Siame forume man labai truksta siaubo istoriju (dar vadinamos creepypasta) :) Nezinau kodel, bet labai jas megstu skaityti. Gal kas asmeniskai ka nors yra sukures? Pasidalinkite :)
Iki siol parasytos siaubo istorijos:
http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=280.msg5521#msg5521 - Mano baba
http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=280.msg44704#msg44704 - Balerinos paveikslas
http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=851.msg13729#msg13729 - Lele
http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=280.0 - Lėlę vardu Robertas
http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=280.msg45375#msg45375 - Motinos meile
Pradesiu, ka radau internete (gal nelabai pataikysiu, bet geresnio nieko neradau) :)
Lėlę vardu Robertas
(http://www.joshuapwarren.com/mission/doll.jpg)
XXa. pradžioje, Key West'e, JAV gyveno tikrai ne varguolis daktaras Otto. Kaip tuo laiku ir priklausė namus jam padėjo prižiūrėti tarnai/vergai iš Bahamų. O kas gi nėra girdėjęs apie Centrinės Amerikos saleles apgaubusius vudu kerus? Vienas tarnas, tikriausiai keršto genamas, surentė iš vielinio rėmo, šiaudų ir medžiagos penkiamečio vaiko dydžio vudu lėlę. O, kad smagesnė ji pataptu, įkišo vidun ne baterijomis varomą prietaisiuką, kurį paspaudus groja ir groja ir groja ir groja Spice Girls daina, o kristalą suteikiantį sielą daiktui, kuriame jis yra. Tad dovana buvo įteikta daktaro sūnui Robert Eugene Otto. Žaislas iškart tapo mylimiausiu berniuko daiktu. Tai, žinoma, puikiai suprantama, juk tais laikais nebuvo nei interneto, nei xbox'ų, nei beibleidu. Žodžiu, nebuvo nieko dėl ko verta gyventi šiuolaikiniam vaikui. Vudu lėlius buvo taip mylimas, kad jaunasis šeimininkas jam davė savo vardą - Robert'as - o visiems kitiems liepė save vadinti Gene.
Įkurdinus Robert'ą, Otto namuose ėmė dėtis keisti dalykai. Taurės ir įrankiai būdavo išmėtomi po visą valgomąjį, staltiesės ir lovų užklotai nutraukyti. Prirėmus Gene prie kampo, šis primigtinai teigdavo, kad visai tai Robert'o išdaigos. Kartais namiškiai girdėdavo, kaip Gene žaismingai klykaudamas šėlioja savo kambaryje, o jau kitą akimirką išgirsdavo žemą, piktai įsakmų balsą. Vieną dieną susirūpinusi mama (aš irgi susirūpinčiau) įlėkė į berniuko kambarį ir rado sūnų tupintį susigūžusį kampe, o Robert'ą sėdintį ant lovos krašto ir piktai dėbsantį į vaiką.
(http://www.hauntedorange.com/robert-the-doll1.jpg)
Galiausiai Gene užaugo ir iškeliavo studijuoti į Paryžių. Ten jis sutiko savo žmoną Anne ir parsivežęs į Ameriką supažindino su (niekad neatspėsite) Robert'u. Sutuoktiniai persikraustė į namą, kurio trečiojo aukšto kambarį Gene perdarė į tinkamą gyventi tik Robert'ui : žemos lubos, mažos kėdutės ir lovelė. Gene prisirišimui prie Robert'ui nebuvo ribų. Jis sodindavo lėlę prie vakarienės stalo ir net guldėsi šalia žmonos į lovą. Kaimynų vaikai tikino, jog yra ne kartą regėję Robert'ą vaikštant savo kambaryje ar net šmirinėjant aplink langą. Sendamas Gene tapo ypatingai agresyvus ir dažnai užrakindavo Anne į kambarėlį po laiptais. Harry's Potter'is išgyveno, o ko jai jau taip prastai ten buvo? Vienaip ar kitaip, moterėlės būta kantrios. Ji išlaukė, kol vyras pakratys kojas, ir susikrovusi daiktus, užrakinusi Robert'ą kambaryje iškeliavo į Boston'ą.
(http://www.prestigioushomesflatfeeservices.net/images/robthedollbwevil.jpg)
Namas buvo išnuomotas su oficialia sąlyga, kad naujieji gyventojai paliks Robert'ą užrakintą savo kambaryje. Santechnikas tvarkęs vamzdžius naujam tualetui pasakojo vienas dirbęs namuose trečiajame aukšte. Jis matęs lėlę, kuri jam pasirodė ypatingai šiurpi sėdinti savo mažytėje kėdutėje laikydama žaisliuką, tačiau jis stengėsi nekreipti į ją dėmesio. Nekreipė dėmesio net tuomet, kai kiekvieną kartą jam atsisukus atrodydavo, jog Robert'as pakeitė sėdėjimo pozą. Tačiau kaip, po velniais, gali ignoruoti kikenimą už nugaros?! Atsisukęs santechnikas pamatė, kad Robert'as sėdi kitame kambario gale. Žmonės gyvenę name pasakojo apie naktį girdimus žingsnius, juoką ir daiktų kritimą. Jie taip pat pastebėję, jog Robert'as dažnai keisdavo lokaciją. Naujieji gyventojai taip sudirginti lėlės būdo (o kas nebūtų?) užrakino ją skrynioje. Deja, tai nebuvo geriausias sprendimas. Robert'as galiausiai ištrūko ir išsidrėbdavo visu gražumu ant grindų ar lovos. Galiausiai, paskutinis kantrybės lašas buvo Robert'o atsiradimas prie šeimininko lovos laikant virtuvinį peilį ir kikenant. Vargšas Robert'as, kuris tikriausiai norėjo tik pažaisti (forever...and ever and ever...) buvo atiduotas East Martello muziejui.
(http://www.oregonparanormalinvestigations.com/sitebuilder/images/scan0001-390x300.jpg)
Robert'as muziejaus sandėlyje išgulėjo daugybę metų kol galiausiai pradėtas eksponuoti. Dabar Robert'as tykiai sėdi ant savo kėdutės po stikliniu gaubtu ir gąsdina lankytojus keisdamas mimikas ir pozas. Sakoma, kad šalia jo super greitai išsikrauna baterijos, o žmonės po akistata su lėle suserga. Muziejų kasdien atakuoja laiškai su atsiprašymais skirtais Robert'ui ir maldavimu nuimti prakeiksmą.
Esu skaitęs šią istoriją, bet nežinojau, kad jį dabar laiko muziejuje. Idomi istorija. +
Aš anksčiau broliams ir jų draugams vakarais sekdavau tokias istorijas, bet dabar tikriausiai taip nebemokėčiau, o ir kasetės su įrašais seniai sudraskytos... Gal reikėtų vėl kada pabandyti...
Citata iš: OKULTISTE sausio 30, 2012, 22:02:30
Aš anksčiau broliams ir jų draugams vakarais sekdavau tokias istorijas, bet dabar tikriausiai taip nebemokėčiau, o ir kasetės su įrašais seniai sudraskytos... Gal reikėtų vėl kada pabandyti...
Okultiste, su nekantrumu lauksiu, jeigu nuspresi vel ka nors sukurti! :-*
Kadangi niekas nieko neraso, tai atnaujinu tema nauju pasakojimu kuri radau internete.
Radau laaaabai sename laikraštyje vieną pasakojimą.
Autorius: Stanislovas Stankus
Tai pasakojimas apie mūsų babą, mano mamos močiutę, kuri tais neramiais pokario metais buvo kone vienintelė dviejų mažylių penėtoja, nes dieną mamos dažniausiai nebūdavo. Aš net prisimenu kaip ji atrodė : tikra lietuviška ragana - sulinkusi, kretanti, su didžiule juoda lazda. Jinai mirė, berods, 1947 metais, neprisimenu, ar žiemą, ar pavasarį. Aš, žinoma, neliūdėjau, nes ketverių metų mažylis dar neįsivaizduoja mirties. Aš net neišsigandau, kai tą dieną mama pasiėmusi broliuką mane vieną užrakino namuose kartu su mirusiąja.
Baba buvo pašarvota didžiajame kambaryje, kur aš mėgdavau žaisti. Buvo rami saulėta diena ir aš, priėjęs prie karsto, ilgai žiūrėjau į babą, stebėdamasis, kodėl jinai miega dieną ir dar tokioje keistoje medinėje dėžėje. Vienas iš ryškiausių prisiminimų - tai kvapas, kurį dabar pavadinčiau mirties kvapu. Vos juntamas, sumišęs su šviežuių pušinių skiedrų kvapu. Pašaukiau babą, bet ji nenubudo, ir aš nusprendžiau išsprukti į virtuvę, nebesibaimindamas daugiau jos lazdos. Įsižaidęs visiškai užmiršau babą ir besiausdamas iš po spintos ištraukiau kažkokį ilgą daiktą, įvyniotą į nešvarų skudurą. Dabar aš suprantu, jog tai buvo peilis kiaulėms skersti, bet tada nežinomas daiktas išsprūdo iš rankų, nukrito ant grindų, skaudžiai užgaudamas koją. Įbrėžimas nebuvo labai gilus, bet pradėjo bėgti kraujas ir aš išsigandęs paleidau dūdas: ,,Baba, baba''.
Staiga kažkieno rankos mane pasodino ant suoliuko ir išgirdau babos balsą : ,, Ak, tu, neklaužada, tik palik tave vieną. Sėdėk ramiai, tuojau surasiu kokį skudurą''. Pro ašaras pastebėjau, kaip dabar prisimenu, kad baba kažkokia keista, aš niekada nemačiau jos su tokia juoda suknele, ir, svarbiausia ji neturėjo lazdos, aš negirdėjau įprasto kaukšėjimo.
Aptvarsčiusi man koją baba, kaip buvo pratusi stipriai suspaudė savo kaulėtais pirštais man petį : ,, Žaisti ateik pas mane į kambarį Tik nešėliok, duok man pamiegoti ''. Kada įėjau į kambarį, baba jau buvo atsigulusi į savo keistą dėžę ir aš temačiau jos ant krūtinės sukryžiuotas rankas. Iš pradžių žaisdamas vis žvilgtelėdavau į babą, bet ji gulėjo nejudėdama. Bežaisdamas ją užmiršau ir grįžus mamai, laksčiau po kambarį garsiai birgzdamas : mat vaizdavau didelį vabalą.
Kiek dabar prisimenu, pirmasis mano kruviną koją pastebėjo broluiukas ir timptelėjo mamą už sijono. Pripuolusi motina pasodino mane ant kėdės, apžiūrėjo koją ir nesuprasdama paklausė : ,, bet kas tau ją aprišo ? ''. Papasakojau mamai kaip atradau po spinta peilį, kaip jis nukrito man ant kojos,kaip atėjo baba, aprišo koją ir liepė man eiti žaisti pas ją į kambarį. Prisimenu, po mano žodžių motina čiupo mus su broliuku į glėbį ir išbėgo iš kambario. Gerai prisimenu ir tą naktį, nes mama pasiguldė mane pas save į lovą, o durys į kitą kambarį buvo plačiai atidarytos, babos karstas skendėjo žvakių šviesoje : mama matyt uždegė visas turėtas žvakes. Tą naktį mama nesudėjo bluosto, pradrebėjo iki ryto.
esu skaicius sita istorija, bet nesuprantu kodel man nebaisios sitos istorijos.
Sveiki, matau tema ganetinai apmirus, todel noreciau ja prikelti :) bet pirmiausia noriu paklausti,tam kad nesikartociau, ar esate girdeje siaubo istorija apie balerinos paveiksla? :)
Asmeniskai nesu girdejes, o ir abejoju, kad tau kiekvienas forumo narys atsakines ar yra skaites ar ne :) Geriau tiesiog pasidalinti, o jau kas nores tas perskaitys/pakomentuos ir t.t.
Kamilės gyvenimas niekada nebuvo lengvas, tėvo niekada nebuvo mačiusi, jis paliko jos motiną kai šiai suprastėjo sveikata, brolių ar seserų neturėjo, todėl užaugusi turejo rūpintis negaluojančia motina viena.
Būdama 25 metų, turėdama savo šeimą, Kamilė paguldė savo motina i psichiatrijos ligoninę, nenorėdama jog jos nuosavi, du nuostabūs vaikai augtų matydami protiškai atsilikusią močiutę.
Pardavusi motinos namq, kaip savo vienintelę nuosavybę, su vyru išsirinko jaukų, nedideli namuką užmiestyje. Augindama savo pametinukus, du berniukus, atradusi laisva minute, kiekvieną skirdavo namų interjero kūrimui. Štai ir viena saulėta, rudenio pradžios dieną, Kamilė išvažiavusi i turgų apsipirkti maisto , pamatė naujai atsidariusią sendaikčių parduotuvelę. Įėjus ją pasitiko plačia šypsena pardavėja. Apžiurejus visokius menkniekius, akis Kamilei užkliuvo už paveikslo. Dervos juodumo fone, buvo nutapyta nuostabiausiai graži balerina, jos kairė koja buvo tiesi kaip styga, o dešinioji idealiai sulenkta ties kelieniu. Baltas pūstas sijonėlis, liekna talija, rankos dailiai iškeltos virš galvos. Bet labiausiai akis traukė jos veidas, liūdnos akys, žiūrinčios į tolį ,lūpos vos vos pravertos. Kamilę taip sužavėjo šios jaunos moters paveikslas, kad daug negalvojusi, jį nusipirko.
Namuose ganėtinai ilgai svarsčiusi , paveikslą pakabino šalia židinio, didžiajame kambaryje. Kamilės vyrui paveikslas pasirodė niūrokas, tačiau neprieštaravo žmonai, per daug ją mylėjo.
Praėjus keliems mėnesiams, po jaukios šeimyninės vakarienės, įmigus Kamilė sapnavo košmarą kaip moteris iš paveikslo žaidžia su jos vaikais, supuoja rankose mažesnįjį , o pravertose balerinos lūpose šviečia piktdžiugška šypsena...
Ryte nubudusi, Kamilė jautė didelį nerimą, nuojautą, tačiau įsibėgėjus dienos darbams namuose, uzmiršo sapną, ir save nuramino jog nerimas kyla dėl blogai miegotos nakties.
Kol naktį išgirdo siaubingą vieno iš savo vaikų riksmą, šokusi iš lovos ir nubėgusi į vaikų kambari pamatė siaubingą vaizdą... Mažiausiojo lovytėje gulėjo išdarkytas vaiko kūnelis, kraujo klane, o vyresnysis verkė lyg į jį pati kažkas vis dar kėsintusi.
Po tokios netekties Kamilei su vyru reikėjo atsigauti ne vieno ir ne kelių mėnesių. Artėjant gražiausioms vasaros dienoms, vaikštinėdama po namus iš kampo i kampą, mergina atkreipė dėmesi į balerinos portretą. Kažkas jame buvo nebe taip. Įsistebeilėjusi į paveikslą, Kamilė suprato, kas jame pasikeitė, tai lūpos. Jos buvo daugiau prasiverusios, atrodė taip lyg moteris paveiksle, kukliai šypsotusi. Tačiau pamaniusi, kad po patirto tokio didelio šoko, ir netekties skausmo, tiesiog nebepamena tiksliai kaip atrodė paveikslas.
Kai atrodė gyvenimas po truputį atsistato į savo vietas, Kamilė vel susapnavo košmarą. Tik šį kartą jos sūnus sėdėjo didžiajame kambaryje, ir žiurėjo i tą nelemtą paveikslą. Prabudusi mergina naktį išpilta prakaito, įsiklausė į nakties garsus ar neišgirs vėl savo vaiko verksmo. Nepatikėjusi vidurnakčio tyla, Kamilė išlipo iš lovos, ir nuėjo patikrinti savo miegančio berniuko. Ir pamatė tai ko tikrai nesitikėjo pamatyti antrą kartą gyvenime.. Antrą savo sūnelį kraujo klane. Netikėdama tuo ką mato, ašarų pilnomis akimis, suklupo ties lovele.
Po laidotuvių mergina gryžus namo jau žinojo ka padarys pirmiausia, nors ir su nerimu, ji įėjo i kambarį kuriame kabėjo paveikslas , ir net akis pasitrynė , pažiūrėjo dar kartą. Taip, balerina šypsojosi. Grakščiame jos veide, šypsena tiesiog žerėjo, šokėja atrodė labai laiminga. Kamilė griebė paveikslą , suplėšė jį , išnešusi į kiemą sudegino..
Kankinant blogiausioms mintims ir jausmams, prarandant šeimą, mergina nusprendė aplankyti savo motiną psichiatrinėje. Užėjusi į palatą, prisėdo ant gretimais esančios kėdės. Mama, kaip dažniausiai būdavo ir namuose, sėdėjo ant lovos , žiūrėdama rodos į nieką.
-Mama? - kreipėsi Kamilė.
-Dukrele! - pagaliau pastebėjusi merginą, ištarė ligonė. - Kaip senai nesimatėm, kaip mano vaikaičiai?
Nenorėdama, tačiau neišlaikiusi Kamilė pasipasakojo motinai, kas įvyko siaubingo jos gyvenime per tiek nedaug laiko. Pasakojant jautė kažko lyg ir palengvėjimą, tačiau mamos veidas kaskart sustingdavo paminėjus paveikslą ir ir prieš vaikų mirtis aplankiusiu sapnus. Baigus pasakoti savo isgyvenimus, pakėlusi galvą, pastebėjo mama stovinčią prie lango , nusisukusia.
-Kamile , neįsivaizduoju iš kur gavai ta paveikslą , aš jį sunaikinau! Jis man sugadino gyvenimą, dėl jo aš esu čia.. Niekada tau nesakiau, tačiau tu turėjai broliuka ir sesute. Kai man nutiko tai, ka pati man dabar pasakoji savo lūpomis, patarta čigonės, sunaikinau paveikslą ir griebusi tave išvaziavau iš miesto. Vienintelis kelias tau išsigelbėti , yra irgi taip pasielgti.
Gryžusi namo, išsipasakojusi vyrui, tai ka sužinojo, abu susikrovė lagaminus, ir iškeliavo.
Praėjo keleri metai, Kamilė vaikų nusprendė daugiau nebeturėti - per skaudu. Kasmet pradėjus kristi rudeniniams lapams, atkeliaudavo ir prisiminimai apie siaubingus įvykius. Štai ir šiankat, Kamilė susapnavo košmarą,nuostabiai šokančia baleriną. Su Kamilės vyru.
Kitą rytą jis buvo rastas negyvas, taip pat kraujo klane.
Kamilė savo dienas baigė psichiatrijos ligoninėje.
http://www.rubylane.com/item/160319-5410/Vintage-Ballerina-Painting-Velvet
Viasi nieko pasakojimas :) Tik galėtų realesnis būt :D
o kas tau yra realiau? kas paremta vien faktais? :D nu as gal perpasakojau kiek nerealistiskai greiciau :D
Pati vertei? Jeigu taip, tada saunuole ;) Megstu kartais kazka panasaus paskaityti, pliusas nuo manes.
Nu tai aišku, realybės reikia :) Nors dažniausiai tos siaubos istorijos ir būna kuriamos iš galvos :D ir visose panašius motyvus galima įžvelgt :)
Dekui :)
Bet vistiek manau kad kaip bebutu tos istorijos is kazko turi atsirasti, tik paskui kaip per sugedusi telefona, perpasakojamos gaunasi visiskai nerealistiskos. :o
Citata iš: karolytea5 gruodžio 18, 2013, 00:08:44
Bet vistiek manau kad kaip bebutu tos istorijos is kazko turi atsirasti, tik paskui kaip per sugedusi telefona, perpasakojamos gaunasi visiskai nerealistiskos. :o
As manau, kad tai tiesiog gera Creepypasta: http://creepypasta.wikia.com/wiki/What_is_"Creepypasta"%3F (http://creepypasta.wikia.com/wiki/What_is_"Creepypasta"%3F) - nereiketo siuose istorijose nei faktu nei realumo ieskoti :)
Dziugu, kai forume atsiranda naujoku kurie pasidalina idomybemis :) Pliusas uz darba tau ;)
Dekui, atradusi ar prisiminusi dar kokiu idomybiu, butinai pasidalinsiu vel ;)
Motinos meile
1986 metų lietingą spalio vakarą Viljamas Ganteris kartu su savo žmona keliavo namo automobiliu. Staiga viduryje kelio išvydo sunkiai aplinkoje besiorientuojančia moterį, kuri mojavo rankomis. Žmona Ganteriui liepie važiuoti toliau ir net nebandyti stabdyti automobilio, tačiau kai vyras sumažino greitį pora pastebėjo, kad moteris nusėta mėlynėmis. Pora nusprendė sustoti ir paklausti ar reikalinga pagalba.
Isterijos apimta moteris papasakojo, kad jos automobilis tapo nevaldomas ir nulekė į negilų tvenkinį šalia kelio. Vyras jos nebegyvas, tačiau galinėje sėdynėje liko jos dukra, o pati negali jos pasiekti.
Ganteris liepė moteriai likti kartu su žmona ir laukti pagalbos, o pats tuo metu nuėjo link automobilio. Kai pavyko jam priartėti prie užpakalinių durų, pastebėjo priekyje sėdinčius du kūnus be gyvybės ženklų, o gale verkiančią mažą mergaitę. Iš pradžių nutarė ištraukti sutiktos moters dukrą.
Grįžusiam vyrui žmona pranešė, kad šoko ištikta moteris neįlgai trukus nubėgo paskui jį gelbėti savo dukters. Kai antrą kartą Viljamas nuėjo prie automobilio, nepatikėjo savo akimis: priekyje sėdėjo vyriškis ir tą pati moteris, kuri vos prieš keletą akimirkų maldavo jo pagalbos.
Atvykę medikai tik konstatavo išgelbėtos mergaitės tėvų mirtį. Motinos meilė neturi ribų?
Saltinis: facebook.com/Anomalija.lt
Visas perskaiciau nesvarbu ko truko svarbu buvo istorija + labai patiko pasaityti pries miega. Aciu kas postino storijas
Anomalija.lt labanaktukas pries miega is ju Facebook puslapio:
Paėmęs iš virtuvės peilį, tyliai pradėjo paieškas namie. Norėjo išsiaiškinti kas sukelia tą visą triukšmą kuris sunaikino jam gyvenimą. Visi tie riksmai ir dejonės privedė jį prie beprotybės. Patikrinti beliko tik rūsį.
Leisdamasis laiptais pradėjo jausti klaikų puvimo kvapą. Sudvėjojo prieš tai kol įjungė šviesą. Prikaltų prie sienos žmonių lavonų vaizdas jį šokiravo. Klaikiai išsigandęs jau norėjo bėgti atgal į viršų, bet tuo momentu pastebėjo nepažįstamą vyrą, kuris spokosojo į jį pro rūsio langą.
Atrodė klaikiai: buvo apsirengęs suteptais krauju drabužiais, perbalęs, netvarkingais plaukais ir pamišusiomis akimis... Sutelkęs visas jėgas, drebančiomis rankomis smogė į jį peiliu. Lango stiklas sudužo į milijoną šukių... Vyras dar ilgą laiką stovėjo ir žiūrėjo į tuščią rėma nuo veidrodžio.