Žmonės galvoja, kad akmuo tai tiesiog negyvas daiktas, kuris neturi nei jausmų, nei minčių, nei galimybių bendrauti. Tačiau iš kur mes tai galime žinoti?
Mes galime tik daryti prielaidą, kad taip yra, tačiau juk egzistuoja tikimybė, kad pvz. akmenys tarpusavyje gali bendrauti mums nežinomu ir neatrastu būdu, tiesa?
Tiesa!
Galima pažiūrėt į saulę, jūrą, ugnikalnius, vėją, žemės drebėjimus, cunamius, tornadus. Viskas bendrauja. Vienas didelis bendraujantis, sąveikaujantis organizmas.
Tik negyvosios gamtos bendravimas pasireiškia per savo formos išlaikymą. Tai pats žemiausias, mažiausias materijos noras. Kai trenki plaktuku per akmenį, plaktukas atšoka, nes akmuo turi norą išlaikyt savo formą.
Augalas turi dar didesnį norą, gyvūnas dar didesnį, o žmogus didžiausią.
Citata iš: Mekabciel balandžio 12, 2017, 17:01:20Kai trenki plaktuku per akmenį, plaktukas atšoka, nes akmuo turi norą išlaikyt savo formą.
Aš tai aiškinčiau fizikos dėsniu...
Kai asilą muši su pagaliu ir jis bėga greičiau, tai irgi fizikos dėsnis.
Tu gi mąstai, kad akmuo mąsto, o ne akmuo mąsto kad tu mąstai jog akmuo mąsto...
Manau, kad kiekvieno galvoje yra, jei tiki, kad akmuo veikia, tai jis ir veiks, pades, ir pades jausti. Kaip tik ta tema parasiau klausima, tik magijos skiltyje. Idomu Jusu visu nuomone.
Galbūt tai tiesa bet lygiai taip pat galime teigti, jog Šustauskas sukūrė visatą ar kašką panašaus, na tai yra lygereikšmiai dalykai. Mano mintis yra, kad be įrodymų viskas tampa įmanoma. Taip pat teigti kad jei yra A>B tai taip pat įmanoma sakyti kad A<B, nepateikus jokių įrodymų.