Atrodo, kad tu vienintelis neši didžiulę naštą... Ar tai karma? Kodėl kiekvieną dieną reikia jausti įtampą? Kodėl širdis niekaip nenurimsta? Jauti kažkokią graužatį... Kartais pagalvoji, kad galbūt tai prakeiksmas.
Šiaip neketinau daugiau rašyti šiame tinklapyje, tačiau kasdienybėje kiekvieną dieną užklumpa vis kokios nors filosofinės mintys ir jaučiu, kad jas turiu kažkokiu būdu išreikšti, realizuoti. Tarsi kažkas lieptų tai padaryti... Širdis, mintys, kažkas aukštesnio, o galbūt tie, kurie nori tai išgirsti.
Norėčiau aptarti karmos, reinkarnacijos egzistavimo realumą. Neketinu aiškinti, kas yra šios idėjos, nes daugeliui ir taip aišku. Ketinu pasamprotauti, kaip šios esybės veikia mus.
Jeigu visi gyventumėme tik po vieną savo gyvenimą, manau, kad pasaulyje visų pirma nebūtų tiek daug nelaimingų žmonių. Tik jau nereikia pradėti sakyti, kad beveik visi laimingi. Jie tik meluoja, apsimeta. Aš tai jaučiu. Aš neturiu omeny, kad blogai būti laimingu, o norėjau pasakyti, kad labai sunku bet kuriam žmogui pasiekti tą laimę. Sakyčiau, kad neįmanoma...
Jeigu visi žmonės gyvena tik vieną kartą, tada kodėl vieni būna labiau apdovanoti, o kiti akivaizdžiai ,,nuskriausti"? Tik nereikia pradėti banaliai aiškinti, kad kiekvienas žmogus skirtingas, gabus savaip. Aš ne apie tai... Aš su tuo sutinku. Aš norėjau pasakyti, kad vieniems būna akivaizdžiai geresnės sąlygos, būna su išreikštom tokiom savybėm, kurios būna labiausiai vertinamos postmodernistinėje visuomenėje.
Aš neketinu rašyti tik apie tai, kas blogai, neigiama, kas liečia karmą, egzistenciją. Kaip jau minėjau tuos žmones, kurie šiame gyvenime atrodo, kad yra labiau apdovanoti, mano manymu, galbūt taip yra dėl to, nes taip jiems atsidėkojama už praeito gyvenimo nuopelnus, gerus darbus. Tokiu būdu galima paaiškinti iš pirmo žvilgsnio esančią nelygybę.
Man atrodo, kad pavyzdžiui benamiai, valkatos, tai žmonės, kurie labai nusidėjo praeitame gyvenime. Jiems tiesiog nelemta susikurti kažką gražesnio. Aš taip teigiu, nes keleta pažįstų asmeniškai (bei turiu kitokios patirties). Jie be galo darbštūs, darbštesni už daugelį... Atrodo, kad jie nori darbu atpirkti nuodėmes, tačiau to negana...
Kalbant apie kitą šios situacijos pusę, pažįstu daug žmonių, kurie tiesiog niekuo neveikia šiame gyvenime, tačiau jiems viskas tiesiog kaip ant padėklo padėta. Jeigu gyvename vieną kartą, tada kodėl yra tokia nelygybė? Kodėl vieni atiduoda visas savo jėgas, atsisako malonumų, kad kažko pasiektų, o kiti viską turėdami, to nevertina ir net nesuvokia, net nebando suvokti, kad kol jie linksminasi, nerūpestingai eikvoja laiką, kiti kenčia nešdami didžiulę karmą...
Kviečiu prisijungti prie diskusijos ir parašyti savo nuomonę, pateikti patirtį iš asmeninio gyvenimo, kaip jūs susidūriate su karma. Ir ar pritariate, kad vienus žmones tarsi baudžia kažkas šiame gyvenime, o kitus - apdovanoja?
Egzorcistai tokią nelygybę aiškina remdamiesi Biblija. o joje sakoma jog žmonės kenčia ir dėl savo protėvių nuodėmių. Tos nuodėmės ir jų pasekmės perduodamos iš kartos į kartą. Dažnai pasimeldimas už žmogaus genialoginį medį išsprendžia visas problemas ir žmogaus gyvenimas kardinaliai pasikeičia.
Tad gal ne karmoje čia esmė, o nuodėmingoje žmogaus prigimtyje ir daromoje nuodėmės žaloje?
Citata iš: paragraf 78 vasario 26, 2013, 16:10:58
o joje sakoma jog žmonės kenčia ir dėl savo protėvių nuodėmių. Tos nuodėmės ir jų pasekmės perduodamos iš kartos į kartą.
Niekuomet nesuprasiu (jeigu tai tiesa zinoma), kodel as tureciau kenteti del kazkieno kadaise padarytu nuodemiu?
Juk genus irgi gauni nenorėdamas. Esi protėvių genų rinkinys, nori to ar nenori, su visomis ligomis, trūkumais ir privalumais. Kodėl gi visoks brudas negali persiduoti ir dvasiniame lygmenyje?
Sakykime (čia tik palyginimas) yra dvasinis genofondas, kuriame sukaupta informacija apie visus tavo protėvius. Tu gauni nesirinkdamas krepšelį tų dvasinių genų ir velkiesi su jais per savo gyvenimą.
Na man toks paaiškinimas daug logiškesnis nei karos teorija.
Na nezinau ar genus (akiu, plauku spalvos ir t.t.) galima lyginti su zmoniu kadaise padarytais veiksmais, pvz. nuzudymas ar isprievartavimas. Bent jau man tai visiskai skirtingi dalykai. Genai yra jau uzkoduoti musu gimines medziuose, o veiksmai gali kisti (gali nuzudyti arba nenuzudyti).
Matai, padarytos nuodėmės visada palieka savo pėdsaką, ypač jei jos būna neišpažintos jei už jas nebuvo pakankamai atgailauta.
Dvasinis pasaulis egzistuoja ir jo dėsniai mums dalinai pažinūs. O egzorcistų praktika kalba kad nuodėmės žala pereina iš kartos į katą.
Na manau grubiai paėmus galima būtų sulyginti tą karmą ir kaip paragraf sako,nuodėmes nuo protėvių laikų. O apskritai. Nemanau, kad gyvenimas kažką apdovanoja, o kažką skriaudžia. Mes patys tvarkom savo gyvenimą. O tiems kuriems nesiseka, na tikriausiai jie stovi ne toje vietoje ir netinkamu laiku, ar tiesiog nori iš gyvenimo kažko ko jiems visai nereikia. Bet tiesiog tokia žmogaus prigimtis, dar dar dar. Ne visi sugeba ją numalšinti. O tie kuriems sekasi, dar nereiškia kad jie yra tikrai laimingi. O gal tiesiog tai dar viena pamoka jiems.
Va apie kaltę perduodamą iš kartos į kartą kalbama ir biblijoje:
aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.(Iš 20,5-6)
Man katalikų siūlomas karmos modelis atrodo neteisingas. Jeigu žmogus yra doras šiame gyvenime, kodėl jis turi kentėti už kitų nuodėmes? Ar tai ne liguista iš aukščiausiojo pusės?
O ne liguista save laikyt pasaulio gelbėtoju,nušvitusiu ir skelbtis,kad vibruoji?Didybės manija nėra liguistas dalykas?
Ir tai,kas tau atrodo ''dora'' nebūtinai taip yra.
Tai su karma irgi tas pats.
Aš kaip tik lankau dabar vieną vidinio išgydymo programą, kuri skirta santykio su tėvais išgydymu. Tai ir per mokymus ir per liudijimus įsitikinu, kiek tėvai žmonėms suknisa gyvenimus. Pats atrandu begalę problemų kylančių iš to.
Kalbama taip pat apie senelių nuodėmes. Nuodėmės, jos dvasiniame lygmenyje palieka antspaudą kuris velkasi iš kartos į kartą. Net nuodėmės išpažinimas dažnai nepadeda (šiandien kaip tik apie tai buvo kalbama).
Matai, kuo šita teorija pranašesnė prieš karmos dėsnį: tu gali atsekti savo protėvių padarytas nuodėmes ir gali kažką realiai pakeisti. Karmos atveju tu taip ir nesužinosi už ką kenti. O kentėti už nuodėmes kurių neatsimeni, tai dar beprasmiškiau.
O kodėl nesužinosi? Manau tiek pat sėkmingai gali sužinoti ir tuo ir tuo atveju.
Na o kaip tu sužinosi savo karmines nuodėmes?
Citata iš: paragraf 78 vasario 27, 2013, 23:12:59
Na o kaip tu sužinosi savo karmines nuodėmes?
Karminės nuodėmės manau daugeliu atžvilgių yra tas pats apie ką kalbi. Nuodėmės iš senelių, tėvų. Kurios lieka dvasiniame lygmenyje ir velkasi iš paskos. Aišku tavo būdas galbūt paprastesnis, todėl priimtinesnis. Bet manau tai ką darai yra tas pats karmos(ar kaip nori vadink) "deginimas".
Tai, kad ne tas pats. Karmos esmė yra kentėjimas už tavo asmenines nuodėmes padarytas praeitame gyvenime, kurių tu neatsimeni šiame. Be to visokie karmos valymai atsirado tik vakarietiškoje ezoterikoje prieš kokiu 100 metų. Tradicinė karmos samprata jokių valymų nenumato, tisiog turi atkentėti, nes karmos nepakeisi
Vadinasi aš remiuosi "netradicine" karmos supratimo versija. Bet nereiškia kad jinai yra neteisinga.
Dabartinėje ezoterikoje daug visokio briedo yra, kuriuo žmonės tiki. Visiškai sumaišytos visos prasmės. Kas kuo nori tas tuo tiki. Kas "protingiau" pašnekės tuo ir bus tikima, visai net nesigilinant kad tai kas sakoma yra netiesa.
Citata iš: paragraf 78 vasario 27, 2013, 23:54:17
Dabartinėje ezoterikoje daug visokio briedo yra, kuriuo žmonės tiki. Visiškai sumaišytos visos prasmės. Kas kuo nori tas tuo tiki. Kas "protingiau" pašnekės tuo ir bus tikima, visai net nesigilinant kad tai kas sakoma yra netiesa.
Sutinku. Manau daugiausiai erzdelio ir kyla dėl sumaišytų prasmių.
Karma tai veiksmai. Priežasties - pasekmės ryšys. "Lazda turi du galus", kažką darai, kažkaip tai pasireikš ateityje.
CitataMan atrodo, kad pavyzdžiui benamiai, valkatos, tai žmonės, kurie labai nusidėjo praeitame gyvenime. Jiems tiesiog nelemta susikurti kažką gražesnio.
Pritariu, tendencija yra. Vieniems viskas lengvai klojasi, kitiems sunkiau. Net religingieji nuo to nepabėga. Kaip aš sakau, laivo kursą galima pakeisti, bet staiga visai kituose vandenyse neatsidursi. Bet ir tai įmanoma, tik rečiau reiškiasi.
Dėl to, kad vaikai atsako už tėvų nuodėmes - nebūtų teisinga. Greičiau, tai persiduoda dėl sąsajų, asmeninė atsakomybė vis vien galioja. Į tą giminės liniją ateina tokios sielos, kurios arba susijusios su tom konkrečiom nuodėmėm, arba praeityje padarė panašios rūšies nuodėmių, arba kaip kitaip sukūrė sau tokią lemtį, kad būtent toje giminės linijoje skirta patirti atoveiksmius ir pamokas. Tas pasakymas apie tai, kad sekančios kartos patiria blogų veiksmų atoveiksmius - galiojantis, nes suteršus giminės liniją, ji jau neatsistato, todėl ir tęsiasi blogesni palikuonys. Bet yra ir kita pusė - šventųjų giminės linijose į priekį ir atgal išvaduojama daug protėvių ir palikuonių kartų.