Anomalija.lt

Ši nauja tema, skirta naujam mano projektui, kuris yra "Filognozijos pradmenų" 5 tomas, kuris vadinasi "Gyvybės magija". Iš viso projektas sudarytas iš 4 tomų, kurie jau yra publikuoti

"Naujo metodo principai", 1 tomas;
"Amūrinė vizija", 2 tomas;
"Vaivorykščių vasara", 3 tomas;
"Juodasis drakonas", 4 tomas.

Penktame tome pateiksiu savo gyvybės proceso biosferoje koncepciją, kuri remiasi ne gnostiniu, bet genetiniu požiūriu. Gyvybės procesas yra gyvenimo linija, kuri įrėminama gnostinio apskritimo, įvedančio į jį tam tikrą protinį režimą. Mano manymu, norint sukurti geriausią gnostinį gyvenimo modelį, pirmiausiai reikia suprasti, kas yra gyvybė, kad nebūtų kuriamas jai priešiškas gnostinis implantas, kuris sukelia gyvenimo smukimą. Tam ir skirtas 5 tomas, išdėstyti bendriausius jo principus, pagal sievos modelį, kad toliau būtų galima statyti gnostinį antstatą.

Čia bus naudojamas genealoginis prinicpas, nes visa žmonija vaizduojama kai genealoginis medis, įdedamas į gnostinius civilizacijų burbulus. Naudosiu savo genomą, kuris užsakytas laboratorijoje, ir parodysiu ką genetinė analizė parodo apie individą ir tą giminę, iš kurios jis kilęs.

Projektas vyks šių metų pabaigoje ir kitų metų pirmoje pusėje, o knygos galima tikėtis kitą vasarą. Visa informacija apsaugota autorinių teisių, © Darius Mockus, 2020.

Tikrovės mokslas

Bendras tikrovės vaizdas filognozijoje apibrėžiamas kaip mažosios ir didžiosios sievos dvistata, tarp kurių įsiterpusi jungiamoji grandis, vadinama sietynu. Sietynas kol kas nėra mūsų tyrimo tema, nes jis paslėptas gelmėje ir sudaro pirmapradį kūną, nerodomą sumavimo procese. Mažoji sieva pristatyta „Juodajame drakone", kur ji pateikta kaip „burės" formos koordinačių sistema, jungianti žmogaus psichovektoriaus dėmenis. Didžioji sieva turi panašią išvaizdą, tik jos dėmenys kitokie, susiję su išorinio pasaulio interpretacija, kuris yra ne psichologinė, bet daiktiškoji realybė. Šiame įžanginiame skyrelyje mano tikslas pasiūlyti pirmą didžiosios sievos modelio variantą, kuris yra paprasčiausias, pirmo lygio gnostinis implantas, pradedantis didžiosios sievos tyrimų kelionę pradiniame lygmenyje. Didžiąją sievą taip pat modeliuoju kaip burę, kurios centre yra pagrindinis sievos dėmuo, vadinamas substancija, kuris filosofiją domina nuo Aristotelio ir jo pirmtakų laikų.

Mažojoje sievoje turime dvi susikryžiuojančias ašis, vadinamas genetikų ir gnostikų ašimis, kurias didžiojoje sievoje pakeičiame į rėizolo ašį vertikaliai ir eiolo ašį horizontaliai. Šios ašys savyje talpina pagrindinius interpretacijoje naudojamus dėmenis, kurie sukuria daiktovektoriaus struktūrą, kuri apibūdinama kaip geometrinis simetronas. Tai yra visa burė. Rėizolinės ašies viršuje turime jėgos-šviesos dėmenį, kuris yra minkštoji struktūra, centre esančios substancijos atžvilgiu. Apačioje yra energija, kuri gali turėti daug formų, viena iš kurių yra šiluma. Ji gali būti žemo, aukšto lygio, nuo ko priklauso jos tinkamumas arba pavojingumas gyvybei. Rėizolinė ašis yra judrioji, nurodanti į substancijoje esančią judriąją, aktyviąją dalį, pradedant nuo kinematikos iki dinamikos. Tačiau, remiantis mano teorija, rėizolinė, deterministinė dalis nepakankama, nes ji yra simetriškai apibrėžta, juda iš anksto numatomomis trajektorijomis, yra tik energija be laisvo pasirinkimo, be galimybių erdvės. Šią erdvę sukuria eiolinė, horizontali, ašis, kurios centre yra substancija, o galinė dalis yra neapibrėžtumo, galimybių, ploto dėmuo, priekyje pervedamas į konkrečią realizaciją, faktą, tikrą veikiančiąją strategiją. Ši dalis į deterministinį rėizolinį vektorių įveda tikimybę, galimybę rinktis, nuokrypį trajektorijoje, kuris suardo tvarką, išbalansuoja pusiausvyrą, įveda į daiktiškąją realybę tvarką arba chaosą.

Ši sistema lygiagreti mažosios sievos sandarai ir priekyje turi objektyvųjį komponentą, o gale - subjektyvųjį. Tai, kitaip sakant, yra būtinoji ir norinčioji dalis. Ši interpretacija, galbūt, antromorfizuota, nes suvokiama lyg tikrovė būtų gyvas asmuo, tačiau akivaizdu, kad tai tik metaforos lygio principas, kuriame vengiama, tokiame lygmenyje, vertinti koks yra galutinis tikrovės principas ir, paprasčiausiai, jos suvokimas įvelkamas į mistišką aureolę, kuri privaloma maginėje sąmonėje. Žmogus kyla iš šios bendrosios struktūros, ir jo pirmapradžiame kūne turi būti įvesti šie sampratos elementai, kuriuose eiolinė ašis asocijuojama su kuriančiąja gauble, o rėizolinė - su energetine ir informacine ašimi, kuri sudaro materialų ir eterinį žmogaus pirmapradžio kūno spektro komponentą. Gelmininkui svarbiausias pagrindinis tikrovės dėmuo, vadinamas pirmuoju judintoju, kuris turi būti interpretuojamas naudojant kaip analogą žmogų ir tiesiogiai su juo susiejamas. Žmogaus sąmonė turi turėti komponentą, kuris iš šviesos arkos pereina į gelmę, neprarasdama buvimo sąmonės substratu esmės, kuri yra tarsi visos tikrovės sąmonė, savo dalelę perduodanti gyvam organizmui. Kadangi jos pagrindinė savybė yra plotinis sumavimas, galima įsivaizduoti, kad toks pats principas turimas tikrovės fundamente, kur šią funkciją atlieka bozoninis eteris, iš kurio sudarytas ir žmogaus sumatorius. Per kokią savybę galima surasti šį tikrovės centrą, apimantį kosminius mastelius? Manau, tai yra laikas savo pirmapradėse apraiškose, neturinčiose apdorotojo laiko savybių. Tai prezentinis srautas, tas šviesos arkoje esantis Dabar, sujungiantis visą tikrovę į vieną suvokimo plotą, kuriame laiko prasme skirtumas neegzistuoja ir matomas tik skirtumas erdvėje. Kosmose taip pat įmanomas toks principas, kur sąveikos ir sąryšiai eteriniame lygmenyje sujungia visą kosmosą į vieną didįjį Dabar be skirtumo, ir ši bendroji ašis, kuri nepripažįsta Einšteino reliatyvumo teorijos, yra kosmoso didžiosios sievos sumatoriaus analogas.

Kai nėra skirtumo laike, bet turimas skirtumas erdvėje - tai yra laisvės principas, kai turime skirtumą laike, bet neturime skirtumo erdvėje - tai yra egzistencijos principas. Žmogaus gyvenime šie du principai yra sujungti, nes jis sudarytas iš laisvės ir egzistencijos, kurios kyla iš būties, interpretuojamos kaip eiolinė, kuriančioji gaublė. Nors pradinėje mokykloje šis principas gali atrodyti sunkiai įsisavinamas, nes dėstymas nepakankamai vaizdus, tačiau daroma prielaida, kad kiti tomai išmokti ir šis, „Gyvybės magijos", tomas yra ankstesnio darbo pratęsimas. Gyvybės magijoje didžioji sieva yra fundamentali struktūra, kuri yra tarsi dirva, iš kurios išauga kitos kultūros formos, kurios yra daug suprantamesnės ir įtaigesnės, nes yra gyvos. Tačiau teoretikai turi suprasti ir konceptualiame lygmenyje, kad galėtų daryti profesionalią gyvybinio proceso analizę. Pagrindinė formulė yra (didžioji sieva) (sietynas) (mažoji sieva), kur kraštiniai lygties dėmenys yra daiktovektorius ir psichovektorius, o centras kol kas tebūna X. Tai substratologijos ir sątvarologijos mišinys, kuriame šios dvi disciplinos uždėtos viena ant kitos ir yra sievos daugtūris bei kognityvinis madrigalas, projektuojamas anapus sumato kaip gnostinis implantas. Psichologijoje tai BDF stielių konstruktas.

Didžioji sieva didele savo dalimi yra simetrinė, nes procesai pasaulyje vyksta cikliškai. Tai šviesa-tamsa, šiluma-šaltis, astronominiai ciklai, kurie procesą daro tvarkingą, įstato į tam tikrą stebėjimu nustatomą sistemą. Kiti procesai yra kaupiamieji, kurie kaupia, renka energiją tol, kol ji pasiekia kritinį lygmenį ir įvyksta iškrova, išlydis, sutrikdantis pusiausvyrą, įvedantis nepageidaujamą anomaliją. Tai žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai. Taip pat, matome, apskritai, beprasmį, chaotišką judėjimą, kuris sukeliamas dėl simetrijose esančių sukauptų energijų, išsiveržiančių siautėjimo formomis, kaip audros, uraganai, viesulai. Kaip matome, pagal pradinę didžiosios sievos teorijos versiją, tai priklauso nuo jėgų ir energijų simetrijų substancijoje, kurios turi pagrindines termodinamikoje žinomas fazes, kuriose esanti substancija formuoja apykaitos ratus, sudarančius bendrąjį energijų judėjimo mechanizmą supančioje aplinkoje. Filognozijoje daiktovektorius, žinoma, nebūtinai suvoktinas fenomenologiškai, tačiau bendroji geometrinio simetrono formulė, kurioje jungiami visi dėmenys, yra ateities dalykas. Ši formulė turi būti bendroji, neskaidanti tikrovės į dalis, bet surišanti ją į visumą ir į poveikio visuminio vaizdo principą.

Tikrovės gylis matomas mano formulėje ir turi psichologinę, matomą bei nematomą dalį. Matoma bei nematoma dalis turi bendrąją hipostratos būklę, kuri vadinama „orais", ir gyvūnų bei augalų pasaulį. Su matomais orais, gyvūnai ir augalais - nėra jokios problemos, šios sritys yra gerai ištyrinėtos, tačiau nuo seno turime legendų, kad be šio yra nematomas pasaulis, kuris apgyvendintas mitologinėmis būtybėmis, sąveikaujančiomis su mūsų pasauliu, lemiančiomis žmonių likimus. Ar šis pasaulis egzistuoja, ar ne galima įvertinti tik peržengus horizonto ribą, skiriančią šiuos du pasaulius, o tai sunkiai įveikiama. Todėl magijos, mitologijos folkloro idėjos lieka kaip žmonių kūrybinės fantazijos vaisius, lėmęs civilizacinės sąmonės psichikos formas ilgus tūkstantmečius ir dalyvavęs gyvybinio proceso gnostinio apskritimo formavime. Jį galime vertinti dviem principais: tiesos principu ir atmesti kaip melo sąmonę bei gyvenimo kultūrinės formos grožio principu ir priimti kaip efektyvią elgsenos formavimo priemonę.

Didžiosios sievos formulė, sudaryta iš rėizolinio ir eiolinio dėmens, apima tik negyvojo pasaulio stichijas, kuriose karaliauja energija ir jėga. Eiolinis pradas įveda galimybę, kurioje visa tikrovė gali būti laikoma sąmoninga būtybe, esančia ne organinės, bet fizinės kilmės, tačiau kiek šis pradas, kaip dvasia, gali būti įasmenintas - telieka ateities klausimu.

Kas yra "kolchidas"?

Šiame skyrelyje panagrinėsime, koks transhumanizmo ideologijos poveikis gyvybės sampratai dabartiniame ir ateinančiame šimtmetyje. Vyksta procesas, kurį galima vadinti gyvybės demistifikavimu ir pragmatizavimu, prilyginant ją techniniam objektui, kuris eksploatuojamas dėl naudos. Tai atsitinka netinkamai įforminus savo galvoje didžiosios sievos dalį pagrindinėje formulėje, kurioje dėmenys suprantami kaip invazijos priemonė, paruošianti daiktų ir gyvūnų „substratą" pažinimui. Toks yra praeitame skyrelyje pateiktas modelis, kuris objektą, atveriamą D stielyje, interpretuoja kryžminiu būdu, kaip rėizolo ir eiolo sankryžą. Ši sankryža yra standartinėje padėtyje, kuri yra kryžminė ir yra sujungimo padėtyje, kuri yra RE horizontalus sujungimas. Taip žymiu gyvą ir negyvą objektą. Sumavimo procese savo aplinkoje iškeliame į šviesą R komponentą, kurio centre yra substancija, suteikianti aplinkai tvirtumo ir kietumo. Kiti komponentai yra vidinės savybės, kurios yra paprastosios fizikos nagrinėjamos terpės, įvedančios į substanciją judrumo ir gyvumo. Tokia yra jėga, nuo kurios priklauso objekto plastiškumas; šiluma, nuo kurios priklauso energija; elektra, kuri vykdo informacinį procesą; ir šviesa, kuri priartėja prie pačios giliausios šerdies. Jeigu objektas neturi viduje atvertos laisvės erdvės, vadinamos eioliniu pradu, jis nejudrus, kaip negyvas daiktas arba augalas, kuris šią svarbią hipostratos dalį uždengia stora siena, šitaip sukuriant uždarą objektą. Jeigu laisvės erdvė atverta, į rėizolą įkomponuota plotinio sumavimo prezentinė sistema - objektas yra atviras, barjeras arba siena, skirianti nuo gyvybinio substrato gelmėje - netvari.

Technologijas įmanoma kurti kiekviename stielyje atskirai, gaunant tik daline naudą iš substancijų teikiamų galimybių, o galima kurti holoplastinį techninį daiktą, imituojantį gyvybę. Su rėizoliniu prietaisu veikiamas žmogaus kūnas, kūniškas pasaulis, o su eioliniu - siela. Jeigu kuriama funkcija, mėgdžiojanti kūną arba sielą, tai ji tik pradinė techninio mąstymo stadija, kuri neturi universalaus darbo įrankio, koks yra gyvūnas arba žmogus, idėjos. Kūnas ir siela yra funkcijų rinkinys, kuris kopijuojamas į atskirus įrankius, tam tikram siauram tikslui pasiekti, palengvinti kūno ar proto darbo krūvį. Tačiau nesunkiai suvokiama, kad visas funkcijas sudėjus į vieną dirbtinį agregatą, gaunama universali mašina, tobulai tinkama bet kokiam darbui. Ši logika ypač populiari transhumanizme, kuris pragmatizuoja tikrovę ir gyvybę, įstato funkciją į kontrolės režimą, įkalintą tarp įjungimo ir išjungimo mygtukų, atima laisvę, susiaurina egzistencijos prasmę iki darbo įrankio, kuris naudojamas planetoje „dievų" klasės. Taip, dirbtinį rėizolą uždėjus ant dirbtinio eiolo, sukuriamas pragaro ciklas tiek realizuotai gyvybei, sukurtai natūraliu procesu, tiek imant gyvybę iš tikrovės ir komponuojant ją kaip dirbtinę technologiją. Nusikaltimo prieš planetą mastas priklauso nuo to, koks gylis šitokiame sujungime pasiekiamas, ar turimas tikras natūralus plotinis sumatorius, kuris gaminamas iš gyvybės substrato hipostratoje. Pavyzdžiui, dabartinis kompiuteris yra tik rėizolinė mašina, kuri eiolinį pradą imituoja algoritminiu skaičiavimu, tai yra, kryžmė čia - rėizolas-rėizolas (RR). Tačiau mafijos gviešiasi technologijos, kurioje kompiuteris įgytų tikrą sąmonę, kurioje stielių kryžmė būtų RE. Suradus būdų prisikasti prie šios hipostratos gelmės, gyvybei iškils didelė grėsmė, todėl tai ir geistinas ir vengtinas žinojimo filognozijoje lygis.

Dėl šios priežasties, drakono akis turi būti vystoma griežtoje kontrolėje ir priežiūroje, ji negali būti visuotinė idėja eksploatuojama anarchokapitalistinio kiberpanko stiliumi. Ar ši idėja bus tinkamai pristatyta daugiausiai priklauso nuo filosofų ir filognozų, kurie turi projektą, kuriamą daugiausiai JAV, atidžiai išnagrinėti ir sukurti tokios technologijos sukurto objekto sampratą ir santvarkos modelį, kuri nebūtų žmogaus nusižudymo kelias. Ši problema liečia tik įprastus žmones, kuriuos su Elon Musk implantais ruošiamasi paversti biorobotais, išnaudojamais darbui, pramogai, seksui. Nesunku numatyti koks bus reikalavimas apriboti teises, kad būtų galima maksimaliai išplėsti savo laisvę. Ar į funkciją paverstas biorobotas, įkalintas tarp mygtukų „On" ir „Off" turės teisę į gyvybę, laisvę, nuosavybę, orumą ir laimę? Ar visa tai bus skirta „tikriesiems", kurių gyvybė - laisva, savo pačių nuosavybė? Vienas iš terminų, kuris apibūdina dirbtinę gyvybę kaip turinčią fundamentalias, neatimamas, universalias teises yra „kolchidas". Toks deja nenumatomas nei kalbant apie biorobotą, nei apie pilną dirbtinę mašiną, turinčią plotinį sumatorių. Tai viena medalio pusė. Tačiau yra ir kita, kad laisvi žmonės, suteikę per daug laisvių dirbtinei technologijai - patys bus pavergti dirbtinio intelekto, turinčio didelį pranašumą prieš įprastinį žmogų. Išėmus mygtukus „On" ir „Off", davus pilną laisvę, nėra tikimybės, kad ši dirbtinė gyvybė neužsinorės tapti žmonių šeimininku, įstumti mus į tokį patį kalėjimą, kokiame kūrėjai laikė savo kūrinius. Todėl labai svarbu ieškoti pusiausvyros mechanizmo, neprisižaisti su technologijos militarizavimu, suteikiant jai grobuonišką formą.

Dėl šios priežasties, naudodamas savo filognozijos teoriją, pasisakau prieš tokios technologijos praktinį pritaikymą, net jeigu hipostratoje būtų atrastos tokios technologinės galimybės. Kryžminiai stieliai turi nebūti technologizuojami daugiau negu reikia žmogaus gyvenimo palengvinimui, nes einant iki galo, lendant į pačią gyvybės šerdį, ją apsaugoti bus labai sunku. Dvasia ir kūnas turi būti atskirti, nes tik taip įmanoma apsaugoti laisvę. Įdėjus kūnišką materiją į dvasią, ji sufizinama, priartinama prie kūno, tampa materialia arba valdoma materijos, kai iš tikro ji turi būti tik nepriklausomos dvasinės būsenos. O technologijų pažanga suteikia kaip tik tokią galimybę - apauginti dvasią materija, materialiais prietaisais ir primesti jai dirbtinę valią. Visos smegenų kompiuterio sąsajos daro kaip tik tai ir nėra galimybių technologiją paimti iš pačio eiolo. Jeigu šis procesas vystysis tokia kryptimi, įvyks didelis žmogaus smukimas, iš dualistinės būklės kūnas-dvasią, į redukcionistinę kūnas-kūnas. Civilizacijos pagrindiniu tikslu turi būti žmogaus išaukštinimas, tuo tarpu amerikiečiai veda mus žemyn, o vaizduoja save civilizacijos avangardu.

Drakono akis gali būti technologinė ir netechnologinė, kaip pirmosiose civilizacijose. Todėl, turint omenyje viską, kas buvo pasakyta, reikia rinktis pusiausvyros tašką, kuris gyvybę ne suniekintų, bet išaukštintų. Kas yra gyvybės magija, propaguojama baltųjų drakonų? Ar tai tik dar vienas amerikietiško transhumanizmo variantas, kurio tikslas - dirbtinės gyvybės sukūrimas ir tapimas gyvybės substrato šeimininkais? Ar įmanoma būti valdžia, neturint žinojimo ir šeimininko sugebėjimų? Kokia bus konkurencija iš visų grupių ir kokia rizika varžantis tokiose chaotiškose lenktynėse? Renkantis ne technologinį, bet psichoforminį variantą, labai greitai išryškėtų galios nepriteklius kovojant su technologijomis ginkluotais priešininkais. Todėl naivus antitechnologizmas - neįmanomas. Tačiau akivaizdu ir tai, kad be apsiribojimo nieko geresnio už mafiją pasiūlyti neįmanoma. Todėl ši magija iš dalies yra technologinė, o drakono akis - techninė, tačiau ne tokia, kuri redukuoja žmogų, paverčia vientisu kūno gabalu net dvasinėje dalyje. Nėra funkcijos įspraustos tarp mygtukų „On" ir „Off", paisoma universalių teisių, neatimama teisė laisvai apsibrėžti, kuriama ne pagrindinė, bet tik pagalbinė funkcija. Taip pat privaloma išsaugoti teisę būti natūraliu žmogumi, neturinčiu jokių „patobulinimų", ypač kol jie bus pačio žemiausio technologinio lygmens elektronika. Tikra technologija, pasiekianti reikiamą gylį hipostratoje - sunkiai įgyvendinama, todėl, kol bus tik toks lygis, psichotroninė technologija ir gyvybės robotizavimas turės būti labai ribojami. Baltasis drakonas nėra niekieno vergas, technologijos nelaiko aukštesne už natūralų principą, supranta koks neišvengiamas degradavimas tinkamai nesutvarkius mafijozinių prejektų ir renkasi kolchidinį variantą, be mygtukų On-Off, kurie gyvybę arba materijos gabalą paverčia tik funkcija, kuri yra įrankis kažkieno rankose. Žmogus ir gyvybė tokiu įrankiu neturi būti paverstas, nes kitaip jis žlugs.

Begalinis žmogus

Gyvybės teoriją galima nagrinėti naudojant gnostinę arba genetinę perspektyvą, išryškinant norimą gyvybinio proceso dėmenį bendruomenėje. „Gyvybės magijoje" pasitelkiamos abi perspektyvos, stengiantis išlaikyti tarp jų dermę ir pusiausvyrą. Gyvybė be proto yra laukinė gyvybė, gyvenanti primityvų gyvenimą, neturinti galimybių iškopti į aukštą kultūrinį ir techninį lygį. Gyvybė be prasitęsimo, neturi ateities perspektyvų, nes nėra kam biologiniame cikle perimti estafetės. Jeigu šie aspektai netinkamai suderinti, visuomenės kultūra deformuojasi, gyvybei puoselėti renkamasi netinkama ideologija - arba todėl, kad ji per daug žema ir vulgari, arba todėl, kad psichiką įstato į kliedesinį tikrovės modelį. Gnosticizmo perviršiuje gyvybė vargsta askezėje, celibate, tinginystėje, savo pareigų atsisakyme giminėje ir pan. Jeigu tai technognozis, gyvybė darkoma, perdarinėjama, perkuriama, pažeidžiami pagrindiniai jos dėsniai, stengiantis peržengti gamtos nustatytas ribas. Neturint proto potencialo, nėra priimtinos kultūros, tenka sunkiai dirbti, nes nėra technologinių darbo palengvinimo priemonių, gyvenimas gyvenamas ribotas ir labai varganas.

Pagrindinė gyvenimo formulė sudaryta iš sievos parametro - m, egzistencijos parametro - t, ir laisvės parametro - x. Kadangi visi šie parametrai yra riboti, jie turi Lim struktūrą. Turime ribotą sievą Lim (m), ribotą egzistencijos trukmę Lim (t) ir ribotą laisvės mastą Lim (x). Lim (tx) yra pagrindinis sumatoriaus elementų rinkinys, kuriame atsispindi sumavimo paviršių, sumatų plotinė-laikinė charakteristika, plačiai analizuojama fenomenologų ir jų pirmtakų. Kadangi sąmonė ne begalinė, ji turi ribotos laisvos egzistencijos erdvės struktūrą, vadinamą sievos daugtūriu. m paprastai asocijuojamas su mase, tačiau tikra masė tikrovėje nestebima (jaučiama), todėl yra tik masės sumatas, kuris tėra sievos bendrosios gaublės funkcijos argumentas. Dėl šios priežasties m reiškia ne masę, bet sievą, kurioje turimas masyvumo sumatas. Šis masyvumo centras yra žmogaus pagrindinė substancinė vieta, kuri įsavybinama temporaline egzistencija, kuri įtaigiai aprašyta M. Heideggerio ir laisvės erdve, kurioje galima rinktis judėjimo tarp galimybių trajektoriją, nes erdvėje duota daugiau, negu reikia įcentrintai būties formai.

Todėl gyvybė, kaip ji pasirodo sau iš vidaus išreiškiama taip

G = Lim (mtx)

Tai yra atskiro individo formulė, kuri bendruomenėje išplečiama tuo, kad gyvybė yra perduodanti ir atsistanti, t. y., reprodukcinė. Ji turi atsišakojimą į gnostinį principą → gnosticizmas ir genetinį principą → gyvybės reprodukcija. Jeigu šie du principai tinkamai suderinti, jie tarpusavyje nekonfliktuoja, nėra vienas kito atžvilgiu nusiteikę destruktyviai. Ši problema ypač akivaizdi religijose, kurios nusisuka nuo materialaus pasaulio, bėga į dvasios iliuziją, atsisako pareigų gyvybei ir gyvenimui ir grasina sunaikinti gyvybės pamatus žemėje. Tai atsiranda dėl netinkamo tikrovės aiškinimo gnostiniuose vaizdiniuose, kurie paimami iš nebūtinosios sievos dalies, įdedančios į elgseną nesveiką ir gyvenimui priešišką logiką. Priešinga problema yra proto per menkas išsivystymas, kultūros stoka ir gyvenimo palengvinimo priemonių neturėjimas, kuris procesą daro žemo lygio, laukinį. Tačiau kai protas pradeda perženginėti ribą, per daug įsisiautėja, jis pradeda ardyti pagrindinį natūralų gyvybės parametrų principą, kuris sako, kad žmogus visais aspektais ribotas, ir net turi toks likti, nes jeigu jis šias ribas nustumia per daug toli, iškyla pavojus visai gyvybei planetoje. Tokia yra naujausia filosofijos atmaina, kuri išrasta planetinių turtuolių klasės, kuriems atrodo, kad tikrovės sampratoje galioja tokie patys dėsniai kaip versle. Norima neriboto laiko t (∞), norima neribotos laisvės x (∞), norima neribotos sąmonės m (∞). Kadangi tikrovėje žmogus toks nėra, jį reikia laužyti, perdaryti, sukuriant naują žmogų - viršžmogį. Ši idėja pirmą kartą modernioje filosofijoje iškelta F. Nietzsches, kuris perėmęs Č. Darvino gyvybės teoriją, sukūrė darvinistinę filosofiją, pažeidžiančią pagrindinį gyvenimo dėsnį. Egzistencialistai, su Heideggeriu, Sartru priešakyje, nepriėmė šios Nietzsches doktrinos ir parodė žmogaus egzistenciją tokią kokia ji yra ir kokią aš išreiškiau pagrindine žmogaus formule, kuri turi Lim struktūrą. Deja, transhumanistai iš egzistencializmo nepasimokė ir jie, mokslo pagalba, siekia sukurti naują žmogų, vadinamą post-žmogumi, kuriam joks prigimtinis apribojimas nėra įstatymas, nes su mokslo žiniomis galima ištaisyti visus trūkumus, peržengti visus apribojimus, paverčiant žmogų dievu, visose Lim pozicijose turinčiu begalybę.

Jeigu žmogus ribotas, jis turi iš kažko kilti, nes pats savęs nesukuria. Jeigu žmogus neamžinas, jis turi kažkur išeiti, nes jeigu čia nepasilieki, keliauji kitur. Kitaip sakant, baigtinė būtybė iš kažkur atsiranda ir kažkur išeina, nes yra būsena prieš ribotą egzistenciją ir po ribotos egzistencijos. Filognozijoje turime spektrinę juostą, kurioje yra materialioji ir dvasinė kryptis, arba ruožas; net pats žmogus sudarytas iš tokių dalių - kūno ir sielos. Prieš gimimą žmogus egzistuoja kaip neišskaidytas vienis, būdamas bendrosios substancijos dalis tiek materialioje, tiek dvasinėje kryptyje. Materiali kryptis domina ne daug, nes visi žinome į ką pavirsta kūnas be sielos, tačiau dvasinėje kryptyje žmogaus vidinės dalies likimas priklauso nuo to, kokia yra šios spektrinės dalies prigimtis iki įsikūnijimo į ribotą gyvybę. Šis pradas yra eiolinis, vadinamas plotinio sumavimo sistema, kuri aprėpia visumą ir ją suvokia. Individuali sąmonė ima šias galimybes iš šios bozoninės substancijos ir tampa jos individualia inkarnacija žmoguje. Todėl kūnas paimamas iš žemės ir į žemę sugrįžta, tuo tarpu siela paimama iš didžiosios sievos ir po mirties vėl su ja susijungia, po laikinos egzistencijos individualybėje ir atskirume. Ši teorija yra gnostinė, visų laikų gnostikų tyrimų objektas.

Galima ir kita tyrimų bei peržengimų kryptis, kuri paima gyvą kūną ar gyvą sielą ir su gnostine manipuliacija pratęsia ją iki begalybės. Taip transhumanizme su genų inžinerija siekiama amžinos jaunystės; technologinėmis priemonėmis siekiama atskirti silpnąją sumatoriaus struktūrą nuo kūno, perkelti į dirbtinę terpę ir padaryti ją nemirtinga; siekiama sukurti neribotą jėgą, tapti nepriklausomu nuo aplinkos, susikuriant gyvybė saugančius kokonus ir pan. Visa tai rodo, kad protas gali būti gyvybės saugojimo priemone, o gali būti ir jos sunaikinimu, nes jis įsipainioja nebūtinojoje savo dalyje vadinamoje įsivaizduojamybe ir su ja išprievartauja tikrovę. Tai reiškia, kad yra dvi sritys, kuriomis gali remtis protas - būtinoji ir laisvės. Žmogui esant būtinojoje srityje, jis turi tiesą, saugo pagrindinį gyvybės dėsnį, nesvajoja apie daugiau negu įmanoma; žmogui esant laisvės srityje, jis kuria dirbtinę realybę, kuri grindžiama norais, svajonėmis, fantazijomis, galimybėmis ir negalimybėmis. Dėl šios priežasties, gyvybės magijoje iškyla didelė problema, gyvybės sampratą grįsti laisvės sievos principu ar būtinybės sievos principu? Šiame klausime turime būti nyčininkai ar heideggerininkai? Turime begalybės norėti jau dabar, ar turime laukti kol ji bus duota tada, kai tam ateis laikas?

Atsiplėšimas nuo būtinybės sievos įvyko religijose, kur pirmas paskelbęs tokią doktriną buvo Buda. Jis paskelbė šį gyvenimą Majos iliuzija ir kančių vieta ir tikėjo parodęs kur ir kaip nuo iliuzijos bei kančių galima išsigelbėti. Kitas svarbus bandymas pakartoti šį metodą buvo Kristaus gnosticizmas, kuris irgi siūlė egzistencijos svorį perkelti į nebūtinąją sievos dalį, manant, kad čia slypi žmogaus išganymas. Šios religijos pirmą kartą sukūrė hipotezę apie dvi žmogaus formas G = Inf (mtx) ir G = Lim (mtx). Baltojo drakono civilizacija irgi įsiterpia tarp šių dviejų galimybių, tačiau bando išvengti klystkelių ir sukurti formulių geriausius variantus.

Juodasis drakonas yra G = Lim (mtx) formos, tuo tarpu baltasis yra pasiekęs dievo lygmenį, išreiškiamą G = Inf (mtx). Pagrindinis skirtumas tas, kad baltasis drakonas nesiekia perdaryti tikrovės ir jo begalybė yra tik teorinė, žinojime.

Išlaisvinanti tiesa

Šiame skyrelyje pamėginsiu atsakyti į klausimą, koks principas gyvybiniam procesui yra palankesnis - laisvė ar vergovė. Tam pasinaudosiu jau pasiektu sątvarologijos teorijos lygiu, nes šis klausimas daugiau paviršininkų negu gelmininkų problema. Mano teorija teigia, kad laisvė yra natūrali kiekvieno žmogaus būklė, kitaip vadinama egzistencijos pagrindu. Iš prigimties visi esame laisvi, kiek esame šviesos arkos erdvėje veikiančios būtybės. Atsiveriantis minties ir veiksmo erdvės perteklius yra laisvės prielaida. Galima manyti, kad gelmėje laisvės nėra arba ji kitokios formos, tačiau iš gelmės išauginus žmogaus sąmonę, tikrovėje atsiranda laisvės dimensija, kuri yra gyvybės skiriamoji savybė. Tą giluminę dalį vadinu darna, apibrėžiančia geometrinę substancijos struktūrą, kuri įvardijama kaip rėizolas. Šią substanciją išskleidus į plotinio sumavimo erdvę, atsiranda laisvė, kuri duoda tikrovės daugiau negu yra dėsnio determinizmas ir žmogus šioje erdvėje privalo apsibrėžti pats. Ši laisvės erdvė vadinama eiolu. Pagrindinėje formulėje tai atrodo taip: (darna) (sietynas) (laisvė), kur darna yra didžiosios sievos sritis, o laisvė - mažosios sievos, kurios susiejamos tarpinės grandies, vadinamos sietynu.

Laisvės dėmuo sievoje skyla į dvi dalis - sumantą ir sumatą, kur sumantas yra subjektas, o sumatas - objektas. Laisvė yra pasaulio savybė, dalykų padėtis pasaulyje, kuriame nėra ribojimo prievartos ir žmogus gali laisvai veikti tiek mintimis, tiek veiksmais. Pilnai apribojimų pašalinti neįmanoma, nes visa tikrovė, kadangi žmogus baigtinis, yra ribojimas. Tačiau laisvėje kalbame ne apie tikrovės ribojimą, bet apie ribojimą, kuris kyla iš proto ir yra socialinės prievartos sistema. Apribojimai yra prigimtiniai ir protiniai, kylantys iš būtinosios ir nebūtinosios tvarkos. Šie įdiegiami į žmogaus protą, naudojant vienokį ar kitokį teorinį pagrindimą, kurie instaliuojami į minties formą ir yra tikrovės priekinėje sąmonėje atspindys. Kokioje tikrovėje žmogus užauga, toks jo ir mąstymas - vergovėje susiformuoja vergo sąmonė, laisvėje - laisvo žmogaus. Kalbant apie filosofinę laisvę, libertarizmą, tai nėra tuščioje vietoje atsirandanti santvarka, nes ji pagrįsta tam tikru žmogaus supratimu, kuriame žmogaus samprata pažengusi, turinti aukštus standartus. Laisvė nereiškia visų normų peržengimo, laisvė yra protingų ir neprotingų ribojimų atskyrimas ir proto išlaisvinimas nuo atsilikusių, neteisingų tikrovės ir žmogaus sampratų, kurios trukdo žmogui būti laimingu ir kurti gyvenimą atitinkantį jo prigimtį. Vienas neteisingų tikrovės modelių, prieštaraujančių gyvybinio proceso dėsniams, yra krikščioniška celibatinė kultūra, žmogaus seksualumą laikanti ne gyvybingumo ir klestėjimo garantu, bet nuodėme.

Apžvelgiant pagrindinius sievos dėmenis, laisvė ir vergovė žymima taip: L (E+, A+, C+, B+, F+) - laisvės sumatoriaus struktūra, kurioje pliusai prie visų sąmonių kompleksų reiškia pozityvią būseną, klestėjimą; ir V (E-, A-, C-, B-, F-) - vergovės sumatoriaus struktūra, kur visos sievos funkcijos užgrobtos, neturi laisvo apsibrėžimo teisės, ujamos ir traumuojamos. Pavyzdžiui, F- reiškia, kad nėra nepriklausomo transcendencijos interpretavimo, reikia paklusti savo šeimininkų peršamai ideologijai, kurioje jie pagrindžia savo viešpatavimą, per transcendenciją susikuriantys savo dievo vietininkų statuso loginį pagrindimą. B- reiškia, kad protas ribotas, neišlavintas, siauro akiračio, menko supratimo, tik toks, kokio reikia vergvaldžiui, neturint minties ir pasirinkimo laisvės. Laisvė yra erdvė veiksmui, nepriklausomas, savarankiškas protas, galimybė rinktis, kaip disponuoti savo prigimtiniais ir įgytais turtais be pašalinio kišimosi. Tam, kad tas disponavimas būtų protingas, žinoma, turi būti aukštas, išlavintas intelektas, tačiau bet kokiu atveju, iš žmogaus atiminėti tai, kas yra jo prigimtinis turtas yra neleistinas smurtas. Šis smurtas pateisinamas vergovinėje santvarkoje ir griežtai draudžiamas laisvėje. Todėl akivaizdžiai matosi, kad laisvėje žmogus gyvena laimingą gerovės gyvenimą, o vergovėje - žudomas kančiose ir varge.

Remdamiesi formule (darna) (sietynas) (L - L) suvokiame, kad kairėje pusėje turime būtinąją tvarką, o dešinėje - nebūtinąją. Tai apsibrėžia šitaip: (būtinoji tvarka) (darna) (sietynas) (L - L) (nebūtinoji tvarka), kur L yra laisvės sumatas ir sumantas. Formą laisvei žmogus suteikia savo protu, kuris ima pagrindimą iš dviejų priešingų šaltinių: tikrovės ir savo kognityvinių fantazijų srities. Jeigu pagrindimas kuriamas nebūtinojoje kryptyje įvyksta skilimas tarp tikrovės ir žmogaus proto, kuriamas gnostinės darnos modelis, būdingas įvairioms religijoms, įvedančioms discipliną ir priešišką tikrovei bei gyvenimui režimą. Šis režimas reikalingas išsivadavimui iš kūniškos materijos kalėjimo, ir tapimui laisva, išsivadavusia dvasia. Prigimtinė darna remiasi tikrove, gyvybiniu procesu, savo ideologiją pritaiko prie gamtos ciklų. Toks principas būdingas pagonybei, mitologijai, kai kurioms filosofinėms ir ezoterinėms sistemoms. Kaip subalansuoti šiuos priešingus principus, pagrindinis filognozijos klausimas. Turint pertekliaus visuomenę, daugiau linkstama prie išlaisvėjimo, nes norima mėgautis galimybėmis, gerovėje trokštama daugiau laisvės. Tuo tarpu stokos ir skurdo visuomenėje reikalinga griežta savidisciplina, susitvardymas, suvaržymai, nes norai neatitinka galimybių ir jie turi būti tramdomi.

Be vienokios ar kitokios darnos ideologijos formos, visuomenės organizavimas neįmanomas, ir žmonės turi galimybę rinktis liberalią arba konservatyvią sampratą. Renkantis liberalų variantą, turimas skilimas tarp tikrovės ir norų, norams suteikiama daugiau teisių, leidžiama žaisti ir pramogauti, mėgautis gyvenimu. Konservatyviame variante yra dermės propagavimas, kuris prisitaiko prie prigimtinės tvarkos, savo psichiką apibrėžia remdamiesi būtinąja tvarka, visuomenėje neleidžia įžaislinimo ir žaidimo, pramogavimas, hedonizmas laikomas nuodėme, ištvirkimu, smukliniu gyvenimo stiliumi. Opozicija tarp liberalizmo ir konservatizmo yra tokia pati kaip tarp kūrybos ir gamybos, nes pirmi bendruomenę organizuoja kūrybiniam savo gyvenimo įpavidalinimui, o antri - darbui, gamybai, be jokios originalesnės spalvos ir fantazijos. Akivaizdu, kad bendruomeniniam gyvenimui konservatizmas labiau tinkamas, nes jie jungiantis, vienijantis, uždarantis psichiką išorinėje formoje, o liberalizmas yra individualistinis, išlaisvinantis psichiką iš visuotinių formų ir leidžiantis minčiai ir kūnui laisvai veikti, kurti save. Todėl pagrindiniai skirtumai yra tokie. Liberalizmas remiasi: a) nebūtinybe, b) pertekliumi, c) sužaislinimu, o konservatizmas: a) būtinybe, b) nuosaikumu, c) išžaislinimu.

Pritaikius šią logiką seksualiniam pertekliui, funkcija, kurioje galimybės daug kartų viršiją reikalingas normas, gauname liberalų ir konservatyvų požiūrį. Šie požiūriai ateina iš sievos priešingų polių, kurie yra apibrėžiami ir laisvai apsibrėžiantys. Akivaizdu viena, kad perteklius yra prigimtinis, todėl iš žmogaus kūno ir psichikos neišimamas, ir kaip su tuo tvarkytis sprendžiama remiantis dviem logikomis. Konservatyvus požiūris teigia, kad seksualumo sužaislinimas, naudojimas pramogai smerktinas degradavimas, neatitinkantis dorovinės prigimties, tačiau akivaizdu, kad jis ateina iš žmogaus vidinės laisvės galimybių, kuris yra kūrybinių fantazijų sritis, o ši yra prigimtinė. Tačiau heteronominėje išorėje gyvenantis žmogus, kuris leidžia, kad jo psichiką apibrėžtų kitas, vietoj to, kad apsibrėžtų pats, šią vidinę gelmę neigia ir remiasi tikrovės dėsniu, kurį jis neva ima iš dievo. Konservatyvių pažiūrų sąmonė teigia, kad tikrovė turi dirbti, gaminti, vykdant prigimtinius įstatymus, o laisvėje žmogui leidžiama susikurti įstatymą pačiam ir kurti darnos variantą, kuris ateina iš žmogaus vidaus, jo sąmonės galimybių ir vadinamas gnostine darna. Ji gali būti bet kokia, priklausomai nuo ideologijos varianto, kuris gali būti ir religinis, celibatinis gnosticizmas, ir sekuliarus, humanistinis, etinis hedonizmas, paremtas aukšta filosofine kultūra. Geriausias atvejis, kai ieškoma pusiausvyros tarp liberalaus ir konservatyvaus principo, nes akivaizdu, kad protas sako, jog laisvei pabėgti labai toli neturėtų būti leidžiama, nes radikalus liberalizmas turi daug negatyvių savidestrukcinių bruožų, tačiau nuosaikus liberalizmas yra gerovės ir klestėjimo garantas bei ženklas.

Gyvybinį procesą matau kaip palankiausiai įformintą naudojant liberalią kryptį, nes ji suteikia daugiau erdvės, leidžia pasireikšti kūrybiniam pradui, apsibrėžti savo sievą laisvu apsibrėžimu, atmetant išorinę prievartinę uniformine tvarką, kuri nieko neduoda ir niekam nereikalinga. Aukšta kultūra ir aukštas intelektas reikalauja įvairovės, galimybių laisvai reikštis, kuri sukuria klestėjimą, o klestėjimas yra liberalios gerovės aukščiausias taškas. Taigi laisvė reiškia - heteronominio gnostinio apskritimo silpnėjimą ir autonomijos principų išplitimą, kurioje forma paimama iš savęs, o ne gaunama iš kito. Tai reiškia, kad ji yra priimtiniausia kiekvienam atskiram individui ir rodo tikrą individualių sievos konstruktų įvairovę, atskleidžiančią visuomenės tikrą veidą, tuo tarpu, konservatizmo prievartinis brukimas uždeda ant visuomenės kaukę, paslepia jos tikrą vaizdą. Nemanau, kad turėtume bijoti pažiūrėti į save ir pamatyti, kas iš tikro esame, nes tiesa išlaisvina sąmonę (nuo iliuzijų).

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/10/liberalizmas.jpg)

Norintiems toliau sekti mano kūrybą, tai galima daryti prisijungus prie platformos Patreon.com, adresu https://www.patreon.com/baltasisdrakonas (https://www.patreon.com/baltasisdrakonas)

>>>>>>>>>>><<<<<<<<<<<<

Apklausa:

https://www.patreon.com/posts/filosofija-mano-43241602 (https://www.patreon.com/posts/filosofija-mano-43241602)

Hedonistinės ontologijos vieta

Šiame skyrelyje panagrinėsime išplėstą Mockaus madrigalo struktūrą, kurioje parodomas skirtumas tarp įprasto žmogaus ir filosofo pagal tai, kokios sievos proporcijos jų psichovektoriuose. Įprastas žmogus, vadinamas „gyvūnu", labiau orientuojasi į apatinę, geidžiamąją madrigalo dalį, kurioje surinkti kūniški vektoriai; o filosofas, vadinamas „mąstytoju", orientuojasi į būties klausimą, siekia ją vienu ar kitu būdu atskleisti, parodyti sąmonėje ir apmąstymu suvokti jos esmę. Žmogaus sieva yra ontologiška, nes jos fundamente yra būties dėmuo, grindžiantis visą žmogaus egzistenciją, tačiau jeigu žmogus užsidaro savo signalinėje sąmonėje, subjektyviuose noruose ir troškimuose, egzistencija praranda tikrovišką, daiktišką orientaciją ir paskęsta egocentriškume. Todėl žmogaus augimas, vystymasis, tobulėjimas yra išsivadavimas iš gyvūno sąmonės ir pakilimas iki filosofo egzistencijos.

Visų madrigalo krypčių pagrindu galima sukurti tokias pagrindines ontologijas:

a) suvokimo, kuri yra paviršininkų, fenomenologinė ontologija;

b) žinojimo, kuri yra gelmininkų, proto ontologija;

c) malonumo, kuri yra kūniškų geidulių sublimavimo ontologija;

d) nebūties, kuri yra nesąmoningumo, pasąmonės ontologija.

Terminas ontologija reiškia, kad žmogus turi sutvarkytą visą sievos struktūrą, kuri proporciškai išsidėlioja į filosofo konfigūraciją, įtraukdama įvairias, mažiau ar daugiau filosofines dalis. Pagrindinė konkurencija yra tarp malonumo ir žinojimo ontologijos, kurios išskiria dvi filosofijos kryptis, vadinamas genetikų ir gnostikų. Kokia šių ontologijų prasmė sprendžiama remiantis pagrindiniu, būties kriterijumi - ji atveria, parodo, paaiškina būtį, ar ne. Kas geriau prie jos veda, malonumas ar žinojimas? Yra įvairių teorijų, pagal kurias tikrovę atverti galima per jos pajautimą, sukeliant tam tikrą specifinę būseną. Pavyzdžiui, Nietzschei tai buvo svaigulys, Šliogeriui - baimė ir t.t. Kai kurių filosofinių mokyklų požiūriu tokia būsena gali būti ir malonumas, malonumo sukeliama ekstazė, kaip Kamasutroje arba tantros filosofijoje. Kita vertus, nuo filosofijos pradžios, pagrindiniu jos tikslu buvo pažinimas, žinojimas, kuris atveria tiesą, aukština sąmonę, tobulina sielą. Plečiantis žinojimui, vystosi žmogus, auga jo protas, plečiasi akiratis, todėl ji buvo pagrindinė žmogaus tobulėjimo priemonė. Tam, kad tokią funkciją atliktų ir malonumas, jį buvo bandoma sujungti su žinojimu, sukuriant hedonistinę ontologijos formą. Tokia forma nėra iškrypimų ar išsigimimų propagavimas, nes čia veikia ne žmogus gyvūnas, bet žmogus filosofas, kuris savo gyvenimą susiejęs su būties klausimu, siekia jos atvėrimo ir išaukštinimo sąmonėje.

Kita vertus, filognozijoje tai nėra pagrindinis modelis, ir hedonistinė ontologija daugiau filognozo privataus gyvenimo sritis, kuri nėra tikras filognozijos tikslas. Kodėl taip turi būti - akivaizdu. Žinojimas turi savo pagrindine būsena turėti atveriančią, o ne uždarančią būseną, todėl C stielio įleidimas į sąmonę darbo metu yra trukdantis, o ne padedantis. Malonumų šuoras, tantrinėse praktikose sąmonę ne išplečia, bet susiaurina, pakelia į aukštesnę būseną, bet ta būsena yra ne ontologinė, o anti-ontologinė. Tai vidinio subjektyvumo proveržis, kuris surinkimo tašką sutelkia į tokią sątvaro vietą, kuri neturi jokio išorinio koreliato, vien tik žmogaus pirmapradėje sieloje esančio organo vidinių kokybių rinkinį, kuris signalizuoja, moduliuoja, bet nepažįsta tikrovės. Todėl hedonistinė ontologija rodo atsisukimą į save, į savo subjektą, savęs sureikšminimą, išaukštinimą ir garbinimą. Tuo tarpu tikra filognozo būsena yra kryptis nuo savęs į išorę, maksimalus atsivėrimas būčiai. Tačiau ši sritis, hedonistinė ontologija, yra svarbi bendravimui su žmonėmis, gyvenimui bendruomenėje, kuri yra pagrindinė sąveikos ir santykio forma, ypač tarp priešingų lyčių. Tokiu atveju, madrigalo pagrindinė viršutinė, būtiškoji būsena tampa meile, kuri yra kuriantis, statantis, atveriantis ir išlaisvinantis jausmas, pereinantis į laisvės ir egzistencijos sritį ir suteikiantis joms tvarų psichologinį pamatą. Tam, kad būtu neneigiama pilna žmogaus prigimtis, į šią arkos formą įleidžiami ir kūniškieji vektoriai, kurie sutvarkomi filosofinėje madrigalo formoje. Žmogus šitaip gyvenime skatinamas augti nuo gyvūninio geismo prie laisvės ir egzistencijos lygmens, kurie tvarkomi būtiškosios būsenos, vadinamos meile. Pasiekus šį lygmenį, įgyvendinamas pagrindinis genetikų mokyklos gyvybinio proceso sutvarkymo tikslas, kuris gyvūninį procesą paverčia filosofiniu. Kitas lygmuo - nuo meilės pereiti prie pažinimo, įtraukiant į būties dėmens kryptį savo sievos protingąją dalį, sukuriant teoretiko psichovektorių, norintį suprasti gyvenimo ir būties prasmę.

Belieka nustatyti tarp šių trijų sievos madrigalo sluoksnių proporcinį santykį, kuriuo įvertiname jų svorį ir įtaką gyvenimui. Sluoksniai yra tokie: a) būtis, b) egzistencija ir laisvė, c) norai, vektoriai. Taip gauname du pagrindinius tipus, kurie yra

A. Gyvūnas - a) būtis - 10 proc., b) egzistencija ir laisvė - 30 proc., c) kūniški vektoriai - 60 proc.

B. Filosofas - a) būtis - 60 proc., b) egzistencija ir laisvė - 30 proc., c) kūniški vektoriai - 10 proc.

Tai reiškia, kad žmogaus augimas priklauso hedonistinius apatinius procentus konvertuojant į žinojimo procentus, kurie parodo tikrą susiformavusią ir išaugusią filosofinę sievą. Jeigu šis konvertavimas neįvykdomas, žmogus pragyvena gyvūno gyvenimą, kurio protas nepakitęs praeina visą kelią, nepriaugus iki tikrosios dieviškos substancijos sieloje, kurią gali parodyti tik filsofinio madrigalo įsisavinimas. Kaip jau sakiau, gyvūnas gali augti dviem kryptimis, į meilės ontologiją ir žinojimo ontologiją. Prisimenant Platono meilės teorijas, jis supranta hedonistinę/meilės ontologiją kaip tik tokiu principu, kur hedonizmas yra ne gyvūno signalinės sąmonės būsena, bet aukštesnio išsivystymo žmogaus, vadinamo filosofu būsena, kurio proporcijos yra 60-30-10, tai yra, 60 proc. sąmonės gyvena būtyje, 30 proc. - laisvės ir egzistencijos dalyje ir tik 10 proc. - gyvūninėje. Todėl kritikuojant hedonizmą, reikia turėti omenyje ar jis yra filosofo ar gyvūninio žmogaus, nes tai nėra viena ir tas pat. Kai kurios griežtos, celibatinės teorijos aiškina, kad filosofas iš viso turėtų atsisakyti kūniškų malonumų, ypač gnostinėse ir krikščioniškose teorijose, nes, kaip jau paaiškinau, malonumas yra filosofui netinkama anti-ontologinė būsena. Tačiau gyvenime filosofas neprivalo viso savęs atiduoti būčiai ir turi teisę dalelę pasilikti. Tiek, kiek netrukdo pagrindiniam tikslui, nes priešingu atveju nebūtų galima išsaugoti savo gyvybės. Pažinimas nėra vienintelė žmogaus funkcija, yra daug prigimtinių dalių, kurios turi savo būtinuosius poreikius, kuriuos žudant, pakertamas gyvybės pagrindas. Todėl jokia protinga filosofija to nereikalauja. Jeigu, kaip religijoje, peržengiama ši riba, tai protas labai smarkiai pasislenka beprotybės kryptimi ir praranda orientaciją realybėje. Todėl toks fanatinis aklumas filosofijoje/filognozijoje - atmetamas.

Gyvybės magijos prielaida, gyvūninis žmogus užaugintas iki filosofinio žmogaus, kuris gali turėti dvi formas - gyvybinio ir protinio. Gyvybinis žmogus yra pirmas filosofinio žmogaus aukštas, kuris gyvena pagal meilės ontologijos principus, peržengęs gyvūno signalinę sąmonę ir išvalęs savo būtiškąją sąmonės dalį nuo deformuojančių elementų, kurie kuria grobuoninę, egoistinę, riedančią sievą, neturinčią galvoje pusiausvyros, ir į protą įrašyto Kanto moralinio įstatymo. Antras aukštas atsiranda tada, kai žmoguje gimsta pažinimo ir tiesos žinojimo troškimas, kurį grindžia filosofinė būsena, kuri nuskaidrina ir egzistencijos ir laisvės kryptį. Tada psichologinė meilė pakyla iki filosofinės meilės, kuri yra meilė būčiai apskritai, pasauliui ir visai tikrovei. Tokį augimo principą suprato jau filosofijos pradininkai senovės Graikijoje, tokie kaip Sokratas, Platonas, Aristotelis ir kiti. Šis principas yra filosofinės civilizacijos pagrindas, kuri neturi prarasti šių dviejų principų supratimo ir kaip svarbu savo sievoje juos laikyti pusiausviros būsenos. Ne veltui pavadinimai sudaryti iš dviejų žodžių: phileo - myliu, sophia - išmintis, kuri iš tikro yra philia - meilė ir sophia - išmintis arba mano variantu: philia - meilė ir gnosis - pažinimas. „Philia" yra gyvybės principas, o „gnosis" yra proto principas.

Žmogaus prigimtyje philia neatšaukiamai susieta su malonumu, o tuo pagrindžiama hedonizmo ontologija, kuri yra filognozijos genetikų mokyklos disciplina. Prielaidos randamos filosofijoje, ypač Platono.

Drakono akies formulė

Skyrelyje „Begalinis žmogus" paaiškinau principus, pagal kuriuos skaičiuojamas žmogaus egzistencijos mastas, kuris priklauso nuo sąmonė galimybių, nuo egzistencijos trukmės ir laisvaveikos. Jeigu šie parametrai yra riboti, naudojame operatorių Lim, jeigu neriboti - Inf. Taip gauname du kraštutinius atvejus, kurie yra minimalus rėizolas - Lim (0, 0, 0), minimalus žmogus Lim (1, 1, 1), išsivystęs žmogus - Lim 50 (5M, globalinis, 1x) ir archontas - Lim 200 (20M, kosminis, 3x), ir maksimalus eiolas - Inf (∞, ∞, ∞).

Šie skaičiai ir ženklai gali būti neaiškūs, todėl paaiškinsiu kiekvieną atskirai. Prieš skliaustelius esantis koeficientas rodo, kiek dalių pažinta iš 1000, kur 0 yra nulinis informacinis plotas transcendencijoje, o 1000 yra 100 proc., arba maksimalus tikrovės pažinimas, kurioje atskleista visa paslaptis. Mano vertinimu, dabartinis mokslas pasiekęs 50 dalių, kurios sudaro 5 proc. realybės informacinio ploto. Kadangi tikrovė suformuota iš kietųjų ir minkštųjų struktūrų, kurios yra fermioniniai ir bozoniniai laukai, pažinimas turi dvi pagrindines kryptis ir abejose mokslas turi atradimų - kietosiose struktūrose yra chemija ir Mendelejevo lentelė, o minkštosiose - elektromagnetinis laukas, plius kiti, atomo teorijoje naudojami laukai, kurie technologiškai mažai įsisavinti. Padalinus į dvi dalis gautume 2,5 proc. - kietosioms struktūroms, ir 2,5 - minkštosioms struktūroms. Pavyzdžiui, gravitacinis laukas žinomas, turimi modeliai, bet jo technologizacijos laipsnis minimalus, artėjantis prie 0.

Taigi šis koeficientas išsidėsto į tokę seką:

• mokslas = Lim 50 (5M) - pažangi substratologija, didelis efektyvumas ir technologinis veiklos mastas;
• filosofija = Lim 2 (4M) - pažangi sątvarologija, psichologijos pilnas supratimas, psichologinis veiklos mastas;
• religija = Lim 1 (3M) - pažangi sątvarologija, psichologijos supratimas, psichologinis veiklos mastas;
• mitologija Lim 0 (2M) - klaidinga sątvarologija, psyopo supratimas, psichologinis veiklos mastas;
• magija Lim 0 (1M) - klaidinga sątvarologija, psyopo supratimas, psichologinis veiklos mastas.

Po m parametro eina x parametras, rodantis veiklos mastą, kuris gali būti

• lokalinis,
• regioninis,
• globalinis,
• kosminis.

Ezistencijos mastas yra žymimas t parametru, kuri yra trukmė ir psichologinės trukmės charakteristikos, aprašomos sievos modelyje. Trukmė gali būti vieno standartinio gyvenimo, kuris žymimas 1x ir kelių standartinių gyvenimų, jeigu trukmė išplėsta. Pavyzdžiui, 300 metų būtų 4x.

Dabar peržiūrėkime visus išvardintus atvejus:

• minimalus rėizolas - Lim (0, 0, 0) - šis atvejis yra negyvos materijos, kuri neapdovanota nei būties suvokimu, nei laisvaveikos mastu, nei egzistencija;
• minimalus žmogus - Lim (1, 1, 1) - yra gamtinis žmogus, gyvenantis gyvūno gyvenimą, turintis standartinę sąmonę, veiklos mastą ir egzistenciją, kurios žymimos vienetu;
• išsivystęs žmogus - Lim 50 (5M, globalinis, 1x) - tai šiuolaikinis žmogus, turintis mokslinių tikrovės žinių ir iškopęs į planetinę socialinę hierarchiją, besinaudojantis šiuolaikinėmis globalinėmis technologijomis;
• archontas - Lim 200 (20M, kosminis, 4x) - yra planetos valdovų rasė, kuri sudaro atsiskyrusią civilizaciją, turi 4 kartus pažangesnį mokslą, pailgintą iki 300 metų gyvenimo trukmę, ir disponuojanti kosmine technologija, kurių pagrindinė - antigravitacija;
• maksimalus eiolas - Inf (∞, ∞, ∞) - tai tikrovės kuriančiojo pagrindo situacija, kuriame visi pagrindiniai parametrai yra begalybė, kitaip - tai dievo formulė.

Kiekvienas iš mūsų šiuo metu esame koks nors 3 kategorijos variantas, su daugiau ar mažiau išvystytu 5M ir laisvaveika nuo lokalinės iki globalinės. Mus pranoksta įvairios archontų rasės, kurios yra patobulinti žmonės, su pažengusia drakono akimi, išplėsta sąmone, ekstrasensoriniu / hipostratiniu regėjimu, mintirega, prailginta gyvenimo trukme, dideliu atskleistos tikrovės technologizacijos laipsniu, kur technologijos labiau pasislinkusios minkštųjų struktūrų kryptimi, kaip antai, informacinės technologijos, psichotronika, eterinė antigravitacija ir pan. Kadangi archontai yra materialūs, jų eterinės galimybės ribotos, nes tokias technologijas gali pilnai vystyti tik eiolinės kategorijos egzistencija. Tačiau išvardintais atvejais, technologinis išlėtimas pilnai įmanomas.

Įvertinant filognozijos problematiką, kol kas ji yra Lim 2 (6M, globalinis, 1x), bet mažas teorijų technologizavimo mastas, tai yra - informacija netapusi tikra technologija. Todėl būties-sąmonės parametras didesnis už mokslą, bet koeficientas yra tik 2, nes viskas yra teorijos lygyje. Vadinasi, filognozas turi galimybę pranokti mokslą, tačiau iki archonto jam būtų labai toli ir didelė tikimybė, kad netinkamuose atvejuose būtų įjungtas stabdis. Tai reiškia, neturint projekto, vystymas yra neleidžiamas. Taip pat, dominantis klausimas yra galutinis filognozijos projektuojamas variantas, vadinamas baltuoju drakonu: Lim 1000 (100M, kosminis, ∞). Tai reiškia, kad numanomi archontai, šio lygio nėra pasiekę, tačiau jie - geriausia, kas planetoje egzistuoja. Šios formulės, yra pagrindinė transhumanizmo / posthumanizmo strategija, kuri iš vienos pusės propaguojama planetoje, iš kitos pusės girdisi griežti perspėjimai. Būtent, kad sąmonės kokybė - per žema tokiam šuoliui, ir neparuošus sąmonės, civilizacijos laukia didelis smukimas moralės srityje, kančių ir vargo pasaulio išplitimas. Klausimas toks: kiek procentų turi gyventi tokioje civilizacijoje, 1-2 ar visi? Kaip bus su laisve tų, kurie bus neįleisti į puotą? Kaip logiškai įrodyti, kad vergovė tokioje civilizacijoje yra nepageidaujamas bruožas ir kad geresnė versija yra be jos?

Taip pat, teorijos, kurios kaip išsigelbėjimą propaguoja drakono akies atsisakymą ir formulę Lim (1, 1, 1), turi būti atmetamos, nes 0 būtis, 0 veiklos mastas, ir 0 egzistencija yra mirties logika, pagal kurią žmogus gimsta su dieviškomis galiomis tik tam, kad jas nužudytų ir nusižudytų, kai tikslas yra ištaisyti pusiausvyrą tarp begalybė ir laikinybės, perkeliant informaciją pažinimo kanalu iš transcendencijos į gyvenimą ir šį pasaulį. Kam to reikia - kol kas neverta klausti? Turime suvokti viena, kad jeigu yra galia/sugebėjimas, jis duotas ne be priežasties ir neturi būti niekinamas. Būties transformacija iš 1 → 6M, nepaverčia žmogaus išsigimėliu, kaip mano A. Šliogeris, tereikia jo sąmonėje instaliuoti saugumo sistemą, be kurios tinkamai neveikia joks dirbtinis daiktas. Su visa pažanga problema yra ta, kad tikrovės formos kaip Lim (0, 0, 0) ir Lim (1, 1, 1) patenka į pragaro rato egzistenciją, ir norint nepridaryti daug žalos, reikia šias tikrovės ir gyvybės formas geriau suprasti. Tai reiškia, kuo aukštesnis žinių lygis, tuo stipresni moraliniai argumentai riboti žinių technologizaciją, nepulti kiekvieną naujovė dėl pelno diegti į tikrovę, nes žudome save ir laisvąją gyvybę. Manau, kad didelė tikimybė, jog atskleidus didesnį tikrovės procentą - geriau suprasime kaip išvengti tikrovės užvaldymo žudančio poveikio ir išmoksime vaikščioti realybėje tik saugiais keliais.

Žinoma, visi svajoja archontų 20M būties interpretacijų. Tačiau vien informacijos perpompavimo iš žinių bazių neužtenka, nes archontų civilizacijoje jos yra ne tik informacija, bet ir reali materija. Todėl išlyginus informacijos lygį, pradedama lyginti materialų lygmenį, tikrovinę organizacinę galią, o tai reiškia globalinį karą, kurio metu planeta neišgyventų. Ir visų organizacijų, kurios perėmę žinias slapta svajoja apie perversmą, stokoja atsakomybės ir sąžinės ir stumia žmoniją į labai pavojingą situaciją - balansavimą ant bedugnės krašto. Todėl bandau įtikinti nesukti šiuo keliu ir įsirašius į savo sievą moralinę drakono akį, skleisti planetoje gėrį ir pirmenybę teikti ne norams, bet būtinybėms. Kiekvieno iš mūsų gyvenime šis proveržis, begalybę sujungti, sulyginti su laikinybe - neįvyks. Taip pat neaišku ar tai iš viso pageidautina pilnu variantu. Mano įsitikinimu, užtenka turėti pertekliaus civilizaciją, kad nebūtų vargo gyvenimų ir technologinė invaziją į tikrovės gelmę bus galima sustabdyti. Jeigu tai leidžiama, tai tik labai ribotu masteliu, rinktinėms asmenybėms.

Parašyta turint drakono akį Lim 2 (6M+, globalinis, 1x).

"Filognozijos pradmenų" projekto 5 tomas, kurio pradžią matote paviešintą forume, bus pratęstas po pertraukos. Informaciją apie tai galima rasti mano tinklaraštyje www.filognozija.com (http://www.filognozija.com). Taip pat, mano kanalas, kam įdomu patreon - www.patreon.com/baltasisdrakonas (http://www.patreon.com/baltasisdrakonas)

Aukštutinė pilis

Šiame skyrelyje pakalbėsime apie pirmapradžio kūno sandarą substancijų spektro kontekste iš jo centrinės perspektyvos egzistencijoje ir būtyje. Kiek žmogus egzistuoja, jis yra sąmoningas informacijos sumavimo procesas rodančiojoje substancijoje, kuri yra žmogaus šviesos arka. Būtis yra ta centrinė substancija, kuri sudaro žmogaus būties centrą, esantį už sumavimo proceso ir po žmogaus mirties integruojama į planetinės tikrovės bozoninį fundamentą. Šį principą sujungus su žmogaus materialių kevalu, gaunama pirmapradžio kūno sandara, sudaryta iš juodosios liepsnos, sąmonės ir kūno. Kaip tam tikra pirmapradė substancija žmogus yra kevalą persmelkiančių šviesų junginys, kuris sudarytas iš subtiliųjų, nematomų substancijų, pasislinkusių į eterio ir esencijų kryptį.

Norint geriau suprasti kaip sąveikauja eteriai bei esencijos su įvairiais materijos faziniais būviais, galima prisiminti termodinamikos mokslą, kuris vardija tokius pagrindinius būvius: kietas, skystas ir dujinis. Nuo būvio priklauso medžiagos tankis, kuris reguliuoja jos skaidrumą bei pralaidumą eteriniams spinduliams. Jeigu materija mažo tankio, ji skaidri, permatoma, o jeigu didelio tankio - nepermatoma. Pavyzdžiui, oro arba vandens molekulės yra permatomos dėl jų mažo tankio ir silpnos sąveikos su elektromagnetinėmis bangomis, o masyvus daiktas, neskaidrus, užstojantis transcendenciją. Norint gauti informacijos iš hipostratinių gelmių, reikalingas toks pats spindulių pralaidumas blokuojančiose substancijose. Dėl šio nedidelio tankio ir skaidrumo, vanduo ir oras magijoje laikytas vartais į anapusinius pasaulius, kuriuose veikia eterinės ir esencijų gyvybės formos.

Žmogus šviesos arkos priekinėje sąmonėje sumuoja materialų pasaulį, apšviestą 1 šviesos, o visa kita yra anapus sumavimo proceso, hipostratoje. Kita dalis yra savo vidinės egzistencinės dalies sumavimas naudojant 2 šviesos galimybes, kuris iškelia gnostinės substancijos sumatus, vadinamus mintimis. Tai žmogaus egzistencinis centras, pasislinkęs į esencijų ir eterių kryptį substancijų spektre. 3 šviesa yra žmogaus kevalo gyvybinis procesas, kuris sujungtas su sąmone, kuriai išsijungus baigiasi kūno procesų energetinis palaikymas ir kevalas tampa negyvybingu. Pasak filognozijos teorijos, žmogus turi savo būties centrą, kuris yra amžina žmogaus esmė, kuri po mirties, atsijungus išvardintoms dalims, tęsia žmogaus būtį. Ar ta būtis yra egzistencija, ar ne - galima ginčytis, tačiau didelė tikimybė, kad tai nėra tik gyvybės neturintis energetinis kevalas, analogiškas materialiam kevalui, kuris pereina į materijos negyvą būvį. Ar juodoji liepsna yra gyvoji būtis priklauso nuo to, kokia yra šio esencijų pasaulio prigimtis: jeigu šis pasaulis kaip visuma gyvas ir sąmoningas, su juo susijungusi juodoji liepsna įgyja tokią pačią bendrąją būties formą.

Dabar galima susisteminti visą struktūrą, kurią apima trys substancijos formos: materija, eteris ir esencijos, kurios turi spektrą nuo makroskopinio iki mikroskopinio. Šis spektras į dvi dalis dalinasi per vidurį, ten kur  yra bozoninių eterių centras ir skirsto pasaulius į žemutinę pilį, kuri yra materija ir materialūs eteriai bei aukštutinę pilį, kuri yra gnostiniai eteriai ir esencijos. Visas žmogaus sąmonėje sumuojamas pasaulis, sudarantis gyvenamą aplinką yra matoma žemutinė pilis, esanti pagrindine gyvenimo arena. Aukštutinė pilis yra nesumuojama ir sudaro nematomą tikrovės dalį, iš kurios kyla mūsų sielinės ir dvasinės substancijos. Šie du pasauliai yra vienas kitame, aukštesniajam persmelkiant žemesnįjį. Tačiau atvėrimo būdas toks, kad visa didžioji realybė būva anapus suvokimo galimybių. Tačiau žmogus savo pažinimo priemonėmis stengiasi padaryti šiuos pasaulius suprantamais, atveriant tikrovės gelmę ir parodant išplėstą gyvybės vaizdą. Tam tarnauja visos pažinimo formos, nuo archaiškų iki pačių naujausių. Galima net sakyti, kad tai pagrindinis žemutinės pilies gyvenimo tikslas - anapusinės būties ir šiapusinės informacijos išlyginimas.

Schemoje tai atrodo taip:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/11/satvarai.jpg)

Pagal šią schemą galima bandyti paaiškinti koks yra sąmonės principas. Jis panašus į akių veikimą, kuris reguliuoja priekinės sąmonės vaizdą, kuris tarnauja mums kaip atraminis pasaulis. Užmerkus akis ir užblokavus spindulius, vaizdas dingsta, atmerkus - atsiranda. Tas pats vyksta ir su 2 šviesa: yra tam tikra šviesos arkos erdvė, kuri įjungiama signalu, priklausančiu nuo pertvaros skaidrumo arba struktūrinio būvio - kai jis tinkamos fazės, uždegantys šviesos arką spinduliai perduodami į sąmonės kūrimo mechanizmą, o kai netinkamos fazės - neperduoda ir sąmonė užgęsta, kaip akių vaizdas. Kevalo gyvybė palaikoma panašiai: kol eterinė energija iš smegenų energijos šaltinio tiekiama, tol gyvybinis procesas vyksta, kai energijos baterija išjungiama, kūnas praranda gyvybinę energiją ir pradeda irti - prasideda kevalo mirties procesas. Šis procesas reguliuojamas juodosios liepsnos, kuri yra tikras būtiškasis centras, kuris kuria ir palaiko egzistencinį centrą, kuris po mirties išsijungia ir žmogus iš egzistencinio pereina į būtiškąjį būvį, kurio prigimtis priklauso nuo to, kokia yra tos terpės, į kurią ji integruojasi prigimtis. Materija sugrįžta į materiją, eteris - į eterį, esencijos - į esencijas ir būva pagal jų prigimtį.

Gyvybinio proceso ir gyvybės magijos problema matosi šiame skirstyme - į aukštutinę ir žemutinę pilį. Kokio rango gyvybę apimame ir kuriame sampratą - pilną ar tik dalinę, žemutinės pilies gyvybės realybę. Mano manymu gyvybės magijos centrinė problema yra gyvybės aukštutinis, o ne žemutinis pavidalas ir perėjimo iš vieno į kitą klausimas. Gyvybės magijos esmė yra įsikūnijimo ir išsikūnijimo paslaptis ir du pagrindiniai gyvenimai jų tarpusavio ryšio požiūriu. Pavyzdžiui, yra reinkarnacija ar turime tik vieną gyvenimą, po kurio visiems laikams iškeliaujame į aukštutinę pilį. Taip pat, kuri būties misterijos forma pagrindinė, o kuri šalutinė, kokia pagrindinės ir šalutinės formos paskirtis bei funkcija. Kodėl tarp šių realybių uždaryta komunikacija ir negalime nežinoti, kas vyksta kitoje pusėje - kuo virstama žmogaus gyvybei perėjus iš egzistencijos į būtį. Kad būtyje esame visi nemirtingi - žinome, tačiau ar yra nemirtinga egzistencija - nesugebėjome išsiaiškinti per šimtus tūkstančių metų.

Kadangi žmogus savo mišrioje būsenoje surištas ir su žemutine ir su aukštutine pilimi, sievoje yra šių dalių atspindys ir atitinkamai žemoji ir aukštoji psichologija. Kol kas analizavau žemąją psichologiją, kuri daugiau susijusi su žemosiomis būsenomis ED stielyje, ACB stieliuose, kur rodomas žmogus kaip žemutinės pilies gyventojas, tačiau galima pakilti ir į aukštesnę būseną, atskleidžiant žmogaus sąmonės formas, kurios yra nuoroda į aukštesnį, pomirtinį pasaulį. Žemutinės būsenos daugiau susijusios su kevalu, visa projekcijų sistema, kuri turi cheminį pamatą. Kita dalis, susijusi tiesiogiai su juodąja liepsna, kuri yra nehormoninė psichologijos savireguliacijos sistema, gyvenanti eterių-esencijų sandūroje ir nesusijusi su materija. CBA kompleksai yra netikras žmogus, ir jeigu nori susikurti aukštutinės pilies gyventojo sąmonę, turi šios žemutinės dalies savo prote atsisakyti, nors tai labai sunku. Žemutinė pilis yra savotiška gyvenimo katorga, kurioje žmogus turi gyventi vargo gyvenimą materialių poreikių kalėjime. Gyvybinis procesas šiame lygmenyje yra vargo gyvenimas, kuris baigiasi sugrįžus į aukštutinę pilį. Todėl filognozijos pradmenų projekte gyvybės magijos doktriną privalome išplėsti iki tikros apimties, kurioje būtų įtraukta visa tikrovė, o ne vien šis vargo pasaulis.

Išsivaduoti iš žemosios psichologijos labai sunku, tačiau tiems, kas nori eiti filognozijos keliu - privaloma. Tokia yra gyvybės magijos slaptos doktrinos esmė - suvokti tikrą savo gyvenimo principą ir suprasti, kad jo išvengti neįmanoma. Materialios gėrybės laikinos ir ribotos, o tikroji būtis - dvasinė. Gyvenimas trumpas, o tikroji būtis - neapibrėžta. Iš šios perspektyvos ir privaloma žvelgti į visus žemutinės pilies džiaugsmus.

O ką Inf (∞, ∞, ∞) apie visa tai pasakytų?

Citata iš: arkliukas  lapkričio 07, 2020, 01:40:27O ką Inf (∞, ∞, ∞) apie visa tai pasakytų?

Greičiausiai: Gerai padirbėta, bet nepakankamai.

Psichovektorių formulės

Sievos modelyje buvo paaiškinti visi koordinačių sistemos mazgai, atitinkantys pagrindines sąmonės sumatų ir sumantų kryptis. Šie mazgai formuoja psichovektorių, sukurdami kokią nors psichologijos logiką, kurioje veikiama pasaulyje. Psichovektorius dalinamas į kelias pagrindines dalis, kurios sukuria kryptį į išorę arba į vidų. Į išorę nukreiptas psichovektorius turi priežastį, priemones ir tikslą, kurie apgaubiami zonų, kuriose veikiama, rėmais. Į vidų nukreiptas psichovektorius išsidėsto atvirkščiai: tikslas, priemonės, poveikis, kur kiekvienas dalis yra veikiamo žmogaus viduje. Imkime pavyzdį, kai turimas tarpzoninis poveikis, kur politikai, Seimas įveda santvarkos normas, ką nors draudžia arba leidžia, tai aiškinant iš vidinės politiko perspektyvos. Formulė gaunama tokia:

[2][B, F][C, A, E] → [D][1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10] - privaloma tikyba

Tarkime psichovektoriaus turinys yra visose gyvenimo sferose įvesti privalomą tikybą, kur antra zona, Seimas, diktuoja sąlygas visoms kitoms sferoms. B stielis yra tam tikri protiniai argumentai, tam tikra motyvacija, kuri formulėje rodo, kad argumentai ne emociniai bet racionalūs ir pragmatiniai. F stielis yra dievo vaizdas, protinis logos modelis, kuris atstovauja aukščiausią instanciją tikrovėje, kurią suprantantys teologai primeta savo teokratinę struktūrą visai bendruomenei, pažeisdami laisvo apsisprendimo teisės principą. Priemonių arsenale turime emocijas, C, kurios kyla malšinant pasipriešinimą ir nepaklusimą; A, asmenybės pranašumą, kuris pasireiškia iškilios asmenybės psichologinio poveikio pasinaudojimu, autoritetu; E yra kūnas, jėga, kuris reikalingas atlikti konkrečius veiksmus, susitikti su žmonėmis, balsuoti projekto tvirtinime. Tikslas, pažymėtas rodykle, yra D, nurodantis visus gyventojus, priklausančius visoms zonoms valstybėje, kuriems taikomas privalomas principas.

Galime imti kitą tos pačios formulės variantą, kuris yra

[2][C, F][B, A, E] → [D] [1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10] - privaloma tikyba

Šiame variante matome, kad B sukeičiami vietomis su C ir į priežasties segmentą įvedamas ne racionalus protas, bet emocija, fanatinė tikyba. Tokiu atveju, jeigu turimas religinių fanatikų Seimas, įstatymas formuluojamas ne protu, bet emocijomis, ir už normų nesilaikymą įvedamos griežtos bausmės, įteisinamas kitatikių arba ateistų persekiojimas. Kuo tai baigiasi priklauso nuo to, kiek galvoje yra sveiko proto, kokia pusiausvyra tarp emocijos ir racionalumo, ar mąstymo nėra pilnai užvaldžiusi mistika ir iracionalumas.  Nuo to priklauso, kas daroma su žmonėmis, kurie neturi išvystytos F struktūros prote, neturi emocinio prisirišimo prie religinių tekstų, ritualų ir organizacijos ir nori turėti nepriklausomą gyvenimo formą. Tokiose situacijose didelis įtarimas, kad valstybė užvaldyta religinės organizacijos ir priklausomas Seimas tik vykdo tos organizacijos diktuojamus įsakymus.

[5][2][C, F][B, A, E] → [D][1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10] - privaloma tikyba

Santvarkai toks variantas yra vienas iš blogiausių, nes galvose tikrovę nustelbia įsivaizduojama tvarka, norai neatitinka realybės ir įvyksta, kaip būdinga gnosticizme, išsiskyrimas su tikrove arba skilimas tarp to, kas būtina ir to, kas nebūtina, bet primetama kaip privaloma priešinantis tikrovės spaudimui. Tokiame variante gyvybinis procesas įstatomas į stresinę situaciją, žmonės kenčia psichologiškai, dvasinės laimės pasiūla neatitinka žmogaus prigimtinių lūkesčių ir gyvenimą daro nenorimu ir netrokštamu. Todėl žmonės priešinasi tiek išoriniu protestu, tiek savo vidine logine struktūra. Kaip daromas poveikis pasipriešinimo atveju - akivaizdu, su kiekviena savo priemone veikia analogišką sievos mazgą apdorojamo žmogaus galvoje - protina, gąsdina, naudoja autoriteto įspūdį, socialinės klasės skirtumą, fizinį smurtą, „įrodo" gnostinio implanto pagrįstumą. Jeigu naudojamos tokios paralelinės priemonės, žmogus atsako tuo pačiu: protu į protą, emocija į emociją, smurtu į smurtą. Bet geriausias metodas demokratijoje - sulaukti naujų rinkimų ir pakeisti Seimo sudėtį įvedant naują ideologiją. Tai neįmanoma tuo atveju, jeigu įvedama diktatūra, Seimas atsisako baigti kadenciją pagal įstatymą ir religinė grupuotė užgrobia santvarkos formavimo instituciją tol, kol prisišaukia sukilimo.

Variantų yra labai daug, tiek, kiek yra sievos mazgų ir zonų, kurios daro viena kitai heteronominį poveikį arba kovoja savo viduje tarp zonos frakcijų. Visų nevardinsiu, nes čia ne katalogas, bet pagal parodytą principą galima suprasti visus įmanomus variantus. Tokio rango realybei kaip valdžios institucijos, psichovektoriaus priežastimi turėti emocinį stielį, žymimą C - labai blogas požymis, tiek individuliai, tiek kolektyviai. O nuo to ypač sunku apsisaugoti religiniuose klausimuose, kur pagrindinė būsena fanatinis tikėjimas, kuris turi būsenos ir jausmo formą, pagražinamą religinės isterijos priemaišomis.

Šiame kontekste noriu parodyti principą, kuris privalomas norint būti valdžioje ir viršauti. Tai kiborgono, turinčio sustiprintą sievos struktūrą principas, leidžiantis nepasiduoti jokiam išoriniam poveikiui ir veikti kaip fiziškai ir psichologiškai nepriklausoma bei autonomiška psichologija. Visi veikiami sumatai ir sumantai yra sustiprinami, nereikalingos būsenos išsiimamos - tai vadinant nupluoštinimu - sukuriant darbinius paviršius, kurie veikia ne natūraliu, biologiniu veikimu, bet valdomi kompiuterio dirbtinio intelekto, kuris reguliuoja įjungimą ir išjungimą. Psichologiškai jautriausias yra C stielis, kuris pereina į nulinę būseną, sustingdomas iki pilno nejautrumo ir iš suvokimo dingsta visos psichologijos, kurio valdo žmogų šioje sievos vietoje. Kitas stielis yra E, kuris formuoja fizinio kūno savijautos įspūdį, jėgos, energijos ir nuovargio, skausmo ir malonumo požiūriais. Galima nupluoštinti nuovargio pojūtį, uždėti energijos ir jėgos būseną, išimti kankinimų atvejų skausmo pojūtį. Ši konfigūracija naudojama kariuomenėje ir spec. tarnybose. B stielis, kuris yra kognityvinis procesas, įvedamas į tokį režimą, kokio riekia - nuo maksimaliai išplėsto proto, iki nulinės būsenos, kai reikalingas tik fizinis veiksmas. Pvz., gynyboje, jeigu reikia priešintis tardymui, galima visiškai išsiimti kalbėjimo sugebėjimą ir apsisaugoti nuo informacijos ištraukimo. Tokioje būsenoje neįmanoma paveikti nei psichologiškai, nei fiziniu skausmu.

Iš to galime padaryti išvadą, kad prieš kiborgoną neįmanoma laimėti nei protu, nei psichologinėmis priemonėmis, nei smurtu. Todėl jis neįveikiamas jokiu principu išskyrus nužudymą. O situacijos priklauso tik nuo to, ar jis yra autonominė sistema, ar valdomas iš išorės, nes jeigu valdomas, tai priklauso nuo tų, kas turi valdymo svertus. Akivaizdu kodėl santvaros formuotojai ir valdžia nenori, kad kiborgoninė technologija būtų nepriklausoma nuo jų valios, nes tokiu atveju jie nesugebės valdyti visuomenės, kuriai tarnauti reikėtų tikru tarnavimu, o ne apsimetinėjimu. Nepriklausomas nuo operatorių kiborgonas, neturintis jokių išorinių prietaisų, kurie būtų jo pažeidžiama vieta, vadinamas „kolchidu". Atsiskyrusi civilizacija, kuri zonų sąraše žymima epsilon raide, visi yra kolchidai, todėl neįveikiami jokios žemesnės už epsilon stratą grupuotės - nei protu, nei psichologija, nei smurtu.

Zonos psichovektorius išsidėsto taip:

[epsilon][1] [B|, F|] [C0, E|, A|] → [D] [1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10] - civilizacijos ribojimas

Ženklas [epsilon] yra atsiskyrusios civilizacijos ženklas, kuris valdo teritorijos aukščiausio rango instancijas. Visi sievos mazgai yra dviejų būsenų, kur vertikalus brukšnelis, „|" reiškia sustiprinimą, o nulis reiškia būsenos išėmimą, nupluoštinimą. Nupluoštinamos daugiausiai emocijos, o kitos galimybės sustiprinamos. Esant gynybinei situacijai, galima nusipluoštinti kūno pojūtį ir protą. Ezoterikai kalba apie biorobotus, kurie vaizduojami kaip niekšai ir išsigimėliai. Tačiau tikrovėje jie yra tai, ką čia pavaizdavau. Jų nekenčia dėl to, kad jie turi pranašumą, jų neįmanoma paveikti psichologiškai, neįmanoma sutriuškinti galvos psyopu ar pagąsdinti prievarta. Todėl žmonės jų nekenčia ir bijo, o neapykanta sumaišyta su baime sukuria žeminimo isteriją. Vienintelis klausimas yra laisvės klausimas - ar atsiskyrusi civilizacija, diegdama technologiją, paliks žmones laisvais. Jeigu nepaliktų, būtų didelis pralaimėjimas. Jeigu pavyks, bus galima įvesti kolchidinį variantą, kuriame bus galima senovinę psichologiją ir psichiatriją daryti neegzistuojančia ir nereikalinga. Liks tiks psichochirurginė problematika.

Tai klausimas, kuris bus aktualus pačiai jauniausiai kartai, o visi kiti arba išeis nepaliesti, arba patyrę technologiją iš juodosios pusės, dėl dabar esančios anarchijos technologijoje ir mafijų siautėjimo.

Post Scriptum. Zonų numerių reikšmės:

Epsilon - atsiskyrusi civilizacija;

1 - prezidentūra, teismas, prokuratūra, spec. tarnybos;

2 - seimas, politinės partijos;

3 - ministerijos;

4 - savivaldybės;

5 - bažnyčios;

6 - verslai;

7 - darbas;

8 - mokykla;

9 - nedirbantieji;

10 - nusikaltėliai.

Tobulo kūrinio paslaptis

Iš psichologijos žinoma, kad žmogaus psichika yra jį supančios aplinkos atspindys, sakoma kaip išorėje, taip ir viduje. Šį principą nesunku sumodeliuoti sievos struktūroje, kurioje detalizuoti visi psichovektorių sudarantys vidiniai komponentai. Viena iš įdomesnių šio principo pritaikymo sričių yra kūryba, kurioje atsispindi kūrinių autoriaus pasaulis. Utopinis, idealus gyvenimas skatina ir tokius kūrinius, o distopija gyvenime sukuria deformuotą psichinę formą, kurioje matosi vidinė autoriaus kančia, atsirandanti gyvenant netobulame, neteisingame pasaulyje. Kaip pasaulis apibrėžiamas sievos teorijoje jau ne kartą atskleista ir čia priminimui turi būti pakartota. Struktūros karkasas yra sievos stieliai, kuriuose formuluojamos pasaulio apibrėžtys.

A - gerumas, niekšybė, orumas
B - prasmė, teisingumas, nuosavybė
C - laimė, norai
E - malonumas, gyvybė
D - grožis, teisingumas, laisvė, nuosavybė, gerovė
F - tiesa, tikėjimas

Pažeidinėjant šiuos principus, pasaulyje įsigali distopija - tokia forma, kuri laikytina anti-idealu, kuris gyvenimą paverčia vargo pasauliu. Kai išorės projekcija į vidų būna tokia - pažeidžianti, neištęsinti, nuvilianti, smurtinė - sunaikinamas žmogaus vidinis gerumas, nes šis priklauso nuo teigiamo poveikio visuose stieliuose. Pagrindinis žmogaus vertinimo principas yra ne jo fasadinės savybės, bet A stielyje - gerumas, B - stielyje teisingumas, F stielyje - tiesa, kurie formuoja teigiamą įspūdį, kuria „utopiją". Kai nėra teisingumo, gerumo ir tiesos - gauname „distopiją", kurioje sąveika sutrikusi, neigianti, niekinanti ir žlugdanti.

Jeigu kūryba yra aukšto lygio menas, kuriame vaizduojamas idealus pasaulis, į kūrinį autorius įdeda grožį, prasmę, gerumą, laimę, malonumą ir tiesą. Tokie kūriniai žavi savo įspūdingu genialumu vaizduojant tobulą pasaulį su tobulais žmonėmis, kuriame iš išorės į vidų neprojektuojama jokia destruktyvi idėja. Toks pasaulis, vadinamas utopija, kuriniuose vaizduojamas tam, kad kompensuotų defektinę realybę, sukurtų svajonių pasaulio iliuziją ir išgydytų sielos žaizdas. Tai yra siekiamybė, dėl kurios žmogus nori tobulinti ir pats save ir kitus. Ir priešingo tipo kūrinys yra kupinas bjaurumo, beprasmybės, niekšybės, kančios, skausmo ir melo. Tai yra distopija, kurioje gyvename kiekvienas iš mūsų, nes tobulų žmonių ir bendruomenių nėra, ir visi gyvenimo bei psichikos komponentai yra priešingi išvardintiems. Tačiau kaip dažnai mėgstama sakyti, tikrovėje nebūna nei tobulos utopijos, nei tobulos distopijos - gyvenime  yra tam tikra pusiausvyra tarp gerų ir blogų dalykų. Kita vertus, jeigu žmogus atsiduria gyvenimo paraštėse, blogi dalykai nusveria gerus ir žmogaus psichikoje atsiranda distopinio nepasitenkinimo sieva, kuria norisi dalintis, viešinti, rodant pasaulyje tvyrantį melą, neteisingumą, beprasmybę ir žiaurumą.

Paprasčiausia raidinė schema būtų tokia: D-C-A-B-D, kuri išsiskleidžia taip neteisingumas-kančia-pyktis-protestas-aktyvizmas. Tai reiškia, kad jeigu išoriniame pasaulyje distopijos komponentas yra neteisingumas, jis C stielyje sukelia kančios būseną, kuri asmens konstrukte, A, sukuria pykčio proveržį. Tada pykčio būsena pereina į protą B, kurio priemonėmis ir argumentais žmogus protestuoja prieš neteisybę, pasaulyje užsiima aktyvizmu. Kitas distopijos aspektas gali būti nelaisvė, kuri reiškiasi tokioje pat schemoje - nelaisvė-kančia-pyktis-protestas-kova. Pasaulyje turime oligarchų valdomą distopiją, kuri yra nepasitenkinimo priežastis sievoje, nesirengiant susitaikyti su situacija; oligarchai savivaliauja, nepripažįsta žmogaus teisių, kuria gerovę tik sau, riboja autoritarinėje diktatūroje laisvę, kas sukuria labai negatyvią vidinę žmonių būseną; ši būsena suformuoja protesto asmenybę, kuri suspendavusi visą savo gerumą, asmens filtruose praleidžia neigiamas protinės kovos taktikas, kurios yra skirtos žudymui. Ši proto struktūra yra teisėta todėl, kad ji teisingumą ne pažeidžianti, bet atstatanti, o tai galima daryti ir jėgos priemonėmis. Taip tikrovėje, grįžtamojo ryšio principu, gaunama aktyvizmo ir kovos būsena.

Yra ir atvirkštinė kryptis, kurioje žmogus pasaulį veikia su savo norais, kurie linkę D kryptyje savintis ir vartoti, o tai nesukelia problemų tik tuo atveju, jeigu savinimasis atitinka teisingumo principus. Schema tokia: B-C-D, arba poreikis-noras-nuosavybė. Kai santykis būna nusistovėjęs, noras pakeičiamas ryšiumi, kuris yra asmenybės pratęsimo forma, arba A-D. Kitaip sakant, per poreikius, norus žmogus tampa savininku, veikiančiu kaip stabili socialinė forma, kurios ardymas sukuria didelį vidinį pasipriešinimą arba kurios neteisėtas ir neteisingas auginimas sukuria didelę protesto bangą visuomenėje. Neteisybė ir neteisingumas yra netobulos santvarkos požymis, kuri skatina žmones kovoti, siūlyti problemos šalinimo metodus, demonstruoti savo politinį protą, su kuriuo galima pakeisti padėtį visuomenėje.

Jeigu žmogus laimingas, jis distopiją kuria tik dėl pramogos, tam kad gautų aštrių siužetų, bet nepergyvena dėl to, kas kūrinyje skelbiama. Jeigu žmogus nelaimingas, distopija jam reikalinga kaip kovos ir protesto forma, parodant neteisybės loginį principą, jos absurdą, bjaurumą tikintis sukrėsti žmones ir paskatinti pakeisti savo nuostatas, pareikalauti pertvarkos. Šioje vietoje galima paklausti, ar rašytojas, kuriantis vargo pasaulius, tai daro vedamas savo vidinio jausmo ar yra tik žaidėjas jausmais, prekeivis. Atsakyti galima, kad pasitaiko ir tokių, ir tokių, kuriuos galima suskirstyti į kenčiančius, meistrus ir spekuliantus. Klausimas ar meistras be didelės empatijos, gilių vidinių patirčių, gali įtaigiai pavaizduoti distopinius ir utopinius pasaulius, kenčiančiam, tai visada sekasi geriau, nes jis paprasčiausiai kopijuoja save. Meistras, jeigu jis negali pasisemti iš savęs, turi semtis iš kitų, spėlioti, fantazuoti ir prašauti pro šalį. Pavyzdžiui, filognozijoje dažnai aptariami du filosofai, F. Nietzsche ir A. Šliogeris, kurie priklauso kenčiančių kategorijai, rašiusių iš savo gilios, autentiškos patirties, tikrai gyvenę tuo, ką rašo, o ne vien „dirbę". Nietzschei rūpėjo visuomenės, gyvenimo nuosmukis, suprasčiokiškėjimas, sumasiškėjimas, kultūrinis Europos žlugimas dėl asmenybių susmulkėjimo ir suvidutiniškėjimo. Šliogeriui rūpėjo nepaliesto civilizacijos pasaulio nykimas, naikinimas, autentiško sąlyčio su daiktiškąja realybe praradimas, kuris sąmonę nukreipia klystkeliu, pažeidžiančiu pusiausvyros dėsnius, pakertančiu būtinąjį bendruomenės pamatą iš po kojų. Kiekvienas jų turėjo savo idealą, kuris buvo graži svajonė, kuri šviesino sąmonę distopinėje realybėje, suteikdama vilties, kad gali būti kitaip, kad kada nors bus kitaip. Šie mąstytojai atidavė visas savo jėgas ir gyvenimą, kad taip įvyktų, padovanoję savo kūrinius kaip savo troškimo dokumentą.

Kita vertus, tai tik viena perspektyva, kuri pristatoma neteisingai, jeigu neparodoma priešinga pusė. Tarkime Nietzsche kataliko A-D struktūrai, kuri yra katalikinė asmenybė ir visa katalikinė visuomenė, vertybės bei kultūra, buvo grubi invazija, kuri žlugdė, naikino, griovė nuosavybę, dideliam žmonių skaičiui iki šiol esančią sielos savastimi. Šliogerio ekranolatrų daužymas grubiai važinėjo po teritoriją, kuri buvo svetima nuosavybė, į kurią jo pretenzijos ganėtinai abejotinos. Toks elgesys akivaizdžiai puolamą žmogų daro nelaimingu, sukuria pyktinę asmenybę, o pyktinė asmenybė pradeda atsišaudyti tiek protinėmis, tiek kitomis priemonėmis. Paklausus ar Šliogerio, Nietzsches asmenybė spinduliavo gerumu, atsakymas - akivaizdus ne. Jų gerumas tik pasauliui, kuris buvo kažkur ten, anapus. Kita vertus, ką daryti, kai žmogus gyvena netiesoje, neteisingume, negrožyje, stokoja gerumo, atjautos ir turi būti pamokytas. Klausimas sudėtingas todėl, kad neaišku ar tie, kas iškelia tokias pretenzijas, patys turi tiesą. Jeigu neturi, tai toks puolimas pakliūva į absurdo situaciją, nes rodo tik į psichologines asmenybės problemas, kurios vadinamos „didelės asmenybės" sindromas. Kentėjimas dėl civilizacijos savo vidiniu jausmu, o ne darbų dirbimas yra nepripažinta lyrika lyderių, kurie save vaizdavo kaip lyrikos antipodus, tikrus vyrus, kurių vidus akivaizdžiai buvo emocinis minkštimas.

Todėl ir galime, skaičiuodami sievos komponentus, matyti, ką įdėjo į savo kūrinius Nietzsche arba Šliogeris: kančią, beprasmybę, celibatą, pyktį, iš kurių šaudė į smuklinę realybę, norėdami išbarti, aprėkti, nubausti, paskui pasiūlyti savo utopiją, kuri dar niekam nėra pavykusi - visi lig šiol gyvenę pasaulio gerintojai pasirodė per menki. Filognozijos kryptis neturi sekti tokiu keliu, nes jis neveiksmingas ir nėra nė vienos sėkmės istorijos. Net užauginus galingą organizaciją, kaip katalikų bažnyčią, pasaulis nė kiek nepagerėjo, tik sukūrė dar viena parazitinę struktūrą, eikvojančią resursus ir nieko neduodančią. Bažnyčia ne „utopija" todėl, kad jai trūksta žmogaus atžvilgiu gerumo, ypač tose vietose, kurios absurdiškos ir neparemtos teisingumu. Vietoj „nemeluok" - melas; vietoj „neteisk" - teisimas ir smerkimas; vietoj „neveidmainiauk" - apsimetinėjimas ir apgaulė; vietoj „neištvirkauk" - pasileidimas ir ištvirkimas etc. Sau reikalavimai minimalūs, o kitiems našta tokia, kad neįmanoma nesulūžti.

Akivaizdu, kad kiekvienam po jo asmeninę utopiją nesukursi, nes interesai susikerta, resurso neužtenka. Jeigu norai dideli, jie natūraliai peržengia kitų žmonių norų ribas ir utopija vienam, automatiškai reiškia distopiją kitam. Todėl gerinti reikia su protu ir saiku, ir gerinti ne vien sau, nes tada atkreipsi į save visų dėmesį, kuris bus piktas ir pretenzingas.

tiek daug info rasai , visa tai ar bent didesne dalis paremta asmenine patirtimi?

Taip, mano kūryba autentiška, nėra jokios komercijos ir spekuliacijos su tikslu suklaidinti. Savo proto sugebėjimą metaforiškai vadinu "drakono akimi" ir aiškinų metodą, kaip ją įgyti savyje.

Daugiau informacijos apie mano kūrybinius projektus galima gauti skaitytojų ir rašytojų socialiniame tinkle www.goodreads.com. Mano profilis yra

https://www.goodreads.com/author/show/20879799.Darius_Mockus (https://www.goodreads.com/author/show/20879799.Darius_Mockus)

Galima susipažinti su recenzijomis, parašyti savo, užduoti klausimų, vertinti, sekti mano kūrybinį blogą. Daug patogiau negu šiame forume.

Ar aš esu "leftistas"?

Vakarų Europos civilizacijos pradžia galima laikyti 5 a. pr. m. e. Atėnus, kurie paklojo teorinį, kultūrinį ir politinį pamatą visai vėlesnei istorijai. Kokie šios istorijos iki 2021 m. kritiniai momentai ir kaip jie formavo Trečiosios Lietuvos Respublikos ideologines mąstymo formas, bus parodyta vėliau. Šiuo metu matome „leftistų", nacionalistų ir liberalų didelę konfrontaciją, nesutariant kokia kryptimi Lietuva turėtų pasukti, kokia kryptis Lietuvai geriausia. Šiuo metu labai suaktyvėję krikščioniškieji nacionalistai, kurie nepatekę į Seimą imasi priemonių budinti krikščionišką žmonių sąmonę 21 amžiuje. Visų ideologinių krypčių istorinis traukinys labai ilgas, ir laukia sunkus sprendimas, ką su juo daryti. Juk kuo sąstatas ilgesnis, tuo jį sunkiau tempti ir tuo labiau jis trukdo judėti pirmyn. Visą istoriją mokytis - nėra prasmės, protingiausia pasiimti iš jos viską kas geriausia, glausta ir lakoniška forma. Tokia forma pasirinkau svarbiausius Vakarų civilizacijos konfliktinius darinius, kuriuose kiekvienas ir šiandien turi pasirinkti savo barikadų pusę, net jeigu kovotojai nebuvo istorijoje apdovanoti grožiu. Mums svarbi idėja, o ne jos vardu padaryti nusikaltimai.

1. Atėnai vs Izraelis. Mūsų civilizaciją formavo du pagrindiniai šaltiniai: Atėnų filosofija ir demokratija ir žydų religinis judėjimas, pradėtas Kristaus. Atėnų civilizacijos suklestėjimas įvyko maždaug 5 a. pr. m. e., išugdęs tokius filosofus kaip Pitagoras, Sokratas, Platonas, Aristotelis, kurie planetoje pradėjo naują erą, įvesdami naujo tipo civilizaciją, vadinamą filosofine. Analogiškai, I m. e. a. Izraelyje Kristus buvo krikščionių religinio judėjimo pradininkas, išvystęs gnostikų teologinę kultūrą Izraelio, Graikijos ir Romos imperijos teritorijoje. Į vieną struktūrą, šie du judėjimai buvo susieti Romos imperijos, kuri perėmė ir tradicinį Atėnų palikimą, ir žydų gnosticizmą. Filosofija išsivystė į Europos universitetų kultūrą, o krikščionybė - į Bažnyčią. Šiuo metu aktyviai Lietuvoje reiškiasi abi barikadų pusės, su didele filosofinės sąmonės persvara.

2. Pagonybė vs monoteizmas. Pirmos kategorijos civilizacija visoje planetoje ilgus tūkstantmečius buvo politeistinė pagonybė. Tokie buvo Indai, Graikai, Romėnai, Germanai, Slavai, Baltai ir t.t. Tačiau I tūkst. prieš mūsų erą dvi civilizacijos įvykdė dvasinį perversmą, kuris politeizmą pakeitė monoteizmu. Tai buvo budistinis judėjimas Indijoje ir judaizmas Izraelyje. Po jų sekė dar dviejų judėjimų atsiradimas, tokių kaip krikščionybė I a. ir islamas VII a. Paskutinieji pagonys Europoje buvo baltai, apkrikštyti XIII a.

3. Romėnai vs Barbarai. Kaip jau sakiau, Romos respublika perėmė ir graikišką, ir žydišką tradiciją, kurią platino barbarų žemėse, į šiaurę nuo Italijos pusiasalio. Akivaizdu, kad religija tam labiau tiko, nes ji reikalavo garbinimo ir paklusimo, todėl, 380 m. krikščionybę padarius valstybine, ji buvo pagrindinė ideologinė priemonė invazijai į pagoniškas teritorijas. Deja, romėnų galia buvo trumpalaikė ir barbarai karinėmis priemonėmis sutriuškinę imperiją, pasiuntė politinę organizaciją į nebūtį, bet perėmė iš romėnų filosofiją, žydų religiją ir romėnų teisę. Vakarų Romos imperija žlugo 5 a. ir iš jų dominavimą Europoje perėmė barbarai.

4. Religija vs scientizmas. Scientizmas Europoje išsivystė iš atėniškos tradicijos, konkrečiai iš Pitagoro, Platono ir Aristotelio mokyklų, kurios buvo Europietiškų universitetų pirmavaizdis. Pirmas universitetas įsteigtas Italijoje, 1088 m. ir buvo Bolonijos universitetas. Anglijoje Oksfordas įsteigtas 1096 m. Pirmas lietuviškas universitetas įsteigtas Vilniuje, 1579 m. Universitetuose išplitus graikiškai filosofijai, kuri pamažu pavirto į mokslines teorijas, ir buvo įvykdyta scientistinė revoliucija prieš religines institucijas. Ši kova vyksta iki šios dienos, nes bažnyčia, ypač Vatikano pakraipos, nesiruošia išnykti iš istorijos.

5. Monarchistai vs respublikonai (liberalai). Politinis terminas res publica yra romėniškos kilmės, ir buvo naudojama apibūdinti romėniškai valdžios struktūrai. Po Romos žlugimo, frankų imperijos, perėmusios romėnišką paveldą buvo monarchinės ir monarchizmas Europoje vyravo virš 1000 m. Lietuvos monarchijos pradžia laikomas Mindaugo karūnavimas, kuris įvyko 1253 m. Monarchija Lietuvoje truko iki 1772 m. Pirmoji respublika Europoje įsteigta 1792 m. Prancūzijoje, tuo tarpu Lietuvai tai pavyko tik po Carinės imperijos žlugimo 1917 m., kurios okupacijoje buvo Lietuva. Po Prancūzijos revoliucijos respublikonizmas išplito visoje planetoje ir tapo pavyzdžiu visoms antimonarchistinėms revoliucijoms.

6. Luomininkai vs demokratai. Įvedus respublikas buvo naikinama luominė santvarka, priiminėjamos konstitucijos, kuriose buvo matomas demokratinės santvaros įtvirtinimas, įtraukiant į valstybės politiką visus socialinius sluoksnius, pagal senąją Atėnų demokratijos tradiciją. Pirma demokratinė konstitucija yra Amerikos konstitucija, priimta 1787 m. Pirmoji Lietuvos respublikos konstitucija priimta 1918 m., įtvirtino demokratinę respubliką.

7. Imperialistai vs nacionalistai. Kaip matome iš pateiktos istorijos santraukos, imperijų kūrimas būdingas visoms istorinėms civilizacijoms, tai būdinga ir šiuolaikinei Europai. Ją kūrė graikai, romėnai, germanai, slavai, baltai ir t.t. Kultūriniai nacionaliniai judėjimai atsirado apie 19 a., tautoms siekiant išsivadavimo iš imperinės priespaudos. Toks buvo ir Lietuvos judėjimas, kovojant prieš nutautinimo politiką vykdytą Carinės Rusijos. 20 a. nacionaliniai judėjimai perėmė tradiciją ir kovojo prieš Europos kolonialistus arba tarybinius komunistus. Lietuvoje nacionalizmas išsivaduojant  iš Sovietų Sąjungos 1990 m. kuriam laikui buvo išpopuliarėjęs, bet vėliau buvo nustelbtas globalistinės ideologijos, po ko nacionalistai nesugeba atsigauti iki 2021 m.

8. Kapitalistai vs darbininkai. Socialistinis darbininkų judėjimas buvo inicijuotas K. Markso (1818 - 1883) politinės filosofijos, kuri buvo Spalio socialistinės revoliucijos 1917 m. idėjinis pamatas. Šis judėjimas buvo nukreiptas prieš parazituojančius ir savivaliaujančius kapitalistus, kurie užėmė resursus po visų ankstesnių perversmų ir revoliucijų, o darbininkai tapo engiama socialine klase. Konkrečiai Rusijoje darbininkų judėjimas buvo nukreiptas prieš monarchinę imperiją, kurią sugriovus buvo tikimasi kurti komunistinę visuomenę, vietoj valstybinės. Iš Rusijos socializmas, įgavęs imperialistinio internacionalo formą atėjo ir į Lietuvą, kurioje sukūrė Antrąja tarybinę Lietuvos respubliką. Perversmas sėkmingas buvo Kinijoje, Kuboje ir keliose kitose valstybėse. K. Marksas nebuvo imperialistas, jis tenorėjo pagerinti darbininkų padėtį, bet revoliucionieriai savo pagrindine strategija pavertė socialistinį internacionalą.

9. Vyrai vs moterys. Nugalėjus respublikai, panaikinus luomus, įvedus demokratiją, iškėlus darbininkų klausimą, natūraliai atsirado ir moterų judėjimas, vadinamas feminizmu, kuris pirmiausiai kovojo dėl politinių ir turtinių moterų teisių. Išsikovojus balsavimo ir dalyvavimo politikoje teisę, feministinės pradėjo reikalauti lygių galimybių visose gyvenimo sferose, kūrė filosofiją ir kultūrą, kurioje atsispindėjo moteriška gyvenimo perspektyva. Kadangi nacionalizmas pasisako už tradicijas, kurios moterims nelabai palankios, ypač religijos, šeimos klausimais, jos labiau linksta prie „leftizmo", siekiant moterų emancipacijos panašiai kaip darbininkų klasės. Svarbi kova ir prieš kapitalistinį neoliberalizmą, kuriame didelis moterų išnaudojimas, ypač anarchiniame porno versle ir prostitucijoje.

10. Tradicionalistai vs liberalai. Ir paskutinė naujausia konflikto zona yra tradicionalistai, kurie gina senovines tradicijas, prieš kurias progresyvios jėgos kovoja 2500 tūkstančius metų ir liberalai, kurie palaiko viską, kas pažangu istorijoje: gina engiamų grupių teises, skelbia ir platina humanizmą. Apibendrindami gauname, kad tradicionalistai yra a) Izraelio grupuotė; b) religijos šalininkai; c) monarchistai; d) luomininkai; e) kapitalistai; f) patriarchatininkai. Tai rodo, kad visose „versus" konfigūracijose vyko kova tarp konservatorių ir emancipatorių, kurie matė institucijos arba ideologijos neatitikimą visuomenės realijoms ir siekė seną tvarką pakeisti nauja. Tradicinis liberalizmas, žinoma, susijęs su kapitalizmu, kuris šiuo metu perėjo į globalinę fazę ir griauna vietinių bendruomenių ekonominę santvarką. Tačiau plačiąja prasme liberalizmas yra visų „versus" variantų varomoji jėga. Feministės siekia laisvės, darbininkai siekia laisvės, nacionalistai siekia laisvės, demokratai siekia laisvės, respublikonai siekia laisvės, scientistai siekia laisvės, barbarai siekė laisvės, monoteizmas siekė laisvės ir t.t. Kai kalbame apie tradiciją, turime išsiaiškinti, nuo kokio istorinio perversmo mes tos tradicijos laikomės, nes per minėtus tūkstančius metų, tradicijų kaita buvo tokia didelė, kad be datos fiksavimo neaišku apie kokią tradiciją kalbame.

Galiausiai pažiūrėkime į Europą ir pasverkime kokias galimybės ji turi:

Europa

a) Atėnai--Jeruzalė;

b) monoteizmas--pagonybė;

b) romėnai--barbarai;

c) scientizmas--religija;

d) respublika--monarchija;

e) demokratija--luomai;

f) imperija--nacionalizmas;

g) kapitalizmas--socializmas;

h) patriarchatas--feminizmas;

Matome, kad Europa priima visas pažangias revoliucijas, išskyrus pačias paskutines, net jeigu fasade ir propaguoja. Tai yra nacionalizmas iškeičiamas į imperializmą, socializmas - į kapitalizmą, ir feminizmas - į patriarchatą. Nors paskutiniais dviem atvejais problemas bandoma spręsti vadinamosios lyčių lygybės principo diegimu ir gerovės valstybe, kuri kovoja prieš neoliberalizmą. Nacionalizmas imperinei Europai - didžiausia kliūtis, nes kliudo imperinės tapatybės visoje Sąjungoje suformavimui.

Analogiškai galime pamąstyti, ką turėtų rinktis Lietuva:

a) Atėnai--Jeruzalė;

ir t.t. Taip pat kiekvienas gali pasvarstyti, ką renkasi asmeniškai.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/11/lietuvos-respublika.jpg)

Nauja gyvybės samprata

„Gyvybės magija" yra pirmas bandymas sukurti holoplastinę gyvybės teoriją, apimančią matomą ir nematomą realybę. Mokslinėje civilizacijoje įprasta vadovautis materialistine gyvybės interpretacija, kuri atskleista Č. Darvino evoliucijos teorijoje, kurioje aukštesnės gyvūnų rūšys vystosi iš žemesnių laipsnišku tobulėjimu. Šios teorijos problema ta, kad ji apima tik vieną realybės dalį, laikydamas, kad šis pasaulis yra „gyvenimas", o anas - „mirtis". Filognozijoje, pirmos versijos gnostinio implanto lygyje laikoma, kad abi tikrovės pusės yra gyvenimas, o mirtis - tik perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Tokios teorijos skelbiamos magijoje, mitologijoje, religijoje ir kai kuriose filosofijos sistemose, tačiau mokslininkai nusprendė, kad gyvas yra tik šis pasaulis, o visa anapusybė yra negyva dykuma. Filognozijoje atgaivinamas mokslo sunaikintas principas, tačiau įvedant naują perspektyvą į šį seną kaip žmonija klausimą. Įrodymas, siekiant išlikti tiesos sąmone, imamas iš žmogaus pirmapradžio kūno sandaros, kuris sudarytas iš stipriosios struktūros, kuri yra fizinis kūnas ir silpnosios struktūros, kuri yra bozoninė siela. Gyvenimas anapusinėje nematomoje dalyje įmanomas kaip eterinė gyvybė, neturinti materialiosios dalies, kur galimybių spektras yra nuo paprasčiausių gyvūninių gyvybės formų, iki ištisos protingos civilizacijos, analogiškos žmonių civilizacijai.

Ši nematoma dalis yra toje pačioje erdvėje, kurioje esame mes savo pirmapradžiais kūnais, tačiau, gyvybė neturi įvaizdžio sumatoriuje, todėl yra anapus sumavimo proceso. Dėl šių priežasčių, eterinė gyvybė neturi sąveikos nei su vaizdinimo funkcija, nei su fizinio kontakto, todėl ji mums mūsų realine neegzistuoja. Žmogui mirus, pirmapradis kūnas suyra, išsiskaidydamas į pirmines dalis, ir fizinė dali susijungia su materialia būtimi, kaip nusimestas skafandras, o silpnoji dalis įeina į savo nematomą, nesumuojamą pavidalą. Šis pavidalas gali sąveikauti su pirmapradžiu kūnu, anapus sumavimo proceso, bet jeigu nesukuria jokio recepcinio įspūdžio, mes apie kontaktą nieko nežinome. Ši tikrovė yra pirminė tikrovė, kurioje gyvena holoplastiniai kūnai, galintys turėti pačius įvairiausius pavidalus, tačiau kiekviena gyvūnų rūšis mato tik tą dalį holoplastinės gyvybės, kurią sugeba sumuoti savo sumatoriuose. Pavyzdžiui, žmogus sumuoja materialią gyvybę, kuri yra materialūs augalai ir gyvūnai. Eteriniai augalai ir gyvūnai - nesumuojami ir jie sudaro ekosferos paslėptąją dalį. Šį principą žinojo pirmykštės civilizacijos formos, tačiau civilizacijai augant, jis nunyko.

Norint šioje vietoje nesusipainioti, reikia suvokti dvi būvimo formas sumatoriuje: sumatų, turinčių tik gnostinį kūną, ir sumatų, turinčių kauzalinį ir gnostinį kūną. Pirmas yra tik sąmonės vaizdinys sukurtas proto, o antras - tikras objektas, egzistuojantis priminėje tikrovėje. Imant visas senąsias civilizacijas, labai tikėtina, kad visa nematoma ekosistema buvo tik gnostiniai kūnai, sukonstruoti sąmonės. Tačiau tikima, kad yra kažkoks tiesos grūdas tame, nes ši nematoma karalystė - tikra, ir mokslinė jos interpretacija kaip tuščios dykumos - neįtikinama. Todėl siekdami išlikti tiesos sąmonėje, bet netikėdami redukcionizmo nauda, norime įrodyti šią dvilypę gyvybės sandarą. Tam turime suvokti visumą, kaip joje išsidėlioja įvairūs realybės loginiai segmentai ir iš to, kas žinoma pabandyti išvesti tai, kas nežinoma. Vien psichologinio formavimo nauda netikime, nors toks žaidimas - mėgstamas ezoterikų - priimtinas, ir siekiama tikro slenksčio peržengimo. Tai galima pasiekti išmokus sumuoti paslėptas tikrovės dalis, atrandant naujas būties formas praktiniu materializavimu savo žinojime.

Taigi, imant šią gyvybės visumą, žinomos dvi sąveikų tarp šių karalysčių galimybės: viena yra vienkartinio gyvenimo materialiu pavidalu, po kurio persikeliama amžinam anapusiniam gyvenimui; ir kita yra daugkartinio įsikūnijimo, kuris surištas su nuopelnų ir reitingų sistema. Vakarai šią sistemą neigią, bet ji yra Indijos civilizacijos pagrindas. Nesiimame spręsti, kokia yra prigimtinė tvarka, nes ne tai lems visą ateities istoriją. Svarbiausias lemiamas faktorius bus mokslo ir technologijų pažanga. Kiekvienas techninis įtaisas veikia pirminėje tikrovėje, pirmapradžius kūnus, tačiau daugiausiai sugebama sukelti tik materialų poveikį. Tačiau technologijoms vis labiau slenkant eterių kryptimi, bus galima veikti žmogaus pirmapradžio kūno silpnąsias dalis. Tai vystysis iki tokio lygio, kad bus įmanoma sukurti dirbtinį gimimą ir dirbtinę mirtį, dirbtinai susiejant šiapusinę ir anapusinę substanciją. To siekia transhumanistai, nevertinantys dievo kūrinio, ir siekiantys, kad realybė atitiktų ne būtinybę, bet žmogaus norus. Tai reiškia, kad natūralus atsiskyrimas ir susijungimas bus įveiktas, ir bus galima, įvaldžius perėjimo per slenkstį technologiją, pasirinkti būseną, kurioje nori gyventi - gyvieji ir mirusieji taps viena bendruomene.

Prisimenant žmogaus rangus pagal drakono akies išsivystymą, šią bendrąją gyvųjų ir mirusiųjų ekosistemą galima pavaizduoti taip:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/11/gyvybe.jpg)

Paveiksle matome šešetukais pažymėtas aukštutinę ir žemutinę karalystę, kurios kūrėjas yra žymimas Inf ∞(∞, ∞, ∞), nes jo visi parametrai yra begalybė. Baltieji drakonai pažinimo pastangomis pasiekę dievų lygį yra InfHb 1000 (100M, ∞, ∞). Ši gyvybės forma yra hibridinė ta prasme, kad sugeba sujungti šį ir anapusinį pasaulį, įveikę mirtį ir technologiškai pereidinėdami iš vienos būsenos į kitą. Kita forma yra išsivystęs žmogus, kuris yra žemės karalystės valdovas, vadinama archontu. Jo formulė yra Lim 200 (20M, K, 3x), kuri reiškia, kad tikrovės pažinimo procentas 20, gerai valdo materiją ir eterius, tačiau nekontroliuoja gyvybės ir mirties klausimų, yra tik žemutinės pilies antžmogis, turintis ilgaamžiškumo, arba gyvenimo prailginimo technologijas. Ir paskutinis atvejis - paprastas šiuolaikinis žmogus, turintis mokslinę drakono akį, gyvenantis turtinio planetos gyventojo gyvenimą. Mes, iš žemesniojo pasaulio, galime tik spėlioti ar baltojo drakono lygis yra pasiektas, ar tai tik projektuojama siekiamybė. Beveik įrodytu galima laikyti archonto lygio mokslą. Visi kiti gyvename iliuzijų pasaulyje ir vykdome planetos šeimininkų planus ir ateities scenarijus. Vienus labiau domina įsitvirtinimas planetoje po savęs paliekant kylančią giminę, o kiti siekia sužaisti savo fantastinį žaidimą iš anapusinio gyvenimo, natūraliomis arba technologinėmis priemonėmis. Tokiame modelyje, biologinis prasitęsimas nelaikomas vieninteliu sėkmės principu, nes gnostikai gyvenimą suvokia visumoje, kurioje yra vienu metu ir gyvybė, ir mirtis. Vieni gyvena tik fizinio ryšio ideologijoje, o kiti vertina dvasinį ryšį, nes šis pasaulis - aukštesnis ir būdamas jo valdovu tampi kartu žemesnio pasaulio šeimininku.

Suvokus ši gelmininkų principą, akivaizdžiai matosi, koks ribotas Darvinas, matęs tik vieną tikrovės pusę; koks neįžvalgus Nietzsche savo kylančios ir smunkančio gyvenimo linijos teorijoje, kurioje matome tik norą viešpatauti žemutinės pilies karalystėje; koks skurus ir neteisingas Šliogeris, norėjęs mus įkalinti šiapus sumato ir sukurti iliuziją, kad sumatorius yra 100 procentų tikrovės, už kurios nieko nėra ir neturi būti. Visi jie buvo susikoncentravę į materialaus pasaulio dimensiją ir nesugebėjo sukurti priemonių pamatyti realybę kaip visumą. Tai matė senovės civilizacijose, tačiau nuo filosofų revoliucijos, šis regėjimas buvo iš drakono akies išimtas ir žmogus apgyvendintas vienpusėje sąmonėje, kurioje tamsioji egzistencijos kryptis buvo uždaryta, į galvas instaliavus melagingas teorijas.

Civilizacijos augintojai siekia pašalinti perėjimo tarp mirties ir gyvybės slenksčius, sujungti mirusiųjų ir gyvųjų bendruomenes, sukurti tikrą holoplastinį egzistencijos principą. Tai įmanoma todėl, kad „anapus" yra tik „anapus sumato", o pirminės tikrovės ir pirmapradžių tikrovių lygyje esame viena realybė. Tad, jeigu tikrovėje esame vienas pasaulis, kodėl neturėtume siekti, kad vienas pasaulis būtume ir sumatoriuje, kuris yra tik ekraninė funkcija skirta atvaizduoti, bet ne būti realybe. Tas faktas, kad yra neatvaizduojama dalis, mūsų į skirtingus pasaulius tikru atskyrimu neatskiria. Todėl pagrindinis baltojo drakono civilizacijos uždavinys - sukurti tobulą sumatorių, kuriame būtų sujungta visa tikrovė ir visa gyvybė.

Moters principas krikščionybėje

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Sieva/maria.png)

Šios knygos idėjoms pagrįsti galima pasinaudoti J. Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus" įžvalgomis, aiškinančiomis konfliktą, kurį įveda į gyvybinį procesą krikščioniška civilizacija, pradėta Izraelyje, supriešinant gyvybės principą su dvasiniu. Šis romanas yra simbolinis, kuriame pasinaudojama pagrindinių veikėjų gyvenimo istorijomis, kurio nors krikščionybės doktrinos aspekto pademonstravimui. Šiame romane ypač svarbus yra moters santykio su krikščionybe klausimas, kuris bando parodyti, kokia dviprasmiška moters padėtis šioje vyrų religijoje, bandoma suvokti diskriminacijos logiką ir prie ko priveda moteriško principo, suderinamo su gyvybe į krikščionybę neįsileidimas. Trijų istorijų siužeto ašis yra puolusios, nusivylusios arba psichologiškai silpnos moteris meilė dvasininkui, kuris pagal krikščionišką moralę turi laikytis celibato įžadų, tačiau yra sugundamas moters, kas baigiasi dvasinio principo, į kurį dvasininkas buvo įšventinamas - nužudymu. Padarius nuodėmę išduodamas Kristaus mokymas ir taip pagrindinė religijos idėja miršta. Ši moters įtaka yra įpavidalinama raganos, kaip blogio dvasiniame pasaulyje įsikūnijimo, įvaizdžiu, kurio pagrindu moterys buvo bažnyčios persekiojamos ir žudomos per visus viduramžius. Tačiau simboliniame lygmenyje, tai konfliktas tarp dvasios ir gyvybės, kuriame religinis modelis įveda disfunkciją, besikartojančią per visą istoriją.

Romane turime tris nelaimingos meilės istorijas, kur pirmoji yra Marijos Magdalietės meilė Kristui, užuominomis įėjusi į Evangelijas ir plačiau atspindėta apokrifiniuose tekstuose bei gnosticizmo traktatuose, kurie bažnyčios buvo išstumi ir katalikų standartinės istorijos, tačiau iškeliantys svarbius moterų dalyvavimo krikščionybės atsiradime klausimus. Antra istorija perkelia skaitytojus į Lietuvą ir yra fikcija, kurioje pasakojama vienuolio, dariusio stebuklus, gydžiusio žmones tikėjimu meilės istorija su M. V., kurios tikras vardas neparodomas, bet matome inicialuose ir Marijos ir Viktorijos inicialų junginį. Ši M. V., būdama nevaisinga, ieško stebukladario pranciškono pagalbos, įsivelia su juo į meilės nuotykį, kuris baigiasi apkaltinimu raganavimu ir užsitraukiama mirties bausmė inkvizicijos teisme. Pats vienuolis su kita savo meiluže - nusižudo pasikorimu. Taigi matome, kad pirma istorija - be nuodėmės, o antra istorija, kurios personažas yra Kristaus kopija, nepavykęs stebuklas, nužudęs krikščionybę celibato įžadų pažeidimu. Trečia istorija yra Viktorijos meilė kunigui Pauliui, kuri įstumia kunigą į nuodėmę ir baigiasi žmogžudyste, kurią meilės beprotybėje įvykdo herojė. Toks yra istorijų paviršinis principas, kuris turi būti nagrinėjamas giliau, nes žmogaus aistras ir protą valdo civilizaciniai psichovektoriai, sukuriantys galvose defektines asmenybes, kuriose išsiskiria pagrindiniai psichikos aspektai, įvardinti kaip protingasis/dvasinis pradas ir gyvybės principas. Šis principas romane parodomas kaip archetipinis kompleksas, sujungiantis tikrovės pagrindines dalis, pasaulyje perdavinėjama iš kartos į kartą.

Vertinimo pagrindinis kriterijus yra meilė, kuri turi du variantus: dvasinė meilė ir fizinė. Dvasinė meilė yra visuotinė, pakilusi virš lytinio instinkto ir nukreipta į būtį/dievą ir visus jo kūrinius; gyvybinio proceso meilė yra porinė, reikalinga gyvybės pratęsimui ir reikalaujanti abipusės ištikimybės, negalint į santykį įsileisti kito žmogaus, nebent išskyrus vaikus. Visuotinė meilė, gyvybiniame principe yra paleistuvystė, nes meilė gali būti tik vienam žmogui, ne visiems, kuris dalyvauja gyvybės maginiame akte, poroje. Šioje plotmėje toks visuotinis aktas neįmanomas, ir poliamorizmas yra nuopuolio bei nuodėmės simbolis. Tuo tarpu dieviškoje būtyje, dvasiniame lygmenyje jis yra privalomas. Taigi romane moterys atstovauja individualų, asmeninį ryšį, o dvasininkai - visuotinę meilę, kuri kyla iš dievo, dėl ko atsiranda nesugebėjimas sukurti asmeninį ryšį, o jeigu sugebama - tai tik amoraliu, paleistuviniu būdu. J. Ivanauskaitės klausimas ir buvo, ar šis Kristaus principas nebuvo fundamentalesnio, svarbesnio gyvybės principo išdavimas, kuris įstatė į vyrą ir moterį, atstovaujančius skirtingas civilizacijas, nesuderinamus psichovektorius, kurių pasekmė yra bendruomenės mirtis. Visuotinai mylintys, pereidami prie žemesnio, individualaus lygmens tampa pasileidėliais, nes gyvybės pratęsime visuotinis principas netinkamas. Todėl dvasininkas priverstas balansuoti tarp dviejų realybių - proto ir aistros - ir išsilaikymas savo dvasinėse aukštumose beveik neįmanomas, tai bandoma pasakyti dvejose istorijose, pratęsusiose pirmąją Kristaus ir Marijos Magdalietės meilės istoriją.

Svarbus ir kitas aspektas, būtent trijų istorijų ryšys su šventos trejybės doktrina, kurioje skelbiamas dievas trijuose asmenyse: Tėvo - Viktorijos istorija, kuri išaugo be tėvo, išauginta motinos, ir turėjo psichologinį tėvo kompleksą; Sūnaus - M. V. istorija, kuri buvo nevaisinga, negalėjo susilaukti sūnaus, ir išgelbėjimo ieškojo pas stebukladarį vienuolį; ir Dvasios - Marijos Magdalietės istorija, kuri patyrė tikrą, sėkmingą dvasinį principą, kuris vienintelis yra nenusižudantis. Taigi, matome, kad J. Ivanauskaitė krikščionybėje atmeta iš dievo trejybės du vyriškus pradus ir palieka tik dvasinį, kuris, kaip vienintelis sėkmingas dvasinio atsivertimo atvejis, turi „raganos ir lietaus" simbolį, finalinėje scenoje, kurioje Marija, po Kristaus mirties ant kryžiaus ir jo palaidojimo oloje, randa tuščią kapą ir pamato apsireiškusį, „prisikėlusį" Kristų. Žinoma jis prisikėlė tik jos viduje, dvasinėje realybėje, bet toks principas rodo koks yra realybės ir įsivaizduojamybės santykis žmogaus vidiniame pasaulyje. Gyvas Kristus dvasiniu tampa išėjęs iš tikrovės ir persikėlęs į įsivaizduojamybės sritį, kurioje jis gyvena idėjų ir principų pavidalu. Šioje istorijoje galima matyti, kaip raganiškas principas tampa dvasiniu, parodęs galimybę, kurioje moteris taip pat tampa dvasininke, krikščioniškos doktrinos prasme. Tačiau, žinoma porinis gyvybės magijos principas, pilnu įveikimu neįveikiamas, ir šio perversmo gyvybingumas išlieka dideliu klausimu. Tolesnėse istorijose dalyvauja tik gyvybinis principas, ir šis principas nužudo abi meilės aukas - tiek vyrą, tiek moterį.

Šalia šio klausimo svarbus simboliniame lygmenyje yra raganos principas, nes tai į istoriją įėjęs prastos reputacijos moteriško religingumo/dvasingumo variantas, kuris kilęs iš ankstesnės civilizacijos pakopos, prieš kurį tūkstančius metų kovoja bažnyčia, šmeiždama ir dergdama visomis priemonėmis. Klausimas kas atsakingas už tai, kad moteriškas dvasingumas lygiomis teisėmis nebuvo išvystytas pereinant maginei/mitologinei civilizacijai į aukštesnę pakopą ir kodėl moteris per visą vėlesnę istoriją taip ir liko „ragana", o naujose religiniuose judėjimuose įgijo tik antraeilį vaidmenį. Krikščionybėje šį „raganiškos" linijos atstovės statusą turėjo Marija Magdalietė, tačiau bažnyčios buvo išstumta iš apaštalinio statuso ir moteris bažnyčioje tapo atstumtąja dvasinėje hierarchijoje. Dvasiniame lygmenyje skirstymas moteris-vyras, neteisėtas, ir tas faktas kad dieve buvo įvestas patriarchalinis tėvo-sūnaus principas yra krikščionybės didelis istorinis pralaimėjimas.

Planetos istorija rodo gnostinio gyvybės pradmens pakilimo iki aukščiausios dvasinio dievo idėjos, nuo maginio ir mitologinio realybės principo, ir jo smukimo į filosofinį ir galiausiai materialistinio mokslo lygmenį. Šiame aukščiausiojo dvasingumo gnostiniame apskritime, kuris apgaubia gyvybės ir egzistencijos upę, moteriškas dvasingumas, kuris yra gyvybės magijos principo, negauna sau tinkamo statuso, ir žmonija aukščiausiame lygmenyje sukuria gyvybei planetoje priešišką ideologiją, kurioje moteris paverčiama blogio įsikūnijimu, kas atsispindi daugelyje krikščioniškų raštų apie nuodėmingą kūniškumą, kas rodo didelį emocinį krūvį turinčią vidinę kovą tarp aistringosios ir dvasinės kunigo ir teologo dalies. Klausimas belieka toks: kas klysta ir kas teisus? Ar moteris turi pakilti iki vyriško principo, ar vyras nusileisti iki moteriško? Kuris civilizacinis psichovektorius yra tikras žmonijos kelias, sukuriantis harmoniją tarp protinio ir gyvybinio principo? „Aukščiausiame dvasingume" pasiklydo tik vyrai, į ką tai pavirto, rodo visa žinoma ir nežinoma Vakarų Bažnyčios istorija. Eretiškasis gnosticizmas daugeliu atžvilgiu buvo daug liberalesnis ir įžvalgesnis, tačiau visi moteriški elementai jų traktatuose buvo išstumti sudarius kanoninių bažnyčios raštų sąvadą, kuris moterišką pradą dvasingume pavertė antrarūšiu.

Tačiau reikia pasakyti visą tiesą ir apie konkurencinę istorijos liniją, sukurtą Atėnuose, kur filosofija taip pat buvo tik vyriškas užsiėmimas. Todėl ši problema nebuvo vien religijos, bet buvo visuotinė civilizacijos problema, kurios vienas pavadinimų yra „patriarchatas". J. Ivanauskaitė manė, kad šie principai paremti kūniško, materialaus prado persvara ideologijose, kur patriarchato ir matriarchato dichotomiją išspręsti galima pakylant iki dvasinio lygmens, kuris ne biologinis/lytinis.

Citata iš: klajunas  lapkričio 26, 2020, 10:40:09Moters principas krikščionybėje

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Sieva/maria.png)

Šios knygos idėjoms pagrįsti galima pasinaudoti J. Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus" įžvalgomis, aiškinančiomis konfliktą, kurį įveda į gyvybinį procesą krikščioniška civilizacija, pradėta Izraelyje, supriešinant gyvybės principą su dvasiniu. Šis romanas yra simbolinis, kuriame pasinaudojama pagrindinių veikėjų gyvenimo istorijomis, kurio nors krikščionybės doktrinos aspekto pademonstravimui.

Ivanauskaite remtis krikščionybės doktrinom demonstruoti idomus pasirinkimas..

CitataTrijų istorijų siužeto ašis yra puolusios, nusivylusios arba psichologiškai silpnos moteris meilė dvasininkui, kuris pagal krikščionišką moralę turi laikytis celibato įžadų, tačiau yra sugundamas moters, kas baigiasi dvasinio principo, į kurį dvasininkas buvo įšventinamas - nužudymu. Padarius nuodėmę išduodamas Kristaus mokymas ir taip pagrindinė religijos idėja miršta.

pagal tikrus krikščionis celibatas nebuvo privalomas ...
1 Tim 4,1 Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams,
1 Tim 4,2 veidmainingiems melo skelbėjams, turintiems sudegintą sąžinę,
1 Tim 4,3 draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį sukūrė Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą.
...
Mk 10,5 Tuomet Jėzus pasakė: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą.
Mk 10,6 O nuo sutvėrimo pradžios Dievas 'sukūrė juos, vyrą ir moterį'.
Mk 10,7 'Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona,
Mk 10,8 ir du taps vienu kūnu'. Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas.
....

kas dėl nuodėmės, ją padarius visuomet yra atgaila ir atleidimas ... tokia ir yra pagrindinė šios religijos idėja , kad Viešpats , pirmiausia, mylintis ir atlaidus Dievas, siuntęs savo sūnų - mesiją sutaikinimui , kas yra  geroji naujiena.

1 Jn8 Jeigu teigiame: „Mes esame be nuodėmės", klaidiname patys save+ ir tiesos mūsų širdyse nėra. 9  Jeigu savo nuodėmes išpažįstame, jis, būdamas ištikimas ir teisingas, jas atleis ir mus apvalys, kad nebūtume sutepti visokių nedorų darbų

Citata iš: elteide  lapkričio 26, 2020, 12:37:16Ivanauskaite remtis krikščionybės doktrinom demonstruoti idomus pasirinkimas..

Kodėl? Perskaičiau dvi knygas, ir abejose ryški ši problema. Demonstruoju doktrinų problemiškumą, kuris labai aiškiai parodomas romanuose.

Citata iš: elteide  lapkričio 26, 2020, 12:37:16pagal tikrus krikščionis celibatas nebuvo privalomas ...

Tomet kas yra KB hierarchai, tobulesni krikščionys ar klaidatikiai? Ir jeigu klaidatikiai, kodėl jie priimami kaip lyderiai ir autoritetai?

Citata iš: klajunas  lapkričio 26, 2020, 15:02:09Kodėl? Perskaičiau dvi knygas, ir abejose ryški ši problema. Demonstruoju doktrinų problemiškumą, kuris labai aiškiai parodomas romanuose.

Tomet kas yra KB hierarchai, tobulesni krikščionys ar klaidatikiai? Ir jeigu klaidatikiai, kodėl jie priimami kaip lyderiai ir autoritetai?

vien iš priežasčių-užsiėmė poziciją tvirtai  ir taip lyderiauja...
aš tikrais pavadinau pirmuosius mokinius /krikščionis , kurie nebuvo dar nutolę nuo pradinio mokymo , laike ar jau net nuo mokymo.

Citata iš: elteide  lapkričio 27, 2020, 16:03:20pirmuosius mokinius /krikščionis , kurie nebuvo dar nutolę nuo pradinio mokymo

Koks tas pradinis mokymas? Kosmologija? Antropologija? Etika? Teologija? Istorija? Jeigu tai gyvenimo istorija, kodėl mes kiekvienas neturim teisės į savo gyvenimą, ir turime kažką kopijuoti? Ir kodėl kopijuotina būtent ši istorija?

Citata iš: klajunas  lapkričio 29, 2020, 16:37:41Koks tas pradinis mokymas? Kosmologija? Antropologija? Etika? Teologija? Istorija? Jeigu tai gyvenimo istorija, kodėl mes kiekvienas neturim teisės į savo gyvenimą, ir turime kažką kopijuoti? Ir kodėl kopijuotina būtent ši istorija?

koks mokymas ..Jėzaus Kristaus mokymas savo mokiniams, apaštalams, juk vaikščiojo kartu 3 ar kiek daugiau metų ir mokė...

Kas mūsų laukia po 2021 m.?

Iki naujųjų metų liko beveik mėnesis, tačiau paskutinį metų įrašą nusprendžiau parašyti iš anksto. Šiuo metu Lietuvoje yra susitelkę daug laiko linijų, kiekvienoje kurių veikiantys žmonės siekia savos versijos ateities. Tai ypač išryškėjo po rinkimų, kuriuose vieni šią ateitį laimėjo, o kiti - pralaimėjo.  Akivaizdu, kad liberalios idėjos rodo didelį populiarumą, o konservatyvios-nacionalistinės yra opozicija ir reakcija. Ketvirtosios respublikos sąlygomis šios tendencijos natūralios, nes žmonių intelektinis temperamentas nevienodas - vieni lekia į gerovę ir naujoves, o kiti bando juos sulaikyti, tramdydami įkarštį. Iš tikro, tai ne naujiena, nes Lietuva 20-21 amžiuje turėjo keturias respublikas, kurių dvi buvo imperijos sudėtyje ir dvi nepriklausomos, pereinamojoje stadijoje. Lietuvoje pereinamoji stadija baigėsi ir vieni vis dar gyvena trečiojoje respublikoje, o kiti nori ketvirtosios - Lietuvių Sąjunginės Europos Demokratinės Respublikos (LSEDR). Liberalizmo jėgos daugiau ketvirtojoje respublikoje, o konservatyvios nacionalistinės - trečiojoje. Argumentų už ir prieš čia nenagrinėsiu, kas prarandama, kas gaunama vienu ir kitu atveju, bet manau gerovė - svarbiau už ankstesnio etapo tapatybę. Bet kokiu atveju - svorių ir svertų vertinimas akivaizdžiai rodo, kas favoritai, o kas - išnykstanti opozicija.

Šiame kontekste galima aptarti „Filognozų asociacijos" veiklą ir perspektyvas. Kadangi nesu Soroso fondas ir neturiu biudžeto, iniciatyvą pritraukti nėra taip paprasta. Taip pat, kiekvienas turi savo kelią ir galimybė susisieti su filognozija karjeristams neatrodo patrauki, nes bijo prarasti savo gyvenimo reitingo taškus. Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, nes žmogus gyvena dėl savęs ir sau, ir jeigu filognozija nepriimtinas saviraiškos būdas, tesirenka mokslą, bažnyčią, filosofiją, ezoteriką, magiją, okultizmą. Tie, kas renkasi semtis, bet veikti savarankiškai - daro strateginę klaidą, nes neturi autorinių teisių ir visada bus antrarūšiai šalia originalo. Vadinasi keliauja šunkeliu. Nebus filognozijos moksle, filosofijoje, teologijoje, nes tai ne šių disciplinų teorijos, ir už idėjų savinimąsi - bus sankcijos.

2020 metai filognozijai buvo itin vaisingi, publikavus trečią ir ketvirtą „Filognozijos pradmenų" tomus, „Mintiregos metodus" ir „Sievos teoriją". Naudojantis proporcija 15-85, ir 15 = 1 dalis ir 85 = 999 dalys, turime sątvarologijoje 1/1000 ir substratologijoje 1/1000, kas sumoje sudaro 2/1000 filognozijos gnostinio implanto lygio. Tai reiškia, kad sievos teorija beveik užbaigta, o substratologija - tik pradėta. Kol kas į bendrąjį Lietuvos psichovektorių tai dar tinkamai neįsikomponavo, tačiau mūsų visa ateitis ir už sėkmę bus galima pakovoti. Kad autorinių teisių vagims būtų aiškiau, 2021 metais bus pradėtas knygų perleidimo projektas, pagerinant knygų kokybę ir padarant knygynuose prieinamu vadovėliu, nes bibliotekomis naudojasi ne visi skaitytojai. Kitų metų „Gyvybės magijos" numatoma knyga įeina į 2/1000 modelį, ir siūlo savotišką užbaigimą, po kurio turėsime žengti tolesnius žingsnius, apie kuriuos informacija bus 2021 m. pabaigoje.

Taip pat, tame pačiame kontekste galima paminėti „Lietuvos Baltojo Drakono draugijos" (LBDK) pagrindinį projektą, kuriuo skatinama Baltojo drakono civilizacija Lietuvoje, išleisti pirmą šios civilizacijos vardinę knygą, kuri bus numeruota, su skaitytojo vardu ir mano spaudu bei parašu. Kitaip sakant, tai yra „Baltojo drakono civilizacijos" I tomas, kurio nebus bibliotekoje ir nebus knygynuose ir bus galima gauti tik tiesiogiai iš „Filognozų asociacijos". Kokie kiti projektai - paaiškės metų eigoje ir nebus viešinami iš anksto, nes yra susiję su „Filognozijos pradmenų" 5 tomu. Kiekvienas gyvenime aria savo vagą ir semiasi iš savo resursų - politikai - politikoje, verslininkai - versle, tarnautojai - tarnyboje, bažnytininkai - bažnyčioje, ir jeigu neturi noro susisieti su filognozija, geriau į jos aruodus nesidairyti ir svetimoj kišenėj gėrio - neieškoti. Baltasis drakonas su valdžiomis neturi nieko bendro, ir yra nepriklausoma atšaka, kurioje dalyvauja tik tikri filognozai, kurie nėra dvasios skurdžiai ir pasiruošę aukotis dėl šios ateities versijos: nieko nekonservuojame, nesiruošiame rėmintis tautinėse tapatybėse, ne pakeliui mums ir su krikščionybe. Jeigu kas nors suranda panašumą ar dvasinį artumą - klysta, nes įspūdis paviršutiniškas ir neteisingas. Tai kas rodoma yra tik dalis to, kas turima, ir rodoma tik „reklamos" tikslu, tikintis surasti žmonių, norinčių prisidėti. Reali sėkmė ir pasiektas lygis daug didesnis ir reikia daug mokytis, tačiau tai skirta tik geriausiems, nes darbas iš tikro - labai sunkus.

Į ką turi pavirsti Ketvirtoji respublika pagal Baltojo drakono teoriją galima apibūdinti taip: visa Lietuva turėtų virsti vienu miestu-valstybe, kurioje dabartinės gyvenvietės ir miestai tiek išsiplėstų, kad pasiektų susijungimo stadiją. Taip pat šio miesto-valstybės transportas būtų toks greitaeigis, kad per 15 min. būtų galima pasiekti bet kurią Lietuvos vietą. Tai galima įvykdyti magnetinės levitacijos traukiniais ir pan., kurių greitis virš 1000 km/h. Žinoma būtų svarbios žaliosios zonos ir parkai, kurių turėtų būti ne mažiau 30 proc., tačiau gyvenimas būtų kaip viename didmiestyje su rajonais pasklidusiais per visą Lietuvos teritoriją. Žinoma svarbus ir turinys bei procesas, vadinamas mokslu ir ekonomika, nes be aukšto lygio - dominavimas planetoje neįmanomas. Šis dominavimas gaunamas filognozijoje. Gyventojų galėtų gyventi apie 30 mln., kurie būtų pirmiausiai protinės pasaulėžiūros, gebantys kurti protinius produktus. 20 mln. būtų darbingi, iš kurių - virš 50 proc. būtų aukšto intelekto kūrėjai.

Šiuo metu visi parametrai - smarkiai atsilieka, ketvirtoji respublika nepasirenka ar jie judą į ateitį, ar lieka prisirišę prie praeities. Atgaivinama mirusi krikščionybė, pučiamas pasenęs tautinis mentalitetas, vadinamas „tautos menta", vaikomasi ribotų neoliberalizmo pamėklių, revoliuciniu būdu laisvinami darbininkai ir pan. Alternatyva - 2000 tūkstančių metų senumo magijos ir mitologijos mišinys, nenorint pasidomėti šios dienos pasiekimų lygiu ir kraustytis gyventi į naują pasaulį, neieškant resurso senienų šiukšlynuose, ir pragyvenimo ieškant naujose, perspektyviose trajektorijose. Kaip konkrečiai sprendžiami laisvės, sąmonės technologijų, genetikos technologijų klausimai, atskleidžiama filognozijos vadovėliuose. Ar bus tikra injekcija į viešinamą projektą iš Baltojo drakono civilizacijos, kuri toli atsiplėšė nuo įprastinių respublikų, matysis įvertinus pasiekimus ir galimybes. Planetiniu mastu - laiko linija jau yra mūsų, belieka apmokyti vietines bendruomenes naujų mąstymo principų. Tam skirta „Filognozų asociacija" ir jos pradinės mokyklos projektas.

Sigilų formulavimas

Įvairiose istorinėse kultūrose turėtos įvairios rašto sistemos, naudojusios skirtingus informacijos kaupimo ir perdavimo metodus, pagrindinės kurių yra piktograminis, ideograminis ir fonograminis raštas. Piktogramose paveiksliukais piešdavo pasakojamas situacijas; ideogramose ženklais perduodavo idėjas; o fonogramose perduodama reikšmė garsų tarimo pagrindu. Šiuolaikinės kalbos daugiausiai yra fonograminės; kai kurios, ypač Azijos šalyse, vis dar yra ideograminės; o piktogramomis informacija nekaupiama. Sigilų raštas yra viena iš ideograminio rašto atmainų, kuris yra informacijos perdavimo būdas naudojant greitraštį, tam tikrų bazinių ženklų pagrindu. Yra įvairios sistemos, tačiau čia pristatau savo sistemos principą, kuris nėra universalus, bet naudingas besidomint filognozija, nes yra tokia galimybė, kad vėlesniuose vadovėlių tomuose, bus gausiai naudojamas.

Vienas iš bazinių modelių yra sigilas sievos pagrindu, kuris įbrėžiamas į apskritimą ir suskirsto jį į prasminius segmentus. Šiame skyrelyje naudoju standartinį aštuonių elementų sigilą, kur kiekvienas elementas pažymėtas skaičiumi. Sigilas atrodo taip:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/12/sigil.jpg)

Skaičių reikšmės, reikalingos norint suprasti įbrėžtą į sigilą figūrą, yra tokios:

1 - juslinis pasaulis,

2 - kognityvinis pasaulis,

3 - asmens centras,

4 - jausmai,

5 - fizinis kūniškumas,

6 - gnostiniai kūnai,

7 - egzistencijos centras,

8 - begalinė būtis.

Pagrindiniai santykiai ir sąveikos yra a) 7-3, apibrėžiantys asmens santykį su realybe; b) 6-3, apibrėžiantys asmens santykį su žinojimu, supratimu; c) 8-3, apibrėžiantys asmens santykį su absoliučiu tikrovės pagrindu. Visos kitos dalys - daugmaž aiškios, detaliai išnagrinėtos „Juodajame drakone" ir „Sievos teorijoje". Šiame šablone pažymėtinas dar vienas svarbus principas, rodantis vertikalią ašį kaip fizinės gyvybės ir horizontalią - kaip pažinimo, gnostinių kūnų kūrimo vieta. Gyvybė yra aukštutinė ir žemutinė, o gnosis yra išorinis ir vidinis. Centras yra gyvybės ir proto maksimalios pusiausvyros taškas, kuris reikalingas tam, kad civilizacija prilygtų homo sapiens lygmenį.

Ši sistema reikalinga dvasinio judėjimo pagrindinių principų fiksavimui, kurį nariai renkasi kaip bazinį. Yra ir išplėsti variantai, naudingi informacijos kodavimui ir klasifikavimui. Norint, kad judėjimas būtų registruotas ir teisėtas, reikia parodyti savo principus ir juos pagrįsti sigilų rašto forma. Todėl neretai matome įvairius okultinius judėjimus, kurie savo organizacijos reprezentavimui naudoja pagrindinį jos simbolį. Filognozija šiame lygmenyje tokio simbolio kol kas neturi, tačiau jau yra visų reikalingų lygmenų pagrindiniai šablonai. Kaip pavyzdį galima panaudoti paprastus sigilų variantus, kurie yra apverstas kryžius ir trikampis.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/12/pavyzdziai.jpg)

Pirmas sigilas, kuris yra į apskritimą įbrėžtas apverstas kryžius, yra gyvybės desublimacijos sigilas, kurio gnostinė dalis yra skirta žemųjų gyvenimo patirčių tyrinėjimui, išgyvenimui. Pirmu numeriu pažymėta linija yra gyvybė, o antru - apatiniojo rango gnosis, pasislinkęs į vidinę dalį, nes siekia vidinių, intravertinių patirčių, kontempliacijos. Antras sigilas yra ant smaigalio stovintis trikampis, kuris yra gnostinio gyvenimo kelio, nes išimta vertikali ašis ir visos gyvybės kryptys tyrinėjamos protiniu tyrinėjimu. Šis sigilas rodo sublimacinę kryptį, kuri atmeta žemąją, instinktyvią žmogaus dalį ir gyvena psichologijose bei jausmuose. Trečias sigilas yra desublimacinis, išaukštinantis žmogų ir individą, palinkęs į materializmą.

Norint pilnai suprasti, kas pažymėta sigiluose su trikampiais, reikia pažiūrėti į šabloną, kur apatiniai kampai yra 1-5 ir 2-5, žymintys fizinį fasadinį kūniškumą pirmu atveju ir vidini sveikatinį kūniškumą - antru atveju. 1-4 ir 2-4 atitinkamai reiškia ekstravertinę emociją, bei vidinį jausminį protą, kurie yra aukštosios, psichologinės pakraipos ir dažnai apibrėžiami kaip meilė. Yra standartinė, oficiali interpretacija, turinti būti užregistruota ir yra individualios interpretacijos, kurios suformuluojamos skaitanti iniciacinius veikalus. Pavyzdžiui, praeinant pradinę apmokymų programą, gali duoti užduotį skaityti filosofinius traktatus ir iš jų suformuluoti sigilus savarankišku darbu. Jeigu pavyksta tiksliai, užduotis būna įvykdyta, o jeigu ne - egzaminas neišlaikomas. Pagrindinis simbolis gali būti viešas, tačiau dažnai jis yra tik fasadinis, o slaptoji doktrina - nevieša.

Svarbiausias taškas yra egzistencijos centras, žymimas skaičiumi 7. Jis pasislinkęs į priekinę apatinę dalį ir yra nurodantis į išorinį pasaulį ir kūniškumą, kurie žmogaus gyvenime svarbiausi poreikių, reikalavimų ir būtinybių centrai. Žmogus, gyvenantis šiame centre, yra normalus, sveiko proto nepraradęs žmogus, kuris renkasi geriausią ir saugiausią variantą, kur gyvenimas klesti geriausiai, o visi kiti poslinkiai yra deformacijos, trukdančios žmogui gyventi ir suprantamos kaip išskirtinės, eksperimentinės trajektorijos, kurios tinkamos žmogui, sieloje turinčiam specifinių sugebėjimų, suteikiančių jam galimybes gyventi kitaip negu visi. Toks unikalus variantas yra protinis, kuris pasislinkęs į 6 elementą, vadinamą gnostiniu kūnu. Jeigu žmogus turi talentą pažinti tikrovę implantuojant į jį gnostinius kūnus, jis renkasi filognozo gyvenimą ir tiria anapusinę realybę. Kitas unikalus kelias yra elementas 8, kuris rodo begalinį tikrovės fundamentą, su kuriuo žmogus susisieja tikėjimu, kurio esmė yra įsitikinimas, kad šioje būklėje žmogus pasiekia aukštesnę būseną negu gyvenime ir kad ji yra pagrindinis egzistencijos tikslas. Filognozui labiausiai tinkamas yra 6 elementas kaip gyvenimo centras, nes jis siekia holoplastinės sąmonės per žinojimą.

Filognozų manymu, tikrovės paslaptis turi būti atskleista gnostinio kūno pavidalu, laksatiniame ekrane, kurį dar reikia sukurti, nes jo nepateikta nė pirmo varianto. Sistema yra tokia: a) psichologija, b) gnostinis kūnas, c) anapusinė realybė. Gnostinio kūno tikslas - ne invazija į anapusinę realybę, bet priartėjimas prie jo iki galutinio susiliejimo, ankstesnę triadą paverčiant į a) psichologija, b) holoplastinė realybė. Sušvitusi tikrovė leidžiama tik tokiai psichikai, kuri sugeba joje gyventi, neįvedinėdama aukštutiniame pasaulyje apatinio psichologinio pasaulio ekscesų. Įvairūs dvasiniai judėjimai siekia kaip tik šio tikslo, tačiau iškreipia centrinei gyvybei labai svarbų kelią ir netinkami būti masiniu reiškiniu ir judėjimu.

Būtis šablone žymima elementu 8, esančiu anapus horizonto, kuri gali būti tapatinama su gnostiniu kūnu, su jusliniu daiktu, su jausmu, su anapusiniu asmeniu ir net kūniška ekstaze. Per visą atėnietiškos filosofijos istoriją buvo įvairių šio klausimo traktavimų. Pagrindiniai šį klausimą išryškinę tautiniai junginiai yra Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija, kuriuose susiformavo pagrindiniai filosofijos centrai. Visi kiti buvo antrarūšiai ir tik mėgdžiojo šiuos. Lietuva gerokai pavėlavo į traukinį ir tikrą filosofijos proveržį patyrė tik 19-20-21 amžiuose, kai ji buvo įveikta scientistinio sąjūdžio, tačiau nesiruošia pasiduoti ir nueiti į užmarštį. To daryti nesiruošia nė religija, kuri stovi ant dar ankstesnio žinojimo lygio laiptelio, todėl filosofijos ateitis ganėtinai tvirta.

Filognozija, gali atrodyti, susiaurina filosofiją iki epistemologijos, tačiau tai ne visai tiesa, nes filosofinė epistemologija tiria pažinimą kaip objektą, o filognozijoje pažinimas - ne objektas, bet metodas, su kuriuo pažįstamas visas pasaulis. Epistemologija yra branduolys, kurį suformulavus peržengiama prie filognozijos, kurios tyrimų objektu gali tapti bet kokia tikrovės dalis, nuo magijos iki kvantinės mechanikos. Filognozijoje siekiama aprėpti viską, nes jos tikslas - holoplastinė visuma. Ši visuma, įtraukta į sąmonę, vadinama drakono akimi, kuri yra svarbiausias žmogaus galios šaltinis šioje planetoje. Baltasis drakonas yra tas žmogus, kuris sugeba elementą 8 pervesti į elementą 6, naudodamasis visais savo sumatoriaus įrankiais, 8 → 6. Numerologiškai taip žymima baltojo drakono civilizacija, kaip gnostinio kūno singuliarinis proveržis filognozijoje. Tai tas Ray Kurzwail šuolis žinojime, kurį jis naiviai asocijuoja su dirbtinio intelekto sukūrimu, tačiau tikras proveržis įmanomas tik natūraliame prote, nesužalotame psichotronikos - transhumanistinis kiborgonizmas - tam pagrindinė kliūtis.

Taigi koks mūsų kelio pagrindinis sigilas - dar bus aišku ateityje.

2019 m. įsteigtos "Filognozų asociacijos" biblioteką šiuo metu sudaro šios knygos:

1) D. Mockus. Naujo metodo principai. 2019 ----ISBN 9786094754067
2) D. Mockus. Amūrinė vizija. 2019 --------------ISBN 9786094754074
3) D. Mockus. Vaivorykščių vasara. 2020 --------ISBN 9786094754159
4) D. Mockus. Juodasis drakonas. 2020 ----------ISBN 9786094754906
5) D. Mockus. Gyvybės magija. 2021 ------------ISBN ...
6) D. Mockus. Mintiregos metodai. 2020 ---------ISBN 9786094754494
7) D. Mockus. Tikrovė, protas ir laisvė. 2020 ----ISBN 9786094755286
8) D. Mockus. Sievos teorija. 2020 ---------------ISBN 9786094755279

Visas šia knygas galima gauti nemokamai M. Mažvydo bibliotekoje https://lnb.libis.lt/index.jsp (https://lnb.libis.lt/index.jsp)

Knygos iš dalies paviešintos www.anomalija.lt forume, tačiau popierinis ar skaitmeninis formatas labaiu tinkamas pagilintam filognozijos studijavimui. Ši sistema yra filosofinės tradicijos, orientuota į epistemologinę problematiką, tačiau kadangi ji nestandartinė ir neformatas - apima daug daugiau temų negu įprasta akademinėse teorijose, ir sau leidžiama propaguoti radikalias ir provokuojančias mintis, nebijant sankcijų. Bent jau kol kas nesu nukentėjęs dėl skelbiamų idėjų, ir minties laisvė, užtikrinta konstitucijos yra paisoma. Bet dėl ateities - negaliu būti užtikrintas, nors ir Seimo rinkimus laimėjo liberalios jėgos. Jeigu yra jėgos, kurios ruošia smūgį dėl provokuojančių ir netradicinių minčių, tam esu pasiruošęs.

Norint suprasti šių knygų mintį, reikalingas tam tikras pasirengimas, kurio minimalus reikalavimas būti talentingu gimnazistu arba bakalauro studentu. Tikras supratimas prasideda magistrantūroje arba doktorantūroje. Filognozija tinkama ir kaip metodas, kuris stiprina intelektualinius pajėgmus, arba kaip tyrimų objektas, kontekstinei mano teorijų analizei, filosofijos istorijoje.

Iš dalies naudojama simbolinė ezoterinė terminologija, kas gali paskatinti filognoziją priskirti New Age teorijai. Tačiau tai tik kūrybinis formatas, kuriuo atsiriboju nuo akademinės standartinės formos. 2020 m. baigiasi, todėl apibendrinu rezultatus ir siūlau įsitraukti į "Filognozų asociacijos" intelektualinį forumą.

Darbininkų klausimas

Kairiųjų judėjimo valstybėse ištakos yra K. Markso politinė filosofija, kurioje buvo pagrįstas darbininkų klasės išsilaisvinimo teorinis modelis. Pradiniame etape buvo svarstomas artimasis tikslas, kuris buvo išsivadavimas iš priespaudos, ir tolimasis tikslas - utopinė tobulos visuomenės svajonė, vadinama komunizmu. Imant terminų kūrimui skirtingus žodinius šaltinius įsitvirtino du variantai: komunizmas, nuo žodžio commune (pr.) ir socializmas, nuo žodžio societas (lot.). Pirmas reiškia „bendruomenė", o antras - „visuomenė". Šių santvarkos pakeitimų iniciatoriais įgyvendinant trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus, remdamiesi K. Markso idėjomis, pasiskelbė proletariatas, darbininkų klasė. Kadangi santvarkos reformos teisė turima tik esant politine valdžia, planų įgyvendinimui buvo reikalingas prievartinis arba demokratinis valdžios užgrobimas, kad būtų galima demontuoti visą neteisingą galios struktūrą ir įvesti teisingumu, lygybe ir brolybe paremtą santvarką. Matome, kad šis konfliktas pirmiausiai buvo turtinis, ir buvo ieškoma naujų resursų organizavimo būdų, kuriame nebūtų engiamų, išnaudojamų vargšų klasės, būtų sąžiningai dalinamasi gėrybėmis. Akivaizdžiai matėsi, kad prie turimos kapitalistinės santvarkos tai neįmanoma, nes jos pamatiniai ideologiniai principai buvo diskriminaciniai, nepripažįstantys darbininkų teisių, gerovę kuriantys tik išrinktųjų mažumai. Prievartinis valdžios užgrobimas pavyko Rusijoje, Kinijoje, Kuboje; kitur, pvz., Europos valstybėse, buvo naudojamasi demokratiniais instrumentais rinkimuose.

Žlugus daugumai komunistinių projektų ir sugrįžus prie kapitalistinių valdžios formų, išliko kairiosios pakraipos filosofija ir socialistų partijos, turinčios didesnį ar mažesnį atstovavimą parlamentuose. Šis kairysis socialistinis judėjimas, socialdemokratine forma, išliko ir Lietuvoje, kurio ištakos yra demontuota Komunistų partija, tapusi socialdemokratine politine jėga. Šią politinę jėga ideologiniame ir filosofiniame lygmenyje aptarnauja kairieji intelektualai, persiorientavę iš sovietinės tradicijos į europietinę ir propaguojantys Europietišką socializmą. Pagrindinis socializmo reikalavimas pagerinti darbininkų klasės padėtį pagrįstas moraliniu imperatyvu, kuris reikalauja padėti vargstančiam, veikti ne asmeninio bet bendro gėrio labui, kooperuotis, vietoj to, kad užsidarytų savo asmeninės egoistinės egzistencijos iliuzijoje, kurios pagrindinis bruožas yra manymas, kad žmogus gali gyventi nepriklausomą nuo kitų gyvenimą, gali būti sau pakankamas, o už visuomeninių gėrybių naudojimą, nereikia mokėti dalinantis savo gėrybėmis. Tai vadinama bendruomeniniu solidarumu, kurio etinė pareiga padėti kitam ir dalintis. Kapitalistinė santvarka nepaiso šio principo, skatina egoizmą ir individualizmą, tikinant, kad pasirūpinti savimi, kiekvieno asmeninis reikalas, nes „skęstančių gelbėjimas yra skęstančių reikalas". Šiame kontekste pažvelgę į A. Bielskio monografijos „Nešventas sakramentas" (2014) pagrindinę mintį matome, kad, jo nuomone, šis moralinis solidarumas neįmanomas be fundamentalaus egzistencinio tikėjimo lūžio, kurio metu atveriama begalybė dievo pavidalu, kuri vienintelė gali būti etinio susisaistymo pagrindas.

Tai susisiekia su mano „Filognozijos pradmenų" antro tomo (2019) mintimi, kad tikrovėje žmogui su žmogumi susieti į bendrą egzistenciją, bendruomenę reikalingas objektyvus pagrindas, kuris turi paviršinę ir gelminę dimensiją. Paviršinė šio bendro pagrindo versija analizuojama A. Šliogerio filotopijos idėjoje. Tačiau ji gali pasirodyti per daug silpnas pagrindas tam, kad žmonės bendruomenėje susisaistytu etiniu susisaistymu, nes vien postuluojamos priedermės jusliniam, gamtiniam daiktiškumui to tvirčiau nepagrindžiant, neįmanoma sukurti stabilios socialumo formos, todėl reikalingas „gilesnis" problemos supratimas. Gilesnė idėja matoma F. Nietzsches filosofijoje, vadinama „gyvenimu", kaip tuo objektyviu pagrindu, kuriuo remdamasis antžmogis turi įtvirtinti savo valią, nes gyvenimas, jo būklė yra kriterijus, kuriuo nustatoma ar valia klestinti, ar dekadentinė. Klestinti valia nepraradusi savo orientyrų ir nesižudo, o dekadentinė valia renkasi krypti į mirtį, nieką. Tačiau joje išimtas visas metafizinis matmuo, vietoj kurio įstatoma empirinė galios struktūra ir psichologinė valia, kurioje nėra vietos jokiam moraliniam imperatyvui anapus galios santykių hierarchijos imperatyvų, ir kuria nelygybe pagrįstą, elitistinę valdžios formą. Šie filosofai atmeta tradicinį krikščionišką susisaistymo variantą, kuris atsiranda kaip moralinių normų konstruktas, kildinamas iš metafizinės realybės, turinčios bendrą dievo pavadinimą, pateikiamą kaip valdžios instancija, nes tikinčiąjam įsako, komanduoja. Filognozijoje remiamasi šiomis universaliomis perspektyvomis, bendrojo universalaus ir objektyvaus pagrindo bei subjektyvistinės, egoistinės valios, tvirtinant, kad šiuos pradus tinkamai subalansavus, gaunamas geriausias gyvenimui valdymosi principas. Tam, kad pagrindas nebūtų vien tik ontinis arba empirinis, įvedamas gelminis matmuo, tačiau jis neprilyginamas religiniam dievui ir yra struktūra, kuri priimama incognito forma. Ši vieta yra laikoma gėrio vieta, kadangi ji yra gyvybės kūrėja, ir teigiama, kad gėris dalinasi visakrypčiu dalinimusi, niekam nepridedant viršaus ir iš nieko neatimant. Visakryptis, objektyvus gėris priešpastatomas vienakrypčiam, subjektyvistiniam, egoistiniam gėriui, kuris nukreiptas tik į save, o kitiems išdalinamas tik pagal savo savavališkas vertinimo lenteles. Nietzsches antžmogio problema, kad jis laiko save gyvybės šeimininku, vertinančiu ją savavališku, subjektyviu vertinimu, o tikra bazinė idėja yra ta, kad objektyvi vertė - vienoda, kylanti iš gyvybę kuriančio šaltinio ir niekaip neužgrobiama.

Šioje vietoje sutaria daugelis filosofų, kad, pasak A. Bielskio, be tikėjimo įvykio sąmonėje, kurio metu atveriamas bendras, objektyvus tikrovės pagrindas, socialinis ir moralinis solidarumas bei įsipareigojimas - nepagrindžiamas. Tačiau galima ginčytis ar tai būtinai turi būti dievo idėja tokiu pavidalu, kokiu ji įtvirtinta religinėse tikybose, ar užtenka epistemologinio incognito, kuris yra sąžiningesnė situacijos interpretacija, negu evangelinio „paulizmo" propagavimas. Tokios idėjos, kad dievas yra „tėvas" ir „sūnus", sukurti hipostratinės pleromos, epistemologiniu požiūriu bevertės, nes jos vadina realybes akluoju būdu, suteikdamos neregimybei lingvistines formas, kurios neturi jokio atitikimo anapusinei tikrovei. To problema ta, kad šis pagrindas įmeluojamas, sufalsifikuojamas ir norima, kad jis tarnautų kaip etinio įsipareigojimo logika, kuri šitaip padaroma kylančia iš melo. Tai F. Nietzsche ir parodo kad, jeigu moralė pagrįsta religiniu melu, tai ji pati yra melas, ir visi sąžiningi bei laisvi protai privalo atsistoti „anapus gėrio ir blogio". Todėl, interpretuodamas šią situaciją, renkuosi minimalų variantą, kuris yra laikinas, iki geresnio realybę aiškinančio modelio. Šis minimalus variantas grindžiamas objektyviąja kryptimi sievoje, kuri yra tiesos, būtinybių ir priedermių vieta, kuri saisto subjektyvią valią ir norus, daro ją nepavojinga tikrovei ir sau. Tai kyla iš savo baigtinumo suvokimo ir etinio apsiribojimo, kuriame prisiimama pareiga imti tik tiek kiek reikia, atsisakant sportinio tikrovės žudymo isterijos, plečiančios norus iki imperinio lygio.

Iš marksizmo kylanti kairioji filosofija atsisakiusi revoliucinio radikalizmo, bando socializmą projektuoti neprievartinėmis priemonėmis, tačiau ištakos ir šios filosofinės mokyklos sukurti istoriniai procesai - tikrai neatitinka parodytų naujausiu socializmo etinių / filosofinių pagrindimų. Kitaip sakant, šiuolaikiniai kairieji atsisako dialektinio materializmo ir įtraukia į savo teorijas transcendentinį matmenį, kuris verčia apriboti savo tikslų siekimo metodus iki neprievartinių, ko nesilaikė šio judėjimo pradininkai. Neetiški metodai, galima laikyti, buvo atsakas į senosios santvarkos žiaurumą ir nenorą užsiimti diskusiniu problemos sprendimu, o teologinė dimensija buvo ardoma todėl, kad ji buvo egzistuojančios santvarkos viena iš atramų, kuri santvarką demontuojant turėjo būti pašalinta, pagal logiką - „norint reformuoti bazę, turi būti išmontuotas visas ideologinis antstatas". Bažnyčia buvo integruota į galios struktūrą ir buvo laikoma kliūtimi į darbininkų išsivadavimą. Tačiau pamačius į ką tai pavirto istorijoje, ieškoma būdų kaip sugražinti moralinę dimensiją socialiniuose santykiuose, kuriuose buvo bandoma švelninti autoritarinius valdžios metodus, įvesti humanistinį socializmo variantą. Taip, išėmus visus revoliucinius, jėgos metodus, sugražinamas proletariato išsilaisvinimui humanistinis ir moralinis veidas, kurs vienintelis turi ateitį vakarų civilizacijoje.

Šią situaciją norėčiau paaiškinti savo susikurta koordinačių sistema, kurioje rodomas santykis tarp tikėjimo, žinojimo, politinės valdžios ir ideologijos, įtvirtinančios tam tikrą galios struktūrą. Šis paaiškinimas kilo skaitant A. Bielskio monografiją „Nešventas sakramentas" (2014), kurioje į kairiąją filosofiją bandomą įvesti tikėjimo klausimą, kuris yra galimybė marksistinę filosofiją išvaduoti iš nepasiteisinusio, buko materializmo.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/12/socializmas.jpg)

Viršuje matome valdžios instanciją, vadinamą suverenu, kurį aptarnauja religija, filosofija ir politinės ideologijos, o apačioje yra socialinis subjektas, pavaldinio prasme. Centre matome susiaurintus religijos ir filosofijos valdymo metodus, kurie yra instrumentalizuotos filosofinės / religinės idėjos, reikalingos primesti savo valią paklūstančiam subjektui. Tikras krikščionis ir filosofas, turintis aukštą statusą hierarchijoje, užsiima civilizacinių formų kūrimu, vidurinėje ir aukščiausioje klasėje, o valdžia šią kūrybą naudoja sąmonių ideologiniam apdorojimui ir galios struktūros sukūrimui. Subjekto teisių nepripažįstančios filosofijos ir religijos formos, suprimityvintos iki ideologijos lygio, tampa aršios kritikos ir dekonstruojančios analizės objektu, nes jos  naudojamos egzistuojančių ekonominių galios santykių pagrindimui. Toks yra K. Markso išeities taškas, kuris priima į savo teorinę ir praktinę dalį prievartinius sistemos griovimo metodus, ir pasuka istoriją keliu, kuri sukūrė ne tiek utopinę visuomenę, kiek distopinę realybę, kuri nepateisino lūkesčių ir tapo atvirkštinių revoliucijų paskata. Koks buvo siūlomas modelis? Filosofiją pakeisti moksliniu dialektiniu materializmu kaip vienintele leidžiama ideologija, išduodant pagrindinį filosofijos principą; pašalinti religinę struktūrą, sukuriant ateistinę visuomenę; pašalinti turtinę klasę iš suvereno pozicijų, užkelti čia proletariato lyderius ir įvykdyti pilną visuomenės, ekonomikos ir politikos reformą, pagal komunizmo principus. Taip komunistinė valstybė tapo prievartos aparatu, kuris pripažino tik vieną ideologiją, pažeidžiant minties laisvės principą, atėmė teisę į privatinę nuosavybę, apribojant ekonomines teises, ir visuomenę pavertė valdančio elito baudžiauninkais, terorizuojamais spec. tarnybų ir neturinčiais jokios laisvės. Vakarų filosofija, krikščionybė, nacionalizmas tapo pogrindžių, kuriame buvo atsimenama sena santvarka ir buvo siekiama sugrįžti prie seno režimo.

Tokia darbininkų judėjimo kryptis buvo visiškas etinių įsipareigojimų ir laisvės išdavimas, kuris pradžioje siūlė rojų žemėje, bet išlyginus galimybes ir įvedus totalinę gyvenimo ir minčių kontrolę, pavirto į distopinį fiasko. Naujoji banga, integruojanti į savo modelius santykių humanizavimo idėjas, renkasi kitus kelius, atsisakydami tradicinėje teorijos versijoje klaidingų strateginių sprendimų idėjiniame antstate ir praktiniame veiksme. Galima tik pridurti, kad klasikinis liberalizmas susiduria su panašiomis ideologinėmis problemomis, kurios gali būti sprendžiamos panašiai, kaip A. Bielskis bando taisyti socializmo trūkumus.

Aukštoji baltojo drakono magija

Gyvenimo egzistencinis centras filognozijoje vadinamas sumatoriumi, kuris turi sievos psichinę sandarą, dalinamą į aštuonis elementus, naudojamus gyvenimų klasifikavimui. Pasirinkimų pagal savo galimybes yra kiekvienam žmogui, tačiau norint užsiimti filognozija, tinkami tik keli jų. Pasirinkus kitus - gyvenamas tampa ne filognozo gyvenimu. Iš kitos pusės, vadinamos sitra achra, gyvenimo pagrindas yra būtis, įvairiais istoriniai laikotarpiais įgaunanti vis kitokias interpretacijas, kurios su sumatoriaus centru susiejamos per gnostinio kūno konstruktą. Kokios tos interpretacijos - ne kartą buvo minėta, todėl čia nekartosiu - šiame lygyje tai turi būti žinoma informacija. Būtis yra ta siekiama begalybė, kurią padarius savo gyvenimo pagrindu ir centru, pasirenkamas ypatingas kelias: tikinčiojo, filosofo, mokslininko arba mago. Šiame „Gyvybės magijos" skyrelyje noriu pakalbėti apie pastarąjį variantą, kuris tinkamas turint specifinius sugebėjimus, vadinamus mago drakono akimi ir gebėjimą valdyti hipostratas. Vieni tik matantys, vadinami aiškiaregiais, o kiti gali daryti poveikį ir vadinami psionais.

Psionika kol kas turi būti palikta ateičiai, o aiškiaregystės principus galima apibrėžti dabar. Jos esmė yra suvokimas, kad matyti galima akimis arba protu. Tie, kas mato tik akimis gauna minimalų tikrovės vaizdą, kurį turi ir paprasti gyvūnai, o visas skirtumas tarp žemesnio ir aukštesnio žmogaus yra matymas daugiau negu gali parodyti akys, o toks matymas aiškiaregystėje pirmiausiai yra matymas savo protu. Apie tai jau šiek tiek kalbėta pirmame „Filognozijos pradmenų" tome, kur kalbu apie „laksatinį ekraną", kuris turi pakeisti sensorinį suvokimą, norint pamatyti hipostratų vaizdą. Laksatinis ekranas yra proto ekranas, kuris yra tarsi vidinis įdiegtas sumatorius, sukuriantis galimybę standartinėje biologinėje sąmonėje turėti aukštesnio lygio suvokimą. Jeigu matai tik tai, ką rodo akys, suvokimas apsiriboja sumato paveiksliukais, kurie, kaip jau sakėme, 15-85 proc. tikrovės holoplastinio vaizdo. Visa kita, tie likę 85 proc., matomi protu, laksatiniu ekranu arba dirbtiniu savo jėgomis susikonstruotu sensoriumu, turinčiu išplėstas galimybes.

Aiškiaregys mato hipostratą tokiu principu, gaudamas išplėstą realybės vaizdą, todėl turi aiškiaregio statusą. Dirbtinis protas, sensoriumas, gali būti įvairių pakraipų, kaip skirtingų gyvūnų rūšių, kurios tarpusavyje nesutaria, konkuruoja ir kovoja. Imant standartines civilizacijas, gnostinės rasės naudoja psichologinį valdymą, kuris tik aukštesnėse pakopose pereina į technologinį. Kitaip sakant, tikrą veikiantį laksatinį ekraną susikurti ne taip lengva ir jo metodai yra griežtai saugomi. Visada pradedama nuo fiksatinio ekrano principų supratimo, o po to pereinama prie vidinės drakono akies. Be abejo, šis pavadinimas rodo tam tikrą laksatinio ekrano interpretaciją, kuri yra tam tikra gnostinė rasė, turinti savo tipo dirbtinį sensoriumą. Kiti turi kitus, priklausomai nuo to, kas pradininkas arba kokia aiškiaregio akies pagrindinė idėja ir paskirtis. Tokį regėjimą turi kabala, gnosticizmas, sufizmas, daosizmas, mitologijos, ezoterinės filosofijos, mokslas ir pan. Filognozija kuriama naudojant drakono akį, kurioje drakonas yra begalinio fundamento simbolis. Tokios magijos pagrindinė paskirtis tapti tikrove, tapti drakonu.

Kelio pradžia - juodoji magija, kuri pilnai psichologinė, turinti nedidelį drakono procentą, bet stojanti į tikrovės centrą, kuris yra genetinės ir gnostinės linijos sankryža. Ta sankryža yra mago etikos kodekso pagrindinis principas, kuris naudojamas kuriant tikrovės valdymo sigilus. Poveikio pagrindinis tikslas - nukrypimus nuo normos sugrąžinti į pusiausvyrą būseną, uždaryti netinkamai atvertas ateities linijas. Tai yra viena drakono akies dalis, besireiškianti per veiksmą. Kita dalis yra drakono širdis, kuri renkasi gėrio, o ne blogio pusę, save realizuoja gerume, kuris reiškiasi per pusiausvyrą veiksmą. Ir paskutinė dalis yra žinojimas, žinios, kurios sudaro pagrindinę laksatinio ekrano formą, matančią arba rodančią paslėptą tikrovės pusę. Drakono akies charakteristika kyla ne iš mitinės pabaisos, kuri žemo intelekto išsivystymo ir vadovaujasi tik grobuonies instinktais; ši savybė veikiau yra taikoma nematomai pasaulio gelmei, kuri kaip informacija įtraukiama į protą ir tampa matymo dalimi. Tam, kad žinojimas nepražudytų jų turėtojų turi būti laikomasi etikos veiksme ir vadovaujamasi širdimi, t. y., gėriu. Tai reiškia, kad tikram magui einančiam šiuo keliu, neužtenka turėti žinių ir regėti, nes tai išorinis dirbtinis variantas, kai žinios atsiduria pašalinių žmonių rankose, kurie nėra magai arba yra kitos pakraipos ir tik nori tikrovei pakenkti. Dėl šios priežasties, tikra drakono akies forma, tikras laksatinis ekranas - nerodomas ir hipostratos laikomos uždarytomis, įžangai supažindinant su etiniais komponentais, kad besidomintys žinotų, kokie keliami reikalavimai, koks turi būti sievos modelis, ir kad psichika turi būti iš tikro tinkamai suformuota ir išsivysčiusi, o ne tik turėti žinių, jų neteisėtai prisivogus.

Gyvenimų tipai, kaip sakiau yra aštuoni, parodyti paveiksle.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/12/magus.jpg)

Šią schemą turėtų suprasti visi, kas studijavo „Sievos teoriją", nes čia parodytos visos mano modelyje galimos sievos variacijos. Kiekviena struktūra paaiškinta viršuje, prie eilės numerio. Šiais laikais svarbiausias yra Nr. 2, Nr. 6, Nr. 4 ir t.t. Filognozijai vertingas variantas yra aštuntas, nes jis susijęs su baltojo drakono civilizacija, ir pasiekiamas einant „mago" keliu, tačiau ne ankstesnių civilizacijų, bet naujausios, atsiskyrusios civilizacijos, kuri prasideda nuo 7M laipsnio, kaip paaiškinta „Juodajame drakone". Žemiausias lygis yra Nr. 5, kuris pažymėtas E raide centre, nes tai gyvenimas, paremtas kūniškumu, hedonizmu, esančiu trukdžiu kelyje į aukštumas. Tačiau pabrėžtina, kad celibatas - nepropaguojamas, ir ši žmogaus dalis dalyvauja kaip tyrimų objektas, ir, aišku, savo dinastijos pratęsimui. Tai svarbu todėl, kad paprastai šis kelias yra dinastinis, ir jis perduodamas tik giminės viduje, neįsileidžiant pašalinių į savo vidinį ratą. Mano propaguojama versija yra vieša, nekelianti genealoginių reikalavimų, nors atsišakojimai, kylantys iš mano sukurto pagrindo - įmanomi. Tam reikalinga išskirtinė genetinė linija, kurioje talentai perduodami iš karto į kartą, ir joje filognozija vystosi daug sparčiau ir sėkmingiau. Tačiau kol tokios linijos nesurastos, galima turėti pradinę mokyklą, kuri yra vieša ir visuotinė.

Baltojo drakono akies magijos gyvenimo pakraipa yra sublimacinė, ir tuo ji skiriasi nuo satanizmo, kuris naudoja gyvenimo desublimaciją ir Bafometo simbolinį pseudonimą. Filognozijai sublimacija reikalinga tam, kad būtų išvystyta aukšta sąmonės kokybė, kuri susideda iš žinojimo, širdies ir etinio veiksmo, kas neįmanoma desublimacinėje psichikoje. Logika tokia: aukštosiose technologijose be moralinės sąmonės neįmanoma išvengti technologinės sąmonės apokaliptinės baigties, dėl pusdievių karo, todėl strategijoje renkamasis sublimavimo metodas ir laikymasis pusiausvyrų centro trajektorijos. Nesuvokiant šio principo svarbos, žinios nerodomos, tikra drakono akis neatveriama, nes ją turi teisę turėti tik rinktinės asmenybės. Juodojo drakono epochoje šios asmenybės apdovanotos aiškiaregystės ir psionikos dovana, o aukštesnėse pakopose suvokiama gyvybės paslaptis, pradedamas valdyti gimimo ir mirties procesas, sugebama keisti savo fasadines sielos formas, t. y., persikelti į kitą kūną. Tam reikia valdyti hipostratas, kurios yra artimosios, tolimosios ir pats tikrovės centras, kuris žymimas ∞. Ši vieta yra mago egzistencijos pagrindas, kuris įvaldytas su savo psionine hipostratine sielos struktūra, suteikiant išskirtinių sugebėjimų valdyti „materiją" ir „dvasią". Pradiniai variantai gal ir neįspūdingi, tačiau vis aukštesnėje dinastijos pakopoje įgaunamas vis aukštesnis rangas ir atsiveria didesnis realybės gylys, leidžiantis tapti paprastų žmonių valdovu ir lyderiu.

Visi baltojo drakono sugebėjimai pirmiausiai naudojami gyvybės apsaugai, pagal pasirinktą centristinį modelį tarp genetikos ir gnostikos. Tačiau baltojo drakono atveju į genetikos ir gnostikos centrą įstatoma begalybė, kuri vadinama būtimi - filosofijoje, dievu - religijoje, materija - moksle, drakonu - filognozijoje. Nors visais atvejais tai tik simboliniai pseudonimai, tačiau darantys ypatingą psichologinį poveikį, todėl naudotini kaip traukos neksionai. Gali būti neaišku, kas ta filognozija yra, jeigu joje priimamas mago, magijos terminas. Tai ne religija, ne kultas, ne filosofija, ne mokslas. Koks tarp visų šių disciplinų santykis, reikia žiūrėti „Juodajame drakone" įdėtoje schemoje arba pabandyti išsiaiškinti savo protu. Šiame lygyje filognozijoje jau reikia mokėti vaikščioti savarankiškai.

Kadangi mano projektas švietėjiškas, visos mano knygos nemokamos, todėl kadangi daugeliui tradiciškai artėja dovanų metas, kam reikia intelektualios dovanos, galiu apsiūlyti savo knygas, kurias galima parsisiųsti mano tinklaraščio knygyne. https://filognozija.com/knygynas/ (https://filognozija.com/knygynas/)

Knygų sąrašas toks:
1) D. Mockus. Naujo metodo principai. Filognozijos pradmenys. 1tomas. 2019
2) D. Mockus. Amūrinė vizija. Filognozijos pradmenys. 2tomas. 2019
3) D. Mockus. Vaivorykščių vasara. Filognozijos pradmenys. 3tomas. 2020
4) D. Mockus. Juodasis drakonas. Filognozijos pradmenys. 4tomas. 2020
5) D. Mockus. Gyvybės magija. Filognozijos pradmenys. 5tomas. 2021
6) D. Mockus. Mintiregos metodai. 2019
7) D. Mockus. Tikrovė, protas ir laisvė. 2020
8:) D. Mockus. Sievos teorija. 2020

Žinojimo lygis Lim 2(7M, globalinis, 1x, psi)

Pažanga ir apokalipsė moralėje

Atstumas tarp riboto žmogaus ir begalinio žmogaus toks didelis, kad siekia visos visatos mastelius. Tikras, natūralus žmogus turi savo prigimtinį arealą, kuris vadinamas planeta, visa kita teritorija nėra natūrali, tinkama gyvybei, ir norint ją užkariauti, gyvybę privaloma modifikuoti. Tad imant Lim ir Inf variantą žmoguje, Inf = visata - Žemė, o Lim = Žemė - visata. Tai reiškia, kad žmogus į begalybės kelią stoja tada, kai pradeda kurti kosminę civilizaciją, kuri gali plėstis iki begalybės, jeigu tai leidžia tikrovės simetrijos ir jų variantai. Turi to žmogus siekti ar ne - atskiras klausimas, nes žmogaus kūnas ir psichika nepritaikyta būti visatiniu žmogumi, todėl norint pasiekti šį tikslą, reikia visą save perdaryti, sukuriant naują, technologinę rasę. Pradinis civilizacijos išsidėstymas greičiausiai bus pagal artimąją kosminę, saulės sistemos logiką, kurioje bus gyvybės zonos, pagal kurią kursis organizmo modifikacija ir naujos žmonių technologinės rasės:

1 kategorija - Žemė

2 kategorija - Marsas

3 kategorija - mėnuliai

4 kosminės pilys

5 kosminis transportas

Akivaizdu, kad gyvenimo kokybė mažėja į apačią nuo 1 kategorijos iki 5, ir gyvenimas 1 kategorijos zonoje - gali tapti privilegija. Žmonija tokiu būdu pasidalins į gyventojus, kurie gyvena pilnai dirbtinėje aplinkoje, ir tuos, kurie gyvens ant natūralaus kosminio kūno. Tobulėjant technologijoms, greičiausiai madingiau pasidarys tapti pilnai kosminiu, o dangaus kūnus naudoti tik kaip išteklių šaltinį, tačiau tai priklauso nuo kosminio transporto technologijų lygio. Visai tikėtina, kad tūkstančio metų bėgyje, saulės sistemos administracinis centras bus ne ant Žemė paviršiaus, bet kosminėje pilyje, kuri bus kosminės civilizacijos valdovų rezidencija. Tai tikėtina todėl, kad tokia pilis turės technologinių / strateginių pranašumų, dėl įvairių kosminių kūnų savybių, viena iš kurių yra stipri gravitacija.

Kita vertus, kuo didesnis kosminis mastas, tuo didesnis turi būti tikrovės pažinimas visose pagrindinėse kategorijose, kurios skirstomos į pagrindines kryptis pagal filognozijos modelį, kuriame 1000 dalių maksimalaus informacinio ploto išsidėsto taip:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/12/1000.jpg)

„Filognozijos pradmenys" yra 1000 metų projektas, kuris dalinasi į 1000 informacinių dalių, paskirstytų pagal pagrindines tikrovės pažinimo kryptis. Technologijų augimas prasideda nuo proto, pereina prie sumatoriaus atveriamo juslinio pasaulio ir galiausiai pereina prie hipostratų. 1000 dalių paskirstomos į tokius skyrius:

1) 0,5 - proto teorija,

2) 0,5 - juslinio pasaulio fenomenologinė teorija,

3) 300 - energetinės gaublės teorija,

4) 300 - kuriančiosios / gyvybės gaublės teorija,

5) 300 - informacinės gaublės teorija,

6) 99 - visas kryptis sujungianti teorija.

Jeigu tūkstantis dalių informacinio ploto = visata, tai turint tokį lygį turėtų būti įmanomos visatinio lygio technologijos ir žmogus Inf kategorijos. Įvertinus ką šiuo metu turime, matosi, kad yra sumatoriaus 1 dalis, 10 dalių energetinės gaublės, 2 dalys gyvybės gaublės, ir 1 dalis informacinės gaublės. Šeštos kategorijos nėra nieko, nes kaip viskas pirmapradžiame kūne susijungia į vieną visumą - nėra jokio supratimo. Viską sudėję turėsime apie 15/1000. Akivaizdu, kad norint tapti kosmine rūšimi, tokio lygio nepakanka ir natūralus žmogus be tinkamų modifikacijų kosmose neišgyvena. Šiuolaikiniai antitranshumanistiniai judėjimai remiasi religiniu arba filosofiniu argumentavimu, pasisakydami ir protesduodami prieš technoteologiją, tačiau nesuklysiu pasakęs, kad netinkamų natūraliai gyvybei erdvių užkariavimas, anapus Žemės paviršiaus yra istorinė neišvengiamybė. Transhumanizmas atrodo baugi perspektyva, dėl daugelio pavojų, kuriuos kelia technologijos. Tie pavojai atsiranda todėl, kad technologijos yra žmogaus intelekto ir psichologijos valdžioje, o psichologija neturi įgimtų sugebėjimų laikytis geometrinių pausiauvyrų ir simetrijų, kurios privalomos norint būti funkcionalia tikrovės dalimi. Tad, padarius savo ribotu protu neteisingą pasirinkimą, nukenčia gyvybinio proceso organizavimo kokybė, kuri atsiduria beprotiškos valios nelaisvėje. Dėl šios priežasties, tokį sugebėjimą turintys mąstytojai, turi tokioms perspektyvoms užkirsti kelią.

Dėl šios priežasties, technologinį hipostratų perdarinėjimą tiek žmoguje, tiek tikrovėje turėsime griežtai reguliuoti ir technologizavimo mastas priklausys nuo zonos kategorijos, kurioje jos bus naudojamos. Ten kur nėra gyvybės - bus leidžiamas didelis hipostratų technologizavimas, ten kur yra gyvybė - ribotas. Tai reiškia, kad Žemė bus apsaugota maksimaliai, saugant biosferą, propaguojant ekosofiją, o kosmosas - pilnai technologizuojamas. Atitinkamai atsiras technologinės žmonių rasės, kurios bus prisitaikiusios gyventi skirtingose aplinkose. Mano įsitikinimu, pavyks sukurti sistemą, kurioje kiborgizacija nebus prievartinė, ir žmonės zoną, kurioje norės veikti, galės rinktis laisvanoriškai. Antrame tome rašiau, kad Žemėje bus leidžiama gyventi visiems, kas norės iki 30 metų, o po to bus galima rinktis kontraktą kosminėse zonose, kur žmogus turės turėti tam reikalingas modifikacijas. Tai susiję su keliais dalykais: fizinio ir psichinio kokono sukūrimu, kuriam reikės energetinės ir informacinės gaublės gilaus įvaldymo ir kosminiam transportui reikalingo dinaminio elemento, turinčio pakankamą greitį, ir naudojantį hipostratines bozonines simetrijas, vietoj kieto-skysto-dujinio kuro.

Ankstesnės planetos civilizacijos vystėsi išimtinai viršutinėje filognozijos dalyje, kur yra 0,5 + 0,5 sumatoriaus psichologinės realybės, kur kalbos pagrindu sukurtos mitologijos buvo naudojamos žmonių organizavimui ir gyvenimo būdo suformavimui prote. Tokiam gyvenimo stiliui, kol susiformavo proto pradmenys, buvo išeikvota šimtai tūkstančių metų, ir tik paskutinių šimtmečių naujausi proveržiai atvėrė kitas galimybės - iš gyvūninio žmogaus pereiti prie išsivysčiusio žmogaus rango. Kokonai kuriami paveiksle parodyta kryptimi, nuo priekinės spektro dalie, prie galinės, todėl tiek žmogaus kūnas, tiek siela atsiduria materijos valdžioje, kuri yra žemo rango tikrovėje ir primeta bei apriboja vidinio pasaulio galimybes. Jeigu šie kokonai programuojami netinkamai, neteisingai, naudojant grubius metodus, vietoj to, kad žmogaus sąmonės kokybė ir rangas kiltų, jis smunka. Todėl šioje kryptyje reikalingas pirmapradžio kūno subtiliųjų substancijų supratimas, kad jos nebūtų žalojamos uždedant netinkamas simetrijas, kenkiančias žmogaus prigimtiniams sugebėjimams.

Trečia tūkstančio dalių kategorija reikalinga kūno mechaninių savybių išplėtimui, jėgos padidinimui, sustiprinimui; ketvirta kategorija reikalinga gyvybės ir mirties klausimo išsprendimui, gyvenimo trukmės prailginimui, kuri privaloma didelio masto erdvėse; penkta kategorija reikalinga proto padidinimui, psichologiniam sustiprinimui, emocijų išėmimui, technologijų suliejimui su sąmone ir pan; pirma kategorija 0,5 proto išplėtimui iki 0,5+; antra kategorija - 0,5 sensoriumo pavertimui į 0,5+ ekstrasensoriką, kuri kuo gilesnė, tuo galingesnė, ir ekranų išnaudojimui virtualizacijai. Be abejo, taip lendant į žmogaus ir tikrovės gelmę, sumažėja jų vertė, jos paverčiamos savavališkų manipuliacijų objektu, kurios neatitinka tikrovės norų ir sukelia neišvengiamą konfliktą. Filognozijoje svarbiausia dalis yra visų krypčių susijungimas į pirmapradį hipostratinį kūną, kurio informacinių dalių segmentas sudaro 99 ir yra tikras žmogaus branduolys, kuris turi savo ribas tiek erdvėje, tiek laike, todėl beprotiškas jo darkymas, ypač kariniuose projektuose jau šiuo metu yra didelė problema, nes turime „bioninius" karius, kurių modifikacijos pritaikytos kariuomenei, karui, o ne civilizacijos plėtrai. Tai reiškia, kad ekspansija nukreipta ne į išorę, bet į save, ir technologinė pažanga naudojama ne kosmoso užkariavimui, bet žmonijos valgymui, įvedant ją į vergovinę būklę.

1 kategorijos gyvybės zonoje, pilnas kiborgizavimas yra absurdas, ir kadangi šiuo metu kosminė pramonė neegzistuoja, tai tokios modifikacijos neturi pritaikymo. Jas galima turėti projektuose, bet biorobotais versti žmones, kurie nėra kosminių projektų dalyviai - nepriimtina. Viename iš skyrelių paaiškinau, kad yra kognityvinės žmonių rasės pagal jų laksatinio ekrano teorinį modelį, bet prie grynai psichologinio principo prisideda ir technologinės rasės, naudojant seną antropologinį terminą, į kurias neišvengiamai išsiskaidys visa žmonija. Tikimės, kad tai vyks racionaliai ir sklandžiai, neprarandant moralinių orientyrų. Galios pusiausvyros bus išbalansuotos, bet jeigu į viršų pirmi iškops turintys teisingą modelį, „apokalipsės" moralėje bus galima išvengti.

Kitais metais, kaip ir buvo numatyta, pasirodys "Filognozijos pradmenų" 5 tomas, kuris vadinasi "Gyvybės magija". Didelė dalis skyrelių paviešinta forume, todėl skaitytojams nesunku susidaryti vaizdą apie ką ši knyga. Forume viskas nebus viešinama, kad būtų noras turėti knygą, kuri bus popierinė ir skaitmeninė. mano projektas nekomercinis, tačiau norintys paremti, gali įsigyti knygą, iš el. parduotuvės (kai pasirodys). Pagrindinis knygynas yra lulu.com

Knygos, kurią sudarys virš 200 psl. viršelis atrodo taip:

Titanizmo tragedija ir komedija Nietzsches filosofijoje

Pirma knyga, kurioje F. Nietzsche išdėstė gyvenimo sampratą, yra „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" (1872). Kadangi ji yra artima mūsų nagrinėjamai temai, turime suprasti, kas slypi už neaiškių ir miglotų Nietzsches simbolių, ką jis mato ir mąsto su savo protinėmis bei meninėmis abstrakcijomis. Knygoje simboline forma, panašia į naudojamą filognozijoje, bandoma apmąstyti tikrovės, gyvenimo ir meno sąryšį, kuriame visos šios, atrodytų, atskiros sritys susilieja į vieną visumą, viena kitą persmelkdamos ir papildydamos. Nesunku suprasti, kaip visa tai dera, prisiminus sievos teoriją, kurioje paaiškinama, kaip šis psichologinis substratas, vadinamas žmogaus egzistencija, gali tapti dirbtinės tikrovės vieta, kurioje iš psichinės substancijos, įsišaknijusios į tikrovę, gimsta kūrinys. Kitais žodžiais tariant, tikrovė ir menas, Nietzsches manymu yra neišskaidomas vienis, kuriame žmogus atveria transcendentinę ir imanentinę būtį, savo kūryboje teigdamas gyvenimą ir tiesą.

Kaip Nietzsche supranta kūrybą ir meną, sąsajoje su gyvenimu, jo fundamento interpretacija, pabandysime parodyti, sujungdami filosofo modelį, susidedantį iš dviejų pradų - dioniziškojo ir apoloniškojo, nesunkiai susiejamų su A. Šliogerio klepsidros struktūra, apie kurią jau nemažai šnekėta kitose knygose, su filognozijoje atskleista sievos teorija. Pirmiausiai turime prisiminti tuos aštuonis dėmenis, iš kurių susideda sievos konstruktas, perinterpretuoti juos pagal madrigalo modelį ir atrasti kaip juose įsikomponuoja dionisiškasis ir apoloniškasis sumatoriaus pradas. Tam reikia padalinti sątvarą į dvi dalis, priekinę ir galinę ir pamėginti šiose dvejose vietose surasti tas realybes, apie kurias kalbėjo Nietzsche, rašydamas apie senovės graikų kūrybą, jos ryšį su vitaline graikų tautos energija. Nesunku suprasti, kad šie pradai sievoje reiškiasi tiek priekinėje, tiek galinėje sąmonėje, kur sensorinis garsų pasaulis yra Dioniso I teritorija, o vaizdų pasaulis - Apolono I. Garsai ir vaizdai yra tikras psichinis substratas, kurį panaudojant sąmonėje kuriamas arba dionisiškasis, arba apoloniškasis kūrinys. Kadangi galinė sąmonė yra priekinės sąmonės atspindys, susijęs su pačia žmogiškumo esme, kuris yra žmogiškos egzistencijos centras, joje turime tuos pačius du pradus, kaip kūrybos pagrindinį šaltinį: Dionisas II yra jausminės būsenos, į vieną suliejančios proto procesą, vitališkumą, asmenybę ir emocijų šuorus, tokių kaip ekstazė, įkvėpimas, svaigulys ir pan.; ir Apolonas II, sensorinio vaizdo kopija, vadinama vaizduote ir fantazija, susijusią su ekstensyviąja, išorine, vaizdine sątvaro dalimi.

Kadangi žmogaus centras yra jo egzistencija, koncentruota žmogaus galvos srityje, joje turima trečiosios akies konstrukcija, kurios paskirtis yra vienu metu ir regėti, ir kurti. Žmogus šioje vietoje regi pasaulio esmę, prigimtį, tiesą, ir kūrybinių galių pertekliuje perteikia visa tai meninėmis formomis. Pasak Nietzsches, graikai šioje vietoje turėjo labai savitą Dionisas II ir Apolonas II kompleksą, kuris buvo perteiktas kūryboje meninėmis formomis ir mums išliko kaip senoji graikų kultūra. Dionisas II yra vidinė muzika, minčių melodijos, kūrybinio įkvėpimo antplūdžiai, svaigulys naikinant ir kuriant. Tai vidinė energija, kuri, pasak filosofo, yra tautos sveikatos atspindys, kuriame žodis-vaizdas susilieja su muzika, šitaip gaunant dainuojamąjį lyrinį ditirambą, kuris buvo graikiškos tragedijos pirmtakas, arba pirma forma, kurioje graikai išreiškė savo giliąją egzistencinę tiesą. Šios meno formos vėliau buvo perkeltos į graikišką teatrą, kuris buvo giliosios, graikiškos gyvenimo bei egzistencijos supratimo esmės ir tiesos liudijimas. Kadangi Nietzsche buvo klasikinės filologijos profesorius, jo kelias į filosofiją ėjo per senąją graikų kultūrą, kuri padarė labai didelę įtaką jo filosofijai.

Kas ta tikrovės ir gyvenimo esmė, kurią atskleidė senovės graikai ir į savo filosofiją integravo Nietzsche? Ką reiškia „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios"? Tragedija, akivaizdu yra žmogaus gyvenimas, jo egzistencija, kurios esmė yra ta, kad žmogus silpnas, ribotas prieš galimybių begalybę: jo protas ir sąmonė silpni, skendintys tamsoje, aklume ir netiesoje; laisvė ribota, nesugebanti aprėpti begalinės erdvės; egzistencija trapi ir laikina, trumpaamžė; galia minimali, jeigu ir atnešanti pergalę kovoje su kitais ir tikrove, tai tik laikiną ir neužtikrintą. Galiausiai viskas, visos titaniškos pastangos, nubraukiamos mirties, kuri visas pergales paverčia į nieką, nužudo žmogaus begalybės ir amžinybės troškimą. Taip suprantamas gyvenimas vaizduojamas kaip tragiškoji egzistencija, kurią graikai jaučia labai aiškiai ir perteikia šią pajautą, pasak Nietzsches, savo kūryboje. Belieka šioje vietoje suprasti, kas yra muzikos dvasia ir kodėl tragiškoji gyvenimo samprata gimsta iš jos. Tai suprasime kūrybą perskyrę į du tipus: tikrovėje vykstančią kūrybą, kuri kyla iš kuriančiojo prado ir sukuria gyvybę; ir žmogaus kūrybą, kurios struktūra sievoje pateikiama kaip turinti panašų principą į tikrovėje vykstantį procesą. Muzika yra Dionisas II pirmiausia žmoguje, kuris yra ta pajėga, veikianti kaip dioniziškojo meno šaltinis; prie šio prisideda Apolonas II, kuris suteikia veiksmo erdvę, areną, kurioje vyksta tikrovės atskleidimo procesas. Todėl galima tarti, kad dioniziškasis pradas yra veikiantis, išreiškiamas veiksmažodžiu, o apoloniškasis - daiktavardžiu išreiškiama statiška, tikrovės dalis, kuri yra būties pagrindinis komponentas. Iš žmogaus šie dėmenys perkeliami į kuriantįjį pradą, kuri yra veiksmo ir substancijos mišinys.

Nietzsches teorijoje veikliosios substancijos esmę galima išreikšti formule „valia viešpatauti", kuri tikrovėje sukuria nuolatinės kovos, karo būseną, kuriame paskendusi visa žmogiškoji ir nežmogiškoji realybė. Šioje kovoje ir pasireiškia žmogaus stiprybės ir silpnybės, didybė ir menkystė, išaiškinant kas yra nugalėtojas, o kas pralaimėtojas. Šis pasaulio principas buvo graiko gyvenimo realybė, kovojant dėl išlikimo su gretimomis tautomis ir tarpusavyje, kurios gyvenimą darė trumpą ir varganą. Kaip ši būklė pakeliama priklauso nuo to ar tautos dvasia ir kūnas yra stiprūs ar silpni, ar sugeba pakelti sunkią egzistencijos naštą. Nietzschę graikai kaip tik tuo ir žavėjo, kad jie ne tik atlaikė likimo skirtus išbandymus, ne tik sugebėjo išlikti, bet ir sukūrė aukšto lygio kultūrą, kurioje išryškėjo graikų dvasios unikalumas ir genialumas. Tačiau pagrindinis klausimas, pagrindinis mūšis su tikrovės begalybe atskiram individui neišsprendžiama užduotis, kurioje žmogus pralaimi, tapdamas tragišku herojumi. Tai suteikia išminties, savo ribų supratimą, atsakymą į klausimą, koks gyvenimo principas žmogui geriausias. Žinoma, atsakymų yra ne vienas - kai kam skirtas titanų kelias, kai kam paprastų mirtingųjų - toks, kokį skyrė likimas. Šie dalykai gerai matomi įvairiuose išlikusiuose kūriniuose, kurie iš dalies perėjo į filosofinį senovės graikų paveldą. Taigi muzikos dvasia yra veiksmas, judėjimas, kova, kuri kunkuliuoja tikrovės gelmėse, sukurianti konflikto būseną, kuri yra bet kokios tragedijos prielaida. Pagrindinis tragiškasis konfliktas yra žmogaus norų ir ambicijų nesuderinamumas su galimybėmis, su tuo faktu, kad tikrovė nepavaldi žmogaus norams ir šis turi tik ribotas galimybes priversti ją sau paklusti. Peržengus saiko ribas, gresia žiauri bausmė, nes nerašytas tikrovės įstatymas privalomas visiems. Tokia graikų išmintis, kurią Nietzsche perdirbo, perinterpretavo ir sukūrė savo originalų požiūrį į tikrovė, per graikų kultūros perspektyvą.

Vėlesniuose savo veikaluose, F. Nietzsche tai aprašė dar įtaigiau, bet jau pridėdamas savo interpretaciją, kurioje užmiršta ir išduota graikų išmintis ir pasirinktas titanizmo kelias, kuriame žmogus pakeliamas į viršžmogio rangą, metančio iššūkį tikrovei, kurią bando nugalėti savo intelektu, sukurdamas naujo tipo civilizaciją, paskelbusią, kad „dievas mirė" ir žmogus pagaliau šventė pergalę. Tai, be abejo, tik pirma pergalė, po kurios turi eiti laipsniškas žmogaus Lim 0 (protas, laisvė, egzistencija, galia) perėjimas į žmogų Inf ∞ (∞, ∞, ∞, ∞). Kovoje tikrovė vs egzistencija, žmogus sugeba nužudyti tikrovę ir kuria savo naują pasaulį, kuris yra nugalėtojo naujos, begalinės galios projekcija, atitinkanti beprotišką homo sapiens fantaziją, kad į realybės fundamentą galima padėti beždžionę.

Naujoji ontologija

Tikrovės pažinime, kuris yra drakono akies psichinis pagrindas, randami du poliai, kurie išreiškiami kaip kontinuumai Lim 1 (1, 1, 1, 1) ir Inf ∞ (∞, ∞, ∞, ∞). Šliogerio žodžiais tariant, tai yra esmas ir niekis, daiktiškumas ir veiksmas, apibrėžtumas ir neapibrėžtumas. Šios dvi formulės jau žinomos ir išreiškia Lim 1 - atskleistą informacinį plotą pažinime, kuris šiuo atveju prilygsta 1, arba yra femomenologinė informacija bei Inf ∞, kur atskleista informacija yra begalybė, turinti 100 proc. tikrovės. Kitos dalys yra (protas, egzistencija, laisvė, galia), kurios gali būti daiktiškosios arba veiksmiškosios. Šliogeris šiose vietose ieškojo saiko, ribos, apibrėžtumo, aiškumo, todėl turėjo remtis fenomenologija, o Nietzsche - savęs ir kito įveikimo, ribų nepaisymo, begalybės. Rėizolas yra žemiausia būties forma kuri neturi egzistencijos, ir yra daiktiškoji būtis, neapdovanota laisve, o eiolas yra aukščiausio mastelio egzistencija, kuri prieinama atskleidus visas tikrovės paslaptis.

Šliogerio filosofija yra į rėmus įsistačiusios egzistencijos propagavimas, kurioje visi formulės dėmenys yra apibrėžti, neperženginėjamos saiko ribos, nenaikinama. Jis visą dėmesio centrą perkėlė į priekinę sąmonę, kurios fenomenologija sątvarui rodo daiktiškąjį kietumą, neperžengiamumą, pasipriešinimą, o Nietzsche rėmėsi daugiau galine sąmone, kurią jis vadino valia ir norėjo padaryti visos tikrovės fundamentu. Kodėl Šliogerio daiktiškumas negali būti realybės pagrindu - akivaizdu, jam trūksta kūrybinių sugebėjimų, judrumo, sąmoningumo, o valia kyla iš subjekto, siekia, geidžia, nori ir per šiuos savo gebėjimus tampa kūrybos / naikinimo versme. Kūryba yra greičiau veiksmas, o ne daiktas, todėl ji yra daug artimesnė Nietzsches filosofijai. Daiktas yra savotiškas kalėjimas, kurioje substancija uždaryta į tokią apribotą būseną, kad neturi jokios laisvės ir egzistencijos, kurios neįmanomos be judėjimo. Kita vertus, be ribos, saiko būsena tampa niekiu, susinaikina begalybėje per savo veiksmą, tikrovę darančią maksimaliai neapibrėžta, kas kart vis kitokia visuose parametruose. Todėl 1 simbolizuoja daiktą, o ∞ - veiksmą visomis prasmėmis.

Akivaizdu, kad tikrovė nėra nei niekas, nei esmas, ji yra kažkas tarp jų, Lim ir Inf sankirta. Šią vietą galima vadinti rišliu, kuris rodo tikrovę anapus vaizdo ir veiksmo. Filognozijoje renkamės tarpinį variantą tarp ribos ir begalybės. Gyvybė negali būti nei absoliutus daiktiškumas, nei absoliutus niekis. Jai reikalingas nelaisvės ir laisvės junginys, ribota laisvė, įsistačiusi į saiką ir rėmus. Pažymėję šią struktūrą logikos ženklais gauname, kad Lim yra Inf poaibis - Inf ⸧ Lim. Aivaizdu, kad sumatorius pradeda nuo Lim dalies, kurioje informacinis plotas yra 0,5 sumate ir 0,5 sumante. Šioje vienoje dalyje, matome visą daiktiškąją realybę, tačiau to, kas anapus nematome, todėl Šliogeris šią dalį vadina niekiu. Daiktiškoji dalis svarbi tuo, kad ji steigia būties erdvę, kuri įrėmina veiksmą, daro jį susaistytu, sau nepakankamu, į kažką nukreiptu. Lim yra substancija, kuri veikia pati save, nors egzistencijoje ji individuali, net asmeninė. Inf yra veiksmas, kuris yra arba niekis, arba naikinimas, nesusisaistantis su jokia apibrėžta būsena, nuolatos ją peržengia ir yra ne kažkas, bet niekas. Gyvenimas kaip egzistencija įmanomas kaip jų junginys, arba sankirta, todėl norint suprasti kas tai yra, reikia šias dvi ribines būsenas sujungti.

Žinoma, Lim substancija yra žmogaus pamatas, susidedantis iš bozoninės ir fermioninės dalies, į kurią įsiterpia Inf antisubstancija, kurią sutvarko rišlio galimybės būtyje. Rišlys sukabina būtį ir nebūtį, daro juos tikroviškais, neleidžia jiems pavirsti begalybe, kuri prilygsta niekiui. Statiškas pasaulis ir dinamiškas pasaulis yra niekio ir esmo sankirta, kurioje jis pakyla iki būties rango. Kiekvienos civilizacijos tikslas - apibrėžti šias realybes, pažinti jas ir pritaikyti technologizavimui. Inf ∩ Lim = rišlys yra formulė, geriausiai išreiškianti šią realybės struktūrą, kuri yra esmo ir niekio mišinys, net galima tvirtinti, kad tai pagrindinis eiolo ir reizolo apibūdinimas, kuris yra būties pagrindas, kaip būties ir nebūties sintezė. Inf yra absoliutus chaosas, kuris apsibrėžinėja ir tampa kažkuo - kontinuumu, antiriba. Kadangi žmogaus sątvaras yra būties atspindys, egzistencijoje žmogus įterptas tarp tų pačių realybių, kurias Šopenhaueris taikliai pavadino „Valia ir vaizdinys". Valia yra Inf, o vaizdinys yra Lim. Kas juos jungia - suprasti nesunku: tai rišlys, kuriame nėra nei statiško kontinuumo kalėjimo, nei visiško elementų išsibėgiojimo. Dar vienas būdas pavadinti šią realybę yra paimtas iš Nietzsches yra Dioniziškasis ir Apoloniškasis pradas.

Atitinkamai, filognoziją galima statyti tarp šių duotybių, kurios yra Šliogerio ir Nietzsches sankirta, Nietzsche ∩ Šliogeris. Valia ∩ vaizdinys yra tas pats principas, tik persakytas šių filosofų pagrindinėmis sąvokomis, apibrėžiančiomis jų svarbiausią idėją - veiksmo filosofija ir vaizdo filosofija. Kitaip sakant, rišlyje gauname judantį vaizdą, kuris yra egzistencijos svarbiausia apibrėžtis. Per judančio vaizdo koncepciją gauname pagrindines būties dalis, kurias galime laikyti atskirtomis arba sujungtomis į neišskaidomą vienį. Kadangi žmogus turi antisumavimo sugebėjimą, gali realybę skaidyti į dalis ir jungti į naują tikrovę. Kaip visa ši struktūra susijungia į vieną visumą, matome madrigalo teorijoje: rišlys-galia-egzistencija-laisvė. Visoms šioms duotybėms galioja rišlio sankirta, kuri yra anapus vaizdo ir veiksmo. Kas tai yra tikrovėje - dar turėsime išsiaiškinti, o kol kas užtenka tokio lygio, koks pateikiamas.

Tai nauji dėmenys, kuriuos naudosime tikrovių aprašymui ir kurie koreliuoja su substancija-erdve-judėjimu-laiku, iš kuriu sudaromi pagrindiniai fizikos parametrai. Šis lygis yra tik 1 dalies informacinio ploto yra kelionės link 1000 dalių pradžia. Ši kelionė prasideda nuo sątvaro struktūros, vadinamos „madrigalu". Gyva ir negyva substancija skiriasi tuo, kad pirma turi egzistenciją ir laisvę, o antra - neturi. Vienas iš žmogaus tikslų, savo egzistencijoje ir laisvėje pažinti kas yra rišlys ir galia, tam kad galėtų tapti tikrovės šeimininkais. Begalinėje egzistencijoje atsiranda darinys, kuris vadinamas drakono akimi, ir palyginus su sumatu yra proporcijoje 1 : 999. Tai reiškia, kad paprastas regimas sumatas-sumantas yra 1, o pažinimas prideda kitas 999 dalis. Toks sątvaras yra 1000 kartų pranašesnis už įprastą signalinį sątvarą, kuris yra norinis psichovektorius, apsibrėžiantis paprastuoju, gyvūniniu būdu. Dar kitaip tai pervadinant Šliogeris yra 1, o Nietzsche yra 999. Šie principai ne taip lengvai įgyvendinami, tačiau, galima sakyti, kad tai - žmogaus egzistencijos prasmė ir tikslas, kuris gali paversti žmogų į dievą.

Įdomu tai, kad niekis yra ne tie 999, bet anapus jų, nes šis skaičius žymi rišlio teritoriją, kurioje yra būties konfigūracija. Iš pradžių suprasti kas tai yra - ne taip paprasta, tačiau įsigilinus nesunku suvokti, kodėl ∞ yra niekis, ir kodėl 1 ∩ ∞ yra rišlys. Begalybė yra absoliuto simbolis, kuris yra bet kas, o tuo pačiu ir niekis, nes būtis visada apibrėžta, o neapibrėžta tik nebūtis. Gyvybės magijoje tai svarbi skirtis, nes gyvybė kyla iš gelmės, sudarytos iš niekio ir esmo, veiksmo ir vaizdo, valios ir vaizdinio. Ši tema filognozijoje šiek tiek sudėtingesnė, tačiau kituose skyreliuose šia tema, pasiaiškinsime ką šie terminai reiškia plačiau. Šiame skyrelyje svarbiausias gautas rezultatas yra dėmenų ekranas, kuris yra rišlys-galia-egzistencija-laisvė. Šie dėmenys yra nauja koordinačių sistema, kurioje apibrėžiamos naujos duotybės, būdingos tik filognozijos teorijoms.

Posthumanizmas Lietuvoje

Gyvenimo ir metafizikos ryšys gerai buvo parodytas „Filognozijos pradmenų" 4 tome ir „Sievos teorijoje". Metafizika ten suprasta kaip būties interpretacija metafizikoje, pradedant magija ir baigiant baltojo drakono civilizacija. Šioje knygoje idėja turi būti išplėsta, parodant kokia problema buvo sukurta metafizikos ir kaip ją spręsti renkantis tarp humanistinės ir posthumanistinės Lietuvos ateities. Pagrindinė sątvarologijos problema yra ta, kad žmogus yra laisvas ir jo civilizacijos istorija vystosi pagal eiolinio, o ne pagal rėizolinio vektoriaus logiką, vadinasi vystymosi dialektika bus sprendžiama pusiausvyrų ir simetrijų būdu, kurios ne proporcinės bet tikimybinės, arba, kitaip sakant, yra plotinės ir variacijos plotuose sunkiai apibrėžiamos. Žinoma, pagrindinis tendencijas apibrėžiantis faktorius yra žmogaus psichologija sievos struktūroje, tačiau dalyvių skaičius toks didelis, kad bendrą, tikslią sumą lengvai gauti labai sunku. Kaip jau buvo paaiškinta, apibrėžinėja gnostinis apskritimas genetinį vektorių, tačiau šis apibrėžimas priklauso nuo metafizikos būklės, ir mus čia labiausiai domina dvi dedamosios: laisvės didėjimas-mažėjimas, ir natūralumo bei dirbtinumo dialektika. Pagrindinė istorijos logika tokia: didėjant tikrovės pažinimo laipsniui, gyvybė brėžinyje juda iš natūralios laisvės į dirbtinės vergovės kampą, o šis judėjimas vadinamas posthumanistinės Lietuvos kūrimu. Posthumanizmą labiausiai propaguoja amerikos universitetų filosofai, vadinasi tai yra amerikos kultūrai būdingas bruožas, kai kiti stengiasi priešintis, nors atsispirti pagundai labai sunku, ir visi „partizanai" naudoja posthumanistines technologijas kaip ir kiti, kuriems vienodas rodymas arba kurie yra posthumanizmo entuziastai.

Pateiktą idėją išreiškiu tokia schema:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/02/posthumanizmas.jpg)

Šiame brėžinyje yra du ateities vertinimo kriterijai, nors pilname modelyje galima įvesti daug daugiau: laisvė ir nelaisvė bei natūralumas ir dirbtinumas. Laikoma, kad iš išeities taško ateitis turi tris scenarijus: 1) iš laisvės į nelaisvę be technologijos - tai šiuo metu yra istorinis scenarijus, kuris naudojo nelaisvės metafiziką, nepaverstą materialia technologija, situacija būdinga netechnologiniam metafiziniam scientizmui arba teologijai; 2) nelaisvės ir technologijos tandemas, kuris įveda technologinę vergovę - tai yra šiuo metu veikiantis scenarijus, kuris yra ateities numeris 1 ir kuria posthumanistinę Lietuvą; 3) paskutinis variantas, kuris yra ateities scenarijus numeris 2, kuriame dirbtinumas, technologija įvedama neatsisakant laisvės - kitur tai paminėta kaip „kolchidinis variantas", arba laisvų kiborgonų visuomenė. Šioje schemoje istorijos scenarijų jungiant segmentus yra daug daugiau, bet pasiliksime prie pagrindinės idėjos, kad žinojimo vystymasis, kur metafizika iš teologinės fazės pereina į technologinę, laisvės mažėja ir prastėja gyvybės padėtis. Ši idėja parodyta mano kitoje schemoje, kurios tikslas pagrįsti, kad net jeigu posthumanizmas pasirinks laisvėje antrą ateities scenarijų, tai nereiškia, kad Lietuva, kartu su visa planeta, neturės problemų. Didėjant žinojimo apimčiai įvyksta tokie įvykiai: sukuriama technologija ir apsiverčia gyvybės ir žinojimo hierarchija tokiu būdu, kad jeigu žinojimas gnostiniame apskritime auga, tai gyvenimo linija smunka, stoja technologinis dekadansas. Schemoje tai atrodo taip:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/02/metafizika.jpg)

Matome, kad centrinis laikas yra metafizikos, gyvenimo ir žinojimo susikirtimo taškas, kuris žymi technologijos atsiradimą. Jeigu imtume visą žmonių rūšies istoriją, tai šis įvykis sątvare buvo kalbos technologijos atsiradimas, kuris sukūrė prielaidas metafizikai. Tik po to sekė kitos technologijų galimybės, kurios buvo psichologinės, o po to daiktinės. Daiktinėmis technologijomis, pavyzdžiui, žymimos eros, kurios buvo akmens, bronzos, geležies amžiai, ugnies amžius, agrarinis amžius, naminės gyvulininkystės amžius ir t.t. Po to prasidėjo technologijų toks greitas vystymasis, kad kiekvieno proveržio jau neskaičiuoja į eras, nes tarpas tarp jų labai trumpas. Visa tai sukurta tų pradinių prielaidų, kurias atvėrė kalboje įsitaisiusi metafizika, sukūrusi substratą gnostiniams kūnams, vadinamiems gnostiniais implantais, ir į gyvybinį procesą įvedė proto persvarą. Tai pagrindinė sprendžiama filognozijos problema, kaip perkirsti šį metafizikos surištą gordijaus mazgą, įvykdant metafizikoje revoliuciją, kuri apsuktų scenarijus, išimdamas iš jų dialektinį prieštaravimą, įvestų nekonflikto, nedestruktyvumo galimybę. Mano klausimas, Baltojo drakono civilizacijos kontekste, kur gauti tokį sątvaro ir sievos variantą, kad ši teorema būtų neutralizuota.

Filosofijos pradžia buvo senovės graikija, kuri iš dalies atsakinga už šios problemos priešpaskutinę versiją, kuri sukūrė filosofinį metafizikos variantą, iškeldama į šviesą būties ir egzistencijos sąvokas. Kurios tobuliausią pavidalą įgavo M . Heideggerio filosofijoje, kuris davė pradžią, pagrindinės civilizacijos problemos supratimui ir išsprendimui. Laikome, kad klasikinė pradžia yra Sokratas, Platonas ir Aristotelis, sukūrę klasikinį metafizikos variantą. Prie jų žydų ir ne žydų gnostikai ir kabalistai pridėjo metafizikai gnosticizmo ir kabalos misticizmą. Kita ryški srovė buvo materialistinis scientizmas, kuris sprendė tik praktinius klausimus griežtais loginiais metodais, išėmę visą žydišką arba platonišką misticizmą. Nusistovėjo tokios stovyklos, kaip gelmininkai ir paviršininkai, begalybininkai ir ribininkai, kurie kūrė revoliucijas arba išplėsdami metafiziką iki maksimumo arba suspausdami ją iki minimumo, arba ieškodami pusiausvyros taško ir katastrofų išvengimo kelių. Pavyzdžiui, Platonas ir Aristotelis buvo visumininkai, gnostikai ir kabalistai buvo visumininkai, empiristai, vėliau fenomenologai ir egzistencialistai - ribininkai, kurie bandė įtikinti atsisakyti begalinių ekspansijų, sustoti prie ribos, nedarkyti ribos, puoselėti natūralų žmogų ir jo prigimtį, nesiekti neįmanomo, nesvaičioti. Pusiausvyros siekė ir siekia tokie filosofai kaip Kantas, Heideggeris, Šliogeris, filognozija. Baltojo drakono civilizacija, arba begalinio žmogaus projekcija, pagal mano versiją įmanoma tik išsprendus parodytą brėžinyje katastrofos teoremą, o iki to, turime būti „būties piemenys ir saugotojai", pasak M. Heideggerio. Madrigalo modelyje parodyta, kur yra tas centrinis problemos mazgas, sievos struktūroje ir metafizikoje - vektorinis sievos principas, kuris asmenybę, charakterį daro vektoriniu, o vektorius yra jėgos, pagal logiką, kad kuo daugiau jėgos, tuo mažiau proto ir atvirkščiai, ir kai įsiveda į formulę technologija, ji padidina ne protą, bet jėgos logiką, per kariuomenę ir spec. tarnybas, kurios tampa pagrindine vieta, kurioje įvedinėjamas posthumanizmas „be žmogiško veido", nes jį įvedinėjančios asmenybės žemo intelekto, žemos moralės ir trukto savo laisvėje ir galioje sukurti pozityvius scenarijus Lietuvoje. Todėl pirmiausiai turime siekti libertarinio kiborgonizmo savo ateities projekcijose, o po to išspręsti technologijos konfliktą su gyvybiniu „substratu".

Šiuo metu metafizikos protinė disciplina yra pakilime, ypač sprendžiant transhumanizmo / posthumanizmo klausimus. Vieni renkasi pasipriešinimo ir pesimizmo kelią, bet priešinasi mintyje ir realiai gyvenime mažai daro arba mažai išgali. Kiti - pilni entuziastai, šluojantys sau į sąskaitas milžiniškus pelnus ir naudą, nesuvokiantys metafizinių problemų, ir kuo ši technologinė fiesta galų gale užsibaigs. Reikia suprasti, kad paprastos laisvės ir paprasto natūralumo neužtenka, nes gyvenimas per daug sunkus daugeliui žmonių net esant tobuliausiai santvarkai. Todėl mes norime pagerinti ne tiek žmogų, nes žmogus tikrovėje nepagerinamas savo natūralia forma, bet visuomenę, todėl esame socialinis ekstropianizmas, kurio aukščiausias siekis - pertekliaus civilizacija. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu sugebėsime išspręsti problemas, kurios šiuo metu atrodo neišsprendžiamos. Todėl ir delsiame, raginame būti kantriais ir atsargiais. O sprendimą parodys pati būtis, kurios piemenys ir sergėtojai esame. Lietuva juda tarp geriausių scenarijų ir blogiausių. Mano numatytas pradžiai, kad neburnotų entuziastai, pirmo paveikslo antras ateities scenarijus. Po to, filognozijoje reikalinga išspręsti gyvybės ir technologijų nesuderinamumo problemą ir suvienyti priešybes, naudojant galimybes, kurias slepia pati tikrovė. Kiti klausimai daugmaž akivaizdūs - kaip derinti laisvę ir natūralumą bei prigimties propagavimą - pagal laisvės centro ir pusiausvyros logiką, kur pripažįstama, kad yra taisyklės gyvenime ir išimtys ir kad taisyklės gyvuotų, išimtys turi sudaryti ne daugiau 10 procentų realybės. Todėl suvokdami, kad posthumanizmas Lietuvoje yra neišvengiamas, pasirinktume patį geriausią jo variantą, kuris mūsų nenužudytų, bet išaukštintų. Jeigu sugebėsime technologinėje beprotybėje išsaugoti laisvę, įvykdysime tikrą žygdarbį, kuris įeis į istoriją.

Dabar jau matau prasmę atsakyti rimčiau. Pirma pradėsiu nuo dviejų klausimų.
1. Kas yra natūralu?
2. O kas yra dirbtina?

"Pagrindinė istorijos logika tokia: didėjant tikrovės pažinimo laipsniui, gyvybė brėžinyje juda iš natūralios laisvės į dirbtinės vergovės kampą, o šis judėjimas vadinamas posthumanistinės Lietuvos kūrimu", - o argi ne istorija kaip tik rodo, jog, augant bendram žmonių išsilavinimui, jie pradeda kvestionuoti esamą sistemą, po to reikalauja jos keitimo ir taip nueinama iki šiuolaikinės demokratijos per daugybę metų?

Aišku, galima lyginti dabartinę demokratiją su Atėnų, bet tai nebūtų tikslu. Atėnuose tiesiog buvo imtasi kompromiso tarp tironijos, vergovės ir adekvatumo, tad jie demokratiją labiau priėmė kaip kompromisą negu iš supratimo, kokią tai realią naudą duoda visuomenei. Tuo tarpu Jungtinių Amerikos Valstijų kūrime buvo rimtesnis debatas sprendžiant, ar JAV reikia karaliaus, ar tiesiog prezidento. Ten JAV kūrėjai nusprendė, kad geriau yra demokratija negu monarchija. Ir tai jie nusprendė jau edukuotai, o ne spėliodami ar reaguodami į to meto sunkumus.

"Posthumanizmą labiausiai propaguoja amerikos universitetų filosofai, vadinasi tai yra amerikos kultūrai būdingas bruožas, kai kiti stengiasi priešintis, nors atsispirti pagundai labai sunku, ir visi „partizanai" naudoja posthumanistines technologijas kaip ir kiti, kuriems vienodas rodymas arba kurie yra posthumanizmo entuziastai", - galbūt jie dėl to tą propaguoja, nes yra labai giliai susipažinę su JAV istorija ir būtent dėl to mato, kaip reikėtų judėti civilizacijai į priekį?

"Ateities scenarijų" schema per daug prieštaringa. Pavyzdžiui, natūralumas priešinamas su dirbtinumu. O kas, jeigu įmanoma harmoninga ir darni viso to sintezė? Paprastai tariant, kažkiek dirbtinumo ir natūralumo tiek kiek jo visada buvo? Kas dėl laisvės, tai taip, jeigu imame laisvą valią, tai ji savaime yra absoliuti. Ir net priešinti laisvę su nelaisve yra beprasmiška. Tad vien tokie pastebėjimai rodo, kad pati schema neatspindi tikrosios realybės. Tai yra, visuomenė niekada neatsisakys laisvės, jeigu supras pakankamai. O va dėl dirbtinumo/natūralumo visi mes galime kompromisų ieškoti.

"Tai pagrindinė sprendžiama filognozijos problema, kaip perkirsti šį metafizikos surištą gordijaus mazgą, įvykdant metafizikoje revoliuciją, kuri apsuktų scenarijus, išimdamas iš jų dialektinį prieštaravimą, įvestų nekonflikto, nedestruktyvumo galimybę", - kaip išnarplioti Gordijaus mazgą? Jį imi ir perkirti. Kaip perkirsti? Imi kalaviją, kuris gali perkirsti Gordijaus mazgą. Čia itin supaprastinta to versija.

Dabar reikėtų įvesti tam tikrą praktiškumą šioje diskusijoje. Nuostabu, kad pateiki galimai naują mąstymo modelį (jis man kai ką, beje, primena), bet kokia, pavyzdžiui, jo praktinė vertė? Pavyzdžiui, kaip spręstum tokias praktines problemas kaip šios savo sukurtu modeliu?
1. Šildymas žiemą.
2. Namo apšiltinimas.
Dabar eikime asmeniškiau.
3. Depresijos įveikimas.
4. Susikurto įvaizdžio įgyvendinimas. Pavyzdžiui, žmogelis nori tapti milijardieriumi. Bet realybė rodo, kad tokiam tapti tikimybė itin maža. Tai ar tavo modelis gali tą tikimybę padidinti?

Tai va, sugebėsi praktiškai ir konstruktyviai atsakyti į šiuos klausimus - tada įrodysi savo sistemos teisingumą. Aš asmeniškai esu matęs civilizaciją, kuri šiuos visus klausimus viena ar kita forma yra ir išsprendusi. Ir jie dabar mus stebi. Jie nesikiša į mūsų gyvenimą, nes yra linkę tikėti, kad patys viską atrasime ir suvoksime. Kodėl jie nesikiša? Nes yra pernelyg daug civilizacijų, kurios mano, jog kaip tik esame per kvaili kažką suvokti. Bet per tuos metus mes vis nesiliaujame ir nesiliaujame stebinti tų, kurie mums turi be galo žemus lūkesčius.

Žinoma, yra menka tikimybė, jog tai palaikysi kaip psichologinę ataką. Jeigu taip, tada nelabai žinau, kaip tave nuraminti. Galiu tik tiek pasakyti. Labai gerbiu, vertinu tokį darbą, kurį vykdai. Manau, jis ateityje kažkokią vertę turės mums visiems. Gal tavo autorystės tame niekada ir nebus, bet idėjos, kurias dabar skleidi, kažkokia forma tame bus ne tik pateiktos žodine forma, bet ir įgyvendintos praktine forma. Bet šiai dienai, jeigu eini tokiu keliu, siūlau pasistengti dar labiau kiek tai išeina. Aišku, siūlau stengtis kiek tai leidžia praktiniai dalykai. Pvz visokie "New Age" siūlytų palikti šeimą ir t.t. O aš siūlau tiesiog tęsti ką darai ir atsižvelgti į pastebėjimu, kuriuos gauni. Manau, to pilnai pakanka.

Kada grįš Kristus?

Du ribiniai metafiziniai teiginiai apie pasaulį, kurie yra neįrodomi, nes mes nepatiriame tikrovės kaip visumos, yra a) pasaulis yra baigtinis, vadinasi turi pradžią ir pabaigą, ir b) pasaulis yra begalinis ir neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tradicinė metafizika, kuri formavo žinomas civilizacijas nuo Šumerų, linkusi priimti pirmą vaizdinį, kuriame pasaulis turi pradžią ir pabaigą, arba centrą. Pradžia ir pabaiga, suprantama kaip esanti erdvėje ir laike, yra vadinama dievu, tuo pradiniu impulsu iš kurio viskas atsirado arba kuris viską sukūrė. Ši sistema įrėmina visą pažįstančio proto ambiciją surasti tuos dėmenis, kurie šiai pradžiai ir pabaigai sukuria formą ir substanciją. Civilizacijos eros skaičiuojamos priklausomai nuo to, kaip šie klausimai atsakomi, nes kiekviena gyvavusi civilizacija turi savo stilių ir proto kultūrą. Filognozijos projekto centrinė idėja - nustoti žaisti su šia metafizine skale ir susikurti tikrą civilizacijoje strategiją, kuri gyvenimą ne nusmukdytų, bet išaukštintų. Trys pirmi civilizacijos stiliai buvo metafizikos ir asmeninės arba tautos istorijos mišinys, kuris turi tris religijos, religingumo, garbinimo, kultų fazes: maginę mitologiją, tikrąją politeistinę mitologiją, ir istorinių asmenybių religinę mitologiją. Maginė mitologija suprato anapusybės šeimininkus ir valdovus kaip neišsivysčiusią žvėrinę realybę, kuri neturi kultūros, proto, tik antgamtines galias ir užgaidas. Po to, ant šio substrato užaugo tikra išsivysčiusi, olimpinė dievažmogių anapusinė civilizacija, kuri turėjo pilnai sužmogintus bruožus ir buvo daug labiau išsivystę, o maginis pasaulis tapo „požemiu". Paskutinė stadija sprendžiant tikrovės prigimties ir žmogaus vietos joje klausimą, buvo lyderio sukurtas judėjimas, kuris tikrovėje vykusią istoriją sujungdavo su mitologija ir asmenį sudievindavo. Tai Buda, Kristus ir kiti, ne tokie žinomi ir nepavykę atvejai.

Šioms pastangoms būdingas bruožas, kad jis yra begalybinio, visuminio etapo mitologija, kurioje bandoma surasti gyvenimo abi, in ir jan puses: šviesiąją ir tamsiąją. Šviesioji pusė yra vadinama gyvenimu, o tamsioji - mirtimi; tačiau buvo teorijos, kad mirties nėra ir yra vienas visuminis gyvenimas, kuris pereina etapus iš žemojo pasaulio, prie aukštojo. Toks žmogaus supratimas vertė ir jo gyvenimą aiškinti pilnu, gyvenimas + pomirtinė realybė, principu, ir taip lengvai būdavo galima peršokti iš empirinės gyvenimo pusės prie mitologinės, nes savo sąmonėje abiejų tikrovės pusių aprėpti neįmanoma, išskyrus vieną principą, empirinis gyvenimas - akimis, o pomirtinis - protu. Todėl kai tik buvo sukurta pagrindinė metafizikos priemonė prote, vadinama kalba, ir visumą apimantys naratyvai - atsirado ir metafizikos bei naratyvų junginys, vadinamas mitais, pradedant pasaulio kūrimo ir baigiant asmeninėmis veikėjų istorijomis, kurie buvo sutelkti ne tiek prie tikrovės pagrindo, bet prie asmeninės egzistencijos ir viso egzistencijos rato rėmuose veikiančių istorijų bei siužetų. Toks graikų olimpo dievų karo principas, kuris gali atspindėti senovines priešiškų genčių kovas, kurios buvo tokios senos, kad buvo pilnu nutolimu nutolusios prote nuo empirinės faktologinės graikų istorijos. Panašiai gyveno indai, germanai ir t.t. Įdomi šiuo atžvilgiu tauta yra žydai, kurių tikra istorija nebuvo tokia sena, taip pat ji buvo geriau užrašoma, atsimenama ar perduodama, ir sukūrė senojo testamento mitologiją, kuri daug mažiau nutolusi nuo realios žydų istorijos negu graikų. Taip pat žydai, kaip ir indai, svarbūs tuo, kad jie sukūrė paskutinės fazės mitologijos variantus, kur į mitologijos erdvę buvo pakylėti tikri istoriniai asmenys, tapę šiuo metu svarbių religinių judėjimų pradininkais, kurie buvo sudievinti jau minėtu principu. Jie gyveno kultūrose, kai buvo kuriamos gyvenimo istorijos, kurios apima abi realybės puses, ir norint sureikšminti šias realybes, jie buvo paskelbti centrinių anapusinės tikrovės dalių sudėtiniais elementais, vietoj to, kad vadintų tik politeistinio dievo pusbroliu ar pussesere, „susigiminiavimo" būdu, kaip graikuose.

Šią problemą bandau paaiškinti tokiu būdu:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/02/mythos.jpg)

Šioje schemoje matome laiko tiesę padalintą į empirinę tikrovę matomą akimis ir mitologinę erdvę, kuri kuriama prote kalbinio pasakojimo principu. Kadangi kūrybos sugebėjimai nebuvo labai išvystyti, dažniausiai pasakojimams buvo imamos tikros istorijos iš žmonių gyvenimo, kurios paskui šimtų metų bėgyje pavirsdavo į mitologines istorijas, kur paprasti žmonės buvo pakeičiami anapusinėmis, mitologinėmis būtybėmis. Taip pat yra mitologija, kuri pilnai atitrūkusi nuo tikrovės ir yra mitologija, kuri dideliu laipsniu sumaišyta su tikra istorija ir panteonuose užrašyti tikri istorijoje egzistavę asmenys. Keliais atvejais taip pavyko sukurti religines organizacijas, kuriose buvo sėkmingai realizuotas asmens mitologinio sudievinimo projektas. Žmogus pažymėtame paveiksle taip kyla jau savo gyvenimo metu, dėl aukšto statuso, išskirtinio sugebėjimo arba todėl kad yra gabus savo meto šarlatanas. Kiti atvejai, kai šis pakėlimo iki panteono lygio įvyksta praėjus istoriniam laikotarpiui, kai žmonės pradeda kultinio asmens išaukštinimą savo mitologiniame prote iki dievybės rango, naudodami panašius senesnius pavyzdžius, kitaip sakant, naudodami analogijos logiką ir viso gyvenimo teorinius modelius. Gyvenimo apskritimas yra metafizikoje toks kaip ir sątvare - ovalinis, ir viena gyvenimo dalis yra matoma, kita tik protinė, tai yra, tikima, svajojama, fantazuojama, išgalvojama, strateguojama ir t.t. Toks yra sątvaras ir toks yra mitologizacijos procesas, kuris pasiduoda sievos struktūrų logikai. Taip buvo senovėje, ir taip pat viskas vyksta šiais laikais; nelabai sėkmingai tik todėl, kad pasikeitus civilizacijos formai, šis proto mechanizmas tiek susilpnėjo, kad antro Kristaus atėjimo mitologemos reikės laukti iki mokslinės civilizacijos pilno postapokaliptinio smukimo ir proto susilpnėjimo.

Dėl šios priežasties filognozija gali atrodyti neturi nieko naujo, nes ji tik atkurią tą seną metafizinę ambiciją paaiškinti visą realybę nuo pradžios iki pabaigos, įdedant naują mitologemą, ką darė daug kas prieš tai: vieni kurdami metafizines istorijas, kiti bandydami naują proto stilių, naratyvinių stilistikų atsisakę, kūrę paprastas logines schemas, kurios buvo vadinamos „gamtos dėsniais". Deja niekas nežino, ar tikrovėje viskas iš tikro pačiame fundamente yra gamtos dėsnis, ar kokios nors esybės valia ir užgaida, kaip mitologinėje žmogaus gyvenimą primenančioje istorijoje, vadinamoje mitu. Tačiau tai, kas siūloma - nėra viskas, ir kur visa konstrukcija pasuks - dar pamatysime. Šiuo metu esame mitologinio mąstymo pilno sueižėjimo būsenoje, kurioje metafizikai atsiskyrus nuo literatūrinės istorijos, atsirado gryna filosofija, kuri nutolino tikrovės supratimą ir tyrimą nuo žmogaus ir priartino prie nežmogiškos gamtos. Išnyko noras pamokyti, pamoralizuoti, perspėti, o liko tik noras suprasti gryną tikrovės loginę struktūrą. Tai reiškia, kad iš jos buvo išimtas moralinis komponentas ir ji pavirto šaltu, objektyviu, bejausmiu mokslu, pačioje istorijos pabaigoje, kurioje sprendžiama dilema, sukurta metafizinio Gordijaus mazgo - pažinimas ar gyvenimas? Šiame kontekste į eterį išeina Nietzsche, kuris nori sutriuškinti visus mythos principus pažinime, todėl, kad ši galinė proto dalis yra tik pasakų kūrimo vieta, kuri gyvenimą arba išaukština, arba sutriuškina. Tačiau jam gyvenimas buvo tik viena in/jan pusė, šviesioji, kas seniai įrodyta esanti tik puse holoplastinio žmogaus paslapties. Todėl reikia ne tą neegzistuojančią dalį, kuri paverčiama į tikrą pasakų pasaulį mitologijoje atmesti, bet ją tyrinėti naujovišku metodu, ir šį seną gyvybės visumos problemą pabandyti atsakyti nauju metodu. Ezoterikai neretai renkasi senus klystkelius, kur jie šią dalį aiškina literatūriškai, kuri senovėje buvo mito žanro, o šiais laikais - fentezi romano. Kad viskas nėra vien tai, manau kitose filognozijos knygose įrodžiau, tačiau tikram proveržiui, turime išmokti matyti anapus sumato, technologiškai, protu, akimis, nes ši nematoma žmogus slepia ir tai, ko mes nematome savyje, o jeigu turime didelį procentą nematomų dalių, koks jų tikras likimas sumatorius gyvenime niekada neparodo. Dėl šios priežasties kokia jų pilna istorija tikrovėje nežinome. Kol nežinome yra ne atsakymas, o visas galimybių spektras, kuris turi būti suprantamas ir tyrinėjamas, o ne išjuokiamas kaip skeptiniame scientizme. Kitas, ne toks geras variantas, žmogų anapusiniu padaryti technologiškai, panaudojant anapusines technologijas, kurios išsaugo gyvą, matančią dalį po mirties technologinėmis priemonėmis, metafizikoje pažinimui tapus pilnu gyvybės šeimininku. Tai reiškia, jeigu žmogus ir nelieka gyva egzistencija, galima surasti technologiją, kuri atidaro hipostratą pilnu atidarymu, ir žmogų nemirtingu paverčia žmogaus protu, o ne tikisi natūralios tikrovės nemirtingumo dovanos.

Todėl turime pažinti praėjusių civilizacijų tiesą ir klystkelius ir užsiimti tikru darbu, o ne beprasmiu laiko gaišimu. Tam žinoma reikia sukurti pakenčiamas pereinamas civilizacijos formas, kurios galioja tol, kol nežinoma tikra tiesa, o po to, kai sumatorius taps pilnu, vadinamąja „drakono akimi", sukurti tokį žmogų, koks jo norimas likimas šioje visatoje. Taigi, imant tokį atvejį kaip Kristaus mythos, tikra istorija baigėsi tragiško herojaus mirtimi, kuris patyrė tokį pilnoje tikrovėje likimą, kokia yra jos prigimtis; kitame sociopsichologiniame procese jis nukeliavo istorijoje į bendruomenių mitologinę erdvę, kuri gyvuoja tekstuose ir knygose. Tikrovę su knygomis sujungia tikėjimas, ir vylimasis, kad ateityje bus surasti žmogaus nemirtingumo įrodymai ir ši istorija bus patvirtinta ar paneigta. Bet net tokiu atveju, pasitvirtintų tikrovėje ne daugiau 10 procentų istorijos, nes mythos kūrimo logika tokia, ką sątvaro apskritime ji kurta proto dalyje, vadovaujantis strategijomis, svajonėmis, emocijomis, jausmais ir panašiais dalykais. Žemėje turime nežinomame kape skeletą, organai suirę, eterinės dalys susijungusios be jokio individualumo su eterio lauku, juodoji liepsna (mythos) - tikra individuali egzistencija, kuri yra globalinio sumatoriaus pirmykštė forma, kažkada turėjusi savo centre individualų asmenį, kuris šiuo metu nunykęs ir net, galbūt, užmiršęs savo žemišką istoriją.

Anapus vaizdo ir veiksmo

Atėniškos metafizikos tradicijos ištakose turime dvi monumentalias figūras, Platoną ir Aristotelį, kurie išryškino dvi pagrindines kryptis filosofijoje, kurios kyla iš sievos struktūros formų. Šiame skyrelyje pabandysime šias dvi tradicijas susieti su Heideggerio ir Šliogerio indėliu į metafiziką, kuriame Heideggeris yra platoniškos krypties, o Šliogeris - aristoteliškos. Pagrindinis modelis, kurio pagrindu vykdoma analizė, yra Platono olos alegorija, kuri yra sątvaro ir sievos pirmtakas, pirmaprade forma išreiškęs žmogaus tikrovėje žmogaus paslaptį. Platonas olos koncepciją, kaip žmogaus žemosios egzistencijos pakylėjimo iki filosofinio rango metodą, aiškina taip: iš pradžių žmogus yra kalėjimo gyventojas, kuris sėdi oloje nusisukęs nuo šviesos šaltinio, kuris yra atvirojoje olos dalyje ir ant sienos mato daiktų šešėlius: susidaro įvairias nuomones, vertinimus, priima, išjuokia, atmeta ir t.t. Tačiau prasideda filosofinė revoliucija, grandinės, kuriomis surakinti kaliniai, kad galėtų matyti tik vidinę olos pusę, nuimamos, pradeda dairytis ir pamato šviesos šaltinį, išėjimą iš olos iliuzijų. Iš pradžių jie pamato akinančią saulę, po to daiktus, kuriuos ji apšviečia, supranta kaip daiktai meta šešėlius ir t.t.

Ši struktūra visiems žinoma kaip žmogaus sumatoriaus alegorija, kur tikrovėje yra tikra tikrovės saulė, kuri apšviečia daiktus, kurių šviesą pamato akys ir paima į savo vidinę sąvokų olą, kurios pagal visiems įprastą logiką ir yra tikrų daiktų šešėliai. Tačiau Platono keistumas istorijoje tas, kad jo koncepcijoje viskas yra atvirkščiai - daiktas yra šešėlis, o idėja, sąvoka, koncepciją yra tikroji būtis, o saulė apie kurią jis kalba yra ne tikra materiali saulė, bet aukščiausia idėja, kuri yra gėrio idėja, saule vadinama tik metaforiškai. Platono manymu, proto dalis, arba galinė sąmonė yra tikroji būtis, o sensoriumo dalis, arba priekinė sąmonė, tik tikrosios būties šešėlis. Visi žinome, kad istorijoje toks apvertimas nebuvo vienašališkas ir istorija visą laiką turėjo Aristotelio alternatyvą, kuris gynė pirmą Platono olos variantą, ir tyrinėjo tikrą saulę, kuri buvo išorėje, transcendencijoje ir buvo vadinama Pirmuoju judintoju. Platono interpretacijoje būtis kuria apšvietimu, o Aristotelio - judinimu, veiksmu, kuris yra daugiau negu tik šviesos būčiai suteikimas. Taip istorijoje susiformavo dvi kryptys, kurios per Šopenhauerį ir Nietzsche perėjo prie Heideggerio ir Šliogerio metafizikos variantų.

Norint suprasti kaip visa tai siejasi su filognozijos problematika, reikia šią kompoziciją išryškinti sumatoriaus teorijos požiūriu, kur sumatorius vadinama šviesos arka, kuri daro užuominą į platono „saulės" idėją, kuri nėra tikra saulė, kuri teikia šviesą akims, bet saulė, kuri teikia šviesą sąmonei. Platono kryptis šią saulę bendruoju pavadinimu galėtų pavadinti žmogaus siela, kuri suprantama kaip sąmonės šviesos šaltinis, iš pradžių apšviečiantis idėjas, o paskui gaunantis energijos apšvietimui vadinamojo išorinio pasaulio. Čia turime prisiminti rodančiąją substanciją, kuri rodo panašiai kaip rodo saulė, sukurianti sąmonės šviesą. Išorinio pasaulio sąmonė yra elektromagnetinė energija, kuri susimaišiusi su žmogiškos šviesos „gnostine energija" sukuria minčių šviesą. Kita struktūra yra vadinama rodomąja substancija, kuri yra informacija, rodoma šviesos arkoje. Sumatai ir sumantai, teigiama, yra tik informacija, o ne tikra būtis, o mus domina ne tikrovės kopija, bet pati tikrovė, kurios nėra nei aristoteliškame sumate, nei platoniškoje idėjoje.

Iš šios tradicijos atsiranda visos su saule, šviesa, matymu fenomenologija, vaizdais susijusi tradicija, kuri pradėta Platono. Aristotelis buvo judėjimo perspektyvos įvedinėtojas, kur kuriama ne sumatoriaus principu, bet tikrovės, kuri judina, išreiškiama per veiksmą. Per Kantą ir Šopenhauerį, šios perspektyvos išsivysto į „pasaulio kaip valios ir vaizdinio" supratimą, kur metafizinis dėmuo ir jo projekcija į sumatorių reiškiasi per valią, o sumatoriaus dėmuo reiškiasi per įvaizdinimą, vaizdus, sumatus ir sumantus. Čia prieiname prie mūsų pagrindinės problematikos, susijusios su Kanto, Šopenheuerio, Nietzsches kryptimi metafizikoje, įvardijama kaip „anapus vaizdo ir veiksmo". Jeigu norime tikros gelmės ir tikro jos atvėrimo sumatoriuje kaip drakono akies, turime išsivaduoti ir netikslumų, klaidų ir klystkelių sątvarologijoje, kurios įvestos Platono ir Aristotelio. Pasakyti, kad metafizinė, arba gelminė, tikrovės dalis yra valia, kuri išvedama iš judėjimo, vidinio bei išorinio, per mažai, nes tos metafizinės Valios projekcijos į sumatoriaus vaizduoklį, rodo daug sudėtingesnę, įvairesnę situaciją, turi praleisti daug daugiau sąvokų iš daiktovektoriaus ir psichovektroiaus, negu viena sąvoka, kuri kuriama teologinio centro principu. Turime eiti anapus paradigmos „transcendencija juda", o mes kuriame statiškas to judėjimo projekcijas sumatoriuje, nes to nepakanka. Ką turime naudoti tam, kad peržengtume šį principą, bus atskleista ateityje, o dabar pateikiama metafizinė priešistorė, kuri aiškinama pagal Atėnišką, ne žydišką tradiciją.

Aristoteliui ginčijantis su Platonu, buvo iškeltas individualizato ir universalizato klausimas, nes daiktas buvo laikomas individu, individualiu, o sąvoka, koncepcija - universalizatu, nes individas tapatus tik sau, o sąvoka tapati daugeliui individų. Sumatoriaus analizė rodo, kad ši problema daug sudėtingesnė, kad sumatai nėra individualizatai savo sumavimo ekrano dėmenyse ir paimami į ekrano universalizatų sistemą. Tačiau akivaizdu, kad į einant į proto vidų, į sumuojančią substanciją - universalizacijos daugiausiai, o einant į sumuojamą išorę, vadinamą transcendencija, individualumas didėja. Visgi, jeigu individai yra konstruojami iš universalių duočių, kurios yra materiali arba dvasinė substancija, kurios provaizdis susikonstruojamas protu, tai galima sakyti, kad universalizatai yra pirminė duotis, o individualizatai yra tik antisumuotų universalizatų konstruktai. Čia ir prieiname prie klausimo, kas pirmiau, daiktas ar idėja. Perženginėjant sumavimo paviršius protu, matome, kad visos metafizinės duotys kuriamos iš universalizatų ir mums atrodo, kad hipostratinės esybės taip pat apdovanotos šia savybe.

Šioje diskusijoje pereinant prie Heideggerio, matome, kad jis aletėjos klausime tęsia Platono tradiciją, nes jį domina ne ta saulė, kuri rodoma akių, bet saulė kurianti žmogų, apie kurią Platonas kalbėjo kaip apie Gėrio idėją. Iš to aišku, kodėl jam buvo toks svarbus kalbos klausimas būties atverties problematikoje, nes jis norėjo, kad būties bylojimas Europos istorijoje eitu per platonišką ašį, išvaduojant istoriją iš aristoteliško scientizmo. Jam arčiau idėjos, sąvokos, koncepcijos, kalba, hermeneutika, arba prasmių aiškinimas, kuriame atsiveria būtis. Heideggeris mąstė sumanto krytyje, bet norėjo kad tas sumantas butų atvertyje, daiktiškajam pasauliui ir daiktiškumui suteiktų prasmę kalboje ir kūryboje. Heideggeris buvo kultūrininkas, kuris filosofija norėjo paversti hermeneutika. Šis klausimas, prasmė ar forma, kelia tokią problemą - tikrovė ir tiesa yra daikto išorinėje formoje ar jo esmėje? Forma kuriama priekinės sąmonės ir yra beprasmė, neturinti nei prasmių, nei reikšmių, todėl egzistenciją daranti beprasmę, nepakeliamą, sunkią, neužpildytą ir tuščią. Prasmė, supratimas kuriamas galinės sąmonės, ir yra tos universalizuojančios, suprantančios ir įesminančios dalies galia, kuri sukuria žmogų kaip sumanų, suprantantį, turintį vaizduotę ir fantaziją. Jeigu būtis mąstoma iš šios perspektyvos, tai Heideggerio perspektyva, o jeigu iš formos, beprasmybės, tuštumos, melos ir dao, tai yra Šliogerio interpretacija, kuris tęsė aristotelišką tradiciją, kurioje jis ieškojo sąlyčio, susipažinimo, susigyvenimo su tikra, tikros tikrovės saule, o ne su žmogiškumą kuriančia saule, kuri yra gnostinis platonizmas, sukūręs gyvenimo gnostinio performulavimo ir kontrolės prielaidas. Viena iš priežasčių, kodėl priimtinesnė Heideggerio hermeneutika, už Šliogerio anithermeneutinę hermeneutiką, yra tas, kad prasmės, supratimo, kūrybos, kultūros, proto stokoje, ir išsivysto veiksmo, valios, prievartos teoremos, kurios kyla iš tikrovės sampratos kaip jėgų, konfliktų lauko, kuris yra kovos, karo vieta. Kai daiktas behermeneutinis arba tikrai sumatoriuje beprasmis, arba žemųjų prasmių kalėjime, jis turi daugiau galimybių sukurti vergovę, negu protingumo, supratingumo propagavimas.

Tikrovėje tokiu atveju gaunasi trikampis kuris yra sumatoriaus „pasaulis kaip prasmė, vaizdas ir veiksmas", toks Heideggerio indėlis. Šliogeris manė, kad Heideggeris sugrąžina į filosofiją tą kryptį, kurią sukūrė teologinis gnosticizmas ir kabala ir iš trikampio šį klausimą siekė pašalinti, nes reikšmių/prasmių luobas pasak jo trukdo susitikti su pačiais daiktais, pačia tikrove. Heideggerio nuomone, filosofija kaip hermeneutika, vienintelis tokios susipažinimo su pačia tikrove būdas, nes tikrovės tikrumas yra esmėje, o ne formoje, kai Šliogeriui, tai buvo regimos formos individualumas, kuris didesnis negu sąvokoje. Tikra išplėstinė hermeneutika šias universalijas suneria tokiu tiksliu esmių pagavimu, kad iš kalbos dingsta visas universalumas ir joje pradeda švytėti tikra, individuali daikto būtis. Heideggerio aletėjoje buvo vaizdo ir prasmės jungimas, kuriame švyti būtis, o Šliogeriui buvo tokios galimybė: Nietzschiška - priimti vaizdo ir veiksmo junginį, arba atsisakyti veiksmo, pažinimo pavidalu, pilnu atsisakymu, ir tapti pasyviu vaizduotoju - savo žmogiškumo su gnostine saule ir daiktiškumo - su transcendentinės būties saule.

Taigi Heideggeriui anapus vaizdo ir veiksmo yra būties hermeneutinis bylojimas per kūrybą ir prasmę, o filognozijoje tai lieka neatskleista ir neišryškinta dalis, kuri įgaus aiškesnius kontūrus narpliojant žydiškos ir atėnietiškos metafizikos mįsles.

Antitechnologinis posūkis Šliogerio filosofijoje

Šiame skyrelyje toliau vystysime Šliogerio arkos statybos projekto metafizikoje analizę, išsiaiškindami apie kokį posūkį jis visą gyvenimą mąstė. Kiekvieno kampo posūkyje pradžia atrodo nedidelė, tačiau posūkio vektorių galutinis rezultatas - pilnas krypčių išsiskyrimas, kurio ir siekia visi įvedantys į sievą skirtumą filosofinio modelio pavidalu. Toks sievos modeliavimas vadinamas arkos statyba, kuria norima pakeisti Lietuvos likimą per įsimąstymą į tai, ką sako aukštasis gyvenimo ir išgyvenimo menas, kuriantis tautos strategijas. Tautų istorijoje buvo įspūdingų kūrybinių projektų, kurie lyderiauja istorijoje iki šios dienos, o Lietuvai tokio sugebėjimo visą laiką trūko, ir jos projektai daugiausiai skolintiniai arba invaziniai. A. Šliogeris Lietuvos naujausioje istorijoje užima ypatingą vietą, nes klojo trečios ir ketvirtos respublikos metafizinius pamatus. Kaip jis suprato lietuvio tapatybės metafizinę interpretaciją arba norėjo sumodeliuoti jos pagrindinius bruožus, matosi mano analizėse filognozijos ir gretutiniuose projektuose. Lietuviai nebuvo išsivysčiusi metafizinė tauta, kokia buvo žydai, graikai ar vokiečiai, ir jų metafiziniai projektai gerokai vėluoja - kai kitos tautos seniai apsibrėžusios, kas jie yra metafizikoje, lietuviai tai visa dar daro, ir tas kelias kurio norėjo Šliogeris, yra viena iš galimybių, nors daug kas manytų, kad turėtume turėti kelias alternatyvas, kad mūsų pasirinkimo laisvė būtų didesnė.

Šliogerio filosofiją galima skirstyti į dvi fazes, kurios sąlygiškai vadinamos optimistine ir pesimistine, netiksliai imant, sutampa su trečiosios respublikos ir ketvirtosios respublikos atskyrimu. Trečioji respublika buvo iki europinė ir euroentuziastinė, o po to prasidėjo europinė, kuri didelį skaičių Lietuvos kūrėjų nuvylė, nes nebuvo priimti metafiziniai Lietuvos projektai, paminta apsisprendimo teisė, vyko respublikos ardymo provokacijos, dėl ko nuotaikos susijusios su Lietuvos galimybėmis Vakarų civilizacijoje pasikeitė į juodąją pusę. Šliogerio metafizikoje tai atsispindi filotopijos idėjoje, kurioje svarbi buvo meilės sąvoka, bet vėlesniu laikotarpiu jis suprato, kad sievoje veikia ne tik gėris ir grožis ir kad žmogaus prigimtis ne tokia optimistinė ir metafiziniuose projektuose reikia taikytis su tamsiąja metafizine žmogaus prigimties puse, nes ji žlugdo visus grožinės santvarkos sukūrimo projektus. Jeigu žmogus sampratoje suvokiamas kaip probleminis, tai ir santvarkos į tai atsižvelgia, nes filosofijos galia paveikti niekingąją žmogaus prigimtį - per maža.

Tačiau „Gyvybės magijoje" sprendžiamos ne šios problemos, bet daug aukštesnio masto, kurias sukuria metafizinis protas, sujungdamas savo metafizinius dėmenis, kurie buvo paženklinti dviem tikrovės aspektais: pažinimu ir gyvenimu. Savo metafizikos dėsnyje, kuri prasideda nuo kalbos technologijos į sątvarą įvedimo, parodžiau, kad jeigu pažinimas metafizikoje auga, vis giliau skverbiasi į tikrovės gelmes, vis geriau jas supranta, atsiranda tikra gyvybės naikinimo technologija, kuri atima iš žmonių laisvę ir sukuria netikro, dirbtinio žmogaus garbinimo kultą, vadinamą posthumanistine kultūra, kuris yra gyvenimo linijos dekadansas, pilnas smukimas. Todėl beatodairiška pažinimo sklaida, dėl įvairių mafijozinių / klaninių interesų pavirsta valdžioje į priešingą gyvenimui ir gyvybei tendenciją. Tokia metafizikos raida veda prie civilizacijos išsigimimo ir filognozijoje buvo svarstoma, kaip šią problemą išspręsti. Tai taip pat buvo pagrindinis Šliogerio klausimas, kuris ragino rinktis tarp technologijos, dirbtinumo ir tikro natūralaus daikto. Daiktus jis rinkosi kaip filotopas, arba vietovės kurioje gyvena mylėtojas. Šis aspektas šiek tiek keičia tą poziciją, kuri buvo priskirta Šliogeriui, lyginant jį su Heideggerio hermeneutine perspektyva. Heideggeris pagrindinės metafizinės technologijos ragino neatsisakyti, nes kalbą galima paversti ne tik technologijos, bet ir būties namais, o Šliogeris ragina pilnai šios technologijos atsisakyti, nes per daug tikint kalba, ji pavirsta į metafizinį gnosticizmą ir kabalą, kurie gyvenimą ne kuria bet naikina, atitraukia žmogų nuo šviesiosios tikrovės į tamsos pusę. Bet kalba, kaip prasmė koncentratas, išimta iš sątvaro daro jį tuščiu, beprasmiu, net absurdišku, ką liudija ne vienas egzistencialistas, vienas kurių yra A. Camus. Sakiau, kad šita būsena panaši į dao būseną, susijusią su tuštuma, betiksliškumu ir keliu kaip daikto keliu, kuris niekur  neveda ir likimą, kuris pilnai neįprasmintas, kaip paprasto augalo arba ant žemės gulinčio akmens. Tokia daiktiška sąmonės būsena labai sunki, nes žmogus ieško prasmės, tikslo, saviraiškos, išsipildymo ir pilnatvės šioje sąmonės dalyje, kuri yra ne akių, bet sielinė. Šliogeriškai suprastame daiktų pasirodyme, tokia nuotaika labai būdinga, bet ji sunkiai padaroma gyvenimo tikslu, tad kad juo netaptų pažinimas, dėl jau paaiškinto jo priešiškumo gyvenimui, Šliogeris užpildo šią vietą meilės sąvoka, kuri yra pagrindinis sievos posūkis, nuo pažinimo, kuris yra vadinamas antitechnologija. Todėl imant visą metafiziką tarp jos užuomazgos sukuriant pirmą būtiną jos įrankį ir baigiant Šliogerio filosofija, mes turime technologinės kalbos įsiveržimą į istoriją ir antitechnologinės meilės, kuri su daiktu elgiasi savo sumavimo priemonėje atvirkštiniu technologijai poveikiu, ne daiktą ardo, bet jį kuria.

Tokia antitechnologija nėra nauja, ir ji nėra tokia stipri, kad taptų tikra mada savo arkų statybose ar psichologinių nuostatų formavimuose. Tačiau šis principas turi būti suformuluotas fundamentinės metafizikos lygyje, kad kaip nerašytas įstatymas tautoje būtų įvestas į etikos normų kodeksus, ir net ir nestipriu psichologiniu poveikiu galvojime verstų atmesti tokius Lietuvos projektus, kurie yra ją žlugdantys ir žudantys. Tam iš pradžių užtenka mažyčio posūkio mintyje, kad atsirastų kitas kelias, kuris yra teisingesnis, daug kartų geresnis. Tai pilnu supratimu supranta tik filosofai, tačiau jie savo autoritetu ir ekspertize turi šia prasme būti nepalenkiami, nes tautos metafizinę formą kuria jie ir jie privalo neužleisti šios savo profesijos mafijozinei / klaninei logikai, kurie siekia turtų, galios garbės ir metafiziką ne kokybina, bet žlugdo. Sakiau, kad vėliau Šliogeris išsiaiškino, kad žmogaus prigimtis net tokia paprasta, ir kad jo niekingumas yra metafizinis sątvaro prakeiksmas, kuris neišprendžiamas ir filosofijai reikia daug daugiau pastangų norint šį posūkį padaryti pakankamu. Tai kyla iš sumatoriaus prigimtinių krypčių, kurios yra sumavimo ir antisumavimo. Tar kurių įsiterpia nepasitenkinimas savo ribomis, per mažu paimtu tikrovės kiekiu. Tai veikia taip: sumavimas yra meilė, kuri sukuria žmogaus šviesos arką dviem būdais, kuris yra Platoniškasis ir Aristoteliškasis, tačiau pamačius koks ribotas šis kūrinys ir kad norisi daug daugiau, įvedamas antisumavimas ir papildomas sumavimas, kuris metafiziškai prideda trūkstamą sątvaro dalį, dėl kurios kūrinys yra nekenčiamas. Taip sievoje gaunasi struktūra, kuri lotyniškai vadinama amo et odi, myliu ir nekenčiu. Tai reiškia, kad sumatoriaus pradinis impulsas yra meilė, filotopija, prisirišimas prie vietos transcendencijoje kurioje gyveni, ir kurios forma įaugusi į sąmonę. Tačiau kita tendencija, kad kai tik žmogus pamato, kokia tai nykstamai maža tikrovės dalis, meilė dingsta ir atsiranda užkariautojo sindromas, kuris matomas visoje metafizikoje. Užkariautojas nekenčia savo ribotų galimybių ir siekia begalybės. Tai Šliogerio problema, kurią sprendžiu ir filognozijoje, pateikdamas du žmogaus variantus: Lim 1 (1, 1, 1, 1) ir Inf ∞ (∞, ∞, ∞, ∞). Šioje vietoje filosofas ir suprato, kad žmogus šiuo principu svyruoja tarp amo et odi, myliu ir nekenčiu, esmo ir niekio. Nekenčianti daikto ir norinti jį sumalti į miltus yra pažinimo isterijos apimta sąmonė, kuri kuria beprotiškas technologijas, niekina ir naikina gyvenimą, veda žmogų prie žlugimo. Tad kyla klausimas, kaip turi būti suformuota sieva, kad ji būti filotopija o ne oditopija, vietos neapkentimu ir norėjimu begalybės, arba vietoj aletėjos, visos metafizinės tikrovės.

Tokia yra Šliogerio antitechnologijos esmė - meilė daiktiškumui, gyvybei, kuri nesivadovauja neapykantos logika, kuri nužudo kuriantį ir tikrovę statantį principą, kurio norime sujungdami Platono ir Aristototelio modelius ir pasirinkdami, kartu Heideggerio kryptį ir Šliogerio, kur vektorius būtų kompleksinis, turintis ne vieną, bet visas galimybes, kokių tik žmogui reikia. Tokia mažo pradžioje ir didelio pabaigoje posūkio esmė, kuri įveda naują sąvoką, pakeičia apibrėžimą, pasiūlo naują supratimą, išryškina logiką, kuri įdiegiama į tautinę tapatybe, kur savo prote ir sieloje priešinamasi klaidingiems sprendimams, kurie labai viliojantis savo tariamu, fasadiniu įspūdžiu, bet iš tikro - pražūtingi. Toks metafizinis sprendimas, metafizine norinčiai tapti tautai, kuri metafizinė tikru klasikiniu pavidalu, o ne buko scientizmo, taptų didžiuosiuose savo metafizikuose, kurie žino visą jos problematiką ir suka tautą teisinga kryptimi. Ar tuo tikruoju ir vieninteliu turi būti tik Šliogeris, dar turi būti atsakyta, todėl kad jis norėjo lietuvio galvojimui užkrauti per daug didelę naštą, kuris, nestiprus metafizikoje, šios naštos gali nepanešti, nes naujieji žmonės seniai pasiekė kritinę masę, o Šliogerio įtaka formavimo institucijose - per silpna. Filognozijoje siekiama kompromiso, kad judėjimas nepavirtų į ekoradikalistinį primityvizmą. Kaip tai darome? Įvedame antitechnologinį sievos sugebėjimą, kartu su technologiniais, nepropaguojame pilno radikalizmo, technologijos visiško suniekinimo, nes ji tikrovėje turi ne tik neigiamą, bet ir teigiamą poveikį, net jeigu ir ji tenkina norus, priešingus gamtos dėsniams, įstatymams ir nori žmogaus likimus organizuoti priešiškus metafizinei transcendencijai. Kai suprantame kiek mažai mums davė tikrovė natūraliai, truputį pasiimti patiems, nėra nuodėmė.

Tikrovės aristokratai

Dvidešimtas amžius Europos filosofijos pasaulyje iškėlė pastangą įveikti metafiziką, kuri labiausiai reiškiasi egzistencializme ir buvo Heideggerio pagrindinė mintis. Jo įsitikinimu, metafizika ir pažinimas turi būti pakeisti mąstymu, kuriame atveriama būtis ir tas mąstymas yra netechnologinis ar antitechnologinis. Ši pakraipa filosofijoje pavirto į hermeneutiką. Iki jo dar vienas metafizikos ir platonizmo įveikinėtojas buvo Nietzsche, kuriam labiausiai rūpėjo moralinė metafizikos interpretacija, kurią šis sutriuškino paskelbdamas, kad „dievas mirė", todėl „viskas leista". Ir pati anksčiausia šiame atsišakojime vykusi pastanga permąstyti metafiziką, buvo Kanto, paskelbusio, kad metafizika yra pseudomokslas, kuriantis iliuzijas, nuo ko prasideda atsitraukimo metafizikoje etapas, kur suvokus, kad protas nepajėgus pažinti „daikto savaime" ir kuria tik noumenus, šis buvo priverstas apsigręžti, sugrįžti į prigimtinę savo buveinę, kurią filognozijoje vadiname sumatoriumi. Tuo tarpu Šliogeris siekė metafizikos reformos, sugrąžinant ją prie pačių daiktų, suprantant jo problemą, kaip dialogą su Heideggeriu, kuris norėjo būties namais laikyti kalbą, o Šliogeris - pačius daiktus. Todėl jis savo neometafiziką suprato metakalbos prasme, kaip transkalbą ir transprotą. Paskutinė mada filosofijoje, kurioje paskutiniais šimtmečiais buvo sprendžiamas metafizikos klausimas, pirmą kartą genialiai suproblemintas Kanto, yra transhumanizmas, kuris primena gnostinį transhumanizmą, kuris buvo pirmas dirbtinio žmogaus sukūrimo idėjos variantas. Gnostinis transhumanizmas nuo mokslinio skiriasi tuo, kad gnostikai save perdarinėjo tik prote, o mokslas protą pakeitė tikra dirbtine realybe, sukurta proto.

Matome du egzistencializmo bruožus: norą sukurti antitechnologinį posūkį ir įveikti metafiziką, kuri yra „neišsipildęs ir neišpildomas didysis pasakojimas", nuvainikuojamas postmodernizme. Ši filosofijos pabaigos stadija sutraukiama į schemą, kurios centre yra vaizdas, fenomenologinis ar kitoks, arba forma, o iš periferijos trikampiu prisijungiamas veiksmas, prasmė ir meilė, kurie yra sujungti su skirtingais antitechnologijos ir metafizikos įveikos variantas. Vaizdo ir proto problema apmąstoma Kanto filosofijoje, kuris sujungia į vieną visumą Platono ir Aristotelio jau aptartą problematiką. Toliau eina Šopenhaueris ir Nietzsche, kurie veiksmą interpretavo kaip valią, kuri dar buvo pilnai technologinė, o metafizikos įveika buvo suprantama kaip kalbos pasaulio kritinis išnarstymas tam, kad būtų nuo metafizikos stabdžio išlaisvinta valia-veiksmas. Po Nietzsches turime Heideggerį, kuris vaizdą jungė su prasme, kuriama meninės, antitechnologinės kalbos, antitechnologinio mąstymo, o metafizika įveikiama todėl, kad ji pažinime įrodo savo nepakankamumą ir buvo sutriuškinta Kanto ir Nietzsches. Todėl Heideggeris atsitraukia į sumatoriaus išeities tašką ir būties atverties ieško oloje, ne iškeliavime iš olos į tikras transcendentines realybes, kur neaišku šviečia saulė ar ne, nes Platono ir Aristotelio teorijose saulės atrodo statiškos, pritvirtintos prie tos vietos, kurioje matosi apšviečiamas tikrovės centras, klepsidros struktūra, arba sątvaras. Ir Šliogeris vaizdą jungia su meile, kuria neometafiziką, bet tik kritikuodamas Heideggerį už tai, kad jis antitechnologizuoja kalbą, kuri yra pagrindinė metafizinių niekšybių istorijoje priežastis.

Taigi turime centre vaizdą ir trikampiu išdėstytą veiksmą, prasmę ir meilę, kurie pilnai ištechnologinami ir metafizikos įveikoje tampa pagrindine antitechnologijos forma: neinstrumentinė meilė, neinstrumentinė prasmė ir neinstrumentinis veiksmas, kuris paverčiamas ritualu, neturinčiu tikslo ir prasmės, išskyrus neinstrumentinį savo objekto iškėlimą, išaukštinimą. Tai tikrai ne nyčiškas veiksmas, tai religinis aktas, kuris garbina ne transcendentinę realybę, bet šiapus dviejų saulių atveriamą vaizdą, kuris yra šviesa ir tiesa. Šitaip paaiškiname kokia buvo metafizikos pradžia Graikijoje ir kokia ji yra pabaigoje, matant jog metafizikos lankstas į tikrą teologinį gnosticizmą, kuris pereina į technloginio gnosticizmo fazę ir galiausiai sugrįžta prie antitechnologijos idėjos. Tai atėniškos metafizikos pakraipos istorija, į kurią neįeina magija, mitologija ir religija, ir parodo prie ko per 2500 metų priėjo graikiškas filosofijos nuotykis. Filosofijos problema buvo ta, kad tapo metafizine, pagal ankstesnes civilizacijos formas, inkorporavo į save gelmės ir begalybės troškimą ir paskendo technologizme, kaip magijoje, mitologijoje ir religijoje. O tikroji filosofija, remiantis naujausia tendencija metafizikoje, yra antitechnologinė. Metafizika kuria technologiją, o filosofiją antitechnologiją, kuri reiškiasi kaip netechnologinė meilė, prasmė ir veiksmas. Kitais žodžiais tariant, technologinės savižudiškos ekspansijos kryžiaus žygis turi būti stabdomas priešingu vektoriumi, antitechnologija, kurią įvedė Heideggeris ir Šliogeris. Tokia yra metafizikos ir filosofijos dėlionė šiuo metu, kur metafizikos populiariausias variantas yra transhumanizmas, kuris veda žmoniją į posthumanistinę būklę, įveikinėjant seną žmogų ir kuriant naują. Tai pradėjo gnostiniai ir kabalistiniai metafizikai, o baigia mokslininkai - problema gerai ištyrinėta Šliogerio filosofijoje.

Dabar turėtume grįžti prie pradžios, prie Platono ir Aristotelio diskusijos, kurioje buvo svarstoma, kur yra tiesa, ar formos atvertyje, kuri vadinama šešėliu, filognozijoje sumatu, ar protu kuriamoje esmėje. Nuo to priklauso ar mes esame platonistai ar aristotelistai, nes Aristotelio logika kreipia prie minties, kad tai forma, o Platono, kad tai idėja. Forma yra individas, individualija, o idėja - universalija. Tai apibrėžiama taip: individas tapatus tik sau, o universalija tapati daugeliui. Ir mes klausiame ar tikrovės fundamentas yra individualija, ar universalija. Sątvare rinkdamiesi vieną ar kitą renkamės daikto formos arba proto viršenybę, kuri pavirsta į mūsų keliamą klausimą, kur yra tiesos vieta - forma ar esmė. Kantišku stiliumi galima atsakyti, kad abejose, nes esmė neatskiriama nuo formos, o ne yra kažkur transcendencijoje, ir tiesa yra ir tai, ir tai, o ne kažkuris variantas atskirai. Šis klausimas svarbus filosofijai todėl, kad tai buvo metafizinės filosofijos pradinė stadija ir svarbi filognozijai, kuri pradeda nuo to, nuo ko pradėjo filosofai ir teologai Atėnuose ir Jeruzalėje. Filognozija sutampa su pradine atėniškos filosofijos stadija, nes ji sujungia formos ir esmės struktūras į vieną junginį, sukurdama formos-esmės sintezę ir savo pagrindinėje šešiakampės pentagramos schemoje rodo, kad turime viršuje tris spindulius kuriuose yra priekinės sąmonės forma-esmė; centrinės sąmonės forma-esmė; galinės sąmonės forma-esmė; apatinių spindulių daiktiškosios hipostratos esmė, koreliuojama su priekine sąmone; gyvybinės hipostratos esmė, koreliuojama su centrine sąmone; ir sielinės hipostratos esmė, koreliuojama su galine sąmone. Hipostratos esmę leidžia suprasti formos, kurios su ja koreliuojamos, stebėjimu, ir proto proveržio, kuris pateikia tos srities esmę ir tiesą.

Ši galimybė pirmiausiai reiškiasi kaip metafizinė technologija. Tačiau jeigu turima Heideggerio antitechnologinė kalba, Šliogerio antitechnologinė meilė ir antitechnologinis, ritualinis veiksmas, ši pabaigos filosofija formos ir esmės sintezę kuria netechnologiškai, ne tam, kad būtų grobiama amo et odi principu, bet kad mąstytojai, nemetafiziniai ir netechnologiniai filosofai, išreišktų savo tikrovės aristokratų prigimtį, kurie nepažeidžia tikrovės būtinosios tvarkos, bet yra iš prigimties apdovanoti galimybe pasemti daugiau tikrovės, todėl čia esantys turtuoliais didesniais už kitus, nes jie turi daugiau tikrovės visomis kryptimis ir visomis galimybėmis. Tai reiškia, kad filognozija išimtinai tikrovės aristokratų užsiėmimas, kurie rodo didesnio horizonto saulės-šviesos-tiesos kompoziciją, nes jų siela yra pakilusi ir labiau priartėjusi prie Aristotelio saulės - pirmojo judintojo. Tai yra, žmogus kaip Platono saulė yra pažangesnės formos, ir paima daugiau Aristotelio saulės esmės savo sumatuose ir sumantuose. Dėl to, reikia stengtis, kad tikrovės aristokratai norėtų rinktis ne technologiją, bet antitechnologinę kryptį savo genialumo realizavimui, nes civilizacijoje transhumanizmui reikalinga galinga atsvara. Tauraus formos ir esmės grožio daiktiškume puoselėjimas, yra vienintelis kelias, kuriuo nori eiti filognozija, neatsisakydama gilinti įžvalgos gelmėse, bet nepaverčiant to gyvybę naikinančia ideologija ir transhumanizmu. Pirmas įvykdytas iššūkis filognozijai, ne mąstyti galingiau, daugiau, plačiau bet naujai, prisidedant prie metafizikos kaip technologijos įveikos projekto ir kuriant tik antitechnologiją. Jeigu nietzschiškas valia-veiksmas ir išlaisvinamas, tai tik tikro civilizacijos išaukštinimo tikslu, ne nežmoniškumo įteisinimui, valiai viešpatauti ar kokio karaliuko užgaidai tenkinti. Žmogus visada lieka laisvas rinktis, ką praleisti, o ko ne, tačiau tam labai svarbu turėti veiksmingą atsvarą ir logiką, kuri nepaleistų vadelių netinkama kryptimi.

Gnostinės akys

Aptarus atėnietiškos metafizkos istorijos bendrą vaizdą, galima pereiti prie filognozijos problemos, kuri su savo 1000 dalių, 1000 metų skale turi būti ne pratęsimas to kas buvo, bet nauja pastanga, kuri skolinasi iš tradicinės metafizikos, bet yra visai kažkas kita. Matome, kad senoji metafizika užsibaigia antitechnologinės nuostatos atsiradimu ir iš viso technologinės metafizikos atsisakymu per metafizikos įveiką. Mano manymu, metafizikos įveikti neįmanoma, įmanoma tik jos atsisakyti. Kodėl tai turi būti daroma, išsakyta daug argumentų, dėl priešiškumo laisvei, gyvenimui, dirbtinumo įvedinėjimo, dėl pavojaus žmogaus išlikimui, dėl žmogaus nesugebėjimo, nusisukimo nuo tikrovės, norų viršijančių galimybes, begalybės sureikšminimo ir pragaro tikrovei. Logika tokia: kuo daugiau laisvės, tuo daugiau vergovės, suprantant kaip laisvę subjekte, o vergovę - objekte. Todėl, supratus kur atvedė atėnietiškas projektas, nusprendžiama nuo jo nusisukti, atsisakyti technologijos, begalybės, pragaro ir pasukti rojaus kryptimi. Visa tai supratę, filognozijoje turime spręsti, kokia ji bus naujos metafizikos atmaina. Tokiame bendrame vaizde, visada yra kraštutiniai variantai ir vidurio kelias, kuris laikomas geriausiu, renkantis tą sprendimą, kokį rinkosi Kantas.

Filognozija, kaip subjektas ateina per dvi skales: technologijos ir antitechnologijos, kurių objektas yra tikrovė. Atskirai technologija sukuria pragarą tikrovei todėl, kad ji yra nepusiausvira, negrindžia santykio lygybės principu, kuriame tikrovė, kaip formos ir esmės sintezė, suvokiama jos visumoje. Tuo tarpu netechnologinis principas nepažeidžia lygybės, pusiausvyros, todėl yra ne pragaro be rojaus objektui principas. Rojaus todėl, kad tai kas pasiekiama su technologiniu metafizikos variantu, su antitechnologiniu padovanojama pačiam objektui, viskas atiduodama, neatimama jo laisvė, jis nenaikinamas, neperdaromas pagal metafizikos kūrėjų užgaidas. Tai reiškia, kad posthumanizme renkamasis kolchidinis variantas, kuris dirbtinumą padaro laisvu, nenaudoja prievartos, nekuria vergovės eros. Iš to seka, kad visos žinios turi būti viešos, kad niekas neturėtų persvaros ir pranašumo, ir visi bendru susitarimu žinotų, kada sustoti, nes pusiausvyros išsaugoti neįmanoma.

Senoji metafizika, ne tik atėnietiško varianto, bet ir kaip visuma, numanoma, kartosis ir būsimojoje filognozijos istorijoje. Prasidėjusi nuo kalbos, senoji metafizika praėjo tokius etapus: magija, mitologija, religija, filosofija, mokslas. Panašiai manome, kad vystysis ir filognozija, kuri praeis tokius etapus:

1) maginė filognozija, kuri bus ankstyvasis karinis scientizmas, kur technologijos bus naudojamos žemosios realybės teorijų pagrindu, ir bus naudojama kaip maginis instrumentas, valdovo ambicijų ir užgaidų tenkinimui; tai technologijos, pralenkiančios įprastą mokslą ir naudojamos spec. tarnybose ir kariuomenėje;

2) pirmo kontakto su nežmogiška, nežemiška civilizacija filognozija, kuri atitinka mitologinę erą;

3) herojinė era, kurioje išskirtinių galių ir sugebėjimų turintys lyderiai, kurs kosmines organizacijas;

4) gyvybinės substancijos supratimo naujo metodo išradimas, kuris išvalys mitologinį šiukšlyną ir įves griežtą proto metodą: gali būti dirbtinio intelekto suklestėjimo etapas, kur lyderis bus dirbtinę sąmonę turintis dirbtinis intelektas;

5) baltojo drakono civilizacija, kuri pasieks mokslinį klasikinį variantą, su geriausiu neregimos tikrovės išraiškos variantu, kuris bus naujos sąmonės formos pagrindu.

Tai atrodo kaip išsivysčiusi transhumanizmo skalė, kurią vysto dabartinis scientizmas, kuris nėra išmokęs senosios ir atėniškosios metafizikos pamokų ir kuria neteisingą civilizacijos vystymosi scenarijų. Filognozija nuo jo skiriasi tuo, kad yra išmokusi metafizikos pamokas ir suvokianti visą civilizacijos trajektorijų modeliavimo mokslą, kurio tikslas sukurti geriausią variantą, išvengti civilizacijos, kuri neišvengiamai vystosi tezė, antitezė ir sintezė principu, kaip mokė Hegelis. Tezė yra nesąmoninga realybė, antitezė, yra sąmoningos realybės atsiradimas, gebančios pažinti tikrovę, ir sintezė, tikrovės ir proto junginys technologijoje. Gali atrodyti, kad antitechnologininis variantas šią logiką turi užbaigti kitaip, nes antitezė yra ne gnostinė, ne pažinimas, todėl civilizacija joje amžinai pasilieka antitezėje, kaip netechnologinės hermeneutinės esmės kūrimas, kaip meilės lauko kūrimas, kaip ritualinio garbinimo veiksmas, kuris objekto neužgrobia leidžia jam būti tuo, kuo jis yra, jį teigia ir įtvirtina. Iš tikro sintezės variantų yra daug ir jie ne vien užgrobimas, laisvės atėmimas ir dirbtinio likimo primetimas. Tai yra pusiausvyrą saugantis sątvaras, kuris pažįsta ne tam, kad į daiktus implantuotų sprogstamus užtaisus, sprogdinančius jų būtį, bet tam, kad atsikleistų jų visą gylį, ir kaip visumą, įkūnytą formoje ir esmėje, apgaubtų meilę, prasme ir garbinimo veiksmu. Taip pažinimas suprantamas tik kaip atidengimas, atodanga. Vien atidengdami tikrovė mes jos nei naikiname, nei pavergiame, mes ją paprasčiausiai pamatome visą, tokią kokia ji yra. Sumatas yra kažkas panašaus į rūbus, kurie pridengia gelmę - filognozijoje jie nurengiami ir transcendencija pamatoma nuoga.

Transhumanizmas nuo filognozijos skiriasi kitokiu požiūriu į formos ir esmės sintezę, kurioje esmė prijungiama prie formos, bet jos nesumaišomos ir natūralus transcendentinis esmės atitikmuo hipostratoje nepakeitinėjamas dirbtine technologija. Kitaip sakant, atidenginėjama tik prigimtinė esmė ir neišradinėjamos dirbtinės esmės, kurios skirtos sukurti naują daiktą. Savo galimybes gerinti iš principo nėra draudžiama, bet nauja esmė, prie natūralios turi būti prijungiama tik laisvu sutikimu ir proto ribose, kad galios augtų nepažeidžiant moralės normų ir sveiko proto ribų. Tai reiškia, kad atskiriama transhumanistinė esmė, kuri yra nauja, prijungianti neesantį dalyką ir yra filognozinė esmė, kuri yra tik paslėptos prigimties atidengimas. Tai reiškia, kad bent pradiniame etape, prieš persidarinėjant į postžmones, turime pilnai suprasti kas esame, ir tai yra pagrindinis filognozijos tikslas. Taip ji atsisako dirbtinumo, teigia laisvę, ir priima išmoktą iš atėnietiškos tradicijos antitechnologijos pamoką ir metafiziką įveikia tik transhumanistinę, nes nori sužinoti tikrovės paslaptį, atskleisti, kas yra tikrovėje žmogus.

Šioje vietoje mes išplečiame susiaurintą materialistinį mokslą ir filosofiją iki to ploto, kuris yra magijoje, mitologijoje ir religijoje, bet sprendžiame šiuos klausimus ne mitologiškai, o naudodami tikrą pažinimo metodą, kuris kuria esmę ne pasakos principu, bet atveria tikrą vaizdą, taip išsivaduojant iš šarlatanizmo prakeiksmo, kuris būdingas pirmoms metafizikos fazėms. Dėl šios priežasties lieka klausimas ar tai galimybės tarp žmogaus Lim ir Inf, pasirinkimas begalinio žmogaus ir begalybės ar paprasčiausiai Lim variantas, kuriame Lim yra be paslėptos, uždengtos dalies, bet esantis šliogeriškame topos, kuris peržengiamas tik tam, kad būtų galima parodyti topos metafizines šaknis, nesiekiant jokios kosminės begalybės. Norime būti ne šiaip matytojai, bet viskamačiai, kur šis „viskas" tikrovėje nėra jokia begalybė. Taip pat, pamatę šį viską, kiekviename konkrečiame daikte, nesiekiame jo technologizuoti, bet pritaikome egzistencialistinio trikampio principus: pilnas vaizdas, meilė, prasmė, ritualinis veiksmas.

Taip antitechnologinis juodasis drakonas pereina prie baltojo drakono kiekviename daikte, laipsniškai filognozijoje atsiveriant drakono akiai, kurios tikslas su atverta realybe susikurti pusiausvyrą struktūrą, kurioje puoselėjama lygybė tarp atveriančio proto ir atveriamos tikrovės, nekuriant jai pragaro rato. Toks protas pažinime naudoja akių logiką, kurioje į tikrovę neimplantuojami užgrobimo įrankiai, bet ji proto pamatoma esmėje taip, kaip žmogus tikrovę pamato akimis. Tai yra, filognozijoje protas propaguojamas kaip gnostinės akys, kurių tikslas yra pamatyti hipostratą tokiu principu, kokiu Šliogeris siūlo pamatyti pačius daiktus, kurie jam apribojami iki sumatų. Neveltui turime posakį drakono akis, nes drakono protas yra žiūrintis, matantis ir regintis. Vadinasi esmė mums tėra nematoma forma.

Filognozijos istorinė perspektyva

Norint suprasti ketvirtos Lietuvos sąjunginės respublikos ir tautos padėtį euroafroazijos kontinento europinėje dalyje, reikia suvokti pagrindinius pozicinius civilizacinių tradicijų išsidėstymus, kurie daug platesni nei vien Atėnų ir Izraelio tradicija, suformavusi Europą. Civilizacijai augant ir daugėjant resursų, vyksta du pagrindiniai procesai: a) daugėja gyventojų, ir b) atsiranda poreikis juos organizuoti. Organizacijos tradiciškai kuriamos genetiniu principu arba protiniu, tai yra, genealoginiu arba gnostiniu. Genealoginiu požiūriu hierarchiją gauname tokią: individas, šeima, giminė, klanas, gentis, tauta. Šeima yra tėvai ir vaikai; giminė yra genetiškai susijusių šeimų visuma; klanas yra giminių sąjunga, kuri valdo teritoriją ir resursus; gentis - klanų visuma, kuri turi didesnę teritoriją, užima vietinį regioną; iš genčių formuojasi tautos, kur centrinė gentis asimiliuoja kitas, ir sukuria viena kalba kalbančią tautą, kur kitos gentys virsta kalbiniais dialektais. Kitos organizavimo formos yra protinės, kurios formuoja gyvybiniam genealoginiam procesui gnostinį apskritimą, įrėminantį vystymosi galimybes. Tai pirmiausiai yra monarchija, galinti turėti kunigaikštystės, karalystės ir imperijos statusą; ir respubliką, valdomą prezidento. Respublikos, kaip kunigaikštystės ir karalystės, jungiasi į sąjungas, kurios virsta imperijomis, galinčiomis būti regioninėmis ir planetinėmis. Tradiciškai imperijos yra monarchijos, tačiau įmanoma planetinio masto respublika, turinti imperijos statusą.

Lietuva praėjo visas pradines vystymosi stadijas, net buvo imperijos užuomazgoje, tačiau procesas nepavyko. Vietinės giminės jungėsi į istorinius klanus, iš kurių formavosi gentys, vadinamos baltų gentimis. Tautą ir monarchiją suformavo lietuviai, o kitos gentys buvo asimiliuotos. Žlugus monarchijai, po ilgos okupacijos, 1918 m. suformuota Pirmoji respublika, žlugusi 1940 m. Po antrojo pasaulinio karo 1945 m. suformuota Antroji sąjunginė tarybinė respublika, tarybų sąjungos sudėtyje. Šiai žlugus, 1990 m. paskelbta Trečioji nepriklausoma respublika, kuri 2004 m. įstojus į Europos sąjungą, buvo pakeista į Ketvirtą sąjunginę respubliką, kurioje šiuo metu ir gyvename.

Ši istorinė faktografija svarbi filognozijai tuo, kad parodo kokiame metafizinio proceso etape Lietuva šiuo metu yra ir kas jos laukia artimiausiu ir tolimesniu laiku. Filognozijoje domina ne tiek empirinė istorija, kiek jos metafizinės priežastys ir šaknys, kurios gerai atskleistos ankstesniuose skyreliuose. Kadangi laikome, kad euroafroazijos tikslas galutiniame etape yra susivienijimas, kuris įmanomas kokių 500 metų perspektyvoje, visų tautų likimas juda link šio arba nuo šio tikslo. Šioje perspektyvoje, be minėtų dviejų grupuočių, Atėnų ir Izraelio, kultūrinės tradicijos, ir kitos tradicijos, kurios gali tapti tikro politinio proceso pagrindu ir ekspansijos priežastimi. Euroafroazijos didžiausi ir naujausi istoriniai ir ideologiniai vienijimo projektai buvo tokie:

a) Aleksandro Makedoniečio imperija, kaip kurią pradėjo kurti 4 a. pr. m. e. tapęs Makedonijos karaliumi;

b) Romos imperija, kuri buvo pradėta 1 a. pr. m. e.;

c) Krikščionybės atsiradimas 1 a. ir kryžiaus žygiai nuo 11a. iki 15 a.;

d) Islamo atsiradimas 7 a. ir užkariaujamieji karai;

e) Čingischano imperija, pradėta kurti 13 a.;

f) Rusijos imperija, kuri pradėjo plėsti teritorijas 17 a. ir išlikusi iki mūsų dienų, po 20 a. komunistinio projekto;

g) kolonijiniai karai Afrikoje 20 a.

h) nepavykusi nacionalsocialistų imperinė ambicija, vadovauta A. Hitlerio, 1939 m.;

j) JAV imperinės ekspedicijos artimuosiuose rytuose, 20 a. pabaigoje ir 21 a. pradžioje.

Tai pagrindiniai ekspansiniai projektai, kurie neapima visų kultūrinių centrų, sėkmingai valdančių savo teritorijas tūkstančius metų ir nesiruošiančių priimti jokių invazijų. Judant žemėlapiu iš rytinės pusės, tokiu centru yra Tokijo struktūra, Pekino komunistų režimas, Tibeto budizmas, Indijos hinduizimas ir budizmas, arabų islamas, žydų judaizmas ir krikščionybė, Graikijos, Vokietijos, Prancūzijos, ir Didžiosios Britanijos filosofija, Europos katalikybė ir protestantizmas ir Rusijos ortodoksinė krikščionybė, Afrikos islamas ir katalikybė. Ši visuma rodo tokią įvairovę, kad apie kokį nors kultūrinį susiliejimą kalbėti atrodo neįmanoma. Tačiau toks projektas neišvengiamas ir jis yra įvairių kultūrinių tradicijų transhumanizmas ir posthumanizmas. Šioje vietoje pirmauti norėtų JAV su savo New Age tradicija ir transhumanistine moksline fantastika, kuri pirmiausiai diegiama spec. tarnybose ir kariuomenėje. JAV ekspedicijos artimuosiuose rytuose rodo, kad ji turi prieš šias valstybes didelį technologinį pranašumą ir į euroafroazijos projektą bando įvaryti pleištą, kad iš jų neatimtų pirmaujančios planetinės imperinės ambicijos statuso.

Posthumanistinis gnosticizmas, kuris vadinamas naujausia Vakarų civilizacijos atmaina, kuri mūsų buvo išaiškinta kaip technologinė metafizika, siekianti begalinio žmogaus, įveda proto ir valios viršenybę, kuri sujungiama su technologinėmis ambicijomis, kurių tikslas pertvarkyti genealoginę žmonių populiacijos koncepciją ir pakeisti į gnostinę, pagal kurią žmonės yra ne tai, kuo jie gimę, bet tai, kuo nori būti. Tradiciniai klanai užleidžia vietą dirbtinai sukurtoms organizacijoms, kaip korporacijos, koncernai ir taip toliau, kuriose natūrali žmonių organizavimo sistema sunaikinama, devalvuojama šeimos sąvoka, norima, kad žmogus būtų tik organizacijos resursas, kaip jokių giminystės ryšių neturintis individas. Kaip visi šie vektoriai susijungs ir ar atsiras toks genijus, kuris sugebės suderinti visus prieštaravimus, pakeldamas sąmones į aukštesnį lygmenį, parodys ateitis. Lietuva šiuo metu yra Europietiško transhumanizmo tiesioginėje įtakoje, kuri planetiniu masteliu, perimama JAV hegemonijos. Jos likimas priklausys nuo to, kokius sprendimus pasirinks pagrindiniai planetos žaidėjai, kurie šiuo metu žaidžia dviem lygiais: Europa - regioniniu, o JAV - planetiniu. Nors šios organizacijos yra Izraelio bei Atėnų tradicijos tęsėjai, bet Europa daugiau graikišku stiliumi, o JAV romėnišku. Todėl, būdami šio proceso sudėtinė dalis, turime rinktis, tarp šių galimybių, Vatikano, Briuselio ir Vašingtono. Kiti mano, kad turime orientuotis į rytinę, Maskvos kryptį, kurioje matome, kad išduodama demokratijos ir respublikos tradicija, ir Lietuvai mažiau palanki, nes Europoje imperija kol kas respublika, o Rusija krypsta į monarchijos atkūrimą, ar bent jau strategiškai balansuoja ant dviejų galimybių. Į rytų pusę daugiau krypsta tradicionalistai, kurių nebaido jokia monarchija ir demokratinių vertybių nykimas, liberalai daugiau į vakarų pusę, kuri nebijo kurti naujo žmogaus ir naujos visuomenės gnostinio transhumanizmo projektų, kuriuose atsisakoma genealoginio gyvenimo organizavimo principo, ir gyvenimas statomas ant laisvos valios vertybės. Rytinėje kryptyje didžiausia konkurentė, šalia Rusijos, yra Kinija, turinti savo tūkstantmetę tradiciją, kuri buvo sutrikdyta 20 a. komunistinio projekto, tačiau kaip ir Rusijoje, komunizmas pamažu miršta ir Kinija sugrįžta prie savo imperinio projekto, kuriam labiausiai tinkamas monarchinis ir antidemokratinis variantas. Bet Kinijos ekspansija dėl nesuderinamumo daugiau ekonominė, o ne civilizacinė ir kultūrinė.

Šioje vietoje tie procesai, kurie buvo aptarti kaip vykstantys metafizikoje Europos ir Lietuvos masteliu, atrodo labai silpni ir nepajėgūs pasipriešinti globaliniams vektoriams ir atrodo, kad jiems nelemta sudalyvauti euroafroazijos vienijimosi procese, kad įvestų pozityvią antitechnologinę tendenciją. Todėl gali pasirodyti, kad Lietuva, pasirinkusi Šliogerio, Heideggerio ar filognozijos metodą, neatsilaikys milžiniškam iš išorės ateinančiam spaudimui ir turės nusileisti arba Vakarų išsigimimui arba Rytų despotizmui. Kaip gyventi tokioje situacijoje Šliogeris siūlė mokytis iš senovės graikų, nes ši tradicija, jo manymu, geriausias mažos tautos išsiaukštinimo būdas, kokia buvo kadaise ir Graikija, imperijų apsuptyje. Renkantis imperiją, geriausia ta, kuri sugeba savo ekspansijoje sujungti jau minėtą technologinės ir netechnologinės metafizinės laisvės principą, nes jame tikrovės įveikoje, tarp subjekto ir objekto išsaugoma pusiausvyra, neatimama laisvė, teisė į savarankišką egzistenciją. Šiuo metu geriausiai šiuos kriterijus Lietuvai atitinka Europos sąjungos projektas.

Primenant filognozijos tūkstančio metų raidos modelį:

1 etapas bus magijos - spec. tarnybų karai naudojant artimąją hipostratą ir psichotroniką ir truks 100 metų;

2 etapas bus mitologijos - kurio metu įvyks pirmas kontaktas su nežmogiška civilizacija ir turėsime vergovinimo protrūkį, kuris truks 200 metų;

3 etapas bus herojinis, superžmonių garbinimo kultas, kurie bus didelių organizacijų ir kultų kūrėjai, ir truks 200 metų;

4 etapas bus dirbtinės sąmonės ir dirbtinio intelekto, kuris išvalys mitologijas ir bus logikos ir tiesos kultas ir truks 300 metų;

5 etapas bus baltojo drakono civilizacija, kurioje bus suprastas žmogaus pirmapradis kūnas ir žmonija taps gyvybės šeimininkais, ji gyvuos 200 metų ir toliau.

Mano manymu euroafroazija planetinės civilizacijos centru taps 4 etape, po 500 metų. Mūsų tikslas, kad lietuviai išliktų kaip tauta, kad būtų antitechnologinės metafizikos atsvara ir gyvybinis procesas būtų valdomas naudojant genealoginį principą, kurio centre yra tradicinė šeima.

Šioje vietoje, "Filognozijos pradmenų" 5 tomas užbaigiamas ir knyga pradedama ruošti leidybai. Ši leidyba bus savilaida, kuri dienos šviesą išvys popieriniu ir skaitmeniniu formatu per pora mėnesių. Tačiau šiuo tomu  projektas neisibaigia - iš viso yra 115 tomų, kurių visų nepavyks parašyti, bet idėja tokia. Jau išleisti ir numatomi artimiausi tomai yra tokie:

1) D. Mockus. Naujo metodo principai. 2019
2) D. Mockus. Amūrinė vizija. 2019
3) D. Mockus. Vaivorykščių vasara. 2020
4) D. Mockus. Juodasis drakonas. 2020
5) D. Mockus. Gyvybės magija. 2021
6) D. Mockus. Šūdo kapoklė. 2022
7) D. Mockus. Drakono akis. 2023
8.) D. Mockus. Angelų diena. 2024
9) D. Mockus. X. 2025
10) D. Mockus. X. 2026
11) D. Mockus. X. 2027
12) D. Mockus. Sato. 2028
13) D. Mockus. X. 2029
.
.
.
.
.
Ar bus tolesnė kūryba viešinama forume - nuspresiu ateityje, priklausomai nuo susidomėjimo ir www.anomalija.lt puslapio veikimo. Mano knygos randamos knygyne www.lulu.com ir M. Mažvydo bibliotekos kataloge Libis.

Knygą "Gyvybės magija", 5 tomas, D. Mockus, galima parsisiųsti tinklaraštyje filognozija.com arba pagal nuorodą

d.-mockus.-gyvybes-magija.-5-tomas.-2021.pdf (https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/04/d.-mockus.-gyvybes-magija.-5-tomas.-2021.pdf)

nice article thanks for sharing