Pirmą kartą kuriu temą, todėl pasistenkite per daug kritiškai nevertinti. Beje gali būti kad tokia tema jau sukurta tokiu atvėju labai atsiprašau.
Pomirtinis pasaulis
Mūsų laidojimo tradicijos buvo gan įdomios.
Įdomu, tai, kad žmones laidodavo ant aukšto kalno, prie upelio, kur buvo daug medžių (netgi gabendami mirusįjį kartu su juo gabeno nukirstą beržą). Buvo tikima, kad mirusio žmogaus siela įsikimba į medį, susiranda upeli, priėjus prie jo įsėda į vėlių laivelį ir nuplaukia į vėlių salelę, ten atsisėda ant vėlių suolelio. Prie kapo statydavo medinius kryžius, tikėta, kad kryžiui supuvus, ateina metas į tą vietą laidoti kitą žmogų.
Vėlynių tradicijos
Tikima, kad tą dieną gimusieji kaip prakeiksmą su savimi nešasi gebėjima matyti dvasias.
Aplamai seniau buvo manyta, kad kai dienos trumpėja, o naktys ilgeja, mes priartėjame prie mirusiųjų pasaulio. Vėlynių dienos, visada, kaip nekeista būna vėjuotos, manoma, kad vėlės tuo metu šelsta. Prie kapų degamos žvakutes, vėlgi- kaip prieglobstis pasišildyti ir nurimti (dvasioms). Ta, diena taipat būdavo paliekama maisto (vėlėms), kad jos galėtu grįžti į namus ir pasimaitinti. Mes jas prisimename ir apraudojame.
Vėlynių išvakarėse nebuvo galima eiti į bažnyčia, nes ten neva susirenka visos vėlės.
Keletas istorijų:
Viena moteris palaidojo savo sūnų, ir negalejo su tuo susitaikyti, vieną naktį, ji susapnavo savo sūnų visą šlapia, jis buvo labai liūdnas ir prašėsi pagalbos. Ji nuejo pas kunigą ir papasakojo jam savo sapną, šis jei patarė, pamiršti savo sūnų. Po kurio laiko ji vel susapnavo sūnų, jis paaiškino, kad buvo šlapias nuo mamos ašarų, o nustojusi del jo verkti. ji paleido jį ir jis tapo laisvas. Dar viena istorija- lyjo lietus, o vienas vyriškis vis vaikšiojo pirmyn ir atgal, vienas žmogus, ta pastebėjes klausia, ka jis darąs, šis atsakė, kad lietus stabdo silpnesnes vėles (vaikų pvz) ir jis jas nunešantis į baznyčią ant nugaros. Čia toks žiaurus :) Dar vienas- buvo moteris, kuri dėl kažkokių priesžasčių norėjo pamatyti savo vienž mirusį giminaitį, ji žinojo, kad velynių išvakarėse visos vėlės susirenka į bažnyčia. Moteris nuėjo pas vieną kunigą (ir vėl) paklausti patarimo, šis patarė, nueiti ten anksčiau ir palaukti kol vėlės pradės rinktis, pasislėpti ir pirštais padarius apskritimą, ar pro žiedą žiūrėti. Moteris taip ir padariusi, dėja, kai ji pamatė giminaičio dvasią neiškentė, ir pasirodė, dvasios pamačiusios mirtinai ją sudraskė.
Taigi, mieli paranormalūs virtualūs bičiuliai, ką apie tai manote. Pati tema gan abstrakti, todėl beveik viskas ką pasakysite bus į tema ^,^. Ką manote apie Lapkričio 1 šventę (visgi kriksčioniškoje šalyje, kurioje didžioji dalis krikčionių, neturėtu tikėti dvasių klajojimu ir grįžimu į žemę (o mes gi tą diena minime) Pabandykite apjungti savas žinias. Pavyzdžiui okultistai mano, kad klajoja tik nuodėmingos prie žemiškų malonumų prisirišusios dvasios, kiti išvis netiki to egzitavimu, kiti tiki reinkarnacija.. (ir taip toliau). Bet kaip paaiškinsite minėtąja pasaulio samprata. Gal patys žinote kokių nors įdomesnių tradicijų ir tikėjimų? Taigi pasireikškite :D
Beje, turbūt pastebėjote minties šuolius, truputį nerišloką tekstą.. Labai norisi miego, todėl skubėjau rašyti :)
Kaip pirmas blynas tikrai nesudegęs. Jau mieliau tokias temas skaityti, nei anomaliją užplūdusią kanibalizmo bangą. Tik kad nelabai ką galiu pasisakyti apie tradicijas ir tikėjimus.
+ uz nauja tema ;)
Kas liecia pomirtini pasauli, tai netikiu, kad yra kazkokios "ypatingos" dienos tariamoms dvasioms musu Zemeje. Tai tiesiog skaiciai kalendoriuje ;) O, kad per velines visuomet vejuota irgi mitas. Prisimenu Lietuvoje tikrai daug Veliniu, kai buvo labai grazus orai :)
Ne i tema:
Pasirodo ir rutulys sugeba suregzti zmogiskus sakinius be savo "meiles planetos", X-dimensiju ir t.t. Sveikas atvykes i realu pasauli. Siaip, kad ir ka vartojai, as irgi buciau nepries isbandyti ;)
Man rodos kad visi tie dvasių "sugrįžimai" tai nuo pagonių laikų pasiliko. Gal ir klystu, čia tik mano nuomonė, rašydamas nesirėmiau niekuo. Ir beje, puikus straipsnis, lauksim dar :)
Ačiū visiems :3. ( La.benai- dar vienas straipsnis jau yra :) ) Na, o kalbant tema, tai vat tas ir įdomu, atrodo visuomenė skeptiška, bet vistiek... O apie dvasių sugrįžimus, net nežinau... Kažkiek mokiausi etnokultūros, bet ten vėlgi viskas pinasi. Va, lyg ir buvo pomirtinis pasaulis, tik nevisada dvasios į jį patekdavo, veliau lyg ir labiau buvo tikima, kad dvasios gyvena tame pačiame pasaulyje, bet mus skiria siena, kuri dienoms trumpėjant plonėja... Žodžiu, nebepamenu, senos žinios, bijau suklysti :)
Tam, kad dvasios negrįžtų, laidotuvių metu kelias nuo bažnyčios iki kapinių būdavo "nuklojamas" eglių šakomis. Iš čia anachronizmas egliniai vainikai per laidotuves.
Bendrai pasaulyje yra sutinkamas fenomenas, kada augalai turintys spyglius, apsaugo nuo dvasių ar jų sugrįžimo.
Keista, aš apie spygliuotus augalus girdėjau tiek, kad simbolizuoja nemirtingumą. Ir dėlto, kažkaip siejasi su barstymu. (bet čia vėl nepamenu iš kur girdėjau :D)
Na yra ir tokia simbolika, tačiau labiau paplitusi apsauginė jų funkcija. Dabar kaip tik rašom su draugu knygą apie vampyrus, tai šiuo klausimu teko daugiau pasidomėti.
Spalio 31 d. ir lapkričio pirma diena yra svarbios dienos visoms kultūroms ne šiaip sau. Šios paros labai tinka vidiniam apsivalymui, giliems apmąstymams ir prastos karmos suvokimui bei paleidimui, piligiriminėms kelionėms, dvasinėms praktikoms. Kadangi tuo metu saulė yra skorpiono ženkle, o šis susijęs su transformacijos ir perėjimo misterijomis.
Visų Šventųjų naktį įvyksta visų sąmonių pasaulių susijungimas su žemiškuoju, todėl sakoma, kad šiuo metu galima užmegzti kontaktą su mirusiais artimaisiais. Tai harmonijos su kitais pasauliais sutvirtinimo laikas.