Sveiki. Papraščiausiai norėčiau sužinoti bent keleto iš jūsų kuo tikite, kas veda į priekį (aplamai tikslas egzistavimo)? Paprastas klausimas bet pačiam kartais persunku atsakyti. Esu čia žviežiai naujas, tiesiog susidariau neblogą įspūdį apie čia esančiūjų narių mintis. Tik liūdina kiek teko skaityti temose, matau labai jau priešiška nusiteikimą tarp egzistenciolistų, tiek iš materealistinės, tiek iš realiginės-pasaulėžiūrinės pusės. Kodėl jums taip svarbu rodos vienas kitą įtikinti savo būtent tikėjimu ar mintimis? Senai manau visiems aišku jog pasaulis vystosi į materealizmą („šiuolaikinio žmogaus gyvensena"). O religijai vis dažniau pritrūksta to dvasiškumo... Tai kame esmė, kokia prasmė ar jos nėra o jei yra, kur ją randate (religija, mokslas, dvasiškumas, mastymas, kurybiškumas ir t.t.)?
Mano nuomone gincai, nuomoniu nesutapimas,kritika tai nera kazkas tokio blogo del ko reiktu susiriesti i kampa ir kaip tikram vyrui issiverkti. Kartais "besipjaunancios" nuomones atveda prie dar kazkokios nuomones kuri vienai ir kitai pusei atrodo logiska ir teisinga manau tai yra tiesa :) Kas veda mane i prieki ? Dabar veda tik sveikas gyvenimo budas ir nekreipimas demesio i visoki smurta rodoma per tv, karus, zudynes ir panasiai , manau tai priveda prie suzverejimo o mes juk mastancios butybes :) pats esu cia naujas ( forume ne gyvenime)
Na pvz mano praktika tikėjimą pavertusi žinojimu kad šiuo gyvenimu niekas nesibaigia. Bet ir šį gyvenimą reikia stengtis nugyventi maksimaliai kokybiškai. Tai ne kažkokia finansine prasme bet žmogiškumo prasme. Iš kitos pusės įdomu stebėti patį gyvenimą. Tiesiog būna labai įdomių pokyčių.
O dėl aštroko nuomonių reiškimo kas atrodo tarsi norėjimas kažką įtikinti tai gan apgaulinga. Praktiškai kiekvienas lieka prie savo varianto. Tik pasimato savojo varianto silpnosios vietos kurias tiesiog pasitikslini, pasikoreguoji. Galų gale keletą kartų per gyvenimą pakeiti savo įsitikinimus. Pvz jaunystėje buvau griežtas materialistas, vėliau lyg ir atsigręžiau į religiją. O dabar esu nei šis nei tas. ignoruoju tiek materializmą tiek religijas. Bet jaučiuosi idealiai puikia kaip niekad anksčiau.
Aš pastaruoju metu esu susitelkusi į gyvenimo realizaciją.
Pagrindinis mane vedantis žinojimas yra suvokimas, kad iš principo esu laisva. Ir savo realybę galiu koreguoti taip kaip noriu. Tai leidžia man gyventi dabartimi, tiesiog materializuoti savo idėjas (dvasines, moralines, ideologines).
Kuo tikiu? Labiausiai tikiu žmogumi ir ta dieviškumo būsena kylančia iš jo. Manau, kad žmogus kaip ir sapną, taip ir savo realybę susikuria pats. Pagal tai kokiomis emocijomis, mintimis jis gyvena, tuo nusispalvinusi, kvepianti jo aplinka.
Neneigiu, bet ir neteigiu jog dievas yra. To neįmanoma įrodyti, o šiuo atveju klysti per daug įžūlu, kuomet taip įrėminama gyvenimo prasmė.
Taip pat nežinau kas dėsis po mirties, bet viena aišku (antrą kartą kūdikis negrįžta į motinos pilvą), reikia imti dabartį
Tikiu, kad kuomet elgiesi pagal vidinį teisingumo matą, tu niekada neprašausi. Nei religine, nei materiale prasme.
Vėlgi, daug kas mano, kad materialistai yra visiški egoistai susikoncentravę į žemiškas gėrybes. Nebūtinai materialistas gali ir būti tas, kuris nevertina daiktų reikšmės ir godžiai ryja gyvenimišką, emocišką, dvasišką patirtį, netapatinant jos su dievu.
Manau, kad svarbu būti laimingu. Galima ir visą dieną sėdėti ant žolės ir nieko neveikti, tačiau tai gali būti prasmingiau nei arti lauką laukiant derliaus ar visą dieną kalbinti rožančių (juk neretai tai priveda prie egoizmo būti išgirstam ar puikybės, ir taip nunyksta ta riba skirianti tikėjimą ir materializmą).
Vidurinysis kelias man priimtiniausias.
Nesakau kad tai blogai, nesakau kad priešingumas neduoda kokio tai rezultato, tačiau kelia nuostaba kaip tvirtai žmones tiki, tuo ka kiti taip tvirtai neigia... Kai svarbiau už viską rodos savo tiesos įrodymas, svarbiau nei pati tiesa. Aš bendrai apie tikėjimą jūsų, kas jį skatina, ižiebia. Rodos lyg taip yra tikima kažkuo lyg nėkarto nėra suabejota... Pavyzdžiui iš materialiosios pusės mokslas taip stengaisi atrasti kažką naujo, bet tuo pačiu prarandą dvasiškumą, keliamos vis naujos teroijos, bet vedama prie, ne kiek pagerinti (jau ir taip komertizuota) žmogaus gyventsena, o kaip suprasti kodėl ji tokia beprasmė... Dvasiniu požiuriu proto ir mokslo sumenkinta religija nebesuteikia tokio dvasinio ramumo mintyse. Tai kas tikra, kelia, skatina, rodos tikru tikriausia yra pati paprasčiausia gyvenesna, ar peršamos informacijos atmetimas Bebre? Mąstau kartais gal ir perdaug ir pergiliai.., tiesiog sunku suvokt, kaip galima tiesiog gyvent ir netikėti niekuo (gyvenimo prasmės nebuvimas) ar tikėti kažkuo taip konkrečiai (lyg Tai neturėtu jokių - ne)... Man idomu, kuo tiki mąstantis žmogus ęsamomis dienomis. Pavizdys: ar tu tiki aklai ar pasikliauji kitų aklumu? Ta prasme ar tiki (tikėjimas šiuo metu neapibrėžiam detaliai, apskritai laikom kaip sąvoką į tavojo egzistavimo pažinimo prasmę) moksliniu supratimu, informaciniais šaltiniais ir panašiai (kurių švietėjiška nauda procentali palyginus jau su egzistuojančiais komercineniais ir kitais net žalingais faktais) ar tiki dvasiniu saves pažinimu, šiuo atveju remdamasis kokia realigija (kuri vis „auga" į mažumas) ar tiki kokiu savuoju aš ir kas tai? Ar manai jog egzistuoji tik tam kad egzistuotum?
Na kiekvienas savaip apdorojame informacija ir pasirenkameji mums tinka ?atrodo logiska? kiekvienam manau jau nuo mazens yra iskiepitas kazkoks mastymas .Manau tai jau yra irasyta i pasamone ir musu samone is ten gauna signalus tai ir apsidoroja kazkokia informacija. Laukia krenta lapai lynoja vejas pucia ,sedi sau be sypsenos irmastai apie kazka- lengva depresija?
Labai įdomios tiek Vytauto tiek Master mintys, galbūt ir panašumo kiek į savo apmąstymuose randu... Bet vis dėlto Master kiek suprantu sukonkretinus, ar didžiausią tą tikėjimui vietą skiri kaip pačiam gyvenimo tarpsniui, jo spalvinimui? Ta prasme ar laikai savuoju tikslu patį gyvenimo kurimą? Ir tas išgyvenimas viso to ir laikinumo samprata tave pilnai tenkina? Nes kaip supratau kaip Dievo samprata nei priemi nei atmeti dėl gyvenimo prasmės išaukštinimo ar kaip savojo Aš iškelimo į pirmąją poziciją? Taip pat kaip ir dėl Vytauto pastebėjimo, ką esu jau girdėjas, jog gyvenimo prasmė gali būti ir kaip įdomus potyris.., bet visdėlto tikėjimas grystas rodos lyg ir kažką po mirtinio. Ir kas idomu būtų veda gerbiamas Vytautai link to tikėjimo, nei religinio nei materialistinio? Ta prasme patirtis, įvykiai, išgyvenimai ar tiesiog su laiku atsirades vidinis jausmas kažkoks link to? Kaip supratau minima buvo praktika, tai iš kokios pusės, mokslinės, išgyvenimų, savęs pažinimo? Suprantu kad nėra dvejų vienodų tiesų apibūdinimo dėl papraščiausiai skirtingo suvokimo (įvairiausių aspektų atžvilgiu), bet tiesiog nuoširdžiai įdomu, kodėl jus tikite tuo ir būtent tuo.
Informacijos apdorojimą kaip problemą iškėliau ne dėl jos tinkamumo ir pasirenkamumo, o dėl kaip tikėjimo, kažko aukščiau įprasminimo. Žinoma galima tikėti ir tuo, kad visa ko didžiausmė prasmė yra žinojimas. Bet manau šiuo atveju Bebre tiesiog gal nesupratai tematikos mano minties, ar aš ją klaidingai suformulavau. Kartoju, jog savo klausimu - KUO JŪS TIKITE?, noriu sužinoti kas žmones skatina, kaip pats jau minėjai į tam tikrus pasirinkimus (tikėti ar ne informacijos visu fonu kaip tv ir panašiai), o kas verčia juos rinktis, ta prasme kodėl išvis tai darai, kokiu tikslu gyvenam, kuo tikėdami, kas veda link viso to informacijos apdorijimo geidimo. Bebre, nelabai supratau ir kitos tavo minties, kaip dėl mąstymo skiepų, ar tai laikai biologiniu faktoriumi ar dvasiniu? Depresija manau būtų dar lengva :) Šiaip kamuoja prasmės, tikėjimo, egzistencijos klausimai.., nežinau nei pats kodėl, matyt įgimta :)
Na tiesiog susidūriau su normaliai realiai nepaaiškinamais dalykais. Gali paskaityti mano nutikimus http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=2675.0 . Ne visi čia jie aprašyti bet esmę nusako. Tai ir pakeitė iš esmės viską. Nors prieš tai keletą metų vis dar tikėjau klasikiniais religiniais mokymais. Suprantu kad kitiems sunkoka suprasti mano patirtis. Jos nėra kažkaip įspūdingos kaip yra susidūrę kiti žmonės. Ir jų niekaip neįmanoma perteikti kitiems žmonėms. Bet man sau viskas labai aišku. Tiesiog kitų pasakojimai nublanksta ir netgi tuos pasakojimus galiu realiai paaiškinti per savus. Keistas jausmas kad žinau absoliučiai visą esmę. Visai neturi reikšmės ar kiti žmonės į tai kaip nors reaguoja. Iš kitos pusės nuobodoką nes tiesiog nelikę ką pažinti. Lieka džiaugtis keistai ramia gražia žiema ir šiaip žemiškomis smulkmenomis. Žemiškas pažinimas baigtas. Didysis smalsumas kaip bus anapus, nes ir ten bus ne taip kaip visuomet būdavo.
Yra dar vienas momentas kad šis pasaulis gali būti pakeistas iš esmės. Tiksliau gražintas į pradinę būseną. Tiesiog būtų labai įdomu naujai jį pažinti. :)
Hmmm.. Aš tikiu kad pats savaime gyvenimas yra beprasmis ir kiekvienas žmogus jam suteikia prasmę, tikslą.
Mano tikslas ŠIUO METU yra išmokti pozityviai priimti bet kokius gyvenimiškus potyrius. Turiu metodiką, pradėjau ją taikyt, ir iki šiol veikia : ) Žiūrėsiu kas bus toliau.
Kas liečia GYVENIMO tikslą, kažko konkretaus aš neturiu. Bet kadangi jau esu čia, tai kaip sakant why not? Gal dar būtų galima sakyt, jog gyvenu dėl to, jog vienintelis kitas pasirinkimas būtų negyventi.
Tikiu daug kuo, bet turiu 2 pagrindinius kriterijus kuriuos naudoju nustatyti ar infromacija man tinkama:
1:Geros žinios tos, kurios tave laimingą daro ir aplinkos neskaudina.
2:Geros žinios tos kurias galima patikrinti praktiškai.
Nepraktikuoju kažkokios vienintelės religijos, neišpažystu kažkokio vienintelio dievo.
....
Dabar tiek : )
Labai įdomus Vytauto kaip savęs pažinimo atvejis..., pasidomėjau ir nupasakotais nutikimais, kuriais grindžiamasi. Norint nenorint iškyla keltetą klausimų apie visa tai - 1. Iš kur toks užtikrintumas, toks pojūčių priskirimas tikrai tiesai, ta prasme, susidūrus ir kitiems bendraminčiams tik su neigiamais padariniais, negalimas atvejis kad tai lygiai tas pats, tik gylesnis, testinis atvejis..? 2. Kokia prasmė tokio egzistavimo, kam tas materealizmas amžinam? O Stasio mintys pozityvios, viskas gražu kaip ir, svarbu žinoma pozityvumas gerai savijautai... Bet, jei iš esmės gyvenimas be prasmis, ir jam suteikti kad ir prasmę, nesvarbu kokia tai, kad ir nuostabiai gražią, tai tuo besilaikant, baigusis gyvenimui, visa tai taip pat baigiasi? Tai kur čia tuomet tas pozityvumas? Dėl tikėjimo gyvenimu, kad atvirkštinis variantas tiesiog jo nebuvimas kažkaip nežinau.., net tikėjimu ar galima pavadinti...
Atsakant į pirmą klausimą tai labai aiškiai jaučiau ir suvokiau dviejų nesuvokiamų kažko kovą dėl manęs. Viena gelbėja kita stengiasi pražudyti. Suprantama pasitiki tuo kas tave gelbėja.
Antras klausimas kad amžinai esybei nereikalinga materija taip pat ne visai taip. Be problemų galima egzistuoti gražiai ir laimingai anapusiniame pasaulyje amžinai bet nusileidimas į materija suteikia naujas ir visiškai kitokias pažinimo galimybes. Šios visatos kūrėjai neturėjo galimybės pažinti savo kūrinį iš vidaus. Mes gi tai pažindami tampam dar tobulesniais kūrėjais perspektyvoje. Iš kitos pusės mūsų niekas neverčia čia įsikūnyti. Tai darom visiškai savanoriškai. Pagrindinis variklis pažinimas ir tobulėjimas realiai nieko neprarandant. Ar gali būti dar geriau?
Citata iš: Audrius vasario 24, 2014, 20:42:59
Bet, jei iš esmės gyvenimas be prasmis, ir jam suteikti kad ir prasmę, nesvarbu kokia tai, kad ir nuostabiai gražią, tai tuo besilaikant, baigusis gyvenimui, visa tai taip pat baigiasi? Tai kur čia tuomet tas pozityvumas?
Pozityvumas yra mano pasirinkimas. Kaip aš noriu nugyventi šį gyvenimą? Pozityviai ar negatyviai?
Kas liečia mirtį, tai, iš mano požiūrio taško, viskas priklauso nuo to kaip suvoki save, arba savo "aš". Jei manai, kad esi vien kūnas arba kūnas + protas tai tada taip, nugyveni šį gyvenimą ir viso gero brolau :D
Aš asmeniškai taip nemanau, nes galiu suvokti save ne tik kaip kūną arba kūną + protą. Man kūnas ir protas yra mano DALIS
ŠIUO METU, bet ne viskas kas esu.
Citata iš: Audrius vasario 24, 2014, 20:42:59Dėl tikėjimo gyvenimu, kad atvirkštinis variantas tiesiog jo nebuvimas kažkaip nežinau.., net tikėjimu ar galima pavadinti...
Tai ir nėra tikėjimas. : ) Kadangi aš jau gyvenu, tai teturiu 2 pasirinkimus ties šituo klausimu. Gyventi arba nutraukti gyvenimą. Aš renkuosi gyventi.
: )
Na dėl Vytauto įtikėjimo tai džiaugiuosi kad taip tvirtai kliaunies, tik keista kažkaip, apmąstant viską, tai jei yra tas kitas pasaulis, jei yra amžinybė, kam didingesniam tvariniui, esybei pažinti kažką rodos visiškai nereikšmingo? Beto, kaip tai gali neturėti padarinių, ar bendravime nėra ryšio kažkokio, ta prasme kiek suprantu pagal jus Vytautai, žmogaus kūnas nesurištas net su siela ir jei kiti žmonės gali neturėti net sielų? Tai kam tada tai, tas materialinis pasaulis, pažinimui į kažką menkesnio? Ir mes šiaip tik portai kokie? Na nežinau, kažkaip gan nelogiška... Bijau tik, kad ant kiek tu stengies žvelgti į šviesą, vieną dieną gali ten išvysti tik tamsą...
Gerbiamas Stasį, na dabar jau man aišku kad kažką be kūniško įžvelgi ir daugiau, na kas pasak jūsų žodžiais nesibaigia po mirties... Na aišku mintį pagavau, perdaug nesureikšminant nieko, pozityviai, realizuojant ką suvoki, tai ką šiuo metu savo dalimi vadini (kūnas+protas) vedi per gyvenima nes jau eit pradejei, tai kaip sakant ir pabaigt reikia... O tai kaip su kita dalimi, kaip su ja? Tuo tarpu nenaudojama nes nereikalinga, ar retkarčiais prireikus galimybei?
Šis materialusis pasaulis nėra niekaip menkesnis už anapusinį pasaulį. Tiesiog jis būtinas ir labai vertingas vystymuisi ir pažinimui. Jokie mes ne didingi tvariniai o tiesiog kūrėjų vaikai kuriems reikia mokytis gyventi žemišką gyvenimą. Išmokti būti tikrais žmonėmis. Kūnas turi tarsi dvi sielas "aš" ir siela. Kritiškais atvejais kai "aš" nesugeba susitvarkyti su šiuo kūnu valdymą perima siela. Patyriau tokius perėmimus. Trumpalaikiai visai nieko net nepastebi, o ilgalaikiai gan varginantys. Šiaip kūnas tai automobilis kurį gali valdyti tiek "aš" tiek siela. Tai nereiškia kad tokį automobilį reikia "drožti". Atvirkščiai reikia tausoti ir juo rūpintis. Labai patartina atsisakyti visų žalingų įpročių. Galit pasiklausti savo sielos pasakys tą patį. :) Na kaip bus galutiniam rezultate pamatysim :) Tiesiog mano patirtys man suteikia didžiulę viltį, kurios jokie kiti būdai negarantavo ir nesuteikė. Neįsivaizduoju ką dar galėčiau efektingesnio patirti.
Pasikartosiu
Egzistencialistai mano (jų esminėms nuostatoms pritariu - tik mano prielaidos šioms nuostatoms yra kitos), kad „(laisvas) individas egzistuoja absurdiškoje arba beprasmėje visatoje", o A.Camus pasako paprastai - „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą (...). ...skubiausias (suprask - svarbiausias ) yra gyvenimo prasmės klausimas.". Ir, neviniodamas į vatą, daro išvadą : gyvenimas yra beprasmis, todėl galima elgtis trejopai - nusižudyti, įtikėti kažkuo transcendentiniu, esančiu už absurdo (gyvenimo) arba susitaikyti su absurdu ir jame gyventi.
A.C siūlo tokį pasirinkimą - nors gyvenimas yra beprasmis, jame vis viena reikia gyventi didvyriškai, sekuliariame šventume, nors tai ir bus absurdiška.
Tas A.C yra fainas tipas - taip ir gyvenu, bet toli gražu ne "didvyriškai" ar "sekuliariame šventume". Gyvenu be ypatingų "pastangų" - instinktai paprastai stipresni už racionalius išvedžiojimus... ;)
Dar krūva rekomendacijų įvairiems skoniams :
• Įgyvendinti savo svajones, siekti savo idealų (gyventi svajonėmis, kovoti už kokias nors vertybes, sekti savo likimu, pasiekti tobuliausią savęs versiją, pasiekti gyvenimo džiaugsmą, harmoniją ir kt.);
• Pasiekti biologinį tobulumą (išgyventi kuo ilgiau, palikti kuo daugiau palikuonių, evoliucionuoti);
• Siekti žinių ir išminties (kuo daugiau išmokti, suprasti gyvenimą ir pasaulį, įveikti baimes ir išmokti gyvenimo pamokas, atrasti gyvenimo prasmę);
• Daryti gera (padėti kenčiantiems, duoti daugiau nei gavai, siekti taikos, lygybės, santarvės);
• Pasiekti dvasinį nušvitimą (susilieti su Dievu, pasiekti sielos tyrumą, pažinti Dievą);
• Mylėti, mėgautis gyvenimu (mylėti kuo labiau, išmokti mylėti, visur siekti grožio, vengti skausmo, kančios, siekti malonumo, džiaugsmo);
• Siekti būti geriausiu (siekti valdžios, galios, būti geresniam, galingesniam už kitus);
• Gyvenimas beprasmis (žmonija susikūrė atsitiktinai ir neturi jokios prasmės);
• Gyvenimo prasmės neįmanoma suprasti (gyvenimo prasmė yra už žmogaus supratimo ribų);
• Gyvenimas yra blogas (gyvenimas yra ašarų pakalnė, pasibaigianti mirtimi).
Man artimiausias pabrauktas požiūris, o iš bėdos tiktų ir toks : evoliucinė psichologija pabrėžia, kad žmonės yra valdomi instinktų ir biologinių poreikių ir, kad pagrindinė jų gyvenimo varomoji jėga yra malonumų siekis bei būtinybė palikti palikuonių. Panašiai teigia ir biologai - jei ir yra kažkokia gyvybės prasmė, tuomet tai yra siekis kuo labiau išplatinti savo genus.
Visas šis kratinys iš įvairiausių šaltinių ir lietuviškos Vikipedijos.
Jei niekas netinka - skambink pagalbos telefonu, kurio numerio nežinau... :)
Na žmonėms be sielų arba be ryšio su anuo pasauliu pačio pasiūlyti variantai visai dera. Iš savo pusės į šį pasaulį žiūriu kaip į vaikų darželį kuriame reikia išmokt gyvenimo pradmenų. O toliau rimtesnės perspektyvos. :)
Vytautai, na neviskas juk auksas kas auksu žiba.
Na aišku su laiku viskas visiem aišku taip ar taip bus, tik kaikuriems matomai tas klausimas yra iki to laiko sukakties aktuolesnis, bet visi atsakymus randa savaip.
Gide neiškau aš čia kažkokios tiesos ar bendraminčių, tų tikėjimų yra gana begalė nuo begalinių skirtingų sampratos variacijų... Tiesiog smalsumo dėlei, kaip jau ir minėjau, įdomu pasidomėt kuo čia mąstantys žmonės tiki, kas juos veda ar kuo jie nori tikėti.
Master mintys buvo gan įdomiausios bet va matomai neteko padiskutuoti labiau. Keisčiausia, kad dažniausiai žmonės remiasi kažkuo taip stipriai nesvarbu kas, kad rodos ir pamiršta vidinius jausmus, dar kažką iš vidaus... Aišku kam tas vidus, kam puoselėt jei galima tikėt į neaiškius potyrius ar tiklsiai nurodomus aspektus ar išvis netikėti niekuo, jug tas pats.
Bendrai didžiajai daugumai žmonių tikėjimo klausimu tenka pasirinkti kažkokį variantą iš daugelio egzistuojančių be jokios patirties tuo klausimu. Tiesiog priimti tai kaip tiesą ir tiek neturint jokios galimybės nors kažkaip pasitikrinti. Savo laiku aš pats plaukiojau tarp visiško neigimo, paskui lyg krikščionybės tiesa buvo kažko verta. Galų gale rytietiški variantai pasidarė taip pat įdomūs. Be to tai parodė kad tų variantų daug. Bet kai kažką pajauti savu kailiu yra visiškai kas kita. Tie kurie kūrė tuos tikėjimus manau turėjo atitinkamų patirčių ir sugebėjo įtikint kitus tikėti jų patirtimis. Plikoje vietoje tikėjimai neatsirado. Na aš kurt naujo tikėjimo tikrai nesiruošiu. :) Tiesiog nematau tame jokios prasmės nes realiai ir pats turiu tik kitokį supratimą bet tai neturi jokių klasikinių tikėjimų požymių. Tiesiog tikėjimai beprasmiai. Bet jai žmonėms nuo to lengviau tegul sau naudojasi. Svarbu kad tikintis neverstų tikėti kitus savo tikėjimu. Pvz mokyklose tikybos pamokose vietoj krikščionybės propagavimo turėtų būti kalbama bendrai apie visus tikėjimus, o jauni žmonės rinktųsi kas jiems priimtina arba iš viso nieko nesirinktų. Iš kitos pusės kai patyriau įvairių anapusinių jėgų egzistavimą iškyla klausimas kaip iš tikro buvo su šio pasaulio valdymu. Anksčiau savęs nepririšimas prie kažkokio tikėjimo tiesiog grėsė problemomis. Vaizdas kad šis pasaulis buvo valdomas tarpinio pasaulio. Ir valdomas labai kietai. Praktiškai valdomas kiekvieno žmogaus kiekvienas žingsnis. Dėl to ir tokia padėtis su tikėjimais. Dėl tikėjimų vieni kitus žmonės pasiruošę išžudyti. O tai kažkoks absurdas.
CitataGide neiškau aš čia kažkokios tiesos ar bendraminčių, tų tikėjimų yra gana begalė nuo begalinių skirtingų sampratos variacijų... Tiesiog smalsumo dėlei, kaip jau ir minėjau, įdomu pasidomėt kuo čia mąstantys žmonės tiki, kas juos veda ar kuo jie nori tikėti.
Audriau, pats forume ieškai atsakymo į vieną iš pagrindinių filosofijos klausimų - kas yra žmogus.
Gal tai ir teisingas kelias, nes pati filosofija neįstengia į tai atsakyti. Daugiau kaip 2000m triūsta, bet net patenkinamo atsakymo nepasiūlyta, ir nėra ko stebėtis, kad filosofijos savaime (kaip visuotinai pripažintos teorijos) nėra. „Teisingos" filosofijos nėra, bet filosofuoti visi daugiau ar mažiau sugebam, nes ir mokytis beveik nereikia - yra galva ant pečių, bus ir „nuosava" filosofija. Šito gero - be juokų - forume yra daug. Pasižvalgyk temose, ir tikrai rasi daug naudingo ir įdomaus savo klausimo prasme.
Kad galėčiau atsakyti, pradžiai derėtų apsibrėžti, kokia tavo pavartoto ir daug savyje talpinančio žodžio „tikėti" prasmė (kitaip - tik „begalinės skirtingų sampratų variacijos").
Šį žodį stengiuosi vartoti tik religine prasme - tikėti, griežtai kalbant, galima tik tuo, ko nelemta pažinti. Kur yra žinojimas ar pažinimo galimybė (nors pažinimo procesas ir bus begalinis), žodis „tikėti" yra svetimas. Svarbu tai, kad tikėjimas savaime nėra racionalus fenomenas - tai tiesiog sąmonės būsena.
Kas pasakyta kontekste - netikiu tuo, ko nematau jokios galimybės pažinti. O pažinimas yra racionaliai/logiškai „sutvarkyta" patirtis. Ir ką žinau (ar pažinsiu) yra žinojimas, ne tikėjimas.
Taigi, netikiu niekuo - net tarti „
tikiu mokslu" negaliu. Aš mokslą
suprantu kaip vienintelę racionalią pažinimo galimybę-prielaidą. Ir mane „veda" tik banalus noras pažinti.
Atskiras klausimas - ar noriu kuo nors tikėti? Noriu, bet optimistinių perspektyvų šiam norui išsipildyti (bent kol kas) nematau, nes scientizmas („būtis") jau nulėmė mano sąmonę.
Ir pavydžiu nuoširdžiai tikintiems, nes jie yra subjektyviai įprasminę savo būtį, gi racionalus protas tegali „pasiūlyti" akimirksninę egzistenciją begalybės ir nebūties akivaizdoje, ne daugiau. :(
Štai tokie "racionalūs" išvedžiojimai, bet, kaip minėta - instinktams tai nė motais... :)
Savimi, savo patirtimi.
Aš tai pasidariau švytuokle iš džiovintos mėsos gabalo,ja tikiu..nevelnio su siela ir kūrėjais neina susisiekt,bet kaip skanu užtai....
Vytauto patirtį su švytuokle sunku vertinti,bet tyčiotis irgi nereiktų
paprastai mes gimstame šeimose,kur jau praktikuojamas koks nors tikėjimas,ir ,užaugus, jūsų valia-keisti tikėjimą ar ne, žmogus nuolat ieškojime saves,
turin omeny,kad visose religijose draudžiamas dievo pakeitimas ar tikėjimo keitimas-tai gal geriau to ir nedaryti taip drastiškai,kaip gana garsūs mūsų lietuviai ieškojo savo šaknų budizme
bet irgi kiekvieno apsisprendimas,tačiau išmintingiau yra pasimokyti iš svetimų klaidų,nei nuolat daryti savas
laisvamaniams šiuo atveju geriau,jie gali pasirinkti ką užsigeidę ;D
Heh, ilgokai neatrašiau, bet todėl tą padarysiu dabar.
CitataMaster kiek suprantu sukonkretinus, ar didžiausią tą tikėjimui vietą skiri kaip pačiam gyvenimo tarpsniui, jo spalvinimui? Ta prasme ar laikai savuoju tikslu patį gyvenimo kurimą? Ir tas išgyvenimas viso to ir laikinumo samprata tave pilnai tenkina? Nes kaip supratau kaip Dievo samprata nei priemi nei atmeti dėl gyvenimo prasmės išaukštinimo ar kaip savojo Aš iškelimo į pirmąją poziciją?
Kadangi senokai rašiau, tai samprata ganėtinai pakitusi, bet vistiek išdėstysiu savo mintis.
*. Taip.
Nemanau, kad tai laikina. Dabartį (šį gyvenimą) galima prilyginti šiandienai. Aš tikiu, kad mes turime visas jėgas, troškimus, pastangas, veiklą sudėti į dabartį vietoj to, kad svajotumėme apie ateitį. Jūs klausiate ar verta taip elgtis jei šiandiena taps vakar. Tačiau jei šiandien nieko nedarysime neturėsime rytojaus.
Tai jog koncentruojuosi į gyvenimą nereiškia, kad man nerūpi kažkas daugiau. Tiesiog kai tai bus, tai bus. Aš jas prasminsiu taip pat, kaip ir dabar stengiuosi prasminti realybę.
:D Yeah, kaip viskas pasikeitė.... O tai buvo prieš kelis mėnesius... Dabar dievo egzistenciją atmetu . Netikiu, kad jis kada nors buvo ar yra. Pagalvokime. Mes esame žvėrys, todėl turime žvėriškus prigimtinius instinktus. Tie žvėrys, kurie buriasi į gaujas (žmogus visuomet buvo socialus) turi savo hierarchiją. Stipriausias, lyderis vadovauja gaujai, už ją atsako. Bendruomenė turi jausti stabilumą.
Žinoma, kad kuo labiau evoliucionavusi aukštesnė forma, tuo ją mažiau valdo instinktai. Kai teoriškai imama suvokti, kad žmogus yra laisvas, jis pradeda ieškoti savojo lyderio, vedlio. Irrrr juo tampa iliuzija. Dievas. Šiuo atveju. Jis nurodo ką daryti, ko nedaryti. Rodo kelią kur eiti ir nustato griežtas bausmes.
Taip man tos prasmės tikrai užtenka. :) (negi pasakysite, kad mus supantis pasaulis 100procentu atskleistas, neįspūdingas ir paprastas?)
Citata iš: Master balandžio 05, 2014, 19:49:38
Kai teoriškai imama suvokti, kad žmogus yra laisvas, jis pradeda ieškoti savojo lyderio, vedlio. Irrrr juo tampa iliuzija. Dievas.
Man tai primena "sparnuotą frazę":
Jeigu nebūtų Dievo, reikėtų jį išgalvoti.. Palei žodžius atrodo lyg ir "už", bet emociškai labai veikia "prieš",ir sunku suprasti ką "užkabina" pasąmonėje.... gal ten tavo paaiškinimas "instaliuotas" pas mane nuo mokyklos laikų ???.
Tai kad kosmose yra toks reiškinys, kaip lyderystė, rodo, kad lyderystė yra ir būties ištakose. Taigi, ši logika ne paneigia Dievo buvimą, bet įrodo. Dievas - natūralus visų gyvų esybių lyderis.
Komunistai bandė eiti ateizmo keliu, bet jiems tada natūralus lyderystės poreikis pasireiškė ypatingai ryškia forma - jie ėmė garbinti Leniną, laikė jį protingiausiu žmogumi pasaulyje. Kai Leninas mirė, jo kūno nelaidojo, bet laikė mauzoliejuje, ir žmonės būriais eidavo pasižiūrėti savo lyderio. Atsimenu, kai buvau 4-5 metų, 1983-1984 m., vaikų darželyje skaitydavau knygutes apie Leniną. Leninas buvo tarsi dievas. Antžmogis, išgelbėjęs žmones nuo kapitalistų-fabrikantų engimo. Atmetę Dievą, komunistai nepabėgo nuo garbinimo principo - jie ėmė garbinti demoniškąjį Leniną, Staliną ir panašius veikėjus. Galima įsivaizduoti, kad nereikia nieko garbinti, bet tai baigiasi tuo, kad vietoje garbinimo to, kuris to iš tikro vertas, pradedamas garbinti koks nors piktadarys.
Lyderis turi turėti absoliučią išmintį ir absoliučią jėgą. Joks žmogus to neturi, žmonės tampa lyderiais, jeigu Aukščiausiasis jiems duoda lašelį tų savybių. Bet tikras lyderis - Pats Aukščiausiasis, nes Jis turi ir tobulą jėgą ir tobulą išmintį. Lyderis turi būti stiprus, bet joks žmogus nėra stiprus, visi silpni ir mirtingi, visi klysta ir negali išpildyti lyderystės poreikių.
Citata iš: a.t.sielis balandžio 06, 2014, 15:04:24
Atmetę Dievą, komunistai nepabėgo nuo garbinimo principo - jie ėmė garbinti demoniškąjį Leniną, Staliną ir panašius veikėjus. Galima įsivaizduoti, kad nereikia nieko garbinti, bet tai baigiasi tuo, kad vietoje garbinimo to, kuris to iš tikro vertas, pradedamas garbinti koks nors piktadarys.
Nemanau, kad kažko tai garbinimas valstybiniu lygiu yra teigiamas dalykas, nesvarbu ar bus Dievas, ar koks valstybės veikėjas, ar tiesiog kokia laisvos rinkos idėja, nes tai vis vien bus nenuoširdu, o tik ideologija padedanti valdyti valstybę.
CitataLyderis turi turėti absoliučią išmintį ir absoliučią jėgą......Bet tikras lyderis - Pats Aukščiausiasis, nes Jis turi ir tobulą jėgą ir tobulą išmintį.
Kariuomenėje pilnai sutinku, kad reikalingi lyderiai, darbe taip pat paliktų palaida bala be vadovų, bet asmeniniam gyvenime lygiuotis į tokį lyderį-generolą kaip tu aprašei- tikrai ne.
puodukas viską kas pasakyta visados traktuoja iš mechaninės pusės :D tokia jau profesija, programuotojas :)
Lady Gaga irgi kai kuriems yra lyderė. Jėzus Kristus kitiems yra lyderis. Lyderystė neturi nieko bendro su generolais ir pan.
P.S.: puoduk, kada nustosi kabinėtis prie neesminių detalių?
Pamačiau Sielaus pranešimą ir susmukau...
Ačiū puoduk, kad išgelbėjai nuo nemalonios pareigos priešintis :D
Jau minėjau Sienoje, kad tiesa tėra pasaulėžiūra (tai taikiau būtent tau, a.t sieli) ir, kad nėra vienos nekintančios tiesos, kaip ir tobulos pasaulėžiūros.
Vargu ar teisinga diskutuoti ir ginčytis dėl to. Yra tas dievas ar nėra. Man nėra ir aš tai pasakau. Juk tema yra "kuo jūs tikite"...
Esmė, kad tie, kurie neiško lyderio jau būna stiprūs. Jie veikia pagal savo intuiciją (Va šitai galėtų būti dieviška) jie daro tai kas jiems malonu. Jie nepameta galvos. Jie nejaučia žemiško laiko. Jie PATYS tampa kurėjais arba šios žemės dalimi :3
Atvira diskusija, pamačiau kažką, išdėsčiau savo pamąstymus. :)
Viskas dėl to šaunus, tačiau nereikėjo šitaip... aš manau. (: Kiek piktokai nuskambėjo. Momentu tai įvertinau kaip religijos primetimą.
Citata iš: a.t.sielis balandžio 06, 2014, 15:04:24
Tai kad kosmose yra toks reiškinys, kaip lyderystė, rodo, kad lyderystė yra ir būties ištakose. Taigi, ši logika ne paneigia Dievo buvimą, bet įrodo. Dievas - natūralus visų gyvų esybių lyderis.
CitataP.S.: puoduk, kada nustosi kabinėtis prie neesminių detalių?
Na jau, tu tai tikrai turėtum žinoti, kad viso ko pagrindas ir yra smulkmenos(neesminės detalės).
puoduk, :) skirtingose srityse skirtingai. Filosofiniame aptarime ne tiek svarbūs išsireiškimai, kiek mintis. Kai kalbama apie konkrečius faktus, detalės tampa svarbios.
Master, o.k., pasistengsiu daugiau nepažeisti tavo laisvės erdvės. :) Šiaip nenorėjau tuo ką rašiau pasakyti kažką tau asmeniškai. Kadangi puodukas pakomentavo būtent tą momentą, tai man jis pasirodė vertas aptarimo atsietai nuo to, ką tu išsakei kaip savo asmeninę poziciją.
Gal keistai nuskambės kaip aš tikiu į Dievą,bet štai:
kiek daug religijų aplink,skirtinguose šalyse tiki,jog būtent jų religija?Dievas teisingiausi,o man atrodo,kad tai nesamonė.Juk pagaliau pagrindinis bendras dalykas tarp visų religijų yra Dievas:kažkokia mus globojanti esybė.Tik aš nemanau jog reikia Dievą sužmoginti t.y. suteikti jam vardą istoriją visokias apeigas kaip jį garbinti.Manau jog tai tiesiog kažkokia esybė supanti mus o ne žmogaus atvaizdą turintis ar žemę aplankantis žmogus(pvz kaip Jėzus).Oho,kaip sunku paaiškinti rašant :-\ Argi jum neatrodo kvailai truputi tos visos skirtingos istorijos religijų ar Dievai kaip pvz juos įsivaizduoja? :o nesijuokit :D
Na galiu pabandyt paaiškinti iš savo patirties kaip čia yra. :) Tikėt kažkuo tiesiog nereikia nes tai neturi jokio praktinės reikšmės tavo gyvenime. Nebent kaip kažkoks placebo efektas. Dievas nevykęs pavadinimas. Yra dvi pirmapradės minčių sankaupos savotiškai su moteriška ir vyriška logika. Tai tai kas viską materializavo. Bet jos nedaro absoliučiai jokios įtakos žmogaus gyvenimui. Jos procesą "automatizavo" paleido laisvos valios principą ir kaip grįžtamąjį ryšį - priežastį pasekmę. Viskas. Nėra pagrindo jokiam tikėjimui. Gyveni sau ir stebi gyvenimą ir mokaisi visiškai savarankiškai. Na kadangi pirmapradės minčių sankaupos yra dvi ir tarsi priešingų lyčių tai ir mes sudaryti iš tokių pačių dviejų minčių sankaupų. Tik viena randasi čia ir valdo šį kūną, kita randasi savam nematerialiam minčių pasaulyje ir stebi šios dalies veiklą. Iškilus problemai jei tai įmanoma tiesiog perima valdymą arba suformuoja palankią įvykių seką. Taip atrodo tarsi kažkas padeda. Iš tikro taip ir yra. Tik tai mūsų pačių antroji pusė. Na bet žmonės tiki kažkaip kitaip. Jų reikalas. Tai nieko nekeičia ir visiškai nesvarbu. Tiesiog yra kaip yra nepriklausomai nuo žmonių tikėjimų.
Ar ne keista, kai vienas vienintelis žmogus žino tikrąją tiesą apie pasaulėkūrą, o visi kiti kaip idiotai murkstosi iliuzijose? :)
Šiaip jau atsakant į @Mėnulė (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=1747) klausimą, tai galiu pasakyti tiek: žmogus yra iš prigimties homo religiosus ir homo ritualicus. Jam būdinga tikėti antgamte. Tie kas teigia jog netiki antgamte, pakeičia tą tikėjimą kažkuo kitu: mokslu, švytuokle, savo patirtimi kuria neabejoja, prietarais (net nebūtinai akivaizdžiais, pvz. dalis ateistų kažkodėl turi laiminguosius trusikus ar dar ką panašaus). Kas dėl ritualicus, tai žmogus taip pat linkęs atlikti ritualus. Ir ne vien religinius. Mūsų visas gyvenimas nusėtas desakralizuotais ritualais, pvz. pasisveikinus paspausti ranką ir paklausus kaip sekasi susilaukti atsakymo gerai.
Ar dievui reikia ritualų? Gal ir ne, tačiau jų reikia žmogui, kaip dievogarbos akto arba jei tai desakralizuotas aktas, tada dėl socialinės gerovės.
Citata iš: paragraf 78 birželio 13, 2014, 19:55:55
Ar ne keista, kai vienas vienintelis žmogus žino tikrąją tiesą apie pasaulėkūrą, o visi kiti kaip idiotai murkstosi iliuzijose? :)
O iš kur kiti žino kitokias tiesas? :) Net moko kaip pagal tas tiesas gyventi. Aš bent nieko nemokau ir sakau viskas visiškai nesvarbu. Gyvenimas tiesiog natūraliai teka savo vaga.
@Vytautas (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=61) op,cia idomiai.Perskaiciusi puse jau norejau truputi uzprotestuoti,jog kaip tada suprasti tai jog pasimeldus(nesikreipiu kaip i asmeni kai meldziuos,sunku paaiskint ???)net del smulkiu dalyku tuoj pat rodos ivykiai pasisuka kaip tau reikejo, bet tada toliau emiau skaityti ir apsiraminau :D ir anksciau esu pagalvojus apie tai lyg kazkokia tavo esybes dalis yra kitoj pusej,uz tos ribos supratimo ir dalyvauja valdant gyvenima,bet dazniausiai taip liudnai pakrypdavo mintys,kad viena esu,nes net Dievo ner,ar kitos valdancios esybes,kuri nebutu as. Kai pagalvoji,mes savo mintyse vieni,todel ir norisi galvoti kad yra kazkas kartu,mumis girdi.gal delto zmones ir kuria dievus. :-\
Manau labiau vertėtų sakyti "kuria dievą" nes iš esmės visos religijos (neskaitant visokių sektų ir panašių kultų) tiki į tą patį dievą, tik skirtingas jo emanacijas mato, todėl atsiranda skirtinga patirtis, istorija, pažinimas. Juk jei dievas pranoksta viską ką gali suprasti žmogus, tai natūralu, kad viena religija matys vienaip kita kitaip tą patį dievą. Todėl mano manymu religijos neturėtų pyktis
Buvo laikas tai kitai mūsų esybei buvo gan problematiška pagelbėti mums, nes tiesiog buvo "kenkėjų" su kur kas didesnėmis galiomis nei mums padedanti esybė. Gaudavosi visokie "miksai" ir sunku suprasti esmę. Bet dabar viskas tvarkoj. Aišku į mano žodžius galima nekreipt jokio dėmesio. :) Tiesiog pasakiau ir tiek. Paragraf 78 pačio dievas buvo labai blogas tik naudojosi žmonėmis kaip energijos šaltiniu. Batareikos mes jam buvom. Kuo mums blogiau tuo jam geriau. Bet dabar jo nėra. :) Pvz nekelia problemų naudojantis anomalija.lt kaip anksčiau. :) Nesaugo jis tavęs nuo manęs.
Mhm, dievo nėra, pasakė švytuoklė :)
O kodėl mane nuo tavęs kažkas turėtų saugoti? Tu juk nieko blogo nedarai.
Gal tuo offtopiką ir baikime
@paragraf 78 (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=2) sakai nieko bloga nedaro kad apsaugot nuo jo tave reikia.Na jis juk tiesa atskleidzia,juk yra kas nenori kad zmones zinotu manau. @Vytautas (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=61) ar taip supratau? :o atsiprasau kad ne i tema,nesusilaikiau :D
Citatažmogus yra iš prigimties homo religiosus ir homo ritualicus.
Labai abejočiau ar žmogus "iš prigimties" yra religinis. Evoliucinei prigimčiai tai nebūdinga. Tai proto problema - kodėl aš atsiradau ir esu šioje beprasmėje "molotilkoje"? :D
Šiuo klausimu aš nepritarčiau R Dawkins'ui (religija - šalutinis evoliucijos produktas) - "religinis" genas nėra identifikuotas (bent kol kas), taigi ir nėra pagrindo taip teigti.
Kažkada buvo paliestas toks klausimas - nature vs nurture. Homo sapiens atveju (ir apskritai - bent jau žinduolių) nurture vaidina esminį vaidmenį individo kaip pilnaverčio savo rūšies atstovo susiformavime.
Religija - tai homo sapiens rūšiai būdingas fenomenas, proto kūrinys, "įprasminantis" neracionalią egzistencijos beprasmybę begalybės ir atsitiktinumų akivaizdoje.
O Vytautui balas - jis tipiškas pragmatikas , t.y. 100% realistas (tam tikros problemos tik su švytuokle). Skirtumas tik tas, kad dauguma realistų yra pesimistai. :)
P.S. Kol rašiau - 4 nauji pranešimai. Nežiūrėjau ir netaisiau. ;)
Tiesa yra labai subjektyvus dalykas :) juo labiau, kai tą tiesą žinai tik tu, gavęs iš abejotinos vertės šaltinio.
Tikėti, gali kuo tik nori, tuo niekam pavojaus nekeli, na nebent esi koks satanistas kuris kūdykius šėtonui aukoja, tada kita kalba. Tai kad vytautas turi savo tiesą, jokio pavojaus niekam nekelia, o juo labiau man :) na jei jis nori tikėti tuo ką jam pasakė švytuoklė, tegul tiki, nori dalintis, tegul dalinasi. Dabartiniais post post moderno laikais yra madinga turėti savo tiesą ir manyti kad ji teisingiausia ir vienintelė tikroji tiesa. Galų gale katalikai to ir siekė, prieš beveik 100 metų pajudindami reikalą dėl tikėjimo ir religijos laisvės, kad kiekvienas galėtų tikėti tuo kas mano esant teisinga. Tikėti draudžia tik siaurapročiai.
Ir natūralu, kad kai žmogus teigia, kokią nors tiesą, ieškai tada pagrindimo kodėl žmogus ta tiesa tiki. Vieni tiki įsigilinę ir apsvarstę visus už ir prieš, siekdami pažinti savo tikimą tiesą, kiti gi nesigilina ir aklai pasitiki bet kokia iš "autoriteto" ateinančia informacija visai nesistengdami pasižiūrėti ar ta tiesa nesikerta su realybe. Visokių yra visokių reikia.
Man smagu, kai žmonės tiki įvairiais dalykais, tik nemagu, kai jo tiesa tampa vienintele įmanoma, nors kažkokio realaus pagrindimo jai nėra. Tai paprastai vadinama fanatizmu, o fanatizmą tiek religijos tiek ezoterika tiek ateistai laiko neigiamu dalyku kuris nuo realios tiesos yra nutolęs kaip Lietuva nuo Antarktidos.
Citata iš: gidas birželio 13, 2014, 21:21:21
Citatažmogus yra iš prigimties homo religiosus ir homo ritualicus.
Labai abejočiau ar žmogus "iš prigimties" yra religinis. Evoliucinei prigimčiai tai nebūdinga. Tai proto problema - kodėl aš atsiradau ir esu šioje beprasmėje "molotilkoje"? :D
Pasakymas "iš prigimties" reiškia nuo gimimo. Dar ir kūdykiai atlieka ritualus patys to nesprasdami, vaikų mąstymas iš esmės būna religinis ir t.t. Todėl ir sakoma kad iš prigimties. Beje ir mūsų civilinė teisė remiasi prigimtiniais įstatymais.
@Mėnulė (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=1747) neturiu jokio tikslo ir misijos atskleisti žmonėms tiesą, nes ir pats žinau tik tiek kiek parodė mano patirtis. Tiesiog ją paprastai pasidalinu. Ar tai tikra tiesa sunku pasakyti. Bent man šiam momentui tai maksimaliai viskas logiška ir paaiškinama. Gausiu kitokios informacijos vėl stengsiuosi suprasti. Ta ana pusė man nekelia jokių reikalavimų. Jai taip pat nėra svarbu žmonės žino ar ne. Svarbu kaip žmonės konkrečiai gyvena ir kokis priima sprendimus. Ir tai svarbu tik jiems patiems. Tobulėjimui amžinybė.
Bėja švytuoklė tik kaip katalizatorius. Kur kas svarbesnės ir įdomesnės kitos patirtys. Kadangi tų kitų patirčių dabar nėra tai sakau kad nieko nevyksta ir neturiu kitų patirčių kurias galėčiau analizuoti ir daryti išvadas.
CitataPasakymas "iš prigimties" reiškia nuo gimimo.
Formalūs nesklandumai. :)
Man prigimtis - genomas.
Citata...vaikų mąstymas iš esmės būna religinis. < > mūsų civilinė teisė remiasi prigimtiniais įstatymais.
Manau supranti - bandyčiau prieštarauti... ;)
Bet daug vargo - reikalas rimtas.
Todėl passs... :D