais menas, o interesai priklauso nuo to, kuo yra žmogus. Jeigu jis turtingas - gina turto interesus, jeigu neturtingas - neturtingų žmonių teises nuo išnaudojimo, vergovės ir orumo žeminimo. Tai pirmiausia minėta laisvė judėti, būti nepririštu prie vietos ir žmonių, po to - laisvė dirbti, auginant savo turtą ir rangą visuomenėje. O jeigu domina dar aukštesnė socialinė pakopa - turėti savo pažiūras ir įsitikinimus, kurie yra vadinami minties laisve (laisvė turėti nepriklausomą, nekontroliuojamą, neužgrobtą mąstymą). Jeigu politinė santvarka demokratinė, pagrįsta rotacijos principu, o ne stagnacijos, kastų, klanų ir ryšių, tai turi galimybę dalyvauti politikoje, tapdamas santvarkos normų prižiūrėtoju ir formuotoju, kuris, esant pakankamai rinkėjų paramai, turi teisę keisti esamą tvarką. Vaidinasi yra du dalyvavimo politikoje būdai: remti savo idėjinį lyderį ir pačiam tapti politinės santvarkos formuotoju. Dar vienas būdas - idėjų platinimas, dalyvavimas diskusijose, argumentavimas, realybės demonstravimas ir kitoks informacinis bei kūrybinis aktyvumas. Šiuo metu planetoje išryškėjusi kova tarp seno ir naujo, senųjų civilizacijos formų ir naujųjų, kur praeities puoselėtojai yra vadinami konservatoriais, o naujos ateities formuotojai - liberalais. Bendrai tariant, šis procesas reiškiasi kaip konfliktas tarp dviejų stovyklų: globalistų ir nacionalistų. Globalistai yra planetiniai oligarchai valdantys multinacionalines korporacijas, kuriems nacionalinis susiskaldymas, tautinis feodalizmas - nepalankus, tad jie nori centralizuoti visą planetą, kad vietiniai klanai netrukdytų vystyti jų projektus. Tuo tarpu vietiniam gyventojui tauta veikia tarsi koks apsauginis mechanizmas, saugantis jį nuo oligarchų ir korporacijų siautėjimo, kurios galvoja tik apie savo pelnus ir nori tokios santvarkos, kurioje jų ambicijoms nebūtų daromos jokio humanitarinės kliūtys. Pavyzdžiui, tai ypač ryšku vystant technologijas, kurių saugumas - abejotinas ir kurių pasekmės - visiškas gerovės sistemos žlugimas bei technofašistinės diktatūros įsigalėjimas. Akivaizdu, kad čia susiduria dviejų skirtingų stovyklų interesai, planetinių oligarchų ir vietinių gyventojų, kurių galių skirtumas toks milžiniškas, kad gyventojas praranda savo gyvenimą ir net gyvybę, jeigu nėra racionalaus interesų derinimo mechanizmo, kurio pagrindinis instrumentas šiuo metu yra nacionalinės valstybės, valdomos tautos, demokratinėje santvarkoje.

Be šių pagrindinių demarkacijos linijų yra ir siauresnių, kaip antai kairė-dešinė-centras, konservatoriai-liberalai siaurąja prasme, žalieji ir t.t. Kurioje vietoje yra mano pažiūros, galima pademonstruoti paprasta schema, kurioje save apibrėžiu kaip nacionalistą-liberalą-kairįjį-žaliąjį, nes laikau, kad vystantis urbanistinei-techninei dirbtinei ekosistemai, gamtosaugos klausimas darysis vis aktualesnis, kuris laikui bėgant gali tapti svarbiausia problema, nes bus išgyvenimo ar mirties klausimas. Gamtos kategorija apima visą gyvybę, žmogišką, nežmogišką ir jai klestėti reikalingą aplinką, todėl pasisakau prieš miestų vystymą, žmogaus gyvybės ir gyvenimo sufunkcinimą, transhumanizmą, pohumanizmą, psichotroniką, žmonių ir daiktų internetą, virtualią realybę, DI ir hologramas. Tačiau kadangi esu liberalas, manau, kad toks nusistatymas neturi būti primetamas prievarta, bet turi būti keliamas žmonių sąmoningumo ir supratimo lygis, kad jie patys galėtų apsispręsti ir pasirinkti. Bandyti nedraudžiama, tačiau turi žinoti kokia pasirinkto kelio galutinė stotis ir ar norime tokios ateities. Atitinkamai, jeigu nenorime, kokia prasmė šiuo keliu eiti? Kaip jau sakiau, pagrindiniai šios pozicijos priešai yra dešinieji globalistai, ginantys planetinius oligarchus, pasisakančius už radikalų transhumanizmą, pohumanizmą, DI, žmonių internetą, psichotroninę vergovę ir pilną biologinės žmonių rūšies robotizaciją, kuri yra pagrindinis metafizinis ir istorinis iššūkis laisvei vystantis baltojo drakono civilizacijai. Apskritai prieš ją nepasisakau, tačiau jeigu ji įgyja nepageidaujamą formą, ji turi būti dekonstruojama ir išmetama. Žinoma, planetiniai oligarchai turi savo interesus ir jie savo begalinės sąmonės būsenoje laiko, kad turi istorinę teisę tapti vadinamaisiais „žemės valdovais" propaguotais F. Nietzsche'ės. Tačiau ši sątvaro pozicija yra pilnai divergentinė, norinti įnulinti beveik visą žmoniją, todėl ji niekaip nesuderinama su laisvės ideologija ir metafizine žmogaus prigimtimi.

Vadinasi, filognozijoje stengiuosi ginti neturtingos žmonijos dalies prigimtines teises, kurių pagrindinė yra metafizinė ir politinė laisvė, nacionalinė valstybė, kuri yra pagrindinė atsvara prieš globalistinius oligarchus, ir antitechnologinę orientaciją, pirmiausiai omenyje turint naujausias technologijas, kurios tikslas - saugoti natūralią ekosistemą, mažinti urbanizacijos, industrializacijos ir pohumanizacijos planetai ir gyvybei daromą žalą. Todėl vadinamieji žalieji užsiima ne tik gamtosauga, bet šiais laikais pasisako ir už natūralų žmogų, tad yra prieš transhumanizmą, psichotroninę vergovę, žmonių internetą, hologramas. Svarbiausias tikslas, kad vystant technologinę civilizaciją nebūtų panaikintos žmogaus teisės, nes protinė tvarka, politinė sistema turi tarnauti gyvybės vystymui ir būti tik interesų derinimo įrankiu, o ne valia viešpatauti ir vienašališku planetos išnaudojimo projektu, tarnaujančiu kokiam nors rinktiniam klanui, kurio veiklos mastas peržengia leistinas ribas ir žmonija turi teisę jį pašalinti, kad išlaisvintų gyvybę.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/02/politine-santvarka.jpg)

Citata iš: cs  vasario 14, 2023, 17:00:41Ar yra individualiai pastebėta metafizika, kuri ateina su metafiziniu žmogumi anapusybėje, anapusybės sensoriais?

Šioje vietoje dar tik ruošiu metodą ir galimybes. Pavyzdžiui, apie tai kalbėjęs I. Kantas yra skeptiškas, o aš manau, kad ateis laikas kuomet tai bus įmanoma. Bet, žinoma, aš, bent dabartinėje būsenoje, nesu "ekstrasensas".

Šioje vietoje yra dvi pakopos, kurias vadinu inversijos galimybe, kuri yra "hipostratos teorinė sintezė", kuri atveria nematomo klodo, kaip elektromagnetizmas, struktūras; ir eksversijos, vadinamos "hipostratos technine sintezė", klodui primetanti naudingą funkciją. Tam, kad tai būtų įmanoma, reikia kažkaip klodą paimti į kontrolę, surasti valdymo metodą. Ir kad tai įmanoma rodo mokslo pažanga, kuri valdo paviršinius nematomus kvantui, kaip elektronai, laukus, kaip elektrinis ir magnetinis ir t.t. Akivaizdu, kad tai ne vieninteliai klodai ir manau, jog įmanoma taip pat užvaldyti dvasinius laukus.

Teorinė sintezė įmanoma kaip "dvasinė intuicija" arba kaip matavimo technika, kuri gali išmatuoti ir įekraninti nematomus juslėmis parametrus.

Citata iš: klajunas  vasario 19, 2023, 10:51:37Teorinė sintezė įmanoma kaip "dvasinė intuicija" arba kaip matavimo technika, kuri gali išmatuoti ir įekraninti nematomus juslėmis parametrus.

Tai skamba kaip pasąmonė. Bet, šioje vietoje dvasių pasaulis ir fizinis pasaulis, gali būti skirtingas ir skirtingai sąmoningai suprantamas, todėl manau, kad turi ateiti skirtingi žmonės su skirtingomis sąmonėmis iš skirtingų pasaulių. Todėl, po kolkas nematyti, kaip vieno bendro pasaulio, kuris būtų bent pasiskirstęs vienodai suprasti fizinio pasaulio ir dvasinio pasaulio.

Mano ne ezoterinė sritis ir neturiu daug informacijos apie dvasios "sąmones", bet galiu pasakyti, kad tai yra skirtingų sferų, pasaulių "skambesys". Jo apjungti nėra galimybių, ne dėl to, kad šiuo metu negalima praktikuoti, bet nėra iki tiek pažengta ir įmanoma. Ekranizuoti šį žmogaus atėjimą iš dvasių pasaulio, nėra tokių technologijų ir galbūt jos neveiks.

Ekstrasensai turi savo modelį ir metodą, kuris daugiau yra iš fizinio pasaulio informacijos sukūrimo. Bandyti dvasių pasaulį pamėgdžioti yra ekstrasenso darbas, bet jis neaiškus ir nepilnas, kaip metodas.

Apie šeštą pojūtį, negaliu pasakyti daug. Kokią ezoterinę praktiką turite?

Citata iš: cs  vasario 21, 2023, 10:36:40Apie šeštą pojūtį, negaliu pasakyti daug. Kokią ezoterinę praktiką turite?

Vienintelė "praktika" kurią turiu yra vadinamoji drakono akis, DA, nuo kuris išsivystymo priklauso kiek matai realybės. Dar kitaip ją vadinu gnostine akimi arba minitirega, kuri yra transcendencijos matymas mintimis. Apie tai šiek tiek daugiau naujausiose knygose, pradedant nuo 6 tomo "filognozijos pradmenų".

Čia nesiplėsiu, nes viskas yra mano knygose. Ko nors naujo nepasakysiu, nes tai - kitų tomų turinys, kurio iš anksto neatskleisiu.

Transglobalistinė perspektyva

Galima sakyti, kad technologinė konkurencija dėl kosmoso užkariavimo prasidėjo 20 a. viduryje tarp pagrindinių planetoje karaliavusių supervalstybių. Jų tikslas buvo išžvalgyti artimiausią kosminę erdvę ir sukurti priemones, kuriomis kosmosu galėtų keliauti žmogus. Tik išvysčius šias technologijas galima kalbėti apie nežemiškų dangaus kūnų kolonizavimą, Žemės civilizaciją paverčiant kosmine. Numatomi tokie gyvenimo kosmose tipai: transportiniuose laivuose, kosminėse stotyse, mėnuliuose, planetose. Kadangi kosmosas yra netinkamas gyvybei, reikalinga dirbtinių biosferų technologija, kuri gebėtų imituoti natūralią biosferą, sukuriant gyvybei reikalingas sąlygas protu. Tai reiškia, kad yra dvi problemos: kosminio variklio, galinčio skraidinti kosmosu dideli greičiu ir gyvybės kapsulės, leidžiančios gyventi gyvybei netinkamose sąlygose. Išsprendus šias problemas, Žemė taps kosmine civilizacija, kuri pirmiausiai kolonizuos Mėnulį, Marsą, sukurs artimąsias ir tolimąsias kosmines stotis ir pavers žmogų kosmine rūšimi.

Filognozijoje, kurioje viena iš sprendžiamų problemų yra technikos ir gyvybės teisingas suderinimas, kad techninis vystymasis nepasuktų žmogui nepalankia kryptimi, siekiama apmąstyti kosminės civilizacijos pagrindus, siekiant maksimaliai išplėsti žmogaus veiklos mastą, kad žmonijos akiratis išsiplėstų ne tik iki planetinio globalizmo suvokimo, bet pasiektų kitas žvaigždes ir būtų ne „gaublinis", bet kosminis. Tai reiškia, filognozijos propaguojama idėja yra transglobalizmas, peržengiantis ideologinę ir politinę dimensiją ir tampantis filosofine bei technine problema, kur klausimas kas galingesnis pakeičiamas klausimu kas protingesnis, nuo kurio priklauso, kas pasiims kosmosą. Pasiims tie, kas sugebės išspręsti minėtus klausimus: gyvybės kapsulės ir kosminio transporto. Tam, kad nebūtų šios problemos uzurpavimo, kad jis nebūtų galingų ir turtingų organizacijų „privatizuotas", bandoma šią temą padaryti vieša, idėjas visiems prieinamas, kad šioje srityje atsirastų kuo daugiau žaidėjų, neleidžiančių monopolizuoti kosmoso, padaryti jį privačiu, žmoniją uždarant paviršiaus garde.

Tam reikalingas toks paprastas kosminio variklio mechanizmas, kad prilygtų vidaus degimo varikliui, kurį galima būtų gaminti masiškai ir padaryti prieinamą beveik kiekvienam Žemės gyventojui. Turiu omenyje antigravitacinius variklius, pritaikytus privatiems lengviesiems lėktuvams, atitinkantiems saugumo ir kainos reikalavimus. Tik pasiekus šį tikslą, kosmosas bus prieinamas visiems ir bus įmanoma išvengti priklausymo nuo planetinių korporacijų, oligarchinio feodalizmo ir žmonių atribojimo nuo kosminių kelionių bei nuosavybės anapus Žemės. Dėl šios priežasties antigravitacijos mechanizmo tyrimai yra viena iš pagrindinių filognozijos praktinių problemų, kuria užsiima „Filognozų asociacija". Kosminė civilizacija yra milžiniškas veiklos masto padidėjimas, kuris numatomas ne tik žmonijai kaip civilizacijai, bet ir kiekvienam žmogui, kuris galės tapti net privačiu „kosmoso užkariautoju", neatiduodant šios privilegijos valstybei, karo pramonei, verslo magnatams. Tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu kosmoso transportas bus ne pramoninis, bet asmeninis, technologiją supaprastinant ir atpiginant iki tokio lygio, koks reikalingas privačiam naudojimui. Tik taip civilizaciją galima pasukti kryptimi, kuri išsaugos žmogaus laisvę, pritaikius individualiai sąveikai, kurioje žmogus ne vergas, bet šeimininkas.

Taip pat, sprendžiant juodojo ir baltojo drakono civilizacijos dilemą, manau naudinga Žemę padaryti laisva nuo technosferos invazijos į gamtą vieta, visą dirbtinę realybę perkelti į tas kosmoso vietas, kuriose nėra gyvybės. Tai reiškia negyva materija - technologizuojama, o gyva - paliekama natūrali. Šiuo tikslu į Mėnulį bei Marsą galėtų išsikelti pramonė, fabrikus būtų galima paversti kosminėmis stotimis ir visą pramoninę produkciją gaminti kosmose, o Žemę paversti laisva nuo pramonės ir didmiesčių. Žinoma, tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu bus labai išvystytos technologijos, transportas bus asmeninis, o ne pramoninis, krovininis ir karinis. Tokiu atveju Žemė pavirstų į savotišką oazę, kurioje būtų draudžiama naikinti gyvybę, užiminėti hipostrata neleistinomis technologijomis, kuriančiomis gyvybei pavojingas anomalijas. Aukščiausias pasiekimas šioje vietoje, kuriam, manau, reikės tūkstančio metų yra dviejų žvaigždžių sujungimas, kurį įgalins tarpžvaigždinis kosminis laivas, galintis nukeliauti nuo vienos žvaigždės prie kitos per pakankamai trumpą laiką. Kitas transportas bus vietinis, tinkamas keliauti vietinės žvaigždės aplinkoje ir kurti čia gyvybei pritaikytas technosferas, kaip kolonijos planetose ir mėnuliuose, kosminės stotys, transporteriai. Tam reikia priemonių, kuriomis galima lengvai įveikti dangaus kūnų trauką ir keliauti kosmine erdve dideliu greičiu.

Tai yra pagrindinis filognozijos tikslas, kurios formulė yra MS (1) - R (200) - T (200) - DS (999). Tai reiškia, kad MS (1) lygyje judantis pažinimas - tik kognityvinė psichologija arba bendroji psichologija, kuri reikalinga žmogaus asmens pažinimui, jo pagrindinių savybių apibrėžimui, kurios reikalingos norint būti technikos valdovu; DS (999) yra visa ta nematoma transcendencija, slepianti nematomus klodus, kurie žmogui turi suteikti galimybes tapti galingiausia rūšimi galaktikoje; R (200) yra teorinės sintezės vieta, kurioje turi išryškėti antigravitacinės levitacijos įvaldymo klausimas, sukuriant šią savybę gamtoje valdyti leidžiančią teoriją; T (200) yra techninė sintezė, kuri praktiškai įgyventina privataus kosminio transporto svajonę, kuri tokia paprasta, pigi ir saugi, kad prieinama kiekvienam, ir kiekvienam žmogui suteikia galimybes tapti „astronautu". Kaip suprasti, ką slepia DS (999) yra pagrindinis klausimas, kuriam išspręsti reikia suvokti, kas yra masyvių kūnų gravitacija ir kaip ją įveikti. Šis klausimas susijęs su klodų problema, kurių pavyzdžiai yra elektrinis ir magnetinis eteris, elektromagnetiniai spinduliai ir pan. Dar vienas, elementarus klodas yra atmosfera, kuri pasižymi svarbia savybe, vadinama Archimedo jėga, kuri yra viena iš kandidačių į antigravitacinės levitacijos mechanizmo statusą. Kitas, pagalbinis klausimas yra R (200) kaip kalbos ir notacijos sistema, kurioje formuluojama antigravitacijos teorija, panašiai kaip fizikoje naudojama matematika. Filognozija nėra įprasta fizika, tad jos notacijos sistema - kitokia, originali, tačiau statanti ant tradicinio pamato ir pasitelkianti tradicinius metodus, kurie dar labiau išvystomi ir patobulinami.

Ši tema vystoma filognozijos dalyje, vadinamoje substratologija, kuri sąmonėje funkcionuoja kaip proto akimi matoma gnostinio kūno struktūra, vadinama rišliu, nurodanti į nematomą, metafizinę sąmonės gelmę, ją imituojant ir modeliuojant kaip valdomą struktūrą, kuri turi realųjį ir gnostinį polių, tarp kurių sukūrus pakankamo lygio lygybę bei tapatumą, prote manipuliuojant elementais, galima kurti hipostratos valdymo priemones. Gnostinis kūnas būtų savotiška hipostratinio kūno nuotrauka, kurią žinodami, tinkamai manipuliuodami tikrovės dalimis, galėtume kurti dirbtinę funkciją. Tam, kad suprastume, ko šiai funkcijai reikia, turime žinoti kosminius atstumus ir kokių jiems reikia greičių. Pavyzdžiui, iki Marso minimalus atstumas yra 55 mil. km., kuriems įveikti per 100 val. reikia skristi 550 000 km/h (155 km/s) greičiu. Be pačio judėjimo momento sukūrimo mechanizmo, kita sudėtinga problema būtų - energijos šaltinis, kuris greičiausiai ir nulemtų tokio lėktuvo skrydžio kainą. Iki šiol populiariausias judėjimo momento sukūrimo mechanizmas - reaktyvinis variklis, kuris iš tikro yra ne kas kita kaip „išorės degimo variklis". Toks mechanizmas vargu ar perspektyvus ir vienintelis fizikoje žinomas alternatyvus principas yra pasinaudoti ne kinetine, bet potencialine energija. Tai reiškia, kad šioje vietoje yra du susiję keliai: ieškoti Archimedo jėgos galimybių nežinomuose hipostratos kloduose ir judėjimą kurti naudojant potencialų skirtumą.

Svarbiausias klausimas, kaip visa tai pasiekti ir kaip išlikti pageidaujamų kriterijų rėmuose? DS (999) yra nežinoma teritorija, kurioje negali daryti, ką užsinorėjęs, nes čia yra visi gyvybę ir sąmonę kuriantys klodai, kuriuose anomalijos - nepageidaujamos. Tačiau labai tikėtina, kad jų ryšys su galima technologija - ne toks pavojingas, kad žmogus negalėtų įvedinėti dirbtinės funkcijos. Tačiau laikantis saugumo reikalavimų, vis tiek pripažįstama, kad pirmiausiai turi būti sukurta išsami gyvybės metafizika, kurioje būtų atsižvelgiama į jautrias gyvybės išlikimui sritis, kaip genetinis saugumas, intraląstelinio stabilumo apsauga, psichinių būklių kokybės paisymas, fizinio nuovargio perteklinėje radiacijoje normų laikymasis ir t.t. Kosminio laivo dinaminis elementas neišvengiamai sukels hipostratinę anomaliją, kuri gali būti dešimčių kilometrų dydžio, o tai reiškia, kad jis darytų nepageidaujamus poveikius visiems lėktuvu keliaujantiems keleiviams. Klausimas, koks šios anomalijos intensyvumas, kokia leistina buvimo anomalijoje trukmė, nesukeliant negrįžtamos žalos. Gyvenimo kosmose ir ilgalaikių kelionių poveikis gyvenimo trukmei - viena iš svarbiausių kliūčių, kurių išsprendimo galimybės apima nuo apsaugos priemonių iki regeneracinės medicinos.

Žmonių rūšis, pasiekusi kosminės civilizacijos lygmenį, tampa baltaisiais drakonais, kurių pagrindinė vystymosi kryptis yra vidinė, susijusi su protu, pasiekusiu aukštesnę kokybę ir nėra vien tik paprastas racionalumas paremtas matematika. Greičiau tai yra mintirega, gebanti atverti nematomą realybės gelmę, ją imanentizuoti ir paversti mentaliniu vaizdu. Kaip šią galimybę išplėsti priklauso nuo to, ar suprantame žmogų, kiek gebame išvaduoti jį nuo primityvios, gyvūninės psichologijos ir pakelti į dvasinį lygį, pajėgiantį peržengti sąmonę ir atverti savyje transcendenciją.

Dionisiška ir apoloniška gyvybė

Norint išplėtoti materialiosios ir dvasinės ontologijos teoriją reikia apibendrinti „Filognozijos pradmenų" idėjas, susijusias su pasiūlytais hipotetiniais hipostratos klodais, įeinančiais į Uroboro sandarą. Mano manymu visą didžiosios sievos realybę galima skirstyti į dvi klodų sistemas, kurios formuoja atskiras gyvybės ekosistemas savo substancijų derinių pagrindu. Preliminariai, manau, yra juodosios liepsnos ir esencijų ekosistema, kurioje JL yra kažkas panašaus į bozoninį lauką, o esencijos tokiu atveju būtų fermionai; ir eterio bei mendelejevinės materijos ekosistema, kurioje atsiranda organinė gyvybė ir galingiausia jos forma, Žmogus. Tai būtų visas DS spektras, kuris domins filognozijos tyrinėjimus ilgą laiką, nes toliau už šią sistemą pažinti nėra jokios prasmės, ypač todėl, kad darbo apstu ir šioje paradigmoje. Kol kas tai tik spekuliatyvinė idėja, kurios pagrindimo galima ieškoti savo vidinėje būtyje, kuri yra Uroboras, sukurtas eterio ir materijos pagrindu, su aukščiausios, dvasinės realybės inkrustacija, vadinama nemirtinga dvasia. Iš šios perspektyvos per visą žmonijos istoriją mąstytojus labiausiai domino „anas pasaulis", kuris buvo aprašomas mituose ir šiuo metu, mokslo sektos laikomas fantazijų pasauliu, išgalvota pasaka. Ši tendencija ypač išryškėjo antimetafiziniame posūkyje, kuriame nusisukama nuo transcendencijos ir laikoma, kad vienintelis vertas dėmesio pasaulis yra sumatoriaus vaizdas, kuriame neįmanoma pamatyti ir suprasti nieko, ko neparodo sumuojanti dvasinė sietuva.

Aš manau, kad vienas iš filognozijos uždavinių - atstatyti metafizinę orientaciją, sugražinti dievų pasaulio nuojautą, mąstyti taip, lyg žmogus galėtų išeiti anapus horizonto ir mąstyti savo pasaulį jo visumoje, o ne vien jo susiaurintoje sąmonės vaizdo versijoje. Iš tikro pasaulis ne toks paprastas, kaip bando jį pavaizduoti infantilizuotame variante, kuriame žmogus atpjaunamas nuo anapusinės dimensijos, įdedant į jo protą ribojančių, užgožiančių, dezorientuojančių terminų luobą, kuris žvilgsnį kreipia tik į tai, kas duota tiesiogiai, meluojant kad čia yra „visas tavo pasaulis", už kurio nieko neturi ieškoti. Tokio stiliaus antimetafiziniai, „mažieji pasakojimai" turi būti sugriauti, norint atverti duris į kitą pasaulį, kuris turi išplėstą laisvės erdvę, kurioje išlaisvėja protas, įgydamas mąstymo sparnus. Tas filtras yra antropomorfizuotas mitas ir istorija, kuriuose sąmonė priverčiama dalyvauti, įsivaizduojant, kad ši mokslo / kultūros kalba yra patraukliausia vieta įsitaisyti minčių aparatui ir savo sievaruose veikti tik tokioje objektinėje-subjektinėje terpėje. Šis pasaulis užtemdo žmogaus sąmonę, sukurdamas joje sieną, prasidedančią nuo archainės Lietuvos, bajorų monarchijos ir pilietinės respublikos vaizdinių, kurie visumoje apima mito ir istorijos erą. Todėl, norint atrasti tikrą save, reikia išsivaduoti iš kolektyvinės sąmonės archetipų ir atradus savo pirmapradį Aš, leistis į individualią metafizinę kelionę, kuri gyvenimą paverčia įdomia patirtimi.

Kokia yra didžioji sieva ir kaip patirti apreiškimą bei ieškoti tikrų egzistencinių patirčių, kurios būtų tikri faktai, atsakoma filognozijoje, kuri pateikia žemėlapį, kuriuo pasinaudojant galima rasti kelią į norimą tikslą. Kaip jau buvo sakyta didžioji sieva turi dvi ekosistema, kur viena laikoma kaip esančia dievų, o kita žmonių ir priklauso skirtingų sluoksnių klodų telkiniams, kurių pagrindu atsiranda suvokimą turinti gyvybė. Kaip jos charakterizuojamos galima bandyti įsivaizduoti naudojantis F. Nietzsche'ės skirstymu į dionisišką ir apolonišką ontologinį pradą, pagal kuriuos išskiriame dionisišką ir apolonišką gyvybės tipą. Kuo šie tipai skiriasi atsakysiu toliau, o pradžiai dievus galima charakterizuoti kaip dionisišką, o žmones kaip apolonišką gyvybę.  Dionisiški klodai yra jau minėti juodoji liepsna ir esencijos, ir juose Uroboras rodo dvasinį „sumatorių"; o apoloniški klodai yra eteris ir mendelejevinė materija, kuriantys materialų sumatorių, esančiu žmogiška egzistencija. Juos pavaizduoti būtų galima taip:

DU [JL - MS - Esencijos] - dvasinė sieva, turinti dionisinį, temporalinį sumavimą

AU [Eteris - MS - Materija] - materiali sieva, turinti apolonišką, erdvinį sumavimą

Šios skirtingos gyvybės formos yra dvi DS ekosistemos, kur viena yra aukštutinė, dievų karalystė, o kita - žemutinė žmonių ir gyvūnų karalystė. Šiuos du pasaulius buvo įprasta jungti magijos, mito ir religijos forma, kuriose gyvavo gyvieji ir mirusieji, dievai ir žmonės. Tačiau civilizacijoms šiuolaikiškėjant šį ryšį buvo norima nutraukti, tam kad anapusybė būtų pateikiama kaip niekieno žemė, kurią galima pasisavinant paskelbus kryžiaus žygį, vadinamą „transcendencijos hominizavimu".

Dionisiškosios gyvybės hipotetinės charakteristikos nuspėjamos jau vien iš pavadinimo „dionisiškas". F. Nietszche'ės filosofijoje ši sąvoka naudojama įvardinti būčiai priešingą tapsmo pasaulį, kuriame viska teka, juda, tampa, neturi stabilios formos, erdvinio daiktiškumo, fiksavimo, todėl tokia sąmonė praranda erdvinio komponento, vadinamo bendroji gaublė iliuziją, ir yra kažkas panašaus į psichinį kompleksą, neturintį ribojančios laisvės erdvės, kuri būtų paženklinta pertvaros, statiškos sienos, užbaigtumo iliuzija. Todėl dieviška sąmonė laikiška ir tas laikiškumas neįrėmintas į erdvinę formą, kuri būtų tarsi koks atskaitos taškas, kur koordinačių sistema išorėje, o laikas - viduje. Toks daugiadimensinis laikas rodo nuolatinį judrumą, kuris nefiksuojamas į statišką vaizdą ir visa sąmonė susiliejusi su „realybe", juda kartu su ja tapatybės ritmu, kur sumavimas - holoplastinis ir dvasios jausmas atitinka tapsmo pasaulio pilną struktūrą, kurioje galima pamatyti, kas ji yra per atitikimą, o ne atsiskyrimą į divergentinę polinę uliumo sandarą. Žmogus, mąstantis apie dievus / Dievą, linkės priskirti jam žmogiškas savybes ir ypač pagrindinę jo charakteristiką, kuri yra Apoloniška sąmonė, kurioje žmogus yra labiau ir mažiau statiško vaizdo sandaros, kuri A. Schopenhauerio filosofijoje apibendrintai vadinama „vaizdiniu". Šis vaizdinys filognozijoje buvo analizuojamas kaip rodančioji ir rodomoji substancija, atveriančioji ir atveriamoji būtis, sujungta, susumuota į siejančią sąmonę, kuri dvasiniame lygmenyje vadinama sietuva. Kiek žmogus egzistencija, tiek ji yra laike, tačiau šis laikas - stabilizuotas, sutvirtintas erdve, dėl to jam būdingas laisvės pirmumas egzistencijos atžvilgiu, o tai yra apoloniškos būties kvintescencija.

Šie du pasauliai - viena iš pagrindinių filognozijos pradmenų temų, kur bandoma į žmogų pažiūrėti ne tik iš gyvūno, bet ir dievo perspektyvos. Taip pat siekiama suprasti, kas yra žmogus: ar jis apribotas apoloniška egzistencija, po kurios nėra jokio anapusinio prasitęsimo, ar tai tik laikinas etapas, kurį praėjęs žmogus pakyla į dievų pasaulį ir tęsia savo gyvenimą amžinybėje. Filosofijoje F. Nietzsche'ės atvejis įdomus tuo, kad jis turėjo gilią intuiciją žmogaus metafizinės gelmės atžvilgiu, bet tuo pačiu kovojo prieš metafiziką ir buvo antireliginis mąstytojas. Tačiau tai neteisingas ir iškreiptas vaizdas, nes mąstytojas buvo tik „antiontologas", pasisakantis prieš statišką metafizinę struktūrą, sukurtą iš erdvinio, vaizdinio proto, neigiančio judrųjį metafizinį pagrindą, kuriame nėra statiškos sąmonės, nėra erdvinės būties. Jo tikslas buvo pakylėti žmogaus sąmonę iki dievų lygio, pakeisti ontologinį pamatą, ant kurio pastatyta civilizacija tam, kad ji priartėtų prie aukštutinės karalystės principo, išlaisvinančio nuo apoloniškų iliuzijų apribojimo ir žmogų padarančio artimesniu viršžmogiui. Mitas buvo tik apoloniškos sąmonės produktas, sukurtas apoloniškos vaizduotės sugebėjimo, tad jis neatitiko transcendentinės karalystės esmės, kuri visa pagrįsta dionisiška sąmone. Dėl šios priežasties anapusinė žmogaus prigimtis - artimesnė giliajai realybės šakniai, kurios išryškinimas ir išaukštinimas nuimant apolonišką sluoksnį būtų įėjimas į galutinę civilizacijos forma, kuri atsiranda tada, kai žmonija pagaliau supranta realybės paslaptį ir sukuria ja pagrįstą, gyvenimus valdančią kultūrą. Dionisiškas žmogus yra dieviškas žmogus, įsikūnijęs dievas, kuris jau šiame gyvenime geba patirti anapusinio gyvenimo dovanas, iškeldamas į vaizdinio paviršių dionisiškos dvasios galią. F. Nietzschė'ės manymu apoloniškomis sąvokomis tai pasireiškia kaip „valia viešpatauti", kuri yra paviršinė trancendentinės gelmės forma.

Pažinimo eiolinė mechanika

Šiame skyrelyje parodysiu, kaip susijungia pirmas ir aštuonioliktas „Filognozijos pradmenų" tomas, rodantys filognozijos nuotykio pradžią ir pabaigą. Tam reikia prisiminti tokias sąvokas kaip eiolas, rėizolas, eiolinė mechanika, dėmenų ekranas, multipleksas ir t.t. Galėjo atrodyti, kad jos nesvarbios ir vystant temas bus išstumtos tradicinių sąvokų ir užsimirš, tačiau taip neįvyko ir jos tampa pamatinėmis filognozijos sąvokomis. Tiems, kas į jas neatkreipė deramo dėmesio ir, galbūt, nesuprato, priminsiu ką jos reiškia. Pirmi du terminai yra eiolas ir rėizolas, tad pradėkime nuo jų apibrėžimo. Tam padės tokie vaizdiniai kaip žemėlapis ir trajektorija. Kas tai yra visi žinome: žemėlapis yra galimybių visuma, o trajektorija, kokia nors faktinė, realizuota galimybių struktūra. Taigi eiolas yra žemėlapis kaip galimybių erdvė, o rėizolas yra trajektorija, kaip konkreti galimybių realizacija. Tačiau toks paaiškinimas - tik viena medalio pusė. Kita vertus, tokiuose terminuose kaip eiolinis ir rėizolinis vektorius - viskas atvirkščiai, nes kalbant apie judėjimą įvyksta inversija: eiolinis vektorius, arba laisvaveika, yra trajektorija, o rėizolinis vektorius, arba daikotvektorius yra žemėlapis. Laisvaveika kuria laisvą trajektoriją, būdingą sąmoningai gyvybei, o daiktovektorius yra žemėlapio, vadinamo „pasauliu", judėjimo elementas.

Kaip ši tema susijusi su filognozija, kuri apibrėžiama kaip „pažinimo meilė", matosi iš termino eiolinė mechanika paaiškinimo, kuri yra ne kas kita kaip pažinimo teorija. Gali pasirodyti, kad šios mechanikos reikšmė elementaresnė, kadangi susijusi su paprastu gyvūniniu judėjimu, tačiau toks įsivaizdavimas neteisingas, nes čia daugiau turimos omenyje aukštosios sąmonės funkcijos, kurių mechanika yra ne kūniška, tai yra ne „rėizolinė", bet eiolinė, arba susijusi su eiolosfera, kuri yra bendroji gaublė, kaip gyvybinė laisvės erdvė, kurioje pirmenybė yra ne išoriniam, bet vidiniam, arba dvasiniam, judėjimui. Todėl eiolinė mechanika yra ne kas kita kaip pažinimo teorija, kuri naudojama filognozijoje. Kam to reikia - suprasti nesunku, nes norima atsiriboti ir nuo filosofijos „mąstymo" kaip kontempliacijos arba refleksijos ir nuo pažinimo, būdingo moksliniam metodui, kurio tikslas - kurti mokslines žinias, pagrįstas tik „faktais". Ši disciplina dar nėra išvystyta, nors tam yra visos reikalingos užuomazgos, ir galutinis variantas bus pateiktas aštuonioliktame „Filognozijos pradmenų" tome, kuris vadinasi „Pažinimo meilė".

Eiolinės mechanikos elementorius jau pateiktas ankstesniuose tomuose ir susijęs su tūkstančio vienetų skale, kuri yra visa planuojama eiolinės mechanikos trajektorija, kurios pagrindinis tikslas - pažinti realybės žemėlapį, naudojant dėmenų ekranus, rėizolinės substancijos gnostinius implantus, struktūrines formules, tačiau nenaudojant matematikos, kiekybės, kuri yra tik šalutinis teorijos įrankis. Prisiminus pagrindinę struktūrą, tokią kaip didžioji ir mažoji sieva, esanti divergentinėje arba konvergentinėje opozicijoje, pirmoji yra rėizolinė substancija, žemėlapis, o antroji - eiolinė substancija, arba trajektorija. Ši struktūra kuriama eiolinės substancijos sugebėjimo dėka, kurioje sąveika su žemėlapiu pagrįsta laisvu apsibrėžimu, nuo kurio priklausys, koks galutinis filognozijos rezultatas, kaip priemonės ir pasiekto realybės atidengimo. Pagrindinis kriterijus, kaip jau buvo aprašyta, yra kiek nematomos realybės padaroma matoma ir kaip ji suformuojama eiolosferos priemonėse. Tai reiškia, kad eiolinė mecahnika turi du pagrindinius sandus: teorinį ir praktinį. Pagrindinės priemonės - vadinamasis dėmenų ekranas, iš kurio formuojamas multipleksas, naujesniu terminu vadinamas „sieva". Žinoma, kadangi tai pažinimo procesas, sieva turi būti ne psichologinė, bet racionalioji, kuriai būdingas logiškumas ir struktūriškumas, o ne estetika ir kūrybiškumas.

Kaip bus išpildyti šie reikalavimai - paaiškės vėlesniuose išplėtimuose, o čia tenoriu padaryti pirmą žingsnį ir pristatyti naują principą aiškesniu ir labiau išplėstu variantu. Kaip viskas atrodo pradiniame pristatyme, galima pasižiūrėti pirmajame tome, kur pateikta sątvaro kaip eiolosferos pradinė idėja, eiolinės mechanikos keli pavyzdžiai, ir kaip tikslas arba objektas - antigravitacijos ir artimųjų eterių tyrimų projektas. Ką duoda pažinimui eiolinė mechanika? Pirmiausiai išdėsto visą pažinimo komponentų rinkinį sątvarologijos kontekste, apibrėžiant eiolosferą; tada paaiškina patį pažinimą eiolinės mechanikos priemonėmis, kurios yra dėmenų ekranai ir loginės struktūros, vadinamos dauglypomis ir daugtūriais; galiausiai iškelia užsibrėžiamus tikslus apibrėžiant kiekybiškai kaip nežinojimas virsta žinojimu, neturėjimas - turėjimu ir t.t. Viso šio proceso tikslas - pateikti praktinių pažinimo rezultatų, kurie duotų techninę naudą ir išplėstų civilizacijos veiklos mastą. Preliminariai tai turi būti išsiveržimo į kosmosą pilnas įgyvendinimas - toks būtų filognozinės civilizacijos pagrindinis tikslas.

Visos žmonijos istorijos eiolinės mechanikos trajektorija buvo tokia:

a) magijos eiolinė mechanika - gamtinis žmogus,
b) mito eiolinė mechanika - kultūrinis žmogus,
c) herojinės religijos eiolinė mechanika - pirmo tipo civilizacijos žmogus,
d) filosofijos eiolinė mechanika - antro tipo civilizacijos žmogus,
e) mokslo eiolinė mechanika - trečio tipo civilizacijos žmogus,
f) filognozijos eiolinė mechanika - ketvirto tipo civilizacijos žmogus.

Vienas iš būdų vertinti koks kiekvieno trajektorijos etapo pasiekimas yra rišlio ir technikos forma, kurie yra teorija ir praktinis pritaikymas. Eilinė mechanika gali būti natūrali, spontaniška, kolektyvinė ir individuali, organizuota, planuojama, kur pirmu atveju pažinimas yra tik atsitiktinė veikla, o antru - apgalvotas veiksmas. Kuo labiau žmogus išsivystęs, tuo labiau supranta pažinimo naudą ir jį siekia padaryti pagrindiniu savo gyvenimo tikslu. Be šio sugebėjimo neįmanoma turėti aukšto lygio civilizacijos, daugeliui žmonių palengvinančios gyvenimą, išlaisvinančios nuo sunkaus fizinio darbo. Nurodytą trajektoriją žmonija vykdo kolektyviai, tačiau šiame pažįstančiųjų rate išsiskiria ypatingų gebėjimų individai kurių eiolosfera ypatingai pažangi, tad jų indėlis į postūmį žemėlapyje daug didesnis negu kitų ir juos įprasta vadinti genijais.

Kas jie yra galima suprasti naudojant pagrindinę eiolosferos struktūrinė konstrukciją, vadinamą Uroboru, kurioje turime dvasią ir įstatymą kaip pagrindinius eiolosferos dėmenis. Šioje vietoje genijaus lygis priklauso nuo to, kiek jo sietuva internalizuoja dvasios, vadinamos juodąja liepsna, kuri reikalinga ypatingos, maginės / religinės / filosofinės būsenos sukūrimui ir antrojo įstatymo, kuri yra vidinė racionaliojo gyvybės prado atvertis, turinti turėti galingą antisumavimo ir sumavimo sugebėjimą, kuris turi ypatingos protinės įžvalgos galią ir sugeba dalyvauti kaip eiolinės mechanikos gnostinės ir techninės sintezės priemonė. Vadinasi genijus struktūroje atvertis-įmestis priklauso nuo abiejų krypčių: atverties mastelio ir įmesties sugebėjimų. Tai filognozijoje pagrindinė eiolinės pažinimo mechanikos struktūra. Absoliutus žinojimas yra vienas, tačiau yra daugybė kelių kaip jį pasiekti konkrečiai gyvūnų rūšiai ir tai priklauso nuo jų kolektyvinės eiolosferos ir pažinimo eiolinės mechanikos. Iki šiol filognozijoje tyrinėjau įvairius pagrindinius ir šalutinius klausimus, ir joje buvo magijos, okultizmo, religijos, filosofijos, mokslo, istorijos, tačiau visas šis darbas buvo tik parengiamoji medžiaga, kuri bus vainikuota aštuonioliktame tome, kuriame bus atskleista, kas tai yra filognozija, kuo ji skiriasi nuo filosofijos ir mokslo, kuo jos metodas išskirtinis ir kokių pranašumų galima įgyti, pagrindinio bet kokios civilizacijos uždavinio siekiant mano metodu.

Iki galutinio tikslo dar liko praeiti daug tarpinių etapų: išnagrinėti fizikos rišlio priemones, palyginti dviejų pagrindinių tipų civilizacijas, pateikti filognozo, vadinamo baltuoju drakonu, doktriną, įvertinti kaip tiesos sąmonė susijusi su veiklos masto išplėtimu, ir kokie turi būti žmonijos orientyrai Žemės istorijoje ir galiausiai pateikti pagrindinės filognozijos doktrinos priemonės vadinamos pažinimo eioline mechanika galutinį variantą. Tai „Baltojo drakono civilizacijos" projekte yra pradinė mokykla, kuri skirta tautinės valstybės uždavinynui. Kol kas tuo užsiimu vienas, tačiau taip yra todėl, kad metodas dar nebaigtas ir kitiems prisidėti neatėjo laikas.

Gravitacinė trauka

Nuo pat pirmojo „Filognozijos pradmenų" tomo viena iš pagrindinių praktinių filognozijos problemų yra gravitacijos teorija ir antigravitacijos mechanizmo suradimas. Tai reikalinga tam, kad civilizacija pasiektų archontinių technologijų lygį ir padarytų proveržį į kosmosą. Taip bus nustota technologiškai „valgyti" planeta ir gyvybę ir bus galima visą kūrybinę / intelektinę energiją nukreipti į išorę. Kol tai nebus padaryta, visi moksliniai tyrimai ir proveržiai bus nukreipti į save, į vidų tol, kol gyvybę sunaikins dirbtinės gamtos ir gyvybės sfera, kuri vis labiau išstumia natūralią gyvybės sferą. Atvėrus dangaus vartus ši problema turėtų išsispręsti, visą dirbtinį civilizacijos aspektą iškėlus iš Žemės. Taip sprendžiamas juodojo ir baltojo drakono civilizacijos konfliktas, siekiant, kad Žemė būtų daugiau juodojo drakono buveinė, kurią leidžiama tik minimaliai technologizuoti, o nutolę nuo Žemės dangaus kūnai turi turėti dirbtinę sferą, kadangi juose nėra natūralios gyvybės sferos, arba gamtos. Tam tikslui reikia veiksmingos, naujos gravitacijos teorijos, kuri paaiškintų koks yra traukos mechanizmas, ir svarbiausia - kaip ją įveikti sukuriant antigravitacinės levitacijos efektą, kuris padarytų kosminio transporto technologiją - lengvai pasiekiama.

Kadangi realybė yra tik substancijų rinkinys, kurį galima pakankamai sėkmingai modeliuoti naudojant kontinuumo metodą, visus kosminius reiškinius perprasti yra gana lengva. Yra du fizikoje aprobuoti modeliai, vadinami I. Niutono visuotinės traukos dėsniu pagal „nuotolinio poveikio" teoriją ir A. Einšteino geometrinė gravitacijos teorija, pagal kurią trauką sukuria „erdvės kreivumas". Ir trečias modelis, kurį propaguoju aš, yra sukuriamas potencialinio lauko poslinkio, išstumiamo masės, kuris nuolat veikia masyvaus kūno tiesioginę aplinką. Šis skyrelis skirtas paaiškinti pastarąjį modelį, kuris bus mano tolesnių gravitacijos tyrimų pagrindas. Galutinis šios teorijos variantas bus pateiktas 17 tome, kuris vadinsis „Kosminė civilizacija", o čia yra tik tam rengiama įžanga, kurios tikslas jau dabar pradėti tesėti savo pažadus.

Pirmiausia reikia surinkti visus reikalingus dėmenis, kurie yra du: homogeniškas kosminio lauko kontinuumas, kuris užpildytas substancijomis, nematomais klodais ir turi silpno potencialinio lauko savybių. Tai reiškia - jeigu įvyksta lauko poslinkis, jis turi tendenciją grįžti į savo pradinę padėtį, taip išlyginant potencialą; kitas dėmuo yra materijos sankaupa, kuriai spaudžiantis ir koncentruojantis, potencialinis laukas išstumiamas iš išorę, erdvę užpildant su tankia materija. Šis išstumtas laukas sukuria aplink masę „potencialinę atmosferą", kuri, siekdama sugrįžti į pradinę padėtį, spaudžia žemyn visus materialius kūnus savo potencialiniu spaudimu, taip sukuriant gravitacijos zoną aplink žemę. Tai reiškia, kad yra du traukos etapai: ta trauka, kuri sukoncentruoja masę ir trauka, kuri atsiranda aplink materialų kūną. Paveiksle tai turėtų atrodyti taip:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/03/gravitacija.jpg)

Čia pavaizduota sistema Žemė-Mėnulis, kurie vienas kitą traukia savo gravitacinėmis zonomis, proporciškai pagal jos aukštį. Akivaizdu, kad tai, koks yra jos aukštis priklauso nuo to, kiek sukoncentruota materijos, koks jos tankis / skvarbumas ir erdvinis tūris. Trumpai tai paaiškinama, kad traukos stiprumas priklauso nuo masės kiekio bei nuo masės kiekių „sumos". Arba dar kitaip: gravitacinis potencialas yra masės funkcija. Tai, be abejo, savo formulėje turėjo I. Niutonas, tačiau jis neturėjo šio efekto mechanizmo ir viską aiškino „nuotoliniu poveikiu", nes rėmėsi empiriniu patyrimu ir jam nebuvo žinoma nematomos hipostratos ir nematomų klodų koncepcija.

Pažiūrėjus į paveikslą, matome tokius raidinius žymėjimus:

A - Žemės masės sankaupa, masės centras,

B - Mėnulio masės sankaupa, masės centras,

C - Žemės ir Mėnulio pusiausvyros taškas,

a - Žemės gravitacijos zona, vienkryptės traukos stiprumas,

b - Mėnulio gravitacijos zona, vienkryptės traukos stiprumas,

d - suminis abipusės traukos stiprumas.

Formulės tokios:

d = a + b - dviejų kūnų trauka

a = f (A) - potencialas yra masės funkcija (Žemė)

b = f (B) - potencialas yra masės funkcija (Mėnulis)

Kokie konkrečiai parametrai galima nustatyti tik matavimais, kuriais remiantis po to formulės sukalibruojamos, nes nežinant tikrų savybių, kurių teoriškai nustatyti neįmanoma, nėra galimybių surasti proporcijas. Pavyzdžiui, I. Niutono formulėje, tai padaroma įrašant gravitacijos konstantą. Tačiau netaikant šių mechanizmų praktiškai, tik norint suprasti kas tai yra, nes tai pradmenims yra pakankamas lygis, užtenka tokio paaiškinimo. Žinoma, fizikos mokslas yra pasiekęs daug daugiau ir savais metodais suradę visus parametrus, tačiau galima šiuo keliu eiti savarankiškai ir paaiškinti kaip viskas yra „savo galva". Tam yra daugybė būdų, o aš pateikiu tą, kurį naudosiu savajame problemos sprendime. Tai yra:

d = [a = f(A)] + [b = f (B)]

a (l; F) - gravitacijos zona a turi aukščio l ir traukos stiprumo F parametrą;

b (l; F) - gravitacijos zona b turi aukščio l ir traukos stiprumo f parametrą;

A (m; V) - materijos sankrita A turi kiekio m ir tankio V parametrą;

B (m; V) - materijos sankrita B turi kiekio m ir tankio V parametrą.

Ši logika realizuojama sukalibruojant su tikrais koeficientais, vadinamais konstantomis, kurie reikalingi teoriją priartinti prie realių substancijos savybių.

Pratęsiant samprotavimą, galima klausti, kodėl potencialinis kosmoso laukas neišsiplečia tiek, kiek yra masės, bet pasislenka „tankėjimo" arba „užeigos" būdu. Tai paaiškinti galima taip: visas kosmosas užpildytas potencialinio lauko kuris turi kosminį masteli, „slegiantį" kiekvieną tašką. Todėl sąveikoje tarp masės ir lauko, kadangi jis yra materiali struktūra, jis nepasislenka bet spaudžiamas, ir spaudžiamas priešinasi. Kadangi masė nesugeba įveikti šio pasipriešinimo ji lauko kiekį proporcingą masės kiekiui ir tankiui paslenka, sukuriant potencialo poslinkį, kuris turi tendenciją grįžti atgal, taip sukuriant įcentrinės traukos jėgą, kuri tampa gravitacine zona trukdančia išskristi į kosmosą, tai yra laisvą nuo traukos erdvę. Oro ir kosmoso transportui šią zoną įveikti sunku ir daug kainuoja, nes norint sukurti pasipriešinimo jėgą, reikia energijos. Oro aviacija tam naudoja atmosferos klodą arba reaktyvinį išorės degimo variklį, kuriam oras - nebūtinas. Antigravitacijos esmė surasti naują jėgos mechanizmą, kuris ateitų iš giluminės realybės, kuri šiuo metu nežinoma mokslui, kurioje būtų galima kurti judėjimo arba kybojimo efektą.

Anksčiau buvo manoma, kad materija keičiasi kvantais arba kažkaip generuoja mechanizmą atominėje struktūroje, kuri esą turi galimybę spinduliuoti „gravitonus", kurie ir yra traukos priežastis. Aš manau, kad viskas paprasčiau: gravitacijos zona sukuriama išstūmimo mechaniniu veiksmu, kurį kosmoso kloduose įvykdo materijos agregacija, ir trauka yra potencialo lyginimosi tendencija, kuri daro poveikį visiems jame esantiems objektams, su kuriais sąveikauja klodas, kaip vandens srovė neša valtį. Jeigu imti A. Einšteino geometrinį erdvės kreivumo variantą, tai jis irgi turi teisingą įžvalgą, tačiau ji paimta iš dvimačio modelio ir neturi hipostratinių klodų tikro konceptualinio įsisavinimo, kuris atsiranda tik suvokus žmogaus sąmonės sandarą, kad ji - tik pareidolinis sumatorius, kuris piešia dalinį anapusinės realybės vaizdą, nerodantį tikrų substancijos konfigūracijų.

Gravitacijos teorija yra pagrindinė hipostratikos teorija filognozijoje, kurioje siekiama pereiti nuo sąmonės ir gyvybės tyrimų į išorinės erdvinės ekspansijos perspektyvą, tam kad dėmesys nuo „savęs užkariavimo" būtų nukreiptas į išorinę erdvinę ekspansiją, kurios pavadinimas yra transglobalizmas. Tam, kad būtų galima pradėti šią programą, nebūtina prievartiniu būdu globalizuoti ir centralizuoti planetos, tačiau vietoj to galima pradėti veržtis į išorę visiems iš savo tautinių teritorijų sukuriant savotiškas planetines varžybas. Taip, galbūt, bent iš dalies bus palengvintas krūvis gyvybei. Kodėl to reikia? Atsakymas elementarus, jeigu bus pirma siekiama centralizuoti planetą, žmonija bus uždaryta iš neišsivaduojamą kalėjimą, o kosmosas taps monopolinių korporacijų privilegija, kas yra blogiausias scenarijus kokį tik galima sugalvoti.

Trečiosios žvaigždės era

Filognoziją pirmiausiai suprantu kaip gelmininko metodą, kurio tikslas yra atverti transcendentinius klodus, kurie driekiasi kosminėje erdvėje anapus sąmonės lauko. Šie klodai yra visų joje atveriamų reiškinių šaltinis, tačiau daug kartų pranokstantis tai, kas yra vidinėje erčioje, vadinamoje šviesos arka. Gelmininko tikslas paimti klodo substanciją, iškelti ją į sąmonės šviesą, padaryti regima ir valdoma. Kuo gilesnis klodas iškeltas, tuo jis svarbesnis ir brangesnis, ypač vadinamieji taurieji klodai, kurie šiek tiek panašūs į tauriuosius metalus ir brangakmenius. Tai reiškia, kad jie duoti ir prieinami ne visiems, juos turi tik elite išrinktųjų kasta, vadinamieji klodų sergėtojai. Įprastiniai klodai šiuo metu atiduoti visiems ir jie yra eksploatuojami, tuo tarpu taurieji klodai saugomi šventyklose, kurios turi to klodo atverčiai arba pasėmimui reikalingą gralį. Tauriesiems klodams priklauso gyvybės klodai ir dvasios klodai, taip pat svarbesnių archontinių technologijų klodai, kurie sutechninami tik minimaliai, elitiniam naudojimui, kad nebūtų apkrauta hipostrata. Aukščiausia kategorija, žinoma, yra dieviškas gralis, kuris laiko visą kosminę realybę ir yra kūrinijos pagrindas, todėl - neliečiamas. Tai yra baltojo drakono civilizacijos įstatymas, kuriam nepaklusus gresia išnykimas.

Žemesnieji graliai nėra taurieji, tad jie naudojami juodojo drakono civilizacijoje arba antrosios žvaigždės baltojo drakono civilizacijoje, kuri dar silpnai išsivysčiusi ir neįėjusi į tikrą civilizacinį olimpą. Šioje civilizacijoje yra tik vienas taurusis gralis, vadinamasis DNR, kuris yra gyvybės pagrindas. Tačiau šiuo metu DNR teorija mokslo dar neišvystyta, tad jie nesuvokia su kokiu graliu turi reikalą ir transhumanizme ir pohumanizme naudoja banditiniuose projektuose, tokiuose kaip genų inžinerija ir klonavimas. Tad šiame įžanginiame, šioje temoje, skyrelyje pirmiausiai pristatysiu, kas yra gralis ir kas yra gralių žvaigždė. Schema yra tokia:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/03/graliai.jpg)

Pirmos žvaigždės era:

1 gralis - žemė, kuri kaip stichija turi tokias svarbias formas: metalai, kristalai ir molis; šioje šventykloje klesti metalurgija, keramika, auksakalystė, juvelyrika.

2 gralis - vanduo, kuris kaip stichija sutelktas vandenynuose ir upėse, naudoti kelionėms, kaip jėgainės ir pan.

3 gralis - oras, kaip stichija susijusi su vėjo energijos eksploatavimu, oro dinamika transportui.

4 gralis - ugnis, kaip stichija skirta šilumai ir šviesai kurti, taip pat garbinta šventyklose kaip taurusis klodas.

5 gralis - dvasia, kaip stichija irgi yra taurusis klodas, kuris įeina į gyvybės branduolį. Garbinta kaip šventas klodas, kuris pasireiškia per išrinktus žmones.

Antros žvaigždės era:

6 gralis yra šviesos klodas, kurio pagrindinis atributas yra saulė, arba ugnis; tai taurusis klodas, susijęs su saulės ir ugnies kultais, tačiau šiuolaikinėje eroje nutaurintas, sukūrus dirbtinę šviesą, vadinamą „lempa". Genijus - J. Maxwell.

7 gralis yra elektros klodas, kurio pagrindinis atributas yra su metalais susijęs dalelių judėjimas, kurį įtechnino vienas iš šio gralio genijų N. Tesla.

8 gralis yra molekulės, kurios buvo paaiškintos D. Mendelejevo, sukūrusio Mendelejevo lentelę. Tai chemijos gralis, kuris išsivystė iš alchemijos ir metalurgijos.

9 gralis yra atomai, kurie buvo ištyrinėti iki subatominio lygio ir yra chemijos pagrindas; šio klodo pagrindinis pritaikymas - branduolinė energetika.

10 gralis yra DNR molekulė, laikoma ląstelinės gyvybės pagrindu, rodoma tik molekulinės genetikos lygmenyje ir yra nepilna teorija. Šis klodas, kaip ir dvasia, priklauso tauriojo klodo kategorijai ir turi, pilnoje teorijoje, būti saugomas dešimto gralio šventykloje, tauriojo klodo sergėtojų.

Trečios žvaigždės era:

11 gralis

12 gralis

13 gralis

14 gralis

15 gralis

Pastaroji era dar neįsibėgėjusi ir laukia savo genijų, kurie sukurs penkias trečiojo tūkstantmečio gralių priemones, kuriomis bus galima įpaviršinti tauriuosius giluminius klodus, susijusius su dvasia anapus žmogaus, gyvybe anapus žmogaus, kosmoso tauriaisiais klodais, kurie laiko didžiojoje sievoje sujungtą visą substancijų tinklą, grįsdami mūsų realybę.

Vienas iš svarbesnių gralių ankstyvosiose epochose buvo dvasios gralis, kuris kuria sąmoningą gyvybę ir yra vieta, kurioje atsiveria dvasia iš vidaus, sąmonės erčioje. Šios vietos viena iš doktrinų yra filosofija, kuri skirta žmogaus dvasinio gralio ugdymui, kuris turi išsivystyti į dvasinę pažengusią asmenybę, kad jam būtų atverti išorinio pasaulio klodai. Todėl šio, 5 gralio centrinė doktrina yra filosofų rankose, kurie turi saugoti dvasią nuo paklydimų ir klystkelių, nuo taurumo praradimo ir pavirtimo netauriuoju klodu, vadinamaisiais „moliniais asočiais". Taurieji klodai yra tam tikri metalai, brangakmeniai, kristalai, ugnis, šviesa, tad dvasia turi orientuotis į šias stichijas, kad netaptu skambančiu moliu, esančiu pačiame atverties paviršiuje, žemėje, kurio išgavimui nereikia didelių pastangų, o suformavimui - gebėjimų. Tokioje sąmonės kokybėje pakvietimas į tauriųjų gralių šventyklas - neįmanomas, kur klodai skirti ne eksploatuoti, bet saugoti. Eksploatavimo beprotybė ypač būdinga antrosios žvaigždės eroje, kur netaurieji klodai buvo paversti mafijų ir klanų galios šaltiniais, ir tam, kad taptų dievais jie pradėjo gvieštis taip pat ir tauriųjų klodų. Todėl vyksta žvalgyba, špionažas, šmeižtas ir provokacijos, kad galėtų prieiti prie norimos gralio technologijos ir ją užvaldyti. Kol kas jiems tai nepavyko, ir šėtono sektos užsiima tik savęs garbinimu ir primityvių technologijų progreso. Nepaisant to, transhumanizme ir pohumanizme jie vis tiek jau peržengė leistiną ribą. Filognozijoje imamasi visų saugumo priemonių, kad nebūtų atskleisti tauriųjų klodų graliai ir proveržis būtų tik minimalus, transporto srityje. Todėl daugiausiai vystomas 5 gralis filognozijos metodo forma ir įvedami kai kurie atskleidimai, reikalingi naujovių paviešinimui.

Bet kokiu atveju, trečias tūkstantmetis, kuris jau prasidėjo, yra trečios žvaigždės era, tada laikui bėgant, einant vienam šimtmečiui po kito, galimas kai kurių tauriųjų ir šventųjų gralių atskleidimas, kuris pakeis civilizacijos eigą tūkstantmečiams. Kokie tie graliai, jau buvo padarytos užuominos kalbant apie esencijas ir juodąją liepsną, tačiau kaip jie konkrečiai įvardijami, kokios jų archetipinės savybės - bus parodyta tolesnėje ateityje. Kaip žinia, yra praėjęs pirmo šimtmečio trečiame tūkstantmetyje penktadalis, ir jau dabar pradeda ryškėti kai kurios tendencijos, kurios yra didelių permainų ateityje ženklai. Kam šis vaidmuo bus patikėtas - suprasti nesunku: tai bus penkto gralio lyderiai, kurie turi filosofijoje išvystę dvasią ir yra geriausia, ką turi paviršiaus civilizacijos, neįleistos į atsiskyrusią civilizaciją, žmonija. Todėl filosofija, kuriai yra apie 2500 metų, yra gana perspektyvus dalykas tiems, kas turi pašaukimą ir kas turi užsitarnavęs žiniuonio arba išminčiaus statusą. Yra ir netikri filosofai, vadinamieji mokslininkai, kurie vykdo šaltinių tyrimus ir neinicijuoti į auštąją civilizaciją. Jų darbas nukreiptas ne į viršų, bet į apačią ir yra mokytojai, ideologai, politologai, propagandistai bei psyopo specialistai. Šioje vietoje kalbu ne apie tokius filosofus. Tiems, kas domisi tikrąja filosofija, turėtų atsiriboti nuo tokių populiarių jos variantų, taip pat nuo filosofijos mokslo, nes jis nieko neduoda, jeigu nenori dirbti valstybei. Tad tikroji filosofija, žiūrint iš netinkamos perspektyvos, gali apsirodyti kaip ezoterika ar okultizmas, įgaunantis teosofines formas, kurios pasako daug esminio, tačiau taip pat, neperžengus per paviršiaus sluoksnį, nieko įdomaus nepasako ir yra tik skaitymo ar informacijos pramoga.

Tuo tarpu tai, ką vykdau aš filognozijoje yra tikrovė, o tai reiškia, kad ji nereikalinga netinkamiems žmonėms, vadinamiesiems „moliniams asočiams", kurie neturi išvystytos dvasios ir įgimto taurumo, kuris būtų tinkamas susipažinimui su tauriųjų gralių doktrinomis, saugomomis archontų šventyklose. Ir ypač tam netinka valdžioje esanti subanditėjusių žudikėlių mafija, kuri irgi siekia tapti inicijuotais. To jie, žinoma, neturėtų tikėtis.

Vienuoliktas "Filognozijos pradmenų" tomas bus užbaigtas dviejų mėnesių bėgyje, tad buvo užregistruotas ir gauti ISBN kodai elektroninei ir spausdintinei knygai.

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: senoji dinastija. 11 tomas. 2023 // ISBN 978-609-08-0170-3 (spausdintinė)

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: senoji dinastija. 11 tomas. 2023 // ISBN 978-609-08-0171-0 (elektroninė)

Knyga bus nemokama ir ją bus galima parsisiųsti mano puslapyje www.filognozija.com

"Filognozų asociacija"

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/07/fa-logotipas.jpg)

Žmogus kaip atveriančioji būtis

Be technologinių gralių, kuriuose nematomi ir matomi klodai atveriami dirbtiniu būdu, yra ir natūralus gralis, kurio sąmoningumo esmė yra būti transcendentinės būties atvaru, sukuriančiu gyvybinę erdvę dvasinei būtybei. Šis sugebėjimas atverti transcendenciją nevienodas visiems žmonėms, nes vieniems tai sekasi blogiau, o kitiems geriau priklausomai nuo to, kokia jų pirmapradžio kūno ląstelito genetinė sandara. Gyvybė turi daug transcendencijos įdvasinimo priemonių, kurių paprasčiausia yra akių / ausų priekinės sąmonės sistema, kuri turi elementariausią tamsos / šviesos variantą, kuris pasaulį daro nematomu arba matomu. Tai nuotolinis atvaras, kuriam reikia nuotolinio signalo, kuris kontaktuoja su pirmapradžiu žmogaus kūnu. Tačiau yra ir kitokie atvaro principai, kuriuose tarpinis signalas nežinomas arba atveriančioji dvasia kontaktuoja tiesiogiai su klodu. Toks principas naudojamas vadinamojoje galinėje sąmonėje, kurioje nėra tarpinio pernešančio signalo ir gnostinis laukas mentalines formas perduoda tiesiogiai į dvasią. Todėl mintis sudėtinga, daugiadimensė, neturi išreikštos vienmatės formos arba tiesinės tėkmės kaip muzika. Ši struktūra yra įstatyta į bendrąją sąmonės gaublę, kurioje vienu metu yra ir Aristotelio saulės, sauluvos, transcendencija ir Platono saulės, dvasinės sietuvos, transcendencija, kurioje į atveriančią dvasią įleidžiami nematomi transcendencijos kolai, skirti kurti vidinę, subjektinę žmogaus dalį.

Kaip visa tai atrodo iš išorės matoma pažiūrėjus į holoplastinį pirmapradį kūną, kur priekinė sąmonė rodo tiesioginę materialią daiktavardinę ir veiksmažodinę aplinką, o galinė sąmonė yra pirmapradžio kūno dvasinių aurų junginyje, kuriame reiškiasi informaciją sumuojantis subjektas, sudarytas iš tiesioginio aplinkos įtraukimo į sąmoningo gyvūno substancijas, kuriose parodomos substancijos nežinomos materialistinei suvokimo sistemai. Todėl mentaliniai laukai, atsiveriantys minčių formose irgi yra „objektyvus" pasaulis, tik pažiūrėtas iš žmogaus vidinės dvasinės sandaros, kurioje atsiveria akimis nematoma transcendencijos dalis. Ši žmogaus kryptis yra vadinamoji Platono ola, kuri turi savo nematomą „saulę" valdomą miego mechanizmo. Tai sapnų karalystė, parodanti giliąją žmogaus savastį, kuri atsiveria tada, kai išnyksta materialioji pasaulio pusė ir dvasia pasineria į savo giliuosius subjektyvius klodus. Šioje vietoje primityviausia šviesos / tamsos sistema yra organinio ląstelito gyvybės principas, kuris priklauso nuo širdies mechaninio darbo, kuri, varinėdama gyvybiniu skysčius, palaiko ląsteles gyvybės būsenoje. Sutrikus organinei sistemai sąmonė išjungiama, nes kūnui pasidarius neveiksniam gyvybė atsiskiria nuo savo materialinio apvalkalo ir aurų lygmenyje pereina į kitą egzistavimo pakopą.

Šviesa yra atvertos transcendencijos būsena, o tamsa yra užvertos transcendencijos būsena, ir kiekviena gyvybės forma, kuri susijusi su tam tikru konkrečiu DNR kodu, turi savo transcendencijos gylį, kuris parodo kokio mastelio yra Dvasioje Įstatymas, rodantis kiek gyvybėje yra reginčios šviesos. Kaip jau sakiau, šviesa gali būti kuriama per tarpinį signalą ir tiesiogiai dvasiai kontaktuojant su klodu: jeigu kontaktas yra, kaip gnostiniuose laukuose, tai yra šviesa, o jeigu kontakto nėra, tai nėra šviesos ir dvasia yra grynos būsenos, galbūt net neturinti mažojo žiūroninio sąmoningumo, kuris būdingas pareidolinei, apoloniškai gyvybei, matančiai vaizdų formas, garsų tonus bei minčių schemas. Kokia bendrosios gaublės šviesinių sistema sietuvoje, tokia ir gyvybė. Kiek ji susikoncentravusi ties savo vidinės substancijos substancinėmis formomis, kurios įdiegtos į genetines organų programas, tiek ir turi dvasia gyvūninio gyvybingumo, kuris ypač buvo svarbus gyvybės / gyvenimo filosofijoje, kurioje ši substancija buvo suvokiama pagal jos subjektyvią objektyvaciją ir vadinta valia. Tačiau metafizika gali būti ir labiau nutolinta nuo gyvybės, tarus, kad centrinis transcendentinis klodas nedalyvauja tiesiogiai žmogaus sandaroje arba jai yra neesminis arba sumuojama organo energija nesurišta su šio klodo komponentu pirmapradžiame kūne. Žmonės, gebantys daugiau „pasemti" tikrovės, vadinamieji civilizacijos vedliai, yra techninių gralių savininkai, kurie parodo savo vidiniame pasaulyje tai, ko nemato kiti, ir yra vadinami archontais, turinčiais centrinę valdžią planetoje, nes jiems prieinamos galios priemonės, kurias dovanoja pati transcendencija. Tai reiškia, kad ir pats archontas yra gralis, kuris turi savo dvasioje daugiau šviesos negu kiti, su kuriuo atveria nematomus hipostratos klodus ir iš šio savo sugebėjimo sukuria realybės valdymo priemones, susijusias su centrine magijos sistema, iš kurios kyla visi prometėjiški atsišakojimai.

Akivaizdu, kad šviesos priemonės gali būti materialios ir dvasinės. Materialios priemonės daugiau susijusios su juslinių organų sistemomis, kurios reikalingos priimti materialiems signalams, o mentalinėje sferoje šios priemonės yra tiesioginės, kontaktinės, susijusios su juntančiu laukų sąlyčiu, panašiai kaip uoslės bei kvapo organuose. Tai reiškia, kad proto organe vykstantis procesas artimesnis skonio ir kvapo mechanizmui, o ne akių ir ausų, nes mentalinis laukas tiesiogiai sąveikauja su dvasine substancija, kurią paverčia metaliniais vaizdiniais. Tai reiškia, kad norint gauti priėjimą prie centrinio dvasinio klodo patogesnė ne išorinė, bet vidinė sistema, kuri sudaro vadinamąjį Platono pasaulį. Kita vertus, kalbant apie patobulintus žmones, klodų įpriekinimas daug patogesnis, nes čia daugiau erdvės ir galimybių įvesti naujoms, virtualioms transcendencijos šviesoms. Natūralios kilmės archontas yra genetinis viršžmogis, kuris yra vadinamoji senoji dinastija, kurios apsaugoje yra tauriųjų ir techninių gralių technologija. Šis vaidmuo jiems atiteko todėl, kad jie turi tam natūralų genetinį pranašumą, kurį perduodant iš kartos į kartą vykdomas civilizacijos vystymas. Tai elitinių giminių struktūra, į kurią priimama tik geriausia genetika, kuri vertinama ne pagal išorinius požymius, bet pagal sugebėjimą valdyti transcendencijos atvėrimo šviesas, savo vidinėje, išorinėje ir fizinėje dalyje. Visada pageidaujamas naujų, arba naujos kokybės, šviesų atsiradimas genetikoje, kuris pasiūlo naujo tipo transcendencijos atvertį ir sukuria naujų galimybių pagrindiniam graliui.

Tai reiškia, kad kiek žmonija valdo šviesos priklauso ne nuo informacijos esančios knygose, bet nuo to, kiek jos valdo dieviškos egzistencijos, kurios savo proveržį turi susikurti pačios, kiekvienoje kartoje iš naujo, nes turi teisę turėti tik tiek, kiek esi vertas: kokia kokybė, tokios ir galimybės. Ir niekada didesnės galimybės neduodamos į žemesnę kokybę. Todėl, kad nesmuktų archonto lygis, reikalinga teisinga genetinė strategija. Tai reiškia, kad dauguma genijų vienaip ar kitaip yra susiję su archonto sistema ir turi jo genetikos, kurios priemonėmis jis padovanoja gyventojams aukštesnį sąmonės lygmenį. Tas lygmuo niekada nebūna elitinis, bet jis yra didesnis negu būtų be teisingo įsikišimo. Platono oloje mokslininkai ieško sugebėjimų, susijusių su dvasinės sietuvos ir pirmapradžio kūno proto organo Įstatymu, sukuriančiu padidintus intelekto sugebėjimus, tačiau tai tik viena iš civilizacijos vystymo formų, kuri renkasi transcendenciją formuluoti logoforminiu kodu, padariusiu paskutiniu tūkstantmečiu milžinišką šuolį. Tačiau tai ne visos šventojo gralio galimybės, būdingos tik apoloniškajai gyvybei, tačiau neesminės dionisiškajai gyvybei, kuri remiasi ne organiniu gnostiniu lauku, bet dvasia, dvasine sietuva ir dvasine sąveika su klodais, kurie nematomi jokiomis kitokiomis organinėmis arba gnostinėmis priemonėmis. Gnostinės formos tėra loginių schemų generatorius, o dvasia tiesiogiai jaučia realybės pagrindą ir intuityviai, tai yra betarpiškai, suvokia jos esmę, kuri po to pereina į meno kūrinius arba į minčių formas, kuriomis jau įtarpintu būdu išreiškiama giliausia realybės savastis, esanti anapus žmogaus.

Senoji dinastija niekada neatsiskleidžia atviru atsiskleidimu, tačiau jie matomi per meno, religijos, filosofijos ir mokslo genijus, kurie dažniausiai būna jų kūrybos vaisius. Tai reikia žinoti ir Lietuvai, turinčiai išsikovoti reikiamą lygį šioje santvarkoje, kurioje galima tikėtis, kad laikui bėgant ji galės išsiauginti savo genialių kūrėjų, kurie kurs pasauliniu lygiu. Tam reikia apsišvietusios valdžios ir kūrybinės laisvės atmosferos, kurioje būtų galima ugdyti ir vystyti savo kūrybines galias.

Naujos knygos pirmas viršelio variantas atrodo taip:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/03/16.jpg)

Leidyba numatoma mėnesio bėgyje, tačiau iki to dar bus paviešintos maždaug 9 temos, kurios užbaigs šią ciklo dalį.

Pagal programą, kita knyga vadinama "Rišlio teorija", 12 tomas. Kada šis tomas bus pradėtas rašyti ir kaip bus viešinamas, pranešiu netolimoje ateityje.

Holoplastinis žmogus

Nuo pirmo Uroboro, kaip žmogaus sandaros aprašymo priemonės, paminėjimo 2018 metais praėjo gana daug laiko ir prisikaupė daug naujos informacijos, kurią šiame skyrelyje ir pamėginsiu apibendrinti. Kaip žinia, Uroboras yra pagrindinė sątvarologijos priemonė, kurioje parodoma vidinė žmogaus sąmonės struktūra, kaip atveriančios ir atveriamos būties dvistata, kurioje skleidžiasi materialus ir dvasinis žmogiškumas. Tačiau tai supaprastinta, galima sakyti, fenomenologinė interpretacija, kuri neparodo giluminės žmogaus sandaros, priklausančios metafizinei sątvaro gelmei. Šią gelmę bandė išreikšti A. Schopenhaueris, F. Nietzsche'ė, A. Šliogeris, pirmieji ją įvardindami kaip valią, o pastarasis kaip Niekį. Tačiau šiais laikais šią gelmę galima artikuliuoti daug geriau, bandant identifikuoti loginius sluoksnius, kuriuos nustačiau tirdamas visą tikrovės spektrą tarp didžiosios ir mažosios sievos klodų. Nevartoju tokių terminų kaip valią, Niekis, vietoj jų pasirinkdamas savo variantus, sukurtus tokiais, kad padėtų įpaviršinti gelminę žmogaus ir pasaulio sandarą, leistų tapti slaptų klodų išmintingais šeimininkais. Šie terminai yra juodoji liepsna, sietuva, sieva ir pan. Naudojant pilną schemą ir minėtus terminus, galima apžvelgti visą sątvaro spektrą nuo vidinių jo dalių iki pačių išoriškiausių, kurie tik numanomi, tačiau jeigu yra vadinamieji dvasiniai, centriniai klodai - jie yra loginė būtinybė, kylanti iš tikrovės spektro hipotezės.

Ši nauja Uroboro versija reikalinga tolesnei filognozijos raidai, kuri kyla iš giluminės patirties ir racionalaus apmąstymo, siekiant sukurti pagrindus naujai tyrinėjimų krypčiai, kurioje toliau judama į priekį atsakinėjant į klausimą, kas yra žmogus, kokia jo sandara ir koks jo likimas metafizinėje realybėje po mirties. Toliau pateikiama schema yra viso iki šiol padaryto darbo apibendrinimas, sudaranti tarpinę stotį judant į galutinį tikslą - išspręsti žmogaus paslaptį šioje realybėje.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/03/holoplastinis.jpg)

Šioje schemoje pavaizduota dvisluoksnė žmogaus sandara, kurioje yra empirinis lygmuo, kiekvieno žmogaus patiriamas savo viduje kaip šviesa / prieblanda, esanti pasaulio ir minčių erčiose. Kita, išorinė dalis, kurią galima vadinti metafizine, yra tikrasis žmogus, kuris nesumuojamas fenomenologiškai, kaip šviesos, tačiau, nepaisant to, yra vidinio žmogaus fundamentas, iš kurio jis kyla. Ši dvistata - giliojo ir paviršinio žmogaus - yra dvistata tarp dionisiškos ir apoloniškos gyvybės, apie kurią daug kalbėjo ir rašė F. Nietzsche'ė, kur viena yra dieviška, o kita gyvūninė žmogaus dalis. Žemutinis sluoksnis sudarytas iš grubiųjų materijų, kurios sukuria tik primityvų, paveikslinį suvokimą ir kuria statišką egzistencijos interpretaciją; tuo tarpu viršutinis sluoksnis yra tikroji žmogaus dalis, siejanti jį su giliaisiais klodais, iš kurių sudaryti dieviška gyvybė. Ši gyvybė daug ilgaamžiškesnė už gyvūninę, ir gyvūninė fazė yra tik trumpas ir nereikšmingas epizodas, egzistenciją suvokiantis „šviesos" priemonėmis, būdingomis mažajai sąmonei, vadinamai žiūronu, kuri yra iliuzinė realybės piešimo vieta, sukurianti smegenyse orientacijai reikalinga pasaulio vaizdą. Iš tikro šis pasaulis tėra holograma, kurioje gyvūnas vysto savo egzistenciją, užkoduojamą civilizaciniais psichovektoriais. Tačiau tikra realybė - virš šio apoloniško žmogaus, kur driekiasi dieviškos egzistencijos galimybės, į kurias žmogus pereina po savo mirties.

Pažiūrėję į Uroboro schemą, matome išskirtus keturis sluoksnius, kurie numeruojami pradedant nuo išorinio poliaus:

1 - juodoji liepsna;

2 - esencijos;

ir baigiant vidiniais:

3 - sąmonė;

4 - pasaulis.

Žmogaus mažoji asmenybė sukoncentruota trečiajame sluoksnyje, kuris sudaro psichologinį žmogų, kuriantį mažosios sievos egzistencinius psichovektorius, kurių tikslai gali būti biologiniai arba kultūriniai. Žmogus kaip tautinė ir politinė egzistencija, turi užprogramuotą santvarkos programą, apibrėžiančią jam jo vietą gyvenime ir kaip jis turi išpildyti jame savo gamtinę / kultūrinę paskirtį. Pasaulis yra pati akivaizdžiausia šviesa, kuri rodo pačią artimiausią transcendenciją, valdomą akių mechanizmo, keičiantis tarp pasaulio ir tamsos būsenų. Ši aplinka yra atvertoji transcendentinės būties dalis, kurioje žmogus orientuojasi ir susikuria savo išgyvenimo priemones. Tiesiogiai materijoje nematome, kas yra sąmonės substancija, tačiau ji neišvengiamai yra giluminis klodas, susijęs su artimaisiais ir tolimaisiais eteriais bei esencijų kombinacijomis, kurios, manau, sudaro giliąją gnostinės branos struktūrą, kurioje smegenų energoformos pereina prie psichoformų. Galima sakyti, kad šioje sątvaro struktūroje grubusis, psichinis sąmoningumas užgožia ir nuslopina subtilųjį, dvasinį žmogiškumą, tačiau kai gyvūnas nustoja funkcionuoti, atsistato natūrali padėtis ir pradeda dominuoti metafizinė žmogaus dalis, persikelianti gyventi dvasinėje aukštutinėje karalystėje, kuri sudaro kitos krypties gyvybės ekosistemą, esančią dieviškame didžiosios sievos poliuje.

Kita vertus, galima manyti, kad išorinė žmogaus dalis sąveikauja su vidine dalimi ir yra jos fundamentas, be kurio gyvūninė sąmonė būtų neįmanoma. Be abejo, šis klausimas - neatsakytas ir kokios pozicijos laikomasi priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninių argumentų, tad geriausiai laikytis nuosaikios pozicijos, kurioje nepropaguojamas nei vulgarusis materializmas, nei fantastinis spiritualizmas. Akivaizdu, kad labiausiai trokštamas būtų dvasinis nemirtingumas, ir kad šis gyvenimas būtų tik laikinas epizodas nemirtingoje egzistencijoje, kur žmogus patiria tik nedidelę apribojimų kančią, ir jame išsivaduoja, įeindamas į tikrą dvasinę pilnatvę. Tačiau realybė nėra užprogramuota pildyti kiekvieno troškimų, tad vilties argumentas neturi jokių garantijų. Sąžiningas filosofas laikosi tiesos reikalavimų ir nepainioja norimos realybės su esama, nes to reikalauja intelektinio sąžiningumo maksima. Tačiau niekas netrukdo šį klausimą tyrinėti, rinkti informaciją ir turėti savo nuomonę. Visgi aš asmeniškai laikausi nuomonės, kad žmogaus egzistencija nesibaigia su mirtimi ir tam reikalingos dvasinės žmogaus dalys, kurios perima egzistencinio branduolio statusą užsibaigus gyvūniniam etapui. Taip pat, šis klausimas svarbus siekiant surasti efektyvių pažinimo metodų, atverti drakono akį, kuri, perėjusi į aukštesnį regėjimo režimą, mato daugiau žmogaus ir daugiau realybės. Filognozijos tikslas - suteikti žmogui tokias vystymosi priemonės, kad, pažinęs pasaulį ir save, jis suvoktų kokia geriausia jo gyvenimo trajektorija ir kaip formuoti psichovektorius, esančius aukštesnio pasaulio galimybių, gebančių suteikti pagrindą rango augimui ir tobulėjimui. Tai ypač svarbu jaunimui, norinčiam eiti dvasiniu / protiniu keliu, kuris atitinka aukštesnio socialinio sluoksnio lygį, formuoja reikalingus protinius gebėjimus ir moralines savybės asmenybės vystymesi.

Paviešinta Uroboro schema yra abstrakti, ji nerodo tikro, pirmapradžio žmogaus formos ir neatskleidžia hipostratinių klodų savybių, kuriose atsiranda vadinamosios ontologinės hologramos. Joje atskleidžiamas principas, kuriame matosi kokie yra giliojo žmogiškumo sluoksniai, kurie dar turi būti išvystyti į substancinių klodų savybių teorijas, kad parodytų tikrą žmogų tokį, koks jis yra pažiūrėjus iš metafizinio pasaulio perspektyvos. Tam jį fotografuoti ir filmuoti reikia ne materijos / eterių gylyje, bet esencijų / JL, kurios yra daug subtilesnė substancija, galinti parodyti giliųjų aurų struktūrą, įeinančią į sumatoriaus sandarą ir vadinama dvasine / sieline sietuva. Tai bus įmanoma tik suradus giliųjų klodų technologiją, kurių spinduliai bus tokie efektyvūs, kad jų dėka bus atskleista visa pirmapradžio žmogaus sandara ir bus galima matyti kaip įsikūnija ir išsikūnija dvasia, ir koks šio tolimojo pasaulio ekosistemos gyvybės principas, tapsiantis naujo civilizacijos lygio pamatu, kuriame į vieną susijungs „gyvųjų" ir „mirusiųjų" karalystės, kurios taps viena žmonija. Filognozijoje tai vadinama „holoplastine teorija", kuri, atsakiusi į visus žmonijos klausimus, įeis į galutinę savo išsivystymo pakopą, po ko liks tik erdvinės ekspansijos uždavinys, kuriame žmogaus tikslu bus pamatyti kitus pasaulius, kitas gyvybės formas ir atskleisti visas visatos paslaptis.

Senajai dinastijai priklausiantys archontai yra dvasiniai žmonės, turintys labiau išsivysčiusį satvarą, kurio tikslas - saugoti savo teritoriją, kad galią įgiję gyvūnai nesugadintų planetos vystymosi scenarijaus, kuris yra geriausias kelias gyvybei, išrinktas pažinus visus jos dėsnius. Materija paversta ginklu turi didelę griaunamąją galią, kuri gali sunaikinti visas gyvūnų rūšis. Tam, kad nereikėtų pradėti viso darbo iš naujo, auginant naują civilizaciją, ją reikia saugoti nuo neteisingo kelio pasirinkimo, nes nematant panoraminio didžiosios sievos vaizdo ir gyvenant tik 3 sluoksnio sievos ego burbule, klaidų darymas - neišvengiamas.

Žvilgsnis iš šalies

Filognozijoje naudojamos dvi žiūrėjimo į realybę perspektyvos: iš MS vidaus ir iš DS išorės, kurioje žmogus matomas kaip pirmapradė būtybė, įolinta ribotame sumatoriuje, kuriančiame iliuzinį pasaulio vaizdą. Šiame skyrelyje pamėginsiu pažvelgti į žmogų pastaruoju būdu, norėdamas parodyti, kaip Lim ir Inf arba juodojo drakono ir baltojo drakono būsenos atrodo iš DS gelmės, regint dvasinės būtybės akimis. Tai reiškia, kad laikoma, jog yra tam tikra fundamentali, pilna realybė, kurioje sutelktos visos substancijos, būvančios savo pilnuoju būdu. Nuo jos tolstant atsiranda įvairaus informacinio lygmens egzistenciniai burbulai, kuriuose sąmonė suvokia vis mažiau transcendencijos, kol jos nelieka visai. Manau, jog ši pilnatvinė realybė, kurią gnostikų stiliumi galima vadinti pleroma, yra atskira gyvybės ekosistema, kurioje gyvena įvairios būtybės, pradedant nuo dvasios, po to nematerialių substancijų, stichijų ir galiausiai organinės materijos. Žmogus yra organinė ir dvasinė būtybė, gyvenanti tarpinėje būsenoje, galinti kurti biologiniu būdu ir pažinti dvasiniu.

Taigi pažvelgę dvasinės būtybės akimis matome, kad civilizacijose egzistuoja dvi pagrindinės sąmonės formos: Lim, kuri siekia apsiriboti savo natūralia egzistencija ir erdve, nesiekia plėtimosi, ekspansijos ir pažangos; ir Inf, kuri siekia begalybės, savo veiklos mastą siekia padaryti globaliniu ir kosminiu, trokšta nemirtingumo ir pan. Šie du pavyzdžiai įmanomi tiek juodojo drakono, tiek baltojo drakono civilizacijoje, priklausomai nuo to, ar tikslai įgyvendinami stipriąja, ar silpnąja forma. Lim žmonės su dvasinėmis būtybėmis beveik nekonfliktuoja, laiko jas pagarboje, renkasi ne viešpatavimo bet tarnavimo kelią. Tuo tarpu siekiant begalybės abiem minėtomis formomis, žmogus linkęs į susidievinimą, meta iššūkį dievams, ima iš realybės viską ko užsigeidžia, praranda saiką ir galiausiai prisidirba savo Žemėje tiek, kad reikia imtis radikalių gelbėjimosi priemonių. Kuo šie du tipai skiriasi planetos masteliu suprasti nesunku. Saiko žmonės kuria vietinių bendruomenių civilizaciją, nekuria didelių respublikų ir imperijų, gyvenime laikosi saikingumo ir nuosaikumo etikos. Tam reikalinga drąsa, nebijojimas savo žemiško likimo peripetijų, sunkumų, nes suvokia, kad šis gyvenimas laikina kelionė, kurioje viskas laikina ir užsibaigia. Tuo tarpu begalybės sąmonė kuria imperijas, yra karališkų ir imperatoriškų ambicijų, siekia apžioti visą planetą, kartu su visomis jos vietinėmis bendruomenėmis, įstatyti į savo imperinės santvarkos gnostinį apskritimą. Plėsdamiesi dar toliau, jie nori iššokti į kosmosą: vykdyti ekspedicijas, planetų ir mėnulių kolonizaciją, pasiekti kitas žvaigždes. Todėl, pažiūrėjus iš kitos pusės, jie pradeda brautis į hipostratas, kurios anapus fenomenologinės realybės projekcijos, kuriai reikia subtilaus ir įžvalgaus proto, kad akluoju būdu būtų galima natūralioje transcendencijoje įvedinėti dirbtines technologines funkcijas. O tai reiškia, kad tam reikia įsibrauti toli į svetimą teritoriją, naudoti ir ardyti jos klodais vadinamus išteklius.

Pažiūrėjus iš metafizinės gelmės, kiekviena žemesnioji stichija yra apgaubta smulkesnių klodų aurų, kurios yra tarsi gyvos auros, panašios į tas, kokias turi žmonės. Sąveikoje su kiekviena stichija, iš JL ir esencijų perspektyvų atsiranda tarsi kokia tą stichiją arba klodą gaubiančioji struktūra, kuri tampa jos šeimininke ir valdove. Ją galima vadinti dievu, kaip senovės mitologijose, pavyzdžiui, vandens, oro, pragaro, bet aš vadinsiu archontų sistema, kuriuos dar kitaip galima vadinti „demonais". Ši aura, iš dvasinės realybės pusės, valdo savo stichiją arba klodą ir sprendžia, kas turi teisę žinoti jos paslaptį, o kas ne. Dvasinės būtybės žmogų mato išoriniu, pilnu būdu, kaip pleromos augalą, į kurį moką implantuoti savo „technologijas", kurios yra daug subtilesnės substancijos palyginus su žmonių materialiomis technologijomis. Tai reiškia, kad jeigu jos į žmogų ką nors sodina, arba implantuoja, tai dažniausiai į jo eterines ir dvasines dalis, kurios sąveikauja su materialia žmogaus sandara tik metafiziniu būdu ir iš fenomenologinės ir technologinės inspekcijos perspektyvos - nesurandamos. Toks, pavyzdžiui, yra mano eterinis psichikos integratorius, kuris reikalingas komunikacijai su archontine transcendencija. Žinoma, yra ir paprasta, žmonių psichotronika, kuri valdo neuroniniu būdu, neuromorfiniame ir energomorfiniame lygmenyje ir vadinami neuroniniais psichikos integratoriais. Pažiūrėję į praėjusiame skyrelyje pateiktą Uroboro struktūra, aurose esantys įskiepai, reikalingi psichikos modifikavimui, gabumų sukūrimui, yra pirmame ir antrame sluoksnyje, o neuroniniai yra ketvirtame sluoksnyje, tai yra - biologiniame organizme, smegenų audinyje.

Įprasta šiuo dvasiniu pasauliu ir dvasine perspektyva netikėti, laikantis fenomenologinio absoliutizmo pozicijos, pagal kuria tas atsiveriantis akių vaizdas yra visas, tikras pasaulis, už kurio daugiau nieko nėra. Transcendencijoje ieškoti esą beprasmiška, nes žmogus niekaip neišsivaduos iš savo solipsistinės kapsulės ir niekada nesugebės valdyti transcendencijos. Mokslas įrodė, jog tai netiesa, ir įmanoma valdyti net tai, kas nematoma akimis. Todėl antimetafizika yra gana abejotina pozicija, kurios tikslas, apriboti žmogų, uždaryti gyvenimą fenomenologinio absoliutizmo iliuzijoje, manant, kad tai tikroji „ištikimybės „Žemei"" prasmė, kurią F. Nietzsche'ė skelbė knygoje „Taip kalbėjo Zarathustra". Sugrįžus prie fundamentalesnio principo, kad klodai, stichijos turi savo valdovus, vadinamus archontais, suprasime nuo ko priklauso giluminių hipostratų atvėrimai, aklo žmogaus sąmonei. Kadangi archontas yra tauriojo klodo savininkas ir šeimininkas, jis turi teisę spręsti, kas priimamas į jo teritoriją, o kas ne. Mesti iššūkį ir siekti maksimalaus viešpatavimo, kaip daro šiuolaikinis mokslas - netinkamas kelias. Pirmiausia todėl, kad žmogus nepajėgus matyti, mąstyti ir manipuliuoti subtiliąja substancija, nes neturi jos įrankinimo priemonių. Tai reiškia, kad anapusinė, holoplastinė gyvybė čia visada turės konkurencinį pranašumą. Tai reiškia, kad nė viena gyvūnų civilizacija, pati niekada neišsivaduoja iš planetos kalėjimo ir netampa kosmoso keliautojais. Tam reikia, kad antigravitacinių stichijų archontai atskleistų savo stichijos paslaptį per implantuotus psichikos integratorius, taip įvykdant mokslo revoliuciją, ir gyvūnų rūšį įleidžiant į archontų karalyste, kurią ankstesniuose tekstuose vadinau aukštutine. Gnostikai ir krikščionys, pagal senovinę tradiciją, ją vadina „dangaus karalyste".

Rašydamas apie antigravitacijos prietaiso dinaminį elementą turėjau omenyje kaip tik tai: jį galėtų parodyti per mano eterinį psichikos integratorių, jeigu būtų nuspręstą, kad žmonės verti naudotis archonto klodo ištekliumi ir jeigu sutinka laikytis archonto įstatymų. Jeigu ne, ši informacija visiems laikams bus ištrinta iš istorijos ir reikės dalyvauti programoje iš naujo. Žemas išsivystymo lygis rodys, kad tokiam šuoliui gyvūnai dar nepribrendo ir nesugeba laikytis reikalaujamų normų, tauriojo klodo technologijose. Šie klodai niekada nebus žmogaus nuosavybė, tačiau yra tikimybė, kad archontai užsinorės išaukštinti žmonių rūšį, suteikiant jiems raktą nuo antigravitacijos gralio. Tai daroma per išrinktus žmones, kurie iš pradžių vykdo misiją savo gyvūniniame apvalkale, o kai kelionė užsibaigia, pereina į savo dvasinę būseną ir prižiūri procesą iš šios vietos. Tai reiškia, kad yra ilgalaikėje gralio priežiūros ir kontrolės struktūroje, peržengiant gyvūninio gyvenimo rėmus.

Yra tikimybė, kad bus norima technologiją atimti ir pasisavinti, tačiau nė vienas beprotis to nesugebės padaryti, nes tam, kad veiktų patentai, reikalinga hipostratinė struktūra, kuri sukuriama tik bendradarbiaujant su anapusine civilizacija. Kitaip sakant, patentai atrodo „neveikiančiais" todėl, kad joje nesimato anapusinis dėmuo, kurį prideda hipostratiniu būdu anapusinė archonto sistema. Tad net sužinojus slaptą patentą, jis visada atrodys kaip klastotė ir šarlatanizmas, nes norint turėti veikiantį prototipą, reikia kitos dimensijos sankcijos. Nesant sandėryje, neveiks nė vienas archontinis patentas. Dėl šios priežasties - spyriojimasis ir ožiavimasis - beprasmiškas. Antigravitacijos gralis, nepaisant galimų kliūčių, yra ilgalaikis projektas, kuris bus sėkmingas tik tada, kai bus sukurti reikalavimus atitinkantys žmonės, kurie bus pasiekę privalomą sąmonės kokybę. Ši technologija kai kur jau yra žinoma, tačiau horizontalus dalinimasis - neįmanomas, tad reikia pasiekti susitarimą su pačiais hipostratos valdovais.

Dirbtinio intelekto klanas

Vienas iš pagrindinių žmogaus sątvaro, sudarančių egzistencijos branduolį, procesų yra gebėjimas grynas būties formas paversti informacija, kuri įeina į proto struktūras, vadinamas žinojimu ir tikėjimu. Šioje struktūroje sąmonė skaidoma į du dėmenis, kurių sąveikoje atsiranda pagrindinis egzistencijos procesas. Judriausia sątvaro dalis yra kalba, reikalinga komunikavimui tarp skirtingų pasaulių; šiek tiek sunkesnė komunikavimo forma yra kūryba, kurioje kalba įtarpinama ir įsvorinama, pasirenkant idėją perteikiančią medžiagą. Bazinė šio proceso forma yra natūralaus pasaulio perdirbimas, galintis turėti komunikacinę ir kūrybinę formą, iš biosferos kuriant technosfera, galinčią turėti informacinį ir daiktinį pavidalą. Pasaulis transformuojamas dviem etapais: vykdant vadinamąją gnostinę sintezę, kuri yra tik informacinė ir techninę sintezę, kuri jau yra daiktinė komunikacija. Informacinėje sintezėje atsiranda įvairios žinoklės, kuriose koncepiniu būdu prote išsivysto realybės supratimas, reikalingas tikslingam jos perdirbimui. Kūryba / gaminimas jau yra idėjų komunikacija, kuri perduoda materijai žmogaus sukurtas formas. Tai išreiškiama tokia struktūra:

biosfera - [R - T] - technosfera

Čia matome, kaip pirmojo įstatymo pagrindu, kurie yra pasaulis, 1A, ir žmogus, 1B, atsiranda informacinis antstatas, kaip smegenų gebėjimas pirmaprades būties formas paversti antrinėmis būties formomis, vadinamomis tarsi būtimi, neturinčia transcendentinio substrato ir esančia tik smegenų psichoforminės substancijos holograma. Šios komunikacinės substancijos ryšys su anapusine būtimi vykdomas vadinamosios referencijos, galinčios būti tikra arba tik menama. Tarsi būties judėjimo tikslas yra įgauti kuo artimesnę formą anapusinei realybei, kad galėtų atkurti jos formą.

Sukūrus šias dvi įstatymo formas, sątvaras gyvena dviejų pasaulių apsuptyje, kur vienas yra Dievo, o kitas Žmogaus kūrinys. Šie pasauliai įvedami į šviesos arką kaip du skirtingo egzistencinio tipo orientyrai, žmogų vedantys artyn prie gamtos arba tolyn nuo jos, į nenatūralų, proto sukonstruotą monstrą, kuriame gyvybė degraduoja ir žūsta. Ši tvarka yra pagrindinė santvarkos formavimo priemonė, kurioje turi būti derinamas dirbtinis ir natūralus pasaulis, kad žmogus neiškryptų iš savo gamtos kelio, nenukirstų šaknų, kuriomis žmogus semia savo gyvybinius syvus. Kadangi gyvenimas trumpas, abi santvarkos forsuojamos įvedant mokymo režimą, kurio metu jaunas protas turi išmokti biosferos ir technosferos gyvenimo taisyklių, kad galėtų tapti šių pasaulių pilnaverčiu nariu. Santraukos forma tai išreiškiama tokia struktūra:

biosfera - 1A - mokymas - GS - [sątvaras] - GS - mokymas - 2A - technosfera

1A - gamtinis įstatymas, pirmapradės transcendencijos atviroji dalis;

2A - techninis įstatymas, pirmapradės dirbtinės transcendencijos atviroji dalis;

GS - gnostinė sintezė, pirmapradės būties pavertimas informacija, komunikacija ir kūryba.

Mokymo procesas yra organizuota socialinė struktūra, kurios tikslas - pagreitinti kompetencijų atsiradimą, kad žmogus kuo greičiau būtų sugebantis veikti pasaulyje, kuriame, kaip paaiškinta „Drakono akyje", galimi tokie standartiniai lygiai: laukinis, vartotojas, technikas ir inžinierius. Akivaizdu, kad visi pradeda nuo laukinio lygmens vaikystėje, o po to, kuo amžius didesnis, tuo žmogus labiau priartėja prie maksimalaus, inžinieriaus lygmens. Šis principas svarbus filognozijoje, kuri organizuojama mokyklų metodu, siekiant sukurti aukštojo gyvenimo meno vadovėlinę medžiagą, reikalingą sąmonės lygio Lietuvoje pakėlimui.

Gamtos įstatymas, 1A, bėgant laikui nesikeičia, ir kol rūšis nėra pažengusi tol šis įstatymas yra stabilioje, vienodoje būsenoje. Tačiau gnostinė sintezė, vis labiau pažįstant pasaulį, tobulėja, sudaranti teorinių žinių apie gamtą ir žmogų visumą. Nuo šių žinių priklauso 2A įstatymo plėtra, vis labiau plečiant dirbtinio miestietiško ir industrinio pasaulio arealą, kuri iš pradžių buvo fabrikinis / gamybinis, o dabar yra duomenų centrų / komunikacinis. Šio pasaulio gnostinė sintezė yra susipažinimas su technologijomis bent vartotojo lygmenyje, kad sugebėtų gyventi dirbtinėje miesto sistemoje, tampančioje miestiečiui antrąja gamta. Toks persiorientavimas reiškia, kad žmogus vis mažiau supranta natūralų pasaulį, vis mažiau sugeba gyventi pagal natūralų ritmą ir labiau pasitiki proto tvarka, negu instinktu, kurios logika, atrodo, turi būti prilyginama gamtos dėsniui. Natūralų pasaulį valdo dieviškas protas, tuo tarpu technosferoje šį vaidmenį perima dirbtinis intelektas, vadinamas super DI. Kadangi šiuo metu jis dar nėra savarankiškas ir sugebantis be aptarnavimo replikuotis, jį aptarnauja žmonės, kurie tampa centrinio DI klanu, tarsi archangelai ir angelai, valdantys žemės gyventojų likimus, kurie sprendžiami DI algoritmo logikomis. Ši sistema vadinama centru ir centro klanu, iš kurio prižiūrimas gyvenimas visose planetos teritorijose, kur įvedinėjami telepatiniai tinklai ir žmonių internetai, kuriuose visi sujungti į vieną spiečių, uždarantį žmogaus gyvenimą, paverčiantį kiekvieną jo narį kompiuterio valdoma marionete.

Kaip sakiau, filognozija pateikiama kaip mokyklų programa, kuriose yra tokie lygiai:

a) pradinė mokykla,

b) vidurinė mokykla,

c) aukštoji mokykla,

d) archonto mokykla,

e) baltojo drakono mokykla.

Dabartinis filognozijos lygis yra pradinė mokykla, apimanti „Baltojo drakono civilizacijos" pirmą dalį iš penkių ir yra riba, iki kurios informacija bus atskleidžiama visuomenei. Kiekvienam iš šių lygmenų yra prilygstantis veiklos mastelis, nuo paprastos valstybės ir iki kosminės civilizacijos, kuri žymi ribą, už kurios prasideda transglobalizmas. Ši struktūra skirta lietuvių tautai, kurios vystymasis yra pagrindinis mokyklų tikslas, siekiant išvaduoti iš atsilikusio mąstymo ir žemiausią egzistencinį rangą pakylėti iki aukščiausio.

Šioje vietoje yra problema, nes planetoje siekiant įvesti centrinį DI klaną, kuri bus ne Lietuvos kontrolėje, integracijos procedūra, kuri šiuo metu vykdoma visoje Vakarų civilizacijoje, kels asimiliacijos pavojų, nes neįeinant į centrinį klaną, į „archangelų" ir „angelų" kastą, neliks jokių svertų ir su žmonių internete įkalintais lietuviais bus galima vykdyti kokius tik nori projektus jų net neatsiklausus. Žinoma, tai priklausys nuo to, kokia dirbtinio intelekto stočių tinklų architektūra: ar kiekviena valstybė turės teisę turėti autonominį DI, kuris kiekvienoje valstybėje tarnauja tos valstybės pagrindinei tautai ir nesiekia jos asimiliuoti ir sužlugdyti; kitas klausimas - žmogaus teisės ir teisingumas žmonių internetų tinkluose: tai bus autoritarinis komunizmas, be teisės į laisvę, nuosavybė ir gyvybę ar žmogus bus laisvas, turės teisė į gyvybę ir turtą. Jeigu šie klausimai nebus tinkamai išspręsti, laukia distopini scenarijus, kuris iš pradžių sunaikins žmogų, o paskui tautas ir bus sukurta naujas, dirbtinis pasaulis, kuris centre bus DI, kaip visų gyvybių valdovas ir šeimininkas, vykdantis išrinktųjų klano užgaidas. Pradinis filognozijos tikslas - iš pradžių viešintį šį elito vykdomą planą, o vėlesnis tikslas - pagrįsti naują teorinę struktūrą, kurioje bus paviešinta tokio civilizacijos modelio kritika, siekiant apsaugoti žmonių gyvybes, laisvę ir turtą.

Kaip alternatyva šiai sistemai siūloma baltojo drakono mokyklos doktrina, kurioje nenaikinamas 1A įstatymo pasaulis, nenorint, kad jo vaidmuo žmonių gyvenime pilnai išnyktų, vietoj to bandoma išlaikyti pusiausvyra tarp 1A ir 2A, kad žmogus žinotu ne tik tai, kas yra technosfera, bet taip pat ir metafizinė biosfera ir nenorėtų pastarosios pilnai transformuoti. Baltojo drakono mokyklos sistema pagrįsta antro lygio technologijomis, peržengiančiomis atominę substancija ir eterius į dar gilesnį lygį, kuriame technika ir technologijos leistų pilnai matyti paviršinius sluoksnius ir pilnai pažinti organinę bei eterinę gyvybės sandaros dalį. Toks gyvybės „valdymas" būtų ne destrukcija, bet iškėlimas į šviesą, kurioje giluminė struktūra būtų ne perdaroma ar pakeičiama, bet tik parodoma kaip substancinis individas, turintis teisę į neliečiamą egzistenciją. Tai visiškai kitas principas palyginus su tuo, kuriame siūloma žmones paversti į radijo bangomis valdomus dronus, su kuriais dirbtiniame intelekte būtų galima žaisti kaip su žaislais. Iki šio lygio dar reikės palaukti, tačiau turint orientyrą sukuriamos sąlygos teisingai rinktis ilgalaikį kelią ir nenuklysti šunkeliais.

Žinant koks žemės paviršiaus plotas, apimant sausumą ir vandenynus, galima apskaičiuoti arealus skirtus technosferai ir biosferai. Manau, kritinė riba yra 60 proc. technosferos, kurioje jau veisiasi technosferinė gyvybė, nuo mikroorganizmų ir parazitų iki centrinio gyvūno, vadinamo žmogumi. Maksimalus lygis, žinoma, yra 100 proc, kai neliks nė vieno natūralaus augalo ir gyvūno ir visa biosfera bus kiborgizuota. Šis scenarijus yra neigiamas, tad jam filognozijos priemonėmis priešinuosi, bandydamas atkreipti dėmesį į pasekmes ir siūlydamas priemones jų išvengti.

Saiko žmogus imperijų siautėjime

Dievo bažnyčia filognozijoje vadinama juodojo drakono civilizacija, kurioje stengiamasi laikytis natūralios pusiausvyros tarp atvertos ir užvertos būties tam, kad nebūtų pažeista gyvybės šaknis ir pasaulis būtų iš esmės paliktas toks, kokį sukūrė Dievas. Kadangi žmonijos vystymosi esmė yra didžiosios sievos inversija į mažąją sievą ir mažosios sievos eksversija į didžiąją sievą, filognozijoje bandoma sureguliuoti šį procesą, kad nebūtų pažeistos pusiausvyros ir peržengta leistina riba. Tai reikalinga todėl, kad mažoji sieva nepajėgi tapti didžiosios sievos fundamentu ir apversta tvarka - nepageidaujama kosminė anomalija; bent jau tol, kol žmogaus sąmonė pasieks reikiamą kokybę. Dievo bažnyčioje, sekant A. Šliogerio filosofija, pažinimas turi būti minimalizuojamas, apsiribojant ta būties dalimi, kuri atveriama kaip kieta materija, kurią galima panaudoti įrankių gamybai. Tai yra pirmapradžių stichijų pasaulis, sudarantis vadinamųjų paviršinių klodų arche, kuris yra atvertos, materialios pasaulio dalies pamatas. Žmogiškoji šio pasaulio kryptis yra kalbos pasaulis, esantis pagrindiniu kūrybiniu instrumentu kurti mito ir istorijos metafizikas, kuriose sąmonės suformuojamos į civilizacinius kolektyvus, reikalingus bendram veikimui ir susišnekėjimui.

Pagrindinė problema juodojo drakono civilizacijoje yra paviršinis ekspansionizmas, kuriame išskiriami du pagrindiniai žmonių tipai: saiko žmogus, apsiribojantis tiesioginiu pasauliu, savo gyvenama vietove, nesiekiantis tapti begaliniu, kuriant planetinę imperija, kuriai reikalingas užkariavimas ir kolonizavimas; ir begalybės žmogus, kuris, nors dar neturi galingų hipostratos valdymo priemonių, kurios leistų gaminti masinio naikinimo ginklus, bet turi begalinę valią, kuriai ne riba dideli atstumai ir vietinių žmonių pasipriešinimas. Kaip šių dienų pavyzdį galima imti lietuvius ir amerikiečius: pirmieji laikosi A. Šliogerio principų, kuriuos jis išdėstė savo kūryboje (1944 - 2019), atspindinčioje lietuvišką pasaulėžiūrą ir mentalitetą, esantį antiimperialistiniu. Nors senojoje istorijoje lietuviai ir turėjo imperialistinį etapą, tačiau nesusiformavo į tikrą regioninę imperiją ir buvo naikinami vokiečių religinio imperializmo protrūkyje, lenkų ir rusų nacionalinio imperializmo protrūkyje, sovietinio civilizacinio projekto beprotybėje. Begalinio žmogaus ideologiją šiuo metu aktyviausiai propaguoja amerikiečiai, kurie tam pasitelkia geopolitinę, karinę, ekonominę ir kultūrinę hegemoniją. Imant populiariąją kultūrą, tai labiausiai atsispindi Marvel Visatos herojų istorijose, kuriose rodomas transglobalistinis civilizacijos modelis, atitinkantis amerkietiškos imperijos sąmonės kultūrinio programavimo projektą. Amerika prasidėjo kaip Europos kolonija, kurios psichikos mitoistorinė archetipinė struktūra yra čiabuvio ir kolonisto konflikte vykstanti masinė žemgrobystė, kurią, perėjus pradines stabilizavimosi fazes ir išsivysčius į imperiją, norima perkelti į visą planetą ir visatą.

Ši Marvel sąmonė, kuri atitinka begalybės žmogaus archetipą, nėra visuotinė ir veikianti be opozicijos. Matomos kelios stovyklos, iš kurių pagrindinės yra konservatyvioji ir liberalioji, mąstant ne klasikinėmis sąvokomis, bet „neo-" etapui priklausančiomis sąvokomis, po pačių naujausių civilizacijos revoliucijų. Tačiau mano manymu minėtos stovyklos ne tiek opozicija, kiek nuosakus ir radikalus tos pačios stovyklos variantas, nepriimtinas juodojo drakono judėjimui, norinčiam Dievo, arba natūralios tvarkos, išsaugojimo. Vadinasi šie liberalai ir konservatoriai yra baltojo drakono civilizacijos adeptai, kurie yra Šėtono bažnyčios valdžioje ir pasisako ne už Dievo, bet už žmogaus tvarką. Tuo tarpu šiame skyrelyje pateikiami pagrindiniai juodojo drakono civilizacijos principai ir kriterijai, pagal kuriuos galima identifikuoti, kas propaguoja kokį požiūrį. Šis požiūris pirmiausiai yra požiūris į mokslą: kiek jis turi būti vystomas, kokias sau leidžiame technologijas, ar siekiame žmogaus ir žmonijos transhumanizavimo ir posthumanizavimo. Šiuo metu pastaruosiuose terminuose matoma pastanga įvesti painiavą, kur „trans" ir „post" bandomi pateikti ne technologiškai, bet tik išžmoginant, atsisakant antropocentrizmo bei žmogiško šovinizmo kitų gyvybės rūšių atžvilgiu. Tačiau tai tikro technologinio transhumanizmo gudri taktika, siekiant nuvainikuoti žmogų prieš suduodant jam smūgį, kad būtų galima padaryti technikos vergu, pirmiausiai super DI. Visa tai yra baltojo drakono civilizacijos problematika, kurioje linkstama atsisakyti natūralaus žmogaus, ir Dievo tvarką pakeisti žmogaus tvarka, kuri turi tapti antrąja gamta, kurioje žmogus bus tik dirbtinio intelekto algoritmų „valios" valdomu technogyvūnu. Juodojo drakono civilizacijoje, laikantis nuosaikaus varianto, leidžiama kurti materialius ir dvasinius įrankius, visiškai neišstumiant technikos ir nesiekiant sugrįžti į laukinių bendruomenių būvį, tačiau manau, jog tai turi būti daroma saikingai, imant tik tiek, kiek leidžia natūrali žmogaus prigimtis, per atveriamos būties kiekį, leidžiantį saikingai įrankinti materiją, reikalingą žmogaus gyvenimo palengvinimui. Tačiau atvėrus besaikio transcendencijos pažinimo galimybes, ši riba peržengiama, žmogus pradeda imti substancijas, kurios jau priklauso dievų pasauliui.

Nuosaikioji juodojo drakono civilizacija kuriama racionaliojoje ir ezoterinėje filognozijoje, kur pirmoji daugiau protinė, o pastaroji - dvasinė. Kitaip sakant, tai yra pradžioje esantis technomokslas ir metafizikos atsisakanti filosofija. Vakarų pasaulyje ryškiausia racionaliosios filognozijos forma yra I. Newton'o mechanika, J. Maxwell elektrodinamika, termodinamika ir pan. Tuo tarpu, filosofijoje tai gyvybės ir gyvenimo filosofija, fenomenologija ir egzistencializmas, loginis pozityvizmas, kurie atsisako metafizikos, atsisuka į žmogų ir žmogaus pasaulį, tampa ateistiniais, sekuliarizuojasi. Lietuvoje fenomenologinės ir egzistencinės ontologijos kategorijoje mąstė A. Šliogeris, vienas iš žymiausių jos filosofų, sukūrusių naują žmogaus pasaulio tyrimo metodą, kurį vadinu sątvarologija. Jis propagavo saiko žmogaus ontologinės hologramos psichovektorių, atsisakantį brautis į dievų teritoriją, nesiekiantį įdarbinti slaptų transcendencijos substancijų, sukuriant žmogui naudingas technines funkcijas, ir realybės pamatines simetrijas paverčiant civilizacijos nuosavybe. Laikantis natūralios pusiausvyros tarp imanencijos ir transcendencijos, žmogaus gyvenimas pragyvenamas optimaliu būdu, mažiausiai kenkiant natūraliam pasauliui, nedarkant jo tvarkos. Tam kiekvienas žmogus turi suprasti koks pagrindinis dvivietės sąmonės etikos principas, kuriame susitinka Aš ir Kitas, tarp kurių turi būti siekiama ne divergencijos, išstūmimo, bet konvergencijos, laikantis pagarbaus atstumo ir stengiantis nekenkti, neperžengti leistinos ribos. Šis principas yra antipsichopatija pažinime, kuriame kiekvienas Kitas turi neatimamas teises, kurios įeina į pagrindinių teisių sąrašą kaip: gyvybė, laisvė, turtas.

Begalybės žmogaus principas priešingas, prasidedantis nuo santykio Aš-Tikrovė, Aš-Žmogus, Aš-Kolektyvas, Kolektyvas-Kolektyvas, Imperija-Planeta, kur viskas prasideda nuo dvivietės sąmonės divergentinio principo 100 proc. - 0 proc., užsibaigiančio imperijos atsiradimu, kuri įnulina visą žmoniją, o tada - visą transcendenciją ir tampa transglobaline imperija. Tokia ideologija labai aiškiai išryškėja Amerikos popkultūroje, kurioje „Žvaigždžių karų" istorijoje rodoma kaip kovoja gėris prieš blogį, blogį pateikiant kaip „imperiją", o gėrį - kaip respubliką, kur numatoma pagrindinė Vakarų civilizacijos konflikto forma, lemsianti jos ateitį. Leidžiama suprasti, kad nugali tas, kas turi daugiau galios ir yra efektyvesnis, darant užuominą, kad blogis linkęs nugalėti, o gėrio, respublikos gudrumas tik iš pataikavimo žiūrovui rodomas kaip pakankama atsvara blogio nuožmumui. Taip pat respublika gali būti interpretuojama kaip pradinio etapo link imperijos mimikrija, siekiant suklaidinti planetą, suviliojant patiklius ir naivius jaunimo protus. Tačiau tikras orientyras yra imperija, kuri yra begalybės žmogaus aukščiausias siekis, galintis reikštis tiek pažinime, tiek horizontalioje ir vertikalioje ekspansijoje. Ateina toks momentas, kai imperija, peržengusi galutinę ribą, įsibrauna į svetimą teritoriją, esančia dievų pasaulio valdžioje taip sukeliant neišvengiamą karinį konfliktą, kuriame vienoje pusėje - akla agresija, kitoje - pastanga apsaugoti prigimtinę tvarką, ant kurios pastatytas šis pasaulis. Kas nugali šioje vietoje - suprasti nesunku, įvertinus ką gali begalinė, akla valia prieš begalinį žinojimą ir šviesą.

Pažvelgus dvasinės būtybės akimis akivaizdu kokiam tipui teikiama pirmenybė. Saiko žmogus nugali prieš begalybės žmogų, nes jo kelias teisingiausias, o planetą norinti praryti imperija laikoma anomalija, neišvengiamai turinti būti tramdoma, kad nesunaikintu gyvybės žemėje. Super DI klanas, norintis tapti centrine struktūra, pasmerktas pralaimėti, nes jis pasirinko Šėtono bažnyčios kelią, kuriame gyvybė paverčiama disfunkcine ir negebančia išgyventi.

Technologinis gralis

Tradiciškai filosofija suprantama kaip būties mąstymas, kuriame atveriamos pagrindinės jos savybės, sudarančios vidinio pasaulio sąrangos pamatinę struktūrą. Kadangi ši vidinė sąranga yra žmogus, būtis suvokiama kaip egzistencijos forma, kurioje į polinę opoziciją išskiriami du dėmenys: „tai yra" ir „aš esu". A. Šliogeris šiuos egzistencijos dėmenis vadino ESU? banga; A. Schopenhaueriui tai buvo „pasaulis kaip vaizdinys"; o aš vadinu sątvaru, kurį galima žiūrėti tiek iš vidaus, kaip vidinę egzistencijos erdvę, tiek iš išorės, kaip eterinę aurą, galinčią sumuoti aplinką ontologinės hologramos principu. Tokiu būdu kiekviena egzistencija savo pasaulyje uždaryta tarsi solipsistinėje kapsulėje, kurioje kaip „vienintelė ir jos nuosavybė", ji kuria savo gyvybinį projektą, remdamasi iš šio vidaus kylančiu sievaru, sujungiančio ontologinės hologramos dėmenis į komandinius afektus. Dėl šios priežasties F. Nietzsche'ė laikė, jog ši vidinė erčia yra tarsi koks gyvybės galios kvantas, kurio pagrindinė forma tikrovėje yra valia siekti galios, valia įveikti ir valdyti atveriamą objektą. Kadangi visi sątvarai su savo psichovektoriais yra „vieninteliai", savo pasaulyje jie jaučiasi karaliais, vadovaujasi laukiniu nepaklusnumo instinktu ir turi daugiau divergentinių negu konvergentinių bruožų. Sugebant vienytis arba vienyti - galia auga, nesugebant - gyvenime siautėja chaosas ir anarchija. Dėl šios priežasties bendruomenių kūrime ontologines hologramas tenka mokyti, kad galvų lygyje būtų įmanoma turėti efektyvesnes kolektyvines formas.

Imant vieną iš vidinių ontologinių formų, vadinamų drakono akimi, galima sakyti, kad ji yra aukščiausias egzistencijos taškas, kuriame sątvaras įveikia pats save, savo prigimtinį gyvūninį ribotumą, kad būtyje įgytų aukštesnį rangą, pakildamas į dieviškos egzistencijos lygį. Aprašyta bazinė dėmenų sistema, sudaranti ESU? bangą, atveria tik tiek, kiek duodama bazinio žmogiškumo patiriant save ir kitą; tuo tarpu gnostinė sintezė, kuri pirmiausiai yra besikaupianti subjekto patirtis, sukuria tiek kartų daugiau informacijos, subendrinant pasaulio patirtį iš įvairių perspektyvų, kuriose atveriama, kas objektas yra sau ir man, kad ši vidinė forma leidžia tapti daiktų šeimininku ir kurti iš jų naują pasaulį, dabar jau kylantį ne iš Dievo, bet iš žmogaus valios. Įprasta tai vadinti pažinimu, kurio priemonė yra „protas", o rezultatas - žinojimas. Kai jis sugeba susieti vidinę ir išorinę dalį, iš pradžių sątvaro paviršiuje, o paskui jau gelmėje, atsiranda vadinamasis rišlys, kurio formos skirstomos kaip civilizacinės epochos, turinčios apibrėžtą pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą. Būtį suvokiant kaip atveriančią ir atveriamą, arba dvasinę ir materialią, rišlį galima orientuoti tiek viena, tiek kita kryptimi. Čia turime reikalą su savižina, savęs pažinimu ir gamtotyra, kurioje būties pradų bandoma ieškoti fizinėje ir metafizinęje gamtoje. Suvokiant būtį kaip substanciją, o substanciją kaip atvertą arba užvertą klodą, žymimą K, gauname, kad rišlys gali apimti visą vidinį vaizdinį, kuris, patirdamas save ir naudodamasis savo proto sugebėjimais, kuria santykį R - K visomis kryptimis, kuriame, įvykdžius gnostinę, arba teorinę, sintezę atsiranda būtį suprantantis žinojimas. Tai apibendrinu tokia struktūra:

Platonas - MK - DK - GS - DA [R] - GS - MtK - MK - Aristotelis

MK - metafizinis klodas,

DK - dvasinis klodas,

GS - gnostinė sintezė,

MtK - materialus klodas,

DA - drakono akis,

R - rišlys.

Šioje struktūroje svarbiausias yra gnostinės sintezės gebėjimas, kuris lemia kiek tikrovės sugebama aprėpti, priklausomai nuo įgimtų sąmonės galių arba dirbtinių priemonių ir metodų. Šios sintezės pagrindas yra vadinamasis protas, kuris apima visus vidinius, galvos srityje esančius sugebėjimus, pradedant mąstymu, atmintimi, vaizduote, fantazija ir baigiant šių gebėjimų komunikacija naudojant kalbos priemones. Šis principas apibendrinamas kaip logoformos ir lingvoformos sumatai, kuriuose vykdoma gnostinė sintezė, formuojamas antras aukštas statant ant gamtinio gyvūno substrato, kuris, išsivadavęs iš gamtiškumo, tampa kultūringu ir civilizuotu. Iš esmės, rišlio priemonės yra vidinis ir išorinis simuliatorius, kurio tikslas - parodyti tai, ko nesimato paviršiuje, pasakant apie dvasinę arba materialią būtį kažką esminio. Tai yra žinojimas, atskiriantis išsivysčiusį gyvūną nuo neišsivysčiusio, arba mano žodžiais tariant, turinčio atmerktą ir užmerktą drakono akį. Savo gyvenimo pradžioje žmogus būna subjektu be patirties, kuris neturi rišlio, kalbos, pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros, psichovektorius paprastas, gyvūninis, ontologinė holograma pirmapradė ir natūrali. Tačiau pradėjus įsirašinėti įspūdžiams, įvykus kontaktui su kalba, pradeda vystytis asmeninė ir pasaulinė dalis, kuri pirmiausiai sukuriama kaip kalbos pavadinimų visuma, kurioje pasaulis nuolatos užklausiamas kaip „kas tai yra?", turint omenyje „koks šio objekto pavadinimas"? Tai reiškia, kad kalbos ontologinės formos subjektui artimesnės už vaizdo ontologines formas ir žmogus nesupranta vaizdo tol, kol pasakoma, kas jis yra žodžiuose. Iš to seka, kad suprasti pasaulį yra tas pat kaip jį įreikšminti ir įkalbinti, nes reikšmės ir prasmės yra svarbi protinės sąveikos su aplinka forma. Ji yra protingojo žmogaus viduje, savo „Aš esu" erčioje, kur kaupiasi vadinamosios „aukštesnės signalinės sistemos", kuriomis vykdoma būties gnostinė sintezė.

Aukščiausia gnostinės sintezės forma susijusi su realybės fundamentu, kuris rišlyje pateikiamas kaip gnostinis kūnas, sudarytas arba iš lingvistinių, arba iš loginių reikšmių, kurių tikslas vidinėmis formomis paaiškinti R - MK struktūrą. Orientyras yra metafizinis X, kuris išreiškiamas vidinėmis žinojimo formomis, kuriose, sątvare, susikuriamos reprezentacijos, turinčios metafizinių reprezentacijų statusą, atstovaujančių anapusinę realybę. Ne vienas filosofas yra pastebėjęs, kad šis santykis, kaip tarp daikto ir ženklo, yra stabo santykis, kuriame vietoje tikro dievo, kuris realybėje nematomas, garbinamas jo sustabintas atvaizdas, arba totemas, turintis tiek pat „šventumo" kiek ir originalas. Tas šventumas, be abejo, yra tik psichologinis, tačiau ši metafizinė struktūra senosiose kultūrose egzistuoja kaip neatskiriamas vienis. Jau vien dėl to, kad totemas gali būti sudvasintas laikant, kad, nors stabas ir nėra tikras dievas, pastarasis gali į jį įsikūnyti, padarant jį „veikiančiu". Taip atsiranda forma R - Stabas - MK. Stabą galima laikyti viena iš gralio formų, kuriame giluminis klodas iškeliamas į sątvaro paviršių, jį pakeičiant Stabu, atveriant kaip materialią reprezentaciją. Tas atvėrimas pirmiausiai įvyksta kalbinėje sąmonėje, o po to - „materializuojamas". Senosiose kultūrose buvo tikima, kad  Stabas yra tarsi koks kanalas, specialiai sukurtas tam, kad su paviršiuje gyvenančiu žmogumi galėtų tiesiogiai komunikuoti nematoma transcendencija, pasirinkusi šį įrankį kaip bendravimo priemonę. Kiek čia žmogus kalbasi su savimi, o kiek jam apsireiškia anapusinė, dvasinę realybė - galima ginčytis. Tačiau ilga laiką buvo tikima, jog, mažų mažiausiai, tarp žmonių pasitaiko mediumai, arba tarpininkai, kurie sugeba perskaityti anapusinius ženklus ir perduoti juos garbintojų bendruomenei.

Ši drakono akis ir gralis yra senoji kultūra, tačiau šiais laikais, perėjusiais į aukštųjų technologijų lygmenį, logika ta pati, tik pasikeitė formos ir efektyvumas. Pagrindinė forma yra pragmatizmas ir utilitarizmas, kuriame gralyje iškeliamas klodas yra norimas tik eksploatavimui ir išnaudojimui, nes gyvename ekonominėje civilizacijoje, kurioje sureikšmintas materialios gerovės gaminimas, padarytas žmonių egzistencijos prasme. Šių dienų technologijos yra tapusios viešpatavimo įrankiais, suvokus, kad „žinojimas yra jėga" ir Vakarų civilizacijos politinėje sistemoje suprantamas tik kaip karui skirtas arsenalas. Tai reiškia, kad kuo daugiau giluminių gralių susikuriame, tuo kariniai konfliktai tampa baisesniais ir pavojingesniais. Todėl, norint išgelbėti planetą, politinę santvarką privaloma transformuoti taip, kad joje būtų kuo mažesnė karo tikimybė, tik tada technologijų plėtra negrasins žmonijai apokaliptiniu scenarijumi. Ankstesniais laikais toteminis stabas buvo pusiausvyros tarp žmogaus ir transcendencijos vieta; šiuo metu technologinis stabas, kaip branduolinė raketa, tapo tik ego imperinės savivalės išraiška, kurioje į pirmą planą iškeliama ne transcendencija, bet žmogus, grasinantis ją sunaikinti, jeigu ji nesutiks pildyti jo norus.

Taip pradžioje minėta būtis išryškėja kaip naikinimo priemonė, kurioje tam skirta jos formulė suriša klodus tokiu būdu, kad ji tampa gyvybę griaunančia galia, su kuria beprotinis elitas grasina sunaikinti visą civilizaciją. Dėl šios priežasties mano aprašytas „nepakusimo menas" tampa vis aktualesnis, galintis atnešti norimą pusiausvyrą gerovės planetoje.

Žmogus kaip maistinis gyvūnas

Kiekvienoje civilizacijoje santvarkos formavimas turi du pagrindinius aspektus, kuriuose atsispindi žmogaus biologinė ir dvasinė prigimtis. Kadangi žmogus yra biologinė rūšis, pagrindinis kiekvieno individo uždavinys yra prasitęsimas į kitą kartą, kuris reguliuojamas genealoginės tvarkos, sudarančios kiekvienos bendruomenės kultūros pagrindą. Čia turime jau žinomą atskirą žmogų, kaip vyrą arba moterį, šeimą, giminę, klaną ir gentį. Genealoginė tvarka ir lemiama giminių susitarimų jungtis į reprodukcines sąjungas, kuriose vyksta genetinis jaunesnės kartos programavimas ir resursų vienijimas, reikalingas sėkmingam išgyvenimui kovoje už būvį. Šiame kultūros aspektui būdingas kolektyvizmas, mažai išvystytas individualumas ir kūrybingumas. Proto formavimą lemia tradicija, praeitis, kuri jaunesnei kartai perduodama vyresnės kartos. Kita vertus, vystantis protiniam civilizacijos aspektui, atsiranda nuo gamtos ir prigimties nutolusi kultūra, kurianti nepriklausomą nuo biologinės rūšies problemų civilizaciją, kuri pažinimas tampa svarbesniu už biologinį prasitęsimą į ateities kartas. Tai vadinama genealogine ir gnostine perspektyva, kur pirmas yra laikomas kiekvienos tautos gyvybiniu substratu, tačiau tautai norint išsiaukštinti savo gamtos įvaldymo srityje, reikalingas ne tik genealoginis, bet ir protinis civilizacijos vystymas.

Tarp šių požiūrių svarbu siekti pusiausvyros, nes nuo jos priklauso ar žmogus mokomas vadovautis savo prigimti ir biologiniu pašaukimu ar išklysti iš natūralaus kelio, siekiant gyventi nuo prigimties nutolusį gyvenimą. Iš dalies toks elgesys gali būti pateisinamas, kai reikia reguliuoti populiacijos skaitlingumą, jeigu dėl pagerėjusios gerovės žmonių skaičius padidėja tiek, kad gamta nesugeba jų išmaitinti. Nes nė viena rūšis, nė viena civilizacija negyvena tuštumoje, bet naudoja gamtinius resursus, kurių kiekis yra ribotas, ir atitinkamai žmonių skaičius negali būti begalinis. Kai jų dėl technologijų pažangos tampa per daug ir jų kiekį reikia reguliuoti, iškyla klausimas kaip suformuoti reprodukcijos normas, kad būtų išsaugota natūrali pusiausvyra. Anksčiau šis reguliavimas vyko savaime, kaip savireguliacija, šiuo metu tai yra valdžios klausimas vadinama reprodukcijos politika. Prie šios temos priklauso vadinamasis netradicinis seksualumas, kuris skirtas nukreipti žmonių seksualinį elgesį nuo tradicinio genealoginio modelio, kad būtų sukurta socialinė forma, kurioje seksas yra ne reprodukcinis, bet tik pramoginis. Akivaizdu, kad ši nauja kultūros ir civilizacijos norma įvedama kaip tik šiuo tikslu, siekiant liberalizuoti seną genealoginį modelį, dalį žmonių nukreipiant gyvenime nuo giminės pratęsimo problemos, siekiant sumažinti gyventojų skaičių. Kai kuriose tautose, kurios nyksta, tai gali būti neaktualu, bet planetoje yra teritorijų, kuriose valstybėse gyventojų skaičius perkopęs milijardą žmonių ir jie su šia problema susiduria labai stipriai.

Nors tai nėra Europos problema, greičiau darbo jėgos trūkumas, joje alternatyva genealoginiam modeliui, protinės / individualistinės civilizacijos propagavimas, orientacija į pažinimą labai ryški nauja tendencija, kuri šią madą nori primesti visai planetai, siekiant pertvarkyti jos principus persiorientuojant iš istorijos į metafizinę perspektyvą, kurioje žmogus iš biologinio padaro bandomas performuoti į dvasinę būtybę, kurio pagrindinė egzistencijos forma yra ne materialus kūnas, bet nemateriali dvasia. Ši tendencija atsirado su gnosticizmo judėjimu, kuriame iškeliamas į pirmą planą pomirtinis pasaulis, kurio valdovas yra anapusinis Dievas, kurio artumoje gyventi turįs trokšti kiekvienas žmogus. Dvasiniam individualizmui praradus metafizinę dimensiją, nustojus tikėti pomirtine karalyste ir sielos nemirtingumu, lieka tik biologinis individualizmas, kuris iš tikro tampa tik pramoginis, atsisakius savo gamtinės paskirties, ir žmogus tampa tik socialine būtybe, kurioje nėra nei anapusinio, nei gamtinio dėmens. Tai yra gana drastiškas eksperimentavimas, išsigamtinti ir ateizuotis, ir tapti tik dirbtinėje sferoje gyvenančiu technogyvūnų, kurio santvarka ir tvarka kuriama proto savivalės, kurioje jis pradeda skaičiuoti tik ekonominiu arba valstybiniu skaičiavimu, panašiai kaip fabrike auginant gyvūnus, kurie yra ir iš metafizikos ir iš gamtos išimtos maistinės rūšys, turinčios teisę egzistuoti kai vartojimo produktas. Dėl šios priežasties šis civilizacijos lygio eksperimentavimas turi būti labai atidžiai sekamas, nes už jo slypintys kėslai yra labai nedraugiški žmonijai. Todėl šis fabrikinis socialumas, bet gamtinio ir metafizinio dėmens, turi būti sugrąžintas į savo pradinę formą, kurioje žmogus išsilaisvina sugrįždamas į tikrą pasaulį kaip nekontroliuojamą gamtą ir savo gyvenime siekti balansuoti asmeninį / dvasinį, tiek genealoginį biologinį gyvenimą. Kitaip sakant, minėta resursų stokos problema turi būti sprendžiama ugdant atsakomybė ir atsakingumą, o ne propaguojant radikalius civilizacijos santvarkos pokyčius už kurių slypi noras žmonių rūšį valstybėje paversti tik fabrikinio socialumo produktu.

Tai reiškia, kad turime prisiminti genetikos pagrindus, kuri paaiškina kaip gamtoje vystėsi fizinės žmonių formos, kuriose yra aiškios genetinės linijos, vadinamos haplogrupėmis, pagal kurias nustatoma, kokiai planetos bendruomenei priklauso kiekvienas individas. Žinoma, visų žmonių genetika yra mišri ir tikslas yra ne stengtis atitikti fasadinius genetinius žymėjimus, bet ieškoti sėkmingų kombinacijų tam, kad pagerėtų fizinio žmogaus apvalkalo kokybė, kuri būtų vertinga įvairiems civilizacijos vystymo projektams. Kiekvienas vyras turi iš savo tėvo paveldėtą haplogrupę, kuri nesikeičia ilgoje protėvių grandinėje, kurioje individas yra tik viena grandis. Kaip pavyzdį pateikiant mano genealoginės linijos seką, ji yra priklausanti Senajai Europai ir yra viena iš pirmųjų haplogrupių, atsikrausčiusių į Europą maždaug pieš 50 000 metų.

[I (42900)]-[I1 (27500)]-[I-L121 (4600)]-[I-DF29 (4600)]-[I-Z2893 (4600)]-[I-Y2592 (4500)]-[I-Z2336 (4200)]-[I-Z2337 (4100)]-[I-S6346 (4100)]-[I-L22 (3900)]-[I-FGC41265 (3900)]-[I-Y3603 (3300)]-[I-S9318 (3000)]-[I-Y17218 (2800)]-[I-FT72261 (2600)]-[I-FT371762 (2600)]

Mango galutinė haplogrupė yra I-FT371762, kuri išsivystė iš I1 haplogrupės, kuri labiausiai paplitusi Skandinavijos šalyse, iš kurių mano protėviai atklydo į šiaurės rytų Pabaltijį ir susimaišę su baltų gentimis, kurios sudarytos iš fino-ugrų ir indoeuropiečių. Čia yra trys pagrindinės haplogrupės, kurių skaitlingiausia yra N - 42 proc., R1a - 38 proc., o I1 - tik 6 proc. Tai nėra mažas skaičius, nes 6 proc. nuo vieno milijono yra 60 000 vyrų, kurie yra skandinavų kilmės ir daugiausiai kilę iš Pabaltijo genčių, turėjusių kontaktų su vikingais. Fino-ugrų kilmės būtų 420 000 ir indoeuropiečių kilmės - 380 000. Tai, kad šiuo metu kalbame lietuvių kalba, rodo, jog valstybę šioje teritorijoje suformavo indoeuropiečiai, iš kurių lietuvių gentis pasirodė įtakingiausia, asimiliavusi kitas indoeuropiečių gentis ir neindoeuropietišką genofondą. Nepaisant šio lingvistinio fakto, kultūros galėjo maišyti labiau difuziniu būdu, kuri įvairios dvasinės ir religinės praktikos buvo perimamos vieni iš kitų asimiliuojantis klanams į gentis, o gentims - į tautą, kuri tapo lietuvių tauta.

Tai, kas istoriškai prarasta yra neatstatoma, tad turime gyventi šios dienos realijomis, kurių tikslas, teisingas žmogaus ir tikrovės supratimas, parodantis tikrą jo sandarą ir vietą realybėje, kad galėtų puoselėti tiek savo biologinę, tiek dvasinę prigimtį ir galėtų savo gyvenimą pragyventi tokį, koks labiausiai šią tvarką atitinka. Filognozija remiasi ne biologine žmogaus perspektyva, bet dvasine, todėl genealogija nustumiama į antrą planą, laikant, kad teisingas šios žmogaus prigimties apibrėžimas reikalingas dėl patogumo. O tikras tikslas - yra pasaulio ir žmogaus esmės pažinimas, kurios tikslas - įminti individualaus žmogaus egzistencijos paslaptį, kurios šaknis slypi anapus matomo vaizdo, transcendentinėje tikrovėje, kurioje slypi gyvybės metafizinė šaknis, sukuriama materialios ir dvasinės substancijos sąjungos, kurioje atsiranda žmogus kaip pažangiausia šioje planetoje gyvūnų rūšis. Filognozijos tikslas - išvaduoti iš redukcionistinės jo sampratos, kurioje žmogus įkalinamas dirbtinėje technosferoje, nukertančioje jo tiek gamtines, tiek metafizines šaknis, turint tikslą jį paversti tik eksploatavimui tinkama žaliava, sunaudojama naujųjų žemės valdovų, žmogų norinčių paversti tik maistiniu porūšių, išsiveržus technologijose į naują viešpataujančią rūšį.

„Senojoje dinastijoje" šis principas atmetamas, ir dinastiją suprantu ne kaip materialią, bet kaip dvasinę, reinkarnacijos ciklų prasme. Tai yra dinastija įmanoma ir gentiškai nesusijusių asmenų, kuriuos sieja ne kraujo, bet dvasinis ryšys.

Nauja knyga

Publikuotas 11 tomas, "Senoji dinastija", kurią galima parsisiųsti mano puslapyje www.filognozija.com. Joje yra viskas, kas paviešinta šioje temoje, plius informacija iš mano 2016-17 metų archyvo.

Naujo tomo dar teks palaukti, nes jo rašymas atidedamas iki kitų metų. Pagal planą idėjos dar neišsisėmė ir iš 18 tomų parašyti tik 11 tomų, vadinasi trūksta dar septynių.

Tai reiškia, kad parašant per metus, dar septyni metai iki finalo, kuriame bus paviešinta galutinė informacijos forma. Tos galutinės informacijos struktūra yra 60 proc. 200 / 1000 informacinio ploto. Substratologinėje dalyje - orientuojamasi į gravitacijos problemą ir antigravitacijos technologiją.