Noreciau pradeti nauja diskusija apie savizudzius. Koks jusu poziuris i savizudzius? Jusu nuomone tai stiprus zmones (nes pripazinkim, pakelti ranka pries save ne kiekvienas galetu), ar atvirksciai, silpni - nes negali isspresti gyvenimo problemu? Smerkiate ar pateisinate juos (kokias atvejais)?
Manau, kad jie nei stiprūs, nei silpni žmonės. Tam, kad pakeltum prieš save ranką nereikia drąsos, reikia būti labai nusivylusiu gyvenimu. Aš esu prieš, nes kiekvienas skaudus išgyvenimas suteikia mums patirties ir mes tampame stiprūs. Nereikia nuleisti rankų.
Ar silpnas ir stiprus bent jau man priklauso nuo gyvenimo situacijos. Jeigu turejo firma ir ji bankrutavo, o zmogus pasikore - silpnas. Kitais atvejais... Reikia pagalvoti :)
Citata iš: advena sausio 09, 2013, 18:56:12
kiekvienas skaudus išgyvenimas suteikia mums patirties ir mes tampame stiprūs.
Situacija:
Iki 20 metu jaunas zmogus turejo viska. Pateko i avarija, liko be koju ir be regejimo. Del to ji paliko mergina. Augo nuo vaikystes be tevu. Liko gatveje. Viskas kas jam beliko tai tik LR soc. apsauga (kitaip tariant beveik nieko). Zmogus supranta, kad iki gyvenimo pabaigos liks vienisas (pripazinkime, kas noretu sau tokios "nastos"?) - kaip jis galetu tapti stiprus (pvz. dvasiniu poziuriu)? Ir ar tikrai savizudybe tokioje situacijoje yra blogiausias dalykas kuris galetu nutikti?
Jei žmogus nusižudė-vadinasi turėjo tam priežasčių.Tikriausiai nekalbam apie psichiškai nestabilių ar paveiktų psichotropikais savižudybes?Mano nuomone,kiekvienas laisvas rinktis,vienintelė problema-kiek dėl tokio poelgio liks nukentėjusių.Kartais verta kentėti dėl mylimų žmonių,užuot pasitraukus.
Na, bet Terorai, tokie dalykai yra kraštutinumai. Geriau paimkime populiaresnę situaciją. Kai jaunuoliai, dėl smurto/patyčių mokykloje, griebiasi savižudybės.
nemanau kad jie stiprus, papraščiausiai gavo stipru sukrėtima(pvz bankrutavo firma ir esi skolingas šešeženklia suma) ir dėl to pasiryžta tam,jiems tai atrodo paprastesnė išeitis.Apie pauglius kurie žudosi dėl patyčių ta paty galiu pasakyt.Pats ankščiau buvau reliai apsvarstes savižudybės varjenta.
Citata iš: Šešėlis sausio 09, 2013, 19:47:23
Na, bet Terorai, tokie dalykai yra kraštutinumai. Geriau paimkime populiaresnę situaciją. Kai jaunuoliai, dėl smurto/patyčių mokykloje, griebiasi savižudybės.
Tai as nieko nesakau, tiesiog advena parase, kad nelaimes zmones grudina (nepazodziui), tai as norejau suzinoti kokiu budu grudinimasis galetu pasireiksti mano pateiktame pavyzdyje (kuris beje tikrai nera is fantastikos srities).
Bet kokia situacija gyvenime yra tarsi išbandymas. Ir jei tu to išbandymo neišlaikai, tai tu silpnas. Čia žiūrint iš vienos pusės, savižudis yra silpnas. Tačiau iš kitos pusės, kaip kažkas jau sakė, jis yra stiprus, nes sugeba pakelti ranką prieš save. Tačiau taip yra tik teoriškai, aš nelaikyčiau to stiprumu.
Mano nuomone tai subjektyvus požiūris. Kad žmogus išvengiant problemų nusižudo kaip bailys. Arba nesuteršiant savo garbės reikalo parodo drąsą ar savigarbą.
Apskritai nereikėtu skirstyti ar tai silpnas ar drąsus žmogus, kiekvienas savaip įsivaizduoja ir laiko kas yra drąsa ar bailumas.
Bet man įdomu ką jūs manote apie samurajų seppuku ritualą. Japonijos kultūroje jie atlikdavo ritualą pagal nuosprendį (tik kilmingiesiems samurajams) kaip garbės atstatymas.
Arba savanoriškai (kai paliesta garbė arba kaip ištikimybės savo valdovui ženklas).
Neturiu nuomonės. Nepagyvenę toj kultūroj nesuprasim :)
Dekui uz informacija JENIGM4, nebuvau dar apie si rituala girdejes. Kiek perskaiciau, tai Sepuku filosofija tikrai labai idomi (zinoma jeigu ziuresime i laikmeti kada ji buvo atliekama) :)
Beje, sveika atvykusi ;)
Manau savižudybė yra silpnumas, jos vyksta dėl sukilusių neigiamų emocijų dėl kurių žmogus išsibalansuoja ,laikosi ant plauko ir turi apsispręsti ar rinktis lengviausią ėjimą- savižudybę ir viską užbaigti, arba būti stipriam ir atsilaikyti prieš emocijas. Mano nuomone kvailiausia savižudybė- dėl meilės (nors dažniausiai tai tebūna ne meilė, o trumpalaikė aistra).
Citata iš: vitake sausio 09, 2013, 23:35:57
Mano nuomone kvailiausia savižudybė- dėl meilės (nors dažniausiai tai tebūna ne meilė, o trumpalaikė aistra).
Del to sutinku su tavimi.
Citata iš: vitake sausio 09, 2013, 23:35:57
rinktis lengviausią ėjimą- savižudybę
O stai cia tai dar klausimas, ar tai lengviausias kelias... Jeigu prie savizudziu nepriskirsime zmoniu su sutrikusia psichika, tai visi kiti turejo viska gerai apgalvoti ir priimti tikrai sunku sprendima (o po to ir veiksma). Cia zinoma mano nuomone ;)
Šiaip aš savižudybių nepalaikau... Bet kažkodėl giliai širdyje savižudžiai man patinka ir aš juos laikau stipriais :) (aišku, toli gražu ne visais atvejais, bet, kad pasiginčyti būtų įdomiau, primesiu, jog tik juos laikau tik stipriais.)
Niekada nepritariau tam, kad žudosi tik bailiai. Nėra jokios drąsos baimėje numirti. Žmonės, pasirenkantys visišką nežinomybę, mano nuomone, yra drąsesni už tuos, kurie renkasi kad ir kaip bauginančią žinomybę.
Iš tiesų, gal aš savižudžiais truputį ir žaviuosi todėl, kad jie peržengia tą galutinės ir aukščiausios nežinomybės slenkstį. Aš labai nekenčiu nežinomybės: man viskas įdomu, kas kur kaip ir kodėl. Jei yra bent menkiausia galimybė kažką sužinoti, to nepadaręs, išvarysiu save iš proto. Ir gal todėl mane kiek žavi žmonės, kurie sužino tai, ko aš nedįstu sužinoti. Nors labai norėčiau. (sužinoti. ne nusižudyti)
Ir apskritai, visi pokyčiai visuomenėje vyko todėl, kad kažkas tuometinėje visuomenėje nebegalėjo gyventi. Koks nors Martinas Liuteris Kingas keitė pasaulį ne todėl, kad jam buvo per gera gyventi. Jis keitė todėl, kad negalėjo su juo susitaikyti. Ir visi maišto aktai vyko ne iš gero gyvenimo, tačiau iš baimės, norėjimo užbaigti laikotarpį, nutraukti kančias ir t.t. ir pan.
Savižudybė yra aukščiausias tokio pat maišto aktas: žmogus nebegali gyventi šiame pasaulyje, todėl asmeniniame lygmenyje jo išsižada ir pakeičia. Kančios nutraukimas, nesvarbu ar socialiniu maištu, ar asmenine savižudybe - nėra bailumo požymis. Tai, greičiau, skirtingų lygių revoliucijos :)
Ir ta asmeninė, savižudiška revoliucija yra pats sudėtingiausias maišto aktas, kokį tik galiu įsivaizduoti. Bet kuriuo kitu atveju dar galėtum apsigalvoti, atsisakyti savo idėjų, sugrįžti prie seno gyvenimo. Bet kuriuo kitu atveju gali kažką prognozuoti. Save nusigalabydamas nieko tokio neturi. Tai - sudėtinga. Todėl įdomu.
Tačiau, dar kartą: jokiu būdu nepalaikau savižudybių. Čia tik mano labai vienpusiškos mintys, norint pasiginčyti.
Tesiant tema, tai noreciau pamineti R. Budd Dwyer'i, JAV politika, kuris viesai nusisove nes buvo neteisingai apkaltintas. Jo istorija galima perskaityti cia: http://en.wikipedia.org/wiki/R._Budd_Dwyer o video kuriame uzfiksuotos zmogaus paskutines gyvenimo minutes (PERSPEJU IS ANKSTO, ne silpnu nervu ziurovams!) cia: http://www.liveleak.com/view?i=164_1326125398. Atkreipkite demesi, kad iki paskutines savo gyvenimo sekundes isliko savo srities profesionalu (jeigu si zodi galima cia pavartoti).
Dar karta prasau video neziureti tiems, kuriems gali pasidaryti bloga, pakenkti miegui ir t.t. Cia as rimtai. Geriau apsiribokite Wiki informacija.
Citata iš: Benamis sausio 10, 2013, 00:02:28
Tesiant tema, tai noreciau pamineti R. Budd Dwyer'i, JAV politika, kuris viesai nusisove nes buvo neteisingai apkaltintas. Jo istorija galima perskaityti cia: http://en.wikipedia.org/wiki/R._Budd_Dwyer o video kuriame uzfiksuotos zmogaus paskutines gyvenimo minutes (PERSPEJU IS ANKSTO, ne silpnu nervu ziurovams!) cia: http://www.liveleak.com/view?i=164_1326125398. Atkreipkite demesi, kad iki paskutines savo gyvenimo sekundes isliko savo srities profesionalu (jeigu si zodi galima cia pavartoti).
Dar karta prasau video neziureti tiems, kuriems gali pasidaryti bloga, pakenkti miegui ir t.t. Cia as rimtai. Geriau apsiribokite Wiki informacija.
Labai liudna ir ziauri istorija ;( Rimtai zmogus nors ir pasirinkes toki kelia vertas pagarbos yra vien uz tai: "The second contained an organ donor card and other related materials.".
Konkrečiai ne pagal situaciją pasakyti, tai sunku ar pateisinu ar ne. Nors šiaip, jei bendrai vertinant tai aišku neigiamai vertinčiau. Savižudybėje nematau jokios romantikos ar grožio, kai žmogus nebepajėgia kovoti ir renkasi visišką nežinomybę, o ne nors ir miglotą bei sunkų gyvenimo kelią. Man labai patinka viena citata šiuo klausimu :" Kažkokiame savo sielos kamputyje kiekvienas puikiausiai žino, kad nors savižudybė ir yra išeitis, vis dėlto ji tėra tik menkas ir neteisėtas atsarginis išėjimas, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia pats gyvenimas, o ne tavo paties ranka." (H.Hesė "Stepių Vilkas")
Bet kaip ir minėjau, sunku vertinti ne pagal situaciją. Pvz Teroro paminėtoje situacijoje dar pasvarstyčiau. Čia kažkaip galėtų būti panaši mirtis kaip ligotiem žmonėm eutanazija. O kas liečia jaunus ir sveikus žmones, tai neteisinga tokia išeitis. Kaip bebūtų gyvenimą reikia išnaudoti, mirti ir patekt į nežinomybę dar suspėsim.
Citata iš: crystal sausio 10, 2013, 01:47:33
Savižudybėje nematau jokios romantikos ar grožio, kai žmogus nebepajėgia kovoti ir renkasi visišką nežinomybę, o ne nors ir miglotą bei sunkų gyvenimo kelią.
Na, kodėl gi nebepajėgia kovoti? Tiesiog pasirenka kitokį - radikalų kovojimo būdą.
Ar darbuotojai, kovoję už 8 valandų darbo dieną buvo silpnesni už tuos, kurie nuolankiai dirbo raudoniolika valandų? Tie nuolankesni rinkosi miglotą ir sunkų gyvenimo kelią, tačiau ar jie tikrai buvo stipresni už tuos, kurie panoro nutraukti, o nebe taikytis su šituo vargu?
Asmeniniame lygmenyje panašiai, - gali kentėti ir po truputį kažką taisyti. Arba gali žengti ypač radikalų žingsnį ir apsivynioti muiluota virve. Abu variantai yra kovojimas su nemalonumais: nuosaikus arba radikalus.
Citata iš: crystal sausio 10, 2013, 01:47:33
<...>kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia pats gyvenimas, o ne tavo paties ranka." (H.Hesė "Stepių Vilkas")
Man kaip tik daug gražiau atrodo kontroliuoti savo gyvenimą iki pat paskutinio atodūsio. Kontroliuoti savo laiką, savo gyvybę. Kai gyvenimas ir aplinkybės už tave beveik viską nusprendžia (daro spaudimą): kada gimsti, kada pradedi mokyklą, universitetą, darbą, - pats pasirenki bent savo egzistencijos pabaigą. Jeigu jau per prievartą tave į barą uždarė, tai nelauki kol barmenas tave girtą išmes į balą, bet pats pro duris išeini :)
P.S. Kaip džiaugiuosi, kad atsirado tema, kurioje bent minimaliai galiu tau paprieštaraut. Atsibodo visada visiems tavo post'ams pritarinėt :D
P.P.S. Kadangi tokia..hmmm.. jautri tema, tai dar kartą rašau: aš nepritariu savižudybėms ir, labai tikiuosi, mano post'ai niekieno nepaskatins 'pamaištauti' :D
Savižudybė iš esmės nieko nekeičia,tik pagreitina natūralią įvykių tėkmę.Ton nežinomybėn visi keliausim.Čia panašiau į nusibodusią viešnagę.Kai nusibosta,keliauji toliau.
Mano nuomonė, kad tai priklauso nuo sitacijos, ar žmogus stiprus ar silpnas už tai, kad atėmė sau gyvybę. Tokie kurie žudosi dėl nelaimingos meilės ar problemų su draugais ar mokykloje, tai tikrai yra silpni, jei nesugebi gyvenime už save pastovėti, parodyti savo teisybę, kovoti dėl saves, savo artimų ir draugų, tai galiu pavadinti tik silpnybe. Kiek paauglių žudosi dėl to nelaimingos meilės vos 16 metų, jiems gi visas gyvemimas prieš akis...
Tačiau yra tokių veikėjų kurie savo gyvybe paaukojo dėl tėvynės, dėl savo įsitikinimų, toks kaip gerai visų žinomas Romas Kalanta. Va toks žmogus paaukojo gyvybę ne dėl savo silpnumo, o dėl ryžto. O kitų atvėjų nepateisinu, na nebent jau visiškai esi dagradaves gyvenime. Bet tik ne jaunų žmonių savižudybes...
Citata iš: TinSoldier sausio 10, 2013, 10:59:15
Na, kodėl gi nebepajėgia kovoti? Tiesiog pasirenka kitokį - radikalų kovojimo būdą.
Ar darbuotojai, kovoję už 8 valandų darbo dieną buvo silpnesni už tuos, kurie nuolankiai dirbo raudoniolika valandų? Tie nuolankesni rinkosi miglotą ir sunkų gyvenimo kelią, tačiau ar jie tikrai buvo stipresni už tuos, kurie panoro nutraukti, o nebe taikytis su šituo vargu?
Radikalumas radikalumui nelygus. Kovotojai uz 8 darbo valandas savo protestais ne kažką prarastų pralaimėję, o maištavę gali tikėtis ir prognozuoti kažko naujo ir gero. Su mirtimi kitaip-kovotojas už savo gyvenimą irgi ne kažką prarastų, visa kova tik atneštų jam neįkainojamos patirties, vidinio pasitenkinimo, saldų laimėjimą prieš gyvenimą, kurio natūralioje pabaigoje bus galima išdidžiai dingti nežinomybėn. O mirties sprendimas? Radikalus pasirašymas viską anuliuoti, kurio pasekoje man pirštųsi išvada, kad pats gyvenimas kaip procesas ir išgyvenimų visuma-absoliučiai nieko vertas.
Citata iš: TinSoldier sausio 10, 2013, 10:59:15
Man kaip tik daug gražiau atrodo kontroliuoti savo gyvenimą iki pat paskutinio atodūsio. Kontroliuoti savo laiką, savo gyvybę.<...>
O kokia prasmė iš tos savo egzistencijos nutraukimo galios? Gyvenime gali labai stipriai priešintis spaudimui, kas mane labai žavi, o mirties nuosprendis? Ir šiaip kaip jau minėjau radikalumas radikalumui nelygu, taip kad tokie sprendimai gyventi ar mirti man nelabai sulyginami. Juk mažas vaikas bėgdamas ir pargriuvęs kelyje nepasirinks radikalaus sprendimo ten ir toliau gulėti, jis atsikels ir toliau nubėgs. Tas pats ir su mirties sprendimu-juk išnaudoti savo gyvenimo galimybes ir paskutines progas yra geriau nei pasirinkti sprendimą gulėti paslikam.
Citata iš: TinSoldier sausio 10, 2013, 10:59:15
P.P.S. Kadangi tokia..hmmm.. jautri tema, tai dar kartą rašau: aš nepritariu savižudybėms ir, labai tikiuosi, mano post'ai niekieno nepaskatins 'pamaištauti' :D
Tikriausiai suprantu kur tu linksti ::) Dažnokai ir aš vardan diskusijos užtarinėju tas puses, kuriom realiai nelabai pritarčiau :D ;D
Citata iš: collie sausio 10, 2013, 15:42:05
Tokie kurie žudosi dėl nelaimingos meilės ar problemų su draugais ar mokykloje, tai tikrai yra silpni, jei nesugebi gyvenime už save pastovėti, parodyti savo teisybę, kovoti dėl saves, savo artimų ir draugų, tai galiu pavadinti tik silpnybe.
Bet ar rankos pakelimas pries save neirodo, kad ne tokie jie jau ir silpni buvo? :-\
Pasikartosiu, tam, kad pakeltum prieš save ranką nereikia nei drąsos, nei mokslo. Mano manymu stipresnis yra tas kuris vietoj savižudybės pasirinks kęsti kitų patyčias, gyventi kaip invalidas ar tiesiog pasiryš atkurti savo sugriuvusį gyvenimą iš naujo. Galbūt mes gyvenam tik kartą.
Citata iš: advena sausio 10, 2013, 20:01:24
Pasikartosiu, tam, kad pakeltum prieš save ranką nereikia nei drąsos, nei mokslo. Mano manymu stipresnis yra tas kuris vietoj savižudybės pasirinks kęsti kitų patyčias, gyventi kaip invalidas ar tiesiog pasiryš atkurti savo sugriuvusį gyvenimą iš naujo. Galbūt mes gyvenam tik kartą.
Kad buti geru zmogumi irgi mokslo nereikia, o stai drasa mano manymu tikrai reikalinga :) Na bet cia jau skirtingi musu poziuriai ir nuomones ;)
Nėra drasos. Yra tik valia. Kiekvienas ją naudoja skirtingai. Pagal kiekvieno gebėjimus ir psichologiją valia išreiškiama. Vienas renkasi kovoti, nes jo prichologija tokia ir valia per ją reiškiasi, kitas renkasi mirtį- nes jo psichologija tokia.
Kiekvienas žmogus turi skirtingus mazgus, per juos perėjusi valia gali išsireikšti kaip pati kilniausia ir nesustabdoma jėga (pvz.:Gandhi)
Citata iš: Benamis sausio 10, 2013, 19:48:29
Citata iš: collie sausio 10, 2013, 15:42:05
Tokie kurie žudosi dėl nelaimingos meilės ar problemų su draugais ar mokykloje, tai tikrai yra silpni, jei nesugebi gyvenime už save pastovėti, parodyti savo teisybę, kovoti dėl saves, savo artimų ir draugų, tai galiu pavadinti tik silpnybe.
Bet ar rankos pakelimas pries save neirodo, kad ne tokie jie jau ir silpni buvo? :-\
Mano nuomone, pakelti ranką prieš save yra lengviausias pasirinkimas, pati esu bendravusi su keliais žmonėmis kurie buvo per plauką nuo didžiausios gyvenime klaidos, taip pat ir buvusioje mokykloje kur mokiausi nusižudė dvi merginos su kuriomis buvau bendravusi, apie jas turėjo dauguma girdėti, bet nenoriu išsiplėtoti. Jie visi teigė, kad jie jau negali pakesti gyvenimo, kad daugiau nebemato prasmės ir geriausias būdas būtu išgerti tablečių ir visam laikui "užmigti" ir viską pagaliau baigti, tesiok užmigti ir viskas. Jie net nenorėjo kovoti su savo gyvenimo blogiu, juk gyvenimas ir susideda iš gėrio ir blogio, niekada negali viskas vien tik sektis, yra nuopuolių, bet ir pakilimų. Kaikurie jau nebegali kovoti po pirmo nuopuolio, nes yra persilpni gyvenimui. Aš net sakyčiau tai yra savanaudiška, tokią klaidą darydamas žmogus visai nepagalvoja apie savo artimus žmones, draugus, tėvus kurie rūpinasi, jaudinasi, koks jiems turi būti šokas. O užmigti yra lengviausia... Dėja, bet gyvenimas yra sunkus, dėl to mes ir gyvename, kad kurtumėmės savo gyvenimą patys, jį taisytume, mokytumėmės iš savo klaidų. Manau reikia į gyvenimą žvelgti pozityviai, naudotis kiekviena gyvenimo akimirka, vistiek mes neamžini ateis ir taip laikas kada mes "užmigsime" amžinu miegu, o dabar kol turime tokia galimybe reikia mėgautis gyvenimu tol kol galim, nes po savo gyvenimo klaidos laiko atgal nebeatsuksi. Stiprus tas kurie paėmes į ranką tabletes ar priėjas prie tilto krašto vis dėlto pasirenka gyvenimą, o žengti vieną žingsnį ar nuryti kelias tabletes ir viską baigti yra nesunku. Čia tik mano nuomonė. ;)
Galbut ateityje jus pradesite manyti,kad visi normaliausi ir yra tie, kurie nusizudo.
Praivairinimui numesiu atlikeja,kuris nedaug likus iki 17kos irase albuma ir nusizude.Pro muzika lengviau isijausti i jo gyvenima ir sprendimus.
https://www.youtube.com/watch?v=3Ib7w2FaqAU
savižudžiai turėtu(paugliai)prisiminti ši posaky, kuri aš prisimenu eidamas pro gatve, kad i ja neišokčiau: Dievas kiekvienam žmogui davė tiek problemų, kiek jis gali pakelt.Negali pakelti savo problemų naštos, vadinasi ten ne tavo problemos.
Savižudžiai yra eiliniai žmonės, kurie nebemato kito sprendimo būdo ir yra įvaryti taip sakant į kampą. Moralinė teologija net nebelaiko savižudybės nuodėme, nes paprastai žudosi tas kuria nebeturi vilties ir yra praradęs laisvą valią. Žinoma jei tu žudaisi turėdamas laisvą valią, tada tai nuodėmė.
Na dėl to ar savižudžiai stiprūs ar silpni žmonės neturiu tvirtos nuomonės. Čia sutinku ir su tais, kurie teigia, jog atsikratyti gyvenimo ir nespręsti problemų yra silpnumo požymis, bet sutinku ir su TinSoldier, kuris savižudžių nelaiko silpnais.
Kelis kartus ir aš jau buvau ant to slenkščio ir mažai trūko, nes kartais beprasmybės jausmas tiesiog užvaldydavo. Bet tuos kelis kartus vis kažkaip išsikapstydavau ir kitą dieną tai atrodydavo kaip silpnumo požymis. Bet už kažkiek laiko tai vis kartojasi ir beprasmybės jausmas vėl grįžta.
Šiaip nepateisinu savižudžių, bet ir nesmerkiu jų. Juolab, kad ir mano planas B, kiek save žinau, visuomet būtų būtent toks.
Prieš save pakelti ranką reikia nemažai stiprybės. Bet ar tai galima pavadinti stiprybe? Tokią stiprybę stimuliuoja žmogaus nusivylimas gyvenimu, liudesys, beprasmybės jausmas, egzistavimo tikslo neradimas. Kai žmogus savęs nekenčia, jis užsidaro, pasislepia šešėlyje, raižosi venas taip išreikšdamas neapykantą sau pačiam. Mirties nuosprendžiu jis išreiškia patį didžiausią pyktį savo gyvenimui ir sau pačiam. Jis save baudžia tik suteikdamas sau daugiau kančių, o ne maištauja prieš gyvenimą. Jau net nekalbu kaip pats tokiu sprendimu nepagalvodamas nubaudžia artimuosius, kurie nepastebėjo jo reikiamu metu.
Sutinku su citata iš vienos knygos:
CitataTiesa, tam tikromis aplinkybėmis ir sveikiausias, net linksmiausių plaučių žmogus gali ryžtis savižudybei, jei kančių mastas ar neišvengiamai artėjanti nelaimė pranoks mirties baimę.
Manau, kad žmonės turi didesnių baimių, nei mirtis ir kiekvienas sugebėtume pasiekti tą savižudybės lygį patyrę baimę, kuri mums asmeniškai yra baisesnė nei pati mirtis. O tai yra labai individualu. Juk vienam baisiausias košmaras gali atrodyti buvimas skolingam šešiaženklę sumą, kitas tik nusijuoktų iš tokių dalykų, tačiau jam pačiam didžiausias sunkumas būtų prisiversti kiekvieną rytą eiti į mokyklą, kur jo laukia baisesnės už gyvenimą patyčios ir smurtas.
Taigi aš nesmerkiu žmonių, kurie tam pasiryžta, tačiau taip pat nemanau, kad po mirties šydu jie žengia smalsumo vedami. Tą jie padaro dėl baimės. Baimės - didesnės už mirtį, o tokią baimę galime pasiekti kiekvienas.
Yra ir daugiau priežasčių, apart patyčių mokykloje ir skolų (kurios čia vis kartojamos). Manau nusižudyti galima ir ne vien iš baimės. Juk būna ir tokių žmonių, kuriems tiesiog atsibosta rutina, įkyrėja gyvenimas taip sakant, arba jie niekur neįžvelgia prasmės.
Sutinku su Belzebubo nuomone ;) Is dalies savizudziai silpni nes pasirenka lengviausia kovos su gyvenimo problemomis kelia, is kitos puses pakelti pries save ranka reikia ir stiprybes . ::)
Va kokią demotyvaciją radau;
(https://fbcdn-sphotos-h-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/66490_523562567676655_967976936_n.jpg)
Ar tik man vienam atrodo jog dauguma demotyvacijų yra labiau motyvuojančios nei demotyvuojančios????
Jei kam įdomu, tai pasaulyje esame antri pagal savižudybių skaičių, tik šiek tiek nusileisdami P. Korėjai. Ir stipriai lenkiam savo artimiausius "persekiotojus"...
Citata iš: A.C.A.B sausio 19, 2013, 20:48:02
Jei kam įdomu, tai pasaulyje esame antri pagal savižudybių skaičių, tik šiek tiek nusileisdami P. Korėjai. Ir stipriai lenkiam savo artimiausius "persekiotojus"...
Kažkaip keista... :o Nematyti, kad tiek daug savižudžių Lietuvoje.
Citata iš: advena sausio 19, 2013, 20:50:18
Citata iš: A.C.A.B sausio 19, 2013, 20:48:02
Jei kam įdomu, tai pasaulyje esame antri pagal savižudybių skaičių, tik šiek tiek nusileisdami P. Korėjai. Ir stipriai lenkiam savo artimiausius "persekiotojus"...
Kažkaip keista... :o Nematyti, kad tiek daug savižudžių Lietuvoje.
Į metus Lietuvoje ranką prieš save pakelia virš 1000 žmonių iš jų apie 20 vaikų.
Šiaip esu matęs bent porą nusižudžiusių žmonių, pirmą kartą dar būdamas vaikas pastebėjau miške pasikorusią moterį, po to vis nugirsdavau apie gretimuose namuose nusižudžiusius, vėliau mano name mergina iššoko iš 12 aukšto... Žodžiu, kraupoka tikrai.
Nelabai aš tikiu tuo kad mes pirmaujame savižudybių skaičiumi. Teko bendrauti su rusais, latviais, estais, prancūzais, visi tą patį sako, kad jie pirmauja savižudybių skaičiumi.
Na, statistika rodo ką kitą :
http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_countries_by_suicide_rate
O kaip žinia, statistika - didžiausia prostitutė
Siaip tai ir man keista del tu savizudybiu Lietuvoje... :-\
Gal ir taip, bet tai vis didesnis įrodymas nei tik žodžiai (: Bulbašai seniau buvo šios srities lyderiai, bet dabar kažkaip susitvarkė matomai. Japonai lyg ir bando tvarkytis su problemomis. O kad prancūzai būtų tarp lyderių tai visiška nesamonė :D Prieš keletą metų buvo proga pasidomėti šiais dalykas, tad, bent skaičiukuose, esu pasikaustęs (;
priežastys, tai čia jau kitas dalykas.
Kas dėl on topic, tai manau, jog savižudžiai yra gana silpni žmonės, kurie dažnai bėga nuo atsakomybės. prieš taip pasielgiant, reiktų pirma pagalvoti apie savo artimuosius, kaip jie kentės ir pan.
Mano galva, savižudžiai - sąlyginai silpni žmonės, kurie renkasi, kaip tikėtina, patį lengviausią kelią. Žinoma, sąlyginai jie ir stiprūs - vis dėlto ne kiekvienas išdrįstų taip pasielgti. Tik toks "stiprumas", deja, bevertis.
Kas liečia dar vaikus, kurie ryžtasi atimti sau gyvybę - paikas kvailumas. Visas gyvenimas dar prieš akis, mažiausiai jiems turėtų rūpėti ką kalba ar kaip elgiasi mokykloje balvonai, kurių greičiausiai po aštuntos ar dešimtos klasės nebeliks, nes jie stažuosis batsiuvių proftechninėj.
Kažkas lyg ir minėjo, jog yra didesnių baimių už mirtį. Mirtis, manau, yra tarsi "išpūsta" baimė. Galbūt vieni bijo kančių, kurios tavęs kamuos iki kol atiduosi galus. Kiti, sumaterealėjusios visuomenės gyventojai, liūdi to, ko netenka (užgyvento turto). Treti - skausmo, kurį sukels tiems, kurie jį brangina. O pačios mirties bijoti nereikia: kaip ir atėjai į pasaulį - natūraliai - taip ir iš jo išeisi. After all, tai juk neišvengiama.
Dėl tos savižudžių statistikos Lietuvoje tai manau, kad gal ir tiesa, jog pirmaujam. Nemažai žinau iš giminaičių nusižudžiusių arba draugų pažįstamų/giminių.
Gal prieš dvi savaites, kai buvau poliklinikoj, nugirdau gydytojų pokalbį apie kažkokį vaikiną, kuris girtas venas pjovėsi ir jam ten kažkokios komplikacijos prasidėjo. Na žodžiu, gal tiesiog ne visi vienodai dažnai susiduria su savižudybėmis, ar jas pastebi.
Savižudybė nėra silpno ar kokio nors kito žmogaus bruožas, mes visi esame skirtingų charakterių, patirčių.Viskas priklauso nuo priežasčių.Žmonės žudosi, kai vienoje, keliose, ar visose gyvenimo srityse užgriūna labai dideli sunkumai, o sunkumas matuojamas gali būti tik pagal žmogaus charakteris,temperamentas+patirtis+sunkumai.Juk nieko gyvenime nepatyrusiam gana tragiško gali ir nulūžęs nagas atrodyti kaip pasaulio pabaiga, o kitas žmogus gali būti ištvėręs daug sunkumų ir toliau irtis gyvenimu.
Tačiau, kad ir kaip būtų, man kvailai skamba "ne kiekvienas išdrįstų".Ogi paslaptis tokia, kad kai žmogui depresija, jis nueina į tokią būseną, kad normaliai nesuvokia ką pats sau darose, net nejaučia realaus pavojaus, kurio nejaustų depresija nesergantis individas.Čia tikrai ne drąsos reikalas.
Beje, liūdna, bet tiesa, kad nemažai žmonių tik papuolę į tokias pat situacijas realiai suvokia kito žmogaus būseną tokioje situacijoje.Daug žmonių gyvena po kauke.Neretai patyrę daug sunkumų, žiaurumų gyvenime kenčia diena iš dienos vieni, bijo atsiverti, bijo būti dar labiau sužaloti, nors tuo pačiu žalojasi ir niekam nesakydami apie tai,kad kenčia.Yra žmonių, kurie nuo mažens nematę nieko gero, ir jų mąstymas, elgesys suformuojamas negatyvios aplinkos, kurį padaro tam tikrų hormonų išsiskyrimą organizme, kurie lemia tam tikrą pastovią emocinę būseną, kuri tampa vedliu žmogaus gyvenime iki pat galo ,jei kas nepristabdo ar nepakeičia šios linkmės iš išorės.
Čia tiek daug kintamųjų, tai tas pat kad kadbėtume apie žmogžudystę.Pats iš savęs-negatyvus reikškinys, tačiau toks neegzistuoja.Žmogžudystė bet kokiu atveju kaip ir savižudybė yra priežasties pasekmė.Būtent priežastys ir nusako vienaip ar kitaip įvykį, kuris įvyksta.Pavydžiui, kaip žinoma, yra savigyna, užuolimas, neatsargumas ir t.t....
Tokie metafiziniai žodžiai, kaip silpnumas/stiprumas vargu ar turi savo matą, taip kad savižudžiams, manau, nelemta būti suprastiems, bet kokiu atveju paliekamas tragiškas/didvyriškas ar bailus/drąsus motyvas(motyvai) kitų akyse. Bet jei nori pabėgti/gundo nežinomybė/ar dar kas nusišvietė - tebūnie.
Šiek tiek ironizuoju savižudybės temą, tik dėl mirties-nežinomybės baimės(kuri akcentuojama 70% diskusijose apie savižudybę), kai kiekviena mūsų ateinanti akimirka yra nežinomybė, tai gal nebekurkime pasaulio pastovumo iliuzijų, kai net didžiausi ir, regis tvirčiausi ateities ''žinojimai'' kardinaliai pasikeičia paskutinę sekundę, ar išnyksta... Ir pradėkime bijoti ateinančios sekundes ir fantazuoti, kas atsitiks. Bet ir sutinku su TinSoldieriu, mirtis vis gi tikrai yra didesnė nežinomybė nei mūsų žmogiškieji protai gali suvokti, bet.. ar verta to bijoti? tuo labiau, ar nebijojimas - pvz.;stiprybės ženklas? Gal tik labai maža stiprybės kruopelytė, nuo kurios pati stiprybė retai kada priklauso, ir nors diskusija - nesiplėtosiu argumentuose, nes velniškai daug individualių variantų, ir dar priklauso kaip mes į juos pasižiūrėsim.
Dėl kitų Žmonių.. Bet kokį Žmogaus veiksmą galima paversti savanaudišku/altruistiniu..Taigi.
''Savižudybė, kaip ir žmogžudystė, nieko nesukuria! Jei jau atsiduri tokioje beviltiškoje padėtyje, kad ryžtumeisi nusižudyti, turėtum ryžtis verčiau drąstiškai, bet kūrybiškai spręsti savo problemas: slapta pabėgti vidury nakties, sėsti į laivą, plaukti į Naująją Zelandiją ir pradėti viską iš naujo; imtis ko visuomet norėjai, bet nedrįsai daryti.'' Labai optimistiška Richardo Bacho mintis, net jei savižudybė ne iš problemų, o ''tiesiog''...
Nei jie stiprus, nei silpni. Jiems tiesiog trūksta žmogiško ryšio su šiuo pasauliu. Kai paklausiau, kaip padėti žmogui, kuris nori mirti, gavau atsakymą - meile, suteikti jam meilės. Ir tai absoliuti tiesa. Vienintelis veiksmingas būdas. Bet kokioje situacijoje.
O tai, kad jiems reikia padėti irgi faktas. Savižudybė prieštarauja Visatos dėsniams, taip neturi būt. Jei Visatai/Dievui reikės, kad žmogus mirtų jis ir mirs. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą misiją, dažniausiai tai dvasinis tobulėjimas. Taigi kaip jau kažkas rašė Dievas duoda tik tokius sunkumus, kuriuos mes galime pakelti, vadinasi tai tik virtinė išbandymų, bet jei žmogus nesulauks meilės jam nepasiseks. Nėra nieko stipresnio už meile. Visokia meile.