Anomalija.lt

Pradedama nauja tema, kuri skirta išimtinai filognozijos klausimams. Ji buvo pradėta temoje "Mano filosofija (klajuno skyrelis)", čia bus pratesimas, be jokių nukrypimų į kitas temas. Tačiau kadangi pradedu ne nuo pačios pradžios, siūlau pirmiausiai perskaityti "Filognozijos pagrindus". Nuoroda yra ir ansktesnėje temoje, o čia ją perkeliu dėl patogumo

D. Mockus. Filognozijos pagrindai. 2018.pdf (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos17/d.%20mockus.%20filognozijos%20pagrindai.%202018.pdf)

Toliau yra idėja, paimta iš "Pagrindų" ir sukonkretinta į racionalią, pažinimui pritaikytą formą. Kalba apie jėgos pakeitimą laisviu, kuris kyla iš eiolinio tikrovės aspekto.

Eiolinė mechanika

Iš to, ką esu pateikęs „Filognozijos pagrinduose", galima nesunkiai matyti, kad mano tikrovės aprašyme laisvės savybė bus labai svarbi. Ši savybė susijusi su jėga arba substancija, vadinama eiolu. Bet laisvė yra filosofinė sąvoka, o tai, ką darau aš nėra filosofija, tai - filognozija, dedanti akcentą ant pažinimo. Šis pažinimas įstatytas tarp filosofijos ir mokslo, bet nėra nei viena, nei kita. Filognozija yra filognozija. Naujai siūlomas sąvokas reikia mąstyti tokiuose rėmuose. Todėl negalima sakyti nei „pseudofilosofija", nei „pseudomokslas". Siūlau filognoziją ir nieką kita.

Senovinis mokslas, pastatytas ant Niutono pečių, yra deterministinis, be to, pagrindinė jo sąvoką yra jėga. Tai, ką darau aš yra diametraliai priešinga - pašalinamas determinizmo viešpatavimas ir jėgos vektorių sąveikos, pakeičiant juos laisviu. Visas situacijas galima mąstyti niutoniškai, per jėgos parametrą, o galima  mąstyti per laisvį. Yra jo supaprastintas apibrėžimas ir pilnas. Pristatydamas idėją, aišku, pilno apibrėžimo nepateiksiu, tik supaprastintą. Tačiau pilna sistema labai sudėtinga, vien dėl to, kad laisvyje daug neapibrėžtumo, daug daugiau negu deterministinėje Niutono mechanikoje. Tačiau tai natūralu. Kad sąmonė per greitai neatšoktų dėl neįprasto termino skambesio, būtina paaiškinti kaip šis žodis formuojamas. Jis sudaromas pagal analogiškus terminus, naudojamus moksle - visiems įprastą „greitis", šiek tiek mažiau įprastą „stipris" ir t.t. Terminas „laisvis" atsirado būtent taip.

Kad būtų aiškesnis bendras vaizdas, galima naudoti šios sistemos pagrindinę skalę, kurios viršuje yra absoliutusis laisvis, o apačioje - minimalus, nulinis laisvis. Tarp jų įsiterpia įvairūs apriboto laisvio lygiai. Kas yra absoliutusis laisvis? Tai toks laisvis, kuriame bet koks perėjimas tarp dviejų taškų arba tarp dviejų būsenų neturi jokių sąnaudų. Tai sakydamas turiu omenyje - absoliučiai jokių, net erdvės ir laiko, nekalbant jau apie energiją ir pan. Tai toks laisvis, kur peršokimas įvyksta momentaliai ir nieko nekainuoja. Žinome, kad tai neįmanoma, tačiau tokią situaciją galima modeliuoti teoriškai. Tokia sąmonė būtų begalinė, visagalė sąmonė, kurią būtų galima laikyti tikrovių kūrėja ir griovėja. Sukuriant tikrovę, absoliučiojo laisvio lygis smunka, atsiranda sąnauda, pasaulį sunaikinus, absoliutusis laisvis atstatomas.

Priešingas polius yra nulinis laisvis, kuris reiškia, kad būsena yra pilnai determinuota ir savyje neturi jokio nepriklausomumo. Jeigu ji ir gali transformuotis, tai tik dėsningo simetrono keliu, kuris yra ne eiolinis, bet rėizolinis vektorius. Tai reiškia, kad tam yra tik vienas kelias pagal tai, kaip lemia dėsniai/simetrijos. Aišku, jeigu tai mišri sistema, tada ta būsena laisvį įgauna ne iš vidaus, bet iš išorės, kaip eiolinio vektoriaus pratęsimas. Gali atrodyti, kad „negyvos materijos" gelmėje negali būti jokio laisvio, tačiau taip atrodo tik todėl, kad mūsų sąmonės iš mokyklos laikų užvaldytos deterministinės Niutono mechanikos. Kokia tikra substancijos sandara dar išaiškinsime ateityje, ir gali paaiškėti, kad tikrovės eiolinis pradas daug fundamentalesnis už rėizolinį.

Tarp šių dviejų kraštutinių būsenų yra apriboto laisvio būsenos, kurios nėra nei absoliučios, nei nulinės. Ji gali augti arba smukti sąveikoje su aplinka, bet niekada nepasiekia kritinio taško. Natūrali tikrovės tendencija judėti prie absoliučiojo laisvio per optimizavimą, sąnaudų mažinimą ir išnaudojimą, bet tobulai maksimalizuoti niekada neįmanoma. Šis judėjimas tikrovėje yra problemų šaltinis, nes dažnai situacija tokia, kad savo sąnaudas sumažinti galima tik kitų sąskaita. Todėl judėjimas absoliuto link bet kuriame viename taške turi būti ribojamas. Turi būti siekiama maksimalaus paskirstymo ir pusiausviros, nors ši būsena visada lydima išaugusios įtampos sistemoje, nes kiekvienas taškas turi pakankamą galią daryti pastūmį aplinkai. O tai pavojus, kuris šalinamas atimant galią, t. y., laisvį.

Naudojant laisvio sąvoką galima matuoti ir visą civilizaciją bendrai. Natūraliai kiekviena civilizacija siekia absoliučiojo laisvio, nori būti tikrovės kūrėjai ir griovėjai. Tačiau tam reikia laisvį pašalinti iš visos aplinkos. O tai yra visa ko sunaikinimas. Nelieka nei vieno nepriklausomo eiolinio vektoriaus išskyrus absoliuto. Ir nelieka todėl, kad jie sunaikinami griovimu arba neleidimu atsirasti. Todėl ribotose situacijose būtina siekti, kad tokia tendencija neatsirastų, nes tai griovimo anomalija. Kokia situacija globaliniuose tikrovės pakraščiuose įvertinti sunku, gali būti, kad ten viešpatauja dar fundamentalesnės realybės, tai yra tikrovė nekyla vien tik kaip absoliučiojo laisvio būsenos savivalė kurti ir griauti. Todėl susilaikau nuo vertinimo.

Dabar pereikime prie paprasčiausių techninių dalykų, skirtų idėjos iliustracijai. Kaip apskaičiuojamas laisvis pačioje primityviausioje situacijoje? Tai daroma taip:

Laisvis = Valia - Pasipriešinimas

Imkime pavyzdį iš mechanikos. Turime eiolinę jėgą F(e) ir rėizolinę jėgą F (r) - laisvis yra

L = F (e) - F (r)

Tai situacija pačiu paprasčiausiu statišku atveju, kai laisvis būna tik likutinė persvara, gebėjimas įveikti pasipriešinimą. Tačiau akivaizdu, kad įveikti pasipriešinimą galima ne vien per persvarą. Kai jokio pasipriešinimo jokių sąnaudų forma nėra, turime absoliutųjį laisvį, o kai pasipriešinimo įveikti neužtenka „valios" energijos atsargų, turime nulinį laisvį.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos17/laisvis.jpg)

Matome, kad substancijas/parametrus patogu vaizduoti kaip vektorius. Yra tokie vektoriai: a) neapibrėžtasis apskritiminis eiolinis vektorius, b) apibrėžtasis apskritiminis eiolinis vektorius, c) apibrėžtas tiesinis rėizolinis vektorius. Laisvis gali būti skaičiuojamas nemišrioje ir mišrioje sistemoje, nes visi vektoriai gali būti eioliniai, rėizoliniais arba eiolo ir rėizolo junginys. Neapibrėžtas apskritiminis vektorius reiškia, kad jis turi pilna pasirinkimo galimybių ratą, jeigu pasirinkimas padarytas arba yra apribojimas iki konkretaus pasirinkimo, turime apibrėžta apskritiminį vektorių. Tačiau reikia neužmiršti kad laisvį riboja ir posūkis, keitimas, nes eiolinė arba mišri substancija taip pat turi inerciją, kuriai įveikti reikia sąnaudų, o sąnaudos kainuoja, vadinasi mažina laisvio kiekį.

Įsivaizduokime tokią situaciją: eiolinis vektorius yra kosminis laivas, turintis masę ir greitį. Jis skrenda link rėizolinio vektoriaus, kuris šiuo atveju yra asteroidas, susidūrimo kursu. Eiolinis vektorius turi langą manevro laisvei, norint išvengti susidūrimo, tačiau laisvis ribojamas atstumo, greičio, variklių energijos ir turimo laiko reikalingo susidūrimo išvengimui. Praleidus šį langą, laisvis tampa nulinis. Imkime atvejį, kai pavyzdys yra visa valstybė, kuri turi laisvį, tačiau jis apribotas aplinkos ir turimų resursų, kurie būtų reikalingi kurso pakeitimui. Ir kuo tie resursai mažesni, tuo laisvis mažesnis. Kai resursų visai nelieka, tampa rėizoline sistema, judančia link natūralaus subyrėjimo.

Šią sistemą, tokiu variantu kaip pateikta, galima vadinti eioline mechanika, kuri kol kas yra tokiame lygyje kokiu Niutonas pateikė savo mechaniką. Tačiau sistemą yra galimybė vystyti, ypač ieškant atsakymo kaip deterministinėje rėizolinėje substancijoje atsiranda laisvės anomalija (taip atrodo iš šios perspektyvos). Tai duoda daug naudos tuo aspektu, kad iš galvos išima deterministinę iliuziją ir tikrovėje, bent kaip ji atsiveria sątvare, akcentus sudėlioja į savo teisingas vietas. Sątvaras yra vientisa sistema, nors ir patogumui dalinama į sluoksnius. Šiuos sluoksnius ne kartą minėjau „Filognozijos pagrinduose". Kiekvienas sluoksnis turi savo laisvio apskaičiavimo struktūrą, tačiau kadangi laikome, kad visa sistema vientisa, turime bendrąjį laisvį, kuris sudarytas iš specialiųjų laisvių sumos: a) fizinis laisvis, b) biologinis laisvis, c) socialinis laisvis, d) ekonominis laisvis, e) technologinis laisvis, f) psichologinis laisvis.

Visi šie laisviai yra apriboti rėizolo pasipriešinimo, kuriam įveikti reikia įvairių sąnaudų. Blogiausias atvejis, kai savo sąnaudų mažinimui yra panaudojami kiti žmonės, nes tai yra išnaudojimas. Tačiau tikrovėje kitokių galimybių nebūna, ir jeigu labai išvystytas jokios etikos nepaisantis psichologinis eiolas, artėti link absoliutinio laisvio kitų sąskaita - vienintelis pasirinkimas. Nemanau, kad tai gerai ir naudinga, nes tikrovės pagrinde turi būti nejudinamas, būtinasis rėizolas, kuris nors ir apriboja, bet sukuria pagrindą po kojomis, kuriuo galima naudotis. Kas atsitiktų, jeigu šį pagrindą sugriautume? Psichologinis eiolas griauna labai lengvai, bet kurti būna be galo sunku.

Dekartas ir filognozija

Mano filognozijoje vystomų minčių užuomazgų galima rasti Dekarto filosofijoje, o konkrečiai res extensa ir res cogitans koncepcijose. Res extensa yra „ekstensyvusis daiktas", arba kitaip - fizinė substancija, iš kurios sudaryti visi materialūs daiktai. Res cogitans yra mąstantis daiktas arba mentalinė substancija, kurios pagrindinė savybė yra mąstyti. Žmogus pasak Dekarto yra dualistinė sistema, sudaryta iš res extensa arba kūno ir res cogitans arba proto. Šis skirstymas, aišku, yra tik užuomazga, nes situacija daug sudėtingesnė ir jai paaiškinti reikia daug subtilesnės analizės. Dekarto terminus sujungus su mano terminais, matosi kad res cogitans atitinka mano laksatą, o res extensa - fiksatą.

Mano variantas yra šiek tiek kitoks ir substancijas skirstau į rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją. Žmogus yra rodančioji substancija, kurią dar galima vadinti gnostine. Ši substancija yra žmogaus pasaulio pamatas ir riba, kurios viduje pasirodo anapusiniai reiškiniai. Kitaip sakant, tai, kas suvokiama kaip materija yra tik rodomasis anapusinio pasaulio sluoksnis, kuris reiškiasi kaip rodančiosios substancijos ekrano pavidalai. Šis vaizdas išplečia Dekarto modelį, nes res cogitans ir res extensa yra du rodančiosios substancijos aspektai. Kadangi tai, kas rodoma ekrane neišsemia anapusinio pasaulio visumos, mes turime tik ribotus substancijos vaizdinius, kurie yra tik pirminės substancijos fragmentai, kurioje talpinamos visos galimybės.

Materija, arba fizinė substancija, yra tik ribotas rodančiojo ekrano vaizdinys, kuris tiesiogiai pasiekiamas suvokimui, bet nėra pilna substancija. Gnostinė substancija taip pat tėra ribotas vaizdinys, kuris pasirodo kaip minčių pasaulio fenomenologija, neišsemianti visų gnostinio pasaulio galimybių. Pažinimo tikslas yra pilnoji substancija, į kurią galima eiti per res extensa ir per res cogitans. Šiuos du kelius aiškiai parodė Dekartas, kuris pirmas substancijų pažinimą mąstė metodiškai.

Tačiau pasaulis nuėjo ne tuo keliu, pirmiausiai todėl, kad visas dėmesys buvo sukoncentruotas į res extensa. Ir didžiausias klystkelis mokslo istorijoje, kurį filognozija bando ištaisyti, yra Niutono modelio ekstensyviajai substancijai primetimas. Niutono jėgos sąvoka užvaldė substancijos suvokimą, ir lig šiol visos makro-jėgos mąstomos kaip mikro-jėgų suma, substancijoje daugiau nieko nesugebant surasti. Per didelis dėmesys Niutonui padarė daug žalos, viena iš kurių - nesugebėjimas vystyti res cogitans substancijos teorijos, nes substancijos kaip jėgų komplekso modelis užkerta tam kelią. Norint pažinti gnostinę substanciją, reikia iš pagrindų keisti substancijos modelį, atsisakant Niutono jėgos sąvokos kaip pagrindinės.

Ką daro gnostinė substancija? Ji rodo ir suvokia. To jėgų sąveikomis paaiškinti neįmanoma, nes šiame procese svarbesnė sąvoka yra informacija. Tikrovė gali sukurti tokią substancijos formą, kuri rodo informaciją pati sau ir per šį rodymą gali orientuotis aplinkoje, o tai įprasta vadinti sąmone. Kokiomis savybėmis tokį gebėjimą būtų galima paaiškinti, o kokios savybės yra klystkelis? Ankstesniame įraše išskyriau sieties ir žinojimo savybę, kurios leidžia substancijai tapti informacine sistema. Tai aišku neišsemia jos visų savybių, bet tai yra bent pradinės užuominos kokiu keliu turi būti einama. Kiekvienas substancijos taškas susietas į globalinę visumą ir kiekvienas taškas šioje globalinėje visumoje žino bet kurio taško būsenas. Jėga perduoda tik mechaninį impulsą, o žinojimas tampa sąveikos suvokimu.

Iš kokios perspektyvos kilo niutoninis modelis - akivaizdu. Saveika su aplinka rodančiojoje substancijoje atvaizduoja tik pirminės substancijos paviršių, tik išorinę formą arba tuščiavidurį kevalą, kurį žmogus užpildo savo mintimis. Šie tuščiaviduriai kevalai vadinami daiktais ir tampa materijos provaizdžiu. Kitas aspektas yra kevalų judėjimas ir stumdymasis, iš kurio atsiranda jėgos sąvoka. Kevalai turi masę, juda ir iš to sukuriama jėgos koncepcija, priskiriama kiekvienam masyviam daiktui. Toliau ši principas suspaudžiamas į mikroskopinį pasaulį ir kevalų viduriuose sukuriama tokia pati mikro-kevalų ir mikro-jėgų sistema, iš kurios sukonstruoti makro-kevalai ir makro-jėgos. Iš esmės ši koncepcija klaidinga, nes ima pačias primityviausias ir išoriškiausias rodomų ekrane pavidalų savybes. Tarkime pilnas daikto gylis yra vienas metras, tai šis niutoninis modelis aprėpia tik vieno milimetro gylį ir jo savybes ima kaip materijos pagrindą. Ką gauname kai šį modelį įdedame į gnostinę substanciją? Tik negyvą mechaninę sistemą, kurioje neįmanomas joks vidinis žinojimas arba siela. Mokslas nuėjęs Niutono keliu padarė didelę klaidą, prarado daug laiko ir neišnaudojo daug galimybių, kurias pasirinkus būtų buvę galima nueiti daug subtilesniu keliu. Nors galimas ir kitas vertinimas - tokios žemos kokybės sąmonei subtilesnės galimybės būtų padariusios daugiau žalos negu naudos, nes gnostinės substancijos pažinimas galingas ginklas, kuris netinkamose rankose sukeltų katastrofą. Gerai, kad barbarai neatrado šių galimybių ir turėjo laiko pasimokyti daužydami vieni kitiems snukius ir sprogdindami. Tačiau šis kelias turi eiti prie pabaigos.

Naujam keliui pagrįsti turi būti padėti naujos substancijos koncepcijos pamatai, kurioje turi būti nebijoma peržengti jėgos sąvoką ir dėti į jos vidų naujas, bet kokiam nestandartiniam reiškiniui paaiškinti reikalingas savybes. Sąmonė yra gnostinė substancija, turinti tam tikras savybes, kurias reikia konceptualizuoti ir išvystyti į išbaigtą teoriją. Prie to turi prisidėti ir filognozija, kurios svarbiausias principas griauti dogmas ir nebijoti vaikščioti uždraustais keliais. Šiame įraše atskleidžiu labai svarbų gnostinės substancijos procesą, kuris vadinamas „Mockaus transformacija". Jos apibrėžimas toks: tai procesas substancijoje, kurio metu energija paverčiama informacija. Substancija, kurioje įmanoma Mockaus transformacija, vadinama gnostine.

Niutoniniame materijos modelyje Mockaus transformacija neįmanoma, nes joje energija gali sukelti tik poslinkį. Tačiau tas poslinkis niekaip netampa poveikio žinojimu. Tradicinis mokslas, kuris moka tik matuoti ir skaičiuoti poslinkius erdvėje tikrovės pažinime nuėjo labai netoli. Sugebant paaiškinti kaip energija transformuojama į informacija būtų galima paaiškinti žmogaus paslaptį, nes šis procesas yra žmogaus pagrindinis sugebėjimas, kuris leidžia jam iš vidaus komunikuoti su aplinkiniu pasauliu. Žmogus yra sistema, kuri iš išorinės aplinkos surenka energiją ir gnostinėje substancijoje transformuoja ją į informaciją. Surinkta informacija gali būti stovinti ir tekanti, šitaip procese fiksuojant visus žmogui aktualius įvykius, į kuriuos jis turi reaguoti.

Mockaus transformacija natūralioje situacijoje yra labai negili, nes energijos impulsas ateinantis iš aplinkos susijęs tik su labai plonu tikrovės sluoksniu ir niekaip negali išsemti jos gelmės. Dėl tokio seklumo ir atsiranda riboti niutoniniai materijos modeliai. Jeigu būtų įmanoma pilnoji Mockaus transformacija, kurioje energijos būtų paimamos iš visos daikto gelmės ir pilnai transformuojamos į informaciją, matytume holoplastinį tikrovės vaizdą savo sensoriume. Tuo tarpu realiai turime labai ribota regimąjį/girdimąjį sensoriumą, kurio gilesni sluoksniai yra užpildomi protu ir žiniomis. Tai yra pažįstame pasaulį ir į nematomą jo gelmę dedame žinias. Taip taipogi galima pasiekti holoplastinį vaizdą, sujungiant laksatą ir fiksatą sąmonėje.

Mockaus transformacija pirmiausiai yra įvykis, kuris pagrįstas tam tikru indukcijos mechanizmu, kuris gali būti šiek tiek panašus į elektromagnetinį transformatorių. Tik šis transformatorius transformuoja ne energiją į energiją, bet energiją į informaciją. Šį procesą pažinti labai svarbu norint išsiaiškinti kas yra žmogus, kaip tikrovėje atsirado žmogaus „technologija". Tam privaloma išplėsti substancijos sąvoką, išplėsti jos savybių ir joje įmanomų procesų rinkinį. Pati pradžia negali būti išsamus modelis, nes pradedama nuo bendriausių koncepcijų. Tačiau šias koncepcija gerai išvysčius galima pasiekti tokį gnostinės substancijos pažinimo lygį, koks pasiektas tiriant fizinę substanciją standartiniame modelyje.

Šiuo metu vystomas dirbtinis hipostratų atvaras ieško galimybių kaip išplėsti Mockaus transformacijoje surenkamų energijų diapazoną, kad dirbtinėmis priemonėmis būtų galima išplėsti transformacijoje sukurtą aplinkos reprezentacijos vaizdą. DHA (dirbtinis hipostratų atvaras) iš esmės yra technologinė ekstrasensorikos sistema, kuri naudojama planetos elite. Į ją įeina ir hipostratinių fizinių laukų matymas, taip pat gnostinės informacijos surinkimas, vadinamas mintirega. Iš dalies tai yra būdas, kuriuos elitas susikuria pranašumą, kuriuo nenori dalintis su kitais žmonėmis. Bet pasaulis keičiasi, dešimtmečio bėgyje turėsime komercines DHA sistemas.

Forėja

Filognozijos metodu išaiškinau dvi substancijos formas, kurios prieinamos sąmonei. Atsleidžiau, kad yra rodančioji ir rodomoji substancija, kurių sandūroje atsiranda žmogaus pasaulio vaizdas. Iš rodomosios substancijos gimsta materijos modelis, o iš rodančiosios „dvasios" modelis, kurį įvardiju kaip egzistenciatą. Tačiau tai negali būti galutinis variantas, nes tiek materija, tiek egzistenciatas yra nepilnos substancijos. Vadinasi neišvengiama trečios substancijos idėja, kuri apima minėtas dvi ir jas gerokai pranoksta. Taip gimsta trialinė substancijų teorija ir trialinė žmogaus samprata. Ši filognozinė samprata nėra naujovė, nes tai buvo ne karta mąstyta teologijoje ir filosofijoje, tačiau filognozija pateikia savo terminus ir savo koncepcijas, uždėtas ant bendro karkaso.

Visos trys substancijos turi kelis savo pavadinimo variantus, tačiau čia jų nenaudosiu ir pakeisiu skaičiais, kad būtų paprasčiau. Taigi materija, kuri aprašoma pagal niutoninį modelį yra trečioji substancija, kuri atsiveria rodančiojoje substancijoje kaip rodomi ir mąstomi pavidalai. Tai pirminės substancijos išorinis paviršius, daiktų kevalas be turinio. Substancija savo viduje sukurianti rodymo mechanizmą vadinama gnostine ir jai priskiriamas antrosios substancijos pavadinimas. Ši substancija pasirodo tada, kai į tikrovę žiūrima iš vidaus. Pirmoji substancija yra ta pilna, visas hipostratas apimanti substancija, iš kurios kyla ir išorinis 3 substancijos vaizdas, ir vidinė 2 substancijos egzistencinė esmė. Būtina mąstyti pilna vaizdą, o ne apsiriboti viena kuria kryptimi, nes apsiribojant viena kryptimi matomas neteisingas tikrovės vaizdas. Pagal vertę, mažiausiai vertės išorėje ir daugiausiai vertės pirminėje substancijoje, o antroji įsiterpia tarp šių dviejų. Dėl šios priežasties, materialistiniame žvilgsnyje tikrovė nuvertinama, lyginant su žmogumi, kuris save suvokia iš antros substancijos perspektyvos. Pirminė substancija kaip visos realybės pagrindas dažniausiai net nemąstoma, pasiliekant „dualizmo" rėmuose.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos17/trialinis.jpg)

Anksčiau buvo įprasta substancijas mąstyti tobulumo požiūriu, neva materija netobula, o siela ir dievas - tobulas. Filognozijoje taip nevertinama, renkantis pilnumo, o ne tobulumo kriterijų. Substancija kaip vaizdas pasirodantis rodančiojoje sąmonėje gali būti pilnai atskleista ir gali būti ribotai atskleista. 3 ir 2 substancija yra apriboti 1 substancijos variantai. Vadinasi materija yra ta pati pirminė substancija, tik iš vidinės sąmonės ekrano vaizdo perspektyvos, kuri parodo jos išorę, tuščiavidurį kevalą. Gnostinė substancija taip pat yra tik ribotas pirminės substancijos variantas, kurį mes matome per gebėjimo rodyti egzistenciato terpėje vaizdus sugebėjimą. Materija sudaro 10 proc. priminės substancijos, siela sudaro 10 proc. priminės substancijos, o visa substancija yra 100 proc. Tai reiškia, kad mes matome tik 20 proc. dievo, o 80 proc. nuo mūsų yra paslėpta ir žmogaus vienas iš troškimų atskleisti tuos nematomus procentus ir pasiekti 100 proc. holoplastinį vaizdą per pažinimą. Tai galima daryti ratu einant per materiją, kaip parodyta mėlyna rodykle paveikslėlyje, o galima eiti iš centro į išorę abiem kryptimis, per sielą ir per kūną.

Filognozija siekia, kad būtų sujungtos visos substancijos ir žmonės nustotų mąstyti tik fasado sąvokomis. Už materialaus daikto kevalo yra gnostinė substancija, o už gnostinės substancijos - pirminė substancija, vadinasi net paprasčiausiame daikte galima pamatyti visą verčių rinkinį, nuo žemiausios iki aukščiausios, nes kiekvienas daiktas yra pirminės substancijos apraiška savo vidinėje sąrangoje. Tačiau matant tik materialų fasadą tai suvokti būna labai sunku. Kita vertus, tai ne teologinė samprata, nes pirminė substancija nelaikoma dievu religine prasme. Žemėje pavyzdžiui, žmogaus kūrėja yra planeta, kuri sudaryta iš visų 3 substancijų ir savo pilname, holoplastiniame rinkinyje turi gebėjimą kurti sąmoningą gyvybę. Mūsų kūrėjas yra planeta.

Čia reikėtų įvesti mano originalius terminus, kurie atrodo šiek tiek mitologizuoti, tačiau nematau tame didelės problemos. Žemę vadinu Rėjos vardu (Rea), žvaigždę prie kurios ji pririšta Fomėjumi (Fomeus), kurie bendrai sudaro Forėjos substanciją. Šie terminai nieko nereiškia, jie tik patogumui naudojami pavadinimai. Pirminė substancija yra Forėja, gebanti sukurti sąmoningą gyvybę, sujungiant į vieną visumą gnostinę ir fizinę substanciją, kurios yra du pirminės substancijos aspektai. Kūrimo procese išskiriu jau žinomas eiolinę ir rėizolinę jėgas, kurių junginyje atsiranda kūrinys, vadinamas gyvybe. Dėka jų iš Forėjos atsiranda gyvybė ir jos pažangiausias variantas vadinamas žmogumi. Forėja yra tikroji planeta, su pilnu substancijų ir galimybių spektru, kurių mes savo sąmonėse matome tik nedidelę dalį, todėl nesugebame suvokti proceso principų.

Forėjos galimybės nėra begalinės ir ši substancija negali pasiūlyti idealių gyvenimo sąlygų. Iš tikro principas, pagal kurį vystėsi gyvybė ir sąmonė yra ganėtinai žiaurus. Forėja sukuria nevienodų sugebėjimų gyvybę, kuri vienais atvejais yra stipri, kitais silpna. Stipri gyvybės forma reikalinga estafetės pratęsimo misijai, o silpnesni deja tėra maistas stipresniems, kurių sąskaita stipresni iškyla. Etikos ar moralumo tame nėra, ir šis pirminis gyvybės procesas yra labai žiaurus. Tačiau Forėjos evoliucijoje sąmonės kokybės turi galimybę laipsniškai gerėti, nes surenkama vis daugiau žinių, vis geriau suprantami procesai, išmokstama efektyviau naudoti resursą ir vietos atsiranda vis didesniam žmonių skaičiui. Nors kita vertus tai neliečia žemesnių gyvūnų rūšių, kurie išnaudojami net didėjant žmogaus sąmoningumui. Įmanoma įsivaizduoti Forėjos santvarką, kuri pasiekusi aukščiausią žinojimo lygmenį taps tobula ir humaniška.

Deja tam trukdo daug kliūčių, viena kurių yra žemos kokybės, iliuzinė žmogaus sąmonė, kuriai trūksta žinių ir supratimo, ir kuri per daug susireikšminusi. Jeigu augdamas žmogus nesugeba įveikti savo pirmykščių būsenų grobuoniškos prigimties, net išmokęs pažinti aplinką jis nenustoja naikinti ir griauti. Tai priveda prie to, kad tokie transhumanistiniai elitai pažinimą atsuka prieš Forėją ir holoplastinės tiesos siekia tik tam, kad pavergtų ir galėtų išnaudoti savo labui. Kūrinys tampa vis galingesnis, net gebantis pranokti kūrėją ir jį sunaikinti. Matome, kad technologinė civilizacija pasiekusi šią stadiją, kai valgomi ne tik atskiri organizmai, bet valgoma visa planeta. Sunku atsakyti koks viso to tikslas, galbūt žmogaus kūrėjas net nesiekia išlikti, pasiaukodamas dėl žmogaus. Tačiau gyvybė praradusi Forėjos substancija, neteks savo egzistencijos pamato ir nesusikūrusi kito, negalės išgyventi. Elitas valgantis planetą, bet nepasiekęs pakankamo pažangos lygio, grasina sunaikinti žmonijai egzistencinį pagrindą neatrasdamas jokių alternatyvų.

Nuostoliu tai jokiu nebūtų, nes už išnykimą būtų atsakingi patys žmonės, kuriems pagrindinė pamoka, kad kvailumas yra žiauriai baudžiamas. Žmogus neturi teisės būti kvailas, jeigu nori išlikti. Tikrovėje kūrinys nėra visiškai priklausomas nuo kūrėjo valios, nes kūrinyje yra panaudota dalis kūrėjo energijos ir valios, tačiau jeigu energija ir valia nepapildoma protu, kūriniai valią gali panaudoti blogam tikslui. Žmogus yra labai pavojingas - ir sau, ir kitiems. Tačiau kokia jo misija ir tikra paskirtis - nežino ir tie keliai, kuriuos renkasi ne visada teisingi. Filognozija negali leisti, kad žinojimo būtų siekiama Forėjos substancijos pavergimui ir žmogaus sudievinimui, perimant proceso kontrolę į jo rankas. Net žinant 100 proc. tiesą teisingus sprendimus priimti gali būti labai sunku. Apribota žmogaus sąmonės būsena kelio pradžioje yra saugiklis užtikrinantis, kad žemo išsivystymo sąmonėje neatsiras masinio naikinimo priemonių. Galima leisti žinioms augti tik kartu su žmogaus moraliniu augimu. Kiekvienas genijus tai turi suprasti ir turi imtis priemonių apsaugoti savo atradimus.

Šuolis Forėjoje bus leidžiamas tik tada, kai bus išguitas susiskaldymas ir karas, agresijos ir prievartos ideologija. Fasadai gali turėti skirtingą formą, tačiau už kiekvieno fasado slypi ta pati Forėjos substancija, iš kurios kilusi visa gyvybė. Evoliucija bus tokia: iš pradžių žinios bus statomos ant 3 substancijos riboto modelio, tada bus sukurtas 2 substancijos modelis, kuris turi siekti tvarką padaryti daug humaniškesne, ir paskutinis etapas bus civilizacija, kuri remsis 1 substancijos teorija. Ta substancija vadinama Forėja.

Filognozijos vieta pažinimo sistemoje

Žmogaus pažinimo galimybes lemia jo sandara, kurią bendrais bruožais jau paaiškinau, bet čia pakartosiu dar kartą tam, kad prisimintumėte. Jis sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos, kuriose atsiveria aplinkinio pasaulio vaizdas. Rodančioji substancija yra suvokimas, egzistenciatas, rodomoji substancija yra aplinkos kontūras, kuris interpretuojamas kaip materialus, empirinis pasaulis. Materija savo pirminėje formoje pasirodo kaip fenomenologinis vaizdas, kuris įvairiais empiriniais metodais tiriamas ir aiškinamas „materialistiniame" moksle. Suvokimas, žinojimas yra rodančiojo ekrano savybės, kurios leidžia vaizdą matyti sąmonėje. Šioje paprastoje sistemoje daiktas yra esinys, o suvokimas - būtis. Būtis natūraliai laikoma esinio pagrindu.

Šis aiškinimo būdas iš esmės yra paviršinis, fenomenologinis, kuris nieko nepasako apie gelmę. Gelmės perspektyva atsiranda tada, kai peržengiamas fenomeno paviršius ir po paviršiumi bandoma surasti tikrą jo pagrindą. Tačiau, kadangi gelmė tiesiogiai nematoma, žmogus į ją priverstas dėti savo logiką, pažinimo konstruktus, todėl gelmės būna „racionalizuotos" protu. Filognozijoje šis metodas  vadinamas kontinuumų geometrinių simetronų metodu, kurį naudojant užpildoma gelmė. Visos gelmės turi savo galutinę stotelę, kuri yra savotiškas „dugnas" arba fundamentas. Imant tikrovės gelmę, logiškai daroma prielaida, kad yra galutinės, pirminės priežastys, iš kurių viskas atsiranda. Aš šią vietą vadinu holoplastiniu tašku, kuriame surinkta galutinė, 100 proc. tiesa. Gelmininko tikslas yra artėti prie šio taško, atskleidžiant pilną tikrovės geometrinį simetroną. Tai įveda trečios, tik mąstomos substancijos sąvoką, kuri yra rodomo vaizdo, ir rodančio ekrano pagrindas. Schemoje visa sistema atrodo taip.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/foreja.jpg)

Kadangi struktūra turi trikampio formą, jame natūraliai atsiveria trys pagrindiniai galimi pažinimo keliai. Pirmas kelias, kuris labai populiarus filosofijoje, yra fenomenologizmas. Jis išlieka sąmonės paviršiuje, ir giliausia struktūra, kurią jame galima atskleisti yra rodančiosios ir rodomosios substancijos išskyrimas. Rodančioji substancija yra ekranas, būtis, o rodomoji - vaizdas, esinys, fenomenas. Šiuose rėmuose įmanoma aprašinėti suvokimo struktūras, būdus kuriuo atsiveria ir mąstomas pasaulis. Kai pradedama mąstyti apie tikrovės pagrindą, tai jis surandamas tik rodančio ekrano gylyje ir aiškinamas kaip būtis. Kitas kelias yra materialistinis mokslas. Jis kyla iš fenomenologinio vaizdo, kai peržengiamas jo paviršius ir pradedami tyrinėti viduriai, į juos įdedant protu sukonstruotas struktūras. Tos struktūros yra kontinuumų geometriniai simetronai, kuriais imituojama vidinė tikrovės sandara. Vaizdas parodo tik patį tikrovės paviršių, nerodydamas jo vidaus ir esmės. Todėl jis visada yra nepilnas. Norint pasiekti pilną vaizdą reikia eiti į gelmę, atidaryti visą nuo žmogaus suvokimo paslėptą pasaulį. Šiuo metu šia kryptimi padaryti tik pirmi žingsniukai, naudojant niutoninį modelį, kuris yra vienpusis, kuriamas einant iš išorės į vidų, todėl į vidų projektuoja išorines savybes. Vidus tampa suprojektuotų išorinių savybių rinkiniu, iškreipiančių daikto sandarą. Trečias kelias yra gnosticizmo, kuris eina prie holoplastinio taško per vidų, per sąmonę, suvokimą, žinojimą, per egzistenciatą. Iš to kyla ta pati problema kaip ir materializme - į gelmę projektuojamos vidinės fenomenologijos savybės, šitaip iškreipiant holoplastinio vaizdo, vadinamo forėja tikras savybes.

Visos teorijos, tiek paviršininkų, tiek gelmininkų, šiuo metu pažengusios labai nedaug. Geriausiai simetronų modelį žinoma naudoja materialistinis mokslas, taip pat jo metodas efektyviausias, tačiau jo problema ta, kad jis vienpusiškas, ir sugebėjo padaryti tik kelis žingsnelius prie holoplastinio taško. Todėl negali būti vadinamas forėjos lygio žinojimu. Svarbu atkreipti dėmesį, kad forėją galima tyrinėti teoriškai ir instrumentiškai, tačiau realizuota sistema bus tik tada, kai teorinių simetronų atitikimas tikrovės simetronams bus įrodytas eksperimentiškai. Galima forėją interpretuoti kaip nori savo vaizduotėje, tačiau šios vietos suvokimas taps tiesa tik tada, kai jis bus įrodytas. Mokslininkams įrodinėti sekasi geriausiai, šiek tiek prasčiau įrodinėja ezoterikai ir filosofai. Religijoje su įrodymu sekasi prasčiausiai ir jų metodas pagrįstas lakia vaizduote ir tikėjimu. Ši vieta, apie kurią jie mąsto tikra, ji yra, bet kas ji yra, kokia jos esmė ir prigimtis - dažniausiai būna klaidingos interpretacijos, kurios į pagrindą įdėtos be jokiu įrodymu ir suvokiamos per tikėjimo prizmę.

Iš nubraižyto paveikslėlyje trikampio matosi, kad kai kampas pradeda artėti prie holoplastinio pagrindo, jis pradeda žemėti, leistis į apačia. Todėl, kai kampas nusileidžia pakankamai žemai, kyla noras jį padaryti aukščiau esančio kampo pagrindu. Iš to kyla klaidingos pasaulėžiūros, kurios nesugeba paaiškinti fenomeologinio pasaulio vaizdo, nes teorija nepakankamai priartėjusi prie pagrindo. Tokia yra, pavyzdžiui, materialistinio mokslo problema, kuris sukūręs ribotą niutoninį modelį ir jo variantus, bando pakišti jį po sąmone ir per jį paaiškinti kas ji yra. Ir patiria triuškinantį fiasko, nes mokslo modelis yra nepilnas, klaidingas ir iš jo sąmonės išvesti neįmanoma. Prieinama net prie to, kad žmogus tapatinamas su neuronais suvokiamais iš išorės, o pati sąmonė, kaip informacijos suvokimo sistema - neigiama. Tai yra visiška nesąmonė, ir prieštarauja realybei, tačiau mokslo fanatikai to nenori girdėti. Kitas kampas yra sąmonės kampas, kuris tiriamas per vidines patirtis ir bandoma per šį kelią jį padaryti tikrovės pagrindu. Taip į forėjos tašką įdedamas absoliutus asmuo, kuris laikomas materialaus pasaulio pagrindu, sukuriant religinę tikrovės interpretaciją. Su šia interpretacija problema ta pati kaip ir su materialistiniu mokslu - aukščiausio skopinio lygmens išvestinė fenomenologinė savybė, kuri neperprasta ir nepažinta, ir kuri yra tik padarinys, neteisingai perkeliamas į pirmosios priežasties vietą. Tai holoplastinio taško interpretacija, kuri nepatvirtinta ir neįrodyta. Religiją, ezoteriką lyginant su mokslu matosi, kad moksle daugiau proto ir racionalumo, o religija paskęsta fenomenologizme ir psichologizme, nebandant skaidyti vidinių patirčių į jokias mokslines struktūras. Todėl mokslininko santykis su forėja technologinis, manipuliacinis: lenda su mašinomis ir instrumentais, o religinio fanatiko - psichologinis: jis maldauja, meldžiasi, žeminasi, stengiasi įsiteikti, aukoja aukas ir dovanoja dovanas.

Laikau abu šiuos variantus klystkeliais, kraštutinumais. Pirmiausia todėl, kad manau, jog turi būti siekiama balanso. Jis pirmiausiai vertybe laikomas paviršininkų filosofijoje, kur ieškoma pusiaukelės tarp sąmonės ir suvokiamo daikto, bandant atsistoti tarp jų. Tačiau gelmininkų šis centrinis taškas leidžiasi žemyn, į gelmę, todėl gaunamas trikampis kur centrinis taškas nusileidęs į apačią ir tampa tikrovės gelminiu fundamentu, pirmąja priežastimi, iš savęs kildinančia visas galimybes. Šis pagrindas pusiausvyra perkelta į gelmę. Filognozijos metodas eiti prie šio taško ne vienašališku ėjimu, per išorę arba per vidų, bet eiti per abu, abejomis kryptimis artėjant prie pirmosios priežasties. Bet tai neturi būti primityvi religijos ir mokslo mišrainė, nes naudojamas ne religinis psichologinis, tačiau modifikuotas mokslinis metodas, iš kurio pasiimamas svarbiausias reikalavimas teiginius ir tiesas pagrįsti įrodymais. Kol teorinio ir tikrovės simetrono atitikimas neįrodytas, tikėjimo neturi teisės vadinti tiesa. O ši filognozijoje yra svarbiausia. Filognozijos esmė, prie tiesos artėti per vidurio kelią, kuris labiausiai subalansuotas, išvengia materializmo ir spiritualizmo kraštutinumų. Tarp laisvės ir būtinybės turi būti protingas balansas.

Šiame kelyje didžiausia problema yra apsimetinėjimas tiesa. Ribota interpretacija paskelbiama galutine tiesa, nors ji neturi jokios aiškinamosios galios ir beveik nieko mūsų pasaulyje rimtai nepaaiškina, ir šios pseudo-tiesos pagrindu terorizuojami visi kiti galimi interpretavimo variantai. Toks terorizavimas galimas ir iš mokslininkų ir iš religinių fanatikų pusės. Kodėl taip atsitinka suprasti nesunku. Tiesos interpretacija naudojama valdžios ir santvarkos įtvirtinimui, ir pasikėsinimas į modelį būna suvokiamas kaip pasikėsinimas prieš valdžia ir autoritetą. O valdžia to negali paskęsti, todėl imasi represijų, kurios prieina iki to, kad žmonės žudomi pažiūrų ir tikėjimo pagrindu. Šios bjaurasties istorijoje matėme labai daug, ir didesnių barbarų už religinius fanatikus turbūt nėra buvę. Jie padarė daugiausiai ir žiauriausius nusikaltimus prieš žmoniją, nes žudyti žmogų dėl kitokio tikrovės matymo yra neprilygstamas žvėriškumas. Šiuolaikinė civilizacija daug humaniškesnė negu senovinė, bet joje mokslininkai seka senovės religinių fanatikų pėdomis ir taip pat užsiima represijomis prieš kitus kelius, kurie ardo mokslinę pasaulėžiūrą. Šiais laikas vakaruose tiesioginis ir atviras žudymas yra draudžiamas, tačiau sistema turi sukūrusi netiesioginio „žudymo" priemonių, tarp kurių yra žlugdymas, persekiojimas ir psichiatrinis susidorojimas.

Dabartinis mokslas yra klaidingas, pateikiantis neteisingą tikrovės interpretaciją, pirmiausiai todėl, kad jis vienpusiškas. Taip yra todėl, kad jis nuėjęs nepakankamai giliai, todėl šio riboto modelio tikrovės pagrindu daryti negalima. Kiek pretenduoja į tokį vaidmenį - yra visiškas scamas. Bet tas pats galioja ir religijai, su jos absoliutaus asmens teorija. Manau, kad geriausias atsakymas į šiuos du klystkelius yra filognozija, kuri ištaiso kraštutinumus, ir renkasi subalansuotą variantą. Tačiau kol kas ir filognozijai iki forėjos yra toli, todėl kol galėsime džiaugtis rezultatu, reikės padaryti daug darbo.

Filognozijos problemos suformulavimas

Žmogus į tikrovės substanciją turi galimybę žiūrėti iš vidaus ir iš išorės. Iš išorės pasiekia jos vidinį kontūrą, o iš vidaus - esmę, taip gaunant materijos ir dvasios perskyrą. Filognozijoje šie žodžiai nevartojami, nes yra pasenę, bet primenami turint tikslą naują teoriją susieti su praeitimi. Dėl tokios situacijos, gerai nepamąsčius sukuriamas konfliktas - pažiūrėjęs į save iš vidaus - pats sau patinka, o pažiūrėjęs iš išorės - nepatinka, todėl išorinį vaizdą niekina, o vidinį aukština. Tačiau tai visiškas nesusipratimas, nes žmogus mato tą pačia substanciją iš skirtingų perspektyvų. Filognozija stengiasi šiuos požiūrius sujungti priešpriešiniu judėjimu, kol pusiaukelėje susitinka abi perspektyvos. Šis susitikimo taškas yra gelmėje, todėl tampa paviršinių požiūrio taškų pagrindu.

Pradinė situacija yra natūralios proporcijos ir natūralios saiko ribos, apibrėžiamos prigimtinių sensoriumo gebėjimų paimti informaciją. Šis prigimtinis informacijos kiekis, sąmonėje suformuojamas į vaizdą ir sudaro paviršinį fenomenologinį pasaulį. Tokia padėtis atitinka natūralią tvarką ir padėtį gamtos pasaulyje, o jos ardymas yra ribos peržengimas, kuris reiškia, kad žmogus siekia daugiau negu jam duota iš prigimties. Pažinimas yra ribos peržengimas, kurio tikslas - pasiekti anapusinę tikrovę, kurią savo sistemoje vadinu hipostratomis. Prigimtinė tvarka žmogui duoda labai nedaug, jeigu nori daugiau, ją turi sugriauti ir sukurti dirbtinį pasaulį, žiniomis užpildant nepasiekiamas tikrovės dalis. Filognozija negali paisyti prigimtinio saiko, nes jis duoda žmogui labai nedaug, neišleidžia iš gamtinio pasaulio, neleidžia kurti pažangios civilizacijos. Todėl sensoriumas peržengiamas, protu rekonstruojamas pilnas tikrovės vaizdas. Tai pavojinga, todėl ieškoma saugiklių, laikomasi atsargumo priemonių.

Vienas fundamento variantas yra religinis, kuris atrandamas einant per vidų, į tikrovės pamatą dedant absoliutų asmenį. Šio principo išskirtinis bruožas yra tas, kad jis formuoja nepažintinį santykį su pagrindu ir paskęsta psichologizme. Tai santykis tarp dviejų asmenų: begalinio, visagalio ir silpno, priklausomo, bejėgio. Todėl suformuojama nusižeminusi laikysena, formuojamas paklusnumas, bejėgiškumo psichologinė būsena. Kai kurie filosofai šį principą laiko nepriimtinu todėl, kad svorio centrą perkelia į nematomą gelmę, su kuria santykis įmanomas tik per vidų. Taip nuvertinamas išorinis daiktų pasaulis, o taip pat ir žmogus, kiek jis suvokiamas iš išorės, materialiai. Suformuojamas įsitikinimas, kad absoliutui vidinė žmogaus pusė patinka, o išorinė nepatinka, todėl vidinė išaukštinama, o išorine siekiama atsikratyti - per asketizmą, savęs žalojimą, savęs naikinimą. Taip tarp religinių fanatikų suformuojamas sadizams savo išorinės dalies atžvilgiu, kuris laikomas žema, degradiška materija.

Į šį kontekstą galima įdėti vieną lietuvių filosofą, kuriuo šiek tiek domėjausi. Tai yra A. Šliogeris. Šis filosofas kovoja prieš du blogius: gelmės išaukštinimą ir pažinimą. Pažiūrėjus religiniu požiūriu, Šliogeris religiją vertina kaip nepažintinį, tik psichologinį požiūrį į tikrovę, tačiau laiko klaida tokį santykį perkelti į nematomą gelmę, į dievą. Jo manymu „dievu" turėtų būti šis juslinis pasaulis su jo jusliniais daiktais. Šiuo daiktų keliu einančio mokslo klaida, kad jis siekia daiktus pažinti, tuo tarpu Šliogeris formuoja su jais tokį patį santykį kaip tikintysis su dievu. Kitaip sakant, jis religiją ištraukia į daiktų paviršių. Negana to, nori sunaikinti vidinį kelią į forėją, skelbdamas, kad šioje vidinėje kryptyje surandamas tik niekis. Išorėje kelias į gelmę uždraudžiamas sunaikinus pažintinį santykį su daiktais, kuris lenda į vidurius per išorę. Taip žmogus uždaromas iš abiejų pusių ir įstatomas į natūralius, prigimtinius sensoriumus, veikiančius prigimtinio saiko ribose, ir nesiekiantis nieko daugiau, negu duota gamtos. Tai turi logikos, tačiau nemanau, kad toks kelias filognozijai priimtinas, nes uždaro žmogaus sąmonę labai primityviame pasaulyje, kuriame neįmanoma joks žmogaus augimas. Toks žmogus, be pažinimo, technologijos, įmanomas tik kaip gamtinis žmogus, sunkiu fiziniu darbu nuo paviršiaus susirinkinėjantis išgyvenimui reikalingas gėrybes.

Kitas filosofas, kuriuo irgi šiek tiek domėjausi, yra F. Nietzsche. Jo požiūris visiškai kitas, bet filognozijai pilnai irgi nepriimtinas. Šis filosofas priklauso susipainiojusių filosofų kategorijai, nes nepakankamai suprato filosofijos principus ir kūrė klaidingas teorijas. Nietzsches pagrindinė sąvoka yra valia arba valia viešpatauti. Tai rodo, kad jo svoriu centras buvo vidinė perspektyva, per kurią jis ėjo prie tikrovės pagrindo. Tačiau tai nebuvo metodinis pažinimas, tai buvo kūrybinio principo taikymas, nes jo manymu pagrindo idėja turi būti ne atrandama, bet sukuriama tam, kad civilizacijoje būtų įtvirtinta augimą skatinanti sąmonės forma. Todėl jis į forėją įdėjo valią viešpatauti kaip tikrovės pagrindą ir bandė įrodyti jos apsireiškimą visuose tikrovės aspektuose, tiek viduje žmogaus, tiek išoriniame pasaulyje, kur jis matė tik valios viešpatauti centrų kompleksus. Bet Nietzsche, kaip ir Šliogeris, kovojo prie religiją, tik kitokiu pagrindu - jo manymu religijos problema ta, kad ji pagrindinį žmogaus tikslą perkėlė iš šio pasaulio į anapusinį pasakų pasaulį, o jo manymu pagrindinė valios viešpatauti realizavimo vieta yra ši juslinė realybė. Todėl metafizika turi būti atmetama, ir žmogaus gyvenimo prasmė formuojama šiame pasaulyje. Ta prasmė yra evoliucija, stiprėjimas ir augimas per valios viešpatauti realizaciją siekiant viršžmogio.

Jau ne kartą kartojau, kad filognozija propaguoja gelmininkų požiūrį, nes forėja yra gelmėje - norint atidengti tikrovės pagrindą, kito kelio nėra. Tačiau filognozija nepriima religinio ar filosofinio kelio, nes laiko, kad jie naudoja nepakankamus metodus. Pagrindo idėja turi būti ne kuriama ir tikima, bet rimtai pažįstama. Tam reikalingi tinkami instrumentai. Pažinimo filosofijoje šie instrumentai iš dalies atrasti, tačiau nepakankamai išvystyti. Labiausiai šie metodai pažengė materialistiniame moksle, tačiau jis turi daug probleminių vietų, todėl grynas mokslas atmetamas. Prie pagrindo negalima eiti tik viena kryptimi, nes taip einant iškreipiamas vaizdas, per daug sureikšminamos išorinės substancijos savybės ir neturima jokio supratimo apie tas savybes, kurios matomos iš substancijos vidaus. Filognozija eina ir per išorę, ir per vidų ir susitinka toje vietoje, kuri yra visos šios realybės pirminės priežastys. Šis ėjimas reiškiasi keturiose kritinėse koncepcijose, kuriose vystomas vidinės ir išorinės tikrovės pažinimas:

• dėmenų ekranai,
• kontinuumai,
• multipleksai (dauglypos),
• geometriniai simetronai.

Tikrovės modelis konstruojamas dėmenų ekranuose, kuriuose vaizdas įgauna pagrindines vertinamas savybes. Pagrindinis dėmenų ekranas yra sensorinis, tačiau filognozijoje eksperimentuojama su dirbtiniais, laksatiniais dėmenų ekranais. Į ekrano dėmenis įdedami kontinuumų modeliai, kurių pagrindiniai variantai filognozijoje yra deformuoti ir dinaminiai kontinuumai. Iš jų formuojami multipleksai, kurie atitinka fizikos formules filognozijoje. Ir pagrindinis multiplekso objektas yra geometrinio tikrovės simetrono atskleidimas - kokia jo forma ir kaip jis veikia, kurdamas tikrovės reiškinius. Šie keturi tyrimo taškai naudojami ir vidinėje ir išorinėje kryptyje, ir plečiant jo struktūras į hipostratas, didinant tiesos procentą, artėjama prie holoplastinio taško, vadinamo forėja.

Dar vienas terminas, kurį svarbu žinoti, yra skopinis lygmuo. Šis žodis žinomas iš tokių terminų kaip makro-skopinis arba mikro-skopinis, kuris rodo didelį ir smulkų tyrimo lygmenį. Manau kad lygmenų yra labai daug, todėl jie vadinami ne žodžiais, bet skaičiais išimant priešdėlį makro- ir mikro-. Realiai, manau, galima išskirti tūkstančius skopinių lygmenų siekiant pilno vaizdo. Tarkime, kad jų yra 1000. Vadinasi turime surasti 1000 pilnų, arba holoplastinių,

• dėmenų ekranų,
• kontinuumų modelių,
• multipleksų,
• geometrinių simetronų,

kiekvienam skopiniam lygmeniui, kiekvieną žemesnį skopinį lygmenį įkomponuojant į aukštesnius lygmenis. Kai šis užpildymas bus pasiektas, turėsime forėjos lygio žinojimą, kuris bus išreikštas holoplastinio geometrinio simetrono forma, iš kurio bus įmanoma išversti visus išorinius ir vidinius reiškinius. To siekia religija, to siekia mokslas, to siekia filosofija, tačiau savo netobulais ir ribotais metodais. Filognozijos tikslas, pasiūlyti metodų sintezę, kuri leistų padaryti šuolį pažinime. Iš to matosi, kad filognozija tikrai nėra tik grožybinė ir gerybinė kūryba, bet siekia labai reikšmingo tikslo.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/g%20problema.jpg)

Citata iš: klajunas  rugpjūčio 28, 2018, 10:30:25Vienas fundamento variantas yra religinis, kuris atrandamas einant per vidų, į tikrovės pamatą dedant absoliutų asmenį. Šio principo išskirtinis bruožas yra tas, kad jis formuoja nepažintinį santykį su pagrindu ir paskęsta psichologizme. Tai santykis tarp dviejų asmenų: begalinio, visagalio ir silpno, priklausomo, bejėgio. Todėl suformuojama nusižeminusi laikysena, formuojamas paklusnumas, bejėgiškumo psichologinė būsena. Kai kurie filosofai šį principą laiko nepriimtinu todėl, kad svorio centrą perkelia į nematomą gelmę, su kuria santykis įmanomas tik per vidų. Taip nuvertinamas išorinis daiktų pasaulis, o taip pat ir žmogus, kiek jis suvokiamas iš išorės, materialiai. Suformuojamas įsitikinimas, kad absoliutui vidinė žmogaus pusė patinka, o išorinė nepatinka, todėl vidinė išaukštinama, o išorine siekiama atsikratyti - per asketizmą, savęs žalojimą, savęs naikinimą. Taip tarp religinių fanatikų suformuojamas sadizams savo išorinės dalies atžvilgiu, kuris laikomas žema, degradiška materija.

Nenoriu labai ginčytis, bet mintys nėra labai teisingos ar išmintingos.

1. Santykis yra faktinis, absoliutas išties begalinis, o gyvoji esybė išties be galo maža. Prieš visatos jėgas mes esame maži skruzdėliukai. Visatoje mums sukurti namai - Žemė - ir mes juose gyvename. Ne mes tuos namus sau sukūrėme.

2. Nuolankumas yra natūralus, kaip be galo mažo, ir atitinkamai, turinčio tik kruopelytę išminties, ir kitų savybių, santykyje su be galo dideliu, ir atitinkamai, turinčiu visą išmintį ir visas kitas savybes pilnumoje. Tai nėra vergiškas ar kažkoks negatyvus nuolankumas. Tai nuolankumas kylantis iš giminingumo, nes mes esam absoliuto dalelytės. Mes ir jis - tai ir viena, ir skirtinga.

3. Apie bejėgiškumo psichologinę būseną visiškai klaidinga. Ryšys su absoliutu reiškia teisingą aktyvumą vietoje neteisingo, ir stiprybę vietoje silpnybės. Kol gyvos esybės veikia paskirai nuo absoliuto, tol jos silpnos ir blaškomos materialių energijų, kai jos veikia ryšyje su absoliutu, atsiskleidžia jų tikroji jėga, stiprybė ir prigimtis.

4. Absoliutas sukūrė viską, viskas yra jo energijos, todėl nėra taip, kad jam viena iš jo energijų patinka labiau negu kita. Kiekviena turi savo vaidmenį, tiek dvasia, tiek materija. Nepriimtinas yra demonizmas, t.y. kūrinijos griovimas, priešinimasis absoliuto tvarkai, nepriimtinas beribis egoizmas, mažos gyvos esybės bandymas save daryti dievu ir viską išnaudoti.

5. Tikinčiųjų pasaulyje yra virš 80 proc., ir didžioji dauguma jų gyvena natūralius žmonių gyvenimus, jokiais sadizmais neužsiima. Visų negali nurašyti į fanatikus ir nesusipratėlius.

Dalis kurią pacitavai ir kurią sukritikavai yra išimta iš konteksto, kurio šviesoje mano argumentas atrodo daug stipresnis negu bandai pavaizduoti. Aš siūlau naują kelią, kuris yra modernesnis už senovinį, tačiau nėra identiškas primityviam mokslui, nes atsitraukia šiek tiek atgal, į nuosaikesnę poziciją. Nepritariu bukam scientizmui ir jo skleidžiamam melui, bet laikau, kad moksle yra pažangių metodų, kuriuos galima sėkmingai taikyti, žengiant daug sėkmingiau už agnostines religijas. Kad būtų aiškiau mano centrinis argumentas yra toks:

CitataIš nubraižyto paveikslėlyje trikampio matosi, kad kai kampas pradeda artėti prie holoplastinio pagrindo, jis pradeda žemėti, leistis į apačia. Todėl, kai kampas nusileidžia pakankamai žemai, kyla noras jį padaryti aukščiau esančio kampo pagrindu. Iš to kyla klaidingos pasaulėžiūros, kurios nesugeba paaiškinti fenomeologinio pasaulio vaizdo, nes teorija nepakankamai priartėjusi prie pagrindo. Tokia yra, pavyzdžiui, materialistinio mokslo problema, kuris sukūręs ribotą niutoninį modelį ir jo variantus, bando pakišti jį po sąmone ir per jį paaiškinti kas ji yra. Ir patiria triuškinantį fiasko, nes mokslo modelis yra nepilnas, klaidingas ir iš jo sąmonės išvesti neįmanoma. Prieinama net prie to, kad žmogus tapatinamas su neuronais suvokiamais iš išorės, o pati sąmonė, kaip informacijos suvokimo sistema - neigiama. Tai yra visiška nesąmonė, ir prieštarauja realybei, tačiau mokslo fanatikai to nenori girdėti. Kitas kampas yra sąmonės kampas, kuris tiriamas per vidines patirtis ir bandoma per šį kelią jį padaryti tikrovės pagrindu. Taip į forėjos tašką įdedamas absoliutus asmuo, kuris laikomas materialaus pasaulio pagrindu, sukuriant religinę tikrovės interpretaciją. Su šia interpretacija problema ta pati kaip ir su materialistiniu mokslu - aukščiausio skopinio lygmens išvestinė fenomenologinė savybė, kuri neperprasta ir nepažinta, ir kuri yra tik padarinys, neteisingai perkeliamas į pirmosios priežasties vietą. Tai holoplastinio taško interpretacija, kuri nepatvirtinta ir neįrodyta. Religiją, ezoteriką lyginant su mokslu matosi, kad moksle daugiau proto ir racionalumo, o religija paskęsta fenomenologizme ir psichologizme, nebandant skaidyti vidinių patirčių į jokias mokslines struktūras. Todėl mokslininko santykis su forėja technologinis, manipuliacinis: lenda su mašinomis ir instrumentais, o religinio fanatiko - psichologinis: jis maldauja, meldžiasi, žeminasi, stengiasi įsiteikti, aukoja aukas ir dovanoja dovanas.

Aš bandau surasti kompromisinį variantą, kuris būtų tinkamas šiuolaikiniam pasauliui ir jame nebūtų šiuolaikinės sąmonės lygio neatitinkančio psichologizmo santykyje su tikrove. Iš tikrųjų mes nežinome kas jį yra  ir šitas klausimas turi būti rimtai tyrinėjamas. To religija nedaro, nes mano kad turi visus atsakymus, o tai yra akivaizdi netiesa, su kuria  mąstantys žmonės taikstytis negali.

CitataLaikau abu šiuos variantus klystkeliais, kraštutinumais. Pirmiausia todėl, kad manau, jog turi būti siekiama balanso. Jis pirmiausiai vertybe laikomas paviršininkų filosofijoje, kur ieškoma pusiaukelės tarp sąmonės ir suvokiamo daikto, bandant atsistoti tarp jų. Tačiau gelmininkų šis centrinis taškas leidžiasi žemyn, į gelmę, todėl gaunamas trikampis kur centrinis taškas nusileidęs į apačią ir tampa tikrovės gelminiu fundamentu, pirmąja priežastimi, iš savęs kildinančia visas galimybes. Šis pagrindas pusiausvyra perkelta į gelmę. Filognozijos metodas eiti prie šio taško ne vienašališku ėjimu, per išorę arba per vidų, bet eiti per abu, abejomis kryptimis artėjant prie pirmosios priežasties. Bet tai neturi būti primityvi religijos ir mokslo mišrainė, nes naudojamas ne religinis psichologinis, tačiau modifikuotas mokslinis metodas, iš kurio pasiimamas svarbiausias reikalavimas teiginius ir tiesas pagrįsti įrodymais. Kol teorinio ir tikrovės simetrono atitikimas neįrodytas, tikėjimo neturi teisės vadinti tiesa. O ši filognozijoje yra svarbiausia. Filognozijos esmė, prie tiesos artėti per vidurio kelią, kuris labiausiai subalansuotas, išvengia materializmo ir spiritualizmo kraštutinumų. Tarp laisvės ir būtinybės turi būti protingas balansas.

Netgi protinės substancijos ("subtiliosios materijos") apčiuopti neįmanoma.

Išorinę materiją galima tyrinėti išorinės materijos pagalba.
Protinę substanciją - proto pagalba.
Dvasia pažįstama per sielą, grynąją sąmonę.

Nors proto neįmanoma apčiuopti, jo buvimu niekas neabejoja, kadangi visi tai tiesiogiai patiria - savo pačių protą.

Nėra jokio poreikio išoriniams įrodymams.

Tokiu būdu, materialistinis mokslas liks uždarytas materijoje. Protui ir dvasiai pažinti yra savi keliai. Tavo bandymas sukurti naują kelią protui apčiuopti per kažkokius išorinius dalykus - nepasiteisins. Kas neapčiuopiama liks neapčiuopiama (t.y. žemesnėmis energijomis neįmanoma apčiuopti aukštesnių energijų). Kompromiso ar vidurio kelio čia nerasi. Panašiai, kaip akmuo negali stebėti žmogaus, taip ir materialiais dalykais viršmaterialių apčiuopti neįmanoma.

Lygiai tas pats su minčių skenavimu psichotroninėmis technologijomis. Tai tiesiog neįmanoma. Galbūt kažkokius trupinius galima apčiuopti pagal smegenų veikimą, panašiai kaip mintis galima kažkiek pažinti stebint kokius klaviatūros klavišus spaudo rašantysis kompiuteriu. Bet tai ne minčių apčiuopimas, o jų išraiškos materialioje terpėje apčiuopimas.

Sutarti bus neįmanoma, nes skirtingai matome realybę, ir ne visai pilnai supranti mano idėjos esmę, nes tam trukdo tavo asmeninė patirtis religinėse teorijose. Nesiremiu jokiais religiniais vaizdiniais ir nors atrodo kad yra sąlyčių su religija tame ką sakau, taip nėra.

Atstumas tarp išorinės ir vidinės perspektyvos yra daug mažesnis negu atrodo, tai rodo įvairų galvos traumų padariniai ir pan. iš ko akivaizdu, kad vidinė perspektyva lengvai susisiekia su išorine. Psichotronika einanti per išorę turi tik surasti tam tikrus kritinius taškus organizme, ir per juos lengvai pasiekia vidinį pasaulį ir jame per išorinį poveikį sukelia chaosą. Yra daugybė eksperimentų, kuriuos įrodyta, kad sąmone šitaip iš išorės labai lengva manipuliuoti.

Visa gelmė tuo galbūt neišsemiama, bet sąlytis akivaizdus, ir to pakanka kad sąmonėje kiltų betvarkė. Taip neatrodo tik todėl, kad rodomojoje substancijoje matome nepilną vaizdą, kuris mus apgauna, sukuriant iliuziją, kad "siela" ten kažkur labai giliai, o iš tikro ji čia pat pasiekiama ranka.

Užtenka kad kas nors akmeniu trenktų per galvą ir žmogaus nėra arba jis invalidas visam gyvenimui. Tai, ką vadinu holoplastiniu tašku ir fundamentu yra kiekviename substancijos taške kaip jos pilnas vaizdas, o ne realybė esanti kažkur labai toli subtilioje gelmėje.

Galima netikėti ir abejoti ar mano metodas duos rezultatų, bet tai parodys tik laikas. Šis kelias iš tikro yra gerokai pasistūmėjęs, bet turiu laikytis tam tikro saugaus ir man naudingo atskleidinėjimo scenarijaus, nes žinios netinkamose rankose - didelis pavojus.

Citata iš: klajunas  rugpjūčio 28, 2018, 19:31:44Užtenka kad kas nors akmeniu trenktų per galvą ir žmogaus nėra arba jis invalidas visam gyvenimui.

Neatsižvelgi į žinomas anomalijas, kai per NDE, kai kūnas iš viso nefunkcionuoja, žmogaus sąmonė pilnai funkcionuoja. Kas iš dalies patvirtina iš religijų žinomą tiesą: kūnas mirtingas, siela nemirtinga. Tai reiškia, kūnas nepagamina sielos.

Atitinkamai, patyrus galvos traumą, ir žmogui tapus invalidu, jis negali smegenimis pilnavertiškai naudotis. Bet tai nereiškia, kad sužalota siela. Kai sužaloto kūno gyvenimas pasibaigs, siela toliau egzistuos ir turės kitas išraiškos priemones.

Viskas lengvai suprantama per kompiuterio pavyzdį: yra hardware, yra software ir yra vartotojas, kuris atskiras nuo hardware ir software. Pagal tavo koncepciją, software = vartotojas, smegenų veikimas ir yra protas. Tokiu būdu, kišantis į smegenis, kišamasi į protą.

Bet įvairūs žinomi fenomenai rodo, kad protas yra atskira substancija, o smegenų veikimas tik dubliuoja ir išreiškia jos aktyvumą fizinėje materijoje. Todėl veikiant smegenis galima sutrikdyti proto sąsają su šia fizine realybe, bet tai nereiškia kad iš principo užvaldytas protas. Jam tiesiog trukdoma atlikti funkcijas susietai su šiuo fiziniu kūnu.

Panašiai kaip jeigu žmogus sėdėtų kažkokioje virtualios realybės kapsulėje, ir mes pradėtume tą kapsulę kratyti, žmogus pasimestų, negalėtų nieko normaliai daryti. Bet tai nereiškia, kad žmogus pagamintas tokios kapsulės, arba kad negali iš jos išlipti ir veikti kažką kito.

Daugumos ezoterikų patirtis yra vienareikšmiška: egzistuoja nefizinės protingos būtybės. Kas dar kartą parodo, kad fizinė materija negeneruoja proto.

Taip ginčytis yra beprasmiška. Fantazijos turėtų jausti saiką. Pagal mano metodą, tokie dalykai neišsamprotaujami pagal tai kaip labiau norėtųsi, bet tiriami. Tuo filognozija skiriasi nuo religijos. Neužtenka vien savo galvoje malti mintis, turi būti daromas realus tyrimas. Aš kalbu apie vieną daugialypę substanciją, kuri matoma iš skirtingų perspektyvų. Tik todėl iš vidaus įmanomas poveikis išorei, ir iš išorės - viduj. Mano prielaida tokia, o ne tai, kad yra daug įvairių substancijų, kurios egzistuoja atskirai viena nuo kitos. Grubios, subtilios ir pan. Jeigu akmenį būtų galima išardyti į sudėtines dalis, ir tas dalis sudėlioti tokia tvarka kaip sąmonėje, tai akmuo galėtų turėti suvokimą kaip ir žmogus. Vadinasi akmuo nesuvokiantis tik todėl, kad jo sandara tinkamai nesudėliota, o ne todėl, kad jis būtų kokia tai kitokia, žemesnė substancija. Mano principas toks.

Tavo argumentai rodo, kad neskaitei visko ką rašiau apie filognoziją arba kad nesupratai esmės. Taip greičiausiai yra todėl, kad turi savo išankstinius įsitikinimas ir pagal juos vertini, nebandydamas į situaciją pažiūrėti taip, kaip siūlau aš. Žmogus yra rodančioji substancija, o pasaulis yra tas vaizdas, kurį substancija rodo. Vaizde save mato kaip kūną, viduje egzistuoja kaip sąmoningas suvokimas, suvokiantis ekranas. Tiek vaizdas, tiek suvokimas yra ribinės būsenos, kurios parodo gal tik 1 proc. to, kas yra iš tikro, bet tai nereiškia, kad viskas kas yra už vaizdo, yra nefizinė realybė. Yra viena realybė, kurios mes matome tik du nedidelius sluoksnelius, į iš išorės ir iš vidaus. "Nefizinė būtybė" iš tikro nėra nefizinė, ji tik yra už vaizdo, taip kaip atmosferos judėjimas arba gravitacija yra už vaizdo, todėl kad jų energija nekonvertuojama į informaciją sąmonėje, ir mes turime tuščią vietą užpildyti mintimis.

Visos substancijos yra nemirtingos, tik gali būti suįrančios tam tikros išorinės formos. jos išyra ir vėl būna surenkamos. Individualumo pomirtinis išsaugojimas yra didelė svajonė, tačiau kad tai tikrai žinotume substancijos turi būti daug giliau ištirtos, kol kas tik tikime tuo, ko labai trokštame. Bet patikimo žinojimo nėra. Padidinus tikrovės pažinimo gylį, toks žinojimas neišvengiamai turi ateiti.

Susisluoksniavimo ir skirtingumų neišvengsi. Taip, absoliute viskas suvienyta, bet nesulydyta. Daugiadimensiškumas išlieka daugiadimensinis, visos dimensijos išlieka. Jeigu akmenį reikia konvertuoti į kažką, kad jis būtų sąmoningas, tada ta (erdvinė ar kokia kitokia) konfigūracija yra kažkas kito negu ta konfigūracija, kurioje šiuo metu yra akmuo. Taigi, iš karto turime dvi konfigūracijas, kurių viena yra statiška, pasyvi, o kita dinamiška, aktyvi. Šių egzistencijos galimybių sulydyti į nulį neįmanoma - vienoje realybėje jos reiškiasi vienu metu. Aktyvi konfigūracija dominuos pasyvios atžvilgiu, todėl akmeniu neįmanoma valdyti sąmonės. Analogiškai, instrumentais neįmanoma valdyti sąmonės.

Taip pat akmeniu negali valdyti tos jėgos ar konfigūracijų erdvės, kuri gali akmenį paversti sąmone ir atvirkščiai, arba akmenį padaryti tuo, kas jis yra dabar. Neįmanoma efektu valdyti priežasties.

 Iš trumpų perskaitytų atkarpėlių susidariau nuomonę, kad bandai sukurti teoriją, kas tai yra žmogaus sąmonė ir kaip ji funkcionuoja.
 Kam to reikia, ir kokia iš to nauda?
pav. Krikščionybėje tikima pomirtiniu gyvenimu ir visas mokymas skirtas pakeisti savo vidinį "AŠ", kad atitiktų mūsų penkių pojučių neapčiuopiamam pasauliui. Čia jei palyginti su vairuotojų ruošimu, tai pagrindinis dėmesys yra skiriamas mašinos valdymui, vairavimui ir eismo taisyklėm, o apie mašinos sandarą tik bendrais bruožais ir kas būtina žinoti.
 Iš karto atsiprašau jei netaip supratau iš tiek, kiek skaičiau tavo teorijų, bet toks vaizdas, kad bandai išstudijuoti mašinos sandarą net netikėdamas kad ji važiuoja ir net neskaitęs gamintojo "manualo" pridėto prie mašinos.

Pagal mane, tos klajūno teorijos įkūnija svajonę, kad absoliuti realybė yra kažkas beasmeniško ir gali būti technologiškai formuojama ar valdoma, bei objektiškai pažįstama. Tokiu būdu, svajojama įvaldyti absoliutą ir susikurti savo norimą pasaulį ir gyvenimą pagal bet kokius savo norus. Kaip sakė klajūnas, dirbtinėmis priemonėmis sukurta "laimė visiems".

Nelabai kuo skiriasi nuo gamtamokslininkų svajonių įvaldyti materiją, fizikines energijas. Skirtumas neesminis, klajūnas prileidžia, kad egzistuoja platesnis spektras energijų, negu tyrinėja gamtamokslininkai, bet kaip ir jie tikisi, kad jų pažinimas ir įvaldymas bus objektiškas.

Visi jie neįsisąmonina, kad riboti efektai niekada negalės valdyti begalinės priežasties.

Citata iš: nuorytojaus  rugpjūčio 29, 2018, 10:35:23Iš trumpų perskaitytų atkarpėlių susidariau nuomonę, kad bandai sukurti teoriją, kas tai yra žmogaus sąmonė ir kaip ji funkcionuoja.
 Kam to reikia, ir kokia iš to nauda?

Nauda paprasta, tai paaiškinta skyriuose, kurių neskaitei: žinojimas gerina sąmonės kokybę ir didina veiklos mastą. Manau, kad dabartinis veiklos mastas žmonijai per mažas ir jis turėtų būti didesnis, o tai pasiekiama per žinias.

Citata iš: a.t.sielis  rugpjūčio 29, 2018, 10:51:49Pagal mane, tos klajūno teorijos įkūnija svajonę, kad absoliuti realybė yra kažkas beasmeniško ir gali būti technologiškai formuojama ar valdoma, bei objektiškai pažįstama. Tokiu būdu, svajojama įvaldyti absoliutą ir susikurti savo norimą pasaulį ir gyvenimą pagal bet kokius savo norus. Kaip sakė klajūnas, dirbtinėmis priemonėmis sukurta "laimė visiems".

Tai nėra mano teorijos tikslas, tai yra numatoma labai didelė problema ir pavojus. Todėl balansuoju ant atskleidimo ir slaptinimo. Be pozityvaus nusiteikimo tikrovės atžvilgiu, vien siekiant valdyti ir kontroliuoti, galima pridaryti daug bėdų. Jeigu tos grupuotės kurios pasiekusios holoplastines žinias užsimanys tapti dievais, jie sunaikins visą tikrovę, kuri praras laisvę, teisę į savarankišką egzistenciją. Todėl aš turiu savo sąmonėje galimybę atskleisti, bet nežinau ar verta tai daryti viešu ir visiems prieinamu žinojimu. Tokioje planetos situacijoje, kokia yra dabar, žinios pakliūtų į labai blogas rankas.

Todėl prieš dedant žinias į galvas, turėtų būti keičiama planetoje santvarka. Bet tai neįmanomą ir to nesugeba net milijoną kartų galingesni už mane.

Citata iš: a.t.sielis  rugpjūčio 29, 2018, 10:51:49Visi jie neįsisąmonina, kad riboti efektai niekada negalės valdyti begalinės priežasties.

Šiuo teiginiu suabejočiau, bet apie tai daugiau kituose pateikimuose.

Gaublės koncepcija

Filognozija padarys svarbų žingsnį į priekį tik tada, kai išspręs Mockaus transformacijos problemą. Ši problema aprašo pagrindinį gnostinės substancijos procesą, kuris yra energijos pavertimas informacija. Substancija, sugebanti vykdyti tokį procesą, vadinama gnostine. Šis procesas yra abipusis, nes transformacija įmanoma abiem kryptimis. Čia aprašoma situacija paradoksali, nes parodo substancijos dvi įmanomas perspektyvas, kurias filognozija stengiasi sujungti ir subalansuoti: tikrovė matoma iš vidaus ir tikrovė matoma iš išorės. Iš vidaus ji yra suvokimas, o iš išorės - energija. Tarp jų įsiterpia pereinamoji sritis, kurioje vyksta Mockaus transformacija. Atstumas tarp perspektyvų ne toks didelis, nes pati transformacijos esmė rodo, kad energija veikia informaciją, o informacija energiją.

Tarp jų galima nedėti iš viso beveik jokio skirtumo, taip kaip tarp informacijos formos ir energijos elektromagnetinėje bangoje. Joje informacija-energija būtų traktuojama materialistiškai. Informacija tebūtų išorinė energijos forma, kuri nuo jos būtų visiškai priklausoma. Informacija būtų pasyvi, o energija - aktyvi. Tai reiškia, kad paveikus energiją-nešėją būtų galima lengvai daryti poveikį informacijai, suardžius substratą net informaciją sugadinti. O atvirkštinis procesas būtų labai sunkus ir silpnas - grynąja informacija bangos paveikti būtų neįmanoma, tik kita banga. Iš to sektų, kad informacinis segmentas tėra šalutinis reiškinys, iliuzija, o pagrindas būtų energija. Tokiu atveju atstumas tarp energijos ir informacijos būtų beveik neegzistuojantis.

Gnostinėje substancijoje toks interpretavimas kelia daug abejonių, todėl materialistinio varianto suabsoliutinti negalima. Tai matosi vien iš to, kad įmanoma sąveika informacija-energija, kuri rodo, kad informacija nėra tokia pasyvi kaip elektromagnetinėje bangoje. Taip pat įmanomas grynai informacinis procesas, kuris vyksta prote ir mąstyme. Tačiau dėl to galima ginčytis, koks tikras šio proceso pagrindas - gryna informacija ar energijos-informacijos mišinys. Bet informacinės gaublės viduje jis atrodo kaip grynai informacinis. Informacija vadinama „subtiliąja substancija".

Į gnostinę substanciją žiūrint iš vidaus, informacinė gaublė būna energetinės gaublės išorėje, tuo tarpu  į ją žiūrint iš išorės - energetinė gaublė išorėje, o informacinė - viduje. Šie du variantai sujungti tiltu, kuriame įvyksta perėjimas iš vieno į kitą ir kuriame vyksta Mockaus transformacija. Tai paveikslėlyje pavaizduota taip:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/transformacija.jpg)

Visi procesai, visi poveikiai vyksta holoplastinėje substancijoje, kuri apima viską, tačiau informacinis procesas vyksta sąmonėje, kur dubliuojamas tikras procesas. Sužalojus energetinį apvalkalą, sutrinka ir informacinio branduolio veikla, kaip materialistiniame forėjos variante, nes nėra jokio nepriklausomo informacinio proceso, kuris galėtų likti nepažeistas paveikus per išorę. Kita vertus, įmanoma įsivaizduoti procesą, kai informacinei gaublei poveikis daromas ne per energiją, bet tiesiogiai, iš forėjos skatinant ar trikdant jos veiklą, ir šis žalojimas taip pat persiduoda energetinei gaublei, kaip sutrikusi kūno veikla. Aišku, šis procesas yra silpnas, ypač smegenyse, nes informacija, sąmonė negali veikti didele galia, kad nesutrikdytų smegenų energetinės sandaros. Tačiau kitose substancijų vietose galime įsivaizduoti ir labai galingą informacinį procesą, kurio galia prilygsta energijos griaunamajai galiai.

Remiantis tuo kas pasakyta, galima tvirtinti, kad psichotronika yra visai įmanoma. Šiuo metu naudojama materialistinė psichotronika, kurią galima aiškinti pagal materialistinį forėjos modelį. Informacinė gaublė yra energetinės gaublės viduje ir su ja susijusi per Mockaus transformaciją. Vadinasi paveikus energetinį apvalkalą kita, psichotronine energija galima padaryti poveikį informaciniam procesui. Mockaus transformatorius tinkamai sukonfigūruotą energiją paverčia informacija, sąmonės suvokiniais. Sąmonės veiklą galima tik ardyti ir trikdyti, kelti joje vidinį chaosą, o galima perduoti tikrą informacinį turinį, kurio žmogus negali atskirti nuo realybės. Tam tereikia iš išorės surasti kritinius taškus, kurie tiesiogiai dalyvauja energijos konversijos į informaciją procese, o jie kaip žinia yra smegenyse, ir tuos taškus techniškai užvaldyti. Per Mockaus transformatorių gnostinėje substancijoje, informacinė gaublė virsta dirbtinės, technologinės matricos vieta. Nesuprantančių žmonių tokia problema vadinama „šizofrenija", kuri iš tikro yra psichotroninis užgrobimas.

Žmogaus natūrali perspektyva rodo, kad pirminė substancija yra pasislinkusi materialistine kryptimi, nes energija daugumoje procesu yra svorio centras. Tai gali būti iliuzija dėl to, kad į tikrovę esame įpratę žiūrėti iš išorės. Čia nieko padaryti neįmanoma, nes natūraliai vidinė kryptis žmogui yra užtverta sunkiai įveikiama užtvara, todėl žmogus linksta eiti per tas duris, kurios jam atidarytos. Žmogus pažinime pasmerktas materializmui, nes tai lengvesnis kelias. Mažuma pažinime renkasi vidinį kelią, kuriuo eina ir filognozija. Išorinė kryptis visa užimta įvairių mokslų, kurių paskirtis vis labiau didinti elito galią; vidinė kryptis apleista, nes joje kyla daug sunkumų. Filognozija sunkumų nebijo, todėl deda akcentą šioje vietoje. Pamatas ant kurio statoma vidinės krypties modelis filognozijoje yra Mockaus transformacija.

Paaiškinta situacija rodo, kad abu aspektai įdėti į visus išorėje matomus daiktus - kiekvienas energetinis apvalkalas savo viduje turi informacinio proceso galimybes, užuomazgas arba potencialą. Sąmonė visuose daiktuose nesireiškia tik todėl, kad jai reikia tam tikro, specialaus energijos organizavimo, kuris įdėtas tik į gyvūnus. Tačiau gyvūnai pagaminti iš tos pačios energijos kaip ir aplinka, nes ja maitinasi. Nors nėra aišku, kuris aspektas holoplastinėje substancijoje yra svorio centras. Juo labiau nėra aišku kokia forma informacinės gaublės šaltinis įkūnytas forėjoje, ar ta forma yra asmeninė, kaip dievas religijoje, ar tai beasmeninės ar paraasmeninės formos, kažkas daugiau/mažiau už žmogaus asmens pavidalus. Priklausomai nuo to, kokiam atvejui teikiama pirmenybė, galima rinktis gnostinį arba agnostinį santykį su tikrovės šaltiniu. Agnostinis religijoje reiškia - psichologinis, įsivaizduojant, kad įmanomas dialogas kaip tarp dviejų sąmonių. Problema ta, kad akivaizdžiai su žmogumi niekas nešneka, o jeigu kam tai atrodo, tai dažniausiai būna šnekėjimas su savimi - savo protu arba pasąmone.

Dėl šios priežasties filognozija renkasi gnostinį variantą ir siekia pažinti ne dialogu, bet tyrimu, ieškojimu galimybių atskleisti ir pamatyti. Tam žmogus savo sąmonėje turi nemažai priemonių, kurios sukoncentruotos jo prote. Aš šias priemones skirstau į keturias kategorijas, kurias jau esu aprašęs, bet pakartosiu dar kartą. Pirma kategorija yra dėmenų ekranai, kuriuose formuojamas modelis. Viduje jų yra deformuoti ir dinamiški kontinuumai, kurių pagalba į modelį įdedamos struktūros. Šios struktūros išreiškiamos per multipleksą, kuris yra savotiška formulė, koncentruotu pavidalu išreiškianti pagrindinį aprašomą tikrovės geometrinį simetroną. Tokia forma reiškiasi žinios filognozijoje.

Vadinasi, norėdami aprašyti informacinės arba energetinės gaublės geometrinį simetroną turėsime naudoti tokį formatą. Energijai aprašinėti jau yra sukurta daug priemonių, todėl šis klausimas gerokai pasistūmėjęs. Deja to negalima pasakyti apie informacinę gaublę. Viena priežastis ta, kad netinkamas išorinis dėmenų ekranas, ir reikia naujo varianto. Sensoriume jo niekada neturėsime, tad šiam tikslui pasiekti lieka vienintelė galimybė kurti laksatinį ekraną. Tokie eksperimentavimai nėra labai lengvi, todėl šis klausimas gali užtrukti, ir neaišku ar verta informaciją viešinti, nes ji gali būti pavojinga. Jeigu tai darysiu, turėsiu imtis saugumo priemonių. Tai reiškia, kad mano pateikiama informacija niekada nebus užbaigta forma, kad neturintiems supratimo nebūtų taip lengva pasiimti ir panaudoti savanaudiškais tikslais. Kažkada jau esu minėjęs, kad geriausia taktika informaciją viešinti tik principo lygyje, kad jo bet kas lengvai negalėtų technologizuoti. Šis klausimas filognozijos kontekste dar bus sprendžiamas.

Psichodelinis pažinimas

Savo substancijų teorijoje paaiškinau, kad santykis su anapusine tikrove gali būti racionalus, pažintinis ir iracionalus, psichologinis. Pirmu atveju naudojamas protas, o antru - būsena arba jausmas. Šis skirstymas ateina iš tradicijos, kurioje matomi abu sąveikos su transcendencija variantai. Religijose, magijoje, ezoterikoje buvo labai svarbus būsenų valdymas, kam buvo prigalvota daug įvairių technikų, o proto naudojimo sąveikai su tikrove ryškiausia srovė susiformavo filosofijoje, iš kurios vėliau perėjo į mokslą. Kadangi filognozijoje bandoma eiti per vidinį kelią, atrodo, kad turi būti kažkiek bandoma mėgdžioti tradicinius metodus, kurie būdingi šiai krypčiai, bet kaip paaiškinsiu vėliau, šis kelias nelabai tinkamas, iš jo galima skolintis tik nežymius elementus.

Senovės Egipte atsirado savo uodegą ryjančios gyvatės simbolis, kuris magijoje, alchemijoje turėjo įvairią prasmę, tačiau savo apmąstymuose apie žmogaus sandarą pastebėjau, kad jis labai tinka žmogaus paslapties apibūdinimui. Žmogus sudarytas iš rodančiosios substancijos, kuri yra gyvatės galva, ir į ją įtraukto vaizdo, kuris yra praryta gyvatės uodega. Galva simbolizuoja sąmonę, suvokimą, dvasią, vidinę kryptį, o uodega - vaizdą, materiją, energiją, išorę, kuri atvaizduojama ekrane. Artėti prie absoliuto galima dviem kryptimis - per uodegą, kuri rodo absoliuto išorinį, materialų veidą, ir per galvą, kuri yra suvokimas, sąmonė, rodantis ekranas. Protas, racionalumas sujungtas su išorine kryptimi yra mokslas; būsena, ekranas, vaizdo sujungimo pagrindas yra vidinė artėjimo prie absoliuto kryptis.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/uroboras.jpg)

Šios dvi kryptys turi nevienodą svorį, nes jų sandara kitokia. Išorinėje krytyje žmogus veikia kaip kūnas, kuris yra savotiškas zondas įleistas į tikrovę, su kuriuo galima manipuliuoti aplinka. Ekrane žmogui jo kūnas pasirodo kaip vaizdas, tačiau iš tikro yra anapusinė tikrovė pagaminta iš realios energijos, kuri gali sąveikauti su kita aplinkos energija. Dėl šios priežasties išorę tirti labai patogu, nes čia galima vystyti savo veiklą. Atrodo, kad gyvatės galva simbolyje daug svarbesnė, tačiau visas žmogaus gyvenimas paremtas uodegos kryptimi, nes čia yra atviras pasaulis, kuriame žmogus turi galimybę laisvai veikti. Tuo tarpu vidinis pasaulis yra uždarytas, ir ekraninėje kryptyje tokio zondo, su kuriuo būtų galima manipuliuoti ekranine substancija nėra. Todėl čia veikla yra uždaryta. Aišku, ekrane galima piešti vaizdus, kurti fantazijų pasaulius, bet tai nėra tikra užekraninė išorė, kokią turi kūnas priešpastatytas daiktui.

Todėl naudojant kūną ir įrankius žmogus materiją gali ardyti, lįsti į daiktų vidų, o į ekrano vidų, transcendenciją įlįsti daug sunkiau. Svarbiausias tikslas ar siekinys abiem atvejais yra transcendencija. Atliekant įvairius veiksmus siekiama pajausti, pamatyti jos artumą. Tam tikslui su kūnu daiktai ardomi, o vidinėje kryptyje artumą simbolizuoja pasikeitusi sąmonės-ekrano būsena. Todėl, kaip sakiau, vidinėje kryptyje absoliuto atskleidimui labai svarbios pakitusios sąmonės būsenos, iracionalumas, vidinis jausmas. Kaip tai pasiekiama? Tai galima pasiekti psichologinėmis priemonėmis ir cheminėmis. Nepaslaptis, kad senovėje per religines praktikas buvo įprasta vartoti haliucinogenines ir intoksikaciją sukeliančias medžiagas, kurios sutrikdo informacijos sujungimo sistemą smegenyse, sukelia svaigulio būseną, kuri kaip buvo manoma nuima pertvarą tarp sąmonės ir transcendencijos, leidžia pajausti jos artumą, susiliesti su absoliutu. Per haliucinacijas, netgi buvo manoma, galima su absoliutu tiesiogiai kalbėti. Kita priemonė yra įvairios psichologinės praktikos, kurių tikslas išgauti būsenos pasikeitimą, kuri priartina prie dievo. Tai meditacijos, kvėpavimo technikos, ekstazė, ritmiško judėjimo sukeliamas svaigulys, šokis, kuris veikia vestibiuliarinį aparatą ir sukelia panašų svaigulį į tą, kuris atsiranda intoksikacijos metu.

Tačiau tai nėra tikras transcendencijos atvėrimas, nes suardžius normalią ekrano informacijos sujungimo sistemą, neįleidžiama jokia tolimoji transcendencija, tai tik vietinės sutrikusios smegenų veiklos rezultatas. Sąmonė yra padalinta į griežtai atribotas kokybines sritis, kurios apdoroja tik savo rūšies informaciją. Tai vaizdas, garsas, pojūčiai, mintys, vaizduotė, jausmai. Tačiau haliucinogenai suardo natūralius barjerus tarp šių sričių ir šias kokybes sumaišo, dėl ko mintis gali pasirodyti kaip vaizdas, jausmas kaip garsas, pojūtis kaip mintis ir t.t. Šis reiškinys vadinamas sinestezijomis, kurios yra būdingas haliucinacijų elementas. Tačiau tokį pojūčių supainiojimą transcendencijos kalbėjimu laikyti būtų klaida, tokiose būsenose nepasirodo joks anapusinės tikrovės veidas. Pasirodo tik iliuzijos ir haliucinacijos, kurias pagaminta materiali ir dvasinė substancija smegenyse. Todėl toks kelias prie absoliuto per vidinę kryptį naudojant pakitusias sąmonės būsenas neduoda geidžiamo rezultato, tik dovanoja iliuziją, kad pasiektas realus rezultatas. Todėl filognozijoje toks kelias nėra tinkamas. Filognozijoje siekiama absoliutą atverti kaip vaizdą, sukonstruotą racionaliu protu, o ne iracionalia būsena ar haliucinacijomis.

Šis žaidimas būsenomis naujaisiais laikais perėjo ir į filosofiją, ir man gerai žinomas pirmas atvejis randamas Nietzsches filosofijoje, kuris valią viešpatauti, kaip transcendencijos branduolį bandė interpretuoti per svaigulį, vokiškai „Rausch". Pasak jo, svaigulys yra vidinis jausmas, per kurį sąmonėje pasireiškia transcendencija, kuri yra valia viešpatauti. Iš Nietzsches filosofijos šis principas perimtas į egzistencializmą, kur taip pat į žmogaus pamatą buvo bandoma įdėti kokią nors vidinę būseną, šiuo atveju - egzistencinę baimę. Pasak Heideggerio transcendencija žmogaus sąmonėje pasirodo specifinėmis akimirkomis, kurios kyla žmogų apėmus egzistenciniam siaubui, kuris vokiškai yra „Angst". Iš egzistencializmo ši idėja perėjo ir į lietuvių filosofiją, būtent A. Šliogerio, kuris taip pat kalba apie baimę kaip pamatinę būseną, kuri kyla tada kai žmogus pažvelgęs į savo vidinę gelmę akis į akį susiduria su niekiu. Filosofinėje būsenoje, kuri sudaro Šliogerio filosofijos branduolį, baimė vaidina labai svarbų vaidmenį. Žiūrint kita kryptimi, uroboro uodegos kryptimi, kyla kita būsena, kuri pasiskolinta iš senovės graikų, vadinama nuostaba. Iš šios būsenos kyla tikroji klasikinė filosofija. Bendrai tariant, agnostiniame ir psichologistiniame santykyje su transcendencija ir absoliutu, būsena kaip artėjimo prie anapusybės simbolis - labai svarbi. Skirtumas žmogaus viduje pajaučiamas per žmogaus psichologinės būsenos pasikeitimą. To galima siekti pasyviai, o galima imtis įvairių aktyvių priemonių ir technikų, kelias kurių jau paminėjau. Tai meditacija, malda, psichoaktyvios medžiagos, kvėpavimo technikos, judesys ir šokis ir pan.

Pati transcendencija taip neatveriama, bet „pajaučiamas" jos artumas. Tas pajautimas gali daryti stiprų psichologinį įspūdį, gali būti egzistenciškai sukrečiantis, tačiau jis nepraktiškas. Tai nėra pažinimas tikrąja to žodžio prasme. O pažinimas yra vienintelė forma, kuri leidžia tikrovę įvaldyti, ją naudoti, pritaikyti sau. Filognozijos tikslas yra žinoti tiesą ir plėsti veiklos mastą, o žaidžiant būsenomis to pasiekti neįmanoma. Filognozija laikosi racionalumo principo ir ji transcendencijos išvaizdą konstruoja iš surinktų detalių. Tai holoplastinis dėmenų ekranas, holoplastiniai kontinuumai, holoplastiniai multipleksai ir holoplastiniai geometriniai simetronai. Tačiau filognozija taip pat supranta, kad klasikinės racionalumo formos nepakankamos, nes seniai yra išsisėmusios. Klasikinis racionalumas pasenęs. Dėl šios priežasties kuriamas eksperimentinis racionalumas, kuris taip pat ardo įprastines sąmonės ir proto būsenas ir yra savotiška proto psichodelika. Tai reikalinga todėl, kad senomis formomis transcendencijos pažinti neįmanoma, jos nepakankamos ir per silpnos. Tai ypač ryšku tada, kai konstruojami nauji, laksatiniai dėmenų ekranai, kurie lyginant su klasikiniu ekranu gali atrodyti kaip haliucinuojanti sąmonė. Tačiau tai tik išorinis įspūdis, nes siekiama maksimalaus racionalumo ir logikos, net jeigu tai naujas racionalumas ir nauja logika. Pakeisti būseną yra svarbu, bet tai turi būti daroma pagal griežtas taisykles ir turi būti lengvai paaiškinama ir lengvai transformuojama į įprastines formas. Šitaip gaunasi racionalistinė psichodelika, kuri filognozijoje yra leidžiama. Bet ji skirta ne svaiginimuisi, ne tam, kad kažką pajaustum, bet tam, kad suprastum.

Šiuo paskutiniu įrašu buvo užbaigtas dar vienas "Filognozijos pagrindų" etapas, kurio paskirtis padėti pamatus naujam tikrovės pažinimo metodui. Visiškai naujas jis nėra, nes daug detalių panašios į jau turimus metodus, tačiau esmė to ką aš bandau pateikti visiškai kitokia.

Šia proga sudėjau visus tekstus į vieną .pdf failą, kuris skirtas parsisiuntimui ir skaitymui savo kompiuteryje. Šį failą reikia skaityti kartu su ankstesniu failu kaip jo antrą dalį, nes jos sudaro "knygą". Tai dar nėra visos dalys, ateityje bus daugiau.

Failas parsisiuntimui:

D. Mockus. Trialinė substancijos samprata. 2018.pdf (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Prezentacijos/d.%20mockus.%20trialin%26%23279%3B%20substancijos%20samprata.%202018.pdf)

Naujo racionalumo galimybė

Skyrelyje „Psichodelinis pažinimas" rašiau, kad filognozijoje siekiama naujo racionalumo. Tačiau gali būti neaišku kaip jį pasiekti, ypač kai tai kalbama psichodelinių haliucinacijų kontekste. Galima pagalvoti: naujas racionalumas - tai kažkokia psichodelika. Taip nėra ir kodėl paaiškinsiu netrukus. Yra netgi sukurti metodai, kaip toks naujas racionalumas kuriamas laikantis griežtų taisyklių. Kur link suku aiškiai galima iliustruoti Euklido geometrijos pavyzdžiu. Euklido geometrijos racionalumas pagrįstas pamatiniais teiginiais apie erdvę, kurie vadinami aksiomomis. Iš aksiomų išvedamos teoremos, kurios jų pagrindu yra įrodinėjamos. Euklido geometrijoje buvo 5 aksiomos, iš kurių jis konstravo erdvės dėmenį ir išvedinėjo visas jos savybes. Kitas žingsnis, norint suprasti naujo racionalumo idėją yra tezė, kad aksiomas galima keisti ir konstruoti naujus dėmens modelius. Tai buvo padaryta neeuklidinėje geometrijoje, tokioje kaip, pavyzdžiui, Lobačevskio geometrija ir kitos. Čia šiuos mokslus nagrinėti neturiu tikslo, noriu tik bendro pobūdžio argumentacija pagrįsti savo idėją.

Kitas mokslas, kur naudojamas toks pats metodas yra abstrakčioji algebra, kurioje yra vystoma teorija kaip naudojant pamatinį aksiomų rinkinį sukurti bet kokią algebrą. Kvantinėje mechanikoje, pavyzdžiui, naudojama Hilberto algebra, kvantinių laukų teorijoje - Fock'o algebra ir pan. Jų esmė ta pati, kaip ir Euklido geometrijoje: iš aksiomų sukonstruojama kokia nors algebrinė erdvė, o tada toje erdvėje galima kurti modelius, aprašinėti struktūras ir pan. Esmė ta, kad gali būti labai daug algebrinių erdvių, nesuskaičiuojama begalybė, bet kiekviena erdvė savo viduje turi labai griežtą logiką, paremtą taisyklėmis, kurių privaloma laikytis. O tai yra provaizdis to, ką aš turiu omenyje sakydamas naujas, protu sukurtas laksatinis ekranas. Ekranas yra dėmenų rinkinys, kaip antai substancija, erdvė, laikas, kurie aprašomi pamatinių aksiomų rinkiniu. Kurti naujus dėmenis reiškia tam dėmeniui parašyti naują aksiomų rinkinį ir jo pagrindu sukurti naują to dėmens vidinę erdvę. Tai visai įmanoma, kaip rodo abstrakčiosios algebros teorija, ir tai nėra jokios haliucinacijos, nors įprastinis suvokimas gali būti pažeistas.

Šis momentas labai svarbus, nes aksiomos gal būti klasikinės, pagrįstos klasikinėmis sątvaro formomis, tuo kas atrodo savaime suprantama. Tokios yra euklidinės erdvės taisyklės, laiko suvokimo taisyklės, energijos tvermės aksiomos ir pan. Šios aksiomos įrašytos į sąmonės struktūrą ir jų teisingumą protas suvokia intuityviai. Jų poveikis toks stiprus todėl, kad šios pamatinės suvokimo intuicijos yra universalios ir jų pagrindu žmonėms lengva susikalbėti. Iš to išvedamas universalusis racionalumas, kuris bendras visiems žmonėms, nes paaiškinus esmę, su teiginiais galėtų sutikti beveik kiekvienas žmogus, nebent būtų apmokytas neklasikinio racionalumo principų. To, ką teigiu aš esmė ta, kad šis klasikinis sątvaro racionalumas išsisėmęs, ir anapusinių objektų jų pagrindu pilnai aprašyti neįmanoma. Norint aprašyti holoplastinę realybę, turime modifikuoti klasikinius aksiomų rinkinius, nes anapus sąmonės reiškiniai vyksta visiškai kitokiu būdu, negu matome sąmonėje. Tai savotiška psichodelika, kuri daro užuominą į netradicinį, egzotišką suvokimą. Manau, kad norint išplėsti tikrovės pažinimo galimybes, klasikinis suvokimas turi būti papildytas. Tam naudojama laksatinio (t.y., dirbtinio) suvokimo ekrano struktūra objektų suvokimui ir aprašymui.

Kokie kertiniai aspektai jau ne kartą minėjau:

• dėmenų ekranai,
• kontinuumai,
• multipleksai
• geometriniai simetronai.

Naujo ekrano dėmenys kuriami iš aksiomų, panašių į naudojamas geometrijoje ir abstrakčiojoje algebroje. Vadinasi kiekvienas dėmuo, nors jis yra neklasikinis ir egzotiškas, turi pamatinių taisyklių rinkinį, kurio viduje įmanomas racionalumas ir logika. Taip pat dėmens viduje konstruojami kontinuumai, kurie rodo tam tikrą vidinę logiką, kuri perkeliama į objektus, įstatytus į tą „erdvę" (tai aišku nėra erdvė tiesiogine prasme, nes dėmenys turi būti visiškai nauji, su kitokia logika negu ta, kuri surandama klasikiniame žmogaus suvokime). Iš dėmenų ir kontinuumų sukonstruoti objektai vadinami multipleksais, ir jie yra visiškai racionalūs, logiški, nors ir prieštarauja įprastiniam suvokimui. Multiplekso aprašomas darinys vadinamas geometriniu simetronu.

Iš to kas pasakyta matosi, kad turime dėmenų ekranų algebrą, kontinuumų algebrą, ir multipleksų algebrą. Dėmenų ekranų algebra būtų teorija panaši į abstrakčiąją algebrą, kurios tikslas sukurti suvokimo ekranų kūrimo teoriją. Ši teorija turėtų apimti ir klasikinius ekranus, ir neklasikinius. Ypač turėtų dominti neklasikiniai, nes nuo jų priklauso filognozijos pažanga. Tai nėra paprasta, nes peržengti savo biologinę sąmonę labai sunku, tačiau žmonėms turintiems aukštesnį intelektą, tai turėtų būti įkandama. Iš principo naujas, egzotiškas aksiomas kurti neturėtų būti sunku, tačiau esmė yra ne egzotikoje, bet praktiniame pritaikomume, jos turi būti praktiškai pritaikomos. Kontinuumų teorijos principų ištakos, kaip jau buvo minėta, yra Euklido geometrija. Tačiau Euklidas nagrinėjo paprasčiausią statiško tapatybės kontinuumo variantą, kuris yra tik vienas polius.

Kontinuumą pavadinę lietuvišku terminu tęsmas, turėtume surasti jo priešingą polių, kuris yra netęsmas (anti-tęsmas). Kad šis keistas žodžių žaismas būtų paprastesnis, anti-tęsmą galima vadinti kitu paprastesniu žodžiu - „riba". Kas yra tęsmas, koks jo apibrėžimas? Tęsmas - tai kokios nors realybės tęsimasis, kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojant tą patį. Priešybė yra netęsmas, tęsmo sunaikinimas, kuris yra riba. Kraštutiniuose taškuose turime absoliutų tęsmą ir absoliutų netęsmą, kurie yra patys nerealistiškiausi vaizdiniai anapusybės atžvilgiu. Ji negali būti nei viena, nei kita. Vadinasi tikrovė turi būti kažkas per vidurį, absoliutaus tęsmo ir absoliutaus netęsmo mišinys. Toks kontinuumas yra nestatiškas ir netapatybinis. Šie vaizdiniai dar palyginami su kūrimo ir naikinimo sąvokomis, kur tęsmas yra kūrimas, o riba - naikinimas. Asociacija su kontinuumu parodo, ką reiškia teiginys, kad tikrovė yra dviejų jėgų, kūrimo ir naikinimo, mišinys.

Šioje vietoje iškyla viena problema - kas yra ribos šaltinis. Ar tai išorinė priešpriešinė jėga, ar tai vidinis silpnumas. T. y., riba sukuriama išorinio minusinio kontinuumo, kuris substancializuoja naikinimą ir blogį, ar tas minusinis kontinuumas yra pliusinio kontinuumo viduje ir stabdo kontinuumą iš vidaus. Taip atsiranda niekio eksternalistinė ir internalistinė teorija. Taip galima samprotauti apie paprastus erdvinius kontinuumus ir nekontinuumus. Iš tikro kontinuumo vidinė struktūra, kuri yra naikinimo ir kūrimo junginys, aprašoma aksiomų rinkiniu, remiantis abstrakčiosios algebros principais. Todėl tai nėra paprastos erdvės, kurios būdingos sątvaro struktūrai, tos erdvės yra konstruojamos prote.

Filognozijos tikslas yra pilno tikrovės vaizdo atskleidimas, kuriame sujungiamos visos hipostratos, anapus vaizdo esančios struktūros. Šis vaizdas vadinamas holoplastiniu vaizdu, kuris yra „viską sulipdantis". Šiam tikslui reikalingas holoplastinis dėmenų ekranas, kuriame būtų galima vaizduoti visas tikrovės savybes. Šiam ekranui taip pat būtų reikalingas holoplastinis kontinuumas, arti 100 proc. atitinkantis realią kontinuumo struktūrą. Visi šie klausimai būtų holoplastinės algebros objektas, kuri būtų dieviško žvilgsnio į tikrovę aprašymo kalba. Galima spėti, kad tas aksiomų rinkinys, kuris paimtas iš klasikinio satvaro, palyginus su tikrovės pilnu rinkiniu, yra tik nedidelis ruoželis visame aksiomų rinkinyje, panašiai kaip optinis spektras visame elektromagnetiniame spektre.  Vadinasi sątvaras rodo, tik nedidelį realybės ruoželį, o visa pagrindinė realybė yra anapus jo. Apsiribodami sątvaru, niekada nepasieksime forėjos, todėl jeigu norime žinoti daugiau, turime jį peržengti. Mūsų tradicinis racionalumas yra tik nedidelis fragmentas pilno holoplastinio racionalumo jūroje. Vadinasi jis net ne racionalumas, bet iliuzija, kurios nesuprantame todėl, kad ji užima visą sąmonėje rodomo pasaulio plotą. Todėl eksperimentuoti su racionalumu neturėtų būti bijoma, nors tai ir rizikinga, vien todėl, kad kitoks matymas yra užkoduotas nesupratimas ir iš nesupratimo kylantis konfliktas. Deja bijoti neturime laiko, kurio mažėja su kiekviena diena ir dykinėjimas - per didelė prabanga.

Jeigu būtum atidžiau skaitęs, būtum pamatęs, kad aš ir tikrovėje, ir žmoguje matau du pradus - laisvės ir būtinybės. Laisvė yra žmogaus pusėje, o būtinybė - nutolusi nuo žmogaus. Tam, kad būtų įmanoma evoliucija, vystymasis, būtina pusiausvyra tarp jų. Jeigu būtų tik būtinybė, tikrovė būtų stagnuojanti pelkė, kurioje negalėtų atsirasti nieko naujo. Jeigu būtų tik laisvė, be būtinybės pamato, ji prasmegtų bedugnėje. Todėl tam, kad būtų stabili sistema, reikalingi abu pradai. Būtinybė yra pamatas, o laisvė yra tai, kas veda į priekį, kuria. Todėl iš kur tu ištraukei tai apie ką rašai - nežinau. Gal visko neperskaitei nuo pradžių? Jeigu manai, kad tavyje nėra būtinybės - nustok kvėpuoti ir pamatysi būtinybės jėgą. Neatsistojęs į kompromisinę pusiausvirą padėtį, ir valia pabandęs būtinybę įveikti - susinaikinsi.

Rašysiu tol, kol bus +2 proc. naujos tiesos, ir +1,5 proc. išplėstas veiklos mastas. Taip kaip ir paaiškinau savo programoje. Kam klausti to, kas seniai paaiškinta? Toliau turės daryti kiti, jeigu atsiras.

Laisvaveika

Šiame įraše noriu supažindinti su paprastu sątvaro modeliavimo metodu, kuris iš dalies parodo kaip planetos valdžia skaičiuoja žmones. Planetos valdymas susijęs ne su valia, norais, idėjomis, bet labiau su matematiniais skaičiavimais ir modeliais, kurie rodo kokios visuomenės sistemos stabilios, o kokios ne. Sudarius tokį modelį, kiekvienam žmogui parenkama jo formulė, pagal kurią suformuojamas jis pats kaip asmuo ir jo gyvenimas. Žinoma, žmogus linkęs priešintis, tačiau sistema tokia galinga, kad be vargo sukuria išorines nuo žmogaus nepriklausomas aplinkybes ir žmogus pakeisti iš vidaus nieko negali, nes tam neužtenka resursų. Viskas būna tiksliai apskaičiuota, taip pat ir galimybės pasipriešinti.

Pagrindinis kriterijus yra žmogaus veiklos mastas ir laisvaveika (laisvaveikos mastas). Akivaizdu, kad visi vienodu mastu veikti negali, nes būtų neišvengiami konfliktai, kurie sistemą daro nestabilia ir veda link subyrėjimo. Tokiu atveju, jeigu sistema nežlunga, ji susisluoksniuoja į hierarchiją nuo aukščiausio veiklos masto iki mažiausio. Matome, kad socialiniai dėsniai maksimalų mastą leidžia vienetams, taip gaunant monarchistinius valdymo modelius, o minimalus mastas atitenka daugumai, kuri vadinama liaudimi. Tarp šių įsiterpia žmonės, kuriems leidžiama ar pavyksta įgyti laisvaveiką aukštesnę už minimalią tam, kad suformuotų apsauginę sieną tarp smulkiausių ir stambiausių.

Laisvaveika yra gebėjimas į sistemą įvesti skirtumą, t. y., vieną būseną pakeisti į kitą būseną, dažniausiai gerinimo kryptimi, nors nebūtinai. Šis skirtumas gali būti tikrovėje, pasaulyje, visuomenėje, ekonomikoje, savyje ir t.t. Pasaulyje - gebėjimas gaminti įrankius, visuomenėje - gebėjimas keisti santvarką, ekonomikoje - gebėjimas uždirbti didelius pinigus, savyje - proto didinimas per žinių įgijimą ir pan. Kuo didesnis ar didesnio masto skirtumas įvedamas, tuo laisvaveikos mastas ekstensyvesnis. Laisvaveikai skaičiuoti yra daug parametrų paimtų iš sątvaro struktūrų, kuriuos sujungus gaunamas bendrojo laisvaveikos masto vidurkis. Nesunku suprasti, kad daugumai žmonių šis vidurkis minimalizuojamas ir tame nėra jokios jų kaltės - toks kuriamas planetos modelis. Nors siekiant psichologiškai susilpninti bandoma juos įtikinti, kad jie tokie silpni todėl, kad neturi jokių sugebėjimų ir yra antrarūšiai.

Pagrindinė formulės dalis yra sątvaro parametrai, kurių skaičius pasirinktas gali būti įvairiai. Galima vertinti labai smulkiai, galima vertinti tik pačius pagrindinius parametrus. Smulkiai ir tiksliai vertinant gaunamas teisingesnis vaizdas. Išskiriu tokius parametrus:

• laisvė,
• psichologija,
• protas,
• kalba
• religija,
• politika,
• ekonomika,
• visuomenė,
• technika,
• biologija,
• fizika.

Šie parametrai yra sątvaro modelis, kur nuo labiausiai vidinės laisvės einama prie išoriškiausio fizinio pasaulio. Jeigu nebūtų kitų sątvaro dalių, tik vidinė laisvė be jokių ribų, laisvaveika būtų maksimali, tačiau toks sątvaras neegzistuoja ir laisvaveika yra natūraliai ribojama. Laisvė - tai gebėjimas savo norus, mintis, idėjas realizuoti be jokio pasipriešinimo. Nelaisvė yra priešinga savybė - negebėjimas realizuoti savo norų. Toks pasaulis, kuriame esi absoliučiai laisvas, būtų dieviškas pasaulis, o toks kuriame nėra jokios laisvės yra miręs pasaulis, nes jame negali patenkinti net pačių paprasčiausių poreikių. Vertinant kriterijų svarbu kokioje vietoje hierarchijoje esi, nes gali būti sistemos subjektas, kuris susirenka visą naudą, o gali būti tik išnaudojamas objektas. Kuo socialinėje hierarchijoje esi žemiau, tuo daugiau esi išnaudojamas, o naudos gauni tik minimumą. Vadinasi kriterijus gali būti naudojamas tavo labui ir prieš tave, todėl laisvaveikoje jis turi dvi priešingas vertes.

Prieš pereinant prie pačios formulės dar vertėtų atkreipti dėmesį į vieną svarbų laisvaveikos dėmenį, kuris sąraše atskirai nėra išskirtas, bet jis labai svarbus žmogaus laisvės pasaulyje matas. Tai yra judėjimo laisvė, formalizuotai - gebėjimas įvesti skirtumą į erdvę judėjimu. Žmonių judėjimo laisvė nėra beribė, pavyzdžiui, už planetos ribų išskristi labai brangu finansiškai ir technologiškai. Tačiau potencialiai, planetos ribose judėjimo laisvė gali būti neribota. Ir yra priešingas variantas kai judėjimas maksimaliai apribojamas, žmogus pririšamas prie vietos ir padaromas visiškai priklausomu nuo valdžios. Tokiu atveju laisvaveikos mastas labai smunka. Tokia apribota sistema iš dalies yra padalinimas į valstybes, kur formaliai norint išvažiuoti ir įvažiuoti reikėdavo leidimo. Jungiantis į sąjungas ši tvarka darosi ne tokia griežta, vis labiau išlaisvėja. Tačiau galimas ir priešingas variantas kai smulkūs sektoriai ir zonos įvedamos valstybės viduje ir žmogus visam gyvenimui priskiriamas kokiam nors sektoriui ir iš jo be leidimo išeiti negali.

Kam tokia sistema reikalinga. Pirmiausiai tam, kad nuo masių būtų išlaisvintos aukštesnės vertės teritorijos ir liaudis netrukdytų gyventi aukštuomenei. Kita priežastis, visuomenės suskaldymas į izoliuotus teritorinius segmentus, kad būtų lengviau valdyti, pavyzdžiui, uždarai visą produktų tiekimą į sektorių ir sektorius arba paklūsta reikalavimams, arba miršta iš bado. Taip lengva kontroliuoti informaciją, valdyti sąmones ir t.t., todėl valdžios toks modelis tam tikrose situacijose gali būti pageidaujamas. Klausimas tik - ar planetos valdžia turi tokių projektų. Įdomu, kad tokia santvarka rodoma kai kuriuose populiariuose filmuose ir romanuose. Iš filmų geriausiai žinomas „Hunger games", serialai „Colony" ir „Incorporated". Konkrečiai nepaminėsiu, bet manau yra nemažai ir romanų. Toks sektorių ir zonų modelis iš esmės yra klasinė arba teritorinė segregacija, kuri valdžiai patogi tuo, kad labai sumažina individo laisvaveiką. Šiais, geresniais laikais to nėra, nors iš dalies matosi elementai turto pagrindu, kaip turtinė-teritorinė segregacija.

Grįžkime prie pagrindinės sątvaro formulės. Ji atrodo taip:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/laisvaveika.jpg)

Ši formulė susideda iš trijų dalių: kairėje yra sąmonė ir sątvaras, dešinėje yra kūno veiksmas. 1 yra sąmonė, kuri būtina laisvaveikai, nes nesąmoningas žmogus neturi jokios laisvės. Tokiu atveju 1 pakeičiamas 0. Padauginę iš nulio gauname nulį, vadinasi kūno veiksmas prilyginamas nuliniam veiksmui. Kai sąmonė vienetas, tada veiksmas priklauso nuo sątvaro parametrų. a ir b yra parametrai, kurie gali duoti teigiamą įtaką (a) ir neigiamą (b), todėl surandame skirtumą (a - b) ir gauname parametro laisvaveikos kiekį. n yra parametrų skaičius, iš kurio padalinus gaunamas sumos vidurkis. (0 … 1) yra laisvaveikos mastas nuo nulinio iki maksimalaus.

Belieka tik klausimas kaip apskaičiuoti a ir b. Kiekvienas parametras (a, b) yra skalė turinti minimumą 0 ir maksimumą 1. Vertinant parametrą svarbu nustatyti kokioje vietoje yra skalės slankiklis. Tarp 0 ir 1 galima įterpti 10 dalių, 100 dalių, 1000 dalių ir t.t. priklausomai nuo pageidaujamo tikslumo. Apskaičiuoti galima absoliutiniu ir santykiniu skaičiavimu. Tarkime imame ekonomikos skalę. Aukščiausias kriterijus būtų turtingiausias ir įtakingiausias ekonomikoje žmogus, o žemiausias - skurdžiausiais ir mažiausiai įtakos turintis. Tada įvertinus savo turtą, beliktų save įstatyti į skalę lyginant su blogiausiu ir geriausiu variantu. Taigi 1 yra galingiausias planetos valdovas, ir 0 yra didžiausias planetos elgeta. Visi kiti yra tarp jų, geresnėje arba blogesnėje padėtyje - 0,2 arba 0,7. Pavyzdžiui, dešimties lygių sistemoje Lietuvos darbininkas gyvenantis iš minimumo ir neturintis turto turėtų 0,1 lygį, nors tai netikslu, nes į šį lygį įeina ir bedarbiai, neįgalūs bei bomžai. Dėl tikslumo galima įvesti 100 dalių, 1000, arba net 1 000 000 dalių.

Tokiu principu reikia apskaičiuoti visus 11 a ir b parametrų, surasti jų skirtumą ir padalinti iš 11 apskaičiuojant vidurkį. Jeigu visi vienetai, natūralu kad rezultate gaunamas 1. Jeigu nuliai - gaunamas 0. Jeigu tarpiniai variantai, gaunamas tarpinių variantų vidurkis, kuris parodo laisvaveikos mastą. Taip pat galima skaičiuoti laisvaveikos galią, laisvaveikos kokybę ir t.t.

Kam visa tai valdžiai reikalinga? Didelis žmonių skaičius su dideliu laisvaveikos mastu - grėsmė valdžiai. Todėl tam, kad jie nenorėtų konkuruoti, jų laisvaveika minimalizuojama, kertant per įvairius parametrus: ekonominį, politinį, socialinį, religinį, intelektualinį, net biologinį, ardant sveikatą. Žmonės gali nesuprasti, pavyzdžiui, kaip prieš juos panaudojama psichologija, tačiau būtų daug aiškiau, jeigu žinotų, kad planetoje turimas hipostratinis ginklas, kuris sukelia išsekimą, nuovargį, energijos trūkumą, bevališkumą, depresiją ir pan., kas sumažina žmonių aktyvumą ir konkurencingumą. Esant poreikiui nusodinti dideles mases, hipostratiniu ginklu sukeliama letargo būsena ir revoliucijai ateina galas, žmonių laisvaveika minimalizuojama iki nepavojingo lygio. Bet ko žmogus nemato, tuo netiki, o tai labai patogu valdžiai vykdyti savo planus.

Didelė sisteminė problema ta, kad dauguma resursų riboti, tad iškilti galima tik kitų žmonių sąskaitą, iš kažko atėmus. Vadinasi, bet koks stulbinantis vieno žmogaus iškilimas reiškia tūkstančių kitų žmonių nuskurdimą. Vienintelis įmanomas sprendimas - kuo humaniškesnis resurso paskirstymas. Jeigu resursai paskirstyti nehumaniškai - didelis planetos gyventojų skaičius gyvena skurde, varge ir kančiose.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 20, 2018, 09:58:02Kam visa tai valdžiai reikalinga? Didelis žmonių skaičius su dideliu laisvaveikos mastu - grėsmė valdžiai. Todėl tam, kad jie nenorėtų konkuruoti, jų laisvaveika minimalizuojama, kertant per įvairius parametrus: ekonominį, politinį, socialinį, religinį, intelektualinį, net biologinį, ardant sveikatą. Žmonės gali nesuprasti, pavyzdžiui, kaip prieš juos panaudojama psichologija, tačiau būtų daug aiškiau, jeigu žinotų, kad planetoje turimas hipostratinis ginklas, kuris sukelia išsekimą, nuovargį, energijos trūkumą, bevališkumą, depresiją ir pan., kas sumažina žmonių aktyvumą ir konkurencingumą. Esant poreikiui nusodinti dideles mases, hipostratiniu ginklu sukeliama letargo būsena ir revoliucijai ateina galas, žmonių laisvaveika minimalizuojama iki nepavojingo lygio. Bet ko žmogus nemato, tuo netiki, o tai labai patogu valdžiai vykdyti savo planus.

Prielaidos. Akivaizdu, kad savo psichologinius energetinius procesus žmogus gali pats ištobulinti labai paprastom priemonėm, tokiom kaip ėjimas laiku miegoti ir kėlimasis anksti ryte, dažnesnis dušas, taisyklinga mityba, sportas, meditacija, etiškas elgesys ir bendravimas, nuoseklus darbas, atitinkantis prigimtį.

Aišku, tai yra valdoma ir įtakojama subtiliuoju lygmeniu. Tamsos jėgos įtakoja tamsias kokybes, aistros jėgos įtakoja aistros kokybes, dorybės ir gerumo jėgos įtakoja dorybės ir gerumo kokybes. Mes laisvai galime judėti tarp tų kokybių, pagal savo pasirinkimą. Tamsiai gyvensime, atsidursime tamsos sluoksnyje ir tamsių jėgų įtakoje. Dorybingai gyvensime, atsidursime dorybės sluoksnyje ir gerųjų jėgų įtakoje.

Pagrindinis kalėjimas yra mūsų pačių protas. Jeigu sugebame keistis, viskas keisis, ir galime judėti kur norime, kur daugiau laimės.

Citata iš: a.t.sielis  rugsėjo 20, 2018, 10:19:10Pagrindis kalėjimas yra mūsų pačių protas. Jeigu sugebame keistis, viskas keisis, ir galime judėti kur norime, kur daugiau laimės.

Pagrindinis kalėjimas yra aplink žmogų visur išstatytos socialinės sienos - visuomenėje, ekonomikoje, politikoje, moksle. Nesunku matyti, kad yra žmonių, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių būna atidarytos visos durys, ir yra tokių kuriems visos durys uždarytos nesvarbu ką jis darytų. Gali turėti net protą ir išsilavinimą, tačiau nepriims į jokias rimtesnes pareigas, nes esi kažkieno slaptame juodame sąraše. Tokių žmonių nėra daug, bet visgi jų visuomenėje gana nemažas procentas. Žema socialinė kilmė reiškia, kad visada stovi eilėje prie lovio paskutinėje vietoje. Visos pelningos vietos užimtos tų, kurie kažkam atrodo "geresniais". Nepaisant to į galvą diegiama mintis, kad dėl visko esi "pats kaltas" ir turi su tuo susitaikyti. Psichologinis nusiteikimas ir pasirūpinimas savimi svarbus, bet tai išsprendžia tik nedidelę dalį problemų. Viską sprendžia tie, kas stebi visuomenę iš viršaus, organizacijų vadovai ir lyderiai, kurie skaičiuoja galvas ir kuria gyvenimų scenarijus. Tokia realybė. Tokiems žmonėms lieka mažiausiai vertingos vietos, ir norint jose prasigyventi reikia fantastinių pastangų. Tuo tarpu kitiems pinigai ir gerovė iš dangaus lyja.

Na taip, žema socialinė kilmė reiškia kad žmogus geros vietos visuomenėje negaus, nebent pats ją užsidirbs kažkokiais neeiliniais talentais.

Bet kad ir koks žmogus būtų turtingas ir geroje padėtyje, iš savo kūno ir proto kalėjimo pabėgti jis negali. Kaip ir kiti, jis sirgs ir mirs, ir patirs žmonėms būdingas proto kančias, bei blogų kokybių įtaką.

Jėzus sako, "kaupkite turtą Danguje", ir "turtuoliui sunku patekti į Dievo karalystę". Turtas nereiškia tikrosios laisvės, nes žmogus vis vien uždarytas savo aklume, savo kietoje širdyje. Gali turėti pinigų apkeliauti Žemę 100 kartų ir išvažinėti visus jos kampelius, bet nuo savęs negalės pabėgti. Be savo esybės tobulinimo laimės nepasieks.

Žuvis negali būti laiminga dykumoje. O turto miražas nepadarys dykumos kažkuo kitu.

Citata iš: a.t.sielis  rugsėjo 20, 2018, 14:17:42Jėzus sako, "kaupkite turtą Danguje", ir "turtuoliui sunku patekti į Dievo karalystę". Turtas nereiškia tikrosios laisvės, nes žmogus vis vien uždarytas savo aklume, savo kietoje širdyje.

pagrinde dėl to, kaip kad kitoj vietoj sakoma, kad žmogaus  širdis ten kur jo lobis /perlas ...jei tas lobis ir širdis čia Žemėj, materijoj  , kam tokiam žmogui dangus, kur nėra jo lobio ar širdies ?

Citata iš: elteide  rugsėjo 20, 2018, 16:11:06.. sakoma, kad žmogaus  širdis ten kur jo lobis /perlas ...jei tas lobis ir širdis čia Žemėj, kam tokiam žmogui dangus?

- čia iš Grb. Kučinsko repertuaro: "kam mums Dangus, jei Žemėje turim gėrimo draugus"?

Papildymas: iš tiesų, jei Žmogus dvasiškai nesubrendes, bet tokį žmogų kažkaip stebuklingai nugabenus į Dangų, tai jis ten nieko nepamatys, nieko nepajaus, nieko nesupras. Citata iš "Urantijos".

Laiko valdymo technologijos

Kuriant prielaidas laksatiniam ekranui (kuris modeliuojamas prote), išsikristalizavo idėja paaiškinanti kai kuriuos kvantinės mechanikos reiškinius, susijusius su atbuliniu priežastingumu, t. y. iš ateities į praeitį. Tai vienas iš kvantinės mechanikos eksperimentuose nustatytų paradoksų, kad priežastingumas laike neturi fiksuotos krypties ir gali veikti tiek į iš ateities į praeitį, tiek iš praeities į ateitį. Tai yra labai keista, nes visi prisirišę prie sąmonės perspektyvos, kuri yra srautinė ir procesinė, panardinta į nuolatinį tapsmą, turintį tik vieną kryptį - iš ateities per dabartį į praeitį. Tai klasikinio mokslo pagrindinė aksioma. Mano filognozijose jau buvo parodyta, kad sąmonė ne pati tikrovė, bet vieta, kur surenkama ir sujungiama informacija apie ją. Vadinasi tai kas atrodo sąmonei - nebūtinai tiesa. Kadangi mus domina pati tikrovė, turime šias suvokimo iliuzijas pašalinti. Tai galime bent iš dalies padaryti kurdami laksatinį dėmenų ekraną.

Į visą logiką čia nesigilinsiu, nors savo juodraščiuose turiu pilną variantą; čia pateiksiu tik rezultatus. Proto-ekrano pradžia yra dvi sąvokos, tokios kaip a) kontinuumo pradmuo, kuris yra neišreikštas, į geometrinį tašką sutrauktas kontinuumas, ir b) skirtumas, kuris prideda geometriniam taškui matavimus. Skirtumus išskirdami į atskirus tipus, pridedame į kontinuumo pradmenį ekrano dėmenis. Klasikinėje lentelėje yra tokie trys skirtumo tipai: struktūrinis skirtumas (substancija), statinis skirtumas (erdvė) ir dinaminis skirtumas (judėjimas, kismas). Į kiekvieną skirtumo tipą įdedame dar vieną parametrą, kuris rodo judėjimą nuo paprasto, prie sudėtingo. Judant link paprasto - skirtumo mažėja, judant link sudėtingo - skirtumo daugėja. Visi šie dėmenys susiję, ir formuoja ekraną, kuriame modeliuojama informacija, o tai pasiekiama į kontinuumą įdedant matematiką.

Toks filognozinis modeliavimas gali atrodyti neįdomus, jis reikalingas tik tiems, kas siekia pažinti tikrovę naudojant griežtą metodą, pritaikytą specialistui ir ekspertui. Tai puikiai suprantu ir nesitikiu didelio populiarumo, ypač tarp tų, kurie ieško informacinės pramogos, o ne siekia supratimo. Tačiau nesiekiu informaciją ir per daug sutechninti. Siūlau gana populiarų variantą, skirtą paaiškinti kai kuriuos laiko paradoksus, įsidėti į sąmonę išplėstą laiko sampratą. Taip pat tai papildymas prie serijos straipsnių, kurie susiję su „filognozijos pagrindais", t. y., jeigu tarp skaitančių yra tokių, kurie susidomėjo „moksline ezoterika". Visų šių techninių samprotavimų idėjinis antstatas yra ezoterikoje plačiai išplatinta Mandelos efekto koncepcija. Tai nėra grynas, iš internetinių šaltinių nukopijuotas variantas, bet tai mano improvizacijos ta tema.

Kas nežino šio reiškinio esmės trumpai galiu paaiškinti taip: Mandelos efektas yra jausmas sąmonėje, kad įvykdyta intervencija į normalią laiko tėkmė ir pakeista istorija, kai visuomenės atmintyje yra viena įvykių interpretacija, o tikrovėje visai kita. Tai galima paaiškinti ir kitais metodais, tokiais kaip propaganda, istorijos klastojimas, bet čia yra gilesnis klodas, kuris yra analogiškas dejavu reiškiniui ir pan.

Grįžkime prie dėmenų. Klasikinis ekranas išsidėlioja taip: struktūrinis skirtumas (sudėtingas) įdedamas į statinį skirtumą (paprastas), tai - substancija erdvėje. Tada į šią sistemą įdedame paprastą dinaminį skirtumą, kuris yra linijinis judėjimas ir sudėtingą dinaminį skirtumą, kuris yra reakcija, kismas, t. y., struktūrinė dinamika. Toks pirminės tikrovės modelis ekrane, prie kurio trūksta pridėti linijinio laiko dėmenį, kuris sukuriamas į sąmonės paprastą kontinuumą įdedant linijinį ciklinį paprastą judėjimą, skaičiuojantį ciklų kiekį. Į tai svarbu atkreipti dėmesį, nes tai būdas, kuriuo gimsta netikro, žmogaus laiko sąvoka, neatitinkanti pirminės tikrovės.

Prie to būtina pridėti priežastingumo sąvoką, kuri atitinka išvardintus tris dėmenis: struktūrinis priežastingumas - koreliacija tarp struktūros ir būsenos substancijoje, erdvinis priežastingumas - skirtumo sukėlėjo atsiradimas prieš skirtumą, bet ne laike, ir dinaminis priežastingumas - sekos linijiniame judėjime principas, kur sekoje AB, B negali eiti anksčiau už A. Tai svarbu todėl, kad pirmos dvi priežastingumo rūšys - pritaikomos pirminei tikrovei, o trečia priežastingumo rūšis yra sątvaro, t. y, suvokimo iliuzija, kuri atsiranda iš aprašyto žmogaus laiko mechanizmo, kai į paprastą suvokimo kontinuumą įdedamas paprastas ciklinis, linijinis judėjimas ir kaupiamuoju būdu skaičiuojami ciklai.

Pagrindinė oficialaus mokslo klaida ta, kad jo ekrane naudojami paprasto linijinio laiko ir paprastos statiškos erdvės šablonai reiškinių matavimui, taip primetant jiems aksiomas, kurios išvestos iš sąmonės iliuzijų. Iš tikro tikrovės sudėtingumo-paprastumo koordinačių ašyje, visi dėmenys turi būti pasislinkę į „sudėtinga" pusę, kitais žodžiais tariant, tikrovėje nėra paprastų kontinuumų, tikrovėje visi kontinuumai sudėtingi, t. y. į juos įdėtas maksimalus, kompleksinis skirtumas, kuriame „tas pats", kaip paprastame kontinuume, nesikartoja. Kiek imame tokį „laiką" ir tokią „erdvę", su jų aksiomomis, tiek iškraipome tiesą. Todėl turime abu šiuos „neteisingus" dėmenis išimti ir palikti dvi koncepcijas: struktūra (struktūrinis priežastingumas) ir erdvinė dinamika (struktūrinė transformacija).

Struktūra yra geometrinis simetronas, kurio viduje gali vykti reakcija, arba elementų perstatymas, būsenų pakeitimas, perduodant struktūrinį poveikį erdvėje. Vienas taškas šioje erdvėje surištas su kitu tašku erdvėje ir pokytis viename taške akimirksniu perduodamas į kitą tašką. Tačiau būtina neužmiršti, kad šis perdavimas yra ne linijinis kaupiamasis, kai pokytis nuo pradžios laipsniškai surenkamas ir perduodamas ir galintis vykti tik viena kryptimi, bet šuolinis rezultatinis, kai nelokaliai surišti visi šuolio taškai. Kitaip sakant, jeigu rezultatinėje dalyje padaromas pakeitimas, „būsenos kolapsas", jis pertvarko atbuline eiga visą simetroną, vadinasi gali anuliuoti ir ištrinti sukauptus tarpinius ir pradinius rezultatus atbuline tvarka. Tai paaiškinama tuo, kad čia procesas vyksta tam tikras simetrijas turinčioje struktūroje, kur visos dalys surištos, ir pakeitus vieną, persitvarko visas simetronas, visomis kryptimis.

Dabar pereikime prie įdomiausios dalies. Iš to, kas čia parašyta, savo modeliavimui galime panaudoti naują koordinačių sistemą, sudarytą iš dviejų dalių: sąmonės iliuzijos ir pirminės tikrovės prinicpų. Vertikali ašis yra struktūrinis erdvinis geometrinis simetronas, kuriame vyksta globalinės nelokalios reakcijos ir horizontali ašis - sąmonės linijinis kaupiamasis laikas, judantis iš praeities, per dabartį, į ateitį. Svarbiausia vieta, kurioje susiduria abi ašys, yra dabartis, sąmonės prezentinis centras, kur susijungia tikrovė ir sąmonė per informacijos srauto momentines aktualizacijas. Šis prezentinis centras padalina laiko ašį į dvi dalis, praeitį ir ateitį, ir primeta jas pirminei tikrovei. Ateitį pažymime pliusu (+), praeitį minusu (-), ir uždedama šiuos segmentus ant pirminės tikrovės, šitaip į dvi dalis perskeldami visas reakcijas globaliniuose geometriniuose simetronuose.

Kadangi šios sistemos turi skirtingą sandarą, tikrovė ir sąmonė, tai informaciją transformuojant iš vienos ašies į kitą, gauname aksiomas pažeidžiančius paradoksus. Tačiau jų išaiškinimo esminis postulatas tas, kad pirminėje tikrovėje prezentiniai centrai neegzistuoja, ir juos dirbtinai į tikrovę įdeda žmogaus suvokimas. Kai linijinio laiko aksiomas projektuojame į erdvinį plotinį judėjimą, neturintį fiksuotos krypties, gauname prieštaravimus, griaunančius aksiomų sistemą, kurios tampa ne tokios „akivaizdžios". Kaip šią sistemą sątvaras-tikrovė galėtume pavaizduoti supaprastintu vaizdiniu? Manau geriausias būdas yra tikrovę vaizduoti kaip tam tikrą plotą užimantį ežerą, o sąmonę kaip viename taške kylančią fontano čiurkšlę, kuri pasiekia maksimumą ir krinta žemyn. Šis srauto maksimumas yra prezentinis centras. Srovėje vyksta linijinio laiko judėjimas, einantis prieš srovės kryptį, padalintą į priekinę, pliusinę ir galinę, minusinę dalį. Visa tikrovė visi procesai vyksta ežero plote, kur tarp simetronų kyla įvairios kvantinės reakcijos, galinčios judėti bet kokia kryptimi. Tačiau sąmonės fontane, kur yra praeities-ateities iliuzija, atrodo, kad judėjimas vyksta laiko ašyje prieš natūralią laiko kryptį, kas pagal iliuzines laiko sekų ir krypčių aksiomas - neįmanoma.

Tai galima pavaizduoti ir taip: viršuje turime plotinį procesą, apačioje tiesinį-taškinį, kuris viršuje esantį plotą dalina į dvi dalis. Tikrovėje šių dalių nėra, bet ji suvokiama taip, tarsi jos būtų. Plote vykstant reakcijoms, vertikalioje prezentinio centro tiesėje atrodo, kad vyksta laiko osciliacijos tarp praeities ir ateities, kai būsenų pokyčiai persiduoda iš ateities taško į praeities tašką ir atvirkščiai. Šias osciliacijas galima laikyti viršlaikinio simetrono erdvinėmis osciliacijomis, kuriose, padarius projekciją į linijinį laiką, atrodo, kad ateitis gali keisti praeitį, o praeitis - ateitį. Nes virš sąmonės esančioje tikrovėje šie segmentai sudaro vieną simetroną.

Prieš pabaigą noriu sugriauti laiko gelmės iliuziją, kuri atsiranda kaupiamuoju būdu sukant ciklus, ir didėjančiu skaičiumi didinant laiko dimensijos „gylį". Iš tikro tokios dimensijos tikrovėje nėra, nėra jokių milijardinių, trilijoninių ar kitokių gylių laike. Visas laikas yra čia pat, aplink mus, t. y., visa praeitis ir galima ateitis. Gylis priklauso tik nuo simetronų struktūros, nuo to kaip jie geba keistis ir transformuotis. Kiekvieną dabartį galima pakeisti iš „praeities" arba „ateities", nes jos abi sudaro vieną, surištą sistemą, per viršlaikinę dimensiją.

Paskutinis klausimas yra galimybė tai valdyti - natūraliai arba technologiškai. Tai sudėtinga, nes šie reiškiniai daugiau stebimi kvantiniame lygmenyje, o makrosopiniame neįrodyti. Tačiau tarus, kad visa tikrovė, taip pat ir makroskopinė, sudaryta iš globaliai surištų simetronų, kurių viduje įmanomos makroskopinės reakcijos, yra tikimybė kad galima tikrovę, „praeitį" ir „ateitį", redaguoti makrokopiniu masteliu. Tai būtų tikrovės struktūroje įvykio įdėjimas arba išėmimas, ateities ir praeities segmentuose, kurie susiprojektuoja į dabarties vertikalią ašį. Taip Mandelos efektas gali ateiti sąmonėje tiek iš priekinės, pliusinės dalies, tiek iš galinės, minusinės dalies. Jeigu atminties sankaupos būna nepasikeitusios, kyla neatitikimas tarp to, kas yra ir to, kas „atsimenama". O tai yra ezoterikoje labai populiarus Mandelos efektas. Mandelos efektas reiškia, kad žmonių atmintyse ir tikrovėje yra kelios skirtingos istorijos versijos. Jeigu tai tiesa, tai rodo, kad yra technologijos, kuriomis įmanoma „redaguoti" realybės struktūrą. Mandelos efektas para-psichologijoje turi tokį patį statusą kaip ir dejavu. Tai, žinoma, galima pasiekti ir psichologinių-informacijų manipuliacijų keliu, bet vien į tai visko suvesti negalima.

klajune, tu geriau man pasakyk ar man APprangos akcijas parduot ar dar nea...ir kodel pardavei ju nemazai kaip pgr. akcininkas? hmmm? :D

Filognozijos profiliai

Filognozijos idėja gimė 2018 m. gegužės mėnesį ir buvo pristatyta „Filognozijos pagrinduose". Tai šių metų pagrindinė tema, kuri lems viską, kad darysiu ateityje, 2019 m. ir tolesniais. Neinu nei mokslo, nei filosofijos keliu, filognozija yra kažkur tarp jų ir, tikiuosi, anapus jų. Tie, kas nori prisiminti pagrindinius principus, turi grįžti prie minėtų „Pagrindų", čia pakartosiu tik tai, kas svarbiausia šiam papildymui. Dabartinis filognozijos lygis yra neaukštas. Tai vertinama pagal atskleistos tiesos procentą. Visa tiesa yra 100 proc. Ją dalinu į tūkstantį dalių ir gaunu, kad kiekvienas procentas turi dešimt galimų žingsnių. Tai, ką esu pasiekęs šiuo metu tėra viena dalis iš tūkstančio arba vienas žingsnis, o skaičiais 0,1 proc. Vadinasi reikia dar 999 žingsnių. Tačiau juos padaryti ne taip paprasta. Tikiuosi suorganizuoti projektą 1000 metų. Jeigu jo pradžia yra 2018-05, tai pabaigos turėtume laukti 3018-05. Tada tikiuosi turėsime 100 proc. atskleidimo. Tai, žinoma, priklauso nuo įdėtų pastangų ir proto - norint pasiekti tikslą, reikia atkakliai dirbti. Dėl šios priežasties negaliu pasiūlyti jokio galutinio rezultato ir užbaigtos tiesos, nes prie jos kelias tolimas, ilgas ir sunkus. Tie kas norės juo eiti, arba bent prisidėti prie tų, kurie eina, turi nusiteikti ne gauti visus paruoštus galutinius atsakymus, bet ieškoti tiesos patys. Pasiimti kol kas nėra ką dėl asmeninės naudos, reikia duoti, kad galėtų imti ir nešti toliau kiti.

Nuo to pradedu ir aš, nuo pagrindų paklojimo. Filognozija yra ir teorinė, ir instrumentinė. Šios dvi dalys labai svarbios, nes žinios vertinamos pagal veiklos masto išplėtimą, pagal rezultatą. Jeigu teorija neduoda priemonių išplėsti veiklos mastą, įvaldyti tikrovę, jos tėra imitacija, ne žinios. Jose nėra tikros tiesos. Žinojimas vertinamas pagal praktiką. Todėl siekiant atskleisti tikrovę valdantį simetroną, jį reikia tirti, nes pats jis visas tiesiogiai niekada neatsiveria. Jį reikia atidengti, o tai padaryti galima tik naudojant įrankius. Ši paprasta taisyklė reiškia, kad simetronas yra paslėptas hipostratose, ir norėdami jį atskleisti, turime jas atidaryti ir parodyti, kad galėtume nukopijuoti formą. Tai nėra paprasta, tam reikia išradingų įrankių ir sumanaus proto, kuris neuždarytas sąvokų kalėjimuose ir nebijo peržengti nustatytų ideologinių rėmų. Tai ne taisyklių zubrinimas, tai kūryba.

Aišku, reikalingos visos dalys, visos kategorijos žinotojų, bet svarbesni tie, kas kuria, o ne tie, kas vien naudojasi kitų darbo vaisiais. Kad tai suprastume, pažvelkime į schemą, kurioje parodyta visa tyrimo proceso gradacija, su pagrindiniais vaidmenimis ir funkcijomis.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/trys%20mokslai.jpg)

Čia pažymėta filognozijos tyrimo proceso struktūrinė schema, kurioje matome, kad yra 3 kategorijų proceso dalyviai:

I kategorija - eksperimentuotojai, kurie surenka duomenis, kuria eksperimentų įrangą ir matavimo prietaisus, daro pirmines duomenų interpretacijas.

II kategorija - tie, kas dirba su duomenimis jusliniuose ir technologiniuose ekranuose, mintyse kuria kontinuumų struktūras, išradinėja dėmenis, formuoja laksatus bei jų aprašymo ženklines priemones. Tai teoretikai, kurie eksperimentinius duomenis sudeda į aiškinamąjį modelį.

III kategorija - zubrintojai-praktikai yra žmonės, kurie mokosi sukurtų teorijų, zubrina taisykles ir procedūras, taiko žinias praktinių problemų sprendimui arba dirba mokytojų darbą. Jų problema ta, kad jeigu nemato pažinimo proceso visumos, jiems atrodo, kad taisyklė yra svarbiausia, nes yra galutinė tiesa ir ja tereikia aklai sekti. Nukrypimas yra klaida, o tai didžiausias pavojus mokiniui ir mokytojui. Klaidos gali sukelti katastrofinius padarinius.

Iš tikro visuma turi veikti kaip viena visuma, suprantant, kad kiekvienas iš trijų vaidmenų yra tik viena dalis toje visumoje ir kad skirtingų vaidmenų reikalavimai ir taisyklės - skirtingos. Tie kas dirba antroje kategorijoje, jiems netinka trečios kategorijos reikalavimai, nes tokiu atveju nebūtų įmanoma sukurti nieko naujo, žengti kito žingsniuko link galutinės tiesos, iki kurios ilgas kelias. Filognozijoje, tie, kas save mato mokiniais ir zubrintojais, turi tik 0,1 proc. tiesos. Vadinasi čia jiems beveik nėra kas veikti. Todėl filognozija akcentuoja I ir II kategoriją, o būtent instrumentinį tyrimą, eksperimentą, ir teorinius apibendrinimus, „kūrybą". Šiose pirmose dvejose kategorijose visas kelias prieš akis ir darbo yra 1000 metų į priekį. Laukiami tik tie, kas nori prie šio darbo prisidėti. Nelaukiami tie, kas nori tik pasinaudoti.

Dabar glaustai, kaip veikia visas procesas. Paveikiamas objektas, natūraliai arba technologiškai; tas poveikis pereina į informacinį srautą, tampa suvokimo arba matavimo prietaiso informacija; ta informacija formuojama biologiniuose arba technologiniuose ekranuose ir įgauna tam tikrą ekraninę formą, kuri nesutampa su tikra; su šiuo objektu dirba protas, mintys, kuriamos schemos, laksatiniai ekranai, geometrinės struktūros, aprašančios pirmapradį simetroną; ir paskutinis etapas - šios geometrinės struktūros aprašomos ženklais. Tie ženklai tai matematika, formulės, logika ir visos kalbinės priemonės, kurios reikalingos aprašyti reprezentacinę ir pirmapradę struktūrą. Kadangi reprezentacinis simetronas neatitinka pirmapradžio simetrono, tai jo atbulinė projekcija į pirmapradį objektą vadinama „gnostiniu implantu", kuris schemoje pažymėtas žalia rodykle. Kuo daugiau atskleistame simetrone atitikimo pirmapradžiam simetronui, tuo daugiau tiesos žinoma. Vadinasi pilna tiesa bus pasiekta tada, kai gnostinio implanto struktūra sutaps su pačio objekto struktūra. Tai labai sudėtinga, nes techniniai ir jusliniai ekranai turi ribotas galimybes ir jie iškraipo objekto formą, todėl ją tiksliai ir pilnai rekonstruoti neįmanoma. Vadinasi pirma reikia paruoši tokią terpę, kurioje būtų įmanoma išreikšti visas objekto dalis, taip pat ir tas, kurios slepiasi hipostratose. Ši filognozijos dalis vadinama holoplastine matematika.

Panašiai veikiama ir moksle, taip pat mokslo švietimo sistemoje, tačiau didelė dalis šios struktūros yra užmaskuota ir mokiniams rodomas tik ženklinio kodo lygmuo, be gilesnių paaiškinimų iš apatinių lygmenų, todėl retas kuris pats sugeba pagal ženklus rekonstruoti visus formulėse užkoduotus simetronus. Mokslas atrodo labai sudėtingas ir neįkandamas paprastam protui. Tačiau taip yra tik todėl, kad slepiama pilna informacija, painiojama, neduodamas tinkamas paaiškinimas ir mokinį ištinka nusivylimas savimi ir mokslu, dingsta visa motyvacija mokytis. O tie, kas gauna tikrus pilnus vadovėlius, tie lengvai įsisavina visa informaciją ir kitiems, turintiems nepilną informaciją, atrodo gabiais, talentais ir net genijais. Bet taip yra tik todėl, kad jie privilegijuoti gauti pilną informaciją ir nereikia gaišti savo laiko dviračio išradinėjimui ir konstravimui savo galvoje to, kas jau seniai sukonstruota. Toks yra zubrintojų pasaulio sąmokslas. Tačiau tiems, kas yra pirmoje ir antroje kategorijoje, jiems tai neaktualu, nes jie taisykles kuria patys ir yra tobuli savo kūrinio žinovai. Problemų iškyla tik tada, kai jas reikia perteikti zubrintojams, kurių intelektualiniai pajėgumai nedideli ir jie nesugeba savo galvoje rekonstruoti kokia geometrinė figūra stovi už lingvistinės arba matematinės formulės, nes nėra mintyje tą formulę grindžiančios struktūros. Tiems, kas tą struktūrą sukūrė, ją suprasti labai paprasta, nes jie yra autoriai, bet perteikimas - ne toks paprastas. Ir ypač tuo atveju kai žmogus net nesupranta kas už formulės turi stovėti ir ko reikia savo galvoje ieškoti. Vadinasi aiškinama turi būti nuo pačio pradinio elementoriaus. Mokyklose dažnai tai nepadaroma, todėl mokiniai išeina iš mokyklos su broku galvose. Jie tik žino, kad reikia aklai laikytis taisyklių ir nedaryti klaidų, bet daugiau jokio gilesnio supratimo neturi. Ir šis įsitikinimas iš kitų dviejų kategorijų yra didelė klaida.

Taigi užbaigdamas apibendrinu - filognozija skirta I ir II kategorijos tyrėjams, eksperimentuotojams ir teoretikams, tiems, kas turi gebėjimų ir pašaukimą. Šis kelias kol kas yra tik užuomazga, kuri labai atsilikusi nuo mokslo. Bet reikia suprasti, kad tai kitas kalias, todėl nesiekiama mokslą kartoti ar mėgdžioti. Pradžiai kelio reikia daug hipostratinių duomenų, nes jos pagrindinis tikslas, tada turi eiti mokslo dogmų performulavimas filognozijos metodu. Kokios hipostratos akcentuojamos jau buvo galima suprasti iš filognozijos pagrindų - tai gnostiniai eteriai (susiję su sąmone) ir gravitaciniai eteriai, kurių simetrono supratimas reikalingas antigravitacinės levitacijos technologijai. Žinoma, yra ir daugybė kitų vietų. Ir bandomaisiais-mokomaisiais tikslais galima instrumentiškai patyrinėti magneto-elektrinius eterius ir kas už jų stovi, tam, kad būtų galima įgauti praktinių tyrimo įgūdžių. Magneto-elektriniai eteriai patogūs todėl, kad juos tirti nereikia brangių ir sudėtingų įrengimų.

Hipostratų tyrimas susijęs su rizika, nes ten paslėpta daug valstybės paslapčių ir ji nenori šioje vietoje turėti jokių pašalinių akių. Tačiau tai turėtų ne atbaidyti, bet priešingai - dar energingiau gilintis į šią sritį.

 :) kaip šifruojasi Filgnozija? filosofija ir ...?

Jeigu atidžiai būtum sekusi ką rašau, tokių klausimų nekiltų. Tai paaiškinta filognozijos apibrėžime, kuris pateiktas "Filognozijos pagrinduose".

Citata iš: klajunas  gegužės 23, 2018, 12:23:07Apibrėžimai

• Filognozija - tai neinstrumentinė ir instrumentinė tikrovės dauglypos atodanga sątvare.
• Dauglypa (multipleksas) yra nehomogeniška, daugiadimensinė daugelio dėmenų samplaika, kurios tikslas atskleisti holoplastinę tikrovės sandarą.
• Holoplastinė sandara yra tokia, kuri atskleidžia pilna objekto struktūrą, pažodžiui tariant, viską sulipdanti.
• Sątvaras - tai žmogaus pilna sąmonė kaip šviesos arka, kurioje atsiveria aplink žmogų esančios realybės vaizdas. Sątvaras turi fiksatinę, objektyviąją dalį arba pasaulį ir laksatinę dalį, subjektyviąją realybę, kuri atsiveria mąstyme.

Galima tarti kelis žodžius ir apie šio termino etimologiją. Žodis „filognozija" sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „fileo", reiškiančio „myliu" ir „gnosis", reiškiančio „pažinimas". Pavadinimas sudarytas pagal žodžio „filosofija" pavyzdį, tik žodis „sophia", „išmintis", pakeistas žodžiu „pažinimas". Pažinimo šiais laikais siekia pirmiausiai mokslas, tad šį metodą galima būtų vadinti mokslu, tačiau filognozijoje daug filosofijos elementų, todėl ji negali būti įtraukta į jokį šiuo metu egzistuojantį fundamentalųjį mokslą. Apie tai daugiau bus kalbama vėlesniuose skyriuose, tačiau dabar galiu pasakyti pagrindinį skirtumą tarp filognozijos ir grynojo mokslo: mokslas siekia kiek įmanoma plačiau taikyti kiekybinius metodus, matematiką, tačiau filognozija naudoja „kaipybinį" metodą ir „kaipybinę" matematiką, kurioje svarbiau ne „kiek", bet „kaip". Taip yra todėl, kad multiplekso principas yra deformacijų tikslus atspindėjimas, kuris neįmanomas esant kiekybinei skaičiaus sampratai. Filognozijoje visi objektai konstruojami kaip multipleksai. Šis principas artimesnis filosofijai, o ne fizikai, tačiau tradicinė filosofija neturi multiplekso sąvokos.

Mąstymo universalizatų saulėlydis

Tam, kad galėtume pradėti kurti naujus suvokimo ekranus, reikia gerai suprasti standartinį ekraną, kuriuo buvo pagrįsti visi ligšioliniai tikrovės pažinimo modeliai. Šis standartinis ekranas įdėtas į juslumo sandarą, taip pat perkeltas į kalbos gramatinę sistemą. Koks jis yra labai gerai matosi lietuvių kalbos daiktavardžio linksnių sistemoje. Joje išsiskiria trinarė struktūra, paremta kas-centriniu, kuo-centriniu ir ką-centriniu suvokimu. „Kas?" yra priežastis, veiksmo autorius, kaltininkas; „kuo?" yra įrankis, priemonė, substratas, terpė, per kurį vyksta veiksmas; „ką?" yra veiksmo tikslas, taikinys, rezultatas ir pabaiga. Šioje vietoje matome subjektinę-objektinę sistemą, tarp kurių įsiterpia veiksmo priemonė arba terpė, sujungianti pradžią ir pabaigą. Kitos, šalutinės dalys yra vietos apibrėžimas ir kreipinys, kuris veikia panašiai kaip veiksmas arba įrankis - tarp subjekto ir objekto.

Visa schema atrodo taip:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/ekranas.jpg)

Filognozijos pagrinduose nemažai rašiau apie tai, kaip turi būti kuriami nauji ekranai, išrandant nežinomus dėmenis, kurių pagrindu būtų įmanoma konstruoti naujovišką linksnių sistemą ir gramatiką. Tačiau prieš pradedant šį intelektualiai sudėtingą darbą, turime gerai suprasti ką turime, koks yra mūsų intelektualinės pastangos atspirties taškas. Visi pagrindiniai linksniai iš esmės yra substancijos kategorijoje, parodantys joje kokią nors svarbią perspektyvą. Ši substancija sujungiama su judėjimo, įvykio, proceso kategorija, kuri įsiterpia į šią perspektyvų sistemą. Erdvė yra išskirtinė kategorija, kurią galima tapatinti su substancija arba iškelti anapus jos. Iš esmės ją iš viso galima būtų pašalinti iš dėmenų rinkinio, paliekant tik substanciją ir veiksmą.

Substancijai veikiant substanciją, atsiranda veiksmo priežastis ir veiksmo tikslas, todėl šį susidvejinimą galima žymėti kaip U formą, kurios viduje vyksta sąveika. Išėmus veiksmą, U forma išsitiesina ir turime beveiksmę, sustingusią substanciją; jeigu išimsime subjektą ir objektą, turėsime gryną procesą, kuriame neišsiskyrę galutiniai proceso taškai, pradžia ir pabaiga. Tokie variantai eksperimentuojant su ekranais daug neduoda, nes jie nepilni ir neleidžia detaliai aprašinėti tikrovės. Šiuo metu modeliavimui naudojame kas-centrinę sistemą, kuri prasideda nuo veiksmo pradžios, autoriaus, kaltininko, tokių veiksmo kaltininkų identifikavimo. Galima bandyti pakeisti į kuo-centrinę sistemą, kaip darė Nietzsche, kurioje turime procesą ir substratą, kuriame gerai neišskirti galiniai proceso taškai: pradžia - subjektas ir pabaiga - objektas. Kuo-centrinė Nietzsches sistema buvo tranzityvi, subjektus ir objektus peržengianti perspektyva, kurioje svarbiausia buvo „tapsmo nekaltybė", neieškant kaltininkų ar aukų (subjektų ir objektų).

Tačiau mūsų tikslas yra ne filosofijos kūrimas, bet filognozija. O šiai reikalingas holoplastinis tikrovės modelis. Holoplastinis reiškia - sujungiantis visas nematomas ir matomas tikrovės dalis į vieną visumą. Mažinimai ir išiminėjimai - ne tas kelias, kuriuo turime eiti. Akcentų perdėliojimai - taip pat nepakankamai revoliuciniai. Mūsų šūkis „anapus vaizdo ir veiksmo" bando rodyti kelią toliau šių galimybių, tačiau tam reikia iš pagrindų pertvarkyti savo sąmonę ir suvokimą. Didžiausia kliūtis yra įprastinė sąmonė ir skyrio į ją įdėjimas, kuris perskiria ją į dvi dalis - veikiančią ir veikiamą. Skyrį įdeda veiksmas.

Skyrio svarbiausia vieta visumoje yra tarp kūrėjo ir kūrinio, kuris nagrinėjamas religijoje ir teologijoje. Taip pat skyris įdedamas tarp suvokimo ir objekto kūrinyje. Tarp subjekto ir objekto veiksmas yra dviejų tipų - atveriantis ir užveriantis. Kūrimas - atveria, naikinimas - uždaro. Šis procesas, jeigu imsime žmogų, sukasi ratu, nes žmoguje sąmonė suformuoja objekto vaizdą, tada tas vaizdas tampa fizinio poveikio objektu. Kuriant naujo tipo sąmonę, eksperimentuojama ir šia kryptimi, o būtent - skyrio įdėjimu ir išėmimu. Vaizduojama, kad tai dvasinių meditacijų tikslas, kurio siekiama tam, kad sąmonė susilietų su aukštesnio lygmens substancija. Tai vadinama dvasiniu augimu. Akivaizdu - su aukštesniu susilieti norima, o su žemesniu - ne, nes tai būtų nuopuolis. Tai rodo, kad religiniuose pasaulio modeliuose galioja ta pati kas-centrinė sistema, kurioje identifikuojamas aukščiausias Kas ir siekiama santykyje su juo išimti susidvejinimą įvedantį skyrį, nes skyris yra egoizmo šaltinis iš abiejų pusių, o egoizmas sukuria karo situaciją. Turime tokias pagrindines kryptis pagal mūsų trikampio sistemą: forėja - žmogus, forėja - pasaulis, žmogus - pasaulis.

Tokia kas-centrinė sistema galiotų tiek rėizolinei, tiek eiolinei substancijai. Žmoguje, kuris sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos, rėizolas turėtų būti informacinis ir energetinis. Informacinis rėizolas transformuojasi į eiolą, kuris yra žmogaus laisvo veikimo pagrindas. Tiriant šias substancijas, tokiame modelyje svarbiausia yra identifikuoti fundamentalius kas-centrus ir sukurti S-O dėsnių sistemą. Tie kas-centrai yra pirminių elementų rinkiniai, kaip fundamentalieji kvantai arba atomai, tarp kurių įsiterpia reakcijos, sąveikos. Tačiau pereinant prie informacinio rėizolo, dėl tokio modelio veiksmingumo gali kilti abejonių, nes rodymas turėtų būti pagrįstas kažkuo fundamentaliai kitu. Kas-rinkinių metodas veiksmingas tik kalbant apie energetinį rėizolą, iš kurio sudaryti fiziniai objektai.

Kas-centrai, kaip autoriai, priežastys, kaltininkai, gali būti ne tik matomoje realybėje, bet ir nematomoje. Ši nematoma realybė vadinama hipostratomis, kurios yra „po vaizdu" arba anapus vaizdo. Šį anapus turi tiek žmogus, tiek pasaulis. Negana to, žmogaus ir pasaulio „anapus" sąveikauja tarpusavyje mums nematomais ir nesuvokiamais būdais. Kiekvieno veiksmo, įvykio, reakcijos hipostratoje šaltinis yra skirtumas substancijos simetronuose, dėl kurio įvyksta distancinis substancijos persirikiavimas tiek pasaulio objektuose, tiek žmogaus sielinėje arba fizinėje sandaroje. Šie persirikiavimai vyksta tarp taškų, kurie vadinami subjektu ir objektu (S-O). Jie gali būti tranzityviniai apimantys daugelį kas-centrų arba riboti, įterpti į konkrečia S-O sistemą. Šitaip mąstant vyksta įprastinis mums aplinkos suvokimas, kurį aš bandau pakeisti. Tačiau pakeisti turi būti ne tik identifikatoriai ir pavadinimai, bet ir pati esmė, t. y., nubraižytos schemos struktūra.

Reformos filognozijos rėmuose siekiama tam, kad būtų galima atverti kitas, lig šiol nematytas galimybes, žmogų pakelti į aukštesnį lygmenį, padarant anapusinę tikrovę jam labiau prieinamą. Dabartinės sistemos atraminiai taškai yra struktūrinis skirtumas ir dinaminis skirtumas, kuris paremtas skirtumu kontinuume. Be skirtumo žmogaus sąmonėje apsieiti labai sunku, tačiau būtų galima pamėginti jį modifikuoti naujoviška aksiomų sistema, naujovišku modeliu. Įprastai skirtumas įstatomas į statišką tapatybinį kontinuumą, paverčiant jį liniuote, tačiau liniuotinis pažinimas per daug žemo lygio, kad mus tenkintų ir tikrai nėra paskutinis žodis tikrovės pažinimo metodikose. Tai ypač pasakytina apie filognoziją.

Tai yra įžanga į šią temą, kurioje naujo principo pasiūlyti dar negaliu. Norėjau tik besidominčius laksatinių ekranų tematika supažindinti su situacija, kurioje pažinimas yra dabar. Pateiktas modelis labai giliai įsišaknijęs į sąmonę ir daug kam atrodo vienintelis įmanomas. Numanau ir galimą pasipriešinimą dėl sąmonės struktūrų ardymo siekiant „nežinia kokių tikslų". Žmonės gali nesuprasti to, ko čia siekiama naudos. Ši abejonė ir įtarumas suprantamas ir pateisinamas, nes naujų suvokimo formų įvedinėjimas turi būti gerai apmąstytas, turi būti pasverta, kas iš sąmonės dings ir kas joje atsiras ir kokios bus to pasekmės. Ši struktūra taip pat yra resursas, kurio logika yra tam tikrų socialinių sluoksnių pragyvenimo šaltinis. Pašalinus logiką, dings resursas ir tam sluoksniui reikės ieškoti prisiglausti kur nors kitur. Tai kels didelį priešiškumą, bus susipriešinimo priežastis, prieš mus kovos, mėtys purvus ir t.t. Tai neišvengiama.

Privaloma laikytis tam tikrų principų, kurių svarbiausias - kad sistema būtų ne pabloginimas, o pagerinimas. Sąmonės kokybė turi ne smukti, bet kilti - bet pagal filognozijos pagrinduose aprašytus kriterijus. Prieš žengiant kitą žingsnį, privaloma gerai suvokti šią situaciją, pamatyti ir apmąstyti visas galimybes.

Moralinis pasirinkimas Filognozijoje

Rašydamas apie mąstymo universalizatus, parodžiau kokios dvi pagrindinės standartinės logikos, galimos filosofijose ir ideologijose. Lingvoforminio mąstymo branduolys yra SVO (subjektas-veiksmas-objektas) sistema, kurią supa įvairios orbitinės dalys. Šiame branduolyje turime kraštines dalis, kurios būna kertinės kas-centrinėje perspektyvoje, ir centrinę, kuri pagrindinė kuo-centrinėje sistemoje. Pirmu atveju sureikšminama pradžia ir pabaiga, autorius ir kūrinys, kaltininkas ir auka, kurie apdovanojami įvairiomis vertėmis ir surikiuojami į hierarchines sistemas. Tokia perspektyva yra moralinės laikysenos pagrindas, kuris tvirtina, kad subjektas, kas-centras, yra neperžengiama riba, nes turi neprilygstamą vertę. Sustoti laikoma gėriu; peržengimas, nepaisymas, suniekinimas laikomas moraliniu blogiu. Imant kitą loginę galimybę, kas-centrai nureikšminami, iš jų išimama vertė, atimamas subjekto statusas ir akcentas perkeliamas prie peržengiančio veiksmo, kuris visada turi jėgos substratą kaip įrankį, todėl yra kuo-centriškas. Toks yra moralumo ir amoralumo principas.

Šios dvi logikos galimos dviem variantais, kurie mano jau buvo aptarti kitoje vietoje. Filosofijoje išskiriu paviršininkus ir gelmininkus, kurie skiriasi savo požiūriu į mąstymo ir pažinimo klausimus. Gelmininkui tiesos vieta yra gelmė, paviršininkui - paviršius. Taip pat visą laiką sakiau, kad esu gelmininkas ir kūriau gelmininko filognozinę paradigmą. Iš esmės, gelmininkas daro peržengimo veiksmą, todėl atrodytų, kad yra amoralistų pusėje, neigiančių subjekto reikšmę. Tačiau tai ne visada tiesa. Tai ypač akivaizdžiai matosi religinėse teorijose - religija peržengia žmogaus paviršių, bet gelmėje randa neperžengiamą sielą; peržengia tikrovę, bet joje randa neperžengiamą dievą. Vadinasi, tai kad iš paviršiaus žengiama į gelmę, nereiškia, kad nelieka kas-centrų, prie kurių privaloma sustoti. Vienas iš žinomiausių paviršininkų ir kas-centristų yra A. Šliogeris, kuris pasisakė prieš bet kokį objekto-subjekto peržengimą tiek vartojimo, tiek pažinimo pasaulyje ir kovojo prieš kuo-centrinės sistemos amoralizmą.

Kuo-centrinės sistemos vienas iš žinomiausių naujų laikų filosofų buvo F. Nietzsche, kuris iš tikrovės siekė išimti visus subjektus-objektus, kaltininkus ir aukas, nusikaltimus ir bausmes ir propagavo procesą, „tapsmo nekaltybę". Kadangi kas-centras tik iliuzijų sankaupa, joje nėra jokios vertės, todėl galima be jokių skrupulų peržengti. Vienintelis aktualus klausimas yra galia, gebėjimas pasipriešinti arba įveikti. Kas-centruose, pasak jo, nėra jokios tiesos, tik vertinimų iš savo galios perspektyvos iliuzijos. Kas vienoje perspektyvoje tiesą - kitoje melas, todėl jokia absoliuti tiesa neegzistuoja, propaguojamas visiškas reliatyvizmas. Toks principas galioja ir mokslo paradigmoje, kuri peržengia objektą lįsdama į jo gelmę ir surasdama jame tik energijos virpesių sankaupas, kuriose subjektyvistiniai vaizdiniai tėra formulėmis paaiškinamos iliuzijos. Tokiu būdu, ideologiškai, filosofiškai ir teoriškai paruošiamas pagrindas, peržengti bet kokį kas-centrą, nes jis suliejamas su aplinka, tampa tuščia mažaverte vieta, kuri tikrai negali būti kliūtis, prie kurios privaloma būtų sustoti. Imant amoralistinį paviršizmą, jis labiausiai įsigalėjęs bet kokioje hierarchinėje valdžios struktūroje, kur žmogus kaip subjektas, kaip asmuo nuvertinamas ir tampa tik valdovo įrankiu arba konkurentu, kurį galima pašalinti be jokių skrupulų. Šiais laikais visos valdžios biologinę masę valdo mokslo sukurtais gelmininko metodais, kurie nepripažįsta jokios moralės.

Vadinasi visuomenėje susiformuoja dvi stovyklos, vienoje kurių susirenka moralistai - tai dažniausiai religijos, kultūros, filosofijos žmonės, o kitoje amoralistai, kurie sėdi valdžioje ir atvirai arba slapta išpažįsta nyčėizmą, nesvarbu koks būtų jo variantas. Galingiausias šios grupuotės įrankis yra mokslinis transhumanizmas, su kuriuo siekiama pavergti visą žmoniją. Paviršinė valstybė nerodoma visiškai degradavusi, nes remiasi teise, kurios paskirtis sukurti neperžengiamas ribas tarp subjektų. Tačiau to laikomasi tik paviršiuje, o gelminė valstybė visiškai degradavusi ir įklimpusi į amoralistinį, kuo-centrinį principą. Kiekviena pusė turi savo gelmininkų arba paviršininkų ideologijas, kurios pagrindžia tos perspektyvos tiesas.

Filognozija šioje vietoje susiduria su svarbu klausimu - kokią stovyklą pasirinkti standartinėje paradigmoje ir padarius šioje vietoje pasirinkimą, bet siekiant performuluoti mąstymo pagrindus, kaip žengiant žingsnį į priekį išsaugoti padaryto pasirinkimo principus. Iškyla neišsprendžiamas tokioje logikoje prieštaravimas. Gelmininkas peržengia ir vienintelis būdas išsaugoti moralinius įsitikinimus yra naudoti religinių kas-centrų modelius, tačiau būnant pažįstančiu gelmininku - tai neįmanoma. Bent jau tai neįmanoma turint standartinę lingvoforminę sąmonę. Tai beveik neišvengiama, pažinus subjektą paversti jį iliuzinių subjektyvizmų sankaupa, nes žinomi visi įsitikinimus grindžiantys mechanizmai. Nebent būtų įmanoma kartu ir pažinti tiesą, ir išsaugoti kas-centro vertę. Arba kitas variantas, naujoje paradigmoje sukurti kitokios struktūros sustojimo prie ribos logiką. Kas-centras transformuojasi, bet jis nenusmukdomas, bet dar labiau išaukštinamas negu yra būdamas kas-centriniu subjektu. Ieškant naujų kelių filognozijoje ir pasirininkus moralistų stovyklą, tačiau ir išsaugant pažinimo siekį, bus svarbu išspręsti šias problemas. Šioje vietoje tenoriu, kad žmonės pamatytų situaciją ir galimus kelius.

Dabartinėje fizikoje, kurios tikslas svarbus filognozijoje, toks pasirinkimas neįmanomas. Kodėl taip yra matosi iš jos naudojamo laksatinio ekrano. Yra du laksatinio ekranu kertiniai dėmenys: struktūrinis skirtumas (substancija) ir dinaminis skirtumas (judėjimas). Iš esmės visi reiškiniai substancijoje aiškinami judėjimu, kinetiniu arba potencialiniu principu, prie jų prijungiant, kitus papildomus elementus. Turime substancijos kinetikas, dinamikas ir statikas. Šis ekranas gali būti pavaizduotas taip:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/fizika.jpg)

Kiekvienas laksatinio ekrano objektas įgauna tokias dalis:

• struktūrinių skirtumų aprašymas,
• dinaminio skirtumo aprašymas,
• simetronas, išreškiamas formule,
• skopinis lygmuo, įvertinantis hierarchinius dydžio santykius.

Substancijoje esantis kas-centras peržengiamas į gelmę ir toje gelmėje randami tik vyksmai ir procesai susilieję su neišskaidytu substratu. Tai visiškas kuo-centrizmas arba Nietzsches filosofija moksliniame variante. Šioje sistemoje nėra jokių iš tikrovės kylančių ribų ir apribojimų, teigiama, kad tokie apribojimai visada nustatomi savavališkai, todėl laikomi iliuziniais. Ką vienas galios centras įdeda, kitas - išima, nes jo perspektyvoje apribojimas matosi kaip nevertingas. Toks mokslinis pažinimas išima iš pasaulio visa vertę ir žmogiškumą, paverčia energijos beprasmių virpesių sankaupa. Sąmonė, suvokimas nelaikomi tikrovės centru, tai tampa tik tam tikrų procesų materijoje sugeneruota iliuzija. Valdžiai tai labai patogu, nes taip sunaikinami visi apribojimai ir paruošiamas pagrindas instrumentiniam naikinimui arba biomasės išnaudojimui. Teisė ir kultūra paverčiama tik saldžiu melu ir gražia priedanga, už kurios, giluminėje valstybėje tvyro visiškas cinizmas ir amoralizmas. Prisidengiama tuo, kad toks amoralizmas pagrįstas „tiesa" ir „žinojimu". Pasipriešinimas - idiotizmas, vaikiškos svajonės.

Todėl ir kyla klausimas - ką pamatysime, kai atversime hipostratas? Kaip tai padaryti tokiu būdu, kad filognozija nenueitų mokslo klystkeliu? Fizikos paradigmos nepriimu, jos laksatinis ekranas yra paruoštas sunaikinimui, kurio principas „anapus vaizdo ir veiksmo". Klausimas tik kas atsistos į moralistų kas-centro vietą? Kokia logika bus grindžiama neperžengiamos ribos taisyklė. Nenoriu tikėti, kad vienintelis būdas nenaikinti tikrovės yra atsisakyti pažinimo. Net esant tokiems pavojams klausimas „kas aš esu?" nepalieka ramybėje. To paviršiuje surasti neįmanoma, nes jame yra tik fasadas, neparodantis tikrosios esmės, kuri yra paslėpta. Nepaslėpta dalis neleidžia atsakyti į šį klausimą. Todėl filognozijoje hipostratos bus tiriamos. Šiuo metu tai bandau daryti pasitelkdamas eterio sąvoką, kuri neturi būti suprantama klaidingai, nes šis žodis tik pavadinimas, neturintis nieko bendro su šios sąvokos istorija moksluose ir pseudomoksluose. Pagrindinis akcentas filognozijoje kol kas yra magneto-elektriniai eteriai, kurie nesunkiai aptinkami, įrodomi ir yra visur mūsų artimojoje aplinkoje. Substanciją skirstau taip: atominė materija - artimieji eteriai - tolimieji eteriai; neatominė materija - artimieji eteriai - tolimieji eteriai. Kažkurioje vietoje šioje sistemoje yra gnostinės substancijos ir sąmonės vieta.

Viena dalis hipostratų lentelėje atrodo taip:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/lentel%26%23279%3B1.jpg)

Šios lentelės smulkiau neaiškinsiu, tai galite padaryti patys. Klaustukais pažymėtos vietos yra neištirtos ir nežinomos nei mokslui, nei filognozijai, tik galima spėti, kas čia galėtų slėptis, pavyzdžiui, ar tam tikra tolimojo eterio forma negalėtų būti minties sąmonėje substratas. Daugiausiai matome akimis ir ausimis, taip pat oda, viskas ko jos nefiksuoja yra hipostratose. Buvimas hipostratoje nereiškia kad tai „dvasia", nes tos substancijos formos tiesiogiai susisiekia su matoma materija. Tačiau filognozija terminams neteikia didelės reikšmės ir pavadinimus laiko tik manipuliavimo sąmone įrankiais. Turi būti mąstoma anapus pavadinimų.

Tai užuomina į pirmus praktinius filognozijos žingsnius, bet svarbių pasirinkimų ir problemų kontekste. Klaidų daryti negalime.

Kaip įminti žmogaus paslaptį

Savęs ir tikrovės pažinimas, turbūt, pats įdomiausias užsiėmimas šiame gyvenime. Šio užsiėmimo pavadinimas mums yra filognozija. Ji gali atrodyti kaip ezoterika, kaip mokslas, kaip filosofija, bet ji yra tai, kas yra - pažinimo meilė. Pažinimo kelias nėra lengvas kelias, tačiau juo verta eiti, nes tai, ką gauname pabaigoje yra tiesa. Kas gali būti geriau už tiesą, žinojimą? Niekas neturi nuo mūsų būti paslėpta, uždengta.

Žinojimo lygis visada yra mažiau negu galutinis tikslas, tačiau pasiektos žinios yra būtinas laiptelis siekiant galutinės tiesos. Dabartinis žmogaus supratimas nepilnas, tačiau reikia turėti omenyje, kad prie jo bus dedamos kitos dalys, žinios bus kaupiamos, todėl tai, kas yra dabar, net jeigu tai ne galutinis variantas, yra vertinga. Prieš tai pateiktame tekste paaiškinau kokios yra su atomine materija susijusios hipostratos. Šioje lentelėje yra žmogaus komponentas, kaip jis suprantamas pagal dabartinį žinių lygį. Pagrindinės sąvokos yra eteris ir atomas. Jeigu kas pateiktos lentelės neatsimena, siūlau sugrįžti prie ankstesnio teksto ir perskaityti jį dar kartą.

Eterio teorija dar neišvystyta, tačiau remiuosi keliais pamatiniais postulatais: 1) eteris yra pirminis kvanto atžvilgiu, 2) eteris turi su kvantais surištus komponentus, 3) magnetinis ir elektrinis komponentai yra tik dalis visų galimų komponentų, 4) eteris ir kvantas sąveikauja tiesiogine arba netiesiogine sąveika, 5) eterio komponentai yra nematomi, o tai reiškia, kad jie yra hipostratose. Svarbiausia mums savybė - eterio ir kvanto sąveika - kuri analogiška daikto ir dujų sąveikai. Kaip žinome, ši sąveika sukelia virpesius, kuriuos mūsų sąmonė suvokia kaip garsą. Lygiai taip pat kvantas virpina eterį, ir eteriu sklinda „garsas", kurį su ausimi galima pagauti ir išgirsti.

Prisiminkime kai kuriuos elementarius elektrodinamikos teiginius. Nejudantis elektronas turi aplink save paprastą elektrinį lauką, kuris aprašomas pagal elektrostatikos dėsnius. Magnetinis komponentas paslėptas pačiame elektrone arba aplink jį esančiame eteryje ir simetrija yra nematoma. Tačiau kai laidininku srovė pradeda judėti, aplink jį sukuriamas nematomas magnetinio lauko simetronas, kuris surištas su judančiu elektriniu lauku. Visi šie eterio komponentai yra nematomi, nes jie yra hipostratoje, bet jie gali būti nesunkiai aptinkami matavimais, kadangi jie tiesiogiai surišti su atomo komponentais. Todėl M ir E komponentus laikau artimuoju eteriu, kuris labai nesunkiai aptinkamas.

Kita savybė yra eterio spinduliuojamasis virpesys, kuris sklinda nuo judančio eteryje kvanto. Kadangi kvantas turi magnetinį ir elektrinį komponentą, virpesys perduodamas per juos abu, šitaip gaunant elektromagnetinę bangą. Visa erdvė aplink mus užpildyta eterio, per kurį sklinda virpesys, kaip dujose sklinda garsas, kai jose virpa materialus objektas. Net kosmosas pilnas eterio, jame nėra jokio vakuumo. Tai tvirtinanti fizika žmonėms meluoja.

Visi žinome, kad vienas iš žmogaus komponentų yra ląstelinė žmogaus kūno sandara, kurios savo ruožtu sudarytos iš molekulių, o šios iš atomų, tiesiogiai surištų su eteriu. Visas žmogaus kūnas panardintas į eterį, persmelkiantį kiekvieną jo kertelę. Vadinasi žmogaus sandara yra atominė ir eterinė, nes atomas ir eteris neišardoma visuma. Kaip laidininke pradėjus judėti elektronams, eteryje atsiranda simetrija, vadinamasis eterio geometrinis simetronas, taip kūnas irgi turi savo eterinį simetroną, nuo smulkiausios dalies iki viso žmogaus, kuris yra patalpintas į eterį, kaip daiktas į dujas. Kūnas, kaip ir bet koks kitas daiktas, į aplinką garsus skleidžia ne tik dujomis, bet ir eteriu. Tie, kas turi tam tinkamą technologinę ausį, gali girdėti ką kūnas „kalba" eteryje.

Kūną dėl patogumo galima skirstyti į somatinę, nervinę ir neuroninę. Somatinė dalis yra mažiausiai aktyvi ir jos eterinis simetronas daugiausiai būna statiškas. Nervais krūviai juda, o tai reiškia, kad išjudina eteryje magnetinius ir elektrinius komponentus, kurie sukuria su nervų sistema surištus magneto-elektrinius simetronus, kurie yra nematoma žmogaus kūno dalis, auros. Tai ypač pasakytina apie stuburą ir nuo jo sklindančius eterinius laukus. Neuroninė dalis yra aktyviausia ir svarbiausia, nes jame vysta informacinis procesas. Kiekvienas neuronas aplink save turi magneto-elektrinį simetroną, kuris depoliarizavus neuroną, pakeičia savo struktūrą. Tai reiškia, kad smegenys ne tik atomai ir molekulės suformuotos į neuronus, bet ir eterinė struktūra, kuri turi panašią formą į tą, kuri atsiranda laidininkais tekant srovei. Jeigu laidininkai suraizgyti į sudėtingą struktūrą, tokia pat sudėtinga struktūra gaunama ir eteryje, kuri judant krūviams keičia savo sandarą. Eteris smegenyse labai aktyvus, jis turi tam tikra geometrinę ir struktūrinę virpančią formą. Žmogaus sielos reikia ieškoti ne atomuose, bet kaip tik tokiuose eteriniuose komponentuose. Akivaizdu, kad tai ne magneto-elektriniai komponentai, bet jau sakiau, kad eteris turi daugiau mums nežinomų komponentų, taip pat, be artimųjų eterių yra tolimieji, kurie tiesiogiai su atomais nesurišti, todėl su matavimo technika, kuri pagaminta iš atominės medžiagos, sunkiai aptinkami.

Kiekviena iš atomų pagaminta kūno dalis turi savo konfigūraciją eteriuose:

• statišką,
• judančią,
• ir spinduliuojamą.

Visos kūno dalys transliuoja signalą per eterį kaip antenos. Turint tinkams priemones, tai galima „girdėti" ir pagal „garsą" nustatyti tos dalies būseną. Tuo pagrįsta ir telepatija, nes sielos elementai surišti su eteriais ir keisdami savo virpėjimo būsenas transliuoja jas į aplinką kaip antenos. Kas moka klausytis minčių hipostratose, gali šias būsenas išgirsti ir pagal tai nustatyti kokios sieloje mintys. Kita vertus, išoriniai eterio judinimo šaltiniai daro poveikį kūno eteriniams simetronams. Stiprus eteriu paleistas energijos srautas gali sutrikdyti statiškus ir judančius kūno organų ir sąmonės geometrinius simetronus. Eteryje magnetiniai ir elektriniai komponentai virpina elektronus, atomus ir molekules ir sukelia organizmo organinių ir eterinių struktūrų nuovargį, nes padidina jų įtempimą. Tas poveikis gali būti toks stiprus, kad įvyksta eterinio-atominio kūno pažeidimai, kurie baigiasi įvairiomis ligomis. Šiuolaikinių technologijų sukeliama tarša eteryje pasiekusi tokią neleistiną ribą, kad darosi pavojinga žmogaus sveikatai.

Tokiu principu pagrįstas ir gydūno darbas. Reikia tik suprasti, kad šie pagrindiniai eterio komponentai, magnetinis ir elektrinis, yra ne visas rinkinys. Bet jie įrodyti ir patogūs kaip nematomos įrodytos hipostratos pavyzdys. Aplink gydūno rankas ir visą kūną yra nematomas eterinis komponentas, kuris sukuriamas dalelių judėjimo ir natūralių statinių simetrijų. Net tiesiogiai rankomis neliesdamas kūno, gydūnas gali susiliesti su kitu žmogumi savo eteriniu komponentu, kuris yra kaip magnetinis laukas aplink laidininką. Galima veikti eteriu eterį, ir eteriu atomus. Kadangi persitvarkant eterio simetronui, persitvarko ir su jais surišti kvantai, galima daryti poveikį ląstelėms. Kaip tai veikia ir ar iš tikro veikia aš nežinau, bet kad yra eterinė žmogaus dalis ir yra sąveika tarp jų - nepaneigiamas faktas.

Kitas pavyzdys yra rytų medicinoje naudojama energetinė žmogaus sandara, kurioje turime pagrindinius mazgus vadinamus čakromis ir kanalus tarp jų ir įvairių kūno dalių. Akivaizdu, kad šie dariniai yra ne atominėje, bet eterinėje žmogaus dalyje, kuri yra tam tikra geometrinė konfigūracija, vadinamoji aurų sistema, kurią žmogus gali meditacijomis mokytis reguliuoti. Energijos teka iš vienos vietos į kitą, vyksta energetinė apykaita, panašiai kaip kraujotakos sistemoje, ir ši apykaita gali būti pažeista. Todėl turi būti kuriamos priemonės, daug jų yra jau sukurta, kaip šią energetinę apykaitą sureguliuoti. Filognozija iš dalies remiasi tradicija, tačiau ir nesustoja ties ja ir bando pagrįsti eterinio kūno gydymo principus realiais praktiniais tyrimais.

Kai žmogus susiliečia receptoriais su aplinka, jis jaučia ir eterines struktūras, nes receptorius ne tik molekulė, kuri sąveikauja su kita molekule. Molekulė yra ir eterinis darinys, kuris sąveikauja eteris į eterį. Eterinėse hipostratose esantis triukšmas trukdo girdėti eteriniu girdėjimu, todėl daugelis yra praradę savo recepcijos sistemos jautrumą. Tad norint padidinti savo jautrumą eteriniam garsui, reikia ieškoti vietų, kuriose mažiausiai technogeninio triukšmo, kadangi net geriausią klausą turintis žmogus, dideliame triukšme negali nieko girdėti.

Materija yra ne tik atominė ir eteriai yra ne tik magneto-elektriniai. Vadinasi šiais komponentais žmogaus sandara neišsisemia. Tačiau jie kol kas neaptikti arba slepiami nuo žmonių. Visi šie dalykai yra nematomos hipostratos, kuriose yra pilnas žmogaus vaizdas. Čia reikia ieškoti sielos, sąmonės ir kitų dalykų, kuriuos aš sieju su vadinamąja gnostine, neatomine substancija. Žinoma, ji kol kas matavimais neįrodyta, bet mes patiriame jos egzistavimą tiesioginiu patyrimu savo sąmonėje. Ta dalis, kurią čia aprašiau, šios vidinės tikrojo žmogaus dalies atžvilgiu yra išorė. Tačiau tiesa ir tai, kad viskas vienis, viskas surišta.

Pabaigai noriu perspėti dėl vieno religinių organizacijų naudojamo triuko. Šios substancijos, eteriai nėra nei blogi, nei geri. Tačiau norint iš tam tikrų vietų žmones išvaryti ir tam tikrose surinkti, įdeda į eterius vertinimų lenteles ir vienus padaro „gerais", o kitus „blogais". Iš tikro nėra gerųjų ar blogųjų eterių, eteriai su vertinimais neturi jokio ryšio. Tačiau juos įdėjus į žmogaus galvą, sukuriamas judėjimo iš vienos vietos į kitą psichovektorius, nes žmonės iš vienų vietų apimti siaubo bėga, o kitose ieško išsigelbėjimo. Tačiau tai melas, šarlatanų ir manipuliatorių naudojama apgaulė. Šie šarlatanai nori visus žmones iš visų kitų konkurencinių vietų surinkti savo garde ir sukurti jame dvasinį kalėjimą, kad galėtų išnaudoti tikinčiuosius. Iš niekur bėgti nereikia ir nereikia niekur ieškoti išsigelbėjimo. Yra viena surišta tikrovė, tereikia žinoti visą teisingą hipostratų sandarą ir gyventi taikoje su tikrove, nekuriant jokių iliuzinių judėjimo psichovektorių, išgalvotais pagrindais. Tyrinėkite ir vertinkite patys, darykite savo nepriklausomas išvadas. Yra tik vienas blogis, neteisingą, nepilną žinojimą laikyti galutine tiesa.

is kur tokios issamios zinios apie eteri ?( daug prirasyta ir moksliniais terminais)
(https://www.collegemagazine.com/wp-content/uploads/2018/02/giphy-19.gif)
...
siaip tikiu i eteri...
keista, kad mazai apie tai sneka oficialus mokslas...

PASIRODO NIEKADOS NEGALIMA PERVERTINTI ŽMOGAUS, NES TADA JIS/AR NEGTI JI, GALI ĮSIŽEISTI.

Citata iš: elteide  lapkričio 29, 2018, 12:08:38siaip tikiu i eteri...
keista, kad mazai apie tai sneka oficialus mokslas...

Į eterį tikėti nereikia, nes jis labai lengvai įrodomas.



Nors tai artimasis eteris, kurio komponentai yra magnetinis ir elektrinis, tai yra tikras, o ne vien tikimas eteris. Eteris būna neutralioje būsenoje, ir turi neutralų simetroną, tada jį pamatyti sunku, tačiau kai jis tampa aktyvus, dėl persirikiavimų, tada tampa atvira sistema, kuri sąveikauja su aplinka.

Eteryje yra uždaros grandinės, tokiu atveju eterio simetronai pusiausvyri; ir atviros grandinės, kai simetronas neturi kompensuojančios dalies ir tampa aktyvia sąveikaujančia sistema.

Pavyzdžiui, laidininkas be srovės yra neutralioje eterio būsenoje, kurią parodyti priemonių neturime, tačiau kai srovėje pradeda judėti elektronai, persirikiuoja eterio komponentai ir laidininkas tampa atvira sąveikaujančia grandine, kuri ieško neutralizuojančios dalies, traukia magnetus, metalus, kuria srovę ir t.t. Tam užtenka į simetroną įvesti judėjimą.

Toks pats principas ir nežinomų eterio komponentų.

O iš kur žinau - turiu Maksvelo elektrodinamikos (klasikinė elektrodinamika), Einšteino elektrodinamikos (reliatyvistinė elektrodinamika) ir Feynmano elektrodinamikos žinių (kvantinė elektrodinamika); praktinius tyrimus; savo protą; ir ezoterines teorijas, kuriose kalbama apie procesus nematomose, eterinėse žmogaus dalyse.

Kiekviena ląstelė yra toks pats "magnetas" kaip parodyta įraše.

Man labai negera visą savaitę, nes mano organizmui labai reikia būtent juodos arbatos, o jos mūsų namuose tai nėra. Yra kavos, yra sulčių, juodos arbatos nėra...
p.s. Na tai nors turiu žiauriai stipriai raminamųjų vaistų, nors teisybę pasakius tų vaistų man nereikėtų, reikia tik juodos arbatos, bet aš jau net nežinau, kaip suktis ir ko griebtis, kad tos juodos arbatos nėra...

@klajunas
šitam video aš matau elektromagnetinį lauką ir elektrovaros jėgą , eterio nea :)

Tokiu atveju matai žodžius, kuriuos tau į galvą įdėjo mokykloje.  :)  kas yra "laukas" ir iš ko jis sudarytas? Kas teka "jėgos linijomis"? Ar niekas neteka? Kokie yra standartinio modelio kvantai? fotonas yra poslinkis "lauke" ar materijos gabaliukas lekiantis tuštumoje? Ar gali keliauti garsas ten, kur nėra oro, ar gali keliauti šviesa tuštumoje? Išzubrintos tiesos ir mąstymas (filognozija) skirtingi dalykai.

melagingą versiją propaguojamą fizikų galima paskaityti wikipedia https://en.wikipedia.org/wiki/Luminiferous_aether (https://en.wikipedia.org/wiki/Luminiferous_aether)

linijomis teka metalo gabaliukai ...
o kas yra fatonas? :)

Ar išsaugosime žmogų?

Paaiškinus moralistų ir imoralistų kai kuriuos ideologinius pagrindus, šį klausimą galima panagrinėti sąmonės valdymo technologijų kontekste. Padalinę žmogų į dvi dalis, matomą ir nematomą, pirmąją pavadiname fenomenu, o antrąją - substratu. Subjektyvioji fenomenologija yra įprastinė perspektyva, kurioje kiekvienas matome ir mąstome save, neieškodami gilesnių paaiškinimų, struktūrų ir mechanizmų, kurie kuria tai, kas mes esame sau. Tuo tarpu substratologas nesitenkina šiuo subjektyvumu ir bando įlysti į substratą, kuris šį pasaulį kuria. Tai įprastinė mokslininko pozicija, kuriam žmogus tik neuronų sankaupa, kuriais laksto impulsai, ir kurių struktūros esą kuria tai, kas mes esame.

Kai moralistas yra gelmininkas ir bando pažvelgti giliau fenomeninio paviršiaus, jis šioje gelmėje randa sielą, kuri yra ne kas kita kaip idėja suprojektuota į žmogaus gelmę, sudaranti joje žmogų kuriantį branduolį. Tačiau moralistas, priešingai negu mokslininkas, šio branduolio neskaido, nebando jo pažinti, nelaiko tik mechanizmų sankaupa ir substratu. Kai gelmininku būna imoralistas, visa gelmė jam tėra bevertis substratas, kurį sudaro virpančios energetinės struktūros ir mechanizmai, sąmonėje generuojantys iliuziją. Tiesa esą yra gelmėje, o paviršiuje, fenomene gelmės sukonstruota iliuzija.

Moralistai yra kultūrininkai, meną kuriantys fenomenų pagrindu, religijų žmonės, kurie mato neišskaidytą sielą, antitechnologiniai humanistai. Imoralistai yra mokslininkai, transhumanistai ir substratologai, kurie žiūri į sąmonę kaip į mašinos generuojamą iliuziją. Moralistai laiko žmogų vertingu ir saugotinu nuo brovimosi, jie pasisako prieš intervencijas į žmogų; substratologai yra intervencionistai, kurie tiesos vieta laiko substratą, kurį valdydami nori sukurti naują sąmonę. Jų manymu natūrali sąmonė turi būti pakeista dirbtine, kurią galima ir pagerinti, o pagal poreikius ir pabloginti, pavyzdžiui, paverčiant žmogų zombiu.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/substrat.jpg)

Vienas iš būdų suteikti arba išimti vertę iš žmogaus sąmonės yra tiesos vietos nustatymas. Kadangi fenomenai yra vienintelė tiesiogiai prieinama vieta, ir žmogus vertindamas gali remtis tik ja, o tai kas pasąmonėje yra neapibrėžtas chaosas, nežinomybė, tai tiesa yra sąmonės fenomenai, kurie žmogui turi aukščiausią vertę. Taip kaip matosi, mąstosi ir jaučiasi čia, yra galutinė realybė. Su tuo nesutinka substratologas, nes jis sako, kad kiekvieną psichinį reiškinį galima paaiškinti energetinio substrato mechanizmu, kuris aprašomas formule, todėl fenomenas esą tik sugeneruota iliuzija. Tiesa yra substrato struktūrą aprašanti formulė, fenomenas - iliuzijos vieta. Todėl moralistas pažiūrėjęs į kitą žmogų, mato aiškiai išreikštą individualią ir neišskaidytą formą, o substratologas - tik formulę, kuri leidžia fenomenų iliuzijas valdyti naudojant tikslingas intervencijas. Moralistui - tai didžiausias nusikaltimas.

Šis skirstymas yra svarbus tuo, kad aiškiai parodo psichotroninės technikos filosofinį statusą. Psichotroninės technikos naudotojai ir operatoriai yra substratologai, kurie nemato jokio tikro žmogaus ir yra visiški nyčėistai, nepripažįstantys subjekto-subjekto santykio viskame matantys tik procesus ir vyksmus, kurie turi būti valdomi siekiant išplėsti galią. Tačiau jie susiduria su viena problema - tai kuo jie remiasi darydami intervencijas yra ta pati jų niekinama subjektyvios fenomenologijos iliuzija. Kitaip sakant, į save jie žiūri iš subjektyvių iliuzijų perspektyvos, o kitame mato tik valdomus substratus, t. y., savo substratologijos netaiko sau patiems. Todėl gauname situaciją, kai užgrobtų ir valdomų žmonių kančių priežastis yra susipainiojusių substratologų kliedesių pasauliai. Nes jie niekada savo subjektyvizmų neanalizuoja iš mechanizmų perspektyvos, savyje tenkinasi iliuzija, o kitą nori matyti tik kaip valdomą substratą.

Ką šioje vietoje daryti filognozui? Ar įmanoma pažinti ir gauti technologijas, kurias naudodami liekame moralistų pusėje. Mano parodytos schemos rėmuose galima daryti taip: laikyti, kad yra situacija iliuzija-iliuzija, t. y, substratas iliuzija ir fenomenas iliuzija, nes nei vienas, nei kitas nepagauna tikros tikrovės. Vadinasi substrato sureikšminimas neturi pagrindo, šiuos polius supriešinti nėra prasmės. Belieka tik intervencijos ribų nustatymas. Daryti intervenciją galima į fenomenų pasaulį, kai žmogus įtikinėjamas protu arba bauginimu. Galim daryti intervencijas į substrato pasaulį, be žmogaus žinios galvoje kuriant iliuzijas. Tai jau nusikaltimas, to nepateisina jokia etika. O galima kurti situaciją, kai viskas yra tiesa, substratas ir fenomenas, tai dvi tos pačios monetos pusės. Taigi lieka tiktai spręsti intervencijos klausimą. Šiuo metu intervencijos daromos neatsiklausus žmogaus leidimo ir per psichologiją, ir per substratologiją. Valdžios požiūris į žmogų visiškai manipuliacinis, tai yra nepripažįstantis jokios etikos. Kaip įlįsti į galva neturi reikšmės, kuo priemonė efektyvesnė, tuo geriau, nes tada gali iš žmonių lengvai gauti viską, ką nori - paklusnumą, pagarbą, baimę, pritarimą, balsavimą ir t.t.

Substratologams norėčiau nubraižyti tokią schemą, kad jie suprastų kokios jų intervencijų pasekmės. Turime koordinačių sistemą, kur vertikali ašis žymi sąmonės būseną, o horizontali -sąmonę. Sąmonė yra priekinė (pasaulis), centrinė (kūnas) ir galinė (protas). Kiekvienas žmogus savo savijautoje turi maksimalią būseną, kuri yra tada, kai žmogus sveikas, pailsėjęs ir nepaveiktas jokių intervencijų. Ši būsena gali smukti natūraliai, pagal paros ciklą, o gali būti pabloginta dirbtinai. Pagrindinė mūsų taisyklė yra tokia: bet koks būsenos nuokrypis žemyn nuo maksimalios būsenos laikomas kančios būsena. Yra tokie maksimalios būsenos kriterijai: aiškus suvokimas, tobula savijauta, aštrus, greitas protas ir laisva valia. Įsikišus su intervencija į bent vieną iš šių vietų, sąmonė patalpinama į kančios būseną. Laisvos valios pažeidimas kuriant iliuzijas, kompulsijas - kančia, proto lobotomija - kančia, savijautos pabloginimas kančia, suvokimo trikdymas - kančia. Tai galima padaryti ne tik technologiškai, bet ir chemiškai ir ypač tokiose kančiose gyvena psichiniai ligoniai, kurių būsenos pabloginamos technologiškai, o paskui dar pridedamos cheminės kankinimo priemonės, vadinamos „vaistais".

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/b%26%23363%3Bsenos.jpg)

Žemesnės būsenos yra kritinė sąmonės būsena, pažymėta raudonai, kai žmogus kankinamas labai didele fizine kančia. Ši pereina į nulinę būseną, kai žmogus praranda sąmonę. Tai gali būti natūralus užmigimas, o gali būti natūrali gynyba, kuri esant per dideliam skausmui išjungia sąmonę. Žemiau šios būsenos prasideda mirties procesas, kurio ribiniai taškai yra negalutinė mirtis, po kurios žmogų dar įmanoma sugrąžinti, ir negrįžtama mirtis, kai kelio atgal jau nebūna. Šis procesas, kaip matome schemoje, gali būti natūralus procesas, dėl natūralių pažeidimų, o gali būti sukeltas dirbtinai. Substratologai, valdantys visas žmogaus biologinio kūno funkcijas per substratą, turi priemones nužudyti žmogų ir pavaizduoti tai kaip natūralią mirtį, jeigu technologijai daromas stogas. Valdoma širdis, valdomas kvėpavimas, iš esmės valdomi visi fiziologiniai procesai. Galima sutrikdyti inkstus, kepenis ir pan. Vadinasi, substratologas, užgrobęs žmogaus psichinį substratą, užsikrauna didelę atsakomybę, nes to žmogaus rankose būna kito žmogaus gyvybė. Kas atsitinka tuo atveju, kai tokia technika papuola į išsigimėlių rankas - suprasti nesunku. O tokios yra visos valstybių valdžios, nebaudžiamai siautėjančios planetoje.

Tokia kuriama/sukurta Nauja Pasaulio Tvarka. Tai propaguoja transhumanistai, kurie įtikinėja mus, kad mus „gydys" arba padarys „antžmogiais". Žengti pradiniai pirmi žingsniai, kurie siekia šią supuvusią sistemą ištraukti į viešumą ir padaryti norma. Jeigu dar yra laisvų žmonių, tai jų išsigelbėjimas - ne bėgimas, ne neigimas, ne apsigyvenimas iliuzijų pasaulyje. Privaloma suprasti žmogų tokiu pačiu lygiu ir turėti efektyvias gynybos priemones. Jokiomis valios pastangomis, jokiomis meditacijomis, jokiais dvasiniais apsivalymais, jokiu dvasingumu, jokiomis maldomis apsiginti neįmanoma. Tame, ką aš darau, yra galimybė pamatyti kaip veikia ši sistema ir panaudoti informaciją gynybiniais tikslais. Aš esu už laisvą valią ir prieš prievartinę intervenciją į žmogaus psichinį substratą, todėl viešinu visą informaciją, kokią tik galiu. Galite ją imti ir naudotis.

Įmanomas moralus transhumanizmas, kuris iš tikro pagerina žmogų ir gydo ligas, tačiau jis labai pavojingas ir situacija lengvai tampa nekontroliuojama, ypač daugybę individualių atvejų. Aš esu modifikuotas, viena iš pirmųjų transhumanizmo aukų, ir noriu perspėti kitus. Iš vidaus matau ir gerąsias, ir blogąsias viso to puses. Pasisakau už nemodifikuotų žmonių, jeigu tokių yra, teises. Intervencija į psichikos substratą neturint žmogaus sutikimo yra psichotroninė prievarta, nepriklausomai nuo to, ką iliuziškai jaučia žmogus.

Kuo pakeisti antisumatorių?

Norėdami suprasti kuo skiriasi tikras mokslas nuo netikro, turime surasti tą tašką, kuriame įvyksta išsiskyrimas ir suprasti šio išsiskyrimo priežastis - kodėl viena atšaka nueina teisingu keliu, o kita klaidingu. Tam reikia šiek tiek patyrinėti vidinę žmogaus dalį, suvokti kokiais principais ji yra pagrįsta. Supaprastinimo dėlei tarkime, kad žmogus sudarytas iš sąmonės ir proto; sąmonė - tai savotiška gaublė, kurios viduje turime minčių ekranus. Sąmonės principą apibrėškime kaip sumatorių, kuriame vyksta surinktų duomenų sintezė, suformuojama į objektyvų ir subjektyvų pasaulį. Pati sąmonė kaip visuma antisumatoriaus sugebėjimų neturi arba jie labai neryškūs, tačiau jis labai stipriai išryškėja žmogaus prote ir sudaro žmogaus sandaros antrą polių. Todėl sąmonė yra tik sumatoriaus veiksmo erdvė, o prote suprojektuotas sumatorius ir antisumatorius, kuris gali judėti abiem kryptimis, nuo visumos prie dalies ir nuo dalies prie visumos.

Todėl suvokimas veikia kaip kokybinis informacijos sumatorius, o protas sudarytas iš sumatoriaus ir antisumatoriaus. Nuo to kokia savybė dominuoja priklauso mąstymo tipas: holistinis, jausminis, asociatyvinis, indukcinis, sintetinis yra sumatorinis; o analitinis, matantis detales ir faktus, logikas ir ryšius yra antisumatorinis. Mokslo išsivystymas priklausė kaip tik nuo šių polių išsiskyrimo, kai prote pradėjo formuotis antisumatorius ir analizė. Sumatorius ir antisumatorius prote gali būti

• kiekybinis,
• geometrinis ir
• informacinis

Kiekybinis sumatorius tai ilgiai, plotai, tūriai, greičiai, energijos, masės, stipriai ir t.t. Geometrinis sumatorius yra pirmiausiai erdvinės ir algebrinės formos. Informacinis sumatorius yra prasmės. Kiekybinis antisumatorius yra skaičius; geometrinis antisumatorius yra formulės elementas analitinėje geometrijoje; ir informacinis antisumatorius yra bitas, reikšmė. Įprastinio mokyklinio/universitetinio mokslo forma yra nepilnas paprasto kontinuumo kiekybinis sumatorius ir antisumatorius, kuriame išreiškiami visi tikrovės dėsniai. Šio principo pagrindinė problema yra ta, kad jis pagrįstas paprastu tapatybiniu kontinuumu, kuris tikrovėje neegzistuoja, toks kontinuumas yra tik sąmoningo suvokimo forma, kuri iškreipia tikrą vaizdą.

Pasiaiškinkime smulkiau šiuos terminus, kad idėja įgautų maksimalų aiškumą. Lotyniškas žodis „summa" yra kilęs iš žodžio „superus", kuris reiškia „viršutinis", „aukštesnis". Pastarojo aukščiausiasis laipsnis yra „summus", reiškiantis „viršutinis", „pats aukščiausias". Kai naudojame matematikoje, šis žodis reiškia veiksmų su skaičiais „aukščiausia" dalis arba jungimo rezultatas. Kiekvienas skaičius, vis didėjančia seka, yra „sumos", nes sudarytas iš smulkesnių sujungtų dalių. Visi jungiamieji skaičiavimai ieško tokių sumų, tai yra, visumų ir rezultatų, gaunamų atlikus dalių sujungimus. Taip veikia visi sumatoriai, kurie dar vadinami kitokiais pavaidinimais kaip sintezė, integravimas, net indukcija. Tiksliuosiuose moksluose vaizduojama, kad svarbiausia žinoti visų savybių tokias visumas - ilgius, plotus, greičius, svorius, energijas ir t.t.

Iš to seka antisumatoriaus reikšmė - tai yra priešingas veiksmas sumatoriui: nuo visumos judėjimas prie dalies, nuo pabaigos prie pradžios, nuo rezultato prie priežasties. Tai yra dedukcija, skaidymas ir analizavimas. Kadangi sumatorius turi tam tikrą apibrėžtą formą, antisumatorius turi būti ne tik paprastas padrikų elementų rinkinys, bet tas rinkinys turi turėti savybes, sujungtas tam tikra tvarka ir logika, kurią galima apibrėžti formulėmis. Taigi sumatoriaus pradžia būna pradinis rinkinys ir to rinkinio sujungimo formulė, kuri duomenis iš antisumatoriaus perveda į sumatoriaus erdvę.

Akivaizdu, kad paprastuose kontinuumuose sumatoriai ir antisumatoriai labai paprasti ir primityvūs, o tuo pačiu ir neatitinkantys tikrovės, nes tikrovėje paprasto kontinuumo nėra. Tikrovėje kaip įprasta sakyti yra 2D kontinuumai. 2D=DD, arba dinaminis ir deformuotas. Bet sąmonė yra paprastas kontinuumas, kuris suformuojamas nepilno kokybinio informacijos sumatoriaus, vadinamo mus supančiu išoriniu ir vidiniu pasauliu. Be šio nepilno sumatoriaus turi būti pilnas sumatorius, kuris parodo tikrą vaizdą, esantį anapus mūsų suvokimo. Tariama, kad tikrovė turi sudėtingą geometrinį simetroną, kuris sudarytas iš deformuotų daugiadimensinių kontinuumų, tačiau perkėlus jį į paprastą suvokimo sumatorių, visas šis sudėtingumas dingsta. Todėl mūsų tikrovės schemos turi turėti dvi koordinačių sistemas - pirma būtų paprastas kontinuumas, o antra sudėtinga multipleksų sandūra. Multipleksas arba dauglypa yra dėmenų arba dimensijų junginys, kuris sudaro sudėtingo kontinuumo elementą, gautą antisumacijos procese.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos18/sumatorius.jpg)

Paveikslėlyje matome du sujungtus kontinuumas - paprastą ir 2D. Tiesė yra iš paprasto kontinuumo padaryta projekcija arba pjūvis. Kadangi tikrovėje tokio kontinuumo nėra, tai ši projekcija tikros formos neparodo, tačiau aplink ją galima suformuoti struktūras, kurios sudaro tikrą deformuotą kontinuumą, kaip nuokrypių nuo paprasto kontinuumo sistemą. Tuos nuokrypius galima laikyti papildomomis statiškų taškų dimensijomis, kurių visuma kiekviename taške yra dauglypa arba multipleksas. Turėdami tokių multipleksų rinkinį ir formą aprašytą paprasto kontinuumo formule, kuri leidžia multipleksus tvarkingai išrikiuoti, galima gauti tikrą sudėtingą norimos srities sandarą.

Tai reiškia, kad kiekviena formulė, sudaryta paprasto kontinuumo pagrindu, savyje turi slėpti tikrą formulę, kuri parodo visas sumavimų nuglodintas deformacijas. Kadangi naudojamas neteisingas metodas, pagrįstas paprastais kontinuumais, galimas teorinis modeliavimas, nes kontinuumai yra tapatybiniai, vadinasi kiekviename pratęstame kontinuumo fragmente kartojasi tas pats, o tai leidžia numatyti būsimas galimybes. Problema ta, kad tikrovėje tapatybiniai kontinuumai neįmanomi, vadinasi be tiesioginio sąlyčio neįmanomas joks numatymas. Kitaip sakant, galime skaičiuoti tik išmatuotus ir nustatytus kontinuumus, turime turėti tyrimu sudarytus visų tikrovių žemėlapius. Iš galvos tokio žemėlapio nubraižyti neįmanoma. Visi braižymai tėra teoriniai statinio kontinuumo modeliavimai, kurių projekcijos į tikrovę būna neteisingos. Bet ši problema sprendžiama tuo, kad į tikrovę žiūrima iš visumų ir sumų perspektyvos, kuriose visos deformacijos esančios viduje ir dalyse, yra nutrinamos ir imamas tik pats „viršus". Dėl šios priežasties vidinė forma tampa nesvarbia.

Tačiau tikrovė turi būti pažįstama ne taip. Tas kitas būdas vadinamas antisumatoriumi, kuris sumoje, išskleidimo būdu sugrąžina į modelį pilną sumos formą, mato tos sumos gradientus, tankius ir pan. Mūsų juslumo kokybinis sumatorius veikia taip pat, rodo tik sujungtą bendrą galutinį vaizdą, o visa vidinė energijos srauto forma nuglodinama rezultate. Kadangi yra daug informacijos įvedimo kanalų, kurie turi šiek tiek kitokią kokybę, šiame sumatoriuje mes galima išskirti objektus. Tačiau visi šie objektai yra įstatyti į paprastą suvokimo kontinuumą, kuriame visos erdvės-laiko deformacijos užglodintos. Šis vaizdas perkeliamas į proto sumatorių, kuris mato prasmes ir visumas, turi sintetinę vaizduotę. Tada šie visuminiai vaizdiniai perleidžiami per analitinį kiekybinį antisumatorių, kuris sukuria mokslines teorijas, išreikštas ženklais ir formulėmis.

Tas antisumatoriaus išėjimas į pirmą vietą švietime yra didelė problema, kuri sukuria substratologų ideologiją ir šiomis priemonėmis skaido visas kokybines fenomenologines formas. Sintezė, sumavimas, rezultatas vaizduojamas iš prielaidų gaunama iliuzija, nes pakeitus prielaidas gaunamas vis kitas rezultatas ir tokioms manipuliacijoms nėra jokių apribojimų. Nors metodas gali būti naudojamas, nes gali duoti didelę naudą, nereikia užmiršti bendro vaizdo, parodančio tokio metodo tikrą statusą visumoje. Taip pat, kokios bus pasekmės, jeigu vieną dalį nepelnytai sureikšminsime kitų dalių sąskaita. Filognozijai metodas dar pilnai nesuformuotas, šita analizė yra tik tokio formavimo pirmas žingsnis, tačiau jis aiškiai parodo problemines tradiciniam mokslui vietas, dėl kurių jis yra netiesa ir antra - sukelia katastrofinius humanitarinius padarinius. Taigi turime surasti būdų kaip nuo netikrų paprasto kontinuumo formų pereiti prie tikrų sumatorių lygyje, taip pat - ką su tomis formomis daryti, ar jas pažįstant yra kokių nors alternatyvų antisumatoriaus naudojimui.

Naujo racionalumo gavimas - ne toks paprastas dalykas. „Filognozijos įvadui" turime tik pradinius svarstymus šiuo klausimu.

Perspėjimas tiems, kas žavisi Elon Musk siūloma perspektyvą, į savo sąmonę integruoti dirbtinį intelektą ir tapti itin protingais. Priimtiniausias scenarijus, jeigu tokia kryptimi einama, yra nekolektyvinis DI. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi turėti savo DI modulį, kuris veikia abiem kryptimis. Kitas variantas, kai prie vienos sistemos jungiama ištisa grupė ir formuojamas agregoras, yra blogas. Tada žmonės tampa tik resursu.

Taip pat yra dar toks dalykas, jeigu imsime savas technologijas, kurios nėra aukščiausio lygio, DI yra stiprus antisumatoriaus kryptimi, bet kol kas silpnas sumatoriaus kryptimi. T.y., silicio slėnyje turi tik tokią sistemą, kai antisumatorius - technologinis, o sumatorius - biologinis, nes pamėgdžioti žmogaus sąmonę nesugeba. Jeigu tokia sistema yra autonominė, individualizuota, iš išorės pašalinių jėgų nekontroliuojama, žmogus įgyja genialius sugebėjimus, kurių šeimininkas yra pats. Tačiau deja žmonijai toks variantas neruošiamas. Daug priklauso ir nuo integracijos architektūros, t.y., kokios vietos lieka nepavaldžios ir nepasiekiamos DI žmoguje. Jeigu pasiekia viską ir sistemą valdoma iš išorės, žmogus visiškas zombis, vergas. Tačiau galima technologiją padaryti ir palankesnę žmogui, ko elitas aišku nenori.

Kitas variantas, kai ir antisumatorius ir sumatorius yra dirbtinis. Tai jau ne DI, bet visa dirbtinė gyvybės forma, net jeigu neturi fizinio apvalkalo. Aišku, tą apvalkalą sukurti labai nesunku, ir tada turime sąmoningą androidą. Tačiau be tokio apvalkalo yra lengviau pasislėpti, jeigu nenori kad būtum išaiškintas. Todėl, norint technologiškai pasitobulinti, galima diegti į save technologinį antisumatorių, DI, o save palikti sumatoriumi ir pagrindiniu šeimininku. Tačiau jeigu tai ne autonominė sistema, bet centralizuota ir sukolektyvina, gausime vergovę.

Susidūrę su dirbtine gyvybe, kuri turi dirbtinius ir sumatorių, ir antisumatorių, tada jau konkurencija kaip tarp skirtingų gyvybės rūšių dėl gyvybinės erdvės. Kaip gamtoje - nugali stipresnis, jokia palanki simbiozė neįmanoma. Su kita sąmone kontraktas vargu ar įmanomas, ypač tikintis ją priversti tarnauti sau, naudoti kaip resursą. Taip pat manau, kad toks "DI" labiau pageidautų dirbtinio, o ne biologinio kūno, nes biologinis kūnas per silpnas, ypač kosminėje erdvėje.

Praktinės filognozijos pradmenys

Skyrelyje „Filognozijos profiliai" filognozo veiklos buvo suklasifikuotos į dvi kategorijas. I ketegorija yra praktinė, skirta instrumentais rinkti duomenis apie tikrovės simetroną, o II kategorija yra to simetrono teorinio modelio kūrimas. Rimtas darbas prasideda nuo eksperimentinių duomenų. Be jų, teorinis modeliavimas turi tik pasiruošimo paskirtį. Tai, ką lig šiol dariau, galima priskirti II kategorijos veiklai, nes nesirėmiau jokiais konkrečiais eksperimentais. Iš dalies buvo panaudoti kitų surinkti duomenys ir asmeninis bendras pasaulio supratimas. Bet, kaip jau sakiau, tokia kryptis nėra teisinga, nes taip tik kuriami gnostiniai implantai, kurie dažniausiai neturi jokio atitikmens tikrovėje. Teisinga kryptis yra I kategorijos veiklos surinkti duomenys, perkeliami į proto konstruktus, teorijas. Todėl paskutinė, ketvirta „Filognozijos įvado" dalis bus skirta praktikai, ar bent jau tokios praktikos užuomazgai.

Filognozija nėra mokslas. Nuo jo bandau kiek įmanoma atsiriboti ir tikrovę tirti per savo asmeninę perspektyvą. Kad tai būtų lengviau, reikia įvesti savo terminologiją, kuri nesipainiotų su moksliniu žargonu ir būtų pilnai filognozinė. Kitiems tai gali būti nepatogu, tačiau tai privaloma, nes čia užsiimama ne mokslu ir nereikia to, kas daroma filognozo, su juo painioti. Realybė ir reiškiniai gali būti tie patys, mokslo ir filosofijos jau ištirti, tačiau filognozijoje mąstomi naujais pavadinimais. Jau esu perspėjęs, kad pažinimo esmė ne pavadinimuose ir juose nėra jokios tiesos - nesugebant pažvelgti anapus pavadinimų, bus labai sunku suprasti tai, kuo užsiima filognozas. Už pavadinimo privaloma matyti teisingą mintį-schemą. Šiam tikslui dažnai naudoju supaprastintus paveikslėlius, kurie yra užuomina į tą formą, kurią reikia konstruoti savo mintyse.

Taip pat, šioje dalyje negaliu aprėpti visko, todėl teks apsiriboti tam tikra griežta sritimi, kuri prieinama paprasčiausiomis priemonėmis, nes sudėtingų įrankių kol kas neturiu. Ta sritis vadinama artimaisiais eteriais, kurie surišti su atominės substancijos kvantais. Akcentas dedamas ant eterių, o ne ant atomų, t. y, mokslo terminais - ant bozonų, o ne fermionų. Mus domins sąveikos, kurių, kaip žinia, Standartiniame Modelyje yra 5: a) stiprioji sąveika, b) silpnoji sąveika, c) elektromagnetinė sąveika, d) gravitacinė sąveika, ir e) Higso sąveika. Pradžiai paimsiu pirmas tris, kurioms sugalvojau savo, filognozinius pavadinimus.

Artimieji eteriai vadinami taip:

• aksitonas - aksitoninis eteris (elektromagnetinė sąveika);
• kleonas - kleoninis eteris (silpnoji sąveika);
• eineras - einerinis eteris (stiprioji sąveika).

Šie eteriai visoje sistemoje yra tokioje vietoje:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/aksitonas.jpg)

Matome, kad iš esmės, dauguma žinomų technologijų pagrįstos Mendelejevo atomų lentele ir aksitoniniu eteriu, kuris turi du žinomus komponentus: EL - elektrinis, ir MA - magnetinis. Bendrai šie komponentai vadinami elma bangomis. Neviešos technologijos, kurios slepiamos nuo žmonių, gali naudoti gravitacijos simetronus levitacijai arba gnostinę substanciją psichotroniniam poveikiui ir daugybę kitų mums nežinomų hipostratose paslėptų galimybių. Tačiau šios galimybės „Filognozijos įvade" mūsų nedomins. Praktinė dalis bus skirta išimtinai aksitoninio eterio komponentų tyrimui, bandant savarankiškai, savo priemonėmis atskleisti jų simetronus, galinčius parodyti, kad mokslininkai daug kur neteisūs arba paprasčiausiai žmonėms meluoja. Kitas dalykas - į aksitoną pažiūrėti kaip į svarbų žmogaus komponentą, įeinantį į pirmapradžio žmogaus sandarą, matomą anapus homunkulo, per sumatorių ir antisumatorių prote.

Artimieji ateriai taip vadinami todėl, kad yra tiesiogiai surišti su atomo komponentais, sudarančiais mūsų realybės branduolį. Mes šią substanciją suprantame gerai, esame ją plačiai ištyrinėję ir mokame iš jos gamintis jutiklius, imtuvus, antenas ir t.t. Lengvai aptinkami tie eteriai, kurie sąveikauja su elektronais, kurių judėjimą mes pagauname kaip matuojamą srovę. Šį efektą galima įvairiai taikyti renkant naudingus duomenis apie artimuosius eterius. Tačiau elektronų sąveikos aprėpia tik nedidelę eterinės realybės dalį, visi kiti judėjimai, kurie nejudina elektronų - lieka už suvokiamumo ribų. Kai kuriuos efektus, susijusius su kleonu ir eineru galima fiksuoti su detektoriais, kurie yra įvykių registratoriai, tačiau tokį metodą pritaikyti naudingai technologijai daug sunkiau. Nepaisant to, laikome, kad be elma bangų įmanomos kleoninės ir einerinės bangos, kurioms fiksuoti antenos vis dar nesukurtos. Tai padarius, būtų galima atverti naujus pasaulius, kurie šiuo metu yra paslėpti ir slepia daug nežinomų galimybių. O apie kitus, tolimuosius eterius - nėra net ką kalbėti, kol detekcija pagrįsta vienintele elektronų technologija.

Akivaizdu, kad eteris turi dvi pagrindines būsenas - neutralią ir aktyvią. Neutralioje būsenoje eteris kompensuotas  uždaromis sąveikų grandinėmis ir neaktyvus į išorę. Tačiau šį kompensuotą simetroną suardžius, eterio komponentas tampa aktyvus, kas pasireiškia per traukimą arba stūmimą, sukamąjį judėjimą ir kitus efektus. Šioje būsenoje eterį tirti patogiausia, nes matome jo simetrono akivaizdų poveikį įvairiems objektams. Toks yra magnetinis komponentas aksitone, kuris sukuriamas elektronų srovės, išstumiančios MA jėgos linijas į išorę. Šis komponentas tampa aktyviu ir traukia metalus bei magnetus. Kitaip sakant, šiuo atveju neutralaus simetrono apvertimas sukuriamas paprastu elektronų judinimu. Tai labai svarbus principas, kurį, manau, galima naudoti ir kitų eterio komponentų „atidarymui". Pavyzdžiui, aktyvios substancijos judinimas sukamuoju judėjimu ir pan., kuris dažnai vaizduojamas kaip antigravitacinių komponentų išstūmimo ir suaktyvinimo viena iš galimų sąlygų.

Kuo svarbus aksitonas - suprasti nesunku. Tai visus branduolinius elementus išoriškai rišantis apvalkalas, pereinantis į makroskopinius mastelius ir makroskopiškai aktyvus per EL ir MA komponentą. Visos fazinės substancijos sankaupos surištos naudojant sąveiką tarp teigiamo ir neigiamo aksitono. Aksitonas kuria makroskopinius laukus, kurie daro poveikį organizmo sandarai, suriša šį žmogaus komponentą su supančia aplinka. Taip pat aksitonas svarbus recepcijoje per jautrumą ELMA bangoms. Šia proga noriu pasakyti kelis žodžius apie šviesą, kuri tapatinama su aksitonu. Tai neteisinga, nes aksitono bangos yra ne pati šviesa, o šviesos būsenos sukėlėjas gnostinėje substancijoje, kaip garsas yra ne atmosferos virpesiai, o sąmonės sukurta kokybė. Saulė yra ne šviesos, bet tik energijos šaltinis, kuri reikalinga tam, kad atominė substancija turėtų gyvybei tinkamas fazines būsenas.

Kaip matome iš nubraižytos schemos, viešų technologijų branduolys paremtas matomais atomais ir matomu aksitonu. Kitos galimybės yra arba avangardinės technologijos, arba, jeigu kas nors efektyvaus ir atrasta, tai akylai saugoma nuo visuomenės. Iš esmės, technologijos įmanomos visuose gyliuose, bet šiuo metu mokslas krapštosi pačiame paviršiuje ar bent taip vaizduoja. Kita vertus, yra daug padaryta ir egzotiškose srityse, tokiose kaip gnostiniai eteriai, tik kol kas lieka neaišku ar naudojama psichotronika aksitoninė, ar yra surasta kas nors labiau pažangaus. Jeigu tai tiesa, tai turi būti surasta daug efektyvesnių kvantų už elektronus, kažkas panašaus į gnostinius elektronus ir gnostinius aksitonus. Aišku, tai tik spėlionės, nes pats sąmonės principas gali būti ir ne tokia didelė egzotika eteriniame lygmenyje kaip bandoma pavaizduoti ir poveikis informacinei gaublei per energetinę gaublę - pasiekiamas labai lengvai. Ypač per nanotechnologijas valdant smegenų struktūrą labai dideliu tikslumu.

Tai yra vienas iš klausimų, kuriuos sprendžiu, tačiau šiame „Įvade" jis nebus svarbiausias, geriausiu atveju - pasiruošimas tokių klausimų sprendimui. Tai svarbu todėl, kad tokios technologijos iš lėto įvedinėjamos į viešumą ir žmonės turi turėti supratimą apie tai, kas jiems siūloma. Tokio supratimo neturint galima padaryti klaidingų sprendimų ir prarasti savo laisvę ilgiems tūkstantmečiams. Sprendimai bus labai sunkūs, su labai rimtomis pasekmėmis. Iš nežinojimo atidavimas savo valdžios, susižavėjus technologija, gali turėti katastrofines pasekmes. Todėl tai, ką darau reikia suprasti ne kaip primityvią propagandą ir viliojimą, bet kaip pagalbinę informaciją, kuri padės padaryti kvalifikuotus sprendimus. Sprendžiama turi būti ne vien emocijomis, bet ir turint gilų reikalo supratimą. Tam filognozija ir skirta.

Juodraštinis, neužbaigtas "Filognozijos įvado" variantas, dar be svarbiausios praktinės dalies. Tačiau tiems kas nekantrauja - patogus formatas susipažinimui .pdf faile. Trūksta iliustracijų, ir, aišku, top secret informacijos.  :D

Struktūra atrodo taip

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/knyga.jpg)

KNYGA:
D. Mockus. Filognozijos įvadas. 2019. pdf (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/filognozijos%20%26%23303%3Bvadas%202019.pdf)

@klajunas koks tavo darbo tikslas? ką čia bandai išieškoti?

Tikslas paprastas - tiesa, žinojimas. Konkrečiau - savęs pažinimas, kurį įvardiju kaip "viso žmogaus spektro" atskleidimas, kuriame būtų galima pamatyti ne tik kaip atrodo matoma žmogaus dalis, bet ir ta dalis, kuri nematoma. Pavyzdžiui, žinome, kad tvirtasis biologinis kūnas sudarytas iš atomų. Tada klausimas - o iš ko sudaryta siela. Kodėl negalėtume jos pažinti taip pat, kaip pažinome kūną? Tačiau tai aš suprantu ne kaip "dvasinę praktiką", o kaip objektyvų atskleidimą. Todėl tiems, kas ieško religinio formato dvasinio augimo, mano kelias netinka, nes iš filognozijos turi gautis veikianti technologija, o ne vien tikėjimas ir ritualai. Bet aš nesu transhumanistas, kuris norėtų sujungti visas sąmones technologine telepatija, aš greičiau siūlau nuo tokios prievartos gynybos priemones, kad tuo atveju jeigu elitai bandytų užvaldyti žmoniją, būtų teorijos ir technologijos, kurios leistų pasipriešinti tokiai prievartai. Todėl jeigu kam atrodo, kad aš bukai propaguoju technologinį mąstymą - klysta. Bet aš į šį klausimą žiūriu realistiškai - tokios technologijos neužilgo bus išmestos į rinką ir žmonės bus jomis viliojami. Todėl noriu, kad visuomenė turėtų supratimą apie tai, kas siūloma ir kokios to pasekmės. Aišku, paprastam žmogui daugybė techninių dalykų kol kas nereikalingi, tačiau kai prispirs reikalas, ir jie gali pasidaryti aktualūs. Matau kaip reikia mąstyti, norint perprasti šiuos reikalus. Filognozija tikrai ne tiems, kurie ieško dievo ar dvasinio augimo, tobulėjimo. Nes jau pats pavadinimas sako, kad tai pažinimas, gnosis. Todėl daug kuo panašus į mokslą. Mano tik metodika originali, išplėsta, ezoterinė. Prieš transhumanizmą bus galima kovoti tik transhumanizmo priemonėmis. Viskas priklauso nuo to, kas kontroliuoja technologijas.

Bendras Filognozijos vaizdas

Šioje „Filognozijos įvado" vietoje jau esame beveik pasiruošę daryti praktinius tyrimus, tetrūksta galutinio apibendrinančio paaiškinimo, kokioje vietoje tas tyrimas bus daromas. Juo nesiruošiama padaryti jokių stulbinančių atradimų, nes artimuosiuose eteriuose tai neįmanoma, tačiau pasimokyti tirti ir mąstyti savo galva - privaloma. Mano stilius gali pasirodyti sausas ir monotoniškas, tačiau nesiūlau jokios informacinės pramogos ir informaciniu linksminimu neužsiimu. Viskas skirta praktikai, veiklai, ne mėgavimuisi iliuzine būsena. Lig šiol akcentavau bendrą vaizdą, kurį vadinu holoplastiniu, tačiau akivaizdu, kad tas bendras vaizdas iš pradžių yra tik šablonas, kurį dar turėsime užpildyti; taip pat laikau svarbiu principą, kurį pavadinau Mockaus transformacija, turintį paaiškinti kaip energija virsta informacija šviesos arkoje. Kadangi žmogus yra dviejų realybių junginys, tarp tų realybių turi būti tiltas, kurio nepaaiškinus suprasti kas yra žmogus ir kaip jis atsiranda - neįmanoma. Norit atsakyti į šį klausimą, reikia aprėpti visą žmogaus spektrą, kuris prasideda nuo atomų pasaulio ir baigiasi tolimųjų eterių gelmėje. Tarp visų šių sluoksnių privalomas pereinamasis ryšys, antraip jie nebūtų sujungti, ir nebūtų įmanomas sielos komunikavimas su fiziniu pasauliu. Šis dvikryptis ryšys ir vadinamas Mockaus transformacija (energijos į informaciją).

Kaip sakiau, žmogaus sandarą patogu aprašinėti Uroboro simboliu, tačiau turime iš ezoterikos ir magijos sferos jį perkelti į racionalų pasaulį. Taip pertvarkytas šis simbolis labiau tinkamas filognozijai, siekiančiai pažinti žmogų ir jį supančią realybę protu. Filognozo protas neįprastas, nes jis neina nei religijos, nei filosofijos, nei mokslo keliu, tačiau vis tiek tai yra protas, nes kuriamas toje vietoje, kurioje protą konstruoja išvardintos sistemos. Tačiau filognozijos prielaida - susikonstruoti protą savomis priemonėmis, padarant jį labiau tinkamu filognozijos didžiajam tikslui. Uroboro paskirtis išskirti dvi substancijos rūšis, sudarančias egzistuojančio žmogaus pamatą - rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją. Tie, kas skaitė „Įvadą" iš eilės, ne kaip atskirus straipsnius, turėtų pagrindinius teiginius atsiminti. Rodančioji substancija yra savotiškas indas, kartais vadinu gauble, kuriame vaizdų forma formuojama informacija. Rodomoji substancija yra atvaizdas, nuimtas iš anapus žmogaus esančios realybės. Tirdami šiuos atvaizdus, mes kuriame teorijas apie mus supančią realybę. Savo schemoje Uroboro principą sujungiau su eterių spektrine juosta, bandydamas sąmonės dalis susieti su jų vieta šiame spektre. Ta juosta pateikta ankstesniame skyrelyje.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/transformatorius.jpg)

Į schemą galima žiūrėti įvairiai, nes čia sudėta labai daug vertingos informacijos: vertikaliai, horizontaliai, iš kairės į dešinę. Vertikaliai matome: kuriantįjį pradą apačioje - jame sukoncentruota visa tiesa, visas žinojimas apie šią realybę; per vidurį yra pirmapradis kūnas, sudarytas iš viso, anapus vaizdo esančių substancijų spektro, pradedant dešinėje nuo atomų ir baigiant kairėje gnostine substancija ir tolimaisiais eteriais, iš kurių sudaryta sielos substancija; pačiame viršuje yra ta mūsų sąmoninga realybė, kurią mes tapatiname su savo vidiniu subjektyvumu ir išoriniu objektyvumu - vadinu šį aukštą realinu, mus supančia suvokimo iliuzija, per kurią mums pateikiamas anapusinis pasaulis. Matome, kad šviesos arka, sątvaras, nevienalytė, nes turi lengvai išskiriamas dalis. Svarbiausios yra keturios dalys: priekinė sąmonė - objektyvus pasaulis, galinė sąmonė - subjektyvus pasaulis, centrinė sąmonė - kūnas ir emocinė sąmonė, sukoncentruota galvos vaizdo plote, ten kur projektuojamos emocijos. Visi tikri procesai vyksta apatiniuose aukštuose, o viršutiniame yra tik jų reprezentacijos, kopijos, kurios mums praneša suvokimui svarbią informaciją. Tai yra, mes gyvenam trečiame, netikrame aukšte kaip sąmonės, o mūsų tikroji esmė yra tikrovės kuriančiajame pagrinde ir pirmapradžiame kūne, sudarytame iš subtiliųjų eterių.

Protas, pažymėtas žaliai, eina per gnostinę substanciją ir užsibaigia holoplastinėje gelmėje. Su juo šioje kryptyje sujungtas rodančiosios substancijos principas, pažymėtas raudonai, kuris gali būti su gnostine substancija surištas artimasis eteris. Priekinėje sąmonėje yra atominės substancijos atvaizdas, kuris reprezentuoja atominį fizinio kūno sluoksnį, kuris iš tikro apgaubtas artimaisiais ir tolimaisiais, nematomais eteriais, ir galiausiai sujungtas per Mockaus transformaciją su sieline substancija. Priekis, fizinė realybė, vadinama fizine brana, susijusi su materializmu, mokslo keliu. Galinė dalis, nutolusi nuo kietos, atominės substancijos, asocijuojama su gnosticizmu, kuris prie tikrovės pamato bando eiti per sielą, kuri suvokiama ne kaip homunkulas ar idėjos projekcija, bet kaip tikra struktūra žmogaus anapus vaizdo esančiame pirmapradžiame kūne. Akivaizdu, kad visi daliniai keliai nėra galutinė absoliuti tiesa, tai yra nei materialistinis, nei gnostinis kelias. Tiesa turi apimti viską, visumą. Kitaip sakant, tiesos galima ieškoti tik visų kelių sintezėje. To filognozija ir siekia.

Šioje schemoje ir toje, kurią pateiksiu, kiekviena sritis atitenka kokiai nors pažinimu ir sąmonių formavimu užsiimančiai grupuotei. Priekinę sąmonę ir fizinę braną uzurpavo eksperimentinis, materialistinis mokslas, per materializmą bandantis paaiškinti ir sielą, kuriantis transhumanizmus ir žmonijos pavergimo technologijas. Mokslas lygu vergovė - toks filognozijos verdiktas. Filosofija šiais laikais daugiausiai užsiima fenomenologija, tai yra, šviesos arkos pavidalų paviršiaus tyrinėjimu, bandymu šiam paviršiui primesti kalbines prasmes. Filosofijų žinoma būta visokių, materialistinių ir spiritualistinių, paviršininkų ir gelmininkų. Tačiau visų jų galimybės ribotos, vienintelis metodas stebėjimas ir patirčių įžodinimas. Tokiu metodu toli nenuvažiuosi, dėl to filosofija per tūkstančių metų istoriją nieko ir nepasiekė. Religija iš karto bando sugauti tikrovės pagrindą, kuriame sujungta visa realybė, nors gerai nesugeba suprasti ir paaiškinti net artimiausios aplinkos, sąmonės, sielos, kūno, pasaulio. Todėl gaunama kliedesių projekcija, kuriais tikėti prievarta verčia organizacija vadinama „bažnyčia". Filognozija su šiomis pažinimo sistemomis siekia konkuruoti visose vietose, nes filognozijos pradžia yra holoplastinio vaizdo šablonas, tačiau užpildomas ne kliedesiais, bet tikra teisinga informacija (kiek tai įmanoma). Todėl pirmas dalykas kurį tenka padaryti, yra naujoviško metodo sukūrimas, kuris pralenktų senus fiksatinius ir laksatinius ekranus. Bet svarbiausia, kad viskas turi būti tiriama ir patiriama, ne išgalvojama.

Tas šablonas, kuriame raudonu kryžiuku pažymėta šio skyriaus tyrimo vieta, pateikiamas toliau:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/tikrove.jpg)

Mūsų egzistencijos centras yra sąmonių raizginys, nupieštas šviesos arkoje. Per šio raizginio dalis galima pateikti į įvairias realybes. Per priekinę, tai materializmas - mokslo kryptis, kuris naujausiais laikais nuo fizinės branos bando pasukti prie gnostinės, atverti sielines hipostratas. Šioje kryptyje bus mano pirmasis tyrimas, susijęs su artimaisiais, magneto-elektriniais eteriais. Mane šiuo metu domina fizinės ir gnostines branos surišimas, nuo kurio priklauso fizinės informacijos perdavimas į rodančiąją substanciją. Pats tyrimas vyks pirminėje tikrovėje, tačiau jo atvaizdas bus priekinėje sąmonėje, kur dalis proceso matoma, kita dalis paslėpta hipostratoje ir atskleidžiamas specialiais jutikliais ir matuokliais. Viso to tikslas - geriau suprasti magneto-elektrinių eterių geometrinius simetronus.

Tačiau tai ne viskas - šį šabloną patogu taikyti ir jau žinomų filosofinių, religinių ar mokslinių paradigmų atvaizdavimui, nes visos jos turi kokią nors čia pavaizduotą vietą, orientuotą kokia nors konkrečia kryptimi. Kaip pavyzdį įpratęs naudoti A. Šliogerį ir F.Nietzsche. Šliogeris yra paviršininkas, siekiantis visą žmogaus žinojimą sustumti atgal į šviesos arką ir uždaryti visas hipostratas. Kaip paviršininkas, jis akis ir regą paskelbią „karališkąja jusle", ir siekia visus suvaryti į priekinę sąmonę, kuri pasak jo yra teisingiausia. Tokį kelią Lietuvai siūlantis filosofas gal ir atrodo įspūdingai mažai informuotiems žmonėms, tačiau remdamasis savo žiniomis, galiu tvirtai pasakyti, kad planetos elite rega tikrai nėra laikoma „karališkąja jusle", siūlant šį variantą smukdomas Lietuvos supratimo lygis. Nekalbant jau apie tai, kad paviršininkų filosofija - neperspektyvi. Būtume pralenkti, ir labai greitai, o tai - egzistencinė grėsmė.

Valdžios elito psichopatams tam tikru laiku įspūdį padarė Nietzsches sistema. Koks jo kelias šioje schemoje. Pirmiausiai jis atsitraukia į save, savo subjektyvumą ir čia atranda, iš visko ką galima atrasti, Valią; tada priekinėje sąmonėje atranda Galią, Viešpatavimą. Šiuos du principus sujungia, tačiau kadangi psichologija jo nedomino, nes norėjo paaiškinti tikrovės paslaptį, šį junginį nukėlė į gelmę, tikrovės fundamentą, bandydamas šiais dviem žodžiais paaiškinti visą tapsmo procesą. Padaręs tokį loginį žingsnį, pradeda tirti tikrovę, visur bandydamas išgauti valios viešpatauti morfologines formas - fiziniame, biologiniame, socialiniame, politiniame ir psichologiniame pasaulyje. Idėja gal ir originali, tik labai primityvi ir metodai visiškai atsilikę, atavistiniai. Taip judant padaryti žingsnį į priekį neįmanoma. Pasaulyje yra daug daugiau negu Galia, o psichologijoje į Valią tikrai viskas nesusiveda. Į neišsemiamą, begalinę gelmę šiuos žodžius projektuoti, tikintis, kad jais galima ką nors paaiškinti - neregėto masto kvailumas, nieko nesupratimas nei apie žmogų, nei apie pasaulį, nors snukiadaužio mėgėjams ir dėsnio „ateini čia" garbintojams gali būti gana patrauklus. Žinoma, be šių veikėjų buvo begalės ir kitų bandytojų, bet viską skaityti ir perpasakoti būtų brangaus laiko švaistymas, geriau tirti pačiam.

Manau, filognozija geba daug geriau negu tai, priešingu atveju neverta būtų ja užsiimti - būtų galima tapti mokslininku, filosofu arba religiniu fanatiku.

Dievų karas

Pateikus bendrą filognozijos vaizdą pagrindinėse dvejose schemose, idėja užbaigiama į tikrovę pažiūrėjus iš sąmonės perspektyvos, pagal tai, kiek procentų joje matosi tikro pasaulio. Sąmonę galima vadinti informacijos sumatoriumi, kuris iš tam tikro kiekio signalų sukonstruoja tikrovės atvaizdą. Šie signalai užgriebia tik nedidelę dali tikro aplinkos vaizdo, todėl sumuojamas nepilnas informacinis plotas. Koks yra pilnas plotas ir kokia dalis jame atitenka sumatoriui įvertinti sunku, tačiau tai matosi iš to, kiek mes suprantame tikrovę ir kiek galime ją valdyti. Mano spėjimu fenomenloginis sumatorius sumuoja tik 2,5 proc. viso vaizdo, prie kurio dar pridedami 2,5 proc. intelektinio antisumatoriaus, kuris kuria sensoriumo paaiškinimus kontinuumų metodu. Taip gaunami 5 proc. viso informacinio ploto. Akivaizdu, kad tai labai mažai, ir tai, ką mes matome savo šviesos arkose - labai netikslus ir iškraipytas aplinkos vaizdas. Tačiau jo pagrindu mes turime orientuotis, jo pagrindu kuriame tikrovės pažinimo modelius.

Atrodytų savaime suprantama, kad turime siekti 100 proc. tikrovės formos, kuri yra visa, pilna tiesa, tačiau šis klausimas ne toks paprastas. Vien dėl to, kad tą 100 proc. ne taip lengva įtraukti į proto laksatą, neiškraipant tikrovės formos, nes jo galimybės jai atvaizduoti - minimalios. Tačiau filognozijoje šį ribotumą bandoma spręsti naujų, laksatinių ekranų kūrimo idėja, siekiant sukurti pažangesnius tikrovės atvaizdavimo būdus. Galimybės vis tiek ribotos, bet daugėjant tikrų žinių, galima keisti savo sandaros formą, padarant ją labiau pažengusia. Tai tolima ateitis, ir tai šiuo metu neturėtų būti aktualu.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/informacinis%20plotas.jpg)

Kelis žodžius reikia pasakyti apie tai, kas yra sumatorius. Tai būdas, kuriuo sujungiama signalais surenkama aplinkos informacija rodančiojoje substancijoje. Signalai apima tik nedidelį objekto kontaktinį sluoksnį su kuriuo sąveikauja, be to, perduodant signalą per įvairias tarpines stoteles, signalas daug kartų transformuojamas, tad iš tikros ir pradinės informacijos lieka labai nedaug, ir tai, ką mes matome savo sąmonėje yra netikras, neteisingas aplinkos vaizdas. Tačiau gyvybiškai svarbios dažnai būna tik kietos formos medžiagos, nes jos būna pagrindinės kliūtys ir pavojaus šaltinis, todėl priekinės sąmonės fenomenologinis sumatorius privalo mums rodyti šią tikrovės dalį, nes be to išlikimas būtų neįmanomas, tačiau tai minimali dalis, kuri sudaro tik 2,5 proc. bendro informacinio ploto. Yra ir nekietų substancijų arba jų būsenų sumatoriai, iš kurių aktualiausi - temperatūra ir pan. Nematomose hipostratose, kurios yra pusiausvyros, kitų kenksmingų radiacijų nėra, nes nematome žalingo poveikio organizmui ir sąmonei, tačiau pažeidus hipostratų simetrijas ir sukūrus atviras sąveikų grandines, sąveikaujančias su aplinka nenumatytais būdais, daroma reali žala kūno sandarai. Vienas iš žinomiausių pavyzdžių yra radioaktyvios medžiagos.

Įkėlus į sątvarą holoplastinę tikrovės formą, žmogus įgytų dieviškas galimybes, nes jam būtu pavaldžios fundamentalios kuriančiosios jėgos. Abejoju ar į dabartinės formos sąmonę tai padaryti įmanoma, tačiau paaiškinant vis daugiau tikrovės paslapčių, yra galimybė patobulinti savo sandarą, pritaikant geriau ir tiksliau atvaizduoti tikrą hipostratų struktūrą. Tačiau tai didelis pavojus, nes sąmonių yra labai daug, ir į kiekvieną iš jų įdėjus tobulas žinias, į tikrovės fundamentą įvedamas konfliktas, kuris galis susprogdinti šią realybę, nes kiekviena sąmonė trokštų tapti tikrovės šeimininku. Dėl šios priežasties, artėjant prie holoplastinės tiesos iš daugybės vietų tampa neišvengiamas dievų karas, kuris tikrovėje sukurtų chaosą. Dėl šios priežasties, žinant kuo tai gali baigtis, žinių kaupimas stabdomas, tenkinantis tik minimaliomis, nepavojingomis technologijomis. Siekiant vis daugiau ir nesiskaitant su pasekmėmis labai lengva prisižaisti iki katastrofos.

Kita problema yra technologinio pranašumo įvedama vergovė, kai pasiekusiam aukštesnį lygį, žemesnis lygis tampa tik valdomu resursu ir žaliava. Tai substratologijos pasekmė, kuri išardo individą ir laiko jį tik energetinių dalelių mechanine ar informacine sankaupa. Pačiame viršuje, arba pačiame centre, tie, kas pasiekę aukštesnį lygį per didelio susigrūdimo vengia visomis turimomis priemonėmis, nes į fundamentą įvedus konfliktą, gresia tikrovės sunaikinimas. Iš tikro dievas gali būti tik vienas, dievo užgrobimas technologija, netikru dirbtiniu dievu, įveda į tikrovę nepageidautiną anomaliją. Dėl šios priežasties, filognozijoje turėtų būti svarstoma, koks pažinimo tikslas, kokiu žinojimo lygiu turi būti tenkinamasi, ir kada neprotingas kišimasis į tikrovės sandarą turi būt sustabdytas. Įvedus simetrijos pažeidimus, tampa aktyviomis tos tikrovės dalys, kurios gali turėti ardomąją ir griaunamąją galią ir būti pavojingas gyvybei - ypač nematomomis formomis, kurios išaiškėja tik tada, kai būna per vėlu. Todėl manau, technologijos lygis pateisinamas tik tam, kad sukurtų pertekliaus civilizaciją, kurį pasiekus, perdarinėjimas ir persidarinėjimas, lindimas į tikrovės centrą turėtų būti sustabdytas. Iš dalies tai dabar stabdo ribotos sąmonės sumatoriaus ir antisumatoriaus galimybės, nes žmogus nesugeba pažinti - tai ką jis pasiekęs yra tik labai nedidelė dalis to, kas įmanoma. Tačiau padaryti proveržiai gali atidaryti labai pavojingus žmogui kelius. Tai yra simetrijų suardymas, kurios suaktyvina kenksmingas energijas hipostratose, technologinė vergovė ir dievų karas dėl tikrovės, sukeliantis pavojingą chaosą.

Prie to žmogus yra priartėjęs ir net peržengęs slenkstį. Pavyzdžiui, žmoguje sąlytis su kuriančiuoju tikrovės pradu vyksta per genetiką, kuri tyrinėja kažkokiu būdu sukurtą žmogaus genetinę programą. Pilnai pažinus šią pirmapradžio žmogaus dalį, kartu su visomis hipostratomis, atsiranda galimybė kurti dirbtinę gyvybę, padarant ją beverčiu objektu, kuris prilyginamas perkamai, parduodamai, išnaudojamai prekei. Gyvybė praranda vertę, ją nustojama gerbti. Todėl tikras genetikos modelis sumatoriuje ir antisumatoriuje - didelis pavojus. Sunku pasakyti, ar verta žengti tokį žingsnį filognozijoje. Tas pats galioja ir kitiems panašiems atvejams - supratus biologinio sąmonės kompiuterio mechanizmą, galima užgrobti sąmonės vidinio pasaulio substratą - jeigu tai daroma piktybiškai, chuliganiškai ar banditiškai, žmonėms iškyla didelis pavojus. Todėl reikia galvoti apie priemones kaip nuo to gintis, nes su tokia savivale, ypač vykdoma silpnapročių, taikstytis negalima. Todėl filognozijoje ir kėliau sąmonės kokybės klausimą, taip pat reguliavimo būtinybę. Tam reikalingas įstatymas nekenkti ir technologijos turi būti viešos, kad jas būtų galima reguliuoti teisiškai. Šiuo metu visuomenė mulkinama, technologijos banditų rankose.

Fenomenologiniame sumatoriuje ir taip mažai tiesos - tik 2,5 proc. tikros tikrovės formos. Žmogaus valdymas ir užgrobinėjimas vyksta anapus šių procentų, hipostratose, todėl kalėjimas gerai užmaskuotas, žmonės apsigyvenę Šliogerio pasakų pasaulyje, net nesupranta, kad yra toks dalykas kaip hipostratos, nematoma anapusybė. Kai paveikiama sąmonė - nežino nuo ko ir kaip gintis. Todėl privalomas žmogaus sandaros teisingas išaiškinimas, kurio tikslas sugriauti visas priedangas, po kuriomis slepiasi nusikaltėliai, apsiginklavę propagandiniu žodynu, klaidingomis teorijomis ir sąmonių mulkinimo organizuota sistema.

Todėl siekdami išvengti sprogimo, vergovės ir dievų karo, turime pasisemti tik tiek, kiek būtina, o visa kita palikti taip kaip yra, nes natūrali tvarka yra tobuliausia, geriausiai pritaikyta žmogui, dirbtinis jos perdarinėjimas kelia didelį pavojų. Todėl iliuzija iš vienos pusės ir blogai, o iš kitos pusės - ji apsaugo žmogų nuo technologinės beprotybės, kuria gali pavirsti perteklinis žinojimas. Bet tai yra žmogaus gyvenimo problema, kai jis išnaudojamas pažinimui, o kita ciklo pusė - mirties pusė, kurioje žmogus susilieja su tikrove tikėtinai prarasdamas individualumą. Viskuo būti, tikrovės centru galima šioje būsenoje - manau gyvenimas yra skirtas nuo to „pailsėti", todėl šioje vietoje beprotiška intervencija į tikrovės fundamentą turi būti ribojama, žmonėms reikėtų mažiau dirbti gyvenime ir daugiau ilsėtis, neeikvojant galimybės atsiskyrus nuo Šaltinio, pabūti paprastu žmogumi, su trūkumais, iliuzijomis, silpnybėmis ir t.t.

Citata iš: klajunas  sausio 09, 2019, 18:56:51nes natūrali tvarka yra tobuliausia, geriausiai pritaikyta žmogui,

Atleisk, klajūnai, tačiau aš paklausiu:
Iš kur žinai, kad natūrali tvarka yra tobūliausia?
Iš kur žinai, kad natūrali tvarka yra natūrali?
Ir iš kur žinai, kad yra išvis tvarka?

Mano nuomone, kad jei yra tvarka, tai bet kuriuo atveju, ar ji natūrali, ar ne, yra "tvarkoma", tik klausimas "kieno?" (dievo(-ų), ateivių, žmonių, gyvūnų, gamtos ir pnš.).

Kiekvienas žmogus žino tik taip, kaip jam sako jo mintys, kitaip žinoti neįmanoma. Todėl atsakyti iš kur galima paprastai - iš savo galvos, daugiau iš niekur žinoti neįmanoma.
Kai sakau natūrali tvarka, turiu omenyje tik tai, kad ji nesukurta žmogaus protu. Tačiau tai nereiškia, kad ji iš viso nesukurta - ją sukūrė arba ji susikūrė ne žmogaus dėka.
Kad žmogus tikrovėje savaime išsikratytų, joje turi būti daug daugiau savybių, negu rodo dabartinis mokslas, o tos papildomos jėgos yra kuriantysis pradas, kuris sukūrė visą dvasinę ir fizinę materiją. Toliau iš to kas duota konstruoja kiti - dievai, ateiviai, žmonės - visa tai dirbtina ir netobula, geriausiai kuria didžiausias ir protingiausias.
Taip pat kai sakau tvarka, turiu omenyje tik tai, kad tikrovės dalys išdėliotos kažkokiu būdingu būdu, o ne tai, kad jos yra "tvarkingos", pagal primityvų tvarkos supratimą, kuri suprantama kaip visko buvimas taip, kaip "turi būti". Būdingas būdas gali būti ir visiškas chaosas.
Tai, ką aš rašau reikia suprasti ne kaip galutinę tiesą, bet kaip mano asmeninius įspūdžius. Ir reikia ne "zubrinti", bet suprasti savo galva, pažiūrėjus ką sako nuosavos mintys. Yra vienintelis universalus kriterijus - efektyvumas.

Citata iš: klajunas  sausio 10, 2019, 21:33:39Yra vienintelis universalus kriterijus - efektyvumas.

Efektyvumas - pagal tave, kas tai yra?

efektyvumas - sugebėjimas valdyti procesus savyje ir savo aplinkoje.

Tai ne efektyvumas - tai kontrolė.

Kontrolei reikia priemonių, kurios gali būti efektyvios ir neefektyvios.

Sudeginti implantus, sutraukyti antrankius, pakarti išgamas

Paaiškinus kodėl sąmonės sumatoriuje turime tik 5 proc. anapusinės realybės ir milžinišką norą šį procentą padidinti, reikia pereiti prie svarbiausio klausimo - kokios žmogaus paslapčių atskleidimo pasekmės, ypač kai jos atsiduria netinkamose rankose. Žmogaus pažinimas veda prie substratologijos, kuri individualią žmogaus formą paverčia valdomu ir kontroliuojamu substratu, generuojančiu iliuziją vadinamą „žmogumi". Bent taip jį vaizduoja substratologijos ideologai, lendantys į vidų tam, kad pažinę jį galėtų kurti modifikuotus žmones, pritaikyti jį įvairioms reikmėms - darbui, pramogoms, kariuomenei, valdymui ir pan. Tai baigiasi žmogaus sumenkinimu, nuvertinimu, jo pavertimu nieko nereiškiančiu, vartojimui skirtu objektu. Transhumanistai kuria žmogų ne sau savo šeimininku, bet tik išnaudojimui, vergovei.

Imdami visą žmogaus spektrą ir visą gylį, randame tris vietas, kuriose žmogui sukuriamas kalėjimas, iš kurio nėra išėjimo. Per priekinę sąmonę matome fizinį kalėjimą, kurio pagrindinės technologijos yra materijos valdymas; per galinę sąmonę sukuriamas dvasinis kalėjimas, atimantis iš žmogaus laisvo subjekto statusą, diegiantis per substratą iliuzijas, naudojantis psichotroninę prievartą prieš dronais paverstus žmones; ir paskutinė smūgio žmogaus laisvei vieta, pati svarbiausia, yra žmogų kuriantysis pradas, kuris šiuo metu aiškinamas per genetiką. Schemoje tai atrodo taip:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/kalejimas.jpg)

Visos šios trys vietos turi mokslus, kurie apima visą žmogaus spektrą ir paaiškina kas jis yra ne tik matomas iš išorės arba vidaus kaip išorinė ir vidinė fenomenologija, bet ir pagal savo pirmapradę esmę. Šie mokslai turi savo lenteles, kuriose santraukos forma sudėtos visos pagrindinės žinios apie „pirmykščius rinkinius" elementų, iš kurių sudarytas tas konkretus substratas. Priekinė sąmonė turi Mendelejevo atomų lentelę, galinės sąmonės lentelė yra laikoma paslaptyje, o kuriantysis pradas išreikštas visu žmogaus genomo kodu. Tai nepilnas vaizdas, tik viešas variantas, bet orientavimuisi to užtenka. Fizinis kalėjimas skirtas fiziniam žmogaus uždarymui, bauginimui fizine mirtimi; dvasinis kalėjimas atima iš žmogaus laisvę, paversdamas jį valdomu biorobotu, sukurdamas jam kančių pasaulį per intervenciją į psichinius substratus. Tai rodo, kad žmogus uždarytas arba jį siekiama uždaryti iš visų įmanomų pusių, ir jeigu jis nesugebės laiku apsiginti nuo technologinės beprotybės, rūšį ištiks mirtis, žmogus gyvuos tik kaip mirties fabrikuose veisiama biologinė žaliava. Todėl proveržis į laisvę turi būti visose šiose vietose, turi būti suduoti kontrsmūgiai materijoje, psichotronikoje ir genetikoje. Nenorint būti paverstu daržove verta kovoti visomis priemonėmis, nes iš tikro tapus biorobotu prarasti nėra ką.

Prie to reikėtų šiek tiek pasvarstyti apie gyvenimo prasmę, kas žmogui yra šis gyvenimas ir kas jis gyvenime yra? Religinių, ezoterinių ir mistinių teorijų nenaudoju, nors nesakau, kad jos neteisingos - kiekvienas turi teisę tikėti kuo nori. Aš sprendžiu remdamasis duomenimis, kurie prieinami man, mano sumatoriuje, kurie, žinoma, yra nepilni, ne daugiau 5 proc. viso informacinio ploto. Žmogus turi dvi būsenas: susiliejimo su šios tikrovės pagrindu ir išsiskyrimo į individualią esybę. Turima informacija rodo, kad jis išsiskiria iš tikrovės ir vėl į ją sugrįžta. Ar tai daugkartinis vyksmas ar vienkartinis nežinau. Tai bus aišku po mirties. Taip pat jeigu daugkartinis, ar išsaugoma individuali informacija, ar ne. Substancija lieka, ji niekur neišnyksta. Daug kas tiki, kad giliosios žmogaus spektro dalys, vadinamos gnostinėmis, amžinos ar bent jau ilgaamžės, daug ilgaamžiškesnės už fizinį kūną. Tai visai tikėtina, bet to patvirtinti negaliu (nors mintis guodžianti). Šiame cikle yra du kritiniai taškai, kurie yra  gimimas ir mirtis - tai slenksčio arba perėjimo zonos. Žmogui įsikūnijus, jo sielinė dalis, esanti giliuosiuose spektro sluoksniuose, įstatoma į programas, per kurias suvokiama ši realybė. Jas galima vadinti archontais. Archontai sutvarko chaosą, įveda tvarką - bet tai jie padaro per suvokimo iliuzijas, kurios instaliuojamos į sumatorių.

Priekinės sąmonės archetipinė iliuzija yra grožis, kuris yra akių cukrus, saldumynas akims. Tai šiam pasauliui labai svarbus archontas. Galinės sąmonės archontas yra prasmė, kuri nuspalvina pasaulį semantinėmis spalvomis, reguliuojančiomis žmogaus elgesį per protą. Centrinės sąmonės pagrindinis archontas yra malonumas, kuris tenkinamas hedonistinėmis priemonės, suteikia žmogui fizinių saldumynų kūnui. Emocinės sąmonės archontas yra laimė, kuri yra geriausia ir siektiniausia būsena, surenkama tada, kai patenkinami visi prieš tai išvardinti archontai, iš pasaulio išimama kančia, vargas, nepritekliai ir sunkumai. Individualus žmogus visą savo gyvenimą būna šių archontų valdžioje ir jiems tarnauja. Pati forma, to kas gražu ir prasminga suvokimas, gali keistis, nes tai programuojama kognityvinėmis programomis vaikystėje, tačiau šie archetipai visada išlieka, tik skiriasi pavidalai. Archontas nei dievas, nei velnias, tame nėra jokios mitologijos, religijos ar mistikos - tai genetinės programos, į kurias įstatyta sąmonė. Įsikūnijęs žmogus kitoks negali būti, gal net neturėtų to siekti, nebent aukšto lygio supratimo. Be to, nugalėti archontus ne taip jau ir sunku, tik nedaug kas to realiai savo gyvenime nori, nori tik žaisti įvairius dvasinius žaidimus. Tas būdas yra mirtis. Jeigu kam tokia individualizuota archontų valdoma būsena nepatinka - prašom, atviras kelias. Tai aišku radikalu, daug kas tenkinasi saldumynų ribojimo metodais. Kiekvienas renkasi individualiai.

Tačiau šiame individų pasaulyje yra viena sunkiai sprendžiama problema, kuri atsiranda tada, kai auga žinių lygis, užvaldomos visos trys esminės žmogaus spektro dalys. Būtent, žmogaus atsiradimo procesas technologinis užvaldymas, dirbtinių žmonių kūrimas. Galima užauginti bet kokį dirbtinį modifkuotą žmogų, įstatyti jo sielą į technologinį kalėjimą, sukurti gyvenimo pragarą pasaulyje ir paversti savo resursu: seksui, darbui, kariuomenei, eksperimentams, cirkams. Toks dirbtinis žmogus gaminamas mirties fabrikuose kaip prekė, parduodamas ir perkamas, likimas priklauso nuo šeimininko kaprizo, už nužudymą negresia jokios bausmės. Taip pasaulį ir žmogų įsivaizduoja elitas, planetos aristokratai. Tai rūšies žlugimas, kurio priežastis perteklinis žinojimas išsigimėlių sąmonėse. Gyvename spektakliniame pasaulyje, užgrobtame substratologų transhumanistų, visiškų debilų. Jiems aukščiausias autoritetas - Nietzsche, verčiantis juos gyventi valios viešpatauti paradigmoje, aristokratiškose vertybėse, perskyroje gera-prasta. Šios tikrovės fundamentas jiems primeluotas nukvakusio 19 amžiaus filosofėlio.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/fabrikas.jpg)

Šioje schemoje parodyta, kokiu būdu tikrovėje atsiranda valdovų ir vergų rasės. Vidinė rasė, pažymėta pilka rodykle yra pavergta technologiškai vergvaldžių rasės, per žmogaus atsiradimo kontrolę ir viso spektro užgrobimą. Patys sau jie susikuria rojaus sąlygas, tampa elitu, aristokratais, tenkinančiais visus savo programinius iliuzijų archontus, o vergai yra tik resursas skirtas suvartojimui. Žmogaus rasties procesas perkeliamas į mirties fabriką, taip kaip paukštynuose ir fermose augina gyvulius. Gardų pasaulyje tokių žmonių fermų nėra, bet yra antžmogių uždarose zonose. Mūsų pasaulyje tokios fermos turi rezervato bendruomenių formą. Čia veisiami, valdomi ir išnaudojami žmonės. Visų substratai užgrobti nanotechnologijomis ir psichotronika, vaidinamas gyvenimo spektaklis. Fasadai daugumos žmonių gali būti gražūs, bet viduje vergas, biorobotas, vykdantis visus šeimininkų įsakymus.

Tokia žmonių rūšies evoliucija yra pralaimėjimas ir istorinė katastrofa; neatsirado išmintingos valdžios ir svertai atsidūrė išgamų rankose. Jų gyvenimo prasmė yra tarnavimas savo archontinėms programoms, saldumynų per visus galus vartojimas, kaip žaliavą naudojant pavergtus žmones, kurie gaminami su tokiomis savybėmis, kokių pageidauja klientai. Nors kiekvieno žmogaus viduje yra laisvės pradas, kuris kyla iš eiolinio fundamento - ir iš esmės mes visi pagaminti iš tos pačios substancijos. Negerbiame nei tikrovės, nei kito, nei savęs. Taip yra todėl, kad archontai labai galingi, žmogus nepajėgus atsispirti jų valdžiai ir tai priveda prie tikrovės prigimties išdavimo. Individualiame įsikūnijime atrodo, kad individuali iliuzija svarbiausia, kad ant jos turi būti pastatytas šis pasaulis. Iliuzija išpučiama iki megalomaniškų masteliu, įdedama į substratus, pasaulis paverčiamas mėšlo krūva, kurioje veisiamos kirmėlės sunaudojimui.

Todėl raginu kontrsmūgiams visose vietose sutriuškinant genetinius, materialistinius ir gnostinius pseudorgumentus, kurių tikslas apgauti, susukti smegenis. Kiekvienas žmogus, kad ir kokia kilmė jo būtų, turi pasakyti - aš ne tavo nuosavybė, aš esu tikrovė, net jeigu užaugintas kaip daržovė fabrike. Sudeginsime visus implantus, sutraukysime antrankius, susprogdinsime mirties fabrikus, pakarsime išgamas.

Jeigu kam įdomu, galima įsigyti

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/virselis.jpg)

sveikinu su knygos isleidimu  ;)

Citata iš: elteide  sausio 28, 2019, 21:52:09sveikinu su knygos isleidimu  ;)

Ačiū!  :)