Aš manau, kad visgi reikalingas esminis pasikeitimas, kuris leistų žmogų padaryti ypatingu, ne mažesniu, nei jis yra. Tik jau kitas reikalas, kaip tai protingai padaryti, kada parodyti tą metodą, už kurio netektų sukti galvos, ar vistiek net ir po to žmogus išliks toks neabėjingas ir nebandys užvaldyti informacijos, blogio tikslams, trolinimui ar pan. Visada yra tokia rizika, kai norima kažką atkskleisti, kas "mano manymu padėtų", aš tarsi savaime galiu pajausti, ko žmogus nori, bet kartais ir negaliu, kartais mane jis atstumia, lieka nepatenkintas, nors ir kiek besistengčiau įtikti.
Nemanau, kad niekas neturi tiek valios suvokti, pabandyti į viską pažvelgti plačiai ir teisingiau. Man, visada valdymo metodas užkliūdavo, nes per baimę nemačiau prasmės "išmokyti" dalykų. Tas metodas vartotas taip ilgai, kad abėjoju, ar nebus ir vėl toliau naudojamas (tokių beširdžių, kurie visiškai nesuvokia, kad žmogus moka atskirti), bet nieko nesakau, kad prieš tai būtinai reikia įsitikinti (to metodo ir jo vykdančio kūrėjo) sąžiningumą, kurstyti iliuzijas, kad jis daro kažką netaip (ir kad jis manytų, kad turi daryti kažkaip kitaip, nei kažkas kas mokina tikisi).
Nemanau, kad žmogus būtų nereikšmingas, nei visatos mąsteliu, nei žemės. Visą efektą pats išbandžiau, kad viena dalis, gali viską pakeisti negrįžtamai. Kiekvieno žmogaus indėlis toks svarbus, kaip ir pati informacija ir suvokimas, išaiškinimas, kaip pasiekti geresnės valdžios, tokiais laikais, kai (vis dar, nenoromis visi priversti naudoti baimės metodus, nes kitaip nesigauna). Neabėjoju, kad ir prieš mus gyvenę žmonės bandė kažką pakeisti, bet matomai, nesigaudavo ir tik apsistodavo prie baimės skiepyjimo ir klaidinimo metodo.
Betkurio mintis apie tai, kad būtina nepanaikinti mokymo lygius yra tokia pat teisinga, kaip ir panaikinti mokymo lygius ir staiga visiems sudėti tam tikras tiesas greitai, nepaipsniui, nedozuotai. Betkurio mintis išsaugo suvokimo lygius - ne visada pasivirtina, nes neretai atsiranda tokių žmonių, kurie priima melą - kaip už tiesą ir nespėja sužinoti tiesos. Nesužinojimas tiesos, dar labiau apsunkina visuomenės padėtį, neleidžia žmogui suvokti jo reikšmės visuomenėje. Neretai jis priima tokius neadekvačius sprendimus, kurių mums net nereikia, nors tai visada galima kontroliuoti, bet vistiek, tas metodas - negeras. Netoks žmogui duotas intelektas, kad jis jį švaistytų: darydamas vaikus, avarijas, klaidas, megzdamas meilės (klaidingus) romanus, kurdamas dailės ir meno kūrinius (kurių nėra kur sukišti), bet nesakau, kad to nereikia - reikia, bet mažiau. Mokslo atradimų, ir taip nėra kur sukišti, tik kaip apgaudinėti save (pranašumu, analitiniu mąstymu, nors mokslininko metode, niekada nebuvo realios vizijos, mokslininkai neretai elgiasi neadekvačiai atradinėdami tokius išradimus, kurių nereikia (nes nežino, ko žmogui realiai reikia). Pavyzdžiui, kam reikalingas belaidis ryšys, (wi-fi), telefonai, planšetės... Išmanieji televizoriai, kurie beveik nebeatlieka pagrindinės funkcijos (dauguma naudojasi, tik kad pažiūrėtų kažkokius bereikšmius video per youtube, spotify - paklausytų muzikos ar dar kažką tokio). Manau, nebeliko tokio dalumo, koks buvo vaizduojamas prieš 10 - 15 metų atgal, žmonės nenoromis tapo uždaresni ir nesinori jiems dalintis "intelektualiniu turtu" su kitais. Bet vėlgi, nevisi jų atradimai gali sužavėti, nes kaikurie tikrai nekelia džiūgavimo, netgi pats atradimas, kaip "wi-fi", nėra niekuom ypatingas, bet vis kiti randa kaip tai išnaudoti, nors man visai jis nepatrauklus ir galiu pasakyti nereikalingas būdas. Visada internetas, interneto tiekimas buvo geriausias - kabeliais, nes tai saugesnis būdas, neabėjoju, galimas kažkaip patobulinti, pritaikyti (prie šių laikų). Wi-fi išskleidžia į aplinką per daug elektros, elektomagnetinių kvantų, dėl kurių vienaip ar kitaip vieniems žmoniems pradeda rodytis "migrenomis", galvos skausmais, epilepsijomis ir pan. "Wi-fi" yra nesaugus būdas, nesaugi prieeiga prie interneto, nevisiems prieinama kaip "nežalojanti sveikatos", nekenkianti (nemažiau nei rūkymas ar alkoholis). Toliau, manau nereikalingos išmaniosios programėlės, nes tai yra akivaizdus 3-čių šalių trolinimas mums, nors ir neatrodo, bet yra. Apps'o kūrėjas, trolina app'so naudotoją ir tyčiojasi (žemesniu intelektu, nei appso kūrėjas, (išrodo tokį metodą)). Kažin ar tokia nuostata gali būti vis labiau išrodinėjama, nes matomai (neatitinka kiekvieno žmogaus intelekto galimybių). Suprantu, kurie neturi laiko kurti "app'sų" ir jiems vienaip ar kitaip reikalingos "pavyzdžiui: navigacijos "app'as", "messeneger'is, skambintojas. O vaikų žaidimai, kaip suaugę žmonės parodo, žaisdami tik išrodo žemesnį intelektą, nei turi vaikas, parodo mažesnį patyrimą ir viso to neadekvatumą (neusigaudymą) t.t.
Žmonės per app'us, išmaniuosius įrenginius, wi-fi EM lauko kvantavimus, plančetes, nereikalingas muzikos ir video paslaugų parduotuves ir suserga įvairiomis neorologinės kilmės "ligomis". Jiems tai yra reali baimė, nekonkreti baimė, kad kažkas bando išnaudoti intelektą ir netgi "žemesniems" poreikiams, nei numatyta "atėjus". Žmogus yra numatytęs savo teisingą kelią ir jis giliai viską nujaučia, suvokia, ko jam nereikia, todėl dėl to jis ir nesijaučia gerai, kenčia (kai kiti bando prilyginti savo kelius). Jau senai buvo kuriama tokia aplinka "kai bus naudojamasi intelektu "žemesniems" poreikiams, nei galimybės galimos pasverti ir atitikti realybę". Nenaujiena, kad laikai nekiek nepasistūmėjo, ir realūs atradėjai nieko "gero" neatrado apart kaip sukelti dar daugiau "kančios", kuri reikalinga menininkams, filosofams, valdžiai (išvaidinti dramas). Per ilgesnį laikotarpį - žmonėms, kai išrodoma "žemesnis" intelekto panaudojimas, žmonės dar daugiau sumiša, palieka šizofrenikai, abėjingi, pagiežingi, vienas kitam - žmonės.
Aš giliai suvokiu, kas tas "žemesnis" intelekto panaudojimas ir manau, jo nereikia, nereikia parodyti "grožybių" "per anksti". Reikia parodyti, kad kiekvienas turi to užsitarnauti. Kai to neužsitarnauja, o 3-čių šalių kūrėjai priverstinai įspaudžia į rankas - nieko nesigauna. Matome pasekmes, mes liekame užtrolinti 3-čių šalių kūrėjų ir to nebesuvokiame. Tos funkcijos, kurios buvo panaudotos pradinėmis, tarsi išnyko, tapo neaktualios ir visiškai nebeprijaučiamos. Dabar, niekam gali nebepavykti visko gražinti, nes per daug užtesta, uždelsta. Kažkas neteisingai išrodė metodą, per kurį laiko vilkinimas išnyksta ir nebereikia dėl nieko stengtis, nebematoma prasmės. Niekada, nebuvo tokia misija "parodyti galingesnį greitį", "gražesnį kūrinį už kitus", "parodyti vienas kitam konkurenciją", "pamėgdžioti", "kopijuoti", "plagijuoti". Viskas turėtų ateiti savu laiku.
Žmogus ir taip į pasaulį ateina unikalus, o jį "susargdina" ir varo į depresijas negalėjimas pasimėgauti intelektu tinkamai. Dabar, kai populiaru propaguoti "žemesnį" intelektą, metodas, nebeparodo jokių pastangų, nebeparodo, kad žmogui reikėtų dėl kažko stengtis, toliau matyti viziją, dėl ko gyventi (kai jo sistema nepalaikoma). Mano suvokimu, giliai prijaučiantis, kad aplink viskas vyksta neteisėtai, nesutartinai, žmogus, suvokia ir kad jis "puolęs žemai", suvokia, dėl ko jam negerai, bet negali nieko pakeisti, nes bijo arba mano, kad viskas kas išrodoma - yra patikima. Žmogus giliai rūpinasi dėl ateities, bet paviršutiniškai neparodo, kad jam rūpėtų kažkas tokio, kas tikrai įvertintų tikras intelektualines galimybes ir jas pasvertų tinkamai. Tai viena iš priežaščių, kodėl giliai prijaučiantys žmonės bando kovoti, to nesuprasdami, nesuprasdami, kad jiems reikia ankstenio būdo (su kuriuo jiems buvo parodoma viskas gerai). Kažkas, nelabai visko suvokia, todėl mums parodo, priešingus metodus, dėl ko ir kyla kančios.
Dalinė išvada, galbūt būtų, pažiūrėti kiekvieno atėjusio žmogaus intelektines lygybes, pagal tai į kokį laiką jie atėjo ir giliai užjautė tokį metodą, per kurį jie gerai jautėsi. Jau senai supratau, tai, kad mes nevienodi tik intelektiniu suvokimu, pasaulėžiūra. Kodėl apskritai, niekas neleidžia išspręsti tokios problemos, kad kiekvienam atėjusiam žmogui, būtų skirta teisinga "intelektualinė" nuosavybė, ir ilgai palaikoma, tiek kiek bus numatyta.
Lygybė visiškai netaip suprantama, reikia pataisymo, vadovaujantis atėjusiojo žmogaus, kaip kūrėjo svarba, jo intelekto nuosavybės palaikymo laikotarpio, kaip jam tai atrodys aktualu. Negalima išradinėti kitų linijų, negalima nutraukti atėjusiojo į šį pasaulį žmogaus, kaip kūrėjo intelektinės nuosavybės palaikymo laikotarpio. Tai varo į neviltį ir tai labai aiškiai išrodoma, valdžia nemoka padaryti, kad kiekvienam individualiai būtų gerai, ji bando "visus" suvarinėti į bendrą tašką ir klaidingai mano, dėl kiekvieno žmogaus norų.
Nebandyti, neatpažinti, kaip to nesuvokti įmanoma, bet nereikia. Nemano, nepažinimo sritis, kurią nereikia nuvokti, netyrinėti, nebuvo ir nėra tokia, kokią nereikėtų atsekti, rasti ryšius (tarp savęs ir kitų).
Mes esam vienodi (nevienodi). Norėti reikia to varianto, kurio tikrai nesinori. Visos banalybės yra ir gali reikšti kaip mums nežinomi - teisingi variantai (raktas). O nebanalybės - viską griaunančios, nuslopinančios vertybes dalys (atstoja pilnas vertybines sąvybes). Nauji variantai labai reikalingi, bet ne man, kitiems. Galbūt ta sąvybė, kurią betkuris bando suvokti ir yra neteisingas kelias ir reikia iš jo išeiti.
Šį kartą spėjau (ilgiau) trumpiau užtęsti, nei kada nors anksčiau. Trūksta paminėti, kad būtinai reikia atrasti efektą, per neatvirkštinius variantus, tikrinant su atvirkštiniais. Pati efekto trukmės tąsa labai (ne)svarbi, nes būtent, iš to gaminasi "nauji variantai" ir naujos funkcijos skirtos ne man. Viso to reikia, ne man, o kitiems.
Kad su ta teisybe sunkus klausimas. Kai Pilotas paklausė: kas yra teisybė? Jėzus nieko neatsakė.
Va, kas įdomiau, Wi-Fi, radio, TV bangos, elektromagnetinis smogas. Pvz. mes stovime kieme 1850m., manau aura būtų daug švaresnė, nes to smogo dar nebuvo arba jis dar buvo neaktyvuotas.
Žmonės elgiasi pagal patirtį arba taip, kaip elgiasi dauguma. Pvz. iki 24m. baigsiu mokslus, tada užsiimsiu visuomenei naudinga veikla, 65m. išeisiu į pensiją, tada svarbiausia nesusirgti.
Įvesti ką nors naujo labai sunku. Aš prisilaikau Einšteino požiūrio į Visatą, materija pereina į energiją ir energija pereina į materiją.
Jei bus perdaug energijos, gali pakisti žmogaus genetinis kodas. Todėl pakitimai žmonių visuomenėje vyksta lėtai, 1 kartą į 100m. (one generation changes in hundred years).
Priklausomai nuo to, kaip vertinsime visas galimybes, tokius požiūrius ir susidarysime. Niekada niekas nesako, kad jūs turite patirti evoliucija ir tapti super kūrėjais, o ne išlikti praėjusiame žmogaus būvyje.
Suprantu, kad šios iliuzijos, sukeltos, bus vertinamos prieštaringai ir bus vis neigiamos prieštaringai. Visi yra išmokyti kaip apsiginti ir turi savo skirtingus metodus, kaip tai atlikti. Tai labiau faktorius uždraudžiantis sužinoti daugiau, negu reikia. Tik vat, kai nėra su kuom pasilyginti, kas yra negerai, neteisinga ir t.t., tada blogai.
Tie teisingi/neteisingi variantai turi būti atskirti vienokiu ar kitokiu būdu. Pavyzdžiui mokslas skiria, kas nepriklauso jo sričiai ir atmeta idėjas, kaip negalimas atlikti su jo galimybėmis. Vadinasi, kiekviena sritis vieną kitą riboja, padaro pertvaras ir dėl to jos įgyja ypatingą sąvybę, dėl kurios jos visos reikalingos. Atskiros sritys bando įtikinti, kodėl to reikia, bet jau būdai tai parodyti visų skiriasi.
Kaip pastebėta, naujus įvykius duoda avarinis įvykis, kai sąmonė gali prisitraukti kitos realybės informaciją, ten egzistuojančias tiesas.
Ieškojime yra pavojingų momentų, kai įvykis gali nesutapti su kitos (didžiosios daugumos nuomonės idealizuojama tiesa). Nenuostabu, kad dauguma dalykų keičiasi, bet naudojamas atramos taškas naudojamas tik iš tokių tiesų, kurios buvo kažkada ekspermentuojamos ir realiai išbandomos. Be patikrinimų nieko nebūtų, tik visada kas išradinėjama yra tol aprašoma "kol užsibaigia" arba nebeveikia (t.y. atsibosta).
Įvairiais mąsteliais galima suvokti, kaip susikuria noras vienam "taškui", kuris yra priklausomas nuo kitų "taškų" grandinės vyksmo ir veiksmų eiliškumo. Pati idealizacija eina vienintele tiesa, kuri visada, netgi neturit apie tai informacijos yra tik tokia. Visada, betkoks visatos "taškas" yra svarbus kiekvieno iš mūsų atžvilgiu, nes nežinia kuris, yra, to "taško" "nuosavybė, per kurį visi kiti nauji taškai (ateina)".
Kad išrasti naujus taškus, plotmėse, kur kažkas priklausomas vienas nuo kito, reikia orientuotis ir turėti galvoje atvirkštinius variantus. Atvirkštiniai variantai reikalingi apsisaugoti nuo per didelio vienkryptiškos informacijos apkrovimo. Jie taip pat padeda užbaigti betkurią veiklą ir imtis vis naujos.
Toks variantas turėtų būti reikalingas patenkinti žemiškuosius poreikius pagal norimą laikotarpį, tol, kol reikės. Panašiu principu vadovaujasi mokslas, jis pats nustato vertes, tada jis tas vertes išjungia ar panaikina kada nori. Tokį principą galima pritaikyti ir sąmonėje, nes jis yra nemokslinis, ateinantis iš šaltinio. Todėl tam reikalinga pasigilinti ir žinoti atvirkštinius variantus (sau nuvokiamus ir atramos taškų rezultatų nuovoka).
Tiesa būna tol, kol ji išlaikoma, todėl tai labai pastebima ir išreiškiama kaip: nemokėjimo išsaugoti tiesą baimė. Daugeliui atrodo, kad kiti nori atiimti iš jų tiesą, todėl pradeda baimintis, kad iš jų bus atiimta tiesa ir jie turės kažkaip kentėti už tai ką pasakę, padarę, sužinoję netaip.
Neteisingumas gaunasi, tada, kai nežinoma jam atvirkštinio varianto, pavyzdžiui žinomas blogis ir metodai, bet nežinomas gėris. Nesakau, kad tai blogai, bet kaip pastebėta, vienkryptiška nuomonė kuria asmenybės pasirinkimus, tik iš siauresnės pasirinkimų įvarovės.
Mano mintis iš pirmo pranešimo yra tokia, kad stebint šį gyvenimą tenka susidurti tiek būti mokiniu, tiek mokytoju kitam (tokį metodą yra patyrę visi). Nesvarbu, kam ir kas viską daro, bet ar ši realybė negali būti kitokesnė, nei informacinė terpė, kurioje visi dalijasi informacija ir informacija reikalinga kaip niekas kitas. Nors ir bandoma ieškoti nesuteikian reikšmės pirminei informacijai, perdarymas ir interpretavimas su norais vyko ir vyks.
Situacijos, kada tektų susidurti su informacijos netekimu, reikštų apie informacijos nebegavimą, jutiklių susinaikinimą, nebeegzistavimą šioje terpėje, kurioje lyginąmasi su kitais jutikliais ir kitais "mažesniais" šaltiniais. Nors kitiems atrodo, kad idėja egzistuoja kol egzistuoja jutimai, atrodo teisinga, nėra šaltinio atradimo. Šaltinis nepasako, ar reikia dabar jausti šią emociją, ar dabar reikia jausti šaltą, vėliau šaltą. Matyti juodai, po to juodai, o tik po to baltai.
Galima tik gudžiai sutikti, kad egzistuoja kažkokia tobulumo iliuzija, kurią kiekvienas savu laiku pamato ir toliau bando siekti. Iliuzija yra vaiduoklis, bet ryškus įspaudas, kad kiekvienas yra svarbus, bet priklausomas vis nuo kitos iliuzijų tikrovės.
Dar šiek tiek nuorodų, kad visgi būtų suprasta tema, kuri čia gvildenama.
Nei kiek nereikėtų baimintis kalbėti ir suvokti, kad dabar puikus laikas užlopyti "gyvenimo spragas". Nebandau kažko daugiau pasakinėti, nei jūs žinote, vien dėl to, kad nesugriaučiau dalumos, per daug nesuvienyčiau - vienai bendrai nuomonei.
Vienyjimas yra irgi teisingas kelias, bet retai kada pasiteisina, pradeda trūkti variantų ir galimybių. Pats esminis trūkumas yra toks, kad skirtumas gali būti nepajaustas, nepažintas, ilgai užlaikytas, nepatikrintas, nepanorėtas, nesužinotas, nelaiku sužinotas... Panaikintas.
Spraga yra suvokimo greičių reguliavime. Didžiausias kaltininkas viso to buvo, suvokimo greičių adaptavimas prie tokių sąlygų, kurios gali nesukelti didelio dėmesio, patrauklumo ar noro. Žiūrint iš šono, toks reguliavimas vyksta pagal kiekvieno individualiai norus, kurie atsveria priežastis, patenkina sąlygas. Tokią naudą suteikia pažinimas tokių dalykų, kurių nereikia (bet jai tam yra pažinimo noras, tai tik geriau). Manau, jų reikia tam, kad būtų sužinoma daugiau dalykų ir būtų savaiminis didesnis pasirinkimas tarp įvairesnių variantų.
Pagal pirmąjį pranešimą, bandžiau parodyti pavyzdžiais priežastis, kurios išvertus būtų kaltininkas dėl visko iki galo nepanaudojimo ir išeikvojimo ne ta linkme. Todėl siūlau atkreipti dėmesį, kad kaikurie variantai sąmoningai gali būti atliekami labai ribotai, o dar kiti išviso retai. Suprasti kaip naudotis, niekas nepasako, neretai mus pačius apkaltina, kad mes esame netokie, kokie turėtume būti (pagal jų idealizuojamas tiesas, nors jų pasigilinimas daug menkesnis ir jie mažai supranta). Trūksta paminėti, kad tiek viena pusė supranta mažai, tiek kita (arba neiviena pusė neturi realios persvaros, dėl kurios viena ar kita pusė yra teisinga savo poelgiuose ir sąmonės apsvarstymuose).
Nemažiau menkesnė priežastis yra abiejų pusių ribojimas ir kiršyjimas prilyginant vienodas tiesas. Būtent taip išrodoma, kad kažkuri pusė turi išnykti ir nedominuoti. Toks parodimas neką menkesnis nei išsityčiojimas iš sąvybių kurių viena pusė turi, o kita neturi. Todėl, vienaip ar kitaip yra kažkokia grandinė veiksmų ir nuorodų į šiuos veiksmus, kuriuos nori viena pusė, kad būtų daroma.
Ar tai griežtai išrodoma, negaliu pasakyti, bet, daugeliu atvėju, grandinė veiksmų prasideda iš spragų užtaisymų ir tokių metodų ieškojimo, kuriais būtų apribojamos piknaudžiavimo ir savivaliavimo padėtimi (išgalvotos teisės).
Išgalvota teisybė, išgalvotos teisės ir išgalvoti norai yra raktas į naujus atradimus, nors visiškai to prisibijoma ir bandoma vienais ar kitais būdais tai užlaikyti "spragomis", per tokį ribojimą, niekas sąmoningai nebegali atrasti metodų kaip atrasti naujus metodus prisidėti prie problemų sprendimo. Patys būdai, kurie pasiūlomi ir įrakiai kurie duoti yra labai "menki" kažką įrodyti ar pakeisti. Trūksta persvaros priežaščių ieškojime, naujų priežaščių, norų ieškojime, o to nepasiseka, tik dėl progreso stabdymo su jau atrastais metodais, kurie pripažįstami kaip "naudingi", todėl iš jų atradinėja dar daugiau panašių atradimų, kai galėtų sustoti ties tuom ir pamėginti įsivaizduoti viską kitaip.
Įžūlus minčių generatorius dažnai nepasiūlo variantų, kuriuos mes galėtume pritaikyti realiai (arba tik mums vis atrodo, kad realiai nėra nepritaikoma jokia mintis). Mes patys save laikome utopistais, "svajotojais", nevisiškai teisingais "atradėjais". Kiek buvo atėjusiųir teigusių, kad visgi teorija suveikdavo, kad tai buvo tiesa (ir tai matėsi ir buvo tikra). Tik dabar pradėjo rodytis,kad taip negali būti ir to nebėra.
Savaiminis intelektas nenustato vyksmo užbaigties, viską nustato savęs pažinimas ir galimybės. Išgalvotas intelektas gali pateikti daug abėjonių, bet jas perspresti galima (įvertinti galima).
Kiekvienas į pasaulį ateina skirtinga asmenybė (tobula), turi skirtingus norus ir ieško skirtingų įgyvendinimo planų. Blogiausias kelias, kaip sakiau, yra visus kelius sulyginti "ir dar pervažiuoti buldozeriu".
Citata iš: SPACE liepos 17, 2016, 20:47:14Kai Pilotas paklausė: kas yra teisybė? Jėzus nieko neatsakė.
Kad jisai neklausė, o tiesiog išsakė savo požiūrį klausimo forma.
Jn 18 37 ...... Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso". 38 Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!" Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus
Dabar turiu kitokią mintį ir ji visiškai neišeina iš tos (prado knygos) linijos.
"Veiksmas turi kažkaip atsispindėti, mintimis būti sugautas ir įsisąmonintas taip pat turi būti nujaučiamas ir pateisinamas iš ankstyvosios pozicijos." Sisteminio kūrėjo užduotis atsigrežia į kitų norus, viltis, lygius, pažengimo laipsnį ir t.t. Pozicija tarp patekimo į vieną zoną, kitą yra tiltas į amžinybę, begalybę.
Viskuom tai galima atkartot ir įsitikint, noras turi būti amžinas, o ne trumpas.
Citata iš: puodukass liepos 20, 2016, 12:59:41Citata iš: SPACE liepos 17, 2016, 20:47:14Kai Pilotas paklausė: kas yra teisybė? Jėzus nieko neatsakė.
Kad jisai neklausė, o tiesiog išsakė savo požiūrį klausimo forma.
Jn 18
37 ...... Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso". 38 Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!" Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus
Tai parodo, kad pasaulyje yra 2 tiesos, pasaulietinė (romėniškoji teisė) ir dvasinė.
Taip pat kitas epizodas, kai fariziejai atnesė denarius ir klausia, ar mums reikia mokėti mokeščius Cezariui? Jėzus atsakė: kas Cezario, Cezariui, kas Dievo, Dievui. Pasaulyje yra 2 religijos - pinigų ir dvasinė.
@time Word Origin and History for matrix
late 14c., "uterus, womb," from Old French matrice "womb, uterus," from Latin matrix (genitive matricis) "pregnant animal," in Late Latin "womb," also "source, origin," from mater (genitive matris) "mother" (see mother (n.1)). Sense of "place or medium where something is developed" is first recorded 1550s; sense of "embedding or enclosing mass" first recorded 1640s. Logical sense of "array of possible combinations of truth-values" is attested from 1914. As a verb from 1951.
Informacija įeina iš už matricos, pakeičia matricą, kartais ir tiesos koncepciją.
Citata iš: SPACE liepos 20, 2016, 17:30:24Taip pat kitas epizodas, kai fariziejai atnesė denarius ir klausia, ar mums reikia mokėti mokeščius Cezariui? Jėzus atsakė: kas Cezario, Cezariui, kas Dievo, Dievui. Pasaulyje yra 2 religijos - pinigų ir dvasinė.
Serafimas Sarovskis šią situaciją aiškina paprasčiau-
, kad nereikia pulti į kraštutinumus, dvasiška- dvasiai, kūniška- kūnui...
panašiai ir su visuomeniniu gyvenimu- nereikia vengti to, kas priklauso pagal įstatymus.
CitataПрп. Серафим Саровский
Надобно идти средним путем, не уклонятися ни на десно, ни на шуе (Притч. 4, 27) и давать духу духовное, телу - телесное, для поддержания временной жизни потребное. Но не должно также и жизни общественной отказывать в том, что она законно требует от нас, по словам Священного Писания: Воздадите убо кесарева кесареви, и Божия Богови.
Поучения.