Stendalio sindromas (arba Florencijos sindromas) - žmogaus išgyvenamas psichikos ir elgsenos sutrikimas pamačius daug ar labai įspūdingų meno kūrinių. Stendalio sindromą gali išgyventi ir žmonės, pamatę ypatingo grožio objektus, gamtos vaizdus.
Istorija
Stendalio sindromas pavadintas prancūzų XIX a. rašytojo Stendalio vardu. Stendalis knygoje „Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Redžiją" taip aprašė apsilankymo po Florenciją pabaigą: „Kai aš ėjau iš Šventojo Kryžiaus bažnyčios, man užėmė kvapą, jaučiau širdies dūžius, atrodė tarsi gyvybinės jėgos būtų mane apleidusios, ėjau bijodamas parkristi ant žemės."
Nors nuo senų laikų buvo žinomos įvairių žmonių psichologinės reakcijos į meno kūrinius, ypač tokiuose miestuose, kaip Florencija, Roma, Venecija, šių reiškinių tyrimai suintensyvėjo XX a. pabaigoje padažnėjus muziejų lankytojų atakoms prieš ypač garsius meno kūrinius (kaip 1972 m. buvo apdaužyta Mikelandželo „Pieta"). Pavadinimą suteikė italų gydytoja Graziella Magherini 1979 m., ištyrusi daugiau nei 100 sindromo atvejų Florencijoje.
1996 m. pasirodė Dario Argento košmarų filmas „Stendalio sindromas" apie ligos kamuojamą asmenį. Šiuo metu žymiausių pasaulio meno muziejų apsaugos darbuotojai apmokyti dirbti su Stendalio sindromo paveiktais muziejų lankytojais.
Simptomai
Liga pasireiškia karščiavimu, širdies plakimo suintensyvėjimu, euforine psichologine būsena, darosi silpna, galimos haliucinacijos. Didesnę tikimybę pasireikšti turi kitų nei Italija Europos šalių gyventojams, atvykusiems į Florenciją ir pamačiusiems daugybę meno kūrinių, žinomų nuo vaikystės, vienoje vietoje.
Nustatyta, kad Stendalio sindromas neveikia vietos gyventojų ir azijiečių, visiškai kitos kultūrinės terpės žmonių. Stendalio sindromą gali žadinti ir kiti garsūs meno kūriniai, kaip „Mona Liza" Luvre ar „Siksto madona" Senųjų meistrų galerijoje Drezdene.
Yra abejojančių Stendalio sindromo buvimu, tačiau užregistruota atvejų, kai lankytojai tiesiog parkrisdavo muziejuose ir juos tekdavo išvežti į ligoninę, kas peržengia vien susižavėjimo meno kūriniais ribas.
Emocinis pervargimas, seksualinės traumos didina Stendalio sindromo pasireiškimo galimybę. Stendalio sindromas siejamas su Jeruzalės sindromu − išgyvenimais, kuriuos patiria tikintieji, apsilankę šventosiose savo religijos vietovėse.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Stendalio_sindromas
Įdomiai net nemaniau, kad taip būna. Dabar žinosiu :)
Tai jei kas nusivaro į Vatikaną, tai visai apkvaišta, ar ne?
Pradeda aiškėti kas ten darosi...
Apie Vatikana cia nei zodziu nebuvo uzsiminta...
Nesiginčyk, taip teroristiškai - buvo. Tu tik neįsikirtai.
Dviem lygias buvo kalba apie Vatikaną. Vienas tieiogiai, kaip rašo Stendalis: „Kai aš ėjau iš Šventojo Kryžiaus bažnyčios, man užėmė kvapą, jaučiau širdies dūžius, atrodė tarsi gyvybinės jėgos būtų mane apleidusios, ėjau bijodamas parkristi ant žemės." Ir antras lygis, kai kalbama apie meno kūrinius, grynai. O tų kūrinų Vatikane, daugiau nei proto…
Citata iš: Nežinukas spalio 17, 2012, 16:58:12
Dviem lygias buvo kalba apie Vatikaną. Vienas tieiogiai, kaip rašo Stendalis: „Kai aš ėjau iš Šventojo Kryžiaus bažnyčios, man užėmė kvapą, jaučiau širdies dūžius, atrodė tarsi gyvybinės jėgos būtų mane apleidusios, ėjau bijodamas parkristi ant žemės."
http://en.wikipedia.org/wiki/Basilica_of_Santa_Croce,_Florence - Cia toli grazu ne Vatikanas...
Citata iš: Nežinukas spalio 17, 2012, 16:58:12
Ir antras lygis, kai kalbama apie meno kūrinius, grynai. O tų kūrinų Vatikane, daugiau nei proto…
O cia jau tavo saviinterpretacija prasideda ir subjektyvi nuomone.
Dėl subjektyvumo nesiginčysiu, nerimta būtų.
Bet kad kuri bažnyčia nepriklausytų tiesiogiai Vatikanui (Stendalio požiūriu), nepatikėsiu. Ir kaip sakiau: tų kūrinų Vatikane, daugiau nei proto… Tų kūrinių, kurie veda iš proto. Gal jie apsėsti?
Ir man taip buvo. Esu išfotografaves daug Lietuvos Bažnyčių. O Šiluvoje tiesiog galva svaigdavo ir jautiesi kaip užhipnotizuotas. Ir ta „saviinterpretacija", mano galva, yra ryškus ligos požymis.
Gal pažįsti daktarą, kuris nebrangiai ima ir gerai gydo?
Hm... Gal yra koks "areliginis" sindromas? Čia simptomai būtų: žmogus nieko neišmano arba blogai išmano (remiasi blogais šaltiniais - davatkų paistalais, klaidingomis interpretacijomis ir pan.) apie religijas ar vieną iš religijų; tai dažnai viešai pabrėžia ne laiku ir ne vietoje, nes tas jų (ne)išmanymas jau yra maniakiškas, kenkiantis jų psichikai, neišmintingas...
Labai įdomi mintis:
Citata iš: OKULTISTE lapkričio 01, 2012, 21:29:21
Hm... Gal yra koks "areliginis" sindromas? Čia simptomai būtų: žmogus nieko neišmano arba blogai išmano (...) apie religijas ar vieną iš religijų; tai dažnai viešai pabrėžia ne laiku ir ne vietoje, nes tas jų (ne)išmanymas jau yra maniakiškas, kenkiantis jų psichikai, neišmintingas...
Priminsiu, čia kalbėjome apie svaiginančius (tikrąją to žodžio prasme) turtus, o ne apie religijas... Ir akyvaizdu, kad maniakiškas noras ginti religiją ne vietoje ir ne laiku, tikrai neišmaningas dalykas...
Beja tie svaiginantys turtai, kurie apsvaigino ir Stendalį, dažniausiai matomi Katalikų bažnyčiose. Ir visai nenoriu pradėti diskusiją, ar tie turtai "iš meilės" ar kaip priverstinė duoklė buvo sukaupti.
Temai svarbu vien tai, kad tie turtai svaigina, kaip užburti...
Būtent, cituojamasis:
Citata iš: Nežinukas lapkričio 02, 2012, 13:10:50
Priminsiu, čia kalbėjome apie svaiginančius (tikrąją to žodžio prasme) turtus, o ne apie religijas...