Visus tekstus rasysiu angliskai. Aciu uz jusu demesi :) Ka manote apie mano 1-ma dali?
Apokalipse 1-ma dalis:
This is my story.
Epilogue:
Everything started in 2023. Russia and USA started a global war. The fight only took 3 years because of a global crisis. Then our economy collapsed, followed by a global warming. Our ozone layer in the North Pole started shrinking. It wasn't long until it hit the other side of the world. Radiation started spreading all across the world. 6 milliards of the population have died of radiation poisoning and 1, 5- 2 milliards survived by hiding in fallout shelters. I was the lucky one. I was training with my group in a fallout shelter when the apocalypse sunk its teeth. We had to isolate our shelter in 2 or less hours. Finally we turned on the radio but there were no frequencies. We lost our hopes.
Story:
We spent months- no years; we never knew was it day or night. Time came. Finally my group got curious and wanted to know what is happening outside. I told them to wait but they didn't listen. What can I say curiosity killed the cat. They never came back.
So I waited… I hoped for a day that this thing would end. I can't say no about me wanting to suicide. But you get used to it. Canned food, old fresh water, and my best friends- memories but I never starved at least. You think it's easy to live in a shelter for a few years well think again. I was ready to give up anytime.
I got mad. Driven by insanity I opened the door to the outside world. My last words… I can still remember them. I said- forgive me.
However my Geiger counter didn't show any high levels of radiation. I was stunned… I closed the door and packed my backpack. I had so many supplies left.
I even found a pistol with a few magazines. It was hard to talk about my feelings taught I was alone.
I opened that door again. Sunlight flashed into my eyes and for a short time I was blinded. The blindness faded away and I saw my group. They were all dead. Their bodies had scratch marks and a few arms and legs torn apart. It was a hard hit to my heart. I felt drained. Sorrow took over my heart and I did what I had to. I buried them. Tears started to flow from my eyes. Before that I remembered an inspiring phrase. The fire I began- is burning me alive…
I honored them with my last breath.
Na yra klaidų keletas rašyboje, o istorija tai kaip pirmam kartui, vėliau reiktų pasistengti. Na man galt aip atrodo dėl to, kad daug visokių fantastinių istorijų esu skaitęs :)
Citata iš: Šešėlis spalio 29, 2012, 22:31:11
Na yra klaidų keletas rašyboje, o istorija tai kaip pirmam kartui, vėliau reiktų pasistengti. Na man galt aip atrodo dėl to, kad daug visokių fantastinių istorijų esu skaitęs :)
Aciu. antroje dalyje pasistengsiu :)
Kodel angliskai? :)
Nezinau kaip ir kuriau kitai svetainej. Bet pagalvojau ikelsiu cia. galesiu 2tra daly paversti lietuviu kalba :)
Įdomu. Lauksiu antros dalies. Beje, pasistenk ateityje rašydamas padaryti daugiau likimo vingių. Tada būna labai įdomu skaityti ;)
Gal pavyzdi galetum duoti? :D
Citata iš: Sapnas spalio 30, 2012, 13:49:00
Gal pavyzdi galetum duoti? :D
Na pvz išėjai iš savo bunkerio, ėjai ir sutikai kitą grupę žmonių, tada jūs buvot kartu, sužinojai, kad jie irgi tupėjo bunkeryje keletą metų ir tik šiandien išėjo į dienos šviesą. Jūs susirandate kur pasilikti nakčiai apleistame mieste ir tik nusileidus saulei išgirstate lauke keistus garsus. Pasirodo, kad ten dar niekur nematyti, radiacijos paveikti žvėrys. Vienas iš jų įkanda tavo grupelės nariui, bet tuo viskas ir pasibaigia tą naktį. Po kiek laiko sukandžiotas tavo grupės narys ima mutuoti ir panašiai... Na supratai ką turėjau galvoje. :D Bet, žinoma, rašyk savo nuožiūra. ;) Čia tik kaip pavyzdį pasakiau. :)
As kazka panasaus toliau rasysiu.
Apokalipse 2tra dalis:
Po trumpos pertraukėlės, sugalvojau apieškoti jų kuprines sumestas į krūvą. Nieko daugmaž naudingo ir nebuvo, bet radau prožektorių ir seną žemėlapį. Nespėjus atsistoti, man pradėjo niežtėti alkūnė. Trumpam užsimerkęs pasikasiau ją ir atsistodamas pramerkiau akis. Prieš mane stovėjo būtybė. Žiūrėdamas į ją supratau, kad čia šuo. Jis buvo visas juodo kailiuko ir apdraskytas iš šonų. Jam iš burnos pylėsi geltonas, tirštas skystis. Urzgėdamas jis per tą vieną sekunde sugebėjo ant manęs užšokti ir įkasti man į vidurinį pirštą. Aš rėkdamas jį nustūmiau į šalį. Stodamas ant kojų, griebiau savo tamsų pistoletą ir nusitaikiau į jį. Bet šauti buvo per vėlu. Vargšelis ir vėl šoko ant manęs. Kažkodėl nebenorėjau priešintis. Buvau visiškai nusilpęs- neišsimiegojęs. Šuo sustojo žiūrėdamas į mane su savo raudonomis akimis, lėtai suklupo. Lyg paralyžius jį užpuolė. Pajutau šilumą ten kur jis ant manęs gulėjo. Nenorėjau jo nuo savęs nukelti, bet bijojau užsikrėsti pasiutligę. Pradėjau jį apžiūrinėti iš arčiau. Mačiau kaip kraujas liejosi iš jo pilvo, bet taip ir nesupratau kas nutiko. Netrukus ant žemės radau dar vis įkaitusią kulką. Ji buvo iššauta su tyliuoju pistoletu kuris naudojo devynių milimetrų kulkas. Išgirdau žingsnius kaip traškėjo žolė. Vos sugebėjąs pasukti galvą į kairę pusę, išvydau išgyventoją. Jis turėjo tylujį pistoletą, nešiojo dujokaukę, turėjo didelės talpos karinę kuprinę, buvo su išplautais Adidas treningais ir su juodu švarku. Jis priėjo prie manęs ir pradėjo šnekėti:
- Matau tu esi pavargęs tad greičiau numik, veliau viską aptarsim. Vyrišku balsu pasakė jis.
Man buvo be šansų prieš jį priešintis. Tad nusnūdau.