Tikriausiai visi tie, kurie pakankamai pažįstanta pasaulį pripažins, kad pasaulis pilnas kančios. Ligos, senatvė, mirtis neišvengiamas gyvų būtybių likimas. Daugybė žmonių patyria skausmą, serga ligomis ir pavyzdžiui nustatyta, kad depresija yra pati dažniausia liga, kuri sukelia stiprias dvąsines kančias nors išoriškai žmogus gali atrodyti ir laimingas, nes skausmą linkstama slėpti. Pasaulis nėra jau tokia maloni vieta gyventi. Skurdas, šaltis, sausros, badas, stichinės nelaimės pridaro daug žalos. Neretas ir smurtas, karai, noras dominuoti ir žeminti kitus, dažnai būna sunkus žmonių santykiai, skyrybos, mylimųjų netektis, vienatvė, yra daug kančių formų. Žodžiu esame labai riboti ir pasaulis nėra toks kokį norėtume įsivaizduoti.
Bet ar kančia, pasaulio blogybės gali būti naudingos tiek, kad susitaikyti? Filosofas Georgijus Gurdžijevas pavyzdžiui teigiamai vertino kančia: „Nėra nieko ko galima pasiekti dvąsiškai be kančios gyvenime. Bet tuo pačiu metu jei tų tęsi kelionę turi paaukoti kančią. Tų girdi dviprasmiška jos prigimtį. Tų turi kentėti, nes kančia yra tai kas dega tavyje ir gilina gailestingumą ir atveria duris. Kančia atveda tave arčiau mistikos. Tuo pačiu metu tų laikai kančią, joje pasineri ar kabinėsi į ją ir kelionė sustoja."
Gal kančia kaip laimės priešingybė būtina, kad sugebėti atskirti tai kas yra pozityvu ar vis tik įmanoma gyventi absoliučiai laimingai? Yra manančių, kad kančia yra gėris, nes suartina su Dievu. Būtų smalsu sužinoti jūsų pamąstymus būtent apie kančią.
Budizmo filosofijoje gyvenimas yra kančia ir vienintelis būdas pabėgti nuo jos yra atsisakyti troškimų. Tačiau troškimai yra gyvenimo, žmogiškos prigimties dalis ir jų atsisakymas man tolygus nustojimui gyventi. Taigi vienintėlė išeitis lieka naikinti kančios priežastis. Pavyzdžiui daug problemų padėjo išspręsti mokslinis progresas, liberalėjanti visuomenė, menai ir naujos galimybės. Bet ar išsivadavimas, utopija įmanoma?
Kiek suprantu, yra įvairių kančios ir laimės formų.
1. Fizinio kūno laimė ir kančia.
2. Proto laimė ir kančia.
3. Dvasinės sielos laimė ir kančia.
Kūno laimę ir kančią sudaro tai kas komfortiška ir nekomfortiška jutimams. Tarkim, kažką skauda, nervai dirginami, lietimo jutimas patiria diskomfortą. Uoslės jutimas patiria diskomfortą kęsdamas smarvę, regos - matydamas blogus vaizdus, ir t.t. ir pan.
Kūno laimė ir kančia nebūtinai tiesiogiai susijusi su proto laime ir kančia. Pvz. praustis šaltu vandeniu lemia tam tikrą diskomfortą jutimams, bet užsigrūdinus pasiekiama sveikatos būsena, kurioje tiek kūnas, tiek protas jaučiasi komfortiškiau ilgalaikėje perspektyvoje. Mažiau problemų ir t.t.
Arba ta pati minėta depresija. Gyvenama gana komfortiškai kūno požiūriu, o kamuoja proto kančios, arba kitaip sakant, psichologinės kančios.
Jeigu priimama dvasinės sielos bei Aukščiausios Sielos egzistencija kaip pirminė, tada iš tos perspektyvos, sielos realybė yra ekstaziška, o materiali egzistencija, kartu su proto bei kūno laime ir kančia yra ekstazės antipodas. Sielos laimė ir kančia abi yra palaimos dalis, o proto bei kūno laimė iš tikro yra ekstremali sielos kančia. Tada proto ir kūno laimės ir kančios pradedamos vertinti kaip lygios, tokiu būdu kančios kažkaip atskirai nėra vengiama, greičiau vengiama materialistiškos gyvenimo koncepcijos, pasinėrimo į materialią jutiminę laimę arba kančią.
[spoiler]Budizmas nagrinėja šitą aspektą, kad viskas materialiame pasaulyje yra kančia. Todėl reikia išjungti proto ir kūno veikimą, ir kančia išnyks.
Personalistinio teizmo idėja yra, kad taip, viskas materialiame pasaulyje kančia, bet kita vertus, kad tai yra sielos mokykla, kur per išbandymus einama iki sielos palaimingos egzistencijos, kuri yra pilnaverčiame ryšyje su Aukščiausios Sielos egzistencija, kuri ir yra tos palaimos šaltinis. Todėl kančią bandoma priimti, nes ji yra mokančios realybės dalis, priimti su nuolankumu. Ir, proto ir kūno veikimą suderinus su sielos veikimu, galiausiai nevyksta visiškas "stop", bet prasideda grynasis sielos veikimas, kuris eliminuoja veikimus kūniškoje ir protinėje koncepcijoje. Todėl nelieka materialaus troškimo ir materialios kančios, nors gali būti veikiama tiek protu, tiek kūnu.
Iliustracijai galima būtų pasitelkti istoriją apie Budą. Kartą atėjo kaimietis ir spjovė Budai į veidą. Buda maloniai nusišypsojo jam, ir paklausė: "ar dar turi ką nors man pasakyti?". Kaimietis nustebo: "tu nesupykai?". Buda atsakė: "aš nesu tavo veiksmų vergas". Budistinė idėja - laisvė nuo kančios, atsisakant reakcijos į veiksmą. Laisvė pasiekiama per savarankišką išsivadavimą, mentalinį pasikeitimą, kuris galiausiai yra visiškas "stop" bet kokiam aktyvumui.
Personalistiniam teizme labiau galima būtų laukti tokio scenarijaus: kas nors man spjauna į veidą. Aš priimu tai taip pat atsisakydamas mechaninės reakcijos ("agresija sukelia atsakomąja pykčio ir agresijos reakciją"), bet kaip savo paties praeities blogybių atoveiksmį arba specialią Aukščiausiojo pamoką. Todėl reakcija būtų priėmimas, su nuolankiu jausmu, kad už viso to slypi aukštesnis teisingumas. Laisvė pasiekiama per širdingą santykį su Aukščiausia realybe. Čia daugiau jausmo, negu budistiniame variante. Niekas nekabo vakuume. Praktiškai nėra išdidumo ir savarankiškos jėgos, remiamasi visuminės realybės situacija, kur tu esi mažas ir priklausomas nuo aplinkybių. Taigi, tu nekovoji, bet susiderini, ne išsiplėši iš situacijos per mentalinę pastangą, bet nuolankiai banguoji kartu su realybe, priimdamas save kaip to bangavimo dalį. Kartu neprarandama individualios egzistencijos - "kitokios reakcijos", aktyvumo. Tai aukštesnio lygmens dinamiška harmonija, ne statiška ramybė.
---
Iš kitos pusės, priimant kančią, priimama tai, kas natūralu. Ta minimali kančia, kuri priimama, ateina natūraliai, o ne dirbtinai. Aukščiausiasis nėra sadistas, o ir patys neturim būti sadomazochistai. Pvz. savo kūno žalojimas nėra natūralus, ir kančia kylanti iš savo kūno žalojimo nėra natūrali. Kančia kylanti iš apsileidimo, kvailų veiksmų ir pan., nėra specialios pamokos, daugiau buitiniai dalykai, ir natūralu tokios kančios vengti atitinkamais protingais veiksmais. Neuždegti savo namų, laiku valgyti, nelįsti mašinoms po ratais ir pan. Užsirakinti duris nuo vagių ir plėšikų ir pan.
Iš to išeinant, žmonių visuomenės atliekamas rūpinimasis kūno komfortu ir kūno kančių eliminavimas - irgi yra natūralus, kol yra sveiko proto ribose. Bet pats individas, būdamas visoje šitoje pasaulio aplinkoje, ir atlikdamas natūralius savisaugos veiksmus, jeigu visgi susiduria su nesėkme ir kančia, gali turėti dvasinę sielos perspektyvą, ir viską priimti.
Dvasinė sielos perspektyva viską keičia. Pvz. mirties baimė yra labai kankinantis dalykas, bet į viską žiūrint iš sielos pusės, mirtis neegzistuoja, tai tik laikinas procesas, atsiskyrimas nuo fizinio kūno. Bhagavad-gita nagrinėja kario Ardžiunos problemą, kai kovos mūšio lauke jam dėl teisingo reikalo jam tenka kovoti prieš savo mokytojus ir giminaičius. Ardžiunai tai kelia didelę kančią, nes iš prieraišumo jis mano, kad taip pažeidžia pagarbos ir dėkingumo dėsnius, giminės tradiciją ir gerovę, visuomenės moralę, kad tokiu būdu bus pasiektos tik kūno, proto, sielos kančios, ir sugriauta bet kokia laimė. Jis tarsi atsiduria visokiausių pasaulio dilemų gniužule: čia ir pareiga kovoti, ir fizinės kančios, ir mirtis, ir ekonominė bei kultūrinė gerovė bei jos destrukcijos galimybės, veikia emociniai prisirišimai. Tos realybės aštriai manifestuojasi vienu metu. Jis pasimeta ir nežino kaip turi elgtis. Tai tarsi virsta į vieną egzistencinės situacijos kančią, kuri nepakeliama ir padaro jį silpnu, bejėgiu, panardina į iliuziją. Tada Bhagavanas Šri Krišna moko Ardžiuną dvasinės perspektyvos, kad nereikia būti taip prisirišus prie materialių dalykų, fizinės realybės pusės, nes kitoje pusėje yra sielos, kurios amžinos. Materialūs šio pasaulio virsmai neturi išmušti iš pusiausvyros, žmogus turi veikti su dvasine išmintimi, suprasdamas kas vyksta sielos lygmeniu. Kad yra aukštesnio lygio dėsniai ir procesai, kuriuose moralinės dilemos išsisprendžia aiškioje šviesoje. Tie, kas derina savo veiklą su Aukščiausiuoju, išlaiko pusiausvyrą ir kuria gėrį. Jie atlieka vis tobulesnes pareigas, nuo materialių iki dvasinių, kurios sudaro grynąjį pasišventimą Aukščiausiajam. Jas atlikdami, jie vis labiau egzistuoja sielos lygmeniu, ir tada viską matydami dvasinės realybės šviesoje, nėra priversti kentėti iš tamsos, aistros, ar materialaus gerumo kylančių kančių. Taip pat tos kančios jų neatbaido nuo savo pareigų atlikimo. Skirtingi sąmonės lygiai, prigimtys, kurios atitinka materialių/dvasinių polinkių balansą, uždeda skirtingas pareigas. Pvz. kariai ir politikai turi spręsti visuomenės problemas, naudodami jėgą, tuo tarpu dvasininkai atvirkščiai - jėgos negali naudoti, ir sprendžia žmonių problemas aukštesniu metodu. Visą įvairių prigimčių ir pareigų visumą galiausiai į vieną sistemą apjungia, ir bet kokios prigimties pareigas gerai ir teisingai atlikti suteikia stiprybę ryšys su Aukščiausiuoju. Materialus pasaulio džiaugsmų ir kančių vandenynas banguoja Aukščiausiojo valia, kai individas pilnai harmonijoje su Aukščiausiuoju, jis ištraukiamas iš to vandenyno. Turėdamas tą ryšį, jis nepasimeta tų bangų akivaizdoje.
Reziumuojant, priklausomai nuo dabartinės individo prigimties jis atitinkamai priima arba vengia įvairių lygmenų ir aspektų kančių, ir turi visame tame tobulėti. O tobuloje būsenoje, žvelgiama į palaimingą dvasinį pasaulį. Dabarties kančių akivaizdoje, dvasinė perspektyva pakeičia kančios ir laimės suvokimą ir išmoko teisingai viską priimti bei panaudoti[/spoiler]
1) Dievas sukūrė tik gera, o tos kančios, sunkumai tai indikacija tų vietų, kuriose mes turime, dabar šiandien ištaisyt ir dėka to kilti. Kliūtis, kančia tai pagalba prieš pačius mus.
Visa žmonijos problema ta, jog žmogus priešingas gamtos savybėms ir vertina visus realybėje vykstančius procesus per "saldu ir kartu" mechanizmą. Tai yra egoistinės savybės. Žmogus trokštantis atskleist vieną viską valdančią jėga, visus procesus pradeda vertinti per "tiesa ir melas" mechanizmą. Tada ir geros ir blogos būsenos tampa lygiavertės. Žmogus pakyla virš tų būsenų ir jaučia begalinį prisipildymą būdamas tapatus gamtos savybėms. Tikslas tampa svarbesnis nei aplinkybės.
Žmogus gyvendamas turi jaust malonumą, dėl to jokiais būdais kančia nėra gėris, bet jei jau mes pakylame virš šių egoistinių išskaičiavimų, kuriuose jaučiame kančią, galime pamatyt, kad ištikro tai yra gėris, pagalba. Bet jei aš to nematau ir nejaučiu, tai koks čia gali būt gėris, tai viso labo filosofija, nedaugiau.
2) Buvo sukurtas tobulas kūrinys, kūrį sudaužė tam, kad jis pats save surinktų iš priešingų savybių. Kiek žmogus atsilieka nuo vystymosi, tiek jis jaučia kančia. Tikslas jau yra - "baigt mokyklą", bet tik nuo manęs pačio priklauso kaip ir kada aš baigsiu mokyklą. Ar aš savo pastangomis norėsiu ją užbaigt, ar aš gerai joje mokinsiuosi, ar kartosiu antrus metus ir vargais negalais ją užbaigsiu. Taip ir su visa žmoniją, kiek ji pati judės link globalios vienybės ir norės savo savybėmis atitikti gamtą, tiek ji pakils virš kančių. Visos žmonijos problemos vien tik dėl to, kad mes savo savybėmis priešingi gamtos savybėms. Vienintelė problema tai egoizmas esantis tarp mūsų, kurį mes turime išnaudot kaip tramplyną į aukštesnę santykių pakopą. Tai ir daro mus žmonėmis.
3) Technologinis komfortas atsietas nuo aukštesnių tikslų visad tarnaus priešingai nei kad norėtų žmogus. Pastačius žmogų į beribių galimybių aplinką, jis nemokės tinkamai jos išnaudot. Tai kogero kiekviename amžiuje galime įžvelgti, o kaikuriuose net po keletą kartų. Kiek žmonija ištaiso savo egoistines savybes, tiek atitinkamai tikslingai tarnauja mums aplinka ir technologijos.
Technologijos tai mūsų prarasto ryšio kompensacija. Mes visi kažkada buvome vienas kūrinys, ir dabar, mes tą prarastą ryšį bandome atstatyt per techologijas. Tai nei kiek nepadeda jei mes to tikslingai nemokame panaudot. Technologinis vystymasis nekeičia žmogaus savybių.
Jei aš statau raketa tam, kad sužinot kas vyksta marse ir tos žinios nieko bendro neturi su mūsų visos žmonijos bendru vystymusi, vieno tikslo link, tai visos tos raketos sproginės, kris ant žemės ir t.t. Tai yra griežti dėsniai. Savybių panašumo dėsnis. Kiek mes visi atitinkame gamtą, tiek mums gerai, priešingu atveju viskas žlugs. Taip pat ir su visom reformom, santvarkom ir idėjom. Per visą istoriją visos santvarkos buvo visiškai egoistinės atsietos nuo gamtos dėsnių. Ir visa tai vyko tik tam, kad žmogus suprastų savo egoistinį pradą. Kas dabar po truputi pradeda vykti. ;)
CitataBudizmo filosofijoje gyvenimas yra kančia ir vienintelis būdas pabėgti nuo jos yra atsisakyti troškimų.
Dėl ko budizmas ir nėra išbaigtas mokslas....
Citata iš: Ezekiel lapkričio 02, 2014, 14:38:41
Budizmo filosofijoje gyvenimas yra kančia ir vienintelis būdas pabėgti nuo jos yra atsisakyti troškimų. Tačiau troškimai yra gyvenimo, žmogiškos prigimties dalis ir jų atsisakymas man tolygus nustojimui gyventi. Taigi vienintėlė išeitis lieka naikinti kančios priežastis. Pavyzdžiui daug problemų padėjo išspręsti mokslinis progresas, liberalėjanti visuomenė, menai ir naujos galimybės. Bet ar išsivadavimas, utopija įmanoma?
Ne, neįmanoma.
Paprastas pavyzdys: eini sau gatve, džiaugiesi gyvenimu, staiga paslysti ir... triokšt koja. Kančios išvengti nėra jokios galimybės. Nepadės nei progresas, nei liberalėjanti visuomenė. Sunaikinti kančios priežastį taip pat nepavyks...
Tikiuosi, kad paguodžiau :)
Nesi kančios valdovas, priešingai esi jos vergas. Jeigu jauti kančią nesvarbu su ja kovosi ar nuo jos bėgsi, pati kančia neišnyks. Tik yra du skirtumai, jeigu su kančia nekovosi, jos nepriimsi ji tavo gyvenime gali trukti labai ilgai, tuo tarpu kovojant atsiranda tikimybė patirti didesnę kančią, bet tuo pačiu ir atrasti laimę.
Kad ir tam būtų duota, kančia neatsieina be naujų įsitikinimų apie būtį. Paprastais žodžiais tariant, kokybės-kiekybės imtis pas kiekvieną, santykiu vienam, būtų nebegalinė, bet išmokta.
Kas stengiasi įpiršti prigimties sąvokos įsisąmoninimą neatsiklausus, būtina atsekti. Tai nėra pagrindas, tai nėra tikra žmogaus įgimta sąvybė. Pašaliniai žmonės mėgsta iš šono teikti savo įsitikinimus ir jiems prikibus faktui apie įpročius kimba ir prigimties sąvoka (kas tikrai natūralu). O reali situacija sako, kad tai tik įsitikinimas ir tai netūrėtų būti pažvelgta subjektyviai, nei objektyviai, nes tai melas, kuriuom lengva įtikėti). Tai netūrėtų būti taip lengvai įtikinama, prigimtis yra kažkoks melas ar projektas už kurio tiesiog nieko nėra. Ir dar paprastai klaidingai jis naudojamas, norint pabrėžti klaidingą žmogaus ypatybę, kuri nėra reali, bet ateina dėl įsitikinimo.
Dėl kančios. Manau, kančios nėra. Kad ta kančia nebūtų kažkokia absurdiška abėjonė, nežinia ar dar kažkas tokio turinčio realaus pagrindo įsivaizduoti skausmą. O abėjonė priskiriama tikėjimui, bent taip dauguma ir daro. Abejonės negalima tik priskirti žinojimui, kadangi, nėra konkretaus varianto ir įsitikinimai svyruoja. Pati kančia yra irgi svyruojanti kaip ir abėjonė.
Kančia taip pat degraduoja žmogaus galimybes ir naikina (troškimus, svajones) įsitikinimus. Pakeisti į visai kitą tikėjimo principą realaus turinio pagrindo įsitikinimas sufokusuoja būtį, išmoko baimės, priraišumo keisti situaciją.
Išvengti kančios įmanoma, tačiau nėra tikslo tai daryti. Tai, kaip ir gyvenimas, yra jo dalis. Atmetus, pasipriešinus ar sukeitus vietom su laime, prasmės netenka galimybė įgauti išminties, patirties. Būtent per kančią sustiprėja atmintis ir gebama daugiau įsiminti detalių. O linksmas gyvenimo tipas kaiptik trina atmintį.
Citata iš: Vitus kovo 28, 2015, 23:15:40Citata iš: Ezekiel lapkričio 02, 2014, 14:38:41Budizmo filosofijoje gyvenimas yra kančia ir vienintelis būdas pabėgti nuo jos yra atsisakyti troškimų. Tačiau troškimai yra gyvenimo, žmogiškos prigimties dalis ir jų atsisakymas man tolygus nustojimui gyventi. Taigi vienintėlė išeitis lieka naikinti kančios priežastis. Pavyzdžiui daug problemų padėjo išspręsti mokslinis progresas, liberalėjanti visuomenė, menai ir naujos galimybės. Bet ar išsivadavimas, utopija įmanoma?
Ne, neįmanoma.
Paprastas pavyzdys: eini sau gatve, džiaugiesi gyvenimu, staiga paslysti ir... triokšt koja. Kančios išvengti nėra jokios galimybės. Nepadės nei progresas, nei liberalėjanti visuomenė. Sunaikinti kančios priežastį taip pat nepavyks...
Tikiuosi, kad paguodžiau :)
Tai čia yra skausmas, o ne kančia...
A.t.sieli, kodėl kūno ir proto laimė yra kančia sielai? Aplamai, kaip žinot/atskirt sielos laimę nuo proto?
Mano manymu kančia yra tik tiuomet, kai siela nesupranta, dėl ko ji kenčia, kada priežastys nežinomos, tada didesnė kančia kyla iš nežinomybės ir klausimų tokių kaip "Už ką ir dėl ko man taip?" "Ką aš padariau, kad man tai skirta?" , o kai ateina atsakymai į tokius ir daugybę kitų klausimų, tada vis mažiau ir mažiau kančios jauti iš tam tikrų dalykų dalykų. Taip pat didžiausia dalis priklauso nuo požiūrio į kančią, kiek tu tam tikram dalykui suteiki kančios ir skausmo pavidalą, ar tai būtų dvasinis ar mentalinis ar fizinis... Viskas tik priklauso nuo pačio suvokimo, nuo pačio požiūrio į kančią. Kitas žmogus sugebės iš kiekvieno skaudžiausio dalyko rasti daugiausiai dvasinės naudos ir išmokti daug ir jam tai neatrodys kaip jokia kančia, kai kitam žmogui tai atrodytų jau pasaulio pabaiga.
Kaip a.t.sielis sakė, budistinės idėjos atsisakyti reakcijos į veiksmą arba atsisakyti kūno ir proto veikimo. Kai pakeiti požiūrį iš vidaus, tai nei nereik atsisakyti reakcijos į veiksmą, tiesiog automatiškai nebūna reakcijos į tam tikrus dalykus, kurie seniau galbūt ir sukrėsdavo iki sielos gelmių ar kitaip paveikdavo. Proto veikimas, būtent nuo to ir prasideda viskas, juk jis ir kelia klausimus, juk jis ir nesupranta iš kur kyla kančia ir tik jis kelia reakcijas ir kelia kančią, o jo atsisakius arba jau bent kiek kontroliuojant jį atsakymai arba patys ateina ir nelieka kančios arba atsakymų jau nebereikia ir pasikeičia požiūris į kančią.
Iš dalies sutinku su 23-ijų pirma pastraipa dėl kančios suvokimo
Šiaip, kančia yra suvokiamas kaip emocinis/psichologinis skausmas - pvz, kažką blogo nutinka, jau lyg ir praėjo "skausmo sukėlėjas", bet žmogus kenti, nes vis galvoja apie tai, negali susitaikyti/pamiršti/etc. tai yra kančia... Tai pagal Budizmą galima taip suprast, kad žmogus nors ir jaučia skausmą, jis nekenti, nes kažkaip sugeba taip priimti ir "paleisti, o paprastas žmogus dar kankinasi dėl to, kas seniau įvyko; nuoskaudos, gedulas, ir t.t.
Visi čia visokiais budizmais, tūkstantmečių filosofijom remiasi, o aš įdėsiu klipuką iš komiko Louis C.K. serialo :D
Bet, velniop, man šitas video, jo mintis patinka. O ir į temą biški.
Citata iš: DesolatedColors gegužės 05, 2016, 01:22:11A.t.sieli, kodėl kūno ir proto laimė yra kančia sielai? Aplamai, kaip žinot/atskirt sielos laimę nuo proto?
Tai panašu į žuvį, kuri ištraukta į sausumą. Galima žuvį labai patogiai paguldyti, bet vis vien be vandens ji negali būti laiminga.
Panašiai, mūsų patiriami patogumai ir nepatogumai (laimė ir kančios) šiame pasaulyje vis vien vyksta tuo režimu, kad mes nesame savo prigimtinėje sferoje - dvasiniame pasaulyje. Realus mūsų gyvenimas nevyksta, nėra ir realios laimės. Yra tam tikros fikcijos, fake laimės ir kančios įspūdžiai.
Kitas palyginimas: jeigu sakytume, kad tikroji sielos laimė yra teigiamų skaičių skalėje +1000000 arba + begalybė. Tai pozityvusis, dvasinis pasaulis. Dabar persikeliame į minusinę pusę, ir nagrinėjame skirtumą tarp - 100, ką prilygintume šio pasaulio kančiai ir -0,1 ką prilygintume šio pasaulio laimei. Kad gautume -0,1, mums reikia prie -100 pridėti +99,9. Taigi, turime panaudoti pliusą, bet vis vien esame minuse. Jeigu palyginti -0,01 (šiapusinę laimę), ir +begalybę (sielos laimę), galima suprasti, kodėl šiapusinė laimė yra radikaliai besiskirianti nuo sielos laimės.
Dar viena metafora. Yra toks kankinimo būdas - žmogus panardinamas į vandenį, dūsta, po to ištraukiamas, ir po to vėl panardinamas. Tai kai jis dūsta, jam žiauriai blogai, o kai gauna įkvėpti oro - žiauriai gerai tam momentui ir toje situacijoje. Bet bendrai paėmus, jis kankinamas, skandinamas.
Sielos laimė ir pati siela šiuo metu mums tiesiog nesuvokiama - kas tai yra, kaip tai yra. Dabar viso to neturime, tai tarsi neuždegtas laužas. Esame siela, bet neveikiame kaip siela, ir savęs taip nesuvokiame. Užtenka žinoti, kad sielos laimė turi be galo viršijančias savybes ir egzistuoja dvasiniame tobulume. Laipsniškai užsiimant dvasine praktika, ugdant meilę Dievui, panašiai kaip valgant pradedamas jausti skonis ir sotumas, taip pradedama laipsniškai suvokti, kas tai yra. Kas yra ta meilė, kokia jos esmė, ir kokia laimė kyla iš meilės. Pradedame suvokti save.
Tai kaip atskirt sielos laimę nuo proto? Apskritai, pats žmogus turi žinot ko jam reikia, savo širdies klausyt, o kad visi religiniai knisą protą, nesąmonės tai tokia ly ir priešprieša gaunasi, vidinis konfliktas - tu žinai ko tau trūksta iki laimės, bet kai visokie gaidžiai sako priešingai, tai čia gaunasi ne kelias į į laimę, bet kelias nuo laimės
Aplamai, jei religijos nebūtų, bet jau asmeniškai būtų geriau (na, išskyrus Budizmą, bet čia galima iki filosofijos/gyvenimo stiliaus galima pritempt, net ten tų visų marazmų nėra)
Žinok, kad viskas ką dabar patiriam yra proto arba kūno laimė. Skirti galim tik teoriškai, ką jau padarėm, o praktikoje viskas, ką dabar patiriam, yra proto laimė ar proto kančia (nes vienaip ar kitaip, į kūno įvykius reaguoja protas). Bet jeigu užsiimsim sielos ugdymu, tada kažkiek pradėsim liestis su kitokiais praktiniais įspūdžiais. Kaip atskirti tada? Atsiskirs savaime, tai bus visai kitos prigimties įspūdžiai.
Šnekat kažkokiom asbtrakcijom... Tai duokit nors pavyzd-ių "sielos laimės"
man tie visi pamokslavimai yr marazmai. Savo širdies klausyk, o ne ka visokie manipuliatoriai aiškina.
P.S.:
nors šiaip pagalvojus, sielos laimė ir yra daryt, kaip širdis geidžia, nes kas daugiau tai gali būt. Žmogus naturaliai turi savyje rast ko jis nori ar ko jam reikia, o ką ten religiniai plauna smegenis
Kuo čia Dievas dėtas aplamai? Jei mano pažiūros ne tokios, netikiu į suasmenintą Dievą
Man tai, taipogi, panašu, į savo pažiūrų kišimą... Nejaugi laimę tik per Dievą ir pan galima pasiekti?
No problem, jeigu netinka paaiškinimai, tai netinka :)
Kodėl negaliu duoti konkrečių pavyzdžių? Pirmas dalykas, aš pats tokių įspūdžių ir patirties neturiu, antras dalykas, mes kalbam apie tai, kas nesuvokiama ir žodžiais neperduodama. O palyginimus jau aptariau.
Dabar, sakai, tai ką parašiau, yra manipuliavimas. Taip nemanau, tiesiog pasidalinau, ką pats apie tai suprantu ir esu sužinojęs. Tai sisteminis dvasinis žinojimas, neatsiejamas nuo Dievo, jeigu tau toks žinojimas ir Dievas nepriimtinas, tai nepriimtinas. Jokios manipuliacijos tame nėra. Aš tau jį pateikiu tik tam, kad žinotum, jog tokios sampratos egzistuoja, net ne tam, kad svarstytum ar jas priimti ar nepriimti kaip atsakymą, tiesą ar netiesą. Svarstymas jau reikalauja įdirbio.
Kokio įdirbio?
Ieškojimų, domėjimosi, savianalizės, mąstymo, gyvenimo patirties, akiračio plėtimo ir t.t. T.y. kai žmogus turi interesą, per laiką susipažįsta su įvairiomis religijomis ir dvasinio tobulėjimo keliais, pats yra atkreipęs dėmesį į savo vidinę būtį, jos ir didesnio pasaulio santykį, t.y. jau kažkiek žino "su kuo valgomi" tie dalykai, tada jis gali juos kažkiek realistiškiau svarstyti. Jeigu žmogui dar tik atrodo, kad religionistai - niekšai ir manipuliatoriai, tai pats supranti, labai pradinė pozicija, besiremianti ne per didele patirtimi.
Kodėl leidžiu sau taip sakyti? Per 20 metų šiokių tokių pastangų ir domėjimosi supratau, kad mano pradinės pozicijos buvo labai supaprastintos, ir po 20 metų savo patirtį tebelaikau ribota ir pradine. T.y. net kad 20 metų yra labai mažas laiko tarpas kažką suprasti, labai mažas įdirbis.
---
Bernardinuose neseniai buvo Dalai Lamos straipsnis, kažkiek į temą. Budistinė perspektyva:
CitataKaip laimę pasiekti
Pradžioje visas laimės ir kančios rūšis galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: mentalinę ir fizinę, iš kurių mentalinė kur kas veiksmingesnė. Kol nesergame mirtina liga ar nestokojame pagrindinių dalykų, fizinė būklė mūsų gyvenime vaidina šalutinį vaidmenį. Jei kūno poreikiai yra patenkinami, mes paprastai savo kūną ignoruojame. Tačiau protas fiksuoja kiekvieną įvykį, kad ir kokį mažą. Todėl rimčiausias pastangas turime skirti proto ramybei pasiekti.
Iš savo paties, kad ir riboto patyrimo atradau, jog aukščiausia vidinė ramybė pasiekiama ugdant meilę ir atjautą.
Kuo labiau rūpinamės kitų laime, tuo geriau jaučiamės patys. Puoselėjant šiltus ir širdingus jausmus kitiems protas savaime nurimsta. Tai padeda išnykti įvairioms baimėms, nesaugumo jausmui ir suteikia mums jėgų įveikti sunkumus, su kuriais susiduriame. Tai - pagrindinis gyvenimo sėkmės šaltinis.
Gyvendami šiame pasaulyje neišvengiamai patenkame į vienokią ar kitokią sunkią padėti. Jei tuo metu prarandame viltį ir pasijuntame bejėgiai, sumažėja mūsų sugebėjimas įveikti sunkumus. Antra vertus, jei prisiminsime, kad kančių patiria visi žmonės, ne tik mes, toks realistiškas požiūris suteiks mums daugiau ryžto, ir sunkumus galėsime įveikti. Iš tikrųjų su šia nuostata į kiekvieną naują kliūtį žvelgsime kaip į dar vieną vertingą galimybę patobulinti mūsų protą!
Taigi, jei sieksime tapti vis labiau atjaučiantys, jei ugdysime nuoširdžią atjautą kitų kančioms, tai padėsime jiems iš tų kančių išbristi. To rezultatas - išaugs mūsų pačių ramybė ir vidinė stiprybė.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-04-atjauta-ir-musu-asmuo/143813
Iš kitos pusės, neapžvelgiau aplinkybių. Manau, pagrindinė aplinkybė savęs nuteikinėjimas prieš savo valią.
CitataIeškojimų, domėjimosi, savianalizės, mąstymo, gyvenimo patirties, akiračio plėtimo ir t.t. T.y. kai žmogus turi interesą, per laiką susipažįsta su įvairiomis religijomis ir dvasinio tobulėjimo keliais, pats yra atkreipęs dėmesį į savo vidinę būtį, jos ir didesnio pasaulio santykį, t.y. jau kažkiek žino "su kuo valgomi" tie dalykai, tada jis gali juos kažkiek realistiškiau svarstyti. Jeigu žmogui dar tik atrodo, kad religionistai - niekšai ir manipuliatoriai, tai pats supranti, labai pradinė pozicija, besiremianti ne per didele patirtimi.
Jei apie tai, tai pas mane to "įdirbio"nemažai, nes kuris laikas yra praleistas svarstant ir analizuojant tokius. O manipuliacija yra kai davatkos bando atversti, pažeidžiamus, pasimetusius žmones...
Man asmeniškai Budizmas "limpa" (bet sekuliarus Budizmas, tai reiškia atmetant visokius ten antgamtinius marazmus). kitos Rytų religijos taip pat nepaišo IKI TOL, kol kas nebando man primest savo pažiūrų.
Jei turi galimybę rinktis jos išvengti, geriausią būtų tai ir padaryti, jei galimybės nėra ir kančia, bet kokiu atveju tave prigriebs, tuomet turi ją priimti, nes bus lengviau, suvoksi visą įvykių seką kaip pamoką.