Anomalija.lt

Šioje temoje publikuojami straipsniai yra knygos skyreliai, todėl apsaugoti autorinių teisių įstatymų, © Darius Mockus, 2020.

Aukštuomenė pagal sievos teoriją

Sievos teorijos pamatas yra paklotas „Filognozijos pradmenyse", ypač ketvirtame tome, o ši knyga yra pagilintas ir išplėstas teorijos variantas, reikalingas sėkmingam atskleidimo įsisavinimui. Pagrindinis metodinis įrankis yra „burės" koordinačių sistema, kurioje modeliuojama sumatoriaus struktūra. „Filognozijos pradmenyse" pateiktas nepilnas variantas, o „Sievos teorijoje" bus išdėstyta pilna, užbaigta sistema. Išplėtimas daromas prie 5 pagrindinių sievos krypčių pridedant dar dvi, kurios yra gnostinis implantas ir tulpa. Sieva susideda iš plotinių sumatų ir sumantų, kurie yra A - asmens centras, B - protas, C - jausmai ir būsenos, D pasaulio objektai, E - kūno homunkulo pojūčiai, F - gnostiniai implantai ir T - tulpos. Visos šios kryptys yra sumatų ir sumantų sistema, sudaranti daugtūrį, kurio elementai sujungiami stieliais.

Šio įžanginio skyrelio pagrindinės temos yra laisvos asmenybės koncepcija, kuri yra sątvarologijos ir filognozijos pagrindas. Pradėkime nuo asmens teorijos, kurio sumatų-sumantų visuma žymima A raide ir sudaro suvokimo, supratimo ir egzistencijos centrą, esantį maždaug galvos srityje, už akių. Jis yra sudėtinė sistema, kuri sudaryta iš įvairių tapatybių komplekso, sukuriančio dvinarę konstrukciją, su viena dalimi - išoriniame pasaulyje, o kita - vidiniame. Išoriniame pasaulyje žmogų formuoja vaidmenys, kuriuos jis prisiima tikrovėje ir visuomenėje ir šie įspaudžia, laikui bėgant, tvarias tapatybines struktūras, kurios yra asmenybės pagrindas. Tapatybės struktūros yra ir formuojamos auklėjimu arba gyvenimo, ir užkoduotos genetiškai. Pavyzdžiui, lyties tapatybė daugiau lemiama genetikos, tačiau nemažą įtaką turi ir socialinis įspaudas, priklausantis nuo to, kokios gyvenime socialinių vaidmenų preferencijos.

Vaidmenys arba genai įtaką daro per stielius, kurie turi 6 variantus, kaip parodyta paveikslėlyje

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Sieva/asmuo.jpg)

Pirmas stielis, formuojantis asmens kompleksą yra D kryptyje, kurioje yra pasaulis, tikrovė, visuomenė, kurioje asmuo gyvena ir turi vaidinti įvairius vaidmenis, pradedant nuo šeimos, darbo, baigiant politika, visuomenine veikla ir pan. Ši kryptis yra bene svarbiausia ir turi didžiausią įtaką žmogui, nes čia ir profesinė tapatybė, politinė tapatybė, socialinė tapatybė. Antra kryptis yra kūnas, kūno programos, kūniški poreikiai, kurie lemia lytinę tapatybę, „estetinę" tapatybę ir kt. Kūnas gali būti vyro ir moters, gražus ir negražus, stiprus ir silpnas, sveikas ir ligotas ir visa tai daro svarbų imprintą į žmogaus centrą, kuris suvokiamas kaip savo Aš. Trečia kryptis, arba stielis, yra protas, proto funkcijos, į kurį įeina ir sugebėjimai, įgūdžiai, atmintis, vaizduotė. B projekcija į A svarbi tuo, kad nuo proto įvertinimo priklauso tai, kokius vaidmenis žmogus gauna gyvenime, formuojančius jo pamatines asmens struktūras. Ketvirta kryptis yra emocijos, jausmai ir būsenos, kurios taip pat didele dalimi įgimtos, ir nuo jų priklauso žmogaus charakterio ekspresyvumas, energija, dinamika ir kiti dalykai. Tačiau C neturi didelės įtakos vaidmenims ir daugiau yra psichikos gerovės arba problemų šaltis, jeigu charakteris ūmus, nevaldomas, agresyvus ir apskritai atstumiantis. Penktas stielis ateina iš transcendencijos ir yra žmogaus asmens santykio su anapusiniu pasauliu matas. Penktas stielis glaudžiai susijęs su trečiu, proto, stieliumi, nes santykis su transcendencija formuojamas iš šaltinių, skaitant knygas, grožintis menu ir t.t. Tiesioginė sąveika dažnai neturima, ir žmogus sąveikauja su anapusybe per kūrybinius tarpininkus, suprantamus protu. Pagal šį stielį asmuo gali būti religingas arba skeptikas, nenorintis susaistyti savo asmenybes su jokia transcendencijos versija ir gyvenantis tik sumavimo paviršių kokybinėse estezėse, arba kitaip - fenomenologijoje. Ir paskutinis, šeštas stielis yra tulpų stielis, kuris praktikuojamas „tulpomantų", susijusių su okultizmo ir magijos subkultūra.

Taigi A yra centras, į kurį suteka visi kiti daugtūrio elementai ir žymimas vardine tapatybe - vardu bei giminės tapatybe - pavarde. Žiūrint iš išorės, į fasadinį kūno sumatą, ši sritis yra maždaug akių lygyje ir galvos tūrio šlėkų sistemose, kur išskleidžiami asmens sumatai ir sumantai. Sątvarologijoje visas modelis statomas ant šio konstrukto, nes visi žmonės laikomi asmenybėmis, kurios susijusios per stielius A1-D12-A2 daugtūryje. Kaip matome D12 yra sąveikos centrinis taškas, kurio galinės ribos yra A1 ir A2 . Baltojo drakono civilizacijoje ši stielio konstrukcija yra pagrindinė ir apibūdinama kaip laisvų asmenybių sąveika. Ne kartą minėjau, kad filognozija kuria libertarinę sątvarologiją, kur kiekviena asmenybė turi pamatines neatimamas teises, kurios yra A - a) gyvybė, b) laisvė, c) nuosavybė, d) orumas, e) laimė. Šioje vietoje kiekvienas A yra lygus ir yra išvardintų fundamentalių teisių subjektai. Priešingas A1-D12-A2 variantas yra vergovė, nelaisvė, kur A1 vienas yra A2 asmens šeimininkas arba ponas, kuris turi žmogaus savininko statusą. Konstitucinėje santvarkoje toks principas uždraustas visose valstybėse, tačiau de facto daug kur yra tikrovės duotybė. Tokios vergovės variantų gali būti ne vienas - teisinė priklausomybė, psichologinė priklausomybė, fizinė priklausomybė, finansinė priklausomybė, ekonominė priklausomybė, ideologinė priklausomybė.

Kadangi filognozijoje kiekvienas asmuo laikomas autonomiška egzistencija, jis turi teisę reikalauti šalinti visas nelaisvės formas ir taikiomis priemonėmis kovoti už savo tikslus. Pagrindinis libertarizmo krypties stielis yra A-D, tai yra, žmogaus sąveika su tikrove, tačiau svarbūs ir kiti stieliai, kurie yra to, kas yra žmogus savo viduje, galvos homunkulo srityje, pagrindas. A-B - idėjų sklaida ir kūryba, laisvas mąstymas, A-E nevaržomas seksualinis gyvenimas, A-C laimės siekimas. Visos politinės ideologijos, kurios nepripažįsta šio filognozijos principo kuria žmogaus sampratą ir pagal ją - santvarką taip, lyg žmogus būtų kokio nors vergvaldžio arba politinės- ekonominės grupuotės nuosavybė. Kita vertus, žmogus, siekiantis dvasinių aukštumų ir norintis dalyvauti filognozijos projekte, turi turėti išvystytą A-F struktūrą ir sugebėti kurti anapusinės ir šiapusinės tikrovės reprezentacines struktūras, arba kitaip - teorijas, kuriomis būtų galima atskleisti tiesą ir plėsti veiklos mastą. Šioje vietoje laisvės-nelaisvės klausimas nekuriamas - ar žmogus laisvas nuo savęs - nes filognozijoje ir sątvarologijoje metafizinis libertarizmas nukeliamas į antrą planą ir grindžiamas situacija intersubjektyviajame stielyje A1-D12-A2. Laisvės principas jame laikomas normalia situacija, o įvairių formų nelaisvė ir asmens teises pažeidžianti priklausomybė rodo socialinį sutrikimą bendruomenėje. Ateityje bus galima paanalizuoti, kaip tokie sutrikimai kyla, kokios santykio pažeidimo ideologijos naudojamos ir t.t. Apie tai šiek tiek kalbėta antrame „Filognozijos pradmenų" tome, kur buvo pristatyta filognozijos etikos sistema, paremta pusiausvyra tarp asmenų, o šustrinė įžambinė demaskuojama kaip psichikos sutrikimas, šizofrenija, paremta iliuzija savo paties atžvilgiu.

„Baltąjį drakoną" privaloma suprasti taip, kaip aprašyta - šiame civilizacijos modelyje nėra jokio elitizmo, nepagarbos arba paniekos žmogui, nes šios civilizacijos tikslas yra humanistinis gyvybinio proceso organizavimas, atitinkantis aukštus etinius reikalavimus. Akivaizdu, kad baltasis drakonas pirmiausiai formuojamas stielyje A-F, tačiau nemažiau svarbūs ir kiti, reikalingi išsivysčiusios ir pažangios asmenybės susiformavimui, kuri yra intersubjektyvios sąveikos pagrindas. Pasaulyje įmanomi įvairūs šios pusiausvyros sutrikimai dėl nevienodos žmonių padėties tikrovėje ir visuomenėje, tačiau bazinis principas turi būti visakrypčio gėrio, kuriame nė vienas žmogus nėra laikomas tuščia vieta, neturinčia jokių teisių. Technologinėje civilizacijoje pavojingiausia yra technologinė įžambinė kur A-FDF, aristokratinis subjektas, kitą žmogų, laiko tik beverčiu tikrovės sumatu, kuris įstatomas į technologinių projekcijų F kalėjimą ir pavergiamas pilnu pavergimu. Tokia valdžios ateities projekcija, kurioje didžioji dalis žmonijos suvokiama tokioje technologinėje vergovėje, labai pavojinga ir prieš šį projektą filognozija kovos visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis. Baltojo drakono civilizacijos sistemoje ši sąveika turėtų atrodyti kaip FA1F-FA2F, kur technologijos naudojamos ne pavergimui, bet galimybių išplėtimui ir pagilintai sąveikai bei komunikacijai, pavyzdžiui, pasitelkiant telepatiją, hipostratinį regėjimą, tačiau žmogaus nežudant, jo neniekinant.

Vardinė asmens tapatybės dalis neturi būti niekinama, nes šiuolaikinė bendruomenė, atitinkanti aukštos kultūros ir civilizacijos reikalavimus, gali būti pastatyta tik tokiu principu. Tai ne B, ne ED ir t.t. Šio centro nepripažįstant, neįmanoma būti aukštuomene.

Tentyvo reikšmė

Pateikę asmenybės teorijos sątvarologijoje pagrindus, galime pereiti prie pažinimo problemos, kuri filognozijoje viena iš svarbesnių. Kadangi ji yra „pažinimo meilė", filognozijoje tikrovės aiškinimo teorijų kūrimas - svarbiausias klausimas. Tikrovę aiškinančios teorijos praėjo vystymosi etapus, kurių pagrindiniai yra šios knygos skyrių sudarymo principas. Pagal tai, koks pasiektas etapas, sątvaras atitinka tam tikro lygio kriterijus, kurie lemia sievos kokybę. Sievos gali būti žemo išsivystymo, vidutinio arba labai aukšto, priklausomai nuo to, koks tiesos procentas žinomas, koks yra sievos veiklos mastas tikrovėje ir koks būtinybės apsiriboti supratimas. Sievos yra „tiesiagalvės" ir „kreivagalvės" pagal tai, ar renkasi savo veiklos mastą riboti, ar nepripažįsta sau jokių ribų - nei tikrovėje, nei žmoguje. Filognozija sątvarologijoje propaguoja tiesiagalvę sievos teorija, suprantančią etinio apsiribojimo būtinybę, be kurio civilizacija neturi galimybių išvengti technologinės katastrofos.

Sątvaro realinas skirstomas į tris svarbiausius segmentus, kurie apima pagrindines sievos kryptis, išvardintas ankstesniame skyrelyje. Tie segmentai apima priekinę, galinę ir sintezės dalį ir yra, atitinkamai, reiforma, arba fizinis, daiktiškasis pasaulis, esantis objektyviojoje kryptyje, mūsų vadinamojoje D stieliu; psichoforma, arba vidinis, psichinis pasaulis, esantis subjektyviojoje kryptyje, valdomas A-B, A-C, A-D stieliais; ir ligvoforma, kuri įsišaknijusi subjektyviojoje dalyje, bet pagal savo turinį esanti ir psichinėje, ir daiktinėje kryptyje, užgrobiamoje su F stieliumi. Lingvoforma susijusi su B struktūra, vadinama kognityviumu ir yra pagrindinė minčių forma, naudojama gnostiniuose implantuose. Kalba sątvare įdomi tuo, kad ji judri, dinamiška, atsiskirianti nuo savo pagrindinio substrato ir laisvai judanti po visą suvokimo erdvę tiek vidinėje, tiek išorinėje kryptyje. Maža to, kalba ne tik apima visą šviesos arką, bet gali išeiti už jos ribų, į išorę ir įsibrauti į kito žmogaus vidinę erdvę. Todėl lingvoforma yra tas tiltas, kuris sieja protus intersubjektyviu ryšiu, kuria vietinėje teritorijoje ta pačia kalba kalbančių sąmonių bendruomenę.

Kalba iš esmės buvo primoji technologija, kurios pagalba buvo formuojamos šviesos arkos, įvedamas tam tikras mąstymo režimas civilizacijoje, lėmęs gyvenimo lygį ir išsivystymą. Jos technologijos apima visas pradines stadijas, pradedant magija ir baigiant filosofija. Ši technologija yra psichologinė, todėl ji yra politinis įrankis, reikalingas kurti ir organizuoti socialines formas. Tačiau norint valdyti reiformą, reikia į šią terpę įvesti papildomą komponentą, kuris yra tiesa - ne tik paviršiaus, bet ir gelmės. Pradėjus suvokti kokia yra tikrovės gelmės sandara, atsirado mokslinė civilizacija, kuriai pradžią davė filosofų pastangos suvokti realybės visumos paslaptį. Gelmė buvo atverta magijoje, mitologijoje ir religijoje, tačiau jos logos buvo atsilikęs gnostinis implantas, neatitinkantis hipostratinės realybės tikros formos. Tam, kad išmoktų savo šviesos arkoje šią gelminę sritį mąstyti nauja forma, filosofai turėjo peržengti kalbos technologijos galimybes į pažangesnį jos variantą, kuris pažangesnis ne tiek poveikiu emocijoms ir jausmams, kiek savo efektyvumu.

Norint suprasti kaip ši nauja sritis atsirado, reikia prisiminti „burės" brėžinį ir išskirti jame objektyviąją ir subjektyviąją dalį. Priekinė dalis yra objektyvioji, o galinė - subjektyvioji. Pagrindiniai objektyviosios dalies rodančiosios substancijos dėmenys yra erdvė ir laikas, kurie subjektyviojoje dalyje turi veidrodinius atspindžius, vadinamus tentyvu ir tenkme. Pagrindinei šio skyrelio minčiai suprasti svarbiausia suvokti, kas yra žymima naujadaru „tentyvas". Jis priklauso tokiai sinonimų grupei kaip kontinuumas, tęsmas ir yra tam tikra sritis prote, kuri yra modeliavimo sugebėjimas, turintis savo objektu lankstomą, minkomą kontinuumą, dar kitaip apibūdinamą kaip laksatas. Šis proto objektas, kaip geometrinė minties forma, vadinama tentyvu, kuris yra teorinė erdvės abstrakcija, paimta iš priekinės sąmonės arba susieta su ja. Tentyvas yra pagrindinis teorinio pažinimo įrankis, kuris naudojamas visuose šiuolaikiniuose gnostiniuose implantuose ir yra daug toliau pažengęs už įprastinę natūralią kalbą. Tentyvas yra toks darinys, kuris prote turi sumavimo ir antisumavimo sugebėjimus ir sugeba su šiuo dariniu susieti ženklų sistemą, tradiciškai vadinamą matematika. Žinoma šis sugebėjimas - kurti tikrovės modelius - naudingas ne vien moksle. Jis svarbus kūryboje, mene, pažinime.

Sujungus tentyvo valdymo galimybes su tikrovės struktūrų atspindėjimu, kuriame, istorijos eigoje, tiesos procentas darėsi vis didesnis, plėtėsi veiklos mastas, tobulėjo technologijos - žmogus darėsi vis galingesnis, o tuo pačiu ir pavojingesnis aplinkai bei sau. Sakiau, kad baltojo drakono civilizacija didžiausia dalimi priklauso nuo transcendencijos pažinimo laipsnio, kuris matosi iš gnostinių implantų į kauzalinį sumato darinį efektyvumo. Atrodytų, kad dėl šios priežasties naujos tentyvo „technologijos" prote - svarbiausia sievos teorijos kryptis. Tačiau reikia suprasti, kad šis klausimas yra pragmatinis klausimas, kuris apsiriboja tiesos-veiklos masto perspektyva. O civilizacijai tai tik bazinis principas, kuris didina galimybes, bet neturi pagrindinės formuojančiosios galios, įpavidalinančios sąmonę, išsivysčiusią iki dieviškos pakopos. Sievų teorija daug platesnė ir neapsiriboja instrumentinėmis dalimis prote - apima visas kūrybos ir meno formas, kurios taip pat yra „kokybės" požymis.

Į šį klausimą pasižiūrėjus iš istorinės perspektyvos turime tokius sievos vystymosi etapus: a) ikikalbinis, arba gyvūninis; b) kalbinis, arba kultūrinis; ir c) matematinis, arba mokslinis. Šiuo metu visi šie etapai egzistuoja vienoje sąmonėje, kurie žymi tris galimas sievos formas žmogaus vidinėje erdvėje. Žinoma veiksmingiausias yra vidurinis variantas, o aukštesnis tėra profesinio išsilavinimo požymis. Ugdymo programose užsiimama charakterio, civilizuoto bendravimo ir kritinio mokslinio proto formavimu, kurie privalomi išgyvenimui III kategorijos civilizacijoje, kuri pasiekusi „aukštųjų" technologijų lygį, privalomą kiekvienam.

Tentyvinė civilizacija formuojasi B-D-F stielyje, kuris hipostratų aprašymui naudoja formules, kaip šiuolaikinį logos variantą ir savo dėmenų rinkinyje nepripažįsta jokių subjektyvistinių ir personalistinių šios realybės galimybių. Tai griauna ankstesnių išsivystymo pakopų įsivaizdavimus, ir mitologiją bei religiją daro atgyvena. Šiek tiek kitaip yra su magija, kurios teorijos artimesnės mokslui, nes turi savybių susijusių su struktūrinimu, schemtizavimu ir maginių formulių naudojimu. Maginį ritualą galima laikyti technologijos provaizdžiu, kuris yra tam tikros procedūros ar veiksmų schemos naudojimas, norimam rezultatui gauti. Magijos formulė yra sigilas, kaip geometrinio simetrono, atitinkančio hipostratos struktūrą, atmaina.

Akivaizdu, kad baltojo drakono civilizacijai - toks principas nebus pakankamas, tačiau tai būtinas etapas, kurį reikės išvystyti iki maksimumo. Šioje vietoje išryškėja pasirinkimo būtinybė - ant kurio centro turi būti statoma žmogaus teorija. Prieš tai rodytame principe tuo centru buvo asmenybės centras ir pagrindinis šio centro formavimosi modelis. Šiame skyrelyje pateikiau išcentruotą variantą, kuris statomas ant B stielio, kuriuo yra kognityvinis žmogaus sugebėjimas. Jeigu civilizacija statoma ant šio centro - tai yra B-civilizacija, arba mokslinė civilizacija, paremta B-centru. Ankstesniame skyrelyje pateikiau A-civilizacijos variantą, kur visuomenė yra A-centruota. Yra ir kiti variantai, kurių čia neaptariau, kaip E-civilizacija, paremta kūno sureikšminimu, hedonizmu; D-civilizacija - kaip daiktiškojo pasaulio išaukštinimas, gamtos grožio ir natūralios tvarkos propagavimas ir t.t. Norėtųsi turėti civilizaciją, kuri apimtų viską, tačiau bet kokiu atveju dominuoja koks nors vienas principas, kuris laikomas svarbiausiu ir reikšmingiausiu, suteikiančiu didžiausią galią.

Savo filognozijos variante pasirinkau teoriją grįsti objektyviąja kryptimi, kuri apibūdinama kaip gyvybinis procesas, REH-SI. Tą darė ir A. Šliogeris, raginęs sugrįžti prie pačių daiktų, kuriuos jis įvardijo kaip Esmo stichiją. Tačiau atsisakant radikalizmo ir integruojant į bazinį modelį, visas kitas galimybes, laikant kad visi sievos stieliai, jeigu tinkami įpavidalinti ir suformuoti, turi perspektyvos teisę. Biosferos degradavimas, žinoma, sukeltas dėl proto, mokslo ir technologijų, bet tik todėl, kad jie nėra tinkamai suformuoti, nėra pakankamas moralinės sąmonės išsivystymas. Tačiau šiuos klausimus ištaisius, problemas galima išspręsti be proto amputavimo, kaip siūlė A. Šliogeris.

REH-SI

Užbaigdami horizontalią sievos ašį, turime aptarti sumato, žymimo B-D (A, S, Z, U, K), teoriją filognozijos metodu. Pradėkime nuo junginio B-D, kuris yra sievos dalis, žyminti protą ir juslinį suvokimą. Tuo atveju, jeigu objektas, vadinamas sumatu, tik stebimas nenaudojant proto, funkcijos pozicijoje turime D, kuri rodo, kad sumatas matomas grynu, nemąstančiu suvokimu arba prie jo neklijuojamos jokios mintys - nėra sumanto. Tuo atveju, kai turime B, sumatas sujungiamas su kognityviniu laksatu, projektuojamu į Z struktūrą, kuri mano ankstesniuose atskleidimuose, kitose knygose, vadinama dzeta struktūra. B-Z gali būti bet kas - atsiminimai, supratimai, teorijos, planai ir t.t.

Susipažinę su mano teorijomis, turėtų prisiminti, kas yra dzeta struktūra, todėl čia pateiksiu tik likusių funkcijos narių reikšmes. K yra kauzalinis kūnas, kuris yra anapusinėje hipostratoje, anapus sumavimo proceso. Šis kūnas yra tikras holoplastinis esinys, kurio suvokime dalyvauja tik nedidelis procentas, todėl reikalingas nematomos dalies atskleidimas protu. Pasiekę lygybę Z = K, turime galutinį rezultatą, pagrindinę filognozijos siekiamybę. Tačiau tam turi būti išvystyta hipostratikos teorija, kuri suvokia kokia yra tikrovės esmė ir prigimtis, kaip sprendžiamas paslapties atskleidimo klausimas. Su U nariu viskas šiek tiek paprasčiau, nes šis narys suprantamas pagal savo sievos struktūrą, darant daugiau ar mažiau tikslią projekciją B-U, iš savo surinktų duomenų apie žmogų ar kitą būtybę. S yra semantinis kūnas, tas masyvinis darinys, kuris suvokiamas ne regos juslėmis, bet taktilika arba vidiniu jausmu, jeigu taikomas savo atžvilgiu. S dalį suvokti taip pat geriausia pagal save, jeigu objektas tos pačios rūšies, arba pasitelkus kognityvinę vaizduotę. Ir paskutinis yra A narys, žymintis akių kūną, arba tą apvalkalą, kuris sukuriamas regos ir yra pagrindinis D pavidalas, tai yra, D-A.

Jeigu sumuojamas ne gyvas objektas, U struktūra išsiima  ir turime B-D (A, S, Z, K), kuris gali turėti du variantus: B-D ir D. Pažįstant negyvus objektus, B-Z yra pagrindinis stielis, kuris formuojamas kognityvinio kontinuumo, vadinamo tentyvu. Tentyvas iš pradžių antisumuojamas, sukuriant matematikos struktūrų erdvę, tada ta erdvė, imituojant kauzalinio kūno geometrinį simetroną, projektuojama į Z. Rezultatas gaunamas kai pasiekiama lygybė B = Z = K. Sujungus šią lygybę su procentais, gaunasi: a) pradiniame taške B 5 proc. = Z 5 proc. = K 100 proc.; b) galutiniame taške B 100 proc. = Z 100 proc. = K 100 proc. Tai pagrindinis filognozijos modelis, kuris naudojamas vystant žinojimo sistemą, vedančią prie baltojo drakono civilizacijos.

Kadangi filognozijoje ezoterikos ir magijos teorijos taip pat laikomos legaliu tyrimų objektu, šias funkcijas turime išplėsti ir tokioms sritims. Turime variantus, kai fasadinė objekto struktūra nesumuojama ir funkcijoje nėra D komponento, kurį pakeičiame X. Gauname tokią funkciją: X (S, Z, U, K). Matome, kad kadangi nėra D-A dalies, dingsta keli nariai ir lieka tik tie, kurie reikalingi aprašyti nematomą objektą. Jeigu nematomas objektas neturi sumatoriaus, išimamas U narys ir gaunama funkcija X (S, Z, K). Šie transcenderiai, kadangi neišimti visi fasadiniai suvokimai, visgi suvokiami per S „regėjimą", t. y., taktiliką, o tikrovėje nesuvokiamumą galima dar labiau pagilinti, gaunant absoliutų transcenderį, kuris turi tik kauzalinį kūną ir kažkokią teoriją savo atžvilgiu. X (Z, K); ir jeigu nėra teorijos X (K). Kaip buvo sakyta, filognozija yra gelmininkų teorija, todėl tokie objektai - taip pat svarbūs realybės tyrinėjimuose, kurių rezultatas yra tikras žinojimas, tikras mokslas.

Magijoje ir ezoterikoje dažnai kalbama apie nematomą hipostratinį poveikį, kuris jaučiamas pagal būsenos pablogėjimą ir įvairius netiesioginius simptomus. Funkcijoje tai būtų galima pavaizduoti - sielą žymint PSI, o kūną FI - taip: X (PSI ← Z, K) arba X (FI ← Z, K). Tuomet X pavirsta į neapibrėžtą pojūtį, būseną, įvairius simptomus, rodančius nematomą priežastį. Priežastys gali būti įvairios ir jos turi būti nustatomos tikru nustatymu, o ne išgalvojamos. Todėl pirmiausiai tiriamos įprastinės versijos, žiūrima kokie pažeidimai atrandami diagnostikos prietaisais. Tačiau net jeigu yra „natūrali" priežastis, neaišku kokia tikrovėje yra „priežasties priežastis", nes pažeidimas gali būti sukeltas nematomos jėgos. Be abejo, žinomas nematomas jėgas turime identifikuoti teisingai, kaip bakterijos ir virusai, grybeliai, sporos, nematoma radiacija, cheminės priemonės, kaip antai, haliucinogenai, miego dujos, žudymo dujos ir pan. Tačiau daroma prielaida, kad be šių pasitaiko ir atvejų X (PSI ← Z, U, K). Visas okultizmas yra paremtas teorija, kad šis pasaulis egzistuoja, nors mokslo neįrodyta, ir jo tikslas - užmegzti su juo ryšius. Kokiu principu tai „įvyksta" ir „neįvyksta" - iš mano įrodymų akivaizdu. Kadangi yra sukurta psichotroninė technologija ir telepatija, šiuo pasauliu galima apsimetinėti su techninėmis priemonėmis. Todėl transcenderiai yra ne tikri - tai žmonės, kurie turi „humoro jausmą", kuriems patinka krušti protą.

Maksimalus tiriamas sumatas yra žemė, kurią taip pat galima analizuoti šiose struktūrose. Funkcija galėtų būti tokia, ypač panpsichistinėse Gajos teorijose: B-Ž-X (PSI, FI ← A, S, Z, U, K). B-Ž-X reiškia, kad sumatas suvokiamas protu, naudojant žemės teorijas kaip gnostinius implantus, ypač dvasines teorijas, o Ž-X reiškia, kad sumatas yra regimas, fenomenologinis ir neregimas, paslėptoji gamtos dalis, kuri laikoma gyva, todėl apdovanojama sievos galimybe - Žemės sieva. Filognozijoje šis principas žymimas REH-SI ir projektuojamas į kuriančiąją gaublę. Ar toks psichovektorius rodo tiesą, ar tai tik psyopas - ne tiek svarbu; svarbiau yra teisingos formos sąmonei sukūrimas, kuri saugotų būtinąją tvarką ir iš santykio su realybe išimtų cinišką, grobuonišką, jokių etikos normų nepripažįstantį požiūrį. Tai, kad žemė  ir aplinka žmogų veikia teigiamai ir neigiamai nematomais būdais - seniai žinoma. Todėl patartina turėti gamtoje savo „gėrio zonas", kurios stiprina kūną ir vengti patogeninių zonų, kurios veikia neigiamai. Tai ezoterikoje žinoma „jėgos vietų" pavadinimu, kur galima, esant reikalui, „pasikrauti energija" ir „išsigydyti".

Sievos teorijoje ši dalis, kuri prasideda B ir baigiasi D, bet centruojasi A struktūroje, vadinama horizontaliąja ašimi, valdančia sievos protinę sąveiką su aplinka. Šią sąveiką galima statyti ant A struktūros, o galima ant B. Mano pasirinktas variantas yra asmenybėse centras, kuris turi būti pagrindinė žmones su žmonėmis ir žmones su tikrove siejančia vieta. Visi kiti pasirinkimai sievos teorijoje laikomi pagalbiniais, nes jie tik įrankiai, kuriuos naudoja centrinė žmogaus vieta. Ši vieta yra teisių ir pareigų subjektas, etinio įsipareigojimo tikrovei garantas. Pažymėję šią vietą C raide, gauname tokią funkciją: C-Ž-X (PSI, FI ← A, S, Z, U, K). Tai pagrindinė filognozijos reanizmo struktūra, kuri čia pažymėta tik kaip šablonas, tačiau tikrovėje visos raidės užpildomos žiniomis, teorijomis, informacija.

Toks rašymo stilius yra kažkas panašaus į greitraštį, kuris gali atrodyti nesuprantamas. Tačiau tik todėl, kad savo prote raidėms nesuteikiamos reikšmės ir prasmės. Norint suprasti esmę, reikia įsidėti į savo protą visas mano knygose atskleistas teorijas, tik taip teksto mistika nuskaidrės, parodys tikrą minties šviesą. Tai yra okultizmas arba magija tik perkeltine prasme, kaip fasadinis žaidimas - iš tikro viskas paremta teisinga mintimi, patikrintomis žiniomis, kurios griežtai įvertinamos pagal pasiektą tiesos ir veiklos masto lygį. Šiuo metu tai tik „šablonai", tačiau be jų kelionė į tikrą dievų pasaulį būtų neįmanoma.

Egzistencinės ligos problema

Pagrindinėse sąveikose su tikrove, gali atrodyti, C sumantų kompleksai neturi jokios reikšmės, tačiau magijoje, religijoje ir net filosofijoje šie psichikos modalumai vaidina ganėtinai didelį vaidmenį. Tai matome krikščionybėje, kur akivaizdi „žemų" kūniškų geidulių ir aistrų sublimacija, vartojant tokius ryšio su dievu apibūdinimo terminus kaip ekstazė, palaima, kurie akivaizdžiai susiję su orgazminiais lytiniais pojūčiais, religijoje perkeltais į dvasinę realybę. Tai labai ryšku egzistencializmo filosofijoje, kur santykis su realybe aiškinamas per filosofinės būsenos prizmę, suteikiančios mąstymui specifinę kokybę, stilių ir raiškos priemonių formą. Magijoje, kurioje be tam tikros „tamsios" nuotaikos neįmanomas joks bendravimas su anapusiniu „blogio" pasauliu, kuris yra mago tikėjimų objektas. Taigi vieni judėjimai ieško „sunkių" būsenų, adeptui suteikiančiu svorio, vertės ir reikšmės, kiti „lengvų", su kuriomis vilioja pasekėjus, siūlydami dvasinių malonumų ir saldumynų, kurių vartojimas suteikia gyvenimui džiaugsmą, padaro žmogų laimingu.

Kadangi ši sritis gerai neištyrinėta ir nesuklasifikuota, ją aprašinėti yra gana sunku, nes turimos sąvokos apima ne daugiau 20 proc. visų būsenų, nuotaikų, jausmų ir emocijų, kiekviena iš kurių turi daugybę atspalvių. Tačiau galima pabandyti bent kai kuriuos pagrindinius modalumus trumpai apibūdinti, kad susidarytų sievoje reikalingų supratimų pagrindas. Šio stielio centro pagrindinės charakteristikos burės koordinačių sistemoje yra plotas, intensyvumas, kokybės, konfigūracijos, lokalizacijos, kurios suteikia 3D paviršiui tam tikrą formą ir ekspresinę struktūrą. Ši sąmonės dalis susijusi su visa bendrąja gauble, todėl sąveikauja su kitais sumavimo paviršiais, juo modifikuodama - paryškindama arba maskuodama, išstumdama. Intensyvumai gali būti nukreipti į save, į kitą arba į nieką, kuris gali būti suprantamas kaip gyvenimas, visa tikrovė, egzistencija, būties „beprasmybė". Tokios egzistencinės būsenos išeina į centrinio gyvybės branduolio, kuris Froido apibūdinamas kaip gyvenimo ir mirties instinktas, įvardijami kaip noras gyventi ir noras mirti. Jų atspindys bendrojoje gaublėje yra laimės ir kančios būsena. Šios būsenos gali būti įsišaknijusios į tikrovę ir būti padėties pasaulyje atspindys, o gali kilti iš pačio gyvybės centro, kurį įpavidalina minėti „instinktai". Gerovė gyvenime nebūtinai daro žmogų laimingu, jeigu ji susijusi su kaltės, beprasmybės ar absurdo jausmu ir žmogų užvaldo noras mirti. Vargas ir kančia nebūtinai daro žmogų nelaimingu ir noras gyventi verčia kovoti už savo gyvenimą bei gyvybę.

Priklausomai nuo to, kokiame pasaulyje ir kokį gyvenimą gyvena žmogus, jam pastangų savo tikslų pasiekimui gali reikėti daugiau arba mažiau, nuo ko priklauso žmogaus vidinis psichologinis pasirengimas. Ši psichinė energija, kuri sutelkiama įveikiant kliūtis, vadinama valia, susijusi su gyvybės ir mirties instinktu bei kitais sąmonės modalumais - yra tokios būsenos, nuotaikos ir jausmai, kurie energiją didina ir yra tokios, kurios ją silpnina, sekina, pasyvina ir visai užmigdo. Ši psichinė realybė buvo pagrindinis Nietzsches klausimas, kurio problema buvo - kaip sustiprinti civilizacijos energiją, valią, norą gyventi. Vienu iš veiksnių neigiamai veikiančiu gyvenimo instinktą jis laikė klaidingas tikrovės teorijas, kuriose neteisingai aiškinama tikrovė, suteikiant jai neegzistuojančią vertę, prasmę ir tikslą - o kai apgaulė išaiškėja savo prote patyrus nušvitimą, tiesos praregėjimą, gyvenimas netenka prasmės - sąmonė paskęsta nihilizmo naktyje.

Sątvarologijos tikslas būtų aprašyti visas įmanomas sievos konfigūracijas, kurios labai įvairios, sudėtingos ir individualios. Tam reikalinga pilna C mazgo sumantų klasifikacija, kurią įmanoma padaryti tik turint pilnavertį gyvenimą, aštrų protą, patirtį ir sugebėjimą ją įžodinti naujais pavadinimais. Tai ypač svarbu C stielyje, kuris yra žmogaus gyvybės pamatas, valdantis visas kitas funkcijas, be kurio neįmanoma jokia maginė, religinė ar filosofinė doktrina, kuri patenka į „gyvenimo" filosofijų kategoriją. Svarbu neužmiršti, kad dauguma būsenų yra išorinio pasaulio atspindys, todėl darant šią klasifikaciją svarbu žiūrėti žmogaus gyvenimo trajektoriją ant planetos paviršiaus, koks tos trajektorijos smaigalyje horizontas. Imant gyvenimą nuo pradžios, horizonto konfigūracijos yra tokios: a) horizontas laipsniškai auga, plėsdamasis į tiesą; b) horizontas laipsniškai auga plėsdamasis į melą; c) horizontas nesikeičia, visas lieka tiesoje nuo pat pradžių; d) horizontas nesikeičia, visas lieka mele nuo pat pradžių; e) horizontas pradeda tiesa, bet baigia melu; f) horizontas pradeda melu, bet baigia tiesa.

Kadangi būsenos, nuotaikos, jausmai lokalizuoti arba centruoti tame pačiame plote kaip ir asmenybės centras, stielis C-A suteikia žmogui charakterį, kuris gali būti laimingas, nelaimingas, valingas, bevalis, ramus, sudirgęs, ekspresyvus, abejingas ir t.t. Ši tema ir šis stielis filognozijoje svarbus dėl kelių priežasčių - siekiama pažinti ir suprasti žmogų, siekiama taip formuoti jo savybes, kad turėtų nesutrikusią jausminę, emocinę dalį, kiek ji formuojama per vaidmenų projekciją į tapatybes. Kita vertus, šios srities pažintinė vertė nėra tiesioginė ir nelabai didelė, nors turi protinių ir kitų sugebėjimų modifikavimo galimybę - šviesioje, aštrioje, energingoje, lengvoje sąmonėje protas dirba lengviau, tamsioje, apsiblaususioje, apimtoje sunkio, klampioje - daug sunkiau. Tai priklauso nuo įvairių priežasčių, nuo gyvenimo aplinkybių ir protiniam darbui gali būti tinkamas arba netinkamas metas. Ypač svarbus filosofijai ir religijai psichikos fundamento principas, nes jis lemia pagrindinę filosofijos ir pažinimo kryptį - į gyvenimą, tikrovę, būtį arba į mirtį, netikrovę, nebūtį. Dėl šios priežasties Nietzsche ir skirstė psichiką į sveiką ir nesveiką, įvardinta prasme.

Kartais atsitinka taip, kad į tokią būseną patenka visa civilizacija, kurią atsiranda poreikis gelbėti - taip gydymo specialistai sugalvoja įvairių „gydymo" būdų, kurie „gydo" pasitelkdami religiją, ezoteriką, filosofiją, meną ir pan. Nors paprastai to nereikia, ir civilizacija paprasčiausiai auginama, teisingai nukreipiant jos instinktus, įstatytus į teisingas filosofines sąvokas. Apskritai tai filosofijai būdinga - būti reakcija į kokią nors pasaulio problemą, pasiūlant tos problemos sprendimo būdą. Tai gali būti politika, ekonomika, visuomenė, žmogaus samprata, kurių modelis neatitinka žmogaus galimybių, prievartauja jo psichiką, ir kenčiančios masės bei pavieniai reformatoriai bando šias teorijas dekonstruoti ir sutriuškinti. Čia susijungia gyvenimo vargas, noras gyventi ir protas, surandantis įrankius, padedančius sumažinti gyvenime kančios mastą. Toks, pavyzdžiui, buvo budizmas, kurio pagrindinė tezė yra „gyvenimas - tai kančia" ir atsakymas: „vienintelis kelias išsivaduoti iš kančių ir pasiekti nušvitimą yra budizmas".

Ką visame šiame kontekste turėtų pasiūlyti filognozija? Kokio „sutrikimo" ji simptomas? Ji yra valia gyventi ar mirti? Kokia problema identifikuojama ir koks siūlomas jos protinis sprendimas? Jis siūlo sveikatą ar ligą gyvenime? Manau, kad į šiuos klausimas atsakymas buvo duotas pakankamai aiškus. Problema yra tiesos neturėjimas, žema sąmonės kokybė, metodų silpnumas, sąžinės stoka pažinime. Tai formuluojama visą tiesą dalinant į tūkstantį dalių ir parodant, kad šiuo metu, religijos, filosofijos savo „tiesose" yra tik pirmoje ar antroje šios visumos dalelėje, kas įrodo, kad tiesos neturime, tiesos nėra. Nepaisant to, visose srityse turime tiek daug savo „teisybės" fanatikų, kad ima siaubas, ypač kai tomis pseudotiesomis vadovaujantis priimami gyvenimo ir gyvybės likimą lemiantys sprendimai. Šios situacijos nesuvokimas ir yra ta priežastis, dėl kurios kuriamas filognozijos metodas, dėl kurios reikalinga sievos teorija. Filognozijos tikslas - sukurti gerovės ir laimės pasaulį žmonėms, pagrindžiant teoriškai veiksmingų modelių būtinybę. O tiems, kas siekia pažinimo, tikrovės, paslapties šydo nuėmimo - atverti naujus mąstymo kelius, nušviesti pažangiomis idėjomis intelektualinę kelionę.

Tam labai svarbu tinkamai suprasti vertikalią sievos ašį, kuri žmoguje yra gyvybės centras, valdomas bendrosios egzistencinės nuotaikos - C (B-A-E-D). Ši nuotaika gali rodyti gyvenimo džiaugsmą, nusivylimą gyvenimu, plūstančią būties energiją ar letargą ir psichologinę mirtį. Belieka šioje dėlionėje aprašyti paskutinė elementą, E, kurį aptarsime kitame skyrelyje.

Užribio teorijos

Kūno klausimas yra svarbiausias gyvybės klausimas, nes jis yra sistema, kurioje sutelktos visos gyvybinės funkcijos; tačiau sątvarologijoje dominuoja ne biologinė interpretacija, o „psichologinė", klausimą sprendžianti iš sumatoriaus perspektyvos. Šioje perspektyvoje išskiriame paviršinį ir gelminį požiūrį, vadinamą homunkulo ir pirmapradžio kūno perskyra. Sievos teorijoje kūnas yra daugianaris homunkulas, kuris yra tik tam tikras sumavimo proceso rezultatas, vadinamas sumatu ir sumantu. Tai, kas yra anapus, aiškinama kaip gnostinis implantas, vadinamas dzeta struktūra, kurios tikslas atskleisti tikrą pirmapradžių hipostratinių sąveikų tinklą, vadinamą sietynu. Pirmapradis kūnas, kurio matome tik akių sumatus bei jaučiame kaip vidinį jausmą, kurį vadinu „semantiniu kūnu", su tikrove sąveikauja anapus suvokimo ir šiose sąveikose yra tikroji žmogaus padėtis realybėje, įsisupus į materialius ir nematerialius santykius su aplinkos objektais.

Kadangi mus domina tikrovė, turime suprasti būtent šią pirmapradę, nuo akių ir proto paslėptą būties formą, kurios pažinimas žmogų galėtų padaryti savo likimo šioje tikrovėje šeimininku. Kadangi sietynas pats nesumuojamas, nes yra anapus sumato, pirmapradėje realybėje, jis suvokiamas protu, modeliuojant. Šis modeliavimas yra gnostinis implantas, vadinamas dzeta struktūra tiek objektyvioje, tiek subjektyvioje pusėje. Sietyno konfigūraciją raidiniu žymėjimu galėtume apibrėžti kaip (B, A, C, E) Ω-Z →← Z- Ω (E, X). Šiame pavyzdyje, sąveika yra objektas į objektą, be jokių hierarchinių vaizdinių, kurie naudojami religijoje arba teologijoje. E yra kūno homunkulas, atsirandantis sumatoriuje, o Ω yra pirmapradis kūnas, suvokiamas kaip tikras, pilnas žmogus, kuris tikrovėje būva savo tikru ir pilnu buvimu, peržengiančiu visus sumatoriuje susikuriamus įsivaizdavimui apie tai, kas yra žmogus.

Kas yra dezta struktūra, nemažai aiškinau, bet čia, manau, reikia bazinį principą pakartoti. Sumatoriuje turime dvi burės ašis, kur horizontali yra „gnostikų", o vertikali - „genetikų". Atitinkamai žmogaus kūno homunkulas suvokiamas per savo tikrąją gyvybinę ašį ir gnostinę ašį, vadinamą dzeta struktūra. Gyvybinės ašies pradžia yra pirmapradis, kauzalinis kūnas, kurį komplekse pažymėjau kaip Ω. Toliau eina semantinis kūnas, kuris yra sumatoriaus sukuriamas vidinis jausmas, esantis už akių, „matomas" arba „jaučiamas" kai užsimerkiame. Šis vidinis jausmas sujungia į visumą visus somatinius pojūčius ir sumatus, tokius kaip malonumas, skausmas, taktiliniai įspūdžiai, kurie aprengiami „akių kūnu", kuris yra genetinės ašies reprezentacinė struktūra. Kita ašis yra vadinama gnostine, ir burėje ji yra horizontalus B-A-D stielis, kūno projekcijoje suvokiamas per du pagrindinius aspektus, išsidėliojančius Z raidės forma - vidinį laksatinį kontinuumą, į kurį protas projektuoja gnostinį implantą, žinias bei supratimus. Genetinė ašis yra sumatinė dalis, o dzeta struktūra homunkule yra sumantas, tai yra, subjektyvus žmogaus į kūną projektuojamas įspūdis.

Kūno sumatai yra keturių rūšių: geisminiai - kaip lytinis potraukis, alkiniai - kaip maitinimosi sistemoje, gynybiniai - kaip įvairios skausmo reakcijos ir koviniai - kaip jėgos pojūčiuose, judrume, energijoje. Visi šie psichologiniai žmogaus prisitaikymai reikalingi žmogaus išgyvenimui ir savo rūšies pratęsimui. Sumantas yra dzeta struktūra, kuri rodo kaip protas supranta savo pojūčius, ką žino apie save, pasaulį ir apskritai gyvybę. Prie šių dalių dar prisijungia jausmai, emocijos, nuotaikos, apimačios visą bendrąją gaublę, kurioje yra kūno projekcija ir įneša į ją įspūdį, ateinantį iš C stielio. Ir, be abejo, kūnas turi asmenvardinę dalį, A, kuri yra asmens centras, suvokiamas kaip šios sistemos šeimininkas ir savininkas, pagrindinis jos komponentas.

Senosios tradicijos žinojo, kad visa tai paviršinis iliuzijų pasaulis, už kurio slypi neišsemiama gelmė, kurioje yra tikras žmogus, surištas su transcendentiniu kuriančiuoju pradu, esančiu hipostratose ir mano vadinamu kuriančiąja gauble. Kuriančiosios gaublės simetronas yra paslėptas nuo akių ir proto ir jo atskleidimas - tolimos ateities klausimas. Tačiau šiuo metu galime suprasti reikalo esmę bent tokių grubių kategorijų lygyje. Kuriančioji gaublė yra susijusi su subtiliaisiais laukais, kurie nesumuojami sumatoriuje ir suvokti juos galime tik pasitelkdami loginį mąstymą. Kodėl tokia logika reikalinga? Todėl, kad turi būti žmogaus būties pagrindas, kažkokia jo pirminė priežastis, pirmasis judintojas. Jeigu yra rezultatas, turi būti ir jo sukėlėjas. Tas sukėlėjas įvardijamas bendrybe „kuriančioji gaublė", kuri yra tarsi vartai, kuriuos suradęs žmogus įgyja galimybė patekti į vidų, į tikrovės paslapčių teritoriją. Grubiąją priekinę materiją, kuri irgi įeina į sietyno struktūrą ir mūsų akims pasirodo kaip daiktiškasis pasaulis, kuria priekinė sąmonė, kuri informaciją surenka per akis, garsus ir pan. Ši materija tikrovėje vadinama fizine brana. Subtiliąją galinę materiją, kuri susijungusi į sielos darinį, kuria vadinamoji gnostinė brana, esanti subtiliųjų energijų kategorijoje, tolimųjų eterių spektrinėje dalyje. Visos šios realybės, vargu ar yra ištisinė terpė, kaip koks nematomas kisielius arba tešla, kurioje vaikšto mūsų pirmapradžiai kūnai - greičiau yra išvystyta geometrinė simetrijų struktūra, kurią šioje knygoje vadinu sietynu. Sietynas yra ta tarpinė dalis tarp aplinkos ir žmogaus, žyminti perėjimą iš jo į nežmogišką realybę ir iš nežmogiškos realybės - į žmogų. Per jį žmogus įaustas, įsišaknijęs tikrovės energijose, ir tikrovė įsišaknijusi į žmogų, maitina jį savo gyvybiniais syvais.

Ant planetos yra pačių įvairiausių aplinkos sąlygų, kurios gali būti patogeninės arba gėrinės, ir žmogus per sietyną susiriša su šiomis zonomis, siurbdamas į save gerąją arba blogąją energiją. Klausimas darosi sudėtingesnis todėl, kad visas šis slaptas pasaulis nematomas sąmonėje, ir jeigu protas nesuranda loginio sprendimo, kuris yra suvokti, koks mažas tikrovės informacijos kiekis sumuojamas sąmonės sumatuose, žmogus gyvena uždarytas suvokimo iliuzijoje, kurioje žmogaus sumavimo procesu sukuriamas realinas tapatinamas su realybe, tikrąja esatimi.

Tačiau šios tikrovės rimtos teorijos egzistuoja nebent ezoterikoje ar magijoje, o mokslas laikosi įsikibęs į savo sumatinę iliuziją ir žmogaus spektre pripažįsta tik priekinę, grubiąją materiją, kuri patikslinama įvedant „mėsoje" fiziologinį procesą. Iš tikrųjų, be mėsos yra daug realių, nematomų, subtilių procesų, kurie kūno sietyną slegia nuolatiniu slėgimu, su aplinka vykdo energijų mainus, švitina kiaurai skrodžiančiomis spinduliuotėmis, moduliuoja eterinėmis struktūromis. Visa tai nematoma, dažnai nejuntama arba jaučiama tik abstrakti, miglota būsena, kuri pakeičia sąmonės savijautos kokybę keliais laipteliais žemyn, bet neteikia jokios informacijos apie anapusinėje tikrovėje vykstantį hipostratinį procesą. Ši sritis ilgai buvo uždara ir net uždrausta, nes joje yra slepiamos slaptų karinių technologijų paslaptys, kurios apsaugotos valstybine paslaptimis ir naudojamos prieš žmones nešvariose operacijose, tad nenuostabu, kad valstybė nenori, kad visuomenė suprastų šiuos principus. Filognozai nebijo gąsdinimų ir nesiruošia slėpti tai, kas turi būti vieša ir kas, panaudojus šiek tiek sveiko proto ir logikos, yra akivaizdu. Todėl su laiku sąsaja tarp sietyno struktūrų ir sievos bus aiškinama vis tiksliau ir teisingiau, apie tikrovę surenkant vis daugiau patikimų žinių.

Bet kokiu atveju, iš to, kas pasakyta, matosi, kad kūno klausimas filognozijoje sprendžiamas rimtai, neapsiribojant „mėsininko" požiūriu, todėl atsakymas panašus į tą, kuris duodamas populiariose ezoterikos teorijose, pradedant joga, tantra ir baigiant New Age bei magija. Kodėl taip yra? Ir ar filognozija yra ezoterika? Atsakymas paprastas - filognozija nėra ezoterika, o toks patekimas į mokslo „užribį", kur esą susirinkę įvairaus plauko „šarlatanai" rodo, kad mokslas pernelyg susiaurino žmogaus tyrimus, ir paliko dideles teritorijas įsisavinimui žmonėms, kurie tam ne visada tinkami, nes nori tik iš sukčiavimo užsidirbti. Tačiau jeigu čia dirba tinkami žmonės, turintys talentą ir teisingą metodą, žmogaus pažinime pasiekiamas stulbinantis proveržis.

Kūnas glaudžiai susijęs su medicinos mokslu, kuris labai susiaurino žmogaus sampratą, nepripažįsta tikros jo prigimties, jo „taisymui" naudoja per daug grubius metodus, kurie yra ties tyčinio kenkimo riba. Nenuostabu, kad mus domina alternatyva, ištaisytas požiūris į žmogaus kūną, kuris sievos sandaroje žymimas E raide ir yra apačioje, o ši sumavimo projekcija kyla iš pirmapradžio kūno, kuris yra žymimas Ω. Ieškojimas tiesioginio ryšio su tikrove, harmoningas įsikomponavimas į supančią energetinę struktūrą yra svarbi žmogaus gyvenimiškos išminties dalis.

Pasaulio šventumo pajauta

Aprašinėdamas B ir D stielius, parodžiau bendrąjį gnostinio implanto principą, kuriuo siekiama atverti paslėptą pasaulio dalį. Ši dalis vadinama hipostratine ir nuo jos pažinimo lygio priklauso žmogaus psichovektoriaus gylis. Nuo to priklauso ar žmogus gerai išmano tikrovės principus, ar turi tik paviršutinišką supratimą, kuriuo remdamasis priima neteisingus sprendimus. Visas gylis yra visos tikrovės išsėmimas, norimas baltojo drakono civilizacijoje. Kaip tai turėtų atrodyti - sunku pasakyti, nes žinios ir galimybės atveria dideles grėsmes, todėl verta to siekti, ar ne - diskusijų objektas, ir klausimas, manau, išaiškės tyrimų eigoje. Bet kokiu atveju, trikampė struktūra A-B-F - labai svarbus istoriją formavęs faktorius, rodęs žmogaus didelę išmintį arba beprotybę.

Filognozijoje išskiriami du gnostinio implanto, vadinamu λογος, supratimo būdai: a) pirmas yra garbinamasis, tikrovės fundamentą laikantis šventu, neliestinu, ir b) pragmatinis, ieškantis naudos, hipostratikos pritaikymo būdų. Mūsų laikai seniai tikrovės šventumo ir neliečiamumo jausmą prarado, iš kas-centrinės perspektyvos persikėlę į kuo-centrinę, tačiau senesniais laikais tokia sąmonės būsena buvo gana paplitusi. Garbina daugiau religijos, o šiais, mokslo viešpatavimo laikais, toks santykis su tikrove tapo neįmanomas. Tikrovė buvo nuvainikuota, neteko paslapties aureolės, įsivaizduojant, kad jeigu mokslas ir neturi pilnos tiesos, tai sprendžiant pagal jau turimą rezultatą, tikrovė neturi jokių dieviškų savybių, tad domina tik kaip naudos šaltinis. Religijos žlugimas reiškia, kad projektas tikrovę paversti kosminiu kas-centru, eina į pabaigą, išstumiamas resursinimo ideologijos.

Toks principas galioja tiek paviršininkų, tiek gelmininkų teorijose, skiriasi tik tikrovės žemėlapio struktūra. Vienas iš filosofų, bandęs atstatyti tikrovės šventumo pajautą, buvo A. Šliogeris, raginęs sugrįžti prie pačių daiktų ir pamatyti jų būtį savyje ir sau, kuri nebūtų tik suvartojimo objektas. Transcendencijoje tokį principą propaguoja krikščionybė, islamas, du globaliniai judėjimai, siekę neriboto viešpatavimo planetoje. Ar tai teorijose nuoširdžiai tikima tiesa, ar tik valios viešpatauti įrankis - kitas klausimas. Jų antipodai - kai kurie filosofai ir ypač mokslininkai, kurie nepripažįsta brovimuisi į tikrovę jokių ribų, vadinasi nemato joje nieko švento, o be šio jausmo pamatyti tikrovę kaip tikrą anapusinę, tik sau egzistuojančią tikrovę yra neįmanoma.

Nuo to koks F stielis, kylantis iš asmens centro arba iš proto, priklauso kaip žiūrima į kitą žmogų. Jeigu žmogus laikomas aukštesnės tikrovės kūriniu jis įgauna iš jos kylančio šventumo dalelę ir taip tampa tikru kas-centru, su kuriuo bendraujama asmenvardiniame lygmenyje, neperinterpretuojant būties ir jos nesupragmatinant. Ir net jeigu mokslas turi tokį supragmatintą invazinį sluoksnį, žmoguje lieka neliečiamas branduolys, kuris, kaip įprasta sakyti šiuolaikine terminologija, - „turi žmogaus teises". Tuo tarpu mokslas nelaiko šios hipostratinės dalies „aukštesne realybe", vadinasi savo proto sugebėjimais pasikelia virš jos ir pasiskelbia jos šeimininku, ir tai daroma neturint tikrovės supratimo, paprasčiausiai projektuojant „nešventumo", „žemumo" interpretaciją. Tuo metu tikrovė veikia kaip veikusi nepriklausomai nuo to, ką apie ją galvoja mąstantys dvikojai.

Magijoje, mitologijoje ir religijoje šis suvokimas yra giliai įsišaknijęs - kad realybė yra savarankiška tikrovė, nepriklausoma ir nepriklausanti žmogui ir kad jie čia yra tik svečiai, kurie kaip tokie ir turi elgtis - visada atsiklausti, prašyti leidimo tikrų tikrovės šeimininkų, kurie yra transcendencijos valdovai. Bet atėjo filosofai ir „įrodė", kad visa tai melas, kliedesiai - nėra jokio tikrovės šeimininko, kuris turėtų aukštesnį rangą už žmogų. Prasidėjo humanizmo era - antropocenas, aukščiausią tašką pasiekęs naujausiose mokslo teorijose, vadinamose transhumanzimu.

Kyla natūralus klausimas, kas yra filognozija? Kodėl joje yra magijos ir okultizmo užuominų? Ką reiškia „baltasis drakonas", kaip transcendencijos simbolis? Atskleistame „Filognozijos pradmenų" kontekste akivaizdu, kad eiti tuo keliu, kuriuo eina mokslas ir jį aptarnaujanti filosofija seniai neįmanoma. Todėl renkamės tuos orientyrus, kuriuos parodė M. Heidegger, o po jo - A. Šliogeris. O būtent - nepragmatinio santykio su tikrove sugrąžinimo galimybę. Mano laikinoje formuluotėje bandoma ieškoti kompromiso siūlant apriboti technologinio  brovimosi į hipostratinę realybę iki 8 proc., likusius 92 proc. darant neliečiamais. Nesutinku su A. Šliogerio radikaliu požiūriu, kad pažinimas turi būti apribotas visu 100 proc., mano idėjoje pažinimas turi būti maksimalus, tačiau jis turi būti tik teorinis, nerealizuojamas technologiškai. Kadangi kapitalizmo ir verslo logikos siautėjimo laikais tai labai sunkiai įsivaizduojama, turi būti svarstoma santvarkos reforma visuotiniu susitarimu. Priešingu atveju, jeigu visa hipostratinė gelmė, ypač kuriančiosios gaublės, žmogaus pirmapradį kūną gaubiantis kokonas bus pragmatizuotas ir suardytas, žmogus žus.

Tai, kad sumatas nerodo šios realybės, ir technologiškai prievartaujant tikrovę „neskauda" - nereiškia, kad tai turi būti leidžiama, nes žmogus pažeidžiamas labai svarbiose savo dalyse, ypač genetinėse programose ir tokia technologinė invazija keičia visą žmogaus genetinės evoliucijos krypti degradavimo linkme. Tai reiškia, kad einant šiuo keliu, laisvės sferai sąmonėje suteikiamos per daug didelės teisės, būtinojo substrato padėtis pabloginama transhumanistiniu arba posthumanistiniu išdarkymu, kas gresia gyvybės sferos susinaikinimu. Kodėl taip yra galima suprasti pasižiūrėjus į žmogaus ir tikrovės spektrinę juostą, kur grubioji materija yra dešinėje pusėje, o subtilioji - kairėje. Ši subtilioji materija, kuri vadinama tolimaisiais ir artimaisiais eteriais, yra silpnosios struktūros, kaip elektrinio arba magnetinio lauko, kurios nesurištos su sunkiosiomis dalelėmis ir yra lengvai sutrikdomos. Šie potencialiniai laukai yra pusiausvyrų ir simetrijų laukai, į kuriuos įvedus dirbtines technologijas, veikiančias nenutrūkstamu veikimu, kaip planetinis elektros tinklas, EM ryšio fonas ir pan., pusiausvyros sutrinka ir hipostratoje atsiranda ilgai trunkanti anomalija, neigiamai sąveikaujanti su gyvybės pirmapradžiu kūnu.

Tam, kad visuomenė nesuprastų, kokią žalą daro verslo projektai ir transhumanizmas, hipostratinis gelmininkų mąstymas blokuojamas, išjuokiamas kaip šarlatanų kliedesiai, pseudomokslas. Tačiau tai tik gudri taktika vaikantis pasakiškų pelnų ir visiškai nesirūpinant aplinkosauga ir žmonijos gerove. Pirmų „Filognozijos pradmenų" tomų tikslas - įrodyti šį principą, akcentuojant psichotroninių technologijų pavojų civilizacijai. Tačiau mano argumentacija yra daug platesnė ir apima visas ekologinio judėjimo formas. Senųjų gnostinių implantų, kurie psichologizuoti ir antropomorfizuoti, atgaivinimo nesiekiu, tačiau toks mąstymo principas yra pavyzdys, kaip senovėje buvo formuluojamas žmogaus santykis su anapusine realybe sievoje. Santykis buvo daug sveikesnis ir realistiškesnis, civilizacijos raidai daug tinkamesnis, o jeigu bus einama tuo humanistų pradėtu antropoceno keliu, vietoj to, kad kurtų „holoceną", žmonės patirs daug vargo ir kančių, gerovė bus įmanoma tik nedideliam elito procentui, 1 - 0,4 proc. žmonijos. Tačiau visi supranta, kad to neturi būti ir kad tai mūsų neištiktų - reikia veikti, skleisti žinią ir organizuoti pasipriešinimą - savo galvoje, savo bendruomenėje, valdžioje.

Visa tai prasideda nuo to, koks F stielyje λογος, kurį savo teorijoje suvokiame A. Šliogerio būdu kaip semiosensotektūros atsišakojimą ir tentyvo. Tiesos kriterijuje nemanau, kad turi būti apribojimai, tačiau kai pereiname prie veiklos masto kriterijaus, kuris yra ne tik protas, bet ir reali veikla pasaulyje bei jo realizavimas, turime galvoti apie ribą, už kurios prasideda neliečiama teritorija, turinti savo natūralų šeimininką, nujaustą senovės magijose, mitologijose ir religijose. Gnostiniai implantai į transcendenciją nebuvo tobuli, ir žmogus tai, kas nežinoma bandė aiškinti tuo, kas tiesiogiai duota jo aplinkoje. Tačiau kai gravitacijos demonas, kuris laiko mus įkalinęs ant planetos paviršiaus, buvo įvardintas vaikiška Niutono formule, kuri nesupranta su kuo iš tikro turi reikalą ir kosminę realybę paverčia kelių raidžių junginuku, žmoniją ištinka galutinis sukvailėjimas, prieš žlugimo trajektorijos pačią pradžią. Magas, norėdavęs susitarti su šiuo demonu, bet nesugebėdavęs - nebuvo efektyvus, bet jis bent nebuvo toks idiotas kaip Niutonas, kuris sujungęs penkias raides įsivaizdavo, kad paaiškino ir suprato galaktinio mastelio darinį.

Todėl tikėtis pasakiškų technologijų iš filognozijos - tikrai neverta, bet antitechnologijos bus per akis.

Transcendencijos teorijos

Užbaigdami knygos įžanginę dalį, turime paaiškinti likusias sątvarologijos sąvokas, kurios yra sievos modelio paskutinis potėpis. Tos sąvokos yra tulpa ir alpa, sievos burės struktūroje žymimos T. Tuo atveju, jeigu sumatai atskiriami, jie žymimi kaip TULPA ir ALPA. Tulpa apibrėžiama kaip dirbtinis sumatas, kurį žmogus susikuria iš savo vidinių resursų. Nuo vaizduotės ji skiriasi tuo, kad yra ne subjektinėje, bet objektinėje dalyje ir vadintina objektine vaizduote, kurios objektas įpavidalinamas priekinės sąmonės povaizdžio kontinuume. Alpa irgi yra dirbtinis sumatas, sukuriamas iš išorinių resursų, bet tie resursai nėra objektyvi tikrovė. Ji gali būti dirbtinė, kuriama su psichotroniniais projektoriais arba natūrali, naudojanti transcendentinį resursą, kuris nėra objektyvi realybė.

Sievos formulės, vadinamos dauglypa, būdu tulpa gali būti aprašyta kaip U (E, D, TULPA ← B, C, A). U yra sumatoriaus raidinis žymėjimas, o skliausteliuose esančios raidės yra sievos pagrindinės kryptys, sudarančios psichikos karkasą. Matome, kad tulpa yra projekcija, kuriama iš subjektinės krypties, kurioje B, proto struktūra - svarbiausia. Tulpa projektuojama į objektinę E, D dalį, kuri yra pasaulį reprezentuojantis paveiksliukas galvoje, vadinamas sumatų visuma. Tulpa neretai turi žmogaus arba gyvūno pavidalą ir naudojama mitologijoje, magijoje, religijoje, folklore ir meninėje kūryboje. Tulpos gali atsirasti spontaniškai arba būti sukuriamos metodiškai dirbant protinėmis priemonėmis. Ši sistema ypač populiari jaunimo tarpe arba ezoterikoje ir vadinama „tulpomantika", kuri yra teorija aiškinanti, kaip dirbtinius sumatus kurti, kaip su jais bendrauti, kaip išvystyti ir kaip ištrinti. Samprotaujama ar objektinės vaizduotės būtybės „gyvos", koks elgesio su jomis etikos kodeksas, kokius sutrikimus tulpomantika gali sukelti, kaip padeda spręsti psichologines problemas ir pan.

Alpos formulė šiek tiek kitokia, nes alpa yra ne vidinė, bet išorinė projekcija, kuri naudoja išorinį resursą, nesantį tikrove. (U, ALPA) ← X (Z, K). Šioje formulėje X žymi transcenderį, kuris gali būti tikras, o gali būti tik užhorizontinė būtybė. K yra kauzalinis kūnas, Z - mūsų transcenderio supratimas per dzetą struktūros gnostinį implantą ir ALPA yra pats pavidalas, kuris į sumatorių U įvedamas energijos išorine projekcija į sielos substanciją. Alpa naudojama telepatinėje komunikacijoje atsiskyrusioje civilizacijoje, kuri yra įprastinė kolektyvinės sąmonės realybė; taip pat, taip gali būti bendraujama su ezoterikais, kurie yra už šios civilizacijos ribų, bet technologiškai į ją integruoti telepatiniu ryšiu. Kitas variantas, yra tikros anapusinės būtybės, kurios gyvena anapus sumavimo proceso ir sumatuose nematomos. Jos aprašinėjamos folklore, magijoje ir mitologijoje ir yra tariamas pasaulis, kurį mokslo eroje įprasta neigti, bet vienokiu ar kitokiu marginaliniu pavidalu jis laikomas realiu daugelyje okultinių sričių.

Taigi matome, kad apibendrinant tulpos, alpos ir gnostinio implanto teorijas, kaip svarbias sievos struktūros galimybes, akivaizdus jų dalyvavimo ir naudojimo civilizacijos pagrindimui etapinis, istorinis išsidėstymas. Tulpa ir alpa naudota maginėje ir mitologinėje civilizacijoje, kur buvo sukurta tulpomantinė realybės teorija, pilna dievų, deivių, demonų, elfų, nykštukų, trolių ir kt. Magas buvo žmogus, kūręs ir valdęs šią sritį, turėjęs bendruomenėje žiniuonio arba kunigo statusą. Tačiau vėliau išsivystė dvasinė tikrovės transcendencijoe teorija, kuri išstūmė tulpomantiką, pakeisdama transcendencijos substratą beforme dvasia. Tokia versija atsirado žydų ir indų religijose, kurios tapo dominuojančiomis, taip atvėsusi kelią į kontinuumo teoriją, kaip substancijos pagrindinį aspektą, vystytą filosofijos ir mokslo. Šį darinį filognozijoje vadinu tentyvu, kuris koreliuoja religijoje su dvasia, kaip ištisine, homogeniška terpe, kurioje galimas gnostinio implanto modeliavimas. Pagal mano versiją, gnostinio implanto sugebėjimas išsivystė iš dvasios, kaip tikrovės fundamento substrato, teorijos, kuris buvo mokslo eros priešaušris.

Taigi neįformintos dvasios idėjos autoriai yra budistai Indijoje ir judaistai Izraelyje. Visur kitur buvo pasiektas tik tulpomantinis mitologinis lygis, kuris turi dievų, savo išvaizda panašių į žmones, panteonus, kurie buvo tikrovės stichijų valdovai ir šeimininkai. Toks yra autentiškas lietuviškos kultūros lygis, kuris kurtas savo pastangomis, naudojant baltų genčių baltiškus dialektus. O tai, kas prasidėjo po to, buvo ne kas kita, kaip svetimos žydų kultūros invazija, kurią vėliau pakeitė graikiškos filosofijos ir Europietiško mokslo invazija. Transcendencija „ištuštėjo", nes buvo įvesta griežta proto ir logikos disciplina mąstyme, kuri draudžia tikėti tuo, kas „neįrodyta" ar „neįrodoma". Šios tulpomantinės anapusinės karalystės tapo ezoterikų, šarlatanų ir šizofrenikų kliedesių teritorija. Mokslas ir filosofija darbavosi išsijuosusi visą tūkstantį metų, nuo 10 a. mūsų eroje.

Nepaisant to, „pogrindis" išliko ir išliko ten, kur yra daugiau išmanymo, o būtent aukštuomenėje, tuo tarpu liaudyje, kurių galvos plaunamos švietimo programose, išimant iš jų uždraustas žinias ir informaciją, supratimas labai menkas. Nepaisant to, šios temos populiarios kūryboje, kuri sukuria žmonių galvoje netinkamas asociacijas su fantazija, išsigalvojimais, pramanais ir melu. Daug ką turėtų žinoti ir mokslas, nes tikroje jo versijoje išvados peršasi neišvengiamai, jeigu nešlubuoja logika, tačiau šias užribio temas kelti bijoma, nes pagal vyraujantį režimą rizikuoji būti apšauktas pseudomokslininku. Bet kokiu atveju, ši anapusinė erdvė niekur nedingo, tačiau mokslas turi pretenziją ją užpildyti gnostiniais implantais į substratą, kuriam pagrindą paklojo dvasinė transcendencijos interpretacija, moksle paversta į modeliuojamą laksatinį kontinuumą.

Pradėdamas „Filognozijos pradmenų" projektą, pirmame tome pateikiau naujoviško dėmenų ekrano idėją, pagal kurią gnostinių implantų kūrimo galimybes ir metodus reikėtų gerokai išplėsti. Tačiau tokiu formulavimu kol kas neužsiimu, ir mane labiau domina sievos modelio užbaigimas. Tačiau šis klausimas turėtų būti vienas iš svarbesnių todėl, kad drakono akis yra transcendencijos suformuota dalis sievoje, kuri praėjo minėtus evoliucijos etapus: tulpomantinį, dvasios, tentyvo ir turi tris anapusinės realybės versijas. Kad baltojo drakono civilizacijai šios galimybės būtų pakankamos - labai abejoju. Tačiau koks turėtų būti pažangesnis stielių F ir T variantas, kol kas nėra aišku. Tam, pirmiausiai, reikia padidinti sumuojamos informacijos procentą, kad pamatytume anapus sumanto egzistuojančios realybės pilnesnį vaizdą.

Tačiau iki to, galima pamėginti geriau suprasti tiesiogiai pasiekiamą realybę ir koks jos ryšys su tikra absoliučia tikrove, nes sąmonė ir protas - vienintelės natūralios tikrovės pažinimo priemonės ir jeigu jų galimybės nepakankamos, šių priemonių nepatobulinus technologijomis, anapusybę pažinti didesniu procentu bus ilgai neįmanoma. Į transcendenciją galime projektuoti mintį, jausmą, pojūtį, tačiau jų galimybės išreikšti šią tikrovę neviršija metaforos ar net simbolio lygio, vadinasi, šios primonės tikro pasaulio neparodo. O kas pateikia teisingesnę interpretaciją, magas ir mokslininkas, tesprendžia kiekvienas pats. Juk jeigu gyvas ne tik šiapusinis, bet ir anapusinis pasaulis, jam įpavidalinti geriausiai tinka tulpos metodas ir mokslą taikyti šioje vietoje yra klystkelis. Jeigu neįrodyta nei „taip", nei „ne", ši tikrovė yra neapibrėžta ir kiekvienas laisvas savo prote laikyti jį kuo nori - neigimas yra tik viena medalio pusė.

Tačiau taip pat reikia pabrėžti, kad filognozija tuo tiesiogiai neužsiima, nes ji yra ne garbinimas, o pažinimas, kuris skirtas vien tiesos žinojimui. Tiesa filognozijoje yra aukščiausia vertybė.

Sievos trajektorija

Išdėstyta teorija sujungiama gyvenimo trajektorijoje, kurioje dalyvauja visi sievos komponentai, sutraukiami į eiolinius psichovektorius. Trajektorija yra ne kas kita psichovektoriaus apsibrėžimų ir apibrėžimų seka, kurioje sąmonė renkasi judėjimo kryptį gyvenime. Šiame apsibrėžinėjime ir apibrėžinėjime dalyvauja daugybė įvairių faktorių, kurie žmogui ir jo gyvenimui suteikia formą. Jos gali būti labai įvairios - nuo to priklauso gyvenimo įvairovė ir grožis. Tačiau galima išskirti kelis pagrindinius kriterijus visoms įmanomoms trajektorijoms apibūdinti. Manau, kad geriausia kriterijumi laikyti tiesą, kuri išreiškiama horizonto platumu. Taip gauname trajektorijas, kurių smaigalyje yra horizontas, galintis nesikeisti visą gyvenimą, gali keistis tiesos didėjimo kryptimi, o gali augti ir į melą, arba iliuziją.

Mūsų gyvenamos teritorijos suskirstytos į zonas, per kurias, tarp kurių juda mūsų gyvenimai ir kurios turi formuojančią įtaką. Kadangi šis prologas yra teorijos pradmenų atskleidimas, naudinga pateikti zonų klasifikaciją, nors tai ne kartą yra daryta:

1) zona A - santvarkos priežiūros sistema, turinti tris segmentus - 1, 2 ir 3, - kurie yra teismas, prokuratūra ir spec. tarnybos;
2) zona B - santvarkos formulavimo sistema, kuri yra Seimas, dėl kurio varžosi politines partijos;
3) zona C - procesų kontrolės institucijos, tokios kaip ministerijos, kurios visos žymimos numeriais, pavyzdžiui, C4;
4) zona D - savivaldybės, kurios yra vietinių bendruomenių valdžia, smulkiau klasifikuojama numeruojant pagal vietoves;
5) zona E - bažnyčios, užsiimančios garbinimu, ritualiniu gyvenimu, transcendencijos aiškinimu, kurios klasifikuojamos pagal tikėjimą;
6) zona F - verslas, užsiimantis gamybinės veiklos organizavimu, darbo kūrimu;
7) zona G - darbas, aptarnaujantis tiek institucijas, tiek verslus, plačiąja prasme - visas zonas;
8) zona H - mokykla, mokymosi procesas, kuriame dalyvauja vaikai iki 24 metų, žemutinę pakopą žymint 1, 2, viršutinę - 3, 4;
9) zona J - pensininkai, užbaigę savo darbo karjerą ir išėję į poilsį - senatvės, 1 arba ligos, 2.
10) zona K - nusikaltimų pasaulis, esantis laisvėje, 1 arba nelaisvėje, 2.

Šis teritorijos padalinimas į zonas rodo, kad tiesa turėtų plėstis kiekvieno žmogaus gyvenimo kelyje, ją sutapatinant su patirtimi. Tačiau filognozijoje tiesa su patirtimi nesutampa ir neretai, kas gyvenime kaupia tik patirtį, tiesos prasme - nesivysto. Imant kaip pavyzdį filognozą, jo tiesos didinimo logika yra transcendencijos atvėrimas, vienetų ir reikalingų 1000 -iui jungimas, kuris turi rodyti pažangą kiekvienais metais. Pavyzdžiui, jeigu žmogus per gyvenimą dirba filognozijoje 50 metų, turėtų kiekvienais metais prijungti 1 dalį, o per visus metus - 50 vienetų, tada turėtume tobulą atvejį. Nesunku suprasti, kad kadangi zonos yra statiškos, judėjimas tarp jų - šabloniškas ir sukuria stereotipines trajektorijas. Jose dalyvauja stieliai D-A ir D-B, kuriuose gyvenamas pasaulis, užimami jame vaidmenys, kuria vidines sievos struktūras, augina tapatybes, kaupia patirtį, taip visą gyvenimą vystantis asmenybei ir protui. Šis principas dalinasi į priekinę ir galinę dalį, kur priekis yra formuojantis faktorius, o galinis - formuojamas.

Kaip pavyzdį galiu pateikti savo gyvenimo trajektoriją, kuri gana ribota, bet per tam tikras vidines patirtis išaugusi į tiesą ir klasifikuotina kaip trajektorija su augančiu horizontu, pagal antrą variantą iš minėtų. Trajektorija: Mockus-4,5 (H1-H2-profesinė-H3-nebaigtas-G1-darbininkas-H3-filologija-H4-nebaigtas-C-mokytojas-F-verslas-G2-vertėjas-J2-G2-rašytojas-. Pagal šią schemą, savo trajektorijoje aukščiausiai teko būti C zonoje, švietimo ministerijos tarnautoju, o žemiausiai - pensininku. Patirtys nėra ilgalaikės, ir neturi gilios integracijos, tačiau mano įspūdžiui suformuoti buvo pakankamos. Studijavau magistrantūroje, tačiau nusprendžiau studijas nutraukti ir pradėti dirbti, nors greičiausiai savo gyvenimą turėjau planuoti kitaip.

Gyvenimo trajektoriją formuoja du pagrindiniai faktoriai: tikrovė ir informacija. Tikrovė padalinta į zonas ir norint kaupti patirtį, reikia judėti jomis realiu judėjimu, o informaciją galima kaupti ir nejudant, nieko nedirbant ir nedarant jokių karjerų. Ši galimybė gyvenime ribojama tik todėl, kad gyvenimui reikalingos pajamos. Filosofija domiuosi nuo 17 metų, iš čia mano patirtis, reikalinga filognozijos projektui, plius universitetuose klausyti kursai. Matome, kad žemiausios gyvenimo patirtys yra zonose K, G, J, o aukščiausios - C, B, A. Iš mano pateiktos gyvenimo schemos matosi, kad nebuvo nei žemiausios patirties trajektorijos, nei aukščiausios. Nepaisant to, galiu gana tiksliai analizuoti visus pagrindinius gyvenimo principas. Tai galima daryti tiek, santvarkos rėmuose ir realiame pasaulyje, tiek teorijose, studijuojant filosofiją. Sievos teorijoje svarbu ne vien žinoti egzistuojančią santvarką, bet ir žinoti jos istoriją, pradedant nuo gimininės bendruomenės, vergovės, feodalizmo, baigiant demokratija ir laisve.

Visi žmonės gyvena vietinių valstybių sukurtose santvarkose, tačiau yra ir nevieša planetinė sistema, turinti savo A, B, C zonas, kuriose vietinės valstybės yra tik savivalda, arba D zona, su savo vidine sistema. A, B, C yra planetinis elitas, kuris neafišuojamas ir jų santvarka nėra vieša. Sąmokslo teoretikai šią struktūrą norėtų atskleisti ir paviešinti, kad būtų neuždara sistema. Tačiau tai daro rizikuodami savo gyvybe, nes pažeidžia įstatymus. Kaip sakoma sename teisės filosofijos posakyje - nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Reikia turėti protą ir suprasti D zonos principus, kurie aiškiai parodo, kas priimtina, o kas ne. Dar kvailesnė ambicija būna organizuoti prieš šią sistemą revoliuciją, siekiant sutriuškinti ir nuversti planetos elitą. Pirma, tai neįmanoma, o antra, vaizduojantys, kad jie sugebėtų sukurti geresnę civilizaciją rodo nepakankamą smegenų susiformavimą ir proto deficitą, kuris yra pavojingas.

Apie elitą žino galingiausi teritorijos gyventojai, kurie yra A, B, C, F zonų lyderiai. Visiems kitiems pakankama žinoti jų vietinę valdžią, nes jie globaliniame procese tiesiogiai nedalyvauja. Norint keisti santvarką, reikia turėti genijaus protą ir suprasti visų institucijose bei versle įsitvirtinusių lyderių interesus. Nesuprantant tik tuščiai varginamasi ir švaistomas masių laikas, kurį jie galėtų panaudoti sau naudingesniu būdu. Jeigu argumentuojama tuo, kad valdžioje nusikaltėliai, galima atsakyti, kad ne valdžioje nusikaltėlių taip pat pilna, todėl žemesnės zonos nėra moraliniu požiūriu vertesnės būti santvarkos pagrindas. Ką darytų svertą gavęs siauraprotis arba beždžionė su kostiumu? Koks būtų jų įvestas režimas? Ir kiek laiko reikėtų, kol iš moralės neliktų nieko, išskyrus norą pafrystailinti, mėgaujantis suteiktomis gyvenimo galimybėmis? Tie, kas burnoja - nėra niekuo geresni, o jeigu vienetiniais atvejais tokių ir atsiranda, tai jų nepakanka, nes jie tėra durys padugnėms į valdžią, kurių - masė.

Todėl šia prasme sieva turi būti formuojama pusiausvira, renkantis tik tokią gyvenimo strategiją, kuri nėra beprotinė, pagrįsta realistiniais, būtinybės negriaunančiais norais. Jeigu yra tokių, kas nori civilizaciją keisti savo genialios teorijos pagrindu, pavyzdžiui, kokios nors naujos religijos - reikia suprasti, kad tokia transcendencijos teorija neįmanoma, jeigu ji neišplečia tiesos procento atskleistoje dalyje, neprideda prie teorijos vienetų, kurių pridėti labai sunku. O paprasti performulavimai, iš tikro, nieko nedomina. Tikra nuo netikra atskirti nėra sunku, ir tai, ką siūlau filognozijoje, manau, yra verta dėmesio, ypač tiems, kurių horizontai yra defektiniai. Noriu, kad visi, kas savo gyvenimo kelyje susidurs su „Filognozijos pradmenimis" ir „Sievos teorija" savo horizontą išplėstų šuolišku išplėtimu, iki 30 proc. Tai yra, noriu, kad sievos teorija būtų išskirtinė teorija, gyvenimą išvedanti iš labirinto ir parodanti teisingą kelią visiems.

Civilizacijos skalė

„Sievos teorija" yra atskleidimo dalis, kurioje parodomas pagrindinis dabartinės civilizacijos principas ir atskleidžiama, kokie galimi jos judėjimo keliai ateityje. Šio veiklos masto kontrole užsiima atsiskyrusi civilizacija, kurioje norima sukurti žmonijai geriausią įmanomą ateitį. Tai nėra lengvas darbas, nes reikia suderinti daugybę priešingomis kryptimis judančių vektorių, tačiau tikima, kad žmonių protas nugalės. Visa žmogaus evoliucija įdedama į rėmus nuo nulinio išsivystymo iki maksimalaus, kurie žymimi kaip juodojo ir baltojo drakono civilizacijos. Juodasis drakonas yra miegantis, nenubudęs, o baltasis - nubudęs ir pradėjęs veikti pilnu pajėgumu. Šią atkarpą dalinu į tūkstantį dalių, kurios yra etapai pažinime, kuriuos turės praeiti planetos protai, vadinami filognozais.

Šį principą patogu vaizduoti kaip skalę, kuri nulinėje padėtyje yra juodasis drakonas, o tūkstantojoje padėtyje - baltasis drakonas. Dalis apskaičiuoti ne taip paprasta ir tam pirmame „Filognozijos pradmenų" tome sukurti pagrindiniai kriterijai, kurie yra a) tiesos procentas, b) veiklos mastas ir c) etinis apsiribojimas. Taigi, po pagrindine skale brėžiame tris papildomas, ir ant jų dedame vertinimus, kurie naudojami pagrindinės skalės elemento apskaičiavimui. Nulinėje padaloje visi kriterijai yra nuliniai, ir tokia sąmonė yra gyvūninė sąmonė, neturinti proto ir užsiimant pagrindinių gyvybės instinktų tenkinimu. Pagal a) kriterijų, baltojo drakono civilizacijoje turi būti pasiektas 100 proc. informacijos žinojimas, o tai reiškia, kad turi būti suprantamas pagrindinis tikrovės ir gyvybės principas, atskleisti jo komponentai hipostratoje. Tai įmanoma tik turint pilną anapusinės realybės žemėlapį, kuris rodo kas yra tikrovė ir kas yra žmogus. Pagal b) kriterijų turi būti pasiektas galaktinis veiklos mastas, arba turi būti įmanomos tarpžvaigždinės kelionės galaktikos masteliu. O tam reikalingi greičiai, viršijantys šviesos greitį, kas įmanoma tik sukūrus naują fundamentalią tikrovės teoriją, kurioje elektromagnetinis laukas nėra pagrindinis komponentas. Ir atitinkamai c) kriterijus turi atitikti pasiektą lygį abejuose ankstesniuose kriterijuose, kad galėtų juos suvaldyti ir įsteigti santvarką, palankią gyvybei ir žmogui.

Pradžioje turime įsivertinti pagrindinių savo juslių galimybes tam, kad matytųsi procentų pradinės vertės. Rodančiojoje sąmonėje didžiausią atverties procentą turi regos sistema, kuri rodo tikrą reprezentacinį anapusybės vaizdą. Holoplastinė tikrovė yra 100 proc., kuris priklausomai nuo to, kiek aprėpia rega, dalinama į dvi dalis, kuri gali būti 5-95, 10-90, 20-80 ir t.t. Šį pradinį skaičių įvertinti gana sunku, nes tikrovės gelmę išsemti neturime priemonių, tačiau abejočiau, kad vertės labai mažos. Optimistiniu variantu turėtume 20-80, bet šiuo atveju būtų gana didelis tikrovės seklumas, ir gyvybės prasmė - banali. Tarkime materialistai tiki, kad tikrovė yra 70-30, priekinė dalį laikant atvertąją, o nežinomai hipostratai paliekant tik 30 proc. Tai yra vulgarusis materializmas. Jeigu būtų 5-95, kaip esu rašęs kai kuriuose pradiniuose svarstymuose pirmajame „Filognozijos pradmenų" tome, tai būtų „spiritualizmas", arba tikrovės didelis pasislinkimas dvasinių laukų kryptimi. Tai svarbu todėl, kad nuo atvertos dalies procento priklauso, kiek tikrovės užgriebti įmanoma paprastomis stebinčio ir analizuojančio proto priemonėmis, kurioms nereikia jokių įprastinių technologijų. Šita pradinė 15-20 procentų dalis, kuri yra lengviausia, yra fenomenologinis 0,1 proc. civilizacijos skalėje, kuris gaunamas išanalizavus pilnu išanalizavimu vidinį sąmonės pasaulį. Vadinasi, padarius šį darbą ir pasiekus sątvarologijos 100 proc. gaunama civilizacijas 1/1000 dalis. Kitos 999 dalys yra hipostratika, kuri pažįstama protu kuriant gnostinį implantą, papildantį sumatinę tikrovės dalį.

Laikau, kad tikrovė nepaaiškinama vulgariuoju materializmu ir tikrovė nėra sekli. To pasekmė yra ta, kad ją užvaldyti jos fundamentaliose struktūrose - ne taip paprasta. Tas 10 proc. yra tik labai apytikrė užuomina, kurios atbulinė projekcija nepakankama hipostratų principų atskleidimui. Žmogus yra dvasinis ir pasislėpęs giliai tikrovės gelmėje, kurią pasiekti reikės išskirtinių sugebėjimų. Vadinasi 1 = 10 proc. ir 999 = 90 proc. Kadangi šis vienas procentas pasiekiamas filosofijos būdu, supratę jos esmę pilnu supratimu, aprėpiame 10 proc. tikrovės. Norėdami įveikti transcendencijos užduotį, turime išsiaiškinti likusius 90 proc. akluoju būdu arba technologiniais instrumentais.

Jeigu technologinės civilizacijos evoliuciją padalintume į 10 dalių ir laikytume, kad šiuo metu esame 2 ar 3 etape, tai reikštų, kad mums likę 7-8 etapai. Tačiau juos pasiekti labai sunku ta prasme, kad technologinė pažanga susijusi su dideliais pavojais ir jeigu sąmonės kokybė nebus pakelta į aukštesnį lygį, Žemę gali ištikti technogeninė katastrofa. O tai reiškia, kad kada nutruks 10 etapų raida postapokaliptiniame scenarijuje - nėra aišku, ir galutinis baltojo drakono etapas - nėra garantuotas, nes galime po katastrofos smukti į pirmykštę būklę. Todėl ir rašau, kad veikla turi būti tinkamai subalansuota, turi būti neužmiršta apie būtiną veiklos ir technologijų plėtros ribojimą, nes hipostratinių pusiausvyrų ardymas - pavojingas gyvybei.

Taigi, vienos dalies iš tūkstančio kriterijus yra a) 100 proc. sievos teorijos sątvarologijoje, b) protinė gnostinio implanto metodika ir c) 100 proc. etinio ribojimo įforminimas. Veiklos mastas plečiamas tik atskleidžiant hipostratos struktūras, ir jis gali būti nuo 0 proc. iki 5 proc. Tai reiškia, kad vienai daliai užtenka pradinio filosofinio modelio, o kitos dalys renkamos tyrinėjant hipostratą. Tai reiškia, kad filosofija yra tik pradinis žingsnis, kuris negali būti vertinamas labai aukštai, nes jos praktinės galimybės menkos, ji tikrovę įvaldo labai silpnai. Kai kas nori, kad žmonija pasiliktų šiame lygmenyje, tačiau žmonių smalsumas, žingeidumas, norai - ne taip lengvai sukontroliuojami ir nuslopinami. Šiuo metu „Filognozijos pradmenyse" artėju prie 1/1000 ribos, kurią pasiekus teks daryti pertrauką, o po to turėsiu siekti užduoties pridėti 2/1000, bent pradinių prielaidų prasme, sukūręs pažangų tyrinėjimo metodą. Tai priklausys nuo daugelio faktorių, vienas iš kurių - ar ši teritorija perspektyvi numatytam projektui: susidūrus su pasipriešinimu, tamsumu, kvailumu, ambicijomis - darbas nebus tęsiamas. Lietuva turi daug galimybių išsikovoti pilnas teises atsiskyrusioje civilizacijoje, tačiau turi rodyti aukštą moralinį lygį, sąmonės kokybę ir intelektą.

Veiklos maste pirmas šuolis bus tikros kosminės civilizacijos sukūrimas, kuris kosmines keliones padarys prieinamomis daugeliui žmonių ir tai nebus tik moksliniai eksperimentai. Šuolis įvyks tada, kai bus sukurta naujoviška propulsijos sistema, įvaldžius antigravitacijos technologiją. Tai labai svarbus šuolis, kuris šiuo metu planuojamas gana netinkamu būdu, naudojant raketinius erdvėlaivius. Todėl vienas iš svarbių uždavinių Mėnulio ir Marso kolonizavimui yra antigravitacinio dinaminio elemento technologijos sukūrimas. Taip pat, veiklos mastas didės ir netikrovės erdvėje, kuri K. Sabolio vadinama įsivaizduojamybe. Tai susiję su virtualios realybės proveržiu, kuris vyksta šiuo metu ir siūlo rinkai vis geresnes technologijas ir vis įdomesnį laisvalaikį. Įstrigimas matricoje veiklos realų mastą vargu ar išplės ir jis atims daug laiko, kurio naudingumo koeficientas bus labai mažas.

Technologijos skirstosi į materialiąsias ir eterines. Pramonė naudoja materialiąsias technologijas, kurios sukuriamos iš Mendelejevo lentelėje esančių galimybių. Eterinės yra komunikacijos technologijos, kurios naudojamos ryšiui ilgais atstumais palaikyti. Mišrus variantas yra elektronika, kuri sujungia materialias ir eterines technologijas, ypač kompiuterinėje technikoje. Ką duotų gilesniųjų hipostratų eterio atidarymas? Galimas naujas ryšio priemones, naujas propulsijos sistemas, poveikio metodus, psichotroniką. Taip pat, naujos galimybės nusimato atradus nemolekulinę genetiką, kuri labiau pasislinkusi bozoninio eterio kryptimi. Todėl matome, kad technologijos sudarys galimybes kurti iliuzijų civilizacijos ir realybės civilizacijos kryptis. Jeigu pramogų verslininkai nukreips žmogų iliuzijų civilizacijos kūrimo keliu, bus išeikvota daug resursų, negaunant jokios naudos išskyrus malonumus, dėl ko su šiomis technologijomis riekia elgtis apdairiai, per daug nesižavint įsivaizduojamybės pasiūla. Kita kryptis - realybės civilizacija, gyvenanti tikroje priekinėje sąmonėje ir vykdanti tikrus žmonijos vystymo projektus, kurie keičia tikrovę ne tik galvoje, bet ir išorėje.

Pradedu nuo svarbiausios dalies, nuo etikos teorijos, kurią jau šiame etape galima kurti naudojant dievų perspektyvą, kurie valdo tikrovę galaktinio mastelio civilizacijoje. Tai nėra mokslinė fantastika, nes ši tikrovė tikra, tik ilgus šimtmečius pasislėpusi už kulisų stebėjo žmogaus galimybes ir vertino potencialą. Šiuo metu visiems dalyvauti šioje civilizacijos nėra galimybių, bet po kelių kartų bus integruota visa žmonija.

Sugrįžimo prasmė

Ne kartą rašiau, kad Lietuvoje A. Šliogeris yra sątvarologijos pradininkas, kurio kūryba buvo vienas iš filognozijos ir sievos teorijos šaltinių. Šią savo teoriją jis išdėstė pagrindiniame veikale „Niekis ir Esmas", kuriame atkleidė klepsidros struktūros idėją, filognozijoje vadinamą sątvaru, kuris yra psichovektoriaus, vadinamo sieva, surinkimo vieta. Mano sątvaro teorija yra modifikuotas ir išplėstas A. Šliogerio klepsidros variantas, kuris pateikia šiek tiek kitokią nei propagavo A. Šliogeris žmogaus sampratą. Kadangi klepsidra, sątvaras, yra žmogaus vidinės dalies teorija, ji yra visų žmogaus proto veiklos formų pagrindas, paaiškinantis iš psichologinės perspektyvos, kaip žmogus kuria ir pažįsta tikrovę. A. Šliogerio naudotos sąvokos buvo bandymas apibrėžti metafizinį sątvaro variantą, sudarytą iš dviejų tarpusavyje kovojančių polių, kuriuos jis vadino Niekiu ir Esmu, tarp kurių įsiterpęs semiosensotektūros sluoksnis. Šis terminas ir bus pagrindinė šio skyrelio tema, kurį pamėginsiu paaiškinti iš filognozijos perspektyvos. Šis terminas yra trijų daiktavardžių sandūra semio-senso-tektūra, kurie reiškia „reikšmių-jutimų-audinys". Ankstesniuose savo tekstuose šį terminą dar esu vadinęs senso-kognityvine sinteze.

Norint suprasti kaip šis darinys, iš kurio formuojamos visos teorijos, visi žinių pasauliai, atsiranda ir iš ko jis sudarytas, reikia suvokti sluoksninę sątvaro sandarą, kurioje pagrindiniai du sluoksniai yra rodančioji ir rodomoji substancija, sudarančios bendrosios gaublės erdvę, šviesos arką, kurioje vyksta žmogaus kūrimo procesas. Šios substancijos yra bozoninės prigimties eteris, kuris tikrovės spektre pasislinkęs į giluminę dalį ir yra per regos organą nematoma tikrovės sritis. Rodomoji substancija pateikia turinį sumatų ir sumantų pavidalu, kurie yra iš išorės gaunamos informacijos apdorojimo rezultatas, kuris pasirodo kaip daiktas arba mintis. Ant šio pagrindo statau tokius semio-senso-tektūros sluoksnius: a) psichoforma - kuri yra psichinis pamatas, sumatų ir sumantų nepadorota terpė; b) lingvoforma - yra semio- sritis, kuri yra kalbinio žmogaus sugebėjimo galvos srityje šaknis; c) reiforma - yra daiktoforma, senso- sritis, arba objektyvioji, daiktiškoji sumavimo realybė; d) kalba - ženklų ir kodų sistema, skirta į išorę perduoti vidinį sumatoriaus turinį. Sluoksniais šie aspektai išsidėlioja tokiu būdu: apačioje, per visą sątvaro spektrą nuo priekio iki galo, yra psichoforma; tada, antras lygis dalinamas į dvi dalis ir priekinė yra reiforma, o galinė - lingvoforma; ir galiausiai, viršutinis sluoksnis yra išvystyta kalba, kurią savo šaknyje slepia visi paminėti sluoksniai, esantys tarsi dirva, iš kurios išauga kalbos jausmas.

Sievos teorijos pagrindas yra psichoformos sumatų pagrindinio rinkinio surinkimas ir jų klasifikacija. Rinkinį patogiausia sudarinėti naudojant sievos-burės struktūrą, kurioje kiekvienas iš penkių taškų turi minėtus sluoksnius. Pateikiant vieną pavyzdį orientacijai, B stielis sudarytas iš sumantų kurie yra psichoforma, lingvoforma ir kalba, kaip aukščiausia vidinės proto dalies išraiška. „Juodajame drakone" pateikti sumatų klasifikacijos pagrindai, kuriuose pradedama nuo psichoformos ir klasifikuojama laiko, kokybės ir modalumo požiūriu.

Laiko požiūriu sumatai klasifikuojami į

a) pastovius, kaip priekinės sąmonės, asmens komplekso;

b) epizodinius, kaip emocijų, atsiminimų, minčių;

c) ypinius, kaip minčių, judesių;

d) srautinius, kaip kai kurių minčių, kalbėjimo;

e) šuorinius, kaip emocijų, minčių.

Kokybės požiūriu sumatai klasifikuojami į

a) B stielyje - struokiniai, spūriniai, lankstiniai;

b) A stielyje - šlėkiniai, komandiniai, šustriniai;

c) C stielyje - šlėkiniai, spūdiniai, šustriniai;

d) D stielyje - masyviniai, šlėkiniai;

e) E stielyje - spūdiniai, maloniniai, skausminiai, šlėkiniai, rėžiniai;

f) F stielyje - projekciniai;

g) T stielyje - projekciniai.

Modalumo požiūriu turime

a) iliuzinius ir neiliuzinius;

b) triktinius ir netriktinius;

c) kančios ir laimės;

d) betvarkės ir tvarkos ir t.t.

Iš to, kas pasakyta, sievos daugtūrį, sujungiamą į psichovektorių, galima analizuoti modalumo, kokybių ir trukminių formų požiūriu. Dažnai psichologiškai sievos konstrukcijos yra labai sudėtingos, susipynusios ir sunkiai išpainiojamos, nes susiliejusios į vieną jausmą, o apie klasifikacinę terminologiją - nėra net ką kalbėti. Savo modelyje pateikiu tik bazinį variantą, kuris realiai turi būti gerokai išplėstas. Tarkime, kad kalba atspindi beveik visą suvokiamą sątvaro spektrą, nuo galinės iki priekinės dalies ir žodyne daugmaž yra visų kokybių sumatų pavadinimai. Tuomet, išėmus visus sinonimus ir pasikartojančius žodžius, gauname apie 100 000 sumatų rūšių, kurie, sudarinėdami sievoje įvairius junginius, kuria prie konkrečios situacijos prisitaikančius psichovektorius, nukreiptus į išorę. Tokiu atveju klasifikacijose, įskaitant visus pagrindinius variantus, turėtume turėti apie 10 000 sievos psichovektorių rūšių, kurias gali sujungti žmogaus psichinė struktūra, pagal savo smegenų funkcines zonas. Ši struktūra vadinama laisvu apsibrėžimu ir apibrėžimu, kuris parenka žmogaus gyvenime laisvą judėjimo kelią. Šioje vietoje svarbiausios norinės ir valios struktūros C stielyje, protinės ir sugebėjimų strukūros B stielyje ir pan.

Tačiau aukščiausia psichovektorių formuojanti instancija yra civilizacijos logika, kuri paremta „didžiuoju pasakojimu", pateikiančiu bendruomenėje norimą tikrovės vaizdą, ne tokį koks yra iš tikro. Ši formuojanti dalis yra pasaulį aiškinančių teorijų visuma, kuri gali turėti maginę, mitologinę, religinę, filosofinę, mokslinę, istorinę ir filognozinę formą. Tai gnostinis apskritimas, gyvenimo liniją įstatantis į tam tikrus rėmus, kuriuos suformuluoja lyderiai pagal savo ateities viziją. Filognozijos pagrindinis orientyras, remiantis F. Nietzsche, yra gyvybinis procesas, kuris turi būti įrėmintas prote geriausiu ir palankiausiu būdu žmogui ir bendruomenei, kad būtų įkūnytas gyvenimuose laisvės idealas, pasiektas aukščiausias gerovės taškas. Per kognityvinę dalį kiekvienas žmogus turi galimybę apibrėžti savo esmę tokiu apibrėžimu, koks geriausiai atitinka jo vidinį jausmą, ir kalbinis antstatas, kuri yra aukščiausia ir abstrakčiausia dalis, turi kilti iš psichoforminio substrato, o ne diegti į sievą lingvistines ir protines schemas, prieštaraujančias žmogaus vidiniam jausmui ir gyvybiniam instinktui. Šiame apsibrėžime galimi įvairūs pasirinkimai, kurią sątvaro dalį darysime pamatine. Pavyzdžiui, A. Šliogeris siūlė rinktis reiformą, kaip ji atsiveria regai, kuri yra vienintelis filosofinio mąstymo patikimas šaltinis. F. Nietzsche siūlė rinktis valios-geismo struktūrą, kuri, padedama galios pranašumo, galėtų perženginėti tikrovės ribas ir steigti gyvybiniame procese valdžios instanciją, šokdinančią pagal savo užgaidas visa pasiekiamą aplinką. Vienas iš valdžios kanalų būtų geisminė psichoforma, lingvoforma ir kalba, tekstai, kuriuose įkūnyta viršžmogio valia viešpatauti.

Filognozijoje įdomiausia vieta sievoje yra psichoformos ir reiformos sintezė prote, kuri turi vaizdinį pavidalą, galintį būti paveiksliniu, o galintį būti ir abstrakčia erdve, vadinama tentyvu, kurios paskirtis yra modeliuoti tikrovę, kurti gnostiniam implantui tinkamas struktūras. Ši vieta ypač išvystyta moksle - geometrijoje, algebroje, logikoje, fizikoje ir pan. Filognozijos pažanga priklauso nuo galimybių šioje vietoje, nuo sugebėjimo sukurti naujus tikrovę atvaizduot galinčius dėmenis, kuriuose būtų kuriami tikrovę sudarantys geometriniai simetronai, kurie iš aplinkos pereina į žmogaus sątvarą ir yra gyvybę kuriantis kokonas. Šis mokslas vadinamas hipostratika, kurios dalis yra substartologija, ir jos tikslas - atskleisti silpnąsias eterines terpes, kuriose patalpintos tvirtosios struktūros, esančios fasadine, regima tikrovės dalimi, kuri sumuojama priekinėje sievos kryptyje ir yra komandinių kompleksų, norų, valių objektas. Žinoma, galimas ir nefilognozinis sievos teorijos pritaikymas, ją panaudojant žmogaus pažinimui, supratimui, terapijai. Stengsiuosi, kad būtų įmanomas profesionalus ir neprofesionalus šios teorijos variantas. Neprofesionalus būtų kažkas panašaus į psichologinę teoriją, kuri būtų panaši į psichoanalizę arba Jungo analitinę psichologiją.

Grįžtant prie A. Šliogerio klausimo, jo neometafizikos tikslas buvo apriboti Niekio griaunančiąją galią, su kuria jis įsiveržia į Esmą, savo sievoje įvarant pleištą tarp subjektyviosios ir objektyviosios dalies, ir iki maksimumo apribojant subjektą visais jo pasireiškimais - psichoforminiais, lingvoforminiais mintyje ir kalbiniais. Jo svajonė buvo - sugrįžimas prie pačių daiktų, į pradžią, prie ištakų. Šia prasme filognozija yra keblioje padėtyje, nes turi spręsti klausimą, ar sugrįžus įmanoma pasilikti, maksimaliai apribojant savo galimybes, ar sugrįžtama tam, kad bandytume kelią praeiti dar kartą, bet šį kartą nedarydami klaidų. Tokį klausimą A. Šliogeris iškėlė Lietuvai.

Filognozija ir ekosofija

Filognozijos tikslas - tapti 4 kategorijos civilizacijos centrine doktrina, kuri būtų post-scientistinio stiliaus, įveikusi 3 kategorijos mokslinę civilizaciją, pasukusią žmoniją neteisinga kryptimi, grasinančią sunaikinti Žemę, plečiančią vargo pasaulį. Propaganda yra graži, bet ji nerodo tikro vaizdo, kuris šiuo metu net neįsipavidalinęs ir visos problemos nukeltos į ateitį, kol šiandien iš technologijų grobstomi pasakiški pelnai. Filognozija gali daryti analitinės loginės sistemos įspūdį, kuris niekuo nesiskiria nuo mokslo, tačiau toks įspūdis tik fasadinis, savo gelmėje slepiantis pasipriešinimą matematizacijos ideologijai. Taip gali atrodyti ir dėl to, kad filognozijos teorija yra ieškojimų kelyje, ieškant patobulinimo jau esamam principui arba alternatyvų. Kad būtų aiškiau, koks šios 4 kategorijos civilizacijos pagrindinis principas, pateikiu tikrovės kaip didžiosios sievos teoriją, kurioje žmogaus psichovektorius - tik maža inkrustacija globalinėje sistemoje.

Gajos teoriją girdėjome visi, kurioje Žemė laikoma personifikuota būtybe, kuri yra gyvybę kurianti ir palaikanti jėga, įsikūnijanti gamtinio pasaulio reiškiniuose. Šioje teorijoje siekiama ekosofinės išminties, sprendžiant gamtosaugos problemas, kurias sukėlė pramonės ir technologijų suklestėjimas. Savo knygose naudoju panašų principą, kur Gaja yra vadinama Rea ir turi paaiškintą prasmę - ekosofinį tikrovės traktavimą, kuriame raginama riboti technologijų invaziją, nenaikinti planetos gyvybės sferos. Šis principas sujungiamas su sievos teorija, kuri yra ne tik žmogaus psichovektoriaus struktūra, bet ir priešpriešinė, iš tikrovės centro ateinanti perspektyva, kuri tokia pati „vektorinė". Žmogus, kaip sakiau, sudarytas iš sumuojančios, veikiančios ir sumuojamos dalies, kurių visuma yra žmogaus valinga energija, nukreipta į išorinį pasaulį. Iš priešingos pusės, D stielio kryptyje, tariama, kad veikia tokia pat struktūra, kuri yra tikrovės sieva, kaip geometrinis simetronas, sukuriantis žmogų veikiantį daiktovektorių, kurio hipostratoje taip pat yra globalinio plotinio sumavimo sistema.

Ši Rėjos sumavimo galimybė suvokiama dviem būdais: rėizolinės sievos prasme - kuri yra tik energetinių simetrijų dėsningo veikimo išraiška; ir eiolinės sievos prasme - kurios fundamente yra personalizuota valia, kuri gali peržengi dėsnius, laisvai kurti. Manau, kad Žemės sieva turi du tokius sluoksnius ir paviršutinis, išorinis, daiktiškasis sluoksnis yra rėizolinis vektorius, tačiau gelmėje, kurioje yra subtiliosios ir silpnosios, hipostratinės, eterinės struktūros, veikia valingoji dalis, kuri yra „plotinė", tad geba rinktis ir kurti. Kad būtų aiškiau - kas yra „rėizolas"? Tai mano naujadaras, kuriuo žymiu substanciją, turinčią geometrinę ir simetrinę struktūrą, kuri veikia, transformuojasi tik apibrėžtu deterministiniu veikimu, kurį galima aprašyti proporcinėmis formulėmis. Eiolinė substancija yra tokia, kurios vektorius neapibrėžtas, ir kuris apsibrėžia valingu pasirinkimu, tai yra, veikia kūrybinių trajektorijų principu. Pavyzdžiui, žmogaus psichovektoriaus sieva yra eiolinė, nes ją valdo norų, valios psichologija, kuri turi sugebėjimą rinktis tarp galimybių. Kad tai būtų įmanoma, reikia suvokti tų galimybių visumą, kuri atveriama bendrojoje gaublėje, vadinamoje šviesos arka.

Taigi, iš vienos pusės turime žmogaus asmenvardinį centrą A, ir iš kitos pusės, D sumatų kryptimi, turime Rėjos sievą, kuri savo fasadine dalimi pasireiškia kaip daiktiškasis pasaulis, kurio dalis yra kiti žmonės, suvokiami pirmiausiai kaip kūnai, bet turintys vidinę erdvę, kurioje įkūnyta veikianti asmenybė. Anapus daiktiškojo pasaulio galime suvokti tokią pačią erdvę, kuri turi savo energetinę ir valios struktūrą, kuri sukuria tikrovės veikimo vektorių, nukreiptą į žmogų. Ši struktūra, žinoma, kol kas tėra gnostinis implantas, kuris turėtų būti 2 versijos gnostinio implanto užuomazga, reikalingo 4 kategorijos ekosofinės civilizacijos sukūrimui, kurios svarbiausias tikslas - gyvybinio proceso saugojimas nuo beatodairiško niokojimo. Žinojimo atsisakyti nesiūlau, tačiau taip naikinti planetą, kaip ji šiuo metu yra naikinama - neleistina. Naikinimo logika pagrįsta utilitarine, kuo-centrine ideologija, kuri į visą realybę lyderių galvose žiūri tik kaip į išnaudojimo resursą, priemonę. Šis principas, kuris yra ekonomikos pagrindas - neišvengiamas ir jo pašalinti neįmanoma, tačiau eikvojimas privalo būti grąžinantis, atstatantis, kompensuojantis. Pagrindinis principas, priešingas kuo-centriniam resursinimui, yra kas-centrų įsteigimas, kuriuose sąveikia yra ne įnaginė, vartotojiška, bet esminė, sugebanti pamatyti kas yra sumatoriuje stebimas objektas kaip duotas savyje ir sau.

Mažoji ir didžioji sieva yra du vienas prieš kitą stovintys kas-centrai, kuriuose svarbiausia yra asmeninė dalis, kurią kiekvienas turi įrodytą savyje, o Žemėje sukuria personifikaciją, kuri palengvina sąveiką su gamtine svetimybe, padaro ją pažįstama ir palankia. Energetinė sieva, vadinama rėizoline, hipostratoje paslėptu būdu kuria gyvybinį procesą ir sąlygas reikalingas jo gyvavimui; o valingoji sieva reiškia, kad jeigu įmanoma Žemės personifikuota dalis, tai ji galėtų būti analogiška žmogaus bendrosios gaublės struktūrai, valdomai „noro", kurios per tą pačią bozoninę-eterinę substanciją, kuri yra tikrovės spektro nepasiekiamoje gelmėje, sujungtos į vieną audinį. Ši sistema veikia nematomo pirmapradžio kūno lygyje, kuris turi žmogų palaikantį tinklinį energetinį darinį, vadinamą sietynu. Aišku, lygybės dėti tarp žmogaus valios ir tikrovės valios - negalima, nes iš esmės tai skirtingo masto esybės, tačiau toks sužmoginimas palengvina sąveiką ir supratimą. O jeigu norisi nepersonifikacinių projekcijų tokių, kaip fizikos formulės, tai reikia suprasti, kad realybės rodomos formulėse tikrovėje neegzistuoja. Pavyzdžiui, nėra akivaizdu, kad, kalbant apie gravitaciją, teisingesnė penkių Niutono raidžių, o ne mago „gravitacijos demono" teorija.

Galima iškelti klausimą, ar Niutono gravitacijos formulė yra tiesa ar melas? Akivaizdu, kad joje yra tam tikras pragmatinis efektyvumas, tačiau iš šių proporcinių kombinacijų tikrai nesimato, kas ji yra savo savarankiškoje esmėje. Sakoma, kad ji yra tam tikra „jėga", tačiau kiek galime būti tokia interpretacija tikri? Pavyzdžiui, kai žmogus smogia į sieną, jis taip pat parodo „jėgą", bet kokį procentą apie jį tiesos pasako ši interpretacija. Pagal žmogaus rankos smūginį ištiesimą žmogų galėtume apibūdinti kaip F = ma, tačiau ši „tiesa" nepasako apie jį net 1 proc. tikrovės. Todėl, žvelgdami į tikrovę ir norime veikiau personifikuoti negu matematizuoti, nes matematikos tiesa yra žmogaus sąmonę iš kelio iškreipianti perspektyva, kuri rodo nepalankų žmonijos vystymuisi vaizdą. Taigi visas gyvybės procesas tikrai nėra kažkokia „jėga", kurią būtų galima išreikšti kaip G = ma. Pradžiai tariame, kad tai „asmens" valdoma energetinė struktūra, kuri geba kurti gyvybę. Šis asmuo - nėra žmogaus asmens veidrodinis atspindys, tokiu principu naudojami tik patys svarbiausi terminai. Tai tikrovės gnostinė dalis, iš kurios gyvos būtybės semia savo psichikos substanciją, kuri turi būti kosminių mastelių laukas. Gyvybės sąmoningoji dalis iš šios tikrovės išeina į individualią egzistenciją ir į ją sugrįžta, susiliedami su didžiąja Žemės sieva.

Tokia yra filognozijoje atskleistos žinios svarbiausio principo santrauka, kurioje matome kryptį, kurią filognozija siūlo žmonėms. Toks principas propaguoja gerovę ir Žemei, ir žmogui per maksimalų laisvaveikos mastą, kuris yra teisė pasirinkti savo žemėje laisvą gyvenimo trajektoriją, kuri yra gerovės matas. Laisvė ir gerovė sukuria laimės pojūtį, kuris pagrįstas ekosofiniu gyvenimo būdu, sudarančiu sąlygas gyvybės klestėjimui tam tikroje vietovėje. Tai „Filognozijos pradmenų" tomuose buvo vadinama „gyvybės magija", kuri sudarytų sąlygas aukščiausiam reikalingam klestėjimo taškui bendruomenėse.

Scientizmas dangstosi tuo, kad „tiesa" neva svarbiau už viską, tačiau pirma tegul parodo, kur ji moksle yra, ši „tiesa"…

Epsilon strata

Kiekviena civilizacija bendrijoje turi savo pagrindinę kuriančią ir globojančią instituciją, kuri yra jos pagrindas. Institucija gali būti viena, kaip bažnyčia, o gali būti jų tinklas, bendru susitarimu visoje planetoje diegiantis tą pačią programą. Šią struktūrą vadinu epsilon strata ir epsilon kasta, kuri yra gnostinis apskritimas, įrėminantis teritorijoje gyvybinį procesą, teorijomis ir kultūrinėmis jų išraiškomis. Pavyzdžiui, mokslo civilizacijoje tokį vaidmenį atlieka ministerija, universitetai, institutai ir mokslų akademija. Filognozija nėra mokslas ir nepropaguoja mokslinės civilizacijos, todėl šiame tinkle dalyvavimas nenumatomas. Dėl šios priežasties tam, kad taip pat galėtų vykdyti epsilon stratos vaidmenį, skirtą įveikti 3 kategorijos civilizaciją, ji turi turėti tam tikrą organizuotą formą. Ši institucija buvo pristatyta antrame „Filognozijos pradmenų" tome ir vadinama „Filognozų asociacija". Jos tikslas - propaguoti filognoziją, siekti santvarkos pakeitimo pagal filognozijos principus, judėti holistinio supratimo kryptimi, diegti ekosofinę sąmonę. Ši idėja gal ir nėra nauja, tačiau priemonių ir įrankių arsenalas - naujas ir originalus.

Filognozų asociacijoje gali dalyvauti visi norintys prisidėti prie šių tikslų žemutinėje arba aukštojoje pakopoje. Pirma pakopa yra pradinė mokykla, kurioje susipažįstama su filognozijos pradmenimis sątvarologijoje ir substratologijoje. Ši sistema kol kas tik užuomazgos stadijoje, tad tai daugiau reikia daryti savarankiškai, naudojant mano parašytus vadovėlius. Dalyvaujantys pradinėje pakopoje nėra tikri „Filognozų asociacijos" nariai, tik kandidatai į narius, kurie turi narystę užsitarnauti. Aukštoji pakopa yra tikrų narių, kurie sudaro tarybą, padalintą į padalinius, atitinkančius filognozijos skirstymus. Turime sątvarologijos ir substratologijos korpusą, kur pirmajame tyrinėjama mažosios sievos struktūra, o antrajame - didžiosios. Didžioji sieva turi energetinės gaublės tyrinėjimų korpusą, informacinės gaublės tyrinėjimų korpusą ir kuriančiosios gaublės tyrinėjimų korpusą.

„Filognozų asociacijos" tarybos valdžios instancija yra prezidiumas, į kurį įeina atstovai iš visų korpusų ir vadovaujamas pirmininko. Prezidiumas renkamas 5 metų kadencijai pagal MOV metodą, o pirmininku šiuo metu yra steigėjas, kuris nerenkamas. Ši struktūra kol kas neišpildyta ir veikia tik užuomazgos stadijoje, steigėjo pastangomis, tačiau ateityje tikiuosi turės daugiau narių. Papildomi padaliniai yra „Lietuvos Baltojo drakono draugija" (LBDD) ir bibliotekos bei informaciniai centrai. „Baltojo drakono draugijos" veikla yra švietėjiška ir kultūrinė, skirta propaguoti laisvės ir pažangos idėjas, aiškinti tikrovės sąrangą ir kurti bendruomenėse tiesos sąmonę. Ši veikla sudaryti iš negatyvios, kritinės dalies, kurioje dekonstruojamos ideologijos, griaunamos melagingos tikrovės teorijos, demaskuojamos iliuzijos ir pozityvios, statančios dalies, kurioje diegiamas teisingas tikrovės supratimas, padedami filognozija grįstos civilizacijos pamatai. Pagrindinė idėja yra gyvybės magija, kurioje puoselėjama pusiausvyra tarp genetinės ir gnostinės ašies žmogaus sandaroje, klaidingomis teorijomis nedeformuojamas nei kūnas, nei siela.

Sievos teorijoje aiškinama, kad žmogaus sąmonė sudaryta iš būtinosios ir nebūtinosios dalies, kurių sąveikoje apsibrėžinėja žmogaus psichovektorius. Šiame apsibrėžime gali dominuoti arba pirmoji, arba antroji dalis, nuo ko priklauso kiek žmogaus veiklos atitinka tikrovės sandarą - su ja sąveikauja harmoningai ar konfliktuoja. Jeigu dominuoja nebūtinasis sąmonės komponentas, kuris įkūnijamas laisve, vaizduote, kūryba, fantazija, žmogus peržengia tikrovės būtinybę, nustumia realybės poreikius į antrą planą, pradeda ją griauti. Šios vidinės žmogaus dalies planetoje produktas - visas miesčioniškas dirbtinis pasaulis, pradedant gelžbetonio kvartalais ir baigiant pramoniniais rajonais, apėmusiais visą Žemės rutulį. Šis pasaulis, filosofų vadinamas nekropoliu, yra mirties kultūros invazija į natūralų, gamtinį pasaulį, kuris civilizacijos trajektorijoje peržengė leistinas ribas ir turi būti stabdomas. Todėl vienas iš „Filognozų asociacijos" tikslų - būtinosios tvarkos atstatymas, išardant sapnų karalystę, kurioje žmones bando įkalinti kūrybos-gamybos industrija. To siekiama per pusiausvyros įvedimą tarp priekinės ir galinės sątvaro dalies, kurioje suvokiamas pasaulis nėra tik savavališkų manipuliacijų objektas, kurio tuo prastesnė padėtis, kuo didesnė vidinė laisvė. Laisvė filognozijoje yra ne tikrovės žudymo laisvė, bet laisvas apsibrėžinėjimas empirinėse trajektorijose, kuriose yra įkūnijama nenaikinanti žmogaus judėjimo teritorijose laisvaveika. Laisvės zonos ant planetos yra nepriklausymo ir nepriklausomybės zonos, kuriose žmogus, neatitrūkęs nuo savo pagrindo, kuria savo gyvenimą.

Pagrindiniai aspektai yra singuliaritarizmas, kalbantis apie žinių singuliarinį sprogimą, kuris filognozijoje padalintas į 1000 dalių etapus, ir siekia laipsniško jų augimo. Ši idėja sugalvota yra Ray Kurzweil, kuris mano, kad singuliarinis sprogimas įmanomas 2045 m., dėka dirbtinio intelekto pažangos. Manau, kad toks greitas 1000 dalių įveikimas neįmanomas ir Ray Kurzweil skaičiavimas yra neteisingas. Kitas aspektas yra ekstropianizmas, kaip entropijos antipodas, kur tvarka juda ne nuo tvarkos prie chaoso ir žlugimo, bet prie vis tobulesnės padėties, pažangesnio pasaulio. Manau, kad tvarkos, arba santvarkos, ekstropinis gerėjimas tiesiogiai susijęs su hipostratų atvėrimu, vis geresniu jų supratimu, kas leis tvarką daryti vis tobulesnę, labiau atitinkančią tikrovės natūralią prigimtį. Ir paskutinis principas yra gaianizmas, kuriame Žemė laikoma gyva būtybe, įvardijama kaip Didžioji sieva, turinti energetinę ir valingąją dalį. Tai reiškia, kad propaguojamas sugrįžimas arčiau gamtos, santvarkos formulavimas remiantis ekosofinėmis idėjomis.

Kapitalistinėje ekonomikoje tai sunkiai įgyvendinami tikslai todėl, kad sąmonei sunku išsivaduoti iš beprotiškos pelno vaikymosi logikos, kurioje švietimo programa įkalina beveik visų žmonių sąmones, kurias paskui įstato į institucinę mėsmalę, kurioje išsivadavimas daromas neįmanomu. Logika suprantama - žmogus turi pragyventi, be to, jis svajoja gyventi turtuolio gyvenimą, kad galėtų mėgautis ekonominės civilizacijos gėrybėmis. Tačiau toks užsidarymas savo valios viešpatauti iliuzijoje, būtinųjų orientyrų praradimas veda žmoniją prie sunkių pasekmių. Todėl reikia šviesinti sąmones, gerinti supratimą, keisti tą gnostinį apvalkalą, kuris implantuotas į žmogaus proto struktūras, kad atsisakytų iliuzinės gyvenimo prasmės, kuri būtų pakeista tikru gyvenimo esmės supratimu ir juo pagrįstais pasirinkimais.

„Filognozų asociacija" yra aukštoji mokykla, kuri skirta tikrovės tyrinėjimui, „Lietuvos Baltojo drakono draugija" daugiau švietėjiškas padalinys, kuris aiškina visuomenei filognozijos idėjas, pristato asociacijos veiklą, jos svarbiausius projektus. Tai nėra nei sekta, nei ezoterinė grupuotė, nei religija - manau idėja artimesnė Sokrato Akademijos principui, kurios viduje veikia vieša draugija. Yra paralelių mokslų ar filosofijos akademijai, tačiau filognozija nėra nei filosofija, nei mokslas, kas ne karta buvo pabrėžta, nes metodas neapibrėžiamas nei vienu, nei kitu būdu. Ši disciplina gali būti apkaltinta eklektizmu, kuriame surankioti fragmentai iš įvairių sričių, panašiai kaip Teosofijoje. Manau, kad „Filognozų asociacijoje" sugebėsime pažengti daug toliau. Pagrindinis skirtumas yra tiesos sąmonės propagavimas, kuriame draudžiama žinių kūrime ir platinime naudoti ezoterinę psichologinę manipuliaciją, naudoti teorijose netiesą tam, kad skaitytojui arba mokiniui būtų didesnis psichologinis įspūdis. Jeigu atrodo, kad kalbama okultiniu stiliumi, propaguojama magija, reikia suprasti, kad magija, mitologija, religija, filosofija ir mokslas yra tyrimų objektai, kurie analizuojami filognozijos metodais. Tai yra, magija, okultizmas - ne propaguojama doktrina, bet tyrimų objektas, bandant paaiškinti kaip sąmonėje atsiranda tokios formos, ir kaip tas galias bei sugebėjimus būtų galima panaudoti filognozijos metoduose.

Tačiau kultūrinėje sferoje nevengiama naudoti simbolikos, įvairių meno formų, kuriose idėjų semiamasis iš ezoterikos ir okultizmo. Tai matosi ir tame pačiame „Lietuvos Baltojo drakono draugijos" pavadinime. Knygoje „Sievos teorija" pateikiamas lygis, reikalingas pradinėje mokykloje ir yra ne kas kita kaip kandidato vadovėlis, kurį privaloma mokėti norint tapti tikruoju „Filognozų asociacijos" nariu ir dirbti kurioje nors sątvarologijos arba substratologijos srityje. Dirbama tik savo noru, todėl, kad norima pakeisti visuomenės nuostatas - ne karjeros darymui ar praturtėjimui.

Laisvės madrigalas

Filognozinės civilizacijos pagrindimui turime paaiškinti, kaip renkantis civilizacijos kryptį formuojama mokslo ir žinių sistema, naudojant Mockaus parametrų madrigalą. Tai mano modelis, paaiškinantis kur ir kodėl ten pasuko mokslo civilizacija, kryptį paveldėjusi iš senovinės jėgos ir prievartos kultūros, kuri būdinga magijos, mitologijos, religijos ir net filosofijos civilizacijoms. Moksle ryškiausias jėgos civilizacijos teoretikas yra I. Niutonas, todėl ją galima vadinti Niutono civilizacija. Joje pagrindinė koncepcija yra jėgos koncepcija, kuri naudoja vektorinę perspektyvą, kurioje modeliuojama konfliktų, susidūrimų, kolizijų tikrovė. Iš šios perspektyvos filosofijoje labiausiai pasižymėjo F. Nietzsches valios viešpatauti paradigma, kuri yra jėgos civilizacijos kvintescencija. Šį principą kritikuoju nuo pat „Filognozijos pradmenų" pirmojo tomo, įvesdamas savo laisvio, laisvaveikos, eiolosferos sąvokas, madrigale siūlančias naują perspektyvą, reikalingą pagrįsti kitokiai civilizacijai. Šio principo pirmtakas yra M. Heidegger, kuris į Lietuvos filosofiją buvo perkeltas A. Šliogerio.

Mockaus madrigalas yra trijų parametrų sistema, kuri sujungta į trikampį, leidžia sudaryti trijų tipų perspektyvas: a) jėgos perspektyvą, b) laisvės perspektyvą ir c) egzistencijos perspektyvą. Madrigalas atrodo taip.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Sieva/madrigalas.jpg)

Matome, kad šie parametrai yra masės sumatai (m), erdvės ekrano dėmuo (x) ir laiko ekrano dėmuo (t). Vektorių kryptyje, pirmiausiai, masė jungiama su intensyvumais, tokiais kaip greitis, pagreitis, iš kurių gaunamas impulsas ir jėga. Reikia suprasti, kad visi parametrai žymi kiekybinį skirtumą ir iš madrigalo parametrų sudarytos formulės yra skirtumų junginys. Iš pradžių, šį principą suprasti - ne taip paprasta, tačiau iš tikro jis elementarus, įeinantis į filognozijos mokyklos pradinį kursą. Tam reikia suprasti visų trikampio kraštinių parametrų junginių esmę, pagal kurią formuluojami sudėtingesni junginiai. Kaip sakiau, Niutoninė civilizacija mokslą kūrė vektorinėje perspektyvoje, o Heideggerio - pradeda naują, laisvės erą, kuri perkeliama ir į filognoziją.

A kategorijos parametrai. Tai pagrindiniai ekrano liniuotės dėmenys, kurie yra x ir t. Jie jungiami tokiais trimis deriniais:

a) xt - egzistencijos mastas,

b) x/t - judėjimo greitis,

c) t/x - laiko išteklius.

Sujungus šiuos parametrus ne vektoriniu, bet plotiniu sujungimu, gaunama pasaulio ne smurtinė interpretacija, kurioje neskaičiuojamos jėgų pusiausvyros, nesiekiama viešpatauti, neauginama galia tam, kad būtų galima įveikti konkurentus jėgos priemonėmis, panaudojant jėgos svertą. Pavyzdžiui, formulėje a) dauginamas bendras turimos erdvės ir laiko kiekis, kuris rodo egzistencijos laikinį erdvinį maksimumą, kuris priklauso nuo parinktų verčių, nes gyvybiniame procese šie parametrai yra riboti - tiek erdvė, tiek laikas. b) parametras yra vektorinis, todėl čia ne toks svarbus, be to, lengvai suprantamas iš standartinio mokyklinio fizikos kurso. Junginys c) žymi laiko talpą arba disponuojamą laiko resursą, kurio fiksuotas kiekis rodo perteklių, kurį galima gauti išėmus, nustatytą laisvės kiekį.

B kategorijos parametrai. Juose jungiamas m ir x parametras, kuris rodo erdvinę substancijos konstantos laisvę. Turime analogiškus tris derinius, kurie yra

a) mx - laisvės kiekis,

b) m/x - tankis,

c) x/m - talpa, erdvės išteklius.

Ši heidegeriška perspektyva, išima vektorinę dalį ir filosofiniu mąstymu mąsto atverties erdvę, mano vadinamą šviesos arka. Kiekvienas žmogus yra tokia erdvė, kuri užsiima išgyvenimui reikalingą teritoriją ir kuria joje tvarią gyvybinę formą. Šioje sistemoje, kadangi sąmonėje nekuriamas jėgos centrų gradientas, nerikiuojamas į hierarchiją, nepropaguojama karo idelogija, kurioje įsibrovimas į svetimą erdvę laikomas norma, nes stipresnis yra geresnis, o geresnis esą pasiima viską. Tai nyčiškas pasaulis, kurio dominavimą moksle ir filosofijoje turime maksimaliai sumažinti, kad pasaulis, būtų ne katorga, bet rojaus sodas. Norint suprasti, kaip tai pasiekiama, riekia skaityti M. Heidegger, A. Šliogerį, filognoziją.

C kategorijos parametrai. Šioje kategorijoje m jungiama su t, gaunant laikinės egzistencijos perspektyvą, kuri irgi yra žmogaus mastas ir išteklius laike, kuris dalyvauja heidegeriškoje civilizacijoje.

a) mt - mirtingojo egzistencija,

b) m/t - intensyvioji apimtis laike, temporalinis tankis,

c) t/m - talpa laike, trukmė, masės atžvilgiu.

Ši perspektyva, ypač domino M. Heideggerį ir nuo jos kilo filosofijos mokyklos pavadinimas, egzistencializmas. Joje svarbiausia sąvoka yra laikas, suvokiamas iš sumatoriaus vidaus, kuris įsisąmonina, kad laiko išteklius arba trukmė - ribotas, ir kad gyvenimas yra tik laikina būklė, kuri sukuria pagrindinę gyvenimo-mirties-link egzistencialą. Ši tema tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje 20 a. buvo labai svarbi, sukūrusi ištisą tekstų šia tema archyvą, kur filosofai bandė suvokti šį žmogiškos egzistencijos aspektą ir jo įtaką žmogaus sąmonei, pasirinkimams gyvenime.

Taigi, iš to, kas pasakyta, galime gauti bendrą struktūrą, kuri yra egzistencija x laisvė = gyvenimas. Jeigu imamos parametrų maksimalios vertės, turimas veiklos, arba gyvenimo mastas, kuris yra apribotas laike, erdvėje ir savo būties kiekyje. Mąstant gyvybę tokioje perspektyvoje, išėmus iš paradigmos I . Niutono vektorius, gyvenimo supratimas gaunasi daug paprastesnis, įstatytas į rėmus, kas-centrinis, moralinis. Tačiau pažiūrėjus į visą istoriją, jėgos perspektyva matosi dominuojanti, nesugebanti suvokti, kad gerovė yra ne jėgoje, o pusiausviroje laisvėje. Pažiūrėję į fiziką, matome, kad joje 95 proc. teorijų yra ištisai Niutonas, darantis mokslą nepriimtinu tvarkos modeliu, nepaisant ko, mokslininkai atkakliai propaguoja pačių prasčiausią Mockaus madrigalo variantą, kurio pasėkoje turime invazinę, ekspansinę, grobuoninę sąmonę, kuri tinka žvėrių pasauliui ir niekaip nesuderinama su auštosios kultūros vystymu užsiimančia žmonija. Mėgstama atkreipti dėmesį, kad F. Nietzsche propagavo kultūrą, meną, kuriantį genijų-antžmogį, tačiau akivaizdu, kad jis meną suvokė iš Niutoninės paradigmos perspektyvos kaip vieną iš jėgos įrankių, galią grindžiančių vertybių nustatinėjimo sistemą, o tai reiškia, kad menas jam yra ne tikslas, o tik dar vienas ginklas arsenale, kare dėl maksimalaus įsiviešpatavimo.

Tuo tarpu, M. Heideggeriui menas yra tiesos atverties vieta, kuri gyvenamą erdvę paverčia grožio, o ne galios ir viešpatavimo karalyste. Kai menas naudojamas propagandai, informaciniam karui, siekia daryti įtaką, dominuoti, įveikti, nurungti, suklaidinti, įtikinti - tai yra niutoniška-nyčiška meno ir kultūros samprata, kuri iki šiol dominuoja valstybės kultūros politikoje, net M. Heideggeriui padarius filosofijoje kultūrinį perversmą, kuris išplito visame pasaulyje. Filognozijos 4 kategorijos civilizacija, semiasi idėjų iš šių šaltinių, įveda kultūroje centrinio veikalo pagrindinę koncepciją, kuri yra sievos teorija sątvarologijoje, numatyta M. Heideggerio „Būtyje ir laike", ir išvystyta pasekėjų teorijose.

Toliau, šią sistemą galima analizuoti santykyje tarp gyvybinio proceso ir bendrojo turto, kuris kuriamas darbo. Jeigu bendruomenė suorganizuota optimaliai, ji kuria maksimalų įmanomą turtą, pagal 1/3 egzistencijos darbui atidavimo principą. Jeigu žmonės neorganizuoti, kariauja dėl valdžios, neužsiima naudinga veikla - turtas mažėja ir didėja entropija; kai bendruomenė suorganizuota, vadovaujasi protu, dirba - gerėja ekstropija, arba tobulos tvarkos faktorius. Turto pasidalinimas, santykis tarp darbo ir laisvalaikio yra svarbiausi gerovės vertinimo kriterijai, nuo kurių priklauso žmonių laimė. Darbas iš dalies įveda jėgos parametrą į gyvenimą, bet tokia jo forma rodo, kad jėgos perspektyva sutvarkyta protingai, skirta gyvenimą ne smukdyti, bet turtinti. Egzistencija įstatyta į laisvės erdvę, kuri yra teritorija šiapus juslinio horizonto, kur su atvertąja būtimi sąveikaujama per filosofinį tikrovės suvokimą, yra egzistencialistų sukurtas principas, norėjusių nukreipti civilizaciją kita linkme, išvaduojant iš banditinių sąvokų kalėjimo, parodant tokios paradigmos netinkamumą žmonių gyvenimo organizavimui. Jeigu niutonizmas yra toks netinkamas, jis šalintinas iš visų mokslų, kuriuos privaloma performuluoti, nenaudojant netinkamų ideologinių konceptų.

Žinoma šis mano parametrų madrigalas yra tik pradinė tikrovės supratimo versija, kuri pagrįsta paprasčiausia trijų narių sistema. Šiuos empirinius narius pakeitus hipostratiniais, gautųsi tikras antžmogių naudojamas madrigalas, kuris naudoja dešimtis fundamentalių parametrų. Tiesą sakant, parametrų skaičiui madrigale nėra jokių apribojimų ir kiek jų sugebama aprėpti priklauso nuo žmogaus pasiekto intelekto lygio.

Civilizacija pranašų vizijose

Praeitame skyrelyje išsiaiškinome pagrindinę, naują sievos teorijos temą, kuri yra madrigalo samprata psichovektoriaus sievoje. Šis terminas gali daugumai būti nesuprantamas ir reikalaujantis apibrėžimo, todėl skyrelį pradėsime nuo to. Madrigalas yra muzikoje naudojamas žodis, reiškiantis daugiabalsį kūrinį, dainuotą ankstesniuose šimtmečiuose. Šis kūrinys gali būti akomponuojamas, o gali būti neakomponuojamas muzikos instrumentais. Filognozijoje madrigalas naudojamas ne vokalinės muzikos prasme, bet parametrų kompozicijos sievos psichovektoriuje prasme, kur kiekvienas parametras yra tarsi atskiras balsas chore, kurių visuma formuoja vektorinę struktūrą sumatoriuje. Kuo madrigalas skiriasi nuo sievos? Sieva yra bendroji sumatoriaus struktūra, kuri yra įgimta, natūrali, o madrigalas yra dirbtinis, protu sukurtas kūrinys, suteikiantis sąmonei konkrečią psichinę formą.

Mano sukurta pirma madrigalo versija vadinama „Mockaus madrigalu", kuris naudoja standartinį dėmenų rinkinį ir šiuolaikiniame žmoguje yra pagrindinis modelis. Mūsų civilizacija Mockaus madrigale įrėminta keturiose perspektyvose, kurios yra vektoriai, laisvės, egzistencijos ir būtys. Tai pagrindinis rinkinys, kuris buvo paaiškintas ankstesniame skyrelyje. Mokslas yra viena iš krypčių, pasirinkusi jėgos vektorių madrigalą ir formuojanti moksle jėgos ideologiją, kuri atrasta Galileo, Niutono, paklojusių fizikoje mechanikos pagrindus. Toks madrigalo pasukimas į vektoriaus orientaciją ir, iš kitos pusės, transcendentinės krypties pozityvistinis išvalymas nuo metafizinių pasakų buvo dirbtinai sukurta strategija, kuri buvo diegiama orientacija į ekspansiją realybėje, kurios dėka buvo sukurtas technologinis gyvybės sferos apvalkalas. Tai gerai suvokė šios epochos pranašai, vienas kurių Nietzsche, ir jie ruošė pilnai užbaigtą perversmą Europiečio sąmonėje 19 a.

Ankstesni šimtmečiai D stielyje visą laiką turėjo subalansuotą struktūrą, pradedant nuo magijos teorijoje esančių antropomorfinių tulpų. Po to eilė atėjo sužmogintiems dievams, kurie buvo žmonių kopijos tik daug kartų patobulintos, idealizuotos. Galiausiai tikrovės fundamentas pavirto visur esančia, viską žinančią ir viską matančia dvasia. Visą šį žmonijos istorinį laikotarpį pasaulis turėjo šeimininkus, kuriais nebuvo žmonės. Bet maždaug 14 a. prasidėjęs procesas buvo sukurti tikrovės užkariautojų jėgos madrigalą moksle, kas buvo sėkmingai, nepaisant bažnyčios persekiojimo, įvykdyta. Beliko atlikti vieną darbą - išvalyti šiam psichovektoriui kelią, pašalinti visas trukdžiusias kliūtis psichikoje. Tą atliko iš vienos pusės nihilistai, su Nietzsche kaip pranašu priešakyje, ir iš kitos pusės - pozityvistai, ruošę mokslui kelią jam tinkamesniu būdu. O. Konto manymu žinių sistemos vystosi praeidamos tris stadijas: teologinę, metafizinę, kol pasiekia galutinę, mokslinę stadiją.

Mano periodizacija labiau išplėsta ir turi dvi pagrindines epochas: ikitechnologinę ir technologinę. Ikitechnologinė epocha turi tokius etapus:

a) gamtinis žmogus - magija, naudotas tulpų metodas;

b) kultūrinis žmogus - mitologija, naudotas tulpų metodas;

c) I kategorijos civilizacijos žmogus - religija, naudotas tentyvo metodas užuomazgoje (dvasia);

d) II kategorijos civilizacijos žmogus - filosofija, naudota būtis, kaip tentyvo užuomazga ir tikras matematinis tentyvas.

Technologinė epocha turi šiuos etapus:

a) III kategorijos civilizacijos žmogus - mokslas, naudoja išvystytą tentyvo gnostini implantą;

b) VI kategorijos civilizacijos žmogus - filognozija, naudoja psichovektoriaus sievos madrigalo struktūros pradinį variantą;

c) Baltojo drakono civilizacija - pažangiausia iki šiol buvusi technologinė civilizacija, kuri naudoja sievos madrigalo tobuliausią variantą.

Matome, kad ikitechnologinėje epochoje gnostinis implantas buvo daugiau ideologinis, nesugebėjęs atskleisti tikros tikrovės sandaros, o technologinės epochos vystymasis priklauso nuo to, kokia formuojama technologijos ideologija. Pavyzdžiui, šiuo metu pagrindinė technologijos ideologijos forma yra transhumanizmas/posthumanizmas, kuris pavojingas žmonijai ir yra filognozijos teorijos griežtos kritikos objektas. Argumentai jau išsakyti, ši III kategorijos mokslinė civilizacija pasirinko jėgos madrigalo ideologinę kryptį ir iš transcendencijos pašalino pusiausvyros kūrimo mechanizmą, reikalingą begalinei ekspansijai į tikrovės gelmę. 19 a. buvo kritinis laikotarpis, kuriame susitelkė visi pagrindiniai procesai - naujo mokslo proveržis, „dievo mirties" paskelbimas, ekspansinių globalistinių karų 20 a. prielaidų paruošimas per komunizmą ir nacizmą. Šiuo metu gyvename šių procesų padarinių metu, artindamiesi prie žmogaus ir žmonijos mirties. 19 m. pranašas paskelbė, kad „dievas mirė", 21 a. bus galima analogiškai pranešti „žmogus mirė", civilizaciją ištiko kolapsas, atėjo pasaulio pabaiga. Mums dar atrodo, kad gyvename, tačiau šis gyvenimas labiau panašus į priešmirtinį sapną.

Kokį filognozija siūlo sprendimą? Galima kurti kažką visiškai naujo, o galima paprasčiausiai paderinti jau turimą madrigalą jį pasukinėjant. Taip pat atstatyti D stielio pilnavertę struktūrą, kuri nėra nihilistinė. Be jėgos madrigalo turime egzistencinį ir laisvės. Aš savo teorijos pagrindu renkuosi laisvės madrigalo kryptį, kurią galima papildyti egzistenciniu madrigalu, kaip darė filosofai egzistencializme. Šliogeris taip pat rinkosi laisvės madrigalą, kuris buvo labiau orientuotas į priekinę sievos dalį, išsigelbėjimo ieškant realybėje. Šiame metode maksimaliai apribojamas ne pažinimas, bet jėgos vektoriaus ideologija, iškeliant laisvės erdvę, būtį ir egzistenciją. Kitas reikalingas ėjimas - pusiausvyros sievoje atstatymas, priekinėje kryptyje sukuriant didžiosios tikrovės sievos teoriją, kuri įpavidalinama į gaianizmą/reanizmą. Didžioji sieva, asocijuojama su natūraliu, gamtiniu pasauliu, yra ta atsvara, kuri sutvarko nihilistinę sąmonę, išima deformuotą tuščios erdvės supratimą, kuris yra grobuoniškos invazijos prielaida.

Šia linkme ėjo žinomiausias 20 a. filosofas M. Heideggeris, kuris perprato 19 a. sąmokslo esmę ir parodė kelią, kuriuo einant galima atkurti gyvybingą tvarką planetoje. Tačiau istorijos trajektorijos judėjo paralelinėse juostose, kur pasaulyje matome apokaliptinį dviejų globalinių karų scenarijų, o mintyse - pastangas išspręsti susidariusia situaciją, surasti išeitį, kuri pirmiausiai surandama prote, suformulavus teisingus sievos madrigalo principus. Todėl, galima sakyti, kad kaip F. Nietzsche buvo 19 a. apokalipsės pranašas, M. Heidegger buvo 20 a. pranašas gelbėtojas. Deja, kaip matome, vieno pranašo neužtenka - turi būti jų visa eilė, kurie vis iš naujo apmąsto susidariusią situaciją ir modifikuoja pirmtako strateginius pasirinkimus. Kaip jau seniai supratome, ši kova tarp jėgos ir laisvės taip pat persikėlė į Lietuvą, ir joje Heideggerio pusę atstovauja A. Šliogeris. Tuo tarpu tai, kas vystoma filognozijoje, yra visumos apžvalga, kurioje matome, kodėl kiekviena perspektyva su savimi atneša neišsprendžiamų problemų, ir kodėl netenkina nei vienas vienašališkas sievos madrigalo variantas.

Norėčiau, kad sievos madrigalo teorija būtų naujas metodas, padedantis tobulai formuoti sąmonę, neįstrigusią vienašališkos perspektyvos iliuzijoje ir sugebančią savo gyvybinį procesą formuoti kūrybiškai, kaip tobulą meno formą. Šis menas negali būti nyčiškas, kuris yra daug tobulesnis Heideggrio ir Šliogerio perspektyvoje, todėl ši Nietzsches interpretatorių klaida, esą šis propagavęs aukštąjį meną, turi būti ištaisyta. Valios viešpatauti ideologas kūrė ne meno teoriją, bet galios formą, kuri psyopinėmis priemonėmis turėjo valdyti sąmonę valdžiai naudinga kryptimi, o tikras menas tarnauja tik tiesai, tikrovei. Galbūt ir galima kai kuriose Nietzsches tekstų vietose rasti teisingos meno sampratos užuomazgų, tačiau visas kontekstas rodo, kad menas jo supratimų kontekste virsta į informacinį karą, propagandą, psichologinę operaciją, naudojamą valdžios struktūrų. Meną, kultūra susiejus su valdžios instancijomis - tai yra neišvengiama, o tokia perspektyva Nietzsches filosofijoje yra akivaizdi. Todėl visa Nietzsches recepcija Lietuvos filosofijos tyrinėjimuose yra neteisinga. Išskalbti munduro Nietzschei už tuos procesus, kuriuos jis numatė ir kuriems pritarė - neįmanoma. Mintyje jis buvo genijus, bet stokojo sąžinės ir moralinės darnos sievoje. Jį klaidino per laiko dvasią netiesiogiai veikiantis niutonizmas, darvinizmas, šopenhauerizmas, kurie formavo ideologijas trijose vietose: Schopenheuris - psichologijoje; Niutonas - fizinėje tikrovėje; ir Darvinas - gyvybės sferoje. Sujungus meną su šiais trimis nariais - gaunama tik meno baidyklė, palyginus su tuo, ką taisydamas klaidą parodė M. Heidegger, A. Šliogeris.

Taigi, filognozija yra vieta, kurioje pagal naują, sievos madrigalo, metodą galima išryškinti visus šiuos klausimus ir įsteigti maksimalią tiesos sąmonę savo supratime.

Gėrio ir blogio kova J. Ivanauskaitės romane "Miegančių drugelių tvirtovė"

„Sievos teorijos" baigiamojoje dalyje pateiksiu savo teorijos praktinio pritaikymo pavyzdžių, išanalizuodamas kai kuriuos įdomesnius atvejus grožinėje kūryboje. Pirmas tyrimui pasirinktas romanas yra J. Ivanauskaitės kūrinys „Miegančių drugelių tvirtovė", išleistas 2005 m., antro nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio viduryje. Šis romanas svarbus savo keliamais metafiziniais klausimais, kurių pagrindinis - kokia blogio pasaulyje kilmė. Šis klausimas universalus, plačiai nagrinėtas tradicinėse religijose ir filosofijoje ir savaip interpretuotas J. Ivanauskaitės, rodantis gana niūrų ir pesimistinį požiūrį į žmogaus egzistenciją. Rašytoja daro akivaizdžias aliuzijas į krikščionybę, nors romano pagrindinė veikėja nėra tikinti ir tai daugiau yra pačios J. Ivanauskaitės dialogo su bažnytine tikrovės doktrina apraiškos.

Krikščioniškoje kosmologijoje tikrovė dalinama į tris pagrindines dalis: rojų, skaistyklą ir pragarą. Šis aiškinimas dalina tikrovę į hierarchinę struktūrą, kuri atsiranda pagal būsenos joje tobulumą. Rojus yra tobulos palaimos pasaulis, kuriame galimas dievo regėjimas ir tiesioginis ryšys su dievu. Pragaras yra begalinės kančios pasaulis, pilno ryšio su dievu praradimo vieta. O skaistykla yra ieškojimo ir klaidų vieta, kurioje žmogus tiesą turi atrasti, per nuopuolius, pakilimus, išmoktas gyvenimo pamokas. Šiame skirstyme yra dvi kraštutinės būklės, kuriose įsikūnijęs absoliutus gėris arba absoliutus blogis. Tarpinė realybė, skaistykla, kuri nei gera, nei bloga, yra gėrio ir blogio, tobulumo ir netobulumo, meilės ir žiaurumo susimaišymo vieta, kurioje privaloma kovoti, kad neįsileistum pragaro į save ir gyvenimą. Šis kosmologinis skirstymas, perkeliamas į visuomenę, kaip simbolinės teritorijose jose, kur gėrio ir blogio zonos planetoje yra nuolatinės kovos būsenoje.

Romano siužetas vystomas sandūroje tarp skaistyklos ir pragaro, kurioje vyksta priešprieša tarp dviejų jėgų, kurių viena kovoja už gėrį, pagrindinės veikėjos Monikos vaidmenyje, kuri po skaudžios patirties, sukrėtusios jos nuobodaus gyvenimo tėkmę, prostitutės savižudybės ligoninėje, nusprendžia stoti į kovą su prekyba moterimis; kita, pusė yra blogio apraiškos pasaulyje ir jo atstovai visuomenėje, kurie neturi savo širdyje jokio gerumo ir atjautos, ypač verslai ir nusikaltėliai, kraunantys turtus iš prekybos moterimis ir vaikais. Tokia realybė įmanoma tik visuomenėje, kuri nutolusi nuo moralinių gyvenimo principų, kaip pasakytų krikščionis - puolusioje ir paskendusioje nuodėmėse. Daugelis gyvena gyvenimus niekada su tuo nesusidurdami ir nesusimąstydami, ir savo galvose nešioja neteisingas, ideologizuotas vertybių sistemas, kuriose išsigimimas - nesmerkiamas.

Šalia blogio kilmės ir šaltinio temos, kita svarbi tema yra tikra meilė, kurios trokšta visos romano veikėjos ir veikėjai. Kadangi gyvenam netobulame pasaulyje, tobula meilė - neįmanoma, tačiau visi skaistyklos gyventojai jos trokšta, visi apie ją svajoja. Ji nesuvokiama tik tiems, kurių dvasinė mirtis seniai įvykusi ir kurie gyvena maksimalaus moralinio nuopuolio būsenoje. Kokios tos netobulos, neišpildytos, nuvylusios meilės apraiškos? Tėvų meilė vaikams ir vaikų tėvams - Monikos savo užsimušusio tėvo prisiminimai, Eglės santykiai su tėvais, išsivadavus iš vergovės viešnamiuose; moters meilė vyrui ir vyro meilė moteriai - prostitučių svajonės susirasti turtingą vyrą arba tikrą meilę, nesuvokiant savo norų ir galimybių neatitikimo, Monikos meilė sutuoktiniui, kuri daugiau iš reikalo, būtinybės, norint turėti aprūpintą gyvenimą, leidžiant sau santykius su meilužiu; Lino, Monikos vyro, neištikimybė, skyrybos ir išėjimas pas dvigubai jaunesnę meilužę; prostitucinis seksas, prievartavimas - Europos viešnamių žiauri realybė, Vakarietiškos kultūros dalis; krikščioniška meilė, kuri paviršutiniška, be dievo, neįtikinama; valstybės rūpestis nuskriaustais ir bedaliais. Šis netobulumas, meilės stoka maksimumą pasiekia romano nusikaltėliuose, prekeiviuose žmonėmis, viešnamių savininkuose, suteneriuose ir jų klientuose.

Atsakymas į klausimą, kokia blogio kilmė pasaulyje, peršasi savaime - tai tikrovės ir žmogaus netobulumas, moralinis silpnumas, instinktų nevaldymas. Tai verčia dvejoti ir krikščioniškąja teologija, pasak kurios dievas yra tobulas ir geras, mylintis žmogų, savo kūrinį, begaline meile. Tuomet kyla klausimas: kas atsakingas už tą apokaliptinę padėtį planetoje, kurioje siautėja stichijos - cunamiai, žemės drebėjimai, potvyniai; kas atsako už gyvybės ir psichikos trapumą ir beprasmes žmonių mirtis - onkologinės ligos, savižudybės, žmogžudystės, alkoholizmas, narkomanija, išsigimimas. Daroma užuomina, kad visa krikščioniška realybės teorija - neteisinga, ir kad Kristaus istorija, pavirtusi į bažnytinę religiją, interpretuota ir suprasta netinkamai. Akivaizdžiai matome užuominą, kad gamta yra nedieviška, mylintis žmogų dievas - nerandamas pasaulyje. Tokioje situacijoje įprasta naudoti nuopuolio ir dievo bausmės, „dievo rykštės" teoriją, bet kai pažiūri ką ši „rykštė" baudžia, suvoki, kad tai neįmanoma: ištvirkę dvasia ir kūnu turčiai ir elitas mėgaujasi gyvenimu, o niekuo dėti žmonės kenčia pragarus.

Šia prasme, reikšminga romane yra nepilnametė prostitutė Kristina, kurios pilna istorija nėra atskleista, bet suteikiamas išskirtinis bruožas - išsigelbėjimo iš pragaro ieškojimas pasineriant į naujojo testamento pasaulį, sapnuose bendraujant su Kristumi. Varduose matomas tiesioginis ryšys - Kristus ir Kristina, kuris dar labiau sustiprinamas per kančių kryžiaus kelio ir žiaurios mirties įvaizdžius - Kristina rasta nužudyta „pakelių manijako", net nesulaukusi pilnametystės. Tai pats žiauriausias likimas romane, didžiausios įtampos kovoje tarp gėrio ir blogio, Kristaus (Kristės) ir Antikristo taškas. Esame priverčiami klausti, kaip tai įmanoma, jeigu dievas iš tikro geras ir mylintis, kodėl jis aukoja geriausius? Arba kodėl leidžiama velniui nugalėti?

Panašu į tai, kad visa krikščionybės siūloma tikrovės samprata, neatitinka mūsų gyvenimo patirties ir realijų: religijose, teologijoje, filosofijoje transcendencija suprantama ne taip, kaip ji reiškiasi tikrovėje. Todėl turime paklausti, kas yra tobulumas? Koks pasaulis ir koks žmogus būtų tobulas? Tobulumas žmogui - tai realybės atitikimas jo norams, troškimams, svajonėms, kurių išpildymas jį daro laimingu. Jeigu tikrovės ir kitų tobulumą suprantame taip, nusivylimas gyvenimu būna neišvengiamas, nes pasaulis veikia kaip nepriklausoma nuo žmogaus realybė, ir išsiskyrimas tarp minties bei daikto vyksta kiekvieną akimirką, kuriame parodoma, kad tarp jų įsiterpia abipusė laisvė vienas nuo kito. Tai reiškia, kad toks tobulumo supratimas yra perspektyvinis ir subjektyvus. Tada turime klausti apie objektyvų tobulumo apibrėžimą, kuris, kaip visiems privalomas standartas, iškyla aukščiau žmogaus valios. Tas tobulumas krikščionybėje išreiškiamas dviem principais: tikėjimas dievu ir kito meilė kaip savęs pačio. Toks principas yra svarstyklių principas, kur pamatas yra dievo struktūra, kaip protu sukurto logos, ir pusiausvyra tarp subjekto bei objekto.

Akivaizdu, kad tikrovės tobula padaryti, kad ji atitiktų visus žmogaus troškimus, neįmanoma. Tikrovė pažįstama ir įvaldoma - o tam reikia titaniškų intelekto pastangų ir darbo. Tačiau ar turime keisti planetą, jos fizinį apvalkalą, ar didesni trūkumai, visgi, slypi žmogaus prigimtyje. Mokslinis planetos įvaldymas leidžia apsisaugoti nuo stichinių nelaimių, geriau suprasti mūsų gyvenamo pasaulio dėsnius, o tai gelbėja gyvenimus. Kaip padaryti tobulesne žmogaus prigimtį? Kaip sukurti pakenčiamą tvarką visuomenėje? Į šiuos klausimus tiesioginio atsakymo J. Ivanauskaitė neduoda, nes per žmonijos istoriją išbandyta daugybė metodų, bet nė vienas iš jų pasaulio nepadarė geresnio iki pat 21 a. Krikščionybė, išplėtusi savo galią iki planetinio masto, susikrovusi turtų, sukūrusi galingą organizaciją, įsiskverbusi į visas visuomenės sritis - bandanti ištaisyti „kreivą namą" galvoje, ritualais, ceremonijomis, šventėmis ir renginiais, lekcijomis ir kiekvienai kartai pasiūlantys tik tą patį iliuzijų žlugimą - vieniems labai anksti gyvenime, kitiems vėliau. Išvada tokia: arba blogis (netobulumas) yra labai galingas, arba mūsų pastangos menkos, apgailėtinos ir nepakankamos.

Svarbu paminėti ir pavadinime matomą miegančio drugelio simbolį, kuris, mano supratimu, reiškia nenubudusią, tiesos neturinčią, miegančią sielą. Tai siela, kurioje nėra tiesos, arba ji tik nujaučiama intuityviai; tačiau žmoguje yra įgimto gerumo sugebėjimas, kuris tampa gyvenimo orientyru, neleidžiančiu išklysti iš kelio tamsoje - net iliuzinėje, naivioje, kvailoje sąmonėje linkstant į gėrį. Filognozijoje yra analogiškas simbolis - juodasis drakonas, kuris nurodo į nenušvitusią transcendenciją, kurios atspindys sukuria juodojo drakono sąmonę. Priimant J. Ivanauskaitės drugelį kaip sielos simbolį, gyvenimas yra sunki akistata tarp drugelio ir drakono, kurioje vystosi gyvenimo drama, kuriama gyvenimo trajektorija, judant gėrio ir blogio teritorijomis, rodant savo stiprumą arba silpnumą, arba pasitinkant aukštesniųjų pasaulių parinktą lemtį. Šiame kontekste keliame klausimą, kas žmogui svarbiau - paguoda ir iliuzija ar tiesa, nesvarbu kokia ji būtų? Kur tiesa randama?

Vakarų išsigimimo logika

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Sieva/love-2539158_1920.jpg)

Dabar pamėginkime panagrinėti J. Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė" šiek tiek kitokiu aspektu: atidėję transcendenciją ir metafiziką į šalį - kurios dalyvauja žmogaus gyvenime tik slaptu, nematomu būdu - pasigilinkime į prostitucijos ir moterų išnaudojimo klausimą politiniu, ekonominiu, socialiniu ir moraliniu požiūriu. Pirmiausiai turime apibrėžti visų dalyvių pagrindinius vaidmenis ir suprasti, kokia jų logika, psichologija ir veikimo būdai. Kadangi prostitucija yra verslas, akivaizdu, kad pagrindinis socioekonominis principas yra bet kokio verslo logika - paklausa, pasiūla, resursas. Paklausa - visų socialinių sluoksnių klientai, pasiūla legalūs ir nelegalūs „entrepreneriai" ir resursas - išnaudojamos moterys.

Pradėkime nuo paklausos globalinės analizės, įstatydami ją į seksualinių santykių bendrą socialinį modelį, kuriame matosi visos grupės ir visos perspektyvos. Nors J. Ivanauskaitė šio aspekto nenagrinėja, įtraukime į modelį dvi pagrindines grupes - hetero- ir homo-. Taigi seksas Vakarų visuomenėje „leidžiamas" gyvybės pratęsimui ir pramogai; tai natūralus, prigimtinis elgesys, užkoduotas žmogaus fiziologijoje ir psichologijoje. Gyvybės pratęsimas galimas šeimoje ir ne šeimoje, lygiai kaip ir pramoginis seksas. Todėl bendru požiūriu visuomenę skirstome į susituokusius ir nesusituokusius, kurie užsiima gyvybės pratęsimu ir pramoga. Kadangi gyvybės pratęsimas vyksta tik kelis kartus per gyvenimą, nuo 1 iki 3 kartų, tai visas perteklius priskiriamas seksui, esančiam pramogos kategorijoje. Homo- tipo santykiuose, akivaizdu, gyvybės pratęsimas neįmanomas, todėl jų seksas tik pramoginis. Todėl, pavyzdžiui, jeigu vyrui per 10 metų reikia 500 lytinių aktų, ir tik kokie 10-20 iš jų yra skirti apvaisinimui, visi kiti yra pramoginis poreikis, kuris yra psichologinis, socialinis ir fiziologinis.

Visas šis perteklius yra milžiniška „rinka", kuri turi milžinišką seksualinės energijos perteklių. Paprastai šis perteklius tenkinamas šeimoje arba poroje, tačiau idealią šeimą arba porą turėti dažnai neįmanoma, todėl žmonės pasineria į seksualinių fantazijų ir svajonių pasaulį, kuris sukuria milžinišką poreikio mastą. Kai kurios formos yra kūrybos vartojimas, tokios kaip grožinė literatūra, filmai, įvairūs seksualizuoti renginiai; kitos formos - sekso pramonė ir sekso pakaitalai, virtuali realybė bei reali prekyba kūnu. O kur yra paklausa, ten vienokiu ar kitokiu būdu atsiranda ir pasiūla, nes galimybe uždirbti, iš geismo apimtų vyrų atlyginimo atsiriekiant savo dalį, ir praturtėti - svajoja daug kas, ir tai daroma legaliai arba nelegaliai. Kaip žinia, paklausos ir pasiūlos susitarimo situacijoje pasidaro reikalingas išteklius, t. y., moterys pardavinėjimui, kurios viliojamos, verbuojamos siūlant didelius honorarus, kitos užgrobinėjamos psichologinėmis priemonėmis, šantažu, ir galiausiai grobiamos.

Šitaip susiformuoja verslo mechanizmas, kuris pereina į politinę plotmę, kurioje klausimas turi būti nagrinėjamas santvarkos ir žmogaus sampratos požiūriu, moraliniu aspektu. Pagal I. Kanto filosofiją, pagrindinis santvarkos tikslas - visuotinis gėris ir gerovė, kuris sudarytas iš individualių gerovių, nes kiekvienas žmogus turi teisę siekti laimės, susikurti gerovės gyvenimą. Tačiau pagal moralės principus, savo gerovės siekti galima tik teisingu principu, tai yra, nepažeidžiant kitų žmonių gerovės. Sutenerių verslams kraunantis turtus, sutenerio ir klieno gerovė gerėja, o išnaudojamų moterų laukia tikras vargo gyvenimas, kuris, kaip matome J. Ivanauskaitės romane, dažnai baigiasi tragiškai, savižudybe arba nužudymu. Pati prostitutė turtus susikrauti gali tik išimtinu atveju, jeigu ji yra eskorto aukštos klasės palydovė, kuri verslu užsiima savarankiškai, tačiau net tai gyvenimo laimingu nepadaro, nes laimė ne vien turte, bet ir psichologinėje savivertėje, intelekte, gražioje gyvenimo formoje, socialiniame statuse, o prostitutė visuomenėje yra atstumtosios kategorijoje, kuria naudojasi, bet niekur nepriima, nes šis užsiėmimas laikomas gėdingu, niekinamu, žemu. Tokia „Miegančių drugelių tvirtovėje" yra Emanuelė (Bronė), kuri turi pinigų, gyvena prabangoje, bet nėra laiminga, ieško „tikros meilės" ir galiausiai suserga onkologine liga.

Todėl politikoje iškyla klausimas: legalizuoti verslą, ar ne? Neteisingumas turtinėse varžybose priimtina santvarkos situacija, ar draustina? Daug priklauso nuo klausimo, kas yra žmogus ir iki kokios ribos ekonomikoje leidžiamas jo išnaudojimas, traktavimas vien kaip pasipelnymo šaltinio. Tai galioja ne tik sekso pramonėje, bet ir bet kokioje kitoje verslo rūšyje. Žmogus yra tik priemonė, įrankis, kuris turi vertę tik tiek, kiek ekonomikoje neša naudą, ar jis turi savaiminę vertę, kuri nepriklauso nuo jokių socialinių-ekonominių grupuočių turtinių poreikių? Buvo laikai, kai žmogui tokios savaiminės vertės nepripažino - tai buvo vergovės ir feodalizmo amžiai - tačiau religijos ir filosofijos dėka žmogaus objektyvi vertė buvo atstatyta, ir mūsų dienomis žmogaus vertė, jo asmenybė laikoma neatšaukiama kiekvieno žmogaus dalimi. Todėl šioje vietoje, vergovės ir išnaudojimo legalizavimas ir užsiėmimo niekinamas statusas, paveldėtas iš religinių doktrinų, yra žingsnis atgal arba darbo žmogaus sampratos tinkamo suformulavimo ir galutinio įdiegimo nepadarymas iki galo. Neteisingumo įtvirtinimas santvarkoje ir žmogaus sampratoje didelis defektas Vakarų socialinėje teorijoje.

Kita vertus, pati prostitutė romane vaizduojama kaip gyvenanti naiviose greito praturtėjimo svajonėse, kurio dėka tikisi išlipti iš žiauraus skurdo; neturint intelekto ir išsilavinimo, kokios yra romane vaizduojamos prostitutės, jų gyvenimo perspektyva - tik vegetavimas darbininkių gyvenimuose, kuris kartais nemažiau sunkus už vergovę viešnamyje, dėl alkoholizmo, degradiško gyvenimo būdo, dėl smurto šeimoje ir sutuoktinio menkų protinių ir psichologinių pajėgumų. Šioje iliuzijoje gyvena Gitana, kuri net turėdama socialinėje įmonėje darbą, metą jį ir pradeda teikti savo sekso nelegalią sekso paslaugą neįgaliesiems pagal savo verslo planą ir net šiek tiek susitaupo pinigų ateičiai, tuo pačiu svajoja Vokietijoje susirasti vyrą ir gyventi gražų, pasiturintį gyvenimą. Kristinos gyvenimo lūkesčiai panašūs, ji svajoja studijuoti universitete, susikurti šeimą, tačiau neišlaiko intelekto testo, ir durys į šią svajonę užsidaro, o „gyvenimo meilės" ieško autostopu. Vienintelis šia prasme „sėkmingas" atvejis yra Emanuelės, kuri maudosi turtuose, tačiau šie neteikia jokios laimės, nes vidumi jaučia, kad toks gyvenimas netinkamas, neatitinka moters prigimties. Ir tai yra įrodymas, kad naivios 16 - 24 metų amžiaus prostitutės, šiame versle atsidūrusios savo ar ne savo noru, nesuvokia koks iliuzinis jų įsivaizdavimas apie šį kriminalinį pasaulį, kuris Europoje kontroliuojamas kriminalinių gaujų, neturinčių nei intelekto, nei išsilavinimo, nei santvarkos ar žmogaus sampratos filosofinio supratimo lygio. Jie turi troškimą būti turtingi ir galingi, o kokiomis priemonėmis - nesirenka.

Žinoma, perspektyvos centras romane yra Monika, pagrindinė veikėja, kuri po tragiško įvykio, susijusio su prostitute Larisa, nusprendžia tapti socialine darbuotoja ir sudalyvauti išvaduotų iš vergovės prostitučių reabilitacijos ir integravimo į visuomenę programoje. Nors jos pačios asmenybė yra komplikuota, nes turi emocinių problemų, kurios kyla iš vaikystėje patirtų psichologinių traumų, ji nusprendžia padėti prostitutėms apgyvendindama jas laikinu apgyvendinimo savo namuose. Monikos psichovektoriuje matomi keli psichologiniai sluoksniai: pirmiausiai pradinė reakcija į fasadinį atstumiantį, prasčiokišką, neišsilavinusį, neturintį intelekto, naivų prostitučių įspūdį. Tačiau pradėjusi gilintis į jų istoriją, ji supranta iš kokios skurdžios aplinkos kilusios, gyvenime neturėjusios jokių galimybių, todėl, dėl tėvų asocialumo ar dėl jauno amžiaus, - siauro psichologinio akiračio, deformuotos psichikos. Sielos miegančios, neišsivysčiusios, nebrandžios, bet turinčios įgimtą gerumo jausmą ir moralės supratimą, patyrusios daug kančios ir siaubo, nenusipelniusios tokio gyvenimo todėl vertos užuojautos ir pagarbos, nesvarbu kokios būtų. Natūraliai, kyla klausimas, kas dėl to atsakingas, jos pačios, jų tėvai, visuomenė, valdžia ar santvarka, kuri leidžia tokias socialines forma, nesugeba tinkamai sutvarkyti socialinio proceso gyvenimuose.

Pagrindinė herojė - pati yra naivoka ir nepatyrusi, tik intuityviai jaučianti santvarkos neteisingumo moralinę problemą, bandanti kovoti prieš socialinį blogį, tačiau ne teoriškai, ne įrodinėdama, ne užsiimdama švietėjiška veikla, politiniu aktyvizmu, bet suteikdama tiesioginę, praktinę pagalbą ir susipažindama su problema iš arčiau, bandydama prisikapstyti prie pačių šaknų. Sekso pramonė yra didelės perteklinės žmogaus seksualinės energijos visuomenėje atspindys, todėl politiniame ir filosofiniame lygmenyje turi būti keliamas klausimas, kaip šią gaivališką žmogaus prigimtį suvaldyti, kad ji nepradėtų reikštis žvėriškomis, nužmogėjusiomis formomis. Vienas variantas - celibatinė katalikybė, kuri nori aistrą užgesinti, sublimuoti į dvasinį lygmenį, kitas variantas - anarchokapitalizmas, kuriame laikomasi laisvos rinkos principo, kurioje leidžiamas bet koks išsigimimas, jei tik turi paklausą ir nešą pelną. Kokį atsakymą gauname priklauso nuo to, kaip suprantame kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė, kokios reikalingos socialinės formos šią prasmę išpildyti.

Šis klausimas daug nagrinėtas, nes jo esmė nesunkiai suvokiama, tačiau suformuluoti visiems optimalų variantą, dėl psichinių, socialinių, ekonominių ir politinių deformaciją, nepavyko niekam. Vienas iš būdų kovoti su problema yra teisingas proto nuostatų suformulavimas, kad visuomenėje esanti problema sukeltų ne abejingumą, apatiją, panieką, nesupratimą, pritarimą, toleranciją, bet atmetimo reakciją, kuri būtų stimulas socialiniam ir politiniam pasipriešinimui, aktyvizmui. Visa ši pramonė labai didelė, turinti fasadinį ir slaptą lygmenį, ir kuo ji labiau praturtėja, tuo darosi sunkiau įveikiama, tuo labiau didina socialinę deformaciją tikrovėje ir psichologijoje. Ši liga Vakarų visuomenėje toli pažengusi ir vykdo invaziją į naujas, neseniai susiformavusias valdžios struktūras, kurios neturi supratimo su kuo turi reikalą, ir net filosofinio atsparumo virusui.

Belieka sumąstyti, kur dėti tuo 500 vyrams ir 300 moterims pramoginių lytinių aktų per 10 metų, kurių tikslas ne gyvybės pratęsimas, bet socialinis, psichologinis ir fiziologinis. Vieni renkasi niekinti, kiti aukštinti, atitikdami bendrąjį gėrį arba pažeisdami.

Sigilo suformavimas

Iš ankstesnės analizės gali būti neaišku, koks yra drakono sąmonės principas, nuo pradinio filognozijoje iki galutinio - baltojo drakono civilizacijoje. Iš karto reikia perspėti, kad šis žodis neturi būti suprantamas klaidingai, vadovaujantis asociacija drakonas - kažkokia pabaisa ar baidyklė. Ketvirto „Filognozijos pradmenų" tomo terminų žodynėlyje paaiškinau, kad drakonas yra transcendencijos simbolis, o tai reiškia, kad ji vadinama drakonu, tačiau nėra drakonas kaip mitinė būtybė. Gali būti naudojamas tam tikrų savybių ir įspūdžio perkėlimas, tačiau tik literatūriniame lygmenyje. Vadinasi ir drakono sąmonė pradiniame lygmenyje formuojama šio folklorinio įvaizdžio, tačiau pradėjus transcendenciją tirti tikru tyrimu, folkloras pakeičiamas tikromis žiniomis, pirmo, antro, trečio lygio gnostiniais implantais ir t.t. O tai reiškia, kad drakono sąmonė yra sąmonė, apdovanota tikromis žiniomis apie realybę. Baltojo drakono sąmonė turi absoliučias žinias apie tikrovę. Žinojimas vystosi nuo 0 proc. informacijos iki 100 proc. informacijos, tad baltasis drakonas, drakono akis yra šis žinojimo procentas.

Drakono sąmonė praėjo visiems žinomas evoliucijos pakopas, tokias kaip magija, mitologija, religija, filosofija, mokslas, filognozija, kurios yra tikros atvertos vidinės akies pirmtakai. Naujausia drakono sąmonės atmaina yra scientistinis drakonas, kuris yra paskutinių šimtmečių produktas, su kuriuo konkuruoja filognozija, siekia pakeisti patobulintu variantu filognozijoje. Drakono akis formuojama B ir F stieliuose, nuo kurių išsivystymo priklauso, koks yra sigile būties centras. Šis centras konkrečiame žmoguje gali turėti tris išsivystymo variantus: a) profesinį, b) bendrąjį, ir c) silpnąjį. Pavyzdžiui, jeigu drakono akis yra magijos formato, ji yra išvystyta, neišvystyta ir silpna. Kadangi šiuo metu esame pažengusiame etape, ansktesni etapai integruoti į aukštesnius per kultūrinį išsilavinimą. Pavyzdžiui, žmogus gali būti tokioje konfigūracijoje: magija - silpnas protas, mitologija - silpnas protas, religija - bendrasis protas, filosofija - bendrasis, mokslas - profesinis. Tokio tipo sieva kuriama švietimo programos, bedrojo lavinimo procese. Toks principas įmanomas mokslo civilizacijoje, kurios madrigalas - jėgos vektoriaus. Kadangi filognozija neįeina į švietimo programą, jos vertinimas nuo neegzistuojančio, iki silpno proto.

Išplėtus šį principą iki sigilo, kuris yra sievos ir madrigalo junginys, gaunamas toks vaizdas:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Sieva/sigilas.jpg)

Matome, kad aplink būties centrą yra gaubiantysis egzistencijos darinys, susiejamas su bendrąja gauble, kuri yra žmogaus egzistencijos terpė, siejama su C, A ir E stieliais. Pagrindinė C forma sigile yra norai, sukuriantys į išorę nukreiptą, ekstravertinę asmenybę, kuri žymima A raide, perbraukta rodykle. Negeisminė asmenybė yra tokia pati A raidė, kuri žymima be rodyklės.  A raidė yra tapatybės vieta, kuri pirmiausiai formuojama vaidmenų zonose, kurios aprašytos skyrelyje „Sievos trajektorijos". Pakeitę asmenybės raidę, zonos raide ir perbraukę ją rodykle, gauname geidžiančiąją tapatybę, kurios noras-jėga priklauso nuo funkcijos zonoje. Prijungę prie C ir A kūno sumatus, įvedame kūniškų C variacijas, kurių pagrindinės yra mitybos ir seksualinės. Norai turi du šaltinius proto-pasaulio darinį B-D ir kūno-pasaulio darinį E-D. Šie psichovektoriai grindžiami būties interpretacija, kuri priklauso nuo gnostinio implanto, arba drakono akies formos, ir nuo bendrosios egzistencijos gaublės formos, kuri suteikia būviui bendrąją kokybę arba nuotaiką. Ši nuotaika gali būti tik fiziologinė arba gali būti fomuojama drakono akies ir emocijų derinio, nes ši suformuoja tai, kaip suprantama tikrovės tvarka, kurios tobulumas arba defektai yra proto ir emocijų reakcijų trigeriai. Šie trigeriai ryšyje D-B ir D-C vadinami spūriais.

Skyrelyje „Sigilų magija" paaiškinau, kad valdovų magija, sigilinė, naudojanti sievos ir madrigalo metodus, kurie yra strategijos analizės arba formulavimo metodas. Kol kas apsiribojame žmogaus paprasčiausio sigilo analize, kurioje metodai, kuriais daromas pozityvus arba destruktyvus poveikis žmogui, nerodomi. Sigilas yra struktūrinis, naudojantis ne linijinį aprašymą bet greitraštyje naudojamus ženklus. Greitraštyje svarbios ne detalės, o bendrojo principo supratimas, tuo tarpu detales kiekvienas užsideda savarankiškai. Analizės centre yra asmenybė kuri yra vektorinė ir nevektorinė, aprengta sigilo egzoskeletu ir nurengta. Ji gali būti didelė ir maža, priklausomai nuo statuso visuomenėje, galimybių ir t.t. Didelė asmenybė žymima trigubu AAA, maža - mažąja raide a. Didelės asmenybės yra mažų asmenybių lyderiai ir vadovai, kurie formuoja mažas asmenybės, naudoja jas savo projektuose, valdo kaip masę ir kolektyvą. Kiekvienas žmogus turi savo fasadinį, viešą įvaizdį ir tikrą gyvenimą, kuris pilnas nešvarių nuotykių, kuriuos savo sigilo analitinėje dalyje galime žymėti skliausteliuose. Tai šūdas žmogaus biografijoje, kuris fasado žymėjime rašomas skliausteliuose. Jeigu, tarkime, turime žvaigždės formą AAA (Š), tai yra trigubas A su „skeletais spintoje", jis nesunkiai demaskuojamas ir paverčiamas į trigubą Š - ŠŠŠ. Kiek suprantame galimas mažas šūdukas, š, ir trigubas šūdas, ŠŠŠ.

Kitas atvejis, yra savo asmenybės jėgos egzoskeleto nusiėmimas ir tapimas paprastu žmogumi. Tai žmogus kuris neturi norų, nedirba, nenaudoja proto, nevykdo plano ar schemos, nieko nesiekia, negeidžia, paprasčiausiai būva savo paprasčiausia, vardine asmenybės dalimi, įsupta į filosofinę bendrąją gaublę. Tokių neekstravertinių, nevektorinių asmenybių pagrindu civilizacija neformuojama, tačiau neturint tokių kolektyvų, kuriuose bendraujama tokiu principu, kurį galima vadinti šeimos principu, visuomenė, organizacija yra nesveika, deformuota. Tokiu principu galima bendrauti ir su pasauliu, tikrove ir net paversti šį principą filosofija. Vienas tokių pavyzdžių yra A. Šliogerio filosofija. Toks principas įmanoma ir religijoje, vienas pavyzdys - autentiškas Kristaus mokymas. Su šiuo variantu problema ta, kad jame lieka būties teorijos įtaka, kuri gali deformuoti asmenybę dėl nepašalintos drakono akies. Šias pamokas, formuojant filognozijos asmenybės sampratą, reikia išmokti ir turėti privalomą nevektorinę asmenybės formą šalia vektorinės, kuri būtų pertvarkyta į variantą, atitinkantį moralinio gėrio reikalavimus. Pasaulį galima vertinti iš vienos ir kitos perspektyvos, sugebant būti ir funkcija, ir paprastu žmogumi. Kodėl tai svarbu neužmiršti religijoje? Tarkime, bažnyčios atveju turime profesionalią religinę drakono akį, kurios doktrinoje labai svarbi meilės koncepcija. Tačiau nelabai suprantama kaip to įmanoma išmokti ir kas yra profesionali, profesinė krikščioniška meilė, kuri rodoma naudojant tam tikrą metodą ir psichologinę techniką. Šis principas nepriimtinas, meilė kaip drakono akies forma neįmanoma, nes joje kuriamos teorijos ir metodai, o tikra meilė - ne teorija ir ne metodas. Todėl šioje vietoje svarbu priminti koks įmanomas asmenybės konstrukcijos susipaprastinimas iki asmenvardinės dalies, kuri yra kiekvieno žmogaus branduolys, išimtas iš projekcinių, geidžiančių, planuojančių, gudraujančių priemaišų.

Priede analizuojami romano „Miegančių drugelių tvirtovė" veikėjai yra daugiau ekstravertiniai, vektoriniai, valdomi svajonių, norų ir troškimų, tačiau jie labai maži, jų drakono akies struktūra kartais net nesiekia bendrosios kategorijos, vadinasi priskirtina silpnajai. Yra kai kurios išimtys, pavvzdžiui, Kristinos, kuri yra tikinčioji, įsitikinusi, kad turi tiesioginį ryšį su Kristumi, bet dėl savo jauno amžiaus ir menko išsilavinimo, pakyla tik iki bendrojo lygio. Kitos veikėjos religinėj drakono akyje yra silpnosios kategorijoje. Kadangi kilusios iš skurdžios, primityvios, neišsilavinusios, prasčiokiškos aplinkos, tokie ir jų norai, gyvenimo perspektyvos supratimas - ieško lengvo praturtėjimo būdo, trokšta gražaus, pasiturinčio ir laimingo gyvenimo, nori mylėti ir būti mylimos, tačiau nesupranta, kad neturint išvystytos drakono akies - tai neįmanoma. Ir drakono akis reikalinga tokia, kokioje gyvenama civilizacijoje. Jeigu dabar yra mokslinė civilizacija, su filosofijos ir religijos priemaiša, toks ir turi būti sąmonės turinys, leidžiantis įsijungti ambicijų mechanizmą, siekti ko nors daugiau gyvenime. Kadangi jos silpnos savo vektorine dalimi, bet stiprios asmenvardine, tai tikras kelias - ieškoti tokių gyvenimo galimybių, kur vertinamas ne žmogus grobuonis, bet filosofinis žmogus, prasmės ir grožio ieškantis paprastume. Tik taip įmanoma tikra meilė, kurios trokšta romano herojės. Remiantis pateiktomis analizėmis matome kokie stieliai herojėse pažeisti - B ir F, nes jie yra silpnųjų kategorijoje, C stieliai dėl traumų ir žiaurių patirčių, neadekvačių norų, E - dėl seksualumo nevaldymo, seksualinių traumų, D - netinkamos kriminalinės aplinkos, gyvenimo sąlygų neturėjimo ir vargo, a - silpnos tapatybinės orientacijos, netinkamų gyvenimo patirčių, prostitucijos stigmos. Tik sugebant susirasti tinkamą vietą gyvenime ir tinkamos trajektorijos susikūrimu įmanoma išsigelbėti iš pragaro, tačiau didelė kliūtis tam yra pasaulio zonų psichovektoriai, kurie varžo judėjimo ir apsisprendimo laisvę, parenka netinkamas pagalbos priemones arba dirbtinai stumia į socialinį kalėjimą, nepalikdami išsivadavimui galimybių.

Seksualinio elgesio tipologija

Paskutiniame skyrelyje parodytą seksualinės energijos perteklių, galima suskirstyti į tipus, kaip jau iš dalies ir buvo padaryta, tačiau mūsų tyrimui reikia daug didesnio tikslumo ir detalumo, kad matytųsi visas seksualinės civilizacijos vaizdas. Ši tema sievos modelyje labai svarbi, nes seksualumas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus psichologijoje, vadinasi sievos struktūros klasifikacija šia prasme - itin reikalinga tema. Tai daroma nustačius sievos formuojamą elgsenos tipą, o šis įvertinamas pagal deviacijos laipsnį, tuomet galima įvertinti kokioje padėtyje yra santvarka - degradavusi ar ne - kiek sau elitas ir prastuomenė leidžia, ir kieno sąskaita. Kadangi tipų labai daug, smulkiu jų aprašinėjimu neužsiimsiu, paprasčiausiai pateiksiu surikiuotą sąrašą, o po to jį apibendrinsiu. Bendrai tariant seksualumas gali būti nulinis, arba celibatinis, ir nenulinis, kuris gali būti šeimoje ir ne šeimoje, skirtas reprodukcijai arba pramogai. Taigi tipai yra tokie:

0 tipas - celibatas,

1 tipas - reprodukcinis, santuokoje,

2 tipas - reprodukcinis, nesantuokoje,

3 tipas - pramoginis, porinis, hetero,

4 tipas - pramoginis, porinis, homo,

5 tipas - pramoginis, porinis, prostitucinis, hetero,

6 tipas - pramoginis, porinis, prostitucinis, homo,

7 tipas - pramoginis, neporinis,

8 tipas - pramoginis, neporinis prostitucinis,

9 tipas - pramoginis, porinis, pedofilinis, hetero,

10 tipas - pramoginis, porinis, pedofilinis, homo,

11 tipas - pramoginis, porinis, pedofilinis, prostitucinis, hetero,

12 tipas - pramoginis, porinis, pedofilinis, prostitucinis, homo,

13 tipas - pramoginis, neporinis, pedofilinis, hetero,

14 tipas - pramoginis, neporinis, pedofilinis, homo,

15 tipas - pramoginis, porinis, sadizmas, hetero,

16 tipas - pramoginis, porinis, sadizmas, homo,

17 tipas - pramoginis, porinis, prostitucinis, sadizmas, hetero,

18 tipas - pramoginis, porinis, prostitucinis, sadizmas, homo

19 tipas - pramoginis, neporinis, sadizmas, hetero,

20 tipas - pramoginis, neporinis, sadizmas, homo.

Tai nėra pilnas vaizdas, bet iš to, kas pateikta matosi, kad aukštesni tipai yra mažesnio deviacijos laipsnio, o žemesni - didesnio. Yra dvi traktavimo galimybės: pavyzdžiui, krikščionybėje bet koks lytiškumas yra laikomas žemu, nuodėmingu ir joje reikalaujama pilno minčių ir kūno skaistumo. Toks 0 tipo principas vienintelis religijoje neiškrypęs, o bet koks seksualumo apsireiškimas laikomas deviacija, ir kuo ji stipresnė, tuo moralinis degradavimas laikomas didesniu. Sekuliarioje teorijoje, moralinio tobulumo viršūnė yra 1 ir 2 tipas, kuris yra giminės pratęsimas poroje, šeimoje ar be šeimos. Žemesni atvejai jau laikomi nukrypimu nuo normos, arba deviacija. Šeima gali būti heteroseksuali arba homoseksuali, nors pastarųjų legalizavimas stabdomas, nenorint nedevalvuoti šeimos sąvokos. Kiti atvejai, skirti ne giminės pratęsimui yra pramoginiai, pradedant nuo 3 tipo, kurie gali būti laikomi iškrypimu, laikantis griežtų moralės normų, ir normaliu seksualumu, kurį siekiama išlaisvinti. Koks pagrindinis tokio išlaisvinimo argumentas - paaiškinau praėjusiame skyrelyje. Vakarų visuomenėje griežtas moralizmas seniai ne madoje, ir ji, galima sakyti, ganėtinai morališkai smukusi, pagal krikščioniškos moralės principus. Tačiau jeigu krikščionišką ideologiją laikysime nepagrindžiama ir šiuolaikiniame pasaulyje pasenusia, turėsime ieškoti naujo pamato, ant kurio galima pastatyti seksualumą, seksualumo ideologiją.

Šią tipologiją galima susieti su tikrovės padalinimu į zonas, kurios yra išdėstytos gėlės žiedlapio forma: centre yra darbininkų gardas, o aplinkui jį - tarnautojų institucijos, politikų partijos, verslai ir galiausiai bažnyčia. Mažiausias deviacijos laipsnis leidžiamas bažnyčioje, kurioje privalomas pilnas celibatas, tai yra, reikalaujamas 0 seksualinio elgesio tipas. Ar tai pavyksta tikrovėje, ar ne - kitas klausimas, tačiau taip yra teorijoje. Politikoje taip pat griežti reikalavimai ir joje reikalaujama būti 1 arba 2 tipo, o 3 ir 4 tipas - toleruojami, laikomi žmogaus teise. 5 ir 6 tipas, tai yra naudojimasis prostitucija, laikomas gėdingu, gali sužlugdyti reputaciją ir karjerą. Tarnautojų sluoksnyje - situacija  panaši, tačiau, kadangi šis klanas yra uždaras, visam gyvenimui, tai jame šiais laikais deviacijos laipsnis iki 5 ir 6 tipo laikomas priimtinu, vadovaujantis teise į privatų gyvenimą valstybėse, ypač kur prostitucija yra legali. Didžiausias degradavimas yra verslininkų kategorijoje, nes jie yra turtinė klasė, kapitalistai, kurie gali sau leisti beveik viską, ir turto pagrindu nepripažįsta privačiam gyvenimui jokių apribojimų. Tai yra, jie gali smukti iki žemiausių sadizmo lygmenų, tokių kaip pedofilinis sadizmas, seksualinis nužudymas ir pan. Darbininkų klasėje degradavimas gal net didesnis, dėl žemo intelekto lygio, tačiau juos stabdo galimybių neturėjimas, finansinės ribos ir jie tenkinasi svajonių realizavimo paslauga pornografijoje. Žemesnis negu 8 elgesio tipas turi kriminalinį deviacijos laipsnį, jeigu vykdomas tikras nusikaltimas, dalyvauja tikri žmonės.

Žmogaus gyvenimas neįmanomas su vienu elgesio tipu, jis gyvenimo eigoje keičiasi, iš pradžių pereidamas iš neporinio į porinį, iš porinio į neporinį, iš nesantuokinio į santuokinį ir atvirkščiai ir t.t. Priklausomai nuo to, kaip susiklosto gyvenimo trajektorija, susidaro vienokios ar kitokios deviacijos laipsnio padidėjimo galimybės, pavyzdžiui, praturtėjus, įsitraukus į uždarus klubus ir nusikalstamas grupuotes. Kadangi tai daugiau vartotojo perspektyva, kuri yra dominuojanti, ji daugiau būdinga vyrams, kurių sievos struktūros dėl didelės seksualinės energijos pertekliaus ir begalinės laisvės troškimo - labai pažeidžiamos.

Bendras vaizdas, padalintas į pagrindines iškrypimo kategorijas parodytas tolesniame paveiksle:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Sieva/deviacijos.jpg)

Mano apytiksliu vertinimu, 60 proc. iškrypimų yra hedonistinės pakraipos, kurios vienintelė nelegali forma yra pedofilija. Prie hedonizmo priskiriama ir zoofilija, kuri gali turėti tik pornografinę formą, bet nerealizuojamą tikrovėje ir tikrovinę formą, dalyvaujant tikruose „klubuose" Europoje, pvz., Olandijoje, Danijoje, Vokietijoje. Jos sekso industrijoje yra apie 10 proc. Sadizmas, kurio populiarumas yra apie 30 proc., jeigu jis žaidybinis - nedraudžiamas, tačiau paplitęs ir tikras prostitucinis ar pornografinis sadizmas, kuriame naudojama tikra prievarta, net iki nužudymo, tyčinio ar per neatsargumą. Visose kategorijose didžiausias deviacijos laipsnis yra pedofilijos atveju, kitais atvejai šlykščiausias yra tikra prievarta ir sadizmas. Tokia yra realybė Vakarų pasaulyje ir kitur, kuri turi pagal sievos metodą būti tyrinėjama ir turi būti veiksmingas, santvarkoje įtvirtintas principas, kuris įvertina tai, kas leistina ir kas ne, ypač tarus, kad krikščioniškas modelis nepriimtinas, nes per daug griežtas ir neatitinka žmogaus prigimties ir todėl, kad naudoja neteisingą tikrovės modelį. Sievos teorijoje kol kas to nesiimu ir šioje knygoje klausimas, galbūt, nebus paliestas. Tai priklauso nuo žmogaus seksualinės prigimties, seksualinės orientacijos susiformavimo mechanizmų, kurie yra ne pradžiamokslio tema.

Mano teorijos pagrindinis bruožas tas, kad jis ragina savo norus, troškimus ir poreikius susieti su objektyvia realybe, susirasti tikrovėje objektyvų pagrindą, kuris nustato natūralius apribojimus, dėl tikrovės ir žmogaus prigimtyje esančios būtinosios tvarkos. Tačiau akivaizdu, kad žmogus gali įklimpti ir į visišką subjektyvizmą, praradusį ryšį su realybe, tada, kaip sakoma, galimybėms riba tik fantazija. Kadangi taip iškrintama iš realybės režimo galvoje, ir agresyviai, naudojant jėgą ir prievartą laisvė įvedinėjama į tikrovę, atsiranda psichologinio žudymo struktūra, kurios priežastis - svajonės ir tikrovės būtinosios tvarkos neatitikimas. Tai ypač ryšku sadizme, pedofilijoje, šiek tiek mažiau - zoofilijoje. Tačiau jeigu tokios gilios deviacijos nėra užvaldžiusios psichinės struktūros, paprastas hedonizmas, įvairiais jo pasireiškimais, seniai Vakarų civilizacijoje, po krikščionybės dominuojančios padėties žlugimo, natūralizuotas, legalizuojant prostituciją ir pornografiją. Kai kuriais atvejais labai peržengtos ribos ir ši verslo šaka per daug kriminalizuota, taip pat, dėl nepakankamo norinčių skaičiaus jame dalyvauti, reikalingi prievartiniai įtraukimo būdai, pasinaudojant menka patirtimi, naivumu, kvailumu, skurdu ir pan.

Tai yra realybė, analizuojama J. Ivanauskaitės romane „Miegančių drugelių tvirtovė", kurios herojėms buvo lemta atsidurti tamsiojoje gyvenimo pusėje. Buvo parodyta kuo tai dažniausiai baigiasi ir koks sunkus yra tikras išsivadavimas iš šios vergijos. To priežastis - begalinis noras praturtėti iš vienos pusės ir savo instinktų per didelio išlaisvinimo iš kitos. Kaip sakiau, tai įvyksta kai sąmonė užsidaro subjektyvistinėje iliuzijoje, kurioje nesugeba pamatyti tikrovės kaip savarankiškos duotybės, kaip žmogaus, kurio gyvenimas nėra niekieno nuosavybė, kurią galima suvartoti pilnu suvartojimu. Žinoma, gyvenimo tobulu padaryti neįmanoma, tačiau principas filosofijoje ir filognozijoje turi būti suformuluotas aiškiai. Ypač didelė grėsmė iškyla, kai deviacijos laipsnis ribą peržengia elite, kurie yra santvarkos ir žmogaus sampratos formuotojai. Susiformuoja uždara neliečiama sistema valstybėje, kuri dėl teisėsaugos nihilizmo ir korupcijos tampa nesuvaldomu vėžiu visuomenės kūne, kuris žudo geriausius.

Seksualinės tapatybės modelis

Tęsdami „Priede" nagrinėjamas temas, turime išaiškinti seksualumo principą sievoje, kuris suprantamas iš vyro perspektyvos, o moterys pagal analogiją savo principą gali susidėlioti pačios. Seksualumo sieva nagrinėjama naudojant „burės" koordinačių sistemą, kurioje dėliojasi pagrindiniai seksualinio psichovektoriaus dėmenys, esantys kiekvieno žmogaus sumatoriuje. Centras yra A, žymintis asmenybę, o aplinkui yra keturi segmentai, dalinantys sumatorių į pagrindines sumantų ir sumatų grupes, sudarančias žmogų valdantį daugtūrį. Šie segmentai yra vertikaliai - nous ir hedone grupės bei horizontaliai - subjekto ir objekto grupės. Nous graikiškai yra protas, visa racionalioji vidinės dalies struktūra, kuri čia suvokiama plačiąja prasme. Hedone dėmuo susijęs su kūnu, kūniškais sumatais, yra malunumo arba skausmo vieta. Subjektas yra žmogiškoji sumatoriaus dalis, o objektas yra tikrovė, pasaulis, kuriame jis gyvena ir veikia. Šie keturi segmentai sunumeruoti į dalis 1-4, kurie rodo perspektyvos kryptį ir kokybę, pavyzdžiui, 2 segmentas yra subjektas + hedone, kuris yra žemoji asmenybės dalis, arba protas, kiek jis susijęs su kūniškumo samprata, teorijomis, preferencijomis, pasirinkimais ir pan. Diametraliai priešingas fragmentas, įstrižai į viršų yra 3, kuris yra nous + objektas, suprantamas iš viršutinės, psichologinės perspektyvos.

Pereinant tiesiogiai prie seksualumo klausimo, ši sistema susijusi su jausmų pasauliu, kuris žymimas C raide, bei kūnų pasauliu, žymimu E raide. Jis susijęs su norine sistema, kuri skirstoma į viršutinius, psichologinius norus arba troškimus ir kūniškus norus, susijusius su lytine sistema, lytiniais organais. Šis noras vadinama geismu, o stipresnis - aistra. Psichologiniai jausmai kylantys iš „protinės" dalies, žymimos nous, o fiziniai jausmai - iš kūniškos dalies, kurie yra hedone principo. Akivaizdu, kad be apatinių, E, ir viršutinių, C, norų yra norų objektas, D, kuris skatina geismą, aistrą, arba psichologinį troškimą. Sievos teorijoje ši sistema priimama tokia, kokia ji yra pagal žmogaus prigimtį ir nelaikoma, kad fiziniai norai ir aistros yra kažkas žema, ką reikia riboti ar niekinti. Toks savo prigimties prievartavimas, nelaikomas protingu, o ideologijos - tinkamos pagrįsti žmogaus sampratai ir santvarkai, organizuoti bendruomenes. Tačiau turi būti pilnas savo principo supratimas, tiek vyrų, tiek moterų, ir teisingas instinkto valdymas dvasininko arba genetiko gyvenime. Pavyzdžiui, vyro fizinis noras, kylantis iš E sumatų sistemos yra kaupiamasis poreikis, kuriam reikia pastovaus dėmesio, ir 0 seksualinio elgesio tipas yra visiškas bažnyčioje reikalaujamas absurdas.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Sieva/hedone.jpg)

Tačiau, žinoma, norinė dalis - ne viskas, nes yra meilės struktūra, kuri daug platesnė už norą, ir ji ne fiziologinis ar psichologinis poreikio tenkinimas, kaip noruose, troškimuose, bet turi socialinę, psichologinę ir lytinę dimensiją. Meilė yra psichologinis jausmas, kuriame dominuoja psichologinė/socialinė sąveika, nebūtinai susijusi su „žemaisiais", kūniškais troškimais. Tai rodo, faktas, kad meilė gali turėti daug formų, kuriose lytiškumas nedalyvauja ir yra įgimto prieraišumo jausmo socialinė ir psichologinė išraiška. Kadangi ji yra nesusijusi su biologine lytimi, ji gali būti tarp vyro ir moters, tarp moterų ir tarp vyrų. Žinoma, įmanomas ir lytinis variantas, kuriame meilė susijusi su seksualinės aistros apraiškomis ir labiausiai būdinga tarp vyro ir moters. Tėvų ir vaikų, draugų santykiuose šis elementas nedalyvauja.

Kadangi seksualumas yra intersubjektyvus, jame dalyvauja daugiau negu vienas žmogus, o tai reiškia, kad svarbus ir priešingos pusės principas, kokia kitos pusės santykio forma. Tarp žmonių seksualumas gali reikštis, remiantis parodyta koordinačių sistema, aukštesniojoje, psichologinėje dalyje ir žemesniojoje, fizinėje. Pavyzdžiui, jeigu moters sistemoje daugiau dalyvauja ne psichologiniai jausmai, asmenybė, bei geismai, geiduliai ir aistros, ji seksualinio partnerio ieško tik jiems patenkinti ir vadovaujasi išorinėmis savybėmis, kurios yra jos aistros objektas. Jeigu moters noras daugiau psichologinis ir socialinis, ją domina psichologiniai jausmai, kurie gali būti erotizuoti, o gali būti ir tikra meilė, kurioje siekiamas ryšys tarp asmenybių, arba dvasinis ryšys. Atitinkamai ir vyrai arba partnerės ieško savo aistros patenkinimui, arba nori ilgalaikės psichologinės sąjungos susijusios su giminės strategija.

Remiantis raidiniais žymėjimais gauname tokius ryšius: A-C-D-C-A, kuris yra psichologinio jausmo; A-E-D-E-A, kuris yra fizinio geismo. Ir tarpiniai variantai: A-E-C-D-C-E-A stielių struktūra, kai savo tikslo bandoma pasiekti per psichologinę dalį, nes subjektas yra sprendimus priimanti vieta, kuri turi būti „nusiteikusi draugiškai", kad nebūtų prievartos akto atvejo. Akivaizdu, kad Vakaruose, kur daugelyje valstybių yra legalizuota pornografija ir prostitucija yra propaguojamas fizinis lytiškumas, kuriame tenkinami geismai ir aistros, nėra patvarių socialumo formų, tik pramogaujama ir linksminamasi, turint tik playbojinį gyvenimo būdą. Toks principas neturi būti propaguojamas, nes jis neatitinka tikrovės būtinosios tvarkos, tačiau laisvės nuo jos sfera taip išpūsta todėl, kad čia sukasi dideli pinigai ir norintys uždirbti verslai galvoja tik apie savo pelną, o ne apie grožiu pagrįstą santvarką. Sunku pasakyti, kiek gyvenime turi būti seksualinio pramogavimo - vieniems atrodo, kad jo neturi būti iš viso ir visi žmonės turi gyventi šeimoje, su 1 arba 2 tipo seksualumu, o liberalesnių pažiūrų ideologai mano, kad sau turi būti leidžiama daug daugiau. Radikaliai puritoniškų pažiūrų aš nesu, mane galima būtų laikyti nuosaikiu liberalu, kuris nepripažįsta didelio išsigimimo, turint omenyje, kad išsigimimo sąvoka suprantama pakankamai liberaliai. Pavyzdžiui, nelaikau, kad bet koks fizinis jausmas ir jo patenkinimas yra išsigimimas, ir kad visi žmonės turi gyventi griežtoje puritoniškoje disciplinoje, kur leidžiamas tik apvaisinimui skirtas seksas.

Tačiau čia riba labai lengvai peržengiama, seksualumas fetišizuojamas, nutolinamas nuo subjekto, kas neturi būti propaguojama, nors masinė prostitucija ir pornografija daro kaip tik tokį poveikį psichikai. Fetišizmas, mano apibrėžimu, yra seksualumo išsubjektinimas, orientuojant jį į kokį nors objektą, kuris vertinamas pagal jo nutolimo nuo subjekto laipsnį. Pirmas nutolimo nuo subjekto laipsnis yra žmogaus kūnas, kurio dalys fetišizuojamos, tampa aistros objektu. Tai gali būti plaukai, rankos, pėdos, lytiniai organai, sužadinantys ypatingą geismą, kuris užfiksuotas žmogaus psichologijoje. Antras nutolimo laipsnis yra objektai ir daiktai, kurie priklauso kūnui, tiesiogiai su juo susiję, tokie kaip rūbai. Trečias nutolimo laipsnis yra objektai, kurie priklauso ne kūnui bet žmogui, įvairūs asmeniniai daiktai, kurie naudojami buityje ir asociacijoje su tuo žmogumi sukelia lytinį geismą. Ketvirtas nutolimo laipsnis yra objektai, kurie nepriklauso žmogui ir neturi su juo jokios asociacijos ir yra nežmogiškos fetišizmo formos, kurios yra didžiausios objektizacijos, kuriame nedalyvauja žmogus, žmogaus seksualumas. Tai, žinoma, galima vadinti seksualinės orientacijos dideliu sutrikimu, nes seksualumo įprastas objektas yra kitas žmogus, tačiau jeigu lytinė aistra psichologiškai nukreipta ne į žmogų, tai yra, pagrindinio lytinio instinkto tikslo pažeidimas.

Vienas iš aukštuomenėje labai paplitusių fetišizmo variantų yra pedofilija, kuri tiksliai aprašyta V. Nabokovo „Lolitoje", kurioje lytinę aistrą kelia nesubrendęs kūnas, kuris pagal mano klasifikaciją yra pirmo laipsnio lytinės aistros fetišizacija. Humberto išpažinties forma, V. Nabokovas, bando sukurti pedofilijos teoriją, kurioje paaiškinama koks tokios „meilės" psichologinis mechanizmas, ir keliamas klausimas iki kokio laipsnio tai gali būti toleruojama. Vienas iš pedofilo argumentų yra istorinis, įrodinėjant gausius atvejus istorijoje, ir tai, kad senovėje tai buvo įprasta ir nebuvo baudžiama, nors pedofilija daugiausiai mėgavosi aukštuomenė. Kitas argumentas yra pedofilo teisė į savo seksualinę tapatybę, kurios kriminalizavimas ir žudymas yra prievarta jo atžvilgiu, kuri nėra teisinga. Ir trečias argumentas, pačios mergaitės/berniukai, kurių seksualumas prabunda labai anksti ir jų poreikiai neturi būti slopinami, žeminamas, niekinamas ir deformuojamas, taip pat, kad į dalį šio seksualumo teisę turi ir suaugę, net jeigu retais bei išimtiniais atvejais. Tačiau kaip rodo sievos modelis, šie Nabokovo argumentavimai yra ganėtinai silpni ir sunkiai pagrindžiami iš centrinės gyvenimo strategijos ir trajektorijos perspektyvos. Yra du seksualumo tipai: skirtas gyvybės pratęsimui ir pramogai, ir toks pedofilinis atvejis turi pramoginę, socialinę-psichologinę funkciją ir jau vien dėl to patenka į antrarūšę kategoriją. Kitas argumentas, kad jeigu nėra tikros meilės, o tik fetišistinis sievos nukrypimas, tokiame ryšyje nėra jokio grožio, taurumo, ir pedofilo motyvacija tik savo fizinės aistros patenkinimas, nekuriant jokio tvirtesnio socialinio ir psichologinio projekto. Iš vaiko pusės - psichologinis pažeminimas, kurio nekompensuoja net tai, kad jo principas gali būti panašus, neturintis jokio psichologinio lygmens, ypač jeigu žemas socialinis statusas, intelektas, neišsivysčiusi asmenybė, akivaizdus prasčiokiškumas ir vulgarumas. Ir jeigu gyvenime atsiranda tokia įtaka, ji šią psichologinę raidą sutrikdo dar labiau, formuoja sutrikusią seksualinę tapatybę, kuri tinkama realizuotis tik pornopramonėje ir prostitucijos versle.

Kadangi filognozijoje siekiama tiesos sąmonės, tikrovė turi būti rodoma tokia, kokia ji yra, siekiant sukurti geriausią organizavimosi formą. Ši forma filognozijoje nėra religinė, nes ji buvo įveikta filosofijoje ir moksle. Filognozijoje bandoma peržengti abi šias formas, pasitelkiant į pagalbą naują tikrovės ir žmogaus modelį, kuriame yra dvi pagrindinės perspektyvos: gyvenimo perspektyva, kuri naudojama genetikų ir pažinimo perspektyva, kuri naudojama gnostikų. Seksualumo teorija reikalinga gyvenimo perspektyvai, kuri gyvybinio proceso varomoji jėga. Dirbtinės tikrovės įsibrovimas į šią sritį trikdo prigimtinę tvarką ir šios invazijos pasekmės turi būti labai atidžiai analizuojamos, ypač išvešėjęs pornografijos ir prostitucijos vėžinis auglys, taip pat fetišizacija sievos seksualiniame psichovektoriuje. Kovai prie šią procesą galima pasiūlyti atstatomąjį įsubjektinimą, grįžtant prie tarpusavio bendravimo asmenybių lygmenyje, atkuriant psichologinį/socialinį principą ir susigrąžinant tikros meilės galimybę rimtuose gyvenimo projektuose, vietoj hedonistinio pramogavimo isterijos.

Didžioji sieva

Šiuo metu gyvename mokslinėje civilizacijoje, kurios madrigale dominuoja jėgos kryptis. Šį principą įtvirtino I. Niutonas, sukūręs šiuolaikinės mechanikos fizikoje pagrindus. Pagrindinė jo formulė, įtvirtinanti niutonizmą, yra pagreičio susiejimas su jėga ir gravitacijos teorija, kurios esmė yra masės kiekio atvirkštinė proporcija atstumo kvadratui. Tokiu būdu jis į „gamtos filosofiją" įvedė makrojėgos sąvoką, kuri buvo perkelta į visas fizikos teorijas - termodinamiką, elektrodinamiką, kvantinę mechaniką ir t.t. Pagrindinis 20 a. proveržis šį požiūrį į fizinį gamtos apvalkalą perkelti į mikrorealybę, pritaikant mikrojėgų teorijas. Šitaip kvantinė mechanika susidėlioja įvedant materijos daleles - spinorius ir skaliarus ir jėgos daleles - vektorinius bozonus. Tariama, kad šis rinkinukas, kuris žinomas Standartinio Modelio pavadinimu, yra substancijos sandaros statybinės dalys. Ši perspektyva atsirado 17 a. ir tęsiasi iki mūsų dienų. Tačiau buvo ne viena pastanga šį madrigalo nevisapusišką pritaikymą pertvarkyti, žmogaus psichovektorių formuojant teisingesniu būdu. Niutono eros filosofijoje kulminacija pasiekta Nietzsches projekte, kuris suprato kur veda tokia civilizacija ir norėjo, kad ji būtų užbaigta pilnu užbaigimu.

Nauja perspektyva atsivėrė vokiečių filosofijoje pradėjus Husserlio projektą, kuris yra fenomenologijos pradininkas, perėjęs į Heideggerio egzistencializmą, ypač „Būtyje ir laike". Madrigale tai m, arba būties, ir mt, arba egzistencijos kryptis, kuri vėlesnėje kūryboje papildoma laisvės erdve, mx, aletheia teorijoje. Heideggeris priešinosi niutonizmui gamtos filosofijoje ir suprato žmogaus sąmonės principą, kuris buvo artimas mąstymui, vystomam sievos teorijoje. Remiantis šiomis pirmtakų idėjomis bandome permąstyti civilizacijos pamato ideologinę struktūrą ir suteikti sievai tvaresnį filosofinį tikrovės supratimą. Filognozijos viena iš pagrindinių idėjų ta, kad visos teorijos yra tam tikra sievos išraiška, kurioje absoliutus objektyvizmas - neegzistuoja. Nėra tokios fizikos, kuri būtų anapus fiziko galvos struktūrų. Vadinasi ji aprašo ne objektyvią realybę, bet tam tikrą psichologinį jos atspindį. Ta psichologija, aišku, maksimaliai suobjektyvinta, apvalyta nuo individualiu idiosinkrazijų, tačiau pilnai nepašalinama. Todėl pilnas formulės sievoje vaizdas - ne toks, koks dėstomas fizikos vadovėlyje.

Iš dalies sekdami Heideggerio projektu, kuris Lietuvoje išpopuliarintas A. Šliogerio, vystome savo mažosios ir didžiosios sievos teorijas, kurios turėtų būti filognozijos civilizacijos pamatinė konstrukcija. Mokslinė civilizacija, kuri pereina į transhumanistinę stadiją, siekiančią prievartiniu būdu perkurti žmogų į dirbtinę mašiną, turi būti įveikta, ištaisant jos vienpusišką sątvaro ir sievos traktavimą, kuris parodomas per madrigalo struktūrą, kurioje ši ideologija, iš visų galimų, eksploatuoja tik vieną galimybę, į antrą planą nustumdamas visas kitas. Filosofai imasi darbo ištaisyti Niutono klaidą gamtos filosofijoje, atstatyti pilną jos sampratą žmonių supratime. Formulių šablonas turėtų būti toks: (Didžioji Sieva) (Mažoji Sieva), kur kairėje pusėje yra tikras pirmapradis pasaulis, toks, koks yra nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo ir supratimo, o dešinėje pusėje yra tikrovės sumatoriaus struktūra, kuri yra vieta, kurioje būtis pasirodo sąmonei, įsiformindama į fenomenologinę realybę. Išplečiant į pilną vaizdą, gaunama: (DS) (sumatas <> sumantas), arba (DS) (A <> m (xt)), kur DS - tai didžioji sieva, A - sumatas, arba gyvas ar negyvas objektas, ir m (xt) - sumantinė struktūra, kuri yra proto konstruktas, primetamas A ir sudarantis jo teorinę išraišką, į kurią turėtų įeiti ir DS interpretacija, kuri yra hipostratos teorija. Tokiu pačiu principu galima parodyti ir pilną Niutono gravitacijos teoriją sievoje, kuri yra tikras vaizdas, kurį fizikai neteisėtai pagražina, norėdami tapti nepajudinama tiesa protuose: (DS) ((Aa <> F = G mM/r2) MS). Matome, kad DS šioje formulėje interpretuojamas kaip tentyvo konstruktas, kuris sudarytas iš masių ir atstumo proporcijų, kurios pagražintos gravitacijos konstanta G, ištaisančia neatitikimą matavimams. Tai reiškia, DS (∞), suspaudžiamas į paprasto kontinuumo interpretaciją, kuri išreiškiama 5 raidžių kombinacija, kuri manoma, pakankama DS (∞) teorija arba apeliuojama į efektyvumą.

Ši situacija iškraipoma tokiu principu, kad šis proto konstruktas sievoje laikomas objektyvia realybe ir vaizduojamas kaip esantis DS vietoje (F = G mM/r2) ((sumatas <> sumantas) MS). Toks perspektyvos iškreipimas yra melavimas, noras sureikšminti savo menkavertį atradimą, kuris bendru mokslininkų susitarimu paverčiamas „tiesa". Papildžius šią struktūrą procentais, kuriuos galima įvertinti globalinio vaizdo kontekste turime visą filognozijos projekto pagrindinį principą: (100 proc.) (DS) ((Aa <> F = G mM/r2) MS) (0,5 proc.). Tai reiškia, kad pagal šį vertinimą sumanto tentyve turime tik 0,5 proc. tikro tikrovės hipostratos principo. Toks principas privalomas prie visų filognozijos formulių, kuriomis bandoma atskleisti hipostratos geometrinį simetroną, ir suprasti tikrovės paslaptį. Tačiau sekdami Heideggerio pėdomis, atsisakome mokslinės civilizacijos jėgos struktūros galvoje ir įvedame pusiausvyrą priešpriešinę atsvarą, kurioje atstatomas tikrovės šventumas ir dieviškumas, išimant iš jos vulgarios materijos gnostinį implantą, kuriame tikrovė pažeminama maksimaliu pažeminimu, paruošiant ideologiją technologinei invazijai ir ekspansijai į gelmę.

Didžioji sieva turėjo tokias interpretacijas prote a) maginė sieva - demonai, b) mitologinė sieva - dievai, c) religinė sieva - dvasia, d) filosofinė sieva - būtis, e) mokslinė sieva - materija, f) filognozinė sieva - nesuformuluota. Visos šios didžiosios sievos interpretacijos yra MS komponento B sukurta kognityvinė struktūra, tačiau projektuojama į anapusinę realybę, substanciją ir sudaranti mažojoje sievoje ideologinį/psichologinį pasaulėvaizdžio pagrindą. Kovojant prieš mokslo destruktyvų poveikį, naudojamos įvairios taktikos, iš kurių populiariausios yra sugrįžimas į ankstesnį principą - pagonybę, religiją, filosofiją, tačiau filognozijoje, be šios pastangos bandoma padaryti žingsnį į priekį, peržengiant visas ankstesnes teorijas, pasiūlant tobulesnį variantą naujos civilizacijos pradžiai. Šios naujos civilizacijos pradininku laikytinas M. Heidegger, visi kiti jo pasekėjai yra arba tyrinėtojai, perpasakotojai, arba tęsėjai, kurie perpratę jo pranašišką civilizacijos diagnozę, gali tokiame pačiame lygyje pratęsti jo pradėtą darbą. Filognozijoje tai darau per sievos teoriją ir madrigale naudodamas būties kaip egzistencijos ir laisvės sampynos interpretaciją.

Reikia suprasti, kad filognozija kuriama ne kaip filosofinė disciplina, ir jos tikslas yra būties pažinimas, tačiau šis pažinimas vykdomas nauju metodu, pritaikant Heideggerio perspektyvą. Toks „mokslas" gali atrodyti neefektyvus ir nepralenkiantis niutoniško gamtamokslio metodų, tačiau tikslu keliant ne efektyvumą bet gyvybinio proceso būklės pagerinimą, išlaisvinant jį iš varžančių ideologinių konstruktų, vienas kurių yra šiuolaikinis mokslo technognosis, toks argumentas nepriimamas. Gyvybinio proceso teisingas organizavimas - pagrindinis žinojimo tikslas, kuriam turi tarnauti būties interpretacijos ir seniai įrodyta, kad jos interpretacija kaip mokslininko konstruojamos materijos - netinkamas civilizacijos ideologinis pamatas. Pozityvistai tyčiojasi, kad senovinės maginės-mitologinės-religinės formos yra atgyvenos ir anachronizmas, grįžimas prie tokių formų absurdas, tačiau taip pat įrodyta, kad mokslinis materializmas, tik viena iš būties interpretacijų, kuri sukūrė civilizacijoje pavojingus procesus, vedančius žmoniją į pražūtį. Taip pat, formulės pilnas vaizdas parodo, kad nėra jokios nesubjektyvistinės fizikos ir kad visos struktūros yra ideologiškai angažuotos. Tikra Niutono vertė, imant tiesą kaip kriterijų, yra (100 proc.) (DS) ((Aa <> F = G mM/r2) MS) (0,5 proc.). 100 proc. tiesoje šie 0,5 proc. ir yra tas menamas „efektyvumas", kuris būdingas visoms fizikos formulėms, nes tikra holoplastinė tikrovė yra daug daugiau ir kuria ne materialistinio determinizmo jėgų pusiausvyromis, bet tikru, organišku, gyvos, dieviškos, tikrovės laisvės aktu.

Didžioji sieva neturi būti daroma negyvu materijos gabalu tam, kad įdėjus žmogui į galvą ekspansinį jėgos psichovektorių, šią tikrovę būtų galima pavergti. Didžioji sieva yra kuriančioji gaublė, gyvybės lopšys, kurio ramybė turi būti saugoma, brovimasis į proceso vidų draudžiamas, pasiliekama savo galimybių ir saiko ribose, kaip mokė Heidegger ir Šliogeris.

Baltojo drakono link

Pratęsdami praeito skyrelio temą, šiame plačiau panagrinėsime civilizacijos didžiąsias teorijas, naudodami filognozijos formulės šabloną (Didžioji Sieva) (Sietynas) (Mažoji Sieva). Civilizacijos teorijų sąrašas yra toks

(demonai) (Sietynas) (A <> demonai) - magija,

(dievai) (Sietynas) (A <> dievai) - mitologija,

(dvasia) (Sietynas) (A <> dvasia) - religija,

(būtis) (Sietynas) (A <> būtis) - filosofija,

(materija) (Sietynas) (A <> materija) - mokslas,

(eiolas, rėizolas) (Sietynas) (A <> eiolas, rėizolas) - filognozija,

(didžioji sieva) (Sietynas) (A <> didžioji sieva) - baltasis drakonas.

Šį sąrašą galima skirstyti į civilizacijas, turinčias technologines galimybes ir neturinčias, o nuo to priklauso, koks jos sąveikos su aplinka mastas. Pradedant nuo mokslinės tikrovės interpretacijos, šis mastas labai išaugo ir kelia pavojų gyvybės sferai. Dvasininkų grupės, suprantančios civilizacijos ideologijos modeliavimo principus, situaciją taisyti bando grįždami prie ankstesnių proto formų, tokių kaip išvystyta religija ir filosofija, tačiau dažnai šios pastangos nėra sėkmingos, nes žmonėms labai sunku apsisprendimu atsisakyti pažangos, patogumo ir sugrįžti į ankstesnę būklę. Šiuo metu nuo transhumanistinio scientizmo vaduoti protą patogiausia filosofijos priemonėmis, nes ji turi daug daugiau panašumų su mokslu negu religija arba magija, kurios šiuo metu daugeliui tik sukelia juoką, nes jiems atrodo, kad mokslinė didžiosios sievos teorija sutriuškino visas kitas nepralenkiamu sutriuškinimu.

Koks tas mokslinis principas yra, nesunku pavardinti analogišku principu

(E = p2/2m) (Sietynas) (A <> E = p2/2m) - kinetinė energija,

(elektrodinamika) (Sietynas) (A <> Maksvelo lygtys) - elektromagnetinis laukas,

(termodinamika) (Sietynas) (A <> faziniai būviai) - substancijos fazės,

(reliatyvizmas) (Sietynas) (A <> SRT, BRT) - Einšteino mechanika,

(kvantinė mechanika) (Sietynas) (A <> Šrėdingerio lygtis) - kvanto bangos lygtis,

(dalelių fizika) (Sietynas) (A <> Standartinis Modelis) - kvantinio lauko visuma.

Čia visų lygčių nerašiau, nes tai per daug sudėtinga, tačiau vietoje jų įrašiau viso mokslo pavadinimą, o kas išmano, lygtis turėtų įstatyti patys, Tačiau reikia suprasti, kad lygčių traktavimas yra toks, kaip parodyta praėjusiame skyrelyje, kuriame prie teorijos nurodoma, koks tikrovės plotas aprėpiamas didžiosios sievos 100 proc. atžvilgiu. Ir jeigu tas procentas žemas, tai įrodo, kad teorijose pasiektas lygis gana neaukštas. Koks tas lygis galima nujausti naudojant mažosios sievos fenomenologijos kriterijų - jeigu ji kaip visuma arba kaip dalis yra išaiškinama pilnu išaiškinimu, įmenant žmogaus paslaptį, tai teorijos procentas aukštas, o jeigu ne - žemas. Pavyzdžiui, filognozijos teorija, galima sakyti, yra nulinė, kaip religijos ar filosofijos, nes dižiosios sievos aiškinimas kaip rėizolo ir eiolo nedaug duoda tikrovės supratimui ir veiklos masto paaiškinimui, tik įveda į substanciją skirtumą tarp klasikinės „materijos" teorijos, kuri yra deterministinė ir kvantinės, kuri yra tikimybinė. Aišku, mano sąvokose įdėta šiek tiek daugiau, negu yra standartinėse mokslo teorijose, tačiau yra tam tikras struktūrinis panašumas. Visos materijos „teorijos" atvaizdavimo priemonės paimtos iš tentyvo sievoje galimybių, kuris yra tradicinis statiškas arba dinamiškas kontinuumas, kuriame, laksatiniuose ekranuose, arba koordinačių sistemose, modeliuojami procesai materijoje arba tiriama substancijos geometrinė struktūra. Toks žinojimas - meniškai gal ir neįtaigus, tačiau jis praktiškai labai efektyvus metodas, duodantis tikrovės valdymo galimybes ir dirbtinių, technologinių daiktų kūrimo priemones.

Kaip pavyzdį panagrinėjus mūsų analizuojamus filosofus, jų struktūra būtų tokia

(būtis) (Sietynas) (A <> būtis) - Heidegger,

(grynojo santykio stichija) (Sietynas) (A <> grynojo santykio stichija) - Šliogeris,

(Didysis Anonimas) (Sietynas) (A <> Didysis Anonimas) - Šliogeris,

(Niekis) (Sietynas) (A <> Niekis) - Šliogeris,

(der Wille zur Macht) (Sietynas) (A <> der Wille zur Macht) - Nietzsche.

Ikitechnologinės civilizacijos formos daugiau tinka sątvarologinių teorijų kūrimui, o jų substratologiniai gebėjimai suprasti hipostratą - labai primityvūs. Todėl magija, religija, filosofija yra sievos formos, kurios apibrėžia sątvaro psichovektorių, kuria jo vidinio pasaulio bazinę formą. Tai taip pat svarbu dėl to, kad tokiu principu įtvirtinami du civilizaciją formuojantys faktoriai: žmogaus sampratos supratimas ir civilizacijos santvarkos modelis. Šiuo metu tai yra politikos uždavinys ir jo įgyvendinimui naudojamos religinės ir filosofinės priemonės. Mokslas taip pat įneša savo indėlį į šiuos civilizacijos dėmenis, tačiau daugiau iš technologinės, o ne ideologinės pusės. Todėl aukščiau išvardinti filosofai, buvo daugiau psicho-socialiniai inžinieriai, negu technologai. Nepriklausomai nuo to, ar naudoja grožines priemones ir meną, ar logiką ir metodą, visi siekia to paties, gyvybinio proceso įstatymo į tokį gnostinį apskritimą, koks jų manymu tinkamiausias žmonių rūšies išaukštinimui. Heideggeriui tai buvo įsiklausymas į būtį, Šliogeriui - tikrojo daiktiškumo sugrąžinimas, Nietzschei - galios priemonėmis įtvirtinti geriausia gyvenimui perspektyvą, kuri būtų ne dekandentinė.

Filognozijos vienas iš uždavinių yra technognozio dekonstrukcija, jo vidinių struktūrų atskleidimas, kuris reikalingas tam, kad būtų įmanomas mąstantis posūkis prote nuo transhumanistinės beprotybės, atstatant tikrą būtį tokią, kokia ji yra iš egzistencijos laisvės perspektyvos. Ekspansija filognozijoje nelaikoma svarbiausia, svarbiausia yra būtis, egzistencija ir laisvė, kaip gyvybinio proceso kertiniai dėmenys. Tai svarbiausi sievos komponentai, sukuriantys vidinę šviesos erdvę, kurioje skleidžiasi vidinė žmogiškumo esmė. Visi kiti dalykai yra siekiamybės, leidžiančios įvirtinti proveržius žmogaus sampratoje ir bendruomenės santvarkoje, kurie yra žinios, tvarka ir Žemė, kaip gyvybės lopšys, su kuriuo taip elgtis, kaip nori posthumanizmo propaguotojai - negalima.

Su kiekvienu įrankiu dirbti reikia mokytis. Baltojo drakono žinojimas įvaldomas ne bet kam, o neturint įrankio valdymo sugebėjimų, keliamas pavojus ir sau, ir kitiems. Todėl kiekviena pakopa, kiekvienas proveržis, jeigu jis neparuoštas, neįsisavintos naudojimo instrukcijos, kelia didelę grėsmę, apie kurią turi kalbėti tiek filosofai, tiek mokslininkai. Todėl be tinkamos bendrosios sąmonės kokybės žinias privaloma slėpti, kad jos neatsidurtų netinkamų žmonių arsenale. Filognozija yra tokia instrukcija, kuri suteikiama neparodžius įrankio, kuriuo naudojantis įmanomas tikras hipostratų atidarymas. Mokslininkai prie šio klausimo šiuo metu daug vargsta, o rezultatų nematyti jau kelis dešimtmečius. Vienas tokių projektų yra LHC projektas, kuriame bandoma atrasti naujas hipostratos struktūras, kurios išplėstų civilizacijos technologines galimybes. Tačiau projekto rezultatai silpni ir jis yra tobulinamas iki dar didesnių galimybių. Higgso laukas patvirtintas tik teoriškai, kompiuterių modeliuose, tačiau sąveika su juo - nesukurta. Tai reiškia, kad manoma, jog norint atverti gelmę, šiuo metu reikalingos trilijoninės investicijos, be kurių joks proveržis tikrovės supratime - neįmanomas.

Matant visas šias scientistų pastangas, filosofijoje turi būti didelis sujudimas, kuriame nerimo turi būti daug daugiau negu entuziazmo, nes panašu, kad proveržis, kuris yra neišvengiamas, bus filosofų nepakankamai paruoštas, ir atradimo euforijoje žmonija pasirinks klaidingą savo vystymosi kelią. Civilizacija formuojama ne mokslininkų bet filosofų, mokslas skirtas tik technologijų kūrimui, o žmogaus samprata ir bendruomenės santvarka kuriama filosofų. Ar turi jie įleisti į žmogaus sampratą bet kokį žmogaus technologinį išdarkymą po medicinos priedanga, filosofai turi gerai pagalvoti, ir per politiką šviesinti žmonių sąmones rodydami, kokios gali būti neteisingo žingsnio pasekmės. Tas pats galioja ir kūrybai, menui. Jeigu per 21 a. technologinis barjeras į kosminę civilizaciją nebus peršoktas, rodys, kad jis labai aukštas - ir kita vertus, kelis šimtus metų būsime apsaugoti. Tačiau kliuvinio įveikimo isterija iššvaistys daug resursų ir toks elito elgesys yra nesąžiningas žmonių atžvilgiu. Jiems filosofai turėtų paaiškinti, ar sveikesnė yra ekspansinė civilizacija, ar tvari, neišvaistanti lėšų beprotiškiems projektas, kurių tikslas - elito dvikojų susidievinimas.

Susitikimo su transcendencija vieta yra sievos struktūra. Tai yra tarsi kambarys, į kurį ateina tiesos trokštantis subjektas ir transcendencijos pasiuntiniai, perduodantys savo žinią. Pasak Šliogerio, noras susitikti su tikrove anapus šio kambario yra neregėtas žmogaus kvailumas, nes išėjimo iš jo žmogui nėra - regintis susitikimas anapus sievos neįmanomas. Įmanomas neregintis susitikimas per technologiją, kuris labai pavojingas. Šį kelia pasirinko mokslas ir rizikuoja mumis ir mūsų ateitimi, kuri turėtų ar galėtų būti šviesi, tačiau nuolatos dirbtinai sukeliamos problemos, kurios neleidžia žmogui gyventi pilnatviško gyvenimo. Kiekvieną dešimtmetį dirbtinai sukeliama problema, kuri prikausto žmonių dėmesį ir dezorientacijoje atima galimybę priimti strateginius sprendimus dabartinėje civilizacijos pakopoje.

Šis skyrelis yra paskutinis viešinamas "Sievos teorijos" fragmentas, kitus bus galima rasti knygoje, kai ji bus publikuota kelių mėnesių eigoje. © Darius Mockus, 2020
Jeigu yra norinčių pasidalinti nuomonėmis, mielai išklausysiu.

Knygos viršelis

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Sieva/sievos%20teorija_vir%9Aelis.jpg)

Užbaigdamas "Sievos teorijos" projektą, noriu paviešinti sigilą, kuriame apibendrintas visas sievos principas. Tai supaprastintas variantas, kuris suprantamas visiems studijuojantiems teoriją rimtu studijavimu. Taip pat šis sigilas yra nuoroda į ateitį, į naują projektą, kuris yra 5 "Filognozijos pradmenų" tomas, kuris vadinsis "Gyvybės magija". Šios knygos galima tikėtis 2021 m. antroje pusėje.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Sieva/sievos%20sigilas.jpg)

Norintiems toliau sekti mano kūrybą, tai galima daryti prisijungus prie platformos Patreon.com adresu https://www.patreon.com/baltasisdrakonas (https://www.patreon.com/baltasisdrakonas)

Jeigu įdomu, daugiau apie mano knygas galima sužinoti puslapyje www.goodreads.com |||||||||||||

https://www.goodreads.com/author/show/20879799.Darius_Mockus (https://www.goodreads.com/author/show/20879799.Darius_Mockus)

Yra galimybė užduoti klausimus, įvertinti, parašyti recenziją.