Vėl kuriu temą iš dalies tam, kad pareklamuočiau knygą :D Bet tokio tipo knygos jau senokai ieškojau. Neseniai aptikau, ir man ji taip patiko, kad net nebaigęs skaityti dalinuosi.
Sam Harris - Waking Up: A Guide to Spirituality Without Religion. (http://s000.tinyupload.com/index.php?file_id=50290673337279520063)
Viena iš problemų su žodžiu "dvasingumas" - jis turi pernelyg stiprią religinę konotaciją. Todėl sekuliarūs žmonės, ateistai dažnai jo baidosi kaip velnias kryžiaus. Tačiau sunku rasti geresnį žodį, apibūdinti žmogaus sąmonės išgyvenimus, vidinius, transcendentinius potyrius ir jų ryšį su išorinėmis patirtimis. Net, jei kalbama totaliai sekuliariame diskurse.
Kaip šitoj knygoj Sam Harris ir rašo, jog mokslininkai ir ateistai dažnai įsivaizduoja, kad transcedentinės patirtys tėra poetiškai ir išpūstai apibūdintos tokios įprastinės (tam tikra prasme) jausenos, kaip kad tėvystė/motinystė, meninis įkvėpimas ar grožėjimasis gamta (žinoma, ir tokie atvejai gali būti 'dvasiški'). Toks požiūris riboja transcendencijos, dvasingumo suvokimą, jų kilmę ir reikšmę. Kiek pernelyg sumaterialina ir suprimityvina.
Visokie New Age pasekėjai analizuoja tas patirtis, tačiau jas visiškai idiotiškai, nemokšiškai ir tiesiog melagingai susieja su mokslu. Kas kenkia tiek patirčių suvokimui, tiek mokslo suvokimui.
Įprastinės religijos turi tą dvasingumą, tas patirtis, turi viso to paieškas. Tačiau tuo pačiu tuos potyrius apkamšo fantastinėmis religinėmis dogmomis, ir primetinėja, jog, kadangi yra patyrę tam tikrą transcendenciją, kartu tai tampa ir visų lydėjusių kreivų tikėjimų įrodymu.
Vis dėl to, nepaisant to, kad visos pagrindinės aiškinimo srovės siūlo pseudo-mokslą, pseudo-dvasingumą, arba dar kažką su "pseudo" - tos patirtys, tas dvasingumas, toji transcendencija žmonių subjektyviose patirtyse egzistuoja.
Ir Sam Harris šitoje knygoje būtent ir bando ištraukti tą dvasingumo 'grynuolį', kuris galėjo įkvėpti tiek religijas, tiek New Age judėjimus ir pan., - tačiau nupurtyti nuo jo visą tą "pseudo" mėšlą. Ir, turint omenyje šiuolaikinius neuromokslo (autorius neuromokslininkas) ir kt. disciplinų pasiekimus, paanalizuoti, ką šios patirtys gali atskleisti apie žmogaus protą, sąmonę, apie žmogaus prigimtį, apie vidinį "aš" suvokimą, jo netikrumą ir t.t.
O ir pats autorius puikiai sujungė įvairias sritis. Pavyzdžiui, Richard'as Dawkinsas puikiai suvokia mokslinį metodą ir moksliškumą. Tačiau filosofas iš jo nelabai vykęs. Christopher'is Hitchens'as turėjo neįtikėtiną iškalbą, žodyno valdymą ir sociumo suvokimą. Na, bet jis nebuvo mokslininkas. O štai Sam Harris, panašu, sujungė Hitchens'o ir Dawkins'o geriausias savybes ir pridėjo savitą polinkį į filosofiją. Na, ir dar truputį meditacinių praktikų ir psichodelikų :D
Esmė, kad knygą, manau, labai verta paskaityti tiems, kurie įsivaizduoja, kad tik tikintieji gali patirti transcendentinius išgyvenimus, kad tik relgijoms priklauso tie 'absoliuto' potyriai. Arba, jei kažkas, pasirodo, įsivaizduoja, kad pagal mokslą sąmonė neegzistuoja :D
Ne ką mažiau vertinga ir sekuliariems žmonėms, tinkamai neįvertinantiems sąmonės įdomumo, keistumo ir jos tyrinėjimų vertingumo.
Kuriu temą, o ne kur nors sienoje dalinuosi, manydamas, kad gal kas nors norės ką nors pasakyti temoje: kuo skiriasi tikinčiųjų dvasingumas ir netikinčiųjų. Kodėl tikintieji mano, jog religijoms priklauso dvasingumo monopolis.
Transcendencinius potyrius gali išgyventi kiekvienas žmogus, nepriklausoai nuo to tikintis jis ar ne. Tie kas linkę žmogų per dem sudvasinti žinoma, kad sakys, jog netikintis žmogus nesugeba išgyventi tokių potyrių. Tačiau net menkiau susipažinęs su religijos psichologija jis neteigtų tokių teiginių. Štai iki tol kol pradėjau vaikščioti į bažnyčią, transcendencinius pojūčius pajausdavau skaitydamas astronomijos knygas ir suvokdamas savo mažumą visatoje ir t.t.
Tas transcendencijos suvkimas yra labai subjektyvus dalykas, kas vienam bus gilūs dvasiniai išgyvenimai, kitam tai nieko nereikš. Štai man po filo Avataras buvo tokia pagava, kad aš visą dieną tylėjau apimtas keistų išgyvenimų, kitas gi pažiūrėjęs tokį filmą tiesiog pasakytų: Gražus filmas.
Citatagal kas nors norės ką nors pasakyti temoje: kuo skiriasi tikinčiųjų dvasingumas ir netikinčiųjų
Dvasingumas tikriausia tai, kas turi vertę po mirties, o apie nekasdieniškas jausenas, dvasines būsenas ir pačioj krikščionybėj daug skirtingų supratimų. Bet jos
tiesiogiai tikriausia neturi jokios vertės po mirties, bent as susidariau tokia nuomonę skaitydamas dykumos vienuolių knygas. Jie net įspėja, kad bandymas dirbtinai sukelti sau dvasinius potyrius veda į saviapgaulę (apžavą, "prieliest").
Jeigu dvasingumas yra tai, kas turi vertę po mirties, tai čia daroma asociacija su žodžiu "dvasia", kaip vėle arba kažkokį savarankiškumą turinčia esybe.
Tačiau, vėlgi, čia tik žodyno skurdumas. Dvasingumas įgyjęs belekokį sąryšį su mistiškumu. Tačiau iš tų pačių realių subjektyvių patirčių atmetus tas mistiškas prielaidas - lieka tas pats žodis. Tik su semantiniais labirintais.
Deja, nėra žodžio (bent negaliu sugalvoti ar rasti), apibūdinti tas pačias patirtis, prie jų neklijuojant tikėjimu besiremiančio pasaulio aiškinimo (įskaitant ir pomirtinį egzistavimą).
Kaip rašo S. Harris, dvasiškas žmogus yra tas, kuris suprato, jog be jokių išorinių, materialių priežasčių, pasaulyje gali jaustis patogiai ir ramiai. Net, jei tokia būsena trunka keletą akimirkų. O tai siejasi gebėjimu peržvengti savojo "aš" ribas, kuomet patiriamos tos "beribiškumo", totalios vienovės, beribės meilės būsenos.
Tai yra žvilgsnis į savo sąmonę, suvokimo praplėtimas, išskaidant iliuzinį "savęs" suvokimą. Iš principo, tai jausenos, kurios pasiekiamos medituojant arba psichodelikų pagalba. Tai jausenos, kurios suteikia tą privilegiją suvokti, kad pasaulis yra nebūtinai toks, kokį įsivaizdavai esant.
Dvasingumas - tai žvilgsnis į save, į savo sąmonę, į jos galimybes ir pasikeitimus. Tačiau tai visiškai nieko neatskleidžia apie nieką daugiau, nei tik apie pačią žmogaus sąmonę ir jos fenomenus. Tai nieko neatskleidžia apie fizinę ar metafizinę realybę. Tai tik egzistuojančių subjektyvių potyrių analizė. Kaip, pavyzdžiui, ir atidus žvilgsnis į savo meilės jausmą. Tai gali atskleisti, kaip tu jautiesi. Tačiau tas suvokimas, kaip tu jautiesi, pro jokį galą negali reikšti, kad tu taip jausies ir po mirties, arba kad tas meilės jausmas yra ne tavo kūne.
Čia tame sekuliariame kontekste.. Suprantu, kad religiniame kontekste tas pats žodis gali turėti kitas reikšmes. Reikia turėti omenyje tas galimas dviprasmybes..
CitataJeigu dvasingumas yra tai, kas turi vertę po mirties, tai čia daroma asociacija su žodžiu "dvasia", kaip vėle arba kažkokį savarankiškumą turinčia esybe.
Gal ne taip išsireiškiau, bet tikrai neturėjau mintyse kažko tai atskiro. Siela tai ir yra "aš"(kitoj temoj kitaip rašiau(gėdapelėda)), o dvasia tai sielos kokybė (fui, koks netinkamas žodis, bet aiškesnio nesugalvoju). Dvasingumas tai "treniruotė sielai", visų pirma savęs pažinimas, kad žinotum ką savyje reikia "šlifuoti".
CitataTai yra žvilgsnis į savo sąmonę, suvokimo praplėtimas, išskaidant iliuzinį "savęs" suvokimą. Iš principo, tai jausenos, kurios pasiekiamos medituojant arba psichodelikų pagalba.
O šitie teiginiai man atrodo vienas kitam prieštaraujantys. Psichodelikai tikrai nepadeda išsklaidyt iliuzijų, greičiau atvirkščiai.
O jausenos mano nuomone nėra dvasingumas, nes dvasingumas tai veiksmas, o jausenos tai tikriausia rezultatas to veiksmo ??? ?
Na, iš dalies galiu sutikti/suprasti :)
Ir taip, teisingai, dvasingumas, jo paieškos, tikriausiai, tiek religiniame, tiek sekuliariame kontekste yra labiau veiksmas. Būklės ir jausmai - to pasėkmės.
Kas dėl psichodelikų, tikrai nesiginčysiu, kad jie išsklaido iliuzijas ir parodo "tikrąją realybę".
Tiesiog tai greitesnė ir efektyvesnė priemonė (nei meditacija ar pan.), leidžianti suabejoti savo realybe, savo realybės suvokimu, tuo, kaip tu pats save jauti (apie tai pasakoja Sam Harris video, kur pirmoj žinutėj).
Ar tai būtų patiriamos iliuzijos, ar geriau suvokiama realybė - bet kuriuo atveju, potyriai reikšmingi, vėliau vertinant savo aplinką ir save. Galbūt galima būtų pasakyti, kad psichodelikai gali padėti išsklaidyti užtikrintumo iliuzijas :?
Aišku, visa tai tik mano teoriniai pamąstymai, empatiškai siekiant tai suvokti, bei rankiojant trupinėlius panašių patirčių 'pakitusios sąmonės būsenoje'. Psichodelikų, deja, nesu bandęs :)
Angliškai nesuprantu, tai nespėliosiu apie Sam Harris pasiekimus tyrinėjimuose, tik dar pasikartosiu- dykumos vienuolių perspėjimas, kad siekimas jausenų, tai garantuotas kelias į iliuzijas (religinis terminas "apsižavėjimas").
Tikriausia čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp religinio ir nereliginio dvasingumo, kad nereliginiam visos jausenos tai iliuzijos, o religijoje patariama apskritai nesiekti jausenų, kad neužkibti ant saviapgaulės.
p.s. čia mano toks supratimas o ne kažkoks tai bendras religijos.
@TinSoldier (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=79) Dvasingumas bent jau religinis, nėra skirtas suabejoti realybe. Jei pradedi abejoti realybe, tada reikėtų kreiptis į psichiatrą :)
Na, taip.. Aš, tikriausiai, labai neaiškiai, padrikai rašau, suveldamas daug dalykų į vieną :)
Bet, jeigu pameni akimirkas, kai įtikėjai, kai kažkas pasidarė labai aišku ar suvokiama, kai tiesiog pajautei tą žinojimą, kaip kai kuriems būna. Tai tokios akimirkos juk dažnai būna dvasingos (tiek sekuliaria, tiek religine prasme)?
Arba, juk pats medituoji - jei būna tų akimirkų, kai į pasaulį pažvelgi visiškai kitaip, nei žvelgei iki tol, kai tiesiog vos ne "nušvitimas" įvyksta. Tokia ramuma ar kažkas panašaus, kurio šiaip įprastai gyvenime retai pasitaiko. Jeigu kas nors turit geresnį žodį, nei 'dvasiniai potyriai' tiems dalykams įvardinti - būtų įdomu :)
Aš kažką panašaus turėjau omenyje, sakydamas, kad suabejoti savo realybe.
P.S. Ar aš labai lunatiškai rašau? :D
Diskusija vyksta, bet dvasingumas dar neapibrėžtas.
LKŽ pateikia šio žodžio reikšmę:
dvasi̇̀ng‖as, ~a (1)
1. turintis daug psichinių jėgų: D. žmogus.
2. turintis gyvybę, dvasią.
~ai prv.
~ùmas (2)
Mano galva pirmasis - labai geras apibrėžimas
Citata iš: paragraf 78 lapkričio 26, 2014, 08:03:18
@TinSoldier (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=79) Dvasingumas bent jau religinis, nėra skirtas suabejoti realybe. Jei pradedi abejoti realybe, tada reikėtų kreiptis į psichiatrą :)
Kai turi nuolatinių reikalų su tavo vadinamais transcendentiniais potyriais kartais bene vienintelis būdas nepasiklysti miške ar blogiausiu atveju atsidurti pas psichiatrą yra abejoti. O kartais, atvirkščiai, reikia neabejoti tuo ką matai nors ir kyla abejonės.
Citata iš: TinSoldier lapkričio 26, 2014, 10:31:43
Bet, jeigu pameni akimirkas, kai įtikėjai, kai kažkas pasidarė labai aišku ar suvokiama, kai tiesiog pajautei tą žinojimą, kaip kai kuriems būna. Tai tokios akimirkos juk dažnai būna dvasingos (tiek sekuliaria, tiek religine prasme)?
Arba, juk pats medituoji - jei būna tų akimirkų, kai į pasaulį pažvelgi visiškai kitaip, nei žvelgei iki tol, kai tiesiog vos ne "nušvitimas" įvyksta. Tokia ramuma ar kažkas panašaus, kurio šiaip įprastai gyvenime retai pasitaiko. Jeigu kas nors turit geresnį žodį, nei 'dvasiniai potyriai' tiems dalykams įvardinti - būtų įdomu :)
Aišku, kad geresnio nerasi ir dar, kad būtų lietuviškai.
Abejonės tikėjime ir kitur yra gerai, apskritai laikausi tos nuomonės jog tik tikintis ir tvirtas žmogus gali leisti sau abejoti, jei jie neabejoja (nesvarbu kuo mokslu ar religija) jis iš esmės yra fanatikas. Tačiau abejojimas realybe vadinamas derealizacija ir yra gydomas :)
Citata iš: TinSoldier lapkričio 26, 2014, 10:31:43
Bet, jeigu pameni akimirkas, kai įtikėjai, kai kažkas pasidarė labai aišku ar suvokiama, kai tiesiog pajautei tą žinojimą, kaip kai kuriems būna. Tai tokios akimirkos juk dažnai būna dvasingos (tiek sekuliaria, tiek religine prasme)?
Na mano atsivertimas ėjo labiau per logiką, nors paskiau kuriam laikui buvo nučiuožęs stogas į fanatizmą. Jausmiškumų ir visokių dvasinių potyrių vengiu jau seniai. Čia vėl gi, laikausi meistro Echarto mokymo, kad visokie išgyvenimai atitraukia nuo tikro dievo pažinimo. Tikėjime ir savo dvasiniame gyvenime labiau stengiuosi vadovautis protu. Turėjau aš tų patirčių įvairių, tiki neakcentuoju jų kaip dvasingumo įrodymo ar panašiai. Čia kaip Liuteris sakė: visi tie stebuklingi potyriai tėra cukierkos liaudžiai kuriai nerūpi tikrasis dievas.
O žinojimas? Na turiu žinių, bet jokių transcendentinių žinojimų nesiekiu, nes per visokius tokius transcendentinius žinojimus ir gimsta sektos :)
Citata iš: paragraf 78 lapkričio 26, 2014, 11:02:15
Abejonės tikėjime ir kitur yra gerai, apskritai laikausi tos nuomonės jog tik tikintis ir tvirtas žmogus gali leisti sau abejoti, jei jie neabejoja (nesvarbu kuo mokslu ar religija) jis iš esmės yra fanatikas. Tačiau abejojimas realybe vadinamas derealizacija ir yra gydomas :)
Tie kurie sugalvojo šį terminą apie dvasinius potyrius neišmano. Spėju terminas buvo sugalvotas psichiatrų aprašyti tam tikrus pacientų besilankančių pas juos sutrikimus ;)
Citata iš: Kopernikas lapkričio 26, 2014, 11:20:34
Tie kurie sugalvojo šį terminą apie dvasinius potyrius neišmano.
O tu kaip suprantu esi dvasingumo ekspertas? :)
Šiaip visos normalios religijos stengiasi kad žmogus neprarastų santykio su realybe.
Siekimas visokių neiprastų jausenų, "regėjimų" ar potyrių, nesvarbu ar haliucigenais ar psichotechnikom, yra tas pats malonumų ieškojimas kaip žiūrėjimas filmų, svajojimas, ėjimas į renginius ir panašiai. Tik tai turi stipresį emocinį poveikį, ir didesnė tikimybė neigiamo šalutinio poveikio.
Citata iš: paragraf 78 lapkričio 26, 2014, 11:43:06
Citata iš: Kopernikas lapkričio 26, 2014, 11:20:34
Tie kurie sugalvojo šį terminą apie dvasinius potyrius neišmano.
O tu kaip suprantu esi dvasingumo ekspertas? :)
Šiaip visos normalios religijos stengiasi kad žmogus neprarastų santykio su realybe.
Tegul tai lieka tarp manęs ir to kuris viršuje :)
Aš gi nesakau, kad praranda santykį, tu iškreipi mano žodžius, aš sakau būna momentų kai abejoji.
Puoduk, čia tau makaronus kabina dėl potyrių, kad į bažnyčią vaikščiotum. Nes kai patiri, tai tau jau nebeužkabins. Tau gali aiškinti tik tol nesi su tuo susidūręs. Jau vien pasakymas "siekimas" neatitinka tikrovės,nes tie potyriai ateina savaime kai žmogus pasiruošęs., specialiai niekas jų nesiekia. Būna, žinoma, kad trokšta, bet jei esi nuoširdus sau tai greitai įsisamonini, kad tai tik papildomas trukdis juos patirti.
be to jie daugumai ir negresia, nes potyriai neateina kai galva aktyvi, jie ateina tik kai galva tyli arba beveik tyli. Dievas labai mėgsta tylą :)
Dėkui tau už dykumos tėvus, man tai-naujiena.
Paragrafe, gal galėtum nurodyti kurios čia sektos turinčios transcendentinių žinių? Nieko nesu apie tokias girdėjęs.
Citata iš: Kopernikas lapkričio 26, 2014, 14:51:43
Paragrafe, gal galėtum nurodyti kurios čia sektos turinčios transcendentinių žinių? Nieko nesu apie tokias girdėjęs.
Aš ir nesakiau kad tokių yra, ten gal vertėjo padėti kabutes ties "žinojimu". Tiesiog sektos dažnai akcentuoja tikrąjį žinojimą, kuris yra pats tikriausias, pats autentiškiausias ir paprastai būna gautas kokių vizijų metu, kai įkūrėjas supranta pvz. kad jis yra Kristus (oi kiek tų kristų priviso per pastarąjį šimtmetį). Panagrinėjus sektų "žinojimą" paprastai paaiškėja kad tai tėra iškreiptas koks nors prieš tai buvęs mokymas.
Todėl ir sakau, kad per tuos transcendentinius žinojimus gimsta sektos.
Nepyk, bet nevykęs pavyzdys. Kaip gali gimti kažkoks darinys iš to ko nėra?
Be to, jeigu kažkam vaidenasi tai neteisinga to vadinti transcendencija. Nemanai?
Dar kartą pasakysiu: žiūrėk į kabutes :)
taip išvengsime bereikalingo pasikartojimo, nes iš esmės pakartojai mano praeitos žinutės mintį
Citata iš: Kopernikas lapkričio 26, 2014, 14:51:43
nes tie potyriai ateina savaime kai žmogus pasiruošęs., specialiai niekas jų nesiekia.
Su tuo tai nesiginčiju, tik būtų galima prisikabinti prie "pasiruošęs".
CitataJau vien pasakymas "siekimas" neatitinka tikrovės
Siekimas- tai technikų naudojimas: "stebuklingo" žodžio ar sakinio ritmiškas ilgas kartojimas, kolektyvinės "maldos" ar dainavimai kur svarbiausia ritmas ir įsijautimas į bendrą ritmą kurį diktuoja vadovas, šamanų šokiai su haliucigenų pagalba.
Manau ir daugiau yra būdų, įdomu būtų, kad Tinsoldier parašytų, koks būdas rekomenduojamas šioje knygoje.
TinSoldier, galėtum suformuluoti kokia yra jo centrinė mintis, ko jis siekia tuo sekuliariu dvasingumu? Kuo remdamasis jis ketina aiškinti sau ir kitiems savo potyrius? Ar jis ketina sukurti naują aiškinimo sistemą? Ir kas yra jo dvasingumo matas?
Susimasčiau ką šiuose dirvonuose dar galima nuveikti po Krishnamurti.
Citata iš: puodukas lapkričio 27, 2014, 08:36:01
Citata iš: Kopernikas lapkričio 26, 2014, 14:51:43
nes tie potyriai ateina savaime kai žmogus pasiruošęs., specialiai niekas jų nesiekia.
Su tuo tai nesiginčiju, tik būtų galima prisikabinti prie "pasiruošęs".
Kuo tau tas žodis užkliuvo?
Citata iš: puodukas lapkričio 27, 2014, 08:36:01
Citata iš: Kopernikas lapkričio 26, 2014, 14:51:43Jau vien pasakymas "siekimas" neatitinka tikrovės
Siekimas- tai technikų naudojimas: "stebuklingo" žodžio ar sakinio ritmiškas ilgas kartojimas, kolektyvinės "maldos" ar dainavimai kur svarbiausia ritmas ir įsijautimas į bendrą ritmą kurį diktuoja vadovas, šamanų šokiai su haliucigenų pagalba.
Manau ir daugiau yra būdų, įdomu būtų, kad Tinsoldier parašytų, koks būdas rekomenduojamas šioje knygoje.
Puoduk, tu apie batus aš apie ratus. Aš sakau, kad siekiama ne potyrių, o tiesos. Bet potyriai yra natūrali neatsiejama proceso dalis. Tavo išvardintos technikos labiau naudojamos atsidavimo/meilės praktikose, katalikai jas irgi naudoja. Su šamanais kiek kitaip.
Bendrai paėmus išskirčiau šiuos pagrindinius dvasingumo įrankius: maldą, kontempliaciją, meditaciją, darbą/veiklą ir atsidavimą. Bet kadangi tema apie sekuliarų dvasingumą nors ir labai nekaip man tai skamba, tai pirmą ir paskutinį įrankius reik išmest. Įdomu būtų sužinoti ką medituoja sekuliarus dvasininkas.
Aš knygos dar nebaigiau skaityti, tai didesnių įžvalgų kol kas nenoriu taškyti. Dabar kol kas tik knyga pasidalinau, ir su bendrais dalykais, kas tai per tema. Iš to didelio džiaugsmo, kad radau knygą, kokią norėjau jau ilgai paskaityti :D
Kai perskaitysiu, manau, būtinai plačiau pasidalinsiu tuo, kas man bus pasirodę įdomu ar vertinga :)
Citata iš: Kopernikas lapkričio 27, 2014, 15:21:24
Susimasčiau ką šiuose dirvonuose dar galima nuveikti po Krishnamurti.
Pamąstymui atsakysiu
gido žodžiais apie mokslą:
berods XIX a pabaigoje fizikuose sklande ideja, kad "dabar viskas aisku" ir belieka tik "apslifuoti" tai, kas zinoma. Ir siandien linksmai slifuojama toliau - tik ne tai, kas buvo ketinta... Citata
CitataSu tuo tai nesiginčiju, tik būtų galima prisikabinti prie "pasiruošęs".
Kuo tau tas žodis užkliuvo?
Jei po tokių jausenų (potyrių, regėjimų....?) apima jausmas ar mintis pasididžiavimo savimi ar pranašumo prieš kitus, tuomet tai netikra, žmogus nepasiruošęs, bent jau taip rašo . Nors taip pat rašo, kad būna tikrų potyrių naujai atsivertusiems, bet tik vienkartinių kaip avansas.
Nereliginis, tai kaip zinai, o ne tiki.
Citata iš: TinSoldier lapkričio 24, 2014, 22:12:16
Esmė, kad knygą, manau, labai verta paskaityti tiems, kurie įsivaizduoja, kad tik tikintieji gali patirti transcendentinius išgyvenimus, kad tik relgijoms priklauso tie 'absoliuto' potyriai.
Drįsčiau teigti, kad kai tik tipiški tikintieji, praktikuojantys krikščionys ir uolūs kitų religijų pasekėjai nepatyria jokių transcendentinių išgyvenimų, nes kratosi jų, nes tokie išgyvenimai dažniausiai neįsirašo į dogmas, kuriomis privaloma tikėti.
Beje, nereikia painioti meditacijos ir psichodelikų sukeltų išgyvenimų! Psichodelikai labai spalvingai pateikia pasąmonės turinį, tai naudinga gydant sielos ir kūno ligas, bet tai nėra meditacijos „akseleravimas". Meditacija ir psicholdeliko poveikis - tai visiškai skirtingos būsenos, nors, galbūt jos ir turi tam tikrų panašumų. Sakyčiau, jog manyti, kad psichodelikai atskleidžia „realybę" ar net parodo „tikrąjį Dievą" - tai ir būtų saviapgaulė, prieš kurią įspėjo dykumos vienuoliai.
Citata iš: Valius gruodžio 21, 2014, 16:51:50
Drįsčiau teigti, kad kai tik tipiški tikintieji, praktikuojantys krikščionys ir uolūs kitų religijų pasekėjai nepatyria jokių transcendentinių išgyvenimų, nes kratosi jų, nes tokie išgyvenimai dažniausiai neįsirašo į dogmas, kuriomis privaloma tikėti.
Jei turėjai omenyje statistinius tikinčiuosius, kurie iš principo nėra tikintieji kaip tokie, tada taip.
Tačiau praktikuojantis tikintysis išgyvena transcendenciją (pvz. mistikai ar galų gale eiliniai praktikuojantys tikintieji).
Ir kodėl transcendentiniai išgyvenimai tavo manymu neįsipaišo į dogmas?
Gal galėtum pateikti pavyzdį kur dogma prieštarauja transcendentiniai patirčiai?
Citata iš: paragraf 78 gruodžio 22, 2014, 10:53:14
Jei turėjai omenyje statistinius tikinčiuosius, kurie iš principo nėra tikintieji kaip tokie, tada taip.
Tačiau praktikuojantis tikintysis išgyvena transcendenciją (pvz. mistikai ar galų gale eiliniai praktikuojantys tikintieji).
Ir kodėl transcendentiniai išgyvenimai tavo manymu neįsipaišo į dogmas?
Gal galėtum pateikti pavyzdį kur dogma prieštarauja transcendentiniai patirčiai?
Gerai atsimenu, kaip vienas mano bičiulis bandė papasakoti apie kažkokį savo mistinį išgyvenimą katalikų vienuoliui (tikrai nuoširdžiai tikinčiam, jaunam, ir šiaip nuostabiam žmogui, ne davatkai). Tas griežtai jį nutraukė: „Bažnyčia šitaip nemoko!" ir atsisakė klausytis toliau. Kodėl tas išgyvenimas neįsipaišė į bažnyčios dogmas, reikia paties vienuolio paklausti, bet, jo manymu, neįsipaišė.
Kas bus, pavyzdžiui, jei nuoširdus, nestatistinis, bet griežtai besilaikantis mainstream bažnyčios mokymų tikintysis meditatyvioje būsenoje pradės regėti savo praeitą gyvenimą, žinodamas, kad bažnyčia griežtai pasisako prieš mokymą apie reinkarnaciją? Arba pamanys, jog tai šėtoniška apgaulė, ir niekad daugiau nenorės to patirti, arba taps ne tokiu jau „teisingu" tikinčiu. :)
Aiškuma :)
Na čia daug jausminio pagrindo, mažai racionalios prieigos, kaip matau. Vienas vienuolis ne bažnyčia, ir ne visos vizijos iš dievo :)
Jei kiekvieną pamatytą viziją ir išgyvenimą vertinsime kaip tikrą, autentišką ir objetyvią, tai tada tavo draugo, Teresės Avilietės ir Onutės iš 6 palatos vizijos turėtų būti vertinamos vienodai
Citata iš: paragraf 78 gruodžio 22, 2014, 13:58:05
Jei kiekvieną pamatytą viziją ir išgyvenimą vertinsime kaip tikrą, autentišką ir objetyvią, tai tada tavo draugo, Teresės Avilietės ir Onutės iš 6 palatos vizijos turėtų būti vertinamos vienodai
Ir kuom gi jos skiriasi? Išgyvenimų sukėlimo būdu ar tuom, kas išgyvenama?
Pagal mane, tai visi paminėtieji yra 6-osios palatos pacientai :)
Na, žinai, vienu atveju UAB bažnyčios "specialistai" patvirtino "viziją" kaip "autentiška/tikra", per savo posedžius, o kitu atveju nepatvirtino. Štai ir didžiausias skirtumas ;D
Citata iš: Kopernikas lapkričio 26, 2014, 10:52:40
Diskusija vyksta, bet dvasingumas dar neapibrėžtas.
Šiandien išgirdau pasakymą:
-dvasingumas, tai kovojimas savo viduje su blogom mintim.
Citata iš: puodukas kovo 23, 2015, 19:38:53
Citata iš: Kopernikas lapkričio 26, 2014, 10:52:40
Diskusija vyksta, bet dvasingumas dar neapibrėžtas.
Šiandien išgirdau pasakymą:
-dvasingumas, tai kovojimas savo viduje su blogom mintim.
Man toks pasakymas skamba labai racionaliai!
Citata iš: Anglis kovo 28, 2015, 16:47:20
Citata iš: puodukas kovo 23, 2015, 19:38:53
Citata iš: Kopernikas lapkričio 26, 2014, 10:52:40
Diskusija vyksta, bet dvasingumas dar neapibrėžtas.
Šiandien išgirdau pasakymą:
-dvasingumas, tai kovojimas savo viduje su blogom mintim.
Man toks pasakymas skamba labai racionaliai!
Kova su vejo malunais.
Nereik kovot su savo mintim.
Jei nebutu zmogaus "blogu ir geru" minciu kontrasto, zmogus isvis nemastytu. Nesijaustu mastymo. Zmogus butu kaip gyvunas, kuris nemasto blogom ar gerom mintim. Tik zmogui tai budinga del to jis ir yra zmogus. Anuliuok dabar dali saves ir kas liks?
@paragraf 78 (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=2) , radau atsakymą į tavo užduotą klausimą, kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno. Nes žmogus mąsto gerom ir blogom mintim, ko gyvūnai nedaro :D
@Druwis (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=253) va kai telepatija leis perskaityti gyvūno mintis tada priimsiu šį atsakymą :)
Citata iš: puodukas kovo 23, 2015, 19:38:53
Šiandien išgirdau pasakymą:
-dvasingumas, tai kovojimas savo viduje su blogom mintim.
Visiška nesąmonė. Minčių srautas nereguliuojamas.
Citata iš: Vitus kovo 29, 2015, 08:54:41
Visiška nesąmonė.
Geras argumentas viską paaiškinantis ir nekvestionuojamas :)
CitataMinčių srautas nereguliuojamas.
Na minčių srautas gali būti pakankamai gerai reguliuojamas, na nebent yra koks sutrikimas (pvz. depresija, kurios metu neigiamų minčių srautą sunku sukontroliuoti, bet taip pat įmanoma, specialiomis relaksacijomis ar vaistais), arba afekto būsenoje (gal ne visai tiksliai pavadinau. Mintis sunku sukontroliuoti kai būni pakylėtas, atradęs ką nors arba sujaudintas), įsimylėjimo atveju ir panašiai. Esant sveikai psichikai ir neveikiant kokiems trikdžiams, minčių srautas pakankamai gerai kontroliuojamas
Citata iš: Vitus kovo 29, 2015, 08:54:41
Minčių srautas nereguliuojamas.
Kokios mintys užklys į galvą gal ir nepajėgūs kontroliuoti, bet už tai turime pasirinkimą, kaip elgtis su jomis:
- ar nekreipti dėmesio,
- ar atmesti kaip nesavo
- ar leisti vaizduotei jas "auginti" .
Galvoju ar nereliginis dvasingumas nėra tas pats kas bealkoholinis alus ir seksas su gumine moterimi? :)
Citata iš: paragraf 78 kovo 29, 2015, 15:13:05
Na minčių srautas gali būti pakankamai gerai reguliuojamas, na nebent yra koks sutrikimas (pvz. depresija, kurios metu neigiamų minčių srautą sunku sukontroliuoti, bet taip pat įmanoma, specialiomis relaksacijomis ar vaistais), arba afekto būsenoje (gal ne visai tiksliai pavadinau. Mintis sunku sukontroliuoti kai būni pakylėtas, atradęs ką nors arba sujaudintas), įsimylėjimo atveju ir panašiai. Esant sveikai psichikai ir neveikiant kokiems trikdžiams, minčių srautas pakankamai gerai kontroliuojamas
Prie relaksaciju ar vaistu priveda taip pat kazkokios mintys, o prie tu minciu priveda dar kazkokios mintys. Viskame yra priezasties ir pasekmes procesas, kuris praleidziamas per zmogu. Tai, kad po relaksacijos ar vaistu zmogus masto ramiau, pozityviau, tai tik praeitu minciu privesta busena, rezultatas.
Kontroliavimas tai mano minciu stebejimas, kai as tampu nuosalus tiek "geru" tiek "blogu" minciu atzvilgiu. Ir gaunasi sistema - is triju liniju. Kaire(blogos mintys) per viduri - As(stebetojas) ir desine(geros mintys). Arba zmogus turi visas linijas arba nei vienos neturi. Jei negeba zmogus abstraguotis nuo savo tiek geru, tiek blogu minciu, tai jis vedamas ir metomas gyvenimo is vienos puses i kita, is kaires i desine ir is desines i kaire. Sekunde as uzmust norejau, o jau kita sekunde myliu, bet nera nuosalaus stebetojo, nera ir kontroles.
Citata iš: puodukas kovo 30, 2015, 15:48:17
Kokios mintys užklys į galvą gal ir nepajėgūs kontroliuoti, bet už tai turime pasirinkimą, kaip elgtis su jomis:
- ar nekreipti dėmesio,
- ar atmesti kaip nesavo
- ar leisti vaizduotei jas "auginti" .
Jei zmogus geba nekreipti demesio, atmesti kaip nesavo, leisti joms augti ir stebeti visa si procesa vienu metu, tai jau labai geras santykis i mintis!
Zmogui per istorija ipirsta jog blogos mintys (kaimyno zmona paturet, draugui peili suvaryt i gerkle ar susprogdinti puse pasaulio) yra blogai. Bet tai nera blogai, kuo daugiau blogu minciu ir zmogaus nuosalaus stebejimo, su zmogaus samoninga kompensacija ir supratimu jog tai atsiskleidziantis ego, kuri reik isnaudot sistemingai ir tikslingai, zmogus sparciau auga, kaip Zmogus.
Citata iš: paragraf 78 kovo 29, 2015, 15:13:05
Esant sveikai psichikai ir neveikiant kokiems trikdžiams, minčių srautas pakankamai gerai kontroliuojamas
Kam be reikalo ginčytis.
Atsisėskite ir pabandykite bent minutę nemąstyti. Taip, kad "galvoje" nebūtų jokios minties. Net minties, kad nėra jokios minties :) Garantuoju, kad nepavyks to padaryti net ir trumpesniam laikui. Tuo labiau nepavyks "užsakyti", kad mintys ateitų tik tokios, kokių pageidaujate. Bet kuriuo momentu gali ateiti mintis, kurios visiškai nelaukėte...
Minčių srautas nereguliuojamas, nebent kas nors sėdi samadhi būsenoje. Bet jei taip būtų, ką jis čia veiktų? :)
Na reikėtų skirti kas yra minčių srautas, o kas tiesiog mintijimas :) tai du labai skirtingi dalykai. Minčių visuomet yra, bet srautas kiek kitaip pasireiškia
Arba stadija aš be minties :D
Kaškaip pasijutau nepatogiau ir panorau pakeist poza(nesąmoningai?), o ją pakeičiau kaip negalėjau net nutuokt, uždejau kitą koją ant kojos. Vau
Keldamas koją ta pačia akimirka atrodė, kad eisiu parukyt bet staiga tapačia milišimtinę sekundę mano koja palietė kita koją ir likau sėdėt, nebeinu rukyt.
Va taip ir būna kontroliuojamos bemintės mintys