(http://i50.tinypic.com/2927dar.jpg)
Po kelių dienų bus Vėlinės. Daugelis šiomis dienomis važiuoja tvarkyti kapus ar tiesiog aplankyti mirusiojo kapą. Tačiau ar verta tai daryti? Ar žmonės nesuabsoliutina fizinio kūno? Juk patys sako, kad siela nukeliauja po mirties į dangų. Tai kam dar reikia tokių ritualų? Pasitaiko tokių atvejų, kai kaikurie žmonės labiau rūpinasi mirusio žmogaus kapu, negu savo artimaisiai (tarkim vaiko ugdymu).
Kita vertus, tai puikus būdas žmonėms atitrūkti nuo kasdienybės ir užsiimti laikinai kitokia veikla. O gal tai tik dar viena komercinė šventė? Kaip manote, kiek ilgai tęsis ši tradicija? Ir apskritai ar reikia žmonėms keisti požiūrį į mirusįjį? Atrodo, kad dauguma žmonių net nesuvokai ką daro, o tik elgiasi kaip visi. Gal paprasčiausiai užtektų ko nors minimalaus? Juk pati siela, kurią žmonės apverkia iškeliauja į kitą pasaulį, žemėje lieka tik kūnas, kuris irsta...
Mano manymu viso to nereikia :) Kažkaip nesuprantu to kapinių tvarkymo, lankymo ir pan. Taip pat ir visokių apeigų ir ilgiausių ceremonijų mirusiam. Galvoju geriausia sudegini, išbarstai pelenus ir tuo pačiu atsisveikini :)
Man kartais atrodo, kad kapas kaip koks darželis gėlėms (neįsižeiskit jei kas jautresnis dėl kapų). Kas turi daržą o kas...kapą. Nežinau tokie "gėlynai" daug švaisto ir lėšų ir pinigų. O tokią šventę būtu galima ir supaprastinti :)
Asmeniškai labiau patinka, kaip pvz.: Amerikoje pievos su paminklais, žymiai geriau.
Kaip ten yra tas anekdotas, per gyvenimą, reikia trijų moterų, rusaitės, kad mylėtų, žydaitės, kad pinigus suskaičiuotų ir lietuvaitės, kad kapus sutvarkytų. Mano manymu tai irgi kažkokia keista apeiga. Naudos tai jokios nematau.
Tai yra tradicija, o tradicijas reikia puoselėti. Žmonės padegdami žvakutę ar pasimeldę prie kapo parodo mirusiesiems pagarbą. Manot reikia ko nors minimalaus? Nejau neminimalu uždegti tik mažą žvakutę ant kapo? Jau ir Lietuvoje Vėlinės siejamos su helovinu, bet nepamirškime pagerbti mirusiųjų.
Citata iš: advena spalio 29, 2012, 20:20:19
Tai yra tradicija, o tradicijas reikia puoselėti. Žmonės padegdami žvakutę ar pasimeldę prie kapo parodo mirusiesiems pagarbą. Manot reikia ko nors minimalaus? Nejau neminimalu uždegti tik mažą žvakutę ant kapo? Jau ir Lietuvoje Vėlinės siejamos su helovinu, bet nepamirškime pagerbti mirusiųjų.
Manau galima ir bažnyčioj žvakę mirusiems uždegti. Be to, mažai kas, kaip sakai, minimaliai, mažą žvakutę ant kapo uždega.
Norėtųsi švęst, bet man ne iki švenčių dabar.
Manau, kad tai labai graži tradicija. Bent jau aš galiu atitrūkti nuo įprastų minčių ir darbų ir pabūti su brangiais žmonėmis kurie jau nebe su manim.
Ir šiaip mėgstu vaikštinėti po kapines (nesakau kad tvarkyti kapus). O kai sutemsta labai gražus vaizdas atsiveria nuo kapinių.
Pritariu Hekatei, dauguma motėrėlių neturinčių sodelio ar dirvos kur galėtu įleist nagus tai padaro iš kapo, ir net konkuruoja su kitomis kuri gražiau padarys... O šiaip manau, kad reiktu vietoj tų visų paminklų sodinti po medį ir simboliškai pabarstyti pelenais. Tada ir žemėj geriau būtų...
Citata iš: Asasinas spalio 29, 2012, 20:36:35
Norėtųsi švęst, bet man ne iki švenčių dabar.
Kas atsitiko?
Todėl kad ne aš už mirusiuosius turėsiu melstis, bet gyvieji tuoj už mane turės melstis. :)
Pirmame poste buvo klausimas ar kapų tvarkymas nėra fizinio kūno išaukštinimas. Kadangi Visų šventųjų šventė iš esmės yra katalikiška (tik kai kuriose šalyse sutapusi su vietinėmis senosiomis šventėmis) tai reikia paaiškinti katalikišką šios šventės prasmę. Per šią šventę prisimenami visi šventieji kurie yra danguje. Vilties kad mūsų mirusieji yra prisijungę prie Triumfuojančios Bažnyčios, t.y. prie šventųjų danguje yra ne tik liaudies pamaldumo išraiška, bet ir gilias teologinias šaknis turinti tradicija. Tradiciškai šią šventę švenčiama prisimenant savo mirusiuosius, aplankomi kapai. Kiekviename krašte tos tradicijos skiriasi. Lietuvoje tai žvekelės uždegimas ir pasimeldimas už mirusįjį, o va meksikoje tai džiaugsminga šventė, su daug saldumynų kurie nešami ant kapo (nešamos iš cukraus padarytos kaukolės). Šiaip dažnam žmogui tai būna vienintelis momentas metuose kai galima aplankyti savo mirusiųjų kapus.
O atsakant į pradžioje iškeltą klausimą, tai kapų lankymas nėra fizinio kūno išaukštinimas. Kiekvienoje kultūroje yra kokia nors konkreti vieta kur ateinama susitikti su mirusiaisiais. Vienur tai kapas, kitur altorėlis namuose, kitur tiesiog kokia nors paženklinta vieta.
Katalikai (kaip ir kiti krikščionys) tiki jog laikų pabaigoje kūnai kelsis ir susijungs su siela. Tai bus tas pats kūnas tik perkaistas. Tai gi kapo pagerbimas yra išraiška to tikėjimo, kad kūnas kelsis. Pagal krikščionišką sampratą žmogų sudaro dvi neatskiriamos dalys: kūnas ir siela. Tad kūno pagerbimas yra tuo pačiu ir sielos pagerbimas.
Žinoma, kartais iš tiesų perlenkiama lazda ir kapu rūpinamasi perdėtai. Tačiau tai dažniausiai daroma iš netekties skausmo ir noro prisiminti mirusįjį. Psichologiškai žmogus jaučiasi pabendravęs su savo artimuoju kuris miręs, jei rūpinasi jo kapu. Tas rūpestis kapu dažnai nebūna tik kapo sutvarkymas. dažnai būna ir malda ir pokalbis.
Jei manote kad lietuviai pamišę dėl kapų, tai pasidomėkite konfucianizmu, kur protėvių kultas gyvas ir dabar. Ten tai viskas sukasi apie protėvių palaikus.
Citata iš: Asasinas spalio 31, 2012, 02:09:46
Todėl kad ne aš už mirusiuosius turėsiu melstis, bet gyvieji tuoj už mane turės melstis. :)
Ir kodėl gi? ???
Na žinai reikės ilgai dar laukti, kol taip bus :). Baik save į grabą mesti.
Vėlinės - graži, bet labai liūdna šventė, nes turime susidurti su netektimis. Tačiau maldos prie kapų, kapų lankymas ir degančio žvakutės man yra priimtina. Gal būt, netgi dėl to, kad kapinės visą laiką būna labai niūrios. Tačiau per Vėlines jos patampa labai gražiomis, nušviestomis. Tiesa, pati Vėlinių diena nėra tokia jau graži, pvz., kaip šiandien, iki Karveliškių kapinių nusitiesė 6km eilė. Čia gal tas perdėjimas ir atsispindi (arba infrastruktūros netvarkingumas).
Citata iš: Markamis lapkričio 01, 2012, 17:52:37
Vėlinės - graži, bet labai liūdna šventė, nes turime susidurti su netektimis.
Va čia ir skiriasi tikinčiojo ir netikinčiojo požiūris į šią šventą. Krikščionims ši šventė nėra liūdna, nes mes tikime jog žmogus po mirties, pasitikint Dievo gailestingumu, yra geresnėje vietoje. Tai diena kada galima ypatingai pasimelsti už savo mirusiuosius. Ne be reikalo vėlinės švenčiamos lapkričio 2 dieną, iškart po Visų šventųjų minėjimo lapkričio 1 dienos.
Krikščionims Vėlinės yra visų pirma vilties šventė.
Žiūrint iš krikščionybės pusės - taip. Tačiau iš žmogiškumo - tai liūdna šventė. Net ir tikinčiam žmogui, kuris tiki, kad miręs žmogus pateko į geresnę vietą, yra skaudu prisiminti mirusį giminaitį, ypač, jei jis buvo artimas.
Visai neskaudus dalykas. Natūrali įvykių eiga. Va kai neturi vilties, tada tikrai liūdna.
O bandydami per maldą, mintimis susisiekti su mirusio artimojo siela, ar taip nesutrukdoma jo ,,užtarnauta" ramybė? Ar taip sielai nesutrukdoma reinkarnuotis? Ar apksritai nevertėtų mirus žmogui apie jį visai pamiršti?
Mes, krikščionys, tikime jog yra įmanoma bendrystė su mirusiaisiais. Tu gali su jais bendrauti maldos pagalba. Jie gali užtarti tave pas Dievą, pagelbėti tau gyvenime. Iš čia kyla visas šventųjų kultas.
Vėlinės su reinkarnacija nedera, nes jei jau reinkarnavosi žmogus, tai kam jį atminti?