Ugnikalniai ir klimato kaita lėmė žydų klajones

[_Anonimas_]

Kažkada seniai skaičiau straipsnį "Iliustruotame moksle" su racionaliu paaiškinimu, kas galėjo būti tos 10 Egipto rykščių ir pamaniau, kad visai įdomu būtų juo pasidalinti.  Jums spręsti, kiek tai tikėtina

Ugnikalniai ir klimato kaita lėmė žydų klajones

Geologinis tyrimas atskleidė, kad Biblijos pasakojime apie žydų išsikraustymą iš Egipto yra istorinės tiesos, tačiau viskas vyko kiek kitaip, nei dėstoma Šventajame Rašte.

Pasakojimas žinomas. Dievas pasiunčia Mozei žinią išvesti savo žmones iš faraono vergijos. Izraelitai, išsigandę egiptiečiams siųstų dešimties Dievo bausmių, patraukia Raudonosios jūros link. Jiems bekeliaujant jūros vanduo prasiskiria leisdamas eiti izraelitams ir užpila padarytą taką pražudydamas izraelitų persekiotojus egiptiečius.

Šiandien tik labai nedaug mokslininkų laiko šį pasakojimą tiesa, dauguma mano, jog tai visiškas prasimanymas. Vis dėlto esama istorikų, daugelį dešimtmečių ieškančių atsakymo, kiek istorinės tiesos iš tiesų slypi šiame Biblijos pasakojime apie žydų išėjimą iš Egipto. Pagelbėti istorikams gali ir gamtos mokslai.

Kaip tik prie tokių istorikų priklauso Barbara J. Sivertsen, Čikagos universiteto (JAV) geologijos profesorė. Ji tyrinėja ugnikalnius, kurie Biblijoje aprašomais laikais buvo aktyvūs. Mokslininkės tyrimų rezultatai paaiškina daug minėto Biblijos pasakojimo detalių.

Dėl sausros kilo sukilimų

Šiandien archeologai linkę abejoti vergija Egipte. Esama nemažos mokslininkų grupės, teigiančios, kad klaidinga laikyti kanaaniečius - Palestinoje prieš izraelitus gyvenusią tautą - izraelitų priešais. Veikiausiai izraelitai patys buvo kilę iš kanaaniečių, bet kadaise atsiskyrė ir visiškai taikiai suformavo žydų tautą.

Archeologiniai tyrimai leidžia taip pat daryti prielaidų, kad šiame regione vyko nuolatinis tautų judėjimas. Gentis keitė gentį, nedidelės žmonių grupės dažnai kraustydavosi, žmonės būdavo išvaromi iš savo žemių, klajoklių gentys versdavosi prekių mainais. Ypač sausrų metu ir laikotarpiais, kai trūkdavo maisto, senbuvės tautos dažnai leisdavosi ieškoti naujų žemių ir geresnių gyvenimo sąlygų.

Jau žinoma, kad pusiaujo konvergencijos zonos, t. y. žemo slėgio teritorijos ties pusiauju, XIX amžiaus prieš Kristų pabaigoje pasislinko į šiaurę. Taigi šiaurės link pasislinko ir musonų nešami lietūs, padaugėjo kritulių ir prie Nilo ištakų Etiopijoje. Upė tapo vandeningesnė, sustiprėjo kasmetiniai potvyniai Nilo deltoje Egipte, padidėjo aplinkinių žemių derlingumas. Dėl šių pokyčių pasikeitė ir vėjų virš Viduržemio jūros pusiausvyra, todėl savo ruožtu sumažėjo kritulių Kanaano žemėje.

Kadangi vienos vietovės buvo derlingos, o kitas niokodavo sausros, žmonės kėlėsi iš nederlingų žemių. Klimato pokyčiai ir yra logiškas paaiškinimas, kodėl izraelitai (arba žmonių grupė, iš kurios vėliau kilo Biblijoje minima izraelitų tauta) atsikėlė į Vadi Tumilato žemes Nilo deltos rytuose. 

Izraelitai kraustėsi ne norėdami pabėgti iš egiptiečių vergovės. Priešingai - kasinėjimai rodo, kad į naujas žemes atsikrausčiusios kanaaniečių gentys buvo įtakingos, veikiau kovotojų, o ne vergų, gentys, naujose žemėse jos įkūrė savo sostinę - Avarį. Egiptiečių šaltiniuose šios gentys aprašytos su pagarba, jos vadinamos hiksais - senovės egiptiečių kalba tai reiškia svetimtaučius valdovus arba piemenų karalius. Buvo laikas, kai atvykėliai valdė šalį, vienu metu jų kariai net buvo perėmę valdžią egiptiečių sostinėje Memfyje. Kadangi atvykėlių užimtos žemės buvo toliausiai rytuose, jas pasiekdavo prekių karavanai iš Azijos. Taip Avaris tapo turtingu prekybos miestu. Kadangi Vadi Tumilatas buvo ir tam tikras gynybos bastionas nuo priešų, egiptiečiai buvo patenkinti kanaaniečių kaimynyste.   Mozė galėjo būti vienas iš genčių vadų.

Biblijoje pasakojama, kad Mozė pervedė savo žmones per Sinajaus dykumą, ir joje Dievas jam davė dešimt įsakymų.

Patikslinus datas paaiškėjo atsakymas

Kadangi ši tauta buvo galinga ir gyveno derlingose žemėse, kyla klausimas, kodėl Mozė apskritai nusprendė išvesti savo tautą ieškoti naujų žemių.

Iki šiol Biblijos pasakojimas apie dešimt Dievo bausmių ir neįvardintą faraoną istoriniu požiūriu buvo laikomas nelogišku, nes prieštaravo istorikų nustatytai įvykių sekai. Archeologiniai kasinėjimai Egipte vykdomi daugiau nei 150 metų, todėl mokslininkai nustatė daug įvairių istorinių faktų. Tačiau atskleisti izraelitų kraustymosi datą mokslininkams pavyko tik visai neseniai.

Kraustytis tautą paskatino pasikeitusios žemdirbystės sąlygos Vadi Tumilate. Šioje vietovėje daug metų buvo atliekami archeologiniai kasinėjimai, rasta daugybė kanaaniečių stiliaus puodų šukių. Tačiau kasinėti podirvį labai sudėtinga, jis sudarytas iš nuosėdinių uolienų, nugulusių po kasmetinių upės potvynių. Tik XX amžiaus aštuntąjį  dešimtmetį mokslininkai išrado metodą, kaip podirvyje atskirti kultūrinius sluoksnius. Kaip tik tada ir išaiškėjo daugelis faktų.

Tell el Daba - senovės gyvenvietė, galima sakyti, Avario rytinis priemiestis. Joje mokslininkai aptiko daugiausia kanaaniečių stiliaus puodų šukių. Kasinėdami šią vietovę ir pasitelkdami naujausius datavimo metodus archeologai atskleidė, kad kanaaniečių klestėjimo laikotarpis baigėsi 17 a. pr. Kr., t. y. maždaug 200 metų vėliau, negu teigia klasikinė Biblijos tradicija. Naujas datavimas leido logiškai paaiškinti izraelitų išsikraustymo iš Egipto istoriją. Veikiausiai kraustytis izraelitus paskatino ne vergovė, o labai pasikeitusios gyvenimo sąlygos.

Ugnikalnis lėmė tam tikrą įvykių grandinę

Kasinėjant Tel el Dabos vietovę vėlyviausiame kanaaniečių kultūriniame sluoksnyje aptikta rūgščių pelenų dalelių, o tai ugnikalnio išsiveržimo ženklas. Tokių pelenų buvo rasta daugelyje kitų regiono vietų, o jų cheminė sudėtis tokia pati kaip ir pelenų, kurių mokslininkai aptiko Graikijoje, Santorino saloje, kurios anuomet vos nesunaikino milžiniško ugnikalnio išsiveržimas. Barbaros Sivertsen nuomone, ši katastrofa galėjo įvykti 1628 m. pr. Kr. Taikydama įvairius metodus, pavyzdžiui, ledo kernų tyrimą, mokslininkė nustatė, jog tuo metu keitėsi klimatas. Kaip tik tai ir galėjo būti susiję su Biblijoje minimomis dešimt Dievo bausmių.

Ugnikalnio išsiveržimas buvo labai galingas, todėl veikiausiai susidarė milžiniškas vulkaninių dalelių debesis. Mokslininkų nuomone, debesis galėjo pakilti maždaug į 36-38 km aukštį. Dėl Žemės rutulio kreivumo jis nebuvo matomas iš Nilo deltos, tačiau sprogimas galėjo girdėtis kaip tolimas griaustinis, o smūgio banga galėjo būti tokia stipri, kad mažose Tel el Dabos gyventojų trobelėse moliniai indai galėjo sudužti į šukes.

Ugnikalnio išsiveržimas turėjo keletą padarinių. Nusiritus sprogimo bangai, Egipto pakrantes užliejo cunamis. Milžiniškas kiekis vandens susigėrė upės deltos apylinkių žemėse, buvo užlieta daugybė lygumų. Išsiliejusios jūros poveikis netruko pasijusti Egipte.

Geriamojo vandens šaltiniai buvo užteršti sūriu jūros vandeniu. Gali būti, kad dėl šios katastrofos išgaišo gėlavandenės žuvys. Tuomet pasireiškė pirmoji Biblijoje aprašyta bausmė - vanduo pavirto krauju. Su jūros vandeniu į sausumą pateko ir melsvabakterių. Jų kolonijos veisiasi Viduržemio jūros priekrančių vandens paviršiuje. Jos sugeria geležies oksido turinčias dulkes, o vėliau išskiria daug laisvo organinio azoto, todėl labai sparčiai suveši raudonieji jūros dumbliai. Dėl šių dumblių Nilo vanduo nusidažė raudonai ir tuometiniams žmonėms atrodė panašus į kraują. Antrąją bausmę galima paaiškinti tuo, kad išsiliejus jūrai gėlas upės vanduo pasidarė sūrus ir tūkstančiai išgyvenimo instinkto genamų varlių pasitraukė iš upės pakrančių. Nebelikus varlių, pagausėjo mašalų ir gylių. Galybė jų prisiveisė Nilo pakrantėse.

„Devintoji bausmė" Tiršta tamsybė virš Egipto stojo dėl pelenų, kurių debesis atnešė vėjas.

Dar viena ugnikalnio išsiveržimo bėda - dulkės. Šiandieniniai palydoviniai ugnikalnių stebėjimai byloja, kad išsiveržus ugnikalniui nuo 75 iki 90 procentų pelenų iškrenta per 36 valandas. Manoma, kad pirmosios dulkių dalelės pasiekė Egiptą tepraėjus šešioms valandoms po išsiveržimo. Jos atsklido su sprogimo banga, nuklojo žemės paviršių, o gana stiprus šiaurės vakarų vėjas ginė pelenų debesį tolyn. Podirvio bandiniai rodo, kad dalelės išsisklaidė maždaug dviejų milijonų kvadratinių kilometrų plote. Nors Egiptas nebuvo visiškai užtemdytas dulkių, toks reiškinys saulėtoje šalyje veikiausiai išgąsdino žmones, tad iš pasakojimų susidarė įspūdis lyg Egipte būtų stojusi tamsa - Biblijoje tai atitinka devintąją bausmę.

Rūgštieji pelenai sukelia stiprų akių peršėjimą, odoje gali atsirasti išbėrimų, pūslių, net nudegimų. Tai šeštoji Biblijoje minima bausmė - buboninis maras. Galvijai, arkliai, avys ir ožkos prisikvėpavo pelenų. Kai šie patekdavo į plaučius, gyvuliai gaišdavo. Dėl pelenų krito ištisos bandos, o tai paaiškina ir penktąją bausmę - gyvulių marą.

Galingas ugnikalnio išsiveržimas Santorino saloje lėmė ir stichines nelaimes - ciklonus ir krušą. Kadangi Biblijoje rašoma, kad nelaimės įvyko, kai laukuose jau brendo derlius, Santorino salos ugnikalnis veikiausiai išsiveržė sausio arba vasario mėnesį. Tokiu metų laiku Artimuosiuose Rytuose audras su griaustiniu paprastai lydėdavo ir kruša, o kruša Biblijos pasakojime nurodoma kaip septintoji bausmė. Kruša išguldė augaliją, suniokojo derlių, todėl ėmė trūkti maisto. Tada užklupo aštuntoji bausmė - skėriai, jų spiečiai sugraužė viską, kas dar buvo likę krušos nusiaubtuose laukuose.

„Aštuntoji bausmė" Visą žemę nukloję skėriai iš tikrųjų tebuvo ekstremalių oro sąlygų, susidariusių po ugnikalnio išsiveržimo, padarinys.

Dešimtoji ir paskutinė bausmė - masinis vaikų mirimas. Vis dėlto teiginį, kad mirdavo tik egiptiečių vaikai, o izraelitų - ne, istorikai vertina daugiau kaip ideologinį įsitikinimą, o ne istorinį faktą. Šiaip ar taip, viena išvada aiški - dešimt bausmių Egiptui pasiuntė ne kas kitas, o Santorino saloje išsiveržęs ugnikalnis, pavertęs derlingas žemes išmirusiais tyrais.

Izraelitus išvijo

Izraelitai išsikraustė ne bėgdami nuo faraono priespaudos, o gelbėdamiesi nuo gamtos katastrofos. Gali būti, kad faraonas paprašė svetimos tautos palikti šalį, nes išsiveržus ugnikalniui ir pasikeitus klimato sąlygoms užėjo badmetis.

Istorija turi daug pavyzdžių, kai ištikus stichinėms nelaimėms vadai gelbėdavo savo liaudį nuo bado ir nepriteklių. Šiam žygdarbiui Mozę paskatino reikšminga aplinkybė. Keliaudamas po madianiečių žemę, t. y. dabartinės Saudo Arabijos šiaurės vakarus, jis galbūt išvydo reiškinį, šiuolaikinėje geologijoje žinomą kaip karštos lavos versmė. Mozė palaikė ją liepsnojančiu ir nesudegančiu krūmu, iš kurio jam kalbėjo Dievas. Šiame kontekste Mozės figūra turėtų būti suprantama kaip kolektyvinis protas.

Istorikai teigia, kad Vadi Tumilato piemenys anuomet keliaudavę į dykumą rytų kryptimi, todėl pažinojo šią vietą. Mozė buvo išvaikščiojęs madianiečių žemę, todėl galėjo pasirinkti pažįstamą maršrutą. Iš Vadi Tumilato izraelitai iškeliavo į pietryčius ir pasuko į Sinajaus dykumą, plytinčią Raudonosios jūros pakrantėje. Ugnikalniui išsiveržus ir pasikeitus klimatui kilo stiprus šiaurės vėjas, todėl Raudonoji jūra šioje vietoje išties galėjo nusekti. B. Sivertsen atskleidžia, kad Egipto valdovo kariai buvo užlieti jūros bangos ir žuvo 180 metų vėliau, negu teigiama Biblijoje.

Po šio įvykio izraelitai Sinajaus dykumoje praleido 40 metų. 800 km kelionė atgal į Kanaano žemę negalėjo trukti taip ilgai, veikiausiai izraelitai neturėjo galutinio tikslo ir tiesiog tapo beduinais. B. Sivertsen nustatė, kad izraelitai išsikraustė 1628 m. pr. Kr., t. y. po Santorino ugnikalnio išsiveržimo, o ne 100-150 metų anksčiau, kaip teigiama Biblijoje. Taigi pasakojimas apie ilgą izraelitų kelionę tampa istoriškai pagrįstas.

Tais laikais Europos klimatas buvo gerokai atšalęs. Artimuosiuose Rytuose pagausėjo kritulių, vasaros pasidarė vėsesnės, todėl pagerėjo žemdirbystės sąlygos. Kitaip tariant, Kanaanas vėl atsigavo, izraelitų beduinai pamažu liovėsi klajoję ir ėmėsi verstis žemdirbyste. Kanaane izraelitai įsikūrė pamažu, taigi Jericho miesto mūrų nesugriovė izraelitų trimitų gausmas ir šūksmai, kaip kad teigiama Biblijoje.

Tuo laiku Egiptas po truputį atsigavo. Vėl imta svajoti apie Egipto imperijos galybę, o tam reikėjo darbo jėgos. Todėl faraonai kasmet siųsdavo kariauną į Kanaaną -  ne tik gynybos sumetimais, bet ir parsigabenti grobio bei vergų.

Kariuomenė pasiekdavo ir izraelitų valdas - kalnus šiandieniniame Palestinos Vakarų Krante. Galbūt šiais egiptiečių kariaunos žygiais į izraelitų valdas ir rėmėsi Biblijos pasakojimas apie izraelitų vergovę. Tačiau tai buvo daug vėliau, ne Mozės laikais.

Jūros vandenys užpylė 180 metų vėliau, negu teigiama Biblijoje
Aktyviausias kraustymasis vyko Tutmozio III valdymo laikotarpiu - 1479-1425 m. pr. Kr. Istorikai aptiko ano meto pasakojimą apie 700 vyrų, kurie dirbo pas faraoną akmenskaldžiais. Kartą, nebelikus darbo, faraonas juos išlaisvino, ir vyrai iškeliavo namo į Kanaaną. Tarp jų būta ir izraelitų, tačiau dauguma jų buvo šasu - beduinai iš Negevo dykumos. Vyrai keliavo palei šiaurinę Sinajaus pusiasalio pakrantę. Tutmozis atšaukė savo sprendimą ir panoro susigrąžinti vergus atgal. Faraono kariai apsupo vyrus prie Shi Hor sūraus vandens lagūnos. Shi Hor šiandien vadinama Shamal Sina. Nuo jūros ją skiria tik siauras žemės ruožas.

Faraono kariuomenę paskandino cunamis.

Pietų kryptimi bandžiusiems apeiti lagūną išlaisvintiesiems akmenskaldžiams kelią pastojo kanalas. Kadangi temo, o persekiojami vergai buvo iš visų pusių apsupti, egiptiečiai nusprendė atidėti susirėmimą iki rytojaus. Persekiotojai apsistojo Tjaru tvirtovėje, esančioje siaurame žemės ruože tarp lagūnos ir jūros. Apsupti vergai nakvojo atokiau nuo jūros kranto. Auštant iš savo stovyklos jie išvydo, kaip milžiniška banga užliejo tvirtovę ir paskandino faraono kariauną.

Šį įvykį galima paaiškinti faktu, kad kaip tik tuo metu, anot geologų, Graikijos Gialės saloje išsiveržė povandeninis ugnikalnis. Išsiveržimas buvo silpnesnis nei Santorino saloje, tačiau pakankamai stiprus, kad sukeltų cunamį.

B. Siversten teigia, kad kaip tik tokia yra istorinė tiesa apie izraelitų išsikraustymą - nuo liepsnojančio krūmo ir dešimties bausmių iki jūros, užliejusios ir paskandinusios egiptiečius karius. Tik jūra buvo ne Raudonoji, o Viduržemio, o papasakoti įvykiai nutiko ne per savaitę, kaip teigiama Biblijoje, o per daugiau nei 180 metų.

"Iliustruotasis mokslas" 2010 gruodis

[Benamis]

Su malonumu perskaiciau Dekui uz straipsni