http://www.lrytas.lt/sroves/religija/velnio-apsedimas-teises-studenta-priverte-patiketi-dievu.htm
CitataBendrauti su dvasiomis pradėjo 4-erių
Nuo pat vaikystės buvau guvus, besidomintis viskuom, ypatingai tuom, kas nėra regima akiai. Mane traukė pasaulis, kurio negalėjau pamatyti, norėjau įsitikinti jo realumu, jo tikrove, jo struktūra, jo dėsniais, žodžiu ėmiau aktyviai domėtis, studijuoti, bandyti visokiausias praktikas, kurios turėjo man šį pažinimą duoti. Jei tik kas nors būtų apie tai įspėjęs! Pamokęs, išaiškinęs, sudraudęs! Tačiau kaip jau minėjau, esame dvasingumo krizės amžiaus žmonės, todėl jei ir gauname kokių žinių apie dvasios pasaulį, jos būna fragmentiškos, dažnai - vienkartinės ir didesnės įtakos mums nepadarančios.
Priklausau tai kartai žmonių, kurie buvo pakrikštyti, nes taip darė kaimynas ir kurie buvo nuvesti pirmosios komunijos, nes kaimynė vedė savo vaiką į Bažnyčią. Tuom viskas ir pasibaigė. Daugiau nei dešimtmetį nuo tų laikų nebeturėjau jokio santykio su Krikščionybe, mano gyvenime neegzistavo Jėzus Kristus, jis buvo kažkur toli, kažkur tose ceremonijose ir ritualuose, kurie tuo metu man jau baigė išblėsti ir pranykti nepalikdami jokių pėdsakų, išskyrus apdulkėjusį Rožinį ir krikšto žvakę, perlūžusią pusiau ir įgrūstą į stalčių. Jau būdamas 4, 5 metų ėmiau užmezginėti kontaktą su dvasiomis.
Iš kažkur išgirdęs, kad kai kurie žmonės sėdi ilgai susitelkę viena poza ir kažin ką mąsto (na, tai tiesa, vadinasi meditacija), pats pabandžiau ir užsikabinau. Visuomet jausdavau kaip tuo metu kažkas tarsi prisiartindavo, tačiau išsigandęs tos prezencijos, to buvimo, viską nutraukdavau. Tačiau kartą aš sąmoningai ėmiau ir kreipiausi į „tai", atsivėriau, laisva valia tapau atviras tai mane gluminusiai būčiai, paprašiau pagalbos ir tam tikrų atsakymų.
Papildomai užmezgiau kontaktą, ėmiausi ir kitų priemonių: viename žurnale perskaičiau apie keletą technikų ir keletą daiktų, kuriuos galima panaudoti tokiems reikalams (prisiminkite - tuo metu aš dar mažas vaikas, visa tai prasidėjo ankstyvoje vaikystėje). Kartą juokais kvietėmės dvasias su kitais vaikais, kitus kartus tai dariau vienas, dešimtis, vėliau jau šimtus kartų pats kreipdavausi ir prašydavau - atsakymų, žinojimo, gebėjimų. Atsimenu tą naktį, kuomet mane, gulintį savo lovoje užgriuvo didžiulis fizinis svoris.
Tuo metu aš nemiegojau, man buvo apytiksliai 6 metai. Baisiai išsigandau, nes nieko nemačiau, išskyrus tamsą, tačiau jutau kaip krūtinę, galvą, kojas slegia svoris, kuris neturi jokių išorinių, akimi matomų priežasčių. Prisidėjo kiti reiškiniai - pvz.: karštą vasaros dieną kambaryje staiga pasidarydavo taip šalta, kad iš burnos eidavo garas, žiemą - atvirkščiai, nežmoniškas karštis užplūsdavo visą kūną (tuo metu nesirgau, buvau kuo geriausios fizinės sveikatos, langai uždaryti, apie skersvėjus ir kitokias, natūralias priežastis nebūtų verta kalbėti).
Kitas dalykas - varginimas sapnuose, kuriuose supranti, kad sapnuoji ir viską išgyveni realiai. Vienas iš pavyzdžių: suparalyžiuotas tu pakyli į orą veidu į apačią, tuomet palei grindis kaži kokia jėga tave nuneša į tamsą, o ten pakibęs jauti, kaip šimtai, tūkstančiai neapykantos žvilgsnių tave tarsi peiliai raižo, skrodžia ir degina, o tu nieko negali padaryti, kaip tik atmerktomis akimis visa tai tamsoje patirti. Baisiausia buvo tai, kad aš nė nemėginau sustoti. Per daug tapau prisirišęs prie viso to reikalo.
Ir toliau gaminausi įvairius rakandus, daiktus, skaičiau ezoterinę literatūrą, įnikau į astrologiją, numerologiją, įvairaus tipo meditacijas, astralinio kūno projekcijas, šamanistines praktikas, būrimąsi iš kortų, dvasių kvietimą adatos/metalinio svarelio, pririšto prie siūlo (vienas iš populiarių metodų) pagalba, nė nesuvokdamas, kokiam blogiui atsivėriau pats bei atvėriau savo namus.
Laikui bėgant prasidėjo visiška asmenybės destrukcija. Nebegalėjau mokytis, nebegalėjau susikaupti. Praleisdavau 4-6 valandas, spoksodamas į vieną tašką visiškoje emocinėje bedugnėje, neviltyje ir pyktyje. Bandydamas atitolti nuo viso šio košmaro įnikau į virtualų pasaulį, alkoholį, tapau priklausomas nuo pornografijos. Ištisą dešimtmetį gyvenau nesibaigiančiame košmare, jutau kaip manyje vis daugiau neapykantos, puikybės ir svetimos jėgos įtakos, kuri iki pat atsivertimo ir įtikėjimo manęs nepaliko ramybėje. Kiekvieną dieną. Kiekvieną naktį.
Buvau puolamas to, kam pats pritariau laisva valia. Atėjo laikotarpis, kuomet pasiryžau su visu tuom kovoti. Pasinėriau į saviugdą, bandžiau taikyti kai kurių psichoterapinių mokyklų metodus, integruoti savo subyrėjusios egzistencijos gabalus į darnią visumą, tačiau niekas man nepasakė, kad tamsą, blogį, nuodėmę reikia pašalinti, o ne padaryti iš šviesiosios ir tamsiosios asmenybės elementų kažkokį chaotišką lydinį, archetipinių sąmonės struktūrų sintezę - neva tamsa ir šviesa, negatyvumas ir pozityvumas vienas kitą papildo išskleisdami asmenybės pilnatvę...
Netekęs kantrybės galų gale pabandžiau kovoti naudodamasis dvasių-sargybinių, iššaukiamų laisva valia tariant prašymą globoti, pagalba. Nereikia nė ir sakyti, kad tai dar labiau pablogino situaciją. Tekdavo išgirsti ūžimus, kriokimus prie pat ausies, galvoje, iš vidaus, iš išorės, regėti demoniškus veidus, nuolatos klausytis įsakinėjimų, gąsdinimų, šlykščių frazių, komentarų, paliepimų.
Rankas ir kojas valdė svetima jėga
Varginimai kartodavosi kiekvieną naktį, retai kada išsimiegodavau. Savaitgaliais laukdavau ryto, kad galėčiau pamiegoti dienos šviesoje. Baisiausias jausmas buvo visiškos bedugnės, apleistumo būsena. Nebeturėjau jausmų, nieko nejaučiau, gyvenau, kaip šešėlis, tarp gyvenimo ir mirties besiblaškanti pamėklė, kuriai visas pasaulis tapo atstumiantis, bespalvis, juodas ir atgrasus. Nekenčiau savęs, nekenčiau už tai, kad jutau savyje gyvenant žvėrį, kuris mane kontroliavo, kuris mane valdė, kuriam pats atsidaviau.
Nekenčiau savęs, mano atmintis buvo beveik sunaikinta, valia - paralyžiuota, intelektas - nepajėgus apdoroti informacijos. Tai pavykdavo tik labai retais atvejais, kuomet šiaip ne taip prisiversdavau šį tą padaryti. Žlungančios viltys, neišpildomas potencialas - visa tai buvo kasdienybė. Tačiau dalis manęs visuomet priešinosi blogiui. Jutau, kad esu raginamas tam priešintis. Ir aš bandžiau, tačiau tai pavykdavo padaryti tik kelias dienas, kelias savaites. Viso to kulminacija - visiškas kūno kontrolės praradimas, kuomet piktoji dvasia ima kontroliuoti tavo kūną ir tu nebegali nieko padaryti (tai vadinama apsėdimu).
Tik vieną kartą teko pajausti, ką tai reiškia bene 15 minučių visiškai nekontroliuoti savo rankų, kojų ir tik iš kažkur toli, iš šalies stebėti kaip tą daro svetima jėga.
Įstojęs į teisės fakultetą pradėjau intensyvų mąstymą dėl savo praeities, dėl žlungančios dabarties, kol nutariau susigražinti santykį su tuo, ko neturėjau visą savo gyvenimą, būtent - santykio su Dievu, su Bažnyčia, su tikėjimu. Tačiau ne viskas taip paprastai įvyko.
Man susišaukė su tuo aptartu forumuose delfio straipsniu apie penkias merginas, kurioms vaidenosi, kur buvo egzorcisto komentaras. Jis ten irgi tiesiai prie velnio klausimo ėjo. Šiaip, nors tai skamba labai juoda-balta, tas krikščionių kalbas apie dvasių ir velnio sąsają galima natūraliai ir universaliau paaiškinti, ir įžvelgti normalią prasmę.
Pagal principą, bet kokios būtybės gali būti dviejų krypčių: tos, kurios tarnauja Kūrėjui; ir tos, kurios netarnauja. Tame tarpe ir nežemiškos būtybės irgi bus tų dviejų pobūdžių. Tai tos, kurios netarnauja, bus nepalankios sielos interesui turėti ryšį su Kūrėju. Bent jau subtiliai, bendravimas su jomis bus žalingas.
Na, ir krikščionybėje visas tas būtybių poskyris vadinamas vienu bendru "velnio" vardu, arba "puolusių angelų" vardu. Kaip ir viskas tikroviška ir teisinga.
Tik "mažutė" problema su krikščionimis, kad jie tik save laiko Dievo tarnais, o visi kiti - tai jau visokie klaidatikiai ir pagonys. (Čia įdomi paragrafo idėja, kad visos kitos religijos garbina angelus. Paragrafai, pagal krikščionių autoritetus, kokius angelus garbina kitos religijos - puolusius ar nepuolusius?) Tai gal iš čia kyla visų kitų, nepriklausančių krikščionybei, dalykų ir reiškinių demonizavimas. Na ir aišku, tokie bajeriai kitiems negali būti labai prie širdies, todėl ir atstumiančios žmonėms tos visos "velnialogijos". Aišku, daliai žmonių jos yra patrauklios. Velniai, apsėdimai, egzorcizmai ir visa kita.
Įdomus pasakojimas. Galėtų sudalyvauti delfyje vykstančiame analogiškų rašinių konkurse. Kadangi žmogus be ryšio chaotiškai eksperimentavo su viskuo tai užsirovė ant kokios pavienės dvasios ar rytietiško demono. Atsikratymo būdas prisijungti prie krikščionybės agregoro visai logiškas ir efektyvus. Tik reikia ne išoriškai o nuoširdžiai laikytis to agregoro taisyklių. Pagal mane agregoras = dievas. Tiesiog ši galingesnė struktūra be problemų gali apsaugoti nuo menkesnės. Visos tos būtybės ir agregorai-dievai radosi tarpiniam lygyje, savotiškoje šio pasaulio tasoje. Tikrasis anapusinis pasaulis vaizdžiai šnekant randasi toliau. Su kūno valdymu neskaitant komos būsenos teko susidurti su kalbos atėmimu. Buvo palikti keli žodžiai kaip taip, ne, gal, nežinau, gerai . Bet čia, mano atveju, ne jokių dvasių ar agregorų veikla. Tiesiog kūrėjai sustabdė belaikį informacijos skleidimą. Tuo metu to daryti dar nebuvo galima. Dabar tai aiškiai ir akivaizdžiai suprantu. Tuomet buvo šokas.
O bendrai krikščionybės mintis nekišti nosies į anapusinius reikalus visiškai teisinga. Atidavinėji savo energiją per maldas agregorui. Jį stiprini. Jis tave gina. Viskas tvarkinga ir tikrai saugu. Aišku dabar į tai neverta kreipt dėmesio nes tiesiog to pasaulio nėra. Tikrasis anapusinis pasaulis niekur nedingo. Tik jis absoliučiai niekaip nepasireikš. Nebent sugalvosit pabendraut su savo siela. Bet tai objektyviai veikia ir tiek. Jokių saugumo problemų tai pat nekelia. Vis dar sveikas, gyvas, stabilios būsenos, niekas manęs neapsėdinėja. Jokių paranormalių reiškinių taip pat nevyksta. Ideali būsena.