Susipažinkime su retai girdimais,nepopuleriais,3 visatos reiškiniais/kūnais. Ką manote apie juos?Ką šie reiškiniai/kūnai gali padaryti ir kodėl Lietuvoje (beveik) apie šiuos kūnus nekalbama ir Lietuvoje mažokai Jais domisi lietuviai? Taigi,šiek tiek apie šiuos reiškinius/kūnus.:(Atsakyme šiuos klausimus kartu)
Kvazaras - aktyvus galaktikos branduolys, spinduliuojantis smarkiau nei visa galaktika. Spinduliavimo energijos šaltinis - medžiagos akrecija į juodąją skylę(juodąją bedugnę), esančią tos galaktikos centre. Pirmieji kvazarai buvo aptikti pagal spinduliavimą radijo diapazone (nuo angl. quasi-stellar radio source - „kvazižvaigždinis radijo šaltinis"). Tik gerokai vėliau buvo rasta, kad tik apie 10 % visų kvazarų yra aktyvūs radijo diapazone - radijo kvazarai. Likusi dalis yra vadinamieji tylieji kvazarai, kurie neturi stipraus radijo spinduliavimo.
Kvazarai yra labai nutolę nuo mūsų ir skleidžia radijo ir kitokiomis bangomis nepaprastai daug energijos - dešimtis ar net tūkstančius kartų daugiau negu visa Galaktika. Antra vertus, kvazaro aktyvioji sritis yra žvaigždės dydžio - tai liudija greitas kvazarų spinduliavimo kitimas. Kvazaro radijo portretui būdingos dvi „ausys", kurias sudaro į šalis trykštančios plazmos čiurkšlės, išsiskleidžiančios į didžiulius plazmos debesis. Remiantis kvazarų ir aktyviųjų galaktikųspinduliavimo panašumais bei aptikus aplink daugelį kvazarų galaktikų pėdsakus, dabar kvazarai laikomi branduoliais labai aktyvių galaktikų, egzistavusiųVisatos raidos pradžioje (mus pasiekianti tolimų kvazarų šviesa yra išspinduliuota prieš milijardus metų ir praneša apie Visatos jaunystę).
Jei kvazaro raudonasis poslinkis z=5,8, jis tolsta maždaug 95 % šviesos greičiu, aktyvaus spinduliavimo periodas trunka 10-100 mln. metų, apie 10 % kvazarų yra stiprūs radijo bangų šaltiniai.
Atradimas
Saulė skleidžia tik mažą dalį savo energijos radijo bangomis, taigi atrodė tikėtina, kad ir tolimos žvaigždės nėra stiprūs radijo šaltiniai. Todėl astronomai gerokai nustebo, kai kosminis radijo šaltinis buvo sutapatintas su silpna žvaigždele. Atsargumo dėlei jis buvo pavadintas kvazižvaigžde - kvazaru. 1962-1963 m. K. Hazardas (Australija) ir M. Šmidtas (JAV) atrado pirmąjį kvazarą 3C 273. Užregistravus jo spektrą, stebėtų linijų nepavyko priskirti nė vieno žinomo elemento linijoms. O netrukus buvo atrastas ir kitas panašus keistas objektas. Kvazarų spektro mįslę įspėjo M. Šmidtas (Schmidf) iš Palomaro observatorijos: nežinomos linijos pasirodė besančios paties žinomiausio elemento - vandenilio - linijos, tik smarkiai pastumtos link spektro ilgųjų bangų pusės. Vadinasi, jeigu tą poslinkį lemia didelis kvazarų greitis mūsų atžvilgiu dėl Visatos plėtimosi ir jiems galioja Hablo dėsnis, tai kvazarai turi būti nepaprastai toli - už kelių milijardų šviesmečių. Tokiu atveju jie yra patys galingiausi spinduoliai Visatoje.
Astronomai intensyviai ėmė ieškoti naujų kvazarų ir tirti jų savybes. Kvazarų skaičius greitai pasiekė kelias dešimtis (dabar žinomų kvazarų skaičius artėja prie 20 000). Daugelis iš jų turėjo dar didesnį raudonąjį poslinkį, taigi buvo dar toliau - prie regimojo besiplečiančios Visatos horizonto. Įdomiausia tai, jog kvazarų spinduliavimas netvarkingai kito, kartais net dvigubai per mėnesį arba net savaitę. Tai reiškė, kad kvazarai iš tikrųjų yra žvaigždės dydžio. Atrodė neįtikėtina, kad toks objektas gali spinduliuoti per sekundę daugiau energijos, negu Saulė per milijoną metų. Tad buvo atkakliai mėginama paaiškinti kvazarų raudonąjį poslinkį ne jų dideliais greičiais, o kitomis priežastimis ir tuo būdu „atkelti" juos iš Visatos pakraščių į „normalius" atstumus. Deja, tos išmoningoshipotezės neišlaikė kritikos, be to, stebėjimai parodė, kad kai kurie kvazarai įeina į grupes galaktikų, turinčių panašų raudonąjį poslinkį Mįslės
Išliko vienintelis modelis - itin masyvi juodoji bedugnė galaktikos centre, į kurią dideliu greičiu krinta aplinkinė medžiaga, sudarydama akrecijos diską. Tas modelis paaiškina visas stebimas kvazarų savybes: mažus matmenis, labai stiprų spinduliavimą įvairiomis bangomis (krintant medžiagai į juodąją bedugnę gali išsiskirti energija, lygi maždaug 10 % medžiagos rimties energijos), netvarkingą spinduliavimo kitimą (medžiaga krinta į bedugnę netolygiai), čiurkšles, ištekančias iš kai kurių kvazarų ir kt.
Kvazarai tebėra vieni iš paslaptingiausių objektų Visatoje. Kokiu būdu jie susidaro ir kodėl jie egzistavo tik ankstyvuoju Visatos plėtimosi laikotarpiu (nė vieno kvazaro nėra likę arti mūsų Galaktikos), kodėl didžiulės čiurkšlės būdingos tik daliai kvazarų, gal juodosios bedugnės egzistuoja daugumos ar net visų galaktikų centruose? Šie ir daugelis kitų klausimų tebekamuoja mokslininkus. Hipotezės
Iš daugelio hipotezių, aiškinančių aktyviųjų galaktikų branduolių ir kvazarų prigimtį, laiko išbandymą sėkmingai išlaikė tik viena, teigianti, jog šie objektai yra milžiniškos juodosios bedugnės. Juodoji bedugnė - itin keistas objektas, kurio egzistavimas ir savybės išplaukia iš bendrosios reliatyvumo teorijos - gali susidaryti tik nepaprastai suspaudus medžiagą (pavyzdžiui, mūsų Žemė virstų juodąja bedugne, jeigu ji būtų suspausta iki l cm dydžio).
Gali būti, kad kvazaras yra maždaug 100 milijonų Saulės masių juodoji bedugnė, kasmet praryjanti po vieną žvaigždę arba panašų kiekį medžiagos. Galaktikos susidarė praėjus vos 1-2 milijardams metų po Didžiojo sprogimo pradžios ar net dar anksčiau. Tai liudija jose aptinkamos labai senos žvaigždės, kurių amžius daugiau kaip dešimt milijardų metų. Be to, tolimos galaktikos, matomos už 10 milijardų šviesmečių, vadinasi, atitinkančios Visatos jaunystę, turi panašias savybes, kaip ir artimos galaktikos. Netgi dar labiau nutolusių kvazarų spektrai turi sunkesniųjų elementų linijų, o šie elementai galėjo susidaryti tik pirmosios kartos žvaigždžių viduje.
Pulsarai
10-15 km skersmens magnetingos neutroninės žvaigždės, impul¬sinių elektromagnetinių bangų (radijo, optinių, ultravioletinių, rentgeno, gama spindu¬lių) šaltiniai. Daugumos pulsarų periodas lygus 0.1-10 s. Kai kurių pulsarų periodas lygus kelioms milisekundėms, trumpiausias 0.00156 s. Turi labai stiprius magnetinius laukus, kurių srauto tankis siekia 107-109 T. Pulsarų spinduliai sklinda statmenai jų paviršiui siauru kūginiu pluoštu iš magnetinių polių sričių. Dėl greito neutroninės žvaigždės sukimosi apie ašį, kuri dažniausiai nesutampa su magnetine ašimi, pulsarų spinduliai užregistruojami trumpais impulsais tik tada, kai vienas iš magnetinių polių atsisuka į Žemę. Taigi pulsaro apsisukimo periodas arba lygus impulsų kartojimosi periodui (jei matomas vienas magn. polius) arba dvigubai didesnis (jei matomi abu magn. poliai). Pavieniai radijo pulsarai yra neutroninės žvaigždės, susida¬riusios po didelės masėssupernovos sprogimo. Jie spinduliuoja sukimosi apie ašį ki-netinę energiją (dėl to sukimosi periodas ilgėja), spinduliavimo mechanizmas - sinch-rotroninis. Dauguma rentgeninių pulsarų yra neutroninės žvaigždės, glaudžių sąveiko¬jančių sistemų nariai. Rentgeno spinduliai sklinda iš sričių apie magnetinius polius, kur antrojo sistemos nario - normalios žvaigždės - medžiaga krinta ant neutroninės žvaigždės paviršiaus. Medžiagos akrecija į neutroninę žvaigždę dar padidina jos sukimosi greitį - taip susidaro milisekundiniai pulsarai. Pagal pavienių pulsarų sukimosi lėtėjimo greitį nustatomas jų amžius. Pulsarų skleidžiami įv. bangos ilgių radijo impulsai dėl šviesos greičio priklausomybės nuo bangos ilgio tarpžvaigždinėje elektronų plazmoje pasiekia Žemę ne vienu metu. Išma¬tavus ilgesnių bangų vėlavimo, palyginti su trumpesnėmis bangomis, trukmę ir žinant elektronų tankį tarpžvaigždinėje erdvėje, apskaičiuojamas pulsarų nuotolis nuo Sau¬lės. 2001 m. buvo žinoma daugiau nei 1000 pulsarų. Pirmąjį radijo pulsarą atrado J. Bell ir A. Hjuvišas (Anglija) 1967 m.
Magnetarai
Pavienių neutroninių žvaigždžių (rentgeno pulsarų) rūšis. Turi 1000 kartų stipresnius magnetinius laukus negu normalūs radijo pulsarai (mag¬netinio srautotankis 1011 T). Toks stiprus magnetinis laukas kartais pralaužia geležinę neutroninės žvaigždės plutą ir sukelia minkštųjų gama spindulių ir kietųjų rentgeno spindulių žybsnį, kuris trunka 0.5-5 s. Tokie žybsniai kartojasi nereguliariais interva¬lais. Žybsnių galingumas yra 10 000 kartų didesnis negu barsterių ar kitų dvinarių pulsarų, tačiau trunka gerokai trumpiau. Manoma, kad magnetarai, kaip ir radijo pul¬sarai, susidaro sprogus supernovai, tačiau jų pradinis sukimosi apie ašį greitis daug didesnis. Labai stiprus magnetinis laukas sukelia spartų magnetaro sukimosi stabdy¬mą palyginus su radijo pulsarais. Magnetaro aktyvumas turi tęstis apie 10 000 m., po to jo sukimasis sulėtėja ir paviršius atvėsta. Kol kas žinoma tik keletas magnetarų. Teoriškai numatė R. Dunkanas ir K. Tompsonas (JAV) 1992 m. Atrasti 1998 m.
Šaltiniai: http://lt.wikipedia.org/wiki/Kvazaras
http://astronomija.lt/enciklopedija/index.php/Pulsarai
http://astronomija.lt/enciklopedija/index.php/Magnetarai
Patarimai ateiciai:
1) Daryk tarpus tarp teksto naudodamas 2 kartus "Enter" klavisa. Teksta bus lengviau perskaityti.
2) Nurodyk saltinius ;)
Citata iš: Benamis sausio 07, 2013, 20:37:22
Patarimai ateiciai:
1) Daryk tarpus tarp teksto naudodamas 2 kartus "Enter" klavisa. Teksta bus lengviau perskaityti.
2) Nurodyk saltinius ;)
Dėkui tikrai, tik nekreipiau dėmesio kažkaip į šia problemėlę,o šaltinius nurodžiau :)