Tiesa sakant nežinau nuo ko pradėti, taigi čia gal greičiau bus minčių kratinys. Man 17, šiuo metu mokausi 10 klasėj, manau, o tiksliau esu įsitikinęs, kad sergu depresija.
Tiksliai net negaliu pasakyti kada viskas prasidėjo, dabar esu tokioj būsenoj, kad pažiūrėjus atgal, atrodo, kad taip buvo visada, tačiau sveikas protas sako ką kita. Spėju kad sergu jau 3-4 metus, tačiau šie metai buvo patys blogiausi.
Pirmiausia gal pradėsiu nuo to, kad visada jaučiuosi pavargęs. Ne pavargęs, o tiesiog išsekęs. Rytais vos atsikeliu, o savaitgaliais miegu iki pietų. Mokykloje vaikščioju kaip koks zombis, akys merkiasi, apie kažkokį susikaupimą net nėra kalbos. Grįžęs namo kartais neištveriu ir tiesiog einu miegot, tačiau tada būna ypač blogai. Taip buvo šiandien, grįžau 15h, nulūžau, atsikėliau pusę 9. Dabar jau niekaip neužmigsiu... Tačiau net nemiegant dieną, mane kankina nemiga, galiu būti miegojęs 5 valandas, galiu 12 h, vis tiek naktį neužmiegu. Dažniausiai atsigulu apie 12h, tačiau prireikia maždaug valandos, kad užmigti. Jau nusibodo, kai guli lovoj, visiškai išsekęs, tačiau užmigti vis tiek negali. Pastaruoju metu išvis atsirado toks keistas dalykas, kad net negaliu išbūti vienoj pozoj. Vis nepatogu, atsigulu ant dešinio šono, nugaros, kairio, pilvo, vėl dešinio, ir taip galima sakyti sukuosi, tol kol nulūžtu.
Nebeturiu apetito, nors tuo pačiu metu iš esmės ir badauju. Mokykloje, kadangi dar kažką darau, tai dažniausiai pavalgau, tačiau namie, kadangi nieko neveikiu, tai nelabai ir valgau, net ir dabar jaučiuosi gana alkanas. Net jei esu labai išalkęs, maistas tiesiog nelenda į burna. Dar pastebėjau, kad grįžęs iš mokyklos būnu toks nusikalęs, kad net nėra jėgų valgyti, norisi tik gulėti.
Kaip jau sakiau namie, o ir apskritai nieko neveikiu. Grįžęs iš mokyklos, aš dažniausiai tiesiog guliu, ir klausau muzikos, tuo metu naršydamas internete. Bet tas naršymas toks visiškai beprasmis, turiu omeny patikrinu forumus, el paštą, pažiūriu kokį video, vėl patikrinu paštą ir t.t. Kartais net pagaunu save tiesiog atidarant nauja tab'a, uždarant, atidarant ir t.t. Tiesiog stumiu laiką.
Tačiau čia tik fiziniai dalykai, viduje jaučiuosi visiškai žlugęs. Mintys apie depresiją tiesiog persekioja, 24/7 aš tik apie tai ir galvoju. Kartais užeina tiesiog pykčio priepuoliai, kartais net pradedu žalotis. Apskritai pasidariau labai irzlus. Mane erzina kiekvienas dalykas, ypač tėvai. Net negaliu paaiškinti, jie lyg ir nieko blogo nedaro, bet vat įvairios mažos savybės, tėvo toks kaip ir flegmiškumas, užmirštumas, net nežinau kaip išsireikšt. Mamos irgi nesąmonės... Mano vienintelis tikslas ir svajonė yra kuo greičiau išvažiuoti studijuoti į užsienį, nors šneku, kad dėl geresnio mokslo, ir tai tikrai yra tiesa, tačiau iš dalies ir dėl to, kad jeigu studijuočiau Lietuvoj, likčiau gyventi pas tėvus, ir aš tikrai neištversiu dar mažiausiai 6 metų. Toks jausmas tarsi mes tarsi trįntumemės mažam name. Nesupraskit klaidingai. Mes nesipykstam, jie tikrai mane myli, ir tikrai nedaro nieko blogo, tiesiog mane erzina ir nežinau kodėl, pats jaučiu, kad šitas irzlumas visiškai neracionalus. Bet mane erzina ne tik tėvai, apskritai viskas - draugai, klasiokai, mokytojai...
Aš visad tarsi girdžiu savyje balsą sakantį: Tu nevykėlis, tau nieko neišeis, taves niekas nemėgsta, tu tik apie save galvoji, koks tu prastas draugas, vyresnis brolis ir t.t. Net kai kartais jaučiuosi normaliai, ir ką nors darau būdamas įsitikinęs, kad darau gerai, vistiek tokios mintys iškyla. Parašius bet kokį kontrolinį darbą, kalbėdamas su klasiokais, aš visada sąžiningai pasakau, kiek manau gausiu. Visada gaunu mažiausiai 3 balais daugiau. Tada aš ant savęs pykstu, kad esu tas mokinys, kuris tipo visada sako, kad mažai gaus, bet gauna maksimalų balą. Nors tuo metu save bandau įvertinti teisingai ir racionaliai. Aš save net sugebėjau įtikinti, kad visi mokytojai man kelia balus, už tai kad buvau/esu geras mokinys. Iki tokio lygio kad: Kaip žinia šiais metais man PUPP egzaminai, ir jau laikiau lietuvių kalbėjimo įskaitą. Atidėliojęs iki paskutinės minutes (dienos prieš vakarą), aš išmokau savo pasirašytą kalbą, kuri man atrodė prastoka. Pakalbėjus tas 7 min, abi mokytojos pradėjo mane girti, kad puikiai pakalbėjau ir t.t. Tačiau aš vis dar netikiu tuo. Įtikinau save, kad jos matė kaip aš baisiai nervavausi, ir tiesiog norėjo paguosti, nors mano lietuvių mokytoja ne iš tokių... Gavau 10, bet vis dar manau, kad man pakėlė pažymi...
Aš visada buvau tiksliukas, matematika geriausiai besisekantis dalykas, tačiau visada mokėjau ir rašinius rašyti. Tačiau pastaruoju metu aš nebegaliu rašyti, nes kad ir kokią mintį aš pradėčiau rašyti, tas balsas visada sako, kad nesąmonė, nerašyk, tik padarysi sau gėdą prieš mokytoją ir pan.
Labai daug mąstau egzistenciniais klausimais, ypač vakarais, kas yra viena iš nemigos priežasčių. Bandau suprasti kokia yra prasmė gyventi, tikslas ir pan. Tačiau suprantu, kad iš esmės į šituos klausimus atsakyti neįmanoma, bet vis vien galvoju apie tai kaip užsiciklinęs variklis. Kartais galvoju kad gyventi beprasmiška, daug galvoju apie savižudybe, kitą dieną jau galvoju, kad gyvenimas žymiai per trumpas, kad norėčiau gyventi amžinai, ir pan. Iš vis pastaruoju metu pradėjau labai skaičiuoti laiką, kiek jo išsvaičiau kiek liko ir pan. Kartais mane sukausto neapsakoma baimė, kaip priepuolis, žiūrint į laikrodį, kaip bėga sekundės, kad laiko neįmanoma nei sulėtinti nei sustabdyti. Man paraližuoja mintis, kad švaistau savo gyvenimą, kad niekada nebebūsiu vaikas, niekada nebūsiu normalus paauglys, kad ir kaip cliche tai skambėtų, niekada nepatirsiu ką reiškia paaugliška meilė, slapstymasis nuo merginos tėvų, azartas ir t.t. Viskas, aš savo paauglystę išsvaičiau, o per kelis metus kurie dar liko vis tiek nepasikeisiu.
Išviso pas mane yra toks ciklas, kartais dienom, savaitėm jaučiuosi tiesiog pakylėtas, šypsausi be jokio priežasties, kuriu planus, apie studijas užsienyje, gyvenimą ir t.t. Tačiau viskas ką aš darau tai svajoju, net jeigu svajoju kaip parašysiu nuostabų rašinį, vis tiek įsivaizduoju, kad tą darysiu po 3 dienų ir pan. Tada ateina depresija, dingsta šypsena, slankioju kaip zombis, viskas ko laukiau ir apie ką svajoju yra miegas, kad kuo greičiau eiti miegoti, nusikelti į sapnus, nes ten aš neesu pavargęs.
Per pastarąjį "Pakylėjimo" laikotarpį nusprendžiau, kad pats laikas ieškoti pagalbos. Iki šiol tai slėpiau, bandžiau save "iškalbėti" iš depresijos, galvojau, kad išaugsiu, kad pradėsiu naują gyvenimą užsienyje ir t.t. Tačiau kuo toliau tuo labiau pradedu suvokti, kad jei nesigydisiu, tikrai nusinešiu į universitetą savo problemas. Iš esmės mano vienintelis tikslas, kurio aš dar gyvas, t.y. mano visas likutis motyvacijos yra studijos škotijos universitete, dalyko kurį aš labai mėgstu.
Noriu gydytis antidepresantais, tačiau vis vien pats laikas pasakyti apie visą tai tėvams. Visą laiką nuo jų slėpiau tai, tačiau jau nusprendžiau, kad pagaliau pasakysiu, dabar tai tik laiko klausimas. Kiekvieną dieną sau sakau - viskas šiandien pasakysiu jiems, tačiau visada baigiasi tuo pačiu: išbuvau tiek metų, dar viena diena nepakenks, rytoj tai padarysiu. Rytoj būna rytoj ir t.t.
Esmė ta, kad jie patys turi labai daug problemų, dėl pinigų, mama dėl savo depresijos ir t.t. šiaip pykstasi kartais... Išgirstu juos pykstantis dėl kokios nors problemos ir iš karto mano ryžtas dingsta, nenoriu jiems sukelti dar daugiau galvos skausmo.
Nežinau ką daryti, bet toliau taip gyventi nebegaliu.
Tikriausiai visko kas susikaupė per tiek metų neįmanoma parašyti per vieną kartą. Atsiprašau už tai, kad teko tiek skaityti, bet prašau pagalbos, bet kokios, nors žinau, kad nieko tai nepakeis...
Na jeigu apie depresija tai manau @paragraf 78 (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=2) tikrai tures ka tau patarti ir pasakyti.
As uzduosiu klausima is savo varpines (kadangi tai man labiausiai uzkliuvo): kokie tavo santykiai mokykloje su bendramoksliais, mokytojais? Apskritai kaip sekasi mokykloje?
Aš taip pat sirgau sunkia depresija ir žinau ką ta reiškia. Gali ją įveikti. Aš ją įveikiau, klausydamas pozityvios muzikos, skaitydamas knygas. Tau reikia stengtis kuo mažiau galvoti, o jei neina tau taip. Turi mąstyti apie gerus dalykus, apie savo pomėgius, apie viską kas nekeltų depresijos. Gali net melstis Dievui vakarais ir rytais, ar net tada kaip turi tam laiko. Pvz. Per mane veikia Dievas, aš galvoju tik apie gerus dalykus, depresijai mano galvoje nėra vietos. Aš esu stiprus ir pasitikintis savimi. Pamedituok apie tai.
Čia kaip pavizdį pasakiau aišku gali susigalvoti daug geresnę maldą. Tavo tikslas perprogramuoti savo pasamonė pozityviais dalykais.
Parekomenduosiu dainas kurios man padėjo iveikti deprisiją ir paranoją, patikėk ji buvo baisi.
Linkin Park - From the inside ( yra daug geru pozityviu linkin park dainu pats persiziurek lyrikus, ir issirink, tai bus tau veikla ir galėsi bent trumpam užmiršti depresija)
Madona - Iconic
The Hours - Ali in the Jungle
Clean Bandit - Stronger
Kanye West - Bring me Down
Andrius mamontovas - tiktai tavyje, Nebelauk, Atmerkti akis.
Tupac - Changes, Ghetto Gospel
eminem - till i collapse, 25 to life.
Ir dar pagooglink pozityviu, dainu per google.
Turi suprasti ką tuo galvoji, taip ir jautiesi. Geriausi ko mažiau galvoti, ir pozityviai galvoti.
Gali pabėgioti, su dviračiu po mišką pasivažinėti, jei esi katalikas i bažnyčia nueiti, pažiurėti komedijas su Adamu Sandleriu :D Taip pat kitus gerus filmus kaip Peaceful Warrior tai filmas apie tai kaip svarbu gyventi čia ir dabar labai ikvepentis.
Rekomenduoju knygas: Joseph Murphy Pasamones galia ir kitos, Eckhart Tolle visas 3 knygas, ten laabai daug kalbama kaip įveikti, skausmo kūną(aš pasveikau iki jos dar).
Ir aišku reikia kokios veiklos, paįvairink kasdienybę, paveik skirtingai negu dieną prieš tai.
Nu turėtu tau padėti, bent man tai padėjo :)
Tiesa sakant mokykloje sekasi tikrai labai gerai. Nors prieš 4 metus labai nenorėjau persikraustyti į kitą miestą, ir pakeisti mokyklos, tačiau dabar manau tai vienas geriausių dalykų galėjusių nutikti mano gyvenime. Klasė mane priėmė šiltai. Ir išviso mano klasė yra labai draugiška. Su visais sutariu, ir realiai visi žmonės čia įdomūs kaip asmenybės. Smagu būna padiskutuoti įvairiomis temomis. Ir išvis klasė tokia artima, visi gerai susidraugavę, nėra nei jokių patyčių, nei atstumtų mokinių. Mokytojai irgi super. Didelė dalis labai motyvuojantys ir įdomūs. Tiesiog ne tik kaip savo dalyko, bet kaip apskritai mokytojai labai geri, puikiai moko, nors jų metodai skirtingi, tačiau taip tik įdomiau. Šiaip daugelis mokytojų labai unikalūs, labai įdomios asmenybės. Santykiai su mokytojais irgi geri, nežinau kodėl, bet mane mokytojai mėgsta. Apskritai, nors realiai mažai dirbu, tačiau mokslai labai gerai sekasi. Nors labai nemėgstu girtis, tačiau suvokiu, kad turiu talentą, ypač tiksliesiems mokslams. Dalyvauju įvairiose olimpiadose, ir nors šiais metais realiai nesimokiau, bet laimėjau 3 prizines vietas rajone, dalyvavau respublikinėj olimpiadoj. Vidurkis 8.9, nors šiais metais buvo visiškai, kaip čia pasakius, p***ui. Žinau, kad jeigu iš tikro rimtai dirbčiau, pasiekčiau tikrai daug. Mane tai dar labiau gąsdina, nes švaistau ne tik laiką, bet ir galimybes.
Apskritai kai pagalvoju realiai mano gyvenimas tikrai geras, mokykla gera, klasiokai visi kaip draugai, nėra patyčių, mokausi gerai, bet...
Mcgyver. Bandau taip daryti, kaip sakiau būna pakylėjimo periodai, tačiau po kiek laiko vistiek nuslenku atgal į tai. Vėl pradedu mastyti, kad gal tiesiog pasiduoti, kovoti tiesiog nebeturiu jėgų.
Aš irgi esu didelis Linkin Park fanas :D . Mano mėgstamiausia grupė. Jei manes paprašytų apibūdinti savo būseną, aš nurodyčiau Linkin Park Meteora albuma, realiai visos dainos tai atitinka. Nors mane jų muzika kitaip biški veikia, gal labiau tiesiog įvardina tą būsena, bet, kad nuteiktų labai pozityviai nepasakyčiau. Nors ką nors darant mėgstu jų paklausyti. Apskritai, pritariu, muzika turi labai didelę įtaką. Va prieš dvi savaites buvau užsikabinęs ant green day. Punk rokas labai energingas, iš tikro atrodė kad turiu daugiau jėgų. O va būtent dabar jau 6 kartą klausau Radiohead albumo OK computer. Jis labai depresinis, toks ramus, net negaliu apibūdinti. Visada šio albumo klausau, kai būna pasunkėjimas depresijos, ir jis tik dar labiau ją sunkina, tačiau tuo pačiu kažkodėl ir malonu klausyti, negaliu net paaiškint...
Esmė ta, kad aš nebetikiu, kad vienas sugebėsiu nugalėti depresiją, atrodo kad beginklis kovoju prieš tankus.
Tavo išsekimo priežastys TRASH THINKING, aš jausdavosi pavargęs, kaip užburtam rate, be pabaigos, dieną ir naktį, visą laiką.
Pakeisk muzikos stilių tapsi melomanas kaip aš ir lengviau bus gyventi.
Atsiribok nuo depresinių dainų,
Rekomenduoju Tiesto - I will be here, Just be, Feel in my bones.
Ką galvoji taip ir jautiesi.
Jei turi šuni, su juo pasiusk gyvūnai labai teigiamas emocijas sukelia.
Citata iš: Liksiubevardo balandžio 17, 2015, 02:18:00
Esmė ta, kad aš nebetikiu, kad vienas sugebėsiu nugalėti depresiją, atrodo kad beginklis kovoju prieš tankus.
Patikėk jei aš įveikiau, tu tikrai įveiksi. Man neprireikė jokių vaistų ar daktarų pagalbos.
Užtrukau 2,5 metų.
Išvis tokių minčių neturi kilti, kad aš nenugalėsiu depresijos, jei kyla iškart stipriai pagalvok aš įveiksiu depresija, ir pats patikėk, kad taip yra, būk vyras!
Citata iš: Liksiubevardo balandžio 17, 2015, 01:16:33
Tiksliai net negaliu pasakyti kada viskas prasidėjo, dabar esu tokioj būsenoj, kad pažiūrėjus atgal, atrodo, kad taip buvo visada, tačiau sveikas protas sako ką kita. Spėju kad sergu jau 3-4 metus, tačiau šie metai buvo patys blogiausi.
Tu daug mąstydavai visą gyvenimą, o per pastaruosius metus tavo kūnas to nebepakelia ir ieško būdų kaip iš tuo išeiti ir tai tau sukėlė depresija.
Citata iš: Liksiubevardo balandžio 17, 2015, 01:16:33
Pirmiausia gal pradėsiu nuo to, kad visada jaučiuosi pavargęs. Ne pavargęs, o tiesiog išsekęs. Rytais vos atsikeliu, o savaitgaliais miegu iki pietų. Mokykloje vaikščioju kaip koks zombis, akys merkiasi, apie kažkokį susikaupimą net nėra kalbos. Grįžęs namo kartais neištveriu ir tiesiog einu miegot, tačiau tada būna ypač blogai. Taip buvo šiandien, grįžau 15h, nulūžau, atsikėliau pusę 9. Dabar jau niekaip neužmigsiu... Tačiau net nemiegant dieną, mane kankina nemiga, galiu būti miegojęs 5 valandas, galiu 12 h, vis tiek naktį neužmiegu. Dažniausiai atsigulu apie 12h, tačiau prireikia maždaug valandos, kad užmigti. Jau nusibodo, kai guli lovoj, visiškai išsekęs, tačiau užmigti vis tiek negali. Pastaruoju metu išvis atsirado toks keistas dalykas, kad net negaliu išbūti vienoj pozoj. Vis nepatogu, atsigulu ant dešinio šono, nugaros, kairio, pilvo, vėl dešinio, ir taip galima sakyti sukuosi, tol kol nulūžtu.
Tu esi pavargęs nuo savo nepozityvių minčių ir didžiulio jų srauto. Kas sukelia nemiga(tavo galvoje sukasi mintys ir tai tau trukdo užmigti ir taip pat prisiversti išlipti iš lovos, nes naktį ir visada praleidai varginančiai mąstydamas, ir ryte nesi pakankamai pailsėjas, kad laiku atsikeltum ir noriu dar padribsuoti lovoje), didžiulį nuovargį, tau suku nuveikti, ką nors naudinga, neturi tam noro.
Citata iš: Liksiubevardo balandžio 17, 2015, 01:16:33
Nebeturiu apetito, nors tuo pačiu metu iš esmės ir badauju. Mokykloje, kadangi dar kažką darau, tai dažniausiai pavalgau, tačiau namie, kadangi nieko neveikiu, tai nelabai ir valgau, net ir dabar jaučiuosi gana alkanas. Net jei esu labai išalkęs, maistas tiesiog nelenda į burna. Dar pastebėjau, kad grįžęs iš mokyklos būnu toks nusikalęs, kad net nėra jėgų valgyti, norisi tik gulėti.
Tau nebėra jėgų būti, nes tu daug mąstai tai pareikalauja daug tavo energijos, tavo kūnas jau nebefunkcinuoja normaliai kas prišaukia nenuorą valgyti.
Citata iš: Liksiubevardo balandžio 17, 2015, 01:16:33
Kaip jau sakiau namie, o ir apskritai nieko neveikiu. Grįžęs iš mokyklos, aš dažniausiai tiesiog guliu, ir klausau muzikos, tuo metu naršydamas internete. Bet tas naršymas toks visiškai beprasmis, turiu omeny patikrinu forumus, el paštą, pažiūriu kokį video, vėl patikrinu paštą ir t.t. Kartais net pagaunu save tiesiog atidarant nauja tab'a, uždarant, atidarant ir t.t. Tiesiog stumiu laiką.
Tai tavo įpročiai, kurios tu kartojai labai ilgai ir jau tau užsifiksavo ir dabar tu atlieki juos automatiškai.
Citata iš: Liksiubevardo balandžio 17, 2015, 01:16:33
Tačiau čia tik fiziniai dalykai, viduje jaučiuosi visiškai žlugęs. Mintys apie depresiją tiesiog persekioja, 24/7 aš tik apie tai ir galvoju. Kartais užeina tiesiog pykčio priepuoliai, kartais net pradedu žalotis. Apskritai pasidariau labai irzlus. Mane erzina kiekvienas dalykas, ypač tėvai. Net negaliu paaiškinti, jie lyg ir nieko blogo nedaro, bet vat įvairios mažos savybės, tėvo toks kaip ir flegmiškumas, užmirštumas, net nežinau kaip išsireikšt. Mamos irgi nesąmonės... Mano vienintelis tikslas ir svajonė yra kuo greičiau išvažiuoti studijuoti į užsienį, nors šneku, kad dėl geresnio mokslo, ir tai tikrai yra tiesa, tačiau iš dalies ir dėl to, kad jeigu studijuočiau Lietuvoj, likčiau gyventi pas tėvus, ir aš tikrai neištversiu dar mažiausiai 6 metų. Toks jausmas tarsi mes tarsi trįntumemės mažam name. Nesupraskit klaidingai. Mes nesipykstam, jie tikrai mane myli, ir tikrai nedaro nieko blogo, tiesiog mane erzina ir nežinau kodėl, pats jaučiu, kad šitas irzlumas visiškai neracionalus. Bet mane erzina ne tik tėvai, apskritai viskas - draugai, klasiokai, mokytojai...
Kaip ir sakiau tavo visų bėdų priežastis nežmoniškas mąstymas, tavo kūnas jau to nebepakelia ir tai atsiliepia bloga nuotaika, piktom emocijom.
Citata iš: Liksiubevardo balandžio 17, 2015, 01:16:33
Aš visad tarsi girdžiu savyje balsą sakantį: Tu nevykėlis, tau nieko neišeis, taves niekas nemėgsta, tu tik apie save galvoji, koks tu prastas draugas, vyresnis brolis ir t.t. Net kai kartais jaučiuosi normaliai, ir ką nors darau būdamas įsitikinęs, kad darau gerai, vistiek tokios mintys iškyla. Parašius bet kokį kontrolinį darbą, kalbėdamas su klasiokais, aš visada sąžiningai pasakau, kiek manau gausiu. Visada gaunu mažiausiai 3 balais daugiau. Tada aš ant savęs pykstu, kad esu tas mokinys, kuris tipo visada sako, kad mažai gaus, bet gauna maksimalų balą. Nors tuo metu save bandau įvertinti teisingai ir racionaliai. Aš save net sugebėjau įtikinti, kad visi mokytojai man kelia balus, už tai kad buvau/esu geras mokinys. Iki tokio lygio kad: Kaip žinia šiais metais man PUPP egzaminai, ir jau laikiau lietuvių kalbėjimo įskaitą. Atidėliojęs iki paskutinės minutes (dienos prieš vakarą), aš išmokau savo pasirašytą kalbą, kuri man atrodė prastoka. Pakalbėjus tas 7 min, abi mokytojos pradėjo mane girti, kad puikiai pakalbėjau ir t.t. Tačiau aš vis dar netikiu tuo. Įtikinau save, kad jos matė kaip aš baisiai nervavausi, ir tiesiog norėjo paguosti, nors mano lietuvių mokytoja ne iš tokių... Gavau 10, bet vis dar manau, kad man pakėlė pažymi...
Aš visada buvau tiksliukas, matematika geriausiai besisekantis dalykas, tačiau visada mokėjau ir rašinius rašyti. Tačiau pastaruoju metu aš nebegaliu rašyti, nes kad ir kokią mintį aš pradėčiau rašyti, tas balsas visada sako, kad nesąmonė, nerašyk, tik padarysi sau gėdą prieš mokytoją ir pan.
Paskaityk ir pagalvok kokios beprasmės ir nelogiškos mintys čiulpia tavo energiją, neleidžia tau miegoti ir nešvaistyti laiko.
Citata iš: Liksiubevardo balandžio 17, 2015, 01:16:33
Labai daug mąstau egzistenciniais klausimais, ypač vakarais, kas yra viena iš nemigos priežasčių. Bandau suprasti kokia yra prasmė gyventi, tikslas ir pan. Tačiau suprantu, kad iš esmės į šituos klausimus atsakyti neįmanoma, bet vis vien galvoju apie tai kaip užsiciklinęs variklis. Kartais galvoju kad gyventi beprasmiška, daug galvoju apie savižudybe, kitą dieną jau galvoju, kad gyvenimas žymiai per trumpas, kad norėčiau gyventi amžinai, ir pan. Iš vis pastaruoju metu pradėjau labai skaičiuoti laiką, kiek jo išsvaičiau kiek liko ir pan. Kartais mane sukausto neapsakoma baimė, kaip priepuolis, žiūrint į laikrodį, kaip bėga sekundės, kad laiko neįmanoma nei sulėtinti nei sustabdyti. Man paraližuoja mintis, kad švaistau savo gyvenimą, kad niekada nebebūsiu vaikas, niekada nebūsiu normalus paauglys, kad ir kaip cliche tai skambėtų, niekada nepatirsiu ką reiškia paaugliška meilė, slapstymasis nuo merginos tėvų, azartas ir t.t. Viskas, aš savo paauglystę išsvaičiau, o per kelis metus kurie dar liko vis tiek nepasikeisiu.
Tau tik 17 metų, man jau 24 ir aš taip pat pagalvoju, kad išsvaisčiau, bet pandau atsigriebti dabar. Pamėgau skaityti knygas, vien per šios 2 mėnesius perskaičiau 10 knygų, tikrai užsikabliavau ant skaitymo nusipirkau šiandien dar 11. O kai buvau mokinys niekam neprisversdavau kokią knygą perskaičiau. Jei nenori švaistyti laiko, turi daryti tai ką nori, prisiversti ir ko dažniau, po to tai bus įprasta.
Citata iš: Liksiubevardo balandžio 17, 2015, 01:16:33
Išviso pas mane yra toks ciklas, kartais dienom, savaitėm jaučiuosi tiesiog pakylėtas, šypsausi be jokio priežasties, kuriu planus, apie studijas užsienyje, gyvenimą ir t.t. Tačiau viskas ką aš darau tai svajoju, net jeigu svajoju kaip parašysiu nuostabų rašinį, vis tiek įsivaizduoju, kad tą darysiu po 3 dienų ir pan. Tada ateina depresija, dingsta šypsena, slankioju kaip zombis, viskas ko laukiau ir apie ką svajoju yra miegas, kad kuo greičiau eiti miegoti, nusikelti į sapnus, nes ten aš neesu pavargęs.
Per pastarąjį "Pakylėjimo" laikotarpį nusprendžiau, kad pats laikas ieškoti pagalbos. Iki šiol tai slėpiau, bandžiau save "iškalbėti" iš depresijos, galvojau, kad išaugsiu, kad pradėsiu naują gyvenimą užsienyje ir t.t. Tačiau kuo toliau tuo labiau pradedu suvokti, kad jei nesigydisiu, tikrai nusinešiu į universitetą savo problemas. Iš esmės mano vienintelis tikslas, kurio aš dar gyvas, t.y. mano visas likutis motyvacijos yra studijos škotijos universitete, dalyko kurį aš labai mėgstu.
Noriu gydytis antidepresantais, tačiau vis vien pats laikas pasakyti apie visą tai tėvams. Visą laiką nuo jų slėpiau tai, tačiau jau nusprendžiau, kad pagaliau pasakysiu, dabar tai tik laiko klausimas. Kiekvieną dieną sau sakau - viskas šiandien pasakysiu jiems, tačiau visada baigiasi tuo pačiu: išbuvau tiek metų, dar viena diena nepakenks, rytoj tai padarysiu. Rytoj būna rytoj ir t.t.
Esmė ta, kad jie patys turi labai daug problemų, dėl pinigų, mama dėl savo depresijos ir t.t. šiaip pykstasi kartais... Išgirstu juos pykstantis dėl kokios nors problemos ir iš karto mano ryžtas dingsta, nenoriu jiems sukelti dar daugiau galvos skausmo.
Nežinau ką daryti, bet toliau taip gyventi nebegaliu.
Tikriausiai visko kas susikaupė per tiek metų neįmanoma parašyti per vieną kartą. Atsiprašau už tai, kad teko tiek skaityti, bet prašau pagalbos, bet kokios, nors žinau, kad nieko tai nepakeis...
Tu esi protingas vaikis ir tavo vienintelė problema besaikis mąstymas, kuris sukelia depresija ir atima energija. Tave taip išvargino mąstymas, kad organizmas jau nebepakelia. Dienomis kai tau pagerėja, tu neapkrauni savęs sunkiomis mintimis. Besaikis mąstymas yra liga, tai nėra normalu. Ir vaistai tos problemos neišspręs. Aš rekomenduoju rytoj pažiūrėti filmą peaceful warrior, aš jį žiūrėjau 3 kartus :) Taip pat būtinai Eckhart Tolle Knygas, pradėk nuo Šios Akimirkos Jėga, po to Šios Akimirkos Jėga praktika ir Naujoji Žemė. Šios knygos ir filmas viskas kas tau reikia ir esu tikras tu pasveiksi ir būsi laimingas kaip niekada, išvažiuosi į UK ir mėgausies mokslais. :)
@Liksiubevardo (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=867) dabar nelabai turiu galimbės visko atidžiai perskaityti, bet iš to ką perskaičiau panašu, kad tikrai gali būti depresija. Tai iškart pasakysiu štai ką: jei įtari kad tau depresija (na simptomatika panaši į bent jau vidutinę tai tikrai, o gal ir į sunkią, plius dar gali prisidėti visokie šizoafektiniai ar bipoliniai dalykėliai), tai nedelsiant kreipkis į gydytoją.
Esmė ta, kad kuo ilgiau delsi, tuo ilgiau gydytis teks. Laiku pradėta gydyti depresija dažnai sutvarkoma per pusmėtį, o užleista ir trukusi metus ar net kelis gydymą gali pratęsti ir dešimtmečiui. Jei tai depresija tai mažai tikėtina kad išsikapstysi pats (nebent tai laiku pastebėta kokia lengva jos forma), nes deprasijos metu pakinta smegenų chemija pvz. trūksta seratonino. Tai ir gaunasi, kad tas sutrikimas negydant tik gilėja.
Taip kad nedelsk, nes kuo ilgiau delsi tuo labiau viskas blogės ir tuo ilgiau po to teks gydytis
@mcgyver (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=1539) nerašk kelių pranešimų vienas paskui kitą, jei nori kažką papildyti naudokis funkcija "keisti". Dėkui
Pradėk lankyti sporto salę, mano manymu tai geriausias antidepresantas. Nesvarbu, kad esi pavargęs ar ne nuotaikoje. Man irgi yra buve panašių dalykų, kaip savęs žeminimas ir t.t. Pradėdamas sportuoti man išvis dingo visos nesamoningos mintys, pradėjau domėtis plačiau apie sportą. Sportuoju 3 metus per tą laika depresija nepasikartojo. P.S čia yra mano nuomonė.
Citata iš: Regux balandžio 17, 2015, 15:39:34
Pradėk lankyti sporto salę, mano manymu tai geriausias antidepresantas. Nesvarbu, kad esi pavargęs ar ne nuotaikoje. Man irgi yra buve panašių dalykų, kaip savęs žeminimas ir t.t. Pradėdamas sportuoti man išvis dingo visos nesamoningos mintys, pradėjau domėtis plačiau apie sportą. Sportuoju 3 metus per tą laika depresija nepasikartojo. P.S čia yra mano nuomonė.
Gerai kad nuomonė, nes kai būna TIKRA depresija, o ne šiaip blogos savijautos etapas, tai žmogus gali dienų dienas gulėti lovoje ir net grasinant automatu tu jo nepakelsi iš lovos. Jėgų niekam nebūna.
Tai keista liga. Nors esi fiziškai visiškai sveikas, bet organizmas atsisako normaliai funkcionuoti.
Pasiūlymas tokiu atveju sportuoti, skamba kaip berankiui žmogui siūlymas mokytis groti pianinu.
Šiaip labai gerai būna jei depresija sergančiam žmogui atsiranda jėgų iš namų išeiti ir bent pusvalanduką pasivaikščioti.
1) Jei uzdavinejai esminius klausimus toliau juos ir uzdavinek, del to, kad i tai yra visi atsakymai.
2) Depresija tai zmogaus noro trukumas. Tokios kaip ligos depresijos - isvis neegzistuoja. Nuovargis, apatija, abejingumas, depresija, demesio trukumas, - noru issekimas ir vidine tustuma.
3)Motyvo, prasmingumo stygius kazka daryt pasireiskia kaip depresija. Kai zmogaus norai, ego isauga, tiek, kad jam sunku kazkuo siame gyvenime uzsipildyt, gyvenimiski malonumai neuzpildo - pasireiskia depresija. Ir geografines lokacijos pakeitimas problema issprendzia labai trumpam laikui. Cia kaip su pirma meile - isimylejai 3 metus pamylejai, o poto juodas darbas ir pastangos su paciu savimi. ;}
4)Sneket butinai reikia, del to, kad depresija pasidaro lengvesne. Supranti, kad ne tau vienam blogai, o jei kitam blogai ir net blogiau, tai net palengveja! :]
5) Depresija tai tavo atotrukis, prarastas rysys su tevais. Is isores, gali atrodyt, kad rysys yra, bet pacioje esmineje vietoje yra praraja. Tu jau apciuopiai ta vieta skiriancia tave nuo tevu - tavo baime papasakot, tavo savigarba, tavo herojiskumas. Tai vat paimk ir sudauzyk ta praraja. Sudauzyk sita kliuti stovincia tarp jusu. Tu pastoviai save teisini, jog pats gali isspresti problemas, jog tevams ir taip blogai.
Tavo tevams blogai, nes tau blogai, o jie susikoncentrave ties savo problemomis ir to nesupranta - nepasakai esmines problemos. Iskelk problema i ora ir pamatysi, kaip ji issispres. Jiems reikia, kad tu papasakotum apie savo problema. Pinigu trukumas nera problema. Tai zmogaus ego problema. Zmonems truksta sveiku rysiu. Rysys pripildo zmogu, o visa kita tik priemones rysiui. Islaisvink savo problema, ir padesi jiems issilaisvinti is savu. Kuo daugiau snekek apie tai, gal but kartu galima suprast, kas ta depresija ir kodel mes visi kenciame nuo jos? Gal tai viso labo psichologine problema, o ne depresija? Niekad nebijok parodyt, kad tau sunku. Tokios savitaigos ir itikinejimai jog viskas gerai, pats esi pajegus atlaikyt sunkumus, baigiasi veziu, augliais ir kitomis pandoros gerybemis. Neislaisvintas energijos potencialas pasireiskia isvirkscia forma. Taip pat nuo problemos ir pabegt neimanoma, ji pasireiks kita forma. Tai tavo neatidirbtas gyvemimo laiptelis.
6)Antidepresantai tavo ego uzslopins ir tiek. Trumpam laikui neuzdavinesi klausimu. Pasirodys jog gyvenimas ne toks ir prastas, labai cia daug ko jame yra. Tai viso labo saviapgaule. O ta problema, kurios neissprendei vel po truputi prades bujoti. Neslopink jos, o spresk iskarto.
Pradziai pasiulyciau pradet stebet save is sono. Tarsi tavyje vyksta tokie procesai, o tu dabar esi liudnas, dabar vel mieguistas, dabar vel linksmas, dabar vel viskam apatija. Pabandyk pagaut ta procesu gija. Pabandyk pagaut ta momenta kai i tave ieina negatyvi mintis. O poto teigiama mintis. Bandyk abstraguotis nuo siu visu busenu, pakilt virs ju. Nes jos visos ne tavo. Per tave jas perleidineja, kad tu uzdavinetum ta uzknisanti klausima, o kaip rezultata gautum rysi su sia gija. Siuo procesu, kuris juda per tave, murkdo ir skandina baloje, uztraukia kilpa ir retkarciais ja atpalaiduoja.
Sekmes. ;)
Citata iš: Mekabciel balandžio 17, 2015, 19:03:22
2) Depresija tai zmogaus noro trukumas. Tokios kaip ligos depresijos - isvis neegzistuoja. Nuovargis, apatija, abejingumas, depresija, demesio trukumas, - noru issekimas ir vidine tustuma.
Blemba kaip nervina tokie pasakymai. Čia tas pats kas sakytum jog šizofrenija neegzistuoja tai tik noras matyti haliucinacijas, o vėžys irgi neegzistuoja nes tai tiesiog noras prie alaus kažką užsiauginti.
Depresija yra labai konkreti liga su pakitusia smegenų chemija, kuri gydoma vaistais.
ziuriu zmones lieja dusia... gal ir man reiketu? nustatytumet diagnoze israsytumet gydyma :D
nors nea cia siaip visai be sarkazmo rasau, butu idomu ka apie mano vidini pasauli pasakytumet.
Nieko apie tai nenutuokiu (gal turi perdaug laisvo laiko?) :(, laikykis zmogau. Taip ir manau , turi pasipasakot tevam butinai.
Sveikas, iskarto nepykit del nelietuvisku raidziu, bet labai tingiu jas delioti :(, tiesiog norejau pasidalinti mintimi, ka manau apie sio zmogucio "depresija".
Visu pirma, tai mokydamasis mokykloje pastebejau, kad daugelis tyciojasi is kitu isvaizdos, kitu dalyku kas jiems atrodo nepriimtina. Pagalvojau, kad tu butent esi toks zmogus, is kurio tyciojasi, bet kaip teigi veliau rasytame tekste jog puikiai sutari su klase. Kaip pavyzdi duosiu savo bendraklasi, kuriam pirmoje vietoje yra mokslai, o poto isvaizda. Sioje mokykloje jis mokosi antrus metus, kiek pastebejau klaseje jam niekaip neiseina pritapti, nors zmogutis atrodo toks protingas, is tiesu jis zavi mane savo proto gabumais (pagrindiniuose moksluose). Dauguma is jo tyciojasi del jo riebaluotu plauku, del to kad jis yra ryzas. Niekados nepagalvojau uzstoti jo, nors is jo tyciojasi net tie, kurie patys turi antsvori, nera grazuoliukai, bet tas zmogus tiesiog uzsisklendes savyje ir tiesiog jam ikalta i galva ta mintis, jog jis yra baisus, ryzas ir nieko nesugebesias pasiekti. Asmeniskai tai vertinu neutraliai, nors kartais pasijauciu apgailetinai, kad niekaip negaliu prisiversti jam padeti, bet galvoje sklando mintis, jog arba zmogus turi buti super stiprus (dvasiskai) ir sugebantis atlaikyti tokias patycias, arba jis turi suprast kada yra TA RIBA, kada jis patyciu nebegali kesti ir turi kazka del to daryti. Niekada nesityciojau is zmogaus be pagrindo, laikausi paprastos taisykles - "Tu geras man, as geras Tau". Niekada nebuvau tas patyciu objektas, bet manau jog bunant juo jausmas yra siaubingas, bet tuomet pagalvojau pala! Kodel as juo netapau? Uz tai tureciau padekot savo tevams, kurie neverte, bet siule pradeti sportuoti - pirmiausia lankiau tinklini, susipazinau su dar daugaiu geru zmoniu, pradejau gaudytis aplinkoj, atitrukau nuo kompiuterio. Veliau pradejau eiti i sporto sale kuria lankau dar iki dabar - manau jog atsakymas yra sportas.
Koks morals? Tas kuris sako kad jis yra prasciausias, ir tas kuris sako kad jis yra geriausias - praktiskai abu yra teisus :). Tik tas, kuris sako kad yra prasciausias dazniausiai nebando, o tas kuris teigia esas geriausias - bando ir pasiekia. Sportuok, ieskot gyvenimo prasmes? Oj tikrai atrasi ta gyvenimo prasme, tik jos reikia ieskot ne mokykloj ir ne kompiutery. Is teksto supratau, kad nesi labai "judrus", tavo rutina priverstu mane pjaustytis venas. Eik i sporto sale, sportuok, susirask daugiau pazinciu - kalbek su zmonem, kalbek su tevais nes jie yra artimiausi zmones (patikek manim, kai man buvo panasi situacija, pakalbejas su tevais jauciausi LAAAABAI gerai). Daug ka lemia tavo draugu ratas, tavo veikla, tavo tevai, bet daugiausia lemia MOKEJIMAS BENDRAUTI ir sportas. Siulau paskaityt knyga "Gimes begti", tai vat.
Dėkoju visiem už atsakymus ir patarimus. Džiaugiuosi, kad parašiau čia, nes jau baigiau išprotėti, iki tokio lygio, kad kiekvieną vakarą pats pasakoju viską įsivaizduojam žmogui, pats pagaunu save taip mąstant ir tada apie tai su savim šneku, vienu žodžiu esu visiškai pasimetęs
Kas dėl sporto, tai aktyviai sportavau iki 14 metų, vėliau kaip jau minėjau pakeitėme gyvenamąją vietą, ir kažkaip tiesiog neieškojau naujo užsiėmimo, mokykla atrodė svarbiau, kad pritapti ir t.t. Tiesa bandžiau lankyti sporto klubą, bet į savaitę tik kartą kitą nueidavau, pasirodė pinigų švaistymas. Kažkaip nemalonu man ten buvo, turiu omenį iš vis kas susiję su sportu tai aš taip labai awkward jaučiuosi visada, visada susikaustęs, niekaip negaliu atsipalaiduoti. Nusprendžiau sportuot namie, turiu pasistatęs skersinį lauke. Vasarą dar sportavau, važinėjau dviračiu, bet po to atšalo orai, tai kaip ir nustojau, o dabar jau nelabai turiu valios prisiversti.
Šiaip realiai tai stengiuosi pradėti kažką veikti, susiradau darbelį visai neblogą susijusį su hobiu. Nusipirkau gitara ir pradėjau mokytis groti. Bet vis tiek didžiąja dalį laiko praleidžiu nieko neveikdamas.
Žinau, kad reikia pakalbėti su tėvais, bet neįsivaizduoju nuo ko pradėti, nežinau kaip jie reaguos. Tiesiog paprašyti kad užrašytų pas psichiatrą, nes pastaruoju metu blogau jaučiuosi, ar tiesiai šviesiai pasakyti jog įtariu depresiją ir papasakoti viską ką čia rašiau? Kaip pradėti pokalbį ir panašiai. Iš dalies ir pats nenoriu pripažinti problemos, atrodo, kad galbūt ignoruojant viskas praeis, gal, kad tai normalu ir visi taip jaučiasi, net nežinau.
Kas liečia gydytojus, norėjau paklausti ar egzistuoja apskritai nemokami psichiatrai? Ir ar jie kiek nors padeda, ar vis tiek normaliai gydantis reikia eiti privačiai?
Citata iš: Liksiubevardo balandžio 18, 2015, 00:40:11
Kas liečia gydytojus, norėjau paklausti ar egzistuoja apskritai nemokami psichiatrai? Ir ar jie kiek nors padeda, ar vis tiek normaliai gydantis reikia eiti privačiai?
Kiekviena poliklinika turėtų turėti psiciatrą. Didžiuosiuose miestuose yra specialūs psichikos sveikatos centrai. Čia gydymas nemokamas. Taip pat svarbu ne tik vaistai bet darbas su savimi ir psichoterapijų lankymas. Psichiatrai pas mus neturi laiko ir iš esmės gali skirti kokia 15-20 min todėl didelę darbo dalį daraisi pats ir dirbi su psichoterapeutu. Į metus poliklinika ar sveikatos centras turi tau išskirti berods 12 nemokamų psichoterapeuto konsultacijų.
Liksiubevardo, puiku, kad suvoki problema ir samoningai ieskai sprendimo. Suprantu, kad neisnori tevams uzkrauti savu rupesciu, o ir sunku net pradeti pokalbi apie tai, paaiskinti kaip jautiesi, bet vienas depresijos neiveiksi, tevu pagalba butina. Siulau tau parasyti jiems laiska, arba dar geriau parodyk sita tema(tu savo komentare viska labai tiksliai ir suprantamai isdestei), pasistenk, kad perskaitytu abu iskarto ir tuo metu pats buk salia, kad galetum smulkiau paaiskinti savo busena, kokios pagalbos noretum. Taip isvengsi didesnes dalies sunkaus pokalbio ir prasides tavo isgyjimo pradzia, nes jau busi ne vienas, o su tave mylinciais ir tau padeti norinciais zmonemis.
Citata iš: paragraf 78 balandžio 17, 2015, 20:42:50
Blemba kaip nervina tokie pasakymai. Čia tas pats kas sakytum jog šizofrenija neegzistuoja tai tik noras matyti haliucinacijas, o vėžys irgi neegzistuoja nes tai tiesiog noras prie alaus kažką užsiauginti.
Depresija yra labai konkreti liga su pakitusia smegenų chemija, kuri gydoma vaistais.
Na tai va, jis siame pasaulyje pasimetes, be orientacijos, negauna malonumo, jo noras merdi, degraduoja, beprasmiskumo daugiau nei gyvenimo dziaugsmo, malonumo ir tai pasireiskia kaip smegenyse issiskiriancios chemijos forma, nes jo toks gyvenimo laukneselis. Gali vadinti tai depresija, leukemija, veziu, hepatitu, ziv ar petru... neturi reiksmes. Zmogaus pagrindas noras, kurio nebuvimas balanse su supanciu pasauliu ir pasireiskia visapusiskais negalavimais, ligomis, psichologinemis problemomis ir t.t.
Vezys tai psichologine problema ir taip sneka jau daug onkologu. 80% veziniu ligu neturi konkrecios priezasties, o visu kitu priezasciai duodamos rukymo, blogos mitybos ir t.t. pavadinimai. Nors dabartiniai tyrimai sako, kad rukymas taip pat nesukelia vezio. Vieni ruko 100 metu kiti 20 vieni suserga kiti ne. Vieni visa gyvenima depresuoja, jiems chemija gal ir net nekinta smegenyse, o kitiems pakinta ir tampa sizofrenikais. Ir iki tokio lygmens, kad tu "pozityviau" mastydamas gali itakot net savo DNR ir jis kis. Jei viskas taip virtualu ir mano mintys, ketinimai daro itaka, tai gal tai ir yra pamatas problemu. Kam tada toje pasekmeje kapstytis? Na gali ivardinti visokiomis ligomis ir apgydyt zmogaus oda, bet problema zmogaus ketinimuose, viduje. Jei nemato prasmes, visu pirma, nei del kitu nei del saves kazka daryt atsiduria ruke. Vat tau ir depresija. :(
Vezys sizofrenija taip pat zmogaus nebuvimas sveikuose santykiuose, rysiuose su zmonemis. Egocentrinis ketinimas nepraleidzia, bet kaupia savyje potenciala, kuris virsta i pertekliu, nukrypima ir pasireiskia - atitinkamai augliu ar veziu.
Depresija sunkiai gydoma liga, turbūt dar sunkiau kuomet nerandi kelio iš jos išrūkti. Gali gauti daugybę patarimų kaip kovoti su depresija ar ją išgydyti, bet jie visi beveik netikslūs arba beverčiai. Kas iš to, kad paklausysi geros dainos, tikėtina jog ji tik paprastins tavo situacija, lygiai taip pat su filmais ar sportu, paprasčiausiai sportuojant pagalvosi kas man iš to sporto.
Realiai geriausia suprasti, kad depresija sukelia ne kažkas kitas, o tavo paties psichiką. Mačiau, kad užsiminei apie paauglišką meilę ir kitus dalykus, kurių nepatirsi, bet tave slegia tas dalykas dėlto, nes visgi svarbi tau aplinkinių nuomonę, ką pagalvos apie tave, kaip tave vertins kiti arba pats save pagal numestus išorės stereotipus.
Būti namie užsidarius, o svarbiausia nieko neveikti neišeis į naudą, nes tu niekur nejudėsi, o toliau tęsi depresijos egzistencija. Geriausias būdas bandyti spausti viską iš dabarties, pabandyti mėgautis gyvenimu, aišku tai labai mažai tikėtina, nes tavo situacijoje turėtų būti baimių, abejonių.
Tada yra turbūt geriausias būdas tai užsibrėžti tikslą. Pasitelk savianalizę, pabandyk išsiaiškinti kas tave nervina, kodėl tu jautiesi nelaimingas, rask viskas priežastis, o radęs suprasi kodėl nepavyksta džiaugtis gyvenimu.
Ir svarbiausia tada pradėk judėti link to proceso savęs pakeitimo, bus sunku, bet jei įdėsi daug pastangų, pokyčiai bus, jeigu daug stengsies vien nuo pačio proceso bus geriau, o ką turi keisti ar kas tave gali džiuginti žinai tik tu pats.
Aš irgi esu sirgęs sunkia depresija 2 metus laiko. Vaistų nevartojau, tik raminamuosius ir migdomuosius, bet jie buvo nestiprūs, nereceptiniai. Juos pirkdavau slapčia nuo tėvų, nes jiems nieko nepasakojau apie savo būklę. Nenorėjau būti našta ar kelti nerimą jiems. Tiesiog ''užsidėdavau'' netikrą šypseną ir viskas būdavo gerai. Kartais be miego išbūdavau dvi paras, kitomis paromis miegodavau 1-3 valandas. Numečiau daug svorio, labai slinko plaukai. Na, negaliu sakyti, kad ir dabar viskas gerai, bet bent jau ne taip, kaip seniau. Aš kovoju ne dėl savęs, o dėl kitų. Aš mačiau kaip buvo skaudu mano mamai, kai ji sužinojo viską. Nenorėjau, kad per mane kentėtų kiti žmonės. Tai išties labai sunki liga. Žmogus pradeda mirti iš vidaus. Dauguma žmonių nesupranta, kad tai liga, o ne nuotaika. Sako ''Ei, nedepresuok, daugeliui žmonių daug blogiau negu tau.'', bet jie nesupranta, kad kiekvienas žmogus turi savas problemas ir jas savaip išgyvena. Vietoj to geriau pasakyti ''Aš būsiu su tavimi ir mes tai išgyvensime kartu''. Depresijos metu žmogui reikalingas dėmesys. Jis turi jaustis mylimas ir reikalingas. Vaistai padeda, bet reikia dirbti su savimi. Suprasti, kad gyvenimas dar nepasibaigė. Gyvenimas dar prieš akis ir niekas nesako, kad jis bus saldus. Bus ir karčių dienų, bet pačiame gale suprasi, kad visa tai buvo verta. (:
Citata iš: idenmeyou spalio 30, 2015, 21:33:19Pasitelk savianalizę, pabandyk išsiaiškinti kas tave nervina, kodėl tu jautiesi nelaimingas, rask viskas priežastis, o radęs suprasi kodėl nepavyksta džiaugtis gyvenimu. <...>
Manau, kad depresija sergančio žmogaus pasidavimas asmeninei savianalizei gali nuvesti į labai blogus dalykus - į totalų pesimizmą, cinizmą, nihilizmą ir suicidizmą. Depresija neleidžia blaiviai galvoti. Ir, jeigu jau duodi kelią ir be jokios priežiūros ir vedimo pradedi skatinti tą neblaivų mąstymą - gali juk ir blogai baigtis..
Esant deresijai blogiausia ką gali padaryti, tai likti vienas su savo liga. Kai sakė Soldieris, tuo metu nebelieka adekvataus mąstymo. Esant labai lengvai formai, žinoma galima ir pačiam iš to išsikapstyti, bet sunkesnės ligos atveju vienas, be pasichioterapijos, vaistų ir draugų bei artimųjų palaikymo tikrai neišsikapstysi.
Citata iš: TinSoldier spalio 30, 2015, 22:55:15Manau, kad depresija sergančio žmogaus pasidavimas asmeninei savianalizei gali nuvesti į labai blogus dalykus - į totalų pesimizmą, cinizmą, nihilizmą ir suicidizmą. Depresija neleidžia blaiviai galvoti. Ir, jeigu jau duodi kelią ir be jokios priežiūros ir vedimo pradedi skatinti tą neblaivų mąstymą - gali juk ir blogai baigtis..
Sutinku, kad savianalizė gali vesti žmogų į pesimizmą, nes jis gali suvokti save dar prastesniu. Įprastai esame save linkę vertinti neblogai, tad savianalizė tą vertinimo kreivę gali tikrai žeminti, bet pažinus gerai save savuosius trūkumus galėsime versti pliusais. Dauguma žmonių tiesiog bando išsisukti nuo savęs pačių, neigia, kad yra vienokie ar kitokie, nors pats geriausias dalykas neatmesti savo esamų savybių.
Citata iš: idenmeyou spalio 31, 2015, 16:32:48Sutinku, kad savianalizė gali vesti žmogų į pesimizmą, nes jis gali suvokti save dar prastesniu. Įprastai esame save linkę vertinti neblogai, tad savianalizė tą vertinimo kreivę gali tikrai žeminti, bet pažinus gerai save savuosius trūkumus galėsime versti pliusais. Dauguma žmonių tiesiog bando išsisukti nuo savęs pačių, neigia, kad yra vienokie ar kitokie, nors pats geriausias dalykas neatmesti savo esamų savybių.
Depresijos atveju, tu savęs kritiškai negebi vertinti. Tavo pliusai tau regisi kaip dideli minusai, tavo minusai kaip dar didesni minusai. Tu jautiesi kaltas vos ne dėl to kad Somalio vaikai badauja. Todėl toks asmuo neneigia savo neigiamų savybių, jis jas mato daug daug tirčiau. Savigrauža, kaltės jausmas, gėda ir kiti panašūs dalykai sustiprėja iki neįmanomybės. O tu siūlai tokiam žmogui pripažinti tiesą apie save, kai jis tos tiesos nė su žiburiu neras, o net ir radęs matys gerokai iškreiptą vaizdą
Citata iš: paragraf 78 spalio 31, 2015, 16:40:05Depresijos atveju, tu savęs kritiškai negebi vertinti. Tavo pliusai tau regisi kaip dideli minusai, tavo minusai kaip dar didesni minusai. Tu jautiesi kaltas vos ne dėl to kad Somalio vaikai badauja. Todėl toks asmuo neneigia savo neigiamų savybių, jis jas mato daug daug tirčiau. Savigrauža, kaltės jausmas, gėda ir kiti panašūs dalykai sustiprėja iki neįmanomybės. O tu siūlai tokiam žmogui pripažinti tiesą apie save, kai jis tos tiesos nė su žiburiu neras, o net ir radęs matys gerokai iškreiptą vaizdą
Viskas priklauso nuo tavo paties psichologijos, jei esi silpnas tapsi auka, kuri depresuos ir pradės prašyti kitų dėmėsio ir t.t. Savinanalizė, bet kokiu atveju tik į pliusą, nera prasmės savęs apgaudinėti savęs, kad esi geresnis arba užsiimti veiklomis kuriomis niekada neužsimei ir pabandyti įjungti režimą jog va kažkuo užsiimu tai viskas pakryps į gerą, taip tikrai nebus.
Žmogus turi suprasti savo klaidas, trūkumus, su jais gyventi, kad ir kaip būtų sunku, tai procesas. Esmė ta, kad jei pabėgsi tuo momentu nuo savęs ir galvosi, kad pabėgai nuo depresijos, ji ankščiau ar vėliau vėl grįš. Svarbiausia suprasti priežastis dėl kurių kyla depresija, įsigilinti į save, priimti save silpną ar stiprų, kitaip sakant nebijoti tikrojo savęs.
Pažines save ir įdėjęs daug pastangų ir valios galbūt po truputį pradėsi judėti link to ko nori ir automatikai depresijos lygis smuks žemyn, o šiaip kuo labiau neigsi savo ydas ir trūkumus, tuo, kad ir sėkmingam gyvenime tau tai pakiš koją, tad patarimas nebėgti nuo savęs... Žinoma jei gerai atliksi savinanalizę nepradėk per daug save kritiškai vertinti, prisimink, kad daugybę žmonių susidaro iliuzijas apie save nesuprasdavi savo menkumo ir trūkūmų, tad pastebėjęs savuosius trūkumus įžvelk tai kaip savo įžvalgumą, o visa kita tai tavo rankose, kiek norėsi, kiek įdėsi pastangų tiek ir keisi.
Savianalizė tokiu atveju galima tik su specialistu, be specialisto didžioji dalis žmonių nusianalizuoja ir galų gale nusižudo.
O būti stipriu depresijoje praktiškai neįmanoma, nes net iš lovos atsikelti negali nes nebėra jegų, net mąstyti negali nes galva neveikią, ką jau čia svaigti apie kokią savianalizę, kai vienintelė mintis: Kad tik greičiau nudvėsčiau.
Žinoma, kai lengva forma tavo variantas gal ir tinkamas, bet prie sunkesnių formų to praktiškai neįmanoma padaryti.
@paragraf 78 Sutinku su tavimi. Tik dar vieno dalyką pamiršau paminėti, kad žmonės beveik visada pirmiausia suserga lengva depresijos forma, kuri ilgainiui tampa stipresne. Žmogų gali pradėti kamuoti depresija ir jeigu jis sedės vietoje ar naikins save neigiamomis mintimis beveik garantuota jog depresijos forma sunkės.
Na taip, dažniausiai prasideda nuo lengvos, tik bėda ta, kad lengvą depresiją labai sunku pastebėti, tad paprastai žmonės pas medikus kreipiasi tik tada kai ji jau gerokai įsivažiavusi ir pats jau nieko padaryti nebegali.
Pvz. jėgų stoka, kiek sutrikęs miegas, o šiaip linksmas. Na tai ką vadinasi vitaminų trūksta. Pageri vitaminus nepadeda, na tai gal imunitetas nusilpęs, vėl geri visokius papildus. Tada prasideda liūdnos mintys. Bt gal čia todėl kad pavargau. Imi atostogas, nepadeda ir taip praeina keli metai. Tada nueini pasitikrinti sveikatos. Šeimos gydytojas sako: hm, fizinių sutrikimų pas jus nėra, gal jums depresija. Tu pradedi juoktis: nenusišnekėkite.
Tada gyveni toliau, praeina dar metai kiti ir žiūrėk jau nesikeli iš lovos, aplink viskas nykuma. Tada patenki pas psichiatrą su sunkia ir įsivažiavusia depresija. Liga jau tokioje stadijoje, kad gydymas užtrunka bent 10 metų kol visiškai viskas susitvarko
Na čia pateikiau praktiškai standartišką, be didelių pagrąžinimų depresijos diagnozavimo istoriją.
Paragraf78, tiesiai į 10-tuką. Man panašiai ir buvo taip.
Taigi ir sakau, kad čia standartas :)
Kiek mano patirtis rodo, taip būna 9 iš 10 žmonių. Todėl visus pas ką pastebiu simptomus iškart raginu nedelsti. Kai laiku pričiumpi gali pasveikti labai greitai. Uždelsus gydaisi baaaisiai ilgai.
Dar vienas svarbus dalykas susisjęs su depresija: pas mus visi bijo kad kažkas sužinos kad segi depresija, nes vos ne taip yra, kad visuomenė mieliau priims kokį narkomaną, nei kad sergantį depresija. Na ala principas slabakas ar tiknginių liga, uždeda stigmą. Todėl ir gaunasi įsuktas ratas, žmogus geriau lauks nei kad pas psichiatrą apsilankys.