Bet kokio žodžio pasakyto magišku tikslu jėgos šaltinis yra : Mago valia. Paprasto žmogaus ištartas žodis atspindės tik to momento mintį ir dažniausiai niekur nenuves. Tas pats žodis ištartas mago, gali sukelti pokyčius realybėje.
Daugumai praktikuojančių kyla paprasta mintis, kad visi naudojami "magiški" žodžiai turi paveldėtą jėgą. Netiesa. Kuomet žodžiai yra ištariami, jų ypatybės turi mažai įtakos. Pavyzdžiui, žmogus perskaito paprastą romano pastraipą. Nieko ypatingo, jis tiesiog garsiai skaito. Magui atsivertus tą knygą ir perskaičius tą pačią pastraipą, ims ir pakils vėjas. Kodėl? Ar magas atrado kažkokią užslėptą žodžių reikšmę, kurios nepastebėjo paprastas skaitytojas? Aišku, kad ne. Tai kas nutiko, vyko mago viduje. Nors jis skaitė tuos pačius žodžius, jo tikslas buvo kitoks. Jis skaitė su noru, kad pūstų vėjas. Žodžiai iš jo lūpų sklido su troškimu iššaukti vėją. Skirtumas yra ar ne?
VALIA - priežastis suteikianti žodžiams jėgą, juos skaitant garsiai, ar mintimis. Tikėjimas, kad tinkamas jų perskaitymas sukurs trokštamą rezultatą. Ta pati valia, kurią magas sukoncentruoja norėdamas sukelti efektą yra bet kokio magiško veiksmo katalizatorius. Kaip pavyzdį paimkime maldą. Krikščioniai tiki, jog yra teisinga melsti atleidimo kiekvieną dieną. Jie savo tikėjime turi tam tikrus žodžius, kuriuos reikia kartoti daug kartų. Pavyzdžiui nusidėjusiam gali reikti sukalbėti šešis kartus "Sveika Marija" ir dukart "Tėve mūsų". Galiu patikinti, kad ne žodžiai užtarnaus kalbėtojui atleidimą. Žodžiai, tai būdas išreikšti idėjas, remiantis valia. Pastaruoju atveju pasiekti atleidimą. Realiai yra dvi priežastys, dėl kurių šios maldos katalikui yra svarbios: Pirma, tikėjimas, jog maldų kartojimas užtarnaus atleidimą. Antra, kad valia esanti už žodžių užtarnaus atleidimą. Jei žodžiai kartojami su stipria valia, tuomet ketinimas esantis už žodžių, juos nuneš tiesiai į tikslą.
Patyrinėkime, kas magiškame kontekste yra žodis. Žodis, pats savyje yra ne ką daugiau nei garsas. Šis garsas yra tik paprasčiausia balso stygų vibracija, kuri suvirpina kažkieno ausies būgnelį. Šiame procese nieko magiško nėra, tik anatomija. Turime atsiminti, kad garsai yra svarbūs, nes be jų neišreikšime savo idėjų ir minčių kitiems. Tačiau tuo pačiu metu tai tik garsai, todėl juos išreikšti ir suprasti galime tik iki tam tikros ribos. Visa tai turint galvoje pasidaro aišku, kodėl kartais kad ir kiek kalbėtum su žmogumi apie visatos paslaptis, jis tavęs vistiek nesupras.
Skaitytojui jau turėjo kilti klausimas, kokia nauda iš žodžių turinčių jėgą? Iš kur šie žodžiai šios jėgos igijo?
Kolektyvinės minties teorija
Yra teorija, kurią laikau gana teisinga, kuri teigia, jog visos mintys egzistuoja tam tikroje erdvėje, kiekviena susijusi su tam tikru simbolizmu ir ketinimu. Šioje erdvėje panašios mintys traukia viena kitą. Iš šios teorijos gali išplaukti paaiškinimas, kodėl, kai kurie žodžiai, kuomet ištarti, turi daugiau jėgos nei kiti. Pažiūrėkime į šią teoriją iš arčiau:
Kiekvienas magas žino, jog visos mintys egzistuoja mentalinėje sferoje, astralinėje plotmėje. Tai vieta kur vyksta valios apsireiškimai. Bet kokia mintis, kuri kada nors papuolė žmogaus galvon, vienokia ar kitokia forma egzistavo šioje plotmėje, tačiau išsisklaidė, dėl kitų priešiškų energijų. Tik tai tos mintys, kurios sugebėjo sukaupti didesnį kiekį energijos ir atsilaikyti, tebėra tenais. Šią energiją galima surinkti daugeliu būdų, bet daugiausiai tai vyksta dviem būdais: Galvojantysis nuolat palaiko tą mintį savo galvoje, taip kasdien mintis gauna energijos arba mintis pritraukia panašias mintis, sinergizuoja su jomis ir tampa didesnė apskritai.
Iš tikrųjų mintis (kiek leidžia raiškos galimybės) gali būti visiškai kitokia, nei visos kitos kada nors buvusios mintys. Trauką sukelia vidinis ketinimas, iš kurio ta mintis radosi. Tarkim vienas pagalvos " Yra penki valdantieji dievai", o kitas " Ši panteonistinė hierarchija susideda iš penkių dievybių". Nors išsireikšta skirtingai, tačiau pagrindinė mintis bendra. Taigi šios dvi mintys susijungs ir kurs.
O kaip tai pritaikoma magijos teorijoje? Paimkime pavyzdį. Pats pirmutiniausias magas sugalvojo, kad oro elementas yra rytuose ir sukūrė tokią mintį "Oras - rytuose". Ši mintis patenka į astralą ir laikosi tenais tol kol jos kūrėjas ją maitina energija. Tuomet tas magas eina pas savo draugą ir jam aiškina, kad "Oras - rytuose". Kuomet išaiškina, kodėl jis taip mano, draugas juo taip pat tiki. Dabar astrale jau yra dvi panašios mintys, kurios sinergizuoja. Taip grandinė tęsiasi neribotą laiką. Ir po kurio laiko,mintis išauga taip, jog jai jau nebereikia, jos kūrėjo palaikymo, ji tampa nepriklausoma. Net gi tuomet kai minties kūrėjas miršta, ji išlieka, dabar jau kaip sudėtinga minties matrica. Ir šiandien kaip žinia, didžioji dauguma laikosi nuomonės, kad oras asocijuojasi su rytais. Tas pats pritaikoma ir kitiems elementams.
Citata iš: Šešėlis kovo 29, 2013, 21:53:38
Krikščioniai tiki, jog yra teisinga melsti atleidimo kiekvieną dieną. Jie savo tikėjime turi tam tikrus žodžius, kuriuos reikia kartoti daug kartų. Pavyzdžiui nusidėjusiam gali reikti sukalbėti šešis kartus "Sveika Marija" ir dukart "Tėve mūsų". Galiu patikinti, kad ne žodžiai užtarnaus kalbėtojui atleidimą. Žodžiai, tai būdas išreikšti idėjas, remiantis valia. Pastaruoju atveju pasiekti atleidimą. Realiai yra dvi priežastys, dėl kurių šios maldos katalikui yra svarbios: Pirma, tikėjimas, jog maldų kartojimas užtarnaus atleidimą. Antra, kad valia esanti už žodžių užtarnaus atleidimą. Jei žodžiai kartojami su stipria valia, tuomet ketinimas esantis už žodžių, juos nuneš tiesiai į tikslą.
Po išpažinties sakomos maldos neturi tikslo pasiekti atleidimą. Atleidimas duodama išrišimu, o tai kas vyksta po to yra atsiteisimas. Na toks savotiškas bausmės atlikimas, kai jau yra atleista. Atleidime svarbiausia yra net ne išrišimo formulės žodžiai, o tavo asmeninis gailestis už nuodėmes. Tai gi, čia gerokai nugrybavai į lankas :)
Maldų kartojimas neužtarnauja atleidimo. Atleidimas pasiekiamas tik per nuodėmių apgailėjimą, o ne per kokias nors žodines formules. Geriausiu atveju tai galime pavadinti valios aktu, tačiau net neesant valiai, dažnai užtenka vien noro turėti gailestį dėl nuodėmių ir to jau pakanka, kad būtų atleidimas. Visos žodinės formulės (išrišimas, atsiteisimo maldos) yra formalumas, kuris yra privalomas, bet nėra toks itin svarbus atleidimui. Žinoma, sakramentas turi gydančią galią, bet čia jau atskira tema.
Paskaičius tavo tekstą atrodo, kad visiškai nesvarbu kokie žodžiai yra tariami, svarbu valia. Su tuo irgi negalėčiau sutikti, nes tradicinis okultizmas itin akcentavo žodines formules, kurias reikia ištarti tiksliai, su tikslia intonacija ir prasme. Tai kad gali balbatuoti bet ką yra naujųjų laikų magijos išradimas. Visa senoji magija rėmėsi formulėmis.
Na tarkim, dėl krikščionybės tau geriau žinot :) Bet vistiek manau, paprastas žmogus nelabai žino tų terminų ir kartoja tai norėdamas atleidimo. Aišku tai nėra teisinga kaip sakai :) Žinosiu kaip yra iš tikrųjų.
O dėl žodžių. Aš sakau kaip yra :) Senoji magija gal ir tuo remiasi. Bet to tai nėra kažkoks dėsnis. Tačiau žinau tavo nuomonę. Kad tradiciškai yra geriau, nei kažkas naujo. Bet su laiku ir šitai pasens :)
Na tokie dalykai paaiškinai dar ruošiantis pirmajai komunijai :) tai kaip ir savaime suprantama, kad žmonės žino šiuos dalykus, bent jau tie kurie praktikuoja šį sakramentą ne tik per bobutės laidotuves :)
O tai ką rašiau senojoje magijoje buvo dėsnis. Tik XX a. viduryje viskas ėmė ir pasikeitė
Na apie tokį dėsnį neteko girdėti :D Aišku aš new age vaikas :D
Man tai per komuniją to nepasakė :'(
Butent, raganos odis tures kitokia galia, nei kito zmogaus. Pamenu prie 3 metus, vienas zmogus uzsimojo pries mane, zinoma as suvaldziau ji, nesibaige mustynemis, bet jam ikandin pasakiau zodzius "ir mylesi tu mane amzinai, nenoresi nieko ir nereiks tau gyvenimo, kol busiu as gyva, ir visada ieskosi manes minioje vien tam...kad atsiprasytum..uz tai ka pasakei, ko verta nebuvau.." tiesiog tas zmogus mane izeide, pavadino zodziu, kurio as girdet nepasiruosus iki siol, rezultatas toks, kad iki siol jis nieko nenori, o jei ko nori, tai manes, meta drauges visas vsika, ji traukia pasamoneje link manes, o as aisku zaidziu savo zaidima...jam tereik manes atsiprasyt...kiek bandziau uzvesti ant kelio, nes man jau graudu ziureti, tiek jis nepripazysta savo kaltes, matyt nelaikas dar baigt kankintis, nors meteliai bega greit..pati buvau nustebusi, kaip tai veikia, nes pats man pasakojo...viska viska pasakojo...taigi, buves lovelasas, kur buvau sumascius kazkada pakinkyt grazuoliuka erziliuka, tapo piktu, viskuom nepatenkintu diedu, kurio akys nusvinta mane pamate...mmm...o man gaila, to nereik visai...bet nuimt negaliu uzkeikimo, buvo pasakyta, kad jis nukris savaime, kai tie latys zodziai bus atkartoti, gaila, neurasiau nu, negaliu atkartoti..vis dar viliuosi, kad jis atsiprasys uz tuometini elgesi ir prakeikimas nukris nuo jo..keista, bet veikai belen kaip..netikejau net, kad tokia zodziu galia yra, istarta su nuoskauda ir neteisybes prieskoniu..