As nesu nusivyles gyvenimu. Turiu drauge, darba. Turiu ir pinigu. Rodos nieko netruksta, taciau kartais galvoje sukasi mintis apie savizudybe. Mastau ar daug kam tai rupetu, kas ateitu i laiduotuves, kaip reaguotu i tokia zinia draugai, kolegos gimines. Ir kazkaip po Sapranausko mirties paklausiau saves: ar cia man kazkas ne taip, ar ir kiti zmones apie tai kartais pagalvoja?
Gyvenime per daug neatvirauju ir apie tokius dalykus nepasakoju, todel klausima uzduodu cia :)
Praėjusiais metais man buvo labai sunkus gyvenimo tarpsnis, apie savižudybę buvau pagalvojęs ne vieną ir ne du kartus. bet įtikindavau vis save, kad aš stiprus ir, kad aš sugebėsiu viską išgyvent.
Jei mintys apie savižudybę neapleidžia dvi savaites ir ilgiau, reiktų pasitikrinti kitus simptomus. Gali būti kad prasideda depresija.
Kaip tik šiandien per pamoką diskutavome apie tai.. Paaiškėjo, jog iš 25 žmonių klasės, vos 2 žmonės nėra „svarstę" apie savižudybę. Ypač pauglystės metais, kuo nors nusivylus gali pradėti lįsti tokios mintys, tačiau, galima teigti, jog tai normalu, sprendžiant iš mūsų mini apklausos.. Impulsyvus mąstymas apie rankos pakėlimą prieš save po tam tikro išgyvenimo - nieko tokio. Kita situacija, jeigu apie tai mąstoma pastoviai..
Dar neteko. Ir nemanau, kad teks, Man per daug savęs gaila, kad sugebėčiau save nužudyt. Reikia drąsos norint nužudyt kitą žmogų, bet save... Niekada. Ir niekaip negaliu suprast, ar savižudžiai stiprūs, ar silpni?
P.S Neteko galvoti apie savo savižudybę. Apie savižudybę kaip apie veiksmą daug galvojau, bet ne apie save. Galvojau apie būdus, jausmą, paskutines mintis, galimas priežastis, bet žudytis neketinau niekada. Tegul kenčia kiti, bet tik ne aš. Savęs nenuskriausčiau niekada.
Psichologai šiaip sako, kad paprastai žudosi tie kurie nebeturi/nebemato kitos išeities ir žudosi iš silpnumo. O kadangi tame nebelieka laisvos valios, tai ir Bažnyčia savižudybės nebelaiko nuodėme.
Tai palauk, savižudybė - nebesiskaito nuodėmė? Tai savižudžiams yra vilties patekt į rojų?
Na kad būtų nuodėmė reikia laisvo valios nutarimo ir kad būtų svarbiame dalyke, o savižudžiai laisvos valios nebeturi. Nors dalykas ir svarbus, bet tai negali būti laikoma nuodėme. Žinoma jei tu nusižudysi iš neturėjimo ką veikti, laisva valia, tada taip, tai bus sunki nuodėmė.
O kaip su eutanazija?
Dažnai žmones silpnumo, bejėgiškumo jausmą įgauna iš aplinkos: tėvų, klasės draugų ir t.t Kada nėra normalių santykių su aplinkiniais, esi pastovia menkinamas, dingsta motyvacija mokytis ir t.t ir t.t Reikia užtai susiformuoti nepramušama oda, kada tave kas kritikuoja, šmeižia, bando išėsti, visada reikia savęs klausti. Kas tas žmogus? Ar jis turi kompetenciją mane šmeižti ir ar man išties svarbi jo nuomone? Reikia susirasti mėgiamą sritį, hobį kuriame reik siekti tobulumo ir tapt geriausių, reik susirasti ir bendrauti su bendraminčiais, sveikai maitintis sportuoti ir gyvenimas pasidarys laimingesnis. Kad gyvenimas nebūtu beprasmis reik susirasti veiklą: mokslas, sportas, menai, verslas ir stengtis siekti aukštumu mėgiamoje veikloje ;)
Asmeniškai niekad nemasčiau apie savižudybę, nes žinau, kad visos problemos išsprendžiamos, ir visos kliūtys įveikiamos :)
Atsiprašau už offtopic'ą, bet Master, aš niekaip negaliu suprasti, kiek tau metų :D Kankina šitas klausimas, todėl tikiuosi, jog atsakysi :)
Kas per klausimas?!
Ar niekam neteko matyti savižudybės? Man ne, bet mačiau keletą mirčių. Nelabai malonu.
Mirčių teko matyti. Savižudybės neteko, bet vieną žmogų išgelbėjau nuo savižudybės.
Ar sunku buvo? Daug pastangų teko įdėti? Man tikriausiai būtų sunku bandyti atkalbėti žmogų nuo savižudybės. Jeigu nepavyktų, jausčiausi kaltas. Bet aišku geriau pabandyti, o gal pavyks.
Gali ką nori su mintimis daryti, bet su organizmo chemija nepasiginčysi.
Citata iš: la.benas balandžio 19, 2013, 17:05:21
Ar sunku buvo? Daug pastangų teko įdėti? Man tikriausiai būtų sunku bandyti atkalbėti žmogų nuo savižudybės. Jeigu nepavyktų, jausčiausi kaltas. Bet aišku geriau pabandyti, o gal pavyks.
Na sunku buvo dvasiškai, nes tai buvo geras draugas. Dar jis paėmė iš manęs pažadą, kad nebandysiu jo atkalbėti ir tik po to pasakė. Tai beliko tik parodyti jog jis kažkam reikalingas. Tai ir privertė jį apsigalvoti. Nes tikrai jau viską buvo suplanavęs.
Vis dėl to, kiek nedaug gali reikti, kad išgelbėtum gyvybę :) Tik truputėlaičio atsigrežimo į kitą žmogų ir pokalbio. Žmonės praeina devynis pragarus ir sulaukia gero žodžio tik kai jau ant slenksčio atsisėda. Na, bent jau tie, kuriems pasiseka.
EDIT: Ir pažvelkit, kiek žmonių vien šitame forume, per trumpą laiką jau prisipažino galvoję apie savižudybes. Dar kiek nieko neparašė ar pamelavo.
Įsivaizduojat, kiek jus realybėje supa žmonių, kurie turi tokias mintis? Įsivaizduojat, kaip žiauru, kad dauguma mūsų dėl to nieko nedaro? :)
Nominuoju "depresiją" labiausiai ne pagal reikšmę vartojama sąvoka.
šeip ligossimptomai.lt išskiria depresija kaip kitų ligų požymį, va dėl tokių dalykų depresija ir yra nupiginta.... U_U
Potemė apie depresiją perkelta čia http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=1634.0
Atsiprasau, kad rasau ne lietuviskomis raidemis. Taip yra delto, kad esu UK ir naudojuosi plansetiniu..
Taigi, as galvoju apie savizudybe bent kelis kartus per menesi.. Taip yra todel,kad niekada neturejau stipraus ramscio gyvenime.. Mano tetis mano kad jau uzaugau,mazai bendraujam,o apie asmeninius dalykus-niekada gyvenime nebendravome. Mama- ji visada turi savo nuomone,mes daznai pykstames. Zodziu,su abiejais tevais nera rysio. Draugu taip pat turiu mazai. Todel nera kam pasiguosti,issikalbeti. Butent delto ewu silpna. I viska skaudziai reaguoju. Todel kai tik atsitinka kazkas, ka man sunku istverti,as tuoj pradedu galvoti apie savizudybe. Bet tada pagalvoju,kad juk as nezinau kas buna, kai zmogus numirsta. Ta nezinomybe ir vercia mane sustoti ir nekelti rankos pries save. Beto zinau,kad esu daug kam reikalinga ir mylima.
Kaip matau tavo silpna nervų sistema (galiu klysti, nesu kokia tais daktarė :D ) ir į daug ką reaguoji jautriau. Bent jau iš aprašymo susidariau nuomonę, kad labai didelių sukrėtimų nepatyrei. Ir kaip pati sakei į viską reaguoji skaudžiai. Taip pat nepasitiki savimi, kadangi išmušta iš vėžių imi kaltinti save ir nematai galimybės ištaisyti esamą situaciją.
F. Dostojevskis Broliuose Karamazovuose rašė "Be kentėjimo koks gi būtų malonumas?" .
Tai va :)
Realiai patarčiau paieškoti veiklos, kurioje galėtum realizuoti save. Tada rasi pagrindą už kurio galėsi laikytis.
Kai man būna "liūdnosios" dienos (aš visada sau sakau, kad viskas laikina. Tai lyg banguojanti jūra, tiesiog šiandien audra, bet tai nereiškia, kad reikia iškart paleisti vairą. ) Jeigu man tuo metu nesinori nieko daryti, tai ir nedarau :) nekankinu savęs ir viskas praeina :)
Filme "Franklynas" buvo graži frazė pasakyta: tu turi gyventi dėl tų, kuriuos dar tik sutiksi ateityje :3
As diagnozes neprasiau :)
isaugsi is tu durnu minciu dar ;) seip idomu butu suzinot kas per problemos, kad apie savizudybe mastai?
:DDD Ok, atsiprašau, tuoj pasitaisysiu...
* vargšėlė, turbūt sunku taip gyventi... Gerai, kad esi stipri ir nepasiduodi aplinkos įtakai... :)
Damn it, dabar galvoju.. Kas sukelia tas savižudybės mintis? Realiai nežinau kaip buvo iš tiesų, bet kiek man žinoma, tai holokausto metu, žydai nesižudė, būdami ant mirties slenksčio jie vistiek kabinosi į gyvenimą, turėjo vilties... (kad ir kaip siaubinga buvo)... Chm... :-\
As juk ne viena apie ja pagalvoju.. O mano problemos-mano reikalas. Taip, gal tos mintys durnos, taciau kartais, kai atsiranda problemu, tarp ju sprendimo budu, atsiranda ir si mintis. Mano pagrindines problemos.ne tos,.kad su tevais nesutariu. Tiesiog atsiradus problemoms as nelabai turiu i ka atsiremti. O buti visada savarankiskai ir stipriai-siek tiek sunku. Manes nebutina smerkti, ar tyciotis is manes. As tiesiog atsakiau i temos klausima. Ir tai, kad nesakau problemu, tai dar nereiskia, kad jos menkos ir lengvai issprendziamos, tiesiog cia ne psichologo kabinetas :)
Gal tiesiog, dar nesi, dvasiškai brandi asmenybė. Nenoriu įžeisti, tačiau galvot apie savižudybę, vien dėl to, kad neturi artimo žmogaus šalia ar neturi, kam išsipasakoti, yra tiesiog apgailėtina ;) Užsiimk įdomia ir patinkančia veikla, hobiais, susirask antrąją pusę, jei jauti trukumą, kad šalia nėra žmogaus ir viskas bus gerai. Kas dėl skaudaus reagavimo į viską, tai greičiausiai sureikšmini ir keli ant pjedestalo kitus, o savę, vis pasąmoningai nužemini ir apie savę esi susidarius prastą įvaizdį, tai žinok, kad tobulų nėra ir visi turi vienokių ar kitokių problemų. Yra žmonių kurie dvasinį, psichologinį sunkumą, bando užmaskuoti humorų, juokų, patyčiomis, tačiau tai neišeitis, nors tokie žmonės, gali sudaryti ispudį, kad jiems viskas gerai.
Zmogus gavoja apie savizudybe ne tada, kai neturi kam pasiguosti. O butent tada, kai ji istinka dideles nelaimes, kai ant jo peciu ne viena problema, o padeti nera kam. Butent tada, kai reikia palikymo, patarimo, ar paprasto nuraminancio pokalbio, o nieko aplink, su kuo pasikalbeti nera, va tada ir buna apmastymai,nes vienam zmogui per sunku. Bent jau man gyvenime taip buna, kad vienai per sunku.
Bet cia juk yra protingu zmoniu, kurie zino ko man reikia, kokia as esu... Kurie iskart pasmerke mane.
Va, paimkime Vytauta Sapranauska. Jis gyvenime turejo daug veiklos, buvo kurybingas. Ir stai, jis pats nusizude. Pats pakele pries save ranka.tikrai ne is gero gyvenimo. O kazkas slege jo sirdi ir niekas jam negalejo padeti. Arba jo niekas nesuprato, arba jis pats neprieme pagalbos is kitu. Tai jis turbut irgi turejo isaugti is durnu minciu, turejo uzsiimti kita veikla :D
Jus mastote labai pavirsutiniskai.
As tik pabandziau issaiskinti, kad zmogus kartais jauciasi paskendes savo problemos, jam truksta valios, kai nera kas ji palaiko..
Nepagidoma liga? Supersunkūs mokslo krūviai? Paskola? Sunkūs darbas? Sakai visi esame paviršutiniški, o gal tu pati tiesiog save, darai auka ir nori, kad tavęs, kažkas gailėtusi ar guostu? Žmonės turi begalės finansinių, sveikatos, psichologinių rūpesčių,tačiau, gyvena ir nedaro iš savęs aukos. Jei kažkas netinka keisk, daryk išvadas, pokyčius. Šiame gyvenime gimei viena ir mirsi pati viena, tai ir mokinkis gyventi viena, o ne, būti nuo kitų priklausoma. Nes dabar pagal tavę, tai esi vargšė ir rūpesčiais apkrauta ir kažkas turi tavęs gailėtis, guosti ar padėti spręsti problemas. Čia yra tavo gyvenimas tu ji pati turi gyventi, pati turi nugalėti sunkūmus, pati turi atlaikyti visus dvasinius, psichologinius, fizinius krūvius. Šapranauskas būtent ir buvo silpnas, nevalingas žmogus, kuris alkoholių skandino problemas, o būdamas viešumoje, kūrė nerealaus, linksmo, šaipūno, komiko vaidmenį, nors už tos kaukės slėpėsi, silpna, nebrandi, depresuota asmenybė ???
Rasiau kad galvojate pavirsutiniskai,o nekad visi jus esate pavirsutiniski :) Bet kaip matau,cia gali buti tik dvi nuomones-jusu ir neteisinga :) Todel as nebesigincysiu.
Tokių minčių turėjau dar vaikystėje.
Neseniai praradau viską, ką turėjau: darbą, merginą, draugus. Bandžiau žudytis, bet neišėjo normaliai persipjauti venų, tada ir tas noras išblėso. Po to mėnesį praleidau psichiatrinėje.
Mane iki to privedė piktybiniai kitų žmonių veiksmai. Vis tik aš tikiu, kad už pikto darymą yra atmokama. Gal būt dabar moku už savo padarytas klaidas.
Dabar viskas lyg ir taisosi, bet kartais atrodo, kad geriau būtų tada viskas pasibaigę, norėjau teisybės. Nes patyriau didžiulę neteisybę, nepatikėčiau kad galėtų taip atsitikti.
Tai va. Nesmerkiu savižudžių ir nevertinu niekaip. Visi renkamės tai kas atrodo geriausia.
Siuo klausimu visada remiuisi Sekspyro Hamletu. Juk jis uzdave ta amzina klausima: buti ar nebuti? Ir kodel jis pasirinko-buti? O gi delto, kad jis nezinojo kas yra ten kur "nebuti". Manau zmogus, pagalvojes apie savizudybe turi pagalvoti: iskur as zinau,kad gen bus geriau? Nes nei vienas nezinome kas buna, kai pats iseini is gyvenimo.. P.S. As tikiu, kad gyvenime zmogui nebuna duota tokiu isbandymu, kuriems jis yra per silpnas. Viskas laikui begant sugrizta i savo vezias. Reikia tik labai noreti, pasistengti ir tiketi :)
Šituo atveju buvo ne vaikų darželis, kad ten mane įskaudino, paliko ar pan. Viskas buvo pakirsta iš esmės.
Negalėjau pakeisti požiūrio į situaciją, nes per daug visko laikiausi įsikibęs mūsų pasaulyje.
Viską paleidau, gal išprotėjau.
Bet iš esmės pervertinau viską iš naujo.
O kas yra anapus niekas nežinome. Aš tikėjausi kad gausiu šansą viską pradėti iš naujo ar čia ar kažkur kitur.
As manau, kad pradeti viska is naujo galima tik cia. O ne isejus anapilin..
O ar jus dabar stengiates atsistoti ant koju? Susirasti darba, drauge..?
Išvykau į kitą šalį :) Mečiau viską. Neturiu, ką prarasti. Gaila aišku buvo nes daug pastangų dėjau kol susikūriau padorų gyvenimą, mokslai, santykiai ir kiti dalykai.
Bet taip, norisi pažaisti dar žmogišką gyvenimą, juolab pažinimas mums duotas ribotas, tai aukščiau bambos nepašoksime.
O labiausiai juokinga dabar matyti žmones, kurie kelia problemas, kur jų nėra :)
Ne tu pirmas, ne tu paskutinis susidūręs su šiuo reikalu.
Visi yra susidūrę - ir šio pasaulio didieji, ir nykštukai. Vieni daugiau :'(, o kiti gal tik „prabėgom". Aišku, kad tokių apmąstymų motyvai pas kiekvieną skirtingi - nuo vaikiškų iki racionaliai (beveik) nepriekaištingų : pradedant „jis (ji ) manęs nemyli, todėl... :'(" ir pan., baigiant kad ir egzistencialistais. Pastarieji mano, kad „(laisvas) individas egzistuoja absurdiškoje arba beprasmėje visatoje", o A.C. pasako tiesiai - „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą (...). ...skubiausias (suprask - svarbiausias ) yra gyvenimo prasmės klausimas.". Į tai A.C. atsako taip : gyvenimas yra beprasmis, todėl galima elgtis trejopai - nusižudyti :(, įtikėti kažkuo transcendentiniu, esančiu už absurdo (gyvenimo) ribų arba susitaikyti su absurdu ir jame gyventi. Ir siūlo - nors gyvenimas yra beprasmis, jame vis viena reikia gyventi didvyriškai ;D, sekuliariame šventume ;D, nors tai ir bus absurdiška :o. Tas A.C yra fainas tipas.
Dar pridedu krūvą rekomendacijų įvairiems skoniams, kad visai nenusodinti :
• Įgyvendinti savo svajones, siekti savo idealų (gyventi svajonėmis, kovoti už kokias nors vertybes, sekti savo likimu, pasiekti tobuliausią savęs versiją, pasiekti gyvenimo džiaugsmą, harmoniją ir kt.);
• Pasiekti biologinį tobulumą (išgyventi kuo ilgiau, palikti kuo daugiau palikuonių, evoliucionuoti);
• Siekti žinių ir išminties (kuo daugiau išmokti, suprasti gyvenimą ir pasaulį, įveikti baimes ir išmokti gyvenimo pamokas, atrasti gyvenimo prasmę);
• Daryti gera (padėti kenčiantiems, duoti daugiau nei gavai, siekti taikos, lygybės, santarvės);
• Pasiekti dvasinį nušvitimą (susilieti su Dievu, pasiekti sielos tyrumą, pažinti Dievą);
• Mylėti, mėgautis gyvenimu (mylėti kuo labiau, išmokti mylėti, visur siekti grožio, vengti skausmo, kančios, siekti malonumo, džiaugsmo);
• Siekti būti geriausiu (siekti valdžios, galios, būti geresniam, galingesniam už kitus);
• Gyvenimas beprasmis (žmonija susikūrė atsitiktinai ir neturi jokios prasmės);
• Gyvenimo prasmės neįmanoma suprasti (gyvenimo prasmė yra už žmogaus supratimo ribų);
• Gyvenimas yra blogas (gyvenimas yra ašarų pakalnė, pasibaigianti mirtimi).
Man artimiausias yra trečias nuo galo (rupūžė, negaliu pabraukti >:() požiūris, o iš bėdos tiktų ir toks : evoliucinė psichologija pabrėžia, kad žmonės yra valdomi instinktų ir biologinių poreikių ir, kad pagrindinė jų gyvenimo varomoji jėga yra malonumų siekis bei būtinybė palikti palikuonių. Panašiai teigia ir biologai - jei ir yra kažkokia gyvybės prasmė, tuomet tai yra siekis kuo labiau išplatinti savo genus ;).
Visas šis kratinys iš įvairiausių šaltinių ir lietuviškos Vikipedijos.
Jei niekas netinka - skambinkit pagalbos telefonu, kurio numerio nežinau :P.
Netikiu, kad žmonija susikūrė atsitiktinai.
O iš esmės koks skirtumas kada numirti. Jeigu nenori gyventi, tai ko čia būti. Greičiau sužinosi kas laukia po mirties. Gyvenimą kiekvienas tvarkosi savaip. Aišku žvelgiant iš perspektyvos žudytis neverta, nes turėtų viskas susitvarkyti, reikia išgyventi sunkų laikotarpį.