Tie kurie netiki ,kad ateiviai iš kosmoso lankosi žemėje,dažnai pareiškia : "Parodykite mums kino ar foto dokumentą ,kuris nepaneigiamai įrodytu jog ateiviai egzistuoja".Tokių dokumentū yra šimtai,tačiau ufologų oponentai nenori jų matyti.
Patį didžiausią smūgį šiems skeptikams sudavė Rėjaus Santilio filmas. Tai kelios ritės pusiau profesionalios kino juostos, kurias italų kilmės anglas Rėjus Santilis nusipirko iš anoniminio pardavėjo, JAV piliečio, kuris, kaip teigiama, dalyvavo filmuojant NSO katastrofos prie Rozvelo vietą ir atliekant dviejų ateivių skrodimus 1947-ais metais.
PATI PRADŽIA
Santilis - ne ufologas, o verslininkas, mokantis daryti pinigus kino versle. Jis superka ypač retas kino juostas, pavyzdžiui, kuriose užfiksuoti kadrai su kino žvaigždėmis, bet nepatekę į filmą, ir po to pelningai jas parduoda. Mažas pastebėjimas - norint šiame versle sėkmingai suktis, jokiais būdais negalima pardavinėti klastočių, nes galima sulaukti labai didelių nemalonumų - finansinių ar net gali būti patraukiama baudžiamojon atsakomybėn.
Siūlydamas pirkti filmą su ateivių kadrais, Santilis buvo visiškai įsitikinęs, kad tai yra originalios juostos. Jis pats pasiskolino 150 tūkstančių dolerių iš vokiečių verslininko Folkerio Spilbergo ir, savaime suprantama, tikėjosi uždirbti iš šio sandorio. Jei būtų buvęs bent mažiausias įtarimas, kad Santilio juostos yra klastotė, jis būtų sulaukęs didžiulių nemalonumų. Jis net antakio nekilstelėjo, kai skeptikų choras pradėjo kritikuoti jo filmą.
KRITIKAI PRADEDA
IR PRALAIMI
Kritikai triukšmavo: „Gryniausia klastotė! Nufilmuota pogrindinėje studijoje!" Norint paneigti šio dokumento autentiškumą, reikia pradėti nuo juostos, kuri buvo naudojama filmavimo metu. Tai -- „Kodak Super XX", kodavimas ant perforacijos - kvadratas ir trikampis.
„Kodako" firmos specialistai tvirtai atsako: „Kvadratas ir trikampis buvo naudojamas juostose, gamintose 1927-ais, 1947-ais ir 1967-ais metais. Vėliau žymėjimo sistema buvo pakeista". Kaip tiksliai nustatyti juostos pagaminimo metus?
Pasirodo, tai nėra sunku. Progresas palietė ir kino juostų gamintojus. XX amžiaus 3-jame dešimtmetyje „Kodakas" gamino juosta celiulioido pagrindu, 5-ame dešimtmetyje buvo naudojamas acetopropionatas, o 7-ame dešimtmetyje jį pakeitė triacetatas. Firma stengėsi kiek galima labiau padidinti atsparumą ugniai. Celiulioidas dega kaip parakas, acetopropionatas - blogiau, o triacetatas praktiškai nedega. Tai štai, Santilio pateikta juosta pagaminta iš acetopropionato. Reiškia, tai buvo 1947-ieji metai...
O gal nepanaudotų kino juostų sandėlyje Santiliui pavyko aptikti seną 1947-ųjų metų juostą ir joje nufilmuoti falsifikatą? Vėl yra nesutapimas. Juosta „Kodak Super XX" - ypač didelio jautrumo, skirta filmuoti silpno apšvietimo sąlygomis. Mokestis už šį jautrumą yra trumpas juostos galiojimo laikas, nes per porą metų kino juostos sluoksniai suyra netgi hermetiškoje dėžutėje. O nepanaudotą juostą lieka tik išmesti į šiukšlių dėžę. Išvada: Santilio filmas galėjo būti nufilmuotas tik nuo 1947-ųjų iki 1949-ųjų metų.
AR GALIMAPAVOGTI YPAČ SLAPTĄ JUOSTĄ?
Nors skamba keistai, tačiau galima. Ir tam padeda tokios juostos ypač įslaptintas turinys.
Bet kuriame save gerbiančiame archyve visa medžiaga - kino juostos, fotoplokštelės, audio ar vaizdo įrašai - išduodami griežtai laikantis taisyklių. Žmogus, paimantis medžiagą, pasirašo žurnale, o kai medžiaga grąžinama, pasirašo atsakingas už saugojimą asmuo. Reiškia, kad „pasisavinti" kokį kadrą yra praktiškai neįmanoma. Jei taip įvyktų, pažeidėjas būtų nubaustas. Suprantama, jis nebūtų sušaudytas ar pasodintas į kalėjimą, tačiau toks žmogus būtų išvytas iš projekto, jam būtų uždrausta naudotis archyvuose esančia medžiaga. Štai kodėl nė vienas save gerbiantis darbuotojas nepažeis slaptumo reikalavimų.
O štai su „ypač slapta" medžiaga reikalai kiek kitokie. Dalyvių, kurie netgi nežino paslapties, o tik pabuvo šalia jos, skaičius sumažinamas iki minimumo. Kaip juokaujama žvalgybos mokykloje, „netgi trys gali išlaikyti paslaptį, jei du iš jų yra mirę". Juokas juokais, tačiau jeigu apie dokumento (kad ir tos pačios kino juostos) egzistavimą žino tik vienas žmogus, niekas jam negali sutrukdyti šį dokumentą pasisavinti.
Kaip klostosi įvykiai, kai paskelbtas „ypatingas slaptumas"? Operatorius apsirengia civiliais rūbais ir kino juostas perka parduotuvėje už grynus pinigus. Po šios operacijos lieka tik atžyma kasos aparato juostoje, kuri po kelių mėnesių atsiduria šiukšlių kibire. Visi galai į vandenį - jokiuose žurnaluose nelieka pinigų, išleistų kino juostai (popieriui, kasetėms ir t.t.) pėdsakų.
Nėra nei vardų, nei bankinių rekvizitų.
Operatorius nufilmuoja ypač slaptą medžiagą, išryškinta kino juosta siunčiama į Vašingtoną. Kai kurios juostos dėl blogų filmavimo sąlygų turi būti ryškinamos ypatingu būdu, o operatorius tam neturi laiko. Dėžutė su tokia juosta pažymima, kad bus ryškinama vėliau. Kiek iš viso juostų buvo nupirkta, kiek turi būti grąžinta, nežino niekas kitas, išskyrus operatorių. Taip pas jį gali likti 5, 15 ar net daugiau neišryškintų juostų. Vėliau jos išryškinamos ir gali būti ramiai pasiliekamos. Praėjus daugeliui metų operatorius randa pirkėją įdomiai medžiagai.
KAKTA Į SIENĄ
Tačiau kritikai nenusiramino.
Kiekvieną kartą jie atsitrenkdavo į nepaneigiamų faktų sieną. Pavyzdžiui, filmuotoje medžiagoje matomas telefonas su spiraliniu laidu iki ragelio. Skeptikai džiaugsmingai pareiškė, kad 1947-ais metais tokių telefono aparatų dar nebuvo.
Tačiau „ATT" kompanijos inžinieriai buvo neperkalbami: „Mūsų kompanija tokius telefono aparatus pradėjo gaminti 1946-ais metais ir būtent kariškiai buvo pirmieji pirkėjai".
Taip pat baigėsi bandymas užginčyti instrumentų, kuriuos gydytojas naudojo ateivio skrodimo metu, autentiškumą. Patyrę JAV kariuo¬menės gydytojai pakomentavo: „Tai standartinis 5-ojo dešimtmečio armijos chirurgo rinkinys. Ir cheminės apsaugos kombinezonas irgi įprastas šiam laikotarpiui". Filme tokiu kombinezonu apsirengęs gydytojas.
Skeptikai ėmė piktintis, kad blogai nufilmuota - trumpi juostos galiukai, ne visada tinkamas fokusavimas, blogai parinktas išlaikymas. Aiški klastotė!
Seni karo operatoriai turėjo ką atsakyti ir į šį skeptikų teiginį: „Juk tai „Bell and Howell" kompanijos standartinė rankinė kino kamera, kuri buvo naudojama 5-ame dešimtmetyje. Ji užvedama rankenėle kaip žadintuvas ir veikia 30 sekundžių. Po to reikia vėl užvesti mechanizmą. Kamera neturėjo automatinio fokusavimo. Keičiant filmavimo planą, reikia keisti objektyvą, o tai greitai padaryti nėra galimybių. Jeigu operatorius apsirengęs cheminės apsaugos kostiumu, tai reikia tik džiaugtis, kad sugebėjo surasti vaizdo ieškiklį ir bent kažką pagauti į kadrą!"
Taip skeptikų pretenzijos dėl filma¬vimo kokybės buvo paneigtos.
KOKIOS IŠVADOS?
Išvados tokios, kad tai yra originalus kino dokumentas, kurio autentiškumo negalėjo užginčyti daugybė kritikų - nei filmavimo technikos požiūriu, nei istorinio patikimumo požiūriu.
Šiandien visiškai nesvarbu, ką kalbą apie šį filmą pats Rėjus Santilis. Dokumentas įgavo savo gyvenimą ir jam nebereikia jokių autentiškumo patvirtinimų. Gudruolis Santilis puikiai tai supranta ir pats lengva širdimi sako, kad filmas yra klastotė. Koks tikslas taip teigti? Iš Spilbergo pasiskolintus pinigus Santilis jau seniai grąžino, ir pats neblogai užsidirbo, o ufologijos problemos jo visiškai nejaudina.
Visi faktai rodo, kad filmas buvo nufilmuotas 1947-ųjų metų kino kamera ant 1947-ųjų metų kino juostos sąlygose, kurios egzistavo tik 1947-ais metais, ir jame užfiksuotas būtybės, kuri nepriklauso Žemės gyvajam pasauliui, skrodimas.
"Mįslės ir faktai"
Diskutuota apie ta ateivio skrodima stai cia: http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=2327.0 - taip pat autorius pats prisipazino, kad skrodimo vaizdo irasas yra netikras, taciau visuomet pabrezia, kad tai tikro vaizdo iraso rekonstrukcija.