Padiskutuokime apie tai kokia apskritai yra gyvenimo prasmė.
Man kaip tikinčiajam gyvenimo prasmė susiveda į Dievo paieškas. Todėl visiškai nesuprantu ateistų kurių gyvenimo prasmė atrodo kaip bandymas įrodyti jog jokios prasmės nėra.
Tai gi, kokia gyvenimo prasmė? Ar apskritai yra kokia nors prasmė?
Jei prasmės nėra, tada belieka numirti, jie vis tik yra tai kur jos ieškoti?
Mano gyvenimo prasme tai tobuleti iki tobulybes.
Ir koks to tobulėjimo tikslas jei vistiek numirsi? Kas toliau?
Neklausiu savęs, kokia yra mano gyvenimo prasmė, bet, manyčiau, patirties ir įspūdžių kaupimas išbandant įvairias veiklas ar keliaujant būtų neblogas atsakymas :)
Ir koks to galutinis tikslas?
O kam tas galutinis tikslas?
Nes jei nėra galutinio tikslo, tada visos prasmės išlieka trivialios ir bereikšmės.
Visos prasmės išlieka bereikšmės iš ateities perspektyvos.
Šios akimirkos prasmė, nors ir be 'galutinio tikslo' išlieka.
Čia ir dabar gyvenimas yra prasmingas, visi įvykiai prasmingi, visi veiksmai prasmingi ir viskas yra įdomu, naudinga ir t.t. Tiesiog tai turi pabaigą :)
Juk, jei dabar suvalgysi ledus, po mėnesio neatsiminsi nei skonio, nei jausmo, nejausi nei naudos, nei sotumo, nei malonumo. Tavo tie suvalgyti ledai tiesiog nebegzistuos. Vis dėl to, šią akimirką suvalgyti ledus juk yra prasmė? :)
Pabandysiu šiandien išversti labai dieviškai gražius paragrafus iš R.Dawkins knygos, kuriuos jis pasiruošęs savo laidotuvėms. Labai gražiai parašo, kodėl verta gyventi, nors ir mirsim-pranyksim.
Jei pranyksim tai išvis neverta gyventi, kokie gražūs žodžiai bebūtų.
Susidaro toks įspūdis, jog religijos todėl ir išplito, kad "garantavo" pomirtinį gyvenimą, t.y., slopino žmogaus baimę tapti dulke. Savęs raminimas, kad "pateksiu į dangų", jei busiu geras Dievui ir t.t.
O galutinio tikslo gyvenime aš neturiu, nelabai man rūpi milijonai ar dievų pažinimas, tik va norėčiau pamatyti kuo daugiau pasaulio kraštų, jog gulint mirties patale nereikėtų gailėtis dėl iššvaistyto gyvenimo 8)
Religija anaiptol negarantuoja amžinojo gyvenimo. Kad ir ta pati krikščionybė: ne visi į dangų patenka.
Senąjame judaizme žmonės patekdavo į šeolą, labai blogą vietą, kur kankindavosi per amžius, nepriklausomai nuo to koks geras buvai, tai gi visa gyvenimo prasmė buvo orientuota į šiąpusybę.
Pilna, ypač naujųjų religijų, kur apie jokį pomirtinį gyvenimą nekalbama. Taip pat būta ir senųjų religijų kuriose anapusybės nebuvo. Va tokie sadukiejai buvo, kurie apskritai neigė anapusinio gyvenimo egzistavimą.
Na, mano manymu gyvenimo prasmė sukaupti kuo daugiau patirties, žinių, o tada atrasti gyvenimo prasmę :). Dažnai sakau, jeigu užsimerktumėme, netektumėme sąmonės, aplinkui nieko nebevyktu. Juk viską sukuria mūsų sąmonė ir pasąmonė. Ir kai pagalvoji... Aplink mus tuštuma,o mes esame tik tanki tuštuma... Vat..
Citata iš: paragraf 78 vasario 09, 2013, 13:30:30
Jei pranyksim tai išvis neverta gyventi, kokie gražūs žodžiai bebūtų.
Kodėl neverta? Tau nepatiktų gyvenimas jei žinotum, kad po jo nieko nėra? Amžinybės mintis stipriau žavi nei tas laikinas pasaulis kuriame gyveni? Bet kokia prasmė ieškoti gyvenimo prasmės? Ir ką tai keičia?
Mano manymu gyvenimo galutinės prasmės nereikia ieškoti. Na ar teisinga galvoti, jog gyvename tam, kad išsiaiškint kodėl gyvename? Juk esame tik dulkės Žemėje, visiškai niekas Visatoje, o po mirties išnyksim, kaip išnyksta viskas aplinkui. Tad man kartais kyla klausimas ne kokia yra gyvenimo prasmė, bet kodėl žmonės tos prasmės ieško? Kodėl būtent žmogus yra toks susireikšminęs ir išskirtinis gyvis, kurio sąmonė negali išnykti ir kurio gyvenimo poelgiai turi būti įvertinti?
Gyvenimo prasmę matau čia ir dabar o ne kažkada. Žinojimas, kad viskas baigtina, mano manymu kaip tik skatina ne beprasmybės jausmą, o norą kuo pilniau gyventi, siekį kuo daugiau pamatyti, patirti, atrasti..tt O ieškojimas viso to prasmės kaip kažkokio galutinio taško, manyčiau tik sumenkina gyvenimo kaip veiksmo prasmę. Tokią pačią prasmę kaip bet kuris kitas eilinis gyvenimo įvikis, nesvarbu ar atradimas, ar potyris, ar pasiektas mažas užsibrėžtas tikslas.
Na bet juk jei nėra jokio tikslo, tai koks skirtumas ką patirsi? Čia kvepia hedonizmu.
Em... Crystal- daugelis žmonių, beieškodami gyvenimo prasmės atrado daug daugiau. O atradę, dar ir pasidalino su kitais. Išmintis, nekito ir nebuvo paveikta laiko. Naudos tame tikrai yra.
Tikejimas , meile artimui ,saviaukla ir savikontrole, ziniu troskimas .
Gyvenimo prasmė? Jos nėra.
Jei jos nėra, tai kam tada gyventi?
Nes įdomu :)
Kalakutui irgi buvo įdomu, kol į puodą neįkrito. Manyčiau tada įdomumas ir baigėsi.
Va tau įdomu, bet ar įdomumas yra prasmingas? Ką jis atneša gero žmonijai? Ką gero atneša tau?
Buvo tokie filosofai hedonistai, neatlaikė kritikos ir išnyko.
Domiuosi sužinau ką nors naujo, man gera. Ką tai atneša gero žmonijai. Na žmonijai jau gera vien nuo to kad gyvenu taikiai. O visada reikia pradėti nuo savęs. Galbūt tos žinios kada nors išgelbės pasaulį :D "Gyvenk taip, lyg mirtum rytoj, mokykis taip, lyg gyventum amžinai"
Na bet pažvelgus globaliai, žmonija vistiek kada nors išmirs, tai kokia prasmė net dėl jos kažką daryti, jei viskas vistiek veda į pražūtį?
Džiaugtis kaip idiotui šiuo momentu? Man gerai, o po manęs nors ir tvanas?
Citata iš: Master vasario 09, 2013, 18:01:42
Em... Crystal- daugelis žmonių, beieškodami gyvenimo prasmės atrado daug daugiau. O atradę, dar ir pasidalino su kitais. Išmintis, nekito ir nebuvo paveikta laiko. Naudos tame tikrai yra.
Prie ko čia prasmės paieškos ir žmonių atradimai..? Kur aš rašiau, kad savo gyvenimo įprasminimas yra kažkas blogo ir nenaudingo ? :D
Grįžtant prie temos tai, kiekvienas žmogus skirtingai įprasmina savo gyvenimus. Vieniem tai meilė, šeima, kitam siekis kažką po savęs palikti, atrasti, tobulėti ar pasitarnauti žmonijai, dar kažkam aplankyti kuo daugiau pasaulio kampelių sutikti įvairių žmonių ir t.t... Tai gyvenimo siekiai, vertybės, tikslai ir pan, kurie turi tikrai daug prasmės. Pirmai aš rašiau apie pačios egzistencijos prasmę, jos laikinumą ir trapumą todėl gyvenimo įprasminimas galutinio taško paieškai man atrodo labiausiai beprasmis ir bevertis.
Citata iš: paragraf 78 vasario 09, 2013, 19:30:05
Na bet pažvelgus globaliai, žmonija vistiek kada nors išmirs, tai kokia prasmė net dėl jos kažką daryti, jei viskas vistiek veda į pražūtį?
Džiaugtis kaip idiotui šiuo momentu? Man gerai, o po manęs nors ir tvanas?
Tai taip, kada nors... Na jei sutiktume su reinkarnacija, tai po manęs, pats galiu tvane skęst :D
Matai, reinkarnacija jau veda į galutinį tikslą, o tu su juo kaip ir nesutinki, jei teisingai supratau
Crystal- Na tiesiog, sakei, kad gyvenimo prasmės ieškojimas neturi prasmės. Na, tiesiog aš manau, kad turi. Parašiau tai, ir nors silpnai argumentavau, bet argumentavau.
Citata iš: paragraf 78 vasario 09, 2013, 19:40:20
Matai, reinkarnacija jau veda į galutinį tikslą, o tu su juo kaip ir nesutinki, jei teisingai supratau
Nei sutinku nei nesutinku greičiau. Viskas ko negalima paaiškinti arba pats nesu su tuo susidūręs kelia manyje abejones. Nors asmeniškai dabar pradėjau kelionę link Dievo.
Manau, visų gyvenimo tikslas yra būti laimingu. Visi keliai, kurie vadinami svajonėmis, veda link to pačio. Bet ne tik pabūti laimingu ribotą laiką, bet gyventi laimėje. Žinoma, skirtingiems žmonėms tą jausmą sukelia skirtingi dalykai, todėl ir atrodo, kad tikslai skirtingi. Ieškant laimės yra einama keliu, kuris ir yra gyvenimas. Bet kuo anksčiau mes pasieksime tą tikslą gyventi laimėje, mums nieko daugiau nebereikės, mes mėgausimės kiekviena diena. Todėl yra svarbu siekti kiekvienam savo svajonių, kurių išsipildymas, arba bent jau ėjimas link jų, suteikia laimės.
O kokia prasmė būti laimingam?
Citata iš: Iron Tara kovo 03, 2013, 13:50:19
Manau, visų gyvenimo tikslas yra būti laimingu. Visi keliai, kurie vadinami svajonėmis, veda link to pačio. Bet ne tik pabūti laimingu ribotą laiką, bet gyventi laimėje. Žinoma, skirtingiems žmonėms tą jausmą sukelia skirtingi dalykai, todėl ir atrodo, kad tikslai skirtingi. Ieškant laimės yra einama keliu, kuris ir yra gyvenimas. Bet kuo anksčiau mes pasieksime tą tikslą gyventi laimėje, mums nieko daugiau nebereikės, mes mėgausimės kiekviena diena. Todėl yra svarbu siekti kiekvienam savo svajonių, kurių išsipildymas, arba bent jau ėjimas link jų, suteikia laimės.
O tada paragraf paklausė
Citata iš: paragraf 78 kovo 03, 2013, 13:57:00
O kokia prasmė būti laimingam?
Pagalvokime- Baimė mums padeda išvengti pavojaus, skausmas įspėja apie šiuo metu vykstanti kūno žalojimą. Patiriamas malonumas taip pat kažką duoda. Mes esame sukurti/išsivystę, taip, kad nieko nėra šeip sau. Laimės patyrimas turi prie kažko vesti :)
O šeip labai į tema:
Kai manęs klausia kokia gyvenimo prasmė, aš atsakau: jeigu jūs gyventumėte, jums nekiltu toks klausimas. Gyvenimo prasmė yra gyventi.- Šri Bhagavanas
Master kaip ir pasakė ką galvoju. Man tai tokia ir yra prasmė, kad tokio tiesioginio tikslo nebūtų, nes jei jį pasieksi netyčia, tai kur toliau eisi, ką darysi? Reikės dar vieną tikslą galvoti? O jei nėra kito? Pats gyvenimas yra kaip vienas didelis tikslas, kaip knyga, kurios pabaigos nelauki ir mėgaujiesi ją skaitydamas.
O kokia prasmė mūsų planetos egzistencijoje? Iš niekur atsirado,joje be jokio tikslo ėsdami ir žudydami vieni kitus, kad išgyventų patys smaukosi įvairūs padarai,po kiek laiko sprogs saulė ir toje vietoje vėl vyraus kaip niekur nieko kosminė betvarkė.Teliks tik dvasinis skurdas vieni kitų išnaudojimai,bei niekinimai visuotinės informacijos lauke.
Inkoginto- :D Matai, jeigu nori kažką pakeisti, turi žinoti ką keisti. Beje, kad ir tas saulės sprogimas, jis taip pat bus kažko dalis. Kiek girdėjau esi ateivių egzistencijos teorijų skleidėjas, tai pasinaudojus tuo, galiu pasakyti, kad tai garantuotai paveiks kitas civilizacijas :D
Nepaveiks niekaip. Kiekvienai civilizacijai duotas kūrėjo laikas egzamino išlaikymui,jeigu ji sugeba laiku išsivystyti ir sukuria kažkokias technologijas leidžiančias migruoti į kitas saules ir jų sistemose esančias planetas,tai ta civilizacija išgyvena,o jei kaip mūsiškė tik ėdasi ir naikina vieni kitus tai automatiškai tokios kataklizmos utilizuojama materialioje plotmėje ,kaip nepavykęs eksperimentas.Štai ir visa laimė. O laimė yra tame kad mes kiekvienas savo skirtą akimirksnį materialiame pasaulyje sugebame pilnai išgyventi ir į savo vietą po saule pašaukiame naujas sielas perimančias iš mūsų tą materialaus gyvenimo akimirksnį,- išeidami į amžinos informacinės nematerialios būties sluoksnį,kurios egzistencijai nereikalinga jokia materija.
Na dar tikrai nevėlu susivokti ir pasikeisti :D Kada gi ten ta saulė sprogs? Beje, visas (ėdimas, naikinimas kaip tu sakai, eina iš labai paprasto dalyko- negalvojimo ir bijojimo nepritapti.) Beje, mes turime pranašumą, tu juk žinai. :) Ir dar, dejavimas dėl švaistomo laiko taip pat yra laiko švaistymas :)
O taip, kūrėjas daugiau neturi ką veikti tik egzaminuoti savo kūrinius :)
Kažkaip nelimpa man ta egzamino koncepcija, nes išvis koks tikslas būti egzaminuojamėms jei vistiek viskas išnyks. Koks skirtumas kokia informacija bus tame informacinaime lauke?
Turi, neturi, bet pažinimo medis irgi buvo išbandymas :D Kaip ir blogis,nelaimės testuojančios mūsų tikėjimą :D (?).
Tolerancijos kiekvienai teorijai. Geras pavyzdys buvo su pasaulio pabaiga. Tie kurie teigė, kad ji tikrai įvyks.. Pabaigoje turėjo pasijusti gan nemaloniai.
Tolerancija, žinoma, turi būti, bet kai argumentai neįtikinantys, tai tu tiesiog negali priimti tos teorijos už gryną pinigą.
Pilna visokių teorijų ir tik kritinis mąstymas padeda atsirinkti tikrąsias.
Ok, su tuo pilnai sutinku. Būna, kad kartais žmonių naivumu, gerumu ir tolerancija bjauriai ir įžūliai pasinaudojama. Bet pažvelkime iš kitos pusės. Kartais teorijos pasitarnauja. Va, kad ir ta pati pasaulio pabaiga, daug ką privedė prie tikėjimo, o šis prie geresnio elgesio ^.^ Žodžiu, žiūriu jau senokai į off-topą išėjome :)
Citata iš: Master kovo 03, 2013, 18:09:36
Bet pažvelkime iš kitos pusės. Kartais teorijos pasitarnauja. Va, kad ir ta pati pasaulio pabaiga, daug ką privedė prie tikėjimo, o šis prie geresnio elgesio ^.^
Kažin ar pasaulio pabaigos teorija turėjo kažkokių teigiamų pusių. Nebent tai, kad dabar kaikurie žmonės nebe tokie naivūs ir mažiau pradėjo tikėt skleidžiamom nelogiškom nesąmonėm. ::)
Pritariu crystal, pasaulio pabaiga nieko gero nedavė, tik kažkas gerai sugebėjo iš to pasipelnyti ir tiek.
O grįžtant prie gyvenimo prasmės, tai man asmeniškai neįtikina jokia teorija kuri apsiriboja šiuo gyvenimu: būti laimingu, tiesiog gyventi, daug ką pamatyti, aplankyti visą pasaulį... Mirties akivaizduoje, tokios gyvenimo prasmės atrodo tokios trivialios.
Mirtis padaro tokias prasmes kažkokiomis beprasmėmis.
Vienas Dievas težino, kodėl jis mus sukūrė ir kokią misiją jis mums pavedė atlikti.
Na bet Dievo planus galime atsekti iš to kas yra įdiegta žmogui kaip archetipas, ir iš to kas bendra visoms religijoms.
Citata iš: paragraf 78 kovo 03, 2013, 18:31:22
O grįžtant prie gyvenimo prasmės, tai man asmeniškai neįtikina jokia teorija kuri apsiriboja šiuo gyvenimu: būti laimingu, tiesiog gyventi, daug ką pamatyti, aplankyti visą pasaulį... Mirties akivaizduoje, tokios gyvenimo prasmės atrodo tokios trivialios.
Mirtis padaro tokias prasmes kažkokiomis beprasmėmis.
Na, depresijoje aš irgi taip galvojau. Kartais taip pagalvoju ir dabar. Bet kam auginti vežlį jeigu mes numirsime už jį anksčiau? Išgyvenimai mums suteikia patirties, galbūt anapus mums jos prireiks :D Arba... Prieš mirtį žmogus patiria daug stadijų. Viena iš jų graužatis dėl neatliktų darbų gyvenime. Mes galime sau tai palengvinti. :)
Tai tik įdiegta, o ar kas žino, kaip yra iš tikrųjų? Todėl aš pati susigalvoju dėl ko gyvenu, koks yra mano tikslas. Gal tai ir yra tas tikrasis tikslas, kad mes jį susigalvotume? O gal išvis jokios prasmės nėra niekur? Filosofai irgi stengėsi atsakyt į tai.. Daugiausiai vadovavosi tais ''įdiegimais'' ir daugiausiai rėmėsi subjektyvia nuomone. Manau, atsakymo, kuris būtų priimtinas visiems, niekas neras kol gyvas, nes tai nėra paremta logika ir mokslu. :)
Gyvenimas neturi tikslo. Todėl kiekvienas žmogus susikuria tikslus, kad išpildytų savo troškimą būti ir tapti kažkuo nauju, įdomiu.
Filosofiniai atsakymai visų pirma remiasi logika. Filosofinės koncepcijos gimdo religines koncepcijas. Abi jos glaudžiai susijusios. Tik XX a. filosofija ir religija atsiskyrė. Iki tol jos abi viena kitą papildydavo.
Žinoma, postmoderno amžius padarė savo, nebeliko objektyvios tiesos koncepcijos. Visos tiesos pasidarė lygios. Visiškai nekvestionuojama subjektyvios tiesos kokybė ir vertybė. Anksčiau to nebuvo.
Taip bet ankščiau nebuvo ir elektros, žmones kardavo, inkvizicija, drakonai ir vergai, baisus moterų išnaudojimas, ir karai dėl garbės.
Netaip senai visa tai buvo, gerai, kad tokie dinozauriški požiūriai miršta.
* nusišnekėjau. Pardon :D
Tipiškas postmodernios filosofijos atsakymas.
Kai paminamos amžinosios vertybės, visuomenė numoralėja. Pažiūrėjus kiek išaugo savižudybių, depresijų ir karų skaičius, panašu, kad ne viskas tvarkoj su žmonija.
Be to nereikia filosofinių ir religinių kontekstų painioti su elektros nebuvimu ir panašiais dalykais, nes tai kardinaliai skirtingi ir nepriklausantys vienas nuo kito dalykai.
'' Netaip senai visa tai buvo, gerai, kad tokie dinozauriški požiūriai miršta.''
Gerai kuo?
Nei dabar nei anksčiau nebuvo ir nėra gerai. Aplamai abejoju ar kada nors žmonija pasieks tokį lygmenį, kuriame nebus nei melo, nei smurto, iškrypimų, kvailumo ir pan. Dabar tas blogis buvęs anksčiau yra ir dabar, tik va, gerai užmaskuotas. Nemanau kad bendrame visuomenės tobulėjime galime kažko ieškoti.
Na kad visuomenė susvetimėjo tai faktas. Visi pasidarė individualistais. Nebeliko sąvokos "mes". O tai nemanau, kad labai gerai
O tu manai, kad viską seniau sužiūrėdavo, ir kiekvieną įvikį dokumentuodavo? Karų buvo mažiau? tu juokauji? dabar kažkokie nežymūs karai dėl naftos, seniau buvo pasauliniai karai kurie nusidriegdavo žemynais. masiniai žudimai, holokaustas ir t.t. Ir viskas dėl to kad buvo "męs" ir "jie".
Siauro požiūrio žmonės ir nesupranta arba interpretuoja pagal savo suvokimą, turi suprasti, kad viskam gali neigiamą prasmę suteikti, kadangi pats įvikis kaip ir gyvenimas neturi nulemtos prasmės- tiktai protas suskirsto į gerą ar blogą.
Beto karai irgi ne dėl filosofijos kyla, dažniau dėl religijos, bet beveik visada dėl pinigų. Todėl gal pats painioji. O mokslas buvo neleidžiamas religijos.
Turbūt visiškai nesupranti į kur visa tai eina- Tapatybės praradimas yra pats geriausias dalykas kuris galėtų ivykti žmonijai, Išnyktų žodis męs ir jie, nes nebūtų ribų tarp žmonių, dėl to nebūtų karų, valstybių, pinigų, nes viskas būtų visiems prieinama, nuosavybės taip pat nebūtų bet viską žmogus galėtų gauti jei jam to reikėtų.
Citata iš: eternal.bliss kovo 04, 2013, 08:56:28
O mokslas buvo neleidžiamas religijos.
Va čia tu klysti. Galiu žinoma kalbėti tik už krikščionybę, krikščionybė visada skatino mokslą. Va pavyzdžiui Galilėjaus atvejis. Susikirtimas su Bažnyčia išplaukė iš susikirtimo su to meto moklininkais. Kurie visi buvo arba aristotelininkai arba platonistai. Galilėjaus koncepcijos prieštaravo to meto moksliniam pažinimui. Mokslininkai tada kreipėsi į Bažnyčią, kad ji paskelbtų jį eretiku, tačiau Bažnyčia jam paskyrė tik namų areštą ir leido toliau vystyti savo koncepcijas.
Citata iš: paragraf 78 kovo 04, 2013, 09:17:55
Citata iš: eternal.bliss kovo 04, 2013, 08:56:28
O mokslas buvo neleidžiamas religijos.
Va čia tu klysti. Galiu žinoma kalbėti tik už krikščionybę, krikščionybė visada skatino mokslą. Va pavyzdžiui Galilėjaus atvejis. Susikirtimas su Bažnyčia išplaukė iš susikirtimo su to meto moklininkais. Kurie visi buvo arba aristotelininkai arba platonistai. Galilėjaus koncepcijos prieštaravo to meto moksliniam pažinimui. Mokslininkai tada kreipėsi į Bažnyčią, kad ji paskelbtų jį eretiku, tačiau Bažnyčia jam paskyrė tik namų areštą ir leido toliau vystyti savo koncepcijas.
http://www.biografas.lt/biografija/116-galileo-galilei
Tinklalapis laikomas kenkėjišku, tai gal neisiu į jį, kad jau mozilla perspėja.
Bet įtariu parašyta, kokia bloga Bažnyčia, kaip skriaudė Galilėjų.
O kaip ten su tuo Džordanu Bruno buvo? Argi ne bažnyčios inkvizicija jį sudegino ant laužo už astronominius atradimus? Arba Koperniko atvejis? Na jeigu jau čia įžvelgi bažnyčios nuopelnus mokslui,tada aš jau patylėsiu...
Džordanas Bruno buvo sudegintas ne už mokslinius atradimus, o už erezijas. Be to sudegino ne Bažnyčia, nes Bažnyčia nedegindavo, deginimo teismus atlikdavo pasaulietinė valdžia.
Dėl Koperniko nežinau, nesidomėjau.
Apskritai inkvizicija darydavo tik teismus, visa kitą atlikdavo pasaulietinė valdžia.
Jei būdavo kokie moksliniai susikirtimai, tai jie vykdavo tarp mokslininkų. Vykdavo mokslininkų karai, su skundimais, kaltinimais ir intrigomis. Bažnyčia apskritai skatino mosklą. Visi to meto universitetai buvo įsteigti Bažnyčios.
Jei ne Bažnyčia, tai nebūtų išsaugota begalė to meto ir ankstesnių mokslininkų veikalų.
Gal nereikia laikytis įsikibus sovietinės propogandos, kuri pavirto gajais mitais, o pažvelgti kaip ten kas iš tiesų buvo?
leiskit sugrįžti prie pačios pradžios. Kokia visgi ta gyvenimo prasmė? Ar tokia išvis yra? Pažiūrėkime į viską ateisto akimis. Dievo nėra. Žmonės ir apskritai gyvybė atsirado tik atsitiktinumo dėka. Viso to galėjo ir nebūti. O ir gyvenimo prasmė kiekvieno gyvo organizmo yra tik išgyvenimas. Puiku, kad žmonės tokie protingi. Jie ir padarė gyvenimą prasmingu. Jei ne mąstantys padarai (tokie kaip mes), prasmės greičiausiai ir nebūtų. Juk patys ir sugalvojome prasmę, jos apibrėžimą. Lengvai to galėjo ir nebūti. Tačiau viskas visai kitaip turėtų atrodyti tikinčiojo akimis. Bent jau man taip atrodo.
Gyvenimo prasmės tiesiog nėra, žmonės gali išsigalvoti sau prasmes gyventi, bet tai bus dirbtinės prasmės ir tai prives prie nieko, nes kai mirsim viskas vis tiek bus prarasta, aišku, galėtume bėgti žudytis tokių teorijų vedini, bet kas iš to? Mirtis tokia pat beprasmiška ir viskas tiesiog nuves nuo vienos beprasmybės prie kitos.
Racionaliam protui, mirtis tai tik dar vienas nuotykis
Paimkime dar vieną pavyzdį. Štai gimė zuikutis,jis praleido laimingas kūdikystės dieneles maitindamasis mamos pieneliu saugiame ir šiltame guolyje. Galime įsivaizduoti, kad jis masto apie savo laimingą ir šviesią ateitį ,dieviškas lankas pilnas sočių ir minkštų dobilėlių,bet pirmą kart savarankiškai išlindus iš olos jis patenka medžiojančiam katinėliui į nagus ir tampa jo sočiais ir skaniais pietumis... Galime drąsiai pasakyti, kad tikrasis jo likimas ir buvo tik užauginti pakankamą kiekį maistingų lastelių savo organizme,tik tam kad katinas galėtų patenkinti vienkartinį savo maisto poreikį,nors to zuikelio vizijos ir svajonės buvo tikrai kitokios... Kas jam įkvėpė tą melagingos laimės nuojautą kuri neišsipildė?
Tai aišku tik alegorija daugelis iš jūsų svajojate apie laimingą turtingą ir gerą ateiti,baigus universitetą prestižinį darbą su puikiu atlyginimu,bet jei realybėje pamatytumėte savo tikrajį ateities likimą,-apšepęs bedarbis,savo neviltį skandinantis alkoholyje ir narkotikuose,sudužusią svajonę apie laimingą gyvenimą ir harmoningą šeimą,tikrai nebūtumėte dabar tokie laimingi ir optimistiški.
Taip kad gyvenimo prasmė ir laimė jums duodama svajonėmis, kurios optimistiškai įkvepia žengti per pasaulio griuvėsius ir vizijose regėti savo šviesią ateitį,tuo tarpu kai jūsų už kampo gal būt jau laukia žudiko lemtingoji kulka....
Norint sužinoti kas jūsų laukia ateityje reikia įdėmiai pažvelgti į praeitį kuri nuklota karuose žuvusiūjų kūnais,ekonominėmis depresijomis,įvairių banditinių grupuočių įsigalėjimais valdžiose,paminant tūkstančių likimus po kojomis,netiesos ir melo triumfu. Tik pasakose nugali teisybė ir padorumas,realiame gyvenime yra viskas kitaip. Tad tikroji laimė yra tai kad galima laimingai gyventi šia akimirka,ir niekuomet nesusimastyti kas bus rytoj,o daugiau prasmės gyvenime kaip ir nėra.Tiesa galima vartoti opijų tautoms -religijų siūlomus nuodus ir gyventi iškreipto vaizdo pasaulyje.
Va prie ko priveda marksistinis auklėjimas :) reiškiu užuojautą dėl sugadintos jaunystės :)
Citata iš: paragraf 78 kovo 05, 2013, 09:40:20
Va prie ko priveda marksistinis auklėjimas :) reiškiu užuojautą dėl sugadintos jaunystės :)
Gal galite ką nors konkrečiai oponuoti į temą,nenukrypdamas į uftopikus ir nepuldamas į asmenisškumus?
Tai o kam tu inkognito kiekviename savo pranesime ta baznycia kisi? Na zinom mes, kad tu jos nemegsti, bet kam visa laika ta pabrezti? Veliau stebisi kodel ji uzsipuola...
Niekas į asmeniškumus nepuola, tiesiog kaip šauksi taip ir atsilieps, kaip sako liaudies išmintis :) Jaučiasi kad augai ir mokeisi tarybinėje mokykloje ir universitete :) pastoviai pacituoji Marksą, kiekvienu postu demonstruoji neapykantą Bažnyčiai nors ji tau asmeniškai nieko nepadarė. Todėl nuoširdžiai užjaučiu, kad turėjai marksistinį auklėjimą. Esii to sužalotas žmogus ir tas labai jaučiasi. Lieji savo pagiežą ant kitų žmonių ir po to stebiesi, kad kažkas reaguoja asmeniškai į tavo pranešimus.
Nekenti manęs, nors tau asmeniškai irgi nieko nepadariau :)
Iš tavo pranešimų suprantu jog tavo gyvenimo prasmė yra pagieža. Ji tave veda pirmyn, ji yra tavo varikliukas. Na jei tau gerai, tai gal ir nieko toks varikliukas. Tik ar verta dėl tokio varikliuko skaudinti ir įžeidinėti kitus žmones?
Šiaip sakyčiau bet kokia gyvenimo prasmė, kuri kenkia aplinkiniams yra bloga pati iš savęs.
Ponas paragrafai gal galite pacituoti tą vietą kur aš asmeniškai tamstą įžeidžiau? Kad religijos ir blogis yra tas pats mano akyse tai tiesa,bet ar verta tamstai pačiam save sutapatinti su religija? Diskutuokime parodykite kur aš dėl tos religijos įtakos klystu ir gal būt aš pakeisiu savo nuomonę jei įtikinsi mane kad esu neteisus. Na štai naujausia religijos piktžaizdė tai Airijos protestantų ir katalikų kruvini susidūrimai,juk ir tie ior tie tikri krikščionys nesutariantis tik dėl neesminių smulkmenų,tačiau vieni kitus terorizuoja žudo. Štai musolmonai šiitai ir kitokios pakraipos irgi vieni kitus sprogdina,tai argi minėdamas šiuos realiai vykstančius 21 amžiuje dalykus kuriuos generuoja įvairūs tikėjimai viešinamas ir jais remdamasis kaip daiktiniais įrodymais apie religijos generuojamą blogį aš asmeniškai jus įžeidžiu? Juk aš neneigiu Viešpaties egzistavimo aš tai žinau netgi geriau nei Jūs,nes kaip sakėte tik tikite kad dievas yra,o aš žinau. Žinau dar ir tai kad stipriai klystate,bet tai jau jūsų asmeninis reikalas ir aš nemokau kaip gyventi,tik išsaKau savo nuomonę ir per gyvenimą sukauptą patirtį ,kurios tokios kaip mano nei vienas dar jūs neturite. Turėtumėte džiaugtis gavę tokios info ir nelaikyti jos asmeniniu įžeidimu jeigu ji karais prieštarauja tam kuo jūs šventai tikite. Bet kaip sakom niekas taip nepykina žmonių kaip tiesa išrėžta tiesiai į akis.
Na tamsta, jau vieną kartą buvai užbanintas už kitų forumo narių įžeidinėjimą, tame tarpe ir manęs. Jei į įžeidimus man galiu ir nereaguoti, ką paprastai ir darau, bet pilna būta įžeidinėjimo ir kitų narių atžvilgiu, taip, kad gal nedarykime offtopiko apie tai kas ir taip aišku.
Religiniai karai vykdomi fanatikų ir jų nereikėtų tapatinti su normaliais religijos išpažinėjais. Žinoma, tokie paklydėliai diskredituoja visą religiją, tačiau, niekas nekreipia dėmesio į tai jog oficialioji religija smerkia tokius dalykus. Daug svarbiau, kad kažkas kažką blogo padarė, o kokia religijos pozicija vienu ar kitu klausimu niekam nerūpi.
Šiaip tik fanatikas gali sakyti, kad žinau jog Dievas egzistuoja, nes niekas to negali žinoti, jei nėra fanatikas. O ir fanatiko žinojimas paprastai būna klaidingas. Žinojimas kuria iliuziją, kad žinai, nes vertini savo susikurtą Dievo įvaizdį, o ne tai kas realiai yra Dievas. Tai, kad žmogus turi santykį su Dievu parodo jo darbai, o tavo darbai rodo pagiežą ir neapykantą. Taip kad išvadas galima pasidaryti, kam tarnauji. Tik tiek :)
Gal tamsta gali išvardinti kurie mano darbia rodo pagiežą ir pyktį,tik prašau be emocijų ir išankstinių nuostatų.
Citata iš: paragraf 78 kovo 05, 2013, 09:40:20
Va prie ko priveda marksistinis auklėjimas :) reiškiu užuojautą dėl sugadintos jaunystės :)
O kas blogo cituoti Marksą? Tai vienas iš žymiausių ir geriausių pastarųjų laikų filosofų ir sociologų. Ir jo požiūris apie religija, įskaitant ir opiumą masėms, labai reikšmingas religijos sociologijoje.
O šiaip inkognito visai įdomiai parašė: visuomenė, pop kultūra, valdžia sukuria tam tikras laimės normas. Kurias ta pati valdžia ir visuomenė padaro sunkiai pasiekiamomis, ar net neįmanomomis (turtai, valdžia, galia, prestižas, t.t. ir pan). Arba idealistiniai troškimai (laisvė, taika, meilė), kuriuos dabartinė sistema pati griauna ir naikina. Taip atsiranda šioks toks disonansas tarp siekiamybių ir galimybių. Todėl laimingu galima būti, atsikračius tų siekiamybių. Kaip ir budizmo mokyme juk: kančias sukelia troškimai.
Visai įdomią mintį inkognito išgimdė. Nesupratau, kodėl taip prisikabinot dėl tos vienos Markso citatos.
Inkognito, o tu, ką, rašytiniame tekste įskaitai emocijas? :) Keista. Paprastai emocijas, tekste be emocijų įžvelgia tik moterys :)
Pasiskaityk savo pranešimus kritiškai ir pamatysi, kad jie pilni pagiežos. Kas kart kai kas nors pakritikuoja tavo požiūrį, tu tai priimi kaip puolimą. Tai rodo, kad vaikystėje nebuvai saugus. Matomai kokios nors problemos santykiuose su tėvu buvo.
O šiaip jau nuklydome nuo temos.
Tai kokia gi iš tiesų yra tavo, inkognito, gyvenimo prasmė?
TinSoldier, tų citatų būta ir anksčiau. Apskritai, to meto karta yra sužeista komunistinio auklėjimo.
O kad Marksas vienas geriausių filosofų ir socialogų nesutiktų tūlas filosofas ir evoliucionistas. Marksas labai nemokšiškai pritaikė evoliucijos teoriją sociumui ir gavosi kažkokia biliberda.
Kad sovietinis auklėjimas tikrai pažeidė kai kurių to meto žmonių mąstymą - faktas. (pabrėžiu, sovietinis. Ne komunistinis. Nei marksizmo, nei komunizmo ten nė lašo nebuvo). Vis dėl to, ne visi besiremiantys Markso idėjomis, ar prijaučiantys komunistiniams idealams - sužaloto sovietinio proto.
Vis dėl to, Marksas yra vienas įtakingiausių žmonių istorijoje. BBC nubalsuotas kaip "amžiaus mąstytoju". Jo sociologinės teorijos, aišku, nėra tobulos. Bet tobulų ir nėra. Nei Durkheimo, nei Weber'io toerijos nėra tobulos. Tai per daug ties vienu aspektu susikoncentruoja (kaip ir Marksas ties galios santykiais), tai kitus ignoruoja ir t.t. ir pan. Vis dėl to, faktas, kas Markso socio-politinės teorijos padarė milžinišką įtaką visai sociologijai.
Citata iš: paragraf 78 kovo 05, 2013, 11:29:16
(...)
Šiaip tik fanatikas gali sakyti, kad žinau jog Dievas egzistuoja, nes niekas to negali žinoti, jei nėra fanatikas.
(...)
Nelabai sutikčiau su tokiu teiginiu, nes individo Dievo egzistavimo pasekmė kyla vienareikšmiškai tik iš to paties individo tikėjimo priežasties. Nebūtų tikėjimo, nebūtų ir Dievo. Sakyti žinau, kad Dievas egzistuoja - gali nebūtinai fanatikas (būtų įdomu pabandyti šioje temoje išgirsti, tai pagrindžiant, kodėl vis dėlto taip manai). Teigti apie žinojimą, kad jo Dievas egzistuoja gali ir paprastas tikintysis (pabrėžiu_ne fanatikas), kuris įprastai kiekvieną dieną su savo Dievu bendrauja per maldą ar kitas apeigas. Tas žmogus savo ausimis fiziškai gali ir negirdėti savo Dievo kalbant, bet tvirtai jausti savo Dievo buvimą savo gyvenime. Tas žmogus gali tvirtai žinoti, kad jo Dievas jį veda gyvenimo keliu. Tad apibendrinant manau, kad kiekvienas žmogus tvirtai gali žinoti apie savo Dievo egzistavimą ir tam jam nereikia būti fanatiku:) Klaidinga logika yra susieti fanatiką su asmeniu, kuris žino apie savo Dievo egzistavimą.
PS. Fanatikas - radikalių rel., ideologinių įsitikinimų žmogus, netoleruojantis kitokio įsitikinimo žmonių; aklatikis; (šaltinis: Tarptautinių žodžių žodynas)
PPS. jeigu tvirtai vadovautis logika, tai pagrindiniu (fanatiko ir ne fanatiko) atskirties tašku turėtų būti laikoma tolerancija, t.y. asmuo, kuris tvirtai žino apie savo Dievo egzistavimą, bet atitinkamai toleruojantis ir kitų individų tikėjimą bei jų Dievus (kaip ir žinojimą apie juos), niekada negalėtų būti laikomas fanatiku.
O šnekant apie individo gyvenimo prasmę, galima būtų paanalizuoti tokią vieną teoriją:)
Individo gyvenimo prasmė - gyvenimo eigoje individo siekis išlaikyti savo siekiamybių ir asmeninių galimybių balansą tam, kad gyvenimas nenutrūktų anksčiau laiko.
Arba kitaip tariant individo gyvenimo prasmė yra individo laimės (anksčiau nurodyto balanso egzistavimo) paieškos įvairiausiose jos formose (priklausomai nuo pačio individo poreikių)
Nerašyk dviejų pranešimų vienas pakui kitą, norėdamas ką nors papildyti naudokis funkcija "keisti".
Atsakant į tavo postą, tai reta kuri religija teigia apie žinojimą, kaip tikėjimo pamatą. Tai paprastai būna totalitarinių sektų teiginys.
Žinojimas turėtų būti pagrįstas ne tik individualia patirtimi, kuri bėje yra subjektyvi ir nepatikima, bet ir moksliniais eksperimentais. Šiuo atveju Dievo patikrinti eksperimentais neįmanoma, tad belieka tikėti, kad jis yra, o kiekvienas žinantis remiasi jau minėtaja subjektyvia patirtimi.
Jei laikysime toleranciją pagrindiniu fanatizmo matu, tai šis konkretus atvejis, kaip tik ir riamiasi netolerancija.
Taigi... Visai įmanoma, kad jokios prasmės ir nėra. Prasmę susigalvoja žmonės, kad jiems būtų linksmiau gyventi ir, kad apskritai būtų DĖL KO gyventi. Ar kas nors sutinka su manim?
Na gali ir taip būti, bet tada kokia tolkas išvis tada gyventi?
Čia ir yra klausimas. Visi pasakytų, kad išgyventi. Tiesiog būti ir daugintis. Labai negražiai skamba.
Ne, skamba labai normaliai. Dauginimasis yra natūralus reiškinys. Tačiau ar gali žmogų patenkinti tik šio poreikio patenkinimas?
Yra žinoma daug žmonių kurių tikrai gyvenimo tikslas auginti vaikus ir jų jie paprastai turi daug. Yra ir kitas žmonių tipas, kurių gyvenimo tikslas nesidauginti bet permiegoti su kuo daugiau partnerių. Jei pirmasis atvejis remiasi išlikimu, tai antrasis visišku hedonizmu.
Manęs asmeniškai nepatenkintų nei pirmas nei antras atvejis.
(https://fbcdn-sphotos-b-a.akamaihd.net/hphotos-ak-snc7/480056_10151471624178903_1617197864_n.png)
Pastarasis paveiksliukas priminė draugę, kuri skolindavo vandenį xD... Ta prasme jeigu pas ją ištrokšdavai, tai taip lengvai neatsigerdavai, tekdavo imti į skolą :DD. O iš tikro, kai pradedi suprasti kur ir dėl ko gyveni, tai ir mirtis nebeatrodo tokia baisi. (Čia pliusas) :3
Šiaip jau galima būtų pasakyti, kad nei vienas iš mūsų šiame pasaulyje nesirenkame savo noru kada gimti ir kada mirti,todėl apie prasmę gyvenimo ir reikėtų paklausti to kas nustatė mums tokius šiuos privalomus parametrus...
Tačiau anas nesiteikia su mumis ir pabendrauti tuo klausimu... Tad kas belieka,nagi palaukti o kas gi bus toliau po viso šito? Tie kurie išėję anapilin matyt jau žino visa tai,o sprendžiant iš to kad jie negali grįžę mums akivaizdžiai papasakoti kas gi ten vyksta,galime ir patys numanyti kad nelabai kas gero.
:D kodėlgi ? Gal kaip tik labai gerai :) O šeip manau, kad tai bus panašu į sapnavimą ^.^ kas mūsų ten lauks, bus mūsų vaizduotė... Bet čia jau krypstu nuo temos.
Gyvenimo prasmė-jį nugyventi.Ir nieko daugiau.Be reikalo sukat galvas,gyvenkit. :)
:D būna situacijų, kai paaukoji kažką svarbaus, dėl kažko kito, svarbesnio... Pvz: miego laiką į kūrybą, draugiją (tai kas tuo metu tau atrodo svarbu ir kas atneš gerus prisiminimus... Deja, būna taip, kad pasekmės būna skaudžios, o rezultatas taip pat nevykęs. Na o pavyzdžiui kvailos idėjos: išnešti fotelį į balkoną ir jame miegoti... Tuo metu tai neatrodo reikšminga, bet veliau tai šildo šaltus žiemos vakarus..) Suplanuoti ir surušiuoti savo poelgius į naudingus, nenaudingus yra neįmanoma. Kas žino gal gyvenimo prasmės ieškojimas nuves prie kažko... arba ne :D.. Tai va, ką norėjau pasakyti.. Gal kaip tik yra gyvenimo prasmė :D? Gi ankščiau mes manėme, kad žemė plokščia ?
Žmonės turi keistą bruožą paprastus dalykus paversti sudėtingais ir nesuprantamais.
nemanau, kad tai yra blogai :)
Bet sukelia daug keblumų. ;)
Gyvenimo prasmė yra nugyventi jį taip, kad kažkurioje sriti būtum geresnis ir pranašesnis už kitus: mokslas, menai, verslas, sportas, karyba, politika. Prasmė yra įrašyti savo vardą į istoriją ir taip gyvuoti amžinai. Aleksandras Didysis, Napoleonas, Einšteinas, M.Tečer, Dž.Lenonas, S.Džobsas, Beibas Rutas, Č.Čaplinas, šie žmonės mire, tačiau savo srityse jie buvo nepralenkiami genijai, kurie įrodė, kad yra geresni už kitus. Tikslas - tai kova, varžymasis, alkis, noras tobulėt, siekimas tobulumo ir amžinos šlovės. Senovė ar dabartis, visada bus atsimenami tik tie kurie sekė palei savo didžiasias vizijas ir svajones.
Citata iš: preacher balandžio 16, 2013, 23:01:35
Prasmė yra įrašyti savo vardą į istoriją ir taip gyvuoti amžinai.
Bet čia su tokia sąlyga, jei tiki, kad pati žemė gyvuos amžinai.
Citata iš: puodukas balandžio 16, 2013, 23:12:38
Citata iš: preacher balandžio 16, 2013, 23:01:35
Prasmė yra įrašyti savo vardą į istoriją ir taip gyvuoti amžinai.
Bet čia su tokia sąlyga, jei tiki, kad pati žemė gyvuos amžinai.
Kad ir ne gyvuos, koks skirtumas? Tu bent mirties patale busi laimingas, kad padarei viska, kas buvo tavo jėgom ir, kad ir su tais "žaislais" kokius turėjai tame savo gyvenime.
O kai numirsi, suprasi, kad darei visai ne tai ką reikėjo ir dar kartą keliausi į žemę :D Ir šiaip įdomus, tavo gyvenimo prasmės supratimas. Nemanau, kad tavo išvardinti žmonės, norėjo būti geriausi ar pranašiausi, kurioje nors srityje. Jie tiesiog darė tai ką norėjo. Reikia daryti tai ką nori ir tai kas patinka. Nesvarbu ar būsi geriausias.
Citata iš: Šešėlis balandžio 16, 2013, 23:29:35
O kai numirsi, suprasi, kad darei visai ne tai ką reikėjo ir dar kartą keliausi į žemę :D Ir šiaip įdomus, tavo gyvenimo prasmės supratimas. Nemanau, kad tavo išvardinti žmonės, norėjo būti geriausi ar pranašiausi, kurioje nors srityje. Jie tiesiog darė tai ką norėjo. Reikia daryti tai ką nori ir tai kas patinka. Nesvarbu ar būsi geriausias.
Patikėk norėjo. Viska kas yra aukščiausios klasės atsiranda labai, labai sunkaus darbo ir talento dėka. Šiuolaikiniai žmonės kurie patapo liberalus, kritiškai mąstantys ir labai, labai protingi(na bent jau jie taip mano, nes gi jie mokosi universitete? O universitetas gi kažkaip stebuklingai tave paverčia intelektualu, ar ne?), jie formuojasi hipiška požiūrį į gyvenimą ir galvoja, kad galima suderinti malonumą ir sėkmę, deja gyvenimas yra kaip džiunglės ir jei nori išsilaikyti ir būti geriausias turi būt visada susikaupęs, pasiruošęs ir motyvuotas.
Tikriausiai kalbėjaisi su jais asmeniškai ne? :D Tai aišku darbo ir talento dėka. Bet kad būtų geriausiais savo srityje. Be to Džobsas, come on. Nemanau kad jis vertas būti prie tokių žmonių kaip Einšteinas ar Aleksandras Didysis :)
Citata iš: Šešėlis balandžio 16, 2013, 23:58:31
Tikriausiai kalbėjaisi su jais asmeniškai ne? :D Tai aišku darbo ir talento dėka. Bet kad būtų geriausiais savo srityje. Be to Džobsas, come on. Nemanau kad jis vertas būti prie tokių žmonių kaip Einšteinas ar Aleksandras Didysis :)
Aš šiaip buvau minėjęs ir verslą kaip viena iš sričių, suprantu, kad Džobsas turi daug heiterių, bet pripažink, kad kaip verslininkas jis tikrai buvo išskirtinis.
Na verslas, kaip kažkoks pasiekimas, manau nėra daug ko vertas. Nes viskas keičiasi akyse. Savo laiku gal ir buvo išskirtinis.
Pabandykim pažiūrėti į gyvenimo prasmę iš kito galo, tarkim randam gyvenimo prasmę, kuri aiškus yra tik vieno žmogaus, nes kitas gali nesutikti su tokia prasme. Žmogus atranda prasmę ir gali rinktis ar vykdyti jam paskirtą prasmę ar ne, jei žinai, kad vistiek mirsi ir nebeliks tos prasmės gali net ir gyvenimo prasmės nevykdyti vien dėl to, kad žinai ką tau reikia daryti. Kitu variantu sužinojęs gyvenimo prasmę gali per greitai ją įvykdyti ir tolimesnis gyvenimas tampa vėl beprasmis.
Tai iš tokio pamąstymo peršasi išvados, kad gyvenimo prasmė surišta su mirtimi ir jos nežinojimu.
Todėl padariau išvadą savo gyvenime, kad gyvenimo tikslas siekiant to kas tau suteikia laimę, bandyti padaryti kažką, kas yra tavo jėgoms. Taip ir gyveni gyvenimą įtakodamas kitus gyvenimus, kurie ir lieka dalele tavęs, kai tu jau miręs. Taip mano gyvenimo tikslas lieka niekada neatskleidžiamas ir nemirštantis, tai visi kas paskaitė suteikė mano gyvenimui prasmės :D .
Būtu įdomu gyvenimo prasmės paklausti kokio Ramūno iš Kauno raj, kuris dirba kokiose statybose, po darbo varo į aludę, nuo kurio dvokia šlapimu, prausiasi tik sekmadieniais, vis žada savo sugyventiniai, kad pradės tvarkyti kambarius, laiku namo pareidinės, pradės kojas plauti, pradės keistis ir skalbtis kojines bei apatinius, kuris muša vaikus ir savo moterį, keikiasi rusiškais keiksmažodžias, prisilakio paniatkių ir bando vaidinti blatną, žiuri lievas tv programas, kuriasi emailą su galune ru, kuris vairuoja golfą ir kuriam akropolis ar šašlykų kėpimas prie ežero(įskaitant aplinkos pridergimą ir nesutvarkimą) yra aukštuma ;)
Man tai bet kokia gyvenim "prasmė" kuri baigiasi su tavo gyvenimu, arba globaliau žiūrint, su žmonijos gyvenimu yra išties beprasmė. Kaip preacher rašė: įrašyti savo vardą į istoriją. Ir kam to reikia? Kokia prasmė? Tam kad žmonės atsimintų? Kas čia per puikybė? Na atsimeni tu Aleksandro Didžiojo vardą ir kas iš to. O kas jis buvo per žmogus? Kuo gyveno? Kokias silpnybes ir stiprybes turėjo? Vardo pasilikimas žmonėse, anokia čia gyvenimo prasmė.
Skaičiau neseniai Franklio knygą "Sielogyda". Na ką galiu pasakyti. Psichoanalitikai pastebi, jog kai tik prasidėjo nudvasėjimas žmonėse, taip ir prasidėjo tokios ligos kaip depresija ir panašios, nes žmonės nebemato prasmės gyvenime. Tokia prasmė kuri nesiekia amžinojo gyvenimo didžiosios dalies žmonijos netenkina. Taip ir gaunasi užsuktas ratas. Nudvasėjimas veda prie prasmės nebuvimo, o dvasingumo siekti nesinori.
Citata iš: paragraf 78 balandžio 17, 2013, 04:48:07
Man tai bet kokia gyvenim "prasmė" kuri baigiasi su tavo gyvenimu, arba globaliau žiūrint, su žmonijos gyvenimu yra išties beprasmė. Kaip preacher rašė: įrašyti savo vardą į istoriją. Ir kam to reikia? Kokia prasmė? Tam kad žmonės atsimintų? Kas čia per puikybė? Na atsimeni tu Aleksandro Didžiojo vardą ir kas iš to. O kas jis buvo per žmogus? Kuo gyveno? Kokias silpnybes ir stiprybes turėjo? Vardo pasilikimas žmonėse, anokia čia gyvenimo prasmė.
Skaičiau neseniai Franklio knygą "Sielogyda". Na ką galiu pasakyti. Psichoanalitikai pastebi, jog kai tik prasidėjo nudvasėjimas žmonėse, taip ir prasidėjo tokios ligos kaip depresija ir panašios, nes žmonės nebemato prasmės gyvenime. Tokia prasmė kuri nesiekia amžinojo gyvenimo didžiosios dalies žmonijos netenkina. Taip ir gaunasi užsuktas ratas. Nudvasėjimas veda prie prasmės nebuvimo, o dvasingumo siekti nesinori.
O koks tikslas visa savo gyvenimą paskirti
kažko to paieškom? O jei
to kažko visgi nėra? Gerai berods biologijos profesorius R.Dokinsas išsireiškė, kad popiežius beprasmiškai pragyveno gyvenimą celibate ir tiek, net jei ir tikrasis jo kūrėjas to visai nepageidauja. Nesakau dvasingumas ir tikėjimas Dievu yra gražu, tada yra viltis, kad šis gyvenimas nėra beprasmis ir, kad po išėjimo iš šio kūno mūsų kažkas lauke, kad jei gyvenom gerai mus įvertins ir keliausim į dangų, o jei ne?. Manau gyvenimą reiktu padaryti nepamirštamu nuotykiu ir stengtis iš jo ko maksimaliau išsunkti ir viską pasiimti, jis yra gražus ir galima jį nugyventi gerai.
Kiekvienas gyvena taip kaip nori, tokie pasakymai, kad kažkas gyveno beprasmiškai yra tiesiog apsurdiški ir parodantys pačio asmens kvailumą, nes prasmę susikuria pats žmogus. Prasmė nėra "iškalta akmenyje". Jeigu žmogus nusprendžia, kad prasmingai nugyveno gyvenimą, taip ir yra, nes jis jį gyveno, jam tos patirties reikėjo, jis ją išgyveno.
Citata iš: eternal.bliss balandžio 17, 2013, 09:30:35
Kiekvienas gyvena taip kaip nori, tokie pasakymai, kad kažkas gyveno beprasmiškai yra tiesiog apsurdiški ir parodantys pačio asmens kvailumą, nes prasmę susikuria pats žmogus. Prasmė nėra "iškalta akmenyje". Jeigu žmogus nusprendžia, kad prasmingai nugyveno gyvenimą, taip ir yra, nes jis jį gyveno, jam tos patirties reikėjo, jis ją išgyveno.
Absurde tu, žmogus gali turėti n psichologinių problemų, tokiu kaip: depresiją, šizofreniją, asmenybės sutrikimai, problemų su savigarba ir pasitikėjimu savimi, kurios jam yra stabdys gyventi pilnavertį gyvenimą. Mąstytojas R.Owenas buvo teisus teigdamas, kad Žmogus nėra tiesiogiai atsakingas už elgesį bei savo socialinę padėtį nes jis pats yra jį supančios visuomenės poveikio rezultatas. Todėl visuomenei svarbu rūpintis savo narių auklėjimu bei išsilavinimu. Prašau įrodyk, kad kokios prostitutės, nusikaltėlio, nelaimingo nevykėlio ir t.t gyvenimai yra prasmingi ir t.t....
Gyvenimo prasmės ieškojimas yra tas kas bandyti pasivyti vaivorykštę - kad kaip greitai ja bandai pasiekti jį vis yra nepasiekiama.
Dabartinės gyvenimo prasmė yra net ne tavo prasmė, o nulemta kultūros, religijos, auklėjimo, švietimo ir politinių pažiūrų. Šiandien galima norėti vieno dalyko, kita visai kito. Mes taip pat esame varomi kažkokios mistinės jėgos, archetipų universalių visai žmonijai, gyvūnijai ir įtvirtintų mūsų prigimtyje, bet užgožiamu Ego įsitikinimų. Taigi jei norime bent pradėti pažinti savo gyvenimo prasme reikia "apnuoginti" save nuo Ego drabužių ir net tuomet gyvenimo prasmė iš dalies priklausys nuo biologinio kūno poreikių.
Filosofai visatai, jos sukūrimui, gyvenimo prasmei paaiškinti naudoja vis naujesnes ir geresnes analogijas. Tarkim lyginant visata su virtualia realybe, kmpiuterine simuliacija ir iš ties nemažai panašumu, pvz. naudojant vien fraktalų geometriją galima sukurti realistiška grafiką.
Tai kodėl nepabandžius gyvenimo prasme pagrįsti menais, filmais ir kompiuteriniais žaidimais, kuriuose intuityvus norai, jausmai, siekiami archetipai sukoncentruojami. Ir pavyzdžiui iš ten vertybės yra galimybė tobulintis, atsikratyti fizikos dėsnių apribojimo, svaiginantis nuotykiai, vaizduotės išlaisvinimas, kūrybingumas, chaotiškos-dinaminės sistemos ir kuo ilgesnė veiksmų trukmė.
Citata iš: preacher balandžio 17, 2013, 09:52:55
Prašau įrodyk, kad kokios prostitutės, nusikaltėlio, nelaimingo nevykėlio ir t.t gyvenimai yra prasmingi ir t.t....
Tas tavo
prasmingi , skamba kaip
kuo naudingi man. Jei jų gyvenimai nebūtų prasmingi, tai pagal tavo logiką visas pasaulis turėtų būti kaip Sparta, kur palikdavo gyventi tik stiprius ir sveikus, bet kažkodėl tai jie greitai išnyko.
Citata iš: puodukas balandžio 17, 2013, 11:27:11
Citata iš: preacher balandžio 17, 2013, 09:52:55
Prašau įrodyk, kad kokios prostitutės, nusikaltėlio, nelaimingo nevykėlio ir t.t gyvenimai yra prasmingi ir t.t....
Tas tavo prasmingi , skamba kaip kuo naudingi man. Jei jų gyvenimai nebūtų prasmingi, tai pagal tavo logiką visas pasaulis turėtų būti kaip Sparta, kur palikdavo gyventi tik stiprius ir sveikus, bet kažkodėl tai jie greitai išnyko.
Prie ko man nauda? Ar bent supranti, kiek mano išvardintu sluoksniu atstovai sukelia skausmo ir žalos artimiesiems? Kodėl jie turi teise parazituoti, naikinti viska aplink savęs, gadinti artimųjų gyvenimus, kas be ko ir kitų piliečių. Žmogus visu pirma turi būt pats sau naudingas, vėliau galima kalbėti atitinkamai apie naudingumą šeimai, visuomenei, valstybei.
Beje kas dėl Spartos, tai jie tiesiog kando per daug, negu galėjo sukramtyti.
Pažįstu neįgalių žmonių kuriems gyvenimas daug prasmingesnis, nei daugumai sveikų žmonių. Taip, kad ne pagal naudą visuomenei reiktų vertinti žmogaus gyvenimo prasmingumą.
Tai, kad tiek daug susirgimų depresijomis ir panašiomis ligomis vakarų visuomenėje yra todėl, kad daug kas patiria egzistencinę prasmės krizę. Klausimas, kodėl anksčiau to nebuvo tokiais kiekiais, o dabar toks jausmas kas antras vaikšto pas psichologus ir geria antidepresantus.
Citata iš: preacher balandžio 17, 2013, 11:57:54
Kodėl jie turi teise parazituoti, naikinti viska aplink savęs, gadinti artimųjų gyvenimus, kas be ko ir kitų piliečių.
Todėl, kad jie yra „supančios visuomenės poveikio rezultatas". Pats ir atsakei su ta R. Owen citata. Žmogus juk negali pats iš savęs būti nusikaltėlis ar nelaimingas nevykėlis. Aplinkos spragos jį tokį padaro. O tokių žmonių atstumimas ir nurašymas kaip į „beprasmiškus gyvenimus", mažų mažiausiai kvailas. Reikia stengtis ieškoti priežasčių, o ne tik varyti dėl pasekmių. Kas dėl gyvenimo prasmės, tai kiek gyvenimų tiek ir prasmių. Nelabai teisinga kitų suvokiamas prasmes menkinti tik pagal savo susiformavusį standartą. Net jei tai ir ligonio ar prastos aplinkos susiformavusi prasmė. Galima tik bandyti kažkiek suprasti kokios gali būti priežastys tokio suformavusio supratimo ir kuo toks supratimas gali būti kenksmingas pačiam žmogui ar visuomenei.
Prie ko tas neįgalumas? A.Bočelis - aklas, o top klasės atlikėjas, plius sugebėjo baigti teisės studijas, F.Ruzveltas negalėjo vaikščioti, o buvo bene geriausias JAV prezidentas, Hawkingas - visas paralyžiuotas, o vistiek yra visu gerbiamas mokslininkas, H.Nelsonas buvo visas stipriai suluošintas tačiau, buvo nepralenkiamas admirolas, negalia - nereiškia, kad žmogus mažiau ko vertas. Yra pilna sveiku kurie vagia, plėšia, žmoną ir vaikus muša, parsiduoda už pinigus. Viskas priklauso tik nuo pačio žmogaus jo valios ir moralės.
Citata iš: crystal balandžio 17, 2013, 15:30:28
Citata iš: preacher balandžio 17, 2013, 11:57:54
Kodėl jie turi teise parazituoti, naikinti viska aplink savęs, gadinti artimųjų gyvenimus, kas be ko ir kitų piliečių.
Todėl, kad jie yra „supančios visuomenės poveikio rezultatas". Pats ir atsakei su ta R. Owen citata. Žmogus juk negali pats iš savęs būti nusikaltėlis ar nelaimingas nevykėlis. Aplinkos spragos jį tokį padaro. O tokių žmonių atstumimas ir nurašymas kaip į „beprasmiškus gyvenimus", mažų mažiausiai kvailas. Reikia stengtis ieškoti priežasčių, o ne tik varyti dėl pasekmių. Kas dėl gyvenimo prasmės, tai kiek gyvenimų tiek ir prasmių. Nelabai teisinga kitų suvokiamas prasmes menkinti tik pagal savo susiformavusį standartą. Net jei tai ir ligonio ar prastos aplinkos susiformavusi prasmė. Galima tik bandyti kažkiek suprasti kokios gali būti priežastys tokio suformavusio supratimo ir kuo toks supratimas gali būti kenksmingas pačiam žmogui ar visuomenei.
Tačiau ką daryti su ta aplinka? Sąlygos dabar visos duotos, tik norėk ir stenkis, arba valstybė pati turi pradėti kontroliuoti ir prižiūrėti savo piliečius, panašiai, kaip tėvai vaikus, arba greitai ir čia bus kaip Brazilijoje, kur 5-10% gerai gyvena, kiti 90% degraduoja.
preacher, paskutinis įspėjimas dėl dvigubų postų: jei nori ką nors papildyti, naudokis funkcija "keisti". Kitus dvigubus postus trinsiu be atskiro perspėjimo. Taisyklės visiems vienodos.
Neįgalumą prisiminiau todėl, kad didelė dalis neįgaliųjų geba įprasminti savo gyvenimą, o sveikųjų didelė dalis to nesugeba padaryti. Klausimas: kodėl?
Citata iš: paragraf 78 balandžio 17, 2013, 15:58:39
preacher, paskutinis įspėjimas dėl dvigubų postų: jei nori ką nors papildyti, naudokis funkcija "keisti". Kitus dvigubus postus trinsiu be atskiro perspėjimo. Taisyklės visiems vienodos.
Neįgalumą prisiminiau todėl, kad didelė dalis neįgaliųjų geba įprasminti savo gyvenimą, o sveikųjų didelė dalis to nesugeba padaryti. Klausimas: kodėl?
Susipainiojau ten, jei nesunku gali sujungti post'us.
Neesu religingas, bet tikiu, kad yra kažkoks pomirtinis gyvenimas ir manau, kad tik po mirties paaiškės kokia ta gyvenimo prasmė.
Iš anksto atsiprašau uz pasikartojančias mintis.
1.Puikus inkognito pavyzdys apie zuikio nuotykius už gimtos olos ribų. Pažvelgus į gyvenimo prasmę "buitiškai" tai susidaro toks vaizdelis: užaugo dobilo lapas, lapą nuskabė drugelio vikšras, vikšrą prarijo vištelė, o kitą dieną ji iškepta garavo pas Petrą ant stalo; Petras paspringęs mentės kaulu ir gailiai apraudotas artimųjų, giliai po žeme dūlėdamas skaidytojų dėka suteikė medžiagų dobilo lapui, kurį vėl nuskabė vikšras... :DD
Gyveni tam, kad tavo sukaupta energija pereitų į kitą gyvį ir nenutrūktų mitybos grandinė.
Logiškai mąstant, žmogus per savo gyvenimą sunaudoja daugiau energijos, negu sugrąžina. Todėl yra svarbu pratęsti savo giminę, kad gauta energija nenueitų veltui. ;)
Gyveni tam, kad į pasaulį paleistum nors vieną palikuonį.
Tokios fizinės gyvenimo prasmės...o dėl dvasinių, nemanau, kad surasti ir suvokti gyvenimo prasmę skirta kiekvienam. O gal gyvenimo prasmė yra itin sudėtinga ir mes nepakankamai išprusę ją suprasti? Arba ji tokia paprasta, kad yra savaime aiški?
Gal suvokti ar atrasti gyvenimo prasmę ir yra toji gyvenimo prasmė? Gal dvasinės gyvenimo prasmės iš vis nėra?
Ne visi klausimai turi atsakymus.
Kiek žmonių ieškojo ir kiek atrado? Kelių žmonių atrastoji gyvenimo prasmė laikytina "tikrąja" ar "teisingąja"?
Citata iš: preacher balandžio 17, 2013, 15:40:44
Tačiau ką daryti su ta aplinka? Sąlygos dabar visos duotos, tik norėk ir stenkis, arba valstybė pati turi pradėti kontroliuoti ir prižiūrėti savo piliečius, panašiai, kaip tėvai vaikus, arba greitai ir čia bus kaip Brazilijoje, kur 5-10% gerai gyvena, kiti 90% degraduoja.
Nors ir gali norėti ir stengtis, tačiau kodėl taip jau yra, kad ne visi nori ir stengiasi? Matyt ir čia kažkur yra problema. Gal visuomenėje trūksta socialinio ugdymo, efektyvesnės švietimo sistemos, žmogiškųjų vertybių, humanizmo propagavimo, valstybėje per didelė socialinė, ekonominė atskirtis, todėl menkas lygiavertiškumo, bendruomeniškumo, saugumo jausmas t.t. ir pan. Ir išvis, labai jau abstraktus tas klausimas „ką daryti su aplinka". Yra begalė problemų ir sprendimo būdų. O griežta kontrolė nekažką tepadėtų. Gal būtų tik trumpalaikė ir menkai efektyvi nauda.
Citata iš: crystal balandžio 17, 2013, 18:29:43
Citata iš: preacher balandžio 17, 2013, 15:40:44
Tačiau ką daryti su ta aplinka? Sąlygos dabar visos duotos, tik norėk ir stenkis, arba valstybė pati turi pradėti kontroliuoti ir prižiūrėti savo piliečius, panašiai, kaip tėvai vaikus, arba greitai ir čia bus kaip Brazilijoje, kur 5-10% gerai gyvena, kiti 90% degraduoja.
Nors ir gali norėti ir stengtis, tačiau kodėl taip jau yra, kad ne visi nori ir stengiasi? Matyt ir čia kažkur yra problema. Gal visuomenėje trūksta socialinio ugdymo, efektyvesnės švietimo sistemos, žmogiškųjų vertybių, humanizmo propagavimo, valstybėje per didelė socialinė, ekonominė atskirtis, todėl menkas lygiavertiškumo, bendruomeniškumo, saugumo jausmas t.t. ir pan. Ir išvis, labai jau abstraktus tas klausimas „ką daryti su aplinka". Yra begalė problemų ir sprendimo būdų. O griežta kontrolė nekažką tepadėtų. Gal būtų tik trumpalaikė ir menkai efektyvi nauda.
Na žmonės norėjo laisvės, laisvos valios. Vieni yra pakankamai tam subrendę ir gali būti sąvarankiški, kiti vis kaip kūdikiai blaškosi, nerimsta, kaltina mokyklą, tėvus, maištauja ir kovoja su vėjo malūnais. Tai gal ir reikėtu jiems kažko it vyresnio brolio, kad parodytu, paaiškintu, paduotu ir jiems nebereikėtu, švaistytis savęs veltui ;)
Tie,kurie sakosi supratę gyvenimo prasmę,pernelyg aukštai save vertina.Mes nesame vien biologinės būtybės(apskritai materija neegzistuoja),todėl visiškai neaišku,kam apskritai reikia materialaus pasaulio ir gyvenimo jame.
Materialus pasaulis yra mūsų intelekto kuriama iliuzija,gali būti,jog kuriama tik tam,kad išvaikyti nuobodulį.
Manau gyvenimo prasmė daug priklauso nuo to, kaip įsivaizduojame (suprantame?) mus supantį pasaulį ir patį žmogų.
Ar vien tik materialus;
ar egzistuoja lygiagretūs pasauliai;
ar mūsų materialus pasaulis tik pagalbinė priemonė išugdyti žmogų tikrajam pasauliui....
as esu is tu kurie netiki jokiais dievais ir jau atprate mintyse prasyt/guostis dievui ar dar kaip.mano poziuriu gyvenimo prasme yra individualus dalykas.vieniem prasme gali buti pastatyti nama seimai,apkeliauti pasauly,sulaukti anuku ir kt. dalykai.kad ir darydami eilinius dalykus kasdiena mes kuriame savo gyvenimo prasme.tokie pasvarstymai butu:-)
Šio gyvenimo prasmė labai elementari -gyventi eilinį kasdieninį gyvenimą priimant sprendimus suderintus su laisvos valios principu. Tik tiek nedaug ir kartu su milžiniška galimybe tobulėti.
Ieškoti gyvenimo prasmės lygiai tas pats kas sedėti prie televizoriaus, žiūrėti krepšinį ir gerti alų.
Ta kaip jūs sakot "gyvenimo prasmė" iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta (tiks ir fizikinės citatos). Siek to ko trokšti, to ko nori, būk toks koks nori būti, elkis taip kaip nori elgtis žinoma ne taip ką dabar jaunimas daro su tais YOLO ir t.t "Gyvenimo prasmė" t.y nesivaržymas būti tokiu kokiu esi iš tiesų nesiderinant prie visos kitos likusios pilkos masės.
Esu naujokas čia, ir iškarto užkliuvau už šios temos. Permečiau taip greitai žinutes, kad maždaug suprasčiau kas ir kur.
paragraf - mintys tavo gilios ir labai dažnai remiasi religija. Tačiau vos ne visus žmonių išsireiškimus komentuoji 'kokia to prasmė?'. Tai tuomet man asmeniškai viskas atrodo kaip paprastas paradoksas - kokia tuomet prasmė buvo kurti temą būtent su klausimu 'Kokia gyvenimo prasmė?', jeigu taip sakant rasi prie kažko amžinai prisikabinti (galima net gi tokį dalyką išreikšti - mano gyvenimo prasmė yra surasti gyvenimo prasmę :D). Lygiai tokį pat klausimą norėčiau užduoti tau - kokia prasmė buvo kurti šią temą, jeigu pasak tavęs - viskas pranyks (atsiprašau, jeigu šią mintį paaiškinai, ne visus pranešimus peržiūrėjau) ir kaip pats suvoki tą gyvenimo prasmę? Kas bus kai tu atrasi (nežinau ar tinkamai tai suformulavau) Dievą (tiesiogine prasme, traktuokime tai tik kaip pavyzdį)? Kas tuomet toliau?
Mes ne amžinos būtybės, tačiau jeigu egzistuojame - vadinasi tam yra prasmė. Prasmės nereikia ieškoti kaip kažkokio 'apčiuopiamo' ir materialaus dalyko. Mano manymu ji glūdi giliau. Galbūt net gi giliau mūsų suvokimo ribų ir tik amžiams bėgant mes ją pagaliau suvoksime. Galbūt ir ne.
p.s. pastebėjau porą tavo komentarų, smerkiančių komunizmą ir Marksą. Nesakau jog komunizmas buvo gerai, tačiau pats naudoji svetimybes atkeliavusias būtent iš sovietų (esu ir pats įsitikinęs, jog lankei sovietmečio mokyklą ir į tavo galvą buvo kalamos jų ideologijos :) ):
Citata iš: paragraf 78 kovo 05, 2013, 16:20:48
Na gali ir taip būti, bet tada kokia tolkas išvis tada gyventi?
Atsiprašau, kad kabinuosi prie parašo: ...Kiekviena nauja karta pranoksta ankstesnę..., mano manymu čia labiau prie temos, o ne off-topic.
Per amžius daugėja sukauptų žinių kiekis, tad išoriškai atrodo, kad ir pats žmogus vystosi. Realiai paskutinius 6-10 tūkst. metų žmogus nesikeičia. Tas matosi pagal tokius dalykus kur sukauptos žinios nedaro didelės įtakos: filosofija, skulptūra, architektūra, literatūra.
Kiti netgi tvirtina, kad žmonės atvirkščiai, kuo toliau tuo labiau praranda galimybe atrasti savyje paslėptas "supergalias".
Citata iš: Fuxas gegužės 04, 2013, 22:46:19
Tačiau vos ne visus žmonių išsireiškimus komentuoji 'kokia to prasmė?'.
Aš ne dėl kabinėjimosi to klausiu. Man tik rūpi atrasti esminę prasmę, kuri nesibaigtų su mirtimi, kuri kur nors vestų. Dauguma atsakymų į temos klausimą neveda niekur ir baigiasi su gyvenimu ar net anksčiau.
Pagaliau kaskas apie tai prakalbo.
Citata iš: paragraf 78 gegužės 05, 2013, 08:31:26
Citata iš: Fuxas gegužės 04, 2013, 22:46:19
Tačiau vos ne visus žmonių išsireiškimus komentuoji 'kokia to prasmė?'.
Aš ne dėl kabinėjimosi to klausiu. Man tik rūpi atrasti esminę prasmę, kuri nesibaigtų su mirtimi, kuri kur nors vestų. Dauguma atsakymų į temos klausimą neveda niekur ir baigiasi su gyvenimu ar net anksčiau.
Gaila jog neatsakei į kitus mano pateiktus tau klausimus, bet tiek to, tęsiame diskusiją ir nenukrypstame į šalį.
Aš neturėjau omeny, jog tu tiesiogiai 'kabinėjiesi'. Tiesiog pasikartosiu ką jau esu sakęs - ta prasmė galbūt glūdi giliau ir bent jau kol kas ne mums ją visiškai pilnai suvokti ir atrasti :)
Citata iš: TinSoldier gegužės 05, 2013, 16:07:49
Bet tik šioje, tik šioje konkrečioje temoje, paragraf galbūt kelia klausimą, kuris yra nelogiškas: "Kokia yra prasmės prasmė?".
Čia panašiai gali būti kaip "koks laimės kvapas?"
Daryti prielaidą, kad gyvenimas būtinai turi turėti kažkokią aukščiausią prasmę, tai tas pats, kas daryti prielaidą, kad kvapas turi spalvą.
Todėl užsipyrusiai reikalauti tos "esminės prasmės" gali būti tiesiog nelogiška ir netikslinga. Galbūt klausimą reiktų formuluoti VISIŠKAI kitaip, o ne pagal mums buitiniame gyvenime įprastus "priežasties-pasėkmės" ryšius.
Labai puikūs žodžiai :)
Kadangi diskusija kaip ir baigėsi, gale padėsiu "nuosavą" tašką.
Kaip ir anoje diskusijoje („anomalijoje" nuo užvakar - susirgau, ir nėra su kuo liežuviu pamalti), temą pastebėjau vakar, todėl (aišku) ir neperskaičiau visų 9 "lapų". Perskaičiau tik kelias nuomones ir supratau, kad įsivelti į tokią diskusiją yra pragaištis. Nors šis reikalas buvo aiškus ir iš karto.
Užsimota kaip reikiant, nes šis klausimas yra, iš esmės, pagrindinis "mokslo", vardu filosofija, klausimas. Dar nuo graikų (Vakaruose) filosofai bevaisiai mučijasi. Atsakymo, kitaip tariant, visiems ar bent jau daugumai priimtino recepto kol kas nepasiūlyta. Kitaip ir negali būti, nes klausimas iš principo yra beprasmis ;). Tokie klausimai yra filosofijos "duona" - filosofijos aruoduose teorijų prasmės klausimu nors vežimu vežk.
Vyruti, jei tau šis klausimas neduoda ramybės, tikiuosi, kad bent su filosofijos pradmenimis esi susipažinęs.
Jei ne - teks tave nuliūdinti.
Žmogaus gyvenime ne daugiau "prasmės" nei vienintelio (?) besmegenio faunos atstovo - medūzos - gyvenime. Vaikine, jei sutinki su Darvinu, kitokio atsakymo ir būti negali. Jei nesutinki - yra beprasmiška/beviltiška su tavimi ginčytis. O jei esi tikintis - ar krikščionis, ar budistas, ar dar koks -istas- tai geriausia išeitis tau, nes tik čia turėsi tą savo "prasmę".
Tarp kitko, ta pati religija labai aiškiai pasako apie „prasmę" - dulke buvai, dulke ir paliksi. Taigi, prasmės nėra, vaikine, ir nieko čia „neišmąstysi" - šie protingi religinio teksto žodžiai parodo tavo tikrą vietą ("prasmę") šiame pasaulyje. Aišku, religijos pasiūlo ir „išeitį" - įtikėk, tada gausi ir išganymą, ir "prasmę". Jei tave tenkina toks pasiūlymas ir/ar tu sugebėtum juo pasinaudoti, t.y., taip „paprastai atsiversti", esi iš tikro „prasmės" prasme laimingas žmogus.
O rimtai tariant, gyvenimo prasmės diskusijos yra beprasmės, nes nėra metodo patikrinti, kas šiuo klausimu yra teisinga ar klaidinga ir t.t., ir pan. Todėl ir nėra ko tuščiai aušinti burną.
Tai kodėl tas žmogelis beprasmiškai milijonus metų malasi ant šios žemės?
Protas skiria mus nuo gyvūnų (priimkim tai už postulatą, nes kaip ten su protu gyvūnuose nėra iki galui aišku), ir protas suvaidino ko gero lemiamą vaidmenį homo sapiens kaip rūšies išlikime. Kad būtų iš kart aišku, pasakysiu, kad protas atsirado evoliucijos procese, o ne kažkokiu „kitokiu būdu" :o. Bet su protu evoliucija šiek tiek "nepaskaičiavo". Natūralios atrankos sąlygose buvęs pagrindiniu išlikimo veiksniu, evoliucionuojantis protas vėliau apsisuko 180° kampu - "sugalvojo" neišsprendžiamą gyvenimo prasmės klausimą. Tai yra tam tikra problema, bet ačiū Dievui, ši problema jaudina tik mikroskopinę žmonijos dalį. O likusioji dalis funkcionuoja taip, kaip dera funkcionuoti kolektyviai gyvenantiems padarams - toliau sau gimdo, saugo ir augina vaikus. Žodžiu, gyvena paskendę amžinose ir rutiniškose problemose ir veiksmuose, kurių tikslas vienas - rūšies išlikimas. O galvoti apie gyvenimo prasmę... laiko nėra. Pats prasmės "ieškojimas" irgi paradoksaliai "įprasminą" tūlo egzistenciją. Panašiai, kaip ir amžino variklio ieškojimas... Protas "sugalvojo" daugybę savisaugos "prijomų".
Tiek trumpai, bet ir to per daug.
Diskusijos tokia tema yra tik laiko švaistymas.
"If others consider you are wasting your time, remember that time you enjoy wasting is not wasted time" - John Lennon
Tai jeigu tau atrodo, jog ieskojimas atsakymo i toki klausima yra laiko svaistymas, nereiskia, kad ir kitiems tai yra laiko svaistymas :)
Aš ilgai ieškojau atsakymo į klausimą, kokia yra mano gyvenimo prasmė, kokia yra apskritai gyvenimo prasmė.Užtikau A.Camus esė apie sizifo mitą, kuriame diskutuojama savižudybės klausimu ir ar gyvybė turi vertę.Paskaičius pora puslapių ir skaitant vis toliau paaiškėjo gana paprastas dalykas, kuris kažkur proto užnugary prasliūkindavo, tačiau tik vėliau pasirodė aiškiai- gyvenimas iš savęs pats prasmės neturi, niekas neturi jokios vertės. Gyvenimui, tam tikrom vertybėm suteikia prasmę žmogus ją įžvelgdamas savo, kitų veiksmuose bei aplink jį vykstančiuose reiškiniuose.Jei kas mano, kad gyvenimas neturi prasmės- teisus, jei kas mano ,kad turi- ne ką mažiau teisus.Juo labiau, kad mes gyvenimą gyvename kaip subjektyvūs padarai, o ne objektyvūs, vien todėl, kad visai tai ,ką mes patiriame yr subjektyvu-perkošta per mūsų prizmę, ne kokio kito žmogus, vadovaujantis savo vertybių skale.
Vienas ir panašių pavyzdžių-daiktai, kurie nėra naudingi mūsų buitiniam gyvenime: papuošalai, žiebtuvėlis, senas žaislas ir t.t..Šie objektai turi kitokiaa vertę patys iš savęs nei iš konteksto, pavyzdžiui:Vaikinas gimtadienio proga iš tėvo gauna tėvo žiebtuvėlį, kurį turėjo ir jo senelis, tai reiškia ryšio tarp kartų simbolizmą, pripažinimą ir t.t.. Arba, kad suaugusi moteris vis dar turi kokį savo vaikystės žaislą, gal kokią porcealeno lėlę, kuri simbolizuoja jos svarbų apsisprendimo tašką vaikystėje, ar gerus prisiminimus.:)
Žinau,kad dabar jau kalbu apie sentimentus, bet tai irgi prasmės suteikimo formą, nes juk ir daiktai skirtigiem žmonėm gali turėti šiek tiek, ar visisškai kitokią reikšmę, arba jos iš viso neturėti.
Štai toks mano požiūris šia tema.
Kažkur esu sakęs, kad į gyvenimo prasmę įeina sąžinė (atmintis), laikas (judėjimas+jutimai), kiek-kokybė (kiekio ir kokybės santykis). Tai turbūt, mano mintis ir būtų, kad tai sąžinė, laikas, kokybė.
Dėl šito dalyko labai abejojau ilgą laiką ir vis dar abejoju. Tam yra visokiu citatų, kuriomis būtų galima sutaupyti savo laiką ir nepaskyti nieko iš savęs. Tam yra daug tekstų, kad būtų galima išvengti savęs eikvojimo ir savo minčių dėstymo. Kartais baimė sustabdo savęs pateikimą kitiems, sustabdo ir norą pateikti. Iškilęs noras yra nebetoks patrauklus, kaip anksčiau. Čia dalyvaudama sąžinė nėra tik vidinis balsas, kuris pasireiškia tik atlikus netaip kaip norėta. Sąžinė yra kartu visada, netgi dabar. Visi vyksmai leisti atlikti, tai ko laukti? Gyvenimas nelaukia.
Pats gyvenimas yra sudėliotas iš daug įvykių, kurių prisiminti neįmanoma. Laikas viską įprasmina. Tačiau linksma galvoti, jog tai ne laikas. Mes gyvename tarp objektų, kuriuos įmanoma suskaičiuoti, apibūdinti, nusakyti ar jie kokybiški ar ne. Bet ne apie tai noriu kalbėti.
Mano pagrindinė prasmės shema yra:
logika+prasmė > mintis > sąžinė > laikas > kokybė/kokybė > suvokimas
Bandžiau tai parodyti per paprastus dalykus, kasdieninius veiksmus. Tai būtų: kasdieninis eijimas į darbą; tikėjimas, jog ateityje gyvenimas susiklostys daug geresnis; bandymas pateikti save kitiems; iššūkio metimas sau.
Ši tema tikrai įdomi ir tik neretai klystama dėl tikrosios prasmės (įsitikinimo/tikėjimo dalyje). O pats veiksmas jis atliekamas prasmingai, net jei ir tai beprotiškas žingsnis. Sąžinė (atmintis) atsiliepia vėliau. O jei ne, tada gerai. Šiaip pats graužimąsis tik apsunkina padėtį, reikia didinti savęs pasitikėjimo įgūdžius, tada gyvenimas daug paprastesnis. Kada šie įgūdžiai sumenksta, prastėja reputacija, pasitikėjimas savimi ir klimpstama daryti mažiau kokybiškus gaminius. Tuoj po kelių sekundžių prasideda neramumai.
Ištikrųju nežinau ar tai minčių galia, bet galimas daiktas, kad dėl to nebuvo klysta. Tikrai apie tai daug kalbama šiais laikais. Keičiamas požiūris į daug pozytivesnį yra sėkmingiausias būdas atrasti prasmę gyvenime.