Mano pamąstymai apie tai kas yra ezoterika
Kas yra ezoterika?
Šiuo metu ezoterika patiria eilinį renesansą. Ja domisi daug kas, nuo namų šeimininkių iki verslininkų ir prezidentų. Mažai berasi žmonių kurie vienaip ar kitaip nebūtų susidūrę su ezoterika. Vieni prie jos prisilietė skaitydami horoskopus ar apsilankę pas būrėją, kiti gi ją praktikavo ar praktikuoja ir ant kurios nors ezoterikos srities stato savo gyvenimą. Statistiniai duomenys šiuo metu, priklausomai kokiu tyrimu remsiesi, rodo, jog įvairiomis ezoterikos kryptimis tiki nuo 36 iki 60 procentų populiacijos. Gal būt buvo teisus rašytojas fantastas Aizekas Azimovas, teigdamas, jog kuo civilizacija labiau technologiškai pažengusi, tuo ji labiau linksta į ezoteriką, magiją ir mistiką. Pavyzdžiui, šiais laikais daug daugiau žmonių tiki astrologija, nei, kad buvo tikima viduramžiais. Toks domėjimasis ezoterika yra tikrai stebinantis. Religijotyrininkai pastebi, jog susilpnėjus religiniams institutams, žmonės pasineria į pseudo dvasingumą ezoterikos pavidalu. Ezoterikoje nėra griežtų kanonų, nėra griežtų dogmų, tad kiekvienas tiki tuo kuo nori tikėti, nes vienintelis autoritetas šioje srityje yra asmeninė patirtis, bet gal taip ir yra patogiau postmodernių laikų žmogui, kuriam nebeliko jokios objektyvios tiesos, o tik begalė subjektyvių tiesų, kurias galima kaitalioti kas kartą kai atsiranda nauji vėjai gyvenime. Religijotyrininkai pastebi, jog žmonės praktikuojantys ezoteriką, dažnai neturi tvirto dvasinio pamato po kojomis ir ištikus menkiausiai dvasinei krizei nebežino kaip su jomis kovoti. To paprastai nėra religiniuose institutuose, nes ten per amžius sukaupta dvasinė patirtis, gali padėti rasti išeiti iš bet kokios egzistencinės krizės.
Dažnai visą ezoteriką linkstama vadinti okultizmu, kas yra visiškai neteisinga, nes okultizmas apima tik siaurą maginės filosofijos sistemą, egzistavusią XIX - XX a. pr.. Ezoterika yra labiau religinė-filosofinė sistema, kurios esmė yra okultiniai ir maginiai ritualai, žinojimas, bei procedūros. Toks dabartinės ezoterikos pobūdis susiformavo dėl maginio sinkretizmo, kurio gausa ezoterikoje tiesiog klesti.
Žodis „ezoterika" kyla iš graikų kalbos žodžio „eisoterismos". Šį žodį Pierre'as Riffard'as suskaido į tris elementus: prieveiksmis „eiso" reiškia „vidun, į vidų", priesaga „-ter" pažymi dviejų terminų supriešinimą, o priesaga „-ismos" šį derinį paverčia daiktavardžiu, kartu nurodydama, jog kalbama apie tam tikrą mokymą. Galima sakyti, jog kalbama apie mokymą, leidžiantį prisiliesti prie vidinių ir paslėptų dalykų pažinimo, kurie rezervuoti iš esmės tik elitui. Žodis „ezoterika", dar gali būti kildinamas iš graikiško žodžio „eisotheo", kas reiškia „įvesdinu". Terminą „ezoterika" taip pat galima kildinti iš graikų kalbos žodžio „esotericos" reiškiančio „vidinis, uždaras".
Taigi ezoterika iš esmės apibrėžia sritį, kuri yra slaptas kokios nors doktrinos mokymas. Tai nebūtinai turi būti maginės filosofijos mokymas, tai gali būti bet kokios religijos ar draugijos žinios, paslėptos nuo visuomenės akių. Žinoma, mūsų laikais ezoterika nėra nei slapta, nei pašvęsta tik išrinktiesiems. Kiekviename knygyne galima rasti, vienokios ar kitokios, ezoterinės literatūros. Tad šiuo atveju dabartinę žodžio „ezoterika" reikšmę atspindi graikiškas žodis „eisotheo" - „įvesdinu", nes kaip matysime vėliau, iniciacija yra svarbi nūdienos ezoterikos dalis.
Taigi, ezoterika yra slaptas mokymas, iš tikrųjų ar tariamai egzistuojantis religinėse sistemose. Šiandienos kalboje žodis „ezoterika" paprastai naudojamas apibrėžiant slaptas doktrinas. Religijotyroje žodis „ezoterizmas", apibrėžia religijos uždarumą arba polinkį slėpti savo tikybos doktriną ar kultą nuo kitatikių. Jis reiškėsi ir ankstyvojoje krikščionybėje. Daug kas žinojo, jog krikščionys valgo savo Dievo kūną, todėl juos laikė kanibalais; nepakrikštytieji galėjo dalyvauti tik žodžio liturgijoje ir panašiai.
Bet kokiam ezoteriniam mokymui yra itin svarbus įvesdinimas, t.y. iniciacija. Manoma, jog be iniciacijos žmogus besidomintis ezoterika, nepasieks jokių rezultatų, nes tikrasis ezoterinis pažinimas iš tikrųjų įgyjamas tik per iniciaciją. Kalbėdamas apie antikinės Graikijos mokyklas, André Lalande teigia: „Ezoterika yra mokymas, dėstomas tik mokyklos viduje visą mokymą išklausiusiems mokiniams. O štai egzoterika yra tai, kas tinka viešam ir populiariam mokymui. Metaforiškai ezoterišku vadinamas visoks mokymas, skirtas siauram klausytojų ratui. Ezoterika yra mokymas, anot kurio, mokslas neturi būti populiarinamas, bet perteikiamas tik pažįstamiems ir dėl protingumo bei moralumo parinktiems adeptams".
Paprastai ezoterinį mokymą perima tik inicijuotieji asmenys. Tad ezoteriką, mūsų laikais, galima skirstyti į populiariąją, prieinamą masėms, ir slaptąją, perduodamą mokytojo mokiniui, po iniciacijos. Tai ypatingai ryšku, Reiki sistemoje, kur iniciacija atveria paslaptingas žmogaus galias idant jis galėtų paveikti aplinką. Tikima, jog be iniciacijos žmogus negalės naudotis savo galiomis. Bet koks jų panaudojimas bus kenksmingas tiek pačiam naudotojui, tiek aplinkiniams. Žinoma, čia iniciacija yra nuvulgarinta, nes Reiki meistras atseit gali žmogų inicijuoti ir nuotoliniu būdu, pavyzdžiui per internetą. Nebelieka esminio iniciacijos momento, tiesioginės akistatos su mokytoju ir jėgomis, kurias jis teigia perduodąs.
Šiandienos religijotyra, ezoteriką, skirsto į įvairias sritis: magija, astrologija, įvairūs būrimai, bioenergetika ir t.t. „Ezoterika" yra daug platesnis terminas, nei, kad dažnai naudojamas „okultizmo" terminas. Po „ezoterikos" terminu sutelpa ir okultizmas, ir magija, ir parapsichologija. Jei žodis okultizmas apibrėžia tik siaurą XIX a. mokymą ir konkrečiai iš jo išeinančius mokymus, tai žodis ezoterika apibrėžia, bet kokį slaptą mokymą. Taip žodžiu ezoterika mes galime apibrėžti ir tą patį okultizmą, bei magiją ir parapsichologiją. Žodis „ezoterika" siejamas su žodžiais slėpinys, okultinis, slaptas, iniciacija, kitaip tariant su keistu ir paslėptu nuo pašalinių pasauliu.
Ezoterika paprastai save susieja su kokia nors religine kryptimi, dažnai yra sakoma, jog tas religinis mokymas nukrypo nuo tikrosios esmės ir ezoterika šį mokymą gražina į tikrąjį kelią, taip siekdama autentiškumo. Ezoterika laiko savo misija atrasti didžiųjų tradicijų giliąją prasmę kurią prarado egzoterinės religijos. Verta pastebėti, jog visos religijos vienu ar kitu savo egzistavimo laikotarpiu turi savyje ezoterikos, ypač savo egzistavimo pradžioje ir tik vėliau tampa egzoterinėmis. Čia vėlgi geras pavyzdys yra krikščionybė, kuri pradžioje buvo iš esmės ezoterinis mokymas, paslėptas nuo pašaliečių akių, ir tik ją įteisinus, ji tapo egzoterine.
Ezoterika siekia gnostinio pažinimo. Pavyzdžiui, teosofijoje nerasime žodžio tikėjimas, nes ji remiasi pažinimu grindžiamu stebėjimu ir patyrimu. Ezoterikai svarbu pažinimas ir efektas išplaukiantis iš pažinimo. Okultizmui gi, svarbiau tikslus ritualo atlikimas ir iš jo išplaukiantis efektas. Jei yra kalbama apie objektą, mes galime sakyti, jog jis yra okultinis, tačiau kalbant apie subjektą ar reiškinį mes turėtume vartoti terminą „ezoterika". Taigi kalbėdami pvz, apie jogą, mes negalime sakyti, jog joga yra okultinė, ji yra ezoterinė. Nes pats okultizmas tėra ezoterikos dalis.
Išskirtinis šių laikų ezoterikos požymis yra gilinimasis į vadinamąsias „pirmykštes kultūras", kurios kaip teigiama, yra išlaikiusios slaptąjį mokymą. Yra domimasi tokiomis kultūromis kaip Amerikos indėnų ar Sibiro šamanizmu, rytų medicina ir dvasinėmis praktikomis. Ezoterika tvirtina, jog tai esą nuo religijos nepriklausantis „slaptas mokymas", ir jis išliko iki mūsų laikų, ir kad mūsų laikais susidomėta senąja išmintimi. Tačiau visi metodai perimami iš kitų kultūrų yra neautentiški, jie vienaip ar kitaip iškraipyti, paprastai būna sumišęs vakarų ir rytų ezoterinis mokymas, tokia savotiška mokymų mišrainė. Kaip pavyzdys, galėtų būti neošamanizmas, kuris tik sąlyginai turi bendrus bruožus su tradiciniu šamanizmu. Neošamanizmas išlaikė tik paskirus tradicinio šamanizmo bruožus: dvasinę šamano kelionę, kamlavimą, transą. Tiesa, neošamanizmo praktikos dažniausiai nereikalauja iš adepto iniciacijos, kas gi yra privaloma tradiciniame šamanizme. Jei tradicinis šamanas pažįsta dvasias su kuriomis dirba ir stengiasi nuo jų apsisaugoti įvairiais metodais, tai neošamanizmas yra pakankamai marginalus, kad paistytų tokių dalykų kaip dvasių pažinimas ar apsauga nuo jų. Būti tradiciniu šamanu paprastai niekas nenorėdavo, tai buvo laikoma tarsi pasmerkimu, religijotyroje net yra terminas „šamanistinė liga", kai dvasios bando priversti žmogų tapti šamanu ir todėl kankina jo kūną. Dabartiniais laikais gi, kas antras ezoterikas trokšta tapti šamanu.
Tačiau, kaip ten bebūtų, ezoterika turi savitą religingumą. Ezoterinio religingumo ištakose glūdi gnosticizmas, kaip gelbstinčio žinojimo doktrina. Didelė reikšmė skiriama astrologijai, taro, numerologijai ir kitoms sferoms atsakančioms už ateities nusakymą. Religingumas pasižymi žmogaus tapimo dievu doktrina. Žmogus nupuolė iš savo pirmapradės dieviškumo būklės ir per slaptų formulių žinojimą, ją gali susigrąžinti. Šią ezoterikos sritį perėmė ir satanizmas. Žmogaus-Dievo idėja, nusitęsia per visą XX - XXI a. ezoterinę tradiciją.
Ezoteriką galima apibrėžti kaip religinę filosofinę sistemą, kurios pagrindą sudaro maginiai ar parapsichologiniai ritualai ir metodai, siekiant kontakto su anapusybe. Ezoterikos terminas pakankamai platus, nes savyje talpina visą paranormalybę, pradedant okultizmu ir spiritizmu, ir baigiant ekstrasensorika, bei magija. Ezoterikoje ypatingą reikšmę turi iniciacija. Tai bendras terminas visai maginei ir parapsichologinei pasaulėžiūrai.
Ezoterika kaip religinė filosofinė sistema yra pakankamai marginali. Joje galima atrasti pačių įvairiausių mokymų, dažnai prieštaraujančių vienas kitam. Net ir tos pačios sistemos mokymas paprastai būna pasidalinęs į begalę mokyklų, kurios tarpusavyje nesutaria, o dažnai net konkuruoja. Ezoterika neturi vientisos mokymo sistemos. Taip pat neturi gilios, ilgus amžius siekiančios tradicijos, tad sudėtinga pasakyti kur nuves koks nors ezoterinis mokymas kuriam yra kokie 20 metų. Žinoma, dažnas ezoterinis mokymas save sieja su pirmykštėmis kultūromis, dažnai teigia, jog tas mokymas nenutrūkstamai egzistuoja jau tūkstančius metų. Deja, išsamesni tyrimai rodo, jog toks mokymas neturi gilesnių šaknų, seniausi dabartinės ezoterikos mokymai, geriausiu atveju tesieki XIX amžių. Štai, pavyzdžiui, Džeraldo Gardnerio įkurta Wicca religinė maginė sistema apeliuoja į senovės druidų mokymą. Tačiau religijotyriniai tyrimai parodė, jog šis mokymas yra dirbtinai sukurtas, XX a. viduryje, perimant dalį mokymo iš senesnių (po XIX a. egzistavusių) maginės filosofijos krypčių, pridedant kažkokius paskirus segmentus iš to, kas buvo žinoma apie senovės kultūras, bei iš to sukuriant naują sistemą. Toks mokymas per pastaruosius 50 metų skilo į begalę atskirų sistemų tarp kurių beliko tik bendras pavadinimas, wicca.
Gal ezoterika ir yra viliojantis reiškinys, tačiau labai jau nepatikimas sąjungininkas. Joje paprastai prisiglaudžia žmonės, ieškantys lengvo kelio į išganymą, bet kaip praktika rodo, tokie žmonės dažniausiai lieka prie suskilusios geldos.
Gabrielius E. Klimenka
Būtų šaunu, jei dar apie pseudoezoteriką parašytum. Nepamenu pavardės. regis, "Karmos diagnostika" autorių laikai pseudoezoteriku. Beje, ar pseudoezoterikas = mulkintojas?
Na, gal kada ir parašysiu :) jei įkvėpimas ateis :)
Šiaip pseudoezoterikai paprastai ir yra mulkintojai ir pinigų melžėjai. Jie šneka vadinamuoju technorepu, t.y. frazėmis skambančiomis moksliškai, bet iš esmės nieko konkretaus nereiškiančiomis ir t.t. Tas labai jaučiasi Lazarevo kūryboje
Na o man atrodo, kad kaip tik Lazarevas labai konkrečiai rašo, paprastam žmogui tikrai nesunku pagaut esmę. Jis teigia, kad jei kažkoks būrėjas (ar dar kas) ima daug pinigų už savo paslaugas, jis apgavikas. Pats irgi nesistengia praturtėt.
Tik labai keistai skamba tas jo informacijos gavimas. Ir kaip supratau, tai jis su virgulėm dirba?
Neviskas mano nuomone ten tiesa, bet minčių- perliukų tikrai yra, įdomiai skaitos ir nuteikia keitimuisi.
Kai yra toks religinių, nors ir tarpusavyje nederančių, religinių postulatų sumaišytu su ezoterika kratinys, tai nenuostabu jog gali atrasti perliukų. Bet man kyla klausimas, kam naudotis pseudoezoterikos pateiktu apkramtytu ir iškreiptu produktu, jei galima pasidomėti konkrečiomis religijomis iš kurių paimtos Lazarevo mintys ir gauti autentišką bei neiškraipytą originalią mintį?
Tai, kad ,azarevas nesistengia praturtėti, nors kas ten žino kaip iš tiesų yra, jo knygos populiarios, leidžiamos įvairiomis kalbomis, tad manau jau vien iš to jis neblogai gyvena, taigi tai jog jis taip teigia nereiškia kad jis to nedaro ir kad yra ne pseudoezoterikas.
Lazarevas iš esmės nieko naujo nepasako. Tiesiog pakartoja svetimas mintis įvilkdamas į ezoteriškai atrodantį rūbą.
Citata iš: paragraf 78 liepos 09, 2013, 16:19:17
Kai yra toks religinių, nors ir tarpusavyje nederančių, religinių postulatų sumaišytu su ezoterika kratinys, tai nenuostabu jog gali atrasti perliukų. Bet man kyla klausimas, kam naudotis pseudoezoterikos pateiktu apkramtytu ir iškreiptu produktu, jei galima pasidomėti konkrečiomis religijomis iš kurių paimtos Lazarevo mintys ir gauti autentišką bei neiškraipytą originalią mintį?
Tai, kad ,azarevas nesistengia praturtėti, nors kas ten žino kaip iš tiesų yra, jo knygos populiarios, leidžiamos įvairiomis kalbomis, tad manau jau vien iš to jis neblogai gyvena, taigi tai jog jis taip teigia nereiškia kad jis to nedaro ir kad yra ne pseudoezoterikas.
Lazarevas iš esmės nieko naujo nepasako. Tiesiog pakartoja svetimas mintis įvilkdamas į ezoteriškai atrodantį rūbą.
Nemanau, kad tas jo maišymas yra kažkas blogo. Jis pateikia pačią pasaulinių religijų esmę (kam pilnai remtis tik viena religija, jei negali sužinot, ar ji tikrai teisinga?) pasiremdamas daugeliu religijų IR savo veikla.
Pasidomėt konrečiom religijom visada naudinga, tačiau jei nėra vienos 'teisingos', kodėl negalima mixuot? Vien dėl to, kad turėtum tvirtą pagrindą? Jį turi ir žinant religijų esmę.
Įsivaizduok, kad gyvenimas tai žemėlapis, gyvenimo tikslas tai taškas žemėlapyje, o religijos tai maršruto aprašymai, kaip tą tašką pasiekti.
Ar išsirinktum vieną maršruto aprašymą, ar vadovautumeisi visais po truputį, net neišsiaiškinus, ar visi maršrutų aprašymai nurodo į tą patį galutinį tašką?
Mylėk Dievą labiau už viską. Mylėk artimą kaip save. Va visas žemėlapis.
Lazarevas manau ne vienam žmogui padėjo ir nemanau kad kažkam pakenkė.
Tą patį stengiasi daryti ir kunigai.
Citata iš: puodukas liepos 13, 2013, 15:37:08
Įsivaizduok, kad gyvenimas tai žemėlapis, gyvenimo tikslas tai taškas žemėlapyje, o religijos tai maršruto aprašymai, kaip tą tašką pasiekti.
Ar išsirinktum vieną maršruto aprašymą, ar vadovautumeisi visais po truputį, net neišsiaiškinus, ar visi maršrutų aprašymai nurodo į tą patį galutinį tašką?
Bet tų maršrutų branduolys yra vienas ir tas pats (meilė Dievui, jos skleidimas ir kaupimas, neprisirišimas prie vertybių, Dievo valios gerbimas ir nuolaidumas). Visi maršrutai veda vienoda linkme, skirias tik 'detalės', istorijos, pateikimas. Jei pagaunama esmė (kryptis, kuria reikia eit), manau, jog pilnai galima rankiotis detales, kad tik jos padėtų.
Žinoma, gerai rinktis ir vienu keliu, viena religija. Abu būdai geri.
Citata iš: zalia.arbata liepos 13, 2013, 17:58:23Dievo valios gerbimas ir nuolaidumas
Kas ta "Dievo valia" ir kokia ji nerizikuosiu savo versijos aiškint kad nenusifantazuočiau, o
nuolaidumas tikrai nėra vertybė. Tokį įvaizdį sukūrė Levas Tolstojus, Rusijoje yra net terminas "tolstovščina" kai bandoma nuolaidumą prilyginti susitaikinimui.
♦♦♦♦♦♦♦
O apie "detales-smulkmenas" yra daug vaizdingų posakių, ir tikrai ne tokios jau jos ir nereikšmingos.
Citata iš: puodukas liepos 13, 2013, 18:22:53
Citata iš: zalia.arbata liepos 13, 2013, 17:58:23Dievo valios gerbimas ir nuolaidumas
Kas ta "Dievo valia" ir kokia ji nerizikuosiu savo versijos aiškint kad nenusifantazuočiau, o nuolaidumas tikrai nėra vertybė. Tokį įvaizdį sukūrė Levas Tolstojus, Rusijoje yra net terminas "tolstovščina" kai bandoma nuolaidumą prilyginti susitaikinimui.
♦♦♦♦♦♦♦
O apie "detales-smulkmenas" yra daug vaizdingų posakių, ir tikrai ne tokios jau jos ir nereikšmingos.
Dievas tave stato į teisingą kelią- jei tu nuo jo nuvažiuoji (perdaug prisiriši prie žemiškų (žem. vertybės yra visos, išskyrus dievišką (nereikalaujančios priežasties) meilę) vertybių; įskaitant ir dvasingumą, ir santykius, ir intelektą...) jis tave turi kažkaip nuo to numušti, nes tai tolina tave nuo tiklso (susijungimo su Dievu). O numuša 'bausmėmis'- vertybių žeminimu, vėliau ligomis. Turi tas 'bausmes' priimt kaip sielos vaistus ir apsivalymą, stenktis priimt tai kaip Dievo siūstą pagalbą, neprisirišt prie vertybių ir tada galėsi gyvent puikiai ir tikrai tobulėt.
Ne išorinis nuolaidumas, bet vidinis. Galima (ir dažnai net reikia, ypač jei nemoki atleist ir ilgai laikai nuoskaudas) rėkaut, daužytis, bet viduje turim priimt situaciją kaip Dievo siūstą.
Citata iš: zalia.arbata liepos 13, 2013, 19:15:06
Ne išorinis nuolaidumas, bet vidinis. Galima (ir dažnai net reikia, ypač jei nemoki atleist ir ilgai laikai nuoskaudas) rėkaut, daužytis, bet viduje turim priimt situaciją kaip Dievo siūstą.
Kažkurioj temoj ir aš buvau įdėjęs panašų kunigo patarimą apie "kito skuosto atsukimą", kad geriau "atsilygint" tuo pačiu ir nelaikyt pykčio savyje nei formaliai "atsukti kitą skruostą". Bet specialiai savo emocijas "išnešt" į paviršių ir nebandyt pačiam kovot vidui su jomis, ar nėra čia kitas kraštutinumas ? ???
Stulpą galima nugriauti ir į vieną pusę, ir galima perversti į kitą pusę persistengus jį pastatyti tiesiai.
Esu konsultavęs žmones kurie nukentėjo nuo Lazarevo mokymo.
Be to Lazarevas toli gražu neperteikia religijos esmės, o tik atskirus, jo mokymui naudingus ir dar iškreiptus segmentus
Kraštutinumai, mano manymu yra visiškas nepriėmimas situacijos, kai negali susitaikyti su bet kokia nesėkme, ir visiškas priėmimas, kai su viskuo susitaikai ir nieko nedarai.
Citata iš: paragraf 78 liepos 14, 2013, 12:33:23
Be to Lazarevas toli gražu neperteikia religijos esmės, o tik atskirus, jo mokymui naudingus ir dar iškreiptus segmentus
Jis nėra jokios religijos skleidėjas ar mokytojas. Jis parodo kaip kai kurie Jėzaus ar dar kažko pamokymai atsiskleidžia praktinėje jo veikloje.
O dėl iškraipymo, tai negali būti tikras kad oficialioji bažnyčia neiškraipo kažko. Tai kur tada tiesa? Sprendžiama balsavimu?
Nukentėti manau galima kai kažko nesupranti. Pvz. metiesi į kraštutinumus.
Juk visa esmė tai įvykius priimti kaip Dievo valią. Stengtis suvaldyti situaciją, bet nepykti ant kitų žmonių, likimo ir Dievo, o priimti kaip vaistus nuo prisirišimo prie žemiškų dalykų, keistis per atgailą.
Tą patį juk kalbėjo ir Jėzus palyginimais, koncentruotais žodžiais.
Asmeniškai man Lazarevo knygos padėjo atleisti dideles skriaudas. Padėjo pajausti, kad ne žemiški dalykai yra svarbiausi.
Na kaip religija gali pati save iškraipyti, jei tikima tais pačiais dalykais kurie buvo nuo pat jos atsiradimo?
Yra sektos, kurių mokymas pasikeičia per 100 metų kardinaliai. Pvz. Jehovos liudytojai. Jie jau nebepripažįsta savo įkūrėjo mokymo. O pvz. budizmas remiasi tomis pačiomis tiesomis kurias išdėstė Buda. Žinoma religija per amžius apauga teologija, tačiau teologija visada tikrinama pagal pamatines tiesas. Būna paklydimų, pvz. kryžiaus žygiai, tačiau jie būna laikini ir vėl grįžtama prie pamatinių tiesų.
Tai ką pateikia ezoterika, paprastai būna iškraipytas religinis mokymas. Pvz. karmos samprata. Ezoterika pateikia iškreiptą modelį, nes jei pateiktų tai kas karma yra iš tiesų, vakariečiai ja paprasčiausiai netikėtų.
Kaip taisyklė, ezoterikoje visada aiškinama jog atskleidžiama tai ką senosios religijos pamiršo. Kaip taisyklė, tas naujoviškas traktavimas visada būna iškreiptas mokymas, kuris neatspindi realybės ir žmogų išmanantį koks iš tiesų yra religinis mokymas priverčia tik šyptelėti, nuo tos banalios "tiesos" traktavimo.
Patys žmonės iškraipo. Pažįstu tik 2 tikrai nuoširdžiai tikinčius žmones, nieko nesmerkiančius, visame kame matančius Dievą ir pan. Man šie du žmonės kelia nuostabą... Tačiau likę tikintieji, kuriuos pažįstu, viską iškraipo savaip ir net nesigilina. Jei pradedi jų klausinėt tik užpyksta... :D Tiki dėl būsenų, savo asm. norų ar bendrijos.. manau tokia situacija vyrauja visam krikščionių pasauly...
Paragraf, o iš kur žinot, kad Biblija patikimas šaltinis? Juk Biblija buvo sudaryta iš sektų* mišinio? Iš kur žinot, kad ji nebuvo specialiai surinkta vien tam, kad valdyt mases?
Dėl ezoterikos tai gryna tiesa :D tačiau visvien laikyčiau Lazarevą išimtim. Jis, kaip ir lt133 rašė, nėra religijos mokytojas... jis tik rašo apie savo praktiką, darbus... ką jis iškreipia?
Ką turi omenyje sakydama jog biblija yra sektų mišinys?
Šiaip biblija labai patikimas šaltinis, nes bent jau senąjį testamentą kai perrašinėdavo, tai jei perrašinėtojas padarydavo nors vieną klaidą, tai naikindavo viską ką yra perrašęs ir pradėdavo iš naujo.
Naujasis Testamentas gi formavosi krikščioniškoje aplinkoje, buvo pripažintos tik tos knygos kurios buvo naudojamos visų penkių tuo metu egzistavusių patriarchatų. Sektantų, kokiais buvo laikomi gnostikai, evangelijos nebuvo pripažintos autentiškomis.
Ir kaip biblija skirta valdyti masėms? Man kolkas į šį klausimą taip niekas ir neatsakė, nors pilna buvo taip teigiančių
Bažnyčia valdo mases ir siekia pelno.
Jeigu Jėzus deklaravo visur kad ne turte laimė, tai pažiūrėk kas dabar darosi su Vatikanu ir bažnyčiom.
Kur ten tas kuklumas, viskas auksu apvaryta.
Ten yra organizacija. O kai organizacija imasi vadovauti žmonėms, tai ji juos nori ir valdyti, nes iš jų pragyventi reikia.
Kam tas Jėzus dabar įdomus, driskius kažkoks vaikščiojo, nieko neturėjo. Va bažnyčia prilaiko biški, reikia ten eiti.
Didžiąją Bažnyčios turtų dalį sudaro visokios istorinės vertybės, kurias reikia išlaikyti, restauruoti ir t.t. Tai realaus pelno nenešantys turtai. Bažnyčia to turto negali nei įkeisti nei parduoti. Tad bažnyčios turtingumas gerokai išpūstas. Ji net nepatenka į 100 turtingiausių instancijų pasaulyje.
O kas dėl bažnyčios valdymo, tai pasakyk kaip realiai ji valdo mases? Nes kolkas irgi niekas nesugebėjo atsakyti į šį klausimą apart deklaruoto teiginio.
Čia mano asmeninė nuomonė. Jeigu buvo slepiamas kai kurių kunigų elgesys su vaikais, tai aš manau, kad yra daugiau negerų dalykų ten, kas susiję ir su pinigais.
Lietuvoje irgi buvo aprašytos laikraščiuose kunigų nuodėmės, susijusios su moterimis, pinigais ir pan.
Aišku, kad yra tikrai gerų kunigų, bet visur yra autoritetų, postų dalijimasis.
Aišku galima sakyti, kad čia pavieniai atvejai, ir visos Bažnyčios tuo kaltinti negalima, bet visur yra žmonės.
Juk aišku, kad realus pasaulio valdymas yra slaptas, tai nemanau, kad tokia įtakinga Bažnyčia į tai nebus įsivėlusi.
Na va, tu irgi negali man atsakyti į šį klausimą. Tad siūlau nedeklaruoti tokių skambių teiginių jei neturi įrodymų :) aš pats atsisakau tokių skambių pasakymų, kol neturiu aiškių įrodymų suformulavęs. Nors anksčiau irgi teigdavau panašius dalykus
Kas dėl kunigų pedofilijos nuodėmių ir t.t. Tai tos bylos visos keturiasdešimties metų senumo, dabartinės visos yra iškart tiriamos. Prieš tiek metų į seminarijas priimdavo visus ir nebuvo normalaus paruošimo. Vyskupai irgi nežinojo ką daryti. Dabar padėtis gerokai pagerėjo
Ir į religijas,ir į ezoteriką žiūriu kaip į paradoksalų reiškinį.Niekuo nepagrįsti teiginiai.Paradoksalu todėl,kad"žmogus smalsusis" net nesistengia tų "tiesų" tikrinti.Panašu į savotišką hipnozės ar savihipnozės poveikį.Todėl manau,jog religingieji ar sektantai nėra laisvi žmonės apsisprendimo prasme.
Dabar žinoma jau nevaldo, tačiau seniau dar ir kaip valdė... Popiedžius aukščiau už karalių būdavo. Ką paskelbia bažnyčia (nebūtinai Biblija. Buvo laikotarpis, kuomet žmonės skaitantys šv. Raštą grupelėse atskirai nuo bažnyčios buvo deginanami kaip eretikai)- tas ir tiesa. Prieštarauti ar ką rimčiau paklausti buvo tas pats, kas savo noru pasirašyt mirties nuosprendį. Remdamiesi Dievo vardu, valdžia kariaudavo politiniais ir ekonominiais tikslais. Inkvizicijos. Bažyčia mokesčių nemokėdavo. Nuodėmių išpirkimas. Iš vis religija seniau buvo priedanga, po kuria slėpėsi pinigų ir valždios troškimas.. tiesiog protingas būdas suvaldyt mases.
Ar mes čia apie bažnyčią kalbam,ar apie abejotinas tiesas? :)
Citata iš: zalia.arbata liepos 15, 2013, 11:56:55
Dabar žinoma jau nevaldo, tačiau seniau dar ir kaip valdė... <...>
Valdo ir dabar, tik ne taip akivaizdžiai ir tiesiogiai.
Bažnyčia vis tiek yra galinga socialinė jėga, kuri yra pajėgi manipuliuoti žmonėmis, primesti savo vertybes ir t.t.
Jei jūsų močiutė jums aiškina, kad reikia eiti į bažnyčia, ar moko, dėl ko dievulis gali supykti - tos močiutės jau yra kontroliuojamos. O močiutės, savo ruožtu, kontroliuoja savo aplinką. Jei vaikystėje pakrikštytam žmogui kas nors apleliuoja į jo krikščionybę, tipo: "tu krikščionis, tu privalai elgtis taip ar taip" - tai jau bažnyčios kontroliavimas. Jei bažnyčia daro viešus pareiškimus tam tikromis temomis: abortus, kontracepcija, homoseksualumą - tai jau yra bandymai kontroliuoti tikslines auditorijas. Net tokie dalykai, didžia dalimi suformuoti bažnyčios, kaip dabartinės laidotuvių apeigos ar bažnytinės santuokos - tai yra žmonių kontroliavimas, manipuliuojant socialiniu spaudimu - juk kaip laidotuvės gali būti be kunigo, arba kaip galima nesusituokti prieš dievą?
Galiausiai, jei žmogus eina į bažnyčią, o ant pakilos atsitojęs kunigas skaito jam pamokslą - pro kurį galą galima neįžvelgti bandymo kontroliuoti??? Kunigai tiesiogiai ir konkrečiai diegia žmonėms tam tikras vertybes, tam tikrą nuomonę ir pan. - jei tai nėra kontrolė, tai jau visai...
Citata iš: TinSoldier liepos 15, 2013, 12:13:42
Citata iš: zalia.arbata liepos 15, 2013, 11:56:55
Dabar žinoma jau nevaldo, tačiau seniau dar ir kaip valdė... <...>
Valdo ir dabar, tik ne taip akivaizdžiai ir tiesiogiai.
Bažnyčia vis tiek yra galinga socialinė jėga, kuri yra pajėgi manipuliuoti žmonėmis, primesti savo vertybes ir t.t.
Jei jūsų močiutė jums aiškina, kad reikia eiti į bažnyčia, ar moko, dėl ko dievulis gali supykti - tos močiutės jau yra kontroliuojamos. O močiutės, savo ruožtu, kontroliuoja savo aplinką. Jei vaikystėje pakrikštytam žmogui kas nors apleliuoja į jo krikščionybę, tipo: "tu krikščionis, tu privalai elgtis taip ar taip" - tai jau bažnyčios kontroliavimas. Jei bažnyčia daro viešus pareiškimus tam tikromis temomis: abortus, kontracepcija, homoseksualumą - tai jau yra bandymai kontroliuoti tikslines auditorijas. Net tokie dalykai, didžia dalimi suformuoti bažnyčios, kaip dabartinės laidotuvių apeigos ar bažnytinės santuokos - tai yra žmonių kontroliavimas, manipuliuojant socialiniu spaudimu - juk kaip laidotuvės gali būti be kunigo, arba kaip galima nesusituokti prieš dievą?
Galiausiai, jei žmogus eina į bažnyčią, o ant pakilos atsitojęs kunigas skaito jam pamokslą - pro kurį galą galima neįžvelgti bandymo kontroliuoti??? Kunigai tiesiogiai ir konkrečiai diegia žmonėms tam tikras vertybes, tam tikrą nuomonę ir pan. - jei tai nėra kontrolė, tai jau visai...
Bet dabar tu turi
teorinį pasirinkimą :D Seniau net ir tokio nebūdavo. Dabar jei nenori neik į tą bažnyčią, keisk pasaulėžiūrą kas metus ir dėliokis prioritetus kaip tik nori.
Smegenys, remdamasi žmogaus patirtimi ir pasąmoningom nuostatom nusprendžia sprendimą anksčiau, negu tu pradedi apie tai sąmoningai galvoti. Žmogus visada bus kontroliuojamas ir kitaip būt negali. Tik klausimas ko.
Jei dabar kažkas yra valdomas bažnyčios, tai pats taip pasirinko dėka savo tobulų tėvelių. Taip tai būtų gryna kontrolė. Bet vėlgi, visi mes esam kažko kontroliuojami, norim to, ar ne. Net ir pasaulio viršūnėlės. Visi.
Citata iš: zalia.arbata liepos 15, 2013, 12:34:43
Bet dabar tu turi teorinį pasirinkimą :D Seniau net ir tokio nebūdavo. Dabar jei nenori neik į tą bažnyčią, keisk pasaulėžiūrą kas metus ir dėliokis prioritetus kaip tik nori.
Dabar dauguma žmonių turi teorinę pasirinkimo
iliuziją :)
Kaip Naom Chomsky rašė, propoganda demokratijoje yra tas pats, kas prievarta diktatūroje. Totalitarinėse šalyse, nukrypęs nuo valstybinės „tiesos", gausi bizūnu per nugarą. Tai yra, kontroliuojami žmonių veiksmai. Demokratijoje propoganda veikia kitaip. Ji siekia kontroliuoti mūsų mintis, o ne veiksmus.
Tai, kad bažnyčia su bizūnu žmonių nebevaiko, nereiškia, kad suteikia visiškai laisvą pasirinkimą. Jos įtaką socialiniam/politiniui/kultūriniam gyvenimui neišvengiamai atsiliepia masių mąstymui ir elgesiui.
Citata iš: TinSoldier liepos 15, 2013, 12:39:47
Citata iš: zalia.arbata liepos 15, 2013, 12:34:43
Bet dabar tu turi teorinį pasirinkimą :D Seniau net ir tokio nebūdavo. Dabar jei nenori neik į tą bažnyčią, keisk pasaulėžiūrą kas metus ir dėliokis prioritetus kaip tik nori.
Dabar dauguma žmonių turi teorinę pasirinkimo iliuziją :)
Rašydama teorinę turėjau omeny, kad žmonės galvoja, kad jie turi visišką pasirinkimo laisvę ir gali išdėstyti savo pasirinkimų galimybes, tačiau praktiškai, visvien pasirenka tą, kurį jų smegenys jau seniai buvo nusprendusios, įdiegtų nuostatų ir nepakeičiamos patirties dėka. Ne tą žodį įdėjau, iliuzinis geriau tinka.
Na jau. Pasirinkimas religijos yra visiškai laisvas. Prieš tapdamas kataliku aršiai kovojau prieš bažnyčią. Daug apie ją skaičiau, nes tik pažindamas priešą gali konstruktyviai su juo kovoti. Vėliau radau daugiau argumentų už bažnyčią nei prieš ją, tada laisva valia nusprendžiau tapti kataliku.
Va su sektomis blogai, čia pasirinkimo paprastai nėra, nes vykdoma manipuliacija principu tu mums reikalingas. Va į bažnyčią ateik, niekam tu nerūpėsi, niekas net nepastebės. O sektos sąmoningai atlieka manipuliacijas kad joms priklausytum ir dar taip lengvai neišeisi, o iš bažnyčios išeiti gali bet kada.
Tad neverta sieti tradicinės religijos ir sektos, nes čia skirtingi principai veikia.
Citata iš: xsistemax liepos 15, 2013, 11:52:40
Niekuo nepagrįsti teiginiai.Paradoksalu todėl,kad"žmogus smalsusis" net nesistengia tų "tiesų" tikrinti.
Lazarevas savo knygose rašo kaip padeda žmonėms išsivalyti širdį, atleisti.. Po to jie pasveiksta ir fiziškai ar susitvarko kiti reikalai.
Ten jis aprašo realius rezultatus. Ir kas manęs nestebina, jo teiginiai susiveda į Jėzaus mokymą.
Tokie kaip Lazarevas niekada nebuvo ir nebus masinis reiškinys. Jis parodo viską iš praktinės pusės.
O veikia ar neveikia, tai jeigu nieko nedarysi, tai neveiks. Asmeniškai man veikia.
Jeigu kas skaitėt lengvą būdą mesti rūkyti, tai ten analogiška situacija buvo ir dabar yra. Autorius atskleidžia velnišką rūkymo mechanizmą, kaip viskas yra iš tiesų.
Nors metodas veikia ir yra vienintelis racionalus būdas mesti rūkyti, bet visi medikai ir pan. jį laikė ir dabar laiko kai kas šarlatanu. O naudodamiesi tuo metodu, milijonai meta rūkyti. Aš irgi mečiau taip.
Jeigu būtų tokia situacija dvasiniuose reikaluose, manau toks žmogus būtų pripažintas velniu. Nes kaip čia viskas žemiškai gali būti. Čia reikia eiti į Bažnyčią ir prašyti Dievo metų metus. Ir tai neaišku duos tau ar ne.
Juk sakoma belsk ir bus atidaryta. Tai kuo daugiau prašysi, tuo didesnis šansas, kad išprašysi :)
Aišku, kad neduos.
Lengvas būdas mesti rūkyti yra skaitalas kritinio mąstymo neturintintiems žmonėms. Kiek susidūriau savo aplinkoje, visi kas labiau išsilavinę perskaitę šią knygą nesugebėjo mesti rūkyti, pažįstami su žemu išsilavinimu metė, bet laikinai.
Šiaip įdomu būtų pamatyti realią statistiką kiek žmonių mėnesio bėgyje vėl pradeda rūkyti po knygos perskaitymo.
Pats skaičiau tą knygą. Kad ji būtų paveiki, tikrai turi būti lengvai pavekiamas žmogus.
O Lazarevas šiaip jau rusijoje yra labai populiarus, toks tapęs ezoterinio pasaulio popsu
Citata iš: paragraf 78 liepos 15, 2013, 13:08:29
Na jau. Pasirinkimas religijos yra visiškai laisvas. <...>
Nepavadinčiau laisvu pasirinkimu to kas pvz mažam vaikui yra primetama nuo mažų dienų. Tikybos pamokos, pirmos komunijos, katalikiškas auklėjimas, šventės, papročiai ir tt...tai yra vaiko pasaulėžiūros formavimas ko pasekoje užaugusiam žmogui kartais gali būti tiesiog per sunku suvokti tą „laisvą pasirinkimą".
Na, mano supratimu, turi būti atviras, nusiimti rožinius akinius. Perskaityti neužtenka, reikia veikti, analizuoti savo pojūčius, sąmoningai vertinti kas vyksta, kai rūkai. Tada pasidaro aišku.
Pats baigiau matematikos magistrą. Tai, matuojant paprastais matais nesu žemo išsilavinimo. Bet mečiau 2009 balandį :) ir nerūkau, nes nematau prasmės.
Citata iš: paragraf 78 liepos 15, 2013, 13:20:16
Lengvas būdas mesti rūkyti yra skaitalas kritinio mąstymo neturintintiems žmonėms. Kiek susidūriau savo aplinkoje, visi kas labiau išsilavinę perskaitę šią knygą nesugebėjo mesti rūkyti, pažįstami su žemu išsilavinimu metė, bet laikinai.
Šiaip įdomu būtų pamatyti realią statistiką kiek žmonių mėnesio bėgyje vėl pradeda rūkyti po knygos perskaitymo.
Pats skaičiau tą knygą. Kad ji būtų paveiki, tikrai turi būti lengvai pavekiamas žmogus.
O Lazarevas šiaip jau rusijoje yra labai populiarus, toks tapęs ezoterinio pasaulio popsu
Citata iš: crystal liepos 15, 2013, 13:22:51
Na jau. Pasirinkimas religijos yra visiškai laisvas. <...>
Nepavadinčiau laisvu pasirinkimu to kas pvz mažam vaikui yra primetama nuo mažų dienų.
Na sprendžiant iš to kiek "daug" žmonių dabar lanko bažnyčias, tai pasakyčiau jog tavo komentaras neatlaiko kritikos. Nors vaikams, kaip tu sakai "primetama nuo vaikystės" bet kaip praktika rodo toks "primetinėjimas" neveiksmingas
Lengvas būdas mesti rūkyti yra knyga nemąstantiems,nes bet kuris nors kiek protaujantis pats pasidaro analogiškas išvadas.Nejau mūsų visuomenėje tikrai tiek daug savimi nepasitikinčių žmonių,kuriems būtini visokio plauko vadovai?
Pažiūrėk, kiek žmonių rūko. Ir bus atsakymas.
Galima apgauti ir protingą žmogų, bet jeigu jau žinai kaip bajeris padaromas ir vistiek moki pinigus, dėl iliuzinio malonumo, tai jau tavo problema.
Citata iš: paragraf 78 liepos 15, 2013, 13:31:42
Na sprendžiant iš to kiek "daug" žmonių dabar lanko bažnyčias, tai pasakyčiau jog tavo komentaras neatlaiko kritikos. Nors vaikams, kaip tu sakai "primetama nuo vaikystės" bet kaip praktika rodo toks "primetinėjimas" neveiksmingas
Tai nori pasakyti, kad katalikiškas tikėjimas/požiūris/normos yra matuojami žmonių skaičiumi bažnyčioje? Aš pvz pažįstu žmonių, kurie tik per šventes lankosi bažnyčioje, tačiau jie kuo nuoširdžiausiai save laiko katalikais. Tiki dievu, meldžiasi, abortus laiko nuodėme, laikosi šventinių tradicijų ir tt ir pan. Žodžiu propaguoja katalikišką požiūrį ir be kas sekmadieninio bažnyčios lankymo. Ar tai jau nebesiskaito kaip „primetinėjimo" pasekmė? Ar primetinėjimas būtų „veiksmingas" tik tuo atveju, jei į bažnyčias plūstų žmonių srautai?
"Sekmadienį švęsk"perfrazuojamas taip:"Ateik sekmadienį į bažnyčią".O jau mes tikrai nepatingėsime su lėkštute pavaikščiot. :)
Proginių katalikų nelaikau katalikais :)
Tokie labiau tiki visokiomis iliuzijomis ir nesupranta kas yra kas
Jau geriau būti ateistu nei proginiu kataliku
Citata iš: paragraf 78 liepos 15, 2013, 14:14:45
Proginių katalikų nelaikau katalikais :)
Tokie labiau tiki visokiomis iliuzijomis ir nesupranta kas yra kas
Jau geriau būti ateistu nei proginiu kataliku
Ir kaip neproginiiai katalikai atskirs ar Dievas tikras, ar tik aktorius? Proginiams katalikams - tai tikriausiais jokio skirtumo.
Paskutinis sakinys tai iš vis iš juodai-baltos televizijos - kvietimas girežtai išsirūšiuoti. Didžiai daliai žmonių šis klausimas net nėra labai svarbus.
Gerai, kad nors Popiezius taip tikinciuju nerusiuoja :)
Na biblijoje parašyta:
Apr 3,15 Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!
Apr 3,16 Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.
Žodžiu, jei vadovausimės biblija tai daugiau šansų būti išganytam turi aršus ateistas, gyvenantis pagal sąžinę, nei tas kuris nesirūpina dievu apskritai :)
Šiaip man ir pačiam daug mielesni ateistai ir tikri kitų religijų atstovai, nei tie proginiai katalikai. Su ateistais ir kitų religijų atstovais gali daug ko pasimokyti, gauti peno apmąstymams, o su proginiais... na tokie pilni prietarų visokių, nesirūpina tokiais dalykais, tai kažkokia išvis beprasmybe man jie padvelkia. Su ateistais daug smagiau :)
O man maistas geriausias nei šaltas, nei karštas, o drungnas. Net ledų nevalgau vasarą.
Kaip matau, ateisto vienintelis privalumas, kad su juo gali pasiginčiti tau rūpima tema.
Mane visados kažkiek glumino tas pasakymas, "nei karštas nei šaltas, o drungnas". Kuo drungnas blogesnis už šaltą? Lyg tai būtų progresija, nuo šalto, link drungno, link karšto.
Bet galima būtų painterpretuoti.
- pusiau tiesa yra blogiau negu tiesa arba melas.
- veidmainys yra blogiau negu nuoširdus gerietis, arba nuoširdus blogietis. ("žinau tavo darbus", kažkokia užuomina į blogus veiksmus)
- besiblaškantis yra blogiau nei tas, kuris arba tvirtai laikosi savo tikėjimo, arba nesivelia į tikėjimo sferą, gyvena pagal gyvūniškus dėsnius, negalvodamas apie "aukštas materijas", su galimybe patobulėti vėliau.
Drungnas paprastai yra tas kuriam niekas nerūpi, o kai žmogui nustoja viskas rūpėti, tai sakyčiau žmogus žlugęs. Kai rūpi, tada judi pirmyn. Kai neberūpi degraduoji.
Šiaip aš sakiau, kad ateistas ne tik padiskutavimui yra naudingas bet ir dvasiniam augimui, prašau atidžiau skaityti kas rašoma ir neiškraipinėti žodžių, gerbiamasai rutuly
Čia jau kaip pažiūrėsi, man tai drungnas - tas kuris nepuola į kraštutinumus. Turi pakankamai proto nesureikšminti klausimų, į kuriuos vis vien neturi šansų dorai atsakyti. Gal tai kai kam atrodo, kad nerūpi. Tavo akimis, ateistas pasiekęs dugną ir pasiruošęs atsispiręs kilti į viršų dvasiniu keliu, ar ne?
Aš kalbu apie biblinę prasmę, biblinėje prasmėje drungnas yra tas kuriam nerūpi. Kitos prasmės drungnumui niekada ir nesuteikinėjau.
Tu klysti dėl mano požiūrio į ateistus, nemanau kad ateistas yra tas kuris dugną pasiekęs. Kaip jau rašiau, dugną pasiekęs yra drungnasis, o ateizmas gerai, žmogus juda, domisi, kelia klausimus, o tai mąstančio žmogaus bruožas.
Kažkaip mes į tuos pačius dalykus žiūrime visiškai priešingai. Mano nuomone, kaip tik ateistas ar giliai tikintis jau nusiraminę, radę juos tenkinančius atsakymus ir nebėra kur jiems judėti toliau.
O tam, kad iš savęs darytum geresnį žmogų - ar galima taip interpretuoti kaip tu supranti ėjimą dvasiniu keliu? - visai nebūtina tapti ateistu ar giliai tiikinčiuoju.
Na tikras ateistas ir tikras tikintysis niekada nenustoja sau uždavinėti klausimų, va kai jie nustoja tai daryti, tada įvyksta degradacija iki drungnumo
Tikras ieškotojas niekada neužims kurios nors vienos kraštutinės pozicijos. Tarp ateistų ir tikinčiųjų beveik nebėra ieškotojų. Nebėra prasmės kelti to pačio klausimo, kai į jį jau 100 kartų atsakyta. Ieškoma nebent naujų argumentų begaliniuose, paprastiems žmonėms seniai nusibodusiuose ginčuose.
Karštas ir šaltas jokiu būdu nereiškia kraštutinumų, tai tiesiog žmogus kuris užduoda klausimus. Ir tie klausimai neturėtų būti susiję su argumentų paieška kaip susidoroti su oponentu, tie atsakymai turi būti randami dėl savęs. Kraštutinumai yra fanatzimas, o tai jau blogai.
Dvasinis tobulėjimas - dinamiškas procesas, jis eina tolyn.
Nuo tikėjimo slenksčio asmens dar laukia ilga kelionė (galinti trukti daugelį gyvenimų) iki tobulumo, ir bus pereinamos progresyvios pakopos, tokios, kaip dvasinės praktikos principų įsisavinimas, apsivalymas, skonio įgijimas, prisirišimo ir meilės Aukščiausiajam Asmeniui išsivystymas. Tame procese orientuojamasi į vis konkretesnius sielos prigimties turinius, plėtojamas pažinimas, vystomas dvasinio gyvenimo menas, todėl ten tiek ieškojimų ir klausimų, kiek niekur kitur nerasime. Nes yra apie ką klausti. Pvz. o jeigu priešingai, asmuo įsitikinęs, kad būtį sudaro tuštuma ar beasmenė substancija, apie ką klausti? Apie tuštumą? Todėl mes sutinkame tokius asmenis visada tiesiog užsiimančius bet ko išreikšto neigimu, arba ginčijančius kalbėjimą apie aukščiausią būtį, nes esą arba būtis yra tuštuma, arba nepažini ir beasmenė, o visi kiti pagal juos yra užsiėmę tuščiais pliauškalais.
Iki tikėjimo slenksčio klausimų spektras ribotesnis, ieškojimas vyksta daugiau kaip dairymasis, o ne kaip keliavimas link tikslo, daugiau klajonės.
Na zen budizmas pastatytas ant tuštumos kontemplecijos, tai gi ir tuštuma gali būti prasminga :)
Jums leidus, pakalbėsiu apie "aukštas materijas" laisvu preachy stiliumi. Dėl pakartojimo sau ir bendro išprusimo lygio kėlimo.
Medituojant į tuštumą, yra rizika padaryti širdį akmenine. Be to, tuštuma negali būti dėmesio sukaupimo objektas. Ne tik kad į ją neįmanoma susikaupti, ji negali būti ir gėrį teikiantis meditacijos objektas. Todėl budistams labai sunku.
Kas turi būti meditacijos objektas? Tas, kas skleidžia šviesą, kas turi visą potenciją suteikti meditacijos dvasinį rezultatą, ir kas turi visas gerąsias savybes, į kurias medituojama ir jomis persiimama. Kitaip sakant, tai Dievas.
Jeigu medituosi į šviesą, tapsi šviesus, jeigu medituosi į tamsą, tapsi tamsus. (Čia ir toliau antrosios asmenuotės ("tu") veiksmažodžiai naudojami retoriškai, aš juos nukreipiu į save, tarsi šnekėdamas su savimi). Jeigu medituosi į tuštumą, nulį, tapsi tarsi nulis, tuštuma. Jeigu medituosi į blogus žmones, persiimsi jų savybėmis. (Todėl sakoma, "nieko nekritikuok", "nieko neteisk").
Jeigu medituosi į Jėzų, persiimsi jo mokymu ir savybėmis. Jeigu sukaupsi dėmesį į Dievą, vystysis sielos ryšys su Dievu, tokiu būdu pažinsi tikrąją savo esybės prigimtį. Tai nereiškia, kad medituodamas tapsi Jėzumi ar tapsi Dievu. Tai reiškia, kad persiimsi tomis savybėmis, kurios leidžia būti savo priskirtoje vietoje jų savybių aplinkoje, viename dvasinių tikslų bendrume. Kitaip sakant, tapsi tuo, kuo Dievas tave sukūrė, ir kuo Jis tave nori matyti, ir tuo, kuo Jis tave moko būti.
Be savo esybės prigimties pažinimo, ar gali būti laimė? Žuvis negali būti laiminga sausumoje, maža gyvoji esybė turi atrasti savo vietą, savo santykius su Dievu. Jeigu ji nėra savo prigimtiniuose santykiuose, ji yra kažkur kitur, ne ten, vadinasi, tarsi žuvis sausumoje. Žuvį reikia paimti iš sausumos ir įleisti į vandenį. Kuriam laikui, pernešant žuvį į vandenį, ji gali būti nei ten, nei ten, t.y., tarsi tuštumoje, bet tai laikinas pereinamas etapas. Tokia budizmo praktikos prasmė religijų gradacijoje. Kai vaikas daro nesąmones, jis pastatomas į kampą už bausmę. Jis ten nedaro nieko - nei gero, nei blogo ("tuštuma"). Bet galiausiai, vaiką reikia užimti gera veikla.
Tavo mintys apie tuštumos meditavimo sunkumus neveikia realybėje. Budistams nėra sunkiau nei kitų religijų adeptams. Tai tiesiog kitokio dvasingumo pamatu padaryta pasaulėžiūra, jie viską vertina kitaip. Kalbėjau kartą su zen budistu vienuoliu, jam yra visiškai nesuvokiama mūsų pasaulio samprata, kaip galima mintis kažką kreipti į kito nei į tuštumą?
Be abejo, jie turi sisteminę pasaulėžiūrą, ir pagal ją, kitos pasaulėžiūros gali atrodyti keistai. Natūralu.
Bet jeigu mes esam visi sąmoningos esybės, tai turi būti ir bendri sąmonės dėsningumai. Gyva sąmonė nori gyventi, turėti savybingą būtį ir bendravimą, todėl bendras principas, kad tuštuma jai nepatraukli.
Antras dalykas, kad tuštuma (niekas) neegistuoja. Net vakuumas yra fizikinis objektas. Mes esam įkūnytos esybės, ir gyvename savybingoje būtyje. Protas (kuris taip pat yra kūnas, ir susietas su fiziniu kūnu) yra praktikos priemonė, o protas visada dirba su kažkokiais objektas. Protui neprieinama tuštuma. Galima įsivaizduoti tuščią erdvę, bet tai bus erdvė, o ne tuštuma, ne niekas. Kaip susitelkti į tai, kas neegzistuoja, į tai kas neįmanoma?
Aišku, galima sėdint pasinerti į paprasčiausią abejingumą (ką aš ir sakau, kad yra rizika, kad širdis sukietės), tarsi snaudulio būseną, ir tada atrodys viskas nesunku. Tokio pobūdžio būsena prieinama ir atliekama ir mūsų kaimo ar miesto žmonių, neįvardijant to kaip budizmo ar kokios praktikos. Bet jeigu iš tikro bandyti medituoti į tuštumą, tai turėtų būti kažkas priešingo prigimčiai.
Kitas to "sunkumo" aspektas, kad kiek laiko užtruks, kol meditacija į tuštumą pasidarys nuobodi? Po 10 ar 20 metų (vakariečiams užtruks daug trumpiau, o pradžioje, tai iš karto) žmogus tikrai tuo pasibodės (arba užkietės). Kas tada nutiks? Jis puls į materialistinį gyvenimą, ar į kažkokius prasižengimus. J.Ivanauskaitės knygose pakankamai aprašomas laisvas budizmo propaguotojų požiūris į seksą. Iš vis, kai skaitai tas knygas, tai ten toks įspūdis, kad yra trys to chaotiško gyvenimo aspektai: ambicijos link tobulėjimo, kurios pakartotinai dūžta, bei seksas (+ svaigalai, žolė), ir iš viso to sekanti beprotybė.
Pasakius visa tai, reiktų pasakyti, kad susidūrimų su tokiais mentaliteto klodais, su tokiomis problemomis, turi ir kitų religijų sekėjai, taigi, tai nėra budizmo kritika, ir ne moralizavimas, bet realistinis sunkumų ir jų priežasčių vertinimas, apibūdinimas.
Na aš čia pateikiu pesimistinį budizmo vaizdą, yra ir kitų aspektų, kuriuos palieku apibūdinti tiems, kam patinka budizmas :)
Na kad jau tikrai, tokiu pesimizmu dvelkia. Šiaip nėra pas juos jokio pesimizmo. Viena iš džiaugsmingiausių religijų sakyčiau
Bet tavo nuomone, koks budisto atsiekimas galutinis? Ką jis pasiekia savo praktika, kokia prasmė, kokia tobulėjimo esmė?
Budizmo meditacijos esmė yra išsivadavimas iš kančios ir aistrų vergovės. Kas gali būti neigiamo tame jei žmonės per nieko meditavimą tai pasiekia?
Beje krikščionys irgi turi panašių praktikų, kontempletyviuose vienuolynuose. Pvz. pas kartūzus
Taip, budizmas plėtoja sampratą apie šitą pasaulį kaip kančios vietą, ir kaip išlaisvinti save nuo kančios (apie ką aš irgi dažnai kalbu, taigi, čia mane su jais siejantis "pesimizmas" ;) ) Ir jeigu jiems tai pavyksta, labai gerai. (Šiaip gyvenime tendenciją į dvasingumą man davė ir žavėjimasis budizmo perteikimu mūsų kraštuose, knygomis, filmais apie budistus, budizmą). Bet kas toliau? Jeigu tai pavyksta, neigiamo tame nieko nėra, bet problema, kad pasakius, kad šis pasaulis "blogas", tiksliau "kančios priežastis", reikia kažką duoti žinoti apie pozityvią būtį - Dievo pasaulį. T.y., aš daugiau keliu šios praktikos efektyvumo ir pilnumo problematiką. Nulis nėra galingas, viską reikia daryti savo pastangomis. Tuo tarpu teistams padeda Dievas, kuris yra galingas. Na čia žinomos kalbos, malonė. Pas budistus irgi yra malonės sampratos, kad padeda Budos, tie, kurie išėjo į nirvaną. Bet kas yra nirvana ar už nirvanos? Jeigu jie išėjo į tuštumą, kaip jie iš ten sugrįžta? Vadinasi, jie neišėjo į tuštumą. Tada, į kur jie gelbėja?
Na visokių tokių miglotų dalykų daug ten. Man labiau imponuoja skaidri perspektyva, galutinio tikslo apibūdinimas, kuo pilnesnė būties samprata.
Budizmas kuris atklysta į vakarus tiek pat bendro turi su tikruoju budizmu, kiek balerina su sportine žūkle :)
Tikriausiai todėl man tie dalykai ir patiko, kad per idealizavimą jie teikė universalius idealus. Peržiūrėjau prieš porą metų dar kartą filmą "Septyni metai Tibete", ir dar vieną apie Dalai Lamą, nuo jo vaikystės. Ir vėl buvau sužavėtas kai kurių vaizdavimų, nors realiai supratau, kad tai nėra atspindintys budizmo realybę, kaip ją dabar suprantu, bet daugiau atspindintys kažkokias idealias dieviškumo esmes.
Nors tie du filmai pastatyti remiantis realiai egzistuojančiomis istorijomis, bet jie vis tik perteikia vakarietišką budizmo sampratą, kuri toli gražu neatspindi to kas budizmas yra iš tiesų.
Jei nori pažinti koks budizmas yra, tai verta paskaityti nebent tik Dalai Lamos knygas, nes kitos iš esmės nieko vertas mėšlas, opiumas vakarietiškai liaudžiai.
Nors Dalai Lamos darbai atspindės tik vieną budizmo kryptį, Lamaizmą. Apie zen meditaciją išvis nieko doro nėra lietuvių kalba (na nebent per pastaruosius 2 metus ką nors verto dėmesio išleido)
Na, budizmo esmę aš jau supratau, nes vienaip ar kitaip, knaisiojuosi autentiškuose/pirminiuose jų šaltiniuose vienais ar kitais reikalais, bet to, kai žinai lyginamąjį religijų ir filosofijų spektrą, tada nėra daug neaiškumų dėl principų, tiesiog nėra tiek konkrečių detalių užpildo, kuris ir nebūtinas.
O, dvasinis augimas - įdomi tema - kiekvienas savaip ją supranta. Kaip suprantu a.t sieliui tai tam tikras pasirengimas patarnauti Dievui?
Dėl Nirvanos būsenos, kaip nebūtų keista, man regis induistinės religijos šiek tiek aiškiau viską paaiškina su savo Samsaros rato sąvoka ir ištrūkimu iš jo. Nors gali būti, kad Nirvanos būsena yra visai kas kita - žiauriausia vergovės forma, kai kūnai sustingę išsilaiko daugybę amžių. Per Rusijos televiziją esu matęs porą kartų lamą, kuris lygtais Baškirijoje prieš 70 metų "numirė", bet jo kūnas nesuira. Kažkur šventykloje sėdi pasodintas. O dar legendos apie somati būsenoje sėdinčias būtybes kažkur Himalajų urvuose.
Mačiau laidą apie tuos visus neirstančius lamas. Kiek buvo tirta, tai tiesiog mumiifikavęsis kūnas būna. Tačiau tai tikintieji vertina kaip stebuklą. Anksčiau pas katalikus buvo priimta vertinti ar žmogus šventas, jei jo kūnas atidarius kartą po daug laiko būna nesuiręs. (rytų krikščionys sakydavo kad tai prakeiksmo ženklas. Čia iš mano paskaitos apie vampyrus :)) Žodžiu kūnas nesuirsta dėl to kad mumiifikuojasi arba užsikonservuoja karste. Tie šventųjų kūnai po karto atidarymo labai greitai suirdavo.
Taip, žinoma, galima visa tai mistifikuoti, bet nemanau kad čia kažkas daugiau nei elemntarūs gamtos dėsniai
Citata iš: rutulys rugpjūčio 20, 2013, 19:39:12
O, dvasinis augimas - įdomi tema - kiekvienas savaip ją supranta. Kaip suprantu a.t sieliui tai tam tikras pasirengimas patarnauti Dievui?
Prieš tai reiktų apibrėžti, kas yra būtis, kas yra šita maža būtybė, vardu žmogus, kas čia vyksta, ir kodėl visa tai egzistuoja. Tik tame kontekste prasmingas būtų vienoks ar kitoks kalbėjimas apie konkretų dvasinio augimo tikslą.
Žodis "patarnauti" nėra pakankamai talpus. Iš žemiškų pavyzdžių, aš duočiau palyginimą, kai turi kur nors kaime savo gerą ir linksmą draugų kompaniją, kurios pasaulis sukasi ten, įvairūs užsiėmimai 24/7. Ir jeigu toje kompanijoje viena asmenybė būtų tobula ir centrinė, natūralus lyderis, kurios magnetizmas aprėpia kiekvieno sielą (Dievas palyginime), tada tokį 24/7 vykstančią užsiėmimų ir bendravimo tėkmę galima būtų vadinti tuo dalyku, kas apima tarnystę/pasišventimą. Tai nėra tarno/šeimininko santykiai, kaip jie suprantami šiame pasaulyje. (kai kalbėjom apie sapnus vienoje temoje, pasakojau apie vieną savo sapną, kuris kažkiek atspindi tai ką čia kalbu).
Ir būtent prie tokios tarnystės visas sielas traukia kaip bites prie medaus, taip pat ir šiame pasaulyje prie materialaus jos atspindžio - šio pasaulio santykių. Todėl žmonės turi švelnius jausmus, asmeninę šilumą, kažko mėgimą, gyvena ir leidžia laiką kartu su kitais, šeimos nariais ir draugais, platesne bendrija. Viskas jus sudaryta iš vienokio ar kitokio "tarnavimo", asmuo visados kažkam tarnauja: vaikams, mylimajam ar mylimąjai, tėvams, kaimynams ir darbdaviams, bendruomenei, visuomenei ir valstybei, tautai, žmonijai, daug kam. Vienokia ar kitokia tarnystė vyksta. Turi vykti kažkokie mainai, net jeigu jie atrodo nesavanoriški. Turėsi kažkam įtikti ir patikti (abu žodžiu vartoju gera prasme), jeigu norėsi egzistuoti šiame pasaulyje, išgyventi, turėsi turėti pozityvius santykius.
Kitas aspektas, kad "dvasinis gyvenimas" yra susijęs su dvasinių jausmų visata, dvasinių jausmų begalybe, to tobulumais, sklaida. Šiame pasaulyje mes nepatiriame dvasinio gyvenimo sklaidos, pilnai besiplėtojančių dvasinių jausmų, todėl nėra lengva suprasti šitą kitokią būties kokybę. Čia viską užgožia "techninės problemos", t.y. fizinės specifikacijos; mūsų sąmonė tarsi susitraukusi į tašką, siauro akiračio, dažnai sutelkusi dėmesį ties primityviu fizinio kūno jutimų spektru ir prie to pririšta. Menas, aukšto lygio bendravimo turiniai kažkiek išplėtoja emocijas ir leidžia nujausti, kokia galėtų būti dvasinio gyvenimo prigimtis. (Bet reiktų pastebėti, kad sakoma, kad žmogaus kūnas yra pats palankiausias būtent dvasinio gyvenimo praktikai, todėl pasakius apie pririštumo prie fizinio kūno problemą, reikia pasakyti ir tai, kad šiame kūne ir šiame gyvenime įmanoma viską sudvasinti ir pasiekti tą dvasinį lygmenį)
Tą pačią idėją plėtojau temoje "Gyvenimo tikslas". http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=1938.0
Penktadienį 20:50 per REN TV Baltija bus kita laida apie mano minėtą lamą. Nors jo veidas gal kiek ir primena mumiją, teigiama, kad jo kūnas nėra mumifikavęsis - minkštuosius audinius galima paspausti ir jie atsistato į pradinę padėtį. Tuo skiriasi nuo aprašymo somati būsenos, kurioje kūnai sukietėja.
O dėl dvasinių dalykų reiktų nepamiršti ir pačios visatos. Mes nepajėgiame įsivaizduoti kokia jį didelė. Kiek laiko ir jėgų reikėjo, kad tokia atsirastų. O jei dar pradėsime galvoti, kad mūsų visata tik mažytis burbuliukas kažkokioje putoje. Ir tokių burbuliukų nesuskaičiuojama daugybė.
O iš kitos pusės mūsų pačių kūnai sudaryti iš daugybės taškelių, gal iš kokios kitos pusės žiūrint primenam tokius burbuliukus? Ar kas jums yra pametėjęs mintį, kad esate tik mažyčiai taškeliai savo krūtinėse?
Galima pabandyti įsivaizduoti amžiną gyvenimą, kuriam nereikia kvėpuoti, valgyti, miegoti, kuriame niekada nepavargsti, tau nusispjauti ant kosminio šalčio ir t.t.
Tačiau tikriausiai ne šiaip sau biblija dažnai cituojama "kaip danguje, taip ir ant žemės"
Nors ir laikoma, kad gyvename ašarų pakalnėje, bet gal čia ir ne taip blogai - tam tikros atostogos, kai nuo visko pilnai atitrūksti? Tikriausiai, darome kažką ne taip, jei Žemės civilizacijos vis žlunga.
Gal viskas pasirodys ne į temą, užklius minčių šuoliukai, bet bent nutuoksite, kodėl man įdomi šį tema - dvasinis augimas.