Šiaip neketinau kurti temos, bet temos klausimas, kurį dabar iškelsiu, pastaruoju metu mane nukankino visiškai. Tai būtų visai įdomu pasiklausyti kitų nuomonės :)
Pradėsiu nuo to, kad gyvenimą galima įsivaizduoti kaip stovėjimą kryžkelės centre. Kiekvienas kelias yra pasirinkimas. Tiksliau kryptis, nukreipianti tavo gyvenimą. Kiekvienas kelias iš pažiūros yra skirtingas, juk vienas veda į šiaurę, kitas į pietus... Ir patys keliai... Vienais eiti sunkiau, nes jie apžėlę žolėmis, kiti lygūs ir jais judėti lengviau. Gyvenime, tai labiau judėjimo kryptys, kur vienos reikalauja asmens valios pastangų, nuolatinės kovos ir energijos,priešinimosi, o kitos natūralios, kurios vis tiek egzistuos tau nesirenkant. Arba kuriuo esi stumiamas. Neįmanoma nejudėti. Tačiau visi keliai naudingumu yra vienodi. Nei vienas kelias nėra kažkuo blogesnis ar geresnis. (Juk kiekvienu tu matysi tą patį pasaulį, tik gal iš kitos pozicijos). Dar daugiau iš viso nėra aišku kur jis nuves, kokios patirties duos. Ir, bet kuriuo atveju tu niekada neprieisi kelio galo, rišant tai su gyvenimu, kiekvienas pasirinktas judėjimas tau vis tiek neduos galutinio rezultato. Jis pabaigos neturi.
Dabar kyla klausimas susijęs būtent su pasirinkimu.
Ar verta rinktis kažkurią judėjimo kryptį? Ar nebūtų naudingiau, pasirinkti tą, kuria tiesiog patogu judėti, nepaisant savo ateities numatymo ar primestų normų. (aplamai atsipalaiduoti )... gal tokiu atveju būtų lengviau pažinti patį tikrąjį save?
Čia galime susieti su sekančia tema gyvenimu pagal ideologiją.
Ir čia galėčiau pati nemažai pakalbėti iš patirties.
Žinoma, kad pasirinkus kažkokią ideologiją ir save priskyrus kažkuriai grupei primetami įsitikinimai.
Žmogaus pasirinkimai susiaurėja maksimaliai ir jis tampa nesąmoningu. Jo veiksmai nebūna racionalūs, jų nebereikia sąmoningai rinktis, o už rezultatą atsakomybės nebeprisiimama. Dar blogiau, tikėjimas nuolat progresuoja todėl arba jis pereina į fanatizmą arba pasiekę maksimalų tašką smunka. Šitoks judėjimas vietoje neišsilaiko. Toooliau, kiekviena idėja siekia maksimalaus dominavimo, tačiau iš principo absoliučiai teisinga nėra. Šiuo atžvilgiu bet kada kyla pavojus, kad tame netiesos procente, būtinai atsiras ideologijos priešprieša. Šiuo atveju gyvenimas pagal ideologija tampa beprasmišku, kadangi veiksmai dedikuojami jai niekur neveda ir niekada neturės galutinio rezultato. Kovojimas su aplinka tampa kova su savimi. Aišku, kad nei vienas žmogus, nei bendruomenė nesugebės pakeisti daugumos požiūrio jiems dar esant gyviems. O išsilaikiusi idėja vis tiek po kurio laiko bus pakeista. Be to, bet kuriuo atveju visas pasaulis nėra amžinas. Kyla klausimas kokia ideologijos realizacijos ir plėtimo prasmė? Ar verta kentėti dėl to, kas realiai tam žmogus vėliau įtakos nepadarys? Kad neturės tokios įtakos, kokia buvo siekimama. Siejant tai su keliu, ta būtų vienas iš sunkesnių kelių.
Mano galva, tarp idėjų turėtų išlikti anarchija. Nors mes, žmonės ir esame socialiai priklausomi padarai, kaip skruzdės, negalintys gyventi be sistemos. Tačiau ieškojimas, konkrečios 1 bendros sistemos, elgesio normos vis tiek kažkam sukels skausmą.
Toooliau. Kiekvienas veiksmas išneša didesnį veiksmą (čia vėl kalbame apie pasirinkimus). Šiuo atveju ar galime teigti, kad mes iš tikro kažką renkamės?
Kitas klausimas. Kiekvienas žinome, kad gyvenimą kuriamės protu. Tačiau kodėl daugelis judėjimo atstovų ir gyvenimo mokytojų vis tiek skatina keisti gyvenimą keičiant save? Juk žinome, kad savo esybės nepakeisime niekaip. Galime šiek tiek padeformuoti požiūrį, įpročius, bet tikrasis aš vis tiek viduje nepakis. (Na juk ir psichologai vis kartoja, kad nervų sistema, kuri įtakoja temperamentą yra įgimta). Taip pat pats keitimas yra tolygus kovai, nes norima kažką keisti. Šiuo atveju susikoncentruojant į keitimą mes nebūsime laimingi, nes nepriimsime to ką turime. O tai taip pat pabaigos neturės, nes žmogaus ego saiko neturi. Jis vis matys galimybes ir norės geriau, daugiau, kitaip... Ar nebūtų geriau tiesiog susitaikyti su gyvenimu ir išmokti gyventi savo padėtyje. Tiesiog prisitaikyti ir priimti realybę kaip dalį savęs? Išmokti būti dabartyje, ją pažinti?
Tai va, temas, kuriomis siūlau diskutuoti ar atkreipti dėmesį, paryškinau :)
Čia man kažkas panašaus apie kaip diskusija apie likimą... Matai atsakymo į tavo klausimus kaip ir nėra nes vienam pasirinkus vienaip bus gerai o kitam tik nusprendus priešingai . T.y. vienas plauks pasroviui ir bus laimingas o kitas niekaip negalėdamas susitaikyti su esama padėtimi visais būdais mėgins ją pakeisti. Čia panašiai kaip ir su eutanazija pvz (sorry jei pavyzdys nepatiko :D) vieni teigs kad visi turi teise mirti kada nori o krikščionis teigs kad tik dievas sprendžia šitokius klausimus. Kaip ir minėjau mano galva atsakymo y tavo klausimą tiesiog nėra. :)
Siūlau pažiūrėti Rimvydo Židžiūno vaizdo įrašus esančius youtube :) Gal ne visiškai į temą, bet manau turėtų atsakyti į keletą tavo klausimų :)
Visados renkamės, tai neišvengiama. Todėl verta pažinti pasaulį, turėti išminties, ir tada rinktis taip, kad iš to kiltų laimė visiems, ir tau.
Tamsos kelias pradžioje yra nelaimingas, ir pabaigoje nelaimingas. Aistros kelias - pradžioje malonus, pabaigoje kankinantis. Gerumo kelias - pradžioje kartus, pabaigoje laimingas.
Geriausia veikla ta, kuri atitinka prigimtį. Ją atlikdami jausimės natūraliausiai, ir pasieksim geriausius rezultatus. Būsim patenkinti ir nesiblaškysim. Nesikankinsim dėl to, kad esame ne savo vietoje.
Mes ne keičiam save, bet tobulėdami stengiamės atsikratyti mus aplipusių šiukšlių, ydų, (kurios nėra tikrasis mūsų "aš"), ir taip bandome atskleisti tikrojo "aš" potencialą. Jis yra, jis nekintamas, bet šiuo metu neišreikštas. Tobulėjimas reiškia nuo mažo procento tikrojo savęs išraiškos pasiekti 100 proc.
Kažin @Nieksas (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=146) ar mes kalbame apie tą patį.
@Druwis (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=253) , dėkui, būtinai peržiūrėsiu :)
@a.t.sieli , nemanau, kad įmanoma numatyti kiekvieno savo pasirinkimo rezultato, ypač, kai jis neapsiriboja viena laiko linija, ir paveikia visą mūsų ateitį ir aplinką taipogi. Ir ištikrųjų 1. neaišku kiek tas sprendimas bus racionalus ir sąmoningas ir kiek įtakotas buvusių aplinkybių, iliuzinio ateities numatymo ar primestų idėjų, asmenybės realizavimo. 2. Kiekvienas veiksmas yra tiek geras, tiek blogas. Jis gali atnešti bet ką. Ir tuo pačiu visus jis veikia skirtingai. Pavyzdžiui tas pats krikšionybės skleidimas, vieniems religija įprasmino gyvenimą, kitiems tapo konfliktų ir nelaimių priežastimi.
Klausimas ar verta stengtis pasiekti kažką, kas prasmę ir reikšmingumą turi tik mūsų galvoje?
Dar kartą paklausiu (nes dar kartą pamini), kaip įmanoma nustatyti, kuris kelias koks? Kaip jis paveiks absoliučiai visus. Mes neturėtumėme apsiriboti aklu sprendimu. Juk visi keliai iš tikrųjų egzistuoja toje pačioje realybėje... Taigi, tikrai nebus taip, kad kažkuris pasirinkimas ves tave į šviesą, o kitas, būtent dėl to, kad juo judi, smugdys tave absoliučiai dugnan.
Ar negali būti taip, kad būtent asmenybės raidai didesnę įtaką turi ne kryptis, o pats pasirinktas kelias, kuriuo judant tenka sunaudoti daugiau energijos?
Su trečiu variantu nesutikčiau. Progresas neturi pabaigos. Ir net manau, kad patobulėjus, savyje atrandama dar daugiau trūkumų, kuriuos norisi patobulinti. O, kad išreikštum save, nemanau, kad reikia įdėti daug darbo, priešingai, tiesiog atsikratyti primestų idėjų ar asmenybės. (kurias iš vienos dalies primeta ir pasirinkimo atsakomybė)
Citata@a.t.sieli , nemanau, kad įmanoma numatyti kiekvieno savo pasirinkimo rezultato, ypač, kai jis neapsiriboja viena laiko linija, ir paveikia visą mūsų ateitį ir aplinką taipogi. 2. Kiekvienas veiksmas yra tiek geras, tiek blogas. Jis gali atnešti bet ką. Ir tuo pačiu visus jis veikia skirtingai.
Patiems mums neįmanoma numatyti kiekvieno rezultato, todėl verta vadovautis aukštesnės prigimties žiniomis, kuriose fiksuota, kokius veiksmus daryti, ir kokių vengti. Tarkim, aukštesniame pasaulyje visi rezultatai gerai žinomi.
CitataIr ištikrųjų 1. neaišku kiek tas sprendimas bus racionalus ir sąmoningas ir kiek įtakotas buvusių aplinkybių, iliuzinio ateities numatymo ar primestų idėjų, asmenybės realizavimo.
Kiekvienas veikia pagal susiformavusią prigimtį, kurią nulėmė praeities pasirinkimai ir veiklos. Prigimtis vis vien privers veikti būtent taip. Todėl tas tendencijas geriausia panaudoti su išminties įtaka, stengiantis savo energiją nukreipti geriausia įmanoma linkme.
CitataKiekvienas veiksmas yra tiek geras, tiek blogas. Jis gali atnešti bet ką.
Nepritarčiau. Yra priežasties ir pasekmės ryšys. Iš obuolio sėklos išauga obelis, o ne slyva. Įdėjus ranką į ugnį, galima tik nudegti, o ne patirti bet ką. Negali iš veiksmo gimti bet kas, bet tik tai, kas plaukia iš jo esmės.
CitataKlausimas ar verta stengtis pasiekti kažką, kas prasmę ir reikšmingumą turi tik mūsų galvoje?
Jeigu tik mūsų galvoje, tai abejotina ar verta. Reikia kažko daugiau, harmonijos su visumine realybe, jos kvietimo siekti to ar kito dalyko.
CitataDar kartą paklausiu (nes dar kartą pamini), kaip įmanoma nustatyti, kuris kelias koks?
Iš dalies širdimi, iš dalies - remiantis geriausia žmonijos patirtimi. Jeigu veiksime remdamiesi geru principu, rezultatas bus geras, nors ir nežinome koks tiksliai. Veiksmas duoda tolygų atoveiksmį. Pagal veiksmą sprendžiama apie tai, kokios prigimties bus atoveiksmis, bet niekas nežino, koks konkrečiai atoveiksmis bus ir kokia pamoka laukia.
Nėra ugnies be dūmų, kiekviena veikla turi trūkumų. Šiam pasaulyje viskas kažkiek maišyta su tamsa. Bet mus vis vien privers veikti mūsų prigimtis, todėl geriau veikti sąmoningai, negu nenoromis, verčiant likimui.
CitataProgresas neturi pabaigos.
Taip, argi tai ne puiku? Amžina dinamika.
* Na sori, kad nesu tikinti, todėl šį tavo pasisakymą vertinsiu šiek tiek skeptiškai.
Matai, tai lengva sumaišyti. Tiek su instinktais... Tiek su pasireiškiančiu ego...
Dabar sieli, kalba eina apie paprastus mirtinguosius. Ne kiekvienas nori save realizuoti per religiją (kuris taip pat yra vienas iš pasirinkimo kelių) ir ne kiekvienam ji prieinama.
Nes va, gi ne vienas atvejis pasitaikęs, kuomet klausymasis aukštesniojo pasibaigia žmogžudyste ir velniai žino kuo. Kalbu apie realius, dažnai minimus atvejus.
** Bet klausimas ar toks pasirinkimas yra paprastesnis ir ar jis daro žmogų laimingą? Kodėl neperlipus to barjero tarp suvokimų. Daug kas gyvenimą priima per daug rimtai.. Nors tiki likimu, dievu ar velniai žino kuo, tačiau vis tiek prisiima visą atsakomybę sau, lyg galėtų valdyti visatą.
*** Ar tikrai? Tavo atveju pasaulis būtų toks paprastas.... Pasirinkimas liečia ne tik tą asmenį, bet ir jį supančią aplinką. Taip pat visą ateinantį laiką. Ne vieną jo gabalą, bet absoliučiai visą ateities laiką. Tas veiksmas negali būti tik geras, nes jis palies tiek įvairių sferų, kurių požiūrio kampai labai skirtingi. Todėl efektas bus tapatus.
**** Gal negražiai pasielgsiu, bet... Matai, aš taip pat kalbėjau apie gyvenimą idėja. Tai liečia daugelį aspektų, taip pat ir tikinčiuosius. Gyvenimas pagal primestą idėją tau neleidžia pažvelgti į objektą kitu kampu, todėl negali matyti ir kitų pasirinkimų. Tiesiog sakau, kad viską per daug nepagalvodamas riši su religiją, o apie tai iš dalies buvo antrasis iškeltas klausimas. Pasirinkimo ir idėjos santykis ir ką toks judėjimas atneš tiek žmogui, tiek visai bendruomenei ir juos supančiai aplinkai.
Ir ką tai atneš? Bet kuris pasirinkimas žmogui duos kažką tiek teigiamo, tiek neigiamo. Kodėl negalima rinktis to kelio, kuris išnaudoja mažiausiai žmogaus energijos, kuriuo jam nesunku judėti? Ir prie to kelio tiesiog prisitaikyti ? (aš vėl kalbu abstrakčiai apimdama tiek pavienius pasirinkimus, ties liečiančius platesnę prasmę, gyvenimo būdą ar ideologiją)
Kuris yra jo realybėje priimtiniausias?
Kuo tai puiku, jeigu tai neturi prasmės? Tai sizifo akmens ridenimas mano galva :) Ir jei tai sekina žmogų, po galais, kam to reikia?
Bet kur toks progresas veda? Ar tai nėra dar viena iliuzija varanti žmogų?
Bah, gali būti, kad gerai neįsiskaičiau, todėl nusigrybavau. Nes tikrai, argumentus pražvelgiau paviršutiniškai (gėda, man).
Ir anyway, iš dalies man patinka tavo požiūris, jeigu žmogus yra skaidrus, tai jis tikrai gali jausti, kaip jam reikia elgtis. Ar numatyti pasirinkimus, bet... mano galva tik jam naudinga linkme. (taip, tas pats pasiaukojimas yra egoistiškas, nes jis liečia žmogaus sąžinę ir savęs vertinimą... O sau nori įsiteigti visi)
Pasirinkdamas žmogus veikia kaip kūrėjas.(Kuria savo realybę).
Net nesirinkdamas darai pasirinkimą:nieko nesirenki.
Diskusija beprasmė. :)
Galbūt, bet dar patampysiu diskusiją :)
Esminis klausimas ir yra, kuo judėjimas nesirenkant ir nenaudojant savo energijos yra blogesnis už tą, kurį tu pasirinksi. Ir kam išvis reikia rinktis? :) (jeigu jie vienaip ar kitaip kažką atneš)
Religija man pakankamai svetimas dalykas. Yra toks dalykas, kuris sanskritu vadinamas
dharma, o lietuviskai galima būtų versti, "darymas", "laikymasis". Taigi, darymo dėsniai. Tai, ko laikomasi. Dharma yra iš prigimties plaukiančios funkcijos. Veikimo arba darymo dėsniai universalūs. Religija yra maždaug, "aš tikiu tuo, aš netikiu anuo", beliefs. Kažkas sentimentalaus, nepagrįsti įsitikėjimai. O dharma yra tai, ką turi kiekvienas dalykas. Pvz. vandens dharma yra būti skystam. Tos savybės, kurios būdingos objektui, yra jo dharma.
Pvz. būk tu tikintis, ar netikintis, bet jeigu įkiši ranką į ugnį, nudegsi. Universalus dėsniai. Universalūs dėsniai veikia įvairiose veiklos kryptyse.
Pvz. labai energingi ir kažkiek agresijos turintys žmonės tampa vadovais, valdytojais, kariais. Labai protingi tampa mokslininkais, švietėjais, kultūrininkais, etc.; apsukrūs, mėgstantys pinigą, pelną, skaičiuojantys - verslininkais. Kiekvieną iš šių dharmų valdo tam tikri dėsniai, tam tikras "kodeksas", kuris skiria diletantą ir nevykėlį, kenksmingą asmenį nuo asmens, kuris yra harmonijoje su savo dharma, atlieka ją taip, kad prisideda prie gelminių būties procesų.
CitataEsminis klausimas ir yra, kuo judėjimas nesirenkant ir nenaudojant savo energijos yra blogesnis už tą, kurį tu pasirinksi. Ir kam išvis reikia rinktis? :) (jeigu jie vienaip ar kitaip kažką atneš)
Berods kalbi apie neprisirišimą prie veiklos ir pasirinkimų. Tas tvarkoje, tai duoda pusiausvyrą, sąmoningumą. Spręsti vis vien reiks, bet neprisirišant sprendimai bus geresni.
Pagrindinė "sankryža" turi tik dvi kryptis:
1. Su žmogaus mirtimi jam viskas pasibaigia.
2. O gal ne...
Pasirinkus pirmą variantą sekanti "sankryža":
1. Žmonija ateityje atras gyvenimo prasmę, tad reikia stengtis dėl ateities kartų.
2. Pati žmonija neamžina.
Pasirinkus pirmoje "sankryžoje" antrą variantą patenki vos ne į "džiungles" su daug kelių ir dar daugiau vedlių....
Norėčiau prisidėti prie diskusijos šiek tiek praplėsdamas @xsistemax (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=488) įžvalgą ir atsakydamas į @Master (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=658) klausimus...
Pradžioje pabandžiau ieškoti atsakymų papunkčiui, bet ilgainiui supratau, tai vienas ir tas pats klausimas išsakytas temoje: Pasirinkimo reikšmė?
Tai galimybė plačiąja prasme... Pirmiausia nei viena judėjimo kryptis tau nesuteiks pasitenkinimo kol tu pati nedalyvausi tame judėjime, ir vėlgi, tuo pačiu kiekvienoje religijoje tu gali atrasti savo laimės grūdą jei tik atsiduosi tai religijai... Esmė ne pačiame judėjime, bet tavo pasirinkime...
Žvilgsnis į pasaulį susideda iš mūsiško noro jį suprasti taip, kaip esame išmokyti, bet juk nei vienas nežinome koks jis yra iš tikrųjų... Aš galiu sakyti, kad jis yra toks, o kažkas kitas tvirtins priešingai.. Senas pavyzdys apie spalvas: "kas jei mes matome visiškai skirtingas spalvas, tačiau suteikiame joms tuos pačius pavadinimus?"
Savajį pasaulį formuojame pasirinkimais, bet tuos pasirinkimus mes dažnai suvokiame kaip galutinį ir nepaneigiamą, nenuginčijamą sprendimą... Štai čia savo trigrašį įkišo xsistemax, užsimindamas apie kūrėją...
Klausimas pamąstymui: "ar Kūrėjui egzistuoja laiko ribos?"
Žvilgsnį į pasaulį mes formuojame per asmeninę prizmę, jei bent akimirkai nustotume ieškoti kaltųjų ir pamėgintume suvokti, tai, jog situacija kurioje esame priklauso tik mums patiems...
Ne nuo pasaulio kuriame mes gyvename priklauso mūsų pasirinkimai, bet nuo mūsų pasirinkimų priklauso pasaulis kuriame mes gyvename (ir gyvenome)...
ar galime teigti, kad mes iš tikro kažką renkamės?
Mes ne tik renkamės, mes kuriame savo realybę tokią, kokia ji yra aplink mus... Čia ne filosofija, čia mokslas...
Jau regiu prieš akis šypsenas, tačiau kreipsiuos į surimtėjusius... Įsivaizduokime, jog mūsų mintys, tai mūsų trokštamos realybės atvaizdai.. Savo mintimis mes kuriame alternatyvius pasaulius kuriuose gyvuoja situacija kurią mes kuriame savo galvoje, net jei tai ir itin nereali svajonė, jei ji eis lygiagrečiai su dabartiniu gyvenimu, tai tik mūsų paties sprendimas ar mes pasirinksime gyventi vienoje ar kitoje realybėje (vis viena jos visos tikros)...
Prisiminimui: Mūsų dabartis, tai mūsų svajonių ateities praeitis...
"Ar nebūtų geriau tiesiog susitaikyti su gyvenimu ir išmokti gyventi savo padėtyje. Tiesiog prisitaikyti ir priimti realybę kaip dalį savęs? Išmokti būti dabartyje, ją pažinti?"
Požiūris neįtikėtinai taiklus (Realybė juk ir yra dalis tavęs)... Vis dėlto ką tu vadini prisitaikymy ir gyvenimu dabartyje? Jei tai yra nuolatinė ramybė neapsiribojant ateities planais, tuomet taip (bet juk tokiu būdu atsakai į pirmuosius klausimus, kam tuomet tau dar kažkokie judėjimai?) O jei tu tiesiog kalbi apie nuolatini prisitaikymą, kuomet pati nekontroliuoji aplinkos sąlygų, tuomet kam tau to reikia? Grįžkime aukščiau...
Pasirinkimas priklauso tik nuo tavo valios, sugebėjimų, noro... Nepaisant to, kad ir kokioje sunkioje situacijoje esi, visuomet užduok sau klausimą, kas blogiausio gali tau nutikti, o kai rasi ataskymą, paklausk dar kartą, ar tai iš tikrųjų yra taip blogai... Ir jei tai iš tikrųjų yra taip blogai, tai kam? Kas Visatoje iš tikrųjų dėl to pasikeis? Štai čia paprastai padeda paskutinė mintis: "Juk aš ir esu Visata"...
Pradžia ir pabaiga tai gimėm tam kad mirtumėm, bet gyvenimo kelias tai pasirinkimas. Pradedam gyvenimą nuo mums nustatyto gyvenimo būdo ir taisyklių kurios mums primetamos, kurios supa mus:
šeima (kuri jau yra įtakota pasirinkimu) ir perduota mums, socialinė aplinka kuri suformuoja šeimų (tautos) nuomones pagal valstybės numatytas ideologijas ir kultūrinius principus kuriais (jau mus) išskiria kaip tautą, pasaulėžiūra kur tautų požiūriai ir pasirinkimai gretinami, taip plečiami pasirinkimo plotai.
Galiausiai savimonė, "aš" kur turi pasirinkimą gyventi gyvenimą. Pagal tau suteiktus gyvenimo kelius (anksčiau minėtus pasirinkimo formavimo aplinkas), arba darant tave nepriklausomu individu kuris formuoja sau priimtinus pasirinkimus (gal nepritinkančias aplinkai) nors ir klaidingus ir sudėtingus, bet jie tavo. Tokių ideologijų mes esame priėmė neviena, dabar vadinama istorijos dalimi. Kurios tuo meto žmonėms buvo absurdas o dabar analizuojamos interpretuojamos kaip didžiausiu proto šviesuolių.
Imant skalia X(pasirinkimai);Y (gyvenimo laikas). Galima braukti vertikalia tiese taip siauram pasirinkimo rate nugyventi savo gyvenimą galima brėžti plačiai išlenkta kelią kuriam turėsi pasirinkimų įvairovę ir gal net sugebėsi užbrėžti virš grafiko ribų (link individualusis "aš").
Bet galinė stotelė visiem vienoda, tik skirtumas išlipus kiek turėsi papasakoti (prisiminti) ką matęs gyvenime.
Lapino šešėli,lenkiu galvą.Už priminimą,jog sapiens lakoniškai nesupranta. :)
Chmmm... Tai ką jūs parašėte yra ganėtinai dažnai minimos teorijos. Religijos, ezoterikos...
Tačiau aš visgi norėčiau diskutuoti patirtimi.
Tooliau norėčiau patikslinti, kad kalbėdama apie judėjimus, omenyje tikrai neturėjau religijos. Kalbu apie požiūrį. Tik iš tam ikros pozicijos. (Galbūt bėda, kad temą užvedžiau per daug abstrakčiai)
Nemanau, kad mes galime individualiai kurti savo realybę, nes visgi esame priklausomi nuo aplinkos ir jos dėsnių. Taip pat socialūs... Todėl absoliuti sprendimo nepriklausomybė neegzistuoja. Ir ypač tuomet, kai mumyse egzstuoja šimtai primestų idėju, kurios vėlia giliai įsitvirtina pasąmonėje, todėl sprendimus paverčia nesąmoningais (kaip ir normos vienyjančias tam tikro laikotarpio ir teritorijos visuomenę)
Master - Zmogus savo esmes, savybiu ir ji supancia aplinka pakeisti negali. Visa zmogaus valios laisve - pasirinkime, kokia ji aplinka formuos.
Zmogus tai noras gauti malonuma. Jis ne menkiausio judesio neatliks jei nebus motyvo. Pvz. renkantis tarp arbatos ir kavos, jis visad pasirinks tai ko labiau nores, arba tai kame egoistinis isskaiciavimas bus stipresnis, del vienu ar kitu priezasciu. Taip ir musu kasdieniuose pasirinkimuose. Butu galima sudeliot zmogaus keliones taskus, a,b,c,d,e ir t.t. tame valios laisves nera. Taip pat zmogus negali veikti pries savo valia. Tai neimanoma. Kaip ir nusizudyt neimanoma jei tu neturesi egoistinio isskaiciavimo jog mires tu jausies geriau nei gyvas. Viskame yra egoistinis isskaiciavimas. O savo norui zmogus nepavaldus - ji formuoja aplinka. Del to vienintele zmogaus valios laisve - aplinkos pakeitime.
Viskas ka zmogus savyje gali pakeisti tai ketinimas - del ko jis kazka gauna? Del saves ar del kito? Egoizmo nereik gesinti, nereik lauzyt, ribot - tai musu variklis! Ji tik reik teisingai isnaudot. Zmogus yra ketinime, o ne veiksme, del ko as kazka gaunu? Jei as istaisau savo ketinima del kito - tai jau yra dvasinis egoizmo taisymasis. Po truputi po truputi savo egoizma transformuoju i atidavima. Kasdienis veiksmas lieka tas pats, tame valios laisves nera, bet kokiame intensyvume as tų veiksmų ketinimą keiciu is del saves i del kito - tame ir slypi visas zmogaus pokytis. Taip zmogus keiciasi deka aplinkos kuri jam diktuoja norus.
Zmogaus valios laisve - aplinkos kuri ji formuos pakeitime.
Zmogaus keitimasis deka aplinkos kuri ji formuoja - jo ketinime - del ko kazka gaunu?
Jei idomu daugiau apie valios laisve: http://www.kabbalah.info/lt/biblioteka/straipsniai/valios-laisv%C4%97
http://www.kabbalah.info/lt/biblioteka/virtualios-pamokos-pradedantiesiems/pasirinkimo-laisv%C4%97
Citata iš: Parcufas gegužės 16, 2014, 22:27:48
Master - Zmogus savo esmes, savybiu ir ji supancia aplinka pakeisti negali. Visa zmogaus valios laisve - pasirinkime, kokia ji aplinka formuos.
Zmogus tai noras gauti malonuma. Jis ne menkiausio judesio neatliks jei nebus motyvo. Pvz. renkantis tarp arbatos ir kavos, jis visad pasirinks tai ko labiau nores, arba tai kame egoistinis isskaiciavimas bus stipresnis, del vienu ar kitu priezasciu. Taip ir musu kasdieniuose pasirinkimuose. Butu galima sudeliot zmogaus keliones taskus, a,b,c,d,e ir t.t. tame valios laisves nera. Taip pat zmogus negali veikti pries savo valia. Tai neimanoma. Kaip ir nusizudyt neimanoma jei tu neturesi egoistinio isskaiciavimo jog mires tu jausies geriau nei gyvas. Viskame yra egoistinis isskaiciavimas. O savo norui zmogus nepavaldus - ji formuoja aplinka. Del to vienintele zmogaus valios laisve - aplinkos pakeitime.
Viskas ka zmogus savyje gali pakeisti tai ketinimas - del ko jis kazka gauna? Del saves ar del kito? Egoizmo nereik gesinti, nereik lauzyt, ribot - tai musu variklis! Ji tik reik teisingai isnaudot. Zmogus yra ketinime, o ne veiksme, del ko as kazka gaunu? Jei as istaisau savo ketinima del kito - tai jau yra dvasinis egoizmo taisymasis. Po truputi po truputi savo egoizma transformuoju i atidavima. Kasdienis veiksmas lieka tas pats, tame valios laisves nera, bet kokiame intensyvume as tų veiksmų ketinimą keiciu is del saves i del kito - tame ir slypi visas zmogaus pokytis. Taip zmogus keiciasi deka aplinkos kuri jam diktuoja norus.
Zmogaus valios laisve - aplinkos kuri ji formuos pakeitime.
Zmogaus keitimasis deka aplinkos kuri ji formuoja - jo ketinime - del ko kazka gaunu?
Jei idomu daugiau apie valios laisve: http://www.kabbalah.info/lt/biblioteka/straipsniai/valios-laisv%C4%97
http://www.kabbalah.info/lt/biblioteka/virtualios-pamokos-pradedantiesiems/pasirinkimo-laisv%C4%97
O savo norui zmogus nepavaldus - ji formuoja aplinka. Del to vienintele zmogaus valios laisve - aplinkos pakeitime.Skamba kaip tu pasirenki kaip liepia aplinka, ir turi laisvai pasirinkit kita aplinka (kuriai žmogus nepavaldus taip pat). Siūlomą rinktis kita aplinka kuri taip pat įtakos, o "valios laisvė" tik beprasmis žodis tame tekste.
Zmogaus valios laisve - aplinkos kuri ji formuos pakeitime.
Zmogaus keitimasis deka aplinkos kuri ji formuoja - jo ketinime - del ko kazka gaunu?
Prilyginčiau kai tau nusibodo kasdien Pūraičiams valgyti kiaušinienė tai savo "laisva valia" pakeiti į sumuštini, bet vis vien lieki priklausomas nuo alkio (aplinkos įtaka) nors gauni tik kitokio maisto.
P.S. Nuo vienos priklausomybės pereisi prie kitos. Tas pats vergas tik kitas šeimininkas.
1) Na taip. Bet taip pat yra pasakyta - "jei ne as sau, tai kas man?" o is kitos puses "nera nieko kito tik jis".
2) Taip tik kad ta kita maista valgydamas jausi begalini malonuma, tobuluma, nemirtinguma ir t.t.. Skirtumas tas jog tu jausi jog turi valios laisve, neliks filosofiju, turiu as valios laisve ar ne? Ir skirtumas tarp kiausinienes ir sumustinio tame, jog sumustini valgysi kita burna. Is vergoves kiausinienei (kas yra skausminga, o malonumas laikinas, ydinga aplinkai) pereisi i laisve valgant sumustini (kas yra malonu, nesibaigia ir naudinga aplinka). Sumustinio valgymas tame, jog tu valgai butent tai ko is taves reikalauja, tu pries tai, is taves pareikalaujant, jau zinai, kada ta sumustini valgyt, kada susilaikyt, kada padidinti doze ir t.t. O dar veliau pradedi pats diktuoti, kada tau ta sumustini reik valgyt. Zodziu tampi lygus kurejui.
Is kitos puses - "nera nieko kito tik jis" bet kai tu jau tai supranti, kai tai atskleidi, tai jau nebera skirtumo kas pirmas, nes mes tampame lygus. Absoliutus. O ka reiskia absoliutas ir jo absoliuti valios laisve, pakol to zmogus neatskleidzia, savo ribotu protu suvokt negali.
Citata iš: Parcufas gegužės 17, 2014, 13:45:35
1) Na taip. Bet taip pat yra pasakyta - "jei ne as sau, tai kas man?" o is kitos puses "nera nieko kito tik jis".
2) Taip tik kad ta kita maista valgydamas jausi begalini malonuma, tobuluma, nemirtinguma ir t.t.. Skirtumas tas jog tu jausi jog turi valios laisve, neliks filosofiju, turiu as valios laisve ar ne? Ir skirtumas tarp kiausinienes ir sumustinio tame, jog sumustini valgysi kita burna. Is vergoves kiausinienei (kas yra skausminga, o malonumas laikinas, ydinga aplinkai) pereisi i laisve valgant sumustini (kas yra malonu, nesibaigia ir naudinga aplinka). Sumustinio valgymas tame, jog tu valgai butent tai ko is taves reikalauja, tu pries tai, is taves pareikalaujant, jau zinai, kada ta sumustini valgyt, kada susilaikyt, kada padidinti doze ir t.t. O dar veliau pradedi pats diktuoti, kada tau ta sumustini reik valgyt. Zodziu tampi lygus kurejui.
Is kitos puses - "nera nieko kito tik jis" bet kai tu jau tai supranti, kai tai atskleidi, tai jau nebera skirtumo kas pirmas, nes mes tampame lygus. Absoliutus. O ka reiskia absoliutas ir jo absoliuti valios laisve, pakol to zmogus neatskleidzia, savo ribotu protu suvokt negali.
Žodžiu , kaip supratau iš šio posto norint būti laisvam t.y. galėti rinktis reikia turėti valią ar suklydau ? :D
Teisingai supratai :) Zmogus turi valdyt dvi jegas - gavimo ir atidavimo, ir vidurine linija kurioje zmogus daro pasirinkima. Tai jau yra sistema vadinama - Adomas, kuris reiskia Panasus i Kureja. Kitu atveju as visad renkuosi tik tai kas man malonu su ketinimu del saves - egoistinis isskaiciavimas. O tame valios laisves nera. Zmogus kad turetu valios laisve turi isstatyt sekanti ketinima,vektoriu - del kito.
Is vergoves kiausinienei (kas yra skausminga, o malonumas laikinas, ydinga aplinkai) pereisi i laisve valgant sumustini (kas yra malonu, nesibaigia ir naudinga aplinka).
Ir po to "vergovės sumuštinis" ir reikės grįžti prie seno, ar ieškoti naujo.
Sumustinio valgymas tame, jog tu valgai butent tai ko is taves reikalauja, tu pries tai, is taves pareikalaujant, jau zinai, kada ta sumustini valgyt, kada susilaikyt, kada padidinti doze ir t.t.
Taip pat buvo prieita ir prie kiaušinienės, bet nepakankamai įtikinimai "reikalavimai" pastūmėjo kitom paieškom dėl gražesnio jo pateikimo. Kiek išlaikysi šį pasirinkimą priklauso nuo "reikalautojų".
O dar veliau pradedi pats diktuoti, kada tau ta sumustini reik valgyt. Zodziu tampi lygus kurejui.
Tai "reikalautojų" rezultatas kuris pareikalaudamas sukurkė tavo pasirinkimus ir pavadino "laisva valia". Vis vien lieku prie nuomonės jog "laisva valia" kol kas beprasmis žodis šiuose teiginiuose.
P.S. Stiprios valios žmogus kuria pats sau atramą, silpnas jos ieško. Silpnam - reikalingas reikalautojas, nes pats nesugebės ...
1) Senas isvis isnyksta, naujo nereik ieskot, nes istaisai savo noro gauti mechanika i teisinga naudojima. Egoizmo gamtoje kaip tokio neegzistuoja. Tik zmogui duotas egoizmas - pagalba pries ji pati, tam kad issitaisyti i altruistini veikima.
2) Taip tik skirtumas valios laisveje, jos jautime ir nejautime. Kiausiniene valgant galvojai, buvai isitikines jog turi valios laisve, o sumustini valgant tu jausi kad turi valios laisve, visiskai kitokios kokybes prisipildymas.
3) Taip. Tik pasikartosiu, skirtumas jautime ir nejautime. Jei kiausiniene as vistiek valgysiu be valios laisves pojucio, tai sumustini valgysiu jausdamas valios laisve. Galutiniame rezultate, kiausiniene isnyks is mano suvokimo lauko nes tai buvo laikina ir iliuziska, tik tam kad pradeciau valgyt sumustini. Skirtumas jautimo kokybeje. Teoriskai as ir dabar valgau sumustini, bet to nejauciu.
Valios laisve tai busena, davimo savybe, kai tu jau kazkokiame lygmenyje esi savo savybemis supanasejas su tave supanciu pasauliu.
Dabar zmogus klausineja ar jis turi valios laisve ar ne, nes tai yra nezinomybe ir trukumas. Supanasedamas su supancia aplinka, jis ta trukuma uzpildo ir nelieka klausimu, kokia gyvenimo prasme, ar as turiu valios laisve, ar egzistuoja dievas ir t.t.
4) O kas tam stiprios valios zmogui dave ta stipria valia, kuria jis susikure sau atrama?
Kokią, stiprios valios zmogus, sukuria sau atramą - psichologine atrama ir pasiteisinima?
Ir analogiskai su silpnu? Juk zmogus savo minciu ir noru nekontroliuoja. Koki nora dave tą ir sukuriau pagal savo trajektoriją.
Valingas ir nevalingas zmogus veikia pagal savo savybes, kurios jiems duotos. Ar isvis imanoma, galima lyginti juos? Vienas pagal savo savybes "sukuria" vienokio lygio atrama ir galu gale kas ta atrama? Psichologinis nusiteikimas? O kitas pagal savo savybes nekuria ir tiki jog yra reikalautojas kuris is jo reikalauja, kas taip pat lygu psichologiniam nusiteikimui. Is principo skirtumo cia ner. Nes abu siuo atveju tik psichologini nusiteikima prieme, bet praktiskai nerealizavo Kurejo atskleidimo siame pasaulyje.
Tai yra sistema ir ner prasmes net gilintis i materialaus pasaulio procesus del to kad tame tik susipainiosi. Kaip kad einsteinas minejo - ispresti sio pasaulio problemas galima tik is sekancios pakopos. Tai reiskia pakylant virs savo egoistines prigimties, subjektyvaus realybes stebejimo. Atskleidziant butent ta viena valdancia jega siame pasaulyje ir veikiant su ja isvien, o ne priesingai.
Is kitos puses, beabejo, kureja reik sukurti. Bet juk ne tu sita darba pradejai ir ne tu baigsi, ne tu rinkaisi gimti, gyventi ir mirti. Spresti paciam kur cia tavo "kuryba" ir tavo "gyvenimas".
Gali gyventi iliuzijoje nesuprasdamas to, gali gyventi iliuzijoje darydamas pasirinkimus ir galvoti kad tai tavo laisvos valios įtakojimas ir ji tau atveria akis, gali žinodamas gyventi kad tai iliuzija, neieškodamas iliuzijoje atsakymu.
O dėl atsakymų ieškojimų ir pateikimu kreiptis į tokias organizacijas kaip tu propaguoji (kiek viena turi savo atsakymus).
Kūrėjas - kas mistiško ir antgamtiško, kurio mūsų pasaulyje nėra ir jo pažinimas tai virš suvokimo ribų. BET organizacijos žino kaip pažinti kūrėja, nes tai juk aktualu ir prasminga kiekvienam ieškančiam (Čia tai tik mano nuomonė).
Dariau.
Gali. Bet gali gyvent ir ne iliuzijoje ir zinot, kad tai ne iliuzija.
Egoizmas yra iliuzija, kai as jauciuosi atsietas nuo viso pasaulio.
Jei jauciu artima kaip save pati, o visa realybe esancia pries mano akis, kaip egzistuojancia manyje as istrukstu is egoistines iliuzijos.
Kabalos mokslas nera ismastytas, sukurtas ar kazkaip kitaip isgautas. Tai yra sistema, kuria galima pasiekti, atskleisti kiekvienam. Tai taip pat nera egoistinis mokslas, nes jis vienija visus viename tiksle, virs savo egoizmo. Egoizmas - mus visus skirianti jega. Iliuzija, kad mes esame atskirai veikiantys elementai. Mes gi dabar esame visi susivienije tik to nejauciame. Beda musu egoizme. Bet ilgainiui ta mes istaisysime. Visa realybe integrali, o mes jos integralai. Visi begalo skirtingi, bet visi unikalus ir lygus, papildantys vienas kita.
Egoistine vienijimosi forma tai fasizmas nuo zodzio fashio (vienybe). Altruistine vienijimosi forma - kabala. Mes gi turime vienytis ne vienas pries kita, o pries musu egoizma. Bet ir pries ji mes negalime vienytis, tai musu prigimtis, musu variklis, mes tik galime kartu pakilti virs jo, isnaudot ji kaip tramplyna i kita suvokimo lygmeni, kur mes esame viena. Ir tik kartu. Ne po viena, ne kiekvienas sau, o kartu!
Visa ta sistema, noro gauti formavimasis, dvasiniu pasauliu susikurimas yra potenciale ir visi mes galime ir turesime tai atskleisti. Kodel? Todel kad mumyse yra toks mazas altruistinis taskelis, egoistineje sirdyje, vienas siekis grizt atgal, vienas bendras klausimas, - "kokia gyvenimo prame?" Vienintelis zmoguje egizstuojantis klausimas, maziau ar daugiau uzkompostuotas, neturi reiksmes, bet jis mus visus vienija. Tai musu bendra tustuma, kuria galime uzpildyt tik atskleisdami kureja ir taip kiekvienas is musu, bet kartu, viename tiksle! Visos egzistuojancios metodikos, visos organizacijos, visos religijos, mokslai, visa kurinija tai "suduzes" kurinys, kuri mes jauciame kaip savo realybe, gyvenima ir t.t. Ir tas kurinys prades vienytis atgal, bet su visiskai kitokia kokybe, nei kad buvo pries tai. Skirtumas tarp to kokie mes buvo pries didiji sprogima ir koks bus, tik kokybeje. Ten as nejauciau saves, arba tai buvo nesuvokiamai mazas gramas jausmo, o grizes i savo saltini, as jausiu viska nesuvokiamai smarkiai.
Kurejas yra rysyje tarp musu, jis nera kazkur uz debesu. Tai rysys tarp musu, kuri mes kuriame. Ir tik kartu mes galime ji sukurt!
Prasmių ieškojimas, kūrėjo atradimas tai tas kas mums aktualu įprasminant save, mus, mūsų pasaulį. Ieškojimas savo egzistencijos priežasčių, savo vietos visatoje. Sunku pripažinti kad esi tik niekas, tiesiog visatos bereikšmė dulkė, nors ir iki dulkės net toli, žiūrint į visatą, jos begalybę ir laiko tėkmę. Tą didųjį sprogimą minint, tai iš vis esi atsitiktinumas toje begalybėje, mūsų planeta ir mūsų žvaigždė Paukščių take yra menka dulkė, o visos visatos atžvilgių (laikas ir Erdė) kuriame egzistuoja, nepastebima dalis. Bet žmogus realizuodamas savo egzistencijos prasme pasirenka savo prasmės kelia ir taip susikurdamas ar pasirinkdamas iliuzijas, kurios jo egzistencija ir beprasmybę pateisina. Tai tik suvokimas fantazijos ir dirbtinei atsakymai.
Imant tikėjimą kas dabar ir šiame pasaulyje tau yra prasminga ar prasminga siekti. Tarkim po mirties tapus kosmoso dalimi (begalybe, kai koriuose organizacijose propaguojama). Supranti jog viskas beprasmiška ir nereikšminga ką tu darai ir kaip elgiesi juk kosmoso atžvilgiu tai bereikšmė. Jausmai, ir siekiai (tavo gyvenimas tai narvas) kuris po mirties atsivers ir suprasi kad visa tai kas buvo tai bereikšmė ir net neverta susimastymo.
Genetiškai atrasta gyvybė tai Dievo darbas - Genetikas.
P.S. Jai mano požiūris yra nesąmonė tau, o tavo požiūris yra yra nesąmonė man, tai tuomet nebeturim pasirinkimo laisvės.