Alchemija – paslaptingasis senovės menas

Pradėjo paragraf 78, lapkričio 02, 2014, 13:29:50

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

paragraf 78

Kadangi pastaruoju metu vis tenka paskaitinėti apie alchemiją, tai sukurpiau šiokį tokį straipsnelį apie kai kuriuos jos aspektus

Alchemija - paslaptingasis senovės menas

Alchemija ilgus amžius žavėjo žmones. Negana to, tai buvo savo laikmečio gamtamokslinės pasaulėžiūros dalis. Tad kviečiu jus į trumpą kelionę, pasižvalgyti po kai kurias alchemijos paslaptis bei bandymus padaryti pasaulį nors kiek geresniu.
Žodis „alchemija" atsirado iš arabų „al - kīmiya". Šiuo žodžiu savo šalį vadino egiptiečiai, taigi alchemija gali reikšti „Egipto mokslas". Taip pat alchemijos pavadinimas yra kildinamas iš graikų kalbos žodžio „khumeia", reiškiančio „chemija" pridėjus prie jo artikelį „al-".

Ar alchemija tikrai yra chemijos motina?

Tai, jog alchemija yra dabartinės chemijos motina, mano dauguma žmonių, tačiau ar tikrai taip yra? Iškart verta pastebėti, jog alchemija išties daug davė chemijai bei padarė nemažai atradimų, tačiau šis senovės mokslas visuomet egzistavo greta chemijos. Chemija kaip tokia, paprastai buvo suvokiama, kaip atskira nuo alchemijos mokslo rūšis, nors ir labai gimininga. Jei alchemija Didžiuoju darymu laikė dvasinį tobulėjimą, tai chemija buvo grynai pasaulietinis užsiėmimas užsiėmimas. Esminis chemijos ir alchemijos skirtumas yra tas, jog alchemija manė, jog cheminis procesas vyksta ne tarp cheminių junginių, bet tarp maginių jų elementų ir savybių, o cheminiai procesai, anot alchemijos, priklauso ne tiek nuo elementų savybių, kiek nuo procesą atliekančio asmens valios savybių.
Štai ką mums atskleidžia chemijos istorijos analizė, pažvelgus į pačią senovę:
Yra žinoma, jog jau IV tūkstantmetyje pr. Kr. egiptiečiai naudojo oksidavimą. 2800 m. pr. Kr. Datuojamame dirbinyje irgi neblogai pasidarbuota chemijos pagalba. Nuo priešistorės laikų žmonės naudojo ochrą, geležies ir vario oksidus ir t.t.. Ašurbanipalo bibliotekoje rastos lentelės, rodo jog senovės šumerai jau mokėjo gaminti ir apdirbti stiklą. Šumerų dirbiniuose buvo išsaugoti chemijos procedūrų atvaizdai, siekiantys III tūkstantmetį pr. Kr.. Taip pat yra išlikę chemijoje naudotų indų atvaizdai, kaip kad pavyzdžiui filtravimo lėkštutės atvaizdas taip pat iš III tūkstantmečio pr. Kr. arba dalinimo indas siekiantis 1400 metus pr. Kr.. V tūkstantmetyje pr. Kr. egiptiečiai iš malachito rūdos gebėjo išskirti varį.
Tokių pavyzdžių chemijos istorijoje galima rasti daug. Esmė ta, jog chemija ir alchemija vystėsi paraleliai, nors ir turėjo bendrus susikirtimo taškus. Taigi, chemija ir alchemija, greičiau yra ne motina ir dukra, o dvi seserys, kurios siekė skirtingų tikslų. Viena buvo naudojama materijai, kita dvasiniam tobulėjimui. Taip, kad ir tikslai ir kilmė jų buvo skirtinga. Nors chemikai, kaip ir alchemikai slėpė savo žinias, tačiau jų žinios nebuvo taip apipintos sakralumu, kaip alchemikų.

Ko siekė alchemikai?

Dažnas iš mūsų yra girdėjęs apie Filosofinį akmenį, apie Gyvybės eliksyrą bei tai, jog senovės alchemikai bandė iš netauriųjų metalų išgauti auksą, gudresni gal dar yra girdėję vieną kitą alchemiko pavardę, tokią, kaip kad, pavyzdžiui, Paracelsas. Tuo paprastai ir apsiriboja mūsų žinios apie alchemiją, tad pažvelkime kokia iš tiesų buvo alchemikų vykdytų eksperimentų esmė.
Alchemikai, užsiimdami savo amatu, turėjo tris pagrindinius tikslus:
a) atrasti tokį cheminį-maginį-dievišką procesą, kurio metu netauriuosius metalus galima būtų paversti tauriaisiais, t.y. auksu arba bent jau sidabru. Toks procesas turėtų būti atliktas atradus Filosofinį akmenį, be to gaminant auksą yra svarbu ir žmogaus sielos apvalymas, tad kiekvienas alchemikas studijuodavo ir gamtos mokslus ir teologiją idant geriau pažintų medžiagiškąjį ir dieviškąjį pradus daiktuose ir gyvuose organizmuose;
b) atrasti eliksyrą kuris prailgintų gyvenimą bei pratęstų jį neribotam laikui, ar net dovanotų nemirtingumą, idant be galo galėtum tobulėti ir tobulinti aplinką;
c) atrasti būdą, kuriuo galima būtų išauginti dirbtinį žmogų, vadinamą homunkulu.
Tirdami gamtą, alchemikai priėjo išvados, jog ją sudaro keturi būviai: sausas, šlapias, šiltas ir šaltas. Taip pat alchemiko užduotis buvo išmokti išgauti iš daiktų vadinamąją Kvintesenciją. Toks tikėjimas kilo dėl manymo, jog visi gamtos objektai - gyvūnai, akmenys, metalai - turi dvasią, prilygstančią žmogaus dvasiai, bet ne sielai. Ta dvasia sudaro daikto ar gyvūno esmę, nes kūnas tėra indas kuriame dvasia gyvena. Tad alchemikai taip pat turėjo ir tikslą išgryninti bei išvaduoti dvasią. Kvintesencijos sąvoka alchemijai itin svarbi, nes apjungia to meto tikėjimą, jog visą gamtą sudaro keturi elementai: oras, vanduo, žemė ir ugnis, o apjungia juos kvintesencija, kuri įkūnija esminę prigimtį.
Taip pat alchemikų manymu, gamtoje viskas turėjo vyrišką arba moterišką pradą, o andorginška būtis negali egzistuoti. Visa gamta yra sutverta eiti į tobulumą, tad viskas gamtoje tobulėja taip, kad galų gale gautųsi auksas, o visi kiti metalai tėra netobulo pasaulio sugeneruotas subproduktas, tad kiekvienas alchemikas stengėsi perprasti procesus, kurie padėtų tą tobulėjimą pagreitinti ir taip išgauti auksą. Kaip ten bebūtų, visi alchemikų tikslai susivedė į aukso išgavimą, nes auksas reiškė tobulumą. Čia nekabama apie auksą kaip apie metalą, bet turimas omenyje ir žmogaus bei gamtos šventėjimo procesas, nes juk tikrasis alchemikas turi būti dievobaimingas ir doras, idant jam padėtų Dievas. Versdamasis savo amatu, alchemikas turėjo būti sąžiningas, teisingas, kantrus ir dievotas žmogus.

Filosofinio akmens simbolika

Filosofinis akmuo (lot. lapis philosophorum), dar vadinamas Išminties akmeniu arba Magisterijumi, buvo didžiausia alchemikų siekiamybė. Tačiau jis turėjo ne tik to meto pasaulėvoka paremtą metafizinę, bet ir gilią simbolinę prasmę, tad trumpam pastarąją ir palieskime.
XIV a. Petrus Bonus teigė, jog šis akmuo yra Kristaus alegorija, o štai pseudotomistai XIII a. veikale Aurea Hora (liet. Aukso valanda) teigė, jog filosofinio akmens paslaptys yra didingesnės ir viršesnės už visus krikščionybės slėpinius. Alcheminiuose traktatuose, Filosofinis akmuo buvo žymimas kaip Uroboras (sen. gr. ouroboros - „ryjantis savo uodegą"). Senovės Graikijoje ir Egipte tai buvo mitinė gyvatė, kuri laiko apsivijusi Žemę. Uroboras nasrais yra įsikibęs sau į uodegą ir taip sudaro uždarą ratą, kuris savo ruožtu simbolizavo begalybę ir tobulumą, nes manyta, jog tobulesnio dalyko už apskritimą nėra. Scholastai net svarstė, ar tik žmogaus siela po mirties nebus apskritimo formos, juk ji taip pat tobula. Taigi Uroboras alchemijoje simbolizavo amžiną atsinaujinimą ir atgimimą. Šis Filosofinio akmens simbolis, matomai pasirinktas neatsitiktinai, juk viena iš Magisterijaus paskirčių ir yra amžinojo gyvenimo bei jaunystės eliksyro išgavimas, idant per amžinybę pasiektumėm tobulumą. Uroboras dažnai buvo vaizduotas kartu su Filosofiniu kiaušiniu, vienu pagrindinių elementų norint išgauti Filosofinį akmenį.
Alchemikams Magisterijus simbolizavo tobulą androginišką padarą, hermafroditą, primenantį Platono aprašytą žmogų, keturiomis rankomis ir kojomis, bei dvejomis galvomis, buvusį tokiu iki jo padalijimo. Šis padaras gaunamas alcheminėje santuokoje sujungus filosofinę sierą (karalių) ir filosofinį gyvsidabrį (karalienę). Taip pat filosofinio akmens simboliu buvo ir liūtas ryjantis Saulę. Alchemikams Išminties akmuo, simbolizavo galutinį visų siekių tikslą, nes juo viskas kas egzistuoja gali tapti kažkuo tauresniu.
.
Alcheminė Quinta essentia

Be Filosofinio akmens, alchemikams buvo svarbu atrasti ir vadinamąją quinta essentia, aqua permanens, tinctura arba paprastai tariant Gyvybės eliksyrą. Savo sampratoje, alchemikai Kvintesensijos išgavimą laikė perėjimą iš chaoso į dievišką dvasią, tad ir pats gyvybės eliksyro išgavimas reiškė ne ką kitą, o būtent iš pirminio chaoso išskirtą dievišką dvasią. Garsus XIV a. alchemikas Johanas de Rupescisa, Kvintesensiją vadino le ciel humain (žmogišku dangumi), nes šis skystis nors ir yra materialus, tačiau yra negendantis kaip Dangus. Jis teigė, jog gyvybės eliksyras sužadina žmogui Dangaus ir dangiškos Saulės būsenas.
Kvintesencija taip pat buvo laikoma pirmapradžio vandens, minimo Pradžios knygoje alegorija: "Dievas tarė: „Tebūna skliautas viduryje vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!" Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. Dievas pavadino skliautą Dangumi." (Pr 1,6 - 8 ). Kvintesencija taip pat lyginta ir su krikšto vandeniu, nes krikšto vanduo perkeičia žmogų, jį transformuoja numarindamas seną žmogų ir prikeldamas naują, tai ir Gyvybės eliksyras, transformuoja žmogų, dovanodamas jam nemarumą. Taip pat su krikšto vandeniu sietas ir pats ritualas, kurio metu paprastas vanduo tampa krikšto vandeniu. Čia matomas metafizinio virsmo atliekamo Velykų nakties liturgijoje, kur paprastas vanduo įgauna dieviškų savybių, su alcheminiu virsmo procesu, kurio pasėkoje paprasti elementai transformuojasi į dieviškąjį elementą. Tiek vienas tiek kitas procesas, turi savybes perkeisti žmogų suteikiant jam dvasinį atgimimą.

Alcheminė salamandra

Vakarų ezoteriniuose menuose, grindžiamuose keturiomis stichijomis (oru, vandeniu, žeme ir ugnimi) egzistuoja mitiniai padarai kurie vienur laikomi stichijų gyventojais, kitur - valdovais, taigi variacijų yra įvairių. Vienas iš tokių padarų, priskiriamas ugnies stichijai yra Salamandra. Tikėta, jog šis padaras, paprastai primenantis driežą, geba gyventi ugnyje ir laikomas šios stichijos dvasia. Salamandra čia suvokiama kaip pirmapradis elementas, ugnies dvasia ar net pati ugnies substancija.
Tikta, jog nepaisant to, kad salamandra gyvena ugnyje, jos kūnas yra be galo šaltas, būtent tai ir leidžia jai išlikti ugnies stichijoje, nes šis jos kūno šaltis iškart gesina bet kokią ugnį kuri ją bando paliesti. Taip pat salamandra dažnai suvokiama kaip raudonojo Filosofinio akmens įsikūnijimas.
Viduramžių mene, Salamandros atvaizdas buvo naudotas kaip teisiojo simbolis. Šis teisusis buvo suvokiamas kaip tikėjimo saugotojas šiame nuodėmingame pasaulyje. Salamandra būdavo vaizduojama ir herbuose, taigi tas kuris išdrįsdavo pavaizduoti ją savo herbe iš esmės atvirai deklaruodavo, jog jis gins tikėjimą ir nebijos jokių dėl to kylančių pavojų.
Salamandros galias bandyta pažaboti. Tai buvo daroma specialiais veidrodžių mechanizmais koncentruojant saulės šviesą specialiame stikliniame inde. Tikėta, jog tokiu būdu žmogus gali pažaboti ne tik Salamandros galias, bet ir pačią ugnis stichiją.
Jau nuo Plinijaus Vyresniojo laikų, Salamandra laikyta realiai egzistuojančia būtybe. Salamandra, kaip ugnies stichijos dvasia, dažnai minima alchemikų bei okultizmo traktatuose. Taip pat ją mini ir šventasis Augustinas, savo veikale „Dievo miestas". Jis salamandrą pateikia, kaip pavyzdį to, jog materialūs kūnai gali egzistuoti ugnyje nesudegdami. O štai Leonadras da Vinčis manė, kad Salamandra ne tik gyvena ugnyje, bet ja ir maitinasi. Salamandrą taip pat yra plačiai aprašęs ir Paracelsas savo traktate „Trisdešimties maginių figūrų paaiškinimas".

Golemas - alchemijos stebuklas

Įvairiose kultūrose, viename ar kitame laikotarpyje, būta istorijų apie mechanines ar magijos pagalba valdomas būtybes, sutartinai vadinamas Golemais. Pats pavadinimas „gōlem" reiškia: beformė masė arba embrionas. Manoma, jog jis sutinkamas ir Biblijoje: „Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse - tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi" (Ps 139,15-16). Žydiškasis Golemas būdavo suformuojamas iš molio ar purvo ir buvo atgaivinamas jam į burną įdėjus lapelį su kabalistiniais užrašais, atlikęs savo užduotį golemas pavirsta į dulkes. Pasak legendų, pirmąjį Golemą sukūrė žymus kabalistas vyriausiasis Prahos rabinas Macharalis Jechuda Ben Bacalelis idant šis saugotų žydus.
Viduramžiais alchemikai ne kartą bandė pagaminti Golemus, kurie būtų paklusnūs tarnai ar patarėjai. Dažniausiai pasakojimai apie Golemus baigiasi tuo, jog šis padaras galų gale sunaikina savo šeimininką. Tokio pasakojimo atgarsius galime aptikti ir fantastinėje literatūroje, pavyzdžiui Merės Šeli klasikiniame kūrinyje „Frankenšteinas". Tokių legendų galima sutikti praktiškai visose senovės kultūrose ir kraštuose, o ypač Europoje. Pasakojama, jog popiežius Silvestras II, Tomas Akvienietis, Albertas Didysis, Rodžeris Bekonas gebėjo kurti Golemus. Minima, jog Albertas Didysis buvo sukūręs bronzinę galvą, kuri galėjo kalbėti ir dalinti patarimus, pranašauti ateitį. Be bronzinės galvos, Albertas Didysis buvo sukūręs ir metalo žmogų, kuris vargindavo aplinkinius savo kalbomis. Tai labai erzino jo mokinį Tomą Akvienietį ir pastarasis metalo Golemą sulaužė.

Nikolas Flamelis nemirtingasis filosofinio akmens atradėjas

Šį vardą greičiausiai atsimena kiekvienas kas skaitė Harį Poterį, tačiau šis literatūrinis personažas buvo realiai egzistavęs asmuo, gimęs 1330 metais. Nors J. Rowling jam ir priskyrė Filosofinio akmens sukūrimą, kurio pagalba jis išgyveno iki mūsų laikų, tačiau yra žinoma, jog Flamelis mirė 1417 metais, sulaukęs 87 metų. Didysis alchemikas gimė Pontuazo miestelyje, netoli Paryžiaus. Baigęs universitetą, jis kurį laiką, Paryžiuje, dirbo notaru ir raštininku, tačiau 1361 metais, už vieną floriną, nusipirko rankraštį „Šventoji Abraomo Žydo knyga", kurioje buvo išdėstytas Filosofinio akmens gamybos būdas, tad jis įniko į alchemijos studijavimą. 1370 metais Flamelis vedė tokią Pernelę Letą, kuri vėliau tapo jo ištikima pagalbininke alcheminiuose tyrimuose. Alchemijos istorijos tyrėjai nurodo vieną datą, kuri laikoma Filosofinio akmens sukūrimo data (jei tikėsime, jog jis apskirtai kažkada busvo suurtas), tai 1382 metų balandžio 5 diena. Įdomu tai, jog būtent po to, Nikolas Flamelis iš tiesų tapo labai turtingas, tad gal iš tiesų jis sugebėjo paprastus metalus versti auksu? Kas žino. Tiesa, jis visą savo turtą išleisdavo labdarai. Iki 1413 metų, Flamelis pastatė kelias benamių prieglaudas, 14 ligoninių bei tris naujas bažnyčias. Toks staigus Flamelio praturtėjimas buvo laikomas akivaizdžiausiu įrodymų, jog jam iš tiesų pavyko sukurti Filosofinį akmenį. Be šio nuopelno, jis vertinamas ir už savo alcheminius veikalus, tokius kaip „Trumpas filosofijos išdėstymas" ir „Skalbėjų knyga" kuri laikoma vienu svarbiausių alcheminių veikalų.
Po Flamelio mirties praėjus porai šimtmečių, buvo atvertas jo kapas, tačiau kūno jame nebuvo rasta. Tai žinoma dar labiau įtvirtino tikėjimą, jog Flameliui iš tiesų pavyko atrasti Filosofinio akmens gamybos būdą ir tokiu būdu išgauti Gyvybės eliksyrą. O tada prasidėjo virtinė pasakojimų apie tai kaip kažkas regėjo didįjį alchemiką. Štai XVII a. keliautojas Polis Liuka papasakojo keistą nutikimą susijusį su nemirtingojo Flamelio šlove. Liuka teigė, jog viešint Turkijoje, vieno pasivaikščiojimo metu, jam teko garbė susipažinti su asmeniu, kuris teigė jog yra vienas geriausių Nikolo Flamelio draugų ir paskutinį kartą su pastaruoju bendravo ne seniau kaip prieš tris mėnesius Indijoje. Šis asmuo taip pat papasakojo, jog Nikolas Flamelis kartu su žmona suklastojo savo mirtį ir laidotuves, o po to slapčiomis persikėlė gyventi į Šveicariją. Išties keistas nutikimas, nes Flameliui tada turėjo būti maždaug 300 metų. Istorikai kelia įvairias teorijas, kad tai galėjo būti koks nors asmuo apsimetęs didžiuoju alchemiku arba kad Liuka sutiktas nepažįstamasis galėjo paprasčiausiai pameluoti. Na, bet kaip ten bebūtų, šis nutikimas tik prisidėjo prie Nikolo Flamelio alcheminės šlovės.
Pasakojimų apie susitikimus su Nikolu Flameliu būta ir vėlesniais laikais. Štai XVIII a. šventikas Siras Morselis, teigė jog matė didįjį alchemiką besidarbuojantį slaptoje požeminėje laboratorijoje esančioje Paryžiaus centre. Jo žodžiais tariant, laboratorija buvo paslėpta už septinių durų. O štai 1761 metais, Flamelis su žmona ir sūnumi atseit buvo pastebėtas Paryžiaus operos teatre. 1818 metais, po Paryžių klajojo žmogus teigiantis jog jis yra garsusis Nikolas Flamelis. Šis asmuo siūlėsi už 300 tūkstančių frankų papasakoti visas savo alchemines paslaptis.
Kaip ten bebūtų Nikolo Flamelio antkapis dabar saugomas Kliuni muziejuje. Jos viršutinėje dalyje yra pavaizduoti šv. Petras su raktais, apaštalas Paulius ir Kristus. Tarp jų pavaizduoti Saulė ir Mėnulis. Per vidurį randasi epitafija, šlovinanti Flamelio dosnumą ir užrašas lotynų kalba: "Aukščiausiasis Viešpatie, tavo gailestingumu remiuosi". Apačioje pavaizduotas miręs žmogus, greičiausiai pats Flamelis ir prierašas prancūzų kalba: "Aš kilau iš dulkės ir grįžtu į dulkes. Kreipiu sielą link tavęs, Jėzaus žmonijos Gelbėtojau, atleidžiantis nuodėmes".

Alchemikas Izaokas Niutonas

Izaoko Niutono vardą žmonės paprastai sieja tik su Niutono dėsniais, na, o gudresni dar ir su jam ant galvos nukritusiu obuoliu, kuris neva padėjo jam atrasti gravitacijos dėsnį. Niutonas mokslo pasaulyje paprastai pristatomas kaip griežtas, logikos ir tikslumo gigantas. Tačiau tai nebuvo tokia paprasta asmenybė. Pasirodo Niutonas be galo mėgo alchemiją (kaip beje ir dauguma to meto mokslininkų). Jo bibliotekoje buvo galima rasti rečiausius alchemikų veikalus. Teigiama jog alchemijos traktatai užėmė vieną dešimtąją jo bibliotekos dalį. Dirbdamas Trinity koledžo laboratorijoje, Niutonas naktimis skaitydavo alchemikų veikalus, ieškojo metalų gyvsidabrio atradimo būdų (ekshumuojant Niutono kūną, paaiškėjo jog jo organizmas buvo labai apnuodytas gyvsidabriu), bei paslaptingojo alchemikų raudonojo liūto, o labiausiai jį domino kaip dangaus kūnai, žvaigždės ir planetos, daro įtaką cheminėms reakcijoms. Niutonas alchemija užsiėmė apie 30 savo gyvenimo metų. Niutono veikalų tyrėjas V. Karcevas rašo: „Chemija tais laikais buvo tokiame būvyje, kad praktiškai bet kuri reakcija vedė prie naujo atradimo. Tačiau mes nežinome nei vieno cheminio Niutono atradimo". Gal būt, todėl, kad jokių chemijos ar alchemijos veikalų Niutonas nėra parašęs. Be alchemijos, Niutonas, labai domėjosi teologija. Pats Niutonas apie alchemiją rašė: "Alchemija turi reikalą ne su metais, kaip kad teigia neišmanėliai. Ši filosofija ne iš tų kurios tarnauja tuštybei ir apgaulei, ji veikiau tarnauja naudai ir pažinimui, be to svarbiausia čia Dievo pažinimas".

Gabrielius E. Klimenka

Supernatural

būtent, aš visąlaik pabrėžiu,kad ne vien tamsieji ir šviesieji yra - yra stichijos dar :D kurioms nereik nei angelų, nei demonų ;)

Aukštyn